(Pabaiga. Ankstesnis straipsnis čia)

Seinų ir Punsko kraštas – sūduvių etninės žemės

Sūduvos krašto Seinų, Punsko etninėse lietuvių žemėse upių ir ežerų vandenvardžiai mena baltų kultūros raidos procesus priešistorėje ir istoriniais laikais. Tai mūsų tautos gyvoji istorija, kurios nevalia nutylėti, o juo labiau užmiršti.

Jau daugiau kaip 90 metų Maros baseine gyvenantys lietuviai yra atskirti nuo savo etninės Tėvynės. Tokią jų dalią lėmė 1918–1920 m. įvykiai, kai Lenkija karinės jėgos priemonėmis, remiant didžiosioms Vakarų Europos valstybėms, atplėšė šias žemes nuo Lietuvos Sūduvos krašto pietinės etninės srities. Vėliau, 1939 m., Vokietijos–Sovietų Sąjungos slapti susitarimai ir 1945 m. Sovietų Sąjungos–Lenkijos sutartys dėl tarpvalstybinių sienų ir pokarinių teritorijų tai galutinai įtvirtino.

Bendrose krašto apžvalgose ir lokaliniuose jo arealuose liečiau etninės kultūros ištakas įvairiais priešistorės, istorijos laikotarpiais. Tačiau dėl Seinų ir Punsko krašto išskirtinumo, jo unikalumo privalu grįžti prie kai kurių jo išskirtinumo aspektų.

Seinų–Punsko vardu įvardiju teritoriją, kuri nei geografiniu, nei istoriniu požiūriu nebuvo atskiras regionas. Tai teritorija, kuri iki 1919 m. sudarė Seinų apskritį ir vėliau dėl istorinių aplinkybių, laiminant didžiosioms Vakarų Europos valstybėms, jėga buvo padalinta. Dėl to didesnioji apskrities dalis atiteko Lietuvai, o mažesnioji – Lenkijai su etninėmis Seinų ir Punsko valsčių žemėmis. Lenkijoje iki 1925 m. dar išliko Seinų apskritis kaip administracinis vienetas. Vėliau ši teritorija įjungta į Suvalkų apskritį. Nepriklausomoje Lietuvoje Seinų apskritis su centu Lazdijuose išliko iki II pasaulinio karo pradžios. Taigi kuo pasireiškia šio krašto unikalumas?

Pirmiausiai čia esančiuose vandenvardžiuose-hidronimuose slepiasi baltų materialinės ir dvasinės kultūros slėpiniai, jos raida priešistorėje. Apie Ančios ežero, Maros upės vardų kilmės prasmines šaknis jau rašyta. Papildant norisi pridėti, kad, mano nuomone, Juodosios Ančios vardas yra antrinis. Upė šį vardą gavo nuo ežero Ančia – Ancia vardo. Kiek daugiau abejonių kyla dėl Maros upės ir ežero Mara vardų kilmės chronologijos. Norėčiau pirmumo teisę priskirti ežerui, kuris senovėje, matyt, buvo gerokai didesnis už dabartinį ir buvo reikšmingas tuometiniams baltams gyvybine ir ūkine prasme – čia veisėsi maistinės žuvys, gyveno laukiniai paukščiai, aplinkinių miškų laukiniai žvėrys. Įdomu pastebėti, kad Maros upės kiekviena atkarpa, ištekėdama iš  protakinio ežero, metaforiškai sakant, pasiima ir to ežero vardą. Ežerą Mara – Mario (lenkiškai – Pomorze) įvardiju dvigubu vardu, nes manau, kad Mara vardas, kaip ežerų Dusia, Obelija, Metelys, yra pirminė, senovinė vardo reikšmė, o ežero „Mario ežeras“ vardas yra naujadaras. Mara ežeras yra gana didelis, užima 297 ha plotą, jo vandens paviršius yra iškilęs 123 m aukščiau jūros lygio. Vikipedia žiniomis, senieji šių žemių gyventojai jotvingiai–sūduviai ežerą vadino Jūra. Ši žinia istoriškai visai toleruotina, matyt, todėl, kad žodžių jaura ir mara prasminė kilmė panaši: „pelkė, klampynė, balos“, o dar tokiam vardui įsigalėti senovėje galėjo padėti ir čia plytėjęs didžiulis poledyninis ežeras, kurio seklėjimo–slūgimo pasekoje likdavo ilgam laikui pelkėti, jaurėti krantai, kuriuose lankydavosi mūsų proprotėviai. Dabartiniais laikais ežeras yra beveik pasislėpęs Augustavo lygumos galingoje girioje, iš visų pusių apsuptas prie pat jo esančių devynių ežerų ir ežerėlių. Didžiausias iš jų yra ežeras Zelva. Tai taip pat senas baltiškas hidronimas, galbūt vestinas iš „zalvas, zalva“ – „žalvas“ reiškęs „jauną, valkų medį, kurio negalima perskelti“ /LKŽ XX, 291; K.B. III, p.278-279; ir A.Salys „Jotvingių metraštis, t. 2, p. 11/ .

Krašto unikalumą pabrėžia ir iš vandenvardžių kilę jo centrinių gyvenamųjų vietų pavadinimai. Seinų miesto vardas – nuo ežero Seinas, Punskas – nuo ežero Punia. Apie šių ežerų vardų prasmines reikšmes yra keletas versijų, visos jos įdomios, bet beveik visos jos rodo, kad tai labai archajiški hidronimai, turintys indoeuropiečių prokalbės reliktų, nors jų vokalizmas kažkiek yra pakitęs, atsiskyrus vakarinių baltų prokalbei. Jų reikšmės, beveik nepakitusios, iki mūsų laikų atėjo per čia gyvenusią baltų tautą sūduvius.

Šį teiginį remiu Kazio Būgos /Rinktiniai raštai. I, p.523/, Simo Karaliūno /„Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė“, P.182–183/ moksliniais darbais. Taigi, ežero vardas Seina – Seinas yra išlaikęs senovinį dvibalsį ei, turi būti įvardijamas sūduvių areale sukurtu, čia gimusiu hidronimu. Ir kaip vienu iš prasminių variantų galėtų būti kildinamas iš šaknies sei- reiškusios sūduvių-prūsų kalboje „čia“ ir antro jos dėmens na, no reiškusio sūduvių-prūsų – „ant, prie“. S. Karaliūnas knygoje „Baltų kalbų struktūrų bendrybės ir jų kilmė“ p. 182-183, atseka žodžio sei-  sąsajas su žodžio šešėlis kilme. Jo teigimu ide. prolytė ^*sek-e/o(l)- baltų kalbos dirvoje dėsningai davė ^*seše/ol-, kuris vėliau lietuvių kalboje dėl s – š>š-š asimiliacijos pasikeitė į šešėl- . Tuomet Sei+na → Seina reikštų: čia ant ežero vandens paviršiaus, vandens veidrodžio matomi atspindžiai šešėliai, čia ežeras , ant kurio atsispindi prie jo pasaloje medžiojamų žvėrių siluetai, medžių šešėliai, prie šio ežero (tokios prasmės galėtų reikšti: prie Seino ežero rengsim stovyklavietę, lauksime sugrįžtant iš medžioklės, kursime gyvenvietę, gyvensime, medžiosime, gaudysime žuvis, rinksime ančių kiaušinius ir t. t.). Gal būt jo pirminė lytis galėjo būti Sajno /K.B. Rinkt. Raštai. I, p. 523 ir S.Karaliūnas 1987, p. 183/. 

Ežero vardas Punia galbūt senovėje galėjo būti ir Pune, Puna. Kazys Būga straipsnyje „Apie senovės prūsų ir lietuvių tikrinius vardus“ / Rinktiniai raštai. I, p. 426/ yra rašęs: „Lietuvių ar latvių bendriniai vardai maža kuo tesiskiria nuo prūsų bendrinių vardų: jie pirštu prikišamai rodo, jog šių tautų esama kuo arčiausių“. Lietuvoje yra nedaug hidronimų su šaknimi pun-. Arčiausiai mūsų yra nedidelė upė Punelė – Punia, Nemuno dešinysis intakas, tekanti pro Punios piliakalnį – legendinio  didvyrio Margirio pilį, Vytauto Didžiojo žiemos medžioklių pilį. Vienareikšmės ir išbaigtos vardo etimologijos nepateikia nė vienas leidinys, ar tyrinėtojas, todėl pasiremsiu tik galimomis vardo kilmės versijomis, greičiau spėjimais. Kazys Būga /I, p. 332/ žodžio „pūnė“ prasmę aiškina rytų aukštaičių dialekto reikšme „kaip kiaušinio   gale esančią ertmę pučka“, latvių kalboje reiškiančią „gumbą, sakų telkinėlį, konkorėžį“ ir Rinktinių raštų antrame tome, p. 525, aiškina, kad rytų aukštaičių žodžio „pūnė“  lietuvių – latvių kalboje  pirminė reikšmė buvo „krūva“ – krūva šiaudų, krūva pelų, krūva mėšlo, o vėliau reiškė „daržinę, tvartą“. Pasiremiant čia pateiktomis žodžių reikšmėmis, galima būtų spėti, kad ežero areale įsikūrę gyventojai, nedidelio – 16,41 ha ploto, ežero įvardijimui, jo vietos ar to laiko žmonių pastebėtų ežero išskirtinių savybių nusakymui, galėjo panaudoti krūvos – pūnės, reiškiančios erdvėje iškilusio daikto – krūvos, statinio, pastato prasmę. Ežeras yra ištirpusio ledo luisto suformuotame duburyje, kurį iš visų pusių supa keiminės kalvos su nužemėjimu į ežero pusę. Senovėje jų papėdės šlaitai buvo apsupti nemažų pelkių, raistų, kur polaidžių metu kaupdavosi vandenys ir jis, matyt, polaidžių metu didėdavo, kildavo į viršų – pūnijosi. Tokių pelkynų plotų išlikę iki mūsų laikų. Kitą vertus, neatmestina ir „pučkos“ versija, juk žiūrint į ežerą nuo jį supančių kalvų viršaus, nedidelis, beveik apvalainas jo vandens veidrodis, galėjo žmonių vaizduotėje sudaryti tokį įspūdį.

Bet, manau, kad galime daryti dar vieną labiau patikimą  prielaidą, kad ežero vardo Punia, Punė prasminė kilmė gali būti kilusi iš senovėje sūduvių, baltų turėto žodžio „pūnė“ – reiškusio būda, palapinė /S.Daukanto „Vertimai ir sekimai“, p. 480/. Beje, ir pagal K. Būgą „pūnia“ reiškia statinį. Juk galėjo tas vardas gimti, dar tais amžiais, kai baltai gyveno Pamarių kultūros klestėjimo laikais – prieš 5000–4000 m., ir lengvi vasaros medžiotojų, maisto rinkėjų stovyklaviečių būstai būdavo rengiami iš aplink esančių medžių, krūmų. Tai gal ir „pučkos“ terminas, panašus, nors miniatiūroje, į senovinę palapinę, statinį, būtent kilo iš „pūnė, pune“. Žodžio šaknis pūn– yra indoeuropiečių kalbų grupės. Šios šaknies etnonimų, vietovardžių randame ne vieną: pūnai [lot. puni, poeni], finikiečiai, gyvenę Leiptis Magnoje, Kartaginoje, Utikoje ir kitose Finikijos Šiaurės Afrikos kolonijose; pūnų vardu vadinami Romos ir Kartaginos karai; Pūna – miestas Indijos vakaruose; mūsų tėvynėje – Punia miestelis, Punelė upė, Puntukas akmuo ir dar beveik dešimt vietovardžių su šia šaknimi. Įdomu tai, kad žodis „punktas“ turi šaknį pun– su įšoku siu k ir žymi prasmes, reiškiančias kuriuo nors požiūriu svarbią vietą, specialią vietą, patalpą.

(Pav. –  paleolitinio tipo būstai-palapinės-punios pagal R. Rimantienę).    

Seinai – senas lietuvių miestas. Apie jo įsikūrimą, istoriją gausu medžiagos ir čia nieko naujo nepasakysiu, todėl akcentuosiu, mano nuomone, tik kai kuriuos esminius istorijos, kultūros reiškinius. Tiesa, pasigendu šios vietovės apylinkių archeologinės medžiagos ir tuo grindžiamos  priešistorės. Išlikę reliktiniai sūduvių hidronimai leidžia teikti, kad šiose vietovėse – Seinų ežero areale – civilizacijos procesai vyko chronologiškai su gretimose vietovėse vykusia civilizacija.  1962 m. Prano Kulikausko vadovaujama ekspedicija Paveisininkų piliakalnio gyvenvietės plotuose rado paleolitinių strėlių antgalių, o piliakalnio kaimynystėje aptiko kelias akmens amžiaus gyvenvietes. Tais pačiais metais Rimutė Rimantienė prie Zapsės upės aptiko titnago dirbinių. 1992–1997 m. marijampolietis archeologas Vygandas Juodagalvis Zapsės upės rajone atliko plačius septynių senovės gyvenviečių tyrimus, rasti radiniai yra iš akmens, žalvario ir geležies amžių, kurių datos nustatytos radiokarboniniu metodu. Šie archeologiniai paminklai, galima sakyti, yra visai greta Seinų – tiesia linija nuo Zapsės upės iki Seinų ežero – apie 1,2 km, o nuo piliakalnio – 1,8 km.

2001 m. V. Juodagalvis žvalgomųjų archeologinių kasinėjimų būdu prie Maros upės Lietuvos pusėje, pasienyje, aptiko akmens amžiaus radimvietę – gyvenvietę, pavadinęs ją Mara 1. Čia rasta titnaginių radinių – retušuotų skelčių, nuoskalų, dirbinių fragmentų, skaldytinių su kultūriniu sluoksniu /V. Juodagalvis 2010, p. 42-44/. (Pav. – Maros akmens amžiaus gyvenvietė: 1 – prie trijų valstybių sienų sankirtos, 2 – Maros gyvenvietės vaizdas iš pietų, 3 – titnaginis skaldytinis in situ – buvimas savo vietoje, 4 – kultūriniai sluoksniai).

   Šios etninės Sūduvos – Lietuvos žemės per savo ilgus amžius patyrė didelių skriaudų, įvairių valdžių ir etninių žemių netekčių. Po trečio Lietuvos padalinimo Sūduvoje sukurtoji Naujoji Prūsijos provincija gyvavo neilgai. 1805 m. Napoleonas nugalėjęs Austriją , sutelkė jėgas prieš Prūsiją ir 1806 m. spalio 14 d. prie Jenos-Aueršteto  sumušęs Prūsijos-Saksonijos kariuomenę, užėmė  Berlyną ir okupavo  didesniąją dalį Prūsijos. Tuo metu, pagal keturių valstybių – Didžiosios Britanijos, Prūsijos, Rusijos ir Švedijos 1806 m. spalio mėnesio IV antiprancūzišką koalicinę sutartį, Prūsijoje buvo apie 56 tūkstančius Rusijos armijos karių. Napoleonas puikiai valdė savo armijas ir naikino koalicijos valstybių kariuomenes atskirai, neleisdamas joms susijungti. 1807 m. birželio mėnesį į Karaliaučių žygiuojanti rusų kariuomenė persikėlė per Alnos upę ir puolė prancūzų korpusą, apie 26 tūkst. karių, kuris  9 valandas atkakliai gynėsi, kol atskubėjusi maršalo M. Nėjaus vadovaujama 65 tūkst. karių armija privertė rusus trauktis. Prie Frydlando (Friedlando) miesto (dab.Pravdinskas) rusų armija buvo apsupta ir sumušta. Laimėję šį mūšį prancūzai be kovų užėmė Karaliaučių, nes ten buvusį Prūsijos 25 tūkst. karių armija be mūšio pasitraukė iš miesto. Po Rusijos kariuomenės pralaimėjimo Rusija, norėdama apsaugoti savo teritorijas nuo prancūzų įsiveržimo, paprašė taikos ir birželio 21 d. buvo pasirašytos vieno mėnesio paliaubos. Paliaubų liniją ėjo nuo Nidos Kuršių mariomis į Nemuno žiotis, paskui Nemunu iki Gardino, toliau Bebro, Narevo upėmis iki Prūsijos ir Rusijos sienų. Tuo pačiu laiku buvo sudarytos ir Prancūzijos– Prūsijos paliaubos. (Pav. – Napoleono ir Aleksandro I susitikimas Nemune prie Tilžės 1807 06 25).

      1807 m. liepos 7 d. Tilžėje Rusija ir Prancūzija pasirašė taikos sutartį. Pirmas Prancūzijos imperatoriaus Napoleono ir Rusijos imperijos caro Aleksandro I susitikimas įvyko 1807 m. birželio 25 d. ant puošnaus plausto Nemune, kurį prancūzų kariai paskubomis tam susitikimui pastatė. Tolesni susitikimai vyko pačioje Tilžėje, kurioje po pergalės prieš Prūsiją buvo apsistojęs Napoleonas. Tuo metu, Kidulių dvare prie Nemuno (Šakių rajonas), laukė susitikimo su Napoleonu Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas I su žmona Liuiza. B.Dundulio teigimu, Prūsijos karalius ir caras Aleksandras I birželio 24 d. iš Tauragės, kad būtų arčiau pasitarimų vietos, persikėlė į Piktupėnus (Šilutės rajone), priešais Tilžę Klaipėdos krašte, kuris dar buvo likęs Prūsijai. Prie Klaipėdos esančiame dvare buvo apsistojusi karaliaus žmona Luiza, kurią karaliaus patarėjai ryžosi pasiųsti pas Napoleoną Prūsijai gelbėti, tikėdami, kad jos grožis ir graudulingi prašymai sušvelnins jo valią ir pavyks išprašyti Prūsijai bent Magdeburgą. Luiza liepos 6 d. buvo Napoleono priimta Tilžėje, bet Napoleonas savo nusistatymo nepakeitė. Savo žmonai Žozefinai jis rašė, kad Prūsijos karalienės Luizos žavumas nutekėjo nuo jo, kaip nuo žąsies vanduo.

 Pagal taikos sutartį, buvo sudaryta politiškai ir kariškai susieta su Prancūzija Varšuvos kunigaikštystė, valdoma Saksonijos karaliaus, Varšuvos kunigaikštystės kunigaikščio Frydricho Augusto, ištikimo Napoleono sąjungininko. Sukurta nauja valstybė apėmė apie 103 tūkst. km² teritoriją ir joje gyveno apie 2,5 mln. gyventojų. Sudaryto teritorinio-valstybinio darinio pavadinimas Varšuvos miesto vardu kelia nuostabą, bet tai tiesioginis įrodymas, kad Napoleonas nebuvo toks nacionalinių teritorijų išlaisvintojas kokiu dėjosi. Vardan savo tikslų jis aukojo ne tik savo armijas, bet ir valstybes – Lenkiją, Lietuvą, darė nuolaidą carui, kuris išsiderėjo iš Napoleono neminėti Lenkijos kaip valstybės vardo. Sukurtos Varšuvos kunigaikštystės teritoriją sudarė iš Prūsijos atimtos Lenkijos žemės be Baltstogės apygardos, kuri atiteko Rusijai, ir Lietuvos dalis – Sūduva, esanti kairiajame Nemuno krante. Kunigaikštystė buvo padalinta į šešis departamentus.

Lietuvos teritorija – Sūduva, Dainava (visa Užnemunė) įėjo į Lomžos departamento šiaurinę dalį, kurioje kaip ir Prūsijos laikais išliko – Augustavo, Seinų, Kalvarijos ir Marijampolės apskritys, vadinami distriktais-pavietais. (Pav. – Lietuvos Užnemunė – Sūduva Varšuvos kunigaikštystėje ir Lenkijos karalystėje 1818 – 1915 m.)

           Departamentams valdyti karalius kunigaikštis skirdavo prefektus, distriktams – paprefekčius. Miestai ir kaimai sudarė atskirus administracinius vienetus – bendruomenes arba gminas. Septyniuose didesniuose miestuose valdžia priklausė pagal turto cenzą renkamai miesto tarybai, o kituose miestuose bei miesteliuose prefekto buvo skiriamas burmistras-meras. Kaimo bendruomenėms vadovavo vaitas ir jo pavaduotojas seniūnas-šaltyšius. Aukštąsias įtakingas vietas, naujai sukurtame biurokratijos aparate, nuo ministrų iki paprefekčių, kaip ir Žečpospolitoje užimdavo aristokratai. Kaimo bendruomenių vaitu dažniausiai pasilikdavo dvaro ponas arba administratorius.    

1807 m. liepos 22 d. Napoleonas patvirtino Varšuvos kunigaikštystės konstituciją. Ja panaikino baudžiavą, visus gyventojus įstatymiškai padarė lygius, vykdomoji valdžia buvo atiduota kunigaikščiui, jis iš aristokratų skirdavo ministrus ir per juos valdė kraštą. Sudarytą seimą sudarė Senato ir Atstovų rūmai. Po Prancūzijos karo su Austrija, prie kunigaikštystės buvo prijungti dar keturi departamentai ir 1810 m. joje buvo 4,33 mln. gyventojų. Napoleono įkurta kunigaikštystė teikė žmonėms vilčių, kad bus atkurta valstybė, bet Napoleonas  tokių planų nepuoselėjo ir naudojo ją savo kariuomenės aprūpinimui, jos papildymui žmonėmis ir ėmė kontribuciją. 1808 m. Kunigaikštystėje buvo iškilmingai įvestas civilinis kodeksas vadinamas Napoleono kodeksu, praktiškai tai buvo Prancūzijos civilinis kodeksas, kuris Sūduvoje su pakeitimais išsilaikė iki 1940 metų. Kodeksas paskelbė visišką luomų lygybę. Bet konstitucija valstiečio nepaskelbė žemės savininku, tuo pačiu jis negalėjo naudotis įvesto kodekso teisinėmis nuostatomis, kurios globojo tik savininkus. Valstiečius baudžiamosiose bylose kaip ir anksčiau teisė ponas. Konstitucija skelbė katalikų religiją valstybine, bet kartu leido laisvai ir viešai išpažinti bet kokį tikėjimą. Napoleono kodeksas apribojo bažnyčios teises bei privilegijas Lenkijoje, įvedė civilinę santuoką, leido skyrybas, bet civilinės įstaigos nebuvo sukurtos. (Pav. – Napoleono armijos dalinys Lietuvoje).

Ekonominė Varšuvos kunigaikštystės padėtis dėl karų ir didžiulės kariuomenės naštos buvo sunki, kurią dar blogino kontinentinė blokada. Uždraudus išvežti iš žemyno žemės ūkio ir kitus gaminius į Angliją, labai sumažėjo palivarkų pajamos, o mokesčiai augo, įvežtos iš Anglijos prekės buvo konfiskuojamos. Tuos sunkumus labiausiai jautė valstiečiai, bet pramoniniai verslai taip pat merdėjo, išskyrus ginklų ir audinių gamybą. Dauguma miestų ir miestelių, smukus pramonei, amatams vegetavo, beveik visi miestų gyventojai vertėsi žemdirbyste.

1810 m. lietuviškoje kunigaikštystės dalyje – Sūduvoje, pagal statistikos duomenis,  gyveno 230 tūkst. gyventojų, iš kurių 180 tūkst. arba 78,3% visų gyventojų buvo lietuviai. Čia buvo 31 miestas ir miestelis, kuriose buvo 4650 gyvenamųjų namų ir juose gyveno 32097 gyventojai, tai sudarė 13.95 % visų gyventojų. Atskirai pateiksiu Seinų apskrities miestuose – miesteliuose buvusį gyvenamųjų namų ir gyventojų skaičių 1810 metais:

            Miestas                Gyvenamųjų namų   Gyventojų

————————————————————————                  

              Seinai                                  233            1619

              Lazdijai                              262             1219

              Seirijai                                253             1690                                                         

              Miroslavas                           44               233

              Meteliai                                54               338

              Veisiejai                               83               508

              Leipalingis                            43               371               

              Beržininkas                           55              259

              Krasnapolis                         207              990 

              Punskas                                 77              436

              Vižainys                              186             1218 

              Pylipavas                             183             1213

              Peraslis                                184               982   

              Bakalariava                           94               614

            ———————————————————–   

                        Iš viso :                      1958          11690 

Pagal B. Dundulio „Lietuva Napoleono agresijos metais 1807–1812“, 34 p.

XX a. pradžioje Seinai tapo vienu iš lietuvių tautinio, kultūrinio ir politinio veikimo centrų. 1822 m. Seinuose įsikūrė vyskupijos kapitula, o 1826 m. atidaryta kunigų seminarija, kuri pagrinde ruošė kunigus Sūduvos bažnyčioms. 1835 m. iš 33 seminaristų tik 2 buvo lenkai. Čia, nuo 1897 m. iki mirties 1902 m., Seinų vyskupu dirbo Antanas Baranauskas, kuris pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuvių kalba. Atgavus spaudos laisvę buvo įkurta leidybinė bendrovė „Laukaitis, Dvaranauskas, Narijauskas ir Bendrovė“, kuri įsteigė Seinų spaustuvę. 1906 m. kovo 18 (30) d. dienos šviesą išvydo pirmasis savaitraštis „Šaltinis“ su priedais vaikams „Šaltinėlis“, jaunimui – „Vainikėlis“. Iš seminarijos auklėtinių tarpo vėliau iškilo nemaža aukštų bažnyčios pareigūnų, valstybės ir visuomenės veikėjų, rašytojų sūduvių – Vincas Kudirka, Antanas Tatarė, Motiejus Gustaitis, Vincas Mykolaitis Putinas, lietuvybės „apaštalas“ pagal K. Grinių Petras Kriaučiūnas.

Seinai nuo 1807 m. iki 1919 m. buvo Seinų apskrities centras, tačiau per 112 metų didesnės plėtotės neįgavo. Tą byloja žemiau pateikiami duomenys apie miesto gyventojus.  

Pagal Prekybos ir pramonės ministerijos 1920 m. statistikos leidinį „Statistikos žinios apie Lietuvą ligi karui 1914 m.“  Seinų mieste skaičiuojant tūkstančiais buvo gyventojų:

1904 m. iš viso – 3,8  (vyrų – 1, 9; moterų – 1,9) 

1910 m. iš viso – 4,3  (vyrų – 2,2; moterų – 2,1)

1912 m. iš viso – 4,7       nėra duomenų

1914 m. iš viso – 6,0 (vyrų – 3,2; moterų – 2,8)

Pagal  TLE. T.3, P .644, 1983 m. iš viso – 4,7 gyventojų, apie vyrus ir moteris nėra duomenų.

Pagal statistikos žinias, 2008 m. iš viso – 5,87 (vyrų – 2,8 ; moterų – 3,07); iš bendro gyventojų skaičiaus apie 30 % buvo lietuvių tautybės.

 Seinų, kaip vieno lietuvybės centro pastangos, gaivinant lietuvių tautos daigus, rado atgarsį kraštiečių sąmonėje. Du krašto gyventojai – Motiejus Simonaitis iš Punsko ir Juozas Katilius iš Smalėnų kaimo – buvo Lietuvių konferencijos parengimo organizacinio komiteto nariai. Organizacinis komitetas savo 1917 m. rugpjūčio 1–4 d. posėdžiuose nutarė siekti nepriklausomos demokratinės Lietuvos etnografinėse ribose. Lietuvių konferencijos Organizacinis komitetas Petro Klimo siūlymu 1917 m. rugpjūčio 4 d. priėmė tokį sprendimą dėl konferencijos dalyvių atrankos: „Organizacinis komitetas pažymi, idant jie būtų dori, susipratę, tvirti ir inteligentiški lietuviai, visokio luomo ir srovių, ne jaunesni kaip 25 metų.“ / A. Tyla. Lietuva prie Vasario 16 – osios slenksčio, P. 16/. Tarp konferencijos dalyvių iš Seinų buvo 10 dalyvių, tarp jų iš Seinų miesto 5, iš Punsko parapijos Vaitakiemio – 1 ir Berznykų – 1, po vieną iš Pilypavo, Seirijų ir Veisiejų, kurie kartu su kitais 222 konferencijos dalyviais 1917 m. rugsėjo 21 d. išrinko Lietuvos Tarybą iš 20 asmenų. Išrinktoji Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. priėmė Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo aktą.

Lenkija, siekdama atkurti jungtinę valstybę, ignoravo lietuvių tautos norą turėti savo Nepriklausomą Valstybę ir, palaikoma to laiko didžiųjų Europos valstybių, ginkluota jėga atplėšė Seinus, Punską su gretimomis etinėmis sūduvių – lietuvių žemėmis nuo Lietuvos. Lietuvai nepakako jėgų kovoti keliuose frontuose ir teko sutikti su skaudžiomis netektimis. Prasidėjo agresyvus valstybinis nutautinimo procesas visose gyvenimo srityse.

Punsko valsčius – tikra lietuvybės atrama Seinų ir Punsko krašte, kurios šaknys įsitvirtinusios sūduvių etnoso etninės kultūros kloduose. Punsko miestelio vardo prasmės atėjusios iš mezolitiniais laikais čia gyvenusių žmonių, kalbėjusių vienu iš baltų prokalbės dialektų, kuris laiko tėkmėje išsivystė į sūduvių kalbą. Amžių tėkmė lėmė, kad Punsko gyvenamoji vietovė pateko į galingesnių civilizacijos centrų įtakos žemes. Tiesia kryptimi į rytus, maždaug už 8 km nuo Punsko, gyvavo stambus žemės centras – Kirsnava (dabartinis Rudaminos piliakalnis). Į šiaurę nuo Punsko maždaug už 6,5 km yra Eglinės piliakalnis ir šalia jo buvusi stambi gyvenvietė, datuojami III–IV ir XIII–XIV amžiais. Į vakarus nuo Punsko – Šiurpilio, į pietus – Drebulinės – Osinkų senovės centrai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais vyko nemaža prekyba su Prūsija per Vižainio miestą, toliau keliu einančiu per Punską į Merkinę ir Vilnių. Tai skatino miestelio kaip aplinkinių žemių prekybos centro, augimą, tačiau vėliau pasikeitus istorinėms aplinkybėms miestelio augimas nutrūko ir 1852 m. prarado miesto teises. Įdomu tai, kad 1597 10 27 bažnyčios donacijos rašte po dovanų įvardijimo įrašytas reikalavimas, kad bažnyčios klebonas būtų lietuvis arba lietuviškai kalbantis kunigas.   

Reikia tarti didelį pagyrimo ir padėkos žodį Seinų miesto, Punsko miestelio ir Punsko valsčiaus bei Seinų apskrities lietuvių bendruomenėms, kurios per visus 90 su viršum atskyrimo nuo pagrindinės Tėvynės metų neprarado lietuvio tautinės dvasios, išugdė eilę iškilių krašto kultūros, istorijos, mokslo, meno žmonių, sugebėjo sukurti, ypač Punsko valsčiuje, tvirtas tautines bendruomenes, plėtojant jų kultūrą, švietimą ir stiprinant lietuvybės dvasią. Ypač didelis vaidmuo puoselėjant lietuvybę, krašto kultūrą ir švietimą tenka Punsko ir Seinų gimnazijoms. Čia su pasiaukojimu dirba šiame krašte gimę, augę, mokslus išėję lietuviai. Išvardinti visus būtų sudėtinga, be to, ir šio darbo turinys, jo plėtotė  yra kitos krypties. Tačiau iš širdies norisi pasidžiaugti čia dirbančių žmonių vaisingais darbais, jau penkiasdešimt metų žadinančių lietuvišką dvasią.

Kęstutis SUBAČIUS

Nuotraukoje – Kęstutis Subačius.

(Tęsinys. Ankstesnis straipsnis čia)

Maros upės baseinas    

Maros upė yra Juodosios Ančios kairysis intakas ir kartu su josios baseinu patenka į Nemuno kairės pusės aukštupio baseiną. Abiejų upių baseino plotas užima 1916 km² Sūduvos krašto žemių. Atskirai Maros upės  pabaseinis yra 432,4 km² dydžio ir ribojasi su Baltosios Ančios, Kirsnos baseinais, iš Vakarų ir Pietų – su Juodosios Ančios. Baseino takoskyra su Kirsnos ir Baltosios Ančios baseinais eina netoli valstybinės Lietuvos sienos, pakaitomis tai Lietuvos pusėje, tai – Lenkijos.

Mara yra didžiausia Punsko ir Seinų krašto upė. Jos ilgis yra 81 km. Aukštupyje, apie 10 km, upe eina dabartinė Lietuvos–Lenkijos valstybinė siena, o žemupyje apie 10 km ja eina Lietuvos–Baltarusijos valstybinė siena. Pratekėjusi per 297 ha ploto Maros–Marių ežerą, prie Gibų miestelio Mara pasiekia senovinę tūkstantmetę Augustavo girią ir ja teka iki santakos su Juodąja Ančia Baltarusijos teritorijoje, netoli Kadyšio kaimo.

Augustavo giria yra Nemuno ir Vyslos baseinų vandenskyroje. Į Nemuno baseiną patenka apie 60 % šios girios miškų. Giria formavosi poledyninėje buvusio ežero dubumoje, kurioje, nuslūgus ledyniniam ežerui, vėjai iš pustomo smėlio ir kitų sąnašų suformavo zandrinę lygumą su žemyninių smėlio kopų dariniais. Ir dabartiniais laikais giria savo dydžiu yra įspūdinga, užima apie 160 000 ha (1600 km²) plotą, o senovėje ji buvo keliskart  didesnė. Per Bebro, Narevo, Būgo upių žemumas ji susisiekė su didžiulėmis priešistorėje plytėjusiomis Pripetės mariomis, kurių darinys yra dabartinė didžiulio ploto, apie 270 000 km², Polesės žemuma.

Maros upė prieš Būdviečių kaimą pasiekia Lietuvos–Lenkijos sieną. Nuo šio taško prasideda jos labai vingiuota vaga, kitaip sakant, upė meandruoja [meandruoti – išraityti, išrangyti, vingiuoti; terminas kilęs nuo Mažosios Azijos labai vingiuotos upės Meandros],  taip besiraitydama pasiekia trijų valstybių – Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos – valstybinės sienos susikirtimo tašką upės viduryje. Upės žaismas savo vingiais ir vandens atspindžiais tarp augančių pušų ir eglių daro ją paslaptingą ir įdomią ne tik estetine prasme, bet daugiau jos vardo kilme, susiejant tai su upės paleogeografine praeitimi.

Tačiau prieš bandydami įminti šią mįslę, užbaikime pradėtą jos hidrografinę apžvalgą iki žiočių ir po to grįžkime prie jos ištakų, aukštupio. Mara, ištikima savo krantų fiziografinei struktūrai, toliau mendruodama iki pat savo nedidelio intako iš dešinės Šliamicos (lietuvių kalba galbūt – Šlamupio, Dumblinės), žymi Lietuvos ir Baltarusijos valstybinę sieną. Upę „Šliamica“ vardu įvardijau pagal Lietuvos Respublikos topografiniame žemėlapyje 1:50 000, sudarytame pagal 1999 m. aerofotonuotraukas, įrašytą jos vardą. Lenkijos išleistuose žemėlapiuose ji įvardijama „Šlamica – Szlamica“. Vardo „Šlamupis“ versiją sustiprina pratakinio ežero, esančio Lenkijos–Baltarusijos pasienyje, vardas Šlamy. Pagal lietuvių kalbos žodyną žodis šlamas – „dumblas, purvas“. Tikrumoje Šliamica yra Juodosios Ančios kairės pusės protaka – atšaka į Maros upę, prasidedanti prie Rygal kaimo. Nuo Šliamicos, už kokių 100 m, į Marą įteka kairysis intakėlis Igara. Jam įtekėjus, Mara gana staigiai pasuka į Pietryčių pusę ir nutolsta nuo sienos, bet, būdama ištikima savo vingiams, maždaug  už 600 m, imant tiesia linija, įteka į pagrindinę  upę – Juodąją Ančią. O natūralią valstybinės sienos žymėjimo funkciją perima minėtoji Igara. Ji teka sienos linija iki įteka į Juodąją Ančią, kuri taip pat netrukus įteka į Nemuną prie Varviškių kaimo. Igara, kaip ir Šliamica, yra nedidelė Maros protaka – atšaka į Juodąją Ančią. Dėl Igaros upelio vardo kilmės patikimų versijų nėra. Galima daryti prielaidą asocijuojant jos vardą su reikšmėmis garada, garadas „tvora iš kelių karčių; baslys, basliukas iš tokios tvoros“. Turint mintyje, kad ji teka per Augustavo ir Kapčiamiesčio girias, galbūt tai buvo natūrali skirtingiems girios valdytojams priklausančių girių riba – siena, nužymėta upelio ir šalia jo pastatytų tos sienos stulpų – baslių-garadų. Senovėje per Kapčiamiestį ėjo trumpiausias kelias iš Kalvarijos, Lazdijų į Gardiną per Sapockinę ir prie Igaros upelio buvo pasienio praleidimo punktas, o dar gilesnėje senovėje tai galėjo būti natūrali nukirstų miško medžių siena-užtvara, sauganti prieigas nuo kryžiuočių į Merkinės pilį. Dabar lyg ir būtų metas pradėti aiškintis Maros upės vardo etimologiją, tačiau nepasiaiškinus jos ištakų atsiras problemų.

Taigi grįžkime prie Maros ištakų. Nevardindamas įvairiausių šaltinių skirtingai pateikiamų Maros ištakų–versmių aprašymo, pažymėsiu, kad jų priskaičiavau net tris. Mano galva, visos jos teisingos, žiūrint ką kiekvienas autorius ar leidinys nori labiau pabrėžti arba sureikšminti. Mat tam pagrindo duoda pati Mara. Jos ištakos gamtiniu požiūriu nėra ryškiai išsiskiriančios iš gamtinės aplinkos, neturi vienareikšmiai įvardijamo gamtinio objekto. Visas ištakų aukštupio arealas turi daug panašumų: keiminės kilmės kalvų, kalvelių, su jų papėdėse plytinčiais vaizdingais slėniais ir juose gražiai besiraitančiais, vingiuojančiais upeliais bei juose telkšančiais ežerais, ežerėliais. Ši įvairuojančio reljefo ir gamtinės aplinkos įvairovės visuma atskiruose upelio ištakų ruožuose turėjo ir esminių gamtinių skirtumų – ypatybių. Jos buvo pagrindinis akstinas, lėmęs čia esančių ežerų – Punios, Bokšių, Seivio, Seinų, Maro – vardus. Iki istorinių laikų, priešistorėje, ežerai žmonėms turėjo gyvybiškai didesnę reikšmę nei nedidelis upelis, ir, matyt, ežerų įvardijimas šiais ar panašiai skambančiais vardais–reikšmėmis buvo pirminis. O į minėtus ežerus įtekantys ir ištekantys nedideli upeliai nebuvo tiek svarbūs ar reikšmingi jų gyvenime. Todėl tokiems upeliams ir jų atkarpoms, jungiančioms ežerus, pritapdavo ežerų vardai. Taip mūsų laikus pasiekė penki Maros upės atskirų jos atkarpų vardai: Šalčia, Juodoji, Seiva, Seina, Mara.

Pagal fizinę geografiją ir hidronimiką upių vardai ir jų ištakų pradžia įvardijama, vadovaujantis visuotinai pripažintais principais ir taisyklėmis.

Labai trumpai juos įvardinkime: kai upės pradžią sudaro sutekančios dvi skirtingų vardų upės, jos versmėmis laikoma šių upių santaka; kai suteka dvi upės be pavadinimų, versmės yra didesniosios upės ištakos. Jeigu abi upės yra vienodo ilgio, pagrindine upe laikoma didesnio baseino ploto, o  jei ir šie lygūs – kairioji yra pagrindinė upė. Kai upė prateka per ežerą ir aukščiau ir žemiau jo yra vadinama tuo pačiu vardu, o ežero ilgis įskaitomas į jos ilgį. Kai upė išteka iš ežero, į kurį neįteka didesnių intakų arba įteka kelios upės, jos versmėmis laikoma ištaka iš ežero. Jeigu į ežerą, iš kurio išteka mūsų nagrinėjama upė, įteka tik vienas stambus intakas, tarytum nagrinėjamos upės tęsinys, jos ištaka laikoma upės versmėmis ir ežero ilgis įskaičiuojamas į upės ilgį.

Atskirais atvejais, kai aiški vienos upės vaga, bet atskiros jos atkarpos vadinamos skirtingais vardais, visos atkarpos laikomos viena ištisa upe, suteikiant jai žemupio vardą, o kitų upių vardai nurodomi pastabose. 

Vadovaujantis aukščiau paminėtu principu – kai aiški upės vaga, bet atskiros jos atkarpos vadinamos skirtingais vardais, visos atkarpos laikomos viena ištisa upe. Būtent šis principas taikytinas Maros upei nuo žiočių iki Seino ežero ir toliau iki Bokšių ežero, nes tai yra ta pati upės vaga, pratekanti Maros, Seinų ežerus  ir pasiekianti Bokšių ežerą. Taigi pagal hidronimikos principus upė nuo Bokšių ežero iki pat žiočių turi būti vadinama ne Juodaja, Seina bet  Mara.

 Kiek painiau yra su Seivos ir Šalčios upių priskyrimu pagrindinei upei, nes Lietuviškoji enciklopedija ir Vikipedija Maros ištakomis laiko Seivos upelį. Šio upelio vardas yra pritapęs nuo Seivio ežero į kurį jis įteka rytiniame ežero gale. Pradžią jis gauna iš gausaus upeliukų tinklo į rytus nuo Punsko iš kurių vienas protaka susisiekia su Punsko 16,41 ha dydžio ežeru Punia. Seivos ežeras yra 3,5 km į pietus nuo Punsko, turi  98 ha ploto ir yra ištysęs rytų – vakarų kryptimi 2,8 km. Taigi, į šio ežero vakarinį kraštą įteka kitas upeliukas atvingiavęs iš nedidelio 14,47 ha Juodelio ežero per dar mažesnį bevardį ežerėlį. Per šį ežerėlį upeliukas susisiekia su 10,47 ha ploto Meldinio ežeru, kurio vandens paviršiaus absoliuti altitudė yra 158,7 m. Į šio ežero šiaurinį kampą iš ten esančių klonių įteka bevardis upeliukas. Dažnokai šis upelis irgi vadinamas Seivos vardu. Jis neturi tiesioginio vandens ryšio su Punios ežeru ir baseino plotu yra mažesnis už Seivos upelio baseiną.  Todėl yra Seivos upelio baseino antrinis upelis, įtekantis tiesiai į Seivio ežerą, o iš šio ežero ištekantis upelis iki santakos su Maros (Juodaja) upe taip pat vadintinas Seivos vardu.

Šalčia prasideda į šiaurę nuo Šaltėnų kaimo bei dar šiauriau esančio Romaniukų kaimo šaltinių ir maždaug už 10 km įteka į dviejų dalių, 96,4 ha dydžio, Bokšio ežerą su vandens absoliučia altitude 147 m. Šalčia ištekėjusi iš šio ežero jau vadinama Juodosios vardu. Maždaug už 0,9-1,0 km, iš kairės per Seivio ežerą į ją įteka Seiva. Pagal baseino plotą Šalčia yra didesnė už Seivos upę todėl pagrįstai turi būti vadinama Maros vardu ir laikoma pagrindine upe, o Seiva yra jos intakas. Tai tiek dėl pačios esmės pagal hidonimiką, tačiau manau, kad mums reikia priimti tuos Maros upės atkarpų vardus, kokie joms pritapo nuo jų „krikštytojų“ ežerų vardų – Seivio, Seino, Maros. Tai labai seni hidronimai, dvasinis kultūros paveldas, jie labai svarbūs istorijai, kalbos mokslams ir kultūrai apskitai.

Lenkijoje leidžiamuose dabartiniuose žemėlapiuose upė vadinama ne Maros, o iškreiptu – pakeistu vardu Marycha, be to,  2007 m.išleistame  žemėlapyje 1 : 85 000 „Suvalčizna“ jos ištakos taip pat parodytos prie Šaltėnų kaimo. O dėl indoeuropietiško – baltiško pirminio upės vardo Mara pakeitimo lenkišku – Marycha, trumpai galima pasakyti, kad tai antimoksliška, tai barbarizmas ir turbūt nesuvokimas žmonijos civilizacinės kultūros esmės arba sąmoningas jos griovimas. Tad pabandykime panagrinėti upės vardo Mara kilmę. Tuo tikslu padarykime mažą, trumpą ekskursą į krašto apgyvendinimo ištakas, civilizacijos eigą ir kalbinius procesus.

Mūsų kraštuose gyvenę žmonės, bėgant amžiams, sukūrė mezolito Ankstyvąją Nemuno kultūrą, kuri amžių tėkmėje peraugo į Neolitinę Nemuno kultūrą. Lietuvos istorijos instituto 2005 m. leidinyje „Lietuvos istorija. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis“, rašoma, kad IV tūkstantmečio pabaigoje – III tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje čia gyvenę žmonės sukūrė Pamario kultūrą su savo didelėmis ilgalaikėmis gyvenvietėmis, išsiskiriančiomis iš kitų vėlyvojo agrarinio neolito kultūrų, su klestinčia visuomene, kuri tapo vienu reikšmingiausių to meto Šiaurės Europos kultūros reiškiniu, dariusiu nemažą įtaką kitoms to meto visuomenėms. […]. Šios kultūros gyvenvietės, matyt, buvo svarbūs mainų centrai, kuriuose susikirsdavo įvairių kultūrų prekybos keliai.“ Pamario kultūra buvo išplitusi teritorijose, kurias vakaruose juosė Vyslos upė, pietuose – Pripetė, rytuose Dniepro baseinas, šiaurėje – šiauriau Dauguvos. Tyrėjų sutariama – baltų indoeuropietiškuosius protėvius tapatinti su Pamario kultūros naudotojais /Pietro Umberto Dini „Baltų kalbos. p.32/. Plačiau apie tai knygoje „Sūduvių protėvių dvasios testamentas“.

Baltų kalbų grupė priskiriama prie indoeuropiečių kalbų. Tuo laiku, prieš keturis– penkis tūkstančius metų indoeuropiečių kalba jau buvo susiskaldžiusi, vis labiau ryškėjo atskiri dialektai-tarmės, jų tarpe prabaltų – baltų, kurios vėliau išsirutuliojo į savarankiškas indoeuropiečių kalbas, bet jos paliko savo tuometinio dialekto kai kuriuos reliktus hidronimuose, kurių leksema yra pasiekusi ir mūsų laikus.  

Be galo įvairūs yra lietuviškos – baltiškos kilmės vandenvardžiai. Patį seniausią  hidronimų sluoksnį sudaro upių ir ežerų vardai, kurie susidarė tais laikais, kai baltų protėviai po ledynmečio atkilo į Pabaltijį Vėlyvojo paleolito – Ankstyvojo mezolito laikais, kai jie kalbėjo indoeuropiečių prokalbe. Apie baltiškų hidronimų paplitimą Rytų Europoje daug nuveikė mūsų kalbotyrininkas Kazys Būga, vokiečių mokslininkas H. Krahe, vėlesniais dešimtmečiais V. P. Schmitas, labai plačiai apie baltiškų hidronimų paplitimą Europoje pateikiama Petro Umberto Dini knygoje „Baltų kalbos: lyginamoji istorija“.   (12 pav. –baltų–senovės Europos hidronimų atitikmenys pagal V. P. Schmitą (1972).

Pateikto piešinio simbolių sąraše g raide žymimas hidronimas Mara, piešinyje yra pažymėtas prie Oderio aukštupio. Tai ne vienintelis šio vardo  hidronimas Vakarų Europoje. Hidronimų su mar- šaknimi galime atrasti ir daugiau.

  Prancūzijoje – upė Marne (lietuviškai Marna) yra Senos dešinysis intakas, jos ilgis 525 km. Šios upės vidurupis su žemupiu yra Prancūzijos žemumoje. Be to, Prancūzijos Viduržemio jūros uosto Marselio vardas turi šaknį mar-, kuri, matyt, asocijavosi nuo Ronos upės deltos žemumos fizinės būsenos apibūdinimo.

  Bulgarijoje ištekanti upė Marica, toliau tekanti Turkijos teritorija vadinama Merie Nehri, pasiekusi Graikijos teritoriją įteka į Egėjo jūros Enoso įlanka ir vadinama Evros vardu. Jos ilgis 525 km, baseinas užima 53,8 tūkst. km² plotą, teka per Aukštosios ir Žemosios Trakijos žemumas, Aukštutinė Trakijos žemuma dar vadinama Maricos žemumos vardu.

  Rumunijoje ir Vengrijoje teka upė Mara (vengrų kalba Maros-Marošas; rumunų – Mures-Murešas) Tisos kairysis intakas, 883 km ilgio. Jos žemupys teka per Dunojaus vidurupio lygumą.

  Morava (čekų ir slovakų kalba; vokiškai – March) yra Čekijoje, Slovakijoje ir Austrijoje, kairysis Dunojaus intakas 329 km ilgio su 26,6 tūkst. km² ploto baseinu. Ant jos krantų įsikūręs miestas  Olomoucas. 9–10 amžiais gyvavusios Didžiosios Moravijos valstybės istorinė sostinė. Dar viena upė Serbijoje, Dunojaus dešinysis intakas, vadinama Moravos vardu (serbų vadinama Velika Morava), skaičiuojant nuo versmių, yra 563 km ilgio. Turint mintyje, kad prie šių vardų upių ištakų gyveno indoeuropiečių kalbų šeimos tautos, galima daryti prielaida, kad tai yra pakitęs ide. (indoeuropiečių kalba) balsis o, kuris baltų prokalbėje hidronime Mara išsilaikė nepakitęs.

Ekspromtu pateikti Vakarų Europos hidronimų su šakinimi mar- pavyzdžiai, manau, nėra išsamūs, nes tai yra ne šio darbo tikslas, o tik iliustracija, norint parodyti, kad mūsų baltiška – sūduviška upė Mara – jos vardo kilmė, turi labai senas sąsajas su indoeuropiečių kalbų prokalbe, kai senovės baltų kalba dar nedaug buvo nutolusi nuo jos. Apie senovės baltų prokalbės archajiškumą, atsispindintį hidronime Mara, noriu pateikti dar keletą  istorinių – žodinių vaizdinių iš įvairių amžių epochos.

Senovės Graikijoje, tuometinėje Atėnų valstybėje, Maratono lygumoje 490 metais rugsėjo 7 d. (ar 8 d.) pr. Kr. įvyko legendinis Maratono mūšis prieš persus, iš mūšio aprašymo aišku, kad jis vyko pelkėtoje vietoje ir tai graikams padėjo jį laimėti.

Senojoje Romoje už senosios Romos miesto ribų, Tibro upės kairiajame krante, buvo didelė žemuma, joje buvo pastatyta viena iš svarbiausių karo dievo Marso, Romos galybės globėjo šventyklų. Bet pasirodo, kad karo dievas Marsas karo dievu tapo neiškarto. Marsas seniausiais laikais buvo garbinamas kaip laukų ir derliaus saugotojas, buvo laikomas legendiniu Romos miesto įkūrėjų Romulo ir Remo tėvu.

Italijoje, dabartinės Abruzzo srities L^‘Aguilos provincijos teritorijoje prie dabartiniais laikais nusausinto Fucino ežero rytinių krantų gyveno sabelų tarme kalbėjusi senovės italikų gentis Marsai, jie 304–90 m. pr. Kr. keliuose karuose buvo romėnų sąjungininkai ( atkreipkime dėmesį, kad jie gyveno vietovėje, kurią sausino, reiškia, gyveno pelkėtoje vietovėje).    

Pasidairykime į Rytus, ir čia atrasime tautas, kurių vardas turi žodžio mar – šaknį:  marių, marachų.

Marių respublika yra Rusijos Federacijos sudėtyje, užima 23 400 km² teritoriją ir joje gyvena apie 704 tūkst. gyventojų. Didesniąją dalį teritorijos užima pelkėta Marių žemuma Volgos ir Viatkos tarpupyje. Marių kalba yra finougrų kalbų šeimos, bet turint omenyje, tai, kad  baltų hidronimai yra aptinkami Volgos – Okos upių baseinuose, o čia gyvenusių rytinių baltų šiauriniai kaimynai buvo mordvių, marių – čeremisų kalba kalbančios gentys, kurios perėmė baltišką pelkėtos vietos, kurioje jie gyveno, įvardijimą mara vardu, tikriau sakant, šio žodžio šaknį mar-. Vėliau   fiziografinis vietovės vardas tapo tautos vardu – mariai.

Stebima tai, kad Indijoje budizmo demonas, aistrų įsikūnijimas Mara simbolizuoja dvasinę mirtį ir yra minimas daugelyje budizmo tekstų – Mara įpykęs puolė žaibo strėlėmis kitą budą, bet tas palietė pirštais žemę ir Mara prasmego. Labai paplitęs Budos skulptūrinis atvaizdas – Buda sėdi ranka liesdamas žemę.

Grįžkime prie sūduvių išsaugoto upės vardo Mara. Nevardindamas per tūkstančius metų vykusių geologinių, klimato kitimo procesų metu vykusių reljefo formavimosi, upių ir ežerų atsiradimo poledyniniame periode eigos, kas bendrais bruožais trumpai jau buvo paliesta, dabar pabandykime atsakyti į seniai kirbinti klausimą. Kodėl mūsų proprotėviai – baltai – sūduviai  upę Mara ir ežerą Maras įvardijo tokiais vardais? Apriori reikia pabrėžti, kad tai labai senas baltų – sūduvių hidronimas. Jis yra labai svarbus bendrosios, etninės   kultūros, kalbotyros mokslo prasme. Tai yra unikalus dvasinis paveldas. Šios šaknies žodžių mūsų kalboje yra nemažai. Sekant Lietuvių kalbos žodynu, t. VII, p.846,  yra žodis mar, kuris turi keletą reikšmių: 1) grimzdimui, gargėjimui nusakyti; 2) greitam žmonių ėjimui į vidų nusakyti; 3) gargėjimui, burbuliavimui nusakyti ir panašiai.

Kaip galėjome pastebėti, visi aukščiau pateikti upių hidronimai su gramemos mar– reikšme, jų susidarymo metu apibūdino vandenų objektą, jo aplinką, kurioje buvo tas objektas ir kuo ta aplinka, jos išskirtinės ypatybės, skyrėsi nuo kitų teritorijų ar kitų toje teritorijoje buvusių objektų. Visų aukščiau įvardintų hidronimų ypatybė ta, kad jų vardai atspindėjo – išreiškė fizines aplinkos ypatingesnes savybes ir žymėjo žemumas, jas supančias pelkes ir su tuo susijusias ypatybes. O kaip žinia, žemumos, tirpstant ir traukiantis ledynams – vienos ilgiau, kitos trumpiau, būdavo apsemtos prieledynių vandenų– marių, ežerų. Šių vandenų ir nusausėjusių plotų kitimo procesas buvo labai skirtingas tiek laike, tiek ir galutiniame etape, kai  reljefas veikiamas kitų gamtinių jėgų – vėjo, lietaus, augalijos įgijo  galutines formas. Šiame procese, žemėjant vandens lygiui, ledyno suformuotame baseine arba besiformuojančių upių patvankiniuose slėniuose, palaipsniui sausėjantys krantai būdavo padengti arba molio arba sąnašinio smėlio sluoksniu, kuriuose formavosi upių vagos, ežerai, pelkės ir pustomo smėlio žemyninių kopų lygumos.

Maros upė jau savo aukštupio atkarpoje, tarp Bokšio ir Seinų ežerų, yra patekusi į nemažą pelkėtą žemumą. Dabar čia įkurtas bebrų apsauginis rezervatas, kurį iš visų pusių supa arčiau ir toliau esantys ežerai: iš Šiaurės – Seivų, Bebručio, Bokšių; iš Rytų – Šaipiškių, Plaskių, Seinų ir kiek toliau, už  Žagarių pelkės, yra didžiulis 560 ha ploto Galadusio; iš vakarų – Gramzdelis, Bočnelis. Viso Maros baseine priskaičiuojama beveik 60 didesnių ir mažesnių ežerų.

Upei tik įtekėjusi į Maros-Mario ežerą, iškart patenkama į Augustavo lygumą, apaugusia Augustavo girios miškais, kuria lenktyniaudama su savo intaku teka Juodoji Ančia. Kaip minėta anksčiau Augustavo lyguma yra zandrinė t. y. smėlio ir gargždo lyguma susidariusi ištirpus ledynams. Jos išskirtinis bruožas žemyninės kopos. Tai nėra vienalytė zandrinė lyguma, joje kai kuriose apylinkėse plyti drėgnieji ir pelkėti miškai, yra nemaža pelkių. Senovėje giria buvo daug platesnė. Pateikta Augustavo lygumos trumputė charakteristika patvirtina teiginį apie mezolito laikais čia plytėjusią vandens platybę – marias.    

Žymus lietuvių mokslininkas, kalbininkas Kazys Būga, lietuvių hidronimijos tyrimo pradininkas 1924 m. savo darbe „Šis tas iš lietuvių ir indoeuropiečių senovės“ /Rinktiniai raštai. t. III, p. 591-594/ rašė: „Mari – Pripetės balų vardas – gauna „marių“ reikšmę tiktai tose kalbose, kurių protėviai yra gyvenę visu šiuo pamariu,“ ir kitame darbe, 1922 m. išleistos knygos „Kalba ir senovė“ patalpintoje studijoje, „ 97. Marios ir jūrės“ rašė: „ tas faktas, kad aisčiai [baltai] ir germanai vienu vardu vadina ir „marias“ ir „balas‘, rodo mūsų prosenolius bendrojoje protėvynėje  t i k r ų j ų  marių nepažinus.    Jų protėvynės  m a r i o s   bus buvę tokie vandens plotai, kurie ilgainiui galėjo nusekti, t. y. pavirsti balomis, pelkėmis, raistais, lieknais, plyniomis, maivomis.“  

Taigi žodis mara kilo nuo pelkėto klampaus žemės ploto įvardijimo, o per jį tekanti upė įgavo Mara vardą. Reikia pastebėti, kad prūsams – sūduviams mari taip pat reiškė pelkę. Lotynų kalbos žodis „mare“, prancūzų – „marais“ reiškia „bala, plynia, raistas“.

Manau, turime pakankamai pagrįstų argumentų teigti, kad upės vardas Mara yra baltų prokalbės laikų kultūros dvasinis paveldas, kuris brangintinas ir saugotinas. Jis yra žmonijos civilizacijos proceso Europoje liudininkas.

Kęstutis SUBAČIUS

Nuotraukoje – Kęstutis Subačius.

(Bus daugiau)

(Tęsinys. Ankstesnis straipsnis čia)

Upės aukštupys anapus Lietuvos valstybinės sienos

Tolyn nuo Šešupės versmės mus veda tekantis nedidukas upeliukas, ieškantis savo kelio į greta esančius ežerus, ežerėlius ir dosniai priimantis vandenis iš čia pat besiraitančių savo mažųjų intakėlių, iš aukštuose slėnio šlaituose gyvybę gavusių, vienur kitur pasirodančių gaivių šaltinėlių. Bent iki Važnyčiotojų-Vadeliuotojų-Vežėjų kaimo Vodzilki bažnytėlės Šešupė teka gamtos ir jos pačios vandenų suformuota siaura natūralia vaga tarp aukštų, staigiai kylančių slėnio šlaitų, kurie prie pat upelio vandens pasipuošę žaliu apdaru. Į jį kur ne kur įsiterpia sodybos. Šis puikus gamtos peizažas su labai gražaus upelio vizija ilgam išlieka atminties vaizdiniuose ir norisi jį tarsi pašaukti, į jį prabilti kokiu nors švelniu žodžiu. Manau, kad senovėje mūsų protėviams tą žodį pasiūlė pati gamta – paukšteliai giesmininkai strazdai ir jų būrio lakštingalos savo melodingomis giesmėmis užbūrė čia gyvenusius žmones, kurie šiuos giesmininkus vadino sese → šeše. Ilgainiui visai upei pritapo lakštingalų upės vardas Sesape –  Š e š u p ė (apė →upė).

Šis vardas yra mūsų tautos kultūros dvasinio paveldo vertybė. Jame slypi daug neįvardintų mūsų tautos genezės, tautos charakterio, istorijos slėpinių. Galbūt kada nors kas nors ir imsis gvildenti šią labai imlią temą. Dabar norisi tik trumpai praskleisti šio paveldo slėpinių esmę.

Šešupės vardas per visą upės 297,6 km ilgį visais amžiais liko toks pats, kokį gavo iš jos areale gyvenusių genčių – kilčių-tautelių, savo krikštytojų sūduvių – baltų. Tiesa, 1938 m. naciai upei buvo davę Ostflus – „Rytų upė“ vardą, matyt, galvodami apie kuriamus Lietuvos kolonizavimo planus, laimei, tie planai sudužo kaip ir pats Reichas.

Šešupės vardas tam tikru laipsniu įtvirtina nuostatą, kad prie šios upės nuo amžių gyveno vienos kilties arba labai giminingų kilčių žmonės, kurie per tūkstančius sudėtingiausių kultūrinės civilizacijos metų buvo šios žemės šeimininkai, naudojosi jos teikiamomis gerybėmis kasdienybėje ir puoselėjo, išsaugojo šį labai lyrišką vardą – Šešupė – iki mūsų laikų. Kildinamą iš mūsų klimatinės juostos pačių giesmingiausių paukščių – strazdinių šeimos: strazdo giesmininko-juodojo strazdo ir tos pačios strazdų šeimos – lakštingalos, senovėje sūduvių vadintais sese vardu, prūsų – seese ir dabar  mažai naudojamo lietuvių – šeše, šėšė / LKŽ t. XIV, 679/. Tuometiniai sūduviai vietoje garso „š“ turėjo „s“, „upė“ ištardavo kaip „ape“, o „Šešupė“ kaip „Sesape“, kur ses + ape. /plačiau apie juodojo strazdo vardo etimologiją – R. Urbutis, „Baltų etimologijos etiudai“, p. 40-48/.  Šie paukščiai yra mūsų krašto patriotai. Jie čia suka lizdus, peri vaikus, mėgsta miškus, apaugusius medžiais ar krūmais upių krantus. Sprendžiant pagal archeologinius radinius ir rekonstruotą Pamarių kultūrą, kuri amžių tėkmėje persirito į bronzos amžių, mūsų protėviai turėjo aukštą materialinę ir dvasinę kultūrą, vaizdžiai tariant, buvo duonos – reikėjo dainų, gamtos muzikos, gražių vardų ir mitų. To vardan per vidurį krašto tekančią upę, kuri buvo ne tik pagrindinis jų bendravimo, gyvenimo kelias, bet ir teikė dvasinę paguodą, atkartodami melodingus paukščio giesmininko garsus, pavadino upę melodingai skambančiu Šešupės vardu.

Žinia, tame priešistorės, istorijos tarpsnyje turtingi kraštai visuomet traukdavo visokius užkariautojus, siekusius užvaldyti kraštą, čia gyvenusius drąsius ir labai kilnius mūsų protėvius, kurie sukūrė, išsaugojo, atnešė ir dovanojo mums savo dvasinius turtus per hidronimus.                      

Bandymų pakeisti šios žemės šeimininkus, o kartu ir upės vardą ne tik metaforiškai, bet ir tikrąja prasme buvo begalės. Apie tai byloja aplink Šešupę stūksantys tūkstantmečiai piliakalniai ir šių pilių pilėnų didvyriškos kovos su įsibrovėliais. Vien tik Šešupės baseino areale priskaičiuojame apie 150 šių praeities liudytojų. O kur dar didžiulės karinės ir diplomatinės Vytauto Didžiojo pastangos grąžinti etnines lietuvių – sūduvių žemes lietuviams. Žalgirio mūšio išdavoje didžioji dalis grąžintų istorinių sūduvių žemių vėliau, įvairiais lietuvių tautos istoriniais laiko tarpsniais, buvo vis prarandamos – Liublino unija, Varšuvos kunigaikštystė, kongresinė Lenkija, carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos grobimai, Lenkijos su didžiųjų Vakarų Europos valstybių pagalba atplėštos etninės žemės, Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos įvairiomis politinėmis, teritorinėmis kombinacijomis, karinės jėgos ir diktato priemonėmis naikinti etniniai tėvynės pamatai, dalinta ir įvairiai skirstyta mūsų žemė. Visa tai lėmė, kad dabar nemažai istorinių Sūduvos žemių yra anapus sienų.

Žinoma, skaudžiausiai prisimenama tai, kas palyginti ne taip dar sena. Tai mūsų valstybės nepriklausomybės ir valstybės atkūrimo laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo. Siekiant geriau susivokti dabartyje, palieskime šį laikotarpį tik pačiais esminiais bruožais – teritorinių netekčių aspektu.

1915 m. liepos 13 d. Vokietijos vyriausybė sušaukė specialų posėdį Rytuose užimtų teritorijų – Lenkijos, Lietuvos, Kuršo – problemoms aptarti. Jame buvo patikslinta „Lenkijos sąvoka“ ir nutarta Reicho naudai nuo kongresinės Lenkijos atskirti Suvalkiją. 1915 m. rugsėjo 4 d. buvo suformuotas Vokietijos okupuotų teritorijų ypatingas teritorinis vienetas „Oberbefehlshaber Ost“ ( Oberostas – Rytų fronto karinės vadovybės administruojamas kraštas) su Suvalkų karine valdyba. Vėlesni įvykiai lėmė, kad Vakarų valstybės rėmė stiprios Lenkijos sukūrimo siekius ir tam iš dalies aukojo Lietuvos interesus teritoriniais klausimais. Mūsų politikams reikėjo didelių pastangų, kad atsispirtų J. Pilsudskio siekiui, kuris buvo išdėstytas Lenkijos lietuvių delegacijai 1918 m. gruodžio 18 d.: „[..] jis pareiškė jog neturi nieko prieš Lietuvos valstybės sukūrimą, tik ta valstybė turi būti sujungia su Lenkija“ /E. Gimžauskas. „Baltarusių veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei 1915–1923 m.“ p. 95/. Lietuviams nesutinkant su J. Pilsudskio siekiais, 1920 m. buvo surengtos gerai parengtos grobikiškos karinės akcijos, atplėšiant etnines Sūduvos krašto pietines žemes ir užimant Vilniaus miestą bei kraštą. Lietuvos netektys vaizdžiai matomos iš pridedamo žemėlapio su jame nubrėžtomis Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijomis (1919–1923). (10 pav. Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos).

1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta „Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis“. Sutartis buvo ratifikuota 1939 m. spalio 14 d. ir įsigaliojo tų metų spalio 16 d. Pagal šią sutartį į Lietuvą įvesta 20 tūkstančių sovietų kariuomenės kareivių, kurie dislokuoti Naujojoje Vileikoje, Alytuje, Prienuose, Gaižūnuose. Tai buvo pirmasis žingsnis naikinant Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

To patvirtinimui pateiksiu „Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų nustatymo ir draugystės sutarties“ slapto 1939 m. rugsėjo 28 d. protokolo, kuriuo buvo numatyta Lietuvos dalį – Sūduvos pietines teritorijas iki Šešupės upės – atiduoti Vokietijai, išrašą. Jame nurodoma, apie ką kalbėjo Stalinas derybų metu: „[…] Lietuvos valstybės teritorija atitenka SSSR interesų sferai. […] Kai tik SSSR vyriausybė imsis Lietuvos teritorijoje ypatingų priemonių (paryškinta autoriaus, o tos „ypatingos priemonės“ – tai sovietų kariuomenės įvedimas į Lietuvą) savo interesams apsaugoti, tai dabartinė Vokietijos–Lietuvos siena bus ištaisyta taip, kad Lietuvos teritorija, esanti į pietvakarius nuo linijos, pažymėtos žemėlapyje (pietinė Sūduvos dalis iki Šešupės upės, einant ja nuo Kudirkos Naumiesčio iki Marijampolės, Liudvinavo, nuo čia link Simno, Seirijų ir Kapčiamiesčio – K. S.), atiteks Vokietijai […]“. Vokietija tokiu sienos nustatymu siekė praplėsti savo sieną su Sovietų Sąjunga, ruošdamasi būsimam karui.

Po Lenkijos užgrobimo, pasikeitus sienų konfigūracijai, Vokietija ir Sovietų Sąjunga 1941 m. sausio 10 d. pasirašė slaptą protokolą, kuriuo pakeitė 1939 09 28 protokole nubrėžtų teritorijų ribas. Siekdamos išspręsti teritorinius nesutarimus ir juridiškai sutvarkyti faktiškai jau užgrobtas teritorijas, Vokietija pardavė SSSR dalį anksčiau suderėtos pietinės Sūduvos teritorijos iki 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartimi nubrėžtos sienos. Jame rašoma: „[…] 1. Vokietija atsisako savo pretenzijų į Lietuvos teritorijos dalį, nurodytą 1939 m. rugsėjo 28 dienos slaptajame papildomame protokole ir pažymėtą žemėlapyje, pridėtame prie šio protokolo. 2. Sovietų Sąjungos Vyriausybė sutinka kompensuoti Vokietijos Vyriausybei už teritoriją, minimą šio protokolo 1 punkte, išmokėdama Vokietijai 7 500 000 aukso dolerių, arba 31 milijoną 500 tūkstančių Vokietijos markių (…)“. Nuo 1939 m. spalio 13 d. vokiečiai perėmė Sūduvos pietinės dalies Suvalkų kraštą, vadinamąjį „mažąjį Suvalkų trikampį“, ir iškart jį įtraukė  į Ost Preussen – Rytų Prūsijos Gumbinės  sritį kaip sudėtinę jos dalį. Pačiuose Suvalkuose buvo įkurtas apskrities komisariatas – Kreiskommissariat. Vokiečiai ėmėsi krašto germanizavimo žingsnių keičiant kai kurių vietovardžius vokiškais. 1941 m. gegužės 21 d. Suvalkų vardas buvo pakeistas į Sudauen. 1939 m. gruodžio mėnesyje vokiečiai atliko krašto gyventojų registraciją, kurios metu nustatyta 8059 lietuviai, nors pagal Lietuvos Respublikos pasiuntinio Kazio Škirpos duomenis krašte galėjo būti apie 20 tūkst. lietuvių /„Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos“, p. 113-114/. Nacistinė administracija pradėjo nuosekliai vykdyti tautinių mažumų programą. Lenkai buvo masiškai keldinami į kitus regionus, o lietuviai pagal Sovietų Sąjungos ir Vokietijos gyventojų mainų 1941m. sausio 10 d. sutartį ištremiami į Lietuvą. Pagal šią sutartį iš Suvalkų krašto į Lietuvą per Kalvarijos evakuacijos punktą atvežta 6213 žmonių, per Lazdijų ir Kybartų – 7242 žmonės. Iš bendro evakuotų į Lietuvą žmonių skaičiaus lietuvių buvo 6718. Jeigu prisiminsime, kad šio krašto etninių lietuvių išvarymas iš krašto vyko anksčiau – Lenkijai užgrobus jį 1919–1920 m., o asimiliaciniai procesai vyko dar anksčiu, nuo Liublino unijos laikų, 1569 m., galime tik stebėtis ir džiaugtis mūsų tautiečių atsparumu dabartinėje Lenkijoje, kurie sudaro Punsko valsčiaus didžiąją gyventojų daugumą.   

Bet grįžkime prie mūsų Šešupės, prie jos gražių krantų ir mūsų etninių žemių. Nuo Važnyčiotojų kaimo Šešupės dešinysis slėnis išplatėja į gražią, nedidelę aukštumos plokštikalnę, kurioje, vaidingai įsirašiusios į aplinką, stovi arti dešimties sodybų, čia pamatysime ir šiuolaikinės agrokultūros sukurtų sausinimo griovių, bet tai nesukelia didesnių vidinių išgyvenimų, nes viskas atrodo taip tapybiškai ir natūraliai, kad nejauti didesnės disharmonijos tarp gamtos ir žmogaus rankų tvarinių. Vasarą akį džiugina aplink plokštikalnę, augantys lapuočių žalieji miškai, o ką jau bekalbėti apie rudens spalvų varsas su nuostabiai sukurtais natūraliais peizažiniais spalvų deriniais, kurie atsispindi ežerėlių veidrodžiuose, o žiemą čia įsiviešpatauja tikra baltosios pasakos karalija.

Pirmasis nedidelis ežerėlis papildantis Šešupės versmės vandenis, yra Vodzilki – Vadeliautojų – Vežėjų, kuris per nedidelius upelius dar atsiveda du bevardžius ežeriukus ir visi trys mažiuku upeliuku Vodzilkų kaime prie bažnytėlės patenka į Šešupę. Nuo čia Šešupė, padariusi du didokus gražius vingius, per išplatėjusi slėnį pasiekia senovinį gatvinį kaimą labai prasmingu vardu Udiejek – Žaltytis. Prisiminkime, kad senovėje mūsų protėviai plačiai kultivavo Žalčio kultą, laikė jį labai naudingu namų gyviu ir panašiai. To atspindžius turime savo tautosakoje, senoviniuose papročiuose. Beje, tokį atspindį galime pajausti ir čia šiame kaime. Prie kaimo rytinio krašto prisišliejęs ežerėlis taip pat vadinamas Žaltyčiu. Jis vakariniu šonu beveik glaudžiasi prie Šešupės ir atiduoda jai savo vandenis. Bet svarbiausia – Žaltytis su mažų upelių pagalba į Šešupę atplukdo dar šešių didesnių ar mažesnių ežerų, ežerėlių vandenis ir ne bet kokius, o apipintus legendomis, tikrais, gal dalinai išgalvotais, istoriniais įvykiais ir žmonių išgyvenimais. Šiose vietovėse galime išgirsti senuosius sūduvių laikus menančią pasaką – legendą, labai panašią į visiems žinomą „Eglė žalčių karalienę“. Tam ir dabar yra labai daug gamtos sukurtų, vaizduotę skatinančių vaizdinių – yra ir Baltasis, Juodasis, Raudonasis ir net Žaliasis, Kopų ežerai su tarp jų besiraitančiais upeliukais – kartais saulėje suspindinčiais legendos įvardintomis spalvomis ir dar turtingesniais jų atspalviais. Gal ir čia yra pabuvojusi mūsų poetė – lakštingala Salomėja Nėris, sukūrusi pagal šią legendą poemą „Eglė žalčių karalienė“.

Iš šios grupės ežerų pats didžiausias ir gražiausias yra Šiurpilio ežeras, turintis įspūdingą net 46 m gylį. Šį vardą jis yra perėmęs, o gal ir davęs jį pilies kalnui, kurį jis yra beveik apkabinęs savo vandenimis kartu su Eglyno, Eglynėlio ir Raktelio ežerais. Šiurpilio ežero vandens lygis yra 149 m aukštyje. Čia aplinkui auga gražūs miškeliai, o ant aukšto 251 m aukščio kranto, šalia Slėptuvių kalno įsikūręs Šiurpilio kaimas.

Vos tik Šešupė po tilteliu persirito Žaltyčio kaimo gatvele, beje, šiame kaime yra gražiai įrengtas Kaimo buities muziejukas, iš karto į Šešupę iš kairės atskuba apie dviejų kilometrų ilgio upelis iš gilaus, bet nedidelio, 21,2 ha ploto, Kamendul – Akmenio (pamestinio – atsiskyrėlio) ežero. Netrukus Šešupė per bevardį ežerėlį pasiekia gražų 9,8 ha ploto ir beveik tiek pat gylio ežerą Gulbiną. Tik už 340 m už jo Šešupė įteka į Okragle – Apvalujį 14 ha ežerą ir lyg skubėdama vėl iš jo greitai išteka tolyn. Šis ežerėlis, esantis 147 m aukštyje, per medžiais apaugusi raistą susiranda dar  penkis lygius arba gerokai už save didesnius ežerus. Nesunkiai galima įžiūrėti, kad gilioje senovėje visi šie ežerai sudarė vieną ežerą, aplink juos esantys raistai yra viso to iškalbingi liudininkai.

Pirmasis iš jų – Perty – 14 ha ir net 32 m gylio ežeras. Jo vardo kilmė gali būti sietina su par– reikšme „neužšąlantis“, arba per– → pin– „kelias“ ir vardo prasminė reikšmė galėtų būti kelias prie neužšąlančio ežero.

Antrasis – Koile – 14 ha ir  33 m gylio, esantis maždaug tik  per 80 m nuo Perty, atrodo lyg būtų susikabinę vienas su kitu, o vardo kilmę galima būtų  sieti su prūsų – sūduvių žodžiu kaile „sveikas–draugas“, nes lenkiškame vardo Koile užraše yra prarasta baltiškoji-sūduvių senoji a, išvirtusi į o, tuomet jo vardas galėtų būti – Bičiulis, Draugas.

Iš visų pusių apsuptas raistų miško, už 0,5 km, yra sekantis ežeras Jaczno – Skaidrusis,  42,3 ha ploto, esantis 164 m aukštyje. Tai labai įdomios konfigūracijos ir skirtingų gylių ežeras. Šiaurinė jo dalis yra 30 m gylio, o pietinė – 25m.  Dėl sudėtingos konfigūracijos, žiūrint į jį iš Dervinės – Smolnikų kaimo apžvalgos aikštelės, atrodo, kad jį sudaro net penki ežerai. Maždaug už 1,3 km į šiaurę nuo jo, yra Czarne – Juodasis, nedidukas, 14 ha ploto ežerėlis. Už Juodojo dar labiau į Šiaurę yra tokio pat dydžio Biale – Baltasis ežeras. Minėtų ir kitų ežerų dideli gyliai sakyte sako, kad tai yra buvusio ledo liežuvio atplyšusių luistų įrėžtos gilios įdubos.           

Kita kairėje Šešupės pusėje esančių ežerų grupelė aptinkama jai įtekėjus į pratakų Kreivelek – Kreivąjį 14 ha ploto ežerą, kuris per vidurį tiek suspaustas krantų, kad atrodo kaip du ežerėliai, o Šešupė lyg išsigandusi, darydama kilpą, bėga greičiau į 146 m aukštyje esantį 22,4 ha ploto Przechodne – Klajoklio ežerą, kurio pietines prieigas dengia aukštuminės pelkės. Per jas šis ežerėlis sugeba susirasti dar devynis bevardžius ežerėlius. Praktiškai nuo Klajoklio ežero Šešupė įsispraudžia į siaurą slėnį ir juo teka iki pat sienos su Lietuva. Visa dešinioji Šešupės slėnio dalis ir artimiausias 800 m į Rytų pusę nuo jo plotas yra apaugęs mišku iki pat pratakaus  Postavelek ežero. Pagal jo konfigūraciją jį būtų galima vadinti Apvaliuoju. Dėl jo vardo lenkiško užrašo – Postawelek – atsiranda tam tikra painiava, nes Post vokiškai reiškia paštą, o Wele – bangą-bangas ir tai, kad vokiečiai naciai savinosi šį kraštą. Tačiau turime prisiminti šių žemių etnines baltiškas šakinis ir tuomet lengvai randame atsakymą. Pasirodo, kad ežero Postavelek varde yra pasislėpusi lietuvių žodžio postovis, postovėlis „sustojimas, mažas sustojimas“ reikšmės, bet man regis, kad Postavelek yra sukeisti balsiai a ir o savo vietomis, turėtų būti Pasto ir priedėlyje, teikiančiam šakniai mažybinę reikšmę, vel-ek reikia atstatyti ė vietoje e ir sutvarkyti galūnę. Po šios rekonstrukcijos gauname ežerėlio vardą Pastovėlis, tai labai tiksliai atspindinti jo dydį, reiškiančio trumpą sustojimą, trumpą poilsį prie nedidelio ežerėlio. Prasminę vardo reikšmę grindžia ir šalia esantys gražūs ežerai, platokas Šešupės slėnis su iškylančia jame 174 m aukščio kalva, taip pat palyginti netoli esantis Pobondzie – Kerdžių „piemenų – gyvulių ganytojų, prižiūrėtojų“ ežeras.  Maždaug už kilometro nuo Pastovėlio ežero prie kaimo keliuko, ant aukštai į 228 m kalną kylančios slėnio plokštumos, yra nemažas Postavele – Pastovėlio kaimas. Pagal kaimo pavadinimą, ežerėlis vadinamas mažybine forma, bet manyčiau, kad kaimo vardas yra antrinis. Paprasčiausiai ežero vardas mažybinę formą bus gavęs dėl nedidelio ežero – ežerėlio dydžio. Miškas už šio ežerėlio į dešinę nuo Šešupės gerokai išplatėja ir tęsiasi iki pat Rutka- Tartak bažnytkaimio, o Šešupė, vingiuodama giliame slėnyje, priglobusi iš kairės pusės mažą upeliuką, po maždaug 3,5 km pasiekia didesnį, 47,6 ha ploto  Pobondzie – Bandžių – Kerdžių ežerą su 142 m vandens paviršiaus altitude. Ežeras yra gana vingiuotais krantais. Jį sudaro dvi dalys – didesnioji šiaurinė ir mažesnioji pietinė. Savo gyliu jis jau gerokai nusileidžia ankstesniems ežerams ir tesiekia 5–10 m.

Nuo Rutka-Tartak kaimo – bažnytkaimio iki Lietuvos tiesiu spinduliu telieka apie 5,5 km. Šio kaimo vardas dabartinėje formoje yra gerokai suslavintas. Manau, kad jis yra atsiradęs dar tuomet, kai čia ošusiose galingose Sūduvos giriose plėtojosi miško verslo įmonės, buvo ruošiama įvairūs medienos dirbiniai eksportui į užsienį. Taigi Rutka-Tartak akivaizdus to paliudijimas, pažodžiui Rutka pagal žodyną, ironizuojančioje formoje, reiškia „seną neištekėjusią senmergę“, o Tartak lietuvių kalboje yra lentpjūvė, atrodo, kad dzūkai ir dabar šnekamojoje kalboje, kaip ir lenkai naudoja tartoko – tartak reikšmę, – lentų, brusų pjovimo iš rastų įmonėlei – lentpjūvei reikšti.

Bet galima ir kita bažnytkaimio vardo kilmės versija iš žodžio ruda-rūda. Dar priešistoriniais laikais sūduviai išgaudavo geležį iš balų rūdos, turėjo lydimo krosnis, naudojo arklus su metaliniais noragais jau II-jame amžiuje ir panašiai. Šią versija sustiprina 1799 metais carinės Rusijos išleistas „Detalusis karinis Rusijos ir Prūsijos pasienio žemėlapis“ ir 1806–1808 m. J. K. Tekstoro ir D. F. Sotzmano žemėlapiai, kuriuose kaimas įvardijamas Rudka vardu. Tuomet bažnytkaimio dabartinio pavadinimo reikšmę būtų galima kildinti iš žodžių „rūda“ ir „lentpjūvė“.

Šiame bažnytkaimyje Šešupė, kirtusi skersai kelią Spyglinė – Vižainiai, toliau skuba link Lietuvos, bet čia pat sulaukia jau antrosios žmogaus prievartos – užtvankos su nedideliu tvenkinėliu (pirmoji įrengta prie Žaltyčio kaimo). Pačiame bažnytkaimyje ji dar spėja iš kairės priimti lyrišku slavišku vardu Marianka upelį. Šis upeliukas į Šešupės tvenkinėlį atplukdo šešių ežerėlių vandenis: dviejų bevardžių ir keturių su vardais – Potopy – Patvankinio 14 ha ploto ir net 20 m gylio, apvalaus Biale – Baltojo ir visai mažo Lapuszek – Lapelio bei kiek didesnio Samanin – Samanio. Galime  pastebėti, kad ežerėlių vardų šaknys yra beveik išlaikiusios jų baltišką kilmę, o upelio Marianka vardas yra nevykęs perdirbinys. Tikroji baltiška upelio vardo šaknis Mari- yra išlikusi ir ji mena labai senus laikus, maždaug prieš 7000–6000 m. tai išsiskyrusios iš baltų prokalbės vakarinių baltų reikšmė mari-, mare-  reiškusi pelkę, šlapią dirvą. Dar ir šiais laikais tokią vardo etimologiją patikimai grindžia čia prie  Mariankos – Mari upelio ir ją maitinančių ežerėlių esančios šlapios dirvos, pelkutės.

Dėl kairiojo Šešupės intako Vygros upelio vardo yra nemažai painiavos. 1975 m. leidyklos “Mintis“ išleistoje J. Jablonskio, K. Gaigalo, I. Simniškaitės knygoje „Šešupės baseinas“ yra netikslumų įvardijant Vygros upelį ir painiojant jį su Prūdų upeliu. Šie netikslumai yra knygos 31 puslapyje, pav.11 „Šešupės morfometriniai rodikliai, p. 58 patalpintoje lentelėje Nr. 11 ir knygos priedų I, II, III atitinkamai – puslapiuose 71-73; 93- 94; 117-118. Savo teigimą remiu Lenkijos karinės geografijos instituto 1924 m. atliktų topografijos darbų pagrindu, 1929 m. išleistu žemėlapiu 1 : 100 000 mastelyje, 2002 m. Vietovardžių žodynu, 1963 m. Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynu, 1981 m. A. Vanago Lietuvos hidronimų etimologiniu žodynu, taip pat 2007 m. Varšuvoje išleistu 1 : 85 000 mastelyje žemėlapiu „Suwalszczyzna“. Matyt, knygoje pateikiami Prūdų upelio fiziniai geografiniai duomenys ir jo painiojimas su Vygros upeliu (knygos prieduose šis upelis įvardintas – Vingrės vardu), galėjo atsirasti ir dėl to, kad kaip teigia autoriai „Šešupės aukštupio ( iki Prūdų upelio ) baseino plotą šiame darbe nurodėme tokį patį, kaip ir [20], nes neturime tikslesnės šios teritorijos kartografinės medžiagos.“ p. 30, šifru [20] autoriai nurodo, knygos p.164 esančio, literatūros sąraše įvardintą „Lietuvos TSR upių kadastras, I d. Vilnius, 1959.“ Toliau aiškintis įsivėlusių knygoje netikslumų ištakas – ne šio darbo tema. Noriu grįžti prie Vygros upelio apibūdinimo pasiremiant minėtais šaltiniais.             

Taigi, likus iki valstybinės sienos maždaug 1,7 km, į Šešupę, jos 272,5 km nuo žiočių, iš kairės įteka upelis Vygra, lenkiškai – Vigra, kuris yra apie 20 km ilgio. Pradžią jis gauna iš nedidelio, 10,7 ha ploto Armudiškių ežero, esančio Gražiškių apylinkėse prie Armudiškių kaimo. Netrukus upelis įteka į pratakų Talaikės ežerą, kuris 1924 – 1929 m.  vadintas Triduonių – „trijų duonų“ vardu, esantį šalia Duoniškių kaimo, Gražiškių apylinkėse, maždaug 0,8 km nuo valstybinės sienos. Jo vandens paviršiaus lygis aukštas – 226,4 m. virš jūros lygio ir yra 31,7 ha dydžio. Pratekėjęs šį ežerą, ties Vygrelių kaimu, upelis sulaukia pirmo didesnio intako iš kairės – nedidelio Vygrelių upelio, ištekančio iš 217,6 m aukštyje esančio 16,8 ha Vygrio ežero. Maždaug už 1,4 km Vygra, pratekėjusi bevardį mažą ežerėlį ir jo šiaurinėje pusėje esančias pelkes, pasiekia Graužinio ežerėlį, esantį dabar Lenkijos teritorijoje. 1929 m. žemėlapyje šis ežeras buvo Lietuvos teritorijoje, siena šioje vietovėje darė statų vingį ir, matyt, po II pasaulinio karo demarkiruojant valstybių sienas, vingis buvo ištiesintas, o ežerėlis atsidūrė Lenkijoje. Minėtų metų žemėlapyje Lenkijos pusėje nurodyta pasienio sargybos būstinė ir netoli jos esantis kaimas lietuvišku vardu – Skambabolė, o prieš kaimą, pietinėje jo pusėje, atvaizduota nemaža pelkė, nuo kurios, matyt,  ir kilo kaimo vardas, nes Skamba-bolė reiškia „skambančią balą-pelkę“, matyt, tarp kalvų esančios pelkės erdvėse gražiai atsiliepdavo aidai, paukščių, varlių giesmės. Dabartiniais laikais iš kaimo yra išlikusi pieninė, o sargybos teritorijos vietoje žaliuoja parkas.       

Šią upę pagal mūsų kalvų aukščius galima laikyti kalnų upę, o ir pats vardas atitinka jos krantų fizinę būseną – tai smarkiai vingiuota upė, bėganti tarp kalvų esančiais slėneliais ir likus, maždaug iki žiočių apie 3 km,  upė teka neilgu, neplačiu, bet giliu ledynmečio laikų senslėniu, čia vagoje daug akmenų, jų tarpe ir mitinis „Ūdros akmuo“. Upės vardo kilmė nekelia abejonių. Jis atspindi upės fizinę būseną ir kilęs iš žodžio vingrus – vingus, vygrus, vingiuotas – raitytas. Apibendrintai sakant,  į upelį, iš abiejų jo pusių, įteka po keturis kiek didesnius intakėlius, kuriuos maitina tarp kalvų pasislėpę 14 nedidelių ežerėlių. Didžiausi Vygros intakai yra Pagraužio  ir Prūdų upeliai. Prūdų upelis yra jos dešinysis intakėlis. Jis jungia net penkis pratakius ežerus-ežerėlius, didžiausi iš jų – Vysokie – Aukštasis – 12,5 ha ploto ir Ežerėlis – apie 20 ha.

Pagal etninę ežerų vardų prasmę, istoriškai įdomiausias yra Sudavskie – Sūduvių ežeras, bylojantis Sūduvos krašto vardą. Ežerą supa nedidelis miškelis, o visai greta jo yra Sūduvos kaimas, iškilęs ant 267 m kalvų, su šalia esančiu Sūduvos piliakalniu. Žinoma, neturiu piliakalnio archeologinių tyrinėjimo duomenų, bet ežero hidronimas ir iš jo kilęs Sūduvos kaimo pavadinimas yra „gyvi“ etnonimo Sūduva liudytojai. Netoli kaimo yra dar vienas istorijos liudininkas – Švedų senosios kapinės, menančios Lietuvos ir Lenkijos karą su Švediją 1655 – 1660 m. ir  švedų kariuomenės žygius nuo Gelgaudiškio per Vižainius į Lenkijos gilumą 1655 m. gilų rudenį. Bronius Dundulis knygoje „Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a.“ nurodo, kad švedų kariuomenė, vadovaujama Švedijos karaliaus vietininko Livonijoje ir kariuomenės vyriausiojo vado De Le Gardžio – Delegardžio, Vižainius pasiekė 1655 m. lapkričio 13 d. Žinoma, šis ir kiti kariuomenės žygiai džiaugsmo aplinkinių vietovių gyventojams neteikė. Tokie žygiavimai reiškė krašto nusiaubimą, atimant iš gyventojų maisto atsargas, pašarą, arklius ir kitą turtą. (11 pav. – Švedų kariuomenės žygis per Lietuvą 1655 m.).

Šiose vietose yra dar vienas istoriškai prasmingas vardas, tai 230 m aukščio Prūsų – Prūso, lenkiškai  Prusaka, kalnas maždaug kilometro atstume nuo Sūduvos kaimo, dešiniajame Prūdų upelio krante prie nedidelio šio upelio intakėlio. Prie jo pamiškėje randasi senoji plytinė – cegielnia ir tuo vardu vadinamas ežerėlis. Kodėl šis kalnas vadinamas prūsų tautos etnonimu lieka tik spėlioti arba pasikliauti įvairiomis legendomis apie žiloje senovėje gyvenusias prūsų gentis, bet galima prielaida, kad tai ne taip senas vardas. Dauguma lietuvių šeimose ir šiaip kasdienybėje visus vokiečius vadino prūsais, prūsokais.

Geografine prasme minėtos kalvos yra takoskyros linijoje tarp Šešupės ir Priegliaus upių baseinų. Į vakarus nuo jų esantis Vižainio ežeras yra aukščiausiai iškilęs ežeras visoje Sūduvos aukštumoje. Jo vandens paviršius yra 242 m aukščiau jūros lygio. Per nedidelį, 6,6 km ilgio, upelį Vižainą, kurio vardas tapatus ežero vardui,  Vižainio ežeras jungiasi su Sūduvos gražuoliu Vištyčio ežeru ir patenka į Priegliaus upės baseiną per Pisos upę, ištekančia iš Vištyčio ežero. Algis Uzdila /Jotvingių kraštas, p. 69, 2009 m./ ežero vardo kilmę tapatina su senoviniu sūduvių karklų pavadinimu – „vizos“. Visai šalia Vižainio ežero, truputį į pietus nuo jo, yra kelis kart mažesnis ežeras įdomiu pavadinimu – Vistuč, kurio vardo prasmę, manau, panagrinėsime vėliau aiškinantis Vištyčio ežero vardo etimologiją.

Tarp šių ežerų, labiau prie pietrytinio Vižainio kranto, gyvuoja senas Vižainių miestelis su savo sena istorija. Tiesiai į vakarus nuo jo vedantis kelias, už 11 km, atveda į kitą miestelį – bažnytkaimį specifiniu vardu – Žydkiemis ( lenkiškai Žytkiemy). Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos ši vietovė buvo Vokietijos – Prūsijos teritorijoje ir senoji LDK valstybinė siena, nustatyta 1422 m. Melno taikos sutartimi, ėjo gerokai į pietryčius nuo dabartinės.     

Marijampolės miesto vardo ištakų istorijos prasme, (turima mintyje istoriko Jono Totoraičio versija apie Pašešupio kaimą, kuris jo teigimu buvo miesto pradininkas), įdomus yra ant Vigros upelio, dešinio slėnio viršutinės terasos, įsikūręs Pašešupio dvaras, o toliau nuo jo, maždaug 2-2,5 km atstume, yra nemažas Pašešupio-Pašešupie vardu pavadintas kaimas, senuose žemėlapiuose įvardintas Pašešupa /Paszeszuppa/ vardu.           

Tęsiant Šešupės baseino aukštupio apžvalgą, turime dar vieną gana nemažą antros pakopos Šelmentos upės baseiną su 13810 ha plotu. Šiame plote yra virš 14 įvairaus dydžio ežerų, ežerėlių. Didžiausi bei įspūdingiausi yra Didžiojo Šelmento ir Mažojo Šelmento ežerai, kuriuos juosia vaizdingi, aukštai iškilę (virš 200 m) krantai su kur ne kur augančiais lapuočių miškeliais, o prie šiaurės rytinės ežero pusės glaudžiasi nemažas mišrus spygliuočių miškas. Ežerų krantų linija yra išraiškingai vingiuota ir sudaro apie dešimt įvairios konfigūracijos vaizdingų pusiasalių, gražių vingių. Ežerai į kraštovaizdį įsirašę taip, kad atrodo kaip vienas ežeras, besitęsiantis  iš pietų į šiaurė rytus virš 10 km. Toks įspūdis susidaro todėl, kad ežerai yra neplatūs, iki vieno kilometro ar mažiau pločio ir dėl persidengiančios kranto linijos konfigūracijos, atrodo, kad juos skirianti pradžioje, tik kelio pločio žemės juosta, vėliau praktiškai tapusi pusiasaliu-sala, iš tolo yra neįžvelgiama. Per šį sausumos ruoželį prateka protaka, jungianti Didįjį ir Mažąjį Šelmento ežerus į vieną labai gražų ežerą. Tačiau geografiškai tai du ežerai: Didysis yra 317,5 ha, Mažasis – 169,3 ha ploto. Abu ežerai yra gana gilūs – nuo penkių iki keturiasdešimt penkių metrų, vandens paviršius laikosi 175,8 m aukštyje.

Prie ežerojų rytinio šono, šiauriniame gale, beveik susiliejęs su Mažuoju Šelmentu yra prisiglaudęs Jodel ežeras. Jis tarsi vaikelis, yra nedrąsiai nusitvėręs už vyresniųjų rankos ir kukliai pasislėpęs miške, tik per siaurutę protaką atiduoda savo vandenis Mažajam Šelmentui. Bandydami grįžti prie jo senesnio vardo, turėtume jį vadinti Jodelis-Juodelis, kurio prasminė kilmė kilusi iš gamtinių aplinkos ypatybių. Aplink ežerą augantis mišrus, tankus ir tamsus miškas, atsispindėjęs jo vandens paviršiuje, palieka prislopintą, paslaptingą tamsų įspūdį, jaučiamas didelis šviesos kontrastas, lyginant su didžiųjų ežerų vandens paviršiaus šviesos atspindžiais. Bet negalime atmesti dar vienos prielaidos, atrodo, kad Jodel-Juodelis vardas galėjo atsirasti iš labai seno sūduvių Jatu „einantis, judantis į priekį“ – šaknis Jat-, primena iat-, iatu → indoeuropietišką šaknį, reiškiančią „judėjimą, ėjimą“. Tuomet, galima manyti, kad mūsų senieji gentainiai, matydami šį ežerėlį, lyg jojantį ant didesnio Mažojo Šelmento ežero, davė jam jodlio – raitelio vardą, tuo labiau, kad abiejų ežerų konfigūracija primena lekiantį šiaurės elnią su ragais.

Manau, atėjo laikas pabandyti pasiaiškinti ir abiejų Šelmentų vardų ištakas. Be didesnių svarstymų aišku, kad sūduviai jų vardus ištardavo be šnypščiančio priebalsio – Selmentas. Kartu reikėtų suabejoti ir jų dalinimu į didįjį ir mažąjį ežerus. Galima manyti, kad senovėje jie nebuvo atskirti vienas nuo kito labai siauru sausumos ruoželiu. Sekant A. Vanagu /p. 328/ ežerų vardas sietinas su lietuvišku žodžiu šelmuo „stogo kraigas, gūbrys“. Žiūrint į ežerą nuo aukštų, vakarų pusės krantų, susidaro įspūdis, kad ežeras yra tarsi koks apverstas stogas, jungiantis vakarinį ir rytinį krantą. Nors būtų galima pasamprotauti ir apie kitą versiją. Pagal Zigmą Zinkevičių /II, p. 152/ balsis a Vakarų Lietuvoje priešakėdamas dar ikirašytiniu laikotarpiu virto e. Tuomet galima prielaida, kad senovėje sūduviai  ežero vardą ištardavo Salmantas, tuomet šaknis sal- suponuoja žodį salti „tekėti, bėgti, sunktis“, o kaip žinia, iš šio ežero išteka 15.8 km ilgio upė Šelmenta, į ežerus įteka apie 10 įvairaus dydžio upelių ir nemažas skaičius šaltinių, sukuriančių tekėjimo, bėgimo viziją.

Iš kitų Šelmentos baseino ežerų, įsimintinas yra pietinėje dalyje, prie Ūdrijos kaimo, esantis Udrynek – Ūdrynėlis – Ūdriukas nedidelis, bet 5 m gylio pratakinis ežerėlis, kurį su Didžiuoju Šelmento ežeru jungia bevardis upelis. Ežerėlio vardo kilmė nekelia abejonių – matyt, kažkada jo išskirtinis bruožas buvo ūdrų buveinė.               

Dar trumpai apie Šelmentos upę. Pradžią ji gauna iš versmės – pelkės, esančios Didžiojo Šelmento ežero pačiame piečiausiame gale, prie Senojo kaimo. Toliau upė savo trumpa jungtimi sujungia abu ežerus ir jau išteka iš Mažojo Šelmento pačio pačio šiauriausio jo galo ir įteka į netoliese esančio Ilgelio ežero vakarinį šoną. Šis ežeras nedidelis – 14 ha ploto, vandens paviršiaus altitudė yra 174,5 m. Iš jo Šelmenta per pelkėtą mišką, priglobusi iš dešinės du nedidelius intakėlius ir du bevardžius ežerėlius, o už 3 km pasiekia 30,8 ha ploto, ištįsusį pagal upės tėkmę gilų  Kupovo ežerą, kurio vandens lygis yra 4,8 m žemesnis už Šelmento ežerų. Ežeras telkšo giliame stačiais krantais Šelmentos slėnyje ir yra išplatėjusios jos vagos tęsinys.

Nesunku pastebėti, kad ežero vardas Kupovo yra suslavėjęs dvikamienis hidronimas. Pirminė jo reikšmė turėtų būti Kupava → Kup+ava. Pirmojo kamieno reikšmė kildintina iš lietuvių reikšmės kupeta „daug – kupeta žmonių, kupeta šieno“ šaknies kup-. Antrasis kamienas – av+a → av- yra sietinas su ide. šaknimi av- „upės vaga, srovė, srautas“. Prisiminkime, kad mes turime kelis hidronimus su reikšmėmis ava, av , pavyzdžiui Ova, Nova ir kt., išsamiau apie juos yra rašoma „Sūduvių protėvių dvasios testamentas“ knygoje. Tokiu būdu, hidronimo Kupava pirminė prasminė reikšmė nusakė labai smarkiai išsiplėtusią Šelmentos vagos atkarpą.  

Toliau Šelmenta teka visai netoli palei valstybinę sieną, pro išsibarsčiusį Kupovo, Smolnicos – Degutinės kaimus ir per mišką pasiekia Lietuvą. Čia, Šelmenta, priėmusi iš dešinės pusės 2,7 km ilgio Reketija upelį, tekantį iš 37.2 ha ploto Reketijos ežero, prie Tribarčių kaimo įteka į pagrindinę Sūduvos upę – Šešupę. Nors Reketijos ežeras nuo Kupovo nutolęs tik apie 2,5 km, bet jo vandens paviršius yra net 31,7 m žemesniame lygyje..

Tuo būtų galima ir užbaigti Šešupės aukštupio ir jos baseino už sienos apibūdinimą. Tačiau būčiau neteisus savo etninės kultūros medžio šaknų sampratai, jeigu nors trumpai neprisiliesčiau prie Punsko valsčiaus lietuviškų žemių hidronimų, kuriose dar ir dabar, praėjus daugiau 90 metų nuo jų atskyrimo nuo tėvynės,  gyvuoja mūsų etninė mažuma.   

Kęstutis SUBAČIUS

Nuotraukoje – Kęstutis Subačius.

(Tęsinys čia)