Birželis Dar tik pradžia birželio, o jau žydi liepos. Tiktai birželis, o tokia alsi kaitra. Gaivinančio šešėlio nepalieka Ši vasara žydėjimo ir nerimo pilna. Orų žinovai gąsdina audrom, perkūnais. Seni išminčiai pritaria: „Gerai nebus!“ Birželio dienos tarsi laiko skubančio malūnai Vos spėja malti įvykius, ketinimus, planus. Talpina mėnesy garbingą Tėvo dieną, Paparčio žiedo paslaptį, mergaičių vainikus. Į puokštę margaspalvę sudeda po
Plačiau
Mūsų mamos Rudenėja ne vien tik laukai. Mūsų mamos taip pat „rudenėja“. „Baltu nuometu“ puošias plaukai, Akys silpsta ir žingsniai lėtėja. Už pečių lieka vasara ta Ir vaikai, baltapūkiai, baltplaukiai. Jau seniai nebe ta sparta. Ištuštėjo svetinga palaukė... Vis rečiau jų suaugę vaikai Į gimtuosius namus pasibeldžia. „Ką darysi, tokie jau laikai...“ Ir tą jų „užmiršimą“ atleidžia. Laikas bėga. Jis tirpsta migloj. Jis sveikatą
Plačiau
Mes – moterys Mes – moterys. Kovotojos ir trapios Gėlelės, vėjy galinčios nulūžt. Besikeičiančios tarsi rudeniniai lapai, Mylėti galinčios, paguost, išplūst. Politikės, močiutės, meno mūzos. Ir mamos, puikios daktarės savų vaikų. Kai reikia, vos bematomos medūzos, Suspėjančios pabūt ir vietoj, ir laiku. Mes – moterys. Tegul pavydi vyrai Mums mūsų ryžto ir plepumo pagaliau. Ir mūsų žvilgsnio, žudančio ir tyro, Mokėjimo
Plačiau
Rita MOCKELIŪNIENĖ – žinoma literatė Šakių rajone, išleidusi jau tris savo poezijos knygas, menininkų plenerų, parodų dalyvė, garsėjanti tapyba ant šilko, gobelenais, floristikos meno subtiliu kūrimu. O kur dar dailieji rankdarbiai: siuvinėjimas, siuvimas, mezgimas… ir ypač – airiškasis nėrimas, fotografavimas – šis pomėgis atsirado iš įgimto grožio ieškojimo. „Kiekvienoj akimirkoj
Plačiau
Pasaka apie nykštuką Smuglį Viena ankstų saulėtą rytą žiniuonė Zila išėjo į kiemą, apsidairė, giliai įkvėpė gaivaus oro. Pro duris išlindo dar apsimiegojęs Bumbulis. Abu kurį laiką stovėjo ir žiūrėjo į kylančią saulę. – Žinai, Bumbuli, tau šiandien teks uogauti. Visais savo ūsais jaučiu, kad turėsim svečių. Tad iškepsiu pyragą su uogiene
Plačiau
Metai Dienos metų Jau snaigėm nutūpę Ir nukritę gruodžio lašais, Į svajonių sapnus įsisupę, Išsiliejo spalvotais dažais. Visko buvo: Ir džiaugsmo, ir nerimo. Netgi meilės keli trupiniai. Spartūs žingsniai bekraščio gyvenimo, Sudarkyti vilties karpiniai. Ir kraujuojantis saulės tekėjimas, Ir graudinanti saulės laida, Ir beribis žmogaus tikėjimas, Kad teisus nugalės visada. Tas beprotiškas vasaros karštis, Neapsakomai ilgas ruduo. Žmonės, savo svajonę išbarstę, Lyg nerimstančios upės vanduo. Tik trumpa atkarpa mūs
Plačiau
Šįkart jūsų dėmesiui – penki sonetai iš artimiausiu metu pasirodysiančios marijampolietės poetės, Lietuvos rašytojų sąjungos narės Česlovos JAKŠTYTĖS naujos poezijos knygos „Ulba lyg paukštė lemtis“. Subtilus autorės poetinio žodžio prisilietimas prie sielos virpesių, išgryninto jausmo giesmė, egzistencinių tiesų atskleidimas griežtos klasikinės formos poetiniame tekste – tai tik dalelė to, ką
Plačiau
,,Eit per žemę aš lėtai nemoku... – save pristato kūrėja marijampolietė Stefanija NAVICKIENĖ. – Šie žodžiai turbūt geriausiai pasako, kas aš esu. Pirmiausia aš esu keturių talentingų vaikų mama. Dar esu žmona. Kokia, tepasako mano vyras. Dar esu mokytoja. Kokia, klauskit mano mokinių, jie nemeluos... Dar esu aktorė – su
Plačiau
Marijampolietis Povilas IVAŠKEVIČIUS (g. 1938 m.), Vidaus reikalų ministerijos (VRM) sistemoje nuoširdžiai ir garbingai atpylęs 25 metus, šiandienos mūsų policijoje turbūt nebūtų savas. Mat jis nevirkautų su didžiule armija policininkų, kad jiems per daug darbo ir per mažai pinigų, dar gerai pasvarstytų dėl piketų. Atvirkščiai: patyręs teisėsaugininkas labai džiaugiasi, kad
Plačiau
„Norime to ar ne, bet vasara jau baigiasi, – sako marijampolietė kūrėja Aldona MURAUSKIENĖ, kurios vasariškai rudeniškais eilėraščiais dalijamės su skaitytojais. – Kartu su išskrendančių paukščių garsais kažkur dingsta ir ji, savo vietą užleidusi rudeniui – mylimiausiam mano metų laikui: gal todėl, kad ir pati, gimusi spalio mėnesį, esu
Plačiau
Novelė Moteris įmetė pliauską į krosnį, pro atvertas dureles išsiveržė dūmų kamuolys ir šilumos srautas. Vyriškis gėrė arbatą. Pro virtuvės langą matėsi du oranžiniai mėnuliai ir pilkai melsvos šviesos nušviestas kiemas. Lango stiklas šiek tiek keitė vaizdą. – Tetule Vanda, čia aš pasijutau taip, kaip tais laikais, kai motina liepdavo nueiti pas
Plačiau
Mamyte, saugokis babaušių! Vytukas sėdi su močiute virtuvėje. Močiutė ant kėdės, o jis ant suoliuko. Norėtų palakstyti, bet senelė neleidžia: ji sena, kojos ištinusios, skauda vaikštant. Mama visus namų kampus išblizgindavo – močiutė nepajėgia. Dėl to priviso pilni kampai baubų, net pakrutėti baisu. Naktį, kai reikia nusileisti žemyn laiptais iš savo
Plačiau
Lapkričio 27 d. jaunieji Marijampolės apskrities (ir ne tik!) literatai susirinko į tradicinę, baigiamąją dvidešimt antrąjį kartą vykstančio tarptautinio jaunųjų literatų konkurso „Auksinis rudenėlis - 2014“ šventę, kuri vyko Marijampolėje, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje. Šiemet jau tarptautinį statusą įgijęs konkursas (jame dalyvavo jaunieji kūrėjai iš Lenkijos ir Rusijos) „išaugino“ gražų
Plačiau
„Mūsų savaitės“ skilties „Kūryba“ svečias – klaipėdiškis Mindaugas JONUŠAS, kviečiantis susipažinti su jo vos metai atrasto literatūrinio pasaulio kūrybos vaisiais. „Man dvidešimt septyneri metai, – sako Mindaugas, – atrodo, dar nedaug gyvenimo kelio nueita. Įdomiausia mano patirtis – scenos renginiai. Tai buvo įdomu septyniolikmečiui vaikinui, tačiau brendau, ėmiau aiškiau suvokti,
Plačiau
„Gyvenu panašiai kaip ir visada: žaidžiu gyvenimą, – teigia marijampolietė žinoma literatė Luana MASIENĖ, kurią šįkart pristatome jos eilėmis. – Pragyvenu iš matematikos, klaidžioju filosofijos labirintais, nardau ezoterikos versmėse ir vis dar bandau IŠLIKTI... Kas man yra kūryba? Kūryba – tarsi mazochistinis–ekshibicionistinis seansas. Autentiškais užkalbėjimais gydaisi nuo gyvenimo. Suvokdamas, kad niekada
Plačiau
8. Viskas buvo negerai, Rytė blaškėsi, nerasdama sau vietos. Kartais užeidavo toks pyktis, kad net ašara ištrykšdavo. Ant ko pyko? Net pati gerai nesuprato. Kartais mintyse puldavo Martyną, kuris dingo, kaip į vandenį – nei žinelės jokios, nei balso, o kartais pyktis sukildavo ant Aro, kuris per dažnai po kojomis maišydavosi.
Plačiau
7. Kuo toliau, tuo labiau nerimas graužė Rytę – iš Martyno jokios žinios. Darėsi irzli, net darbe moterys tik susižvalgydavo, kai neretai Rytė pakeldavo balsą ar ką nors sau po nosimi burbteldavo. Niekur nėjo, sėdėjo savo namuose užsidariusi, net ir į telefono skambučius nenoriai atsakinėdavo. Net ir Arui, vėl betrypčiojančiam prie
Plačiau
5. Martynas dingo kaip į vandenį, dienos bėga, o iš jo nei žinios, nei balso. Rytė vijo nuo savęs negeras mintis, tačiau naktimis blaškėsi lovoje, kamuojama baimės, prisigalvodavo visokių baisybių, vaikščiojo išbalusi, pajuodusiais paakiais. Tik Aras, retkarčiais užsukdamas, ramino ją, kad viskas bus gerai. Neiškentusi, numojo į viską ranka ir pasistvėrusi
Plačiau
4. Rytė jau ne kartą taikėsi skambinti Arui ir atšaukti susitartus pietus, bet štai bėda – nežinojo jo telefono numerio. Nors tai turėjo būti tik pietūs, bet kažkodėl širdies gilumoje krebždėjo toks nemalonus prieskonis – lyg ir baimė, kad daro kažką ne taip. – Jau visai kvanktelėjau, – pyko pati ant savęs.
Plačiau
Šį kartą Martynas kažkodėl užtruko daug ilgiau nei paprastai. Kurį laiką Rytė net prisiskambinti negalėjo, vis ryšio nebuvo, ir nerimas naktimis neduodavo užmigti. Vis dėlto priprato prie vyro: buvo savas, rūpestingas, o kuo jis užsiiminėjo, ji visai sau galvos nekvaršino. Vis dažniau užsukdavo pas Agotą, susigalvojusi kokį nors reikalą, kažkur
Plačiau