2015-11-01 apie 07 val. 41 min., kelio Pilviškiai-Šakiai-Jurbarkas 50-ame kilometre, Šakių rajone Kidulių seniūnijoje Žygėnų kaimo ribose, automobilis AUDI A6, vairuojamas 30-ečio vyriškio, gyv. Šakiuose, Kudirkos g., nuvažiavo nuo kelio sankasos ir, atsitrenkęs į pakelės medį, apsivertė. Eismo įvykio metu AUDI A6 vairuotojas žuvo.
Marijampolės apskr. VPK informacija
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaitoje skelbiama, kad depresija tampa pasauline problema – nuo šios ligos kenčia 350 mln. žmonių visoje planetoje. Dėl klastingos išraiškos depresija dažnai lieka nepastebėta, nors tai sunki, ilgai trunkanti, lemianti didelį mirštamumą ir kančias liga. 21-ajame amžiuje ji tapo jaunų žmonių liga. Nustatyta, kad jau šiandien depresija pirmauja neįgalumo priežasčių sąraše. Moksliniai tyrimai rodo, kad liga net ir išgydyta dažnai pasikartoja. PSO prognozuoja, kad iki 2020 metų ši liga taps antra pagal dažnumą.
Depresija nėra „jauna“ liga. Pirmą kartą ji aprašyta VIII amžiuje pr. Kr. Biblijos Psalmyne: „Susitraukęs ir jėgų netekęs, slankioju niūrus visą dieną“. V amžiuje pr. Kr. Hipokratas aprašė „melancholiją“: nepaaiškinamas liūdesys, nemiga, dirglumas, nuovargis, apetito sutrikimai. Šiandien depresija suprantama kaip žmogaus emocinio balanso sutrikimas, kuriam būdinga prislėgta, bloga nuotaika. Depresijos metu sulėtėja mąstymas, judesiai, sutrinka vidaus organų veikla, nepaisoma asmens higienos, sumažėja savigarba, atsiranda nuolatinis kaltės jausmas. Depresija laikoma vienu dažniausių psichikos sveikatos sutrikimų. Nediagnozuota ir negydoma depresija blogina asmens gyvenimo kokybę, skatina savižudybę, lemia kitų psichinių ir somatinių ligų atsiradimą, pavyzdžiui, sergantieji depresija 4,5 karto dažniau patiria miokardo infarktą.
Nepaisant to, kad depresija žinoma jau daugiau kaip du tūkstančius metų, nepaisant tiesiog fantastiškų medicinos pasiekimų (organų persodinimas, pažeistų funkcijų atkūrimas ir kt.), diagnozuoti depresiją ir, svarbiausia, tinkamai gydyti yra nepaprastai sudėtinga: tik trečdalis ligonių gauna tinkamą gydymą laiku diagnozavus ligą. Sudėtingumą lemia mūsų požiūris į ligą: ligos neigimas ir požiūris į ją kaip į socialinę žymą. Sergantis žmogus gėdijasi kreiptis į psichikos sveikatos specialistą, juo labiau, kad pakliūti pas jį sudėtinga. Todėl, jeigu pastebėjote, kad ilgiau nei mėnesį jus kamuoja:
prislėgta nuotaika, gyvenimas atrodo visiškai „pilkas“, dažnai kamuoja neaiškaus ilgesio jausmas, jaučiama „gyvenimo tuštuma“;
kažkur išnyko malonumo jausmas, neįdomu ir nesinori užsiimti mėgstama veikla;
jaučiamas nuolatinis nuovargis, „nekyla rankos“, kažkur dingo energija, fizinis, psichinis aktyvumas;
skubėkite pas gydytoją psichiatrą, nes „juodų dienų“ būna kiekvienam, o depresija yra sekinanti liga, kuri savaime nepraeina ir labai kenkia gyvenimo kokybei.
Yra ir kitų depresijos požymių:
nemiga: sunku užmigti, anksti prabundama, miegas yra negilus;
dirglumas, jautrumas emocinei įtampai;
vengiama bendrauti;
fizinio ir/ar psichinio „užslopinimo“ arba nerimo pojūtis;
kritęs savęs vertinimas, nuolatinis kaltės jausmas;
sunku susikaupti veiklai;
pesimistinis ateities įsivaizdavimas;
polinkis save žaloti, mintys apie savižudybę;
apetito sutrikimas;
potraukis svaigintis alkoholiu ar narkotikais, taip siekiant „atsijungti“;
įvairūs nemalonūs pojūčiai kūne, kurių priežastis lieka neaiški ir po išsamaus medicininio ištyrimo.
Tai gydytojo specialisto darbas atskirti Jūsų nuotaikos kaitą nuo rimtos psichinės ligos. Neužsiminėkite savigyda, nes depresijos gydymas yra kompleksinis procesas: apima gydymą vaistais, socialinę pagalbą, psichoterapiją. Atsiminkite, kad mūsų smegenys yra tobulas kompiuteris, kuriame milijardai neuronų ir mes nenuspėsime, kaip jie pradės sąveikauti tarpusavyje gavę draugų, kaimynų, giminaičių patartą išorės poveikį. Iki šiol medicina negali vienareikšmiškai išskirti ir detalizuoti depresiją lemiančių veiksnių. Tačiau mokslininkai nepasiduoda: visame pasaulyje atliekami tyrimai siekiant nustatyti galimus depresiją lemiančius faktorius. Ispanijos mokslininkai per 10 metų ištyrė per 15 000 Ispanijos gyventojų dėl depresijos galimos priklausomybės nuo mitybos. Jie nustatė, kad vartojant daug vaisių, daržovių, riešutų ir mažai mėsos depresijos atsiradimo rizika sumažėja. Atlikto tyrimo metu depresija buvo diagnozuota daugiau nei 1500 gyventojų. Kinų mokslininkai nustatė, kad depresijos atsiradimo rizika sumažėja, kai valgoma daug žuvies.
Taigi mylėkime save, skirkime pakankamai dėmesio sveikatai, sveikatos stiprinimui ir neužmirškime vaisių, daržovių ir žuvies.
Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro Sveikatos mokyklos informacija
„Nė vienas žmogus nevertas tavo ašarų, o tie, kurie jų verti, tavęs nepravirkdys“.
Marijampolės kultūros centro tinklalapyje matome daug populiariosios muzikos alikėjų, kurie koncertuos Marijampolėje šiais metais. Tačiau vienas renginys išsiskiria: tai kompozitorės Silvijos Miliūnaitės – Bliūdžiuvienės autorinis kūrybos vakaras „Muzika – mūsų mintys“. Tuomet kyla klausimas ar marijampoliečiai dar nepasiryžę priimti šiuolaikinės muzikos? Ne. Marijampolėje gyvena 58 tūkstančiai gyventojų (2015m.), iš kurių dauguma dalyvauja įvairiuose kultūriniuose renginiuose: šokių šventėse, jaunimo konkursuose, festivaliuose, tačiau šiuolaikinės muzikos koncertus galima suskaičiuoti ant pirštų.
Projekto „Muzika – mūsų mintys“ organizatorius pripažįsta, jog šiuo koncertu siekama pakelti Marijampolės miesto ir gyventojų kultūrinį gyvenimą. Renginys skirtas tiek jauniesiems klausytojams, tiek vidutinio ir vyresniojo amžiaus muzikos mėgėjams ir profesionalams.
Koncerte bus atliekama populiariosios muzikos, legendinės grupės „ANTIS“ muzikos aranžuotė „ANTISimfonija“, sulaukusi dėmesio įvairiose muzikos sferose. Ją atliks jaunųjų muzikos 
profesionalų styginių kvartetas, kurį sudaro: Vakarė Daukšaitė (smuikas), Lina Aistė Kazlauskaitė (smuikas), Justas Aleksiūnas (altas) ir Lukas Abromaitis (violončelė).
Kompozitorės kūryba remiasi styginių instumentų atliekama muzika, tačiau neapsieinama ir be pučiamųjų – net trys kūriniai skirti obojaus solo (atlieka Olivija Popovaitė), o dalį kūrinių papildo perkusija (vibrafonas, vėjo varpeliai ir lietaus lazda. Atlieka Džiugas Daugirda). Be to, keletas muzikos aranžuočių yra skirtos soprano solo. Šiuos kūrinius atliks išraiškingo soprano tembro savininkė Vera Talerko. Diriguoja Giedrius Vaznys.
Marijampolės mieste yra reikalingi šiuolaikinės muzikos koncertai, kadangi tai pagyvina tiek patį miestą, tiek padeda 
tobulinti klausytojų muzikinį skonį. Kiekvieno projekto įgyvendinimas pagyvina tiek miesto, tiek valstybės kultūrą.
Renginys vyks lapkričio 4 – ąją dieną 18:00 val. Marijampolės kultūros centre, o bilietus galite įsigyti Marijampolės kultūros centro bilietų kasoje jau dabar. Daugiau informacijos www.muzikamusumintys.lt
Klausimas:
2010 metais, būdamas neįgalus, sergantis depresija vyras iš močiutės paveldėtą sodybą padovanojo visiškai svetimam žmogui, žodžiu sutarę, kad už tai sulauks motiniškos globos. Po kurio laiko tą namą nauji savininkai pardavė, nusipirko kitą sodybą, o pastaruoju metu visais būdais įnamį stengiasi išgyvendinti. Ar yra teisinių būdų pripažinti namo dovanojimo sandorį neteisėtu ir susigrąžinti senelių palikimą?
Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis
Tenka pripažinti, kad žmonės iš tiesų ne visada supranta skirtumus tarp dovanojimo sutarties, testamento sudarymo ir išlaikymo iki gyvos galvos sutarties (rentos). Dėl to vėliau gali kilti didelių nesusipratimų.
Dovanojimo sandorį gali panaikinti tik teismas, išsamiai ištyręs visas bylos aplinkybes. Civiliniame kodekse (6.472 str.) numatyta galimybė panaikinti dovanojimą. Šiame straipsnyje numatyta, kad, atsižvelgiant į dovanos pobūdį, dovanojimo sutarties šalių asmenines savybes ir jų tarpusavio santykius, dovanotojas turi teisę kreiptis į teismą, jeigu apdovanotasis pasikėsina į dovanotojo ar jo artimųjų giminaičių gyvybę, tyčia juos sužaloją arba atlieka prieš dovanotoją tokius veiksmus, kurie yra neabejotinai griežtai smerktini geros moralės požiūriu.
Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, ar dovanojimo sutarties sudarymo metu dovanotojas buvo veiksnus ir galėjo sudaryti tokią sutartį. Prieš pasirašant sutartį, notaras privalo patikrinti asmens veiksnumą Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų registre. Neveiksnaus asmens pasirašytos sutartys teismo gali būti pripažintos negaliojančiomis.
Civilinis kodeksas (1.89 str.) numato, kad fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį.
Jeigu asmuo nuspręs bylinėtis dėl dovanojimo sutarties panaikinimo, jis gali kreiptis į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri jam suteiktų nemokamą teisinę konsultaciją, o įstatyme numatytais atvejais, ir skirtų nemokamą advokatą.
Reikia pažymėti, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismai individualiai vertina visas bylos aplinkybes.
Tuo pačiu norėčiau pastebėti, kad kai asmuo nori būti išlaikomas iki mirties, siūlyčiau sudaryti išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Tokią sutartį tvirtina notaras.
Pagal išlaikymo iki gyvos galvos sutartį rentos gavėjas – fizinis asmuo perduoda jam priklausantį gyvenamąjį namą, butą, žemės sklypą ar kitokį nekilnojamąjį daiktą rentos mokėtojui nuosavybės teise, o rentos mokėtojas įsipareigoja išlaikyti rentos gavėją ir (arba) šio nurodytą asmenį (asmenis) iki gyvos galvos.
Detaliau apie tokios sutarties ypatumus galėtų paaiškinti tokią sutartį tvirtinantis notaras. Prievolė išlaikyti asmenį iki gyvos galvos baigiasi po rentos gavėjo mirties. Jeigu rentos mokėtojas iš esmės pažeidžia sutartį, tai rentos gavėjas turi teisę reikalauti iš rentos mokėtojo, kad šis grąžintų perduotą nekilnojamąjį daiktą arba sumokėtų daikto išperkamąją kainą. Šiuo atveju rentos mokėtojas neturi teisės reikalauti atlyginti jam išlaidas, susijusias su rentos gavėjo išlaikymu.
Testamentas yra įstatymo nustatyta tvarka sudarytas vienašalis sandoris, kuriuo testatorius išreiškia savo valią kam jo turtas atiteks po mirties. Bet kada testatorius gali pakeisti testamentą, surašyti naują arba jį panaikinti.
Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.
Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos pedagogai moksleivių rudens atostogų metu laiką leido save tobulindami labai įvairiose sferose.
Buvo surengtas susitikimas su stiliste, įvaizdžio kūrėja, kosmetologe Anna Bochan-Latvaitiene. Artėjant didžiosioms metų šventėms, planuojant poilsinę kelionę ar tiesiog ruošiantis į darbą, reikia kurti savo įvaizdį. Pasirodo, savo stiliaus sukūrimas yra svarbus individualus darbas, reikalaujantis išmanymo. Stilistė Anna Bochan-Latvaitiene sako: „Atidarę gražių rūbų prikabintą spintą ilgai svarstote: vieni – nuobodūs, kiti – nesuderinami, treti – metų metus iš lentynos į lentyną dėliojami – išmesti gaila… Kol pagaliau nusivylusios prieinate prie išvados, kad apsirengti neturite ką… Neguodžia ir žinojimas, kad su panašiais rūpesčiais susiduria turbūt devynios iš dešimties moterų“. Apie tai, kaip teisingai pasirinkti tinkančias spalvas, šukuoseną, suderinti rūbus, pasidaryti makiažą, ir kalbėjo stilistė.
Antras įdomus, nekasdieniškas renginys – tai susitikimas su Marijampolės aikido mokyklos „Aikivaras“ vadovu ir instruktoriumi Giedriumi Baliūnu. Užsiėmimai vyko dvi dienas. Per treniruotes mokyklos pedagogai susipažino su Rytų kovos menų atsiradimu, jų istorija Lietuvoje, taip pat galėjo patys išbandyti savo jėgas ant tatamio bei pasimokyti aikido technikos. Pedagogai labai entuziastingai tai priėmė, džiaugėsi pagerėjusia savijauta, vidine būsena, lengvumu kūne.
Tokios praktikos suburia kolektyvą, padaro jį šiuolaikišką.
Laima VAIČIŪNIENĖ
Autorės nuotraukos.
2015-10-29 gautas Šakių vaikų globos namų pranešimas, kad 2015-10-29 apie 16 val. iš minėtų globos namų išėjo ir iki šiol negrįžo nepilnametis (16 metų) globos namų gyventojas Ričardas Arlauskas.
Berniuko ūgis 178 cm, vidutinio kūno sudėjimo, tamsaus gymio, apvalaus veido, buvo apsirengęs pilkos spalvos „Adidas“ sportinėmis kelnėmis, juoda blizgančia striuke.
Biržų socializacijos centro globotinis atostogoms buvo apgyvendintas Šakių vaikų globos namuose
Vaikinas nemoka nei rašyti, nei skaityti. Šiemet jau buvo ieškomas (paskutinė paieška – Kauno AVPK), gali būti Kaune.
Galinčius suteikti vertingos informacijos prašome kreiptis tel. 8 640 35327 arba Bendrojo pagalbos centro telefonu 112.
Marijampolės apskr. VPK Šakių r. PK informacija
Beveik visos pasaulio tautos savo moteris nuo gimimo iki mirties įteisina antruoju ar trečiuoju asmeniu šeimoje, bendruomenėje, valstybėje, darbe, pareigose ir tikėjime. Mūsų moterys per amžius buvo matriarchato viršūnėje, nors dvidešimtojo amžiaus antroje pusėje (ypač miesto) bandė jas nustumti į bevertės vergės luomą – prilyginti tarptautiniam moters standartui. Bet, deja… Klaida pasirinko klaidingiausią vykdytoją – beprotį alkoholizmą, kuris neturi jėgos ir nemato tikslo.
Anksčiau sakėme, kad mūsų seniausia kalba, šventraštis (tautosaka), gyvenimo būdas (matriarchatas), tikėjimas, žmogus ir žemė – trumpiau: „Kaip senieji groja, taip jaunieji šoka“. Taigi dėl seniausios priežasties ne tik visų kalbos, bet ir tikėjimas (induizmas, judaizmas, budizmas, krikščionybė ir islamas) yra mūsų vaikai. „Negali būti! Nesąmonė!“ – pasipiktins kiekvienas, nevaikščiojęs mūsų tautos laukais, o tik skaitęs kroniką: „(…) nors jos buvo karvės, o vėliau tapo žąsimis, bet prieš tai gageno, dėjo kiaušinius, perėjo, lesė ir skraidė“. Visuose vadovėliuose užrašyta, kad tai buvo „karvės“, nes taip pasakė pirmieji ateiviai į mūsų tautą: „stabmeldžiai, stabmeldiška, stabmeldystė“, bet dar anksčiau už juos paskelbė mums nuosprendį: „Tave kalame prie kryžiaus ne už darbus, bet už kalbą, kurios mes nesuprantame“.
Žiūrėkime toliau, kodėl minėtose religijose moterims neleidžiama dalyvauti pagrindinėse apeigose. Žinome iš anksčiau, kad mūsų tautos vienuoliai ir karininkai-vienuoliai dirbo kitose tautose, bet negalėjo būti jų mokytojais (dėl kalbos). Vadinasi, vedų pateikėjai sanskrito kalba ir Mozė hebrajų kalba pateikė Dievo pažinimą ir apeigas ne tiek, kiek išmoko, bet tiek , kiek leido jų kalbų galimybės ir ne daugiau, didžiausia kliūtis– Dievo Trejybės pažinimas: krikščionybė šiek tiek, induizmas menkai, o judaizmas, budizmas ir islamas nieko nežino ir negali žinoti. Nejaugi neįmanoma? Įmanoma, tik reikia man prie kojų pritaisyti mechanizmą, kurio dėka kojos gali bėgti 700 km/val. greičiu, bet po pirmo bandymo visi sakys: „Buvo geras žmogus. Dar galėjo gyventi“. Galimas ir kitas būdas – uždrausti visas kalbas ir palikti tik mūsų vieną kalbą, bet visi pasaulio siekėjai „vieno ar vienos“ išnyko, išnyksta ir išnyks nepasiekę tos „vienos“. Mes žinome įstatymą – dabar Žemėje yra virš septynių milijardų žmonių, bet nėra dviejų tapačių.
Ir dar. Privalau atsiminti, kad aš turiu tūkstančius dvasių ir kūnų – labai reikalingų, saugotinų, atgyvenusių, nereikalingų ir naikintinų. Pajutau, kad turiu nereikalingų dvaselių ir kūnelių. Nuėjau į vaistinę nusipirkau mirties dvasių „Decaris“ arba „Vermok“, prarijau, ir askaridės ar spalinukės numirė, bet aš nenumiriau. Įstatymas – visos dvasios laipsniuotos ir skirtingu galių. Vadinasi, žodis, kaip ir visos gyvos dvasios, turi veikimo, laiką, erdvę ir jėgą. Visuose tikėjimuose per pagrindines apeigas šaukiamos (kviečiamos) dvasios: gailesčio, atskyrimo, garbinimo, aukštinimo, tikėjimo, prašymo, aukojimo, dėkojimo, mirties ir sunaikinimo. Kiekviena iškviesta Dievo dvasia tiksliai atlieka veiklą pagal savo galią.
Pirmiausiai pasižiūrėkime į save – tarp visų Dievo dvasių kviečiame ir ypatingą „pasaulio nuodėmių naikintoją“, kuri numarina pačias stipriausias – galingiausias klaidos dvasias (nuodėmes) – be jokių išimčių. Klausimas. Ar gali kūdikis vienos dienos ar savaitės motinos įsčiose išlikti gyvas, pažymėtas „gimtąja nuodėme“? Jokių galimybių. Dažnai mūsų moterys skundžiasi, kad esančios vaisingos, galinčios gimdyti, bet negali pastoti. Tai netiesa. Jos pastoja, bet nejaučia ir nesupranta, kad tas kūdikis vienos ar kelių ląstelių naikinimo dvasios tapo sunaikintas. Mūsų tautos šventraštis sako: „Nepersistenk ir saugokis – darbų, kalbų, valgio ir draugų“ arba „Neprisišauk ant savo galvos“. Ir dar – moterims. Bent po septynias pirmąsias nėštumo savaites nedalyvauti televizijos laidų stebėjimuose, suėjimuose, apeigose ir nekalbėti tų tekstų, kur šaukiamos, kviečiamos Dievo Trejybės, Šventosios Dvasios, Dievo Sūnaus, Pasaulio nuodėmių naikintojo ir visos kitos atskiriančios ir naikinančios dvasios. Tėvas ir motina per šį laiką sudaro savo kūdikiui Dievo dvasių nepažeidžiamą apsaugos apvalkalą (senoliai apsaugodavo Dievo Trejybės galia, kurią visi žinome iki šios dienos).
Dabar mums aišku, kad nei pati moteris, nei pats jos nėštumas, nei pats kūdikis įsčiose negali būti įvardinta klaidos dvasia (nuodėme). Bet dėl tautų negalėjimo kalbėtis su Dievu – menko Jo pažinimo – ir dėl būtinybės išsaugoti įsčiose kūdikį visos moterys tapo antraeilėmis, atstumtosiomis, suteptosiomis, kad nepatektų į apeigas, per kurias gali žūti įsčiose kūdikis. Ar moters nedalyvavimas apeigose turi bent kokią reikšmę? Turi. Dėl vieno žmogaus nedalyvavimo apeigose šeima, bendruomenė, giminė, gentis, tauta, valstybė praranda tą reikalingą dvasią, iki kurios trūko to vienintelio vieneto „manęs“, nes Dievo buhalterija tiksliausiai skaičiuoja vienetą iki milijardų milijardinės dalies.
Dabar pasižiūrėkime į savo moteris senojo tikėjimo laikais. Visos mūsų moterys – senos-jaunos, ištekėjusios-netekėjusios, nėščios-nenėščios – dalyvavo visose šventyklose, bažnyčiose, visose apeigose ir su visais kartu garbino, aukštino, aukojo, dėkojo ir pokyliavo. Be šių kviečiamų dvasių jokios kitos dvasios aukojimo apeigose nedalyvavo. Į bažnyčią ir šventyklą galėjo įžengti tik tyras, skaidrus, šviečiantis – su rūta, be klaidos po atgailos, antraip aukojimo metu klaidadvasį galėjo ištikti nepaaiškinamos ir nepageidaujamos pasekmės. Prie kiekvienos bažnyčios ir Dievo Girios šventyklos yra ne mažiau trys Dievo Trejybės maldyklos, kuriose kiekvienas vykdė asmenišką gailestį su ašaromis, atskyrimą nuo savęs nereikalingų dvasių ir jų sunaikinimą Dievo Trejybės – Vieno Dievo vardu. Dar šiose maldyklose vykdė įvairiausių prašymų apeigas, bet prieš tai reikėjo pasiteirauti Dievo dvasių ar Dievo Trejybės. Maldyklas galėtume palyginti su žmogaus širdimi, tik širdis per minutę atlieka apie 60 dūžių, tai maldykla per keturiolika minučių vieną pulsą, kai pasaulyje nėra dvasinės įtampos. Maldyklos pulsas sutrinka arba visiškai sustoja dienoms, savaitėms ar mėnesiams prieš pasaulinio masto katastrofas – žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, lėktuvų, laivų, traukinių – žmonių dideles žūtis. Po jų vėl normaliai pulsuoja. Ir dar. Jeigu ant maldyklos miegosite šešias naktis, tapsite nevaisingi ir jokia medicina nepadės, bet apeiga maldykloje galite atgauti vaisingumą. Dievo Trejybės maldyklų nelankė nėščios moterys ir kūdikiai iki dvylikos metų.
Dabar palieskime didįjį klaustuką. Nėščios moterys negalėjo atlikti atgailos maldykloje, kad nežūtų kūdikis, o be atgailos negalėjo įeiti į bažnyčią, kad nežūtų pati ir kūdikis, bet visos ėjo į bažnyčias ir šventyklas.
Oi, žiba žiburėlis
Kaip aukso liktorėlis.
Tenai vaikščiojo sena močiutė
Ant kiemelio išėjus.
Ant kiemelio išėjus,
Vartelius atsikėlus,
Vis klausinėjo savo dukrelę,
Ar su visai parėjo.
Ne su visai, močiute,
Ne su visai, širdele,
Aš parėjau pas motinėlę
Rūtelių vainikėlio.
Oi, sakal sakalėli,
Tu, raibasai paukšteli,
Tu nulėki Dievo Girelėn,
Parnešk man vainikėlį.
Aiškiau negalima pasakyti. Pirma. Visa, ką pamačiau, išgirdau, supratau, įtikėjau, padariau, ištariau, yra mano turtas – gerosios ir blogosios dvasios. Antra. Pagal mano ir vyro valią įsčiose yra mano kūdikis. Trečia. Be atgailos negaliu įžengti į bažnyčią, o dėl kūdikio – į maldyklą. Ketvirta. Savo naikintinas dvasias (nuodėmes) galiu perduoti kitam, kuris, nuėjęs į maldyklą, sunaikins. Penkta. Dabar po vedybų artimiausias pasaulio žmogus vis dar yra mano mama (vėliau bus vyras). Šešta. Mamai perduodu visas naikintinas dvasias apeiga per Dievo Siųstąjį – Sakalą. Septinta. Aš tyra, skaisti su rūtų vainikėliu, su savo kūdikiu įsčiose einu pro maldyklą tiesiai į bažnyčią. Priminimas. Rūta – žmogaus dvasios tyrumo, skaidrumo, šventumo, dieviškumo ženklas ir vyrams, ir moterims, seniems ir jauniems, ir visiems po atgailos.
Pagaliau sužinojome KODĖL kitų religijų moterys negali dalyvauti apeigose, mūsų vaisingos moterys negali pastoti, senajame tikėjime visos moterys dalyvavo visose apeigose, mus vadino stabmeldžiais („karvėmis“), o ne Dievo trejybininkais – DĖL MŪSŲ KALBOS.
…o šis pasaulis tik toks…, kad nepažįstame savo kalbos.
Albinas KURTINAITIS
Prieš kelias savaites Marijampolės pataisos namuose, kuriuose bausmę atlieka apie tūkstantį ne pirmą sykį teistų asmenų, pradėjo veikti naujausios kartos mobilųjį ryšį blokuojanti įranga. Ji, skirtingai negu kitose įstaigose įrengta panaši technika, blokuoja tiek mobilųjį ryšį, tiek internetą įvairiuose dažniuose.
„Įrangos testavimo metu ši technika sėkmingai veikė, ji netrukdo šalia Marijampolės pataisos namų gyvenančių žmonių telefoniniams pokalbiams. Taip pat Visuomenės sveikatos centro išduotas leidimas patvirtina, kad ji nekelia jokio pavojaus aplinkinių sveikatai. Planuojama, kad tokią techniką jau kitais metais pavyks įrengti ir Alytaus pataisos namuose“, – sako teisingumo ministras Juozas Bernatonis.
Ši šiuolaikinė technika įrengta specialiame gyvenamajame sektoriuje, kuriame bausmes atlieka nusikalsti linkę nuteistieji. Tačiau technikos skleidžiami trukdžiai aprėpia beveik visą pataisos namų teritoriją.
Lietuvos įkalinimo įstaigose pas nuteistuosius kasmet aptinkami nelegaliai laikomų 8-9 tūkstančiai mobiliojo ryšio telefonų. Pavyzdžiui, šiemet įkalinimo įstaigų pareigūnai aptiko maždaug 6,3 tūkst. telefonų bei 194 mobiliojo internetinio ryšio modemus (pernai per visus metus – 9,6 tūkst. telefonų ir 501 modemą).
Kasmet visose įkalinimo įstaigose surengiama apie 50-60 tūkstančių kratų, kurių metu aptinkami ne tik mobilieji telefonai, SIM kortelės, bet ir narkotikai, kiti draudžiamieji daiktai. Paprastai mobiliuosius telefonus ar SIM korteles bandoma perduoti nuteistiesiems juos specialios įrangos pagalba permetant į pataisos namų teritoriją. Taip pat būna atvejų, kuomet telefonus bando perduoti giminės pasimatymų metu ar šiuos daiktus įneša pataisos namuose dirbantys darbuotojai.
„Didžioji dalis mobiliųjų telefonų nuteistuosius pasiekia vadinamosiomis oro patrankomis permetant į įkalinimo įstaigas. Kiekvieną dieną žmonės iš laisvės įšauna po kelis paketus su ten esančiais iš karto keliais telefonais ar kitais nelegaliais daiktais. Šiemet pataisos namuose buvo įvykdyti 589 šūviai ir permetimai, iš jų užkardyti 383. Visų įstaigų teritorijos yra stebimos vaizdo kameromis, o pastebėjus galimą „permetėją“, visada pranešama policijai“, – sako Kalėjimų departamento direktorė Živilė Mikėnaitė.
Policijos departamento prieš kelerius metus pateiktais duomenimis, nukentėjusiems nuo telefoninių sukčių padaryta žala per metus siekia apie 1 mln. eurų, pradedama apie tūkstantį ikiteisminių tyrimų dėl šių nusikaltimų. Statistikos duomenimis, vadinamieji telefoniniai sukčiavimai sudaro maždaug 20 proc. visų sukčiavimo atvejų.
Pataisos įstaigose atliekančių bausmes nuteistųjų vykdomų telefoninio sukčiavimo atvejų skaičių pavyktų žymiai sumažinti, jeigu Lietuvoje būtų įrengtos kamerinio, o ne bendrabutinio tipo patalpos nuteistiesiems. Tokiose patalpose žymiai paprasčiau užkardyti neteisėtus nuteistųjų veiksmus. Kaimyninėse valstybėse tokių problemų beveik nekyla, nes ten nuteistieji įkalinimo įstaigose gyvena kamerose.
Su telefoniniu sukčiavimu kovojama ir sukūrus specialų algoritmą, leidžiantį blokuoti sukčiautojų telefonus. Vien tik šiais metais ryšio bendrovių operatoriai blokavo 356 telefonus ir 772 SIM korteles (Marijampolės pataisos namuose blokuoti 178 telefono aparatai ir 444 SIM kortelės). Taip pat aktyviai svarstomos pataisos, kad išankstinio apmokėjimo kortelės būtų parduodamos tik pateikus asmens dokumentą.
Su telefoniniu sukčiavimu padeda kovoti ir Kalėjimų departamentui grąžinta kriminalinės žvalgybos funkcija.
Daugiau informacijos:
Teisingumo ministro patarėjas viešiesiems ryšiams Sergejus Tichomirovas tel. 8 (5) 266 2904, 8 (671) 84621
Teisingumo ministerijos Visuomenės informavimo skyrius tel. 8 (5) 2191882, 8 (686) 50011
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – apskr. VPK) Šakių rajono policijos komisariatas ieško dingusios be žinios pil. Dalios Šeštokaitės, gim. 1973-08-21, gyv. Šakių r. sav. Griškabūdyje Rygiškių g. 12. Moteris 2015-10-20 apie 12-13 val. išvyko iš savo namų ir iki šiol negrįžo.
Požymiai: apie 156 cm. ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, akys rudos spalvos, plaukai tiesūs, trumpi, tamsios spalvos.
Ypatingi požymiai: ant kairės rankos plaštakos yra randas, turi proto negalią.
Buvo apsirengusi juodos spalvos trumpu odiniu švarkeliu, juodos spalvos džinsinėmis kelnėmis,
Asmenis, ką nors žinančius apie dabartinę Dalios Šeštokaitės buvimo vietą ir turinčius svarbios informacijos, prašome pranešti tel. 112, mob. tel. 8 656 74762 arba į artimiausią policijos komisariatą.
Marijampolės apskr. VPK Šakių r. PK informacija
Genelis margas, Kalvarija – dar margesnė, perfrazuojame liaudies išmintį. Tik ne visos jos spalvos rodomos garbingiems svečiams, tačiau kai kuriomis iš tų negražiųjų priešrinkiminį kostiumą puošiasi vietos politikai, o vos rinkimų maratonas baigiasi (visiškai nesvarbu – pergalingai ar nelabai), be gailesčio jas nuplėšia nuo savo švaraus kostiumo ir net neprisimena iki kitų rinkimų.
Geri Kalvarijos krašto žmonės: nepyksta ant savo išrinktųjų už nepatogių spalvų išsižadėjimą, nors penkiasdešimt pilkų pastatų fasadų atspalvių tikrai ne romantiška erotika dvelkia. Tiesa, kartais Kalvarijos mieste būna šventė: fasadai uždengiami rinkiminiais plakatais, ir kalvarijiečiai džiaugiasi pasikeitusiu miesto veidu. O ir iš plakatų daug žadama… Na, tai kas, kad po to nevykdoma! Na, tai kas, kad jau ištisus dešimtmečius vaikštome net miesto centre tarp pastatų-vaiduoklių, prie kurių galime priskirti ir Kalvarijos kino teatrą, kuris anuomet vadinosi „Taika“. Gal dabar jį reikėtų vadinti „Karu“, mat po to, kai ne mažiau kaip prieš 25 m. jame buvo parodytas paskutinis filmas (tikėtina, kad „Karas ir taika“), taika šį pastatą apleido. O štai ir šimtmečio statyba. Taip pat pačiame miesto centre. Už statomo objekto – amžina netvarka, o toliau matosi sovietinis architektūros šedevras atsilupusiu tinku ir užrašu „Paštas“. Dabar apsisukime 180 laipsnių kampu ir užmeskime akį į renovuoto savivaldybės pastato (nors ir čia ne visi koridoriai patrauklūs interesantams…) vidinį kiemą: čia kaip klausimas be atsakymo pasitiks neaiškios paskirties pastatai. Bet einame toliau. Laisvės gatve, kur lyg kelrodė žvaigždė žėri renovuota miesto bažnyčia. Tiesa, pakeliui praeisime miesto reklamos agentūrą: Kalvarijoje geriausia vieta reklamai – medis, ant kurio kamieno kabinami patys įvairiausi skelbimai, plakatai. Dar gatvelė, kita, ir prieš mus – žydų paveldas Kalvarijoje: pamirštas sinagogų kompleksas. Čia lyg ir kažkas kažką daro, bet iš tikrųjų… Lygiai taip pat „prižiūrimos“ ir senosios žydų kapinės.
Na, bet nesigilinkime, palikime sinagogas su 50 gelsvų atspalvių ir su pradedančiu byrėti pamatu ir eikime toliau.
Kita mūsų stotelė – vadinamasis Pietų miestelis, kuriame praėjusių amžių niūrumu dvelkia sparčiai yrantys gyvenamieji namai (panašiai žmonės gyvena kitame Lietuvos gale – Didžiasalyje), juose – butai. Kokie gyventojai, tokie ir butai (arba atvirkščiai). Kažkam nepasisekė, tik nežinia, kam labiau: gyventojams ar butams… Kaip ir kažkada garsiam žydelio Romanovo malūnui, kuris nenori pats nugriūti, nors tu ką! Stabtelkime prie vieno neaiškios paskirties pastato įėjimo, užversto visokiu „geru“: gal čia kuriamas koks vietinis muziejus? Adresas: Suvalkų g., Kalvarija.
Ta pati nykimo dvasia jaučiama ir nutolus nuo savivaldybės centro (deja, matyt, ir visoje Lietuvoje). Kaimuose akis bado apleistos negyvenamos sodybos. Sodybų tuštėjimo metas… Sunykę namai, pamažu virstantys griuvėsiais, tebestūksto, o medžiai galiūnai savavališkai naikinami. Tik čia taip galima. Neturi leidimo pjauti medį, bet pjauni. Po to ir kelią galima užtverti, pavyzdžiui, vestuvininkams…
Bet nors paminklai pakankamai gerai išsilaikę. Kad ir sovietiniai. Vienas iš jų – ant kalnelio prie Orijos ežero. Gerai, kad čia, o ne Vilniuje ant Žaliojo tilto. Dešimtmečius virtų diskusijos: „Nukelti–nenukelti“.
Pasirodo, šiame krašte net naujas statybas vejasi griovimo dvasia arba… Štai nė metai nepraėjo po Jungėnų laisvalaikio salės renovacijos – tinkas jau byra, pelėsis įsimetė į vidų…
Galėtume vardinti ir vardinti tas nepatogias, neparadines spalvas demonstruojančius mūsų krašto objektus, tačiau diena turi pabaigą. Prieš grįždami į Kalvariją stabtelkime prie vartų į Europą – Lietuvos-Lenkijos pasienio. Čia išdidžiai saugome paveldą. Rusų armijos paliktas KPP pastatas dar nesugriuvęs, nors aptrupęs. Jį žino visi važiuojantys į Lenkiją apsipirkti. Nebūtų pastato – nerastų kelio… O dabar nesidairydami – į Kalvariją. Tik visai nenustebkite, jeigu prie Kalvarijos Karališkojo parko jus pasitiks baltas arklys, ir neabejokite: jums nepasivaideno.
Jonas MAKARONAS
Autoriaus nuotraukos.
Spalio 23 dieną Lietuvos parodų ir kongresų centre LITEXPO vykusiame Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) organizuojamame renginyje jau dešimtą kartą savivaldybėms įteikti „Auksinių krivūlių“ apdovanojimai už ryškiausias iniciatyvas ir darbus. Šiuo garbingu savivaldos apdovanojimu jau ketvirtą kartą įvertinta ir Marijampolės savivaldybė.
Marijampolės savivaldybei „Auksinės krivūlės“ apdovanojimą nominacijoje „Už probacijos plėtojimą savivaldoje“ skyrė Teisingumo ministerija.
Savivaldybės mero pavaduotojui Povilui Isodai „Auksinę krivūlę“ įteikė ir probacijos veiklos vystymu savivaldybėje pasidžiaugė ministras Juozas Bernatonis. Atsiimdamas garbingą apdovanojimą ir dėkodamas Teisingumo ministerijai už probacijos veiklos vystymo rezultatų savivaldybėje įvertinimą, mero pavaduotojas P. Isoda sakė, kad tai yra visų institucijų ir darbuotojų, atsakingai dirbančių probacijos klausimais, bendradarbiavimo, tarpinstitucinės veiklos bei partnerystės rezultatų pripažinimas.
Tai jau ketvirtoji Marijampolės savivaldybei įteikta ,,Auksinė krivūlė“. 2011 metais „Auksine krivūle“ savivaldybė buvo apdovanota „Už svarų indėlį užtikrinat viešąjį saugumą“, 2012 metais – „ Už skaidrumą efektyviai skelbiant teisinę informaciją internete“, 2014 metais – Kultūros ministerijos nominacija „Savivaldybė – kultūros puoselėtoja“.
Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) organizuotame renginyje „Auksinės krivūlės“ laureatą – labiausiai tam tikroje srityje pasižymėjusią savivaldybę – paskelbė bei apdovanojimus įteikė 14 ministerijų, Europos Komisijos atstovybė Lietuvoje bei Lietuvos verslo konfederacija
„Auksinės krivūlės“ apdovanojimais šiemet taip pat buvo įvertintos Utenos, Akmenės, Šiaulių, Ukmergės, Zarasų, Kelmės, Kauno, Šilutės ir Tauragės rajonų, Birštono, Neringos, Palangos, Panevėžio miestų ir Rietavo savivaldybės.
„Auksinės krivūlės riterio“ vardas už nuopelnus Lietuvos savivaldai, jos plėtrai ir stiprinimui šiemet suteiktas jau ketvirtą kadenciją LSA prezidento pareigas einančiam Druskininkų merui Ričardui Malinauskui, Seimo narei Mildai Petrauskienei ir Rietavo merui Antanui Černeckiui. Marijampolės savivaldybės merui Vidmantui Braziui „Auksinės krivūlės riterio“ vardas buvo suteiktas 2011 metais.
Lietuvos savivaldybių asociacija, vienijanti visas 60 Lietuvos savivaldybių, šiais metais švenčia ir savo 20-ąjį jubiliejų. Šventės dalyvius pasveikino asociacijos prezidentas, Druskininkų rajono savivaldybės meras Ričardas Malinauskas. Šventėje dalyvavo ir susirinkusiuosius bei nominantus sveikino Lietuvos Respublikos Vyriausybės Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius ir kiti garbingi svečiai.
Viešųjų ryšių tarnyba
D. Micutienės nuotrauka.
Dar rugpjūčio 10 dieną FB paskyroje pamačiau tokį skelbimą: „Naujas leidyklos „Lututė“ žaidimas įspūdingam prizui laimėti. Laimėtojui padovanosime nepakartojamus įspūdžius iš tauriųjų elnių rujos Lietuvos laukinėje gamtoje rugsėjo mėn. (trukmė – 1 para, 2–3 asmenims). Stebėti elnių rują Jums padės geriausias Lietuvoje elnių žinovas Romualdas Barauskas. Turėsite ne tik unikalią galimybę stebėti elnius iš arti, bet ir daug sužinoti apie jų gyvenimo ypatumus. Taip pat Jūsų laukia įspūdingi laukinės gamtos vaizdai, nakvynė miško apsuptyje (namelyje, palapinėje ar kt.), vakarienė, pašnekesiai prie laužo, galimybė įamžinti nepamirštamas akimirkas fotoaparatu ir kt.“
Na, ir kaip tokiame žaidime nesudalyvauti, juk iki šiol elnius temačiau tik iš labai toli… „Zoosodai“ nesiskaito.
Rugsėjo antrąją – nuostabi naujiena: pasirodo, kad laimėjau tą konkursą! Netrukus su manimi susisiekė organizatoriai ir rugsėjo viduryje suderinome išvyką į Elnių mišką. Miškas man ne naujiena, žinau, kad su laukiniais žvėrimis neįmanoma susitarti dėl susitikimo. Taip pat žinau, kad patirtis didina susitikimo galimybes, nors ir nieko negarantuoja… Taip džiugiu laukimu ir gyvenau iki sutartos dienos
Penktadienį, kuo anksčiau ištrūkęs iš darbo, sėdau į automobilį ir kuo greičiau skubėjau į sutartą vietą. Iki miško likus gal dvidešimčiai kilometrų, laukuose pamačiau vienišą užsilikusį gandrą, o netrukus kiek tolėliau – laukuose besiganantį stirniną. Nors laiko ir labai trūko, sustojau ir bandžiau nufotografuoti. Sėlinti nebuvo kada, tad tiesiog neskubiai ėjau kuo arčiau. Tuo pačiu metu šone pamiškėje po krūmu pamačiau dar vieną stirniną… Na, kaip ir reikėjo tikėtis, abu stirninai tuojau pasitraukė į saugų mišką, o aš ramia sąžine galėjau važiuoti toliau.
Vos atvykstu, klausimas – ką darom? Vakarieniausi ar į mišką? Na, žinoma, kad į mišką… ne valgis galvoje. Sėdamės į automobilį, riedame miško keliukais. Už kiek laiko – galiukas pėstute, tada mane pasodina pakrūmėje prie pasėlių laukelio ir palieka laukti. Praeina valanda, pamažu temsta. Nieko, ramu. Tik kažkur tolumoje baubia elniai. Žiūriu į beveik priešais esančią druskos laižyklą ir galvoju, kaip puiku būtų bent vieną pamatyt. Užsisvajojęs pasukau akis į šoną ir nustėrau – viduryje lauko stovi baltutėlė danieliaus patelė. Iš netikėtumo staiga kryptelėjau, ir ji, nelaukusi tokio akibrokšto iš lyg ir padoraus kupsto, keliais šuoliais pasiekia pamiškę. O ten dar vienas danielius, jaunas patinėlis, įprastinės rudos spalvos. Ilgai nelaukę, abu grįžta į mišką, bet tik tam, kad į palaukę išeitų gerokai toliau nuo manęs. Prie tos porelės prisijungė dar viena „blondinė“, ir aš ilgai galėjau stebėti juos ramiai besiganančius. Atsisukau pasižiūrėti į laižyklą – ogi ten elnė su šių metų elniuku bestovinti. Jai visai nepatiko tas kupstas su didele juoda akimi, tad gana greitai abu dingo brūzgynuose… O danielių draugija džiaugiausi, kol visai sutemo. Gaunu SMS žinutę – kai nusibos laukti, galiu eiti į pamiškės bokštelį ir ten kuo tyliau sėdėti. Ir nurodymai – 100 metrų palauke, po to per mišką iki kirtavietės ir t.t. Mintyse pasidžiaugiu – naktiniai pasivaikščiojimai po nepažįstamus miškus man jokia naujiena. Pėdinu per mišką. Išėjęs į kirtavietę, pamatau tolyn nuliuoksinčius jau matytus danielius, kurių baltas kailis labai išsiskiria rudeniškame miške… Elnių baubimas tai artėja, tai vėl nutolsta. Įlipu į bokštelį, įsitaisau, stebiu. Tolumoje laukuose ganosi elnių būrelis, budriai stebimas retkarčiais subaubiančio elnio. Kiek arčiau iš miško išeina kitas karūnuotas gražuolis, vis demonstruodamas savo vokalinius gabumus eina skersai lauką. Beveik tiesiai prieš mane ragais, o po to ir kojomis pakapsto žemę, prigula. Vėl pakyla ir eina toliau… Viskas – besileidžiančios saulės, vėliau – jau tik vakaro žaros fone. Žodžiais to nusakyti neįmanoma, kad ir kaip besistengčiau. Ateina vadovas, kurį laiką abu stebime patį gražiausią rudeninį gamtos spektaklį. Visai sutemus grįžtame iki automobilį ir važiuojame nakvoti. O ausyse skamba aidi elnių balsai…
Šeštadienį keliuosi prieš aušrą, nuveža į beveik pažįstamą (vakar vakare matytą) vietą, išleidžia. Gal puskilometrį, gal kiek mažiau ar daugiau kulniuoju miško proskyna (ar tik nepamiršau pasakyti, kad dar visiškai tamsu?), palaukėje išeinu iš miško ir įsitaisau lauko pakraštyje. Laukiu. Girdžiu aplink bent tris aplink baubiančius elnius, bet laukas tuščias. Pradeda švisti. Matyt, nakčia pasimaitinę žvėrys jau grįžę į mišką ir man jau nebepasirodys… Porą valandų pralaukiau, bet tuščiai, tik stirnaitė buvo priėjus iš nugaros pusės, bet vos pabandžius atsukti į ją objektyvą nieko nelaukdama nušuoliavo atgal į mišką. Daugiau lauke kiurksoti nemačiau prasmės, tad pasinaudojęs patarimu įsitaisiau laukti kirtavietės pakraštyje. Priešais vis girdėjosi ne mažiau kaip poros elnių baubimas, tad tikėjausi nors vieną pamatyt. Pamažu jų balsai lyg ir nutolo, tačiau pastebėjau priešais tarp smilgų kažkokį judesį. Tiesiai link manęs, skabydama rudeniškos žolės kupstelius, pamažu ėjo elnio patelė. Patogiau įsitaisęs, tikėjausi bent jau elnės nuotraukos. Ir tada už jos iškilo ragų karūna – iš paskos atsekė elnias. Patelė ristele bėga link manęs, elnias – iš paskos. Jausmas – nenusakomas. Likus vos dešimčiai metrų truputį pasuko į šalį ir abu prašvilpė pro mane kone ranka pasiekiami. Sekdamas juos objektyvu, išsiriečiau į beveik neįmanomą pozą, bet tuo metu nejaučiau jokių nepatogumų… Prabėgę gal dvidešimt – trisdešimt metrų už manęs sustojo, o aš išgirdęs traškesį pamačiau juos atsivejantį dar vieną raguotį. Tad sėdžiu susisukęs ragaišio poza, fotoaparato trikojis žemę siekia tik viena koja, vienas elnias priešais, pora kiek dešiniau, o dar kažkas laužydamas sausas šakeles bėga man už nugaros… deja, jau buvau pasiekęs savo lankstumo ribą, ir nemačiau kas ten buvo. Bet kokiu atveju tokia akistata su girių karaliais viršijo visus mano lūkesčius. Gaila, kad nepavyko kokybiškos nuotraukos. Tikėjausi ramaus fotografavimo, tai ir nustatymai buvo atitinkami, tačiau prisiminimai ir įspūdžiai – neįkainuojami. Jau seniai miške nutilo elnių sukeltas triukšmas, o aš vis dar sėdėjau ant savo kėdutės negalėdamas patikėti tokia sėkme. Ne kasdien taip sekasi, oi, ne kasdien…
Atvažiavo manęs pasiimti. Taip ir baigėsi pirmoji mano kelionės į Elnių mišką dalis, jau vienas vakaras ir vienas rytas praeityje. Papietavęs vėl grįžau į mišką, daug visko mačiau, sutikau, daug ir fotografavau, bet apie tai – kitame rašinėlyje.
Vaidas KARPAVIČIUS
Autoriaus nuotraukos.
„Kiekvienas, kuris nustoja mokytis, pasensta – nesvarbu, ar jam dvidešimt, ar aštuoniasdešimt. Kiekvienas, kuris mokosi, išlieka jaunas“.
Praėjusį šeštadienį Kiduliuose vyko artojų šventė. Mįsle lieka, kokia filosofija vadovaujasi sunkiosios ūkio technikos mylėtojai, bet kaip Roma nebuvo pastatyta per dieną, taip ir 10 valandą prie starto linijos niekas nestovėjo. Tiesą sakant, nebuvo nei ryškios starto linijos, nei startinio švilpuko, nei triukšmingos sirgalių minios. Kidulių seniūnijos arimuose visai kita politika. Kasmetinės artojų varžybos – darbą mylinčių vyrų šventė, o ne koks pamaivų paradas.
Sulaukę visų dalyvių ir gavę seniūno leidimą artojai vienas po kito ėmė šildyti savo traktorių variklius. Urzgiantis variklių gausmas, dūmais papsintys kaminėliai ir pradžių pradžią menantis riekiamos žemės kvapas. Gerą pusvalandį vaikinai arė, matavo, diskutavo ir reguliavo plūgus prieš parodomąjį arimą. „Priešų čia nekvietėme“, – juokėsi varžybose dėl techninių kliūčių dalyvauti negalėjęs Darius Ufartas, apmaudą malšindamas skoningu humoru. Išties, nepaisant rudeniško oro, atmosfera buvo labai šilta ir draugiška. Laukuose klampojančias tamsias figūras siejo nuoširdus atsidavimas žemės ūkiui. Žinoma, moteris bei merginas čia gal labiau atviliojo mylimi vyrai ir noras pamatyti tai, ko dar nebuvo mačiusios. Artojų trikovė – nauja patirtis ir dalyviams, ir žiūrovams.
Jaunuoliai su džiaugsmu ant pjedestalo kėlė sau įprastą ūkio darbą, mėgavosi dėmesiu ir galimybe pasidalinti intymiausiomis smulkmenomis apie įvaldytą turimą techniką. Nors varžytis panorę artojai išties dar labai jauni, bet vienintelis tikrai žalias dalykas buvo, daug dėmesio sulaukęs, traktorius „John Deere“. „Mase Ferguson 8120“ ir „Fendt Favorit 612“ apie techniką nenusimanantiems gal mažai ką sako, tačiau trijų skirtingų traktorių su skirtingais plūgais ir vairuotojais pasirodymas buvo įdomus ir iš techninės pusės. Tikrą broliškumą parodė Tautvydas Česnaitis, paskolinęs savo traktorių panorusiam dalyvauti draugui, ir įnešė rimtą intrigą – leido pamatyti, kiek išties lemia vairuotojas, kada ir sąlygos, ir technika – tokia pat. Nors draugai ir juokėsi: „Paėmė tavo traktorių, paims ir trečią vietą“, tačiau vaikinas per daug nesijaudino: prie šventinio stalo – ne tik prizinės vietos.
Kaip išmintingi varnai iš pasakų, paskui gerai nusiteikusį jaunimą žirgliojo ir kepurėti „ekspertai“, komentuodami, kur bangos, kur posūkiai, kur greitis per didelis, kur neturėtų kyšoti ražienos. Vieni iš savo patirties dūmojo, kiti pagal naujausias Europos Sąjungos direktyvas dėstė. Be abejo, lemiamas žodis ir visi teisėjavimo malonumai be jokios konkurencijos atiteko Kidulių seniūnui Mindaugui Mykolaičiui. Jis vienas pats buvo aplinkybių priverstas atstovauti visam dideliam organizatorių būriui. Kidulių seniūnijos žemės ūkio specialistui Edmundui Janulaičiui padedant viskas klostėsi itin sklandžiai.
Keturi dalyviai burtų keliu gavo po lauko rėžį ir 15 minučių jam suarti. Buvo išaiškinta įprastinė taškų skaičiavimo sistema ir duotas startas. Laikas neprailgo, ir netrukus visas būrys nusekė paskui seniūną prie kitos rungties vietos. Parodomasis važiavimas traktoriumi „Belarus MTZ 82“, vėl 30 minučių pratyboms ir startas. Čia akivaizdžiai matėsi ir dalyvių drąsa naudotis svetima technika, ir patirtis. Ūkininkas Ramūnas Skaisgirys ne tik paskolino savo traktorių važiavimui su priekaba, bet ir rulonus paskutiniajai užduočiai. Po kiekvieno dalyvio slalomo su priekaba, priekabos statymo į „garažą“ ir rulonų perkėlimo įtampa tik augo. Mat skirtumai tarp atlikimo laiko – ne itin dideli: 15:55, 7:05, 6:45 ir 6:25.
Apdovanoti buvo visi. Skatinamąjį prizą už dalyvavimą gavo ir be prizinės vietos likęs Tautvydas Česnaitis – vienintelis Bunikių kaimo atstovas. Trečioje vietoje liko Rokas Žemaitis. Deja, šįkart jam pritrūko sėkmės, nors linkėjimus iš už jūrų siuntė net jo geriausias draugas ir bendrapavardis, pernai metų geriausias artojas Tautvydas. Marius Bakaitis viršijo draugų prognozes ir užėmė antrąją vietą. Visus maloniai nustebino 2014 metų šventėje vien rungtyje su priekaba dalyvavęs Juozas Dimaitis. Jis – geriausias 2015 Kidulių seniūnijos artojas.
„Žemė – ne vagis, atiduos,“ – juokavo D. Ufartas, sutikęs savo laukuose priimti šį reginį ir net po jo siūlęs dalyviams pabaigti arimą iki galo. Jis pripažino, kad nedalyvavimas – savotiškas pranašumas ir susipažinęs su dalyvių galimybėmis žadėjo, kad būtinai bandys dalyvauti kitais metais. Jaunasis ūkininkas nedrąsiai pripažino tikįs, kad technika turi sielą – mat vieną dieną geriau veikia, kitą prasčiau, ir sunkumus jis pirmiausia sprendžia pasikalbėdamas. Dažniausiai rusiškai. Ir kiti artojai nesiginčijo – būna, kad suveikia. Viliamės, kad kitąmet suveiks.
Kidulių seniūnijos seniūnas M. Mykolaitis džiaugėsi, kad pernykštė Bunikių kaimo bendruomenės „Kregždantė“ iniciatyva ne tik šiemet subūrė artojus draugėn, bet ir įtraukta į kitų metų planus. Renginys artojams patiko ne tik kaip oficialus jėgų pasitikrinimas, bet ir kaip puiki pramoga iš jiems kasdienių darbų. Dėmesio sulaukta iš visų kartų atstovų: ir seniausių, ir jauniausių. Žiūrovams išsiskirsčius vaikinai mielai pozavo žurnalistams ir garsiai svarstė, kad gal pats laikas pasinaudoti laimėtais Daukantiškių kaime (Gelgaudiškio seniūnija) įsikūrusios užkandinės-kebabinės „Prerija“ dovanų kuponais.
Monika BŪBLAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Spalio 24 dieną Šunskuose vyko „Vėlinių žygis 2015“. Šį renginį jau vadiname tradiciniu, kurio pagrindinis tikslas – aplankyti kapus, kurių niekas nelanko mirusiųjų atminimo dieną. Dėkojame visiems šunskiečiams, kurie dalyvavo žygyje, taip pat dėkojame svečiams iš Rokų ir Barzdų, žygiavusiems kartu. Šis žygis bene pats trumpiausias savo trukme ir įveiktais atstumais (Šunskų kapinės, Nemurų kaimo kapinės), tačiau pats turtingiausias rudens spalvomis ir saulėtu oru. Dėkojame Danutei Jančienei, kuri pakvietė į savo pastogę ir vaišino nuostabaus skonio pabaigtuvių arbata. Tradicija gyvuos ir kitais metais, nes šio žygio metu kilo idėjos kitų šviesių atminimų išsaugojimui, dėliojosi kito žygio maršrutai…
Eglė ALENSKAITĖ
Kultūrinių renginių organizatorė
Renginio organizatorių archyvo nuotraukos.
Spalio 22 dieną Rimanto Stankevičiaus pagrindinėje mokykloje vyko Marijampolės savivaldybės mokinių žaidimas „Protų mūšis“. Žaidime dalyvavo 9 komandos iš Marijampolės savivaldybės mokyklų: „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos, Mokolų mokyklos-darželio, Petro Armino pagrindinės mokyklos, „Saulės“ pradinės mokyklos, „Ryto“ pagrindinės mokyklos, „Žiburėlio“ mokyklos-daugiafunkcio centro, Jono Totoraičio progimnazijos, „Smalsučio“ pradinės mokyklos ir Želsvos pagrindinės mokyklos. Jau trečią kartą žaidimą organizuoja mūsų mokyklos pradinių klasių mokytojos, kurios parengia klausimus, sukviečia ir sutinka svečių komandas. Žaidimą veda mokytoja Aušra Žemaitaitienė. Šiais metais pareiškė norą dalyvauti rekordinis komandų skaičius. Azartas pagauna ne tik mokinius, bet ir mokytojus. Visi mokiniai apdovanoti direktorės Astos Ivoškaitės padėkomis. Prizinių vietų diplomus iškovojo: Petro Armino pagrindinės mokyklos komanda (1 vieta), „Smalsučio“ pradinės mokyklos komanda (2 vieta) ir „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos komanda (3 vieta). Džiaugiamės dalyviais ir sveikiname laimėtojus.
Eglė ALENSKAITĖ
Neformaliojo ugdymo organizatorė
Informuojame, kad nuo š.m. spalio 27 d. iki spalio 30 d. Vilkaviškio gatvės atkarpoje, nuo Tarpučių – Mokolų gatvių sankryžos iki Vokiečių – Ambrazevičiaus-Brazaičio gatvių sankryžos, bus uždraustas eismas vienoje gatvės pusėje, nes bus vykdomi Vilkaviškio g. remonto darbai. Automobilių eismas bus organizuotas po vieną eismo juostą priešingomis kryptimis.
Prašome atkreipti dėmesį į šiuos eismo pasikeitimus bei laikytis kelio ženklų reikalavimų. Marijampolės savivaldybės administracija atsiprašo gyventojų už patirtus nepatogumus.
Marijampolės savivaldybės administracija
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos 2A ir 2B klasių mokiniai dalyvavo skaitykloje organizuotame renginių cikle „Knygomis tarsi skraidau“, skatinančiame vaikų skaitymą: tėvai skaito vaikams. Mokiniai su savo šeimomis spalio 20 dieną susirinko į Iškilmių salę, į baigiamąjį šio ciklo renginį, skirtą Mokyklos bendruomenės metams.
Bendrystė – tai retas žodis, bet graži sąvoka, kuri atstoja tarptautinį žodį kultūra. Jis gražiai siejasi su veiksmažodžiu bendrauti. Manome, kad mums pavyko išryškinti bendrystę. Ją suvokėm kaip nusiteikimą čia ir dabar ugdytis, bręsti, gyventi. Mūsų mokykloje ne tik kalbama apie tai, bet ir daroma! Šį kartą – per skaitymą.
Dauguma žinome, kad knygų skaitymas laviną vaizduotę, kalbą, plečia vaiko akiratį ir pasaulėžiūrą, ugdo jį kaip asmenybę. Svarbu yra ne tik skatinti vaiką pamėgti knygas, bet taip pat daug laiko praleisti kartu ir išlaikyti stiprų tarpusavio ryšį, kad vaikai pajustų tėvų dėmesį, meilę, pagarbą jiems ir norą bendrauti.
Dėl tos priežasties mokykloje ir organizuotas renginių ciklas „Knygomis tarsi skraidau“. Mamos, tėčiai, senelės ir seneliai garsiai skaitė savo arba vaiko mėgstamą literatūros kūrinį visai klasei. Balsu buvo skaitoma įvairiomis kalbomis: gimtąja lietuvių, suomių, rusų ir anglų. Taip pat buvo sukurta „Tylioji skaitykla“, „Mainų lentynėlė“. Klasėje – „Karalius savyje“ – kūryba, vaidyba, interpretavimas, fantazija čia pat su tėvais. Sukurti abiejų klasių mokinių perskaitytų knygų „Kalendoriai“ ir filmuotas pasakojimas „Iš savo vaikystės aš ateisiu kaip iš šalies“ apie tai, ką veikia ir ką jaučia mokinys, dalyvaujantis šiame projekte. Padedami mokytojų vaikai kūrė personalizuotas knygeles, nuotykius ir istorijas, kurios dar bus tęsiamos. Iš nepanaudotų personalizuotos knygos iliustracijų, tekstų bus rengiamos parodos. O sukurtomis audiovizualinėmis knygelėmis sveikinsime pirmokus su pirmuoju jų šimtadieniu mokykloje.
kadangi mūsų mokykla turi lakūno bandytojo Rimanto Stankevičiaus vardą, todėl neatsitiktinai šio projekto baigiamojoje dalyje Kajus su tėčiu skaitė ištrauką iš Antuano de Sent- Egziuperi knygos „Mažasis princas“ apie pagrindinio veikėjo kelionę po žemę. Turbūt nėra nė vieno, kuris nebūtų skaitęs šio kūrinio ar negirdėjęs jo autoriaus, vieno iš aviacijos pirmtakų, lakūno, aristokrato, moralisto, talentingo rašytojo, poeto, išradėjo ir kartu herojaus Antuano de Sent-Egziuperi vardo. O jeigu ir klydome taip manydami, tai renginio metu visi tikrai išgirdo knygos „Mažasis princas“ minties gilumą – kiekvienas žmogus savyje turi Mažąjį Princą. Todėl mūsų antrokėliai, mažieji princai ir princesės, renginyje skaitė eiles, kartu su mamomis dainavo lietuvių liaudies dainas, skaitė savo kūrybos pasakas. O apie draugiškąjį karalių dainavo berniukų choras. Paskutinis pasirodymas sukėlė daugiausiai žiūrovų emocijų – tėčiai šoko kartu su savo dukrom. Tai buvo toks neįprastas prisilietimas prie knygos. Tėčiai pasekė pasaką, kurios taip dar nesekė niekas.
Mokyklos direktorė Asta Ivoškaitė padėkojo visiems gausiai susirinkusiems, apdovanojo renginių ciklo dalyvius, akcentavo bendravimo ir bendradarbiavimo reikšmę, pasidžiaugė aktyviu šeimų dalyvavimu mokyklos bendruomenės veikloje.
Mūsų mokykla yra ta vieta, kurioje mokiniai nori tobulėti. Šį kartą sukurdami princų ir princesių pasaką ne už jūrų marių, kaip kad sakė Marijampolės TV korespondentas Arūnas, o Marijampolės centre.
Aurelija KOVZONIENĖ
Gražina VENCIENĖ
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytojos
Dianos Basanavičienės nuotraukos.
Iki kito pasaulio krašto – 36 val.
„Kodėl kelionė į Argentiną? Ką ten veiksi? Wtf?“ – klausimai, kuriuos girdėjau kone kiekvieną dieną. Atsakymas paprastas: atsitiko taip, kad už mano akių užkliuvo į VU paštą gautas laiškas su kvietimu teikti paraiškas atlikti praktikai lituanistinėse bendruomenėse. Pagalvojau, kodėl gi ne? Gal tai mano šansas išbandyti save ir išeiti iš komforto zonos 150%?
Parašiau kelioms bendruomenėms, tačiau Argentinos išsiskyrė labiausiai: nuoširdus bendravimas, atsakymas į iškilusius klausimus pastraipomis, o ir šalis ne šalia Lietuvos, kur tautietis užklysta ne itin dažnai. Užpildęs reikiamus dokumentus, praėjęs kelis atrankos etapus, gavau patvirtinimą, kad galiu ruoštis 3 mėn. iššūkiui!
Galiu ruoštis, bet nereiškia, kad ruošiausi… Likus trims dienoms iki kelionės teko nusipirkti lėktuvo bilietus, pasirašyti sutartis, pasiskiepyti, susirasti kur gyventi ir susitvarkyti n reikalų, kad kelionei būtų pasiruošta, liaudiškai tariant, kaip priklauso. Lagaminai susidėti per 30 min. ir štai, stoviu Vilniaus oro uoste, paduodu pasą, kad gaučiau bilietus ir išgirstu klausimą:
– Atsiprašau, kur keliausite iš Stambulo (Stambule persėdimas)?
– Į Argentiną, Buenos Aires.
– Taip ir perskaičiau, tačiau nepatikėjau savo akimis, ką ten veiksite? Linkiu didžiausios sėkmės!
(O tu vis dar sakai, kad Lietuvoj nėra žmonių, kuriems tu rūpi? Pradėk abejoti.)
Įveikus kelių valandų skrydį iki Stambulo, pradedu suprasti, kad iššūkis prasidėjo. Nebūtų dėl ko bijoti, jei keliautume keliese ir turėčiau bent kiek ispanų kalbos žinių, na, bet tikras lietuvaitis užkariaus Argentiną! – pasakau tyliai sau mintyse ir nusijuokiu. 16 valandų laukimo oro uoste iki kito skrydžio – daug laiko viskam apmąstyti, tačiau pasirenku išbandyti miegą ant suoliuko, apsikabinus savo kuprinę, taip, kaip rodo per filmus (žinokit, visai patogu).
9.30 val. sėdžiu lėktuve į Buenos Aires. Jei skrisdamas į Stambulą dar girdėjau lietuvių kalbos, tai čia beliko tik espaniola, tad sėdžiu ir tyliu, kad tik ko nors nepaklaustų.
18 valandų, praleistų lėktuve, ir aš laukiu savo lagaminų. Viskas ok, pasiimu ir keliauju link išėjimo. Į pasą gaunu dar vieną štampą atsiminimui ir mane pasitinka Podrigo Rardo (Rodrigo Pardo) ir Evelin Melnesiuk.
Išėjęs į lauką užsidegu cigaretę ir suprantu: „Po velnių, aš stoviu ant Argentinos žemės!“
Tiesios gatvės ir daug skaičių
La Plata (miestas, kuriame aš gyvenu) – Buenos Airių provincijos centras. Gyventojų – beveik 700 000 (Vilniuje – 500 000 su trupučiu), nors Vilnius pagal plotą du kartus didesnis miestas!
La Plata (įkurtas ne taip ir seniai, 1882 m.) – modernus, gerai suplanuotas miestas, turintis plačius prospektus, daug parkų ir aikščių. Šis miestas visas, iki kiekvieno centimetro, buvo suplanuotas iš anksto, iš karto buvo žinoma, kur kas stovės, kur bus parkai, kur gyvens žmonės, kur stovės prekybos centrai, ir tik tada buvo pradėtas statyti.
Tai – universitetinis miestas, kuriame daug studentų, atvykusių iš viso pasaulio. 1905 m. čia įkurtas La Platos nacionalinis universitetas (antroje vietoje esantis universitetas visoje Argentinoje), 1965 m. – Argentinos teisės universitetas, 1968 m. – La Platos karališkasis universitetas.
Postamentas, esantis pačiame miesto centre
Ką įsivaizduoji esant miesto centru? Vieta, kur visi vakarais renkasi į barus? Miesto senamiestis? Kaip sakoma: „varom į centrą“? Čia – kitaip, miesto centras įgauna visai kitą prasmę. La Plata iš tiesų turi patį miesto centrą, nuo kurio miesto kampai (La Plata – kvadrato formos) ir įstrižai einančios gatvės nutolę visiškai vienodu atstumu! Pačiame miesto centre – postamentas. Jame yra laiko kapsulė (grynai kaip iš filmų apie ateitį), kuri atidaroma kas šimtą metų ir pažiūrima, ką prieš amžių įdėjo to meto gyventojai, ir įdedama naujų daiktų (monetų, juvelyrinių dirbinių ir pan.).
– Kokioje gatvėje gyveni?
– Saulėtekio alėjoj.
Čia tokių dialogų neišgirsi, nes visos gatvės pažymėtos vien tik skaičiais. Pirmos dienos buvo ganėtinai sunkios, tačiau perpratus gatvių išsidėstymą, pasidarė kur kas lengviau, nes nereikia įsiminti daug pavadinimų kitos šalies kalba. Be to, man pasisekė, kad gyvenu šalia miesto centro (12 gatvė, tarp 54 ir 55, 1065), tad ir pasiklydus, visada tenka tiesiog ieškoti nuostabiai atrodančios katedros, ir tu jau šalia savo namų. Be to, visos gatvės visiškai tiesios, todėl netenka daug mąstyti, kuriuo keliu pasukti, priėjus kryžkelę (kaip dažnai būna Vilniaus senamiestyje).
Kiekvieną dieną tenka išvaikščioti miestą po 3 valandas ar daugiau, tad jau susipažinau su didžiąja jo dalimi ir europietiška architektūra, kuri itin ryški (ne veltui miestą suprojektavo Eifelio bokšto architektas). Tačiau esminis skirtumas tarp Europos ir Pietų Amerikos, kad čia daugeliui pastatų reikalinga renovacija, daugelis – kritinės būklės, tą patį galima pasakyti ir apie parkus, gyvenamuosius rajonus, gatves, šaligatvius ir pan.
Na, bet pamatyti mandarinai, žiemą augantys tiesiog gatvėje, miesto centre, nusveria daugelį dalykų!
Fanta su daugiau apelsinų
Tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos, tūkstančiai kilometrų nuo mūsų virtuvės. Taip galima teigti apie maistą, gėrimus ir su tuo susijusias tradicijas čia, Argentinoje.
Be matės niekur iš vietos! Matė – tradicinis argentiniečių gėrimas, kurį būtų galima pavadinti arbata, turinčia kartoką skonį. Tačiau viskas ne taip paprasta, kaip gali atrodyti.
Kaip papasakojo tikras argentinietis, matės atsiradimo ištakos siekia laikus, kai Pietų Amerikoje gyveno tik indėnai. Jie tikėjo, kad matės dėka jie gali dirbti visą dieną ir nieko nevalgyti, tai jiems suteikia energijos.
Šiandien tai lyg draugų, šeimos ir artumo jausmo kūrimo ritualas. Matę geria visi (beveik), kiekvienas turi tam skirtą, galbūt galima pavadinti, puodelį (plastmasinį, medinį, metalinį ar pagamintą iš kaulo) su metaliniu šiaudeliu. Užverdame vandenį iki 80 laipsnių temperatūros, iki puodelio viršaus įberiame matės žolelių ir, užpylę vandeniu, galime gerti. Išgeri iki dugno ir siunti kitam, šalia esančiam (na, Lietuvoje dažniau ne arbatą ratu siunčia), išgeri iki dugno ir duodi kitam. Tik nesakyk ačiū, nes reiškia, kad daugiau nenori, tai ir negausi.
Su šiuo gėrimu vaikštančius žmones gali pamatyti visur: parduotuvėse, parkuose, einančius gatve, universitete, kavinėje. Kad galėtum nešiotis su savimi, nepakenks ir termosas vandeniui susipilti. Į sveikatą!
Asado. Karviena
Tikriausiai daugeliui teko girdėti, kad Argentinoje užaugintų karvių mėsa – viena geriausių visame pasaulyje. Teko tuo įsitikinti ir man. Asado – vienas iš argentiniečių tradicinių patiekalų, kuris ruošiamas dažniau, nei galima tikėtis. Tikriausiai kiekvienas namas turi tam skirtą krosnį. Ant laužo kepta karvienos išpjova, šonkauliai, dešrelės ir kitos gyvulio dalys, pagardintos tik druska ir pipirais. Iš tiesų galima pirštus apsilaižyti! Ar kada nors teko vienoje vietoje matyti tiek kepamos mėsos? Man irgi ne.
P. S. Įdomus faktas, kad pagrindinis dienos maistas čia valgomas vėlai vakare (21–23 val.), tad kol priprasiu, teks kirminą numarinti lengvais užkandžiais.
Mažai vyno, daug alaus ir fernet
Jei prieš atvažiuodamas galvojau, kad grįžęs į Lietuvą jau būsiu tapęs vyno gurmanu, tai teko šiek tiek planus pakeisti. Nors visi žino, kad Argentina ypač garsėja geru vynu, čia jaunimas jo negeria tiek, kiek tikėjausi. Populiariausi gėrimai – alus ir fernet. Apie alų nėra ką daug ir pasakyti, kai žinai, kad Lietuva gamina vieną geriausių alų visame pasaulyje. Tuo teko įsitikinti 100%, na, bet nėra jau taip ir blogai. Tik vienas keistas dalykas, kad čia 1 l alaus butelis – stiklinėje taroje. Tai ką gi, nusipirkau bonkutę alaus vakarui, prie filmo.
Fernet – italų gamybos žolelių gėrimas, kurį geria tikriausiai visas jaunimas ir ne tik, bent jau čia, kur gyvenu aš. Tai kažkuo primena lietuviškąsias „Žalias devynerias“, tačiau turi daug kartesnį skonį ir maišomas su dideliu kiekiu kolos (argentiniečiai jos geria iš tiesų daug, yra pirkti 3 l talpos buteliai), pridedant daug ledo.
Pabaigai retorinis klausimas: ar čia gazuotą gėrimą „Fanta“ daro iš tikrų apelsinų, ar tiesiog įpila daugiau sirupo? Nes čia ji daug skanesnė nei pas mus!
Lietuva Argentinoje, Argentina – Lietuvoje
Daugiau nei trys tūkstančiai lietuvių atplaukė į naują žemę ir įkūrė mažą Lietuvą, įkūrė savo naujus namus nepažįstamoje šalyje – Argentinoje. Senų žmonių atmintis liudija tėvų pasakojimus, kaip jie jautėsi netekę to, kas brangu, ir kaip sunku buvo iš naujo įleisti šaknis į visai kitą, visiškai naują, dirvą. Šis tekstas apie Argentinos miesto Berisso lietuvius, apie meilę Tėvynei ir įsišaknijusius papročius.
Kiekvienas tikriausiai žino, kaip sunku palikti savo namus ir persikelti į kitus, tačiau retas, neragavęs emigranto duonos, supranta, kaip sunku palikti savo Tėvynę ir bandyti prigyti lyg mažam augalėliui, vos išvydusiam pasaulį, kitoje žemėje, kitoje pasaulio pusėje, kurioje viskas svetima. Saulė nebe ta, oras nebe tas ir lietus, atrodo, visai kitoks. Lygiai taip pat ir su žmogumi, palikusiu savo žemę, į kurią, rodos, tvirtai šaknis buvai įleidęs ir vėl iš naujo bandai prigyti.
Tėvų žemė, papročiai ir kalba – trys svarbiausi dalykai, kuriuos išskyrė M. Daukša, kaip būtiniausius tautos egzistavimui. Nejaučiant tėvų žemės po kojomis, primiršus gimtąją kalbą, stipriai šaknis įleido ir, atrodo, niekas nebeišraus, papročių.
Šokis – tai kalba, kuriai nereikia žodžių. Nuostabu matyti, kaip tautą vienija šokiai, kaip per juos išsaugojama atmintis, tautinis identitetas, kaip neužmirštamas vienas svarbiausių žodžių, kurį gali pasakyti kiekvienas esančių čia, – Lietuva.
Imigrantų šventė – tai dar vienas įrodymas, kad tautos, palikusios savo namus ir įleidusios šaknis svetur, gali išgyventi, gali išgyventi ir gyventi, prisitaikiusios prie kitos kultūros, bet taip pat nepamiršdamos, kas yra ar kokiomis nori būti. Šventė, vykstanti kiekvienais metais, leidžia pamatyti, kokios vieningos gali būti skirtingos tautos, gyvenančios vienoje žemėje. Kas galėtų pasakyti, kad žemės lopinėlyje, prilygstančiame Lietuvos Panevėžiui, galėtų įsikurti daugiau nei dvidešimt skirtingų tautų? Sunku patikėti, bet taip, tai įvyko ir tai kelia didelę nuostabą. Istorinių faktų atkūrimas, kada imigrantai plaukia laivu, kaip kadaise plaukė jų artimieji, daugelį priverčia pravirkti, tai istorija, žmonių istorija, kurią jie turi savo rankose, kurią prisimena ir nenori pamiršti.
Matai ašaras žmonių, kurie prisimena savo tėvų skaudžius pasakojimus, matai meilę žmonių, kurie nusišypso vos pagalvoję apie meilę Tėvynei, matai užstrigusį gumulą žmonių gerklėse, kai jie bando kalbėti apie tai, kaip nori pamatyti Lietuvą dar ir dar kartą, arba matai viltį žmonių akyse, kurie tiki, kad ateis metas, kai Lietuvą iš matytų nuotraukų perkels į prisiminimus, matytus savo paties akimis.
Ir tada pagalvoji, kad galbūt ne truputėlis Lietuvos yra Argentinoje, o truputėlis Argentinos Lietuvoje.
„Vardan tos Lietuvos
Vienybė težydi!“
Arnas RAULINAITIS
Asmeninio Arno Raulinaičio albumo nuotraukos.
Spalio 17 d. Marijampolėje, J. Basanavičiaus aikštėje įsikūrusiame konkurso„Kamštelių vajaus 2015” finalinio etapo surinkimo punkte buvo priduota perdirbti 1112,95 kg plastikinių butelių kamštelių.
Ketvirtus metus konkursą organizuojančios VšĮ „Draugiški šeimai“ atstovai džiaugėsi, kad Marijampolė aplenkė Kauną, kuriame pristatyta 1033 kg, Joniškį – 1064 kg, Uteną – 886 kg, Panevėžį -613 kg, Kelmę – 595kg, Alytų – 558 kg, Mažeikius – 444 kg, Plungę – 321 kg ir Šilutę – 299 kg kamštelių.
Į „Kamštelių vajaus 2015” surinkimo punktą Marijampolėje kamštelius pristatė 24 komandos iš Marijampolės ir Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybių, Vilkaviškio, Prienų ir Lazdijų rajonų.
Konkurse dalyvavo net devynios Marijampolės savivaldybės komandos. Daugiausiai surinko ir net 157,0 kg kamštelių pristatė Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla. Marijampoliečių surinktų kamštelių fondą darniai papildė Degučių mokykla – darželis surinkęs 48,55 kg, „Rūtos” lopšelio – darželio „Varpelių” grupė – 27,5 kg, vaikų lopšelis – darželis „Vaivorykštė” – 21,3 kg, Petro Armino pagrindinė mokyklos 6b klasė – 15,8 kg, vaikų lopšelis – darželis „Nykštukas” – 8,85 kg, Mokolų mokykla – darželis – 7,6 kg, VšĮ. „Marijampolės vaiko tėviškės namai” 3-ojo namelio šeimyna – 4,5 kg, Padovinio pagrindinė mokykla – 3,05 kg kamštelių.
Jau trečius metus akcijoje dalyvaujanti Degučių mokyklos – darželio bendruomenė kamštelius rinko visus metus. Akciją organizavusi socialinė pedagogė Aušra Galinskienė, kaip ir kitų konkurse dalyvaujančių komandų koordinatoriai, kruopščiai rūpinosi, kad tik švarūs ir tinkami plastikinių butelių kamšteliai patektų surinkėjams, nes perdirbimui tinka visi kieto plastiko, neperšviečiami, spalvoti kamšteliai nuo gaiviųjų gėrimų ir vandens. Kai kurios talpos ir buteliai turi iš HD plastiko pagamintus dangtelius ir kamštelius, tačiau ant jų turi būti parašyta raidės HD arba HDPE, arba skaičiukas „2”. Netinka lankstūs, skaidrūs kamšteliai ir dangteliai (nuo majonezo kibirėlių, šampano butelių, stiklainių), kamšteliai nuo skalbiklių ir ploviklių ant kurių yra raides PP ar kitos raidės ir skaičiai.
Konkurso sumanytoja ir pagrindinė organizatorė, socialinio projekto „Ekodaiktai.lt” įkūrėja, Londone gyvenanti Birutė Jakučionytė tikisi, kad šiais metais pavyks surinkti apie dešimt tonų kamštelių. Pernai konkurso dalyviai jų surinko beveik 8 tonas.
Šių metų konkursui prisiregistravo pustrečio šimto komandų iš įvairių Lietuvos miestų mokymo įstaigų, bendruomenių ir net šeimos. Konkurso organizatoriai skaičiuoja, kad kamštelius visoje Lietuvoje rinko apie trys šimtai tūkstančių žmonių.
Šio konkurso tikslas – surinkti kuo daugiau plastikinių butelių kamštelių ir juos perdirbti, ugdyti jaunosios kartos atsakingumą, atkreipti dėmesį į opią šiukšlių problemą Lietuvoje, skatinti mąstyti „žaliai“, ugdyti kūrybiškumą ir komandinį darbą.
Viešųjų ryšių tarnyba
Danguolės Micutienės ir švietimo įstaigų nuotraukos.
Marijampolės kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Giriniai obuolukai“, vadovaujama Juozo Algirdo Jančo, šventė savo gyvavimo 50 metų jubiliejų. Šia gražia proga į šventinį koncertą susirinko gausus būrys gerbėjų, buvusių kapelos dalyvių ir svečių.
Kolektyvo pavadinimas „Giriniai obuolukai“, kilęs iš senovinės suvalkiečių dainos: „Marijampolės vaikinukai… kap giriniai obuolukai…“ Dainą kapelai padovanojo ilgametis kapelos dalyvis Bronius Sližauskas, nuo pat kolektyvo pradžios grojęs mušamaisiais instrumentais.
Kapela susibūrė1965 metais ir jos branduolys iki šiol kartu groja ir dainuoja. Kolektyvas dalyvavo visose respublikinėse dainų ir šokių šventėse, LVT laidoje „Duokim garo“, daug koncertavo ne tik Lietuvoje, bet užsienio šalyse: Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Per savo gyvavimo laikotarpį kapela glaudžiai bendradarbiavo ir parengė daug gražių programų su satyros grupe „Trys moterys ir muzika“, dalyvavo humoro konkursuose „Juokis“. Su pagyvenusių žmonių tautinių šokių kolektyvu „Sidabra“ dalyvavo konkurse „Pora už poros“ ir kitose programose bei renginiuose.
„Girinius obuolukus“ jubiliejaus proga sveikino LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius. Jubiliejaus proga kolektyvui visus metus vadovavusiam J. A. Jančui bei iki šiol kapeloje grojantiems ir dainuojantiems nariams įteiktos Kultūros ministerijos, Lietuvos liaudies kultūros centro padėkos ir sveikinimai.
Savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė sveikindama kolektyvą įteikė Mero padėkas ir pasidžiaugė, kad kapelą darniai griežia jau visą pusamžį, o su jos muzika ir dainomis užaugo ištisos kartos.
„Be jūsų kapelos neapsieina nė viena šventė, reprezentavot Marijampolės savivaldybę laidose „Duokim garo“, „Grok, Jurgeli“, dainų ir šokių šventėse. Ačiū, kad esat, kad dainuojat ir muzikuojat,“ – kalbėjo mero pavaduotoja I. Lunskienė.
Šventiniame kapelos „Giriniai obuolukai“ koncerte dalyvavo ir sukakties proga kolektyvą taip pat sveikino Laisvalaikio ir užimtumo centro liaudiškos muzikos kapelija „Jovarai“ ir jos vadovas Albinas Venclovas bei Kultūros centro pagyvenusių žmonių tautinių šokių kolektyvas „Sidabra“.
Viešųjų ryšių tarnyba
D. Micutienės nuotraukos.
Mažų mažiausiai tenka sutrikti beprotiškame šiuolaikinio gyvenimo ritmo bėgsme sutikus be galo jautrų žmogų, vaikščiojantį atviru, nepridengtu jokia vidine kauke veidu. Bet tai tik mažutės akimirkos sutrikimas, greitai peraugantis į didžiulį susižavėjimą: su tokiu žmogumi jauku kaip namuose, nes nėra nieko gražesnio už žmogiškąjį tikrumą.
Tokiu pirmapradžiu tikrumu dvelkia Rita MOCKELIŪNIENĖ, poetė, trijų poezijos knygų autorė, įstabių rankdarbių kūrėja, randanti laiko ir kitiems pomėgiams: tapybai ant šilko, fotografavimui, žmona, mama, senelė… Bet labiausiai šią atokaus kaimo vienkiemyje gyvenančią moterį norisi vadinti aristokrate: jos subtili elegancija, švelni bendravimo maniera, vidinė inteligencija dvelkia tokiu tikrumu, jog nevalingai pastebi: nuo jos sklinda šviesa…
Geroji namų dvasia
Naudžių kaime (Šakių raj.) gyvenančią Ritą Mockeliūnienę, stambaus, kelių šimtų hekratų ūkio savininkę, liežuvis nesiverčia vadinti ūkininke. Subtilus jos jaunatviškas grožis neleidžia ir pripažinti fakto, jog ji jau senelė… Ritos vyro Beniaus žinioje visi ūkio darbai, o žmona – geroji namų dvasia, puoselėjanti gražią, jaukią namų aplinką, besirūpinanti gėlynais. Nepaprasti Mockeliūnų namai. Čia, atokiame vienkiemyje, be galo jaučiama jo savininkų tarpusavio bendravimo šiluma, gerumas vienas kitam, supratingumas. Mockeliūnų dukra Evelina sukūrusi savo šeimą, o štai anūkėlės – penktokė Medėja ir pirmokė Estėja – labai dažnos viešnios senelių namuose. Ir kurgi nebus! Čia jos apgaubiamos begaline meile, rūpesčiu ir… savo talentingosios senelės dovanomis: pačios megztomis suknytėmis, kepuraitėmis – tokių gražių niekas neturi! Ir niekur nerasi tokių gražių namų kaip senelių… Ant sienų – močiutės paveikslai, tapyti ant šilko, gobelenai, daugybė jos meniškai siuvinėtų pagalvėlių. Prabangos įspūdį sukuria daugybė krištolo statulėlėlių (ypač Rita mėgsta krištolinių angeliukų, kurių gausu svetainėje, skulptūrėles), žėrintys sietynai, didžiuliai veidrodžiai. Tai vienkiemio sodyba? Tradicinis kaimo ūkis? Jokiu būdu! Nevalingai peršasi mintis, jog Mockeliūnai – senieji dvarininkai, į nuostabią gamtos oazę Naudžių kaime atvykstantys tik vasaromis pailsėti. Bet taip nėra. Skoningi gėlynai, puošti akmenų kompozicijomis, dekoratyviniais spygliuočiais, bala, per kurią nutiestas dailus medinis lieptelis, – jų pačių, daugiau Ritos, rankų darbas. O ir pačiuose namuose esanti prabanga čia nėra šalta, atvirkščiai, tiek meilės ir šilumos čia dvelkia iš kiekvieno kampo. Ir taip jauku čia…
Visa kūryba – grožiui įamžinti
Rita Mockeliūnienė – žinoma literatė Šakių rajone, išleidusi jau tris savo poezijos knygas, menininkų plenerų, parodų dalyvė, garsėjanti minėta tapyba ant šilko – tai taip švelnu, jos žodžiais tariant, gobelenais, floristikos meno subtiliu kūrimu. O kur dar dailieji rankdarbiai: siuvinėjimas, siuvimas, mezgimas… ir ypač – airiškasis nėrimas, fotografavimas – šis pomėgis atsirado iš įgimto grožio ieškojimo. „Kiekvienoj akimirkoj randu grožį, gėriuosi juo, – sako Rita, – tad ir fotografuoju akimirką, nes juk viskas taip laikina! Štai vėjas papūtė, ir maurai, besidriekiantys kūdroje, nupiešė nuostabų raštą – kaip jo neįamžinti! Ir tik skubėk, nes tuoj jis pasiners į laiko gelmę – štai kodėl tam tinkamiausia fotografija“.
Meilės priesaikomis nesišvaisto
Rita jaučia: laikas tampa vis dideniu draugu, mat būtent metams bėgant plečiasi ir matymo ribos, vis naujomis spalvomis, vis netikėčiausiais atspalviais atsiveria prieš akis gamtos tobulumas, harmoningumas, kurį tereikia tik įžvelgti, o įžvelgus – pritaikyti kasdieniniame gyvenime: šnekinant anūkes, verdant arbatą pavargusiam nuo lauko darbų vyrui… Gamta moko kantrybės, atlaidumo, gerumo. „Tik taip priimdamas supantį pasaulį, suprasi, kodėl tave likimas bando (tol bandys, kol tu pagaliau susivoksi). Reikia kantrybės išmokti priimti išbandymus, reikia suvokimo, jog viską, ką darai, sau darai, net jei tau atrodo, kad kitam tai darai. Kiekvienas žodis, kurį ištari kitam, tau pareis… Jei tai visi žinotume, būtume labai laimingi, nes nemėtytume žodžių kaip akmenų, neleistume jų vėjais“, – gyvenimo išmintimi dalijasi Rita, save vadinanti pragmatiška romantike. Mockeliūnų šeima iš pažiūros gana skirtinga: Benius – žemės vaikas, visiškai, rodos, nieko bendro neturintis su menu, mėgstantis medžioklę, vėjo švilpimą lekiant džipu, tačiau žmonos niekada nestabdo, neparveja iš svajonių debesų, neriboja jos pomėgių. Rita niekada nevaržo savo vyro, visiškai juo pasitiki, priima jį visą, koks jis yra, sako, jog tai geriausia, ką jai likimas skyrė. Mockeliūnai nesišvaisto pigiomis meilės priesaikomis – jie gyvena meilėje ir meile… Štai kodėl šiems žmonėms taip gera kartu, štai kodėl tiek šilumos jaučia su jais būnantys.
Gyvenimas – vaikystėje „sugautos“ šviesos nešimas
…Kai Rita gimė, tėveliai pasodino eglutę. Jau seniai skarotoji praaugo Ritą, tvirtai įsikerojo tėviškės žemėje – kaip ir pati Rita, iš gimtųjų vietų niekur ir nepasitraukusi ilgam… Moteris neslepia: visa šviesa, grožio pojūtis, noras kurti, veržimasis į vis nesiliaujantį tobulėjimą atėjo iš vaikystės, kuri iki šiol apgaubta šventa aureole. Vaikystės namuose buvę daug harmonijos, šeima vakarus leisdavusi skaitydama garsiai knygas, dainuodama liaudies dainas. Tėvai nemoralizavo Ritai ir jos seseriai – tiesiog kaip gėles laistė švelnumu, gerumu, išmintimi. Tad ir nenuostabu (o gal labai nuostabu!), kad šią misiją – nešti šviesą visą gyvenimą – Rita Mockeliūnienė labai stropiai vykdo: su tik jai būdingu lengvumu, švelnumu, atsidavimu…
„Kiekvienas skausmas perauga į dėkingumą“
„Aš negaliu skųstis savo likimu, kuris, nors ir davęs daug skaudžių išbandymų, visgi yra man labai dosnus. Galų gale skausmas – sielos grynintojas, kuris leidžia jausti, kad gyveni, augi, tobulėji dvasiškai. Gera patirti, kad kiekvienas skausmas virsta dėkingumu vėliau, kai suvoki skaudaus likimo išbandymo prasmę. Gera galiausiai žinoti, kad likimas visada siūlo daug galimybių, žmogui tenka tik pasirinkti. Žinoma, niekas nepatars tavo pasirinkime, sunku apsispręsti, mat apsispręsdamas tu prisiimi ir atsakomybę“, – sako Rita iš Naudžių kaimo – to paties, iš kurio ji, kaip minėta, ir kilusi, kur vaikystės vėjus gainiojusi, kur vėliau, Vilniaus universitete baigusi bibliografiją ir bibliotekininkystę, pradėjo savo šeimyninį gyvenimą. „Galiu save vadinti laiminga, – neslepia moteris, – viską turiu, apie ką tik galima svajoti: vyrą, dukrą, anūkes, daug nepaprastų šeimos draugų. Galiu laisvai realizuoti save – kurti tai, kas man brangu, miela… Sušlubuojanti kartais sveikata kelia nerimo, tačiau pakilus iš ligos patalo, vėl norisi šypsotis, džiaugtis nepaprasta laime – kiekvienos akimirkos grožiu.“
Laima GRIGAITYTĖ
Ritos Mockeliūnienės bei jos asmeninio albumo nuotraukos.
…Reikėjo, tebereikia ir – be jokių abejonių – visada reikės jam, anot žinomos dainos, beribio dangaus, lėktuvo šturvalo ir skrydžio svaigaus, mat tai jo didžioji gyvenimo aistra, svajonė, iš kurios niekada neišaugama, nors ir seniai būna išaugta iš tų laikų, kai lėktuvo sparnai buvo lankstomi iš popieriaus. Tai – jo pašaukimas, netgi… diagnozė. Ir visiškai nesvarbu, ką buvo parengęs likimas: toji didžioji aistra leido viską nugalėti, kad svajonė galėtų skleistis tikrovėje.
Buvęs marijampolietis, visoje Lietuvoje žinomas lakūnas Gintautas STANIULIS, ore praleidęs daugiau nei 2000 valandų, savo gyvenimu įrodė, rodos, paprastą tiesą: kai svajonę moki paversti gyvenimo legenda, pats dangus, iš pradžių žmogų kruopščiai išbandęs, laimina ją. Šiandien jau ne vienas dešimtmetis skiria jį, vis į dangų besižvalgantį berniūkštį, visada jautusį didžiulę aistrą technikai ir ypač – lėktuvams, bei dabartinį Kauno AB „Kauno alus“ rinkodaros direktorių, Kauno aeroklubo, asociacijos „ANBO eskadrilė“ narį, asociacijos „Aero-Pilot“ įkūrėją bei vadovą.
…Daug kas pasikeitė, tačiau liko ta pati dvasia, verčianti svajonę plazdėti, širdį – visa esybe gerti beribės dangaus mėlynės laisvę, o protą – preciziškai skaičiuoti kiekvieną sparno mostelėjimo trajektoriją…
„Netinkama“ biografija užkirto kelią į aukštąją aviacijos mokyklą
Gintautas Staniulis, kaip buvo minėta pradžioje, kilęs iš Marijampolės. Čia prabėgo jo vaikystė (kiek save prisimena, nuo pat mažumės buvo pramušta galva technikai: traukė ne vien mopedai, motociklai, tiesiog nevalingai kaito kraujas žvelgiant į dangų su, ko gero, pasąmonėje aiškiai užkoduotu troškimu skraidyti), jaunystė. Dar mokydamasis tuometinėje Marijampolės 4-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. P. Armino. – Aut. past.), Gintautas puikiai žinojo, ko nori iš gyvenimo (būti lakūnu!), tačiau gana anksti, vos perlipęs paauglystės ribas, suprato, ir kokioje santvarkoje gyvena. Jam, vargonininko sūnui (Gintautas, lankęs muzikos mokyklą, beje, ir pats dažnai talkindavęs tėvui, kai šis grodavo šv. Mišių metu, o vėliau, jau gyvendamas Kaune, savarankiškai vargonais grodavęs Kauno Prisikėlimo bažnyčioje), nors ir labai gabiam, tačiau nesitaikstančiam su tuometine politine ideologija (G. Staniulis netgi komjaunuolis niekada nebuvo), ne visi keliai atviri… Vis dėlto, baigęs vidurinę mokyklą, vedinas svajonės bet kokiu būdu būti lakūnu, ryžosi bandyti laimę, ketindamas studijuoti Sasovo civilinės aviacijos lakūnų mokykloje. Dokumentų stojimui priėmimas vyko Vilniuje. Ir būtent čia iš Gintauto viltis pasinerti į aviacijos mokslus buvo atimta: kadrų skyriuje jam draugiškai buvo pasakyta, jog tikrai neįstos: mat netinkama biografija (jaunuolio fizinė parengtis, žinios, protas, ryžtas buvo antraeiliai dalykai)… Tiesa, jis galėjo to įspėjimo nepaisyti, tačiau rezultatas būtų buvęs tas pats, tik iki jo būtų nueiti kryžiaus keliai: medicinos komisija būtų buvusi ne Vilniuje, o Maskvoje, na, o ten vis tiek būtų atsiradę kas nors, kas būtų buvę „ne taip“, kitaip tariant, pateisinant „netinkamą biografiją“…
Darbovietes rinkosi taip, kad netrukdytų skraidymui
Gintautas visgi tapo studentu – be vargo įstojo į tuometinį Kauno politechnikos institutą, Mechanikos fakultetą. Būtent šis sprendimas tapo lemtingas: G. Staniulis visam laikui paliko Marijampolę, o kadangi į Kauną netrukus persikėlė ir tėvai, su vaikystės ir jaunystės miestu liko tik epizodiniai ryšiai.
Gintautas neatsisakė nuo pat mažens puoselėtos svajonės skraidyti. Vos įstojęs į institutą, iškart tapo ir Kauno Aviacijos techninio sporto klubo (ATSK) nariu: mat būtent čia tuomet buvo galimybė išmokti skraidyti akrobatiniu lėktuvu netgi ir turintiems „netinkamą biografiją“.
Svajonė skraidyti ėmė realizuotis. 1977 m. G. Staniulis jau savarankiškai pilotavo lėktuvą, įgijęs piloto pažymėjimą. Mokytis skraidyti, vėliau ir savarankiškai valdyti lėktuvą Gintautas pradėjo iškart kaip lakūnas-akrobatas – tokia buvo tuometinė tarybinė „dosafo“ sistema: ruošti lakūnus kariniams tikslams… Dabar Gintautas netgi džiaugiasi, jog praėjęs tokią mokyklą: aviatorių paruošimas ten buvo išties labai geras.
Dangaus platybių apsvaigintas vyras liko joms ištikimas, puikiai derindamas svajonę su praktine gyvenimo puse. Baigęs institutą ir įgijęs inžinieriaus mechaniko specialybę, Gintautas pasiėmė vadinamąjį laisvą diplomą ir ėjo pats ieškoti darbo. Per savo gyvenimą G. Staniulis nedaug darboviečių pakeitęs, jas rinkdamasis taip, kad darbas netrukdytų skraidymui. Vos baigęs institutą, pradėjo dirbti „Kauno gelžbetonyje“. Čia galėjo puikiai darbą su aviacija suderinti, turėdamas pakankamai laisvų dienų. Dar viena G. Staniulio darbovietė – AB „Ragutis“, o nuo 2001 m. jis – AB „Kauno alus“ rinkodaros direktorius. Užimamos pareigos bei didelis profesionalumas žmogui leidžia visiškai atsiduoti didžiausiai savo gyvenimo aistrai – skraidymui.
Ne „troleibuso vairuotojas“…
Šiuo metu G. Staniulis – lakūnas, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, įgijęs ir visas reikalingas lėktuvų pilotavimui licencijas. Jis, kaip jau minėta, – Kauno aeroklubo narys, asociacijos „Aero-pilot“ įkūrėjas, vadovas bei lakūnas-instruktorius. Yra valdęs 15 tipų lėktuvus – nuo vienvariklio ir daugiamotorių, žinomas kaip lakūnas-akrobatas, dalyvavęs ir daugelyje tokio pobūdžio varžybų (pernai Gintautas laimėjo akrobatinio skraidymo varžybų eskadrilės „Normandija-Nemunas“ taurę). O kaip pilotas-instruktorius – jau ne vieną dešimtį panorusių tapti lakūnais išmokęs skraidyti. Asociacijos „Aero-pilot“ pirmininkas džiaugiasi pastaraisiais metais sustiprėjusia asociacijos veikla: turi savo angarą, sertifikuotą pilotų mokyklą, kurioje jis, kaip lakūnas-instruktorius, mokantis kitus skraidyti, tad pastaruoju metu ore – beveik kasdien.
Gintauto valdomi lėktuvai ne vien Lietuvos padangę raižę: teko skraidyti Vokietijoje, Anglijoje, Šveicarijoje, JAV… Visa Lietuva su jauduliu prisimena ir prieš daugiau nei dešimt metų mėnesį trukusią Gintauto kelionę: jis kartu su pilotu Viktoru Ramonu du kartus perskrido Atlantą. Taip lakūnai pagerbė legendinių lakūnų S. Dariaus ir S. Girėno atminimą, pažymėdami jų skrydžio per Atlantą 70-ąsias metines. Skrisdami lengvuoju 1968 m. gamybos lėktuvu „Piper Twin Comanche“ (PA-30), birželio 20 dieną pradėję kelionę iš Kauno į JAV, pilotai 7,5 tūkstančio kilometrų distanciją nuo Kauno iki Niujorko tikėjosi įveikti per 35–37 valandų skrydį. Dėl nepalankių oro sąlygų ir techninių problemų skrydis užtruko net 16 parų. Tai pirmasis skrydis iš Lietuvos per Atlantą ir atgal lengvuoju lėktuvu. JAV, Čikagoje, lakūnai susitiko su Amerikos lietuviais, o jau skrisdami iš Čikagos atgal į Lietuvą, V. Ramonas ir G. Staniulis buvo nutūpę Kanadoje, Grenlandijoje, Islandijoje ir Norvegijoje (beje, tūpta ten ir skrendant į Ameriką). Sunki, tačiau prasminga kelionė šiandien Gintautui atrodo kaip itin brangi patirtis, kita vertus – ir gražus, kaip pats sako, biografijos paįvairinimas, ties kuriuo šis žmogus visiškai nesirengia sustoti: jau dabar rezga planus, kaip nuskristi į Šiaurės ašigalį. Ir tikrai nuskris: jei ne dabar, tai po metų kitų: Gintautas savo idėjų vėjais nemėto!
Poreikis tobulėti, nesustoti ties tuo, kas jau pasiekta, G. Staniulį nuvedė ir į JAV, Floridą, kur mokėsi pilotuoti lėktuvą amfibiją (tai toks lėktuvas, kuris gali kilti ir tūpti tiek įprastais pakilimo takais, tiek vandeniu), išsilaikė licenciją vadinamojo vandens lėktuvo, arba trumpai – amfibijos, pilotavimui.
Jo, kaip lakūno, biografija išties spalvinga, nors ir buvo pačiame savarankiško gyvenimo priešaušryje užkirstas kelias į didžiąją aviaciją. Piloto patirtis nė kiek ne menkesnė už tą, kurią turi didžiųjų lėktuvų pilotai. Juk didelis lėktuvas jokiu būdu nėra piloto meistriškumo matas. Netgi galima teigti, jog tokio pobūdžio lakūnas savotiškai pranašesnis už „boingų“ pilotus – niekada nesijaučia lyg „troleibuso vairuotojas“. Kita vertus, šioks toks kartėlis vis tik yra: nedėkinga situacija, neleidusi visiškai gyventi (ir išgyventi!) pagal pašaukimą, verčia save nuolat tramdyti 100 procentų neatsiduodant savo gyvenimo didžiajai aistrai. Bet vėlgi – vien iš aviacijos pragyventi Lietuvoje šiuo metu neįmanoma: valstybės politika, nesugebėjusi netgi nacionalinių oro linijų išsaugoti, viską nuverčia tik ant aviacijos entuziastų galvų…
Į lėktuvą – motociklu
Šalia pramuštos galvos aviacijai garbingą vietą Gintauto pasaulyje užima ir aistra motociklams (beje, domėtasi jais taip pat nuo mažens). Aleksoto aerodrome netgi nerašyta taisyklė egzistuoja: lakūnai į lėktuvą skristi atvyksta, jei leidžia oro sąlygos, motociklu (automobilis jau nekaip čia atrodo: tegu juo pensininkai važinėja…). Kaune netgi yra įsikūręs neformalus lakūnų-baikerių klubas, vienijantis apie dešimt vyrų, „pamišusių“ dėl lengvo vėjo švilpesio pažeme ir virš žemės. Neformalaus klubo nariai susikūrę savotišką tradiciją vasaromis motociklais keliauti po užsienio šalis, aplankant įžymesnes istorines kultūrines vietas, stebint įspūdingesius kraštovaizdžius. Štai, pavyzdžiui, praėjusią vasarą trys lakūnai-baikeriai (tarp jų – ir Gintautas) motociklais keliavo po Suomiją (nenuostabu, kad vyrų stabtelėjimo objektai buvo tų šalių aviacijos muziejai…).
„Grožis plius galinga technika“
G. Staniulis savo gyvenimo credo apibūdintų vos keliais žodžiais: grožis plius galinga technika.
Jam, kaip profesionaliam inžinieriui, pirmiausia labai svarbu išsiaiškinti, kaip toji technika veikia, o tuomet „įjungiamas“ ir dvasinis polėkis, leidžiantis patirti ir skrydžio laisvę lėktuvu, ir greičio svaigumą, lekiant motociklu (juk iš tiesų čia laisvė neįmanoma be griežtos kontrolės: technika turi veikti nepriekaištingai). Žinant fizikos dėsnius, Gintautui netgi pačios sudėtingiausios akrobatinio skraidymo figūros – tikslus apskaičiavimas bei savo jėgų teisingas įvertinimas, be jo aviacijoje nė iš vietos nepajudėsi. Gal dėl to lakūnas Gintautas neturi jokių prietarų, stereotipiškai būdingų aviatoriams. Apskritai, kaip pats sako, rimta technika (skraidančios mašinos, tankai, povandeniniai laivai), ypač ta, kurioje daug lemia žmogus, jo žinios gebėjimai, patirtis, o ne elektronika, nesiliauja kaitinti kraujo.
Vis tik prioritetą G. Staniulis teikia aviacijai. Ši sritis, be kita ko, pasak lakūno, yra ir viena iš saugiausių, mat joje neegzistuoja vadinamasis trečiasis faktorius: skrydžio sėkmė lėktuvu priklauso tik nuo dviejų dalykų – piloto meistriškumo bei pilotuojamos mašinos techninės būklės, o pavojai, kaip kad būna kelyje, tarkim, jog į tave kas nors atsitrenks, praktiškai negresia. Vis dėlto ne visada trečiojo faktoriaus nebuvimas gelbsti: Gintautui per ilgametę skraidymo patirtį yra tekę ne su vienu oro broliu atsisveikinti. Amžiams. Dangus neatleidžia klaidų, o gal kartais piktai papokštauja ir žemei lakūno jau nebegrąžina, atiduoda tik bedvasį kūną, prie kurio karsto stovint tos pačios mintys galvoje sukasi: apie būties trapumą, apie praradimo skausmą, netekties gylį ir… naują skrydį. Neatbaido tragiški nutikimai nuo skrydžio traukos, kai nematoma likimo ranka sieloje kone kūdikystėje įrašė diagnozę – lakūnas. Šioje diagnozėje G. Staniulio atveju glūdi labai daug: ir minėtas tikslumas, paremtas mokslo dėsniais, ir jaunatvinio polėkio kupina dvasia, gebanti stebėtis grožiu, kurti jį, įžvelgti meną ir muzikos garsuose, ir saulėlydžio gaisuose, ir galingos skraidančios mašinos skrydyje. Štai kodėl Gintautas randa laiko kitiems savo hobiams: 1:72 masteliu pats daro modeliukus – tikslias lėktuvų kopijas (jau sukūręs daugiau nei 100 vienetų kolekciją), taip pat – ir tankų modeliukus, puoselėja akvariumą, kuriame augina dekoratyvines žuvytes. O kai nori visiško atsipalaidavimo, lekia žvejoti: tai jam nepaprastas poilsis ir galimybė visiškai susilieti su gamta. Ir viską jis daro su begaline aistra, tarsi nesiveržiančia iš ramybe, savitvarda dvelkiančios natūros, su begaline meile pilnakraujam gyvenimui…
Laima GRIGAITYTĖ
Gintauto Staniulio asmeninio albumo nuotraukos.
Juozas Bernardas Tumas (1935-04-02 – 2015-10-17) gimė Ožkasvilių kaime netoli Marijampolės. Baigė Gižų progimnaziją, Kauno dailiųjų amatų mokyklą (Stepo Žuko technikumas). Pradėjo dirbti Kapsuko Jono Jablonskio mokykloje dailės mokytoju.
Vėliau dirbo Kapsuko maisto pramonės automatų gamykloje, Autonormalių gamykloje dailininku. Dėstė buvusioje Kapsuko O. Sukackienės pedagoginėje mokykloje, mokytojavo Suaugusiųjų vakarinėje mokykloje.
Įsteigus Kapsuko dailės mokyklą 1974 m. rugsėjo mėnesį paskirtas jos direktoriumi ir vadovo mokyklai iki 2001 m. balandžio mėnesio.
Juozas Bernardas Tumas buvo puikus pedagogas. Dėstė vieną sunkiausių disciplinų – akademinį piešimą. Mokiniai jį atsimena kaip dėstytoją, mokėjusį paprastai išaiškinti sudėtingus dalykus, kaip visada geros nuotaikos, mėgstantį pajuokauti ir optimizmu trykštantį žmogų.
Visada žavėjo jo nenuilstantis charakteris – visur suspėti ir viską padaryti laiku.
Dailininkas visą savo gyvenimą aktyviai dirbo kūrybinį darbą. Mėgo dirbti akvarele, pastele, piešti įvairiomis grafinėmis priemonėmis. Darbuose yra užfiksavęs daugelį gimtojo Ožkasvilių kaimo peizažų, sodybų pastatų, senosios Marijampolės architektūros statinių, sukūręs simbolinių kompozicijų. Autorius yra surengęs ne vieną personalinę darbų parodą, dalyvavęs daugelyje grupinių parodų.
J. Tumas 2002 metais išleido knygą ,,Ožkasvilių kaimo likimas‘‘. Tai detali gimtojo kaimo istorija, iliustruota autoriaus sodybų piešiniais, o antroje knygos dalyje – jo sukurtais eilėraščiais.
Juozas Bernardas Tumas liks mūsų atmintyje kaip mylintis ir nuoširdus žmogus, visą savo gyvenimą atidavęs kūrybai, pedagoginiam ir vadovaujančiam darbui.
Palaidotas Ožkasvilių kaimo kapinėse.
Eglė AMBRAZIŪNAITĖ,
Marijampolės dailės mokyklos direktorė
P.S. Anksčiau rengtą „Mūsų savaitės“ straipsnį apie Amžinybėn išėjusį dailininką skaitykite čia.
