*** Jau Rugpjūtis. Jau kerta javus. Krenta jie tarsi karo aukos. Likęs vasaros laikas žavus Glosto medžių nuauksintus plaukus. Mėnuo pilnas – protingas piemuo – Lyg avis žvaigždeles surikiuoja. Užmarštin plukdo Letos vanduo Tai, ką Vasara ši dovanojo: Neišsenkančias karščio bangas Ir gaivinančius vasaros vakarus, Nugenėtas medžių šakas, Žaibo įžiebtus miško ugniakurus. O kai kur nuo gausybės vandens Net gimtųjų namų nebeliko Žmonės jau nebelaukia
Plačiau
Reikia rankų. Labai stiprių, Energingų ir nepavargstančių, Norint skausmą išvyt takučiu, Norint būt ne našta, o ramsčiu. Reikia mylinčios mūsų širdies, Tik Gerumą kitiems dovanojančios, Kad visus ji galėtų paliest, Net audrų ir žaibų nebojančios. Reikia vieno brangaus žmogaus, Mus palydinčio ir pasitinkančio. Jis supras, jis užjaus, jis priglaus, Bus keliu mums tiesiu, o ne klystkeliu. Reikia saulės ir reikia lietaus. Reikia rudenio
Plačiau
Nieko keisto, nieko stebuklingo, Kad lietus vėl lyja Lietuvoj, Kad po tokio maratono ilgo Saulei leido nors truputį pamiegot! Šlapios kojos ir šlapi drabužiai, Ir toks šlapias skėtis virš galvos, Balose lietaus galybė gūžias, O gal juokiasi iš mūsų Lietuvos? Vėl pilka skara užkloja dangų, Liūdesį į žemę nešdama, Plyšta siūlai, upeliukai rangos, Liepa – juk tikra lietaus dama... Irenos Tamulynienės nuotrauka.
Plačiau
Keista ši vasara: tai karšta, tai vėsu. Tai balos telkšo, tai lietaus nė lašo. Nespėjome pamiršti Joninių, smagių Rasų, O šai jau liepa savo laiškus rašo. Iš trijų vasaros vaikų pati vidurinioji. Sesuo, pasidabinus Mindaugo karaliaus karūna. Septintą numerį kas metai ji nešioja, Užtat dosni visiems – kaip ir Šv. Ona. Juk pats vešėjimo ir subrendimo metas, Kai
Plačiau
*** Nemėginkite suprasti mus, Kai mes pačios savęs nesuprantam. Turime jaukius, ramius namus, Bet vilioja mus audringas krantas. Nežinia iš kur atskriejęs liūdesys, Per pečius lyg brolis apkabina, O, kai Meilei atveriam duris, Mes ne džiugesį, o skausmą skinam. Bet vis tiek mylėkit mus. Vis tiek Mums gėles ir džiaugsmą dovanokit, Nebijokite švelnumo mums atriekt, Tarsi duonos padalint jo nebijokit. Vėl kaip gėlės
Plačiau
Tik baltas lapas. Tik bespalvė drobė. Kuo ištapysim ją, priklauso vien nuo mūs. Jau pirmos sausio dienos įsuka, apgobia, Į darbus kviečia, į keliones, pas draugus. Mums duotą drobę galim sugadinti, O baltą lapą nenuspalvint. Pripėduot, Jei protas aus ir vėl klaidingą mintį, Jei tik tamsiom spalvom širdis dainuos. Dar metai tiktai pakvietė užeiti. Ir paviešėt, smagiai pasisvečiuot. Dar tik
Plačiau
Gerumas Bėga dienos, skuba metai, Greitai sukas laiko ratai, Mums atnešdami Adventą – Laiką tylų, skaidrų, šventą. Mums ramybę dovanoja, Mus atlaidumu apkloja. Ant baltų sparnų Gerumo Statome pilnatvės rūmą. Atgaila ir atleidimas Nuostabiausiom gijom pinas. Ir pagalba, ir paguoda Viena kitai ranką duoda, Ir per šaltą gruodžio žemę Veda mus visus į menę, Kad sulauktume Kalėdų, Skriaudos ten išnyktų, bėdos. Kad ten vietą susirastų Gėris. Imtų augti,
Plačiau
Ruduo, žiema, pavasaris ir vasara Ruduo, žiema, pavasaris ir vasara Tu ne viena – tau medžiai seka pasaką Ar tu regėjai verkiančius medžius? Regėjau. Jie kiekvieną rudenį pravirksta – Nudažo žemę ašarų lietus, Nors spalvos po dienos purve pradingsta. Ar tu lytėjai medžių tobulą nuogumą? Lytėjau. Jie dvelkia dieviškąja nekaltybe Ir primena glamonių nepažinusį dar kūną, Jau ieškantį,bet bijantį pajust
Plačiau
Kažkodėl prisiminiau vieną savo gyvenimo įvykį. Kai daug kam išsiuntinėjau žinutes, kur esu ir ką veikiu tą naktį, – tiesiog nepatikėjo... Viskas vyko prieš kokius metus. Dar dabar prisiminus ima juokas, nors tada nebuvo labai juokinga. Buvau išmaldavusi mamos, kad leistų su Redžina važiuoti į tokį koncertą, kuris vyko Garnyčių
Plačiau
*** Atėjom į pasaulį rudenio taku. Į savo žemę, lapais nubarstytą. Gyvename mums paskirtu laiku, Dienos vartus atverdami kas rytą. Spalvingus kaip nepakartojami klevai, Įvairiagarsius kaip lietus ar vėjas. Ne taip ir daug keliu nukeliavai, Ne viską pasiekei dar, ko norėjos. Išbandė jau gyvenimas nesyk Džiaugsmu, skausmu, bėdom ir nemalonėm. Sutik, kad įdomus jis buvo, pasakyk, Kad vėl skubi dar nebūton kelionėn, Kurioj
Plačiau
Balandžio 28-oji Įdomi istorija apie įdomią naktelę 07:52 Kažką labai gardžiai sapnavau, vėl skraidžiau ir pakilau taip aukštai, kad iš apačios atrodžiau kaip mažas taškutis danguje. Atrodo, degė kažkoks ugnikalnis, ir visi panikavo, o aš vienintelė turėjau antgamtinių galių (kaip ir visada sapnuose), pakėliau tą ugnikalnį telekinezės būdu ir nusviedžiau kažkur toli
Plačiau
02:48 Ką tik grįžau namo. Lidija nemiega, tai man atrakino namų duris. Auč. Delnai dega... Iš pradžių nuėjome į kavinę, ten nusipirkome gruzdintų bulvyčių, multivitaminų sulčių, pavakarieniavome (taip, gera vakarienė) ir išėjome pasivaikščioti į parką. Tada nuėjome iki Tajaus namų rūsio, pasiėmėme dviračius ir važiavome įprastais mūsų keliais. Važiavome lėtai,
Plačiau
Balandžio 26-oji O gal vis dėlto nereikia? :-( 08:10 O, šūdas. O, šūdas. O, šūdas! Mes tikrai miegojome, ir dar ne bet kur, o ant skardžio! Ir jau 08:10! Negaliu tuo patikėti. Maniau, sapnuoju, bet –ojojoj– kaip smarkiai klydau. Tajus vis dar užsimerkęs. Kaip gerai, kad nenusivertėme ir gyvi sveiki praleidome naktį.
Plačiau
Jau vėsta mūs rugpjūčio vakarai, Miglom bespalvėm dienos nusagstytos. Į kraičio skrynią krauna aitvarai Neišsipildžiusias viltis, vietas matytas. Prabėgo vasara- sesuo greita. Gėlėm žydėjo ir žole žaliavo. Kankinta saulės ir lietaus prausta. Kai kam padėjo, o kai ką apgavo. Rugsėjis. Ir protingas, ir dosnus Skambiu vaikų juoku mus pasitinka Jis pradeda mokyklinius metus Pažėręs džiugesį ir nerimą aplinkui. Į mokslo šalį, į
Plačiau
Taip stipriai degu neapykanta ir nusivylimu, kad nežinau, kur dėtis. Atėjau prie skardžio. Kažkada čia buvo rudas ženklas su šio piliakalnio pavadinimu. Ar Svirplių, ar kažkoks kitoks... Nebepamenu jau, tai buvo seniai. Kadangi kažkas tikriausiai pavogė tą ženklą, tai tiesiog visi vadiname skardžiu, nes iš čia atsiveria vaizdas į upę,
Plačiau
Rugpjūčio paskutiniai vakarai Į rudenį vartus atkėlė. Gal karščiai baigsis? Tai gerai. Blogai, kad pasibaigs ir vasarėlė. Neglosčius ir nelepinus gamtos, Su nuostoliais per žemę prariedėjo. Beveik trys mėnesiai alsios kaitros, Vos keletas dienų gaivaus šešėlio. Jau Žolinė. Rugpjūčio vidurys. Reikėtų suskaičiuoti, ko netekom... Irenos Tamulynienės nuotrauka.
Plačiau
Namai. Mamos ir tėčio nėra. Tikriausiai vėl kaime, nes abiem atostogos darbe. Gerai, kad savo dukros niekada nelaukia. Dabar svetainėje sėdime su Lidija ir Tajumi. Jis palaiko draugiją tol, kol grįš tėvai, kad jausčiausi šiek tiek drąsiau ir būčiau labiau nusiteikusi pokalbiui. – Lidija išėjo į kitą kambarį, – tyliai sako Tajus.
Plačiau
Balandžio 25-oji Pagaliau papasakojau Tajui apie tą naktį. Ir dar tas pokalbis su mama... 08:59 Tikriausiai būčiau pramigusi tiek vaistus, tiek pusryčius, bet seselė prikėlė mane. Labai kietai miegojau, nieko negirdėjau, nieko neatsimenu ir vis dar jaučiuosi kaip suspardyta. Bet pagalvojus, kad šiandien paskutinė diena, ir jau net dienos neliko, mane gali
Plačiau
Po aštuonių aštuonios. Rytas. Smarkiai lyja. Jau rytoj. Nelaukiu. Nenoriu, kad mane iš čia išleistų. Viskas jau tapo miela, jauku, sava... Susibendravau su daug skirtingų ir įdomių žmonių, pabendravau tokiomis giliomis temomis, pamačiau visiškai kitokį požiūrį, supratau jų problemas, išklausiau, pati šiek tiek pasipasakojau. O dabar... Teks juos palikti ir atsisveikinti.
Plačiau