Trečiadienis, 13 rugpjūčio, 2025
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 229

    Sugrįžta seniai užmirštos ligos: medikai ragina griauti mitus – užkirsti kelią pavojingoms infekcijoms gali tik skiepai

    0

    Medikai skambina pavojaus varpais – sugrįžta seniai užmirštos ir tik iš vadovėlių pažįstamos užkrečiamosios ligos. Tai vyksta todėl, kad daugėja neskiepytų vaikų. Pavojingų infekcijų išvengsime tik tuomet, jei pasirūpinsime skiepais ir nepaliksime vietos infekcijoms cirkuliuoti, teigia Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro specialistai.

    Gresia protrūkiai ir mirtys

    Šiandien dauguma užkrečiamųjų ligų, kadaise buvusių labai dažnų ir neretai mirtinų, yra valdomos skiepais, sergamumas jomis labai sumažėjęs, todėl žmonės nebejaučia šių ligų grėsmės. Tačiau nerimą kelia pastaraisiais metais Lietuvoje užregistruoti tymų protrūkiai, kūdikių mirtys nuo kokliušo, o keliaujantiems po Europą kyla reali grėsmė užsikrėsti raudonuke.

    „Aš negaliu suprasti, kodėl žmonės vietoje to, kad pasitikėtų mokslu grįstais įrodymais, renkasi viduramžių prietarų lygio baimes, tuo pačiu keldami grėsmę savo ir aplinkiniams vaikams, – svarsto sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. – Tačiau tikiuosi, kad rasime priemonių, padėsiančių įtikinti skiepų svarbą. Dar kartą noriu paprašyti tėvelių kalbėtis apie savo baimes su medikais, o ne kliautis ne visada patikima informacija internete.“

    Visuomenėje esant nepakankamai paskiepytų žmonių, keliaujant po šalis, kuriose dar išlikęs sergamumas skiepais valdomomis ligomis, yra rizika ne tik parsivežti šių ligų sukėlėjų ir susirgti, bet ir juos platinti. Tokiu atveju gali grėsti ligų atsinaujinimas ar net protrūkiai.

    „Svarbu išlaikyti ne mažesnes nei 90−95 proc. vaikų skiepijimo apimtis visoje šalyje ir kiekvienoje savivaldybėje, tik tokiu būdu galima išvengti pavojingų užkrečiamųjų ligų atsiradimo ir išplitimo. Kuo visuomenėje didesnė skiepytų žmonių dalis, tuo mažesnė galimybė plisti užkrečiamosioms ligoms, nes jų sukėlėjai nenustoja cirkuliuoti visuomenėje“, – sakė Santariškių vaikų ligoninės Infekcinių ligų skyriaus vedėja, mokslų daktarė gydytoja Inga Ivaškevičienė.

    Tėvams – didelė atsakomybė

    Anot I. Ivaškevičienės, itin svarbus vaidmuo tenka šeimos gydytojams, kurie tėvams teikia informaciją apie skiepus. Būtent jie turėtų skirti laiko – ne gąsdinti, o papasakoti ir išaiškinti, kodėl svarbu skiepyti vaikus, išsklaidyti mitus ir paraginti remtis tik mokslu pagrįsta informacija.

    „Savo vaikų neskiepijantys tėvai mano, kad persirgti, pavyzdžiui, tymais ir kitomis infekcijomis yra geriau nei skiepytis, tačiau atsisakydami vakcinacijos, jie turi suprasti, kokią atsakomybę už savo atžalų sveikatą prisiima“, – aiškino I. Ivaškevičienė.

    Pasidavusieji madai neskiepyti savo atžalų nesusimąsto, kokia grėsmė kyla jų sveikatai ne tik šiandien, bet ir gerokai vėliau gyvenime. Pavyzdžiui, raudonukės infekcija ypač pavojinga nėščioms moterims, nes sukelia didelius apsigimimus. Epideminio parotito, vadinamosios „kiaulytės“, pasekmės gali būti itin liūdnos berniukams – persirgę šia liga jie gali likti nevaisingi.

    Retas žino, kad stojantieji į JAV ar kitų šalių universitetus turi pateikti skiepų pasą. Net ir geriausi studentai gali prarasti galimybę mokytis universitetuose, jei jie nėra paskiepyti nuo kai kurių infekcijų.

    Skiepų kalendoriuje – naujovė

    Pasaulio sveikatos organizacija skiepus yra paskelbusi vienu svarbiausių žmonijos išradimų ir iki šiol kovai su užkrečiamosiomis ligomis efektyvesnių profilaktikos priemonių nei vakcinos nesukurta. 

    Šiuo metu Lietuvoje pagal nacionalinį vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių naujagimiai, kūdikiai ir vaikai valstybės lėšomis skiepijami nuo 11 užkrečiamųjų ligų: nuo tuberkuliozės, hepatito B, kokliušo, difterijos, stabligės, poliomielito, tymų, raudonukės, epideminio parotito, B tipo Haemophilus influenzae infekcijos, pneumokokinės infekcijos.

    Nuo kitų metų rugsėjo vienuolikos metų mergaitės dar bus nemokamai skiepijamos ir nuo žmogaus papilomos viruso infekcijos, galinčios sukelti gimdos kaklelio vėžį.

     Kodėl reikia skiepytis?

    Vakcina yra laikoma saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų. Skiepai apsaugo ne tik kiekvieną žmogų, bet ir sukuria saugią aplinką visuomenei. Kiekviena vakcina yra skiriama žmogaus organizmui apsaugoti nuo konkrečios ligos visą gyvenimą arba tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, gripo vakcina – vienam gripo sezonui, difterijos – 5–10 metų. Tam, kad skiepai būtų efektyvūs ir susidarytų imunitetas, privaloma laikytis atitinkamos skiepijimų schemos.

    Ar kūdikiai nėra per maži, kad būtų skiepijami?

    Skiepijimo esmė – sukurti specifinį imunitetą, nesukeliant ligos. Vaikai yra skiepijami per kelis pirmuosius gyvenimo metus, kadangi vakcinomis valdomomis ligomis užsikrečia būdami labai maži.

    Ar pasiskiepijus galimos nepageidaujamos reakcijos į skiepą? Kaip jos pasireiškia?

    Nepageidaujamos reakcijos į skiepus – tai dažniausiai vietinės reakcijos, kurios yra lengvos ir praeina savaime, pavyzdžiui, patinimas, paraudimas, sukietėjimas dūrio vietoje. Bendro pobūdžio reakcijos – pakilusi temperatūra, galvos skausmas, bėrimas pasireiškia retai.

    Kur ieškoti išsamios ir patikimos informacijos apie skiepus?

    Daugiau patikimos informacijos apie užkrečiamąsias ligas, nuo kurių saugo skiepai, galima rasti Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro interneto svetainėje www.ulac.lt bei visuomenės sveikatos centre. Čia surasite ir vaikų profilaktinių skiepų kalendorių. Taip pat rekomenduojama konsultuotis su savo šeimos gydytoju.

     

    Svetimų likimų nebūna

    0
    OLYMPUS DIGITAL CAMERA

     

    …Šiandien ji turi labai daug ir labai mažai. Pati užaugino 7 vaikus ir 2 anūkus (susilaukta iš viso 14), sulaukusi jau ir 16 proanūkių bei vienos proproanūkės. Pati palaidojo 2 vyrus, tėvus, vyrų motinas, du anūkus, du sūnus. Gyvenimas atseikėjo gražų amželį, kupiną visko: ir laimės akimirkų, ir neišmatuojamo skausmo bedugnės. Šiandien ji, 87-erių metų moteris, jei ir bandytų, ko gero, nelabai išpainiotų sudėtingo likimo kamuolio, kuris buvo pradėtas vytis dar gerokai prieš jos pačios gimimą… Viena aišku – tame painiame kamuolyje ne paskutinė vieta žmogiškosioms aistroms, atėjusiomis net iš užpraeito šimtmečio, vienaip ar kitaip prišaukusiomis netikėtus likimo vingius, tapusiomis net tragedijų priežastimi…    

    Želsvos kaime (Marijampolės savivaldybė, Liudvinavo seniūnija) gyvenančios Emilijos BENDORIENĖS, tos pačios „likimo kamuolio painiotojos“, atmintis daugelio dalykų tiksliai tiesiog nesugebėjo išsaugoti. Datos, įvykių chronologija kaip tie upės nugludinti akmenėliai išsidėliojo keista mozaika, prie kurios, metams bėgant, vis dažniau sugrįžtama. Dėl tos pačios priežasties – suvokti, išsiaiškinti, ką ilgi gyvenimo metai ir likimo vingiai tyliai kuždėjo dar šarma nepasidengusiems smilkiniams… 

    Tėvas dukterį grandinėmis užplakė

    …Senis Radžiūnas, Naujienos kaimo ūkininkas, XIX a. pabaigoje buvo kortomis pralošęs savo namus, ūkį. Tūlas Surdokas, grįžęs iš Amerikos, parsivežęs gražaus pinigo, nupirko tą praloštą ūkį (per 40 ha žemės) ir vedė Radžiūnaitę Marytę, to paties Radžiūno dukterį. Susilaukė jie vaikų… Vyriausia duktė, tada dar aštuoniolikmetė Marytė, draugavo su kaimynu Bubnių Antanu. O jos brolis Vincas draugavo su Magde, Antano seserimi. Bubniai pareikalavo iš Marytės „geležinės karvės“ – išlaikymo iki gyvos galvos. Per didelė pasirodė šeimyninės laimės kaina, tad Marytės ir Antano draugystė nutrūko (vėliau Marytė ištekės už našlio ir susilauks tragiškos lemties: skaudūs pokario metai krauju jų šeimos vardą įrašys istorijos puslapiuosna – visą šeimą iššaudys „miško broliai“, palikę gyvą tik seną Marytės anytą ir vieną dukterį…). „Tuomet įsiutę Bubniai, – pasakoja Emilija, – uždraudė draugauti ir Magdei su Vincu. Jie nepaisė. Vincas savanoris buvo, išėjo į kariuomenę, Magdulė buvo nėščia – pareis Vincas iš kariuomenės ir tuoksis. Nespėjo pareiti, kai Magdutė pagimdė sūnų“. Tėvo įsiūčio neįmanoma žodžiais nupasakoti. Nebuvo čia džiaugsmo, kad į namus atėjo nauja gyvybė. „Merga su vaiku“ – koks pažeminimas namams! Dar neatsigavusią nuo gimdymo tėvas dukrą puolė su grandinėmis – tomis pačiomis, kuriomis karvės rišamos ganykloje, ir plakė nusidėjėlėje dukters nematydamas. Kai atsitokėjo, buvo per vėlu. Magdutė į trečią dieną numirė, palikdama vargšą vaikelį vieną…

    Daug vargo teko tam vaikeliui patirti. Vincas, jo tėvas, sukūrė šeimą, susilaukė vaikų (viena iš jų – Emilija), bet Kaziuko (toks vaikučio vardas) nepamiršo. Nors jo ir neaugino, padėjo jam ir mokslus baigti, ir į gyvenimą išeiti… Šiandieną jau ne tik Vinco, bet ir Kaziuko nebėra, nežino Emilija, nė kur jo vaikai po pasaulį išsibarstę… 

    Pralošęs pinigus, nusišovė

    …Matas Bendorius, Lietuvos savanoris, gavo daug žemės ir pinigų (visiems namams nupirkti būtų užtekę). Su Maryte draugavo, buvo dar nevedę, bet ketino tuoktis. Marytė jau laukėsi. Nors meilė ir pridėjo Matui sparnus, jis negalėjo atsisakyti savo aistros kortoms. Visas gyvenimas jaunam vyrui atrodė gražia pasaka: mylima mergina tuoj taps žmona, pakeliui į šį pasaulį – kūdikis, jų meilės vaisius, pinigų yra, nusipirks gražų ūkį, žemės turi – ko dar benorėti? O kai taip viskas puiku, ko neatsipalaidavus su vyrais prie kortų stalelio? Juolab kad pas Paulionį įprasta vyrams palošti – ten nuo seno rinkdavosi vyrai kortuoti iš pinigų. Bet laimė, matyt, trumpai žmonėms šypsosi. Nepajuto Matas, kaip visus tuos pinigus kortomis pralošė… Taigi sudie, gražios svajonės… „Atėjo jis tada pas Bendorių (savo brolį) ant kiemo ir ulyčiukėj nusišovė“, – pasakoja Emilija. Sielvartas dėl pralošto gyvenimo Matą palaužė… Marytė, Mato sužadėtinė, pagimdė sūnų, būsimąjį Emilijos vyrą.

    Žmonės kalbėjo, kad Mato nuotaka, taip ir netapusi jo žmona, prakeikusi tuos kortuotojų namus, kad tokia lemtis ištiko jos dar negimusio vaiko tėvą…

    Prakeiksmas išsipildė?

    Dievo pirštas ant tų namų nusileido praėjus nemažai laiko. Senukai Paulioniai sulaukė ilgo amžiaus, bet po jų mirties giltinė plačiu mostu įsisuko į tą giminę. „Per pora metų išmirė visi: Paškauskas Petras, žentas, kokių 56 m. mirė, – pasakoja Emilija, – paskui dukra Teofilija, 54 m. (Teofilija su Petru sugyveno dvynukus, tačiau vienas vaikutis mirė vos gimęs), sūnus Vincas, 67 m., sūnus Julius, 38 m., ežere prigėrė. Vienintelis Leonas, Petro sūnus, paskutinis palikuonis, rodos, išvengė šeimos tragedijos, gyveno vienas kaip pirštas. Vėliau sukūrė jis šeimą, susilaukė dukrelės, tačiau nespėjęs savo vaiko užauginti buvo pats pakirstas žiaurios mirties – jį elektra nukrėtusi“.

    Tuomet, kai tuose namuose buvo vienas po kito laidojami tų namų gyventojai, kaimo žmonės nebegalėjo nemąstyti apie prakeiksmo išsipildymą. O gal tai dar viena to likimo kamuolio gija, nutrūkusi, kai atliko savo užduotį?

    Dukart našlė

    Vincas (g. 1925 m.), Emilijos pirmas vyras, Mato sūnus, iš savo tėvas, kurio niekada nematęs, paveldėjo aistrą kortoms: net paskutinę gyvenimo dieną lošė. Prie kortų sėdęs nejausdavo laiko: po kelias paras iškortuodavo, ir niekas jo negalėjo sustabdyti. Jaunieji Bendoriai išgyveno tik pusšeštų metų: Vincas, vos sulaukęs Kristaus amžiaus (33 m.), staiga ir netikėtai mirė, palikdamas 29 m. žmoną našle. Našlaitėmis liko penkerių metų Marytė ir pustrečių metukų Nijolė. Likimas pasikartojo. Kaip Vincas niekada nebuvo matęs savo tėvo, taip ir pats paliko šį pasaulį neišvydęs savo sūnaus – Emilija tuomet laukėsi. Gimusį sūnų mirusio tėvo garbei pavadino Vincuku… Jauna našlė, likusi su trim mažais ant rankų, paguodą rado savo anytėlės širdyje. Būtent Vinco motina  per sūnaus laidotuves nevedusiam Bendoriui Petrui (g. 1920 m.), Vinco pusbroliui, liepė padėti Emilijai vaikus užaugint. Nežinia, ar anytėlės įkalbinėjimai, ar vėlgi likimo valia, tačiau Emilija antrą kartą tapo Bendoriene – ištekėjo ji už Petro. Gimė su juo Benius, Irena, Vytenis, Irena, Birutė. Petras prieš 40 metų mirė palikdamas Emiliją antrą kartą našle. Ištekėti trečią kartą moteris net negalvojo – rūpėjo tik vaikus užauginti, į mokslus išleisti, gyvenimo pamatus padėti susikurti…

     Mirčių ir gimimų ratu

    Gausi dabar šeima, gavusi pradžią iš Emilijos Bendorienės. Dukra Marytė 7 vaikus pagimdė, Nijolė – 3, Irena – 2, Birutė – 2. Yra jau, kaip minėta, 16 proanūkių, net 1 proproanūkė! Užaugo ir Beniaus dukrelė. 1991 m. Benius, tada 32 metų (beveik kaip ir pirmasis Emilijos Bendorius), motociklu važiuodamas, žuvo avarijoje, palikęs 10 mėnesių dukrelę, o savo motinos širdy – iki šiol negyjančią žaizdą, kurią paitrino ir neseniai miręs sūnus Vytenis, gyvenęs kartu su mama. 2000 m. nelaimingos meilės kančių neištvėręs iš gyvenimo savo noru pasitraukė Emilijos anūkas, dukters Nijolės sūnus. Teko moteriai ir penkiolikmetę anūkę, Marytės dukrą, laidoti – mergaitė tvenkiny nuskendo… Aštuoniems žmonėms Emilija – krikšto motina…

    * * *

    Gyvena dabar Emilija globojama vaikų, anūkų. Ramus būtų gyvenimas po tiek darbų (41 m. kolūky karves melžė), vargų ir išbandymų, tik jau sveikata nebe ta… „Mergaitės dar mažos buvo, kai pirmą kartą mane pakirto infarktas, – pasakoja Emilija. – Buvau labai silpna, jaučiausi mirsianti. Atvedė kunigą, kad suteiktų paskutinįjį patepimą. Sakau tada: „Dieve, aš mirsiu, bet kas mano vaikus augins?“ Ir nuo tos akimirkos vis geriau ir geriau ėmiau jaustis, kol visiškai pasveikau. Štai kokia Dievo ranka!“

    Neprarandanti optimizmo, gyvenimo, Dievo meilės (o kas daugiau leido tiek ištverti), Emilija lieka ištikima vieninteliam principui – suprasti. Žinoma, žmogų – likimo vingiai, kad ir kaip jie būtų susipynę, deja, dažnai lieka nesuprantami. Nors to likimo kamuolio ir iki galo neišsiaiškins, Emilija tvirtai žino – svetimų likimų nebūna: kiekvienas likimas yra tegu ir mažytė dalelė tavojo…

    P.S. Emilija Bendorienė šį pasaulį paliko 2016 m. rugpjūčio mėn…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotrauka. 

    Ričardas Gavelis

    0

    „… vienas liūdniausių dalykų mūsų gyvenime – kad… mes visi – visi visi! – ėmėm nebetikėti, jog galima ko nors nusipelnyti išties dorai, nes gyvenimas mokė, kad dorai nieko nenusipelnysi.“

    Gripo virusas į ligos patalą paguldo staiga

    1

     

    Susirgo ir kosti bei čiaudi kolegos ar šeimos nariai, o jūs tikitės neužsikrėsti? Ar žinote, kad čiaudint oras skrieja greičiau nei greitkeliu lekia automobiliai, todėl virusui jus pasivyti – vieni niekai? Sunkios ligos išvengti pavyks, jei esate pasiskiepiję nuo gripo. Nors sergamumas gripu ir peršalimo ligomis visoje Lietuvoje dabar auga, skiepytis dar nevėlu, praneša Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro specialistai.

    Už skiepus nereikia mokėti

    „Užsimerkti ir tyliai tikėtis, kad nesusirgsime, – naivu. Visuomenėje daug paplitusių mitų apie gripą ir skiepus – negalime leisti, kad neteisinga informacija klaidintų žmones. Kalbėti apie gripo pavojų ir skiepytis – niekada nevėlu. Prašome gydytojų visuomenei teikti tik mokslu pagrįstą informaciją apie gripą ir skiepus, o žmones – rūpintis savo sveikata ir laiku pasiskiepyti“, – ragina sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė.

    Kasmet nuo gripo Lietuvoje pasiskiepija tik apie 6–7 proc. visos populiacijos, tačiau medikai džiaugiasi, kad žmonių sąmoningumas auga – jie domisi, kaip išvengti gripo ir skuba pasiskiepyti.

    „Svarbu, kad šeimos gydytojai nebūtų abejingi ir primintų, jog rizikos grupės asmenys savo poliklinikose nuo gripo gali pasiskiepyti nemokamai. Skiepytis rekomenduojama kiekvienais metais prieš prasidedant gripo sezonui, tačiau galima ir vėliau, nes gripo sezonas yra ilgas ir trunka net iki vėlyvo pavasario“, – aiškino Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Infekcinių ligų klinikos vadovė prof. Auksė Mickienė.

    Gydytoja pastebėjo, kad daug pacientų net nežino, jog pasiskiepyti gali nemokamai: tai padaryti gali sergantieji lėtinėmis širdies ir kraujagyslių, kvėpavimo takų, inkstų ligomis, lėtinėmis ligomis, susijusiomis su imuniniais mechanizmais, piktybiniais navikais, kūdikio besilaukiančios moterys, 65 metų ir vyresni asmenys, sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojai, socialinės globos ir slaugos įstaigose gyvenantys žmonės.

    Specialistai primena, kad skiepai yra pati efektyviausia priemonė, apsauganti nuo gripo sukeliamų komplikacijų: pavyzdžiui, pneumonijos, bronchito, ausų uždegimo, sinusito, lėtinių ligų paūmėjimo ir kitų. Tad jei pasiskiepiję ir pasigausite virusą, rimtai sirgsite kur kas rečiau. Rekomenduojama skiepytis visiems, ypač tiems, kuriems gripo komplikacijos gali būti pavojingiausios.

    Kuo gripas skiriasi nuo peršalimo?

    Gripas – tai ūmi kvėpavimo takų infekcija, plintanti oru. Skirtingai nuo kitų virusinių kvėpavimo takų infekcijų, gripas sukelia ūmią ligą ir yra pavojingas dėl sukeliamų komplikacijų, todėl reikėtų nenumoti ranka, pajutus pirmuosius ligos požymius.

    Anot prof. A. Mickienės, kartais labai sunku atskirti gripą nuo peršalimo. Žmogus, užsikrėtęs gripo virusu, suserga per 24–72 val. Gripui būdinga staigi ligos pradžia, aukšta temperatūra (didesnė nei 38 laipsniai), sausas kosulys, gerklės galvos ir raumenų skausmas, nuovargis ir silpnumas. Peršalimo atveju liga dažniausiai taip sparčiai nesivysto, temperatūra nebūna labai aukšta, nuo pat pirmųjų dienų kamuoja sloga.

    Kitaip, nei „peršalimo“ virusai, gripas gali sukelti komplikacijų, pavojingų gyvybei. Komplikacijos dažniau kyla vyresnio amžiaus žmonėms ir tiems, kurie serga lėtinėmis ligomis. Pačios dažniausios iš jų – bronchitas ir plaučių uždegimas. Kitos pavojingos komplikacijos – galvos smegenų uždegimas (encefalitas), galvos smegenų dangalų uždegimas (meningitas), širdies raumens uždegimas, sinusitas, virusinis akių uždegimas. Lėtinėmis ligomis sergantiems žmonėms gripas itin pavojingas, nes šias ligas suaktyvina.

    Nepamirškite plauti rankų

    Esant dideliam sergamumui gripu, patariama kuo mažiau lankytis žmonių susibūrimo vietose, dažnai vėdinti ir drėgnai valyti patalpas. Reikėtų nepamiršti ir kitų gripo profilaktikos priemonių: susirgus neiti į darbą, sergančių vaikų neleisti į vaikų ugdymo įstaigas, gydytis taip, kaip nurodė gydytojas, tinkamai ir dažnai plauti rankas tekančiu šiltu vandeniu – ne trumpiau nei 20–30 sekundžių, laikytis kosėjimo ir čiaudėjimo rekomendacijų – prisidengti nosį ir burną, vienkartines nosinaites panaudojus nedelsiant išmesti, nusiplauti rankas.

    Kodėl nuo gripo reikia skiepytis kasmet, o nuo kai kurių kitų ligų užtenka pasiskiepyti tik kartą gyvenime?

    Kiekviena vakcina yra skiriama žmogaus organizmui apsaugoti nuo konkrečios ligos visą gyvenimą arba tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, skiepai nuo difterijos ir stabligės saugo 5–10 metų, nuo hepatito B dešimtmečius. Tačiau gripo vakcina yra veiksminga tik vieną gripo sezoną, nes gripo virusas kasmet kinta ir mokslininkai turi sukurti naujas vakcinas, kad būtų galima apsisaugoti nuo šios infekcijos.

    Kur ieškoti išsamios ir patikimos informacijos apie skiepus?

    Daugiau patikimos informacijos apie užkrečiamąsias ligas, nuo kurių saugo skiepai, galima rasti Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro interneto svetainėje www.ulac.lt bei teritorijos visuomenės sveikatos centre. Čia surasite ir vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių. Taip pat rekomenduojama konsultuotis su savo šeimos gydytoju.

    Naujaisiais 2016-aisiais – daugiau meilės, prasmės, tikĖjimo, stebuklo, tarpusavio ryšio, stiprybės…

    0

    Apie tikĖjimą–stebuklą

    Metų sandūroje, kai juodžiausia naktis suspaudžia dangų, lyg ryškiausia žvaigždė pasirodo…. stebuklas, nors geroji metų sandūros dvasia, ko gero, labiausiai pasireiškia prieššventiniu stebuklo laukimu. Štai dėl to neretai pati šventė prieš tą laukimą nublanksta, mat tas stebuklas arba nepasireiškia taip, kaip tikimės, arba labai greitai išsisklaido įprastos kasdienybės rutinoje. Taip būna todėl, pasakytų Naujojo Testamento apologetai, jog per mažas tikėjimas, laukiant stebuklo, gyvenęs širdyje. Prisiminkime, kaip prisikėlęs iš numirusiųjų Kristus priekaištavo apaštalui Tomui, tol nepatikėjusiam Viešpaties prisikėlimu, kol neišvydusiam jo ir nepalietusiam jo žaizdų: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę“ (Jn 20:29). Tikėjimas – labai galinga jėga, skelbia Biblija, galinti net kalnus kilnoti. Senoji lietuvių kalba šios jėgos paslaptį paaiškina labai paprastai: tikėjimas – tai tik Ėjimas. Jeigu kryptingai, nepaliaudamas, be didesnių abejonių eini į savo tikslą, stebuklas negali neįvykti. Tiesa, prie tikĖjimo būtinai turi būti meilė („…jei turėčiau visą tikėjimą, kad galėčiau net kalnus kilnoti, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas” (1 Kor 13, 2). Tuomet stebuklai reiškiasi ne vien per metines šventes, o ir, rodos, įprastame kasdieniniame gyvenime. Visus į asmeninės legendos išsipildymą veda tikĖjimas, paremtas meile. Tik tokiu būdu turime žmones, žinomus kaip savo srities „asus“, savotiškus laimės kūdikius, nors jie nieko kito ir nedarė – tik Ėjo: link savo svajonės, tikslo, stebuklo…

    Apie prasmę–meilę

    Pasaulyje, kuriame dabar gyvename, vis daugiau informacijos, kuri mums pačiais įvairiausiais kanalais net ne siūloma, o brukte brukama, ir vis mažiau prasmės…  (Ar mums reikia žinoti, kokios spalvos suknele vienadienė „žvaigždutė“ vilkėjo susitikdama su n-tąja savo gyvenimo meile per jų pirmąjį pasimatymą?). O kas yra ta prasmė? Atsakymas būtų labai paprastas – meilė, gyvenimo energija. Krikščionybės, kaip labiausiai paplitusios religijos pasaulyje, populiarumas remiasi šventa tiesa: Dievas yra meilė. Taigi ne mirtyje, ne kažkur „anapus“ Dievo reikia ieškoti, o gyvenime, mat būtent čia ir dabar reiškiasi meilė, tikroji gyvybinė energija, leidžianti ne tik kurti, skristi, bet ir kasdienybės rate lyg nuostabiame šokyje suktis. Ir tuomet visai nesvarbu, jog žiemą aplink siaučia pūgos, o vasarą – bauginantys griaustinio trenksmai ir gąsdinantys žaibų botagai  padangę čaižo: visa tai – tik preliudija į naują gaivą, išskalbtą pačių tikriausių dangaus ašarų, skelbiančių pasauliui vienintelę tiesą – meilę. Štai taip gamta moko išeiti iš komforto zonos, pasitikėti nežinia ir atsiduoti gyvenimo tėkmei – tikrai, nesumeluotai, kupinai pirmapradės tiesos, prieš kurią kasdienybės dekoracijos tėra tik paikos mados draiskalai…

    Apie tikrąjį ryšį–stiprybę

    …Tik vėlgi – vienas kare – ne karys. Mes, žmonės, – socialūs gyvūnai, mums reikalingas bent vienas kitas žmogus, matantis, girdintis, suvokiantis panašiai kaip mes patys. „I can see you“… – tai viena iš svarbiausių tarpusavio ryšį nusakančių James Cameron filmo „Avataras“ frazių, kurioje pasakyta praktiškai viskas. „Aš galiu tave matyti/suprasti/suvokti…“ tik tuomet, kai mus jungia tas pats ryšys. Būtent to paties ryšio šviesoje ir skleidžiasi svajonė, arba, Biblijos žodžiais tariant, – žodis tampa kūnu…

    …Žmonės, patenkantys į mūsų gyvenimą, būna kaip kliūtys ir kaip ramsčiai. Pirmieji – kad mus sustiprintų, antrieji – kad palaikytų išsekusius mus. Ir tiems, ir tiems tik dėkoti belieka… Tad ne pykime, o padėkokime net tiems, kurie pridergia į „dūšią“: jos augimui trąšos irgi reikalingos…

    Mieli skaitytojai, laimingų Jums 2016-ųjų! Ačiū, kad esate su mumis!

    Laima GRIGAITYTĖ,

    „Mūsų savaitės“ redaktorė

    Jono Basanavičiaus gimtinė – traukos vieta ištisus metus

    0

     

    …Čia verda gyvenimas, čia istorija žengia koja kojon kartu su šiandiena. Čia – Jono Basanavičiaus gimtinė, esanti Ožkabalių kaime, Vilkaviškio raj., viena iš autentiškiausių ir kartu šiuolaikiškiausių sodybų, kurios kultūrinės vietos istorinė vertė siejasi su viso krašto tradicijų puoselėjimu. Tai vieta, kurioje susipina J. Basanavičiaus istorinė praeitis, tradicijų saugojimas, kultūrinė ir edukacinė veikla. Graži ir poetiška sodybos aplinka patraukliai atrodo kiekvienam lankytojui, o sklandantis po sodybą gilių, surinktų garsiajame Basanavičynės ąžuolyne, kavos aromatas sužadina nuostabiausius kavos gurmanų potyrius. Ir tai – tik maža dalis to, dėl ko ši vieta – traukos objektas ištisus metus.   

    „Neiname į gausą, o einame labiau į kokybę“, – sako muziejaus, Jono Basanavičiaus gimtinės, direktorė Rūta Vasiliauskienė, atskleisdama pagrindinį J. Basanavičiaus gimtinėje esančio muziejaus kolektyvo, gyvuojančio nuo 2006 m., tikslą – kokybiškus renginius ir reginius. Kiekvienas, apsilankęs šiame muziejuje, išvyksta su neišdildomais įspūdžiais. Tai vieta, kurioje, kaip minėta, saugomos senosios tradicijos, degustuojama gilių kava, pagal senuosius papročius supažindinama su ano meto mergvakario tradicijomis, suvalkietiška veseilia, krikštynomis. Šiame muziejuje per metus susiburia ne vienas tūkstantis lankytojų ir tai tik mažytė dalelė šio muziejaus veiklos. Užsiėmimų ir renginių kokybė džiugina ne vieną lankytoją, kuris gali pasidžiaugti edukacinėmis programomis, kultūriniais renginiais, kurie pritaikyti prie skirtingo amžiaus, įvairaus požiūrio ir ne vien besidominčių etnokultūra žmonių grupių.

    Jono Basanavičiaus gimtinė praeityje ir dabar

    Jono Basanavičiaus gimtasis Ožkabalių kaimas yra įsikūręs Bartninkų parapijoje, tai viena iš pačių seniausių Sūduvos krašto vietovių. Manoma, kad Ožkabaliai atsirado XVI a. pabaigoje – XVII a. pradžioje. Pats J. Basanavičius, rinkdamas duomenis iš Bartninkų Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios metrikų knygų, atrado, kad pirmą kartą Basanavičių pavardė paminėta 1694 metais. Tuo metu J. Basanavičiaus senoliai buvo labai turtingi ūkininkai: turėjo 90–100 margų (~60 ha) laukus, laikė aštuonetą arklių, o tai tais laikai buvo retenybė. Savo autobiografijoje J. Basanavičius rašė, kad gyvenamasis Basanavičių namas buvo pastatytas 1832 metais. Didžiulį kiemą iš keturių pusių supo medinė gyvenamoji stuba, didelis senos architektūros kluonas su erdviomis palėpėmis, medinė dviejų dalių klėtis, du dideli tvartai baltomis plūkto molio sienomis. Nuošaliau stovėjo molinė aliejinė, dar atokiau medinė jauja linams džiovinti. Iš pradžių visi pastatai buvo dengti šiaudais, vėliau ūkiniai pastatai perdengti medinėmis skiedromis. Tokie pirmieji praeities žingsniai buvo matomi anais laikais, šią gražią ir poetišką apylinkę laikui bėgant pakeitė įsikūręs muziejus, kuris išsaugojo iki šių dienų buvusias tradicijas.

    Muziejuje atkurta ne vien buvusi dr. J. Basanavičiaus gyvenamoji aplinka, sodybos vaizdas, tačiau išsaugotos ir senosios tradicijos.

    Kulinarinio Basanavičynės kulinarinio paveldo „vinis“ – gilių kava

    Su tradicijomis glaudžiais susijęs kulinarinis paveldas, tad nenuostabu, kad muziejuje lankytojai gali paragauti net 4 rūšių gilių kavos (tai tampa iššūkiu, nes norint pririnkti reikiamą kiekį gilių turi įsitraukti visas muziejaus kolektyvas). Nuo pirmųjų gilių rinkimo iki garuojančio kavos puodelio praeina ilgas ruošimo tarpas. Kiekviena gilė kruopščiai išgvildenama ir ruošiama virti. Po ilgo gaminimo proceso kiekvienas apsilankęs gali pasimėgauti kava, kuri gaminta pagal senąsias tradicijas. Muziejaus direktorė minėjo, kad gilių kava iš pradžių buvo tik degustuojama, tačiau po kiek laiko ji peraugo į visai rimtą edukacinę programą. Norint dar labiau sugrįžti prie ano meto tradicijų, prie kavos puodelio duodami užkandžiai, kurie atspindi senų laikų duodamus užkandžius: baltas sūris, džiovinti obuoliai, riešutai, obuolių sūris, meduolis ar sausainis. Tokie užkandžiai ir gėrimai tarsi sugrąžina tave trumpam į senolių gyvenimo būdą.

    Norintys patys pasigaminti gilių kavą, turėtų vadovautis šiuo patikrintu receptu:

    Pirmiausia reikia nepatingėti ir prisirinkti norimą kiekį gilių, o tuomet jas vieną po kitos gvildenti ir išdžiovinti. Kai jos jau būna išdžiūvusios, reikia gerai perplauti, užkaisti pieną ir virti 3 valandas, kad gilės gerai išbrinktų. Po to giles reikia sumalti per mėsmalę ir visą masę dėti į orkaitę džiovinimui. Kai apdžiūna, reikia palaukti, kol truputį jos apskrus. Na, ir paskutinis proceso žingsnis – sumalti paskrudintas giles kavamale. Norint skanauti kavą, reikia įpilti pieno ir virti sumaltas kavamale giles, tačiau jokiu būdu neužplikyti verdančiu vandeniu. Geriausia proporcija puodeliui yra šaukštelis norimos kavos kiekio, visa tai užpilama pienu, leidžiama kiek pavirti ir jau galima degustuoti.

    Sodyboje yra krosnis, kuri naudojama edukacinių programų metu. Šiais metais pradėti kepti riestainiai. Duodamas gabalėlis tešlos, ir patys edukacijos dalyviai gali pasidaryti riestainį, tuomet šaunama į krosnį ir ragaujama. Prie riestainių duodama ir žolelių arbata, kuri būna surinkta paties muziejaus kolektyvo. Žinoma, krosnyje kepami ne vien riestainiai: kelis kartus per metus savo renginių svečiams darbuotojai iškepa senovinį kugelį.

    Čia gyvos ir senosios vestuvių, krikštynų tradicijos

    Muziejuje pristatomas kelios edukacinės programos, kurios yra skirtos šeimos tradicijoms:  mergvakaris, krikštynos, suvalkietiška veseilia. Jos vyksta realiai ir tik pagal suvalkietiškas tradicijas. Per mergvakarį būsimoji nuotaka supažindinama su senųjų vestuvių pradinio etapo – vakarynų – papročiais. Iš pradžių vyksta vyriausios pamergės rinkimai, o kiek vėliau nuotaka atsisveikina su rūtų darželiu, pinamas rūtų vainikėlis, ji apdainuojama, apdovanojama ir pašokdinama. Suvalkietiškų veseilių metu jaunavedžiai supažindinami su senųjų suvalkietiškų vestuvių papročiais ir patys patiria ano meto vestuvių išbandymus. Jie tikrina vienas kito sumanumą, išsiaiškina, kokia ateitis jų laukia. Krikštynos vyksta senojoje suvalkiečio sodyboje, ten susirinkę svečiai patys tampa tradicinių krikštynų dalyviais: spėja būsimą šeimos nario gyvenimą, aiškinasi jo vardo reikšmę, išbando krikšto tėvus, primena jų pareigas. Dalyvauja etnografinis ansamblis, kuris visus supažindina su Suvalkijos regionui būdingu krikštynų folkloru.

    Šias edukacines programas ruošia muziejininkės, kurios yra baigusios etnologijos studijas. Žinoma, pagal pageidavimus, programose dalyvauja folkloro kolektyvas (paprastai tokiais atvejais kviečiamas Gražiškių „Gražupio“ folkloro ansamblis). 

     Greta kultūros ir edukacijos rūpinamasi ir buitimi

    Muziejaus kolektyvas puoselėja pačius įvairiausius renginius, į kuriuos susirenka skirtingo amžiaus žmonės. Tai traukos vieta, kuri saugo prisiminimus apie mūsų patriarcho Basanavičiaus gyvenimo pradžią ir jo prasmingą kelią. Tik ten galima pajausti išsaugotą patriarcho gimtinės vaizdą, išvysti besiplečiantį muziejaus vaizdą. Visas muziejaus kolektyvas – 10 žmonių, kurie draugiškai susigyvenę ir kuria įsimintinus renginius, vykstančius kasmet. Tačiau būtina nepamiršti greta kultūrinės ir edukacinės muziejaus veiklos gana įprastų buitinių dalykų: ąžuolyno priežiūros, gilių ir vaistažolių rinkimo, užkandžių ruošimo. Muziejaus plotas siekia net 68 ha, o pats ąžuolynas siekia iki 40 ha ploto. Tad nenuostabu, kad prie renginių maratono prisideda ir elementarūs tvarkos palaikymo darbai. Už švarą yra atsakingas prižiūrėtojas, tačiau kartais pagalbos prašoma ir iš seniūnijos. Kartais sunku įsivaizduoti, kaip tokia mažytė bendruomenė sugeba suderinti kultūrinę ir buitinę veiklą.

    Edukacinės Basanavičynės programos – ištisus metus

    Kiekvieni metai Basanavičiaus gimtinėje įprasminti pačiais įvairiausiais kultūriniais renginiais, edukacinėmis programomis. Vyksta nenutrūkstama veikla, kuri trunka ištisus metus. Kartais atrodo, kad patys renginiai tarsi laikui bėgant prisitaikė prie besikeičiančių metų laikų. Šiuo metu J. Basanavičiaus gimtinėje vykdoma 14 nuolatinių edukacinių programų. Jos pritaikytos prie įvairaus amžiaus žmonių. Dauguma programų skirtos mokyklinio amžiaus vaikams, tačiau keletas yra vien suaugusiems, o kai kurios programos skirtos ir mažiesiems, ir suaugusiems.

    Edukacinės programosPro vaikystės langą“ metu dalyviai susipažįsta su muziejuje esančiomis etnografinėmis ekspozicijomis, valstiečių namų apyvokos daiktais ir darbo įrankiais, išklauso pasakojimą apie Jono Basanavičiaus vaikystę, santykius su šeimos nariais, jam nutikusius nuotykius, linksmas ir įdomias istorijas, kurias jam pasakojo tėvas. Jauniausiems programos dalyviams pateikiama kūrybinė užduotis – nupiešti tai, ką Jonas Basanavičius galėjo matyti pro savo vaikystės namų langą, vyresniesiems – užduočių sąsiuviniai su klausimais, mįslėmis, kryžiažodžiais.

    „Kai žemę puošia ąžuolai“ ekskursijoje po Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną lankytojai sužino jo sodinimo istoriją, susipažįsta su ąžuolyno giraitėmis, aplanko vardinius ąžuolus. Išgirsta pasakojimą apie ąžuolų rūšis, jų sodinimą, naudą, apie ąžuolą lietuvių liaudies mitologijoje, tautosakoje, etnografijoje.

    „Vargo mokykla“. Pamokoje suvalkietiškoje stuboje inscenizuojama autentiška XIX a. slaptosios lietuviškos mokyklos aplinka, pasakojama apie spaudos draudimo laikus, daraktorių mokyklas. Supažindinama su draustąja literatūra, daraktorių mokyklų mokymo priemonėmis. Žvakių šviesoje mokomasi rašyti grifelinėje lentelėje, skaitoma maldaknygė, iš kurios rašto mokėsi Jonas Basanavičius.

    „Keptuvėj čirška, burnoj tirpsta“ edukacinės programos dalyviai supažindinami su XIX–XX a. sandūros Sūduvos valstiečių maisto gaminimo ypatumais, prietarais, tradicijomis ir folkloru. Dalyviai gali parodyti savo sumanumą atpažindami įvairius grūdus ir buities rakandus. Sužinoma, iš ko maišomas blendinys ir ką simbolizuoja blynas. Didelėje keptuvėje kepami blynai ir ragaujami su įvairiais dažiniais.

    „Gilių kava: jaunam – stiprybė, senam – sveikata“ pasakojama apie XIX–XX a. sandūroje Lietuvoje valstiečių gamintus ir mėgtus kavos pakaitalus. Dalyviai sužino, kokie augalai šiam gėrimui gaminti buvo naudojami dažniausiai, kaip jie virsdavo kavos gėrimu ir kokiomis maistinėmis savybėmis pasižymėdavo. Pristatomi prieskoniai ir priedai kavai gardinti bei užkandžiai, kuriuos šeimininkės tiekdavo kava vaišindamos svečius. Programos metu mokiniai išklauso išsamaus pasakojimo, kaip pagaminti gilių kavą, ir ją degustuoja.

    „Kviečiu – iškepkime riestainį iš kviečių!“ Edukacinės programos metu dalyviai išsiaiškina, kas gi yra tie cukriniai riestainiai, kada jais vaišinasi, iš ko jie gaminti. Kiekvienas gali viską išbandyti praktiškai – savo rankomis suriesti cukrinį riestainį ir parvežti jį lauktuvių namo. Taip pat išgirsta įvairių mįslių, patarlių, priežodžių apie riestainius, bando atspėti, ką reiškia tarmiški žodžiai, lenktyniauja greitakalbių konkurse.

    „Tas velykaičio gražumėlis“ edukacinė programa skirta gavėnios laikotarpio ir Velykų papročiams pristatyti. Jos dalyviai supažindinami su natūraliais kiaušinių dažymo būdais, dažniausiai dažymui naudotais augalais. Aptariama velykaičių spalvų ir raštų simbolika, papasakojama, kokią paskirtį šventės metu atliko Velykų eglutė, kuo svarbi Velykų bobutė. Su mažaisiais popietės dalyviais žaidžiami velykiniai žaidimai, einami rateliai, kiaušiniaujama.

    „Kai eglutė namuos“ edukacinė programa yra skirta advento laikotarpiui. Dalyviai supažindinami su Kalėdų eglutės atkeliavimo į Lietuvą istorija ir jos puošimo tradicija. Kiekvienas programos dalyvis įgytas žinias išmėgina praktiškai – pasigamina savo eglutei seniausių kalėdinių žaisliukų iš tešlos, natūralių gamtinių medžiagų ir popieriaus.

    Protų mūšis: „Ką žinau apie Suvalkijos etninę kultūrą?“ Edukacinės programos dalyviams siūlomas patrauklus būdas susipažinti su ta sritimi, kuri sulaukė išskirtinio Jono Basanavičiaus dėmesio nuo mažumės iki pat senatvės – etnine kultūra. Jonas Basanavičius gimė ir augo Suvalkijoje, todėl daugiausia dėmesio skiriama šio regiono etnokultūrai. Dalyvauti protų mūšyje kviečiami visi norintys pasitikrinti savo žinias apie Suvalkijos regiono papročius, folklorą, materialinę ir dvasinę kultūrą, architektūrą ir linksmai bei prasmingai praleisti laiką Jono Basanavičiaus gimtojoje sodyboje.

    Protų mūšis: „Ką žinau apie Joną Basanavičių?“ Edukacinės programos dalyviams surengiama interaktyvi viktorina, kurioje užduodami klausimai, susiję su tautosakininku, publicistu, pirmojo lietuviško laikraščio Aušra leidėju, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru Jonu Basanavičiumi.

    „Pažink Sūduvos krašto signatarus“ edukacinės programos dalyviams surengiama viktorina, skirta Vasario 16-ajai paminėti. Atliekant įvairias užduotis ir besivaržant tarpusavyje sužinoma naujų istorinių faktų, pasitikrinamos jau turimos žinios. Viktorina paruošta žaidimo pagrindu, todėl padeda lengviau įsiminti visus iš Sūduvos krašto kilusius Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarus.

    Taip pat rengiami jau anksčiau minėti mergvakariai, suvalkietiškos veseilios ir krikštynos.

    Tradiciniai muziejaus renginiai

    Greta edukacinių programų vyrauja iš metų į metus tradiciniai renginiai, kurie kiekvienais metais susilaukia vis daugiau lankytojų skaičiaus ir susidomėjimo.

    Vasario mėnesį vyksta istoriniai-literatūriniai skaitymai „Čia stovėjo atgimimo vygė“, skirti paminėti Vasario 16-ąją. Tradicija susiklostė per tam tikrą laiką, šio renginiu metu pakviečiami Valstybinės Jono Basanavičiaus premijos laureatai, vyksta įvairūs pasikalbėjimai, liečiantys istoriją, žinoma, nepamirštama ir meninė programa.

    Atšilus orams, balandžio mėnesį keliaujama į lauką, kur vyksta „Ąžuolyno diena“, anksčiau šis renginys buvo vadinamas „Signatarų sueiga“. Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas pradėtas sodinti 1989 m., šiandien jis tapęs unikaliu Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos istorijos paminklu. Tradiciškai susiklostė, kad renginys vyksta paskutinį balandžio mėnesio šeštadienį. Renginio metu lankomi ąžuolai, sodinami nauji medeliai. Nuo 2014 m. balandžio 26 d. buvo pradėta sodinti Atkurtos Lietuvos 100-mečio giraitė. Jai kurti pasirinkta vieta šiaurinėje ąžuolyno dalyje, užimanti maždaug 1,5 ha plotą. Giraitėje kiekvienam Lietuvos regionui – Sūduvai, Aukštaitijai, Mažajai Lietuvai, Žemaitijai ir Dzūkijai – bus pasodinti penki ąžuolų guotai. 2018-uosius pasitiks šimto ąžuolų giraitė.

    Nuo 2014 metų J. Basanavičiaus gimtinėje atsirado naujas renginys – „Keturiasdešimties paukščių diena“. Renginys vyksta kovo 10 d. Sukviesti mokiniai ir mokytojai iš įvairių apskrities mokyklų, nešini gausybe inkilų, juos sukabina ąžuolyne. Šis renginys kultūrinis, tačiau turi ir ekologinę prasmę. Kaip minėjo muziejaus direktorė, ąžuolynas turi gana rimtą problemą: kiekvienais metais medžius puola įvairūs kenkėjai, kurie stabdo ąžuolų augimą ir ši viena iš prevencinių priemonių skatina kuo mažiau naudoti cheminių medžiagų kenkėjams naikinti.

    Jau keletą metų gegužės 18 d. vyksta „Muziejų naktis“, kada yra minima tarptautinė muziejų diena. Vakare susirenkama ir parengiama nemažai edukacinių užsiėmimų, žaidimų (tokių kaip „Lobių ieškojimas“). Kiekvienais metais sugalvojama kažkas naujo. Renginys skirtas visiems, tačiau dažniausiai suvažiuojama šeimomis.

    Birželio mėnesį visus lankytojus suburia sūduvos folkloro festivalis „Žalias ąžuolėli“. Sukviečiami folkloro kolektyvai ne tik iš Sūduvos, bet ir iš visos Lietuvos.

    Po birželio mėnesio muziejaus kolektyvas gali kiek atsikvėpti. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais vyksta ekskursijos, tad gyvenimas sodyboje tampa kiek ramesnis. Tačiau sulaukus rugsėjo mėnesio, vėl kimbama į nenutrūkstamą veiklą. Vyksta tradicinis Sūduvos regiono mėgėjų teatrų festivalis „Atžalynas“. Šis renginys išaugintas net iki dviejų dienų. Renginys vyksta rugsėjo pirmąjį šeštadienį, o penktadienis skirtas „Vaikų dienai“. Per teatrų festivalį suvažiuoja ne tik mėgėjai vaidintojai, tačiau ir profesionalai. Nepaisant ilgos programos, šis renginys sulaukia gausybės žmonių, todėl muziejaus kolektyvą tik dar labiau motyvuoja stengtis ir sugalvoti naujovių. Per „Vaikų dieną“, kuri 2015 m. daryta pirmą kartą, vaidino Klaipėdos lėlių teatro profesionalai. Vaikams buvo paruošti trys spektakliai. Viename iš jų vaikai patys galėjo vaidinti. Greta spektaklių patys mažiausieji galėjo pasigaminti lėles savo rankomis. Vaikučius mokė teatras, atvažiavęs iš Alytaus.

    Kaip rudenį medžiai numeta savo lapus ir ruošiasi pavasariui, taip ir gyvenimas Basanavičiaus gimtinėje pamažu nurimsta. Rugsėjo antroji pusė–spalio mėnesiai skirti mokinių lankymui. Kai tikimasi daugiausiai lankytojų, tuo metu J. Basanavičiaus gimtinėje renginiai nevyksta.

    2015 metais iki spalio 12 d. vyko fotografijos konkursas „Viešnagė Jono Basanavičiaus gimtinėje ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne“. Dalyviais galėjo tapti bet kas, tačiau svarbiausia užduotis – nuotraukose atspindėti J. Basanavičiaus gimtąją sodybą, Tautinio atgimimo ąžuolyną, sodyboje vykstančius renginius ir edukacinę veiklą. Nuotraukos kruopščiai atrenkamos ir jos dedamos į  būsimą kalendorių. Šiais metais išleistas jau ketvirtas kalendorius.

    Po fotografijų konkurso laukiama J. Basanavičiaus gimtadienio, kuris vyksta lapkričio 21 d. Jo metu apdovanojami fotografijos konkurso „Viešnagė Jono Basanavičiaus gimtinėje ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyne“ dalyviai.

    Galiausiai vyksta „Advento vakaras“. Jis nėra toks gausus kaip Basanavičiaus gimtadienis, tačiau ne vien žmonių skaičius lemia renginio kokybę.

    Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas

    Svarbią vertę turi Jono Basanavičiaus gimtinėje esantis Lietuvos tautinis ąžuolynas, kuris garsina muziejaus vardą. 

    1988 m. susibūrusi vilniečių iniciatyvinė grupė kartu su vietinių gyventojų parama (K. Labanauskas, R. Survila, V. Stepulis, V. Čaplikas, A. Kepežėnas, V. Markauskas , R. Krupickas) suprojektavo būsimą Tautos Atgimimo ąžuolyną ir organizavo pirmuosius ąžuolų sodinimus. 1992 m. iniciatyvinė grupė išaugo į Tautinio Atgimimo ąžuolyno bendriją, dar vėliau – į draugiją. Šiuo metu ąžuolynas užima 40 ha plotą ir apsodintas apytiksliai 9000 medžių, jame yra 13 giraičių: Sąjūdžio Seimo beržų žiedas, Tautos atminties, Tautos vienybės, Represijų aukų (Sausio 13-osios ir Medininkų aukų memorialas), Knygnešių, J. Basanavičiaus premijos laureatų, Vilkaviškiečių, Jaunimo, Baltų, Pasaulio lietuvių, Vasario 16-osiso akto signatarų, Kovo 11–osios, Kovo 11-osios nepriklausomybės atstatymo akto signatarų giraitės. Takas į Atgimimo Ąžuolyną prasideda nuo simbolinių vartų – 1995 m. pastatytos Daumanto Kučo sukurtos skulptūros.

    * * *

    Stebint muziejaus veiklą visus metus, galima įžvelgti daugybę naujovių. Ši vieta kiekvienais metais atsinaujina, stengiasi rengti kokybiškesnius renginius, kurie pritrauktų kuo įvairesnį klausytoją. Naujovės ir tobulėjimas skatina žengti į priekį ne vien kolektyvą, tačiau ir atvykstančius dalyvius. Stiprėjanti vaidintojų scenografija, geresnis dalyvių pasiruošimas, muziejaus kolektyvą skatina judėti į priekį nepamirštant tradicijų puoselėjimo. Taip judrus muziejaus gyvenimas iš metų į metus keičiasi kaip nenuspėjamas oras. Vieni mėnesiai labai judrūs ir gausūs lankytojų, kiti – ramūs, skirti naujoms idėjoms kurti.

    Vaida ŽITKUTĖ

    Jono Basanavičiaus gimtinės archyvo nuotraukos.

    Sūduvos mėgėjų teatų festivalis ,,Atžalynas". Krikštynos. Istoriniai-literatūriniai skaitymai. "Pro vaikystės langą". nuotrauka muziejaus "Gilių kava – jaunam stiprybė, senam – sveikata". muziejaus nuotrauka Mergvakaris. "Vargo mokykla". "Keptuvėje čirška, burnoj tirpsta". Gretos Gelgotait_Śs nuotrauka Koncertas po atviru dangumi. Jono Basanavičiaus gimimo metinės. muziejaus nuotrauka Paskutinis jaunosios išbandymas. Ąžuolynas žiemą. Jono Basanavičiaus gimtinė. Jono Basanavičiaus gimtinė. Jono Basanavičiaus gimtinė. Jono Basanavičiaus gimtinė. Jonas Basanavičius gimtinė. Ąžuolyne. Jono Basanavičiaus gimtinė. Ąžuolyne. Sūduvos folkloro festivalio "Žalias ąžuolėli" akimirkos. "Kai žemę puošia ąžuolai". Kai eglutė naumuos. Kepame riestainius. "Pažinkime Sūuvos krašto signatarus". nuotrauk muziejaus "Pro vaikystės langą". "Protų mūšis". lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Šventės be mėsos – ne šventės

    2

     

    Daugelyje šalių vienas pagrindinių patiekalų per šventes – kepta mėsa, įvairi tiek rūšimi, tiek forma. Britai per Kalėdas suvalgo vidutiniškai 10 milijonų kalakutų, norvegai švenčių neįsivaizduoja be ėrienos ar kiaulienos šonkaulių, islandai garsėja elnienos mėsos kepimu. Kitoje planetos pusėje gyvenantys australai, Naujus metus švenčiantys vasaros viduryje, mėgaujasi barbekiu patiekalais. Ne išimtis ir Lietuvos gyventojai, kurie per šventes ne tik tradiciškai kepa vištas ir gamina šaltieną, bet racioną paįvairina ir gurmaniškais egzotiškais kepsniais.

    Pasak istorikės Tamra‘os Andrews, metų sandūros švenčių meniu tradiciškai lemia seniausius laikus siekiantis mitologinis kontekstas. Kalbėdama apie papročių kilmę, istorikė aiškina, kad germanų kraštuose žąsis žmonėms reiškė besikeičiančius metų laikus ir iš pradžių buvo aukojama dievams, kaip padėka už gerą derlių. Baltų žemėse dar nuo Romos imperijos istoriko Tacito laikų minima mitologinė šerno reikšmė, vėliau – ritualinis kiaulės skerdimas. Iki šių dienų išlikęs tikėjimas, esą, švenčių vaišės turi būti riebios ir sočios, tuomet ateinančiais metais derlius bus gausus, o gyvuliai sveiki.

    Vis dėlto, šiuolaikinei visuomenei būdinga nuklysti nuo tradicijų. Šiais metais Vokietijos „YouGov“ instituto atlikta apklausa parodė, kad populiariausias Kalėdų patiekalas yra ne kas kita, o nacionalinės dešrelės, aplenkusios kepsnius, šnicelius ir net tradicinę kalėdinę keptą žąsį. Lietuviai per šventes irgi retai valgo keptą šerną, o kiaulieną vis dažniau pakeičia kita mėsa.

    „Populiariausia mėsa lietuvių skoniui išlieka kiauliena ir vištiena, tačiau vis dažniau ragaujami kalakutienos, antienos ar jautienos patiekalai. Ką valgome per šventes, priklauso nuo mūsų pačių pasirinkimo: vieni žmonės renkasi klasiką, pavyzdžiui, orkaitėje keptą kalakutą, žąsį ar antį, kiti vaikosi madų, kurios ateina ir praeina, pavyzdžiui, gamina mėsainius, o treti ieško to, kas buvo užmiršta ir atgimsta iš naujo, pavyzdžiui, lėtai kepta kiaulienos šoninė su traškia odele ar apskrudintas lėtai keptas jautienos antrekotas su kaulu, – pastebi Lietuvos barbekiu kepėjų asociacijos narys ir restorano „Mama Grill“ vyriausiasis šefas Simonas Bieliajevas. – Jau keletą metų stebime tendenciją, kad šventiniu laikotarpiu, ypač, tarp Kalėdų ir Naujųjų metų, lietuviai stengiasi ištrūkti į miestą ir kartu su draugais pavakarieniauti restorane, pasilepinti gurmaniškais patiekalais, kuriuos pagaminti užtrunka daug laiko.“

    Pasak virtuvės šefo, norint iškepti tobulą kepsnį, neužtenka tik kokybiškų produktų, meilės maisto gaminimui ir žinių. „Vienas iš senesnių maisto gaminimo būdų, atrastas dar XVIII a. ir šiuolaikiškai patobulintas, yra „lėto gaminimo“ (angl. „slow cook“) technologija, kuri gali būti pritaikoma ir namuose, tik tam reikėtų žinių, įgudimo ir daug laiko, – sako profesionalios virtuvės įrangos ekspertas, įmonės „System Venbo Group“ vyriausiasis pardavimų vadybininkas Justinas Baltrušaitis. – Šiuo būdu gaminant kepsnius mėsa pirmiausia dedama į vakuumo maišelį ir užvakuumuojama su mėgstamu marinatu ar be jo. Antrasis žingsnis – produktas dedamas į vandens vonelę, kurioje su cirkuliatoriumi palaikoma reikiama temperatūra, tuomet verdamas žemoje (40–85 °C) temperatūroje. Priklausomai nuo produkto, tai gali trukti nuo 30 min. iki net 72 val. Taip mėsa ar kiti maisto produktai lėtai ruošiami savo pačių sultyse, išsaugomi mineralai, vitaminai ir maistinė vertė, o patiekalai išlieka sultingi. Galiausiai patiekalas trumpai apkepamas kepsninėje ar keptuvėje ir svečiai ragauja kepsnį, traškų išorėje, tačiau ypač minkštą ir aromatingą viduje.“

    Vienas populiariausių S. Bieliajevo rekomenduojamų receptų – brandintos jautienos didkepsnis: „Pašaliname plėves nuo brandintos jautienos išpjovos, atpjauname 3–4 cm storio didkepsnį, užvakuumuojame ir dedame į vonelę su cirkuliatoriumi. Verdame 50 °C temperatūroje apie 60 min., vėliau ištraukiame ir abi puses apkepame kepsninėje ant gerai įkaitusių anglių. Patiekiame su keptomis daržovėmis ir griežinėliu sviesto.“

    Belaukiant Naujųjų ir norint paragauti ką nors nauja, šventiška, barbekiu meistras rekomenduoja kepsnius, gaminamus ant medžio anglių – juodalksnio, obels, vyšnios ar ąžuolo kaladėlių, kurios padeda išgauti sodrų ir aromatingą dūmą. Pasak S. Bieliajevo, šiemet daugiausia svečių dėmesio sulaukia lėtai kepta kiaulienos šoninė „Porchetta“ su traškia odele, taip pat kalakutas, keptas naudojant rūkymui skirtas vyšnių kaladėles, arba lėtai keptas jautienos antrekotas su kaulu, gaminamas naudojant ąžuolo kaladėles. Retesnių patiekalų mėgėjai renkasi 80 °C temperatūroje keptą afrikinį šamą.

    Kontaktai žiniasklaidai:

    Komunikacijos agentūra „Ad verum“

    Tel. +370 5 233 6561

    El. paštas: monika@adverum.lt

    Padarė daugiau, nei reikalauja tiesioginės pareigos

    0

    Vėlų praėjusio sekmadienio vakarą, netoli Višakio Rūdos (Kazlų Rūdos sav. teritorijoje), posūkyje nuo kelio nuvažiavo merginų vairuojamas „Audi“. Viduryje laukų įstrigusios jurbarkietės bandė ieškoti, kas galėtų ištraukti nuo aukšto kelio pylimo nuslydusį ir gerokai apgadintą automobilį. Teko važiuoti gelbėti nelaimėlių iš Jurbarko – dėl blogų eismo sąlygų techninių avarijų buvo daug, automobilius galinčios ištraukti ir pervežti įmonės tolėliau nuo rajono centro ar į kitą rajoną, netryško dideliu noru važiuoti.
    Todėl su kolega į visureigį susikrovėme gelbėjimo inventorių – tvirtų virvių – ir išvažiavome. Atvažiavus laukė malonus siurprizas – merginas į savo automobilį „Hyundai“ buvo priglaudę į eismo įvykio vietą jų pačių iškviesti pareigūnai. Policininkai ne tik leido sušilti į avariją patekusioms jurbarkietėms, bet ir apvažiavo aplinkines sodybas, prašė ūkininkų pagalbos, ieškojo traktoriaus, kuriuo būtų galima ištraukti automobilį.
    Nesvarbu, kad vietos ūkininkai nepadėjo – mašiną ištraukėme visureigiu. Svarbu, kad maloniai nustebino abiejų pareigūnų noras padėti. Abu jie – jauni. Ne pirmą kartą susiduriu su situacijomis, kai būtent jauni pareigūnai padaro gerokai daugiau nei galbūt reikalautų jų tiesioginės pareigos. Taip nutiko ir šį kartą.
    Atsisveikindamas palinkėjau jiems ramios pamainos. Tikiuosi, taip ir buvo. Žinau tik tiek, kad vietiniai gyventojai miegoti galėjo tikrai ramiai, nes juos saugojo policininkai, kuriems – ne tas pats.
    Lukas PILECKAS, žurnalistas  iš Jurbarko

    P.S. Kaip išsiaiškinome, šioje situacijoje pagelbėjo Kazlų Rūdos PK Viešosios policijos skyriaus patrulių būrio  vyresnysis patrulis Tomas Staneika ir vyriausioji patrulė Irma Pimpičkienė.

    Marijampolėje kalėdinę šviesą Betliejaus taikos ugnimi uždegė skautai

    0

     

    Pasitinkant Kalėdas Lietuvos skautijos Marijampolės Jūrų skautų tunto „Šešupė“ ir Marijampolės krašto „Sūduvos“ tunto skautai su vadovėmis A. Levickiene ir F. Galavočiene į Marijampolę parvežė Betliejaus Taikos ugnį. Jau 19-tus metus Lietuvoje vykstančios akcijos „Betliejaus taikos ugnis“ metu atgabenta ugnis gerumu ir šviesa žibėjo bažnyčiose ir marijampoliečių namuose.

    Šis Taikos ir Vilties simbolis atnešęs šventąją šviesą į kiekvieno namus, kaip ir kasmet, sušildė širdis palydėdami nuoširdžiu skautu palinkėjimais: kiekvienam surasti tikrąsias vertybes, įkvepiančias ir vienijančias daryti gerus darbus, būti dėmesingais vienas kitam, prisimenant Kalėdų  ištakų žodžius„Aš pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (Jn 8,12). Taikos ugnis buvo dalinama organizacijose, įstaigose, bažnyčiose.

    Betliejaus taikos ugnis – simbolinė akcija, skirta žmonijos taikai ir brolybei. Ji buvo pradėta radijo ir televizijos transliuotojo ORF iniciatyva 1986 m. Austrijoje, Linco mieste. Idėja kilo socialinės paramos akcijos „Šviesa tamsoje“ metu. Kasmet ypač pasižymėjęs vaikas iš Austrijos keliauja į Palestiną ir Betliejuje uždega žvakę, kuri lėktuvu, specialioje kapsulėje, transportuojama į Vieną. Iš pradžių ugnis yra platinama po visą šalį, o vėliau ir po Europą.

    Marijampolės ir visos Lietuvos skautai jau 19-tus metus perima Betliejaus ugnį iš Lenkijos skautų ir išdalina ją, taip skleisdami ugnies kaip šviesos ir taikos simbolio idėjas visoje šalyje.

    Naujieji 2016-ieji  paskelbti Šventaisiais Gailestingumo metais. Betliejaus taikos ugnis simboliškai kiekvieną mūsų įvesdama į šiuos metus turėtų įžiebti taiką, ramybę, gailestingumą mūsų širdyse, skleistis šeimose, bendruomenėse prisimenant rašytojo P. Friebe žodžius: „Žvakė dega ne dėl savęs pačios. Ji dega dėl kitų“.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės Micutienės nuotrauka.

    Marijampolėje – Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkurso ,,Dainų dainelė“ atrankos

    0

     

    Marijampolės Jono Totoraičio progimnazijoje vyko Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkurso ,,Dainų dainelės“ savivaldybės etapas, kuriame dalyvavo 6 dalyviai (4 solistai ir 2 ansambliai). Atlikėjus vertino kompetentinga komisija, vadovaujama Muzikos mokyklos direktoriaus Gyčio Širvinsko.

    Vertinimo komisija įvertino pedagogų triūsą bei jaunųjų dainininkų pasirengimą ir į sekantį konkurso „Dainų dainelė“ etapą atrinko visus pirmajame ture dalyvavusius ir puikiai pasirodžiusius atlikėjus:

    1. Marijampolės vaikų lopšelio-darželio „Rūta“ ugdytinę Moniką Petrauskaitę (vadovė meninio ugdymo pedagogė Virginija Grigaitienė, koncertmeisterė Evelina Dailydaitė (fortepijonas), gitara pritarė Artūras Grinevičius);
    2. Marijampolės šv. Cecilijos gimnazijos vokalinį ansamblį (vadovė muzikos mokytoja Daiva Žardeckienė, koncertmeisteris Arūnas Šerpytis, pritarė Paulius Botyrius);
    3. Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos mokinį Kristupą Šarūną Šalną (vadovė muzikos mokytoja Žydrūnė Zubrickienė, koncertmeisterė Ligita Motiejūnienė);
    4. Marijampolės šv. Cecilijos gimnazijos mokinį Deividą Aranauską (vadovė muzikos mokytoja Virginija Junevičienė, koncertmeisteris Revalis Pliskus);
    5. Marijampolės muzikos mokyklos vokalinį kvartetą (vadovė muzikos mokytoja Loreta Dambauskienė, koncertmeisterė Eglė Čaplinskienė);
    6. Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos mokinę Žemyną Krukonytę (vadovė muzikos mokytoja Audronė Stočkuvienė, koncertmeisteris Arūnas Šerpytis, pritarė Giedrė Juodzevičiūtė).

    Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkursas „Dainų dainelė” – vienas originaliausių, daugiausia dalyvių pritraukiančių, ilgametes tradicijas turinčių šalies muzikinių renginių. Konkursas  rengiamas nuo 1974 metų ir vyksta kas antrus metus.  Konkurse ,,Dainų dainelė“ kasmet atrenkami geriausi šalies jaunieji solistai ir vokaliniai ansambliai, išryškėja geriausi vaikų ir moksleivių balsai, puoselėjamos akademinio dainavimo tradicijos, siekiama puoselėti dainavimo kultūrą, gabių vaikų meninę saviraišką. Dalyvių amžius  nuo 3 iki 19 metų. Konkursas į profesionalią sceną atvedė daug žymių atlikėjų: Vytautą Juozapaitį, Juditą Leitaitę, Sigutę Trimakaitę, Oną Kolobovaitę, Vaidą Genytę, Rafailą Karpį, Kristiną Zmailaitę, Edmundą Seilių ir kitus. Konkurso dalyviai skirstomi į 4 amžiaus grupes. Jaunieji atlikėjai vertinami pagal šiuos kriterijus: vokaliniai duomenys, intonavimas, ansambliškumas, repertuaro pasirinkimas ir interpretacija, artistiškumas, sceninė kultūra. Zoninių turų ir televizijos koncertuose pasirodo iki 5 tūkstančių jaunųjų dainininkų, akompanuojančių ansamblių dalyvių. Baigiamojoje konkurso laureatų šventėje, tradiciškai rengiamoje Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, koncertuoja per 300 jaunųjų dainininkų. Per visą ,,Dainų dainelės“ gyvavimo istoriją joje dalyvavo per 200 tūkstančių dainininkų.Projekto iniciatoriai ir rengėjai – Švietimo ir mokslo ministerija bei Lietuvos radijas ir televizija. Konkursas organizuojamas jau dvidešimt antrą kartą.

    Konkurso ,,Dainų dainelė” III etapas, kuriame dalyvaus Birštono, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Prienų, Šakių ir Vilkaviškio savivaldybių dainorėliai, vyks 2016 m. sausio 27 d. Jono Totoraičio progimnazijoje. Šventės – konkurso pradžia 10 val.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės Micutienės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Būkite atidūs naudodami pirotechniką

    0

     

    Pernai (2014 m. gruodį) ir iki 2015 sausio vidury pirotechnikos priemonėmis susižalojo ir dėl to į medikus kreipėsi vienas nepilnametis ir vienas pilnametis asmuo. Policija, linkėdama ne tik linksmų, bet ir saugių Naujųjų metų, perkantiems pirotechnikos priemones primena:

    1. Pasidomėkite, ar pardavėjai turi policijos išduotus leidimus prekiauti pirotechnika – kad nenusipirktumėte abejotinos kokybės prekes, keliančias pavojų sveikatai ar gyvybei. Visi pirotechnikos gaminiai privalo turėti instrukcijas lietuvių kalba. Nerekomenduojama šias prekes pirkti internetu – pardavėjai gali parduoti neaiškios kilmės produkciją.
    2. Perkant pirotechnikos priemones, būtina atkreipti dėmesį į jų išorės būklę: neturi būti su korozijos žymėmis, sulankstyta, sudrėkusi, turėti įskilimų ar kitokių korpuso pažeidimų, taip pat ir degiklio pažeidimo. Svarbu patikrinti, ar nesibaigusi garantija.
    3. Labai pavojingi yra pačių pasigaminti ar savarankiškai perdaryti fejerverkai. Jų gamyba ar bandymai – garantuotas pavojus. Neardykite nesuveikusių fejerverkų. Kai kurios medžiagos, esančios jų mišinių sudėtyje, yra labai nuodingos.

    Mažiausią pavojų kelia 1 kategorijos fejerverkai, juos gali įsigyti ir naudoti  ne jaunesni nei 14 metų asmenys. Šiais fejerverkais gali būti puošiami tortai, gaminius galima naudoti ir patalpų viduje.

    2 kategorijos fejerverkus gali įsigyti ir naudoti ne jaunesni nei 16 metų asmenys, 3 kategorijos – ne jaunesni nei 18 metų asmenys. 4 kategorijos fejerverkus gali naudoti tik profesionalai.

    Kaip ir kasmet, prekybą pirotechnikos gaminiais kontroliuoja policijos ir priešgaisrinių gelbėjimo tarnybų pareigūnai. Prekiautojai gali prekiauti tik sertifikuotomis pirotechnikos priemonėmis.  Šiemet prekybos pažeidimų šiomis prekėmis nenustatyta.

    Policija informuoja, kad už pažeidimus, padarytus naudojant pirotechnikos priemones, asmenims gali būti skiriamos baudos iki 86 eurų, pažeidimą padarius pakartotinai – iki 289 eurų. Jei pažeidimą padarė vaikai nuo 14 iki 16 metų, bauda skiriama tėvams ar globėjams (iki 86 eurų).

    Marijampolės apskr. VPK informacija

    Artūras Šopenhaueris

    0

    „Juk vienatvėje, kur kiekvienam tenka būti tik su savimi, kaip ant delno atsiskleidžia, kas ko vertas: purpuriniais drabužiais vilkįs tuščiagalvis tik ir dūsauja, slegiamas savo menkos, pasigailėjimo vertos individualybės; o didelio proto žmogus gyvų minčių pripildo net pačią nykiausią aplinką.“

    Susirūpinti apsauga nuo tymų, ūmios virusinės infekcijos, reikia ir suaugusiesiems

    0

     

    Jei manote, kad tymai – tai paprasta vaikiška liga, labai klystate. Prasidėjusi tik karščiavimu ir sloga, ši infekcija gali sukelti plaučių ar smegenų uždegimą ir net tapti mirties priežastimi. Tačiau tymų galima išvengti pasiskiepijus.

    Didžiausias tymų protrūkis

    Nors pastaraisiais metais mūsų šalyje buvo registruojami tik pavieniai susirgimų tymais atvejai, šiemet Lietuvoje buvo registruotas didžiausias per pastaruosius dešimt metų susirgusiųjų tymais skaičius – šia pavojinga liga susirgo net 51 asmuo. Dauguma jų buvo gydomi infekcinėje ligoninėje.

    Pasaulio sveikatos organizacija iškėlė tikslą iki 2018 metų tymus išnaikinti visame pasaulyje. Iki šiol  to padaryti nepavyko, nes sumažėjo skiepijimo apimtys ir vėl kilo tymų protrūkių. Įvairiose Europos ir pasaulio šalyse registruojami ir pavieniai, ir šimtų tūkstančių atvejų protrūkiai.

    „Norint pasiekti PSO užsibrėžtą tikslą, skiepijimų apimtys kiekvienoje įstaigoje, teritorijoje, šalyje turi būti didelės, kad nebūtų galimybės plisti ligų sukėlėjams. Deja, pastaraisiais metais Lietuvoje skiepijimų apimtys mažėja, – sako Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. – Žmonės turėtų suprasti, kad kai nesiskiepija tam tikra dalis žmonių, juos kurį laiką apsaugo kolektyvinis imunitetas, tačiau ilgainiui kyla ligų protrūkiai, kurie jau kelia grėsmę visai visuomenei ir ypač pažeidžiamiems jos nariams – kūdikiams, kurie dar neskiepyti, imunodeficitinėmis ligomis sergantiems asmenims, kurie dėl ligos itin imlūs užkrečiamosioms ligoms ir pan. Todėl kiekvienas mūsų turėtume būti suinteresuoti, kad pasiskiepijusių asmenų skaičius visuomenėje nesumažėtų ir nesusidarytų sąlygos epidemijoms.“

    „Tėvai, neskiepijantys savo vaikų, mano, kad persirgti tymais ir kitomis infekcijomis yra geriau nei skiepytis, tačiau atsisakydami vakcinacijos, jie turi suprasti, kokią atsakomybę už savo atžalų sveikatą prisiima“, – aiškino Santariškių vaikų ligoninės Infekcinių ligų skyriaus vedėja, mokslų daktarė gydytoja Inga Ivaškevičienė.

    Serga vis daugiau suaugusiųjų

    Tymai – tai ūmi, itin užkrečiama virusinė infekcija. Visuomenė jau pamiršo, kad tymai – tai pavojinga liga, kuri iki visuotinio skiepijimo, kuris Lietuvoje buvo pradėtas daugiau nei prieš penkiasdešimt metų, buvo viena pagrindinių vaikų mirties priežasčių.

    Anksčiau tymais sirgdavo tik vaikai, dabar serga vis daugiau suaugusiųjų, kurie vaikystėje nebuvo paskiepyti, skiepyti ne pagal schemą ar jiems dėl tam tikrų priežasčių nesusiformavo imunitetas. 

    „Skiepai – tai vienintelė efektyvi priemonė nuo tymų. Jei nežinote savo skiepijimo būklės arba esate skiepyti tik vieną kartą, kreipkitės į savo šeimos gydytoją ir pasiskiepykite“, – priminė gydytoja I. Ivaškevičienė.

    Infekcija plinta per orą

    Tymų inkubacinis periodas yra 7–21 diena. Jais užsikrečiama aerogeniniu keliu arba per kvėpavimo takų sekretais suterštas rankas ir aplinkos daiktus. Pirmieji tymų požymiai – tai karščiavimas, sloga, kosulys, akių junginės uždegimas, smėlio grūdo dydžio dėmelės aplink burną, bėrimas (lygus, susiliejantis odos paraudimas, kuris prasideda veido srityje, o vėliau išplinta po visą kūną).

    Tymų infekcija pavojinga, nes gali sukelti komplikacijų, tokių kaip pneumonija, vidurinės ausies uždegimas, viduriavimas, encefalitas ir net mirtis.

    Kodėl reikia skiepytis?

    Vakcina yra laikoma saugiausia ir patikimiausia apsauga nuo gyvybei pavojingų užkrečiamųjų ligų. Skiepai apsaugo ne tik kiekvieną žmogų, bet ir sukuria saugią aplinką visuomenei. Kiekviena vakcina yra skiriama žmogaus organizmui apsaugoti nuo konkrečios ligos visą gyvenimą arba tam tikrą laikotarpį. Pavyzdžiui, gripo vakcina – vienam gripo sezonui, difterijos – 5–10 metų. Tam, kad skiepai būtų efektyvūs ir susidarytų imunitetas, privaloma laikytis atitinkamos skiepijimų schemos.

    Pagal Lietuvos Respublikos vaikų profilaktinių skiepijimų kalendorių, nuo tymų skiepijama 15–16 mėn. ir 6–7 metų amžiaus vaikai.

    Ar kūdikiai nėra per maži, kad būtų skiepijami?

    Skiepijimo esmė – sukurti specifinį imunitetą, nesukeliant ligos. Paskiepijus tymų vakcina, vyksta  imuninė reakcija, panaši kaip esant infekcijai, tačiau nesergama. Vaikai yra skiepijami per kelis pirmuosius gyvenimo metus, kadangi vakcinomis valdomomis ligomis užsikrečia būdami labai maži.

    Ar pasiskiepijus galimos nepageidaujamos reakcijos į skiepą? Kaip jos pasireiškia?

    Nepageidaujamos reakcijos į skiepus, dažniausiai vietinės reakcijos – patinimas, paraudimas, sukietėjimas dūrio vietoje – lengvos ir savaime praeinančios. Bendro pobūdžio reakcijos – pakilusi temperatūra, galvos skausmas, bėrimas pasireiškia retai.

    Kur ieškoti išsamios ir patikimos informacijos apie skiepus?

    Daugiau patikimos informacijos apie užkrečiamąsias ligas, nuo kurių saugo skiepai, galima rasti Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro interneto svetainėje www.ulac.lt. Čia surasite ir vaikų profilaktinių skiepų kalendorių. Taip pat rekomenduojama konsultuotis su savo šeimos gydytoju.

    Parengta pagal Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro informaciją

    Pats rimčiausias horoskopas: ką žada žvaigždės 2016-aisiais metais?

    1

     

    Avinas

    avinAvinų pesimizmas 2016 m. gali pradėti po truputį blėsti, o tai savo ruožtu gali juos paskatinti imtis žygdarbių, kurių šio ženklo atstovai nedarė jau daug metų. Neatmetama galimybė, kad tapsite politinės partijos nariu. Dėl Lietuvos jūs būsite pasiryžę nuversti kalnus (kalnų dydis bus proporcingas jūsų pajamoms iš politikos). Neatsisakykite už gerą atlygį prastumti suinteresuotų žmonių ar grupių siūlomų teisės aktų – juk jūs dėl Lietuvos pasiryžę versti kalnus, o tai jau savaime žygdarbis. Metų bėgyje nepaliaujamai domėkitės pminklinių akmenų kainomis ir akcijomis jiems, nes joks žygdarbis – ne žygdarbis, jei jam nepastatytas paminklas. Išsirinkite tinkamą vietą paminklui, geriausia vieta – miesto centras, kuo arčiau merijos. Žemę paminklui įsigykite pirmojoje metų pusėje, nes antrojoje gali kilti nekilnojamojo turto kainos.

    Jautis

    jautJaučiams 2016 m. bus pusėtini. Jūsų laukia eiliniai – vidutinybės ir pilkosios masės sindromo – metai. Dėvėkite tik pilkos ar žemės spalvos rūbus, pietaudami restorane niekada neviršykite 8 Eur sąskaitos, arbatpinigiai – iki 10 ct. Nedrįskite prieštarauti savo viršininkui, tik nuolankiai pritardami linkčiokite nuleista galva, nes kitu atveju jūsų pietų sąskaita gali susitraukti iki 3 eurų.

    Sveikata irgi bus pusėtina. Dėl pietų sąskaitos gali dažnai skaudėti galvą, pastoviai jausitės alkani. Įpusėjus metams, pasitikrinkite savo regėjimą, nes pastovus pinigų skaičiavimas ir perskaičiavimas gali išsivystyti į toliaregystę. Prireikus akinių, rinkitės tik pilkais rėmeliais, be Svarovskio kristalų ir kitų akmenų ar akcentų.

    Dvyniai

    dvyn   Kaip ir 2015 m., Dvyniai 2016 m. skrajos ir lekios, ypač tie, kurie yra susiję su nelegaliu  verslu. Pirmojoje metų pusėje rekomenduojama įsigyti aukštimatį, nes galite  nekontroliuojamai pakilti per aukštai, o kristi gi norisi iš kuo žemiau. Sparnais,  suteikiančiais jums nepriklausomybės jausmą, jūs jau mokate naudotis, pats laikas    išmokti saugaus eismo ore, juk tikrai nenorėtumėte susidurti su Rusijos naikintuvu Su-27.

    Beskraidydami nepalikite užmarštyje savo verslo, juk jis nelegalus ir nepaklūsta jokiems dėsniams, taip pat ir fizikos. Kaupkite kapitalą tik grynaisiais, nes esančius sąskaitoje gali suskaičiuoti Valstybė. Ką aš jums čia patarinėju, jūs patys geriau žinote. Sėkmės!

    Vėžys

    vezVėžiams 2016 m. bus atradimų metai. Atradimai gali slypėti bet kur: sutuoktinio piniginėje ar sąskaitoje už šildymą. Sakoma, kad kiekvienas didelis prasidėjo nuo mažo. Didelė tikimybė, kad jūsų didieji atradimai prasidės antrojoje metų pusėje. Greičiausiai atrasite tai, ko seniai ieškojote: gal savo vairuotojo pažymėjimą, kuris staiga dingo praėjusių Velykų rytą, o gal savo buto raktą, kuris dingo po paskutinio jūsų svainio vizito.

    Atradimai labai praplės jūsų akiratį: pasirodys, kad Izraelis yra ne Afrikoje, voverės nededa kiaušinių, o pingvinas yra paukštis. Jausitės pakylėtai – tarytum patys kurtumėte Discovery kanalo turinį neišmanėliams.

    Liūtas

    liutLiūtams ateinantys metai bus labai sunkūs. Tai dar nieko nereiškia! Juk jūs netikite horoskopais? Jeigu netikite horoskopais, toliau skaitykite šviesų Avino horoskopą, esantį aukščiau, o jei vis tik tikite, skaitykite toliau.

    Metų bėgyje vos sudursite galą su galu. Jūsų vaikai gali išvažiuoti uždarbiauti į užsienį. Pasijusite visiškai vieniši ir niekieno nepalaikomi. Neženkite jokių žingsnių savo gyvenimo gerinimui, juk šis horoskopas tik metams, o dar kitiems metams pažadu jums parašyti jį labai šviesų ir dosnų.

    Mergelė

    mergMergelėms 2016-ieji gali tapti lūžio metais. Neatmetama galimybė, kad susilaužysite kairės kojos šeštąjį pirštą arba būdami sunkaus girtumo laipsnio savo prabangiu BMW suniokosite kaimyno pomidorus jo šiltnamyje. Bus daug raudonos spalvos – tai ne kraujas, tai tik pomidorų pasta. Po šio įvykio jums gali pasireikšti raudonos spalvos sindromas – nenaudokite raudonų lūpdažių, nagų lako, šiukštu nesėskite į raudoną automobilį ar autobusą. Metų pabaigoje gali į vykti dar vienas lūžis – kažkas nulauš jūsų kompiuterį ir įsilauš į jūsų banko sąskaitą. Kad išvengtumėte praradimų, iki metų galo išsigrynininkite visus savo pinigus iš sąskaitos ir išleiskite juos labdarai. Visus! 100 eurų nesiskaito, nes tokias sumas aukoja tik prasčiokai, o jūs tikrai taikotės aukščiau.

    Svarstyklės

    svarsSvarstyklėms 2016 metai bus didelių praradimų ir smulkių pasiekimų laikotarpis. Tai trumpas laikotarpis – tik metai, todėl nesisielokite. Ganėtinai neblogai jums seksis darbinėje veikloje: su darbiniu automobiliu (ir ne savo degalais) savo asmeniniais reikalais nuvažiuosite ne 50 km, kaip šiemet, o visus 200 km, viršininką nustebinsite pardavę dešimčia daugiau išmaniųjų dulkių siurblių nei šiemet, nepaisant to, kad devynis iš jų nusipirkote patys dėl geresnių kompanijos rodiklių.

    Didieji praradimai tikrai jūsų nedžiugins. Antroji jūsų žmona vėl pusmečiui išeis gyventi pas savo mamą, kadangi jūs nusipirkote devynis išmaniuosius dulkių siurblius, o be jų jūs nieko daugiau neturite. Geriausiu atveju savikaina juos parduosite per pusmetį, kitu atveju žmona liks gyventi pas mamą, o jūsų tuomet laukia viengungio gyvenimas arba trečia santuoka.

    Skorpionas

    vezysSkorpionų 2016 m. laukia didelis regresas. Greičiausiai iš jūsų gyvenimo palaipsniui pasitrauks tai, kas jus varė į priekį daugiau nei penkiolika metų. Kas tai?  Tai didžioji šio horoskopo paslaptis. Pasiruošę ją pažinti? Pirmyn!

    Pagaliau suprasite, kad jums jau per penkiasdešimt, o jūsų apsinuoginusio(s) nuotraukos surenka daug Like visai dėl kitų priežasčių…

    Šaulys

    saulŠauliai 2016 m. gali patirti tokius apribojimus, kokių dar nėra patyrę niekada anksčiau, dėl to prarasite tikėjimą demokratija. Jums svetimos taisyklės ir draudimai, kovokite su jais, kitaip tapsite visai sugniuždyti. Bankas nesutiks jums duoti kredito, nepanikuokite, apeikite šį ribojimą – paimkite penkis greituosius kreditus kaip kompensaciją ir įrodymą didiesiems bankams, kad jums nėra jokių ribų.

    Pirmojoje metų pusėje yra didelė tikimybė, kad laimėsite konkursą į aukštas pareigas valstybės tarnyboje. Yra viena sąlyga: privalėsite tapti kitos politinės partijos nariu. Nedvejokite ir ženkite šį žingsnį, juk tai taip paprasta. Nedvejokite dėl savo įsitikinimų ir moralinių principų, žengę šį žingsnį, prarasite ir juos. Gyvenimas taps lengvesnis ir laimingesnis, o metų gale, žiūrėk, ir asmeniniai finansai susitvarkys.

    Ožiaragis

    oziarOžiaragiai 2016-aisiais vėl susiras į kambario kampą nukištus savo ragus. Jie gali pasirodyti mažoki ar turintys per mažai šakų. Ragai yra labai geras daiktas, žinoma, jeigu mokate jais tinkamai ir racionaliai naudotis. Geriausias dūris jūsų priešininkui yra iš viršaus į apačią, idealiausia – miegančiam.  

    Nepamirškite prižiūrėti savo turtą (ragus): nuolat valykite trauklapių nuoviru, šalinkite rudeninius lapus, samanas ir kerpes. Taip jie atrodys gražiau, bet ir nešioti bus lengviau – mažiau spaus smegenis, o tvirtinimo dirželis netrins ausų.

    Viską, ką pasieksite per ateinančius metus, pasieksite tik nuožmioje ir aviroje kovoje su dižiausiais savo gyvenimo priešais (gailestis – ne ožiaragių bruožas), todėl nepamirškite smogti iš viršaus į apačią ir miegančiam.

    Vandenis

    horoskop-Vandenių 2016 m. laukia peržengianti visas ribas savirealizacija. Pagaliau pajusite, kad jums nėra jokių autoritetų, taisyklių ir stereotipais tapusių tiesų.

    Nepamirškite liaudies išminties: „Darbas ne vilkas, į mišką nepabėgs“. Nepersidirbkite ir įsibėgėjant metams pajusite to naudą – kuo mažiau uždirbsite, tuo mažiau išleisite. Įsitikinsite, kad ne be reikalo nekrimtote ekonomikos mokslų, pasirodo, valdyti savo finansų srautus – taip paprasta.

    Didžioji savirealizacija jus užklups vasaros viduryje. Išvažiuosite prie jūros, greičiausiai į Palangą, ir taip save realizuosite, kad su visa savo šeima grįšite atskiromis pakeleivingomis mašinomis. Nenuostabu, juk jūs nepersidirbsite, kad mažiau išleisumėte pinigų, bet tai atostogoms negalioja.

    Žuvys

    zuvŽuvims 2016 metai gali pridaryti nemalonių staigmenų. Nenusiminkite, staigmenos, kokios jos bebūtų, visada džiugina: juk tai staigmenos. Didžiausia staigmena jus gali užklupti metų viduryje. Jūs esate šventai prisiekę amžiną meilę savo sutuoktiniui, bet žinote, kokios būna tos nemaloniai malonios staigmenos – gražios, jaunos moterys ir turtingi vyrai, bet nebūtinai gražūs. Supratote teisingai: jūsų santuokai iškils didelis pavojus. Jeigu minėtos staigmenos jūsų nesuvilios, nugyvensite ilgą ir laimingą gyvenimą dabartinėje santuokoje, gal net ir mirsite vieną dieną. Bet vargas tiems, kurie pasiduos pagundai. Jums pavydės aplinkiniai, bet jūs būsite patys nelaimingiausi žmonės, kentėsite kiekvieną žingsnį, o apie dangų po mirties galėsite net nesvajoti. Įsigykite naujas  tikslias skaitmenines svarstykles su liečiamu LED ekranu, kad galėtumėte pasverti visas užklupusias staigmenas ir susigrąžintumėte svajonę apie pomirtinį gyvenimą danguje.

    Astrologas VLADZIKAS

    2015 m. Vilkaviškio vyskupo kalėdinis sveikinimas

    0

     

    Mielieji,

    Nuoširdžiausiai visus sveikinu sulaukus šventų Kalėdų. Gausi Viešpaties palaima, džiaugsmas ir ramybė telydi Jus visus šiomis ypatingų švenčių dienomis.

    Kiekvienais metais sulaukę Jėzaus gimimo, šią šventę pasitinkame su džiaugsmu ir laikome ją viena didžiausių metų švenčių.

    Kasmet šis džiugus laikas mus skatina vis iš naujo susimąstyti, kodėl kartų kartos ištisus amžius taip džiugiai pasitinka Kristaus Gimimą? Kodėl ši šventė kartų kartoms yra ypač svarbi?

    Tai galime geriau suprasti prisimindami, kas yra tas Kūdikis, kurio gimimą švenčiame.

    Kiekvieno kūdikio atsiradimas šeimoje pasitinkamas su džiaugsmu ir viltimi. Bet jokio kito kūdikio gimimo žmonija nešvenčia iš kartos į kartą, amžių amžiais. Šventosios Kalėdos mus pakviečia piemenėlių ir angelų apsuptyje gulintį ėdžiose kūdikį Jėzų priimti kaip dėl mūsų gimusį Dievą.

    Atnaujindami tokį supratimą pasitelkime pagalbon Dievo žodį.

    Kalėdų nakties šv. Mišių skaitinys iš pranašo Izaijo knygos mums primena, kad apie šį Kūdikį jau buvo kalbama kelis amžius prieš jo gimimą. Pranašas rašo, jog jis vadinsis: „Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Ramybės Kunigaikštis“ (Iz 9, 5).

    Kalėdų dienos Evangelijoje apie Jėzų apaštalo Jono lūpomis sakoma, jog jis yra „…tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Dar evangelistas Jonas primena: „…Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 3).

    Šie ir kiti Šventojo Rašto apibūdinimai geriausiai padeda suprasti, ką ištisus amžius tikėjo milijonai žmonių. Pirmiausia, jog Betliejaus Kūdikis, kurio gimimą kasmet džiugiai švenčiame, yra Dievas, dalyvaujantis pasaulio kūrime.

    Šis dieviškas Kūdikis visai žmonijai neša ramybę ir išganymo viltį. Jis yra tas, per kurį galime laimėti amžinąjį gyvenimą. Tokią dovaną Jėzus gali užtikrinti, nes jis yra Dievas, per kurį visa sukurta.

    Ypač džiaugiamės tuo, kad ir kiekvienas iš mūsų esame tas, dėl kurio Jėzus nužengė tarp žmonių.

    Nė vienas kitas toks kūdikis žemėje nėra gimęs. Tad džiaugdamiesi tokiu dideliu paties Dievo maloningumu – mylimojo Sūnaus mums dovanojimu – kasmet džiaugsmingai švenčiame Jėzaus gimimą. Kiekvienais metais iš naujo išgirstame ir suvokiame šią ypatingą žinią, kuri daugybei žmonių pakeitė gyvenimą.

    Šiemet Viešpaties gimimą švenčiame popiežiui Pranciškui visoje Bažnyčioje paskelbus Jubiliejinius Gailestingumo metus. Per tuos metus popiežius mus visus kviečia iš naujo apmąstyti Gailestingumo slėpinį.

    Dievo gailestingumas labai artimai susijęs su šventomis Kalėdomis. Betliejuje gimęs Dievo Sūnus Jėzus Kristus geriausiai atskleidžia dievišką palankumą, gerumą, gailestingumą kiekvienam geros valios žmogui. Skelbdamas šiuos metus popiežius rašo: „Jėzus Kristus yra Tėvo gailestingumo veidas” (MV, 1).

    Per visus metus turėsime daug progų vis geriau pažinti Gailestingumo slėpinį. Tegu mūsų širdis ir protas būna atviri tokiam pažinimui. O Kristaus Gimimo iškilmės tebūna to pažinimo pradžia, padedanti vis geriau suvokti dieviškojo Gailestingumo apsireiškimą.

    Kartu siekime, kad pažintas Dievo gailestingumas skleistųsi ir kasdieniniame mūsų gyvenime, reikštųsi gerumu, palankumu, visokeriopa artimo meile žmonėms, su kuriais susitinkame kasdieną.

    Rimantas NORVILA

    Vilkaviškio ordinaras vyskupas

    Kad išvengtume šventinio streso

    0

     

    Kad ir kokia proziška mūsų realybė, kai švenčiame gražiausias metų šventes, bent trumpam  pabūkime geresni ir atidesni šalia esantiems – ne tik tiems, kuriems aukojame labdaringų akcijų metu, bet  ir tiems, o, ko gero, net svarbiau tiems, kurie visus metus mūsų kasdienybėje yra šalia. Kita vertus, svarbu, jog per šventes būtume savimi ir leistume kitiems tokiems būti. Žmonės negali pasikeisti per vieną dieną – ir per šventes mes elgiamės taip, kaip esame įpratę, tad ir iš artimųjų  negalime tikėtis ypatingų stebuklų.

    Per šventes, rodos, visi spinduliuoja energija, džiaugsmu ir bendro susibūrimo laukimu, bet iš tiesų neretai švenčių laikotarpis yra išgyvenamas ir kaip stresas. Vieno tyrimo rezultatai parodė, jog šventinis pirkimas ketvirčiui žmonių sukelia nemigą, galvos skausmus, sušlubuoja širdies veikla.

     Į šventes sveika žiūrėti realistiškai: atsisakykite tokių minčių, kaip „privalau nupirkti visiems po dovaną“, „privalau švęsti su visa šeima“. Mes patys renkamės, kaip, ką švęsti. Nesijauskite kalti dėl to, kad renkatės švęsti taip, kaip jums patinka. Nesistenkite pritapti ir būti tokie, kaip visi.  

    JAV nacionalinė psichikos sveikatos asociacija rekomenduoja tokias priemones šventiniam stresui išvengti:

    1. Tikėkitės tik įmanomų dalykų.
    2. Žvelkite į priekį, nesustokite ties prabėgančiomis šventėmis.
    3. Padarykite ką nors gero kitiems – tai leidžia realizuoti poreikį duoti ir sumažina įtampą.
    4. Susilaikykite nuo nesakingo maisto ir alkoholio vartojimo.
    5. Švęsdami išbandykite ką nors nauja, neįprasta, ko anksčiau nedarydavote.
    6. Leiskite laiką su žmonėmis, kuriems jūs rūpite, kurie jus palaiko, atnaujinkite ryšius su senais draugais ar seniai matytais žmonėmis.
    7. Neprisiimkite per daug įsipareigojimų, pasidalykite darbais su kitais.
    8. Nusiraminkite ir skirstykite savo laiką, nepersitempkite linksmindamiesi ar pirkdami.
    9. Prisiminkite tik gerus dalykus, žmones, kuriuos mylite ar mylėjote, pakalbėkite apie juos.
    10. Venkite situacijų, kuriose, jūsų manymu, galite pasijausti nepatogiai, arba vietų, kur žmonės gali jus nuliūdinti.
    11. Jei jaučiatės beviltiškai, esate nusivylęs ir liūdnas, nebijokite kreiptis psichologinės pagalbos.

    Visai pabaigai – netradicinis palinkėjimas  švenčių proga – leiskime sau ir kitiems būti savimi. 

    Vilma VĖLYVIENĖ,

    psichologė, psichoterapeutė

    Kauno g. 60, Marijampolė,

    tel. 8 686 59 554,

    el.paštas: vilvel@yahoo.com

    interneto svetainė: www.velyviene.lt

    Keleivių dėmesiui! Informacija apie autobusų eismą gruodžio 24d.–sausio 2d.

    0

     

    Šventiniu laikotarpiu gruodžio 24 d.–sausio 2 d. kai kurie miesto ir priemiestinių maršrutų autobusai kursuos kitaip nei įprastai arba visai nekursuos.

    Gruodžio 24 d.:

    Šeštadienio tvarkaraščiu kursuos:

    Nr. 20 Skaisčiūnai-Naujosios kapinės-Mokolai-Puskelniai-Puskelnių sodai

    Nr. 21 Degučiai-Keturvalakiai-Karkliniai

    Nr. 22 Dugučiai-Marijampolės autobusų stotis-Meškučiai-Skardupiai-Vidgiriai-Valavičiai

    Nr. 23 Marijampolės autobusų stotis-Igliauka-Gudeliai-Riečiai-Daugirdai

    Nr. 24 Baraginė-Naujosios kapinės

    Nr.32 Marijampolės autobusų stotis-Kazlų Rūda

    Nr. 4 Skaisčiūnai-Kosmonautų g.-Degučiai-Kvietiškis

    Nr. 16 Patašinė-Trakiškiai-Kvietiškis

    Nr. 28 Tursučiai-Šunskai-Marijampolės autobusų stotis-Gyviškiai-Daukšiai

    Nr. 2B Naujosios kapinės-Degučiai-Kumelionys

    Nr. 3A Sasnavos g.-Klaipėdos g.-Punsko g.-Saulės g.-Vytauto g.-Laisvės g.-Autobusų stotis

    Nr. 80 Marijampolės autobusų stotis-Plutiškės

    Nr. 76 Marijampolės autobusų stotis-Bagotoji – kursuos įprastu tvarkaraščiu

    Nr. 33 Degučiai-Liudvinavo Kr.-Želsva-Naujiena – kursuos įprastu tvarkaraščiu

    Nr. 78 Marijampolės autobusų stotis-Kalvarija – kursuos įprastu tvarkaraščiu

    Kiti miesto ir priemiestinių maršrutų autobusai nekursuos.

    Gruodžio 25 d.:

    Sekmadienio tvarkaraščiu kursuos:

    Nr. 2B Naujosios kapinės-Degučiai-Kumelionys

    Nr. 6B  Mokolai-Degučiai-Aušros g.

    Nr. 3A Sasnavos g.-Klaipėdos g.-Punsko g.-Saulės g.-Vytauto g.-Laisvės g.-Autobusų stotis

    Nr. 80 Marijampolės autobusų stotis-Plutiškės

    Nr. 76 Marijampolės autobusų stotis-Bagotoji – kursuos įprastu tvarkaraščiu

    Kiti miesto ir priemiestinių maršrutų autobusai nekursuos.

    Gruodžio 26 d.:

    Šeštadienio tvarkaraščiu kursuos:

    Nr. 20 Skaisčiūnai-Naujosios kapinės-Mokolai-Puskelniai-Puskelnių sodai

    Nr. 21 Degučiai-Keturvalakiai-Karkliniai

    Nr. 22 Dugučiai-Marijampolės autobusų stotis-Meškučiai-Skardupiai-Vidgiriai-Valavičiai

    Nr. 23 Marijampolės autobusų stotis-Igliauka-Gudeliai-Riečiai-Daugirdai

    Nr. 24 Baraginė Naujosios kapinės

    Nr. 32 Marijampolės autobusų stotis-Kazlų Rūda

    Nr. 4 Skaisčiūnai-Kosmonautų g.-Degučiai-Kvietiškis

    Nr. 16 Patašinė-Trakiškiai-Kvietiškis

    Sekmadienio tvarkaraščiu kursuos:

    Nr. 2B Naujosios kapinės-Degučiai-Kumelionys

    Nr. 6B Mokolai-Degučiai-Aušros g.

    Nr. 3A Sasnavos g.-Klaipėdos g.-Punsko g.-Saulės g.-Vytauto g.-Laisvės g.-Autobusų stotis

    Nr. 80 Marijampolės autobusų stotis-Plutiškės

    Nr. 76 Marijampolės autobusų stotis-Bagotoji – kursuos įprastu tvarkaraščiu

    Kiti miesto ir priemiestinių maršrutų autobusai nekursuos.

    Gruodžio 27 d.:

    Miesto ir priemiestinių maršrutų autobusai kursuos įprastu sekmadienio tvarkaraščiu.

    Gruodžio 28–30 d.

    Nr. 28 Tursučiai-Šunskai-Marijampolės autobusų stotis-Gyviškiai-Daukšiai – kursuos šeštadienio tvarkaraščiu

    Kiti miesto ir priemiestinių maršrutų autobusai kursuos įprastu tvarkaraščiu.

    Gruodžio 31 d.

    Šeštadienio tvarkaraščiu kursuos:

    Nr. 27 Kumelionys-Sasnava-Vinčai-Gavaltuva

    Nr. 28 Tursučiai-Šunskai-Marijampolės autobusų stotis-Gyviškiai-Daukšiai

    Nr. 31 Marijampolės autobusų stotis-Svetlica-Valavičiai-Vidgiriai-Kalvarija – nekursuos

    Kiti miesto ir priemiestinių maršrutų autobusai kursuos įprastu tvarkaraščiu.

    Sausio 1 d.

    Sekmadienio tvarkaraščiu kursuos:

    Nr. 2B Naujosios kapinės-Degučiai-Kumelionys

    Nr. 6B  Mokolai-Degučiai-Aušros g.

    Nr. 3A Sasnavos g.-Klaipėdos g.-Punsko g.-Saulės g.-Vytauto g.-Laisvės g.-Autobusų stotis

    Nr. 80 Marijampolės autobusų stotis-Plutiškės

    Nr. 76 Marijampolės autobusų stotis-Bagotoji – kursuos įprastu tvarkaraščiu

    Kiti miesto ir priemiestinių maršrutų autobusai nekursuos.

    Sausio 2 d.

    Nr. 25 Mokolai-Liucinavas-Liudvinavas-Užgiriai – nekursuos

    Nr. 27 Kumelionys-Sasnava-Vinčai-Gavaltuva – nekursuos

    Kiti miesto ir priemiestinių maršrutų autobusai kursuos įprastu tvarkaraščiu.

    Marijampolės savivaldybės administracija

    Šventiniai keksiukai

    0

     

    Reikės:

    1 indelio kondensuoto pieno;

    3 kiaušinių;

    7 šaukštų miltų;

    1 arbat. šaukštelio kepimo miltelių;

    1 arbat. šaukštelio vanilinio cukraus.

    Gaminimo eiga:

    Išplakame kiaušinius su vaniliniu cukrumi, sudedame miltus, supilame kondensuotą pieną, kepimo miltelius, viską išmaišome. Supilstome gautą masę į formeles. Kepame iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 25 min.

    Puošimas:

    Kiaušinio baltymą išplakame su cukraus pudra ir citrinos rūgštimi, įdedame maistinių dažų ir įjungiame fantaziją, puošdami keksiukus.

    Rita ČIUPLIENĖ

    Autorės nuotrauka.

    Marijampoliečių metų padėkos koncerte – apdovanojimai ir skambios melodijos

    0

     

    Gruodžio 18 dieną, penktadienį, Marijampolės kultūros centro didžiojoje salėje įvyko metų padėkos koncertai, kurių metu Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys padėkojo už besibaigiančių metų triūsą įvairių profesijų savivaldybės žmonėms. Kaip niekada, šiemet surengti net du koncertai. Į pirmąjį galėjo patekti kiekvienas marijampolietis, įsigijęs specialų kvietimą. Vėlesnis vakaro koncertas buvo skirtas klausytojams pagal vardinius kvietimus. Čia rinkosi savivaldybės kultūros ir sporto renginių rėmėjai, ministrai, tarybos nariai, Marijampolės garbės piliečiai, įstaigų vadovai. Į koncertą pakviesti seniūnai, seniūnaičiai, kaimo bendruomenių pirmininkai, administracijos darbuotojai. Antrojo iškilmingo vakaro pradžioje buvo įteikti garbingi Savivaldybės apdovanojimai.

    Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, ordinu už ypatingus nuopelnus Marijampolės žmonėms apdovanotas Vilkaviškio vyskupijos vyskupas J. E. Rimantas Norvila. Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliai už nuopelnus konkrečiose veiklos srityse įteikti ilgamečiam Marijampolės buriuotojų klubo pirmininkui Rimantui Dovydaičiui, Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorei Daivai Pankauskienei ir tinklinio komandos „Sūduva“ treneriui Romui Sujetai, išvedusiam šiemet pirmą kartą komandą į šalies čempionų gretas.

    Vakaro meninėje programoje skambėjo operos solistų Edmundo Seiliaus ir Kristinos Zmailaitės bei VDU kamerinio orkestro (dirigentas Ričardas Šumila) atliekamos gražiausios arijos ir duetai iš operų, operečių, miuziklų. Skambėjusius kūrinius gražiai papildė Marijampolės muzikos mokyklos mergaičių choras, vadovaujamas Loretos Dambauskienės.

    Tokie padėkos koncertai Marijampolėje artėjant metų pabaigai vyksta jau daugelį metų. Jie organizuojami panaudojant rėmėjų skirtą paramą.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Ričardo Mockaus nuotraukos.

    Apdovanojimas įteikiamas Rimantui Dovydaičiui. Apdovanotasis vyskupas Rimantas Norvila. Meras įteikia apdovanojimą departamento direktorei Daivai Pankauskienei. Operos atlikėjai Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius. Šv. Jurgio medalis - Romui Sujetai. VDU kamerinis orkestras ir Muzikos mokyklos mergaičių choras. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Naujas Marijampolės kolegijos logotipas

    0

     

    2015 m. gruodžio 14 d. Marijampolės kolegijos Akademinė Taryba savo posėdyje patvirtino naują logotipą.

    Tai proga atsinaujinti ir pasikeisti – 2016-ais metais artėjantys jubiliejai, susiję su kolegijos ištakomis, taip pat ir naujuoju veiklos laikotarpiu. Būtent pagarba ištakoms skatino atsinaujinti ir logotipo pagalba išryškinti kolegijos istorines šaknis, jos raidą, tradicijas ir svarbą ne tik Sūduvos krašto, bet visos Lietuvos vystymuisi.

    Marijampolės kolegija, išaugusi iš dviejų prieškario Lietuvos kultūros židinių: Marijampolės mokytojų seminarijos ir Aukštesniosios žemės ūkio mokyklos, tęsia pažangos ir humanizmo tradicijas, neapsiriboja tik švietimu ir studijomis, bet  prisideda prie didesnio regiono klestėjimo, savo bendruomenėje puoselėdama demokratijos, laisvės, aktyvaus ir atsakingo pilietiškumo dvasią, atsiverdama pasaulio mokslo ir studijų naujovėms. Marijampolė kolegija – tai vieta, kurioje jungiasi istorinė patirtis, šiandiena ir ateities projekcija. Taigi, logotipe rasite istorinius ženklus, pavaizduotus naujoviškomis priemonėmis. Logotipe rasite miestą, dvarą ir kolegijos istorines šaknis, taip pat šiuolaikinius ženklus, artimus jaunimui, studentams, o tai yra svarbiausia.

    Logotipo simbolika:

    -klasikinė skydo forma simbolizuoja istoriškumą, tradiciją, saugumą, solidumą;

    -logotipo formos viršutinė dalis išryškina tris M raides – M-M-M : tai Marijampolės kolegija, Marijampolė, mokslas;

    -viduryje esanti knyga – žinios, švietimas, jaunimas, progresas;

    -centrinė figūra – tai  paminklas tautai ir kalbai*, o jos puoselėjimas neatsiejamas nuo Marijampolės mokytojų seminarijos (įkurta 1919), iš kurios vėliau susikūrė MK Edukologijos ir socialinio darbo fakultetas;

    -centrinė figūra – pagrindinis miesto akcentas, su kuriuo identifikuoja save jaunoji marijampoliečių- mūsų studentų – karta;

    -skydo apačios nusmailėjimas – atliepia ietį, kuri yra logotipo centrinėje figūroje;

    -strėlė figūros rankoje – skrydis, jaunystė, veržlumas, tikslo siekimas;

    -skydo apačioje esantis augalas/stilizuotas medis simbolizuoja kitą kolegijos istorinę dalį- Žemės ūkio mokyklą, taip pat ir dvarą, dvaro parką, kuriame įsikūrusi kolegija;

    -medis taip pat ir augimas….

    -logotipo spalvos: žalia ir mėlyna, tai parkas ir upė, gyvybė ir dangus, o oranžinė- tai šviesa, kuri taip pat yra knygos spalva, taigi logotipe įprasminta dviguba šviesos simbolika.

    * Paminklas „Tautai, Kalbai. Lietuvos vardo tūkstantmečiui paminėti 1009-2009“. Paminklo autorius – marijampolietis skulptorius Kęstutis Balčiūnas, sukūręs Prezidento dr. K. Griniaus memorialą, Šv. Jurgio skulptūrą Vilniaus Gedimino prospekte ir kt. Šiuo originaliu meniniu statiniu siekta įprasminti krašto žmonių ir visų lietuvių tautinės savimonės ir kalbos gaivintojų bei puoselėtojų indėlį į gimtosios kalbos, kultūros ir tautiškumo išsaugojimą. „Nuo keturkampio pagrindo (keturi kampai simbolizuotų keturis Lietuvos etninius regionus) kyla keturkampė sraigtinė aukšta kolona, simbolizuojanti tautos kelią, veržimąsi į išlikimą. Ant kolonos viršaus – veržlus su ietimi rankoje raitelis ant jauno eiklaus žirgo. Žirgas simbolizuoja tautos veržlumą ir jos nenutrūkstantį skrydį į ateitį (juk žirgas lietuvį lydėjo visą gyvenimą: ir darbe, ir kovoje, ir kūryboje, žirgas, beje, yra vaizduojamas Lietuvos, o taip pat ir Marijampolės herbe). Žirgas su raiteliu vaizduojami judesyje – skriejantys, lekiantys – toks veržlus yra ir tautos gyvenimas. Jaunuolis ant žirgo – tai atvira, laisva tauta, kuri savo rankose laiko pasaulio svertą ietį – tautos kovos, žodžio ir išlikimo simbolį. Horizontali ieties padėtis simbolizuoja kovos už kalbos ir tautos išlikimą jėgų pusiausvyrą“.

    Šaltinis: http://www.voruta.lt/marijampole-mines-tukstantmeti/

    Pyragas „Greitasis šimtalapis“

    0

     

    Reikės:

    1 pakelio sluoksniuotos bemielės tešlos,

    200 g cukraus,

    100 g aguonų,

    200 g sviesto,

    100 g razinų,

    1 kiaušinio.

    Gaminimo eiga:

    Tešlos lapelius iškočiojame iki popieriaus plonumo. Sviestą ištirpiname, iškočiotą lapelį ištepame lydytu sviestu, pabarstome cukrumi, aguonomis ir ant jo dedame kitą lapelį. Padarome viską taip pat su visais lapeliais, uždėję paskutinį tešlos lapelį, viską padarome taip pat, tik dar dedame eilę nuplikytų razinų. Viską susukame į ritinį, užlankstome kraštus, dedame į skardą. Pyrago viršų ištepame plaktu kiaušinio baltymu. Dedame į įkaitintą iki 180 laipsnių orkaitę ir kepame apie 1 val.

    Rita ČIUPLIENĖ

    Autorės nuotrauka.

    Migelis Servantesas

    0

    „Jaunuoliška meilė – tai dažniausiai tėra vien geiduliai, kurių galutinis tikslas – pasismaginimas; o kai šis tikslas pasiektas, tariamoji meilė atslūgsta ir dingsta, nes negali peržengti tos ribos, kurią jai nustatė pati gamta, tuo tarpu kai tikroji meilė tokių ribų nežino.“

    Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinėje mokykloje – kvapnioji meduolių kepyklėlė

    0

     

    Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos 5A klasės kolektyvas gruodžio mėnesį tris dienas rinkosi į technologijų kabinetą labai neįprastiems užsiėmimams: kūrė kvapnią meduolių kepyklėlę. Į ją atvykusiems reikėjo su savimi turėti prijuostę ir gerą nuotaiką. Mokiniai su klasės auklėtoja, mamomis, senelėmis, tetomis, broliais, seserimis ir pusseserėmis organizavo akciją „Meduolių savaitė“. Jie turėjo galimybę kartu bendrauti ir kepti, modeliuoti ir dekoruoti meduolius, sukurti savo kvapnias, jaukias dirbtuvėles, kuriose išaugo meduolių nameliai, prie kurių priėjus užliedavo cinamonu kvepiantis jaukumo jausmas, prisipildydavo širdys mandarininės energijos, visos mintys įgaudavo prasmę, o siela patirdavo kūrybiškumo euforiją. Atėję į savo vaiko mokyklą, į jo sukurtą meduolių dirbtuvėlę bendram kūrybiniam procesui, šeimos nariai pasidalijo Kalėdų laukimo nuotaikomis ir geromis emocijomis. Iškeptais ir dekoruotais meduoliais vaišino vieni kitus, paruošė dovanėles Kalėdoms. Pabuvę kartu su tėveliais „Meduolių savaitės“ renginyje 5A klasės mokiniai pasijautė atviresni, labiau bendraujantys, patyrė šeimų šilumą ir artumą. „Meduolių savaitė“ turėjo savo meduolinę misiją. Ji buvo skirta bendruomeniškumui ugdyti. Vaikai pasijautė tikrai mylimi ir svarbūs. „Mes juk labai mylime savo vaikus. Ir nebijojome to parodyti sukurdami tikrą šventę jiems, jų tėveliams ir kitiems bendruomenės nariams“, – sakė klasės auklėtoja Neringa Kavaliauskienė.
    Šis meduolių kepimas – puikus bendrystės pavyzdys, skatinantis mokyklos bendruomenės tarpusavio santykių stiprinimą ugdant vertybes. Tai puikus mokyklos ir šeimų bendravimo ir bendradarbiavimo pavyzdys. Džiaugiamės aktyviu šeimų dalyvavimu mokyklos bendruomenės veikloje.

    Neringa KAVALIAUSKIENĖ,

    5a klasės auklėtoja

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Ką pasakoja Miglų slėnio fėjos?

    1

     

    Pasaka apie nykštuką Smuglį

    Viena ankstų saulėtą rytą žiniuonė Zila išėjo į kiemą, apsidairė, giliai įkvėpė gaivaus oro. Pro duris išlindo dar apsimiegojęs Bumbulis. Abu kurį laiką stovėjo ir žiūrėjo į kylančią saulę.

    – Žinai, Bumbuli, tau šiandien teks uogauti. Visais savo ūsais jaučiu, kad turėsim svečių. Tad iškepsiu pyragą su uogiene ir užtaisysiu gardžios arbatos.

    Zila grįžo į namelį ir užkūrė židinį, o Bumbulis iškeliavo uogų. Žiniuonė niekada neklysdavo. Ji net žinodavo, kas ją aplankys, tad kiekvienam paruošdavo asmenines vaišes.

    Po valandėlės Bumbulis parlėkė su pintinėle prisirpusių uogų, ir pyragas buvo pašautas į krosnį. Tada į duris kažkas pasibeldė.

    – Užeik, Numai, – pakvietė Zila.

    – Laba diena, Zila. Tau staigmenos nepadarysi – tu viską iš anksto žinai, – uosdamas mėgstamiausio pyrago kvapą tarė nykštukas Numas.

    1Jie abu susėdo prie arbatos, ir Numas pradėjo pasakoti, koks reikalas jį atginė.

    – Mūsų kaimas smagiai gyveno, atrodo, visi gerai sutarėm, vieni kitiems padėjom ir nieko netrūko. Bet kartkartėmis kai kas ėmė pasigesti daiktų. Vėliau neliko nė vieno, kuriam nebūtų kas nors dingę. Pagalvojom, kad kaime turim nekviestą svečią, kuris vagiliauja. Bet labai nustebom vieno seno draugo ir kaimyno Smuglio kieme pamatę savo daiktus. Kai paprašėm, kad juos grąžintų, jis liepė nešdintis. Jo kiemas virto tikru šiukšlynu, o jis pats, regis, niekada nesiprausia. Smuglis tapo nepakenčiamas. Mes nesuprantam, kas jam atsitiko, – guodėsi jis.

    – O koks jis buvo seniau? – pasiteiravo Zila.

    – Ooo… Seniau jis buvo labai mielas kaimynas.

    – Tada kaimo žmonės, buvę jo draugai ir kaimynai, turi susirinkti, pasisodinti nepakenčiamą kaimyną ir jam girdint prisiminti, koks buvo seniau, ką gero ir gražaus yra nuveikęs. Vardykite visus geriausius jo darbus, – paliepė žiniuonė.

    Numas padėkojo ir prižadėjo atsiųsti pašto paukštę su laišku, kuriame papasakos, kaip sekėsi.

    Ir štai vieną dieną ant palangės nutūpė paukštis. Žiniuonė labai apsidžiaugė ir atsisėdusi į krėslą lėtai pradėjo skaityti:

    „Gerbiamoji Zila, padarėme taip, kaip buvai liepusi. Prisipažinsiu, kad nebuvo lengva, – labai jau užsispyręs pasidarė mūsų Smuglis. Aš jam girdint pradėjau pasakoti, koks puikus draugas jis man buvo kadaise. Kažkas nedrąsiai padėkojo už nuostabiai išdrožtas lazdas, o kažkas prisiminė, koks jis buvo linksmas. Kadangi Smuglis neprieštaravo, visi įsidrąsino ir pasipylė gražiausi žodžiai. Sužinojom, kiek jis namų padėjo pastatyti, kiek darbų visiems padėjo nudirbti, kaip puikiai mokėjo juokauti ir kaip kadaise jį visi mėgo. Ir atsitiko tai, ko visai nesitikėjom. Smuglis pravirko – didžiulės lyg pupos ašaros riedėjo jo skruostais. Kitą rytą susirinkę pamatėme sutvarkytą kaimyno kiemą ir ilgą stalą, nuklotą vaišėmis. Jis grąžino pasisavintus daiktus ir visų atsiprašė. Buvo puiki šventė. Smuglis vėl pasidarė linksmas, toks kaip seniau.“

    Bumbulis pasikasė viršugalvį ir paklausė, kas Smugliui vis dėlto buvo nutikę. Žiniuonė dirstelėjo pro langą, prisimerkė ir tarė:

    – Kartais širdyje ima kauptis nuoskaudos. Jos auga ir galiausiai virsta pykčiu. Tada tik geras žodis ir gražūs prisiminimai gali pagelbėti. Nereikia pamiršti, kad niekas iš mūsų negimsta blogas.

    Edita LEI

    Stebuklingojo Miglų slėnio pasaulio virtuvė

    eŠi išminties, vaikiško žavesio, tikros nuostabos kupina istorija – ką tik pasirodžiusios Editos Lei knygos „Miglų slėnio Fėjų pasakos“ dalis (plačiau apie Edita ir jos kuriamas įstabias lėles skaitykite ČIA).

    Simboliška, jos ši knyga, kurta beveik dvejus metus, pasirodė dabar, prieš pat šv. Kalėdas, stebuklų metą. Juolab jog ir „Miglų slėnio Fėjų pasakos“ – tikras stebuklas, kuriame, kaip ir visose pasakose, grožis eina koja kojon su išmintimi.

    Knyga turi griežtą kompoziciją. Mieste gyvenančią šeimą, kurią sudaro tėvai ir du jų vaikai, ištinka bankrotas, tačiau čia pat ir viltis: palikimas – didelis namas atokiame Miglų kaime, atiteksiantis šeimai su viena sąlyga: jei jie ten praleisią visą vasarą. Prie prabangos, patogumų įpratusiems miestiečiams tai – didelis išbandymas, tačiau būtent šios permainos atveria duris į kitą pasaulį, kupiną magijos, stebuklų, esantį toli nuo vartotojiškos gyvenimo sampratos. Šis nuostabus pasaulis, žinoma, atsiveria vaikams, o jo istorijos bei personažai alsuoja išmintimi, kurios labai dažnai trūksta būtent suaugusiųjų pasauliui. Knygoje veiksmas trunka tą vienintelę išbandymų vasarą, per kurią palikimas atitenka šeimai, grįžtančiai vėl į miestą. Tiesa, Miglų slėnis jau apsigyvena vaikų širdyse ir jie nuo stebuklingojo pasaulio jau neatsitrauks – juolab kad autorė pažadėjusi knygos tęsinį.    

    Knyga žavi ne tik savo turiniu, bet ir forma: ji yra iliustruota autorės meniškai sukurto Miglų slėnio ir jo gyventojų nuotraukomis. Tokiu būdu iliustruota knyga kol kas vienintelė Lietuvoje.

    3„Tikriausiai daug kas gali įsivaizduoti, kaip piešiamos knygų iliustracijos, – sako Edita Lei. – Dailininkas ilgą laiką sėdi prie stalo arba kompiuterio ir kuria savo personažus bei juos supantį pasaulį. Šiuo atveju prie stalo sėdžiu tik tada, kai kuriu lėles arba kažkokias kitas būtybes. Ir štai reikia rasti jiems aplinką: tada išeini į gamtą ir ieškai tinkamos vietos, kurioje galėtų apsigyventi personažai. Susirenki visas butaforijas ir kaip vaikystėje dėlioji įsivaizduojamą kiemą. Tai daryti nėra sunku, tereikia tik prisiminti, kaip žaidėme – ir tiek. Kadangi tai primena žaidimą, šis etapas, ko gero, pats smagiausias. Vėliau prasideda kitas atsakingas procesas: nufotografuoti situaciją taip, kad ji kalbėtų už save, tai nėra taip paprasta. Nes nepaprašysi lėlės jog ji truputį pasuktų galvą ar pažvelgtų į mane. Kiekvieną judesį koreguoju pati. Tyrinėji nuotraukas ir viską iš lėto perstatai, reguliuoji, sukinėji ir perdėlioji… Dėl vienos nuotraukos kartais  pusę dienos tikrąja žodžio prasme vartaisi pievoje. O prie viso to meldiesi, kad nepradėtų lyti arba nepakiltų vėjas. Oras, beje, pas mus, pasirodo, nėra dėkingas tokiems darbams. Kartais, kai esi viskam pasiruošęs, tenka laukti keletą dienų, kol bus ramu ir tinkama šviesa – belieka tik taikytis prie gamtos.“

    7Knygos idėja, pasak jos autorės, kilo iš noro savo kuriamoms autorinėms lėlėms rasti kitą nišą. Kaip sakė Edita, kiekvienas knygos veikėjas turi prototipą. Čia būna tokia seka: pirmiausiai gimsta lėlė, kuri atsineša istoriją, tai reiškia, jog kurdama lėlę autorė kuria ir su ja susijusią istoriją, o lėlės charakteriui savybes „paskolina“ realūs žmonės.

    „Kai kas stebisi, kaip aš turiu tiek kantrybės? – pasakoja Edita. – Bet iki tol, kol kažkas šį klausimą uždavė, aš net nepagalvojau, kad tai gali pasirodyti sunku. Nuo pat lėlės kūrimo pradžios iki paskutinės tinkamos nuotraukos man viskas vienodai įdomu. Kitas dalykas yra istorijos, kurios gimsta galvoje bekuriant personažą. Jausmas toks, kaip kad mintyse skaitytum dar nesamą  knygą, ir tik vėliau pasakojimas turi sugulti į baltą lapą. Tikriausiai dėl šių besikuriančių istorijų galvoje pradeda matytis tam tikra vizija ir visą procesą padaro ne tik nesunkiu, bet mane dar labiau įtraukia. Turiu pabrėžti, jog patys paveiksliukai be teksto nebūtų tokie iškalbūs, tad man yra svarbi ir istorija, ir nuotraukos.

    6O štai kaip susikuria personažo namai, suaugusiems neturėtų būti kažkas  naujo, nes visa tai jūs kiekvienas esate daręs. Tereikia  prisiminti, kai būdamos mergaitės dėliojom lėlių baldus, tiesėm kilimus, gaminom maistą iš smėlio ir gėlių žiedų. O berniukai tam tikromis eilėmis dėliojo kareivėlius arba tiesė automobiliukams kelius: tiesiog ištisos trasos su kliūtimis ir tiltais smėlio dėžėje susikurdavo. Tai štai, prisiminę kaip tada žaisdavot, nesunkiai suprasite, kaip kūrėsi ši knyga.

     8Pabaigai norėčiau pasakyti ,kad kai susitikimo metu viena 9 metų mergaitė žiūrėdama į knygos viršelį ištarė: ,,Ei, bet šios fėjos atrodo kaip tikros lėlės!“ Aš nustebau ir pasakiau, kad jos ir yra tikros, o ji tik nusišypsojo. Pagalvojau, kaip tada mato šis vaikas, jei tikrų tikriausia nuotrauka  jai vis vien atrodo kaip netikra. Štai tada apėmė geras jausmas, kad ši knyga kitokia.

    Man tai tarsi šuolis atgal, į praeitį, kai neturėjom kompiuterių ir tekdavo dažniau pasitelkti vaizduotę ir viskas čia taip paprasta…“

    Laima GRIGAITYTĖ

    Editos LEI nuotraukos.

    1926 m. rinkimai į Respublikos Seimą bei 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo priežastys

    2

     

    Siūlome dar vieną ištrauką iš spaudai rengiamų LR Prezidento Kazio Griniaus (1866–1950) atsiminimų.

    * * *

    „(…) 1926 m. rinkimai į Seimą išėjo krikščionių demokratų nenaudai, pirmą kartą jie pasiliko mažumoj. Kiek atsimenu, liaudininkai buvo gavę bene 22 atstovus, socialdemokratai 15, klaipėdiečiai ir vokiečiai 5 ar 6 (visi vokiečių nacionalistų orientacijos), žydai 3 ir lenkai 3, 1 rusas, o krikščionių tik 30. Dar tautininkai 3 ir 2 iš ūkininkų partijos. Iš viso – 110. Ar tikrai tiek Seimo atstovų buvo, nežinau. (…)

    Lygint su 1920 m. rinkimais, kai 112 atstovų krikščionims buvo tekę 57 atstovų vietos, šįkart pasireiškė krikščionių bloko smukimas. (…)

    Krikščionys padaryti  bloką su kokia kita grupe ar su keletu jų nepanorėjo, nors galima buvo atnaujint 1920 m. kombinaciją, t.y. krikščionių ir liaudininkų susijungimą. Krikščionių įnirtimas to padaryti neleido ir tokios iniciatyvos jie net nebandė imtis. Tada pozicija Seime būtų galėjusi turėt apie 75 % atstovų savo pusėje. Reikėjo valdžiai sudaryt imtis liaudininkams su socialdemokratais, pakvietus talkon dar tautines mažumas. Pasidarė dauguma, bet labai menka ir raiba. Aš, rodos, 57 visų Seimo narių balsais buvau išrinktas Respublikos Prezidentu, o advokatas  Mykolas Sleževičius sudarė ministerių kabinetą tokio sąstato:1) M. Sleževičius – pirmininkas ir užsienių reikalų, taip pat ir teisingumo ministeris, 2) A. Rimka – finansų ministeris, 3) pulk. teisininkas Jz. Papečkis – krašto apsaugos ministeris, 4) advokatas Vl. Požėla – vidaus reikalų ministeris, 5) prof. V. Čepinskis – švietimo ministeris, 6) inž. Tomaševičius – susisiekimo ministeris, 7) valstybės kontrolierius, rodos, buvo Justinas Zubrickas ar inž. Jon. Mašiotas.

    Dar rinkimams nepasibaigus, liaudininkų ir tautininkų rinkimų komitetų susirinkimuose, kur iš tautininkų paprastai dalyvaudavo Fledžinskis ir A.Voldemaras, būdavo iš šio vyro prasitarimų, ar nevertėtų su kariuomenės pagalba nustumti į pašalį krikščionių valdžią ir paimt valdymą į tų dviejų partijų rankas. Reikia pasakyt, kad tų rinkimų kampanijoj liaudininkai ir tautininkai buvo susiblokavę. Taigi tuose pasikalbėjimuose rinkimų reikalais kartą A.Voldemaras buvo paklausęs, ar tasai tų dviejų partijų susiartinimas tęsis tik rinkimų metu, ar gal galės būt prailgintas ir po rinkimų. M. Sleževičius tada buvo pareiškęs, jog padarytas susiblokavimas yra tik rinkimams sukurtas, o apie ateities kombinacijas bus galima,  jeigu reikalas išeis, pagalvoti paskui. Taip pat apie perversmą su kariuomenės pagalba liaudininkai net kalbėt nenorėjo, nes įvelt kariuomenę į politiką tos partijos principai neleidžia. Juo labiau tai neleistina, nes iš to gali iškilti kaimyninis valstybių įsikišimas į Lietuvos Respublikos reikalus. A. Voldemaras ta proga išsitarė, kad iš tikrųjų perversmui dar neatėjęs laikas, ir priėjęs prie kabančio M. Sleževičiaus kabineto sienoj barometro pabarškino bei papasakojo anekdotą apie provoslavų stebukladarį šventiką Kronštadto Joaną: „Kartą Joanas su savo palydovais buvęs pakviestas į kažkokį didelį maskolių sodžių, kad išprašytų iš Dievo lietaus, nes didelė ilga sausra grasino gyventojams badu. Atvažiavęs stebukladaris su didžiomis pamaldomis nesiskubino, tik pasimelsdavo patylomis seklyčioje. Jau keletas dienų buvo praėję, o didžiųjų pamaldų atvirame ore, su iškilminga eisena Joanas kaip neskelbia, taip neskelbia. Tada įsidrąsinęs vienas iš palydovų, nežemo vardo šventikas priėjęs prie Joano pratarė: „Palaimink mane Tau keletą žodžių pasakyt“. „Sakyk“, – tarė stebukladaris. Palaimintasis sako: „Tėve Joanai, per ilgai jau laukiame su iškilminguoju „molebnu“, žmonės, nusivylę Tavo galybe, ima nerimaut ir abejot Tavim. Reikėtų rytoj padaryt viešąją pamaldinę eiseną ir atlaikyt laukuose molebną, kad Dievas susimylėtų ir duotų lietaus“. Joanas, nieko neatsakydamas, paėmęs už rankos tą drąsuolį šventiką, kuris nepabijojo visų laikomam šventuoju Joanu davinėti patarimus, privedė ji prie barometro ir pabarškinęs pasakė: „Neišmanėli, ar nematai, kad prašyt lietaus dar per anksti, nes barometras giedrą vis teberodo?“ Iš to A. Voldemaro pasielgimo matyt, kad perversmas buvo jau sugalvotas nuo seniau, tik ne laikas jį buvo pradėti.

    Tautininkai matė, kad demokratiniu būdu jie prie valdžios neprieis. Ir iš tikro jie tik susiblokavę su liaudininkais buvo 1926 m. susimedžioję 3 atstovus iš 110. Rudenį 1926 m. jie buvo surengę gatvėse priešvaldinę eiseną, minia ėjo ir dainavo, bet Kauno policijos vadas,  Požėlos pastatytas „prūsas“ Pfeiferis, su policija tą eiseną lengvai išsklaidę. Neatsimenu, ar eisenos dalyviai buvo iškėlę kokius nors politinius M. Sleževičiaus reikalavimus, ar ne. Rodos, kad iš eisenos buvo matyt tik nepasitenkinimas esama valdžia. Po to, bene spalio 9 d., kai būdavo minimas 1920 m. mūsų Vilniaus praradimas ar kariuomenės šventės proga 23. XI., Kauno karo muziejaus sode man teko kalbėt, kaipo valstybės galvai, ir parodyt mūsų kariuomenės nuopelnus ir ūgį, buvo viešai prabilęs ir A. Smetona. Jisai tiktai nusiskundė, kad policija, bevaikydama neleistinos eisenos dalyvius, buvo įsibrovusi į tą vietą, kuri kiekvienam lietuviui turi būti šventa. „Nelieskime mes nors to sodelio, nes tai yra tautos šventovė, mūsų didvyrių panteonas“, – graudeno klausytojus A. Smetona. Apie susitarimą dėl valdžios sudarymo su liaudininkais tautininkai daugiau nebeužsiminė, nes ir prasmės nebuvo – per maža buvo iš jų liaudininkams pagalba Seime.

    Norėdamas išaiškint 1926 m. XII. 17 d. perversmo genezę, aš atskleisiu iš eilės visus elementus, kurių veikimas turėjo tame įvyky reikšmės.

    Jautėsi krikščionių nepasitenkinimas liaudininkais, kaipo nepraktikuojančiais katalikais arba bedieviais. Kunigai nuo „Aušros“–senojo „Varpo“ laikų buvo jaunąja inteligentija nepatenkinti, nes ji prisigėrusi laisvės ir pozityvizmo idėjų, buvo atsisakiusi aklai klausytis kunigų. Prieš pačią katalikų tikybą lietuviai „bedieviai“, bent varpininkai, atvirai nekariavo. Net krikščioniški istorikai varpininkams tokio priekaišto nedaro. Bet varpininkai ir net aušrininkai buvo nesilaikę senųjų katalikiškų tradicijų, kad geras katalikas neturi teisės viešai kritikuot net ir blogus kunigų pasielgimus, iki vyskupas kunigo nepasmerkė. Varpininkai blogus katalikų darbus peikdavo. Jau kažkur „Atsiminimuose“ minėjau, kad Naumiesty kartą kun. Demikis man prikaišiojo, jog varpininkai nori masonišku būdu (kita pusė pasakytų – jėzuitišku) būdu pasikasti po kunigija. Jau tas nesusipratimas pačioje pradžioje nebuvo ne tik nepašalintas, net ne sušvelnintas, atvirkščiai: dėl kunigijos išdidumo, karingumo, kerštavimų  priešiškumas kasmet augo. Kun. Jz. Tumas su „Tėvynės sargu“ (atsiradęs 1896 m., o sustojo ėjęs 1904 m.) bandė vienijimo politiką varyti, bet kunigijoj neradęs tinkamo pritarimo turėjo nuo tos idėjos nukrypti, o „Tėvynės sargą“ daryti kunigijos sargu. Lietuvių atšalimo nuo katalikų bažnyčios procesas augo, ir Seimų rinkimai tai patvirtina, nors reikia pasakyti, kad 1926 m. Seime bene du liaudininkai buvo davę Seime priesaiką prieš kunigą, t.y. apie 7 % visos tos frakcijos narių. Pačių katalikų tame Seime buvo tik apie kokie 35 %. Tai yra 1883–1926 m. tarpusavio (iš 88 – tik 30 krikščionių bloko) kovos išdava. Jei moterys nebūtų dalyvavusios Seimo rinkimuose, tai tie rezultatai dar blogiau „katalikams“ būtų išėję. Bet 1926 m. mūsų katalikų kunigija labai griežė dantį ant liaudininkų, ir susitaikymas buvo negalimas. Respublikos prezidentu būdamas, aš turėjau pasikalbėjimus su Seimo frakcijos lyderiais atskirai, norėdamas išlyginti nesusipratimus. Nuo krikščioniškojo bloko buvo atėjęs pas mane kun. M. Krupavičius. Paklaustas, ką jis manąs apie nesusipratimų tarp valdžios ir jo atstovaujamo bloko išlyginimą, Krupavičius pareiškė, kad jie visomis jėgomis gins katalikybę, bažnyčios turimas teises ir nuosavybę, bet neužmirš ir lietuvių tautos reikalų. Aš priminiau 1920–1922 m. liaudininkų bendradarbiavimą su krikščionimis, bet Krupavičius ta tema nedaug tepasakė. Aš supratau, kad artimo susitaikymo nėr ko laukt. Krikščionys, matyt, dar manė atsigriebti ir, teisybę reikia jiems pripažinti, nepriklausomybės metais jie yra savo jėgas sustiprinę – prisigamino inteligencijos, sukūrė daug pedagoginio personalo, pristeigė daug naujų parapijų, vadinasi, pridirbo savo idėjų skleidimo (propagandos) punktų, paleido daug savo literatūros šalyje, pakėlė labdaros veiklą, pakilo kunigijos inteligentiškumas, ne be to, kad ir bažnyčios turtingumas nebūtų pakilęs. Bet pasaulinė raida vis tebeina katalikijos nenaudai, ir Bažnyčia savo senojo autoriteto gyventojų akyse nebesusigrąžina. 1926 m. Lietuvos „krikščionių“ vadovybė ieškojo sąjungininkų prieš liaudininkus ir socialdemokratus. Ir rado jų pas tautininkus.

    Lietuvos kariuomenės kariai dalinosi į kelias dalis. Karininkai daugiausia buvo tautininkų pusėje, ne taip maža buvo jų tarp krikščionių ir šiek tiek liaudininkų; dar pasitaikydavo ir lenkų, kurie kitose dalyse net vyraudavo. Kariai visai buvo palinkę į kairiąją pusę, nemaža balsų iš jų gaudavo per rinkimus socialdemokratai; buvo ir bolševikų, ypač puskarininkijoj, kuriai malonu būtų buvę užimti karininkų vietas. Nauja prie liaudininkų valdymo kariuomenės vadovybė su Papečkiu ir pulk. K. Škirpa priešaky buvo padariusi nemažų nuolaidų. Norėdama pakelti karininkijos tarnybinį lygį, vadovybė ėmė sistemingai atleidinėt į atsargą netinkamus karininkus. Tarp kitų buvo atleistas ir pulk. Glovackis, kuris  kariuomenėj  turėjo pripažinimo ir buvo neblogas agitatorius. Tai vis kėlė nerimą tarp karininkų, nes jie ėmė laukti, kada vyriausias štabas atleis iš tarnybos į atsargą. Čia tautininkams buvo gera proga kokiais nors pagerinimo karininkų būvio pažadais dar labiau patraukti juos savo pusėn.

    Savanoriai, kurie dalyvavo Lietuvos vadavime nuo bolševikų, bermontininkų ir lenkų, suagituoti jau atsargoj esančio pulk. Glavackio, rengė masinę eiseną pas prezidentą su reikalavimais neužmiršti jų nuopelnų tėvynei. Jiems paskui A. Smetonos valdžia  buvo išdalinusi apie 80000 ha žemės. Pasak Savanorių komiteto pirmininko Gužo, ta žemė savanorių-kūrėjų rankose neilgai teužsiliko, nes tik apie 10 % savanorių buvo pasilikę prie dovanotos žemės. Vargu ar būtų liaudininkų-socialdemokratų valdžia sutikusi duoti tokią dovaną tiems, kurie tos žemės nenori dirbti ir laikyti. Ir čionai dalykas ėjo ne esamos kairiosios valdžios naudai.

    Dvasininkai (daug tarp jų buvo lenkų) žemės reforma buvo visai nesotūs ir vis tebesitikėjo dar atsigriebti. Ne vieną kartą iš įvairių asmenų man paskui teko girdėt, kad kai kurie lenkai dvarininkai buvo davę tautininkams nemaža pinigų agitacijai su sąlyga, kad A. Smetona, pasiekęs valdžios, „pataisys“ žemės reformą. Iš patikimesnių asmenų, kurie tokius  gandus pasakodavo, paminėsiu Kauno miesto savivaldos buvusį gydytoją dr. Kostą Nekvedavičių, kuris štai ką man pasakojo. Per rinkimus į Seimą Nekvedavičius dar buvo vadinamų žemdirbių (tautininkų) grupės narys ir aktyviai dalyvavo (kalbėdavo mitinguose, važinėdavo po Lietuvą) rinkimuose. Ir man pačiam, atsimenu, Marijampolėje per rinkiminį mitingą iš „Žagrės“ balkono kartą teko susikirsti. Taigi tasai dr. Nekvedavičius, jau perėjęs iš tautininkų į krikščionis, pasakojo, kad jisai, turėdamas iš tautininkų partijos lakštą aukoms partijos reikalams rinkti, susitikęs su kitu tautininku, paskui teisingumo ministeriu, o dar vėliau – Kauno notaru Kar. Žilinskiu, kalbėjęs su juo apie rinkimų eigą. „Kiek, daktare, surinkai pinigų?“ – klausia Žilinskis. „Aš parodžiau savo lakštą su nedidele suma“, – pasakojo Nekvedavičius. „Gėda, daktare, su tokia suma rodytis, – sako Žilinskis. – O štai žiūrėk – mano lakštas!“ „Net nustebau pamatęs, kad kažkoks asmuo buvo užrašęs bene apie 60000 litų“, – užbaigė man pasakoti Nekvedavičius.

    Kitas atsitikimas buvo su Nekvedavičium vagone, bevažinėjant rinkimų reikalais į Šiaulius. Esą jisai išsikalbėjęs vagone su vienu lenkiškai kalbėjusiu keleiviu apie rinkimus. „Aš pasiskundžiau, kad viskas kitaip eitų, jei tik būt kiek reikiant ant pinigų“, – pasakojo man Nelvedavičius. „Kaip tai neuženka jums rinkimams pinigų? – nustebęs paklausė tas keleivis. – Juk aš pats neseniai iš Berlyno esu išsiuntęs jūsų partijai 300000 litų“.  Kas tie stambūs aukotojai, neatsimenu, nors Nekvedavičius jų pavardes buvo prie manęs, rodos, minėjęs. Nekvedavičius manė, kad tos stambios sumos tautininkų reikalams buvo duotos nukentėjusių nuo žemės reformos Lietuvos dvarininkų, kurie pabėgę į užsienį buvo susiorganizavę, kad šitai galėtų dar išgelbėti dvarininkų naudai. Kaipo įrankį tam tikslui dvarininkai buvo pasirinkę A. Smetoną su tautininkais.

    Kai A. Voldemaras pasiskyrė su A. Smetona ir nelegaliai spausdintais atsišaukimais buvo ėmęs su buvusiais savo sėbrais ginčytis politikos reikalais, tai tautininkai jam atsakė tuo pačiu ginklu, paleisdami savo slaptus atsišaukimus. Viename, mums rodos, žemės ūkio ministerio Jono Aleksos parašytame, aš skaičiau, kad valdžią laimėjęs A. Voldemaras viename ministrų kabineto posėdy pasiūlęs trumpą įstatymo projektą, kad 1922 m. Steigiamojo Seimo priimtas Lietuvos žemės reformos įstatymas atmainomas. Didelio vargo buvo iki pavyko A. Valdemarą nuo tokio sumanymo atkalbėti ir pagaliau buvo pavesta žemės ūkio ministeriui sustatyti naują įstatymo projektą. Iš to išėjo, kad dvarininkams buvo leista laikyti dvaro centrą ne didesnį kaip 150 hektarų. Be to, kaip atlyginimą už nusavintą žemę buvo dvarininkams duodamas miškas iki 25 ha. Tuo būdu dvarininkams  teko apie 100000 ha  mūsų žemės ir buvo nemaža išnaikinta miško.

    Tiesa, tautininkai buvo ėmę lietuvinti buvusias Lietuvoj lenkiškas mokyklas, bet lenkai dvarininkai tuo nelabai skųsdavosi, nes, girdi, daug svarbesnė esanti gauta žemė už „tėvų“ kalbą mokyklose. Sugretinus paduotas lenkų pašalpas ir A. Smetonos pravestą pakėlimą nuo 80 iki 150 ha paliekamos dvarininkų nuosavybėn žemės normos, galima teigti, kad A. Smetonos pasiekta valdžia be dvarininkų pašalpų neapsiėjo. Kaip pavadint tokį pasielgimą žiūrint į dalyką lietuvio patrioto akimis, nekalbu. Bet anglų parlamento istorikai rašo, kad anglų patriotinės partijos dėl valdžios taip kovoja, tartum tai būtų ne anglai, bet bjaurūs, aršūs visai svetimi priešai. Žydų vaidmuo demokratinės valdžios nuvertime buvo nedidelis. Jiems labiau tiko demokratija už nacionalistinę santvarką. Kiek buvo prisidėję prie 1926 m. perversmo žydų Ilgovskių šeimos stulpai, tikrai nežinia. Turbūt tiek, kad A. Smetonų šeimai vis reikėdavo pasiskolinti pinigų, tai Ilgorvskiai pakredituodavo Smetonas. Juk A. Smetona, nustojęs prezidentavimo, 1926 m., tarnaudamas Romano vadovaujamame Tarptautiniame Kauno banke, turėjo nedidelę vietą su vidutiniu atlyginimu, o ponia Sofija Smetonienė (Chodakauskaitė) mėgdavo plačiau pagyventi ir vyro algos neištekdavo. Bet žydams ir prie A. Smetonos režimo (1926–1940) buvo nebloga gyventi, per Ilgovskių protekciją jie buvo gavę gana gerą padėtį – pelningos parangos būdavo žydų rankose, daug  pramonės buvo žydų nuosavybėje, komercinis tarpininkavimas su užsieniu (Anglija) neapsieidavo be žydų dalyvavimo, taip pat žydai tuo laikotarpiu  buvo pasistatę nemažų pelningų namų. Pasikartojo sena istorija, kad žydai, prisiartinę prie valdovų, ir savo tautiečiams kiek galėdami padėdami daro žydų gyvenimą visai pakenčiamą prie visokių režimų. Diktatoriniai režimai žydams, atrodo, net geresni negu demokratiniai, nes žydų tauta nėra demokratinė, ji visados pasiduodavo vadams (valdovams, vadams pranašams, pagaliau šiais laikais – rabinams). Ir šioj gadynėj žydų bendruomenių painesni reikalai esti galutinai sprendžiami ne vietos kahalo arba pačių gyventojų balsų dauguma, bet išmintingojo didžiojo rabino nutarimu.

    Liaudies vaidmuo 1926 m. buvo nedidelis. Liaudis nei kaime, nei mieste, nei organizacijos, nei studentai už demokratiją aktyviai nekovojo, Seimo nebrangino. Tiesa, kai žmonės pamatė, kad  tautos vadas ypač  krizės metais (1930–1935 m.) nieko nepadeda, kad žemdirbiai nepajėgia bankams skolų sumokėt, kad daugeliui gresia didelis ekonominis smukimas, kai praregėjo, kad valdininkai nesuvaldomi, kai policija visai buvo įsivyravusi ir  bjauriai spausdavo gyventojus, kai kyšininkavimas taip įsiėdė, jog be jo nieko nepelnydavai, tik tada ėmė pasigesti Seimo ir jo kontrolės valdininkams pažaboti, tik tada ėmė plačiau Seimo reikalaut. Kalbu apie Suvalkijos ūkininkų sukilimą, nes kiti sukilimai buvo daug mažesnės reikšmės.

    Socialdemokratai, bolševikai su savo vieningu kairiuoju frontu, net organizuoti (per vyskupus ir klebonus) krikščionys, kai perėjo į opoziciją, negalėjo kiek daugiau paveikti mūsų įsigalėjusių tautininkų, bet vis dėlto paskutinės dvi minėtos jėgos buvo gana galingos.“

    Dr. Kazys GRINIUS