Kalėdinė prekyba internetu: kaip atskirti fiktyvią elektroninę parduotuvę?
Įsibėgėjant prieššventinei prekybai saugumo ekspertai gyventojus įspėja atidžiai rinktis elektronines parduotuves. Šiuo metu interneto erdvėje galima aptikti nemažai fiktyvių parduotuvių, kurios imituoja žinomus prekių ženklus ir vilioja didelėmis nuolaidomis. Apsipirkę tokioje parduotuvėje gyventojai rizikuoja negauti užsakytos prekės bei atskleisti sukčiams savo internetinės bankininkystės duomenis. Tokių apgavysčiųžmonės gali lengvai išvengti, jei žinos, kaip atpažinti ir pasirinkti tikrą ir patikimą internetinę parduotuvę.
„Internetu prekes ar paslaugas įsigyja vis daugiau Lietuvos gyventojų ir tokiu pirkėjų aktyvumu bando pasinaudoti elektroniniai sukčiai. Klasikinis pavyzdys –žinomų gamintojų prekių siūloma įsigyti už labai žemą kainą. Susiviliojęs pasiūlymupirkėjas lieka apgautas – prekė jo, žinoma, nepasiekia, be to, gali būti nukopijuoti atsiskaitymo kortelės arba prisijungimo prie interneto banko duomenys“, – pasakoja „Swedbank“ operacinės rizikos ekspertas Mindaugas Montvilas.
Nukopijavę prisijungimo prie interneto banko ar mokėjimo kortelės duomenis sukčiai toliau juos naudoja savo kėslams – juos parduoda ar perduoda bendrininkamsarba patys apsiperka elektroninėse parduotuvėse.
Pasak „Swedbank“ eksperto, bankų darbuotojai tokiais atvejais visuomet bando gyventojams padėti. „Jei žmogus į banką kreipiasi nedelsdamas, neteisėtus pavedimus mes dažnu atveju galime susekti ir padėti gyventojams susigrąžinti praprastus pinigus. Tačiau norint išvengti tokių stresinių situacijų, elektroninėse parduotuvėse apsipirkinėjantiems žmonėms visada patariame nepamiršti paprastų saugaus apsipirkimo taisyklių“, – tęsia M. Montvilas.
Parduotuvių reputacija – svarbu
„Swedbank“ elektroninės saugos ekspertas sako, kad prekes ir paslaugas visuomet saugiausiapirkti geros reputacijos beižinomoseLietuvos ir užsienio elektroninėseparduotuvėse. Taip pat būtina atidžiai tikrinti elektroninės parduotuvės internetinį adresą. Neretai fiktyvios elektroninės parduotuvės adresas nuo originalios gali skirtis tik viena ar keliomis raidėmis – atrodo panašiai kaip originalas, bet visgi tai jau klastotė.
„Jei internetinės parduotuvės pavadinimas nieko nesako, apie jį nesate nieko girdėję, pasiteiraukitedraugų ar pažįstamų, panaršykite galimų pirkėjų atsiliepimų internete. Veiklos istorijos neturinčius, nežinomus pardavėjus reiktų vertinti kritiškiau“, – pataria M. Montvilas.
Nepasitikėkite abejotinais pasiūlymais
Gyventojus sukčiai dažnai bando apgauti siūlydami jiems gerai žinomas aukštos kokybės prekes už labai žemą kainą. Paprastai prisidengiama nuolaidomis ar išpardavimu. Todėl gyventojams verta atminti, jog aukštos kokybės prekių už labai žemą kainą dažniausiai nebūna. Pasak M. Montvilo, jei anoniminėje elektroninėje parduotuvėje matote panašų ypatingai viliojantį pasiūlymą, neskubėkite tuoj pat pirkti prekės, o įsitikinkite, ar tai nėra gudriai užmaskuotas sukčių jaukas.
Apsaugokite savo „elektroninę piniginę“
„Swedbank“ ekspertas primena, jog internetinęprekybą vykdantiems asmenims ar parduotuvėms bankai dažnai suteikia „Bank link“ paslaugą, kuri mokant už pirkinįpirkėją automatiškai nukreipia į interneto banko paskyrą.Prisijungus prie jos ir suvedus asmeninius identifikavimo duomenis, svetainėjeautomatiškai pasirodo jau paruošta mokėjimo forma. Tai papildomas įrodymas, kad parduotuvė yra patikima ir saugi.
Internete apsiperkantys „Swedbank“ klientai savo banko mokėjimo kortelėmsturi įjungti saugaus pirkimo internetu programą. „Visa“ kortelėms saugų atsiskaitymą internetu užtikrina tarptautinė saugumo programa „Verified by Visa“, o „Maestro“ ir „MasterCard“ kortelėms – „MasterCard SecureCode“.
Interneto parduotuvės, kurios dalyvauja šiose programose, išsiskiria matomais minėtų programų logotipais. Šios programos reikalauja, kad kiekvienas atsiskaitymas internetu būtų patvirtintas papildomomis autentifikavimo priemonėmis.
Galima patikrinti
Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba renka informaciją apie vartotojų teisių pažeidimus ir skelbia oficialų sąrašą, kuriame pirkėjai gali pasitikrinti, ar elektroninė parduotuvė neturi skundų dėl blogo aptarnavimo, nekokybiškų prekių ar vėluojančio pristatymo (http://vvtat.lt/index.php?2098734415).
Jei internetinėje parduotuvėje apsiperkate pirmą kartą, šiame sąraše visuomet galite patikrinti, kaip parduotuvę vertina kiti šalies gyventojai. Tikrų lietuviškų elektroninių parduotuvių duomenis taip pat galima lengvai patikrinti Juridinių asmenų registre.
Kiekvienu atveju, kai kyla įtarimų, jog susidūrėte su elektroniniais sukčiais,būtinai apie tai informuokite savo banką.
Saulius ABRAŠKEVIČIUS
Omaras Chajamas
„Nebijokite prarasti tuos, kurie nebijojo prarasti Jūsų. Kuo ryškiau dega tiltai už nugaros, tuo šviesesnis kelias prieš akis…“
Šventovė be sienų
…Kalva, esanti netoli Užutrakio dvaro, greta kelio Trakai–Rykantai atšakos, vedančios link Būdos kaimo kryžkelės, pažymėta viena dešimtimi angelų skulptūrų. Čia stovi tikėjimo, atjautos, meilės, vilties, sveikatos, dvasios ramybės, motinos ir vaiko, tautų atgimimo, Baltijos kelio ir kiti angelai. Apie šią kalvą gruodžio 7 d. Marijampolės Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoj buvo pristatyta knyga ANGELŲ KALVA. Pristatyme dalyvavo leidinio autorė Lolita Piličiauskaitė-Navickienė.
Renginio dalyviai išgirdo pasakojimą apie tai, kaip gimė pati idėja, kaip ilgai truko jos įgyvendinimas: skulptorių paieška, kūrybinis procesas ir knygos leidyba –rėmėjų, redaktoriaus, fotografų, popieriaus, leidėjų paieška ir pan. Nueitam keliui paviešinti, kūrusiems žmonėms, vykusiems renginiams pristatyti, įgyvendintiems projektams atskleisti, visiems bent kuo prisidėjusiems padėkoti, kaip sakė pati autorė, ir buvo imtasi šios knygos leidybos. Išskirtinai nuoširdžią padėką autorė išsakė prof. dr. Libertui Klimkai, padėjusiam iššifruoti angelų skulptūrų simbolinę prasmę pačių angelų ir jų nešamos žinios pažinimui. Knyga skirta kiekvienam iš mūsų – pedagogams ir tėvams, turistams ir gidams bei žmonėms, ieškantiems įprasminti savo veiklą, siekius, vertybes (skyrius „Tavo angelas“ – apie tokią galimybę). Žinios sklaida apie šią vietovę, kurioje vis dažniau susiburia žmonės, anot autorės, yra būtina, nes pastaroji – tarsi šventovė be sienų, kur vyksta dideli ir maži stebuklai, išsipildo slapčiausi norai, svajonės.
Knyga padės suprasti ir patį ANGELŲ KALVOS „veikimo principą“ – telkimas, veikla bendram tikslui, kad taptum rankomis, ieškančiomis kitų rankų ir širdžių…
Renginį vedusi metodininkė Jūratė Gaidienė padėkojo mielai Lolitai už jos širdies šilumą, suteiktą galimybę kiekvienam iš mūsų pakilti virš kasdienybės, išskaidrinant mūsų sielas, ir pasidalino klaipėdietės rašytojos ir poetės Aldutės Vakarės (apmąstymų knygos apie žmogaus būties prasmę „Kartais Angelas pasirodo“’ autorės) mintimis: „…kiekvienas žmogus yra menininkas, kuriantis savo muziką, rašantis savo knygą, piešiantis savo paveikslą. Ir nesvarbu, kokį meno kūrinį jis dovanoja pasauliui, svarbu tik pats instrumentas – širdis. Ji viena sujungia žmogaus sielą, protą ir kūną į vieną visumą; ji viena žmogų sujungia su gamta“.
Pristatyme dalyvavo ir ne tik apie angelus dainavo Marijampolės Sūduvos gimnazijos ansamblis „Klevelis“ (vadovė – Danutė Klevienė) bei Marijampolės „Ryto“ pagrindinės mokyklos ir Marijonų gimnazijos mokinukai, kiekvienam renginio dalyviui padovanoję pačių rankomis pagamintus angelus.
Laimutė KRAUKŠLIENĖ, kultūrinių renginių organizatorė
Autorės nuotraukos.
Edita Lei: į kūrybos erdves – su vaikystės pasaulio lengvumu
…Ji pataikė tiesiai į „dešimtuką“: per dvejus metus – dvi pasakų knygos, iliustruotos jos rankų darbo lėlėmis („Miglų slėnio fėjų pasakos“ ir „Miglų slėnio fėjų burtai“), ir – stulbinantis pasisekimas: vaikai, ypač mergaitės, jau neįsivaizduoja savo gyvenimo be Fėjų slėnio!
…O 2016 m. lapkričio 26 dieną Garliavoje duris atvėrė Fėjų slėnio galerija, kurioje įsikūrė visi pasakų iš minėtų knygų personažai. Ir ne tik! „Visas šis projektas būtų taip ir likęs tik mintyse, jei ne žmonės, kurie buvo pakviesti į atidarymo vakarėlį“, – sakė knygų autorė Edita Lei. Taigi dėkoti yra kam: pirmiausiai knygų autorės šeimai, seniems ir naujiems draugams, leidėjams ir šio namo šeimininkui… O nuo gruodžio 1 dienos galeriją jau gali aplankyti visi fėjų ir pasakų pasaulio gerbėjai…
„Lengvumas yra teisingai, – teigė išminčius Chuang Tzu. – Pradėk teisingai, ir tu esi lengvas. Tęsk lengvumą, ir tu esi teisus“. Būtent su tuo lengvumu leidžiamės ne tik į Editos Lei pasakų pasaulį, bet ir į kiekvieno iš mūsų sielos užkaborius. Lengvumas, sielos aiškumas, pirmapradis tikrumas – ar ne to ilgimės kiekvienas iš mūsų? Ir per tą lengvumą ateinanti išmintis (beje, antrosios Editos Lei knygos reziumė): „Kad gyvenime daug lengviau, kai turi gerų draugų, kuriais gali pasitikėti. Kad reikia klausyti, ką sako tavo širdis, o ji niekada nemeluoja. Kad kovoti neverta, nes visada galima rasti būdų, kaip gyventi taikiai. O kad išsipildytų svajonės, reikia tikėti savimi ir turėti drąsos leistis į žygius.“ Visai tai įmanoma, jei širdyje dar gyva vaiko savyje dvasia. Apie tai – pokalbis su Edita Lei.
– Kodėl saviraiškai pasirinkai aplinkos tyrinėjimą iš vaiko pozicijų?
– Negalėčiau konkrečiai atsakyti į šį klausimą. Tai tarsi savaime atėjo, nes nemėgstu apsunkinti gyvenimo. Manau, viskam gali būti sprendimas, jei paprasčiau pažiūrėsi į daugelį situacijų, būtent tai man ir patinka vaikuose.
– Vaikystės pasaulis kupinas ne tik magijos, stebuklų, bet ir tikrumo, nuoširdumo. Kodėl visi šie dalykai, vaikui tampant suaugusiu, dažniausiai pamažu išblėsta?
– Ne visiems išblėsta, tikrai yra nemažai suaugusių kurie be galo nuoširdūs ir tikri. Kartais tai net glumina, kol supranti, kad žmogus tiesiog toks yra, ir tada pasidaro gera su juo būti. Bet daugumai užaugus gyvenimo lengvumas tikrai išblėsta. Manau, tai natūralu, nes atsiranda išlikimo klausimas, atsakomybė prieš savo vaikus, rūpestis dėl tėvų, savojo „aš“ paieškos – juk visa tai kažkada už mus darė kiti!
– Yra žmonių, kurie išsaugoję savyje vidinį vaiką. Ką apie tokius žmones gali pasakyti? Viena iš jų esi tu. Kaip pavyko tai išsaugoti?
– Pirmiausia, kas man ateina į galvą, tai, kad nenorėjau užaugti. Nuo 16 metų šį norą pamiršau ir prisiminiau tik būdama 35 metų, kai pati auginau dukrą. Pamačiusi tą lengvumą vaiko gyvenime, pasiilgau ir pati to jausmo. Nuo tada kažkas manyje pasikeitė, bet… Taigi visiškai išsaugoti vidinio vaiko savyje nepavyko, o prisiminti prireikė pastangų. Žinoma, dar labai pasisekė, kad mano vyras toks žmogus, kuris suteikė galimybę kapstytis prisiminimuose, be to, turėjau tam laiko.
– Ką tau kalba mažoji Edita? Ar dažnai ją girdi? Kokie jūsų pašnekesiai: draugiški, su priekaištų, paskatinimų atspalviu ar…?
– Ji man kartais pažeria priekaištų dėl to, kad pamiršau svajones, kad pritrūkstu drąsos, kurios, sakiau, atsiras, kai užaugsiu, kad supykstu ant gyvenimo, kuris nepaisant nieko toks nuostabus! Aš labai džiaugiuosi, kad vis dar ją girdžiu – taigi turiu galimybę prisiminti tai, kas man ne tik kažkada buvo labai svarbu, bet ir dabar.
Kai būni mažas, dažnai suaugusieji iš tavęs tikisi daugiau arba kažko kito, nei sugebi arba nori, natūralu, kad pradedi tam priešintis. Prasideda pykčiai, ir pradedi manyti, jog esi negeras arba nevykėlis. O kai dabar pagalvoju, tai buvo tokios smulkmenos… Tad savo mažajai Editai (tai, likusiai praeityje) neturiu jokių priekaištų. Buvau truputį padauža, bet nieko neatsitiko ir dabar to nesigailiu, nes man buvo linksma.
– Vaikystės pasaulyje, kad žmogus augtų ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, būtinas idealas, orientuotas į grožį, gerumą, teisingumą, meilę, gyvenimo veržlumą, sveiką humorą. Tavo knygų personažai neša idėją apie idealą, kurio reikia siekti: būti gražiam (visapusiškai), draugiškam, teisingam, matuoti viską širdimi ir mylėti mylėti. Pakomentuok šias mintis plačiau.
– O ko dar gyvenime siekti ? Smurto, pavydo, apgaulės, blogio, karų, klastos ir taip apstu – to siekti nereikia. Taip norėtųsi, kad pasaulyje įsiviešpatautų suvokimas, jog visi turime pasistengti būti geresni ir laimingi. Nesiekiant naudos ar garbės, ne kito sąskaita, bet ir ne save aukojant, o visada iki galo ieškant geriausio sprendimo visiems. Tai, beje, nelengva, bet mes šeimoje bandome taip gyventi.
– Antroji knyga apie Miglų slėnio fėjas baigiasi keturiomis anksčiau cituotomis išmintimis: „Kad gyvenime daug lengviau, kai turi gerų draugų, kuriais gali pasitikėti. Kad reikia klausyti, ką sako tavo širdis, o ji niekada nemeluoja. Kad kovoti neverta, nes visada galima rasti būdų, kaip gyventi taikiai. O kad išsipildytų svajonės, reikia tikėti savimi ir turėti drąsos leistis į žygius.“ Pakomentuok jas plačiau, kad ne tik vaikai, bet ir jų tėveliai mokytų jas taikyti savo gyvenime.
– Dažniausiai matome filmuose apie didvyrius, draugų ištikimybę, tikėjimą savo jėgomis ir dažnas filmui pasibaigus atsidusdamas ištaria: „Taip būna tik filmuose…“ Tai kodėl ne tu tas ištikimas draugas? Nesitikėk to iš kitų, tiesiog tu būk toks! Tai kodėl nedrįsti daryti tai, apie ką svajoji? Bevertė kova – prieš akis laukas po mūšio, kuriame tūkstančiai žuvusių brolių, tėvų, mylimųjų, ar tikrai taip turi būti? O širdis – ji visa ko esmė, ne veltui ją taip skauda, kaip kenčiame, ir ne šiaip sau ji daužosi iš laimės, kai esame laimingi.
– Antrosios knygos išėjimas sutapo su galerijos Garliavoje atidarymu. Koks tos galerijos tikslas, kokia numatoma joje veikla, ateities perspektyvos?
– Kai aš sugalvojau, kad autorinės lėlės gali būti knygos iliustracijomis, nebuvo jokių tolimesnių planų. Tiesiog man pačiai visa tai labai patiko, galvojau, jog tai būtų gražu ir įdomu. Kai atsirado knyga, vasarą pas mane į namus pradėjo vykti žmonės. Iš Raseinių, Vilniaus, Tauragės, Telšių, Druskininkų… Pasibaigus šiltiems orams, žmonės vis dar prašėsi į svečius, tad ir buvo nuspręsta kažką daryti. Dabar norinčius pamatyti Fėjų slėnio gyventojus galiu pakviesti į Garliavą, galiu papasakoti, kaip buvo iliustruojamos knygos. O veiklos visada atsiras. Kol kas planai tik iki Naujų metų, o ką veiksime 2017-aisiais, sužinosime jiems atėjus.
– Ar jau gali save vadinti rašytoja? Kaip gimsta istorijos, kaip žodžiai dėliojasi į sakinius?
– Esu tiesiog pasakotoja, man patinka kurti situacijas, fantazuoti, žmonėms suteikti roles, ieškoti tipažų ir jiems pritaikyti kažkieno išmintį arba šmaikštumą. Kurdama istorijas, aš tarsi patenku į filmą, man tiesiog norisi nuotykių, ir smagu, kad dabar į tuos nuotykius galiu pakviesti ir kitus.
– Ką Edita Lei žada toliau kurti?
– Dabar aš vėl rašau ir lipdau, tačiau šios lėlės pareikalaus daug laiko – projektas gana rimtas, tad užtruks. Turiu galeriją, kurioje kartais lauksiu svečių ir kursiu ten ne viena. Yra pasiūlymų bendradarbiauti, bet juos galėsiu apsvarstyti tik 2017-aisiais. Jei tik nori kurti, veiklos visada atsiranda!
– Dėkoju už pokalbį.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Sveiko maisto šventė – su bendruomenėmis
Gruodžio 2 d. Marijampolės savivaldybės visuomenės sveikatos biuras ir Marijampolės vietos veiklos grupė kaimo bendruomenėms organizavo konkursą „Sveiko maisto šventė 2016“. Renginio partneris – Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamentas.
Renginyje dalyvavo 11 kaimo bendruomenių. Visos iš jų stengėsi paruošti stalą iš kuo sveikesnių produktų, gražiai jį paserviruoti. Konkursas pradėtas bendruomenių prisistatymu, o po to vyko maisto degustacija. Marijampolės savivaldybės visuomenės sveikatos biuro direktorė Lina Laukaitienė trumpai priminė sveikos mitybos pagrindinius principus, alkoholio žalą organizmui. Susirinkusias į konkursą bendruomenes pasveikino Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė, Marijampolės savivaldybės kaimo bendruomenių asociacijos pirmininkė Lina Mineikienė, Triobiškių kaimo bendruomenės pirmininkas Metas Ražinskas.
Sveikas maistas visada yra aktualus, bet ypač per šventes. Lietuviai Kūčioms gamina daug sveikų įdomių patiekalų – tai ir buvo bendruomenėms įkvėpimo šaltinis. Nors visos bendruomenės vengė cukraus, baltų miltų, riebalų, o produktus gamino iš kruopų, daržovių, ypač moliūgų, sveikiausiu stalu pripažintas Sūduvos kaimo bendruomenės stalas. Jie konkursui iškepė sveiką duoną ir pagamino desertą – džiovintų vaisių rutuliukus. Šiuolaikiškiausiu stalu pavadintas Gudelių bendruomenės, netikėčiausiu – Gyviškių, kūrybiškiausiu – Daukšių miestelio bendruomenės stalas. Baltaragio bendruomenės stalą komisija įvardijo kaip rudeniškiausią, Baraginės kaimo – estetiškiausią. Patašinės kaimo bendruomenė sugebėjo paruošti šventiškiausią stalą, Puskelnių – tautiškiausią, Nartelio – linksmiausią, Balsupių – spalvingiausią, o Želsvos kaimo bendruomenė – praktiškiausią stalą. Taigi neliko nė vieno neįvertinto stalo. laimėtojai kaip prizą gavo galimybę apsilankyti SPA ar baseine. Komisijai vadovavo savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė, nariais buvo Tarybos narys Alvydas Kirkliauskas, savivaldybės Gydytojo tarnybos vedėja gyd. Odeta Aleksienė, Marijampolės ligoninės vyriausioji dietistė Roma Liubeckienė, Visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos stiprinimo specialistės Snieguolė Tarasevičienė ir Ilma Lementauskienė.
Viešųjų ryšių tarnyba
Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.
Stanislovas Večerskis „Mes žaidžiame gyvenimą – kaip viltingą ir šviesų pažadą“
Ramybė, iš kurios negrįžtama. Ir jokio
Pažliugusio minčių ar paukščių tako.
/Rimvydas Stankevičius/
…Vis dar sunku patikėti, kad Jo nebėra, kad Jis dar ims ir išnirs iš vienos Marijampolės senamiesčio gatvelių ir pasisveikins lėtai kilstelėdamas kepurėlės snapelį, kad Jis ne „dar negrįžęs iš Palangos“, o sėdi ir mąsliai rūko savo jaukioje virtuvėje. Sunku patikėti, kad jau visiems laikams, anot poeto R. Stankevičiaus, jis „ramybėje, iš kurios negrįžtama“. Gyvenimas netikėtai pasisuko kita linkme. Negrįžtamai. Stanislovas Večerskis buvo asmenybė: talentingas aktorius, režisierius, pedagogas, tai, ką liudija viešai matoma kūrybinė veikla ir darbai. Tačiau visų pirma jis buvo žmogus, vyras ir tėvas, turėjęs galią vienus žmones pritraukti, o kitus – laikyti per atstumą. Prigimtine energija, atmiešta žemaitiško santūrumo, kalbėti nedaug, bet tiksliai, erudicija ir nepaprastai rafinuotu humoro jausmu apdovanotas jis savo buvimu mums, tuomet dar „neapsiplunksnavusiems“ teatro studijos aktoriams, buvo tas, kuriuo besąlygiškai tikėjome ir pasitikėjome, būdami tikri, kad jis mūsų neapvils. Ir neapvylė. S. Večerskis leido mums suvokti ne tik paviršinius gyvenimo (laisvo menininko gyvenimas juk turi žavesio „sužaisti gyvenimą“) saitus, bet ir giluminius ryšius: kas yra scena, kūryba, aktoriaus amatas, atsakomybės jausmas, draminio teksto pajauta, galų gale – autoritetas – visa tai, kas iki šiol, nepaisant gyvenimo aplinkkelių – mus, buvusius jo mokinius, veda teatro kryptimi.
Marijampolės kūrybinė epopėja S. Večerskiui prasidėjo nuo 1981-ųjų. Savo laikui, sunkiam, kontrastingam, jau bepadvelkiančiam permainomis, S. Večerskis steigė ir visą savo gyvenimą išlaikė ištikimybės teatrinei kūrybai būtinybę – tuo metu Valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetų Liaudies teatrų režisūros absolventas ėmėsi vadovauti ir teatro studijai, ir Liaudies teatro kūrybiniam procesui. Per septynerius metus parodyta apie 20 premjerų. Būtent šiuo laikotarpiu S. Večerskis atsiskleidė ne tik kaip puikus aktorius, bet ir kaip talentingas režisierius , kurio pastatymai (R. Arbuzovo „Neatsargūs žaidimai“, V. Katajevo „Apskritimo kvadratūra“, J. Solovičiaus „SOS“ susilaukė geriausių įvertinimų ne tik liaudies teatrų apžiūrose, bet ir tuo metu prestižiniuose festivaliuose „Aukštaitijos rampa“ ir „Vilniaus rampa“).
1987 metais vis labiau aiškėjant galimybei atkurti profesionalųjį teatrą Marijampolėje, S. Večerskis režisierių kviečiamas vaidinti. Jo sukurti vaidmenys – vieni ryškiausių ir įtaigiausių to meto Marijampolės teatro istorijoje (S. Mrožeko „Emigrantai“, 1992; M. Sebastijano „Bevardė žvaigždė“, 1992; S. Canevo ir E. Radzinskio pjesių motyvais „Sokratas. Paskutinė naktis“, 1992; A.Gelmano „Suolelis“, 1995 ir kt.). Derindamas kūrybinį darbą su prisiimta visuomenine veikla – nuo 1990–2000 m. buvo Marijampolės miesto tarybos narys, – S. Večerskis vadovavo ir Municipaliniam Marijampolės teatrui (1995–2000). Po metų režisavęs E. Braginskio pjesę „Detektyvas šešiems personažams“ ir suteikęs galimybę sėkmingai apginti baigiamąjį aktorinį darbą likusiems Marijampolės teatro studijos nariams, S. Večerskis palengva atsiribojo nuo aktyvios aktorinės veiklos, bet ne nuo teatro (pedagoginę veiklą tęsė Marijampolės Rygiškių gimnazijoje). Dabar jau galima klausti – kodėl? Vieno atsakymo veikiausiai nėra, bet bent truputį pabuvus šio žmogaus – Mokytojo – šešėlyje, peršasi mintis apie menininką tikrąja to žodžio prasme, savo noru panyrantį į tylą. Galbūt dėl to, kad tyla yra toliausiai siekiantis kūrėjo judesys kitapus pasaulio, per tylą jis išsilaisvina iš vergiškų pančių pasaulio, kuris reiškiasi kaip jo kūrybos globėjas, užsakovas, vartotojas, priešininkas ar iškraipytojas. Pralenkus saviškius pagal jo paties pripažintus ir kitiems parodytus standartus, jo savigarbai, orumui beliko vienintelis kelias – būti įsiamžinusiam jį pažinojusių, gerbusių ir mylėjusių žmonių atmintyje. Tai žmogus, kuris savyje įsteigė, išaugino ir išlaikė Teatrą. Vienintelis toks.
Buvusi ir esanti Jo mokinė
Dr. Neringa KLIŠIENĖ, VU
Kultūriniai pokyčiai Vilniaus mieste: kas vyksta?
Besibaigiantys 2016-ieji Vilniaus miestui ir apskritai visai Lietuvai kultūros srityje buvo tikrai dosnūs įvykių. Nemažai Lietuvą nustebinusių renginių vyko Vilniaus rotušės atstovų iniciatyva. Tarptautinis meno ir kultūros kūrėjų miestų tinklas „CreArt“ džiugino sostinę Europos kūrybinėmis dirbtuvėmis, kurios po Vilniaus rotušės stogu suvienijo keliasdešimt kūrėjų bei meno kritikų iš skirtingų šalių. Verta paminėti ir projektą „Išlaisvink žmogų, ir jis pradės kurti“ – baigiamojo renginio metu scenoje kartu su profesionaliais šokėjais pasirodė per 60 specialiųjų poreikių vaikų. O kur dar tarptautinės parodos, koncertai, susitikimai… Ir štai po visų šių ir kitų nepaminėtų, bet plačiai žiniasklaidoje nuskambėjusių sėkmingų iniciatyvų, mane, kaip kultūriniais Vilniaus renginiais ir projektais ne vienerius metus besidomintį žmogų, gerokai nustebino Vilniaus rotušės puslapyje rasta informacija, kad ši institucija nebeturi ilgamečio valdytojo, kuris šias pareigas ėjo keliolika metų. Įdomu ne tai, kad įvyko pokytis, bet tai, kokios įtakos apskritai jis gali turėti sostinės kultūriniam gyvenimui. Bet apie viską nuo pradžių.
Iškalbingas pokalbis su naująja l.e.p. Vilniaus rotušės valdytoja Ieva Šiušaite
– Esate naujoji Vilniaus rotušės valdytoja?
Taip, bet kol kas norėčiau susilaikyti nuo komentarų, nes tik po kokios savaitės tikriausiai galėčiau pasakyti, ką mes planuojame, kuria linkme eisime. Kol kas turiu tik strategines kryptis, bet neturiu labai konkretaus plano. Šį laiką norėčiau skirti įsigilinti.
– Gal žinote, kas lėmė pokyčius Vilniaus rotušės valdyme? Ar tai politinis sprendimas?
To negaliu komentuoti. Mane pasikvietė miesto vadovai ir pasiūlė iki konkurso eiti šias pareigas. Man buvo pasakyta, kad yra susitarimas su valdytoju, kad jis pasitraukia. Koks tai sprendimas, aš negaliu komentuoti, nes tame procese nedalyvavau. Čia reiktų klausti miesto vadovų, kultūrą kuruojančių. Man sakė, kad su p. Jonynu buvo kalbamasi jau seniai dėl pokyčių, tai…sprendimas yra toks. Aš atsiradau tik po to, kai jie susitarė su valdytoju. Tikriausiai miesto vadovai turi savų argumentų. Man tiesiog buvo išsakyti lūkesčiai, ko jie norėtų ateityje ir aš turiu pateikti savo strateginį matymą susipažinusi su veiklos dokumentais. Tikrai labai norėčiau pasakyti daugiau, bet šiandien yra trečia diena, kai aš dirbu, tai dar paviršutiniškai esu perbėgus dokumentus, tad smulkmenų nenorėčiau komentuoti. Taip, galite paskambinti į savivaldybę. Įstaigos kryptis nesikeis, tai yra vienas iš labiausiai miestą reprezentuojančių kultūros židinių. Taip turi ir likti. Dėl tolimesnių veiksmų reiks padirbėti.
Tiesą sakant, būtent šie atsakymai mane, ilgametę žurnalistę, ir suintrigavo patyrinėti situaciją detaliau. Ir dabar negaliu patikėti, kad žmogus, paskirtas vadovauti strateginiam kultūros objektui Vilniaus mieste, gali taip bendrauti su žurnalistais. Nors, jei žiūrėčiau ironiškai, veikiausiai čia nebūtų nieko keisto – juk daugiau nei prieš metus ta pati Ieva Šiušaitė, tapusi l.e.p. VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ valdytoja, atsakinėjo tuo pačiu stiliumi (pokalbis buvo publikuotas Lietuvos žiniasklaidos kanaluose2015 m.). Palyginkime šiuos du mano pačios atliktus interviu.
– Kuo esate susijusi su dvaru? Ar Jūs vilnietė ir kaip matote naująjį „vaidmenį“?
Kol kas niekaip nesusijusi. Mane pakvietė dalyvauti, o mano didelė patirtis dirbant su kultūros paveldo projektais. Iki to laiko daug domėjausi paveldo projektais. Tai naujos pareigos bus iššūkis.
– Kas Jus pakvietė?
Gavau pranešimą iš personalo skyriaus ir manęs paprašė, jei mane tai domina, pateikti dokumentus, aš pasinaudojau proga. Nežinau, kas rekomendavo, bet kadangi kultūros srity jau daug metų dirbu, nenustebau.
– Ką nuveikusi esate iki šiol?
Aš dirbu kūrybinių partnerysčių projekte.
– Kokioje įstaigoje?
Ugdymo plėtotės centre. Projektas jau beveik baigiasi. Šis projektas yra skirtas mokykloms. Diegiame tokią programą kūrybinių partnerysčių ir kūrėjus vežame į mokyklas, kad jie inicijuotų permainas ir darytų įdomesnį ugdymo procesą.
– O pati esate vilnietė?
Taip, jau ketveri metai esu vilnietė.
– „Trakų Vokės dvaro sodyba“ yra istoriškai svarbus objektas Lietuvai. Ar tai Jums nebus per didelis iššūkis? Juk ateina žiema, vamzdžiai susprogę, gėlės gali nušalti ožanžerijoje. Kaip spręsite šias problemas?
Nesu dar labai gerai susipažinusi su situacija, neturėjau galimybės dalyvauti, tik tiek, kiek pačiai pavyko pasidomėti apie dvarą iš viešosios erdvės, iš televizijos, spaudos. Kitą savaitę planuoju pradėti susitikimus, kad išsiaiškinčiau padėtį, kaip yra. Iš šono negalėjau žinoti, kas ten vyksta. Bet yra palaikymas iš kvietusių žmonių. Tikrai bus sukurta nauja taryba, kuri padės strateginius tikslus nusimatyti, tai nebus vienvaldystė, tai turi atliepti miesto lūkesčius. Ir gal čia Kultūros paveldas turės dalyvauti.
Pokalbiai labai panašūs, atsakymai – irgi. Skirtumas tik tas, kad Trakų Vokės dvaras beveik nerodo kultūrinės gyvasties ženklų, renginių ir veiklos čia vyksta labai mažai, bendruomenė skundžiasi esama situacija, o Vilniaus rotušė – aktyviai vykdo tarptautinius projektus, nuolat dalyvauja kultūrinėse ir meninėse iniciatyvose. Nežinau kaip jums, bet man baisu ir pagalvoti apie tai, kas bus su Vilniaus rotuše pasikeitus vadovei, kuri, panašu, jog nesusitvarko kur kas mažesniame „darže“.
Tyrinėdama situaciją toliau, pasikalbėjau su Trakų Vokės gyventojais, kurie informavo, kad yra pateiktas skundas Vilniaus miesto savivaldybės merui, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorei, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nariams, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, netgi Vilniaus miesto mokesčių inspekcijai dėl VšĮ „Trakų Vokės dvaro sodyba“ veiklos ir vadovo skyrimo. Skunde rašoma: „Įstaigos vadovė nuolat sudaro įvairias kliūtis organizuoti bendruomenės renginius. <…> Meta kaltinimus bendruomenei neva ji nori „pakenkti dvarui“. <…> Tenka apgailestauti, kad per vienerius I. Šiušaitės vadovavimo metus nebuvo surengtas nei vienas didelis renginys“. Tai tik keli skunde minimi nusiskundimai I. Šiušaitės veikla. Negalėdama patikėti, kad esant tokiai situacijai Trakų Vokėje, ta pati I. Šiušaitė yra skiriama l.e.p. Vilniaus rotušėje. Bandau rasti paaiškinimą Vilniaus miesto savivaldybėje.
Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyrius atsitvėręs tylos siena
Skambinu į Vilniaus miesto savivaldybės Kultūros skyrių, bandau pasikalbėti su l.e.p. skyriaus vedėja Jovita Cibulskyte, deja, ji apie tai nekalba, nepateikia jokio atsakymo apie tai, kas lėmė Vilniaus rotušės valdytojo pasikeitimą ir kaip vertina naujosios l.e.p. Vilniaus rotušės valdytojos kandidatūrą. Negavusi jokių oficialių atsakymų, kreipiuosi raštu į savivaldybės viešųjų ryšių skyrių, tačiau gaunu paaiškinimą, kad „kol kas nėra ką čia komentuoti“. Atsitrenkusi tarsi į sieną, skambinu buvusiam ilgamečiam Vilniaus rotušės valdytojui Jonui Jonynui. Jis paaiškina, kad buvo paprašytas pasitraukti iš pareigų iš esmės taip ir nesupratęs, kodėl taip įvyko. „Šis sprendimas, turiu omenyje, mero potvarkis pagal kurį buvo nutraukta sutartis su manimi, man buvo netikėtas, nes iki tol nebuvau gavęs jokių pastabų dėl Vilniaus rotušės ar mano, kaip valdytojo, asmeninės veiklos“.
Ir štai po viso to žmogus, į klausimus atsakinėjantis „paanalizuosiu, pažiūrėsim, pasvarstysim, nežinau“stiliumi stoja prie vieno iš reikšmingiausio Vilniaus miestui kultūrinio objekto – Vilniaus rotušės – vairo. Būna juokinga, jei nebūtų graudu. Kalbajukeinaapiekultūrą, kurios už pinigus nenusipirksi, bet, matyt, tikima, kad už pinigus galima parduoti. Nenoriu leistis į dideles polemikas šiuo klausimu, bet aiškiai matau, kad Vilniuje vyksta neregėti dalykai –mėtomiir vėtomi kultūros srityje nusipelnę žmonės, Vilniaus miesto Kultūros skyrius tyli lyg vandens į burną prisisėmęs. Belieka paklausti, ar tame burnoje pabuvusiame vandenyje bandys nuskandinti ir Vilniaus miesto rotušę? Noriu tikėti, kad vilniečiai to neleis.
Žydrė DARGUŽYTĖ
Fizinis darbuotojų intelektas – naujas raktažodis produktyvumui didinti
Darbdaviai visame pasaulyje pradeda vertinti ne tik savo darbuotojų profesines žinias, patirtį, emocinį intelektą, bet ir tai, kaip jie sugeba pasirūpinti savo fizine gerove. Geresnių veiklos rezultatų siekiančios organizacijos savo komandas skatina ugdyti teigiamus gyvensenos įpročius, taip prisidėdamos prie darbuotojų fizinio intelekto lavinimo. Populiarėja suvokimas, kad ne tik profesionalus, bet ir sveikas, fiziškai aktyvus ir savimi besirūpinantis žmogus gali pasiekti geresnių rezultatų darbinėje veikloje.
„Tyrimai rodo, kad fiziškai aktyvūs, savo kūną pažįstantys ir juo besirūpinantys žmonės dirba efektyviau, jie lengviau susikaupia, daugiau įsimena. Žmonėms, pasižymintiems aukštu fiziniu intelektu, paprasčiau spręsti psichologines problemas, jie yra kūrybiškesni ir atsparesni stresinėms situacijoms. Investuojantys į savo fizinę gerovę žmonės geba į sudėtingas situacijas reaguoti objektyviai ir operatyviai rasti joms tinkamus sprendimus,“ – teigia Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinikos fizinio aktyvumo projektų vadovas Valdemaras Kavaliauskas.
Fizinis intelektas – kas tai?
Šiuolaikinėje visuomenėje produktyvumo poreikis nuolat auga. Sparčiai vystantis technologijoms, žmonijai keliami vis didesni lūkesčiai, nors žmogaus galimybės lieka tokios pačios. Tiesa, toli gražu ne visi tinkamai rūpinasi savo fizine sveikata ir suvokia žalingos gyvensenos pasekmes savo gyvenimo kokybei, todėl pasaulyje sparčiai populiarėja nauja vertybė – fizinis intelektas.
Šis terminas anaiptol nėra naujas. Paėjusio šimtmečio pabaigoje (1983 m.) psichologas Hovardas Gardneris, kalbėdamas apie daugialypį intelektą, šalia kitų įvardina ir kūno kinestetinį intelektą. Keičiantis žmonių santykiui su kūnu, ši sąvoka tampa aktualesnė, todėl ir skamba naujai. Kaip pasaulis ne taip seniai iš naujo atrado emocijas, taip pastaruoju metu bandoma pradėti „susigrąžinti“ ir kūną, „prarastą“ dar viduramžiais.
Fizinis intelektas yra aukšto lygio žmogaus fiziologijos pažinimas ir gebėjimas prisiimti atsakomybę už savo fizinę ir emocinę būseną. Sąmoningai valdydami savo kūną ir protą galime išmokti kontroliuoti organizme vykstančias chemines reakcijas, kurios lemia mūsų požiūrį, elgesį ir galiausiai – mūsų darbo rezultatus. Įtempta dienotvarkė dažnai yra neatsiejama nuo stresą keliančių situacijų, tačiau vieniems jos yra lengvai įveikiamos, o kitiems kelia žalingas emocijas ar net daro neigiamą poveikį sveikatai. Sveikatingumo specialistas V. Kavaliauskas pabrėžia, kad tai, kaip žmogus sugeba priimti jam keliamus iššūkius, taip pat yra susiję su asmeniniais gebėjimais pažinti savo organizmą ir tinkamai juo rūpintis. Šie įgūdžiai yra išlavinami ir jie nėra susiję su genetika, kaip dažnai bando teigti atsakomybės už save nelinkę prisiimti asmenys.
Žmogaus kūnas ir protas veikia išvien: kai vienas apleistas, kitas taip pat aptingsta
Vienas žinomiausių lyderystės ir vadovavimo srities konsultantų Lietuvoje, bendrovės „Grand partners“ vyr. konsultantas-ekspertas Dr. Arvydas Būta įsitikinęs – efektyviausia priemonė proto ir emocijų darnai pasiekti yra judėjimas. „Žmogus nėra sutvertas sėdėjimui, jis yra judesio sutvėrimas. Žinoma, geriausia būtų kuo laisvesnis, kuo įvairesnis judėjimas, kuris lavintų ne tik visas raumenų grupes, bet tuo pačiu padėtų lavinti ir kūrybiškumą, ir protą, ir emocijas. Tam, ko gero, geriausiai tinka laisvas šokis, nes jis leidžia save pažinti, išreikšti, išsilaisvinti nuo savo kompleksų ir kūniškuose bei emociniuose spazmuose užfiksuotų praeities traumų. Padriko judesio gali ir neužtekti – verta dar ir reflektuoti, t.y. stebėti save, savo emocijas, savo potyrius ir stiprinti ryšį su savimi,“ – judesio galią pabrėžia A. Būta.
„Kuo daugiau ir įvairesnių veiklų žmogus imasi, tuo jam nuo to geriau. Susitelkimas tik į vieną konkrečią sritį gal ir padeda joje pasiekti gerų rezultatų, tačiau kitos sritys lieka degraduoti, o tai ilgainiui išprovokuoja šalutinį poveikį. Per didelis dėmesys protui sąlygoja fizinį silpnumą, kuris vėliau pradeda trukdyti ir mentaliniams procesams. Besaikis susidomėjimas vidiniais procesais – kapstymasis emocijose, potyriuose, išgyvenimuose – neretai be dėmesio palieka tai, kas iš tikrųjų gyvenime vyksta. Viskas yra susiję, todėl ir savo dėmesį reikėtų padalinti visoms sritims po lygiai, neapsiribojant tik kažkuria viena. Senosios Rytų filosofijos mokyklos apie tai kalba jau ištisus šimtmečius,“ – apie kompleksinio požiūrio į save svarbą pasakoja A. Būta.
Fizinis pasyvumas – mediciniškai įrodyta grėsmė gyvybei
Neseniai atlikto „Lanceto“ žurnalo (Didžioji Britanija) tyrimo duomenimis, pasyvus gyvenimo būdas, sėdimas darbas ir fizinio aktyvumo trūkumas yra tiesiogiai susiję su ankstyvomis mirtimis. Pasaulyje net 5 milijonai mirčių per metus yra susijusios su fiziniu pasyvumu. Panašus skaičius žmonių miršta dėl rūkymo sukeltų sveikatos sutrikimų. Net nutukimas pasiglemžia mažiau gyvybių nei pasyvus gyvenimo būdas.
„Kai mokslas įrodė rūkymo žalą sveikatai, buvo pradėtos diegti stiprios prevencinės priemonės, kad kuo mažiau žmonių imtųsi šio žalingo įpročio. Panašu, kad apie fizinio pasyvumo žalą žmonės dar per mažai žino, tad ir prevencinės priemonės kol kas yra tik patarimų, o ne reikšmingų pokyčių lygmenyje,“ – apie visuomenės požiūrį į fizinio aktyvumo stokos problemą kalba V. Kavaliauskas.
„Ne veltui vis dažniau girdime, kad nuolatinis sėdėjimas dėl savo pragaištingos įtakos sveiktai grėsmingai vadinamas „kėdės žudikės ataka“ ir yra prilyginamas rūkymui,“ – antrina A. Būta.
Gera darbuotojų fizinė ir emocinė sveikata – ir darbdavių rankose
Vadovų konsultantas Arvydas Būta teigia, kad nors asmenine fizine ir emocine gerove kiekvienas turi rūpintis savarankiškai, darbdaviai dalį atsakomybės prisiima ir už savo darbuotojus. „Darbo saugos, darbo vietos, higienos ir kitų reikalavimų paisymas yra pirmas ir privalomas etapas. Tačiau atsakingas darbdavys visada galvoja, kaip dar galėtų prisidėti prie teigiamo darbo aplinkos klimato kūrimo ir savo darbuotojų gerovės. Įdomus pokytis įvyko planuojant biuro baldus – dar visai neseniai darbo vietose buvo rūpinamasi patogesnėmis kėdėmis, o pastaruoju metu dėmesys pradeda krypti į stalus, prie kurių kėdės apskritai nereikalingos. Pokytį paskatino suvokimas, kad sėdėjimas yra žalingas, o patogus sėdėjimas šios žalos nesumažina. Darbdavių veiksmai, nukreipti ne tiesiogiai į pajėgumo didinimą, bet į dėmesį darbuotojams, nelieka nepastebėti ir reikšmingai prisideda prie darbuotojų motyvacijos didinimo,“ – sako A. Būta.
Vadovų konsultantas priduria, kad vien tik darbuotojų rūpesčio tikrai nepakaks, jei darbuotojai patys savimi nesirūpins. „Ne kartą teko girdėti, kaip įmonės atsisakė sporto klubų paslaugų, kurias kaip motyvavimo priemonę siūlydavo savo darbuotojams, vien todėl, kad darbuotojai jomis tiesiog nesinaudojo. Aišku, kartais prieš siūlant darbuotojams tokias priemones, darbdaviai galėtų paklausti darbuotojų, kas jiems labiau tiktų, ko jie norėtų. Gal jiems labiau patiktų ne sporto klubuose vargti, o šokti, dainuoti, jodinėti arba kartą per kelis mėnesius išvykti terapiniam savaitgaliui,“ – pataria A. Būta.
„Įmonėms siūlome specialius sveikatingumo savaitgalius – vietoj įprasto kolektyvo vakarėlio, pas mus susirinkę gauna naudingos ir kartais šokiruojančios informacijos apie žalingus įpročius, ir tai nėra tik persivalgymas, piktnaudžiavimas alkoholiu ar tabako dūmais. Dažnai net patys nekalčiausi įpročiai veda mus prie silpstančio organizmo, niūrios nuotaikos ir, galiausiai – rimtų sveikatos sutrikimų,“ – apie fizinės edukacijos svarbą pasakoja V. Kavaliauskas.
Kaip pradėti teigiamus pokyčius?
Valdemaras Kavaliauskas pataria, jog svarbiausia – kolektyve diegiama sveikos gyvensenos filosofija. Darbuotojai turi žinoti, kad jie gali ir turėtų daryti pertraukas, išeiti trumpam pasivaikščioti. Net ir 5 minučių pertraukos kas valandą daro teigiamą poveikį darbuotojų savijautai, o kartu ir jų darbingumui, nuotaikai ir motyvacijai siekti geresnių rezultatų.
Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinikos specialistas yra įsitikinęs – fizinė ir emocinė sveikata slypi kiekvieno iš mūsų rankose ir kojose, tereikia tai įsisąmoninti, jausti savo kūną, stebėti jo sąveiką su emocine būsena ir mokytis tai valdyti. „Pagrindinė taisyklė, kurią Paliesiaus klinikoje perduodame savo pacientams – viskas jūsų rankose. Kiekviena reakcija į skirtingas situacijas yra kūno ir minčių sąveikos išraiška, todėl norėdami puikiai jaustis ir išlikti darbingi, turite pažinti save ir tinkamai savimi rūpintis. Tereikia ryžto, kantrybės ir teigiamų pokyčių ilgai laukti nereikės,“ – priduria fizinio aktyvumo specialistas.
Marijampolės neįgalieji paminėjo Tarptautinę žmonių su negalia dieną
Gruodžio 2 d. Marijampolėje vyko Tarptautinės žmonių su negalia dienos minėjimas, į kurį gausiai susirinko savivaldybės neįgaliųjų organizacijų nariai. Renginys pradėtas neįgaliųjų rankomis sukurtų meninių darbų eksponavimu savivaldybės administracijos I aukšte. Norintieji turėjo progą įsigyti patikusį darbelį už simbolinę kainą.
Renginį vedė Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ Marijampolės skyriaus projektų koordinatorė Ilona Masaitienė ir Marijampolės savivaldybės neįgaliųjų draugijos pirmininkė Lina Cvirkienė. Visas renginio turinys buvo verčiamas į gestų kalbą. Vedančiosios trumpai apžvelgė savivaldybės neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų vykdomus socialinės reabilitacijos projektus ir pasiektus rezultatus. Susirinkusius į šventinį minėjimą sveikino Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė ir administracijos direktorius Sigitas Valančius. „Jūs esate mūsų stiprybė ir pavyzdys, kaip reikia nepasiduoti ir gyventi toliau, kas benutiktų“, – sakė renginio dalyviams mero pavaduotoja. Ji įteikė mero padėkas už aktyvumą, iniciatyvą, savanorišką darbą, meninę, kultūrinę ir sportinę saviraišką visai grupei žmonių. Mero padėkos buvo skirtos: Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ Marijampolės padalinio darbuotojai Renatai Akelaitienei, Marijampolės savivaldybės I grupės neįgaliųjų draugijos nariams Irmai Bražinskaitei ir Aivarui Pužui, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Marijampolės filialo nariams Darijai Gojarkienei ir Evaldui Majauskui, Marijampolės klubo „Diabetas ABC“ narėms Marijai Jakubauskienei ir Alvyrai Lickienei, Marijampolės savivaldybės neįgaliųjų draugijos nariams Martynui Janulevičiui ir Erikui Venskūnui, Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ Marijampolės skyriaus nariui Gintarui Radžiūnui, Marijampolės žmonių su negalia sporto klubo „Šešupė“ nariams Reginai Sadauskaitei ir Loretai Vasiliauskienei, Marijampolės krašto žmonių su negalia sporto klubo „Siekis“ nariui Povilui Tabarui.
Administracijos direktorius savo padėkos raštus skyrė Marijampolės krašto žmonių su negalia sporto klubui „Siekis“ (pirmininkas Tomas Kiveris) – už neįgaliųjų sportinės veiklos skatinimą, tinklinio sėdint sporto šakos atgaivinimą ir populiarinimą Marijampolės regione, aktyvų respublikinių neįgaliųjų sporto renginių organizavimą Marijampolėje; Lietuvos kurčiųjų draugijos Kauno teritorinės valdybos Marijampolės pirminei organizacijai (pirmininkė Ala Grigoriana) – už aktyvų dalyvavimą miesto renginiuose ir respublikinėse šventėse, už kūrybiškumą ir išradingumą gaminant darbelius parodoms, vieningumą bendradarbiaujant su kitomis organizacijomis ir jų nariais; Marijampolės klubui „Diabetikas ABC“ (pirmininkė Genovaitė Naidzinavičienė) – už rūpestingą požiūrį į bendruomenės narių sveikatinimą, socialinių akcijų organizavimą ir nuoširdų tarpinstitucinį bendradarbiavimą; Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ Marijampolės skyriui (pirmininkas Vitas Jablonskis) – už donorystės idėjų sklaidą, socialinių akcijų organizavimą ir nuoširdų tarpinstitucinį bendradarbiavimą.
Susirinkusius neįgaliuosius sveikino ir Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė, į kurią dažniausiai pagalbos ir patarimo kreipiasi neįgalieji. Ji skatino ugdyti savo širdyse atjautą ir gailestingumą vieni kitiems, kiekvienam atstumtam ir pamirštam, senam ir ligotam, bei linkėjo gražių artėjančių švenčių. Daug gražių linkėjimų išsakė Marijampolės savivaldybės tarybos Socialinės ir sveikatos apsaugos komiteto pirmininkas Alvydas Kirkliauskas, skatinantis neįgaliuosius aktyviai sportuoti, ir Socialinės pagalbos centro direktorė Vilma Ratkevičienė.
Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytoja psichiatrė, poezijos terapeutė Jūratė Sučylaitė padarė pranešimą „Poezijos terapija – sveikatos stiprinimo būdas“. Gydytoja teigė, kad mes kiekvienas turime šviesių ir tamsių išgyvenimų, bet dažnai nerandame tam žodžių. Tą padaryti padeda poezija. „Nesvarbu, kad jūs patys nerašote eilių, jūs galite per poeziją atrasti savo „širdies tiesą“, – sakė gydytoja, poezijos terapeutė. Jos pasakojimu, žmonės buriami į grupes poezijos terapijos užsiėmimams, kad geriau pažintų save, išreikštų savo jausmus ir apvalytų sielą. Taip išsprendžiama daugelis psichologinių problemų ir padedama sveikti. Net ir prastas oras nėra blogai, anot J. Sučylaitės, tai laikas, skirtas pabūti namuose su savimi, su kūryba.
Šventinį renginį baigė Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Marijampolės filialo vokalinio ansamblio „Šviesa“, vadovas Linas Penkaitis, ir Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto moterų vokalinio ansamblio ,,Gija”, vadovė Danguolė Borkertienė, koncertas.
Viešųjų ryšių tarnyba
Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.
Į Maltos katalikiškąją mokyklą – pasisemti patirties
Vėlyvas ruduo mus Maltoje pasitinka malonia šiluma. Taip prasideda Erasmus+ programos mobilumo projekto (KA1 veikla) mokytojų išvyka į šioje mažoje Europos saloje esančią San Anton katalikiškąją mokyklą. Šiuo projektu džiaugiasi Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos mokytojai ir administracija, jau antrus metus vykstantys į mobilumus: kursus, darbo stebėjimo, dėstymo vizitus, ir galintys pasisemti patirties iš daugelio Europos Sąjungos šalių švietimo sistemų, mokytojų, mokinių.
Šį kartą mokyklos direktorė Asta Ivoškaitė ir projekto koordinatorė anglų kalbos mokytoja Odeta Grušelionienė vyko į darbo stebėjimo vizitą (jobshadowing) į mišrių gebėjimų mokyklą, kurioje mokosi apie 900 vaikų nuo pusantrų iki 16 metų. Mokykla buvo įkurta 1988 metais Tėvų Švietimo Fondo iniciatyva, joje dalykai dėstomi anglų kalba, tačiau maltiečių kalba mokoma kaip antroji. Sistema panaši į angliškąją mokymosi sistemą, kai vaikai pradeda eiti į mokyklą ketverių– penkerių metų, skatinamas jų ankstyvas savarankiškumas, lavinami įvairūs gebėjimai, atsižvelgiant į mokinių individualumą ir pasiekimus. Nors pradinės mokyklos vadovė nebuvo itin svetinga, bet iš pradinių klasių mokytojų ir jų asistenčių darbo stebėjimo galėjome pasimokyti labai daug. Išties didelis dėmesys skiriamas kiekvienam mokiniui, nuolat skatinant bet kokią ugdomąją veiklą, penkiamečiai mokiniai savarankiškai „gyvena“ mokykloje iki pusės trijų popiet: pirmiausia pusryčiauja klasėse, valgydami iš namų atsineštą maistą, patys susitvarko savo aplinką, kiekvienas turi savo atsakomybes klasėje, pvz., vienas atsakingas už kėdžių pristūmimą, kitas – už knygelių kampelio, kuris kartu yra ir pykčio išliejimo vieta, sutvarkymą… Po dviejų pamokų vėl užkandžiaujama, vėliau vyksta kitos dvi pamokas. Vaikai neturi vadovėlių, tik kai kurių dalykų pratybų sąsiuvinius, mokytojai ruošia medžiagą kiekvienai pamokai atskirai. Pamokose gausu vaizdinių, mokomųjų priemonių, su kitokių gebėjimų vaikais dirba asistentės. Dažnai mokiniai dirba grupėmis, atlieka skirtingas užduotis, vėliau jomis keičiasi. Namų darbai skiriami tik kartą ar dukart per savaitę. Kiekvieną rytą mokiniai lauke pradeda bendru susirinkimu (assembly), kuriame sukalba maldą, pasveikina tos dienos varduvininkus, išdalina pažymėjimus (certificates). Mokykla, kaip minėta, yra katalikiška, ir tai natūralu: maltiečiai savo mažytėje saloje (salos ilgis – 27, plotis – 15 km) turi 360 katalikų bažnyčių! Mūsų viešnagės metu mokykla trečiadienį skyrė susitikimui su mokinių tėvais, todėl pamokų vaikams nebuvo, o mokytoja kiekvieno vaiko tėvams turėjo paskyrusi individualų laiką pokalbiui, kurio metu aptariami vaiko pasiekimai bei problemos. Viena iš stebėtų klasių penktadienį vyko į pažintinę išvyką, kurioje turėjo atlikti daugybę rankdarbių ir įvairių užduočių.
Sakoma, jog geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti. Aš dar ir pridėčiau savaip: geriau vieną kartą dalyvauti ir pajausti, nei šimtą kartų pamatyti video ar nuotraukas, išgirsti iš kitų. Taigi Erasmus+ KA1 projekto vizitas suteikė daugiau patirties ir įkvėpimo daryti, keisti bei keistis.
Odeta GRUŠELIONIENĖ,
Marijampolės R. Stankevičiaus pagrindinės mokyklos mokytoja, projekto koordinatorė
Globos namų gyventojai ragavo… modelio duonos
Nors praėjo jau kelios dienos nuo itin pakilia, šventine nuotaika džiuginusios svečių viešnagės, tačiau Marijampolės socialinės pagalbos centro Kartų namų ir Socialinės globos namų gyventojai vis dar švyti nuo tos dienos prisiminimų, tarsi viešnios būtų palikusios džiaugsmo užtaisą.
Moterų „desantas“
Tos viešnios – tai grupė aktyvių, energija ir šauniomis idėjomis spinduliuojančių bei jas įgyvendinančių kauniečių ir marijampoliečių, dauguma – Kaune įsteigto Fotografuojančių moterų klubo narės. Jos, kaip pačios skelbia, fotografuoja GYVENIMĄ. Šįkart 30–50 metų moterys fotografavo gyvenimą globos namuose, tiksliau – žmones, dėl vienokių ar kitokių aplinkybių gyvenančius juose.
Ne paslaptis, kad „valdiškų“ namų globotiniai neretai būna gyvenimo problemų iš vidaus jau paženklinti, net ir sužaloti žmonės, daugelis savo mintis ir jausmus slepia giliai savyje, jau seniai pamiršę, ką reiškia džiaugtis. O į Marijampolę atvykusių viešnių „desantas“ ne tik priminė tai globos namų gyventojams, bet ir tarsi išprovokavo tą džiaugsmą, užkūrė emocijų židinį, įjungė įsivaizduojamą mygtuką „Šventė!”
Smagiausia, kad namus, į kuriuos atvežė didžiulę džiaugsmo ir šurmulio dozę, Fotografuojančių moterų klubo moterys pasirinko pačios – susirado savo iniciatyva. Marijampolės socialinės pagalbos centrui tereikėjo viešnias priimti, padėti globotiniams „norėti“ bendrauti.
Senjoros – modeliai
Atvykėlių komandą (iš viso 23 moterys) sudarė kirpėjos, vizažistės (makiažo specialistės) ir, žinoma, fotografės. Moterys pirmiausia puošė globotinius – kremais, pudromis ir dažais gražino veidus, darė šukuosenas, o paskui fotografavo portretams. Taip, taip, globotiniams pažadėta dar kartą nudžiuginti juos jų pačių portretais, priminsiančiais šventinę dieną. „Tuose portretuose atrodysime kaip artistės!“ – pakiliai kalbėjo puošniomis poniomis nors tą dieną virtusios senjoros. „Tai bus paskutinė mano gyvenimo nuotrauka“, – liūdesio gaidelę įaudė viena globotinė.
Viešnios su įvairaus amžiaus globotiniais bendravo visą dieną – nuo ryto iki pavakarės. Neskubėjo namo, kad savo planų sąraše padėtų atliktos užduoties pliusiuką. Nes ne dėl pliusiuko jos atvyko! Fotografuojančių moterų klubo narės teigė esančios laimingos tada, kai gali dovanoti gėrį, kurstyti džiaugsmą, uždegti ilgalaikę šypseną nuo liūdesio ar abejingumo papilkėjusiame veide.
Siekis – išguiti liūdesį
O globotiniai tikrai šypsojosi! Ir juokėsi, dairėsi, vertino, stebėjosi, komentavo – visai kaip bet kokios gražios šventės paliesti vaikai. Juk buvo smagu pasigėrėti ir savo, ir likimo draugų naujomis šukuosenomis, pamatyti save veidrodyje tarsi pajaunėjusius dešimčia metų, prisimintivėjavaikės jaunystės laikus.
Būtent toks viešnių užsiėmimas su globotiniais buvo tarptautinio projekto „Helpportrait“ (anglų k. – Pagalba portretas) žingsnis Marijampolėje. Ne vienus metus įvairiose šalyse gyvuojantis šis projektas skirtas fotografiją mėgstantiems žmonėms. „Skirdami savo laiką, techniką ir talentą, fotografai sukuria dalį džiaugsmo tiems, kam šiame gyvenime sekasi mažiau. Kas tie žmonės? Tai gali būti vieniši žmonės, vienišos mamos ar vieniši tėčiai su vaikais, daugiavaikės sunkiau besiverčiančios šeimos, našlaičiai, sergantys vaikai ar suaugę, karo veteranai, senyvo amžiaus žmonės ar… tiesiog liūdnas jūsų kaimynas. Tai žmonės, kurie negali sau leisti kokybiškų fotografijos paslaugų“, – rašoma minėto projekto iniciatorių programoje. Projekto dalyvių teigimu, ir tai yra visai paprasta – fotografuoji, padarai nuotrauką, pagamini portretą ir padovanoji jį nuotraukos savininkui. Bet kartu veikia ne tik fotografai, o ir kirpėjai, makiažo specialistai, stilistai (kad portretas būtų išskirtinis, nekasdienis), beje, dirbantys be jokio atlygio.
Emocijų pliūpsnis
Projekto dalyvės, viešėjusios Marijampolėje, dar papildė, kad kartu dovanojamas džiugus šurmulys ir geros emocijos puošiamiems ir fotografuojamiems žmonėms, didesnės savivertės jausmas. O kadangi „desantas“ Marijampolėje nusileido prasidėjus gruodžiui – šv. Kalėdų mėnesiui, tad jo veiklą minėto Centro darbuotojos, tądien pačios patyrusios vien teigiamų emocijų, pavadino Kalėdine pramoga, laukiant savo portreto.
„Mes tikrai tikėjomės, kad diena bus kitokia, kai kam – ir šventinė, tačiau kad bus tiek daug šviesių emocijų, mums buvo netikėta, – apie minėto projekto dalyvių dovanotą itin džiugią ir įdomią dieną kalbėjo Marijampolės socialinės pagalbos centro direktorė Vilma Ratkevičienė. – Visa tai patyrė per 30 mūsų globotinių – vaikų ir senjorų, neįgaliųjų. Senjorai ir jautėsi, ir atrodė neatpažįstamai atjaunėję!”
Direktorės pavaduotojos Vaidos Giraitytės teigimu, globotiniai iki šiol džiugiai tebekalba apie savo fotosesiją, o antras emocijų pliūpsnis turėtų siūbtelėti tada, kai fotografuoti modeliai paims į rankas savo portretus. Juk yra ne vienas žmogus, per visą gyvenimą taip ir neturėjęs savo portreto.
Ir išties, juk ne portretas, ne daiktas buvo didžiausia dovana globotiniams, o jų viešnių noras praleisti visą dieną kartu, dovanoti savo laiką ir iš širdies plaukiantį dėmesį, džiaugsmą, šilumą.
Keturkojis „specialistas“
Beje, viešnios dar buvo atsivežusios ir keturkojį draugą – šunį, specialiai apmokytą teikti geras emocijas, sustiprinti liūdnai nusiteikusio žmogaus motyvaciją. Tokie šunys yra pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, kai norima pasiekti geresnės fizinės ir emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius bei socialinius įgūdžius. Tai vadinama kaniterapija. Ji taikoma įvairiomis sunkiomis ligomis sergantiems žmonėms.
Tokį keturkojį „specialistą“ dabar pažino ir Marijampolės socialinės pagalbos centro globos namų gyventojai. Jie mielai lietė šunį, glostė, šėrė iš savo delno, džiaugėsi, kai šuo,lyg globėjas ar geriausias draugas,įsitaisydavo prie gulinčiojo lovoje ar sėdinčiojo ratukuose. „Itin džiugino šuns ir senelių pabendravimas, šilti prisiglaudimai – tai net graudino, nes tuo metu prigimtiniu gerumu spindėjo net ir tų senelių, kurie kasdienybėje labiau mėgsta atkreipti dėmesį į save kaprizais ir pastabomis, akys!“ – pastebėjo Centro vyriausioji socialinė darbuotoja Rasa Liškauskienė.
„Ačiū už jūsų atvežtą ir mums dovanotą šventę!” – kartojo globotiniai, pavakare išlydėdami nuo ryto atvykusias savo viešnias ir kviesdami atvykti dar kartą. O įstaigos bendruomenės vardu toms didžiulį džiaugsmą atvežusioms „fėjoms“ buvo padovanotas paveikslas, kuriame pavaizduotas gerumo sparnus plačiai išskleidęs angelas – gėrio ir laimės simbolis.
Vida KARALIŪNAITĖ
Vyto Ratkevičiaus nuotraukos.
Absoliutus prioritetas kosminiame fone VIII: pagarba Nežinomybei
Savo samprotavimais išdrįsau nueiti į vieną nuostabiausių šalia mūsų esantį pasaulį, kuriam daviau vardą iš didžiosios raidės – Nežinomybė. Šį žodį vartojame gana dažnai, bet retas kuris jaučia jį kaip milžinišką, neaprėpiamą pasaulį, realiai egzistuojantį šalia mūsų. Tam tikra prasme mūsų pragmatiška auklėjimo ir švietimo sistema mus yra gerokai nuskriaudusi – įpratino gyventi ne realiame pasaulyje, bet vadovėlių, enciklopedijų, matymo ir lytėjimo, o tiksliau – žinojimo pasaulyje. Jis taip pat nuostabus ir turtingas, tik tiek, kad jis aiškiai ribotas ir nėra tas realus pasaulis, kuriame iš tiesų gyvename. Mus supantis realus pasaulis – tai nepakartojamai spalvingesnis, įstabiausių raštų audinys iš tviskančių Nežinomybės gijų, tarp kurių kaip ataudai matyti ne mažiau spalvingos ir mūsų žinojimo gijos.
Nežinomybę galima pajusti ar net paliesti čia ir dabar, bet dar ryškiau jos gijos sutviska pažvelgus iš Kosminių aukštumų ir kosminių ateities laiko intervalų. Iš kuo toliau mes žvelgsime, tuo labiau ryškės Nežinomybės perteklius. Bet pripažindami Nežinomybės gausėjimą lekiančio Žemės civilizacijos traukinio vingiuose, mašinistams vis užmetant anglies į garvežio pakurą, tuo gyvybiškesnė būtinybė praskleisti Nežinomybės duris ar nors langelį, kad pamatytume sekantį bėgių vingį ar raudonai šviečiantį semaforą. Jeigu mes tos būtinybės nesuprasime, prisimenant nieko gero nežadančias prognozes, galima nuogąstauti, kad tos būtinybės nebereiks – gal iešmininkų mes jau neturime.
Pagrindinis mąstančio žmogaus santykis su Nežinomybe būtų pagarba Nežinomybei. Todėl šiandieninis rūpestis jauno žmogaus dvasine branda neišvengiamai veda prie:
– žmonijos egzistencijos priklausomybės nuo Kosminio pasaulio suvokimo;
– žmonijos atsakomybės už savo veiksmus, kurie gali nulemti žmonijos ateities egzistenciją kosminiuose laiko mastuose;
– Žemės civilizacijos vystymosi alternatyvų paieškų kosminės ateities perspektyvoje;
– fundamentaliausių gyvybės ir proto atsiradimo ir egzistavimo Visatoje klausimų.
Keletą tokių klausimų pacituosiu:
- Kokias aukščiausias evoliucijos pakopas kosminėje laiko begalybėje gali pasiekti atskiras protaujantis individas ir tokių individų visuma – planetinė civilizacija?
- Ar šalia Žemės civilizacijos techninio-energetinio-informacinio vystymosi kelio egzistuoja kitokie Egzocivilizacijų vystymosi keliai?
- Kokia Proto fenomeno kilmė, prasmė ir paskirtis Visatoje?
Šie klausimai šiandien neturi atsakymų. Tačiau neabejoju, kad žmogaus ir žmonijos gyvenimas tokių klausimų erdvėje būtų daug prasmingesnis ir išlikimo vilčių teikiantis.
Prisipažinsiu, rašydamas antrą šio straipsnio dalį, išeidamas į Kosminį pasaulį, susiedamas jį su mūsų žemiškomis ir skaudžiomis problemomis, tikėjausi, kad šios mintys atves skaitytoją prie veidrodžio, kuriame jis pamatys unikalią, nepakartojamą ir vienintelę tokią protaujančią asmenybę visoje Visatoje, ne tik Lietuvoje. Visatoje laikas matuojamas milijardais metų į praeitį ir į milijardų metų miglose skendinčią ateitį. Tuo tarpu kiekvieno iš mūsų laikas šioje Žemėje, mažame Visatos kampelyje tik dviženkliu skaičiumi nulemtas. Bet mintimis ir jausmais mes galime aprėpti visą Visatą, kaip aprėpiame savo vaikų ir anūkų ateitį. Ir šioje realaus gyvenimo ir jausmų begalinėje aprėptyje yra viena taip pat unikali ir nepakartojama kiekvieno iš mūsų galimybė – palikti šioje Visatoje, šioje Žemėje, šioje Lietuvoje, šiame kaime ar mieste, šioje Tavo šeimoje prasmingus pėdsakus, kuriais didžiuosis Tavo tėvai, kaimynai ar net Lietuvos žmonės. Tie, kurie sugebės tai pamatyti veidrodyje, tikiu – tikrai turi šansą tapti Tėvais ir Mokytojais, Politikais ir Teisėjais.
Būsiu dėkingas sulaukęs Jūsų kritiškų komentarų.
Rašykite adresu: Gunarask@gmail.com
Gunaras KAKARAS
(Pabaiga)
Būkite atidūs naudodami pirotechniką
Artėjant svarbiausioms metų šventėms, dalis gyventojų įsigyja įvairių pirotechnikos priemonių.
Policija primena:
- Prieš pirkdami, pasidomėkite, ar pardavėjai turi policijos išduotus leidimus prekiauti pirotechnika – galima prekiauti tik sertifikuotomis pirotechnikos priemonėmis (kad nenusipirktumėte abejotinos kokybės prekes, keliančias pavojų sveikatai ar gyvybei). Visi pirotechnikos gaminiai privalo turėti instrukcijas lietuvių kalba. Nerekomenduojama šias prekes pirkti internetu – pardavėjai gali parduoti neaiškios kilmės produkciją.
- Perkant pirotechnikos priemones, būtina atkreipti dėmesį į jų išorės būklę: neturi būti su korozijos žymėmis, sulankstyta, sudrėkusi, turėti įskilimų ar kitokių korpuso pažeidimų, taip pat ir degiklio pažeidimo. Svarbu patikrinti, ar nesibaigusi garantija.
- Labai pavojingi yra pačių pasigaminti ar savarankiškai perdaryti fejerverkai. Jų gamyba ar bandymai – garantuotas pavojus. Neardykite nesuveikusių fejerverkų. Kai kurios medžiagos, esančios jų mišinių sudėtyje, yra labai nuodingos.
Mažiausią pavojų kelia 1 kategorijos fejerverkai, juos gali įsigyti ir naudoti ne jaunesni nei 14 metų asmenys. Šiais fejerverkais gali būti puošiami tortai, gaminius galima naudoti ir patalpų viduje.
2 kategorijos fejerverkus gali įsigyti ir naudoti ne jaunesni nei 16 metų asmenys, 3 kategorijos – ne jaunesni nei 18 metų asmenys. 4 kategorijos fejerverkus gali naudoti tik profesionalai.
Policija primena, kad civilinių pirotechnikos priemonių įsigijimo, naudojimo nustatytos tvarkos pažeidimas (ATPK 1761 str.) užtraukia įspėjimą arba baudą nuo 14 iki 28 eurų su civilinių pirotechnikos priemonių konfiskavimu ar be konfiskavimo.
Už viešosios rimties trikdymą (ATPK 183 str.), t. y. triukšmą keliantys veiksmai gatvėse, aikštėse, parkuose bei kitose viešosiose vietose – asmenims gali būti skiriamos baudos iki 86 eurų, pažeidimą padarius pakartotinai – iki 289 eurų. Jei pažeidimą padarė vaikai nuo 14 iki 16 metų, bauda skiriama tėvams ar globėjams (iki 86 eurų).
Marijampolės apskr. VPK informacija
Telefonu Nr. 8 700 60000 – visi atsakymai migracijos klausimais
Nuo šiandien, gruodžio 5-osios, policija pradeda teikti informaciją telefonu 8 700 60000 visais su migracija susijusiais klausimais – apie pasus, asmens tapatybės korteles ir kt.
Vėliau šiuo telefonu bus teikiama ir kita policijos informacija. Tikimės, kad Informacijos teikimo centro startas bus sklandus.
Policijos departamento informacija
Nikos Kazandzakis
„Reikšmingi ir svarbūs įvykiai ištinka, kai žmogus ir Dievas susijungia: be žmogaus šioje žemėje Dievas neturėtų proto, kuris atspindi Jo kūrybines užmačias, kuris su baime ir įtarumu stebi Jo išmintingą visagalybę; be žmogaus šioje žemėje Jis neturėtų širdies, užjaučiančios kitų skausmą, drąsiai kovojančios už gėrį ir vertybes, kurias Dievas pamiršo arba pabūgo sukurti – Jis kvėptelėjo virš žmogaus ir patikėjo jam galią ir drąsą tęsti Jo kūrybą.“
Policija gyventojų prašo padėti atpažinti moterį
2016-11-30 apie 07.18 val. į Marijampolės ligoninę pristatyta ir paguldyta į nervų ligų skyrių po insulto nenustatytos tapatybės moteris. Moteris nesąmoninga rasta Marijampolėje, Draugystės g., prie namo Nr. 15.
Marijampolės apskr. VPK informacija
Marijampolėje suspindo miesto Kalėdų eglė
Šeštadienį, gruodžio 3-ąją, centrinė miesto Kalėdų eglė suspindo ir septintame pagal dydį Lietuvos mieste Marijampolėje. Pačioje Sūduvos sostinės širdyje – J. Basanavičiaus aikštėje – raudona ir balta spalva nušvito 15 m aukščio žaliaskarė iš dirbtinių konstrukcijų, kaišytų natūraliomis eglės šakomis. Eglės svarbiausias puošybos elementas – šviečiantys augaliniai motyvai iš Marijampolės miesto reklamos simbolio, kurį pernai sukūrė marijampolietis dailininkas Artūras Kaminskas. Anot ženklo autoriaus, augalo lapeliai atspindi jauną, augantį ir sparčiai besivystantį miestą. Šiemet pasirinkta raudona ornamentų spalva reiškia šilumą, ugnį, narsą, jėgą ir energiją, kurios taip reikia veržliai miesto plėtrai. 66 šviečiančios augalinės dekoracijos „nutūpė“ ir į apšvietimo atramas Gedimino, Laisvės, Kęstučio, Vytauto, Vilkaviškio, J. Dailidės, Kauno gatvėse.
Eglės įžiebimo šventė sutraukė gausų būrį marijampoliečių. Nuo pat vidurdienio J. Basanavičiaus aikštėje virė kalėdinė mugė, Maltos ordino žmonės dalijo „Maltiečių sriubą“, radijo stoties „Extra FM“ vaišino marijampoliečius karšta arbata ir gyvai transliavo pasirengimą šventiniam vakarui. Vaikų dėmesį traukė įrengta prakartėlė ir itin viliojo aikštėje įsikūrusi karuselė ir traukinukas, kurie savivaldybės ir rėmėjų rūpesčiu linksmybes teiks visą gruodžio mėnesį nuo 13 iki 19 val. nemokamai.
Vakaro programoje pasirodė „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos dramos studijos „Šaltinis“ (režisierė A. Paplauskienė) jaunieji aktoriai, suvaidinę spektaklį „Kalėdos „aukštyn kojom“. Svarbiausias artėjančių Kalėdų personažas, Kalėdų senelis, demonstruodamas savo modernumą, į aikštę kartu su Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskiene atvyko raudonu džipu. Ką ir bepridursi, juk marijampoliečiai visada buvo „nepėsti“! Mero pavaduotoja palinkėjo kiekvienam savivaldybės gyventojui padaryti nors po vieną gerą darbą, susitaikyti su visais, su kuriais susipykta, ir „tik tuomet Kalėdos ateis į mūsų širdis“. Atsiklaususi savivaldybės mero Vidmanto Brazio ir administracijos direktoriaus Sigito Valančiaus, kurie tuo metu „saugojo“ pagrindinį miesto medį, ji ant scenos perdavė Kalėdų seneliui specialų miesto antspaudą ir visus įgaliojimus gruodžio 4, 10, 11, 17 ir 18 dienomis PJazz Kalėdų namelyje (prie „Pizza Jazz“ restorano) įrengtoje Kalėdų senelio rezidencijoje antspauduoti vaikų atsineštus laiškus ir sveikinimus. Čia pat bus galima su šeima išgerti karštų gėrimų.
Vakaro programą vainikavo suspindusi eglė ir spalvingas fejerverkas. Šventinis fejerverkas marijampoliečius pakvies į aikštę ir Naujųjų metų naktį. Kalėdų eglė tradiciškai miesto gyventojus džiugins iki Trijų karalių šventės.
Viešųjų ryšių tarnyba
Vytenio Skroblo nuotraukos.
„Torpedoms“ – „aukso lietus“!
Lapkričio 26–27 dienomis vyko XII-asis atviras 2016 m. Lietuvos veteranų plaukimo čempionatas. Alytaus 50 m baseine dalyvavo 199 sportininkai iš Lietuvos, Baltarusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Rusijos.
Varžybose startavo ir 16 Marijampolės klubo „Torpedos“ narių: Aldona Mažėtienė, Violeta Viskantienė, Zita Kralikaitė, Laimutė Džavichašvili, Ilona Šufinskienė, Jūratė Pranckevičienė, Stasys Grigas, Valdimaras Paludnevičius, Antanas Guoga, Rimvydas Zygmanta, Gediminas Šenfeldas, Aurimas Kadūnas, Vilmantas Krasauskas, Saulius Bražukas , Andrius Murauskas ir Mantas Buivydas.
Sėkmingai pasirodę „torpediečiai“ individualiose rungtyse iškovojo 20 aukso medalių. Net penkis medalius laimėjo A. Murauskas, 4 iškovojo G. Šenfeldas. Trimis medaliais džiaugėsi J. Pranckevičienė, S. Grigas ir V. Krasauskas . Po vieną medalį pavyko iškovoti A. Guogai ir jaunajam klubo nariui M. Buivydui. Dar po 2 medalių komplektus laimėjo moterys, plaukusios estafetėse: A. Mažėtienė, I. Šufinskienė , Z. Kralikaitė ir J. Pranckevičienė amžiaus grupėje 200+ 4x50m kompleksu bei V. Viskantienė, I. Šufinskienė , Z. Kralikaitė ir J. Pranckevičienė amžiaus grupėje 160+ 4x50m laisvu stiliumi. Vieną aukso medalių komplektą laimėjo vyrų komanda (R. Zygmanta, S. Grigas, A. Guoga ir V. Paludnevičius) , plaukdama 4x50m laisvu stiliumi 280+ amžiaus grupėje.
Stasys Grigas pagerino 2 Lietuvos plaukimo veteranų rekordus: 75–79 metų amžiaus grupėje, plaukdamas 200 m nugara ir 400 m l/st.
Čempionatas buvo puikiai organizuotas, dalyviai dėkingi teisėjams už profesionalų ir operatyvų darbą.
Klubo „Torpedos“ informacija
Policijos pertvarka – finišo tiesiojoje
Policijos veiklos pertvarka Marijampolės apskrityje – jau finišo tiesiojoje: gruodžio 5-ąją pagal naują veiklos modelį pradeda dirbti Šakių r. policijos komisariatas, o iki Naujųjų metų – ir Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – apskr. VPK). Nuo vasaros pertvarka vyko ir kituose apskrities policijos komisariatuose – Vilkaviškyje, Kalvarijoje, Kazlų Rūdoje, Jurbarke.
Nuolat vykstantys pareigūnų mokymai padėjo sustiprinti policijos pajėgas, kurios dabar dirba pagal naują veiklos modelį. Gyventojams aktualu tai, kad visoje Lietuvoje, taip pat ir Marijampolės apskrityje, viešose vietose yra daugiau patruliuojančių pareigūnų, daugiau dėmesio skiriama nukentėjusiems ir greičiau reaguojama į gyventojų pranešimus.
Stebime tendenciją - mažėja viešosios tvarkos pažeidimų, greičiau pavyksta išaiškinti nusikaltimus (pvz., Vilkaviškio r. PK pareigūnai, suvieniję viešosios tvarkos pareigūnų ir kriminalistų pajėgas, per mažiau nei parą išaiškino plėšimą, kai iš automobilio vagys pagrobė pintinę su didele pinigų suma ir kitais daiktais, išaiškintos ir automobilių vagystės).
Gyventojams gali kilti klausimas, kodėl tokia tvarka negalėjo būti taikoma anksčiau? Bendradarbiavimas vykdavo visada, tačiau kuomet į įvykį KARTU ATVYKSTA skirtingų specializacijų pareigūnai, suvieniję savo patirtį ir žinias, galima greičiau surasti „bendrą vardiklį“ ir vykdyti tyrimą bei tikėtis greitesnio nusikalstamos veikos išaiškinimo.
Išgirstame klausimų, ar pasiteisins „pagalbos mygtukai“ rajonų policijos komisariatuose (po 17 valandos budinčių pareigūnų juose nėra). Primename, jog skubiu atveju (ištikus nelaimei, įvykus eismo įvykiui ir pan.) visuomet gyventojai gali skambinti pagalbos telefonu 112 ir netrukus sulaukti atitinkamos pagalbos (medikų, ugniagesių ar arčiausiai įvykio vietos esančio policijos ekipažo).
Kviečiame gyventojus apsilankyti tinklalapyje www.policija.lt , kur yra daug informacijos apie tai, kokie pokyčiai vykdomi policijoje ir kaip tai padės užtikrinti visuomenės saugumą plačiąja prasme. Taip pat galite rasti daug vertingos informacijos policijos fb paskyroje. Jums rūpimais klausimais visada yra pasirengę padėti įvairių padalinių policijos pareigūnai (jų kontaktus rasite Marijampolės apskr. VPK tinklalapyje www.policija.lt/marijampole/.
Marijampolės apskr. VPK informacija
Absoliutus prioritetas kosminiame fone VII: mes esame, bet ar išliksime?
Iš šių teiginių kyla dar viena natūrali išvada – pasiekusi pakankamą globalios civilizacijos išsivystymo ir proto lygį (pabrėžiu – kalbama ne apie atskirų individų išsivystymą ir protingumą, bet apie globalios civilizacijos sugebėjimą priimti pozityvius, išlikimo siekiančius sprendimus), tokia civilizacija, nepaisydama pavojų ir grėsmės (tai, kas dažnai propaguojama mūsų pseudo meninių filmų siužetuose ir atskirų mokslininkų pasisakymuose), skirdama maksimalias energetines, technines, o gal ir kitas, mums visai nežinomas pastangas, stengtųsi užmegzti kontaktus su kuo didesniu skaičiumi kitų Egzocivilizacijų ir ieškoti Visatoje išlikusių Žaliųjų duobių. Taip aš pavadinčiau išnykusių Egzocivilizacijų išlikusias informacijos sankaupas. Tuo tarpu Žaliosiomis salomis Visatoje būtų galima vadinti gyvybės židinius, pasiekusius ar nepasiekusius sąmoningo proto lygį. Proto salų apibrėžimas kalba pats už save. Kosminę civilizaciją, sudarytą iš protingų individų, pavadinti protingą išsivystymo lygį pasiekusią galima tik tada, kai ta civilizacija dėtų maksimalias pastangas gauti iš kitų Kosminių civilizacijų informaciją apie jų nueitą evoliucinį ar revoliucinį vystymosi kelią, dėtų maksimalias pastangas kaupti Visatos erdvėse, žaliosiose Gyvybės ir Proto salose subrandintus brangakmenius, žėrinčius savo išlikimo ir tobulėjimo briaunomis.
Šiuo požiūriu mūsų civilizacija yra dar labai toli nuo tokio išsivystymo ir kolektyvinio proto lygio, kiek mes beapeliuotume į savo, kaip individų protingumą. Komentarų čia nereikia, užtenka vien pažvelgti į milžiniškas ginklavimuisi skiriamas lėšas.
Tačiau šiam pesimistiniam faktui paguodos dėlei galima prieš pastatyti mūsų technines pastangas ieškant Visatos Žaliųjų salų. Artimiausia tokia sala galėtų būti Marso planeta. Marse yra atmosfera, daug vandens ledo pavidale, vasarą iki 20o Celsijaus įšylantis Marso gruntas, todėl primityvios gyvybės formų tikimybė Marse, ypač jo praeityje, kai jo paviršiuje tyvuliavo vandenynai, jūros, ežerai, o tekančių upių vagos išlikusios iki šių dienų, yra labai didelė. Ne veltui tiek daug kosminių aparatų išėjo į orbitas apie Marsą, o kiti leidosi jo paviršiuj. Ne veltui olandų kompanijos organizuojama pirmųjų Žemės kolonistų ekspedicija į Marsą „Mars One“ su bilietu tik į vieną pusę, be galimybės sugrįžti į Žemę. Ne veltui tokių pasiryžėlių skaičius jau perkopė 200 tūkstančių, tarp kurių jau yra ir vienas lietuvis.
Kitą mūsų pastangų srautą realizuoja kosminis teleskopas Kepleris. Jis ieško egzoplanetų prie kitų žvaigždžių. Nuo 2009 metų, išvedus Keplerio teleskopą į orbitą, iki 2013 metų spalio 13 dienos jau surastos 998 egzoplanetos prie 759 žvaigždžių. Keliolika iš jų – artimos savo dydžiu Žemei, skriejančios gyvybės zonoje platesnėje ar siauresnėje atstumų juostoje nuo centrinės žvaigždės, kurioje skriejančių uolinių egzoplanetų paviršiaus temperatūra yra tinkama skystam vandens būviui.
Keplerio teleskopo tyrimų kosminė erdvė yra labai nedidelė – tik 300 šviesmečių spindulio lyginant su mūsų Galaktikos 100 tūkstančių šviesmečių mastais. Statistinė Keplerio teleskopo atradimų analizė atlikta skirtingais metodais ir skirtingų autorių byloja, kad mūsų Galaktikoje Žemės tipo egzoplanetų gali būti nuo 17 iki 30 ar net iki 60 milijardų. O vienas iš tyrimo autorių šį skaičių padidina net iki 100 milijardų.
Tai stulbinantys skaičiai. Prieš juos nublanksta kraštutinė pesimistinė nuomonė (tarp kitko niekuo nepagrįsta), kad mes esame vieni net visoje Visatoje. Žinoma, tokia nuomonė turi teisę egzistuoti iki pirmo Žaliosios salos atradimo už Žemės ribų. Galima pridurti, kad nesugalvotum didesnio miunchauzeniško absurdo, kaip teiginys, kad mes esame vieni visoje Visatoje. Ir jokiais moksliniais, filosofiniais ar teologiniais argumentais negalima tokio teiginio paremti. Apie tai, kad toks Žemės civilizacijos ir gyvybės mūsų planetoje vienkartinis egzistavimas Visatoje yra neįrodomas, aš jau nekalbu, nes tai yra absoliučiai neįmanoma – net tuo atveju, jei negautume jokių įrodymų apie gyvybės ir proto egzistavimą Visatoje iki pat mūsų planetos saulėlydžio.
Keplerio teleskopo vykdomos egzoplanetų paieškos yra pripažintos prioritetiniais tyrimais astronomijoje. Pastaraisiais metais išbandytas naujas tolimų planetų atmosferų sudėties analizės metodas, leidžiantis pastebėti atmosferos sudėtyje esant tokių cheminių junginių, kurie gali susidaryti tik organinės gyvybės formų evoliucijos metu. Jeigu jis pasiteisins, turėsime unikalų metodą dalį Žemės tipo egzoplanetų priskirti Visatos Žaliosioms saloms.
Visa tai teikia vilčių. Reikėtų dar pridurti, kad visos tinkamų egzoplanetų paieškos, jų cheminės sudėties atmosferų analizė vykdoma remiantis žmogiškąja patirtimi, žemiškosiomis gyvybės formų egzistavimo sąlygomis ir formomis. Tačiau niekas negali paneigti, kad Visatos begalinėse erdvėse ir visai kitokiose egzoplanetų sąlygose gali egzistuoti kitos mums visai nežinomos Egzogyvybės ir Egzoproto formos, gal net mūsų rašytojų fantastų vaizduotę pralenkiančios. Tada visi aukščiau minėti skaičiai gali keleriopai išaugti.
Sugrįžkime prie Kosminių civilizacijų genealoginio medžio. Aukščiau išdėstyta optimistiška naujų atradimų ir metodų gausa tarsi suteikia mums viltį ir galimybę iš mozaikos gabaliukų suformuoti bent Kosminio genealoginio medžio dalį. Deja, tokios viltys gali likti tik gražia teorine ateities vizija. Tam yra labai daug priežasčių.
Mes dar neradome nei vienos Žaliosios salos Visatoje; mes nežinome, kokia tikimybė gyvybės užuomazgai tam tinkamoje egzoplanetoje; mes nežinome, kokia tikimybė Žaliosiose salose subujoti Protui, o tuo labiau Egzoprotui; mes nežinome Proto salų skaičiaus mūsų Galaktikoje; mes nežinome, kiek vidutiniškai laiko gali egzistuoti nekontaktuojanti su kitomis atskira Egzocivilizacija – gal jos suklestėjusios greitai degraduoja arba susinaikina, tarsi patvirtindamos Franko Fennerio prognozes; mes dar neišgirdome nė vieno dirbtinio radijo signalo, nors jautriausiais radijo teleskopais esame praklausę tūkstančius, bet, deja, tylinčių žvaigždžių…
Būtų galima šį nežinojimo sąrašą tęsti ir tęsti, artėjant prie beviltiško pesimizmo, tačiau unikalus žmogaus prigimtinis pažinimo alkis, nepasotinamas alkis, leidžia kategoriškai tvirtinti – Žaliųjų salų, Egzocivilizacijų paieška niekada nesibaigs. O atrastas Marso mikroorganizmas, net jo suakmenėjusi fosilija kaip potvynio banga suintensyvins tokias paieškas, jau nekalbant, kad tai taps didžiausia šimtmečių sensacija.
O jeigu statomi vis galingesni radijo teleskopai pagaliau priimtų abejonių nekeliantį protingų būtybių siunčiamą signalą? Ko galima tikėtis iš tokio signalo? Ar mes pajėgtume jį iššifruoti ir suprasti? Nežinau, tik neabejoju, kad toks signalas iš kaimyninės Egzocivilizacijos iš esmės sukrėstų Žemės žmoniją. Bet norėtųsi tikėti, kad tokia Egzocivilizacija, nusprendusi byloti apie savo egzistenciją, yra nuėjusi toliau už mus savo vystymosi kelyje ir tame kelyje vadovavosi greičiausiai universaliomis bendražmogiškomis, o tiksliau bendrakosminėmis vertybėmis, kurių dėka jos pasiekė tas neįsivaizduojamas vystymosi aukštumas ir bendraudamos su kitomis Proto salomis Visatoje, susiliedamos į visumą, suformavo visuotinį, nepriklausomą Visatos Proto fenomeną, kurio įtaka pasiekė ir Žemės planetą. Norėtųsi tuo tikėti.
Toks signalas būtų antros šakos pumpuras mūsų vizijose formuojamame Kosminiame Egzocivilizacijų genealoginiame medyje, nes pirmoje labai trumpoje šakoje yra užkoduota permaininga ir grėsmingai artėjanti prie pabaigos mūsų žemiškos civilizacijos evoliucija. Ir čia iškyla hamletiškas klausimas – ar mes dar turėtume laiko surasti ir iššifruoti antrą, trečią, ar ketvirtą Kosminio genealoginio medžio šaką? Ar dar turėtume pasirinkimo viltį ir galimybę?
Tačiau mes jau pareiškėme Visatai apie savo egzistavimą – išsiuntėme tris laiškus. Du iš jų keliauja iš Saulės sistemos išklydusiuose kosminiuose aparatuose, gal kada nors į kieno nors rankas jie pateks. Trečias nukreiptas tikslingai į kamuolinį žvaigždžių spiečių Heraklio žvaigždyne. Jeigu ten, tarp milijono žvaigždžių sistemų, bus kas priima mūsų laišką, jį iššifruoja ir pasiunčia Saulės link atsakymą – jį sulauktume po 48 tūkstančių metų – tokio laiko reikia radijo bangoms nulėkti iki žvaigždžių spiečiaus ir atgal iki Žemės. Esmė ne ilgame atsakymo laukime (ar tuomet Žemėje dar bus kas gyva?) – laiškas labiau skirtas ne jiems, bet mums, mūsų supratimui, kad esme viena iš daugelio Visatos Proto salų – tai mūsų prabilimas į Kosmosą – mes esame! Taip, mes esame, bet ar išliksime?
(Bus daugiau)
Gunaras KAKARAS
Policija ieško dviejų nepilnamečių
2016-12-01 apie 07.15 val. iš Marijampolės „Vaiko tėviškės namai“ pasišalino ir iki šiol negrįžo dvi globotinės:
Laura Venytė, gim. 2003 m. (ūgis 163 cm., smulkaus kūno sudėjimo, ilgi juodi plaukai, buvo apsirengusi juodu džemperiu, juoda liemene, šviesiai žaliomis kelnėmis, avėjo juodais batais);
Danielė Daukenytė, gim. 2002 m. (ūgis 170 cm., smulkaus kūno sudėjimo, tamsūs ilgi plaukai, buvo apsirengusi šviesiai mėlyna striuke, juodomis kelnėmis, avėjo juodais batais).
Asmenis, ką nors žinančius apie mergaičių buvimo vietą ar turinčius kitos informacijos, prašome kreiptis į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą, esantį Marijampolėje Basanavičiaus a. 2, arba paskambinti tel. (8 343) 52505 arba (8 343) 91260, arba bendruoju pagalbos telefonu 112.
Marijampolės apskr. VPK informacija
Jaunųjų policininkų mokyklėlė: pakeliui į būsimą karjerą
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau -apskr. VPK) Vilkaviškio r. PK vykusi popietė gruodžio 1-ąją buvo neįprasta – į susitikimą su pareigūnais rinkosi jaunimas, norintis tapti „Jaunųjų policininkų mokyklėlės“ (toliau – JPM) dalyviais. Visi atvykusieji buvo tvirtai apsisprendę lankyti šią mokyklėlę, nes čia jiems bus suteikta galimybė dalyvauti karjeros orientavimo mokymuose, pamatyti, kaip dirba policijos pareigūnai bei susipažinti su kitų teisėsaugos institucijų vykdoma veikla bei ten dirbančiais darbuotojais.
Projekto metu moksleiviams žadami ne tik įdomūs susitikimai, bet ir ekskursijos bei sportinės draugiškos varžybos tarp JPM dalyvių ir policijos pareigūnų, juolab, kad pokalbio ir prisistatymų metu sužinojome, jog yra puikių sportininkų, muzikantų ir meniškų žmonių.
Šis karjeros orientavimo projektas, Lietuvoje pirmą kartą startavęs 2014 metais, 2015 metais atkeliavęs ir į Marijampolės apskritį, sudomino nemažai jaunųjų vilkaviškiečių. Šiais metais projekte dalyvauti panoro 41 moksleivis iš Vilkaviškio rajono mokymo įstaigų. Tai 14-18 metų jaunimas, kurie projekto metu bus supažindinti su pagrindinėmis policijos, teismų, prokuratūros ir kitų teisėsaugos institucijų profesijomis.
Bendruomenės pareigūnė Vilija Grybauskienė pirmojo JPM susitikimo metu su šios mokyklėlės dalyviais aptarė dalykus, kurių bus mokomasi, mokymosi tvarką, drausmę, lankomumą, taip pat informavo, kad projekto, kuris tęsis iki 2017 m. gegužės 30 d., pabaigoje moksleiviai privalės laikyti įgytų žinių patikrinimo testą, o baigusieji šią pilietiškumo programą gaus diplomus, liudijančius apie dalyvavimą šiame projekte.
Norintieji lankyti „Jaunųjų policininkų mokyklėlę“ apie jos veiklą gali sužinoti paskambinę kuratorei V. Grybauskienei tel. (8 342) 66 088; 8 656 58354; vilija.grybauskiene@policija.lt
Pareigūnai sveikina Jaunųjų policininkų mokyklėlės dalyvius ir linki jiems sėkmės.
Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK informacija
Bergiš Gladbacho miesto kamerinio ansamblio dovana Marijampolei!
Gruodžio 16 d. Marijampolėje skambės Bergiš Gladbacho miesto kamerinio ansamblio muzika. Tai Marijampolės miesto- partnerio iš Vokietijos kalėdinė dovana.
Artėjant gražiausioms žiemos šventėms draugų iš Bergiš Gladbacho miesto kamerinis ansamblis, vadovaujamas Romano Salyutovo, marijampoliečiams dovanos nuostabios muzikos programą. Koncerte skambės Johannes Brahms, Robert Schumann, Edvard Grieg, Franz Liszt klasikiniai kūriniai, žavės George Gershwino „Žydroji rapsodija“, o pasirodymą vainikuos šventiškas, aistringas argentinietiško tango novatoriaus Ástoro Piazzollos kūrinys „Pavasaris“ iš ciklo „Keturi metų laikai“
Koncerto atlikėjai, muzikavimo džiaugsmu ir originalumu pasižymintis, grojantys Bergiš Gladbacho simfoniniame orkestre bei kituose Vokietijos kolektyvuose, dalyvaujantys muzikiniuose projektuose, demonstruojantys aukščiausią profesionalumą muzikantai: Senne Coomans (klarnetas), Berenike Langmaack (smuikas), Karol Legierski (violončelė), Roman Salyutov (fortepijonas).
Bergiš Gladbacho miestas yra vienas iš seniausių Marijampolės miesto užsienio bendradarbiavimo partnerių – sutartis pasirašyta 1989 m.
Tikime, kad Bergiš Gladbacho miesto kamerinio ansamblio muzikos skambesys pripildys marijampoliečių širdis šviesaus džiugesio ir suteiks klausytojams daug gražių bei įsimintinų akimirkų!
Marijampolės savivaldybės administracijos
Viešųjų ryšių tarnyba