„Kaimynų diena“ Europoje minima gegužės 27 dieną, bet švęsti niekada nevėlu. Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau apskr. VPK) Vilkaviškio rajono policijos komisariato pareigūnai ir Vilkaviškio rajono seniūnijų gyventojai „Kaimynų dieną“ paminėjo gegužės 30 -tą. Vilkaviškyje ji minima jau ketvirtus metus.
Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK bendruomenės pareigūnės Vilija Grybauskienė ir Rūta Kairienė sukvietė visus, su kuriais tenka dažniausiai bendrauti – seniūnus, seniūnaičius, kaimo bendruomenių, saugios kaimynystės grupių narius, nes „Kaimynų diena“ ir skirta tam, kad suartintų žmones, atkurtų bendruomeniškumo ryšius. Taip pat tai puiki proga stiprinti „Saugios kaimynystės“ įgyvendinimą Vilkaviškio rajono savivaldybės teritorijoje.
Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK policijos komisariatas yra įsteigęs „Kaimynų dienos pereinamąją taurę“, kuri praėjusiais metais atiteko Bartninkų seniūnijai, katu su įpareigojimu šiais metais prisidėti prie „Kaimynų dienos“ šventinio renginio organizavimo.
Bartninkų seniūnijos seniūnė Violeta Raulinaitienė visus kaimynus sukvietė ant Piliakalnio kalno. Edvardas Gruzdys, Vilkaviškio r. PK viršininkas, pasveikinęs visus susirinkusius teigė, kad tokie renginiai labai reikalingi. Tai puiki galimybė kartu pasibūti, o svarbiausia – sustiprinti bendruomenę ir tuo pačiu aptarti svarbius bendruomenei klausimus, o kartu ir atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių.
Seniūnė V. Raulinaitienė papasakojo šios vietovės atsiradimo istoriją ir visus pakvietė dalyvauti sporto rungtyse, kuriose dalyvavo mišrios komandos – policijos pareigūnai ir seniūnijų atstovai. Po nuotaikingų rungtynių šventės šeimininkai visus pakvietė vaišintis miško laužavietėje iškepta kaimiška kiaušiniene. Šventei baigiantis Vilkaviškio rajono policijos pareigūnai padėkojo bendruomenei už geranorišką bendradarbiavimą ir „Kaimynų dienos“ proga šventės šeimininkei Bartninkų seniūnei V. Raulinaitienei, įteikė padėkos raštą ir Lietuvos policijos kapeliono kun. Algirdo Tolito knygą „Žmogaus ir Dievo metai“. Kad ši graži kaimyniška tradicija išlaikytų tęstinumą, draugiškai nutarta ir „Kaimynų dienos pereinamoji taurė“ perduota Vištyčio seniūnijai, kuri 2018 m. kartu su Vilkaviškio r. PK organizuos „Kaimynų dienos“ šventinį renginį.
Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK informacija
Laikinai einančią Marijampolės savivaldybės mero pareigas Ireną Lunskienę pasibaigus „Miesto dienų“ įkarščiui gegužės 29-ąją aplankė Marijampolės garbės pilietė Brunhildė Sigl iš Austrijos. Viešnia padėkojo už kvietimą dalyvauti didžiojoje miesto šventėje, kurioje, jos teigimu, patyrė daug gražių įspūdžių. Garbės pilietė pasidalijo priminimais apie šviesaus atminimo merą Vidmantą Brazį, kurį pažinojo nuo pirmųjų jo meravimo metų. Garbės pilietės vardas jai buvo suteiktas 2000-aisiais už labdaringą veiklą Marijampolės, Sūduvos krašto ir visos Lietuvos žmonėms. Kaip ji prisimena, viskas prasidėjo nuo kalėdinių dovanėlių Vilniaus ir Kauno šeimoms. Vėliau savo pedagogine patirtimi ir kūrybiškumu dalijosi su tikybos mokytojais visose Lietuvos vyskupijose. Ponia Brunhildė parapijoje vadovavo tėvų katechezei, vaikų liturgijai, sukūrė parengimo Pirmajai Komunijai modelį, bendradarbiavo leidžiant religinės pedagogikos leidinius. Jos veikla apėmė ir šeimų materialinį rėmimą, našlaičių šefavimą, pagalbą šeimoms, turinčioms ligonių, segančių vėžiu, teikė paramą vaikams maitinti, religijos klasėms bei kitoms patalpoms įrengti. Dar vėliau ji mokė senyvo amžiaus žmones, kaip iki gilios senatvės išlikti judriems ir žvaliems, įgyvendino projektą. Per tą laiką užsimezgė daug kontaktų čia, Marijampolėje. Tarp jų – ir buvusio mero našlė ponia Birutė Brazienė, kurią viešnia po vizito savivaldybėje ketino aplankyti.
Nenuilsdama ponia Brunhildė dirba ir dabar, nors jai jau 77-eri. Zalcburge, kur ji gyvena su vyru ir yra savo laiku yra išauginusi du įsivaikintus berniukus, veda skaitytines mišias, mokykloje dirba su skaitymo sutrikimų turinčiais vaikais, moko pabėgėlių vaikus. Linkėdama laikinajai merei I. Lunskienei sėkmės viešnia sakė: „Gerai, kad jūs esate moteris. Tai nauja užduotis, naujas būdas“.
Per Marijampolės „Miesto dienas“ rengiamas bėgimas už miestą visuomet pritraukia garsių šalies bėgikų. Sporto šventė ne tik sudomina šeimas, organizacijas, bendruomenę, bet ir profesionalus.
Daugiausiai patyrusių sportininkų rungiasi pusmaratonio trasoje, kurią šiais metais pirmas įveikė marijampolietis Paulius Bieliūnas (01:15:59), atstovavęs Marijampolės lengvosios atletikos klubui. Antrąją ir trečiąją vietas užėmė kauniečiai Mindaugas Viršilas (01:18:14) ir Alfonsas Kazlauskas (01:22:16).
Pirmąsias vietas moterų pusmaratonio kategorijoje dalinosi bėgikės iš kitų miestų, pirmoji trasą įveikė Gitana Akmanavičiūtė (01:29:05) iš Kauno, Eurelija Venskaitytė (01:30:13) iš Vilniaus, trečioji atbėgo Sada Bukšienė iš Kauno (01:23:21). Greičiausia marijampolietė pripažinta pusmaratonio trasą įveikusi Kristina Globienė (01:48:34), atstovavusi Nacionalinio kraujo centro suburtai Kraujo donorų komandai. Jau antrus metus iš eilės tai buvo gausiausiai bėgime dalyvavusi komanda, kurią sudarė 65 bėgikai.
„Renginys kasmet profesionalėja, pasipildo naujais elementais, tačiau visų pirma išlieka neatskiriama miesto dienų švente, kurios dėka pritraukiame svečių į miesto dienas ir patiems miestiečiams pateikiame puikią atrakciją”, – sako organizatorius, Marijampolės lengvosios atletikos klubo pirmininkas Darius Kemeraitis.
Greičiausia mama su savo mažyliu vežimėlyje buvo Roberta Šlekienė. O 5 km. bėgo vos 7 metų mergaitė Gretė Velykytė, vyriausias (jau ketverius metus iš eilės) – 86 metų Jonas Žilinskas, žinomas bėgikas visoje Lietuvoje. Gausiausiai bėgusi šeima – Pavelčikai, vis didinantys bėgimo distancijas. Už įkvėpimą ir ryžtą apdovanotas neįgaliojo vežimėliu trečiąkart 5 km. trasą įveikęs Audrius Lukšys bei pirmąkart Girius Globys. Bėgime gausiai dalyvavo įmonės „Vidara“, „Juodeliai“, „Moki-veži“ bei organizacijos Marijampolės kolegija, Visuomenės sveikatos biuro komanda „Už sveiką Lietuvą“, sporto klubas „Aikido“ ir kiti.
„Kai prieš keturis metus pristačiau idėją, kad Marijampolei reikia turėti savo bėgimą, didelio palaikymo nesulaukiau, šiandien be šio renginio sunkiai įsivaizduojamos miesto dienos. Žmonės laukia, ruošiasi, kai kurios šeimos juokauja, kad net susilaukė pagausėjimo, kad galėtų rungtis gausiausiai bėgusios šeimos kategorijoje. Renginyje matome daug šypsenų, įkaitusių, laimingų veidų, tai yra tikroji tokio daug darbo pareikalaujančio renginio prasmė”, -– sakė organizatorė Vaida Kelerytė – Burokienė. Ji pridūrė, kad be gausaus atsidavusių savanorių būrio tokia šventė nebūtų įmanoma, todėl nori padėkoti už jų darbą ir energiją.
„Bėgam už Marijampolę“ dalyvavo beveik 700 žmonių, iš jų 200 vaikų. Šis bėgimas unikalus tuo, kad remiasi savanorišku darbu ir po bėgimo organizatoriai nepanaudotas lėšas skiria miesto gražinimui. Prieš metus buvo sukurtas 3D piešinys miesto erdvėse, o jau greitai bus pristatyta ir nauja idėja, kurią miestui dovana ši sporto šventė.
Birželio 9 d. (penktadienį) 16 val. Marijampolės savivaldybės viešosios bibliotekos „Draugystės“ filiale vyks rašytojos Loretos Jastramskienės naujausios knygos „Bilietas į Grįžulo Ratus“ pristatymas.
Ketvirtoji autorės knyga „Bilietas į Grįžulo Ratus“ (leidykla „Homoliber) – tai esė apie dvylika pasaulio rašytojų, kurių kūriniai gyvena Šiaurės miestelyje kartu su autore. Gi de Mopasanas (Guy de Maupassant), Oskaras Milašius, Žanas Žakas Ruso (Jean Jacques Rousseau), Šarlis Bodleras (Charles Baudelaire), Antanas Šileika, Imbi Paju, Erikas Marija Remarkas (Erich Marija Remarque), Dagas Solstadas, Samuelis Shemas, Kristijonas Donelaitis, Stefanas Cveigas (Stefan Zweig) ir kiti, su kuriais rašytoja susitinka nekasdieniškose vietose, tapo artimais jos bičiuliais jausmų ir istorinių įvykių pasaulyje.
Pasak autorės, rašytojų kūryboje gvildentos temos jos kūrybine valia tapo ir šių dienų socialinių problemų analizės svarbia dalimi, nulemiančia daugelį gyvenimo sprendimų. Keturi jų šiandien gyvena ir kuria skirtingose pasaulio valstybėse (JAV, Kanada, Norvegija, Suomija), su trimis jų rašytoja buvo susitikusi, rengusi pokalbius kultūros ir meno medijoms.
Į klausimą, iš kur gavo tokį brangų bilietą, L. Jastramskienė atsako: „Paveldėjau iš artimųjų. Grįžulo Ratus matau visada ir visur, net nuskridusi tūkstančius kilometrų nuo namų. Naktį kalnuose pakeliu galvą į dangų, o jie ten pat, kaip ir matyti pro miegamojo langą namuose Šiaurės miestelyje. Jie man visada primena tremtyje nuo bado, šalčio, ligų mirusius lietuvius vaikus, jų mamas, tėčius. Mano senelei Julijai pavyko Sibire išsaugoti tėtį, todėl ir aš atsiradau, nors tai atrodė neįmanoma. Kai žiūriu į Didžiuosius Grįžulo Ratus, pirmiausia išgirstu traukinius. Tuos, kurie vežė lietuvius „pas baltas meškas“. Beje, šį žvaigždyną graikai vadino Didžiosios Lokės žvaigždynu“.
Trijose knygos esė – apie Kanadoje gyvenančio lietuvių kilmės rašytojo Antano Šileikos, estės Imbi Paju ir prancūzų rašytojo G. de Mopasano kūrybą autorė aptaria Lietuvos okupacijos pasekmes, genocidą patyrusių žmonių potrauminio streso sindromą ir šių dienų tikrovę.
Susitikimo metu autorė rodys skaidres, kuriose fiksuotos susitikimų su dvylika rašytojų ir jų personažais vietos.
Apie autorę
Loreta Jastramskienė (g. 1963 m.) dvidešimt trejus metus dirbo Lietuvos žiniasklaidoje, parašė ir paskelbė daugybę straipsnių, reportažų, interviu, žurnalistinių tyrimų, apybraižų, esė, apsakymų. Rašytoja išleido keturias knygas: romanus „Vanduo nemoka kalbėti“ (2008 m., „Ciklonas“), „Juokingos moters agapė“ (2011 m., „Homoliber“), „Įpėdiniai“ (2015 m. „Versus aureus“) ir esė knygą apie rašytojus „Bilietas į Grįžulo Ratus“ (2017 m., „Homoliber“).
Rugpjūčio 24–31 dienomis Marijampolėje vėl skambės nuostabiai gražūs, žydintys, fontanų kriokliais ir muzikos garsais ošiantys miesto parkai. Čia vyks ketvirtasis klasikinės ir džiazo muzikos vasaros festivalis „Marijampolė Music Park”.
Nuo pat gyvavimo pradžios 2014 m. festivalis išlaikė tarptautiškumo ženklą. Praėjusiais metais su ambicingais tarptautiniais projektais „Lietuva plius” pradėjęs muzikinį žygį, šiais metais jį tęsia toliau, išlaikydamas tradicijas, atrasdamas festivalyje dar neskambėjusius muzikos stilius, propaguodamas jaunuosius talentus, pristatydamas premjeras, ieškodamas koncepcijos ir sujungdamas visa tai į būsimos Marijampolės, kaip Lietuvos kultūros sostinės, muzikinius tiltus.
Festivalį rugpjūčio 24 d. 19 val. Poezijos parke atidarys neseniai susibūręs kamerinis orkestras „Vento Musicale”, kuris kartu su latvių unikaliu balsu – kontratenoru Sergejumi Jegersu – parengs baroko epochos programą „Orfėjo dainos”. Atidarymo koncerte dalyvaus garbės svečias trimitininkas, Klaipėdos miesto meras Vytautas Grubliauskas Kongas, kuris solo ir kartu su solistu iš Latvijos parengs kelias improvizacijas. Barokas susilies su džiazu, o Klaipėdos, šių metų kultūros sostinės, miesto meras Vytautas Grubliauskas simboliškai, trimito garsais perduos Kultūros sostinės žinią Marijampolės miestui, kuris perims ir toliau neš Lietuvos kultūros sostinės vardą 2018-aisiais. Koncertą ves savo šaknimis marijampolietis, pernai festivalyje debiutavęs ir visų mylimas režisierius Vytenis Pauliukaitis.
Klausytojų laukia dvi intriguojančios, romantiškos ir nostalgija paženklintos džiazo naktys, kurios tradiciškai vyks Vytauto parke tradiciniu laiku – 21 val. Pirmojoje – rugpjūčio 25-tos naktyje – savotiški sugrįžimai į Tėvynę – savo programą „Kelionių dainos/Songs of Travel“ pristatys lietuvių kilmės vokalistė Raminta Babickaitė, gyvenanti ir dirbanti Vokietijoje, kartu su kontrabosininku iš Brazilijos Patricku Florencio. Šiam unikaliam balso ir kontraboso duetui talkins Lietuvos džiazo meistrai – pianistas Feliks Zakrevskij ir perkusininkas Darius Rudis. Antrojoje džiazo naktyje rugpjūčio 26-ąją vienintelė galimybė Lietuvoje išgirsti spalvingą ir egzotišką džiazo duetą. Savo romantiškai gaivią programą „Tu – mano saulėlydis/You – my Sunshine“ pristatys vokalistė iš P. Afrikos Tutu Puoane ir pianistas ir Belgijos Ewout Pierreux.
Kaip visuomet festivalyje skiriamas dėmesys žodžiui, poezijai, minčiai. Rugpjūčio 27–ąją 17 val. „Kačių kiemelyje“ jaunos kartos menininkės – arfininkė Joana Daunytė ir aktorė Gabija Urniežiūtė. Talentingosios merginos suvienys savo kūrybines jėgas ir pristatys programą „Jos + AR_fa”. Unikalu, tai, jog abiejų atlikėjų tėveliai valdė plunksną ir kūrė eilėraščius, tai galėsime išgirsti ir išvysti Eglės Storpirštienės režisuotame „Jos + AR_fa” žodžio ir muzikos vyksme – nuo jaunystės iki brandos.
Rugpjūčio 30 d. 19 val. vakaras Poezijos parke bus ypatingas – festivalis kvies atrasti muziką – graudulingasis Fado su žymia latvių dainininke Jolanta Gulbe Pashkevich ir žavingasis Bossa Nova su puertorikiečiu gitaristu Neff Irizarry. Koncerte taip pat girdėsime ir kitus žymius Lietuvos ir Latvijos džiazo virtuozus – perkusininką Arkadijų Gotesmaną, saksofonininką Denisą Paschkevičių, kontrabosininką Reinį Ozolinsą.
Festivalio uždarymo koncerte 31 d. 19 val. Poezijos parke – Klaipėdos menininkų desantas ir originalus jų projektas „Metų laikai”. Tai Klaipėdos violončelių kvarteto, vadovaujamo Mindaugo Bačkaus, ir teatro „Padi dapi fish”, vadovaujamo režisierės ir choreografės Agnijos Šeiko, bendras projektas kurtas specialiai Klaipėdos violončelių festivaliui. Čia žymusis A.Vivaldi kūrinys „Metų laikai” skambės visiškai kitaip ir ne vien dėl to, kad jį atliks ne solo smuikas ir orkestras, o keturios violončelės, bet ir dėl to, kad muzikos vyksmą šiuolaikiškai ir netradiciškai įkūnys šokio, pantomimos, teatro menas.
Ketvirtasis festivalis „Marijampolė Music Park” savo programos idėjomis neša simbolius ir ženklus – pirmasis ir paskutinysis festivalio koncertai paženklinti esamos ir būsimos Lietuvos kultūros sostinių ženklais, išlaikytos tradicijos. Tai „Lietuva plius” projektai, sugrįžimai – lietuvių menininkai, grįžtantys į Tėvynę koncertuoti mums, ir atradimai – tai kažkas naujo, nežinomo ir nepatirto, tai premjeros ir vieninteliai pasirodymai Lietuvoje MMP festivalyje.
„Iki festivalio liko lygiai trys mėnesiai, dar tikrai labai daug laiko – visa nuostabi vasara, bet labai nekantravau paskelbti programą. Labai norėčiau, kad jau dabar paskutinę vasaros savaitę suplanuotumėte praleisti Marijampolėje – nuostabioje Muzikos ir Parkų sąskambių oazėje. Patirkite geras emocijas, nes čia gera ir lengva svajoti…”, – sako festivalio organizatorė ir meno vadovė Eglė Kasteckaitė.
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – apskr. VPK) Kelių policijos pareigūnai nuo sausio mėn. iki šios dienos Marijampolės apskrityje jau nustatė 100 transporto priemonių vairuotojų, kurie vairavo transporto priemones būdami apsvaigę nuo alkoholio ir kuriems nustatytas neblaivumas didesnis nei 1,5 prom. alkoholio.
Šių 100 asmenų atžvilgiu pradėti ikiteisminiai tyrimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. 7 d. (tas, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio – baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų). Bauda už vairavimą išgėrus (kaip neblaivumas viršija 1,5 prom.) (LR BK 47 str. 3 d.) gali siekti iki 500 MGL (iki 19000 eurų) dydžio, o areštas (LR BK 49 str. 3 d.) – nuo 15 iki 90 parų. Vadovaudamasis LR BK 68 str. teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis (teisė vairuoti transporto priemonę) nuo vienerių iki trejų metų. Beje, už tokį nusikaltimą LR BK 67 str. 2 d. 7 p. numato ir vieną iš baudžiamojo poveikio priemonių – turto – automobilio – konfiskavimą. Uždraudimas naudotis specialia teise, turto konfiskavimas, išplėstinis turto konfiskavimas gali būti skiriami kartu su bausme.
Policija primena, kad vairuotojų blaivumas tikrinamas nuolat, tačiau daug svarbiau – kiekvieno vairuotojo (ir dviratininko) asmeninė atsakomybė. Itin svarbus ir pilietiškumas – neleiskime neblaiviems asmenims sėsti už vairo, o jei jų neįmanoma sulaikyti nuo šio veiksmo, praneškime policijai telefonu 112.
Pareigūnai, reaguodami į tokius (B kategorijos pranešimas apie įvykį – pranešimas apie rengiamą, daromą ar padarytą sunkų, apysunkį ar nesunkų nusikaltimą arba kai nukentėjusiojo gyvybei ar sveikatai gali kilti pavojus, nėra informacijos apie nukentėjusiojo būklę, yra neteisėto turto pasisavinimo ar jo sunaikinimo pavojus, jeigu neturintis įgaliojimų asmuo sulaikė teisės pažeidėją, taip pat pranešimas apie chuliganiškus viešosios tvarkos pažeidimus, viešosios rimties trikdymą, kiti teisės pažeidimai, kai gali kilti pavojus žmonių gyvybei ar sveikatai) pranešimus, paprastai per 8 minutes nustato šiuos asmenis.
Gegužės 20-23 d. Kalvarijos gimnazijos 13–15 m. mokinių komanda, vadovaujama TUC koordinatorių: A. Vaičiūnaitės-Levuškinienės ir R. Vaitulionienės, dalyvavo Europos teritorinio bendradarbiavimo tikslo programos Interreg V-A Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimo per sieną programos projekto „Kultūrinio paveldo išsaugojimas ir puoselėjimas Kalvarijoje ir Suchovolėje“ Nr. LT-PL-1R-076 jaunimo stovykloje „Istorijos atradėjai“ Suhovolėje (Lenkijoje).
Mokiniai pažino, supančioje aplinkoje ieškojo ir atrado Suchovolėje gyvenančių ir gyvenusių tautų – lenkų, žydų, totorių istoriją, kultūrą, religiją. Kalvarijos gimnazijos ir Suchovolės gimnazijos mišrios komandos nukeliavo virš 30 km., atrasdamos vis kitokią istoriją. Žaisdami „Miesto žaidimą“ (Urban game) ieškojo nuorodų ir užduočių, vedančių prie buvusios sinagogos, senųjų,tapusių nereikalingais ir paliktų kryžkelėje kryžių, naršė upės dugną ir brovėsi mišku, sekdami nuorodomis į senąsias žydų kapines, šifravo telefonų numerius bei geografines koordinates, ieškodami kelio iki veikiančių katalikų kapinių ir Islamo(totorių) religijos bei kultūros centro, 1775 m. karališkojo astronomo Simono Antoni Sobiekrajskio paskelbto geometriniu Europos centru.
Pažinus miestą, atrastas kulinarinis paveldas. Jaunimas, vadovaujamas patyrusių specialistų, gamino „Miesto žaidime“ atrastų kultūrų patiekalus. Ieškodami kelio į Okopy kaimą, mokiniai susipažino su sovietinio režimo 1984 m. nukankinto pal. kun. J.Popieliuško gyvenimu ir veikla. Užsiėmimų metu jaunimas lavino komunikacinius, sportinius, žinių pritaikymo įgūdžius.
Gera žinia Kalvarijos savivaldybės gyventojams: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir UAB „Kalvarijos komunalininkas“ gegužės 24 d. sudarė projekto „Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo sistemų renovavimas ir plėtra Kalvarijos savivaldybėje“ sutartį.
Numatyta darbų pradžia – š. m. birželio 21 d.
Projektui įgyvendinti yra skirtos Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos – 449,153,00 Eur. Įvertinus esamą situaciją ir pritaikius gerą inžinerinę praktiką, šiomis lėšomis numatoma rekonstruoti vandentiekio tinklus Kalvarijos mieste, Savanorių gatvėje, pakloti naujus nuotekų tinklus Kalvarijos mieste, Vasario 16-osios gatvėje, ir įrengti vandens gerinimo įrenginius Kalvarijos mieste bei Jungėnų kaime.
Projektu siekiama užtikrinti nepertraukiamą kokybiško geriamojo vandens tiekimą pagal nustatytus paslaugų kokybės, aplinkosaugos ir sveikatos apsaugos reikalavimus ir suteikti galimybes Kalvarijos savivaldybės gyventojams prisijungti prie centralizuotos nuotekų tvarkymo sistemos bei gauti kokybiškas vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugas.
Šios investicijos prisidės prie Kalvarijos savivaldybės socialinės ir ekonominės plėtros, gyventojų gyvenimo kokybės gerinimo bei aplinkos saugojimo. UAB „Kalvarijos komunalininkas“ bus atsakingas už tęstinę veiklą po projekto pabaigos ir užtikrins projekto rezultatų tęstinumą.
Kiekvieno iš mūsų savo namuose tikriausiai dar rastume vieną ar kitą namų apyvokos daiktą, sovietmečiu parsivežtą iš Gardino. „Važiuojam apsipirkti į Grodną…“ – sakydavo mūsų tėvai ir seneliai. Ir važiuodavo. Ir apsipirkdavo. Ir parsiveždavo visokiausių prekių, kurių tuo laikmečiu čia, Lietuvoje, nebūdavo, o jei ir būdavo, tai jas galėjai įsigyti, tik „per blatą“, per pažintis. O pirkdavo, tame užsienio mieste, viską: indus, patalynę, krištolo gaminius, drabužius, batus, maisto produktus Mes, vaikai, taip pat laukdavome tų išvažiavimų apsipirkti. Pagrindinė ir geidžiamiausia prekė – saldūs kukurūzai. Tokių pas mus tuomet nebūdavo. O ten juos pirkdavome ne dėžutėmis, o didžiuliais pakais. Dabar prisiminus tuos laikus ir keista, ir juokinga darosi. Bet taip buvo, taip gyvenome. Gardinas tuomet visiems buvo apsipirkimo miestas ir niekas jo nelaikė svetimu, užsieniniu. Jis lietuviams atstodavo šiuolaikinius „Akropolius“ ir „Maximas“. Tik tuomet niekas nekalbėjo, kad Gardinas labai artimas Lietuvai savo istorijos ir kultūros palikimu. Gal vyresnieji ir žinojo, gal jautė, tačiau mums, vaikams,šių istorijų nepasakojo, tai buvo tabu.
Visai kitaip šiandien. Dar neseniai į Gardiną nuvykt reikėjo vizos, dabar jau – tik leidimo. Nepateksi ten nekirtęs sienos, nepraėjęs muitinės procedūrų. Tačiau apie šio miesto ir mūsų valstybės bendrą praeitį dabar kalbama drąsiai. Ir jei ne tarybiniai gatvių pavadinimai, ne sovietmetį primenantis Lenino paminklas ar tankas ant pjedestalo, galėtum pamanyti, kad esi viename iš Lietuvos miestų. Gardinas kaip ir Kaunas, turi savo pėsčiųjų gatvę-alėją, tik ji vadinasi ne Laisvės, o Sovietskaja. Senamiestis švarus, jaukus. Jo architektūra labai sava, panaši į esančią mūsuose. Visa tai liudija miesto gilias istorines šaknis, turtingą praeitį ir sąsajas su Lietuva. Bet apie viską iš eilės…
Ankstyvą rytą, išsiruošėme vienos dienos kelionėn. Smagiai klegėdami, autobusu riedėjome Dzūkijos vingiuotais keliais.Pagal bevizio režimo programą iš Lietuvos į Baltarusiją galima patekti tik per Raigardo pasienio postą prie Druskininkų ir tik į Gardiną: jis – kol kas vienintelė vietovė, į kurią vykstant šioje šalyje nebereikia vizų. Muitinės procedūros užtruko apie valandą. Mus išlaipino iš autobuso, patikrino dokumentus ir visa tai, ką vežėmės iš Lietuvos. Tuomet pasikeitę eurus į rublius ir vykome toliau.
Pirmas lankomas objektas Gardine –Šv. Boriso ir Glebo cerkvė, dar vadinama Koloža. Tai pati žinomiausia ir lankomiausia bei vienintelė Baltarusijoje bažnyčia, kuri nebuvo niekada perstatyta. Jos gyvavimo pradžia datuojama XII amžiumi.Šv. Boriso ir Glebo cerkvės sienų pagrindinė statybinė medžiaga – dar rankomis formuotos iš, kojomis minkyto, molio plytos. Kad būtų tvirtesnės ir dailesnės, šio pastato sienos savotiškai dekoruotos – tarp plytų įmurinti lauko rieduliai. Cerkvės lauko sienoms puošnumo suteikia įvairiaspalviai keraminiai dekoro elementai, iš kurių yra sukurti kryžių motyvai. Šv. Boriso ir Glebo cerkvė pastatyta ant Nemuno kranto. Dar XIX a. upėn kartu supuse statinio nuslinko dalis kalno. Neišlikusi pietinė pastato dalis XIX-XX amžių sandūrojenaujai atstatytaiš medžio: ji trasi prilipinta prie likusios senosios bažnyčios sienų. Todėl apžiūrint šiuos maldos namus tai akivaizdžiai matosi: pusė cerkvės – mūrinė, kita pusė – medinė. Beje, mūrinėje cerkvės sienų dalyje yra įmūrytos kelios plytos su keistais ženklais. Ką tuo norėjo pasakyti anuometiniai meistrai, niekas nežino. Tačiau, yra manoma, kad suradus Šv. Boriso ir Glebo cerkvės sienoje tokią plytą tereikia ją paliesti ir išsipildo kiekvienas noras. Galima tikėti arba ne, bet pamėginti savo laimę norinčių atsirado ir mūsų grupėje.
Šv. Boriso ir Glebo cerkvė šiandien naudojama religinėms apeigoms. Jų metu teko pabuvoti maldos namų viduje, kur išlikę autentiški interjero elementai, sienų tapybos fragmentai. Prieš aštuonis šimtus metų statytoje cerkvėje – puiki savita akustika. Kad jąišgauti, sienose įmūryti horizontaliai paguldyti moliniai indai, primenantys amforas. Ši cerkvė yra viena iš pretendenčių į UNESCO pasaulio paveldo titulą.
Vos keliasdešimt žingsnių atstumu nuo Šv. Boriso ir Glebo cerkvės išlydome paminklą-atminimo akmenį skirtą Dovydui Gardiniškiui. Jis apie 1283-1326 m. buvo LDK kunigaikštis, Gardino seniūnas, žymiausias Gedimino karvedys,kaip daugelis tuometinių kunigaikščių, klasta nužudytas ir palaidotas Gardine, netoli Šv. Boriso ir Glebo cerkvės.
Pažintį su Gardinu tęsėme apžvalgine ekskursija autobusu po miestą, o prie Gaisrinės bokšto mūsų kelionė prasidėjo pėsčiomis. Netoli tenuėjus išvydome Gardino pilių kompleksą. Jį sudaro dvi
pilys: senoji ir naujoji. Kiek palypėjus į kalniuką žvilgsnis užkliuvo už medžio skulptūros. Tai –
paminklas Vytautui Didžiajam. Jis pastatytas Baltarusijos lietuvių bendruomenės pastangomis. Pasukę dešiniau, ir perėję seniausią Baltarusijoje akmeninį tiltą, patekome į senąją Gardino pilį. Ji dar vadinama Vytauto pilimi, nes čia kurį laiką rezidavo didysis kunigaikštis Vytautas. Vėliau šią pilį perstatė Steponas Batoras.
Naujoji Gardino pilis statyta jau XVIII amžiuje. Tai Lenkijos karalių ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių vasaros rezidencija. Po II pasaulinio karo ji perstatyta: bevaikštant po pilies teritoriją, galima surasti sovietmečio ženklų. Ypač į akis krinta sovietinis herbas virš pagrindinio įėjimo į rūmus.
Dvi Gardino pilys – Senoji (statyta Vytauto) ir Naujoji (XVII. a) – sakytum, visiškai atskiros, stūksančios ant gretimų kalvų Nemuno pakrantėje. Tačiau jos mena gilią bendrą Baltarusijos ir Lietuvos istoriją. Prisipažinsiu, tikėjausi kažko daugiau. Šios pilys didžiulio įspūdžio nepaliko. Tiesa, į vidų nebuvome užėję – jas apžiūrėjome tik iš lauko. Kitokius jausmus sukėlė pilių istorija. Ji didinga, o svarbiausia tai, kad senąją pilį statė Vytautas ir nuo šios pilies prasidėjo miesto augimas, klestėjimas. Joje buvo aptariami ir sprendžiasi svarbūs mūsų tautos reikalai, o architektūrą įtakojo Bona Sforca, kuri čia gyveno. Steponui Batorui Gardinas buvo ypatingas: jis miestą pavertė savo nuolatine rezidencija, čia gyveno ir mirė.
Dar viena asmenybė, tiesianti kultūros tiltą iš Gardino į Lietuvą, – Ezė Paulauskaitė-Ožeškienė-Nagorskienė. Ji –rašytoja, publicistė, novelistė, rašiusi lenkų kalba, pasirašinėjusi slapyvardžiu Gabriela Litwinka. Gardine, ji parašė apysakas „Pan Graba“, „Marta“, „Mejeris Ezofovičius“. Šiame mieste buvo išleista Ezės Ožeškienės apysaka „Prie Nemuno“, „Chamas“. Rašytoja turėjo apie keturių tūkstančių knygų biblioteką Gardine. Namas, kuriame ji buvo įkurta ir prieinama visų luomų miesto gyventojams, tebestovi ir šiandien. Mes jį aplankėme. Dalis bibliotekos knygų sudegė 1885 m. Išlikusiąją dalį savo testamentu rašytoja paskyrė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai.
Netoli nuo Ezės Ožeškienės namo rymo amatininkų namelis. Jo istorija mane ištiesų suintrigavo. Pasirodo, Gardino seniūnu tapęs, Antanas Tyzenhauzas sumanė į miestą pritraukti amatininkų: taip norėjo atgaivinti nusmukusį valstybės ūkį. Jis mieste pastatė daug namelių amatininkams, kviesdamas būtent čia pradėti ir plėtoti verslą. Nameliai buvo pastatyti iš medžio (kadangi Baltarusijoje daug miškų, tai mediena buvo pigiausia statybinė medžiaga), tačiau, kad jie atrodytų prabangiau bei įspūdingiau, nuo gatvės pusės namo fasadas buvo mūrinis. Tokių namelių čia buvo visas kvartalas. Iki šių dienų išliko tik vienas. Dabartiniais terminais pasakytum, kad seniūnas Antanas Tyzenhauzas buvo strategas, sumąstęs tuometinėmis sąlygomis įdomų, o kartu ir keistą projektą. Šiai miestelio asmenybei pastatytas paminklas, jo vardu pavadinta aikštė, yra išlikę ir jo rūmai.
Gardine tebeveikia garsusis zoologijos sodas, dar vis svajojantis įsigyti savo dramblį. Garsus jis tuo, kad sovietmečiu buvo žinomas didžiule gyvūnų įvairove. Lietuvos gyventojai jį noriai lankydavo, žinoma, prieš tai pavaikštinėję parduotuvėse ir įsigiję reikiamų prekių. Mes į jį neužsukome – dar turėjome aplankyti nemažai žymių miesto vietų.
Gardinas – miestas, kuriame gausu įvairių religinių bendruomenių maldos namų, pastatų bei kitų kultūrinių ženklų. Paminėtinos mano jau šiek tiek anksčiau aprašyta Šv. Boriso ir Glebo cerkvė; Pokrovos cerkvė –Stačiatikių katedra Dievo Motinos globos bažnyčia; Gardino Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia; Gardino Didžioji (choralinė) sinagoga.
Pokrovos cerkvė – Dievo Motinos globos bažnyčia, buvo pastatytas 1907 metais. Tai puošnūs, tebeveikiantys stačiatikių maldos namai. Įžengus į juos apgaubia nepaprastas jaukumas: cerkvėje labai šviesu, akį patraukia puošnūs altoriai, negali nepastebėti nuostabių ikonų.
Didžiulį įspūdį paliko Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia. Ji – vėlyvojo baroko sakralinės architektūros paminklas LDK. Šie maldos namai savo dydžiu, architektūra ir reikšme prilygsta kitoms dviem svarbiausioms Jėzuitų bažnyčioms, tai – Krokuvos ir Vilniaus.Jos statybos pradžia laikomi 1678 metai. Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčia – trinavis, bazilikinis, lotyniško kryžiaus plano, kupolinis sakralinis pastatas su dviem bokštais. Joje yra dvylika altorių. Labai puošnus ir įspūdingas pagrindinis didysis altorius.Nuostabą ir susižavėjimą kelia tai, kad visi jie pagaminti iš medžio, tačiau atrodo kaip marmuriniai. Pagrindinis altorius patyrė gaisrą, tačiau buvo atkurtas toks, koks buvo anksčiau. Apie šią nelaimę primena truputį šviesesnė jo, nei kitų bažnyčioje esančių altorių, spalva.
Didžioji sinagoga ir žydų kvartalas Gardine – visai netoli pilių komplekso. Reikėtų paminėti, kad dvidešimtame amžiuje Gardine buvo apie keturiasdešimt keturios sinagogos. Trumpam stabtelėjome prie atminimo lentos, žyminčios liūdną Gardino žydų likimą. Antrojo pasaulinio karo metais žydų getas Gardine buvo Pilies gatvėje. Jame, mažesniame nei pusė kvadratinio kilometro plote, gyveno apie penkiolika tūkstančių žydų tautybės žmonių. Daugelio Gardino žydų gyvenimai nutrūko koncentracijos stovyklose. Šios tautos naikinimas Antrojo pasaulinio karo metais skaudžiai palietė tiek Lietuvoje, tiek Baltarusijoje irkitose šalyse gyvenančius žmones.
Kelionės pabaigoje nuvykome į pramogų ir turizmo centrą „Karobčycy“. Tai stilizuota baltarusių ponų dvarvietė, kurioje galima apžiūrėti apie trisdešimt įvairių pastatų. Iš savo dvaro ant balto žirgo raitomis išjojusi mus pasitiko mitologinė Baltarusijos miškų valdovė Zervana. Pasveikinusi atvykus į jos valdas, pakvietė paviešėti bei smagiai praleisti laiką. Zervana atlydėjo mus iki žirgyno, kuriame auginama apie keturiasdešimt žirgų. Supažindino su pačiais žymiausiais ristūnais ir jų pasiekimais. Vėliau leidomės įkelionę po didžiulę centro teritoriją. Aplankėme mini zoologijos sodą, kuriame gausu naminių ir laukinių paukščių bei gyvūnų. Kiek tolėliau, parke, laukiniai elniai, jakai gyvena natūraliomis sąlygomis – laisvi bėgioja didžiuliame plote. Beje, į šią gyvūnijos pasaulio teritoriją lankytojai vežami karietomis, laisvai vaikštinėti ten neleidžiama. Visa pramogų ir turizmo centro „Karobčycy“ teritorija išpuošta medžio skulptūromis. Daugelis jų gimė plenero „Nemuno legendos“ metu. Labai miela buvo tarp daugybės medžio skulptūrų suradus mūsų krašto tautodailininkų darbus. Pasidžiaugėme Antano Lastausko ir Juozo Videikos medžių skulptūromis, sukurtomis pasakų motyvais.
Nepastebimai greitai prabėga diena Gardine. Laikas sukti namo, tačiau kaip grįžti be lauktuvių? Paskutinis trumpas sustojimas – prekybos centre. Apsirūpinę pageidaujamomis prekėmis pasukome namų link. Aplankytas miestas paliko gerus įspūdžius. Jo ir Lietuvos bendra istorija Gardiną pavertė artimu, pažįstamu ir savu.
Gegužės 29 d. Marijampolės FC „Sūduva“ merginų futbolo komanda startavo Lietuvos moterų asociacijos „Hummel“ lygos pirmenybėse Druskininkuose. Marijampolietės A pogrupyje varžosi kartu su Alytaus SRC, Alytaus MFK-Dzūkija, Alytaus r. MFK „Alovė“, Lazdijų FK „Lazdė“ ir Drsukininkų V. Kapčiaus FM komandomis. B pogrupyje susitinka Vilniaus MFK „Žalgiris“, Varėnos jaunimo rinktinė, Vilniaus FM, Prienų FK „Prienai“, Kauno FK „Kibirkštėlės“, Vilniaus MFK „Žalgiris“-B komandos.
Pirmose rungtynėse marijampolietės 7 minutę išsiveržė į priekį ,po saugės Miglės Padolskytės įvarčio, prieš Alytaus r. MFK „Alovė“ komandą. Antrasis įvartis į varžovių vartus krito po gynėjos Godos Tamulynaitės pakelto kampinio, kurį puikiai išnaudojo puolėja Gabija Valiukevičiūtė. Baigiantis pirmajam kėliniui Miglė Padolskytė dar kartą nuginklavo varžovių vartininkę 3-0. Antrajame kėlinyje varžovėms pavyko pelnyti garbės įvartį 3-1.
Antrose rungtynėse marijampolietės po tikslaus gynėjos Godos Tamulynaitės smūgio 1-0 įveikė Alytaus SRC futbolininkes ir iškovojo tris taškus.
Praėjusiose Lietuvos pirmenybėse varžėsi 10 komandų, tarp kurių Marijampolės FC „Sūduva“ futbolininkės iškovojo bronzos medalius.
Antrasis pirmenybių turas numatomas rugsėjo mėnesį.
Marijampolės miestas šį savaitgalį buvo šurmulingas – čia vyko tradicinės „Miesto dienos 2017“. Šiemet jos dedikuotos Magdeburgo teisės Marijampolei suteikimo 225-osioms metinėms. Į miestą ta proga sugužėjo daug užsienio svečių iš susigiminiavusių miestų Lenkijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Latvijoje ir Estijoje, atvyko Marijampolės garbės piliečiai. Kultūros ministerijos garbės ženklu ,,Nešk savo šviesą ir tikėk“ svečių akivaizdoje buvo apdovanota meno mecenatė Beatričė Kleizaitė-Vasaris, Lietuvai padovanojusi dvi puikias meno erdves – jos vardo menų galeriją Marijampolėje ir Angelų muziejų Anykščiuose.
Visas tris savaitgalio dienas vyko koncertai, sporto varžybos, įvairios pramogos. Sūduvos prekymetis kaip ir kasmet pritraukė per pusę šimto nagingų meistrų, miesto centre veikia apie dešimtį lauko užeigų, siūlančių maisto ir išrankesnio skonio mėgėjams. Šiais metais pirmą kartą šventei panaudotas faktas, kad Marijampolėje buvo Lietuvos cukraus pramonės pradžia. Buvo sumanyta surengti „Cukrinį festivalį“.
Penktadienio popietę šventine įstaigų, įmonių, organizacijų eisena, kurioje dalyvavo apie pusantro tūkstančio marijampoliečių, prasidėjusi šventė tęsėsi iki vėlumos. Laikinai Marijampolės savivaldybės mero pareigas einančiai Irena Lunskienei perduoti Magdeburgo teisės akto atvyko puošnūs dvariškiai (šokėjų grupė „Reverence“, vadovė Daina Misiukevičienė) iš Kvietiškio dvaro, kuris laikomas miesto ištakomis. Po iškilmingo atidarymo skambėjo Edmundo Seiliaus ir Kristinos Zmailaitės jau trečią kartą Marijampolėje rengiamo „Šv. Jurgio meno sezono“ pradžios koncertas. Iškilmingame koncerte grojo Kauno miesto simfoninis orkestras, dirigentas Modestas Barkauskas, skambės nuo operos šedevrų iki šių laikų populiarių šlagerių, kuriuos dainavo operos ir lengvosios muzikos atlikėjai-profesionalai. Koncerte kūrinius atliko E. Seilius, į gimtinę sugrįžusi Neringa Nekrašiūtė, K. Zmailaitė ir kiti jauni atlikėjai. Koncertą vedė aktorius Gintaras Mikalauskas.
„Cukrinio festivalio“ pirmą dieną nuskambėjo chorų ir pučiamųjų instrumentų orkestro šou, buvo pristatytas cukrinis Marijampolės herbas su Šv. Jurgiu centre. Mažuosius viliojo „Cukrinė gatvė“, „Saldžių palinkėjimų siena“, „Cukrinių debesų paroda“ ir „Saldžiosios instaliacijos“. Vakare koncertavo grupė „Old city band“ ir jaunoji atlikėja GJan su grupe. Vyko karšto oro balionų varžybos. Šventinę programą užbaigė įvairiaspalvis fejerverkas ir nakties muzika jaunimui.
Šeštadienio rytą Tarybos posėdžių salėje vyko iškilmingas Tarybos posėdis, kurio metu apdovanoti Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliais iškiliausi šių metų žmonės. Jais tapo UAB „Bekeris ir ko“ savininkas architektas Arvydas Bekeris, Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė, Marijampolės oreivių klubo pirmininkas, daugkartinis Europos ir Pasaulio karšto oro balionų čempionas Rimas Kostiuškevičius, UAB „Kubiliaus transportas“ direktorius Kęstutis Kubilius, įkūręs Sūduvos sostinėje visuomenei prieinamą senų automobilių muziejų „Kubilkiemis“, Šunskų seniūnas Rimantas Lekeckas ir AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo centro vadovas Valentinas Vaškevičius.
Poezijos parke visą šeštadienį buvo įsikūrusi Sveikatos ir harmonijos oazė, kviečianti išbandyti sveikatos ir grožio prekes bei paslaugas. Vilkaviškio gatvėje NATO pajėgų techniką visuomenei demonstravo kariai. Nuo vidudienio iki pavakarės skambėjo koncertas, skirtas Tautinio kostiumo metams, po to pasirodė grupė „O lia lia vaikai“ (vadovė Laima Lapkauskaitė) su kūrybinės veiklos 20-mečiui skirtu teatralizuotu koncertu. Vėlai vakare marijampoliečiai pakviesti pasiklausyti kultinės grupės, vadinamos muzikos chuliganais, nes klasiką pateikia savitai, „Dagamba“ iš Latvijos.
Sekmadienį šventės organizatoriai ypatingai laukė šeimų su mažyliais. Atėjusieji ryte į „Kačių kiemelį‘ galėjo svečiuotis pas „Cukrinuką“, čia veikė vaikų kūrybinės dirbtuvės kartu su studija „Kodėlčius“. Nuo 11 val. didžiojoje šventės scenoje skambėjo vaikų kolektyvų koncertas. Tuo pačiu metu nuo Kultūros centro pastato startavo pusmaratonio „Bėgam už Marijampolę“ bėgikai, kurių kasmet nemažėja. Sekmadienio programą vainikavo iš Liudvinavo kilusios ir šiuo metu Vokietijoje dainininkės karjeros siekiančios atlikėjos Lauros Zaman Latvaitis koncertas Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje.
Viešųjų ryšių tarnyba
Irenos Tamulynienės, Aurelijos Baniulaitienės ir Danguolės Micutienės nuotraukos.
07:26 Negaliu atsikelti iš lovos.Guliu susirietusi ir jaučiu, kaip įsivaizduojamos kojos spardo man į pilvą ir juosmenį. Tikriausiai turiu temperatūros, nes labai krečia šaltis ir drebu. Šiandien turėsiu atsisakyti ir sporto terapijos, ir pasivaikščiojimų po apylinkes, ir apskritai ilgesnės vaikščiojimo distancijos, nes net iki tualeto sunku nueiti.
07:58 Jokių pusryčių, fe fefe. Negaliu valgyti, kai taip apetito nėra. Šiomis dienomis esu vaikščiojantis lavonas, išbalusi, susirietusi į kamuoliuką ir dar pamėlusiais paakiais. Netgi, sakyčiau, pajuodusiais.
Klaidas: Kur dingai? Net valgyti neatėjai.
Aš: Pusryčius seselė atnešė man į palatą ir padėjo prie lovos, kad jeigu užsimanyčiau – suvalgyčiau. Nelabai gerai jaučiuosi, todėl jokio apetito nėra.
Klaidas: Ar galiu kuo nors padėti?
Aš: Na, jeigu norėsi, tai nebent galėsi ateit palaikyti kompaniją. Vis linksmiau bus.
Klaidas: Žinoma. Tai eisiu aš dabar dar parelaksuoti į muzikos terapijos kambariuką, o po to ateisiu. Stengsiuosi ilgai neužtrukti.
Aš: Tai tu būk ten kiek nori, nevaržyk savęs tik dėl to. Kada galėsi – tada.
Klaidas: Nenoriu ilgai užtrukti, nes noriu su tavimi daugiau laiko praleisti, kad geriau susipažintume.
Ką man jam atrašyti? Oi negerai, oi negerai… Nežinau, ar aš noriu to paties. Jeigu viskas vyks tokiais tempais, tai bendravimas arba labai greitai atsibos, arba išaugs į kažką didesnio. O nei viena, nei kita šiuo metu visai nenoriu… Kai jis paskui ateis, pasistengsiu kažkaip gražiai tai perfrazuoti. Nenorėčiau dar kartą būti pažeminta. Aišku, nuoširdaus rūpesčio ir dėmesio be galo norėčiau, bet… ne su juo. Jeigu ką rinkčiausi iš vaikinų šiuo metu, tai tik Tajų, nes jis tobulai atitinka visus reikalavimus, kuriuos aš esu išsikėlusi vyriškos lyties atstovams. Tik žinau, kad to niekada nebus, todėl net nėra dėl ko stengtis.
09:22
Jau žinau, kas beldžiasi į duris. Kaip netikėta.
– Sveika.
– Nelabai sveika, bet praeis (pavaidinau, kad nusijuokiau).
– Tai pasakok dabar, kas pasidarė.
– Nieko, tiesiog moteriškos problemėlės taip staigiai užsimanė ir aplankė mane. Tai sakė, kad keletą dienų pasisvečiuos. Tik kad aš jų visiškai nekviečiau…
Klaidas juokiasi.
– Užjaučiu, nors ir neįsivaizduoju, kaip skauda. Kartais svečiai ateina nekviesti.
Nusiprunkščiau.
– Tikrai, užuojautos žodžiai panaikins visus skausmus ir neleis jiems daugiau sugrįžti. O, kad taip iš tikro būtų, tai tikrai likčiau dėkinga tau, kad sugebėjai juos ištarti ir mane ateityje nuo to apsaugoti.
Nusišypsojo.
– Žinau, kad tie žodžiai bereikšmiai, bet ar galėčiau dar ką nors padaryti, kad mažiau skaudėtų?
– Hmm… gal ir galėtum.
– Na?
– Moki dainuoti?
Juokiasi.
– Aš? Dainuoti? Neeee… visiškai neturiu klausos, jeigu uždainuočiau ką nors, tikriausiai dar labiau skaudėti tau viską pradėtų.
– Nesvarbu, aš noriu išgirsti, man tiks, padainuok bet ką.
– Prižadi, kad nuo to pasijusi geriau?
Nusišypsojau.
– Prižaduuuuu!
– Gerai… Pradedu. (Dainuoja): Cater pillar in the tree… How you wonder who you’ll be… Can‘t go far but you can always dream… (pauzė) Wish you may and wish you might… Don’t you worry hold in tight… I promise you the rewill come a day… Butterfly fly away… Butterfly fly away…
Na, dainuojančiu jo nepavadinčiau, bet labiau padirbėjęs galbūt ir sugebėtų. Ir dar tokią gražią dainą… Tik neįsivaizduoju, kokia tai daina.
Jis pradėjo juoktis.
– Eina nafik… Labai keistas jausmas… (Oi, kaip jam nepatogu, veidą išmušė raudonis.)
– Matau, kad nesmagiai jautiesi…
– Nu, taip, niekada nieko nelankiau, vokalo netobulinau, nesimokiau tokių dalykų.
– Bet tu galėtum dainuoti. Patikėk manimi, muzikantė nemeluoja. Kokia čia daina buvo?
– Dėkui, bet man atrodo, kad šūdas… – susigėdo labai, matosi, kad nepratęs nei prie dainavimo, nei prie komplimentų. –Miley Cyrus ir Billy Ray Cyrus „Butterfly fly away“. Viena iš mano mėgstamiausių dainų, nepamenu, kada pradėjau klausyti. Šiaip Miley Cyrus man nėra prie širdies, bet kai šitą dainą pirmą kartą išgirdau, tai tiesiog įsimylėjau, nes viskas joje tobula: tiek žodžiai, tiek atlikimas, tiek melodija, tiek harmonija.
– Labai graži daina. Kai grįšiu namo, klausysiuosi, nes labai užkabino. Ačiū, kad padainavai.
Nusišypsojau.
– Baik jau, nėra už ką, svarbiausia, kad padėjo bent kiek. Tik kitą kartą prašyk, kad padėčiau kaip nors kitaip, nes dainuodamas labai nervinuosi ir susikaustau, nemalonu pasidaro. Nors duše dainos tiesiog liete liejasi. O šitą dainą aš tau per „Bluetooth“ galiu atsiųsti. Arba per feisbuką, visgi dar neapsikeitėme anketomis! – pasakė lyg mažas berniukas, žinodamas, kad greitai gaus saldainį.
– Dėl feisbuko – aš pasivadinusi jame Jazmina Karpo. Ir „Karpo“ kirčiuojama dedant dešininį kirtį ant „a“. Nes tie, kas perskaito, galvoja, kad, žinai, žirklės karpo popierių ar kažkas tokio, bet tai visai kas kita.
– Aš irgi taip iš pradžių pagalvojau, gerai, kad pataisei, – nusiprunkštė. –Čia tavo tikra pavardė?
– Neee… Tiesiog kažkada susigalvojau šitą, o tos raidės tai mano mini paslaptėlė…
Ta „paslaptėlė“ reiškia: Kai Ateis Ramybė, Pasieksiu Oazę. Net neatsimenu, kada ir kaip susigalvojau šitą pasakymą, ir pati neįsivaizduoju, ką jis išvis reiškia. Filosofai ir psichologai išsiaiškintų, o visiems kitiems tegul lai lieka paslaptimi. Net ir man.
– Supratau, okei, pasikviesiu. Eisiu aš į sporto terapiją, tai vėliau susimatysim. Gerai? Gal jausiesi geriau ir ateisi pietų?
– Tikrai taip, matysim!
– Iki susimatymo tada.
– Iki, iki.
Abu nusišypsojome vienas kitam, ir jis išėjo. Į palatą įsiveržė seselė, kuri pasiteiravo, ar geriau jaučiuosi. Tikrai geriau. Pridėjo ranką prie kaktos, patikrino, ar nėra temperatūros, ir kaip gerai – viskas normos ribose. Gal vaistų, o gal Klaido dėka. Tikriausiai vaistų.
„Didžiausias kūrinys yra mūsų pačių gyvenimas. Mūsų gyvenimas yra dovana ir nesvarbu, ar tikime, kad šią dovaną gavome iš Dievo, ar iš savo tėvų. Vien jau suvokimas, kad gyvenimas yra nuostabi dovana, yra paskata būti kūrybiškam. Esame savo likimo kūrėjai. Be to, kūrybiškumas neapsiriboja tik menu. Kūrybiškumo reikia kiekvieną gyvenimo akimirką, ypač bendraujant su kitais. Galime būti kūrybiški savo darbe, laisvalaikiu, savo santykiuose. Esame savo gyvenimo skulptoriai. Jei mes nenorime būti tik nužmogėję robotai, taisyklių vergai, kūrybiškumas yra būtinas.“
Gegužės 26 dieną Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos stadione įvyko tryliktasis šeimų futbolo turnyras. Tradicinis šeimų futbolo renginys „Vieninga šeima“ vyksta nuo 2010 metų, kai pirmąkart įvyko Keturvalakiuose (Vilkaviškio raj.), minint Tarptautinę šeimos dieną. Skirtingais metų laikais renginys vyko manieže ant dirbtinos dangos, futbolo stadione, treniruočių aikštyne, tinklinio aikštelėje, ant smėlio.
Futbolo renginyje galiojo tam tikros taisyklės: žaidžiama su 1 dydžio kamuoliu į mažus vartus; aikštelėje rungtynių metu būtinai turi būti mažiausiai viena moteriškos lyties atstovė; rungtynėse teisėjų nėra, visus iškilusius klausimus sprendžia pačios šeimos, taip parodydamos pagarbą varžovams; kamuoliui užriedėjus už aikštės ribų, kamuolį įveda koja tik moteris.
Šiemet į šeimų futbolo turnyrą atvyko Skamarakų, Burdzilauskų, Naujokaičių, Kisieliauskų, Tamulynų, Gustaičių, Botyrių, Čeplikų, Sabalių, Valiukevičių (Marijampolė), Grygelaičių (Vilkaviškis), Karpavičių (Ringaudai), Burbulių (Igliškėliai) šeimos.
Komandos varžėsi žaisdamos futbolą su pirmo dydžio kamuoliu į mažus vartus. Dalyviai buvo suskirstyti į 2 pogrupius. Po atkaklių, įdomių ir emocingų varžybų paaiškėjo, kad šiais metais „Vieningos šeimos“ nugalėtojų taurę laimėjo ir medaliais pasipuošė Burdzilauskų šeima, Sidabrinės vietos medalius iškovojo Kisieliauskai, o bronzos medaliai atiteko Čeplikų šeimos nariams.
Komandas prizininkes ir dalyves apdovanojo Marijampolės savivaldybės sporto skyriaus vedėjas Vytautas Papečkys ir vyriausioji specialistė Vida Tamkevičienė.
Atskirai buvo apdovanota konkurso „Greičiausia ir taikliausia“ laimėtoja Valiukevičių šeima, kuriai atiteko Lietuvos masinio futbolo asociacijos ir judėjimo „Moterys už futbolą“ įsteigti prizai.
Šventę organizavo Marijampolės futbolo centro treneris Martynas Karpavičius.
Renginio rėmėjas: Marijampolės savivaldybė.
Renginio draugai: Lietuvos masinio futbolo asociacija ir judėjimas „Moterys už futbolą“.
Marijampolės miestas šį savaitgalį pilnas žmonių – čia vyksta tradicinės „Miesto dienos 2017“. Šiemet jos dedikuojamos Magdeburgo teisės Marijampolei suteikimo 225-osioms metinėms. Į miestą ta proga sugužėjo daug užsienio svečių iš susigiminiavusių miestų Lenkijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Latvijoje ir Estijoje, Marijampolės garbės piliečiai. Kultūros ministerijos garbės ženklu ,,Nešk savo šviesą ir tikėk“ svečių akivaizdoje buvo apdovanota meno mecenatė Beatričė Kleizaitė-Vasaris, Lietuvai padovanojusi dvi puikias meno buveines – jos vardo menų galeriją Marijampolėje ir Angelų muziejų Anykščiuose.
Visas tris savaitgalio dienas vyksta koncertai, sporto varžybos, įvairios pramogos. Sūduvos prekymetis kaip ir kasmet pritraukė per pusę šimto nagingų meistrų, miesto centre veikia apie dešimtį lauko užeigų, siūlančių maisto ir išrankesnio skonio mėgėjams. Šiais metais pirmą kartą šventei panaudotas faktas, kad Marijampolėje buvo Lietuvos cukraus pramonės pradžia, Buvo sumanyta pirmą kartą surengti „Cukrinį festivalį“.
Penktadienio popietę šventine įstaigų, įmonių, organizacijų eisena, kurioje dalyvavo apie pusantro tūkstančio marijampoliečių, prasidėjusi šventė tęsėsi iki vėlumos. Laikinai Marijampolės savivaldybės mero pareigas einančiai Irena Lunskienei perduoti Magdeburgo teisės akto atvyko puošnūs dvariškiai (šokėjų grupė „Reverence“, vadovė Daina Misiukevičienė) iš Kvietiškio dvaro, kuris laikomas miesto ištakomis. Po iškilmingo atidarymo skambėjo Edmundo Seiliaus ir Kristinos Zmailaitės jau trečią kartą Marijampolėje rengiamo „Šv. Jurgio meno sezono“ pradžios koncertas. Iškilmingame koncerte grojo Kauno miesto simfoninis orkestras, dirigentas Modestas Barkauskas, skambės nuo operos šedevrų iki šių laikų populiarių šlagerių, kuriuos dainavo operos ir lengvosios muzikos atlikėjai-profesionalai. Koncertą vedė aktorius Gintaras Mikalauskas. „Cukrinio festivalio“ pirmą dieną nuskambėjo chorų ir pučiamųjų instrumentų orkestro šou, buvo pristatytas cukrinis Marijampolės herbas su Šv. Jurgiu centre. Mažuosius viliojo „Cukrinė gatvė“, „Saldžių palinkėjimų siena“, „Cukrinių debesų paroda“ ir „Saldžiosios instaliacijos“. Vakare koncertavo grupė „Old city band“ ir jaunoji atlikėja GJan su grupe. Vyko karšto oro balionų varžybos. Šventinę programą užbaigė įvairiaspalvis fejerverkas ir nakties muzika jaunimui.
Šeštadienio rytą Tarybos posėdžių salėje vyko iškilmingas Tarybos posėdis, kurio metu apdovanoti Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliais iškiliausi šių metų žmonės. Jais tapo UAB „Bekeris ir ko“ savininkas architektas Arvydas Bekeris, Marijampolės kraštotyros muziejaus vyr. muziejininkė Danutė Katkuvienė, Marijampolės oreivių klubo pirmininkas, daugkartinis Europos ir Pasaulio karšto oro balionų čempionas Rimas Kostiuškevičius, UAB „Kubiliaus transportas“ direktorius Kęstutis Kubilius, įkūręs Sūduvos sostinėje visuomenei prieinamą senų automobilių muziejų „Kubilkiemis“, Šunskų seniūnas Rimantas Lekeckas ir AB Šiaulių banko Marijampolės klientų aptarnavimo centro vadovas Valentinas Vaškevičius.
Poezijos parke įsikūrusi Sveikatos ir harmonijos oazė, kviečianti išbandyti sveikatos ir grožio prekes bei paslaugas. Vilkaviškio gatvėje NATO pajėgų techniką visuomenei demonstravo kariai. Nuo vidudienio iki pavakarės skamba koncertas, skirtas Tautinio kostiumo metams, po to pasirodys grupė „O lia lia vaikai“ (vadovė Laima Lapkauskaitė) su kūrybinės veiklos 20-mečiui skirtu teatralizuotu koncertu. Vėlai vakare marijampoliečiai pakviesti pasiklausyti kultinės grupės „Dagamba“ iš Latvijos.
Sekmadienį šventės organizatoriai ypač laukia šeimų su mažyliais. Atėjusieji ryte į „Kačių kiemelį‘ galės svečiuotis pas „Cukrinuką“, čia veiks vaikų kūrybinės dirbtuvės kartu su studija „Kodėlčius“. Nuo 11 val. didžioje šventės scenoje skambės vaikų kolektyvų koncertas. Tuo pačiu metu nuo Kultūros centro pastato startuos pusmaratonio „Bėgam už Marijampolę“ bėgikai. Sekmadienio programą vainikuos iš Liudvinavo kilusios ir šiuo metu Vokietijoje dainininkės karjerą darančios atlikėjos Lauros Zaman Latvaitis koncertas Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje.
Viešųjų ryšių tarnyba
Aurelijos Baniulaitienės ir Danguolės Micutienės nuotraukos.
Šiuo metu jis – ūkininkas, kasdien plušantis, kad jo hektarai žemės duotų derlių, o sena, vaikystės laikus menanti sodyba, esanti Avikilų kaime (Marijampolės sav.), būtų gyvybinga ir tvarkinga. Nueitas gyvenimo kelias šio žmogaus neverčia dairytis atgal su nuoskaudomis, apgailestavimu, kad laikas praeitin nunešęs ir jo triumfo, žinomumo laikus. Ramiai priimdamas metų tėkmę, jis, Liudvikas (paprastai vadinamas tiesiog Liudu) MAČIUNSKAS (g. 1945 m.), vyresniajai kartai pažįstamas kaip iki ašarų prajuokinti gebėjęs praeityje žinomų humoro grupių, tais laikais vadintų agitbrigadomis, artistas, sąmojais trykštantis renginių vedėjas, mėgaujasi kasdienybe, prisodrinta kaimo darbų, nuolatinio sąlyčio su gamta.
Trauka scenai – nuo mokyklos suolo
L. Mačiunskas, dar besimokydamas tuometiniame Marijampolės V. Mykolaičio-Putino vardo internate-vidurinėje mokykloje, jau spėjo atsiskleisti kaip didelių gabumų scenai turintis žmogus. Liudas su malonumu dainavo mokyklos chore, šoko tautinių šokių būrelyje, buvo aktyvus įvairiuose renginiuose (su pagarba jis dabar prisimena mokytoją Andrių Vasilčiką, kuris įkvėpdavo mokinius saviraiškai). Taip pat jis lankė ir sodininkų-daržininkų būrelį: jam, kaimo vaikui, trauka prie žemės paslapčių, darbų buvo įgimta, o mokykloje, tuomet turėjusioje ir savo sodą, ir daržą, tai buvo puiki galimybė teorines sodininkystės, daržininkystės žinias derinti su praktika. Kaip parodys vėlesnis gyvenimo kelias, mokykloje gauti įgūdžiai pravers ir scenoje, ir… žemės ūkyje.
Pirmasis didelis vaidmuo – pirmoji didelė sėkmė
Vos 1964 m. pabaigęs vidurinę mokyklą, Liudas iškart šoko į kareiviškus ilgaaulius. Būtinoji karinė tarnyba atėmė trejus metus, po kurių jis įsikūrė Marijampolėje: penkerius metus dirbo tuometinėje vadinamojoje gazifikacijos valdyboje, po to – melioracijos valdyboje, o daugiausiai metų – tuometiniame putliųjų verpalų fabrike.
Marijampolėje 1970 m. susikūrė liaudies teatras, bazavęsi dabartinio dramos teatro patalpose. Susikūrusi ir vietinių artistų trupė, vadovaujama teatro direktoriaus bei režisieriaus V. Misevičiaus, pakvietusio į ją ir Liudą, iškart griebėsi didelio darbo. Vos per metus Marijampolės liaudies teatras pastatė didelę trijų dalių dramą „Aštuntoji vaivorykštės spalva“, kurioje Liudas suvaidino pagrindinį vaidmenį – Olegą. Dramos, kurios pagrindinė mintis – meilė ir didelis vienas kito supratimas gali tikrus stebuklus daryti, pastatymas buvo labai stiprus, o Liudo vaidmuo jam visam gyveniman atmintin įsirėžė. Su šiuo pastatymu tuomet marijampoliečiai labai plačiai išgarsėjo: laimėjo I vietą respublikos liaudies teatrų konkurse, kaip nugalėtojai Lietuvai atstovavo Baltijos liaudies teatrų festivalyje, vykusiame Rygoje, kur scena dalijosi su 14 kitų TSRS respublikų liaudies artistais.
„Auksiniais“ agitbrigadų laikais
1971 m. talentingas vadovas iš Šakių Regimantas Raškauskas Marijampolėje sukūrė taip vadinamą agitbrigadą, kurioje ima dalyvauti ir Liudas, kelerius metus save plėšydamas tarp teatro ir agitbrigados. Vis tik prioritetą atiduoda agitbrigadai: teatras, kuriame jis suvaidinęs didįjį rimtą vaidmenį, vėliau tampa antraeiliu užsiėmimu, kol galiausiai išvis su juo atsisveikina. Agitbrigada Liudą ne tik „užkabina“, bet ir visiškai įtraukia: čia daug daugiau erdvės improvizacijai, be to, tais laikais tai buvo kone vienintelė vieša vieta, kur gali sakyti tiesą (žinoma, įvilktą į humoro, satyros, netgi sarkazmo drabužius) ir nebijoti likti žiauriai nubaustas. Liudas kurdavo pačius įvairiausius personažus: tekdavo įsikūnyti į moterį (scenoje staipytis ir su peruku, ir su suknele), į naivų kaimietį ar užkerpėjusį valdininką, netgi kaip kūdikiui įsitaisyti vaikiškame vežimėlyje…
1971–1985 m. – Liudo dalyvavimo agitbrigadoje metai. Tai ir jo, kaip humoristo, triumfo metai, mat agitbrigadoje jis visada grojęs pirmu smuiku – kaip pagrindinis personažas: daug kartų agitbrigada buvusi pripažinta geriausia Lietuvoje, jos pasirodymus stebėdavo sausakimšos žiūrovų salės, griausmingu juoku ir garsiais plojimais palydėdavusios kone kiekvieną artistų frazę, vienoje scenoje teko stovėti su tokiais žinomais humoro šou atstovais kaip A. Valinsku, V. Šerėnu.
Kviesdavo agitbrigadą ir į tuometinių kolūkių susirinkimus, šventes. Reikėdavo labai atidžiai rinkti kiekvieną žodį, kad per daug nepasakytum, o pasakytum viską – kitaip buvo grėsmė nuo scenos nenulipti. Buvę, kad patys artistai laisvai improvizuodavo, netgi šiek tiek nuo iš anksto parengto scenarijaus nutoldami. Buvę, kad vadovas, prisitaikydamas prie situacijos, švelnindavo aštrius scenarijaus kampus prieš pasirodymą, tačiau artistai rasdavo išeitį per daug „nenusicukrinti“: buvę, kad kartą net valandai vadovą kabinete buvo užrakinę, kad jis prieš pat pasirodymą nepakeistų scenarijaus…
Salės, kuriuose vykdavo Marijampolės agitbrigados pasirodymai, lūždavo, publika juokais plyšdavo, o Liudas pats to nežinodamas tapo žvaigžde. Kartą Marijampolėj gatvėje susitinka pažįstamą žmogų, stabteli su juo pakalbėti, po kurio laiko žiūri – aplink minia būriuojasi, ne bet kokia minia – gerbėjų!
…Vadovą vėliau perkėlė į Vilnių, jis į Marijampolę dėl garsiosios agitbrigados kurį laiką dar iš sostinės važinėjo, bet paskui viskas nutrūko.
Atgal į tėviškę
Gyvenimas vietoj nestovėjo. Liudui, gyvenusiam mieste (butą čia iki šiol tebeturi), pokyčiai pasireiškė ne tik dėl atsisveikinimo su agitbrigada, bet ir asmeninėje plotmėje: Mačiunskų šeimas, užauginusi du sūnus, išbandymų neatlaikė, ir nuo 1983 m. Liudas gyvena vienas. Keitėsi ir laikai. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Liudas pasineria į žemės ūkį, mat Avikiluose jo laukia sena tėviškės sodyba: seni pastatai, šimtamečiai ąžuolai, 20 ha žemės ir viena likusi mama. Apskritai, kalbėdamas apie savo tėvus, L. Mačiunskas ir dabar neslepia dėkingumo jiems: tėvai, nors ir savamoksliai, buvo labai išsilavinę. Ypač mama, buvusi „Pavasarininkų“ draugijos sekretorė (organizaciniai, sceniniai Liudo gabumai, matyt, iš mamos ir paveldėti). Senieji Mačiunskai užaugino 8 vaikus: 5 sūnus ir 3 dukteris. Pagrindinis auklėjimo principas šeimoje – visus vaikus išmokyti darbo, kad gyvenime patys galėtų savimi pasirūpinti. Liudo mama nugyveno ilgą gražų gyvenimą. Kai buvo atidaromi Avikilų Vaiko tėviškės namai, ji, tuomet jau 90 metų amžiaus moteris, dalijosi prisiminimais, diskutavusi su garbingais iškilmių svečiais. Iki pat paskutinio atodūsio (mirė 2014 m., sulaukusi 102 metų) moteris išsaugojo šviesų protą, gerą atmintį.
Įsikūręs tėviškėje, Liudas griebėsi ūkininkavimo (čia labai pravertė ir baigti 4 kursai Kauno žemės ūkio akademijoje): 15 metų laikė pieno ūkį, o paskui (ir dabar) liko tik augalininkystė..
Į kasdieninių darbų tėviškėje sąrašą Liudas įtraukia ir gyvenamosios aplinkos tvarkymą, priežiūrą. Tai žmogui labai svarbu. Tegu bičiuliai ir pajuokauja: „Na, ką tu čia, Liudai, geriau eik lapų grėbti!“, Liudas į tai net neatsikerta. „Eisiu“, – tiek teatsako.
„Man įdomu dirbti“, – labai nuoširdžiai pripažįsta Liudas, kuriam kasdienis darbas – varomoji gyvenimo jėga. Štai kodėl jis nesvajoja apie keliones, užsienius. Net į 10 dienų kelionę vykti nenorėtų. Kodėl? „Dešimt dienų šmirinėsiu ir nebūsiu sau įdomus“, – paprastai atsako žmogus.
Su įjungta ramesne pavara
Kaimo gyvenimo ir darbų ritmas lemia, jog Liudas per daug laisvo laiko neturi, nors vien tėviškės laukais jo būtis neapsiriboja. Jaunystėje grojęs akordeonu, yra folkloro ansamblio „Žibinyčia“ narys (dainuoja ir šoka), jau 25 metai gieda Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčios chore (būtent išvykoje su choru pats popiežius Jonas Paulius II dukart jam, kaip ir kitiems choristams, spaudęs ranką), turi artimų bičiulių ratelį, kurio susitikimai yra savotiški arbatos gėrimo ritualai.
Į sceną Liudas jau nesiskverbia: viena vertus, kiti laikai – kitos vertybės: šiuo metu dominuojantis lėkštas pobūdis šiam žmogui netinka, viskas jam turi būti atidirbta „iki plonumo“, bet kaip nemoka, o šurmulys dėl šurmulio jo nedomina. Retai Liudo veide atsiranda šypsena stebint dabartines humoro grupes: suvulgarintas repertuaras, primityvūs scenarijai… „Kuo toliau nuo tokių žvaigždžių ir mėnulių“, – atsidūsta jis. „Humoras – rimtas reikalas, čia lėkštumui, paviršutiniškumui – ne vieta“, – įsitikinęs L. Mačiunskas, dabartinį savo gyvenimą gyvendamas, kaip pats sako, su įjungta ramesne pavara. Tiesa, ir šioje „pavaroje“ labai daug humoro – tegu jau ne sceninio, kasdieninio, tačiau dėl to nė kiek ne mažiau prasmingo. „Kuo žmogus turi didesnį humoro jausmą, tuo jis išmintingesnis“, – reziumuoja Liudas.
Nuo 2016 m. gruodžio mėn. Kalvarijos socialinių paslaugų centras pradėjo įgyvendinti projektą „Integralios pagalbos paslaugų teikimas Kalvarijos savivaldybėje“ ir teikti integralios pagalbos paslaugas, kurių mobilumas sumažino atotrūkį tarp miesto ir kaimo. Pradėjus gauti integralią pagalbą, pagerėjo ir paslaugas gaunančiųjų, ir jų artimųjų gyvenimo kokybė.
Kiekvieno mūsų gyvenimas turėtų būti prasmingas, visavertis ir orus. Viena iš žmogui duotų vertybių – jo sveikata. Bet kol nesusergame – neįvertiname to, kad galime vaikščioti, mąstyti, girdėti. Tai yramums kaip savaime suprantamas dalykas. Visa tai supranti, kai užklupus negaliai tampi artimiausio žmogaus dalimi, kartais netgi sunku suvokti mus supantį pasaulį. Kaip tinkamai tokiu žmogumi pasirūpinti – dažnai trūksta ir žinių, ir įgūdžių. Artimieji, prižiūrintys sunkią negalią turintį šeimos narį, susiduria su daugybe problemų, sunku patiems išlaikyti teigiamą emocinį ryšį, sunku suderinti darbą su artimo žmogaus priežiūra. Tačiau šiuos rūpesčius galima palengvinti integraliomis pagalbos paslaugomis.
Integralią pagalbą teikia specialiai tam Kalvarijos socialinių paslaugų centre suburtos dvi mobilios specialistų komandos, į integralios pagalbos procesą įtraukiami socialinių paslaugų ir sveikatos priežiūros specialistai.
Integralios pagalbos paslaugų teikimą pagal veiksmingumo kriterijus galima laikyti socialine inovacija Kalvarijos savivaldybėje: paslauga priartėjo prie paslaugos gavėjo, yra kompleksiška ir užtikrinta visą paslaugų grandinę, gerina ilgalaikę slaugos ir globos poreikių turinčių asmenų gyvenimo kokybę. Mažėja hospitalizacijos ir institucinės globos poreikis.
Integralios pagalbos paslaugos – tai visuma slaugos ir dienos socialinės globos paslaugų, kurias teikiant asmeniui tenkinami slaugos ir socialinių paslaugų poreikiai, teikiama nuolatinė kompleksinė specialistų pagalba ir priežiūra.
Integralios pagalbos paslaugų teikimo tikslas – suteikti integralios (dienos socialinės globos ir slaugos paslaugos) pagalbos paslaugas namuose neįgaliems vaikams, neįgaliems darbingo amžiaus ir senyvo amžiaus asmenims su sunkia negalia bei teikti konsultacinę pagalbą šeimos nariams, siekiant padėti jiems derinti šeimos ir darbo įsipareigojimus.
Gegužės 22 d. Kalvarijos gimnazijos aktų salėje vyko įžanginis projekto renginys, kurio tikslas išsiaiškinti svarbiausius klausimus apie projekto „Lyderių laikas 3“ (LL3) naudą ir galimybes savivaldybėje, susipažinti tarpusavyje ir pradėti burti LL3 bendruomenę, pradėti diskusijas dėl siekiamo pokyčio Kalvarijos savivaldybėje. Į renginį atvyko Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centro direktoriaus pavaduotoja, projekto LL3 vadovė Rasa Šnipienė, Švietimo aprūpinimo centro Projektų administravimo skyriaus vyresnioji specialistė Simona Plienaitytė, projekto LL3 tyrėjų grupės vadovė dr. Jūratė Valuckienė, projekto LL3 savivaldybių konsultantas Audrius Matiukas, projekto LL3 savivaldybių kuratorė Renata Pavlavičienė.
Susitikimo metu savo sėkmės istorija pasidalino tautinių lėlių kūrėjai Dalia ir Juozas Arminai. Jie pristatė Lietuvos regionų rūbais papuoštas lėles.
Savivaldybės kūrybinę komandą, kuriai atstovauja 12 narių, pristatė Švietimo ir ugdymo skyriaus vyr. specialistė, kūrybinės komandos vadovė Vida Vasiliauskienė. Susirinkę mokyklų bendruomenių atstovai, kūrybinės komandos nariai aktyviai diskutavo ir pristatė savo idėjas, kokių tikisi pokyčių, kokį miestą mato 2027-aisiais metais.
Gegužės 25 d. vyko 30-asis Kalvarijos savivaldybės tarybos posėdis, kuriame buvo svarstoma 15 darbotvarkės klausimų. Posėdžiui pirmininkavo meras Vincas Plikaitis, o posėdyje dalyvavo 19 tarybos narių.
Pirmuoju darbotvarkės klausimu buvo sprendžiamos Jonų kaimo bendruomenės sportinės bazės praplėtimo finansavimo galimybės, tačiau susirinkusi taryba šio sprendimo projekto įgyvendinimo idėjos nepalaikė.
Vieningai pritarta Kalvarijos savivaldybės dalyvavimui projekte „Lietuvos ir Lenkijos pasienio kaimynystės minėjimas Lietuvos valstybingumo šimtmečio proga“. Įgyvendinant projektą, kartu su partneriais (Lenkijos Respublikos Seinų miestu ir VšĮ „Sveikatingumo idėjos“) bus parengtas bendras turistinis maršrutas, bendra spausdintinė ir elektroninė medžiaga maršruto pritaikymui turizmui, organizuojami bendri pristatymo renginiai partnerių miestų švenčių metu.
Su Biudžeto ir finansų komiteto siūlomais pataisymais buvo patvirtinta biudžetinių įstaigų, kurių savininkė yra Kalvarijos savivaldybė, vadovų darbo apmokėjimo sistema. Taip patpatvirtintas ir Kalvarijos savivaldybės 2017 metų socialinių paslaugų planas.
Tarybos narys Valdas Aleknavičius pristatė klausimą Dėl Kalvarijos savivaldybės tarybos 2015 m. liepos 30 d. sprendimo Nr. T-90 „Dėl Kalvarijos savivaldybės nevyriausybinių organizacijų rėmimo programos tvarkos aprašo tvirtinimo“ pakeitimo, tačiau šiuo klausimu tarybos nuomonės išsiskyrė ir sprendimas nebuvo priimtas.
Nuspręsta leisti vykdyti ikimokyklinio ugdymo programą Kalvarijos vaikų lopšelyje-darželyje „Žilvitis“ vasarą:keturioms grupėms nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2017 m. birželio 30 d.;trims grupėms nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.;Jungėnų skyriuje vienai grupei nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d.
Taryba sutiko iš Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centro.Kalvarijos savivaldybės nuosavybėnperimti ilgalaikį materialųjį turtą –mokyklinį autobusą savarankiškosioms funkcijoms įgyvendinti. Jį perėmus savivaldybės nuosavybėn, transporto priemonė bus perduota Kalvarijos gimnazijai valdyti, naudoti ir disponuoti ja patikėjimo teise.
Atsižvelgiant į gautą Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos raštą„Dėl asfaltuotinų žvyrkelių ruožų atrankos“, taryba patvirtino Kalvarijos savivaldybės asfaltuotinų žvyrkelių ruožus prioriteto tvarką.
Kalvarijos savivaldybės kultūros centrui leista panaudos teise suteikti patalpas Akmenynų kaimo bendruomenei. Bendruomenė aktyviai dalyvauja organizuojant kaimo šventes, edukacines programas, todėl prašė šiai ir kitoms, bendruomenės įstatuose nurodytoms, veikloms leisti naudotis Akmenynų laisvalaikio salės patalpomis.
Savivaldybės taryba pritarė gyvenamųjų patalpų ir jų priklausinių pirkimui neskelbiamų derybų būdu. Norimas įsigyti nekilnojamasis turtas yra Kalvarijos mieste, priklauso Nekilnojamo kultūros paveldo Kalvarijos pašto stoties pastatų kompleksui. Kalvarijos savivaldybės administracija įgyvendina Interreg V-A Lietuva–Lenkija bendradarbiavimo programos projektą „Kultūrinio paveldo išsaugojimas ir puoselėjimas Kalvarijoje ir Suchovolėje“. Projektas įgyvendinamas kartu su pagrindiniu partneriu – Suchovolės valsčiumi (PL). Norint rekonstruoti kompleksą, reikalinga turėti nuosavybės teise visas patalpas (šiuo metu dalis priklauso Valdui Mačiui bei Violetai Mironovai), be to, įgijus gyvenamąsias patalpas-3 kambarių butą, Kalvarijos savivaldybės administracija turės galimybę įrengti rezervinį butą, pritaikytą ekstremaliomis aplinkybėmis nukentėjusiems asmenims laikinajam prieglobsčiui suteikti arba asmenims ir šeimoms, kurie su savivaldybe ar jos įstaigomis yra susiję darbo ar jų esmę atitinkančiais santykiais, apgyvendinti.
Susirinkusi taryba nustatė valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifus 2017 metams; suteikė fiziniams asmenims žemės ir ne aukciono būdu išnuomotos valstybinės žemės nuomos mokesčių lengvatas 2017 metais ir nustatė juridiniams asmenims nekilnojamojo turto mokesčio 2018 metų tarifą, kuris gali būti nuo 0,3 iki 1,0 proc. mokestinės vertės.
Papildomu darbotvarkės klausimupatvirtintas Reagavimo į vaikų ir mokinių savižudybių riziką Kalvarijos savivaldybėje algoritmas ir įgaliotas paskirti atsakingas asmuo už algoritmo vykdymo kontrolę. Kitupapildomu klausimu į posėdžio darbotvarkę įtrauktas sprendimo projektas – Dėl pritarimo ir piniginių lėšų skyrimo projektui „Darbuotojų kvalifikacijos tobulinimas Suchovolės ir Kalvarijos kultūros įstaigose“. Šiuo sprendimu taryba sukūrė teisines ir finansines prielaidas minėtam projektui įgyvendinti. Įgyvendinant projektą, numatoma pažintiniai vizitai Kalvarijoje ir Suchovolėje, bendri ir atskiri mokymai, bus įsigyti 2 kompiuteriai, renginių apšvietimo įranga.
Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – apskr. VPK) Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl netikrų pinigų įgijimo, laikymo ir realizavimo pagal LR BK 213 str.
Tyrimas pradėtas, kai 2017-05-25 į policiją kreipėsi moteris (g. 1944 m.), gyv. Šakių rajone, ir pranešė, kad 2017-05-24 pažįstamam vyrui ji iškeitė 50 eurų nominalo kupiūrą, kuri yra galimai padirbta. Tyrimo metu paaiškėjo, kad vienas netikras pinigas pateko ir į šiame rajone esančią parduotuvę, kada pardavėja jo tiesiog nepatikrino.
Policija sulaikė 4 įtariamuosius, kurie galimai platino suvenyrinius, į 50 eurų kupiūrą panašius „pinigus“, ant kurių išspausdinti kiniški rašmenys.
Policija įspėja, kad netikrų pinigų atsiradimas rinkoje gali turėti labai rimtas pasekmes. Šiais laikais, kai internete galima nusipirkti viską – nuo agurkų sėklų iki lėktuvo, žmonės turėtų būti itin atsargūs. Atsisiųsti kad ir suvenyrinius „pinigus“ yra pavojinga dėl to, kad jie vienais ar kitais būdais gali patekti į rinką, o „nekaltas žaidimas“ užtraukia atsakomybę pagal LR BK 213 str. – tai gresia laisvės atėmimu iki 4-erių metų. Už didelio kiekio netikrų pinigų įgijimą, laikymą, realizavimą gresia laisvės atėmimas iki 10 metų.
Gyventojai turėtų būti itin budrūs atlikdami bet kokias operacijas grynaisiais pinigais – turguose, mugėse, tarpusavyje. Atkreiptinas dėmesys, kad, paėmus į rankas bet kurį euro banknotą, derėtų pirmiausia atkreipti į pagrindinės apsaugos priemones – banknoto paviršius turi būti gruoblėtas, aiškiai turi matytis vandens ženkliai, metalizuotos juostelės, holograminės juostelės ir fragmentai, juose besikeičiantys paveikslėliai.
Jei kyla abejonių dėl pinigo tikrumo, palyginkime jį su kitu to paties nominalo banknotu, kurio tikrumu neabejojame.
Nuotraukoje – netikras pinigas. Štai tokį suvenyrinį pinigą (šiuo atveju – su kinų rašmenimis) neatsargūs žmonės gali įsidėti į savo piniginę.
Gegužės 22, 23 dienomis, Kauno „Santaros“ gimnazijoje vyko du nacionalinės Žaliosios olimpiados pusfinaliai. Juose dalyvavo 12 komandų iš Kauno, Prienų, Vilkaviškio, Kaišiadorių ir Trakų rajonų. Po įnirtingų kovų kelialapius į finalą, ir galimybę rungtis dėl pagrindinio prizo – kelionės į Vokietiją, iškovojoTrakų r. Aukštadvario gimnazija bei Kauno „Saulės“ gimnazija.
Žalioji olimpiada – pirmą kartą Lietuvoje vykstantis, VšĮ „Žaliasis taškas“ ir VšĮ „RV Agentūra“ organizuojamas nacionalinis tarpmokyklinis aplinkosaugos konkursas, kurio tikslas – ne tik išmokyti rūšiuoti, o apskritai atkreipti dėmesį į šiuolaikinio žmogaus elgseną, suteikti progą gilintis į šiuo metu aktualias aplinkosaugos problemas ir imtis realių veiksmų, prisidedant prie problemų prevencijos.
Kaune vykusiuose olimpiados pusfinaliuose susitiko Kauno r. Kulautuvos pagrindinė mokykla, Kauno r. Neveronių gimnazija, Prienų „Žiburio“ gimnazija, Prienų „Revuonos“ pagrindinė mokykla, Vilkaviškio Salomėjos Nėries pagrindinė mokykla, Trakų r. Aukštadvario gimnazija, Kauno „Saulės“ gimnazija, Kauno Gedimino sporto ir sveikatinimo gimnazija, Kauno taikomosios dailės mokykla, Kaišiadorių r. Kruonio gimnazija, Prienų r. Balbieriškio pagrindinė mokykla ir Vilkaviškio r. Paežerių pagrindinė mokykla.
Olimpiadoje pasirodė ne tik mokyklų deleguotos komandos – jas atlydėjo sirgaliai, kurie turėjo įtakos nulemiant pusfinalių nugalėtojus. Renginio metu veikė foto sienelė ir vyko „Facebook“ žaidimas, kuriame jie rinkdami taškus galėjo laimėti papildomus prizus savo komandoms, o pirmosios pertraukos metu dalyvauti eko dirbtuvėse ir iš įvairių atliekų pasigaminti pomponsus, barškynes ir plakatus – viską, ko reikia tikram pašėlusiam sirgaliui.
Renginio dalyvius sveikino komisijos narės – Kauno miesto savivaldybės administracijos aplinkos apsaugos skyriaus vyr. specialistė Kristina Dėdelienė ir Kauno miesto biologijos mokytojų metodinio būrelio pirmininkė Diana Petrauskienė bei Žaliosios olimpiados organizatoriai. VšĮ „Žaliasis taškas“ marketingo ir komunikacijos vadovė Gerda Vainoriūtė gyrė jaunąją kartą ir džiaugėsi rezultatais pasiektais dar pirmajame olimpiados etape, kuomet mokiniai išrūšiavo net 40 tonų atliekų, todėl kiekvieną pusfinalio dalyvį vadino nugalėtoju – jų pasiekti rezultatai yra didelė pagalba mūsų gamtai, o įgytos žinios bus naudingos visą gyvenimą.
Renginio metu komandoms teko įveikti tris olimpiados etapus. Pirmasis buvo protmūšis, kuriame kiekviena komanda atsakė net į 40 klausimų atliekų, atliekų tvarkymo, rūšiavimo ir aplinkosaugos temomis. Antrojoje renginio dalyje mokiniai gavo loginių, skaičiavimo ir kūrybinių užduočių. Jiems teko pasinaudoti skaičiuotuvais, dalyvauti nuotaikingoje žodžių estafetėje ir dėlioti menininkės Jolitos Vaitkutėsiš atliekų kurtais įžymybių portretais puoštas dėliones. Pirmajame pusfinalyje šiose rungtyse geriausiai pasirodė Prienų „Žiburio“ gimnazija („Žiburiukai“) ir Trakų r. Aukštadvario gimnazija („Fenix“), o Antrajame pusfinalyje – Kauno „Saulės“ gimnazija („Saulės baterijos“) ir Vilkaviškio r. Paežerių pagrindinė mokykla („Gamtos bičiuliai“).
Šios komandos pateko į trečiajame etape vykusius finalinius „blic“ turnyrus, kuriuose turėjo vadovautis aštriu protu ir kuo greičiau atsakyti į vedėjo užduodamus klausimus. Po šios rungties, bei susumavus papildomus balus paaiškėjo, jog į spalio mėnesį Vilniuje vyksiantį Žaliosios olimpiados finalą, kurio pagrindinis prizas – kelionė į Vokietiją, pateko Trakų r. Aukštadvario gimnazija ir Kauno „Saulės“ gimnazija.
Gegužės mėnesį įvyks dar 4 pusfinaliai, kuriuose paaiškės, kas prisijungs prie finale jau dalyvausiančių Alytaus r. Butrimonių gimnazijos, Pasvalio r. Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės Bitės gimnazijos, Molėtų gimnazijos, Trakų r. Aukštadvario gimnazijos ir Kauno „Saulės“ gimnazijos komandų.
„Šv. Jurgio meno sezonas” tapo gražia tradicija pietvakarių Lietuvos kultūriniame gyvenime. Sėkmingi pirmieji sezonai duoda signalus, kad profesionali muzika labai domina publiką, nes tai matoma vis didėjančiomis publikos gretomis. VšĮ „Edmundo Seiliaus meno projektai” rengiami koncertai atneša naujų vėjų ne tik į regioną, bet ir į visą Lietuvą, todėl organizatoriai jaučia pareigą toliau šviesti žmones ir žadinti meninį pažinimą. Šiai metais sezoną sudarys 11 įvairių žanrų koncertų, kurie sukvies publiką įvairiose miesto erdvėse.
Pirmasis koncertas gegužės 26 d. 18:00 val. tradiciškai pradės „Šv. Jurgio meno sezoną” ir nuskambės Marijampolės miesto J. Basanavičiaus aikštėje. Iškilmingame koncerte gros Kauno miesto simfoninis orkestras, dirigentas Modestas Barkauskas. Koncerte, kuriame skambės nuo operos šedevrų iki šių laikų populiarių šlagerių, dainuos operos ir lengvosios muzikos atlikėjai-profesionalai.
Antrasis koncertas vyks gegužės 30 d. 18:00 val. buvusioje Mokytojų seminarijoje, o dabar Marijampolės meno mokykloje, kurios puikioje salėje koncertuos Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos ir Marijampolės meno mokyklos mokiniai. Šiuo koncertu norima pradėti gražią tradiciją „Mūsų viltys”.
Trečiasis koncertas įvyks birželio 1 d. 18:00 val. jau legendiniu tapusiame senamiesčio „Kačių kiemelyje” vyks koncertas, rengiamas bendradarbiaunt su Armėnijos ambasada Lietuvoje. Trio „Aguas” muzikantai gyvena Vokietijoje, bet nepamiršta savo šaknų, nes jų muzikinė kalba persmelkta armėnų folkloro.
Ketvirtasis koncertas įvyks birželio 6 d. 18:00 val. Beatričės Kleizaitės-Vasaris galerijoje fortepijono trio FortVio koncertas. Lietuvoje ir už jos ribų jau plačiai žinomas šio žanro kolektyvas atveš mūsų miestui dar negirdėtus opusus.
Penktasis koncertas nuskambės birželio 8 d. 18:00val. senamiesčio „Kačių kiemelyje” – neseniai pradėjęs savo veiklą veržlus akordeonų kvartetas „Keys4Soul” kvies į itališkos muzikos vakarą su solistais.
Šeštasis koncertas vyks birželio 13 d. 18:00 val. Liuteronų bažnyčioje. Meno sezonas kvies į ypatingo skambesio koncertą, nes LMTA medinių pučiamųjų instrumentų kvintetas „Nauji garsai” pakvies mus į kelionę su muzikine programa „Muzikinės kelionės laikmečiais”.
Septintasis koncertas birželio 15 d.18:00 val. Marijampolės dramos teatre. Čia įvyks nacionalinės premijos laureatų dainininkės Astos Krikščiūnaitės ir Čiurlionio styginių kvarteto muzikos vakaras. Suskambės retai atliekami prancūzų kompozitorių opusai.
Aštuntasis koncertas birželio 20 d. 19:00 val. Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje vyks religinės muzikos koncertas, kuriame išgirsime valstybinį chorą „Vilnius” ir Valstybinį pučiamųjų instrumentų orkestrą „Trimitas”. Koncerto dirigentas Dainius Pavilionis.
Devintasis koncertas birželio 22 d. 18:00val. vyks Marijampolės cukraus fabriko senajame angare. Naujo muzikinio projekto premjera, kurios iniciatorius multiinstrumenininkas Saulius Petreikis kartu su VDU kameriniu orkestru ir solistų grupe atvers vis populiarėjančios „world” muzikos puslapius.
Dešimtasis koncertas birželio 27 d. 18:00val. sukvies jaunimą į cukraus fabriko angarą pasiklausyti gyvai atliekamos profesionalios, šių dienų populiarios muzikos, kurią atliks SKAT bigbendas ir jaunieji Lietuvos talentai: Karolina Rastenytė, Neringa Nekrašiūtė, Dominykas Vaitiekūnas, Dainotas Varnas.
Vienuoliktasis koncertas birželio 30 d. 20:00val.jau tradiciškai uždarys „Šv. Jurgio meno sezoną” premjeriniu kūriniu Šv. arkangelo Mykolo bazilikoje. Brandžiausias Lietuvoje nacionalinis simfoninis orkestras, dirigentas Juozas Domarkas, profesionalūs chorai iš Vilniaus ir Marijampolės bei solistai atliks legendinę Lietuvoje dar neskambėjusią Žiulio Masne misteriją-oratoriją „Eve”(“Ieva”).
„Šv. Jurgio meno sezono” sėkmė, publikos aktyvumas, žingeidumas ir geranoriškumas, mūsų darbai ir idėjos jau gavo platų atgarsį visoje Lietuvoje ir už jos ribų. Mūsų organizuojamas renginys jau yra įtrauktas į EFFE (Europe for festivals, festivals for Europe) festivalių organizaciją. Norime kuo plačiau atverti profesionalios klasikinės ir lengvosios muzikos duris Lietuvos muzikos mėgėjams. Daugelį meno sezono koncertų inicijavome patys, nes matėme, kad būtent tokios muzikos žmonės trokšta ir laukia. „Šv. Jurgio meno sezonas” į savo veiklą stengiasi įtraukti kuo daugiau regiono žmonių ir tai ne vien menininkai, bet ir verslo atstovai, kurie mato perspektyvas ir reikšmę”, – sako „Šv. Jurgio meno sezono” organizatorius E. Seilius.
Jų šių metų meno partneriai: Lietuvos nacionalinė filharmonija, Valstybinis choras „Vilnius”, Kauno miesto simfoninis orkestras, Marijampolės kultūros centras, Armėnijos ambasada Lietuvoje, Prancūzų Institutas, Krašto apsaugos savanorių pajėgos. Informaciniai partneriai: LRT. Visi koncertai lankytojams nemokami.
Trijose knygos esė – apie Kanadoje gyvenančio lietuvių kilmės rašytojo Antano Šileikos, estės Imbi Paju ir prancūzų rašytojo G. de Mopasano kūrybą autorė aptaria Lietuvos okupacijos pasekmes, genocidą patyrusių žmonių potrauminio streso sindromą ir šių dienų tikrovę. 
