Pagrindinis > Toli - arti > Istorijos pėdsakais > Išsaugota žydų buities relikvija nukeliavo į Holokausto memorialinį muziejų

Išsaugota žydų buities relikvija nukeliavo į Holokausto memorialinį muziejų

Gydytojo Dembovskio atminties ženklo istorija

Rugsėjo mėnesį Lietuvoje minimos žydų istorijos paveldo dienos. Jų metu Prienuose, Vilkaviškyje, Marijampolėje lankėsi žydų holokausto memorialinio muziejaus (Vašingtonas, JAV) atstovė Rūta Puišytė. Pasak muziejininkės, jų muziejus turi daug nuotraukų, dokumentų kopijų, bet ekspozicijose stokojama realių daiktų iš žydų paveldo. Tad keliaudama po Lietuvą Rūta ieško lietuvių šeimų, kurios yra išsaugojusios nors ir simbolini daiktą iš žydų šeimų perduotą ar padovanotą lietuviams. O tokių relikvijų surandama.

Dar 2019 m. šio rašinio autorius iš pilviškietės

Pilviškietė Elena Andriušienė su istorine Dembovskių šeimos relikvija.

Elenos Andriušienės gavo jos motinos išsaugotą lėkštelių rinkinėlį, priklausiusį Pilviškių gydytojui Maušai Dembovskiui. Pasak E. Andriušienės, jos motina Antrojo pasaulinio karo metais, prasidėjus žydų persekiojimui, Pilviškių miestelyje išvydo ją papiktinusią sceną, kai prie namo šaligatvyje stovėjusią žydę gydytoją Dembovskienę, grubiai pastūmė pro šalį ėjęs lietuvis baltaraištis.

Kai motina užgauliotoją subarė, pastarasis grubiai atšovė: ,,Ko tu ją užstoji? Juk ji žydė.“ Gydytoją Dembovskienę pažinojo ir gerbė Pilviškių, Antanavo krašto žmonės. Jos vyras Mauša Dembovskis taip pat gydytojas, buvo išskirtinio gerumo ir įdomios biografijos asmenybė. M. Dembovskis dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o po Rusijos revoliucijos su garsiojo Budiono raitelių armija nužygiavo iki Karpatų ir Bukovinos. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, grįžo į Lietuvą, savanoriu stojo į jauną Lietuvos kariuomenę ir išsitarnavo pulkininko laipsnį. Muziejininko Vytauto Griniaus liudijimu, savanoris pulkininkas gydytojas M. Dembovskis su kitais pilviškiečiais vyrais buvo atvarytas į Baltrušių kaimą, kur jo laukė mirtis. Matyt žudikai prasitarė, kaip žuvo savanoris, ar egzekuciją matė atsitiktinis prašalaitis. Išliko liudijimas, kad buvęs karys atsisakė nusirengti ir buvo egzekutorių uždaužytas ąžuoline lazda.

Gydytoja žmona, nujausdama nelaimę, E. Andriušienėes motinai iš savo namų išnešė ir atminimui išsaugoti, padovanojo keletą kavos servizo lėkštelių. Mat abi šeimos buvo gerai pažįstamos, pas lietuvius ūkininkus Piliūnų kaime pirkdavo kiaušinius, pieną. Atsargiai įvyniotos į popierių, dėželėje nuo saldainių, lėkštelės sulaukė Lietuvos Atgimimo ir buvo padovanotos Paežerių dvaro muziejui.

Golšteino šeimos palikimas

Marijampolietė Laimutė Bernotienė šių eilučių

autoriui prasitarė, kad jos šeimoje yra išlikęs žalvarinis dubuo, priklausęs Golšteino šeimai. Šį indą ji paveldėjusi iš motinos Magdalenos Grimienės (1899-1980 m.), gyvenusios Tursučių kaime. Laimutė pasakoja: ,,Mama buvo neturtinga valstietė, turėjusi nedidelį ūkelį. Tad su arkliniu vežimaičiu veždavusi į turgų parduoti kai kokį namuose paruoštą produktą. Tais laikais, t.y. iki karo ir dar po jo, kaimiečiai paprastai turėdavo mieste pažįstamų, pas kurios atvažiavę apsistodavo, ten palikdavo arklį su vežimu ir eidavo apsipirkti. Mano motina bendravo su žydo Golšteino (Goldšteino) šeima, jiems kažką atveždavo iš kaimo, jie taip pat kažkuo pasigerindavo. Prasidėjus karui, mama vis dar bendravo su Golšteino šeima. Pastarieji karo metais matyt jautė artėjančią nelaimę, tad ši žydų šeima mamai padovanojo du didelius misinginius bliūdus ir dar kažkokių smulkmenų. Tuos indus atsimenu nuo vaikystės (esu gimusi 1940 metais), vieną naudojome virtuvėje veidui ir rankoms praustis, o kito paskirtis buvo prašmatnesnė – jame virdavome uogienes. Pamenu, kad mama pasakojo, jog ši žydų prekeivių šeima buvo geri žmonės ir mamai jų buvo labai gaila.

Kai Laimutė mokėsi Marijampolėje, jos mama parodė, kur gyveno Golšteinų šeima. Jų turėtos parduotuvės namelis buvo nugriautas statant kultūros centrą. Ji A. Miškinio knygoje ,,Marijampolės miestas iki 1940. Istorija ir architektūra“. 90 psl. surado pavardę Rafaelis Goldšteinas, sklypo Nr. 366 prie Prekymečių aikštės. Laimutė sako, kad antrąjį indą mama padovanojo kažkam kolūkių laikais (Įdomu, gal po šio rašinio atsišauktų ir šio indo savininkas) ir su gailesčiu tarsteli, kad tik dabar suprato tų paprastų daiktų tikrąją vertę. Gal po šio rašinio atsilieps kiti marijampoliečiai, išsaugoję kokią nors savo kaimynų žydų buities smulkmenėlę.

Nuotraukoje – Lietuvos savanoris pulkininkas gydytojas M. Dembovskis (Iš leidinio ,,Vilkaviškio krašto savanoriai“). 

Komentaras “Išsaugota žydų buities relikvija nukeliavo į Holokausto memorialinį muziejų

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Taip pat skaitykite