Antradienis, 19 rugpjūčio, 2025
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 215

    Kaip elgtis, kad nedegtų kombainai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    Vasarai einant į pabaigą, prasideda javapjūtė, kuri gali atnešti ne tik naudos, bet ir materialinio nuostolio. Į laukus išvažiuoja kombainai ar kita žemės ūkio technika, kuri ne visada būna techniškai tvarkinga ir paruošta darbui laukuose. Toks neatsakingas elgesys padaro žalos patiems ūkininkams ar ūkio bendrovėms – sudega brangi technika, pasėliai. Daugelio tokių nelaimių galima išvengti, jeigu prieš išvykdami į laukus kombainai bei kita žemės ūkio technika būtų tinkamai paruošta.

    Kombainai dažniausiai užsidega dėl netvarkingos kuro tiekimo sistemos, elektros įrangos bei besisukančių mechanizmų. Išlekiančios iš variklio išmetimo vamzdžio kibirkštys, trumpas elektros laidų jungimasis, ant velenų ir kitų kombaino mechanizmų apsivynioję šiaudai, į besisukančių būgnų mechanizmus patenkantys pašaliniai kieti daiktai gali tapti gaisro kilimo priežastimi.

    Dirbant varikliui, kombaino kolektoriuje, išmetimo vamzdyje kaupiasi nuodegos. Jeigu variklio karteryje yra per daug tepalo arba cilindrų žiedai susidėvėję, tepalas gali patekti į degimo kamerą. Dėl to padidėja atidirbtų dujų išmetimo intensyvumas. Priklausomai nuo variklio tipo šių dujų temperatūra išmetimo vamzdyje siekia 500-700 laipsnių, todėl įkaitę nuodegų gabalėliai iš išmetimo vamzdžio patekę ant šiaudų gali sukelti gaisrą.

    Esant kuro tiekimo ir variklio tepimo sistemų nesandarumams, gali nutekėti kuras ir tepalai. Prie šių nuotekų labai limpa dulkės, smulkios šiaudų dalelės, kurios susikaupusios ant įkaitusių variklio mazgų gali užsidegti. Be to, kuro tiekimo vamzdeliai, pagaminti iš degių medžiagų, besiliesdami su įkaitusiomis variklio detalėmis, lydosi ir užsiliepsnoja, o iš jų bėgantis kuras padeda ugniai išplisti. Dėl blogai sureguliuotų ir dideliais greičiais besisukančių kombaino mechanizmų susidaro sausa trintis, šie mechanizmai įkaista ir gali uždegti ant jų apsivyniojusius šiaudus.

    Gaisras kombaine gali kilti ir dėl elektros laidų izoliacijos pažeidimų. Ypač smarkiai ji susidėvi tose vietose, kur laidai pratiesiami pro aštresnius kombaino korpuso kampus, šalia judančių mazgų arba arti įkaitusių mechanizmų paviršių.

    Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas primena, jog norint išvengti gaisrų kombainuose bei kitoje žemės ūkio technikoje būtina naudoti tvarkingus kibirkščių gesiklius. Kombainų variklių, neturinčių antvožų, kolektorius reikia apsaugoti nuimamais metaliniais skydeliais arba sieteliais su 2 mm skersmens kiaurymėmis. Nuo variklio ir jo mazgų būtina nuolat nuvalyti dulkes bei smulkių šiaudų masę, taip pat ir kuro bei tepalo nuotekas. Elektros laidų izoliaciją reikia apsaugoti nuo trinties, mechaninio bei šiluminio poveikio, gerai sutepti besisukančius mazgus. Kombaine privalo būti 2 gesintuvai bei nedegus audeklas. Pageidautina turėti ir kastuvą, kad ugnį galima būtų nuslopinti žemėmis.

    Remontuoti ir laikyti derliaus nuėmimo techniką bei agregatus leidžiama ne arčiau kaip 30 metrų nuo javų plotų. Be to, lauko sąlygomis kombainų, traktorių bei kitų žemės ūkio mašinų kuro talpos degalais gali būti pripildomos tik išjungus variklius.

    Pagal www.vpgt.lt parengė vyriausioji civilinės saugos specialistė Kristina MICKIENĖ

    Agnė Uldinskaitė: „Tobulumas gyvena… smulkmenose“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    7

     

    Kartais žmogus į savo kelią pašaukiamas po ilgų ieškojimų, klaidžiojimų, o kartais jau nuo pat kūdikystės žino, kur jo vieta, ir tas žinojimas verčia nepaisyti jokių sunkumų, įveikiant visas kliūtis pakeliui į savo pašaukimą. Itin subtiliai, tačiau su nė kiek ne mažesne jėga šaukia žmogų muzika…

    …Kol kas jos balsas neskamba didžiosiose rimtosios muzikos salėse, kol kas jai po koncerto neploja atsistojusi tūkstantinė žiūrovų minia, kol kas ji – tik studentė. Bet tik kol kas. Mat stiprus savito tembro balsas, charizma, didžiulė valia leidžia spėti, jog Marijampolė išaugino dar vieną operinio dainavimo žvaigždę, kuri švies, tikėtina, ne tik Lietuvoje.

    Taigi susipažinkime: marijampolietė Agnė ULDINSKAITĖ (g. 1992 m.), studentė, kurios balsą, be artimųjų, girdėjo nedaugelis, bet kas girdėjo – įsiminė: vien Agnės atliekama Jurgos arija iš V. Ganelino miuziklo „Velnio nuotaka“ priverčia klausytoją palikti be žado…  

    https://youtu.be/8uQp4uoJTxQ

    Vaikystės metamorfozės: nuo „popso“ iki… klasikos

    Dainuoja Agnė nuo tada, kiek save atsimena. Ankstyviausiuose vaikystės prisiminimuose – šeimos, giminės šventės arba svečiai namuose ir ji, visiškai mažutė, dainuojanti užlipusi ant kėdės, kad visi matytų ir girdėtų… Vos trejų metukų amžiaus sulaukusi, ji jau ima pati eiti „į žmones“ – tėčio nuvesta pradeda lankyti popchorą „Malūnėlis“, vadovaujamą Sigutės Subatkienės. Buvo be galo įdomu: videoklipai, koncertai, festivaliai ir… dainavimas dainavimas dainavimas! Štai taip nepastebimai prabėgo septyneri metai. Būdama dešimties metų amžiaus (!), Agnė jau ryžtasi pokyčiams: pajunta, jog „popsas“ nebetenkina, norisi kažko daugiau, tad mamos vedama beldžiasi į Marijampolės muzikos mokyklos duris. O čia – stresas: stojamieji egzaminai išvakarėse vyko…  Agnutė į ašaras… Vis tik talentingu vaiku patikėta: ji įstojo į chorinio dainavimo bei fortepijono specialybę. Savo klasėje ji buvo viena iš vyresnių, jaudinosi, jog „per sena“, tačiau muzika taip įsuko į savo pasaulį, kad visi nuogąstavimai išnyko lyg dūmas, pūstelėjus vėjeliui.

    Dviejuose skirtinguose pasauliuose

    Muzikos mokykloje Agnė mokėsi 9 metus, baigė ir chorinio dainavimo, ir fortepijono (iki šiol dėkinga savo mokytojai Astai Širvinskienei) specialybes, dainavo chore „Suvalkija“, vadovaujamame Virginijos Junevičienės. Tai buvo didžiulių atradimų metas: muzikos, balsų harmonijos dalykai atsivėrė naujoje šviesoje, o tai, kad choras atlieka daug sakralinės muzikos, kėlė norą nerti į tikrą gylį. Žinoma, Agnė puikiausiai žino tarp dainininkų gyvą stereotipą: jei esi solistas, geriau nebūti choristu – balsui tai nėra gerai, tačiau ji iš savo patirties teigia, jog choras jai kaip daug davė: ansambliškumo, vieningumo, klausymo, įsiklausymo.

    Mokslo metais Marijampolėje Agnė gyveno tarsi dviejuose skirtinguose pasauliuose. Vienas iš jų – užsiėmimai muzikos mokykloje, kur gabi mokinė buvo pastebėta, skatinama, netgi lenkiama siekti geriau. Kitas – Marijonų gimnazija. Čia niekas (net muzikos mokytoja!) nepastebėjo Agnės ypatingų duomenų muzikai, neįvertino jos unikalaus balso (mokyklos bendruomenei ji dainavusi vieną vienintelį kartą – ir tai tik jau būdama abiturientė). Rodos, užteko to, jog mokinė gerai mokosi (baigė su pagyrimu), nors ji tikrai ne pažymiui mokėsi: visi dalykai jai buvo tiesiog įdomūs, o į bendraamžių klausimus, kam jai reikia tiek dėmesio skirti pamokoms, dalykams, kurių galbūt ateityje neprireiks, ji atsakydavo šmaikščiai: „Kad žinočiau atsakymus, kai dalyvausiu žaidime „Kas laimės milijoną!“

    Kova dėl… teisės laikyti egzaminą

    Agnė savo ateitį siejo tik su muzika, dainavimu, tad vienas iš pasirenkamųjų abitūros egzaminų būtinai turėjo būti susijęs su muzika. Pasirinkimas nedidelis: muzikos arba muzikologijos egzaminas. Žinodama, jog stos į Muzikos akademiją, Agnė nedvejodama pasirinko muzikologiją (šio egzamino sėkmingas išlaikymas jai garantavo 13 papildomų balų stojant, kai tuo tarpu muzikos – tik 3), bet čia ir prasidėjo sunkiai suvokiami dalykai. Pirmiausiai tai, jog muziką Agnei dėsčiusi mokytoja jos neprileido (!) prie egzamino. Agnė nepasidavė: kreipėsi pagalbos ruošiantis muzikologijos egzaminui į Marijampolės kolegijos muzikos dėstytojas, nuoširdžiai padėjo jai ir muzikos mokyklos pedagogai. Tuo pat metu vyko karas ne tik su muziką dėsčiusia mokytoja, bet ir su Marijonų gimnazijos direktoriaus pavaduotoja. Pedagogės nepailsdamos „išsišokėlei“ kalė į galvą, jos pasirinkto egzamino ji neišlaikysianti, primygtinai ragino „ateiti į protą“ (tokio pobūdžio egzaminą tik viena abiturientė mūsų krašte prieš Agnę buvo laikiusi, mat buvo įsigalėjęs stereotipas, jog muzikologiją gali laikyti tik konservatorijas – jos yra tik Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje – baigę abiturientai). Vis tik Agnė, nuo mažens labai užsispyrusi, kupina vidinės jėgos, pasiekė savo: valstybinį muzikologijos egzaminą, vertinamą 6 žmonių (tarp jų – ir jai dėsčiusi mokytoja) komisijos, išlaikė puikiai (buvo įvertinta „dešimtuku“). Jau kitą rugsėjo pirmąją, kai A. Uldinskaitė vertė pirmąjį studijų gyvenimo puslapį, Marijonų gimnazijos mokslo metų pradžios šventės metu buvusi abiturientė buvo pristatyta kaip talentingiausia mokinė, gimnazijos pasididžiavimas, žinoma, nutylint, jog pati gimnazija to talento neįvertino, netgi žlugdė…

    Paskui svajonės paukštę

    Kaip minėta, Agnė įgyvendino savo svajonę mokytis muzikos, tobulėti dainavimo srityje. Šį dukros sprendimą priėmė ir tėvai, iš pradžių bandę patarti jai rinktis praktiškesnę specialybę. Agnė prisimena: į „Suvalkijos“ choro koncertą, vykusį Marijampolės kultūros centre, ji, tuomet vienuoliktokė, pakvietė ir savo tėvus, nesakiusi jiems, kad „Ave, Marija“ ji ten atliks kaip solistė. Merginos tėvai liko apstulbinti ir po to koncerto ne tik kad nesiūlė dukrai kitos specialybės, bet visapusiškai ją palaikė siekiant svajonės.

    2011 m. Agnė pradeda lankyti dvimetes Lietuvos muzikos ir teatro akademijos parengiamąsias dainavimo studijas. 2013 m. ji įstoja į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto muzikos akademiją ir šį rudenį jau pradės lankyti ketvirtąjį studijų kursą, kurį baigusi jau apsigins bakalauro laipsnį.

    …Labai daug kas pasikeitė per šiuos kelerius metus. Agnė jaučia, jog ėmė ginti muziką nuo tų, kurie vadina save dainininkais, kompozitoriais – kitaip tariant, šiais dalykais žaidžia. „Reikia gerbti muziką, mylėti ją: gyvenimas – kova, tad reikia ginti mylimus dalykus“, – sako Agnė, kuriai, beje, vieno autoriteto muzikos, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, nėra. Kiekvieno kompozitoriaus kūryboje, anot jos, yra tikrų „perliukų“, kurie keri, o štai kad vieno kūrėjo visi kūriniai patiktų – taip nebūna. Bent Agnei.

    Intensyvūs studijų metai be pėdsako nepraeina, ypač žmogui, kuris iš savęs nori išspausti „maksimumą“. Bet organizmas pats praneša, kada laikas stabtelti. Štai pernai Agnė patyrė pervargimą papildomai studijuodama romanų ir italų kalbas: mokėsi italų, prancūzų, ispanų kalbų (Agnė laisvai kalba anglų, italų kalbomis, turi prancūzų, ispanų, vokiečių kalbų pagrindus, šiek tiek moka rusiškai). Visgi sau labai reikli mergina sėkmingai susidorojo su kūno negalavimais – tai įmanoma turint labai stiprią valią ir itin motyvuotą sielą.

    Jaunoji solistė labai daug dirba: mat muzikoje (dainavime) kaip ir sporte: turi atiduoti visą save, neskaičiuoti „treniruočių“ valandų. Tiesa, gausiais pasirodymais publikai Agnė dar negali girtis: per metus būna vos 5–7 pasirodymai nedidelei auditorijai, privalomi koncertai kaip egzaminai, o solinio koncerto jaunoji dainininkė dar nėra surengusi. Jai labiau „limpa“ lyrinės partijos (Almirenos arija iš operos „Rinaldo“, Tatjanos arija iš Čaikovskio „Onegino“, Dvoržako „Undinė“, Bize „Leila“ ir jau minėtoji Jurga iš V. Ganelino „Velnio nuotakos“), tačiau ne svetimi ir kiti amplua. Štai Operos studijoje statomoje Mocarto operoje „Visos jos tokios“ Agnei tekęs tarnaitės Despinos vaidmuo. „Įdomu kurti personažą, kuris visiškai skiriasi nuo tavęs, – pasakoja jaunoji solistė. – Despina valiūkiška, vėjavaikiška, visiška priešingybė man, tad vaidmens kūrimas – ir iššūkis, ir atradimai.“ Merginos svajonėse – sudainuoti Pučinio „Toską“, suvaidinti filme, taip pat įgarsinti kokį nors personažą. 

    Ateinantys studijų metai vers apsispręsti: o ką toliau daryti? Juolab kad visi bendramoksliai, tarp kurių kai kurie jau dainuoja Kauno valstybiniame chore, apie tai jau rimtai galvoja. Agnė neslepia, jog jos planuose – tolesnės studijos: mokysis magistrantūroje (tiesa, užsienyje), stos ir į doktorantūrą, mat jos tikslas – tapti visiška muzikos profesionale.

    O dainuoti? O savo balsu pakerėti minias? Čia Agnė prabyla kaip tikra pragmatikė: „Dainavime, kaip ir sporte, karjera labai greitai baigiasi, tad visada reikia matyti šiek tiek toliau“. Šiuo metu, kaip teigia pati, ji yra ieškojimų kelyje: netgi pati tyrinėja savo balsą, mokosi įsiklausyti į pojūčius, mokosi kiekvieną kūrinį sudainuoti per savo sielos prizmę, atlikti kūrinį kitaip, nei atlieka kitas solistas. Kam to reikia? Mat, anot jos, smulkmenose gyvena tobulumas…

    „Gyvenimas visada atveda į tą vietą, kurioje ir turi būti“, – įsitikinusi Agnė, svajojanti ir dainuoti, ir vaidinti operose, tačiau nepaisant jos įgimto talento, ypatingos valios ir darbštumo tikinti, jog visada paskutinis žodis priklauso lemčiai. Tikėkimės, jog įnoringoji Fortūna teiksis jaunąjį talentą išvesti į didžiąsias scenas!  

    Laima GRIGAITYTĖ

    Nuotraukos iš asmeninio Agnės Uldinskaitės archyvo.

     

    Žmogus-žvaigždė: iki jo – vis dar kaip pėsčiomis iki Mėnulio…

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    5

    Liepos 26 d. minimos jau dešimtimis skaičiuojamos Rimanto Stankevičiaus gimimo metinės. Deja, tragiška lemtis atėmė puikų lakūną, vienintelį Lietuvos kosmonautą, nors ir nepakilusį į atvirą kosmosą.

    …Laikas viską nuneša į užmaršties upę, tačiau prieš kai kuriuos dalykus jis tikrai bejėgis. Galbūt laikas ir kažkiek apmalšino žuvusio artimųjų sielos žaizdas, galbūt gyvenimo banga juos jau išmokė gyventi tik su jo atminimu, tačiau prieš to žmogaus asmenybės šviesą laikas išties bejėgis. Netgi atvirkščiai. Dabar, praėjus ne vienam dešimtmečiui nuo tragiškosios 1990 m. rugsėjo 9 d., jau iš tiesų galime įvertinti ne tai, ko netekome, o tai, ką turėjome. O turėjome nepaprastą aviacijos srities profesionalą, talentą, kurį R. Stankevičiaus darbštumas, valia iškėlė iki tokių aukštumų, kurių net pasiekti – ką jau kalbėti apie tai, jog pralenkti – kol kas dar nėra kam. Žmogus – žvaigždė: švystelėjo ir užgeso palikusi labai ryškų pėdsaką? Ne, ne užgeso. Kaip tik nušvietė kelią į dangų, mat dabar tas atstumas turi vardą – Rimantas Stankevičius. Dabar yra iki kur eiti ne tik Marijampolei, gimtajam lakūno – bandytojo – kosmonauto miestui, visai Lietuvai. Ir ne vien aviatoriams, kuriems dangaus šauksmas į kraują įaugęs, – visiems…

    Jo gyvenimo knygoje parašyta…

    Išėjusio amžinybėm žmogaus gyvenimas – jau iki galo parašyta knyga: nė eilutės nebus pridėta. Ją perskaityti, interpretuoti, mokytis iš jos – čia likusių reikalas. Taigi kai kalbame apie R. Stankevičiaus gyvenimo knygą, pirmiausiai remiamės jo biografijos faktais.  

    „Rimantas Antanas Stankevičius, lakūnas bandytojas, vienintelis lietuvis-kosmonautas, gimė 1944 m. liepos 26 d. Marijampolėje, – teigiama oficialiojoje jo biografijoje. – 1962 m. baigė Marijampolės 2-ąją vidurinę mokyklą. Įstojo į Černigovo aukštąją aviacijos mokyklą, kurią baigė 1966 m. Nuo 1966 m. tarnavo lakūnu kariniuose daliniuose. 1969 m. paskirtas vyresniuoju SSRS karinės grupuotės Vokietijoje naikintuvų aviacijos pulko lakūnu. Nuo 1970 m. tarnavo vyresniuoju lakūnu, nuo 1972 m. – naikintuvų aviacijos pulko grandies vadu Turkmėnijos Mary mieste. 1971–1972 m. vyresnysis atskirojo aviacijos būrio lakūnas Egipto Arabų Respublikoje, dalyvavo karo veiksmuose prieš Izraelį. 1973 m. išleistas į atsargą, suteiktas SSRS KOP majoro laipsnis.

    1975 m. baigė SSRS Aviacijos pramonės ministerijos skrydžių tyrimo instituto lakūnų – bandytojų mokyklą ir dirbo lakūnu-bandytoju tame pačiame centre. Atlikdavo bandomuosius aukščiausio sudėtingumo skrydžius. Dalyvavo bandant naikintuvą MiG-29 suktuko sąlygomis. Skraidė 57 tipų lėktuvais ir turėjo didesnį nei 4000 valandų skrydžio stažą. 1975 m. suteikta 4-os klasės, 1976 m. – 3-ios klasės, 1979 m. – 2-os klasės ir 1982 m. – 1-os klasės lakūno-bandytojo kvalifikacija.

    1977 m. liepos 12 d. Skrydžių tyrimo instituto viršininko įsakymu Nr. 360 paskirtas į specialaus pasirengimo grupę skrydžiui daugkartinio naudojimo erdvėlaiviais „Buran“. 1979 m. sausio 19 d. Vyriausioji Medicinos komisija patvirtino jo tinkamumą kosminiams skrydžiams.

    1979 m. vasario 1 d. Aviacijos pramonės ministro įsakymu Nr. 34 paskirtas į pagrindinę grupę pasirengimui pagal temą 11F35 („Buran“). Nuo 1979 m. balandžio mėn. iki 1980 m. gruodžio mėn. mokėsi pagal bendrą kosminės parengties programą Jurijaus Gagarino kosmonautų rengimo centre. 1980 m. liepos 30 d. rekomenduotas į kosmonautų-tyrėjų grupę, o 1980 m. rugsėjo 26 d. įtrauktas į kosmonautų-tyrėjų būrį, nenurodant konkretaus būrio numerio. 1981 m. rugpjūčio 10 d. instituto viršininko įsakymu įtrauktas į Skrydžių tyrimo instituto kosmonautų-bandytojų būrį. 1982 m. vasario 12 d. išlaikė visas bendros kosminės parengties įskaitas ir egzaminus, suteikta kosmonauto-bandytojo kvalifikacija.

    Nuo 1982 m. rugsėjo iki 1983 m. gegužės mėn. grupėje, kurioje buvo ir Viktoras Viktorenka bei Vitalijus Sevastjanovas, rengėsi kosminiam skrydžiui kaip rezervinės įgulos narys. Tačiau, pakeitus skrydžių į orbitinę stotį „Saliut-7“ programą, atšauktas iš įgulos. Nuo 1984 m. rugsėjo mėn. rengėsi skrydžiui daugkartinio naudojimo erdvėlaiviu „Buran“ ir mokėsi valdyti jį rankiniu ir automatiniu būdu. Skraidė su lėktuvais-laboratorijomis Tu-154 ir MiG-25, kur buvo įrengtos „Burano“ valdymo sistemos.

    Planuota, kad R. Stankevičius turėjo būti pirmojo „Buran“ skrydžio antruoju pilotu pagrindinės įgulos, kurios vadu paskirtas Igoris Volkas. Tačiau Mokslinis gamybinis susivienijimas „Energija“ manė, kad kosmose bus reikalingi borto inžinieriai, o ne antrieji pilotai, todėl planavo ir rengė jį „Buran“ vadu skrydžiui kartu su kosmonautu A. Balandinu, o nuo 1988 m. – su V. Zabolotskiu.

    Atliko šešis riedėjimo bandymus ir 14 skrydžių specialiu erdvėlaivio „Buran“ egzemplioriumi OK-GLI (lėktuvas – analogas BTS-02) tiek įgulos vado, tiek antrojo piloto pareigose. 1987 m. vasario mėn. paskirtas Ryšių skrydžių instituto kosmonautų būrio vadu. 1988 m. rugpjūčio mėn. po kolegos Anatolijaus Levčenkos mirties tapo kosmonautų-bandytojų komplekso viršininko pavaduotoju.

    1989 m. vasario mėn. kartus su Viktoru Afanasjevu ir Vitalijumi Sevastjanovu vėl rengėsi kosminiam skrydžiui į orbitinę stotį „Mir“. Tačiau, vėl pakeitus „Mir“ eksploatacijos planus, 1989 m. rugsėjo mėn. pasirengimas buvo laikinai nutrauktas, o vėliau ir nebebuvo atnaujintas. 1989 m. rugsėjo mėn. R. Stankevičiui suteiktas Nusipelnusio SSRS lakūno-bandytojo vardas.

    1990 m. R. Stankevičius dalyvavo kasmetinėje aviacijos šventėje JAV Everett mieste, pilotavo ten lėktuvą Su-27. Grįžęs iš JAV netrukus vėl išvyko į Italiją. 1990 m. rugsėjo 9 d. Trevizo provincijos Salgareda aerodrome aviacijos šou metu vykdydamas eilinį parodomąjį skrydį naikintuvu Su-27 ir darydamas vertikalią pilotažo figūrą, kilpą pradėjo aukščiausiame jos taške, kuris buvo kiek žemiau apskaičiuotojo. Nors beveik išlygino lėktuvą prie žemės, tačiau nesugebėjo sulaikyti jo žemėjimo. Lėktuvo masė tapo nepavaldi patyrusio piloto rankai – lėktuvas palietė žemę „pilvu“ ir sprogo. Katastrofa nusinešė puikaus piloto ir vienintelio Lietuvos kosmonauto gyvybę. Katastrofos vietoje atsidūrė ir žuvo vienas iš aerodromo apsaugos darbuotojų Moretto C. Silvio.

    Jis buvo įvaldęs per 60 lėktuvų ir sraigtasparnių, bet ypač šiltai, kaip apie gyvą sutvėrimą kalbėdavo apie Su-27. Deja, kaip tik šį lėktuvą pilotuodamas ir žuvo.

    Palaidotas Kaune Aukštųjų Šančių karių kapinėse, netoli S. Dariaus ir S. Girėno, o Žukovskio miesto kapinėse pastatytas memorialinis paminklas. Tame pačiame mieste lakūno vardu pavadinta nedidelė gatvė (проезд Станкявичюса). 2002 m. Marijampolėje jo vardu pavadinta vidurinė mokykla (buvusi 2 –oji, toji pati, kurioje R. Stankevičius mokėsi).“

    Apie garsų sūnų – iš jo tėvo lūpų

    „Mūsų savaitės“ žurnalistė prieš 20 metų kalbino lakūno dar buvusį gyvą tėvą Antaną Stankevičių, tuomet jau vieną gyvenusį Marijampolėje, jaukioje sodyboje Daukanto gatvėje, gimtuosiuose garsaus lakūno namuose.  Paprastai tėvų prisiminimai apie jų vaiką, tapusį žymiu, būna kitokie, nei visų, žinančių tik jo nuopelnus ir veiklos bei gyvenimo faktus. Štai ir šiuo atveju tėvo pasakojime dominavo vaikas, o ne garsus lakūnas. „Rimas nuo pat mažens domėjosi lėktuvais, – pasakojęs A. Stankevičius. – Išgirsta, būdavo, kur skrendant, pamato – neatsitrauks. Mes norėjome, kad jis būtų statybos inžinierius. Lyg ir paklausė mūsų, stojo Kaune, bet „pabėgo“… Paskui J. Žilionis jį prikalbino stoti į aviaciją. Nuo to laiko Rimas ir nesiskyrė su lėktuvais. Rimas dėl savo idėjos, pašaukimo gyveno netoli Maskvos, Žukovskio miestelyje. Retai grįždavo į namus – tik atostogų. Ir tai: pabūna, būdavo, kokią savaitę – vėl reikia lėkti: taip į darbą buvo įsitraukęs…“

    A. Stankevičiaus atmintis buvo išsaugojusi ir paskutiniuosius sūnaus gyvenimo faktus. Rodos, nereikšmingas skrydis į Italiją ir – kraupi žinia… „Savaitę išbuvome Maskvoje, laukėme, kol jo kūną atveš iš Italijos“, – dalijęsis prisiminimais A. Stankevičius.

    1990 m. rugsėjo mėnesį R. Stankevičius grįžo į tėvynę amžinai… Palaidotas Kaune, šalia Dariaus ir Girėno.

    Pasak A. Stankevičiaus, Rimo gyvenime daug kas klostėsi lemtingai – kitaip negalima paaiškinti įvairių atsitiktinumų, sutapimų. Maždaug prieš metus iki žūties R. Stankevičius turėjo išbandyti karišką naikintuvą. Kažkas, matyt, geidė lakūno žūties (o gal tai buvo lemtingas atsitiktinumas), kad atliekant sukučio programą dėl didelių gedimų R. Stankevičius turėjo katapultuoti. Kitaip – būtų žuvęs. Daug Rimui teko nervintis, kol išaiškėjo, kad dėl lėktuvo nukritimo jis buvo visai nekaltas. Pasirodė, jog lėktuve buvo atbulai sudėtos raketos. R. Stankevičiui iškelta baudžiamoji byla buvo nutraukta.

    Lakūno tėvas, apmąstydamas sūnaus žūtį, bandė bent sau paaiškinti, kas buvo kaltas. Juk Rimas – puikus lakūnas, daug karinių lėktuvų, naikintuvų išbandęs, du kartus buvo kosmonautų dubleriu, svajojo pakilti į orbitą. A. Stankevičius, nuošaly palikęs, rodos, įtikinamas sūnaus žūties priežastis, manė, jog jo žūtį gaubia paslaptis. Juk Rimas svajojo grįžti į Lietuvą visam laikui. Galbūt kažkam buvo neramu, kad į Lietuvą grįš ne tik itin geras specialistas, bet ir daug karinių paslapčių žinantis žmogus…

    „Rimas, kurio nėra didvyrių sąraše“

    „Atsiminimai apie aviatorius ir bandytojus, žuvusius skrydžių metu, formuoja visos tautos atmintį, kuri lieka tiesiog genų lygmenyje. Aukščiau už šią atmintį yra tik legendos ir sakmės, saugomos šimtmečiais ir tūkstantmečiais ir gyvos tol, kol gyva tauta“, – rašė prieš penkerius metus straipsnyje „Rimas, kurio nėra didvyrių sąraše“ Leonidas Popovas, TSRS nusipelnęs šturmanas – bandytojas, Rusijos didvyris.

    L. Popovo atsiminimuose – pirmas ir vienintelis kosminio laivo „Buran“ skydis į kosmosą ir, žinoma, Rimas. „Šiam įvykiui, turėjusiam didžiulį visuomeninį ir tarptautinį rezonansą, ruoštis padėjo apie 15 milijonų žmonių, – teigė L. Popovas. – Be abejo, daugkartinės kosminės transporto sistemos sukūrimas buvo pats didžiausias mokslinis nacionalinis projektas. Be lakūnų – bandytojų Bandymų instituto uždavinys pakelti į orbitą „Buraną“ nebuvo įmanomas. Į „Burano gvardiją“, kaip buvo vadinamas lakūnų – bandytojų – kosmonautų būrys, buvo atrenkami patys geriausi lakūnai – bandytojai. (…) Lakūnų–bandytojų „žvaigždžių“ plejadoje viena iš svarbiausių figūrų buvo ir Rimantas Stankevičius, kurį už akių vadino „tėte Rimu“ iš pagarbos jo patirčiai arabų – Izraelio konflikto metu, už inteligenciją bei savitvardą, gyvenimiškąją išmintį, brandintą ir kovos draugų netektimis, už bandytojo meistriškumą ir keliamus sau didesnius reikalavimus nei kitiems. Kiekvienas, su juo bendraudamas, jautėsi tvirtai, jautė iš Rimo sklindantį gerumą, ramybę ir pasitikėjimą, žodžiu, tai, ko dabar mums reikia labiausiai. Name, kuriame su Rimu pragyvenome 17 metų, kur sodinome beržus, daug kas tiesiog buvo nesvarbu: kas kokius vardus ir titulus turėjo, ką buvo pasiekęs. Rimas, apvalaus veido, inteligentiškas, vidutinio ūgio žmogus, su vos pastebimu raudoniu skruostuose, minkšta kalba su lengvu lietuvišku akcentu išliko pirmiausiai kaip geras, patikimas žmogus (…), nors jo, kaip profesionalo, nuopelnai milžiniški.(…)“

    Rimui nebuvo suteiktas didvyrio vardas net po mirties, nors jis jo vertas kaip niekas kitas. Visų jį pažinojusių akyse jis didvyris. Pirmiausiai – dėl savo aistros: gyvenimui, darbui. „Reikia gyventi su didele aistra, kaip gyveno ir skraidė Rimas“, – reziumuoja L. Popovas.

    Ką mums Rimantas Stankevičius ir jo atminimas reiškia šiandien?

    Ir Marijampolėje, kurioje aviacijos tradicijos yra gilios ir nuolat puoselėjamos, Rimanto Stankevičiaus atminimas bei jo darbai niekada nepasidengs užmaršties dulkėmis. Apie tai kalba ir „Mūsų savaitės“ pašnekovai, kuriems buvo užduotas tas pats klausimas: „Ką mums Rimantas Stankevičius ir jo atminimas reiškia šiandien?“  

    Vidmantas Brazys, Marijampolės savivaldybės meras:

    – Rimantas Stankevičius – tai didis Marijampolės ir Lietuvos žmogus, tikras savo srities profesionalas, drąsus aviatorius, kurio vardas garsina ne tik mūsų miestą, bet ir visą Lietuvą. Jo atminimą saugo ne vien jį pažinoję marijampoliečiai, visiems jis išlikęs kaip žmogus – legenda, o tą atminimą labiausiai puoselėja jo vardu pavadinta mokykla. Mums garbė, kad būtent iš mūsų miesto kilęs žmogus, kurio asmenybės, veiklos svoriui sunku netgi analogą rasti.

    Alvydas Danilaitis, Marijampolės aeroklubo viršininkas:

    – Tai didvyris. Vienareikšmiškai. Net mums, aviatoriams, sunkiai suvokiami jo pasiekimai, mokslai, geležinė sveikata ir valia. Kita vertus, tai ir didžiulis pasididžiavimas, kad iš mūsų miesto, kuriame aviacijos tradicijos puoselėjamos iš kartos į kartą, kilęs tokio lygio ir profesionalumo aviatorius. Šių metų rugpjūčio 9-10 dienomis Sasnavos aerodrome organizuosime parašiutų tikslaus nusileidimo varžybas, skirtas gimimo 70 -mečiui lakūno -bandytojo- kosmonauto Rimanto Stankevičiaus taurei, kurią įsteigė kosmonauto sūnus ir pusbrolis, laimėti. Taip mes pagerbsime jo atminimą.

    Albinas Marčiukaitis, sraigtasparnių pilotas, parašiutininkas, R. Stankevičiaus vaikystės bičiulis, iniciavęs R. Stankevičiaus vardo suteikimą Marijampolės 2 -ajai vidurinei mokyklai:

    – Rimantą Stankevičių drąsiai lyginčiau su S. Dariumi ir S. Girėnu. Tai buvo vienas talentingiausių visų laikų pilotų, pirmas ir kol kas vienintelis toks Lietuvoje. Buvo vienas iš pačių geriausių Sovietų Sąjungoje, gal dėl to šiais laikais mažiau „matomas“: kad komunistas, kad tarybinis, kad savo aukštumų siekė prie Maskvos, pamirštant, jog tik tokiomis sąlygomis jis galėjo išvystyti savo talentą. Rimo pasiektos aukštumos, jo profesionalumas, prieš kurį lenkiame ir lenksime galvas, yra tarsi toli aukštai esantis orientyras, verčiantis mus nenustoti siekti savo tikslų. Rimas – taip pat tikras pavyzdys, kaip reikia mylėti darbą, jam atsiduoti. Tokie žmonės, kaip Rimas, atminty išlieka visada, mat jų kova – profesionalumas, valia, ištvermė. Kita vertus, Rimas imponuoja ne vien kaip savo srities profesionalas, bet ir kaip žmogus: jis buvo labai paprastas, nuoširdus, teisingas, ir toks visada išliko nepaisant jo pasiektų aukštumų. Mes kartu su juo šokinėjome parašiutu jaunystėje, man jis buvo pavyzdys stojant į aviacijos mokyklą. Atsimenu, tada galvojau: „Jei Rimas įstojo, įstosiu ir aš“. Ir tikrai! Jo teisingumas, garbingumas ypač atsiskleidė iš vieno jaunystės epizodo, kai jis nieko nepaisydamas sudrausmino vieną įžūlų chuliganą. Jis taip pat buvo ir nepataisomas idealistas…

    Asta Ivoškaitė, Marijampolės R. Stankevičiaus pagrindinės mokyklos direktorė:

    –  Mūsų mokyklai suteikta garbė vadintis Rimanto Stankevičiaus vardu. Bet tai – ne tik garbė, tai ir atsakomybė, įsipareigojimas ne vien puoselėti garsiojo lakūno – kosmonauto atminimą, bet ir savo darbais, tikslais kilti link jo didžių darbų. Mokykla palaiko ryšius su R. Stankevičiaus artimaisiais, Marijampolės aeroklubu, jaunaisiais aviamodeliuotojais, vadovaujamais Mindaugo Karčiausko. Mokyklos muziejuje yra kampelis, skirtas būtent šio lakūno – bandytojo – kosmonauto atminimui. Aviacija, kosmonautika mūsų mokykloje mokiniai domisi nuo pat pirmųjų klasių, ir galiu drąsiai teigti, jog šioje srityje žinių jie turi daugiau nei kitų mokyklų mokiniai. Vienas iš mūsų tradicinių renginių – Kosmonautikos dienos (balandžio 12 d.) iškilmingas minėjimas. Tačiau bet kokiame didesniame renginyje (ypač per Rugsėjo 1 – ąją) visada būna akcentų, susijusių su aviacija. Manau, aviacinė dvasia, sklandanti mokykloje, turėjo kažkiek įtakos ir  Ramūno Birštono, buvusio mūsų dešimtoko, pasirinkimui: vaikinas nuo kito rugsėjo studijuos Anglijoje kaip būsimas aviainžinierius. 

    Laima GRIGAITYTĖ

    Picture Gallery
    Žmogus-žvaigždė: iki jo – vis dar kaip pėsčiomis iki Mėnulio…

    • Lakūnas - badytojas - kosmonautas Rimantas Stankevičius.

    • Lakūnas - badytojas - kosmonautas Rimantas Stankevičius.

    • Lakūnas - badytojas - kosmonautas Rimantas Stankevičius.

    • Rimantas Stankevičius su Igoriu Volku prie "Burano".

    • Prieš šuolį parašiutu. R. Stankevičius - trečias iš dešinės.

    • Taip buvo transportuojamas "Buranas".

    • "Buranas" prieš pirmajį (ir paskutinįjį) skrydį į kosmosą.

    • Lėktuvas SU-27. Jį pilotuodamas žuvo R. Stankevičius.

    • R. Stankevičiaus kapas Kaune Aukštųjų Šančių karių kapinėse.

    • R. Stankevičiaus kapas Kaune Aukštųjų Šančių karių kapinėse.

    • R. Stankevičiaus kapas Kaune Aukštųjų Šančių karių kapinėse.

    • Žukovskio miesto kapinėse pastatytas memorialinis paminklas, skirtas R. Stankevičiaus atminimui.

    • Vidmantas Brazys, Marijampolės savivaldybės meras.

    • Alvydas Danilaitis, Marijampolės aeroklubo viršininkas.

    • Albinas Marčiukaitis, sraigtasparnių pilotas, parašiutininkas, R. Stankevičiaus vaikystės bičiulis, iniciavęs R. Stankevičiaus vardo suteikimą Marijampolės 2 -ajai vidurinei mokyklai.

    • Asta Ivoškaitė, Marijampolės R. Stankevičiaus pagrindinės mokyklos direktorė.

    VII-sis kino festivalis „Sidabrinės gervės naktys“ vėl kyla skrydžiui per Lietuvą

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Atėjusi vasara kviečia daugiau laiko praleisti atvirame ore ir keisti savo rutiną – pavyzdžiui, filmus žiūrėti ne kino salėje ar namuose, o po žvaigždėtu dangumi. Aplankyti jau pamėgtus naktinius kino seansus kviečia septintąjį kartą į kelionę po Lietuvą besileidžiantis festivalis „Sidabrinės gervės naktys“.

    Nuo birželio 10 d. iki rugsėjo 2 d. kino festivalis aplankys daugiau nei 20 miestų ir apims plačią Lietuvos geografiją – nuo Telšių ar Vilkaviškio iki Kelmės bei Zarasų. Kino mylėtojus „Sidabrinės gervės naktyse“ šiemet džiugins dvylika „Sidabrinių gervių“ kino apdovanojimus laimėjusių ar jiems nominuotų filmų.

    „Išskirtiniai kino po atviru dangumi vakarai miesteliuose jau yra tapę tradicija – džiaugiamės, kad kiekvienais metais jie vis populiarėja, susirenka vis daugiau šeimų ir draugų kompanijų, kurios mėgaujasi ne tik lietuviško kino naujienomis, bet ir laiku, praleistu drauge. Tikimės šią tradiciją išlaikyti ir dar labiau gilinti ir ateityje,“ – sakė Lietuvių kino akademijos direktorė Lina Buzelytė.

    Festivalis atkeliauja į Marijampolės miestą, kur liepos 29 d. Poezijos parke nuo 22 val. vyks animacinio „Miškas“, rež. Ignas Meilūnas, trumpametražio vaidybinio „Iglu“, rež. Marija Kavtaradzė, Vytautas Katkus ir ilgametražio vaidybinio „Sangailės vasara“, rež. Alantė Kavaitė, filmų peržiūra.

    Šiais metais, festivalyje palaikoma neatlygintinos kraujo donorystės idėja – lietuvišką kiną kelionėje po Lietuvą lydės Kauno klinikų Kraujo centro darbuotojai, kviesiantys dovanoti kraujo. „ Kauno klinikose donorų kraujo reikia nuolatos. Čia gydomi pacientai iš visos Lietuvos po sunkių traumų, nudegimų, chirurginių operacijų, komplikuotų gimdymų, kovojama už onkologinėmis ligomis sergančiųjų gyvybes. Išgelbėti gyvybę gali padėti vos 20 min. Jūsų laiko ir lašas Jūsų gerumo.“

    Nuo 17:30 iki 21:30 kviečiame donorystei, dovanėlėms ir vaišėms kraujo centro palapinėje Marijampolės Poezijos parke.

    Kaip ir kiekvienais metais, „Sidabrinės gervės naktys“ ne tik rodys filmus, bet ir kvies kalbėtis apie kiną. Šiltą kino naktų atmosferą kurs ir atsakymus į rūpimus klausimus atrasti padės festivalio vedėjos aktorės Valda Bičkutė, Sandra Daukšaitė-Petrulėnė, Justė Zinkevičiūtė, Aistė Diržiūtė, Elzė Gudavičiūtė, kurios keliauja po Lietuvą bendraudamos su žiūrovais.

    Per šešerius metus festivalis „Sidabrinės gervės naktys“ aplankė 53 savivaldybes ir su lietuvišku kinu supažindino daugiau nei 100 tūkstančių žiūrovų. Per tą laiką parodyta daugiau nei 90 geriausių Lietuvos kino kūrėjų darbų. Festivalio globėjas Lietuvos respublikos ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius. Projektą iš dalies remia Lietuvos kultūros taryba ir Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija „AVAKA”. Renginių socialinis partneris Kauno klinikų Kraujo centras. Festivalį organizuoja Lietuvių kino akademija.

    LiKA informacija

    Klarisa Pinkola Estes

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    „Pamąstykime: daugeliui iš mūsų atleisti sunku tik todėl, kad mums įdiegta, jog atleidimas – tai vienkartinis veiksmas, kurį privalu atlikti iškart, vienu gaistu. Bet taip nėra. Atleidimas – tai daugiasluoksnis, daugiapakopis procesas. Mūsų visuomenėje įsišaknijusi nuostata, neva atleidimas turįs būti šimtaprocentinis reikalas: viskas arba nieko, atleidi arba ne. Dar mus moko, neva atleisti – tai užmerkti akis ir elgtis taip, lyg nieko blogo ir nebuvo. Tai irgi neteisinga.“

    „Napoleonmetis“ Marijampolės krašte

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Napoleonas, sėkmingai žygiuodamas per Europą, siekė sukelti buvusios Abiejų Tautų Respublikos visuomenės viltis atkurti valstybę ir išsivaduoti iš Rusijos priespaudos. 1807 m. jis įkūrė Varšuvos kunigaikštystę, į ku­rios sudėtį pateko ir Lietuvos Užnemunė. Čia buvo panaikinta ir baudžiava. Valstiečiai gavo asmens laisvę, tačiau be žemės. 1807–1808 metais Napoleono kodeksas „iškraipė“ nusistovėjusius santykius tarp dvarininkų ir baudžiauninkų; pastarieji įgijo „judėjimo“ laisvę ir galėjo samdytis dirbti pas kitą dvarininką ar savarankiškai ūkininkauti. Prancūzų administracija, jau prieš ruošdamasi žygiui į Rusiją, ėmė ieškoti sąjungininkų ir lietuvių bei lenkų dvarininkų tarpe. Kai kurie dvarininkai netgi atgavo dvarus.  Taip buvusio Prienų seniūno Kazimiero Sapiegos sūnus Aleksandras Sapiega atgavo Kvietiškio dvarą, bet „užmiršo Marijampolės miestiečių laisves“. 

    Į Lomžos departamento sudėtį įėjo ir Marijampolės miestas. 1810 m. mieste stovėjo 153 namai, kuriuose gyveno 1311 gyventojų. Netrukus prasidėjo administraciniai pertvarkymai, per kuriuos, be abejo, kai kuriuos reikšmingus postus gavo ir prancūzai, nors daugelis pareigūnų buvo skiriami iš vietinių tarpo.

    Iškart 1807 m. liepą į Marijampolę buvo įvestas Prancūzijos armijos korpusas, kuriam vadovavo maršalas Mišelis Nėjus. Jau tapo tradicija pabrėžti, kad šis karvedys apsistojo Kvietiškio dvare, tačiau pasvarstykime, ar tikrai taip buvo.  Šio drąsaus ir pernelyg savarankiško karininko vadovaujamame korpuse tarnavusių adjutantų prisiminimuose apie lankymąsi Kvietiškyje ar Marijampolėje nieko nesakoma, nors minimos kitos Rytprūsių ir Užnemunės vietovės.

    Pasekime maršalo keliais. 1807 birželio 14 d. prancūzai prieš rusus laimėjo Frylando mūšį  (dabar Pravdinskas) – kaip tik lemiamą smūgį priešininkams sudavė paskutiniu metu į mūšį atvykusi 65000 karių M. Nėjaus armija. Po to prancūzai be pasipriešinimoįžengė į Karaliaučių. O liepos 7 d. maršalas jau buvo ties Tilže. Jo armijoje kovęsis šveicarų baronas A. A. Žomini prisiminimuose įvardijo dar kai kurias dabartinės Kaliningrado srities vietoves,  aplankytas maždaug liepos mėnesio viduryje. Iš kitų prisiminimų sužinome, kad liepos 27 d. maršalas Lietuvos teritorijoje pasiekė Nemuną (atrodo, ties Prienais). Taigi, jei Kvietiškiui ir teko garbė matyti šį kariūną, tai tik labai epizodiškai. Atrodo, kad istorikai šį faktą tiražuoja neturėdami jokių įrodymų. Napoleono amžininkų prisiminimuose 1807 m. vasarą neminima nei Marijampolė, nei Kvietiškis.

    Istorikas Jonas Totoraitis teigia, kad M. Nėjaus adjutantas apsistojo marijonų vienuolyne. Tvirtų įrodymų irgi nėra. Kyla klausimas, kodėl prancūzų kariškiai „netilpo” Kvietiškio dvare? Jų gyvenimas vienuolyne grindžiamas geromis maitinimo sąlygomis. Bet juk Kvietiškio dvaras nebuvo ekonomiškai silpnesnis ūkinis vienetas! Teigiama, kad pačių vienuolių marijono V. Volungevičiaus rašytoje kronikoje (ji nerasta) yra pasakyta, jog prancūzai, išeidami iš vienuolyno, pasiėmė tri sarklius.

    Taip pat sunku faktais pagrįsti pasakojimą apie miesto centre apsistojusius kavaleristus. Tvirtinama, kad jie sodininko name, nugriautame jau šiais laikais (marijampoliečiai jį vadino Rygiškių Jono gimnazijos fligeliu). Iš tikrųjų, tas statinys ten stovėjo – tai paliudija miesto planai. Ir žirgams sode ganytis buvo vietos.

    Patriotinį pakilimą parodo marijonų mokyklos mokytojų ir moksleivių užrašai bei atskiri kūriniai, kuriuose šlovinamas ne tik imperatorius Napoleonas, bet ir žemesnio rango karininkai. Tyrinėtojams pavyko aptikti spektaklio, garbinančio prancūzus, scenarijų. Vienas patriotinis eilėraštis, prisodrintas riteriško patoso, 1809 m. netgi buvo padeklamuotas Marijampolės seimelyje; šis kūrinys parašytas lenkų kalba, bet pridėta ir gudiškų posakių bei lietuviškų komentarų. Tuo metu marijonai surinko ir užrašė nemažai liaudies sukurtų dainų, kuriomis peikiami ankstesni užkariautojai. „Marijampoliečių dainoje“ irgi atsispindi pagerėjusios žmonių nuotaikos.

    Prancūzams statybos Marijampolėje nerūpėjo. Atvirkščiai – būta tik praradimų. 1809 m. rugsėjo 5 d. naktį užsidegė karstadirbio namas, o ugnies liežuviai persimetė ir į bažnyčią, kuri visiškai sudegė. Nukentėjo ir vienuolyno stogas. Teko statyti laikiną bažnyčią.  Atrodo, kad per šį gaisrą, prancūzų kariai ar miestiečiai, neatsargiai ėmė vandenį iš šalia buvusio Jevonio tvenkinio; taip sugriovė ne tik užtvanką, bet ir malūną. Kitą pavasarį buvusio tvenkinio žemės buvo išdalintos miestiečiams. Atsilygindami miestiečiai įsipareigojo pastatyti tiltą per Jevonį.

    1812 m. birželio 22–23 dienomis iš Kalvarijos atvyko ir pro miestą praėjo 3 ir 4-asis italų korpusai, vadovaujami Italijos vicekaraliaus Eugenijaus Boharnė, ir 6-asis bavarų korpusas, vedamas generolo G. Sen–Siro. Mieste jie nepasiliko ir patraukė link Prienų keltis per Nemuną. Tuo metu imperatorius, būdamas prie Jiesios piliakalnio, gavo svarbų pranešimą iš žvalgų, dislokuotų Marijampolėje: jis negalėjo patikėti, kad rusai be kovos pasitrauks iš Vilniaus. Pasirodo, kad tai buvo tiesa.

    Po pusmečio miestiečiai vėl regėjo prancūzus – alkanus ir piktus. Šį kartą, gruodžio 7 d., (matyt, nepagrįstai pateikiamos ir kitos dienos, pvz. 5 bei 6) mieste stabtelėjo ir pats imperatorius. Jo svita, susidedanti iš 3–4 ekipažų, gausiai prisnigtu keliu pajudėjo iš Kauno. Žygio dalyviai mini ir Surgučių plytinę, ir pro ją pašešupiu ėjusį senąjį kelią. Vienas ekipažas atvyko rogėmis, o kiti, taip pat ir Napoleonas, karietomis. Nors garsius svečius ir pasitiko pašto viršininkas (kai kur jis vadinamas ir miesto burmistru) Bogumilas Mikuličius, tačiau jis prancūzų tolesnei kelionei reikiamų rogių skaičiaus mieste nerado. Berods, vienintelis Napoleonas ir toliau iškeliavo karieta.

    Iš B. Mikuličiaus ir generolo Armano de Kolenkūro prisiminimų paaiškėja, kad Marijampolėje bėgliai galutinai nusprendė, kuriuo keliu trauktis į vakarus.  Prancūzas, prisimindamas buvimą Kaune, rašė: „Keliuose sniego buvo tiek daug, o pašto stočių tiek mažai, kad mes galėjome labai vėluoti. Tai vertė abejoti, ar yra tikslinga vykti per Varšuvos kunigaikštystę, nors kitais pranešimais tas kelias buvo saugiausias. Reikėjo laiku užsakyti ir arklius. Daug arčiau buvo iki sąjungininkų žemių Prūsijoje. Apsvarstę abu variantus, galų gale mes apsisprendėme. Sakau „mes”, nes imperatorius nepareiškė savo nuomonės ir primygtinai norėjo, kad aš priimčiau sprendimą. Aš pasirinkau kelią per Karaliaučių, o Marijampolėje pasilikau galimybę pakeisti pasirinkimą ir vykti Varšuvos kunigaikštystės keliais.“

    Atsižvelgdama į gamtos sąlygas ir gautus pranešimus, bėglių virtinė Marijampolėje persigalvojo ir pasuko link Seinų. Šio miestelio arbatinėje dar kartą pakoregavo maršrutą.

    Marijampolės pašto viršininkas taip prisiminė tas dienas: „Napoleonas, pamatęs mane tarp žmonių, užsiimančių arklių transportu, pakvietė prieiti ir kai sužinojo, kad aš suprantu prancūziškai, pavedė pulkininkui Vonsovičiui (turimas omeny grafas leitenantas Stanislovas Dunin–Wasowicz, tarnavęs vertėju Napoleono armijos kanceliarijoje. – B.M.) perduoti man tokius žodžius: „Napoleonas tikisi, kad aš būsiu toks ištikimas kaip ir visi lenkai.” Dar tarė, kad savo likimą perduoda man ir pageidauja, kad jam vykstant į Varšuvą visose pašto stotyse užsakyčiau arklius. Tiesa, tai turėjau daryti A. de Kolenkūro vardu – reikėjo neišduoti Napoleono. Esant pavojui, tuojau pranešti svitos dalyviams. Kai Napoleonas išgirdo, jog esu pasiruošęs paaukoti ir gyvenimą, ištiesė man ranką, kurią pabučiavau. (…) Varšuvoje imperatorius paprašė pulkininkoVonsovičiaus man padėkoti ir patikinti, kad mano paslaugos nepamirš ir įpareigojo Prandtą (turimas omeny Prancūzijos ambasadorius Lenkijoje  vienuolis Dominyko de Prado – B.M.) įteikti man 25000 frankų.” Grįžęs į Marijampolę, B. Mikuličius jau rado rusų kareivius. Tuoj valdžioje įsitvirtinęs apygardos karinis viršininkas, sužinojęs apie šio pareigūno neseną poelgį, įsakė jį areštuoti. B. Mikuličius buvo nuvežtas į Vilnių, o  vėliau dvejus metus „atpylė” Sibire. Jis, matyt, tapo pirmuoju marijampoliečiu, priverstinai pabuvojusiu tremtiniu.

    Išgalvotus pasakojimus pakartoja tie rašinių autoriai, kurie tvirtina, kad imperatorius Marijampolėje nakvojo. Anot B. Kviklio, garsusis prancūzas čia valgė vakarienę, o po to išvyko į Seinus. Deja, iš tikrųjų, netikėtas svečias negavo net arbatos. Panašiai po 40 metų nutiko ir Rusijos carui. Nesvetingai marijampoliečiai priimdavo tokius „ciesorius”!

     Ne kažin ką įamžinti galime ir mes. Gal žingeidiems svečiams parodykime dar vienu aukštu „ūgtelėjusį” marijonų vienuolyną, jau perstatytus Kvietiškio dvaro rūmus, bevardžius Narto Naujienos kaimo prancūzkapius ir papasakokime kokią nors legendą apie užkastus prancūzų lobius, pvz. Mikalavo dvare. Napoleono armijos arklių šėrikai į mūsų kraštą užnešė ir kiaulpienių sėklas – jų geltonuose žieduose galime įsivaizduoti kaitrią Korsikos salos saulę. Lietuvių kariai, tarnavę pas šį imperatorių, grįžo kišenėse slėpdami cukrinių runkelių sėklas. Ne veltui Užnemunėje ir buvo pradėti auginti šie cukringi šakniavaisiai. Napoleonas nukariautuose kraštuose, taip pat ir Sūduvoje, įsakymu įvedė eismą dešiniąja kelio puse. Net lauko tualetus suvalkiečiai irgi nusižiūrėjo nuo panašių statinių, stovėjusių prancūzų lauko stovyklose. Tik vadinamasis Napoleono tortas į Lietuvą atkeliavo daug vėliau iš Rytų pusės!

    Benjaminas MAŠALAITIS

    Autoriaus nuotraukos.

     

    Prancūzkapiai senosiose Naujienos Narto kapinaitėse. Paminklas M. Nėjui Metco mieste. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

    Patarimai neturintiems laiko svorio metimui

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0
    Jonas

     

    Statistika rodo, kad antsvorį turintys 25–30 metų žmonės miršta 12 kartų dažniau nei jo neturintys, 45–50 metų moterys su antsvoriu rizikuoja susirgti ateroskleroze, o vyrams ši liga diagnozuojama dar jaunesniame amžiuje. Ir tai tik kelios liūdnos pasekmės, kurios gresia laiku nesusirūpinus savo augančiu svoriu.

    Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinikos sveikatingumo treneris Valdemaras Kavaliauskas sako, kad kovą su antsvoriu visų pirmą reikia pradėti nuo galvos: „Žmonės yra linkę ilgus metus kentėti antsvorio keliamas problemas ir vis nesiryžti gyvensenos pokyčiams. Kartais rankos nusvyra ir po neteisingų bandymų, todėl visada rekomenduoju pokyčius į rutiną įtraukti pamažu. Vasara tam yra pats geriausias metas,“ – sako V. Kavaliauskas.

    Gyvensenos įpročius ne vėlu keisti bet kuriame amžiuje

    Sveikatingumo treneris nepritaria mitui, kad žmonėms, perkopusiems 30 metų, gyvensenos įpročius keisti yra labai sunku arba to padaryti apskritai neįmanoma. „Įvairiausi mitai, kuriais žmonės bando pateisinti savo pasyvumą imtis pokyčių, atsiranda iš nežinojimo. Ar kas patikėtų, kad norint pastebėti pirmuosius savijautos pokyčius ir kūno lengvumą, užtenka trijų savaičių programos? Ir tam tikrai nereikia ypatingų valios pastangų reikalaujančių sprendimų ar ilgų treniruočių sporto salėje – užtenka vos kelių paprastų pokyčių kasdieninėje rutinoje, kurių naudą pastebėjus, pats kūnas reikalaus daugiau,“ – mitus paneigia Valdemaras Kavaliauskas.

    2/3 dienos raciono būtina suvartoti iki 15 val.

    Norint numesti svorio, jokiu būdu negalima iškart imtis dietų ir alinančių treniruočių sporto salėje. Visų pirma, reikia sureguliuoti, kada ir kiek valgome. „Svarbiausia laikytis trijų taisyklių: reguliariai valgyti pusryčius, 2/3 dienos kalorijų suvartoti iki 15 val. ir nevalgyti po 19 val.,“ – vardina V. Kavaliauskas. Paliesiaus klinikos specialistas priduria, kad norint jaustis energingai, miegoti reikia eiti ne vėliau kaip 23 val. Tiesa, iki 21 val. dar leidžiama išgerti puodelį nestiprios žalios arbatos arba stiklinę kefyro – dažniausiai tiek ir užtenka, norint numalšinti alkį ir susidoroti su laisvaisiais radikalais, kuriuos dienos metu sėkmingai kaupėme. Nereguliari mityba, dažni užkandžiavimai ir miego trūkumas – svorio prieaugio garantas.

    8 savaitės su žalia arbata – minus 5 kg

    Pastaruoju metu populiarėja hipotezė, kad ne kalorijų perteklius, o lėta medžiagų apykaita ir ryškūs cukraus kiekio svyravimai organizme yra pagrindinės nutukimo priežastys. Jos priklauso nuo amžiaus, fizinio aktyvumo, maisto kokybės ir kiekybės, o taip pat – nuo neuroendokrininės sistemos pajėgumo. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad medžiagų apykaitą gerina žalioji arbata – sistemingai ją vartojant, per 8 savaites riebalų masę galima sumažinti iki 5 kg. Kofeinas – gera juoda kava – ne tik gerina medžiagų apykaitą, bet ir didina sotumo jausmą, tad į dienos racioną įtraukus kelis puodelius nesaldintos geros kavos, mažės kūno masės indeksas (KMI). Tiesa, kavą patariama gerti tik pirmoje dienos pusėje.

    Kaip išvengti nepageidaujamų sėdimo darbo pasekmių

    Ekonomiškai išsivysčiusių šalių mokslinių tyrimų rezultatai paskatino naujo termino atsiradimą – sėdimos (pasyvios) gyvensenos mirties sindromas arba ,,Kėdė žudikė“. Šio sindromo požymiai: silpni ir suglebę raumenys, sumažėjęs kaulų tankis, padidėjęs cukraus kiekis kraujyje ir šlapime, antsvoris ar nutukimas, bloga  aerobinė ištvermė, širdies ritmo padidėjimas ramybės būsenoje ir kt.

    „Dirbant sėdimą darbą suvartojame labai mažai energijos ir per dieną papildomai kaupiame nuo 15 iki 50 kcal. Todėl iškyla antsvorio grėsmė, be to, stipriai apsunkiname griaučių raumenų sistemos – stuburo, juosmens ir kryžmens – segmentus, kuriems tenka net kelis kartus didesnis krūvis negu stovint,“ – sėdimo darbo grėsmes vardina Paliesiaus klinikos sveikatingumo treneris.

    Siekiant išvengti sveikatos sutrikimų ir antsvorio augimo, darbe patariama daryti aktyvias pertraukas – išeiti pasivaikščioti ar tiesiog pasirąžyti. Aktyvaus sėdėjimo šalininkai (angl. Active sitting) ragina sėdimą padėtį darbo vietoje pakeisti stovima, ant biuro kėdžių patiesti pripučiamą pagrindą arba kėdes kelioms sesijoms po 20 min. pakeisti didžiaisiais gimnastikos kamuoliais.

    30 min. namų ruoša kasdien – minus 2 kg per mėnesį

    Būtina žinoti, kad apie 20–30 proc. viso organizmo energijos suvartojimo priklauso nuo fizinės veiklos. Fizinis aktyvumas yra vienintelė bendrų energijos sąnaudų dalis, kuri gali svyruoti nuo mažiau kaip 10 proc. (fiziškai pasyvių asmenų) iki daugiau kaip 80 proc. (itin aktyvių asmenų). Nustatyta, kad net lengvo, o dar geriau vidutinio intensyvumo fizinė veikla, tokia kaip vaikščiojimas, važiavimas dviračiu ar net namų ruoša sumažina įvairių lėtinių neinfekcinių susirgimų riziką. „Klaidingai manoma, kad fiziškai aktyvus yra tik tas, kuris bėgioja, lankosi sporto klube arba užsiima kitokia sportine veikla. Visa vidutinio intensyvumo fizinė veikla, susijusi su žmogaus darbine, namų ūkio ar laisvalaikio veikla, yra naudinga sveikatai,“ – kuo daugiau judėti ragina V. Kavaliauskas.

    Sveikatingumo treneris taip pat atkreipia dėmesį, kad vasarą susiformavusius teigiamus įpročius ir aktyvesnį gyvenimo būdą artėjant rudeniui dažnai keičia pasyvus laisvalaikis ir tingulys, todėl norint siekti geresnių rezultatų ir teigiamus mitybos bei fizinio aktyvumo įpročius perkelti į kitą kokybės lygmenį, verta pasitelkti specialistų pagalbą. Idealu, jei 3–5 kartus per savaitę pavyktų skirti bent po 1 valandą individualiai fizinei veiklai.

    Daugiau informacijos:

    Paliesiaus fizinio krūvio terapijos klinika

    Valdemaras Kavaliauskas

    Sveikatingumo treneris

    8 698 02319, info@paliesiausklinika.lt

    Vytenis Kalibatas

    vadovas

    8 640 38656, info@paliesiausklinika.lt

    Nuotraukoje – Valdemaras Kavaliauskas.

    Grigališkojo choralo savaitė MARIJAMPOLĖ 2016

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Liepos 24 d., sekmadienio pavakarę, Vakarine liturgine valanda Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje prasidės Grigališkojo choralo savaitė MARIJAMPOLĖ 2016. Tai jau vienuoliktieji metai iš eilės ir šeštąjį kartą Marijampolėje vyksiantys grigališkojo choralo vasaros kursai, organizuojami Vilniaus Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studijos, kurie truks savaitę, liepos 24–31 dienomis.

    Grigališkojo choralo savaitės tema „Misericordias Domini in aeternum cantabo“ – „Apie Viešpaties malones giedosiu per amžius“ (Ps, 89,2). Šie metai – Dievo Gailestingumo metai. 

    Savaitės programa formuojama iš dviejų esminių dėmenų: teorinių studijų (paskaitų, seminarų) ir praktinio giedojimo (repeticijos, giedojimas liturgijoje, koncerte). Svarbi vieta Savaitėje skiriama ir dvasiniam ugdymui ar tiesiog dvasinei ir fizinei rekreacijai.  

    Savaitės metu dalyviai tradiciškai aplankys Šv. Benedikto vienuolyną Palendriuose, kur drauge su broliais benediktinais giedos liturgines valandas, Mišias, išklausys Solesmes benediktinų kongregacijos prezidento, abato Philippe Dupont paskaitą. Savaitės dalyviai gyvens, maitinsis, giedos, melsis, mokysis ir ilsėsis istoriniame Marijampolės Marijonų vienuolyne, Vilkaviškio vyskupijos pastoraciniame centre. 

    Vyriausiasis šių vasaros choralo kursų mokytojas – prof. Juan Carlos Asensio Palacios iš Ispanijos. Marijampolėje jis skaitys teorijos kursą, vadovaus grigališkojo choralo repeticijoms, vadovaus giedojimui Mišiose, diriguos baigiamajame koncerte. Taip pat Savaitėje dėstys: kun. dr. Mariusz Białkowski (Poznanės arkivyskupija), kun. liturg. lic. Kęstutis Palikša (Vilniaus arkivyskupija); dr. Giedrius Tamaševičius, Živilė Stonytė ir Agnė Petruškevičiūtė – Vilniaus Šv. Kazimiero grigališkojo choralo studijos nariai. Specialusis svečias Savaitėje – Solesmes Šv. Petro benediktinų abatijos abatas Dom Philippe Dupont – Palendrių vienuolyne Savaitės dalyviams skaitys paskaitą Lectio divina reikšmė krikščionio gyvenime. Itin svarbią Savaitės programos dalį sudaro liturgija – Mišių ir liturginių valandų giedojimas. Iš liturginių valandų kasdien bus giedamos Rytmetinė, Vakarinė ir Naktinė, parengtos pagal pasaulietiškąjį brevijorių. Ketvirtadienio vakarą – Švč. Sakramento adoracija. Kasdienės Mišios Marijampolės bazilikoje bus aukojamos prie palaimintojo Jurgio Matulaičio relikvijų – puikios akustikos koplyčioje, kur gera susitelkti maldai ir grigališkojo choralo giesmei.

    Mišios aukojamos ir liturginės valandos giedamos bus lotynų kalba. Pirmadienį, liepos 25 d. nuo 11.30 Rožinį ir Mišias transliuos Marijos radijas. Baigiamieji Savaitės akordai – jungtinio Savaitės dalyvių choro „Cantores Montis Pacis“, vargonininkės Agnės Petruškevičiūtės bei gitaristės Avelinos Vidal Seara (Ispanija) koncertas Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje šeštadienį, liepos 30 d., 19 val. Taip pat sekmadienį, liepos 31 dieną 12 val. – iškilmingos Sumos mišios.

    Savaitę remia Lietuvos kultūros taryba, Marijampolės savivaldybė bei Vilniaus arkikatedra bazilika.

    Lemties „užsakytos“ nelaimės pėdsakais: marijampoliečiui kol kas nepavyko įrodyti, kad stulpas kaltesnis už jį

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    3

     

    Ar avariją padaręs jaunas vairuotojas kaltas ir dėl keleivio žūties, jeigu po avarijos tas keleivis išlipo iš apgadinto automobilio gyvas ir sveikas, nesužalotas, bet per kelias akimirkas buvo užmuštas griūvančio gatvės apšvietimo stulpo, kurį ką tik buvo pakirtęs automobilis? Atsakymo į šį klausimą ieškojo Marijampolės apylinkės teismas ir neseniai nusprendė avarijos kaltininko nenaudai. Galbūt aukštesniosios instancijos teismai dar nuspręs kitaip.

    Teismo verdiktas

    Tiesa, teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą dėl jaunuolio mirtimi pasibaigusios avarijos, kaltininku pripažintam marijampoliečiui Aivarui Z. (g. 1995 m.) paskyrė tik lygtinę teismo bausmę. Tai yra 4 metus gyventi pataisos namuose, tačiau dar ne dabar – dabar šios bausmės vykdymas atidėtas 2,5 metų. Tai reiškia, kad tiek laiko Aivaras Z. turi gyventi padoriai, neužkliūdamas teisėsaugininkams, ir paskirtoji bausmė tuomet jau bus atlikta.

    Kadangi Aivaras Z. ir anksčiau jau buvo teistas, jam dabar paskirta lygtinė teismo bausmė pailgėjo iki 4 metų ir 3 mėnesių nelaisvės, bausmės vykdymą vis tiek atidedant.

    Be to, teismo nuosprendžiu Aivarui Z. uždrausta vairuoti transporto priemones 2,5 metų.

    Vairuotojo pažymėjimą šis vaikinas, vairuojamą automobilį ženklinęs žalio klevo lapo lipduku, buvo įgijęs prieš metus iki tragiškosios avarijos. Pastaruoju metu jis – profesionalus vienos bendrovės vairuotojas. Tad jeigu įsiteisės Marijampolės teismo nuosprendis, Aivaras Z. laikinai turės keisti savo darbo profilį, kol negalės vairuoti.

    Kol įsiteisės šis nuosprendis, nuteistam Aivarui Z. nurodyta niekur slapta neišvykti. O nuosprendžiai, jeigu jie skundžiami, įsiteisėja tada, kai savo verdiktą paskelbia skundus apeliacine tvarka išnagrinėjęsaukštesniosios pakopos teismas.

    Paskelbtasis nuosprendis dar prislėgė Aivarą Z. ir civiliniais ieškiniais: vaikinas įpareigotas atlyginti turtinę ir moralinę žalą žuvusio marijampoliečio mamai ir seseriai – sumokėti iš viso per 14 000 eurų.

    Nuteistasis, nepripažindamas kaltės dėl savo keleivio žūties, teisme prašė mažinti nukentėjusiųjų civilinius ieškinius. Jis tikino neturįs jokio turto ir iki šiol kas mėnesį gaudavęs tik atlyginimą.

    Kvaišalų pėdsakas

    Aivaras Z. minėtų problemų prisidarė 2014-ųjų lapkričio 23-iosios vakarą, kai padarė avariją, po kurios tuoj pat žuvo jo bendraamžis draugas Žilvinas D., tuomet 19-metis.

    Pats Aivaras Z. – nevedęs, vidurinį išsilavinimą savo laiku įgijęs vaikinas, turintis darbą ir jau trečią kartą dabar nuteistas. Prieš tai (po minėtos avarijos) jis buvo teisiamas dėl kitos eismo nelaimės, kai automobiliu partrenkė ir sužalojo merginą pėsčiųjų perėjoje, ir dėl vagystės. Abiem atvejais Aivaras Z. buvo nubaustas švelniai – bauda ir laisvės apribojimu. Beje, pirmoji eismo nelaimė jaunojo vairuotojo „karjerą“ apjuodino likus vos keliems mėnesiams iki avarijos su draugo žūtimi. Tad kai 2014-ųjų lapkritį įvyko ši avarija, beliko apgailestauti, kad po pirmosios avarijos iš nedrausmingo vairuotojo nebuvo paimtas vairuotojo pažymėjimas…

    O pražudė Aivaras Z. savo draugą. Šis buvo išsituokusios poros sūnus, užaugęs kartu su jaunesne seserimi. Žuvusiojo motina teisme pasakojo, kad po avarijos jos ir dukros gyvenimas nusidažęs juodomis spalvomis, joms abiem vis prireikia medikų pagalbos, neįmanoma susitaikyti su Žilvino netektimi.

    Gedinti moteris dvejojo, ar teisme nuoširdžiai kalbėjo kaltinamasis. Ji dėl to teigė, kad jam turėtų būti skirta griežtesnė bausmė. Ir pirmiausia dėl to, kad po avarijos jaunojo vairuotojo šlapime buvo aptikta kvaišalų pėdsakų. Pats Aivaras Z. tikino, kad avarijos dieną nebuvo vartojęs jokių kvaišalų, o anksčiau, maždaug prieš savaitę, parūkydavęs „žolės“.

    Nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nei teismui nepavyko įrodyti, kad pražūtingą avariją Aivaras Z. padarė apsvaigęs nuo kvaišalų. Vairuotojo naudai liudijo ir gyvi likę keleiviai. Kitų neginčytinų duomenų apie tuokart jaunuolių neva vartotus kvaišalus negauta.

    Lemties „užsakymas“?

    Ši avarija, per kurią žuvo Žilvinas D., galima sakyti, yra su mistikos „prieskoniu“. Atrodo, kad jauno žmogaus mirtis buvo tarsi užsakyta, nulemta taip, kad pabėgti nuo lemties buvo nebegalima. „Mūsų savaitės“ kalbinti keli Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorai, daugiau ar mažiau prisilietę prieš šios avarijos tyrimo, sakė, kad ir jiems ši nelaimė atrodo išskirtinė – daugybę metų kitos panašios Marijampolės krašte nebūta.

    Ši tragedija nutiko 2014-ųjų lapkričio 23-iosios vakarą, kai iš darbo grįžęs Aivaras Z. buvo susitaręs susitikti su Žilvinu D. ir savo automobiliu „VW Golf“ nuvažiavo prie pastarojo namų. Tuomet abu važiavo į miesto pakraštyje esančios bendrovės „Marijampolės pieno konservai“ aikštelę. Joje tuokart dažnai rinkdavosi ratuotasis jaunimėlis – garsiai įjungdavo muziką, kalbėdavosi, dairydavosi, megzdavo naujas pažintis.

    Važiuodami draugai pakeliui sutiko dar du bičiulius, tad pasikvietė kartu ir juos. Šie įsitaisė mašinoje ant užpakalinės sėdynės, Žilvinas D. sėdėjo šalia vairuotojo.

    Aikštelėje kompanija neužsibuvo – nutarė važiuoti į vieną degalinę išgerti kavos. Štai tada jaunuolių kelionę ir sustabdė gelžbetoninis gatvės apšvietimo stulpas.

    Smūgis į stulpą

    Nors buvo dar tik 20-a valanda, tačiau lauke buvo jau tamsu. Dabar teisėsaugininkų jau nustatyta, kad automobilį nuošalia Statybininkų gatve vairavęs Aivaras Z. vairavimo patirties turėjo tik apie metus, tačiau mašiną valdė neatsargiai: važiavo kone viduriu kelio, nekreipė dėmesio į važiavimo sąlygas (tamsu, šlapias asfaltas, slidu – šiek tiek pašalę, neplatus kelias – vos per 9 metrus), lėkė maždaug 47 kilometrų per valandą greičiu, nors saugus greitis toje vietoje – apie 30 km/val., be to, artėjo posūkis. Štai tame posūkyje jaunas ir greitas vairuotojas pristigo patirties suvaldyti automobilį, ir šis, išlėkęs į kairę kelio pusę, užvažiavo ant šaligatvio ir priekine mašinos dalimi rėžėsi į gatvės apšvietimo stulpą.

    Visi keturi jaunuoliai, po smūgio pabuvę mašinoje vos kelias akimirkas, iššoko iš automobilio ir skubėjo nuo jo nutolti, nes pajuto dūmus mašinoje ir baiminosi, kad ji neužsidegtų. Tačiau liepsna nekilo – užtat virto per avariją nuo automobilio smūgio į jį įlūžęs stulpas. Jis „pasigavo“ tolyn nuo mašinos einantį Žilviną D. ir pačią mašiną, po avarijos likusią ant kelio. Nuvirtęs 9 metrų ilgio stulpas liko gulėti ištisai per gatvę.

    Galima įsivaizduoti, kaip jautėsi 3 vaikinai, supratę, kad po avarijos iš mašinos kartu iššokęs ir, rodės, sveikas buvęs draugas jau nebegyvas, patyręs mirtinas galvos ir nugaros traumas. Jo kūną iš po stulpo išlaisvino tik atvykę ugniagesiai gelbėtojai.

    Klaidus tyrimas

    Golfą vairavęs Aivaras Z.iš pradžių bandė klaidinti tyrėjus. Vaikinas pasakojo, kad po mašinos smūgio į stulpą jis ir visi 3 keleiviai iššoko iš golfo ir dar aptarinėjo įvykį stovėdami šalikelėje. Visi esą dar spėjo pasisakyti, kad sužalojimų nepatyrė, tik išsigando – gyvybes išgelbėjo išsiskleidusios mašinos oro pagalvės. O stulpas, anot Aivaro Z., nuvirtęs tik po kokių kelių minučių ir kliudęs Žilviną D. Ko gero, senas jau buvęs…

    Aivaras Z. vairavo būdamas blaivus, teigė įsitikinęs, kad greičio neviršijo, prieš posūkį jis gi stabdęs mašiną. Be to, automobilio ratų padangos tvarkingos, mašina – irgi. Vadinasi, nieko nusikalstamo pats vairuotojas nepadaręs. Todėl marijampolietis ir savo kaltę pripažino tik iš dalies – tik dėl avarijos, bet ne dėl draugo žūties. O šį juk užmušęs stulpas… Gal net dėl paties kaltės…

    Pareigūnams panašiai liudijo ir keleiviai.

    Teismas nustatė, kad žuvusiojo kaltės tikrai nebuvo, mat negauta jokių duomenų, jog blaivus Žilvinas D., iššokęs iš mašinos po avarijos, būtų matęs (buvo tamsu), jog stulpas svyruoja, ir tyčia nesitraukęs nuo jo.

    Nustatytoji tiesa

    Nustatyti tikrąją tiesą teismui padėjo ir kiti įvykio liudytojai, ir toje vietoje vaizdą užfiksavusios filmavimo kameros, įrengtos prie kelių įmonių teritorijų.

    Nustatyta, kad gelžbetoninės atramos yra pakankamai tvirtos, savaime niekada nelūžta, nes pagamintos iš armatūros ir betono. O ir toji konkreti – lūžusi – atrama, apžiūrėta po avarijos, buvo be jokių korozijos (irimo, rūdžių) apraiškų. Taigi stulpas lūžęs tik dėl to, kad į jį stipriai trenkęsis automobilis.         

    Vienas liudytojas pasakojo apie Aivaro Z. tuokart vairuoto automobilio, pažymėto klevo lapu, greitį ir vairavimo stilių: esą vairuotojas iš aikštelės išvažiavęs nesaugiai – tarsi įsibėgėjęs. 

    O vaizdo filmavimo kameros leido pareigūnams ir patiems pamatyti avarijos vaizdą. Kamerų dėka tiksliai nustatyta, kad stulpas lūžo ne po kelių minučių, kaip teigė Aivaras Z. su bendrakeleiviais, o vos po 8 sekundžių, kai į stulpą rėžėsi golfas. Tad beliko tik likimui dėkoti, jog žuvo tik vienas jaunuolis, o ne visi, jeigu per tas 8 sekundes būtų nespėję nutolti nuo apgadinto automobilio. Taip pat padaryta išvada, kad stulpas tikrai būtų nelūžęs, jeigu į jį nebūtų stipriai smogęs automobilis, vairuotas nedrausmingo vairuotojo.  

    Lengvabūdiškumo kaina

    Teismas, skirdamas bausmę Aivarui Z., akcentavo, kad jaunas vairuotojas elgėsi lengvabūdiškai, pervertino savo – vairuotojo – sugebėjimus.

    Už tokį nusikaltimą gresia įkalinimas iki 8 metų, tačiau šiuo atveju, anot teismo, skirtina mažesnė bausmė, nes kaltinamasis yra jaunas, galintis kritiškai įvertinti savo elgesį. Be to, reikšmingai paminėta ir tai, kad Žilvinas D. anksčiau stebėjosi savo draugo Aivaro Z. chuliganišku vairavimu (apie tai sakęs savo seseriai), tačiau vis tiek su juo važinėjo…

    Vida KARALIŪNAITĖ

    Policijos archyvo nuotraukos.

    Lemtinga avarija: nesuvaldyta mašina rėžėsi į gatvės apšvietimo stulpą, šis po 8 sekundžių virto ir tik tada pražudė buvusį nesužalotą mašinos keleivį, jau tolusį nuo avarijos vietos. Lemtinga avarija: nesuvaldyta mašina rėžėsi į gatvės apšvietimo stulpą, šis po 8 sekundžių virto ir tik tada pražudė buvusį nesužalotą mašinos keleivį, jau tolusį nuo avarijos vietos. Lemtinga avarija: nesuvaldyta mašina rėžėsi į gatvės apšvietimo stulpą, šis po 8 sekundžių virto ir tik tada pražudė buvusį nesužalotą mašinos keleivį, jau tolusį nuo avarijos vietos. Žmones automobilyje išgelbėjo išsiskleidusios oro pagalvės. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

    Kviečiame žiūrėti filmą „Pasitikiu tavimi“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Šių metų liepos 24 d. 15 val. (sekmadienį) kviečiame žiūrėti filmą „Pasitikiu tavimi“. Laukiame jūsų šv. arkangelo Mykolo parapijos salėje. Įėjimas laisvas.

    „Pasitikiu Tavimi“ – tai Alekso Matvejevo režisuotas dokumentinis filmas, pasakojantis unikalią Vilniaus Gailestingojo Jėzaus paveikslo istoriją ir atskleidžiantis šio atvaizdo poveikį žmonių likimams. Filmo scenarijų kūrė Ingrida Laimutytė ir Mariusz Marszalek,  filmo operatorius Haroldas Klevinskas, kompozitorius – Julius Aglinskas. Gamintojas ir platintojas VšĮ „Vilniaus medija“.

    Filmui „Pasitikiu Tavimi“ šiais metais buvo įteiktas Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė 2016“ publikos simpatijų pagrindinis prizas. Filmas taip pat buvo nominuotas iš karto dviejose kategorijose (kaip geriausias dokumentinis filmas ir kaip geriausias metų filmas) žymiausiame religinės tematikos filmų festivalyje Europoje „Mirabile Dictu“, kuris kasmet vyksta Romoje ir dar vadinamas „katalikiškais oskarais“. Neseniai pasirodė ir filmo DVD su rekordiniu Lietuvai subtitrų kitomis kalbomis skaičiumi: filmą galima žiūrėti net dešimčia skirtingų pasaulio kalbų. Pasak profesoriaus Pauliaus Subačiaus, „tai neabejotinai jautriausia, kas Lietuvoje po Nepriklausomybės nufilmuota religine tema, ir pateks į dokumentinio kino aukso fondą“.

    Rengėjai: Marijampolės šv. arkangelo Mykolo parapijos kun. kleb. A. Šidlauskas MIC ir Marijampolės šv. arkangelo Mykolo pasauliečių pranciškonų brolija.

    Marijampolės savivaldybės gyventojus aptarnauja nedidelė administracija

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Lietuvos laisvosios rinkos institutas š. m. liepos pirmoje pusėje pateikė naujus analizės duomenis apie aptarnaujančių Lietuvos savivaldybių administracijų darbuotojų skaičių atskirose savivaldybėse. Šis tyrimas atskleidė, kad kiek mažiau kaip pusėje šalies savivaldybių administracijos vis dar neproporcingai didelės – šalies vidurkis šiemet buvo 7,44 užimtų pareigybių vienam tūkstančiui gyventojų. Tuo tarpu Marijampolės savivaldybėje tūkstantį gyventojų aptarnauja tik 4,64 administracijos darbuotojo. Tyrimo rezultatų lentelėje tai yra dešimta vieta nuo galo pagal darbuotojų skaitlingumą lyginant visas 60 Lietuvos savivaldybių. Didžiausią administraciją šiemet turi Neringos savivaldybė (26,99 darbuotojo vienam tūkstančiui gyventojų), o mažiausią – Vilniaus miesto savivaldybė (1,63 darbuotojo vienam tūkstančiui gyventojų).

    Didžiausią leistiną valstybės tarnautojų pareigybių ir darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis, skaičių įstatymų numatyta tvarka tvirtina Savivaldybės taryba. Marijampolės savivaldybės tarybos 2014 m. sausio 27 d. sprendimu Nr. 1-17 patvirtintas didžiausias leistinas administracijos darbuotojų skaičius yra 276. Š. m. birželio 1 d. duomenimis, užimta 272 etato.

    Administracijos direktorius Sigitas Valančius, atsakingas už sklandų administracijos darbo organizavimą, teigia, kad artimiausiu metu neketinama kreiptis į Savivaldybės tarybą dėl darbuotojų skaičiaus didinimo. „Darbuotojai yra profesionalūs, daugelis iš jų turintys didelę patirtį, tad geresniam gyventojų aptarnavimui dar galime ieškoti rezervų viduje, nors darbų apimtys kaskart ne mažėja, o tik didėja“, – sako administracijos direktorius.

    Tyrimui Laisvosios rinkos institutas naudojo Lietuvos valstybės tarnybos departamento duomenis. Savivaldybių administraciniais žmogiškaisiais ištekliais laikomos užimtos pareigybės savivaldybių administracijose, įskaitant seniūnijas, savivaldybių kontrolės ir audito tarnybose bei savivaldybių tarybose.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Pagerbti geriausieji abiturientai, padėkota jų tėvams ir mokytojams

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Liepos 15 d. Marijampolės savivaldybės tarybos posėdžių salėje iškilmingame renginyje pagerbti savivaldybės abiturientai, šių metų pasirinktuose valstybiniuose brandos egzaminuose gavę aukščiausią įvertinimą – šimtą balų, padėkota jų tėvams ir mokytojams. Jau tapo tradicija suvedus egzaminų rezultatus ir įteikus buvusiems abiturientams brandos atestatus organizuoti Marijampolėje geriausiųjų pagerbimo šventę. Renginys pradedamas iškilmingai įnešant šalies ir savivaldybės vėliavas, sugiedant „Tautišką giesmę“.

     Maksimalų egzaminų įvertinimą šiemet gavo 31 savivaldybės abiturientas: 14 iš Rygiškių Jono gimnazijos, 8 – iš Sūduvos, 7 – iš Marijonų gimnazijos ir po vieną iš Šv. Cecilijos gimnazijos bei Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijos. Po 1 šimtuką gavo 23 savivaldybės gimnazijų abiturientai, po 2 šimtukus turi 3 abiturientai. Net penki savivaldybės gimnazistai iš trijų valstybinių brandos egzaminų gavo maksimalius 100 balų įvertinimus. Tai Marijonų gimnazijos gimnazistai Monika Zdancevičiūtė ir Tadas Žaliauskas, Karolis Geležauskas ir Kasparas Kralikas iš Rygiškių Jono gimnazijos bei Tomas Kaniauskas iš Šv. Cecilijos gimnazijos.

     Savivaldybės meras Vidmantas Brazys, prieš įteikdamas dabar jau buvusiems abiturientams savo padėkas ir atminimo dovanas, sakė: „Jūs išvyksite studijuoti į šalies, o galbūt ir užsienio universitetus, įgysite specialybės žinių, bet niekada nepamirškite, kad jūsų protas ir žinios labai reikalingos Lietuvai, mūsų miestui“. Sveikindamas ir linkėdamas jaunuoliams sėkmės meras priminė prieš kelias dienas pasirašytą su užsienio investuotoju stambią investicijų sutartį, kuri, tikėtina, sudarys sąlygas augti Marijampolės ekonominiam potencialui.

     Savivaldybės administracijos direktorius Sigitas Valančius tvirtino: „Jūs esate pavyzdys ne tik dabartinei laidai, bet ir tiems, kurie gimnazijas baigs vėliau. Jūsų jaunystės pėdos įspaustos čia, tad linkiu gauti gerą išsilavinimą ir sugrįžti ten, kur lieka jūsų pėdos“. Kiekvienam jaunuoliui jis įteikė po savivaldybės „Padėkos ženklelį“.

     Ministro Pirmininko patarėjas Ramūnas Burokas pasidžiaugė, kad abiturientai užaugo, formavosi demokratiškoje valstybėje. „Savo entuziazmą naudokite atsakingai – nepamirškite savo bendruomenės“, – sakė jis.

    Seimo nario Albino Mitrulevičiaus dovanojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos knygas įteikė jo padėjėjas Karolis Podolskis. Tai tradicinė Seimo nario dovana kiekvienam geriausiai gimnaziją baigusiam jaunuoliui. Taip pat įteiktos Seimo nario A. Mitrulevičiaus padėkos penkiems po tris aukščiausius įvertinimus gavusiems abiturientams. Jis kvietė jaunus žmones ir toliau išlaikyti tą vidinį pasitikėjimą, kuris juos atvedė į sėkmę.

    Abiturientų vardu kalbėjo Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinis Kasparas Kralikas. Jis padėkojo visų apdovanotųjų bendraamžių tėvams, kurie sukūrė sąlygas siekti geriausių mokslo rezultatų.

    Savivaldybės mero padėkų ir atminimo dovanėlių, kaip ir kasmet, sulaukė ir mokinius egzaminams sėkmingai parengę dalykų mokytojai.

    Pernai ir užpernai 30 Marijampolės savivaldybės abiturientų tam tikrus pasirinktus brandos egzaminus išlaikė maksimaliu balu.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.

    jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

    „Voveriai 2016” – sporto šventė mažiems, jauniems ir visada jauniems

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Trečius metus iš eilės vidurvasaris Voveriuose (Šakių raj.) žymimas pergalėmis ir įvairiuose turnyruose išlietu prakaitu. Kidulių seniūnija kartu su Voverių, Bunikių ir Kidulių bendruomenėmis skatina atkreipti dėmesį į zanavykų krašto gamtą ir siūlomas aktyvias pramogas, blaiviai praleisti laisvalaikį su šeima, draugais ir bendraminčiais. Organizatoriai džiaugiasi, kad sporto mėgėjai atvyksta ne tik iš artimiausių vietovių, bet ir iš didesnių miestų.

    Ši šventė ypatinga ne tik tuo, kad yra puikus provincijos bendruomenių bendradarbiavimo pavyzdys, bet ir tuo, kad kaip lygūs su lygiais sportinėse rungtyse varžosi mėgėjai, veteranai, vaikai ir neįgalieji. Šiemet, labiausiai pamėgtam, krepšinio turnyrui teisėjavo Kauno krepšinio mėgėjų lygos teisėjai. Daugiau nei dešimt metų teisėjavimo patirties turintys Tomas Maksimovas ir Rolandas Šaka džiaugėsi, kad varžybos vyko gryname ore. Jie liko maloniai nustebinti stipriomis dalyvių emocijomis ir bekompromise kova finale. Nugalėtojų taurė vėl atiteko savo aikštelėje žaidusiems „Voveriams“, o „Vilkų“ komanda liko antra, „Abela“ – trečia. Prizininkų komandos buvo apdovanotos Arvydo Vidžiūno įteigtais prizais – krepšinio kamuoliais.

    Šaškių turnyras šiemet tapo pačia universaliausia veikla: senjorai, neįgalieji, vaikai ir kiti šio žaidimo entuziastai. Nors finalas ir buvo panašus kaip pernai, kelias iki jo buvo žymiai spalvingesnis. Po labai ilgos kovos nugalėtoju tapo Daumantas Vaičiūnas. Bene didžiausius įspūdžius jaunimui paliko susitikimai su invalido vežimėlyje sėdinčia senjora. Moteris 15-ką metų su rajono invalidų draugija važinėjusi po įvairius šaškių turnyrus, pelniusi ne vieną prizinę vietą, o dabar težaidžianti su artimaisiais, todėl labai norėjo sudalyvauti renginyje ir atvyko su visa šeima. Taurę šaškių turnyrui įsteigusi Šakių rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Aušra Mockevičiūtė džiaugėsi, kad sutraukė tiek skirtingų žmonių. Ji taip pat organizavo užimtumą patiems mažiausiems ir apdovanojo juos specialiais prizais.

    Pulo turnyro finalas tapo žavingu dežavu: buvo atkartotas pernai metų scenarijus ir didysis prizas vėl iškeliavo į Vytenio Vaičiūno namus. Maža tokio užtikrinto žaidimo intrigėle tapo vienuolikmetis, kuris ryžosi žaisti bendroje įskaitoje. Stalo teniso turnyre Kidulių seniūno Mindaugo Mykolaičio taurei laimėti dalyvavo gausus būrys jaunimo. Pirmą kartą dalyvavo net trys merginos, o viena jų, Eglė Valauskaitė, užėmė pirmąją vietą. Atnaujintoje paplūdimio tinklinio aikštelėje komandos kovojo dėl dviejų taurių. Pirmosios vietos laimėtojams, „Pik Nik“, buvo įteikta seimo nario Mindaugo Basčio įsteigta taurė, o Slavikų seniūnas Vidmantas Spranaitis skyrė taurę „Pergalės siekusiems“, kuri atiteko komandai „Nuogi ant slenksčio“ už antrąją vietą. Trečioje vietoje likusi „Jastra“ taip pat pasipuošė medaliais.

    Kaip ir buvo tikėtasi, daug karštų emocijų sukėlė rankų lenkimas. Turnyrui teisėjavo buvęs rankų lenkikas Algirdas Bauža. Po įnirtingos kovos čempiono taurė atiteko Tautrimui Subatkiui. Pasibaigus turnyrui žiūrovai neskubėjo skirstytis – tarpusavyje tikrinosi jėgas palinkę prie profesionalaus stalo. Kita stipruolių rungtis – svarsčio kilnojimas. Karštai publikos palaikomi dalyviai kovojo iš paskutiniųjų. Kęstučio Smirnovo įsteigtą taurę laimėjo Ričardas Jurkšas.

    Pernai metų baidarių rungties nugalėtojai, Vaidas Beržvinskas ir Mantas Norvilas, taip pat neužleido lyderių pozicijos ir išsivežė namo Šakių rajono savivaldybės jaunimo kūrybos ir sporto centro įsteigtą prizą. Šakių rajono mero Juozo Bertašiaus sveikinimo kalboje išsakyti linkėjimai išsipildė ir lietaus debesys išsisklaidė, todėl po varžybų išbandyti baidares ir pasiplaukioti vandens dviračiais galėjo visi norintys. Apie blaivią renginio idėją garsiai kalbėti net neprireikė. Kaip ir pernai, renginio teritorijoje alkoholis nebuvo parduodamas. Numalšinti alkį ir troškulį viliojo kvapnūs dūmai nuo prekybininkų palapinių. Organizatoriai pastebėjo sumažėjusį žiūrovų ir dalyvių skirtumą, todėl tikisi, kad Voveriai tapo aktyvaus poilsio mėgėjų traukos centru, o kitais metais žada pasiūlyti dar daugiau rungčių tinkamų visai šeimai.

    Monika BŪBLAITYTĖ

    jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

    Žanas Žakas Ruso

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    „Gyventi – tai nereiškia kvėpuoti, tai reiškia veikti. Ne tasai ilgiausiai gyvena, kuriam daugiausiai metų, o tasai, kuris labiau už kitus jautė gyvenimą.“

    4-ąjį kartą nuskambėjo „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Metų ratas apsisuko, o Suvalkijoje ir vėl prisirpo vyšnios. Marijampolėje jau ketvirti metai sunoksta dainuojamosios poezijos koncertas, kuris šį kartą dėl nesiliaujančio lietaus vyko ne prie paminklinio akmens, o Marijampolės kultūros centre. Tai renginys įamžinantis šviesaus atminimo maestro Vytauto Kernagio ir šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio kūrybą – “Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…”. Koncertai kasmet skirtingi kaip ir vyšnių derlius: vis kiti atlikėjai, naujos muzikinės spalvos ir atspalviai.

    Šiais metais koncertavo Lietuvoje gerai žinomas kompozitorius ir atlikėjas Andrius Kulikauskas, kurio dainos Marijampolėje skambėjo 2012 metais atidengiant paminklinį akmenį „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj… Taip dainavo Vytautas Kernagis“. Maestro Andriui pritarė krištolinio balso savininkė, kilusi iš Vilkaviškio, Justė Kazakevičiūtė. Taip pat naujų spalvų į renginį įliejo atlikėjas iš Izraelio Omeras Netzeras (Omer Netzer) su grupe.

    Koncertą paversti tarptautiniu pasiūlė Izraelio ambasada Lietuvoje.  Renginyje dalyvavo nepaprastasis ir įgaliotasis Izraelio valstybės ambasadorius Lietuvoje Amiras Maimonas (Amir Maimon), kuris kartu su savivaldybės meru Vidmantu Braziu pakilo į sceną dėkoti už geras koncerto emocijas. Tai pat renginyje dalyvavo Vytautas Kernagis, kurio įkurtas fondas rūpinasi maestro Vytauto Kernagio atminimo išsaugojimu.

    Prieš finalinę vakaro dainą, renginio organizatorius Rimantas Lekeckas dėkojo atlikėjams ir visiems prisidėjusiems prie koncerto organizavimo ir idėjos palaikymo. Vytauto Kernagio bendražygiui Andriui Kulikauskui buvo įteika simbolinė akmeninė vyšnia, kurios autorius skulptorius Vytautas Narušis.

    Regint pilną salę laimingų klausytojų, kurie buvo pasotinti kokybiškos muzikos skambėjimo, belieka padėkoti visiems dosniems rėmėjams: Marijampolės savivaldybės administracijai, Šunskų seniūnijai ir Šunskų kaimo bendruomenei, viešbučiui ŽILINA, Izraelio ambasadai Lietuvoje, kavinei PARKO AVENIU, Marijampolės kultūros centrui ir Marijampolės apskrities klubo LIONS nariams.

    Tegul skamba dainuojamoji poezija čia kasmet, tuo pačiu laiku – kai sirpta vyšnios Suvalkijoj!

    Eglė ALENSKAITĖ,

    Kultūrinių renginių organizatorė

    Aldonos Katilienės nuotraukos.

    jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

    Valstybės garantuojama pirminė teisinė pagalba – kas tai?

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Klausimas:

    Norėčiau gauti konsultaciją teisiniais klausimais, tačiau neturiu finansinių galimybių kreiptis į advokatus. Ar galima teisinę konsultaciją gauti nemokamai?

    Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis

    Valstybės garantuojama pirminė teisinė pagalba – vienos valandos trukmės teisinė konsultacija Jums aktualiu teisiniu klausimu savivaldybėje, kurią gauti teisę turi visi Lietuvos Respublikoje teisėtai gyvenantys asmenys.

    Pirminė teisinė pagalba jums reikalinga, jei norite gauti informaciją apie Jums aktualius įstatymus ir kitus teisės aktus, gauti patarimų, kaip išspręsti kilusį ginčą be teismo, parengti taikos sutartį arba užpildyti antrinės teisinės pagalbos prašymą. Taip pat, teikiant šią pagalbą, yra rengiami dokumentai, skirti valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus procesinius, t. y. teismui skirtus, dokumentus.

    Pirminę teisinę pagalbą gauti paprasta – tereikia kreiptis į savivaldybę pagal savo deklaruotą gyvenamąją vietą. Kreipiantis reikia turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą ir asmens gyvenamąją vietą įrodantį dokumentą, jei nėra galimybės nustatyti gyvenamąją vietą naudojantis registrais. Pagalbą asmeniškai jums suteiks savivaldybės administracijos tarnautojai, darbuotojai ar advokatai, su kuriais savivaldybė yra pasirašiusi sutartį. Pirminė teisinė pagalba yra nemokama.

    Pirminė teisinė pagalba Jums turi būti suteikta iš karto. Jei tokios galimybės nebus, Jums bus pranešta apie kitą priėmimo laiką, ne vėlesnį kaip 5 dienos nuo jūsų kreipimosi.

    Verta žinoti, kad pirminės teisinės pagalbos teikimui egzistuoja keletas apribojimų. Pirma, teisinės konsultacijos trukmė yra ne ilgesnė kaip viena valanda. Jos trukmė gali būti pratęsta, tik esant savivaldybės arba įgalioto asmens sprendimui. Antra, asmuo dėl pirminės teisinės pagalbos tuo pačiu klausimu gali kreiptis tik vieną kartą.

    Taip pat žinokite, kad savivaldybės specialistai gali atsisakyti Jums teikti teisinę pagalbą, jei Jūsų reikalavimai bus akivaizdžiai nepagrįsti, jau esate gavę išsamią konsultaciją tuo pačiu klausimu arba yra akivaizdu, kad teisinę konsultaciją galite gauti nesinaudodami valstybės garantuojama teisine pagalba. Be to, pagalba Jums gali būti nesuteikta, jei kreipsitės dėl kito asmens interesų, išskyrus atstovavimo pagal įstatymą atvejus.

    Pirminę teisinę pagalbą gauti gali ne tik Lietuvos Respublikos piliečiai, bet ir visi Europos Sąjungos (ES) valstybių narių piliečiai bei kitų valstybių piliečiai, teisėtai gyvenantys Lietuvoje ar kitoje ES valstybėje arba turintys teisę gauti teisinę pagalbą pagal tarptautines sutartis.

    Visą Lietuvos savivaldybių ir jų atsakingų asmenų, teikiančių pirminę teisinę pagalbą, informaciją rasti galite adresu http://www.teisinepagalba.lt/lt/pirmine/tm/asarasas/.

    Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.

    Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk

    Mokesčių vergovės evoliucija: kodėl esame didesni lažininkai už XV a. baudžiauninkus?

    Autorius
    Romas Šimanauskas
    -
    0

    Daug kas kalba apie mokesčius ir piktinasi, kad jie dideli. O jei jie sužinotų visą tiesą apie mokesčius ir visa tai suvoktų, tai, ko gero, taip atsitiktų, kad valstybei liktų ir jų pensijos. Visa žmonija yra užhipnotizuota ir panardinta į iliuziją. Netikite? Ir tai yra natūralu bei normalu. Šio straipsniuko paskirtis ir yra hipnozės išvėdinimas, jei tai įmanoma, iš visų prie šio teksto prisilietusių žmonių. Yra šio poveikio skirtingos formos. Vieni žmonės paveikūs smarkiau, kiti – mažiau. Šis straipsnis pateiktas kaip mažas testas, kurio pagalba galėsite nustatyti transo, į kurį, kaip galime spėti, esate apgaulės būdu įveltas, lygį.

    Štai galimi testo rezultatai:


    Labai sunki forma    . Jei viso šio straipsnio perskaityti nepavyksta ir paskaičius pradžią supykina, pasidaro bloga, bėgama nuo jo. Čia galima daryti prielaidą, jog iliuzija ir hipnozė įsiskverbusi iki kaulų smegenų.

    [bar id=”14607″]

    Sunki forma. Jei žemiau esanti informacija individui nesukelia jokių jausmų, o netgi sukelia susierzinimą ir išsprūsta žodis „Nesąmonė!“, jis labai gilioj hipnozės formoj, hipnozės, kuri įgavusi mūsuose depresijos vardą. O pažengusi depresija tampa apatija.

    Vidutinė forma. Jei šis straipsnis sudomins, bet kitą dieną bus pamirštas, tai – vidutinio gylio hipnozės forma. Įvyko šioks toks rūko prasisklaidymas ir vėl stojo įprastinė migla.

    Lengva forma. Sužinojęs apie tai žmogus jau turi jėgų negrįžti į iliuziją ir pabunda. Jis tampa pastarosios hipnozės formai atsparus.

    Nepaveikus. Jei iš karto kils noras kažką daryti, pavyzdžiui, imti šakes, pagalius ir važiuoti prie Seimo, neskubėkite: to daryti nereikia – yra išmintingesnių būdų sąmoningumui išreikšti. Pasaulio valdininkai turi imunitetą visokioms tradicinėms protesto formoms, tad neeikvokime jėgų.

    Bet apie viską – nuo pradžių. Apsiginkluokite kantrybe. Straipsnis nėra lengvas, bet stengiausi kaip įmanydamas ir iš visų jėgų viską pateikti kuo paprastesne ir suprantamesne kalba, nei kalba apie tai „dėdės“ iš „velnio dėžės“, kurią beveik kiekvienas vakarais spokso.

    ĮSPĖJIMAS 

    Žmonėms, kurių nervų sistema nėra stiprioji jų organizmo pusė, nerekomenduoju skaityti šio straipsnio. Tai gali pakenkti jų sveikatai. Stresams atspariems šis straipsnis gali sugriauti įprastą ir pamiltą iliuziją. Pranešu, kad skaitydami šį straipsnį atsikąsite nuo pažinimo medžio ir būsite drastiškai išmesti iš iliuzijų rojaus. Tai gali sujaukti jūsų jaukų ir mažą pasaulėlį. Prieš vartodami šį straipsnį, pasitarkite su gydytoju ar psichiatru.

    Įvaikinimas ir globa: mitai ir tiesa

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Įvaikinimas ir vaikų globa – viena labiausiai stereotipų ir mitų apipintų socialinių sričių Lietuvoje. Šalyje labai trūksta visuomenės tolerancijos, supratimo ir pozityvaus požiūrio.

    Tik kas trečias Lietuvos gyventojas sutiktų, jog šalia jo namų įsikurtų nedideli vaikų globos namai ar vaikų iki trejų metų globos namai. Mažiau nei dešimtadalis gyventojų pritartų, kad kaimynystėje įsikurtų proto ar psichikos negalią turinčių asmenų globos namai – atskleidė sociologinis tyrimas „Lietuvos gyventojų požiūris į institucinės globos pertvarką“.

    Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktorė Alina Jakavonienė pateikia dažniausiai pasitaikančius mitus ir tikrąją situaciją.

    1 MITAS: potencialiems įvaikintojams – milžiniška dokumentų rinkimo našta.

    Tiesa: nemažą dalį duomenų, taupydami norinčiųjų įvaikinti laiką, surenka ir patikrina deklaruotos gyvenamosios vietos savivaldybės Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistai. Pavyzdžiui, ar įvaikintojai nėra teismo pripažinti neveiksniais arba ribotai veiksniais, ar nebuvo arba nėra apribota tėvų valdžia, ar įvaikintojai ir kiti kartu gyvenantys asmenys nėra teisti ar padarę administracinės teisės pažeidimų ir kt.

    Ketinantys įvaikinti turi pateikti prašymą įvaikinti, asmens tapatybę patvirtinančio dokumento kopiją (notaro patvirtinimas nebūtinas, su originalu sutikrinama vietoje), nustatytos formos sveikatos pažymėjimą, santuokos liudijimo kopiją ir pažymą apie šeimos sudėtį (neretai tuo pasirūpina Vaiko teisių apsaugos skyrius), pažymas apie šeimos gyvenamąsias patalpas bei apie šeimos gaunamas pajamas ir / ar turimas santaupas.

    Pavyzdžiui, šeimai norint gauti paskolą banke reiktų pateikti ne ką mažiau dokumentų.

    Neretai Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojai konsultuoja ir padeda įvaikintojams parengti procesinius dokumentus teismui ir juos patvirtina.

    2 MITAS: globoti ar įvaikinti gali tik jaunos šeimos

    Tiesa:Įvaikintojais gali būti pilnamečiai abiejų lyčių asmenys iki penkiasdešimties metų, tinkamai pasirengę įvaikinti. Išimtiniais atvejais teismas gali leisti įvaikinti ir vyresnio amžiaus ar nesusituokusiam asmeniui.

    Globėju (rūpintoju) gali būti žmogus nuo 21 iki 65 metų amžiaus, jis nebūtinai turi būti susituokęs, neprivalo turėti jam nuosavybės teise priklausančio būsto. Svarbiausia – turėtų tinkamas sąlygas vaikui augti ir ugdytis. Sulaukę 65 m. bei vyresni gali tapti jaunesnio nei 10 metų vaiko nuolatiniais globėjais (rūpintojais), o vyresnio nei 10 metų vaiko – laikinaisiais arba nuolatiniais globėjais (rūpintojais).  Vaiko artimiesiems giminaičiams (vaiko seneliai, broliai ir seserys) dėl jų amžiaus galimybė globoti (rūpinti) vaiką nėra ribojama. Artimuosius giminaičius gali globoti ir jaunesni nei 21 m. žmonės.

    3 MITAS: norintys įvaikinti turi turėti daug pinigų.

    Tiesa: iš tiesų norintiems įvaikinti reikalingiausia yra meilė vaikui ir noras padėti. Ikiteisminė įvaikinimo procedūra – įvaikintojų pasirengimas įvaikinti be tėvų globos likusį vaiką, kurį vykdo atestuoti socialiniai darbuotojai pagal Globėjų (rūpintojų) ir įvaikintojų mokymo ir konsultavimo programą – yra nemokama. Be to, teisės aktuose nėra reglamentuota, kokia turi būti šeimos turtinė padėtis, norint įvaikinti. Gaunamų pajamų orientacinis kriterijus – pakankama turtinė padėtis išlaikyti save ir įvaikintą vaiką. Galutinį sprendimą priima teismas.

    4 MITAS: vaikų globos įstaigose auga tūkstančiai našlaičių.

    Tiesa: vaikų globos įstaigose globojama (rūpinama) apie 3,3 tūkst. vaikų, likusių be tėvų globos. Tik 7 proc. vaikų, kurie per 2015 m. neteko tėvų globos, yra našlaičiai ir didesnė šių vaikų dalis globojama šeimoje.

    5 MITAS: norintiems padėti vaikams, netekusiems tėvų globos – tik įvaikinimas arba globa

    Tiesa: jei nenorite ar negalite įvaikinti arba globoti, tačiau norite prisidėti prie globos namuose augančių vaikų gerovės, esate kviečiami priimti vaikus laikinai svečiuotis. Tai pastovūs trumpalaikiai suplanuoti susitikimai savaitgaliais, švenčių ar vaiko atostogų metu su vaikų globos institucijoje augančiu vaiku.

    Vaikui, kurio ryšiai su šeima ir giminaičiais nutrūkę, tokia draugystė yra labai svarbi, nes vaikui yra skiriamas individualus dėmesys, jis gali svečiuotis šeimos aplinkoje ir matyti kitokį šeimos modelį, nei matė, augdamas su biologiniais tėvais. Tik svarbu iš anksto vaikui sąžiningai pasakyti, jog jis kviečiamas į šeimą pasisvečiuoti, kad vaikas nekurtų nepagrįstų lūkesčių dėl jo įvaikinimo ar nuolatinio apsigyvenimo šioje šeimoje. Laikinas svečiavimasis taip pat skatina vaiko pasitikėjimą kitais ir savimi, ugdo atsakomybės jausmą bei formuoja teigiamą savęs vertinimą. Dėl svečiavimosi galimybės reikėtų kreiptis į savo gyvenamosios vietos Vaiko teisių apsaugos skyrių.

    LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacija

    Redakcijos archyvo nuotrauka.

    Istorinė investicija: nauja gamykla Marijampolėje planuoja tapti didžiausia Lietuvoje

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Liepos 12 d. Marijampolėje pasirašyta investicijų sutartis su Danijos kapitalo langų ir durų gamintoja „Dovista“. Marijampolės laisvojoje ekonominėje zonoje įsikursianti įmonė per ateinančius ketverius metus planuoja investuoti iki 50 milijonų eurų ir sukurti apie 300 naujų darbo vietų, o ilgalaikėje perspektyvoje – pastatyti didžiausią gamybos kompleksą Lietuvoje. Marijampolės savivaldybės atstovų teigimu, naujojo investuotojo požiūris į darbuotojus turėtų greitai paversti jį geidžiamiausiu regiono darbdaviu.

    „Marijampolei šis investicinis projektas turi didelę reikšmę. Ne vieną mėnesį kartu su „Investuok Lietuvoje“ ir Marijampolės laisvosios ekonominės zonos komandomis dirbome, kad bendrovė pasirinktų mūsų miestą. Ir visgi darbas dar toli gražu nėra baigtas – viso investicinio projekto metu padėsime bendrovei bendraujant su Marijampolės profesinio rengimo centru ir kitomis projektui svarbiomis šalimis. Esame suinteresuoti, kad Marijampolėje investuotojas įsikurtų kaip įmanoma greičiau ir be jokių komplikacijų“, – sako Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys.

    „Velfac“ ir „Rationel“ prekės ženklus valdanti Danijos statybinių konstrukcijų gamybos milžinė Lietuvoje pagamintą produkciją eksportuos į Jungtinę Karalystę ir Airiją. „Didžiausio Lietuvos istorijoje investuotojo atėjimas į Marijampolę rodo, kad sprendimas sukurti laisvąją ekonominę zoną buvo teisingas. Įdėjus daug darbo ir sėkmingai susiklosčius aplinkybėms Marijampolės LEZ tapo šalyje pirmąja tokia zona, kuri beveik visiškai užpildyta. Taigi marijampoliečiai parodė puikų pavyzdį“, – teigia meras.

    Ekspertų teigimu, tai yra nestandartinis investuotojas ne tik savo dydžiu, bet ir reikalavimais. Socialinė atsakomybė šiai bendrovei svarbi ne mažiau nei pats verslas. Atstovai norėjo, kad gamyklai skirta vieta būtų ne industriniame rajone, o supama gamtos. Prieš pasirašant sutartį danų kompanijos atstovas Stig Romlund tikino, kad investuotojas sieks įmonę kurti pagal lietuvių kultūros tradicines vertybes, pritraukti vietinę darbo jėgą.

    „Investuotojo planai skaitine išraiška yra įspūdingi, tačiau svarbūs ne tik jie. Bendraudami su bendrovės atstovais matėme, kokią reikšmę rinkdamiesi investicijų lokaciją jie teikia socialiniams aspektams, supančiai aplinkai, kad būsimoje gamykloje būtų patogu dirbti tiek vyrams, tiek moterims, net ir šeimoms, turinčioms mažamečių vaikų. Esu tikras, kad „Dovista“ bus vienas geidžiamiausių darbdavių ne tik regione, bet ir visoje Lietuvoje“, – pastebi „ARVI“ grupei priklausančios Marijampolės LEZ valdymo bendrovės generalinis direktorius Simonas Petrulis.

    Asmuo kontaktams:

    Simonas Petrulis, BALTIC FEZ direktorius, mob: 8 650  63 041

    Aurelijos Baniulaitienės ir Genadij Batranak nuotraukos.

    Investuotojų atstovai pakeliui į savivaldybę. Susitikimo akimirka. Pasirašoma istorinė investicijų sutartis. Sutarties pasirašymo momentas. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

    Neatlygintinos kraujo donorystės akcija Marijampolėje

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“, tęsdamas jau 7-ąjį Neatlygintinos kraujo donorystės turą per Lietuvą, neaplenkė ir Marijampolės.

    Marijampoliečiai šiemet, kaip ir pernai, aktyviai dalyvavo akcijoje. Kraujo centro darbuotojai džiaugėsi, kad nemokamai duoti kraujo ir padėti tiems, kuriems ši pagalba reikalinga, akcijoje „Kraujas jungia mus” panoro net 186 Sūduvos sostinės gyventojai. Pernai 6-oje donorystės akcijoje Marijampolėje neatlygintinai kraujo dovanojo 154 žmonės.

    „Aktyvus marijampoliečių dalyvavimas šių metų kraujo donorystės akcijose rodo, kad bendruomenė jau supranta, kokia kilni ir prasminga misija – išgelbėti kito žmogaus gyvybę dovanojant savo kraują. Augantis donorų skaičius rodo, kad nuo 2009 metų organizuojama neatlygintinos kraujo donorystės akcija, kuria siekiama atkreipti dėmesį į donorystės svarbą ir pritraukti kuo daugiau norinčių ir galinčių tapti neatlygintinais kraujo donorais, kasmet Marijampolėje, kaip ir kituose miestuose, sulaukia vis didesnio dėmesio bei pasiryžimo dalyvauti kraujo donorystėje “, – sakė akcijos organizatorė.

    2015 m. Marijampolės savivaldybės ir VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ pasirašė bendradarbiavimo sutartį, kurioje įsipareigojo skatinti neatlygintinos kraujo donorystę ir dalyvauti bei prisidėti organizuojant donorystės renginius.

    Sveikindamas akcijos dalyvius ir organizatorius, Savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Isoda, donorystę skatinančios sutarties iniciatorius ir aktyvus neatlygintinos kraujo donorystės dalyvis, dėkojo Nacionalinio kraujo centro kolektyvui už bendradarbiavimą ir kvietė marijampoliečius aktyviai įsijungti į donorystę bei prisidėti prie šios kilnios misijos propagavimo.

    VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ donorystės akcijose jau ne pirmą kartą dalyvavusiems marijampoliečiams ir padedantiems organizuoti kraujo donorystės renginius įteikė padėkos raštus.

    Pasaulinei kraujo donorų dienai skirta akcija „Kraujas jungia mus“ startavo birželio 15 dieną ir šiais metais aplankys dvidešimt Lietuvos miestų ir miestelių.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės Micutienės nuotraukos.

    DSC_0799 jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

    Volfgangas Amadėjus Mocartas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    „Nei aukštas intelekto laipsnis, nei vaizduotė, nei abu kartu nesukuria žmogaus genijaus. Meilė, meilė, meilė yra genijaus siela.“

    Trumpa pažintis su Baltarusija: mūsų šalies istoriją menančios LDK pilys ir… žėrintis Minskas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    4

     

    Geriau pamatyti savo akimis, nei tikėti kitų pasakojimais, ypač turinčiais politinį atspalvį, – teigia nerašyta liaudies išmintis, kuri pasitvirtino visu šimtu procentų vos dvi dienas praleidus kaimyninėje Baltarusijoje. Pasitvirtino taip pat ir sena kaip pasaulis tiesa, jog nieko nėra tik juodo ar tik balto, o piešiamas pragaras – visai ne pragaras, kaip ir skambiomis frazėmis apibūdinamas rojus – iš tiesų joks rojus.

    …Pažintinės dviejų dienų kelionės po Baltarusiją tikslas – aplankyti keletą LDK pilių ir Minską, šalies sostinę. Taigi – pirmyn!

    Pirmoji diena (2016–06–22, trečiadienis)

    Ankstyvas rytas, o mes jau autobuse, riedančiame tolyn, link šalies, į kurią patekti reikia vizų (ačiū rūpestingiems kelionės organizatoriams!). Pirmasis atradimas: Lietuva nesibaigia ties Šalčininkais! Baltarusijoje, kurioje gyvena 10 mln. žmonių (triskart daugiau nei Lietuvoje), lietuvybės apraiškų apstu. Bet apie tai – vėliau.

    Pagaliau mes pasienyje. Lietuvos–Baltarusijos sienos paprastai neperkirsi – laukia daugybė formalumų ir… kelionės organizatorių patarimas išsikeisti pinigų suvenyrams (pataria keisti ne daugiau kaip 10–20 eurų, mat daug kur galima atsiskaityti ir banko kortele). Išsikeičiame ir iškart bent akimirkai pasijuntame milijonieriais: 1 euras – 22000 Baltarusijos rublių! (tiesa, nuo liepos 1 d. keturi nuliai nuo šio santykio „nusibraukė“ ). Pagaliau visos patikros baigtos, taigi galime judėti toliau.  

    Vos pervažiavus Lietuvos–Baltarusijos sieną, pasitinka… linų laukai. Oi, tu, lineli, mūsų liaudies dainose apdainuotas, šiuolaikinio pasaulio dėsnių beveik išguitas iš Lietuvos, negi liksi nesugrąžinamas į tėvynės laukus, negi turėsime vaikus vežti į kaimynines šalis, kad jie pamatytų, kaip mėlynuoja linai? Kartėlis, jog kaimyninei šaliai apsimoka auginti linus, o mums – ne, vėliau sugrįš pamačius ir daugiau kaimyninės šalies kasdienybės dalykų, kurie pas mus –… lyg aidas tolimo griaustinio.

      …Linų laukus keičia rugių, kviečių… Aplink – jokio dirvonuojančio ar apleisto ploto. Priežastis labai paprasta: prasidėjus Tarybų Sąjungos žlugimui bei pertvarkos vajui, Baltarusija buvo išmintingesnė nei Lietuvą, mat neleido sugriauti buvusių kolūkių, išgrobstyti sukaupto turto keletui asmenų, tad šiandien čia egzistuoja ir kolūkiai, ir tarybiniai ūkiai, ir privatūs ūkininkai, kurie tenkinasi… vien daržovių auginimu bei produkcijos realizavimu turguose bei turgeliuose, puikiai suvokdami, jog augindami grūdines kultūras niekaip nepajėgtų konkuruoti su stipriais kolektyviniais ūkiais. Baltarusija neįsileido ir užsienio prekybos magnatų, o jų prekybos centrai – miestų pakraščiuose. Beje, šioje šalyje nedarbo lygis – vos vienas procentas. 

    …Netoli Lietuvos–Baltarusijos sienos – Geranainių pilis. Istoriniai šaltiniai pasakoja, jog XVI a. Lietuvos didikas Stanislovas Goštautas būtent čia pastato pirmąją privačią LDK pilį. Mirus jo pirmajai žmonai, S. Goštautas, jau pagyvenęs vyras, veda antrąkart – jaunutę gražuolę Barborą Radvilaitę, kuri, kaip spėjama, tekėjo labiau už pilies nei už pilies savininko. Būtent Geranainių pilyje Barborą išvydo Žygimantas Augustas. Tolesnė šių dviejų žmonių istorija apsupta ir paslapčių, ir meilės, ir… mistikos.  

    …Pakeliui į Gervėčius matosi ant Neries (Baltarusijoje ji vadinama Vilija) kranto statoma Astravo (lietuviški vietovių pavadinimai neturėtų stebinti: iki 1795 m. šios žemės priklausė Lietuvai. Ir dabar čia yra nemažai gyvenančių lietuvių, tačiau jų vis mažėja. Jei tarybiniais laikais lietuviai šiose apylinkėse sudarė 60 proc. gyventojų, tai dabar tik 40 proc. Apmaudu, bet šiame krašte vienintelė lietuviška mokykla yra Radžiūnuose, o štai Gervėčiuose lietuvių kalba dėstoma tik tris kartus per savaitę…) atominė elektrinė (šiurpi Černobylio patirtis, tikimasi, čia nepasikartos, nors tokio objekto tinkamumu šioje vietoje ne vienas drįstų labai abejoti: Astravo kraštas itin švarus: čia auga daug ąžuolų, upėse veisiasi upėtakiai…).

     …Pagaliau mes Gervėčiuose, lietuviškoje saloje Baltarusijoje, istoriniame „vienos gatvės“ kaime (iki šiol matome čia gatvinio kaimo fragmentų). Čia mus pasitinka įspūdinga neogotikinė 61m aukščio Gervėčių Šv. Trejybės bažnyčia – aukščiausia ir gražiausia katalikų bažnyčia Baltarusijoje, pastatyta 1903 m., kurios šventorius ir apskritai visa aplinka palieka be žado: taip skoningai visžalių augalų, gyvų gėlių kompozicijomis išpuoštos aplinkos išties paieškoti reikia. Pasirodo, parapijos klebonas Leonas Nesteckis, didžiulis grožio apologetas, pamaldas šioje bažnyčioje laikantis lietuvių, rusų ir baltarusių kalbomis, bažnyčios aplinką puoselėja pats, porą kartų per metus šioje erdvėje organizuojantis aukšto lygio rimtosios muzikos koncertus, už kuriuos gaunamos lėšos panaudojamos būtent parapijos bei jos priežiūros reikmėms, jo motina, gyvenanti kartu su sūnumi, bei dar du vyrai. To užtenka, kad Gervėčių bažnyčia džiugintų akį ir sielą visais metų laikais.  

    …Kitas „rimtesnis“ kelionės stabtelėjimas – Krėva. XIVa. čia stovėjo gardinio tipo pilis, o šiandien ją mena lauko riedulių mūro likučiai ir pasakojimai apie čia įvykdytą sąmokslą prieš didįjį kunigaikštį Kęstutį. LDK kunigaikščio Gedimino statyta pilis, kurioje buvo nužudytas LDK kungaikštis Kęstutis, iš kurios LDK kunigaikštis Vytautas pabėgo persirengęs tarnaitės drabužiais, šiandien griūva ir nėra vilčių, jog ji bus atstatyta… Bet griuvėsiai tebealsuoja senąja dvasia, nors pati šiuolaikinė Krėva – pakankamai gūdus kaimas, kokių rasime kelionės metu ir daugiau, kur laikas, rodos, sustojęs bent dviem dešimtmečiais atgal: rodos, čia gyvenantys žmonės nenaudoja tokio prietaiso kaip žoliapjovė, nesirūpina gyvenamosios vietos estetika, mat orientuoti į praktinę pusę: iš gyvenomojo namo fronto matyti augančios bulvės, iš vieno šono burokai, iš kito – kopūstai, o tarp jų kartais  – viena, kita gėlė…

    …Riedame link Minsko, šalies sostinės. Pakeliui – išpuoselėta mokyklų aplinka. Pasirodo, jog tai pačių moksleivių nuopelnas: jie labai daug dirba, kad jų gyvenamoji aplinka džiugintų sielą (ir ne tik!). Štai todėl Baltarusijoje prie mokyklų tebeegzistuoja ir daržai, kuriuose daržoves auginasi savo reikmėms patys mokiniai. Šalyje apskritai daug dėmesio skiriama moksleivių užimtui, štai, pavyzdžiui, iki 16 metų visi vaikai sporto būrelius gali lankyti nemokamai. Baltarusijoje yra dvi valstybinės kalbos: baltarusių ir rusų. Tiesa, pastebima tendencijai puoselėti gimtąją šalies kalbą – baltarusių.

    …Mes jau Minske. Baltarusijos sostinė, turinti 2 mln gyventojų, pakeri nuo pat pirmo žvilgsnio. Tai itin tvarkingas, švarus, gražus šiuolaikiškas miestas, kerintis įspūdingais pastatais, skoninga aplinka, ramybe (čia tarsi jokio skubėjimo, didmiesčiams įprasto triukšmo, automobiliai važinėja itin tvarkingai).  Minsko istorija ir dabartis, žvalgantis kad ir po Nepriklausomybės aikštę, kurioje ir – Lenino paminklas, ir vyriausybės rūmai, ir universitetas, ir puošnus šiuolaikiškas fontanas, ir… požeminis miestas su daugybe parduotuvių po ta pačia Nepriklausomybės aikšte, ir bažnyčia (šalia jos – Nagasakio varpo kopija,  Nagasakio žmonių padovanota Baltarusijai po Černobylio tragedijos kaip vilties simbolis: kai ant Nagasakio buvo numestos atominės bombos, vienintelė toji katalikiška varpinė liko nepajudinta) su įspūdingu paminklu arkangelui Mykolui, ir grojantis Oginsko suolelis, ir daugybė šiuolaikinių miestą puošiančių skulptūrų, ir didingi modernūs pastatai (ypač dydžiu, architektūriniais sprendimais, gražia aplinka išsiskiria Minsko biblioteka), rodos, darniai čia sugyvena, viena kitą papildo.

    Minskas žavi visur: ir vaikštinėjant Svisločės upės pakrante, ir praeinant pro Rotušę, užeinant į Šv. Mergelės Marijos katedrą, kurios altorių puošia paveikslas, dovanotas Romos popiežiaus. Rimčiai nuteikia motinų, netekusių sūnų Afganistano kare, iniciatyva sukurtas atminimo kampelis, vadinamoji „Ašarų sala“…

    …Nakvojame jaukiame Minsko hipodromo viešbutyje.

    Antroji diena (2016–06–23, ketvirtadienis)

    Pusryčiai viešbučio valgykloje vėl nukelia į praeitį, nutolusią per kelis dešimtmečius: dvi dešrelės, košė prie jų, tarybinio batono riekės ir virintas vanduo arbatai iš metalinio emaliuoto arbatinuko.

    Mes vėl kelyje. Paliekame Minską, vykstame link Nesvyžiaus.

    Nesvyžius, buvusi įtakingų Lietuvos magnatų Radvilų rezidencija, tėvonija, kurią mena įspūdingas pilies ansamblis, pradėtas statyti 1583 m., vienas įdomiausių Baltarusijos architektūros paminklų, nuostabus parkas. Po restauravimo ir atkūrimo darbų, baigtų 2012 m., rūmai žėri prabanga, parodų salėse turtingos ekspozicijos, menančios tų laikų didikų Radvilų gyvenimą.

    Nesvyžiaus kūrėju pelnytai laikomas Radvila Našlaitėlis (pravardę jam įtaisė Žygimantas Augustas, kai lankėsi pilyje ir išgirdo kūdikio verksmą pasakė: „Tu palinktas kaip našlaitėlis!“), žinomas ir kaip keliautojas, buvo piligrimas, parašęs knygą „Kelionė į Jaruzalę“.

    Nesvyžiaus Kristaus Kūno bažnyčia – ir Radvilų šeimos laidojimo rūsys. Kriptoje 72 karstai su vienos įtakingiausių LDK šeimos narių palaikais.

    …Toliau – Myro pilis, taip pat įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą. Už 50 km – Naugardukas. Ekskursija po vieną gražiausių Baltarusijos kampelių – poeto Adomo Mickevičiaus gimtinę. Čia – ir  Naugarduko pilies griuvėsiai, bažnytėlė, kurioje krikštytas A. Mickevičius, ir įspūdingas paminklas poetui, kuriuo „dalijasi“ trys šalys: Lietuva (rašė apie Lietuvą), Lenkija (rašė lenkų kalba) ir Baltarusija (iš čia jis kilęs).

    …Lyda. Didžiojo kunigaikščio Gedimino statyta pilis, kuri mena ne tik kovas ir priešų apgultis, bet ir karališkąsias Jogailos vestuves su ketvirtąja žmona Sofija Alšėniške, atstatyta per 2 metus.

    …Judame link Lietuvos. Pakeliui lietuviški baltarusių kaimų pavadinimai: Sakalai, Žirmūnai… Taigi artima mums ta Baltarusija ir… tolima.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Vos perkirtus Lietuvos–Baltarusijos sieną, pasitinka linų laukai. Neogotikinė 61 m aukščio Gervėčių Šv. Trejybės bažnyčia – aukščiausia ir gražiausia katalikų bažnyčia Baltarusijoje. Išpuoselėta Gervėčių bažnyčios aplinka. Išpuoselėta Gervėčių bažnyčios aplinka. Išpuoselėta Gervėčių bažnyčios aplinka. Išpuoselėta Gervėčių bažnyčios aplinka. Išpuoselėta Gervėčių bažnyčios aplinka. Išpuoselėta Gervėčių bažnyčios aplinka. Gervėčiai – istorinis „vienos gatvės“ kaimas. Krėvos pilies griuvėsiai. Krėvos pilies griuvėsiai. Krėvos pilies griuvėsiai. Krėvos pilies griuvėsiai. Minskas. Nepriklausomybės aikštėje. Minskas. Nepriklausomybės aikštėje. Minskas. Nepriklausomybės aikštėje. Minskas. Nepriklausomybės aikštėje. Minskas. Nepriklausomybės aikštėje. Minskas. Minskas. "Grojantis" K. Oginskio suolelis. Minskas. Prie Rotušės. Minskas. Prie Rotušės. Minskas. Minskas. Nepriklausomybės aikštėje. Minskas. Nepriklausomybės aikštėje. Minskas. Nepriklausomybės aikštėje. Šv. Mergelės Marijos katedroje. Šv. Mergelės Marijos katedroje. Popiežiaus dovanotas paveikslas. Nagasakio varpinės tiksli kopija Minske. Minskas. Minskas. "Ašarų sala". Minskas. "Ašarų saloje" – "Verkiantis angelas". Minsko biblioteka. Minsko bibliotekos aplinka. Nesvyžiaus pilies parkas. Nesvyžiaus pilies parkas. Nesvyžiaus pilis. Nesvyžiaus pilis. Nesvyžiaus pilis. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus rūmuose. Nesvyžiaus Kristaus Kūno bažnyčia. Nesvyžiaus Kristaus Kūno bažnyčioje. Nesvyžiaus Kristaus Kūno bažnyčios šventoriuje. Nesvyžiaus Kristaus Kūno bažnyčia – ir Radvilų šeimos laidojimo rūsys Nesvyžiaus Kristaus Kūno bažnyčia – ir Radvilų šeimos laidojimo rūsys Nesvyžiaus Kristaus Kūno bažnyčia – ir Radvilų šeimos laidojimo rūsys Myro pilis. Myro pilis. Myro pilis. Myro pilis. Myro pilis. Myro pilyje. Myro pilyje. Myro pilyje. Myro pilyje. Myro pilyje. Naugarduko pilies liekanos. Naugarduko pilies liekanos. Paminklas Adomui Mickevičius Naugardukyje. jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

    Marijampolės savivaldybėje sumažės „zebrų“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Marijampolės savivaldybėje bus pradėti asfaltuoti žvyrkeliai. Artimiausiu metu bus asfaltuojamos duobėtos žvyrkelių atkarpos tarp jau asfaltuotų kelio ruožų, kad, siekiant užtikrinti patogesnį susisiekimą, populiariai vadinami „zebrai“ būtų sutvarkyti ir padengti asfalto danga.

    Liepos 5 dieną šią džiugią naujieną, atidarydami informacinę lentą prie numatytos asfaltuoti beveik 3 kilometrų žvyrkelio atkarpos Igliškėliai–Sasnava, paskelbė Lietuvos Vyriausybės vadovas Algirdas Butkevičius ir Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius.

    Renginyje, kuriame su projektuotojais ir rangovais buvo aptarti būsimi darbai, taip pat dalyvavo susisiekimo viceministras Algis Žvaliauskas, Lietuvos Respublikos Seimo nariai Albinas Mitrulevičius ir Artūras Skardžius, Lietuvos automobilių kelių direkcijos direktorius Egidijus Skrodenis, VĮ „Marijampolės regiono keliai“ direktorius Juozas Litvinas, Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, administracijos direktorius Sigitas Valančius, darbų  vykdytojai, savivaldybės ir bei kiti institucijų atstovai.

    „Vyriausybė yra suinteresuota, kad gerėtų kaimiškose vietovėse gyvenančių žmonių gyvenimo kokybė. Pradedama įgyvendinti žvyrkelių asfaltavimo programa bus finansuojama Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtros, Lietuvos valstybės biudžeto bei Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšomis.  Darbams finansuoti iš Kelių priežiūros ir plėtros programos 118 km. kaimo žvyrkelių asfaltavimui per dvejus metus numatoma skirti 20,8 mln. eurų, 14,3 mln. eurų sudarys ES paramos lėšos“, – linkėdamas sėkmingai įgyvendinti numatytus darbus, sakė Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius.

    Šiuo metu Lietuvoje tokių valstybinės reikšmės žvyrkelių yra 7225 kilometrų, o didžioji jų dalis (87 proc.) neatitinka net minimalių reikalavimų. Numatyti asfaltuoti kelių ruožai atrinkti atsižvelgiant į vidutinį metinį paros eismo intensyvumą, maršruto užbaigtumą mažinant skirtingų dangų ilgį kelyje, kelio dangos pasiskirstymą rajone, į tolimesnę kelio jungtį su bendra susisiekimo infrastruktūra bei kaimo vietovėje gyvenančių žmonių skaičių – siekiama išasfaltuoti žvyrkelius ten, kur gyvena iki tūkstančio gyventojų.

    „Šiais darbais pradedame vykdyti trumpų žvyrkelių ruožų, įsiterpusių tarp jau asfaltuotų kelio atkarpų,  tvarkymo programą. Stengsimės sparčiai vykdyti darbus, kad per krizę dėl finansų stokos smarkiai sulėtėję žvyrkelių asfaltavimo darbai įsibėgėtų ir gyventojams pagerėtų susisiekimo sąlygos. Marijampolės savivaldybėje ne tik šiuo artimiausiu metu suremontuotu ruožu, bet ir kitose vietovėse, po atliktų darbų bus galima susisiekti ištisai asfaltuotais keliais. Už Kelių priežiūros ir plėtros programos lėšas per 2 metus numatoma išasfaltuoti apie 490 kilometrą žvyruotų kelių Marijampolės, Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus regionuose. Tęsiant pradedamą programą iš viso šiais ir ateinančiais metais asfaltu numatoma padengti 209 trumpus žvyrkelių ruožus, kurių bendras ilgis – beveik 500 km“, – sakė susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius.

    Premjeras Algirdas Butkevičius ir kiti svečiai taip pat apsilankė Patilčių šv. Petro išvadavimo bažnyčioje, kurios klebonas prel. kan. Juozas Pečiukonis, atidengiant lentą, palaimino žvyrkelių asfaltavimo pradžios  programos darbus Igliškėlių gyvenvietėje ir savivaldybėje.

    Marijampolės savivaldybės administracijos
    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės  Micutienės nuotraukos.

    jquery visual lightboxby VisualLightBox.com v6.1

    „Voveriai 2016“ – šventė vaikams, jauniems ir visada jauniems

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1
    jonas

     

    Liepos 16 d. Voveriuose (Šakių raj.) vyks didelė sporto šventė!

    Sporto šventė Voveriuose – jau nebe mailius vasaros renginių vandenyne. Per dvejus metus ji stipriai išaugo, išsigrynino ir nenustoja tobulėti. Tai ne tik puikus bendruomenių bendradarbiavimo pavyzdys, bet ir nauja, patraukli tradicija sulaukusi dėmesio ir už Šakių rajono ribų. Jau trečią kartą Voverių, Bunikių ir Kidulių bendruomenės kviečia visus aktyviai ir blaiviai praleisti laisvalaikį su šeima ir draugais. Organizatoriai žada, kad veiklos bus visiems: nuo mažiausių iki vyriausių.

    Žinoma, esminis šventės akcentas – sportas. Šiemet pristatomos net devynios skirtingos rungtys. Pernai daugiausia dėmesio sulaukė krepšinis 3 x 3. Jaunimo pamėgtam paplūdimio tinkliniui neseniai naujai supilta aikštelė ir nors žaidžiama ne prie jūros, atsigaivinti galima netoliese esančiame ežere, kur vyks baidarių turnyras, o varžytis nenusiteikusiems siūloma pasivažinėti vandens dviračiais. Pulo, stalo teniso ir šaškių turnyruose šiemet tikimasi daugiau vyresnių dalyvių, kurie pademonstruotų patirties ir ilgus metus lavintų sugebėjimų vertę.  Daug karštų emocijų žada rankų lenkimas. Žiūrovų itin pamėgtose jėgos rungtyse šiemet suplanuota šiokių tokių naujovių. Pernai sėkmingai pasirodžius neįgaliesiems, rungtys jau bus sudėtingesnės, o jas, olimpiniu principu, padės įveikti partneriai. Registracija jau prasidėjo. Visiems dalyviams bus įteikti pažymėjimai, o nugalėtojų laukia apdovanojimai.

    Nors renginys jau tapo ne vienos šeimos ar draugų kompanijos tradicija, todėl tikimasi, kad tokiu sveiku virusu užsikrės dar daugiau žmonių. Dalyvauti kviečiamos ir kitų bendruomenių ar struktūrų komandos. Net tiems, kurie nemėgsta sportuoti, kviečiami paiškylauti ir pabūti kartu. Skatinama laiką leisti blaiviai, todėl renginio vietoje nebus prekiaujama alkoholiu. Organizatoriai pasitiki dalyvių sąmoningumu ir tiki, kad griežtų priemonių tvarkai palaikyti neprireiks. Bendruomenių aktyvas prisipažįsta, kad ne mažam jų būriui darniai veikti kartais yra sudėtinga, todėl šiemet ruošiasi dar atidžiau ir stengiasi taisyti pernai pastebėtas klaidas.

    Monika BŪBLAITYTĖ

    Praėjusių metų šventės archyo nuotrauka.

    Renginio informacija

    Jau tampa graži tradicija liepos trečią šeštadienį susitikti visiems sporto šventėje Voveriuose.  Bunikių bendruomenė „Kregždantė“, Voverių bendruomenė „Jotija“, Kidulių seniūnija, Kidulių bendruomenė „Vinkšnupis“ kviečia liepos 16 d. visus į devynias rungtis:

    12–15 val. krepšinis 3×3.
    Registracija: http://goo.gl/forms/JC1PKLRiyBQocfxD2

    13– 15 val. stalo tenisas.
    Registracija: http://goo.gl/forms/XbxftVLdc89QCk842

    13– 5 val. pulas.
    Registracija: http://goo.gl/forms/Zu0VodBcpWiiJ0np2

    14–16 val. baidarės.
    Registracija: http://goo.gl/forms/YAC2lPxQcOJ0dS3X2

    14–16 val. rungtys neįgaliems.

    14–16 val. šaškės.
    Registracija: http://goo.gl/forms/MxT9QlFhT6wahYjs2
    15–18 val. tinklinis 3×3.
    Registracija: http://goo.gl/forms/dXtY513ZaPrk0Lmz1
    16–17 val. rankų lenkimas.
    Registracija: http://goo.gl/forms/r0vAWcdxIq0P4AfR2
    17–18 val. jėgos rungtys.
    Registracija: http://goo.gl/forms/nUVTpuyXGA7rfvRj1
    18–19 val. apdovanojimai.

    Registracija internetu vyksta iki liepos 14 dienos imtinai.

    Varžybų susitikimų grafikas: liepos 15 dieną 15 val. interneto puslapyje: www.bunikiai.lt

    Dalyvio mokestis:
    3 eurai – užsiregistravusiems iki liepos 14 dienos imtinai.
    5 eurai – varžybų dieną.

    Pastaba:
    – sumokėjęs dalyvio mokestį, žmogus gali dalyvauti visuose rungtyse.
    – komandą sudarantys du, trys arba penki žaidėjai sumoka kiekvienas už save dalyvio mokestį.
    – vaikai iki 14 metų ir neįgalieji nuo dalyvio mokesčio atleidžiami.

    Dalyvių apdovanojimai:
    I vieta: taurė, medalis, diplomas, atminimo dovana.
    II vieta: medalis, diplomas, atminimo dovana.
    III vieta: medalis, diplomas, atminimo dovana.
    Dalyvis: dalyvio pažymėjimas.

    Sporto šventės vieta: https://goo.gl/maps/NmC5aeEvU8v

    Klausimai ir informacija pasiteiravimui mob. tel.: 8 610 93922

    O, mūsų Lietuva…

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Lietuva

    Išblaškyta ir išsibėgiojusi.

    Tokia šiandien gintarinė Lietuva.

    Tarp kitų šalių savęs ilgai ieškojusi,

    Svetimšalių mindyta, grobta, tremta.

    Kvepia Lietuva medum ir duona,

    Žydi liepos, noksta saulėje rugiai.

    Vis mažiau rugiagėlių, rausvų aguonų,

    Pievose tik pienės gelsvosios, margi drugiai.

    Vėl čiurlioniškas godas godoja miškas,

    Spindi  kaimas,  apgaubtas nakties tylos.

    Gintarinėmis bangelėmis  sutviskus,

    Baltija savus vaikus namo  vilios.

    Jų tiek daug, svetur šaknis įleidusių,

    Čia, Tėvynėje nereikalingų, pamirštų,

    Skaudžiai įžeistų ir įsižeidusių,

    Suklaidintų, mylimų, lauktų.

    Lietuvėle, mano Lietuvėle,

    Tu kaskart mažyn ir svetimyn

    Bičiulystės kamuolį kitiems  iškėlus,

    Būk nors retkarčiais saviems

     Svetinga ir dosni…

     

    Lietuva II

    Man dar reikia tos, tikrosios Lietuvos.

    Puokštės paprastos lietuviškų gėlių,

    Neparduotos, nepaniekintos, savos,

    Su savuoju Rūpintojėliu.

     

    Man dar reikia žydinčių linų

    Ir skaidrios saulėgrąžų šviesos,

    Kaimo dūmų ir jaukių namų.

    Man dar reikia tos senosios Lietuvos.

     

    Man dar reikia nuosavos kalbos,

    Skambančios lyg nuostabi daina

    Ir nenoriu niekieno globos,

    Kuriai rūpi Lietuva mana.

     

    Vasaros darbai

    Lietuvėlė mūsų maža

    Skuba vytis Europos brolius.

    Juk lemtinga ta atkarpa,

    Per kurią mes nuo jų nutolom.

    Kaip norėtume būti šalia

    Prancūzijos ir Vokietijos,

    Kad klastinga priešų galia

    Negrąsintų. Mes jų nebijom.

    Juk praėjo jau būrų laikai

    Ir tikrai ne mėšlavežis rūpi,

    O gal mes atsilikę vaikai,

    Atkeliavę į klestintį ūkį?

    Kur tiek blizgesio, tiek šviesų,

    Technologijos naujos vilioja.

    Viskas sukas keistu ritmu,

    Net nemąstant, nepamatuojant,

    Kad nepertraukiamomis šaknimis

    Tai su protėviais mūsų suaugę.

    Miestus grindžiame akmenimis,

    O medžius išgenėjam paslaugiai.

    Upės, pievos, miškai, ežerai

    Jau ne mano, ne tavo, ne mūsų

    Donelaitiškas Pričkus tikrai

    Nepaverstų tai savo būstu.

    Bet juk jis – tolima praeitis

    Ir pamokymai jo mums nesvarbūs.

    Žemdirbiai ir be jo pasodins,

    Gal paprašę Europos pagalbos.

    Pamiršti jau seniai linai

    Ir rugiagėlės nemėlynuoja.

    Juk Europa – visų namai,

    O lietuviai migruoja, migruoja…

    Kai teisybės nerandam namuos,

    Kur seniai jau savų nebegirdim,

    Nors galėtume bent paguost

    Ar priglaust, ar padėt, ar sušildyt.

    Tik to skubančio laiko tėkmėj

    Vis mažiau jau užuojautos lieka:

    Abejingų tiek daug, o padėt

    Nebemokam, jei Pričkus neliepia…

      

    Lietuvai

    Mes tikėjom, Lietuva, Tavim.

    Tarsi kylančia žvaigžde Tavim tikėjom.

    Pasikliaudami jausmais ir širdimis,

    Mes prieš tankus okupantų ėjom.

     Tarsi kumštis, kietas, atkaklus

    Vienybe grubiausią jėgą nugalėjom.

    Plėšė Laikas sausio baisiojo lapus,

    Kad bus lengva niekas nežadėjo.

    O pasaulį stebino maža tauta,

    Kad išdrįso  stot prieš milžiną, žavėjo.

    Mus viliojo Laisvė, paprasta , nesutepta,

    Atpūsta šiltų svajonių vėjo.

    Kai liepsnojo  budintys Vilties laužai,

    Vienas kitą palaikyt mokėjom,

    Nusidažė  sausio sniegas kruvinai,

    Bet vis tiek mes,  Lietuva, Tavim tikėjom…

     Aldona MURAUSKIENĖ

    Vytenio Skroblo nuotrauka.

    1...214215216...279Puslapis 215 iš 279