Daugelis valgomųjų ir net nuodingų grybų turi gydomųjų ir priešvėžinių savybių. Vartojant grybus, skystėja kraujas, mažėja cholesterolio kiekis kraujyje, suaktyvėja limfocitai, imuninė sistema gamina daugiau alfa interferono, auglio nekrozės faktoriaus (ANF) bei interleukinų 1 ir 2. Šios medžiagos skatina organizmo priešinimąsi vėžiniams augliams.

Reguliariai valgykite grybus kartu su daržovėmis, ir jūs išvengsite vėžio, sustiprinsite imuninę sistemą. Tačiau vien suvalgyti žalią ar pakepintą grybą nepakanka, reikia iš jo „ištraukti“ profilaktiškai ir gydymui reikalingas medžiagas – grybų polisacharidus. Todėl iš grybų reikia virti sriubas ir valgyti grybų sultinius. Tada polisacharidai iš pagrindinio grybų sienelės komponento chitino gali patekti į sultinį ir padirbėti mūsų imuniteto labui.

Rytų medicina grybus jau įtraukusi į priešvėžinių vaistų sudėtį

Geriausiai žinomi Azijos grybai: šiitake (valgomasis dantenis, lot. Lentinula edodes), maitake (kuokštiniai sėdžiai, dar vadinami miegančio Budos grybais, lot. Grifola frondosa), raudonasis kampargrybis, arba antrodija (lot. Antrodia), kempės (lot. Tramete, arba Coriolus versicolor), reiši (tikrinis blizgutis, lot. Ganoderma lucidum), braziliškasis agarikas (lot. Agaricus blazei Murill), kordicepas (lot. Cordyceps sinensis), juodkotės ugniabudės, arba enokitake (lot. Frammulina velutipes) ir morališkieji trapiadygliai (lot. Hericium coralloides). Visuose šiuose grybuose yra specifinių polisacharidų, tokių kaip lentinanas šiitakėje ir grifolanas maitakėje, priverčiančių aktyviau dirbti imunines ląsteles. Be imuniteto suaktyvinimo, šių grybų ekstraktai gali stabdyti auglio kraujagyslių vystymąsi, net paleisti vėžinių ląstelių susinaikinimo mechanizmą. Visiems žinomuose pievagrybiuose ir paprastosiose kreivabudėse irgi yra šių polisacharidų, tik jie ne tokie aktyvūs kaip esantys Azijos grybuose.

Japonijoje, Kinijoje grybai jau įtraukti į priešvėžinių vaistų sudėtis: „Lentinanas“ iš šiitake, „Krestinas“ iš kempių, „Maitake“ iš maitake grybų dažnai naudojami papildomai, kai taikoma chemoterapija ar švitinimas, kaip pagalba imuninei sistemai, kad lengviau būtų įveikti šias nemalonias procedūras, o organizmas po jų greičiau atsigautų. Su šiais vaistais atlikta daugybė kompleksiškų klinikinių tyrimų, įvykdytos visos trys tyrimų fazės ir įrodytas jų veiksmingumas.

Kinijos, Japonijos ir kitų šalių farmacijos pramonė naudoja gydomuosius grybus ekstraktų gamybai, o iš jų jau gaminami tradicinėje Rytų medicinoje naudojami preparatai. Būtent šiais preparatais tradicinės medicinos gydytojai ir prikelia onkologinius pacientus gyvenimui.

Pagiriamasis žodis braziliškajam agarikui

Naujas atradimas grybų pasaulyje – braziliškasis agarikas. Jis rekomenduojamas profilaktiškai ir gydymui onkologijoje, sergantiems virškinamojo trakto, kepenų, inkstų, šlapimo ir lyties organų sistemos ligomis (grybelių sukeltomis ligomis), endomeytioze, polipais, gimdos priedų uždegimais, miomomis, fibromomis, piktybiniais augliais, slaptomis lytinėmis infekcijomis.

 Mūsų miškų grybai taip pat tinka vėžio profilaktikai ir gydymui

Nereikia verstis per galvą ir ieškoti užjūrio retenybių. Mūsų baravykai irgi stabdo vėžinių auglių vystymąsi, ypač tikriniai. Ir tai jau įrodyta eksperimentų metu.

Patys veiksmingiausi Europoje augantys priešvėžiniai grybai: tikrinis baravykas, pilkoji tauriabudė, ilgasis kukurdvelkis, aitrusis pušynbaravykis, paprastoji ankštesnė, juodkotė ugniabudė, paprastoji poniabudė, juodkotė meškutė, beržinis pintenis. Labai vertingi ir poniabudžių genties grybai: paprastoji pobiabudė ir jos „giminaitis“ tinklagrybis, jie tiesiog stebuklus daro.

O gluosninės kreivabudės gali beveik visiškai sustabdyti vėžio augimą ląsteliniame lygmenyje.

 „Virkite grybų sriubas!“

Australijos mokslininkai nustatė, kad 64 proc. sumažėja rizika susirgti krūties vėžiu moterims, kurios kasdien suvartoja 10 g grybų. O ekstraktas iš 1 g žaliosios arbatos lapų (arba 5–6 puodeliai žaliosios arbatos per dieną) šią riziką sumažina 89 proc. Kitų tokių veiksmingų maisto produktų kol kas tiesiog neatrasta.

Žymi Rusijos biologė ir gydomųjų grybų žinovė G. F. Hauzės vardo naujų antibiotikų kūrimo MTI Larisa Michailovna Krasnopolskaja rekomenduoja: „Virkite grybų sriubas!“ Ir nereikia baimintis, kad ilgesnis virimas suardys polisacharidus – šių medžiagų molekulės pradeda irti tik temperatūrai peržengus 140 laipsnių, o iki to momento grybus galima ilgokai virti be baimės, kad jie praras naudingąsias savybes.

Bendrosios grybų gydomosios savybės

Skirtingi grybai pasižymi skirtingomis gydomosiomis savybėmis, nevienodas ir jų veiksmingumas, tačiau galima kalbėti apie bendrąsias farmakologines jų savybes:

– priešvėžinis poveikis sustiprinant organizmo atsparumo vėžiui mechanizmą;

– kryptingas įvairių imunitetą užtikrinančių elementų suaktyvinimas (NK ląstelių, vadinamų natūraliosiomis žudikėmis, aktyvumo didinimas, citotoksinių T limfocitų (CTL) susidarymo skatinimas, makrofagų suaktyvinimas), jų gyvybinio ciklo prailginimas;

– įvairių limfokinų (interleukino 1, 2 ir 6) potencijavimas;

– navikų nekrozės veiksnio α (TFN – α) sintezės stiprinimas;

– perforinų ir granzimų išskyrimo skatinimas;

– švitinimo ir chemoterapijos metu visada susilpnėjančio imuninio atsako atkūrimas;

– pasipriešinimas citostatikų vartojimo sukeliamam raudonųjų ir baltųjų kraujo kūnelių kiekio mažėjimui;

– kai taikoma chemoterapija ir švitinimas, palengvina tokius simptomus kaip silpnumas, anoreksija, vėmimas, burnos džiūvimas, spontaniškas prakaitavimas ir skausmai;

– imunomoduliacinis poveikis;

– priešuždegiminis veikimas;

– veikia kaip hepatoprotektorius – gerina kepenų funkcinę būklę, apsaugo nuo enzimopatijos (fermentų stokos).

Pagrindinės vartojimo rekomendacijos

Grybai tinka piktybinių navikų (įvairios vėžio formos, sarkoma, melanoma), piktybinių kraujo ir limfos sistemos ligų (leukozės, limfomos, limfogranuliomatozė) profilaktikai ir gydymui. Taip pat – gerybinių navikų (miomos, fibromos, adenomos, mastopatija ir daugelis kitų) profilaktikai ir gydymui. Grybai gerai dera su kitais gydymo metodais ir biologiškai aktyvių papildų vartojimu.

Vartojant grybus, reikia vengti šviežio ir rūgusio pieno produktų, sojų, ankštinių kultūrų ir baltųjų ridikų, nes jie gali slopinti aktyviųjų medžiagų poveikį. Grybų preparatus geriau vartoti su erškėtuogių nuoviru ir pagal galimybes su 1 šaukšteliu imbiero sulčių.

Grybų nereikėtų vartoti nėščiosioms, vaikams iki 3 metų, o linkę į kraujavimus juos turėtų vartoti labai atsargiai.

Dažniausiai grybai vartojami poromis, 3 mėnesių trukmės kursais, vėliau keičiant grybų rūšis.

Grybų miltelius (o dar geriau – ekstraktus) esant gerybiniam augliui vartoti 2-3 kartus per dieną, po 4-6 g per dieną. Kursas – 3-4 mėn. Esant piktybiniams augliams, – 3-4 kartus per dieną, po 8-12 g per dieną ir ne trumpiau kaip 6 mėnesius. Imunomoduliacijai – 1 kartą per dieną 2 g. Kursas – 1 mėn. Esant teigiamai dinamikai kursus kartoti su 1-2 savaičių pertraukomis, keičiant grybų rūšis.

Džiovintų grybų milteliai išsaugo beveik visas gydomąsias savybes. Naudinga 3 kartus per dieną 30 – 40 minučių prieš valgį išgerti po 1 šaukštelį miltelių, užsigeriant vandeniu.

Šviežių kepurėlių antpilą (stiklainį pridėti grybų kepurėlių, iki viršaus užpilti degtine ir palaikyti 3 savaites) galima gerti po 1 šaukštelį 3 – 4 kartus per dieną prieš valgį. Kursas: 3 savaites gerti, po to padaryti 7 dienų pertrauką. Toks antpilas tinka ir išoriniam odos vėžio, nudegimų, nušalimų gydymui. Tik nepatingėkite daugiau sužinoti ir įsisavinti!

Kantrybės Jums ir sėkmės! Čia nepateiksiu detalių gydymosi šiais grybais receptų, o visus atsakymus galite rasti mano knygoje „Onkologinių ir sunkių ligų gydymas grybais“ (Kaunas, 2006 m.).

Anatolijus MALOVIČKO

Liaudies gydytojas, natūropatas 

Šalia įprastinio požiūrio į pirtį kaip į priemonę (ech…, gera kompanija, per kraštus besiliejantis alus, na, taip: – ir pirtis) egzistuoja ir kitas, tik čia jau pirtis suvokiama ne kaip priemonė, o jau kaip tikslas, mat šio požiūrio šalininkai (tokių, beje, jau nemažai) į pirtį žvelgia kaip į šventovę, kurioje apsilankius apsivalo ir kūnas, ir siela, po kurios gyvenimas įgauna naujos energijos, o pats žmogus pasijunta atsinaujinęs, atjaunėjęs. Kalbame apie senąją tradicinę lietuvišką pirtį, kurios entuziastai, puoselėjantys senąsias tradicijas, vienareikšmiškai teigia, jog tik tokioje pirtyje išties veikia geroji pirties magija: kūno ir sielos išsivalymas, atsinaujinimas. Kad šioji pirties magija išties veikia, iliustruoja ir dabar Stanaičių kaime (Kauno raj.) gyvenanti darni Liudvikos ir Arvydo MEDINIŲ šeima: vienas kitą suradę būtent tokioje pirtyje, jau kuris laikas jie, Lietuviškos pirties bičiulių draugijos nariai, savo sodybos pirtyje (beje, nuo pat pirmojo akmens ir medžio rąsto sukurtoje savomis rankomis!) šia gerąja pirties magija dalijasi su kitais. Noras dalintis patirtimi, idėjomis, išgyvenimais, skleisti lietuviškos pirties dvasią niekada nelieka be atsako: „Medynė“ (taip vadinasi Liudos ir Arvydo pirtis) yra lankoma, mėgstama, vienijanti pirties bičiulius ne tik geru garu, bet ir savitais išgyvenimais, nesiliaujančiu pažinimo, tobulėjimo troškuliu.

Pas Medinius – „Medynė“

Liuda ir Arvydas, kaip minėta, pirmą kartą susitiko būtent pirtyje. Susitiko tam, kad nebeišsiskirtų. Abu brandaus amžiaus, abu jau su vienokia ar kitokia gyvenimo patirtimi, o čia dar ir aiškus abipusis suvokimas, kaip kad sakoma toje liaudies patarlėje: atitiko kirvis kotą… Nuo 2008 m. pora kartu jau ir gyvena po kurio laiko savo statusą įteisinę ir oficialiai.

2010 m. Mediniai (beje, Liuda – buvusi marijampolietė) įsigijo 50 arų sklypą Mastaičiuose ir tapo naujakuriais, viską pradėjusiais nuo apskrito nulio. Pirmiausiai atsirado 5 arų ploto tvenkinys – jį išsikasė tiesiog plyname lauke, jau žinodami, kur bus gyvenamasis namas ir, aišku, pirtelė. O paskui… Remdamiesi vienas į kitą, kibo į darbus. Po metų jau iškilo gyvenamasis namas, o šalia tvenkinio – ir pirtelė (beje, auksarankis Arvydas didžiąją dalį darbų atlieka pats). Kitaip būti tiesiog negalėjo: pora neįsivaizdavo savo šeimos lizdo be pirties.

„Abu esame gimę kaime, kur tradicinė lietuviška pirtis buvo neatsiejama gyvenimo dalis, todėl pojūčiai visą laiką buvo gyvi ir laukė galimybės vėl pasireikšti“, – sako Arvydas.

„Pastatę pirtelę, – į pokalbį įsiterpia Liuda, – panorome ją kažkaip pavadinti. Svarstymų buvo daug. Sąskambių ir prasmių visuma: mūsų pavardės – Medinis ir Medinė, – pirtelė medinė, vantos – taip pat medžio dalis, sodyboje dominuoja medis…“  Taigi net nenuostabu, jog pirtis buvo pavadinta ,,Medynė“, juolab kad jos šeimininkas, pavarde Medinis, savo rankomis, dėdamas rąstą ant rąsto, kūrė ir tebekuria jaukią erdvę pirtelės dvasiai ir geros pirties mėgėjams… Taigi taip ir gimė pirtis ,,Medynė“ besikuriančioje sodyboje tarp dviejų miškelių, 12 km nuo Kauno centro…

 „Prasidėjus lietuviškos tradicinės pirties atgimimui, suradome tikros pirties mylėtojų ratą, ir tai leido susigrąžinti kažkada turėtus pojūčius, – sako Liuda. – Bendraminčių ratas vis plėtėsi, o susikūrus Lietuviškos pirties bičiulių draugijai tapome jos nariais“.

Jauniausiam pirties lankytojui – vos du mėnesiai!

„Medynė“ netruko išpopuliarėti. Čia daugiausia lankosi tikri geros pirties mylėtojai. Nauji žmonės paprastai ateina per jau buvusius (sklaida iš lūpų į ausį), ir pirties šeimininkams tiesiog malonu išgirsti dažną naujoko frazę: „Visą laiką vaikščiojau į pirtį, o tik dabar sužinojau, kas yra tikra pirtis“. Tai ypač dažnai pasako jauni žmonės. Amžiaus ribų pirtyje nėra – jauniausias lankytojas, pabuvojęs ,,Medynėje“, buvo vos dviejų mėnesių kūdikis! Be to, šeimininkai džiaugiasi kada lankytojai atvyksta šeimomis su vaikais: pabuvimas kartu pirtyje labai stiprina šeimos tarpusavio ryšius.

Gera dvasia sklando šioje pirtelėje. Arvydas, buvęs kariškis, kuriam į kraują įaugusi griežta disciplina, ir Liuda, moterišku švelnumu bei betarpiškumu apgaubianti visa, prie ko ji prisiliečia, o kartu jie – tandemas, su kuriuo susidūręs jų pirtyje kiekvienas išeina su mintimi sugrįžti.

Sveikata – per pirtį

Pirties šeimininkų kredo – sveikata per pirtį. Čia laikomasi nuostatos, jog sveikata reikia rūpintis ne tuomet, kai užpuola ligos, o gyventi taip, kad tų ligų nebūtų. Sveikatos stiprinimui, dvasinės harmonijos puoselėjimui puikiausiai tarnauja lietuviška pirtelė, turinti labai senas, gilias tradicijas (Arvydas mėgsta kartoti nugirstą vieno pirties bičiulio frazę: „Galbūt nėra tautos, kuri išrado pirtį, tačiau kiekviena tauta turi gilias savo pirties tradicijas“).

„Medynėje“ pirties vakaras prasideda vandens milinimo ritualu: įkaitinti ant žarijų akmenys dedami į kubilą su vandeniu. Mūsų protėvių išmintis leido jiems tokiu būdu pasišildyti vandenį. Šis vanduo yra ypatingas ir jis panaudojamas pirties vakaro pabaigoje lengvam apsiplovimui.

Paprastai būna trys – penki užėjimai į garinę. Pirmas užėjimas – tai lyg pasisveikinimas su pirtimi, kūno pripratinimas prie temperatūros, palinkėjimas vienas kitam gėrio. Pirmas prakaitas nuplaunamas gaiviu žolelių nuoviru. Antras užėjimas – proto nuraminimui, kūno atpalaidavimui ir stipresniam kūno sušildymui, tuo tikslu panaudojami įvairūs garsai, kvapnių vantų ir žolynų aromatai (štai dar XVI a. žymus prancūzų chirurgas Ambruaz Pare tvirtino, kad šalavijo ir rozmarino kvapai sužadina ir aktyvina žmogaus gyvybinę energiją). „Medynėje“ šio užėjimo metu sveikatinimo, geros nuotaikos, atsipalaidavimo tikslais praktikuojama unikali aromaterapija „Kvapų simfonija“ (barkūnas, vingiorykštė, mėta, šaltmėtė, čiobrelis, kėnis, pelynas ir kiti augalai kaitroje išskleidžia savo aromatus, o pirtininkų fantazija juos suderina į nepakartojamą kvapų simfoniją). Trečias – druskos inhaliacinė procedūra, kitaip vadinama haloterapija. Ši procedūra atliekama profilaktikos tikslais, kadangi valgomoji druska valo organizmą, veikia antibakteriškai. Įmaišomas į ją bičių pikis ne tik skleidžia malonų aromatą, bet yra ir unikalus bendras augalų ir gyvūnų pasaulio produktas, apie kurio naudą galima kalbėti daug. Ketvirtas – vanojimas. Čia  kiekvienas gali išsivanoti ar būti išvanotas bičiulio kvapniomis beržinėmis, ąžuolinėmis bei mišriomis vantomis („Medynėje“ ąžuolo vantos mėgstamos dėl to, jog lengva jomis dirbti, gerai perduoda kaitrą, tą patį Arvydas gali pasakyti ir apie beržo vantas, kurios, beje, puikiai tarnauja ir kūno nutrynimui). Penktas – kūno šveitimas. Šveitimui naudojami druskos-žolelių mišiniai, kavos tirščiai, malti kaštonai (štai kaštonai ne tik padeda pašalinti seną epidermį, bet ir pamaitina odą aliejais). Po kiekvieno užėjimo – atokvėpis prie pirties arbatos puodelio priepirtyje (čia taip pat galima atlikti kūno masažą). O galiausiai – padėkojama pirtelei.

Pirtyje tiesiog nurimsta protas, ištirpsta dienos, savaitės rūpesčiai, visus apgaubia ramybė ir gera tyla: garinėje girdisi tik vantų šnarėjimas ir širdžių plakimas. Pranyksta laiko pojūtis, ir gal dėl to pirtyje retai pamatysi kabantį laikrodį. Pirtininkai sako: kiek laiko buvai pirtyje, tiek pailgės gyvenimas.

Skleidžiant pirties dvasią

„Medynė“ gali pasiūlyti įvairias pirties programas (vyrų, moterų, mergvakario, bernvakario pirtis, edukacinė…), tačiau prioritetas – ištikimybė senosioms lietuvių pirties tradicijoms. Netgi garinės krosnis įrengta senoviniu principu: ugnis tiesiai laižo akmenis. Mediniai jau įrenginėja ir šalia esančią dūminę pirtelę, pirtininkų „saldainiuką“, kuri leis dar labiau puoselėti senąsias pirties tradicijas.

Kiekvienas, pabuvojęs ,,Medynėje“, patiria šeimininkų dėmesį, pažinimo ir dalinimosi džiaugsmą. Jauku šioje pirtelėje. Žiemą – vasarą čia kvepia žolynais, gerai išdžiovintomis vantomis (beje, žolynus arbatoms, aromaterapijos seansams Liuda su Arvydu renka, džiovina kartu, kartu jie ir vantas riša, džiovina – šioje šeimoje nėra „tavo“, „mano“ darbas, yra tik „mūsų“ darbas.

„Medynės“ šeimininkai ne tik mielai dalijasi savo, kaip pirtininkų, patirtimi, bet ir patys stengiasi nuolat tobulėti: studijuoja specialią literatūrą, aktyviai dalyvauja Lietuviškos pirties bičiulių draugijos organizuojamuose renginiuose, Arvydas – ir vanojimo čempionatuose. Skleisti pirties dvasią, kad kuo daugiau žmonių patirtų švelnų vantos prisilietimą ir nūdienos rutinoje atrastų atokvėpio salą, – toks pagrindinis Medinių šeimos panirimo į gerąją pirties magiją tikslas. „Pirtis visus padaro lygiais, – dalijasi pirties filosofija Arvydas. – Be to, mūsų streso pasaulyje labai trūksta lytėjimo, per kurį įgyjamas pasitikėjimas. O būtent pirtyje tas lytėjimas (kad ir su vanta) yra labai raminantis, pakeliantis dvasią“. Galiausiai šioje pirtyje tarp pirties mylėtojų egzistuoja labai gražus ritualas: kiekvienas pasisveikina ir atsisveikina nuoširdžiai apsikabindamas.

Laima GRIGAITYTĖ

Medinių asmeninio albumo nuotraukos.

„Turime problemų dėl nervinio tiko. Teko girdėti, kad tikas praeina savaime, sulaukus pilnametystės. O gal jį reikia gydyti? Kaip vaiką su tokiomis problemomis paveiks paauglystė? Kaip jam eiti į mokyklą, jeigu kiti iš jo juokiasi? Ir dėl kokių priežasčių atsiranda nervinis tikas?“- nerimauja skaitytoja Edita M. iš Kazlų Rūdos. 

Aktyvus keliautojas

Išsamiausiai apie tiką galima pasikalbėti su vaikų psichiatrais ir psichologais. Bet žinių apie tai turi kiekvienas gydytojas, tad niekada nekenkia pasitarti iškart su keliais specialistais. Jie turėtų įvertinti, ar tiko kamuojamą vaiką reikia gydyti vaistais, ar užtenka pokalbių, savigydos. 

Tikai – tai staigūs, nevalingi, pasikartojantys, stereotipiniai kūno judesiai. Tai gali būti akies voko trūkčiojimas, mirksėjimas – tarsi prastėtų matomumas, nosies trūkčiojimas – tarsi nuolat kamuotų sloga, pečių traukymas – tarsi būtų per maži drabužiai. Vaikas gali nevalingai tampyti lūpytes, daryti įvairias grimasas, kasytis ir kita. Kai tiko paliečiamas kalbos aparatas, gali atsirasti nuolatinis kosčiojimas, šniurkščiojimas, mikčiojimas.

Medikai juokauja, kad tikas – tarsi kažkoks mistiškas aktyvus keliautojas, „naršantis“ po visą kūną. Tėveliams, susirūpinusiems dėl vaiką apėmusio tiko, specialistai neretai lyg tarp kitko vaizdingai užsimena, kad tikas išeis iš kūno, kaip ir atėjęs, kai visur apsilankys: pradeda nuo galvos, veido, slenka į pečius, rankas ir išeina per kojas. 
Ir iš tiesų skaičiuojama, kad apie 80 proc. pacientų nurodo, jog buvęs tikas praėjo paauglystėje ar jau suaugusiam per keletą metų.
Tikai paprastai prasideda vaikystėje, 5-6 metų vaikams, nors gali išsivystyti ir suaugusiam žmogui. Įvairių mokslo šaltinių duomenimis, tikais serga nuo 10 iki 20 proc. vaikų. Liga paprastai progresuoja paauglystėje. Berniukai serga tris keturis kartus dažniau nei mergaitės.

Priežastys įvairios

Tikas gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Gali lemti genetinis polinkis (manoma, kad apie 30–50 proc. segančiųjų tikais yra sirgę jų artimi šeimos nariai), įgimti ar įgyti nervų sistemos sutrikimai (gimdymo traumos, deguonies trūkumo būsena, galvos trauma, meningitas, galvos smegenų kraujotakos sutrikimas), neurozė, depresija, baimė, nerimas, pervargimas, asmenybės sutrikimai, net – nepakankama, nepilnavertė mityba.

Teigiamos emocijos

Pastebėjus, kad vaikas kamuojamas nevalingų pasikartojančių judesių, reikėtų iškart pasitarti su medikais. Jeigu gydytojas neskirs gydymo medikamentais (vaistais nuo traukulių, antidepresantais), jis būtinai patars pavartoti antioksidatorių, folio rūgšties, B grupės vitaminų, magnio preparatų, raminamųjų arbatų. Vakarais tinka vonios su raminamą poveikį turinčiomis žolelėmis, druskomis. Tiką slopina atsipalaidavimas, pilnavertis miegas, poilsis, geros emocijos. Todėl reikia vengti įtampą sukeliančių situacijų, stresų, dažniau bendrauti su maloniais žmonėmis.
Rekomenduojamos ir psichologo konsultacijos. Galbūt šis specialistas atskleis konkrečią priežastį, dėl kurios vaikas apimtas tiko – gal kažko išsigando, gal nuolat jaučia baimę bendraudamas, jaudinasi būdamas dėmesio centre.

Tiko apimtiems asmenims reiktų vengti kofeino, saldiklių turinčio maisto, mažinti cukraus kiekį.

Labai svarbu žinoti, kad tiko valdomam vaikui negalima priminti ir akcentuoti jo judesių keistumo. Negalima sakyti: „Baik vieną kartą mirkčioti!”, „Tu ir vėl tampai tuos pečius!”, „Ko čia kosčioji ir kosčioji?!“ Tokie priekaištai tik dar labiau sujaudina, nervina vaiką. Aplinkiniai turi „nepastebėti“ tiko keliamų vaiko judesių, kad jis nepradėtų vengti viešumos, slapstytis, išgyventi arba netaptų agresyvus.   

„Draugystė“ su tiku

Kad iš tiku sergančio vaiko nesijuoktų bendraamžiai (nes nevalingi judesiai kitiems išties atrodo juokingi, žaismingi), labai svarbus tėvų ir pedagogų vaidmuo. Būtų gerai „įkalti“ vaikui į galvą, kad visi žmonės negali būti vienodi ir kiekvieną reikia priimti tokį, koks jis yra. Vaikas turėtų susigyventi, „susidraugauti“ su tiku, jį „pamiršti“. Labai gerai, kai toks vaikas jaučiasi reikalingas ir svarbus – pagiriamas, kviečiamas dainuoti, deklamuoti ar vaidinti per renginius, sudominamas kokia nors ilgalaike veikla. Naudos duos ir aktyvi, bet nesunki fizinė veikla.

Beje, kai kurie medikai pataria pabandyti tokį savigydos būdą: jeigu vaikas nevalingai mirkčioja, tai jam, esant namuose, ramioje aplinkoje, reikėtų kelis kartus per dieną po kelias minutes specialiai pamirkčioti; jeigu trauko nosį – daryti nosies traukymo pratimus; jeigu kilnoja pečius – juos irgi retkarčiais pakilnoti, kaip atliekant sportinius pratimus. Turėtų padėti.

Parengė Karolina ZUBRAITĖ