Tik nepagalvokite, kad muilinu akis, kaip manęs vos neapmuilino „ūkininkė“. Pasakoju gryniausią tiesą. Tai, žinoma, galės patvirtinti pati herojė, jei išdrįs, arba galbūt tie, kuriuos ji ne tik „išmuilino“, bet ir „išmaudė“ pačiame dienos viduryje, pačioje didžiausioje mūsų miesto aikštėje, visai greta policijos pastato, matant daugeliui. Svarbiausia – nehipnotizavo, neužbūrė, ne čigonė, nepasakyčiau, kad gražuolė nuoga šlaunimi, mini sijonu, priešingai – gerokai panokusi, rimtos išvaizdos, net su auksiniu dantimi, visai padoriai apsirengusi, kapišonuota moteriškė. Prisivijusi griebė ji mane už rankovės ir mandagiai užkalbino:
– Labas… Na, ar nepažįsti? Aš – ūkininkė…
– Sveikos ponia, bet… – tyrinėju jos veidą, kartu stengdamasis atkapstyti savo atminties kompiuteryje ką nors iš matytų kadais panašių.
– Tai dabar, gražiausia, neprisimeni, Jonuk?.. Argi nėra netoli jūsų ūkininkų?
– Yra, ir nemažai, bet… neūkininkauju aš, tai…
– Nagi vardink didesniuosius, – neduodama susivokti pila greitakalbe.
– Yra Stankus, bet… dar Mačiulis…, gerokai tolėliau Gribštas… Tik…
– Taigi aš šitojo sesuo, – vėl griebia už rankos, – su tavo žmonele kiek kartų buvome susitikusios. Ar sveika, kaip laikosi? – arpuoja žodžius. – Vaje, vaje, kokia ji maloni, draugės mes didžiausios… Perduok linkėjimų. Labų dienų…
– Tai kad nežinau nuo ko, – sudvejoju.
– Ir vėl tu…Nuo Janutės, sakyk, ji jau žinos. Bet kaip tu gali manęs nepažinti, sakyk, ar tikrai? Jau kiek metų aš sugrįžusi pas brolį. Karves melžiu, žemę savo atsiėmiau, ūkininkauju kartu – ir nepažįsti, – gėdina mane, versdama raudonuoti.
„Lyg ir panaši kažkuo į Gribštą būtų, – lyginu mintyse, – juodaplaukė, mėlynakė, veidas apvalus, bet retai su juo, labai retai, į kelerius metus kartą susitinkame: sveiki ir sudiev, ir viskas. Kas jį žino, turi jis seserų, ar ne“, – svarstau. O ji vis tebepila savo giesmelę, ima vis už rankos, lyg būtume dešimtmetį pažintyje. Klausiu, vardindamas dar kelis artimesnius kaimynus. Kaipgi? Žinoma, visus pažįstanti. Ir vis gėdina mane, kaip aš dabar galiu neprisiminti jos, ragina žmonos pasiteirauti…
Pašnekovės paklausiau, kuo ji važiuosianti namo. Autobusas juk jau nekursuoja – nuėmė. Kadangi pats ketinau už poros – trejeto valandų kapstytis į namus, pasisiūliau parvežti. Anoji labai nudžiugo.
– Oi, kaip gerai. Dar čia tokį pirkinuką turiu, o paskui ateisiu. Kur tavoji mašina? – paklausė. – Tai gerai, – vėl pasidžiaugė. – Žinai ką, man pritrūko 30 litų. Ar negalėtum laikinai? Važiuosime pro Gribštus, iššoksiu ir atnešiu. Gerai?
– Smulkmena, žinoma, galiu, – išsiėmęs padaviau visą 40 – kitaip neturėjau.
– O tai ačiū, einu iškeičiu ir atnešu.
– Na ką jūs, ponia, grįžę atsiskaitysime, – numojau ranka – tokie čia pinigai.
– Puiku. Aš nieko iš kito nenoriu, į savo mamą tokia sąžininga. Jau skolos ir skolintis kaip nemėgstu, tiesiog liga man, bet dabar taip prireikė, taip, – uždėjo ranką ant manosios, – ačiū ačiū, branguti. Nežinau, kaip ir bedėkoti, Joneli, – vėl pavadino vardu.
– Tai už poros valandų prie „Maksimos“, kampe mėlyna „Audi“, antai matyti, – parodžiau iš tolo ranka. – Dar nueisiu į vieną kitą vietą, – pasakiau jai įkandin, – ir varom.
Malonu, kai žmogui, o dar simpatiškai moteriškei, reikale gali pagelbėti, svarsčiau nueidamas, argi sunku? Prisieis ir man, lyg ir kaimynai juk esame, pasirodo.
Apsireikalavęs, apėjęs parduotuves, dar įstaigas, prisėdau ant suoliuko. Sučiulbo mobilusis – žmona. „Su Janina susipažinau. Žinai tąja, Gribšto seserimi. Ji tau linkėjimų perdavė…“ „ Ką tu šneki, Gribštas nei jokios sesers Janinos, nei kitokios neturi. Vienturtis jis, nuo mažumės pažįstu jį ir tėvus. Eidavome į šokius“.
Apsiriko, apsipažino manoji Janutė. Betgi vardu mane vadino, iš kur ji gali žinoti. Na, ateis išsiklausiu, nusprendžiau. Tuo momentu priėjo bičiulis. Užsišnekėjome apie šį bei tą. Žiūriu, kitapus gatvės už mašinų beeinanti Janutė. Mestelėjusi žvilgsnį į mano pusę, skubiai užsimaukšlino kapišoną ir nėrė į šoninę gatvelę. Aha, ko ji dabar taip išsigando?.. Nieko nelaukęs patraukiau įkandin. Ji neatsigręžusi pasuko į didelį kiemą su tolimu išėjimu aikštėn. Sparčiu žingsniu apėjęs užuolanką, pamačiau ją besukančią jau už kito kampo. Dar keliolika žingsnių, ir su bėgle tiesiog susidūriau kakta kakton.
– Och!.. Pamačiau jus, sakau, jau beveik laikas važiuoti, kur dar skubat? Gal jau einame? – paklausiau lyg niekur nieko.
– Dar čia nubėgu į „Sodrą“, palauk minutę manęs, Joneli.
– Leisk, dar pora žodžių… Mano žmona telefonu sakė, kad Gribštas jokios sesers neturi, vienturtis jis…
– Gražiausia, čia dabar, netiki… Gali apylinkės seniūnas pasakyti… visi žino… Aš – ne kokia aferistė. Ūkininkė aš… Ir žmoną tavo kiek metų pažįstu, vos ne kartu augome…
– O gal ir vardą žmonos žinote, pavardę? – klustelėjau įtariai.
– Kokia gėda, kokia gėda!.. Kaip tu, Joneli, manim netiki? Šitaip negražiai įtarti… – ėmė šluostytis sausas akis.
– Neįtariu, bet ką žinau, tai žinau… Onutė ji, – tyčiomis sumelavau…
– Kaip aš galėjau užmiršti, žinoma, Onytė, – nudžiugo jinai suplodama delnais.
– Taigi kad ne… O kur ji gyvena, kokiame kaime? – dar pasiįdomavau.
Visaip dievagodamasi, išsisukinėdama ji man nepasakė nei savo gyvenamosios vietos, nei vieno bendro pažįstamo, nei galų gale net kur aš gyvenu… Tik vis graudeno, kodėl aš ja netikiu, parvažiavus atiduosianti tuos pinigus, tikrai, tikrai… –prisiekinėjo.
– Žinot, ponia, aš pats pinigus jums paliksiu ir dar 10 litų pridėsiu, atsiprašysiu, jeigu jūs tikrai iš mūsų kaimo… Tad imkime ir paklauskime antai šito ateinančio policininko, gal jis ką nors iš mūsų bendrų pažįsta…
– Nereikia, nereikia… – staiga užsimaukšlino mieloji „Janutė“ kapišoną ir griebusi rankinuką skubiai atsidarė jį. Greitai išėmusi iš kitų stambesnių pinigų porą „dvidešimtkių“ akimirksniu įbruko jas man ir spruko atgal į tarpuvartę. Tiek ją ir temačiau. Negi vysiesi, dar kaltas liksi… Tik norisi patarti kitiems patikliesiems: aferistai ir aferistės yra puikūs artistai, kaip ir šioji „ūkininkė“, turbūt atsitiktinai nugirdusi bičiulį, šaukiantį mane vardu, žaibiškai surezgė reketo planą.
Jonas STEBULIS