Šios vasaros pradžioje įvairių su paveldosauga susijusių sričių specialistai suvažiavo į Ilguvos dvarą, stovintį ant pusšimčio metrų aukščio Nemuno kranto. Šiame gražiame Šakių krašto kampelyje daugiau kaip penkis šimtus metų rymo medinio Ilguvos dvaro rūmai, kurie buvo apie 1995 metus aptvarkyti ir … užrakinti. Kalbėjomės, svarstėme, siūlėme, kaip būtų galima peržengiant žinybinius barjerus atgaivinti dvaro rūmus ir padaryti juos patrauklius lankytojams. Pavienių turistų ir dabar netūksta, bet … Jei norime atkurti dvaro rūmus, tai turime žinoti ir kaip atrodė jų interjeras. Apie tai kalbėjau minėtame susirinkime, apie tai išsamiau papasakosiu ir straipsnyje.
Kai 1895 metais Ilguvos dvarininkaitė Ona Grincevičiūtė ištekėjo už garsaus lenkų kompozitoriaus ir smuikininko, Varšuvos filharmonijos direktoriaus, Varšuvos Didžiojo operos teatro pirmuoju dirigento Emilio Mlynarskio (1870–1935), tai trejus metus pasiliko gyventi dvare (tiesa, kartais kompozitorius vykdavo dirbti į Odesą). Ilguva ėmė virsti muzikinio gyvenimo „užkampiu“. Į dvarą pirmąkart atkeliavo pianinas, fortepijonas, dviviečiai ir triviečiai minkštasuoliai, net atviros knygų spintos natoms ir muzikinei literatūrai laikyti.
Būsimas kompozitorius Stasys Šimkus, materialiai remiamas Mlynarskių, prisiminė jų giminės pasakojimus, kaip sunkiai į dvarą buvo gabenami muzikos instrumentai, baldai, lauko scenos ir šokių aikštelės įranga: krovinys buvo atvežamas panemune vingiavusiu keliuku, o į kalną tempė visi 6 kinkomi dvaro arkliai (daugiau dvare jų nebuvo). Lietuvių kompozitorius tvirtino, kad fortepijonas buvo dramblio kaulo spalvos, o naujuosius baldus šeimininkai taip pat parinko nuotaikingų, linksmų spalvų. Čia, matyt, taip buvo atsiliepiama apie baldų audinį.
Kito nereto Ilguvos dvaro svečio ir artimo dvaro savininko giminaičio, Rukšionių dvaro savininko Julijono Talko-Grincevičiaus (1850–1935) neišmatuojama aistra kolekcionuoti iškastinius gyvulių kaulus, retus ir stambius akmenis, kitokius gamtos kūrinius vertė dvaro kertes antropologijos ir archeologijos muziejumi. Kai iš profesoriaus tvarkingos „netvarkos“ ėmė šaipytis dvaro savininkai Grincevičiai, tuomet jis nupirko tris įstiklintas kampines spintas savo dovanotiems daiktams eksponuoti. Yra žinoma, kad jos stovėjo kambaryje, į kurį beveik visą dieną krintanti šviesa tarsi akinančiu veidrodžiu sustingdavo spintų stikluose ir jose buvo sunku įžiūrėti kirvukų, skeltuvų, strėlių antgalių kolekcijas. J. Talko-Grincevičius juokavo, kad geriausiai čia buvo matomos dulkės … Vitrininės spintos (dvi iš jų – vienodos, o viena – šiek tiek didesnė ir išardoma) buvo ant aukštų laibų kojų, puoštų bronzos kaltiniais. Iš tokio lakoniško pasakymo galima spėti, kad Grincevičiai neseniai įsigijo taip vadinamas Napoleono III stiliaus spintas, turėjusias neoampyro ir gimstančio istorizmo stilių bruožų. Kartą atvykėlis profesorius atsigabeno ne tradicinį gaublį (jų būta kuklios kolekcijos), o desertinio stalelio – spintelės formų baldą, kuriame paslėpė namuose gaminto punšo butelius. Kalbama, kad net sovietmečiu šis baldelis stovėjo kažkurios mokyklos (lyg tai Kriūkų) muziejuje. Beje, neaišku, kodėl profesorius prisiminimuose nieko nekalbėjo apie savo dvarelio Rukšionyse grožybes; susidaro įspūdis, kad jis labiau mėgo buvoti giminaičių dvaruose ir Lenkijos miestuose, kuriuose turėjo savo namus.
Muzikinės dvaro tradicijos buvo sustiprintos tarpukariu, kai 1932 m. dvarininkaitė Anelija Mlynarska (1911–2002) „iš pirmojo meilės žvilgsnio“ susituokė su pasaulinio garso pianistu Artūru Rubinšteinu (1887–1982). Yra žinoma, kad rūmų „muzikinio inventoriaus“ atnaujinimas gulė ant pačių sutuoktinių pečių, nes dvaro savininkas Henrikas Grincevičius buvo silpnos sveikatos ir dėl to ūkis merdėjo, o pinigėlių vis trūko ir trūko. Rubinšteinai nusprendė ne pirkti naujus muzikos instrumentus, kėdutes, kai kurį inventorių, o samdyti nagingus meistrus iš Jurbarko, Kybartų ir net Eitkūnų. Jie restauravo ir kai kuriuos baldus; tai turbūt vienintelis atvejis, kai kalbama apie baldų restauraciją Šakių krašto dvaruose. Ilguvoje nuolat prieglaudą rasdavo ir jau žinomi dailininkai ir keliautojai – teplioriai: jų darbai pasilikdavo kaboti dvaro rūmuose, palivarkuose, kitose ūkio patalpose, bažnyčioje, klebonijoje; apie šiuos meno kūrėjus ir jų kūrinius dar kalbėsiu. Taigi, Ilguvos dvaro savininkų ir svečių pomėgiai uždėjo ryškų antspaudą ir dvaro interjerui.
Būsimoji dainininkė Beatričė Grincevičiūtė, Ilguvoje gyvenusi neramiais 1918 – 1921 metais, prisimena: „Namuose kabėjo giminės portretai. Iš Karpių kilusios senelės portretas kabėjo virš durų, einant iš valgomojo į saloną. Vaikus kartais pagąsdindavo, kad senelė kartais mirkčioja. Į Ilguvą iš Kauno atvažiuodavo universiteto literatūros lektorius Juozas Albinas Herbačiauskas su žmona. Svečias sakydavęs, kad čia, mūsų namuose, esąs gerų dvasių pasaulis, čia visos dvasios geros, net toji senelė“.
Menei prašmatnumo suteikė iš žydrų olandiškų koklių sumūrytos krosnys, brangaus medžio parketas. Palubėje kabojo masyvus krištolinis sietynas. Prie fortepijono (po kuriuo lindėjo mažametė Beatričė ir gėrėjosi muzika) sėdėjo ne viena garsenybė. Beje, dvare būta dviejų fortepijonų, bet nustatyti antrojo buvimo vietos nepavyko. Kiti klausytojai įsitaisydavo minkštuose Liudviko XVI stiliaus balduose. O rytais, geriant itališką kavą, raštuotus Damasko šilko sienų apmušalus apšviesdavo iš panemunės besišypsanti saulė.
Rūmuose būta ir didžiulės bibliotekos, kurioje vien E. Mlynarskis sukaupė apie tūkstantį knygų. Didžiulė patalpa buvo skirta prausyklai, kurioje stovėjo didžiuliai metaliniai katilai, iškelti ant pakurų. Ant virvės kabojo padžiauti skalbiniai. Iškrakmolytą patalynę ir rūbus vietiniai samdiniai vaizdžiai vadino lašiniais – jie kvepėjo švara ir jaukumu.
Ant menės sienos ekspresija spindėjo didelis pailgas paveikslas „Krokuvos vestuvės”, kurį nutapė Antonijus Piotrovas. Dainininkės Beatričės gyvenamajame name-muziejuje, Vilniuje, Vienuolio gatvėje, yra išlikusi šio kūrinio nuotrauka. Durų apvadus puošė meno kūriniai – Grincevičių šeimos herbas. Anot istoriko J. Totoraičio, ant kažkurios dvaro sienos kabojo nežinomo dailininko paveikslas, vaizduojantis vietos milžiną Ilgį. Šis paveikslas buvo 1908 m. padovanotas Lietuvių mokslo draugijai ir kabojo daktaro Jono Basanavičiaus darbo kabinete. Tautos patriarchas prisiminimuose rašė: „Rūtos” salėje, Mokslo draugijos posėdžiui pasibaigus, kalbėjau apie žynį Ilgį ir demonstravau Edisono fonografą”.
Beatričės minimi giminės portretai kabojo valgomajame. E. Andriolis prisimena, kad čia tapė net 1863 m. sukilimo metu ir sprukdamas juos paliko. Be abejo, kad dvare turėjo būti ir jo tėvo darbų. Juk jis tuoj po Napoleonmečio čia tapė paveikslus Ilguvos bažnyčiai. Sunku patikėti, kad gyvendamas dvare nepaliktų jam savo darbų. Yra užuominų, kad rėmėjui E. Mlynarskiui darbais atsidėkojo ir M.K. Čiurlionis. Lenkų kompozitorius E. Mlynarskis, Pirmojo pasaulinio karo metais traukdamasis iš dvaro, dalį turto ir paveikslų pasidėjo Kiduliuose… Jų likimas – nežinomas. Minimas ir kažkoks marijonas vienuolis, kuris Ilguvos dvare tapė XVIII a. pab.–XIX a. pradžioje. XIX a. II pusėje– XX a. pr. Dvare ilsėjosi dailininkai Ferdinandas Ruščicas, Elvyras Andriolis ir jo duktė Vaclova. Dalis jų darbų irgi puošė rūmų sienas.
Tarpukaryje dvare vyravusią atmosfera neblogai perteikia Grincevičių žentas muzikas A. Rubinšteinas: „Užkopę ant kalvos įėjome į kuklų senamadišką pastatą, kuris dvelkė nuostabia šiluma. Man ypač patiko didelis muzikos kambarys. Jame jaučiausi taip, tarytum sienos būtų „spinduliavę“ tą muziką, kuri jame per metų metus buvo grojama. Valgomasis man priminė panašų kambarį Tymošovkoje, mano bičiulio kompozitoriaus K. Šimanovskio dvare. Tiek čia, tiek ten ant sienų kabėjo patamsėję protėvių portretai. Ypač įspūdinga buvo didžiulė virtuvė, kurios sienas puošė daugybė varinių keptuvių, pakabintų lyg decrescendo tvarka – nuo didžiulės iki visai mažos. Iš viso jų buvo ne mažiau kaip 20“. Taigi, valgomąją galima įsivaizduoti ir pagal Karoliui Šimanovskiui (1882–1937) priklausiusio Zakopanės dvaro „Atma“ valgomojo, atkurto pagal Tymošovkos dvaro nuotraukas, pavyzdį.
Mokslininkas Julianas Talko–Grincevičius su žmona Kristina 1908 m. vasarą aplankė savo giminaičius Ilguvos dvare. Juos lydėjo ir Antanavo dvaro savininkas, Kristinos brolis, Eduardas Šabunevičius. Pastarąjį stebino, kad abu dvarai interjeru buvo labai panašūs. Tačiau taip ir turėjo būti, nes jo motina buvo kilusi iš Grincevičių giminės. Mokslininkas stebėjosi, kad Ilguvos dvare kimšte prikišta baldų, tarp jų nemažai ir masyvių indaujų, tačiau paliktos nemažos erdvės, kad būtų galima praeiti. Didžiausia tamsi ąžuolinė indauja stovėjo valgomajame – net viršutinė dalis, vadinta „karona“, netilpo ir buvo nuimta bei padėta ant desertinio stalo. Tarnaitė, norėdama pasiekti lėkštes buvusias viršutinėje lentynoje, pasilypėdavo dvipusėmis kopėtėlėmis. Matyt, to paties meistro gaminta šiek tiek mažesnė indauja stovėjo virtuvėje. Šalia jos tokių kopėtėlių nebūta.
Prisiminimų autorius pažymi, kad dvarininkas turėjo įdomų aukštą baldą su daugeliu stalčiukų ir vadino jį „katalogu“. Vienoje metalu kaustytoje uosio skrynioje be rankenų buvo saugojami kažkokio giminaičio prisiminimai, užrašyti XVIII a. ir kiti, juridinę galią praradę dokumentai. Kadangi skrynia stovėjo palėpėje, o ją pakelti galėjo tik keturi vyrai, tai jos turiniu domėtis nebuvo tinkamų sąlygų. Grincevičiai nuolat skundėsi giminaičiui, kad baldus iš Lenkijos miestų Varšuvos ir Gdansko parsigabeno dar tuomet, kai nebuvo per Suvalkiją nutiestas geležinkelis. O ir išmesti senų giminės baldų nesinorėjo – tai viską ir kaupė. Seniausiais galėjo būti bažnytiniai baldai – klausykla, suolai, veidrodis – altorėlis, kabykla su kryžiumi viršutinėje dalyje – atkeliavę iš kažkurių giminės kunigų.
Kunigas profesorius Antanas Civinskas 1911 m. prisiminė ne vieną savo kelionę garlaiviu į Ilguvą. Kol sunkiai sirgdamas kunigas užsiropšdavo į kalną, tai nežmoniškai pavargdavo ir iš palaimos norėjo nugriūti bet kur rūmų prieigose. Griūti, ant žemės nereikėjo, nes nuo Nemuno pusės stovėjusioje medinėje aikštelėje būta kelių pintų supamųjų krėslų: svečiui visuomet atsirasdavo juose vietos. Kunigas ir žurnalų leidėjas pastebėjo, kad supamųjų, bet ne pintų, krėslų, rūmuose būta net keliolikos. Ir jie neturėjo jokios pastovios vietos: buvo tampomi iš vieno kambario į kitą. Tik pintus krėslus, artėjant žiemai, išnešdavo į kažkurį kitą pastatą. A. Civinskas juokavo, kad neretai atsisėdus sofą, galėjai pagalvoti, kad vėl „plauki“, t.y. supiesi. O dar ir iš muzikos salono besiliejanti muzika supo, svaigino.
Kažkuris iš kunigų, su kuriuo A. Civinskas mokėsi Seinuose, jam skundėsi, kad Grincevičiai prisikviesdavo tiek svečių, kad daugiau kaip pusei nebuvo kur rūmuose miegoti. Kunigus į kleboniją ar pas zakristijoną nusivesdavo nakvoti klebonas. Jaunesni ir drąsesni per pamiškes važiuodavo į Misiūnus, priklausiusius Grincevičių giminėms. Vyrai patys (o ne tarnai, kurių tarpe beveik nebuvo vyrų) atsinešdavo iš gretimo pastato lovų ir jas statydavo vienoje patalpoje, kaip „Seinų bendrabutyje“. Va, tik iš ryto nebuvo norinčių tas paprastas išardomas lovas, puoštas šachmatų bokšteliais, nunešti atgal. Suprantama, kad ponių miegamojo ar miegamųjų kunigas nepamatė. Iš kitų pasakojimų galima suprasti, kad rūmuose būta tik trijų miegamųjų: ponios, pono ir vaikų. Svečiai ir buvo tik svečiai.
Vanda Grincevičiūtė prisiminė, kad pavydėjo tėvams tamsių, raižytų vos ne pusantro metro pločio lovų, skirtų gulėti tik vienam žmogui. O vaikai, net trise patogiai sukrisdavo į tokias „francūzkas“ lovas, bet juos greitai išvarydavo kambarinė. Aiškėja, kad dvarininkaitė kalbėjo apie tuo metu Europoje paplitusias eklektikos stiliaus prancūziškas lovas, kurias buvo galima nesunkiai išardyti ar sutverti. Tokiuose miegamuosiuose būtinai stovėdavo ir vienadurės ar dvidurės rūbų spintas. Ir Grincevičių vaikai prisimatuoti naujus rūbus eidavo į tėvų miegamuosius. Vadinasi, ten būta tokių spintų labai aukštais veidrodžiais duryse.
1940 m. meno kūriniai, baldai, buities daiktai buvo išgabenti į Kauno muziejus. Vis tik Kriūkų krašto muziejuje galima pamatyti kai kuriuos Ilguvos dvaro baldus. Dvarininkaitis, Lenkijos kariuomenės karininkas Bronislovas Mlynarskis, vedęs pasaulinio garso aktorę Doris Kenyon, 1974 m. Londone išleido prisiminimus apie tremtį, kuriuose yra giminaičių pasakojimų apie smulkius interjero daiktus, išgelbėtus 1940 metais ir saugomus giminės. Deja, šie auksiniai ar sidabriniai gaminiai, jei būtų šiandien eksponuojami atkurtoje senų laikų aplinkoje, ištirptų tarp stambesnių, nugultų giliuose aksomu išmuštuose stalčiuose.
Benjaminas MAŠALAITIS
Autoriaus nuotraukoje – Ilguvos dvaras.
