Antradienis, 29 liepos, 2025
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 251

    Žygeiviai išbandė protėvių ir partizanų kelius

    0

    Vasario 21 d. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos Vinco Kudirkos Marijampolės apskrities skyriaus ir Lietuvos pėsčiųjų asociacijos organizuotame respublikiniame pėsčiųjų žygyje „Protėvių valdovų ir partizanų kovų keliais“ dalyvavo per 950 šalies žygeivių. Gausiausiai į žygį po Marijampolės krašto apylinkes susirinko Lietuvos šaulių sąjungos jaunieji šauliai ir Lietuvos policijos pareigūnai. Šiemet žygis dedikuotas Bartos žemės karvedžiui Divanui Klakiui (Lokiui, 1238–1274 m.) ir pirmajam Tauro apygardos vadui aviacijos kpt. Leonui Tauniui-Kovui (1945 m.) atminti.

    Žygio startas ir finišas vyko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono teritorijoje. Prieš išvykstant žygūnus pasveikino Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius Metas Ražinskas, Skardupių bažnyčios klebonas teol. dr. Algirdas Petras Kanapka. Istorikas Jonas Gustaitis trumpai papasakojo apie Tauro apygardos partizanų štabo kūrimosi aplinkybes, priminė pirmojo apygardos vado Leono Taunio-Kovo likimą. Jis pacitavo Džordžo Santajanos žodžius ,,Tie, kas nežino praeities, yra pasmerkti ją pakartoti”.

    Žygeiviai galėjo rinktis vieną iš dviejų žiedinio maršruto trasų – 17 km arba 31 km. Jų laukė ant Meškučių II piliakalnio improvizuota Bartos žemės karvedžio Divano Klakio karo lauko stovykla su laužu, Tauro apygardos partizanų istoriją menantys Skaisčiūnai ir Skardupiai. Klebono A. P. Kanapkos palydėti žygio dalyviai galėjo aplankyti pastatą, kuriame 1945 m. liepos 19 d. buvo įsteigtas Tauro apygardos partizanų štabas. Klebonas svajoja čia įkurti piligrimų centrą, tad norintieji galėjo paaukoti šiai idėjai. Apsilankius Meškučiuose uždegtos žvakės prie Vytauto Didžiojo paminklo. Sustoję pailsėti Skaisčiūnuose, kur buvo Tauro partizanų slėptuvė, dalyviai buvo pamaitinti šilta kariška koše ir arbata.

    Sėkmingai įveikę pėsčiomis pasirinktą maršrutą žygio dalyviai buvo apdovanoti diplomais, o pageidaujantieji – ir atminimo medaliu bei medalio liudijimu.

    Organizatoriai tikisi kitais metais surengti panašų žygį sūduvių žemėje Lenkijos pusėje. Jis bus dedikuojamas kitiems baltų karžygiams ir partizanams. Pernai vasarį vykęs žygis buvo paskirtas sūduvių-jotvingių žemių valdovui Skomantui (1273 -1283 m.) ir Tauro apygardos partizanų vadui Antanui Baltūsiui – Žvejui (1946-1948 m.). Tokiu būdu stengiamasi atgaivinti „prarastą“ senąją Lietuvos istoriją, rasti bendrą ryšį tarp baltų kultūros klodų.

    Lietuvos pėsčiųjų asociacijos nariai istoriniuose-pažintiniuose žygiuose dalyvauja jau nuo 1996 m. Pirmieji žygiai Olandijoje jiems paliko gilų įspūdį. „Radvilų keliais“ lietuviai žygeiviai keliauja nuo 2000-ųjų.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.

    Žygeivius sveikina Metas Ražinskas. Istoriko Jono Gustaičio žodis prieš išvykstant. Ruošiamasi dienos žygiui. Keliautojų būrys VEDLYS. jquery photo viewerby VisualLightBox.com v6.1

    Liudvinavas šventė gimnazijos inauguraciją

    0

    Nuo vasario pradžios Marijampolės savivaldybės Liudvinavo Kazio Borutos vidurinė mokykla vadinama gimnazija. Statuso pasikeitimo proga surengta viso miestelio šventė, kurios metu pasididžiuota garbinga mokyklos istorija. Dar neseniai buvo baimintasi, kad nuo seno garsios Liudvinavo vidurinės mokyklos, kurioje mokėsi rašytojas Kazys Boruta ir jo broliai, nebeliks – čia bus tik pagrindinė mokymo įstaiga. Tačiau susitelkusi mokyklos bendruomenė išsaugojo teisę teikti vidurinį ugdymą. Praėjusį šeštadienį, vasario 21-ąją, buvo iškilmingai švenčiama gimnazijos inauguracija.

    Šventė prasidėjo Mišiomis Liudvinavo Šv. Liudviko parapijos bažnyčioje. Mišias aukojo kun. teol. dr. Žydrūnas Kulpys. Jis perskaitė rašytojo Kazio Borutos brolio sūnaus, Telšių vyskupo Jono Borutos, sveikinimą gimnazijos bendruomenei, kuriame daug įžvalgų ir palinkėjimų, aktualių ir šių dienų gimnazijos mokiniams. Mišių metu buvo pašventinta gimnazijos vėliava, o vėliau ir pats gimnazijos pastatas.

    Sveikinimą gimnazijos inauguracijos proga atsiuntė ir rašytojo Kazio Borutos dukra Eglė Makariūnienė.

    Iškilmėse kalbėjusi gimnazijos direktorė Nijolė Latvaitienė dėkojo esamiems ir buvusiems mokiniams, mokytojams. Ji neslėpė, kad kelias iki mokyklos akreditacijos, kuri patvirtinta praėjusių metų gruodžio 22 d. Švietimo ir mokslo ministro įsakymu, nebuvo lengvas, kartais atrodė, kad vidurinės mokyklos išsaugoti nepavyks. Už paramą ji dėkojo Marijampolės savivaldybės merui Vidmantui Braziui, mero pavaduotojui Gintautui Stankevičiui, visai Tarybai, Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktoriui Vygantui Diliui ir kitiems švietimo darbuotojams. „Atverčiame naują istorijos puslapį, kuris mus įpareigoja dirbti taip, kad gimnazija taptų atvira, patrauklia žinių ir informacijos vieta, bendravimo namais. Kiekvieną bendruomenės narį kviečiu tyliai širdyje pasižadėti į gimnazijos istorijos puslapius įrašyti tik gerus ir prasmingus sakinius, nes niekas kitas nekuria gimnazijos veido, tik mes patys, mūsų mokytojai, mokiniai, jų darbai, žinios, pasiekimai“, – sakė gimnazijos direktorė.

    Gimnazijos bendruomenę šventės proga sveikino krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Marijampolės savivaldybės vadovai ir Tarybos nariai, kolegos iš kitų savivaldybės švietimo įstaigų, partneriai iš Marijampolės kolegijos, Liudvinavo seniūnijos seniūnė Irena Lunskienė, bendruomenės pirmininkas Žydrūnas Čekauskas. Itin šiltai liudvinaviškiai sutiko Lietuvos Respublikos Nepaprastąjį ir įgaliotąjį ambasadorių Ukrainoje Petrą Vaitiekūną, buvusį šios mokyklos 17-osios laidos abiturientą. P. Vaitiekūno tėtis – buvęs šios mokyklos direktorius. Pirmosios laidos abiturientų vardu kalbėjo buvusi šios mokyklos mokytoja Teresė Vizbarienė.

    Gimnazijoje šiuo metu mokosi 223 mokiniai, mokykla išleidusi 60 laidų abiturientų. Joje dirba 42 mokytojai, iš kurių 14 yra baigę šią mokyklą. Dar 13 žmonių dirba ūkio grupėje. Gimnazijos statusą gavusios mokyklos kolektyvas tikisi ateityje turėti daugiau mokinių.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijos archyvo nuotraukos.

    Mokiniai neša gimnazijos vėliavą. Gimnazijos direktorę N. Latvaitienę sveikina savivaldybės vadovai. Mokinių šventinis pasirodymas. Kalba buvęs mokinys Petras Vaitiekūnas. jquery photo viewerby VisualLightBox.com v6.1

     

    Šokių kolektyvas „Jotvingis“ į Marijampolę parskraidino ketvirtą „Aukso paukštę“

    0

     

    Marijampolės kultūros centro tautinių šokių kolektyvui „Jotvingis“ įteiktas garbingas „Aukso paukštės“ apdovanojimas. Iškilmingoje įteikimo ceremonijoje„Aukso paukštės“ statulėlę, Kultūros ministro Šarūno Biručio padėką ir Lietuvos liaudies kultūros centro direktoriaus Sauliaus Liausos sveikinimą kolektyvo vadovei Alinai Kvietkauskienei įteikė Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė, Liaudies kultūros centro choreografijos poskyrio vadovė Snieguolė Einikytė ir vyriausioji specialistė Gražina Kasperavičiūtė.

    Šokių kolektyvas „Jotvingis“ susibūrė 2003 metais. Kolektyvą vienija įvairių profesijų žmonės. Šiuo metu kolektyve šoka 24 šokėjai, tarp jų penkios šeimos. Šokių grupės programoje persipina lietuvių liaudies šokiai ir nauji choreografų kūriniai. „Jotvingiečiai“ nuo pat pirmų savo gyvavimo metų aktyviai dalyvauja Dainų šventėse,  respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose „Iš aplinkui“, „Klumpakojis“, „Pora už poros“, ,,Šokim, trypkim, linksmi būkim“, „Saulės žiedas“, tarptautiniuose festivaliuose, šalies ir miesto renginiuose, koncertavo Latvijoje ir Italijoje, Rusijoje, Lenkijoje. Šokių kolektyvas Marijampolėje organizuoja tradicinį tautinių šokių festivalį „Jotvingis“.

    Šventiniame „Aukso paukštės“ nominacijai skirtame koncerte „Jotvingis“ žiūrovams dovanojo pačius gražiausius savo šokius, kuriems plojimų negailėjo nei apdovanojimą įteikusios viešnios, nei pasidžiaugti kolektyvo sėkme susirinkę marijampoliečiai, buvę kolektyvo nariai, kolektyvo pasveikinti gausiai sugužėję svečiai.

    „Jotvingio“ šokėjus ir kolektyvo įkūrėją ir nepailstančią jo vadovę, ne vieną šokėjų kartą išugdžiusią choreografę Aliną Kvietkauskienę sveikino Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Valančius, Kultūros skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Raulinaitienė, Kultūros centro direktorė Iraida Skirpstienė, ansamblio „Sūduvietis“ dainininkai, šokėjų kolektyvų „Javonėlis“ ir „Sidabra“ atstovai,  choreografai iš kitų regionų, šeimų nariai.

    Garbingas Lietuvos liaudies kultūros centro ir Pasaulio lietuvių dainų šventės fondo „Aukso paukštės“ apdovanojimas įteiktas vyresniųjų grupės tautinių šokių grupei „Jotvingis“, kaip geriausiam šių metų rajono choreografijos kolektyvui, yra jau ketvirta „Aukso paukštė“, parskraidinta į Marijampolę.

    2002 m. „Aukso paukštės“ apdovanojimas nominacijoje „Ryškiausia Lietuvos žvaigždė“ įteiktas kameriniam chorui „Suvalkija“, 2003 m. nominacijoje „Naujai suspindusi žvaigždė“ – Česlovo Sasnausko kameriniam chorui, o kaip geriausiam respublikos vokaliniam kolektyvui – vyrų ansambliui „Sūduvietis“.

    „Aukso paukštės“ apdovanojimai mėgėjų meno kolektyvams ir jų vadovams teikiami šešioliktą kartą. Kovo 11 d „Aukso paukštė“ bus įteikta ir dar vienam Sūduvos regiono kolektyvui – Vilkaviškio moksleivių pučiamųjų instrumentų orkestrui ir jo vadovui Sauliui Mickevičiui nominacijoje „Naujai suspindusi žvaigždė.

    Danguolė MICUTIENĖ

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnybos vyriausioji specialistė

    jquery photo viewerby VisualLightBox.com v6.1

    Kaip Buktos miške baigėsi žiema

    3

     

    Dar vasariui nesibaigus, į Buktos girią atėjo pavasaris. Na, gal ne visai atėjo, greičiau jau atskrido ant gervės sparnų… Vos brėkštant naujai dienai, išgirdau ilgesingą gervės klyksmą. Buvo dar tik vasario 21 dienos rytas. O dabar – apie viską iš eilės…

    Nuo viduržiemio orai miške buvo gana permainingi: tai prisnigdavo, tai vėl lietus stodavo į kovą už girios rūbo spalvą… Dažniausiai kiek šalvendavo, tad baltos spalvos lopinėliai vietomis užėmė stiprias pozicijas ir lengvai pasiduoti nežadėjo. O jei dar gražiai pasnigdavo… Trumpiau kalbant, atsirado galimybė lauko sąlygomis išbandyti draugo dovanotą žieminę maskuotę.

    Kaip jau anksčiau buvau rašęs, pasikeitė žvėrių įpročiai ir takai. O ir man norėjosi išbandyti ką nors naujesnio. Taigi kurį laiką veltui pašalęs – vienoje vietoje pasėdėjęs virš valandos be judesio tikrai įstingdavau – sugalvojau pabandyti dar pafotografuoti paukštelius. Daugiausia jų sukinėdavosi prie medžiotojų pripiltų grūdų krūvelių, skirtų vilioti šernams, tad vienoje aikštelėje ir įsitaisiau. Per porą valandų nufotografavau keturias zylių rūšis, geltonąją startą, netgi miško triukšmadarys kėkštas apsilankė. Po savaitės pabandžiau laimę dar kartą. Per medžių šakas kartais prasimušdavo ir saulės spindulėlis, tad tikėjausi geresnės šviesos ir kokybiškesnių nuotraukų. Įsitaisiau laukti, sustingau. Pradėjo rinktis paukšteliai, aš jau džiaugiausi būsimu rezultatu, tačiau staiga tik pliaukšt! Garsas lyg vytele per įtemptą brezentą. Paukšteliai dingo akimirksniu, o aš pakėlęs galvą pamačiau nuskrendantį tolyn paukštvanagį. Pasėdėjau dar valandėlę, bet paukšteliai nebesugrįžo… Pakilau eiti. Trumpindamas kelią per jauną mišką, pakėliau ten dienojusią briedę su metų amžiaus jaunikliu, bet vos pastebėti jie pasitraukė gilyn į mišką ir nuėjo savais keliais. Eidamas toliau, atželiančios kirtavietės pakraštyje suradau keletą sniegenų, o jau visai prie namų pabaidžiau snaudusį kiškį.

    Vasario mėnesį prasidėjus atlydžiams, vis tęsiau savo pasivaikščiojimus. Viena bėda – dienos metu aptirpęs sniegas naktį pašaldavo ir rytais po kojomis trupėdavo su tiesiog pragarišku triukšmu. Miške einantys žvėrys gerai girdėdavosi bent jau per pusę kilometro, o aš pats – bent per kilometrą tai tikrai… Pėdsakus buvau apsižiūrėjęs, tad vietas pasalai jau apgalvojau ir teliko ten nukakti kuo anksčiau, kad per iki aušros likusį laiką pasimirštų mano keliamo triukšmo poveikis. Paprastai valandos užtenka, bet garantijos nėra. Taigi skubėjau nuvažiuoti iki tolimiausio galimo taško, nuo kurio jau planavau eiti pėsčiomis. Ir štai – vis dar tamsoje automobilio šviesos prie pat tos vietos, kur norėjau palikti automobilį, apšviečia briedį… Sustoju, išlipu, pasiimu fotoaparatą, o briedis tuo metu neskubia briediška žingine kerta kelią ir išnyksta tarp jaunų eglaičių. Nieko nematau, tik ilgai ilgai girdžiu vis tolstantį traškesį… Ką gi, girioje ne vienas briedis… tikiuosi. Ir tikrai, vos už poros šimtų metrų retinimo kirtime išgirstu traškesį. Sustoju, priklaupiu, statau trikojį. Per ieškiklį surandu siluetą – briedis. Lyg ir ne vienas… Sparčiai švinta. Aš tupiu be judesio ant kelio, bandau sufokusuoti rankiniu būdu. Išlaikymas – sekundė. Menkiausias žvėries judesys, ir vietoje jo kadre lieka tik rusva migla… Kiek laiko pastoviniavę ir pagraužę prikirstų šakų, briedžiai pamažu nutolsta. Apėjęs sklypą, randu briedę pakanalėje. Ji pasisukioja kanalo šlaite, ilgai žiūri į kitą pusę, paskui prieina kiek arčiau manęs ir pradeda skabyti eglės šakų galus. Iš už griovio sugrįžta jos jauniklis, per pagriovyje sukrautas šakų krūvas tematau jo ausis. Pasistiprinę abu kerta griovį ir nueina į sengirę. Ten tolėliau nedidelis plynas kirtimas, kuriame tikėjausi dar susitikti, bet pusvalandį veltui palaukęs vykdau ankstesnį planą ir nueinu į planuotą vietą. Tyla vos ne visiška, tik geniai nepailsdami kala savo kalvėse. Išgirstu tolumoje trakštelint lūžtančią šakelę, po kiek laiko – jau arčiau. Po kelių minučių mano stebimą liniją sparčiu žingsniu kerta briedė su savo globojamu jaunikliu ir laužydama apledėjusio sniego plutą nutolsta. Už pusvalandžio į tą pačią liniją išeina stirninas su dygstančiais rageliais, papešioja pernykštę žolę ir nukilpoja į jaunuolyną. Pradėjo dienotis, kylanti saulė nuauksino karklų ir berželių viršūnes… Sėdėjau ir svajojau. Staiga netoliese kažkas pažeme sušmėžavo – per liniją vingiuodama tarp žolės kupstų savo reikalais skubėjo kiaunė. Gaila, ją pastebėjau tik įbėgančią į jaunuolyną, tad šmėžuojančio tarp medelių vikraus gyvūno nufotografuoti nepavyko. Labai šviesaus kailio egzempliorius pasitaikė, tokios rudeninio javų aukso spalvos. Rytojaus rytą vėl buvau miške, tačiau draugiją man palaikė tik vos ne visus stuobrius aplinkui kalantys geniai ir čirškiantys smulkiųjų giesmininkų pulkeliai, keliaujantys medžių viršūnėmis. Pasėdėjęs pustrečios valandos, nusprendžiau, kad pakaks, ir nuėjau pažiūrėti, kaip kvartalinė linija atrodo toliau, ar daug ten žvėrių takų. Ir ką gi – suskleistas trikojis su fotoaparatu ant peties, ant rankų storos pirštinės, o tiesiai prieš mane ant linijos stovi briedė ir nusisukusi žiūri į kitą pusę… Faktą užfiksuoti pavyko, tačiau tokios progos pasitaiko nedažnai…

    Šį savaitgalį pradėjau jau tradiciškai – ryte kėliausi kuo anksčiau ir skubėjau į mišką. Planas buvo paprastas – prieš savaitę matytoje vietoje nufotografuoti briedį. Maždaug įtariau, kada ir kur jis turėtų praeiti. Viskas būtų pavykę kuo puikiausiai, jei ne vienas „bet“. Nors žadintuvą užsistačiau, tačiau jis kuo sąžiningiausiai tylėjo, laukdamas artimiausios darbo dienos! Tad kol nubudęs varčiausi lovoje laukdamas jo ženklo, veltui bėgo brangios minutės. Žodžiu, miške buvau jau švintant, pavėlavęs visą valandą… Ir tada išgirdau jį – .pirmąjį gervės klyksmą šiais metais. Ji skrido viena, nuo Žuvinto pusės link Buktos girios vidurio. Ir klykavo. Gal iš džiaugsmo, kad laimingai sugrįžo, gal iš vienatvės…. Taip brėkštančiame danguje tarp medžių šakų šmėstelėjo ir nutolo skrendančios gervės siluetas, o jos trimito aidas vis tilo, kol ištirpo tolumoje. Po to nuėjau į numatytą susitikimo su briedžiu vietą. Žinoma, už laukinį žvėrį negali garantuoti, yra tik didesnė ar mažesnė prognozės tikimybė. Jis gali ateiti anksčiau, vėliau, o gali ir kitu taku pasukti. O jam kas – jo dienos, jo naktys… Šį kartą aš pavėlavau. Kai nuėjau į numatytą vietą, briedis jau stovėjo ant linijos. Artyn sėlinti nebuvo prasmės, po kojomis traškantis apledėjęs sniegas vis tiek būtų išdavęs, tad iš tolo per pernykščių žolių užuolaidą pliaukštelėjau kadrą „prisiminimui“ ir pabandžiau laukti už kvartalo. Deja, norai – norais, o realybė lieka realybe. Neatėjo. Laikas jau buvo vėlokas, bet tądien namo neskubėjau, tad po eglaite įsitaisiau laukti. Gal valandą buvo ramu, po to tolumoje pasirodė vieniša stirnaitė. Pasiganė ir neskubėdama nuėjo savo keliais. Dar po pusvalandžio pakilau. Grįžti reikėjo per tą pačią vietą, kur mačiau stirnaitę. Vos tik iki ten nuėjau, lig šiol toks tylus miškas tiesiog sprogo nuo garsų – tolyn per išverstus medžius šuoliavo stirnos, iš už jaunuolyno piktai lojo stirninas, kriuksėjo šernas, jo gentainiai lyg maži šarvuočiai knyslės tiesumu spruko tolyn, laužydami pakeliui pasitaikiusias šakas. Pasirodo, kol sėdėjau laukdamas, netoliese mano praeito tako dienoti įsitaisė šernai, o netrukus į ten priklydo ir stirnų būrelis.

    Kitą rytą nevėlavau. Bet… žvėris pasirinko kitą taką. Pasėdėjęs trejetą valandų, nuėjau pasidairyti naujų vietų. Nieko gero, tik neblogai pasivaikščiojau. Pasukau link automobilio. Miške vėl klykavo gervė. Apsukęs nedidelį lankstą, radau ją ten pat pagriovyje, kur buvau fotografavęs briedę. Gražus paukštis. Mielas ateinančio pavasario ženklas.

    Vaidas KARPAVIČIUS

    Autoriaus nuotraukos.

    Kėkštas gražuolis. Geltonoji starta, patelė. Eglynų gyventoja juodoji zylė. Mėlynoji zylutė dairosi kąsnelio. Gal geriausiai visų pažįstama didžioji zylė. Pilkoji zylė. Lietuvoje yra dvi rūšys - paprastoji ir šiaurinė, bet man jos labai panašios. Baltas Buktos girios rūbas. Mėlynoji zylė ant kelmelio. Geltonosios startos patinėlis - citrinos geltonumo. Iš viršaus viską akylai stebi kranklys. Miško puošmena – juodagalvė sniegena. Skuodžia pabaidytas pilkasis kiškis. Briedė su metų amžiaus jaunikliu kirtavietėje. Briedė pakanalėje. Kol mama vaišinosi eglišakėmis, jauniklis buvo miške, už griovio. Dairosi stirninas. Nepasiruošusiam fotografui pozuoja briedė. Į mišką ateina pavasaris. Briedis už rykštenės užuolaidų. Miško proskynoje ganosi stirnaitė. Pirmoji 2015 metų Buktos miško gervė. Mėlynoji zylė - puiki akrobatė. Ir už ką mažam paukšteliui tokia žmogaus dovana? jquery photo viewerby VisualLightBox.com v6.1

    Karlas Gustavas Jungas

    0

    "Galime visą gyvenimą manyti, jog vadovaujamės tik savo galva, ir niekada nepastebėti, kad svarbiausiais momentais tebuvome statistai pasaulio teatro scenoje. Esama mums nežinomų faktų, kurie veikia mūsų gyvenimą, ir ypač todėl, kad jie yra pasąmoniniai".

    Jaunieji marijampoliečiai savo miestui padovanojo virtualų miesto gidą

    1

    Ne daugelis Lietuvos miestų gali pasigirti turintys unikalią programėlę mobiliesiems telefonams, skirtą vienoje vietoje rasti visą informaciją miestiečiams ir miesto svečiams. O štai jaunieji marijampoliečiai sukūrė programėlę „Miesto meniu“, kuri padės visiems, norintiems gerai praleisti laiką, skaniai pavalgyti, rasti tinkamą viešbutį ar išsikviesti taksi.  „Apps‘as“ skirtas tiems, kurie neturi daug laiko ieškoti informacijos, pabirusios interneto platybėse, ir nori viską rasti nedelsiant! Programėlė, išleista dar tik vasario pradžioje,  tampa vis populiaresnė tarp marijampoliečių.

    Programėlės idėjai tapti realybe padėjo neseniai Marijampolėje atsidariusi „Jaunųjų inovatorių bazė“, kurioje ir vyksta visas kūrybinis procesas – komanda diskutuoja, programuoja ir renka įvairiausią informaciją. „Miesto meniu“ kūrimas pareikalavo daug pastangų ir laiko: dar vasarą pradėta vystyti idėja vartotojus pasiekė tik šį mėnesį, tačiau kūrybinė komanda jau dabar įsitikinusi, kad greitu metu galime tikėtis programėlės patobulinimų. „Miesto meniu“ – nekomercinis produktas, prie kurio kūrimo prisideda tik jauni Marijampolėje besimokantys žmonės.

    „Miesto meniu“ galima rasti daugybę naudingos informacijos: artėjančių renginių, lankytinų vietų, maitinimo ir apgyvendinimo įstaigų, transporto ir kt. išsamius aprašymus, o programėlėje įdiegti žemėlapiai palengvins vartotojų paieškas. Pasitelkdami originalų dizainą ir naujausius technologinius sprendimus, programėlės kūrėjai kuria tokį produktą, kuriuo naudotis yra ne tik naudinga, bet ir smagu. Projekto vadovas Matas Kaminskas tikisi, kad programėlė bus naudinga ne tik marijampoliečiams, bet ir miesto svečiams: „Programėlėje visą informaciją galima rasti ne tik lietuvių, bet ir anglų kalbomis. Ne be reikalo programėlės šūkis yra „Virtualus miesto gidas“. Tikimės, kad ji bus ne tik marijampoliečių, bet ir turistų vedlys, be abejo, daug paprastesnis ir išsamesnis nei popierinis žemėlapis“. Jaunasis programuotojas yra užtikrintas, kad jo komandai pavyko sukurti produktą, kuris bus populiarus tarp Marijampolės gyventojų ir atvykstančių svečių. Komandą sudaro Marijampolėje besimokantys studentai ir moksleiviai, kuriems svarbu, kokiame mieste jie gyvena.

    Taigi nuo šiol visą aktualiausią informaciją apie Marijampolę galime rasti vienoje vietoje – programėlėje „Marijampolės miesto meniu“. Jums tereikia parsisiųsti „Miesto meniu“ ir patiems įvertinti. „Apps‘ą“ rasite „Google Play“ parduotuvėje!

    Greta GELGOTAITĖ

    Kūrybinė komanda. "Marijampolės miesto meniu". "Marijampolės miesto meniu". "Marijampolės miesto meniu". jquery photo viewerby VisualLightBox.com v6.1

    P.S. Programėlę galite atsisiųsti paspaudę šią nuorodą:             https://play.google.com/store/apps/details?id=com.miesto.meniu.app&hl=lt

    „Atgimęs“ Meškučių piliakalnis

    0

     

    Tikriausiai daugelis iš jūsų žinote ar bent jau girdėjote apie Marijampolėje esantį Meškučių piliakalnį, kurį kai kas dar vadina ir Marcinkalniu. Jeigu neteko apie jį girdėti ir regėti savo akimis, tai turiu pasakyti, kad šis piliakalnis stūkso Pabaigų kaimo žemių rytiniame pakraštyje ties riba su Tarpučių kaimo žemėmis ir šiuo metu yra Marijampolės miesto teritorijoje. Iš karto noriu pabrėžti, kad tai nėra visų puikiai įsivaizduojamas piliakalnis, kuris primena į krūvą sustumtas žemes. Mano minimas piliakalnis labiau asocijuojasi su skardžiu, kitaip dar vadinamas atodanga. Ši atodanga nei didelė, nei maža – 15 metrų aukščio. Piliakalnį 2007 m. išaiškino, o 2010 m. žvalgė Vilniaus universiteto archeologinė ekspedicija. Nuslinkusios aikštelės pakraščiuose aptikta kultūrinio sluoksnio pėdsakų: degusio molio tinko, lipdytos lygios ir grublėtos keramikos šukių. Buvo nuspręsta, kad piliakalnio prieigose, kurios datuojamos I tūkst. pr. Kr. pabaiga–XIII a., vyko gyvenimas. Tad štai tokia trumpa Marijampolėje esančio piliakalnio istorija. Tačiau aš tikrai noriu papasakoti ne apie istoriją (nors mokykloje ji man sekėsi gana neblogai).

    Šiandienos jaunimui ši vieta labiau asocijuojasi ne su kultūrine ar istorine verte, o su pramogomis. Dar vidurinės mokyklos laikais kartais užsukdavau į šio piliakalnio apylinkes ir beveik visuomet jį rasdavau „linksmoje kompanijoje“. Drįstu taip teigti tik iš savo asmeninės pozicijos, kadangi daugeliu atvejų sutikti žmonės linksmindavosi su įvairiais gėrimais arba kur kas intymiau pažeidinėdavo visuomeninę rimtį ir tvarką. Tik vargu ar pačiam piliakalniui būdavo linksma. Jei šiomis dienomis ten ir nesutinku jokios „gyvos dvasios“, tai gana dažnai atrandu požymių apie čia vykusią „čionykščių“ veiklą. Tikriausiai jau įtariate, kad tai nėra keramikos, titnago  ar kiti senų rakandų likučiai.

    Šis piliakalnis yra išties nuostabus, nes mūsų akims dovanoja įstabius vaizdus, o širdžiai – ramybę ir harmoniją. Tačiau jis taip pat puikus pavyzdys, kaip nėra prižiūrimi Lietuvos kultūros vertybių saugomi objektai. Mes puoselėjame miesto centrą, giriamės nuveiktais darbais, tačiau užmirštame mūsų miesto šaknis. Galbūt mane visi dabar nuteisite ir prikalsite prie kryžiaus, bet aš esu tiesiog toks žmogus, kuriam daug labiau rūpi ištrūkti į šalia miesto esančią gamtą ir ja žavėtis, nei vaikščioti dulkinomis jo gatvėmis. Mylėkime ir puoselėkime mūsų miesto gamtos vertybes!

    Šarūnas MARTIŠIUS

    Autoriaus nuotraukos.

    Informacijos šaltinis:

    http://www.marijampolesblogas.net/scaronar363no-blogas/atgimes-meskuciu-piliakalnis

    jquery photo viewerby VisualLightBox.com v6.1

    Viltenis Dzemijonas: konkursai, projektai praeina – muzika lieka

    1

     

    Daugelis nė neįtartų, kad šis vaikinukas iš Marijampolės yra tiesiog paprastas septintokas iš Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos. Tačiau iš savo bendraamžių jis išsiskiria tuo, kad sužavėjo net patį atlikėją Marijoną Mikutavičių. Kaip jis tai padarė? Ogi dalyvaudamas grandioziniame TV3 televizijos projekte „Lietuvos talentai“. Audringai scenoje brazdinęs gitarą bei ritmingai mušęs būgnus pagal garsios britų grupės „Led Zeppelin“ bei amerikiečių „Green Day“ kūrinius, Viltenis pelnė žiūrovų simpatijas ir pateko į geriausiųjų dešimtuką. Šiandien jis teigia, kad savo dalyvavimą „talentuose“ jis jau primiršęs, nors ir dažniau susilaukia dėmesio iš aplinkinių. Kaip jis pasakoja, didelių pokyčių ir neįvyko, todėl dideliuose šlovės spinduliuose nesimaudo. „Mūsų savaitei“ pavyko pakalbinti Viltenį ir sužinoti, kaip jis atrado muziką, kokiomis nuotaikomis jis gyvena šiandien, kaip jam sekasi mokykloje bei kokių planų turi ateičiai.

    Anketą į „Lietuvos talentus“ užpildė pats

    Vilteniui scena nėra svetima. Jaunasis atlikėjas, be pasirodymo „Lietuvos talentuose“, yra dalyvavęs jaunųjų talentų konkurse „Vunderkindai“ bei prieš kelerius metus grojęs LNK projekte „Supermiestas“. Pastarajame jis kartu ruošėsi ir grojo su grupe „Rebelheart“. Paprastam žiūrovui stebėti grojantį devynmetį su gan žinoma Lietuvoje roko grupe neįprasta, tačiau pats Viltenis, lygindamas tai su vėliausiu pasirodymu „talentuose“, nelaiko prasmingu savo gyvenimo įvykiu. Tačiau būtent po pasirodymo „Supermieste“ Viltenį pastebėjo Lietuvoje žinomas aktorius, choreografas Gytis Ivanauskas, kuris pakvietė vaikinuką suvaidinti „Laiko“ personažą bei sugroti mušamaisiais jo pastatytame spektaklyje „Marko (Kavolių kabaretas)“. Be to, būdamas 10 metų su grupe „GeorgeMo&TeensinBlues“ 2012 metais dalyvavo „Suwalki Blues Festival“ Lenkijoje.

    Užpildyti „Lietuvos talentų“ anketą Viltenis nusprendė pats: „Pamačiau reklamą, pagalvojau – o kodėl gi ne?“ Pasiruošimas atrankai bei vėlesniems pasirodymams užėmė nemažai laiko, dėl jų jis praleido didžiąsias metų šventes – Šv. Kalėdas bei Naujuosius. Tačiau, kaip jis sako, visa tai atsipirko gražia patirtimi. Charizmatiškai scenoje atlikęs pasirodymus, lydimas didelio pasitikėjimo savimi, jaunasis atlikėjas pelnė tiek komisijos, tiek žiūrovų palankumą, taip patekdamas į superfinalą. Paklaustas, kaip aplinkiniai vertino jo pasirodymą projekte, Viltenis neslėpė: buvo labai teigiamų atsiliepimų, bet buvo ir tokių, kurie nesidžiaugė atlikėjo sėkme. Visgi vaikinas džiaugiasi, kad prasiplėtė pažįstamų žmonių ratas, o jis tapo labiau atpažįstamas. Po pasirodymo Viltenis sulaukė nemažai dėmesio: jį sveikino mokyklos direktorė Asta Ivoškaitė, mokytojai, klasės draugai, artimieji. Paklaustas, ar po dalyvavimo projekte sulaukia pasiūlymų groti, Viltenis nedvejodamas atsakė, kad niekas nepasikeitė, viskas liko taip, kaip ir anksčiau.

    Natas atpažįsta iš klausos

    Muzika Viltenį lydi nuo pat mažumės. Jo tėtis muzikuoja, todėl nenuostabu, kad Viltenis tai perėmė iš jo. Tėtis, anksčiau pats grojęs būgnais, truputėlį moka groti ir gitara, taigi dažnai pažarsto patarimų pačiam Vilteniui. Visgi, kaip teigia pats vaikinas, jis esąs labiau savamokslis, daugiausiai grojantis iš klausos. „Pirmus būgnus pradėjau konstruoti iš kibirų būdamas trejų metų, o tikruosius  gavau būdamas septynerių. O štai prieš keletą metų gavau ir gitarą“, – sako jis.  Viltenis teigia pradėjęs mokytis nuo pačių paprasčiausių akordų, o paskui, pramokęs geriau mušti būgnus bei zirzinti gitara, pradėjo groti žinomų užsienio roko grupių populiariąsias dainas. Štai, per pirmąjį pasirodymą „talentų“ konkurse jis atliko grupės „Led Zeppelin“ kūrinį „Rock‘n‘Roll“, po kurio komisijos narys Marijonas Mikutavičius neteko amo. „Šiuo metu man šių abiejų instrumentų visiškai pakanka“, – paklaustas, ar neplanuoja imtis dar kokio kito muzikinio instrumento, vaikinukas atsakydamas neslėpė, kad šiuo metu jis labiau susikoncentravęs ties gitara, bet ir pabrėžė, kad būgnų jokiu būdu neapleis.Viltenis sako esąs sukūręs keletą muzikinių kūrinėlių, tačiau kol kas jų niekur neviešina. Jis mieliau groja jam labiausiai patinkančių žinomų grupių „Nirvana“, „Red Hot Chilli Peppers“, „Sex Pistols“, „Royal Blood“, „Millencolin“ bei daugelio kitų melodijas.

    Nors „talentų“ konkursas jau seniai pasibaigęs, Viltenis nesėdi vietoje. Šiuo metu jis kartais  groja su merginomis grupėje „Sound Effects“. „Nuolatinių repeticijų nedarome, pasirepetuojame prieš pradėdami koncertuoti. Koncertuojame nedažnai, tačiau vienu metu buvo taip, kad ištisas dvi savaites grojome“, – sako jis. Vaikinukas teigia, kad šiuo metu negali pasigirti dideliu bendraminčių ratu, su kuriais galėtų susitikęs kartu paimprovizuoti. Nors ta pačia veikla užsiimančių pažįstamų jis ir turi, su jais groja labai retai.

    „Moksliuku“ savęs nevadina

    Viltenis – ne vienintelis savo šeimoje užsiimantis muzika. Pasak jo, šeimoje muzikuoja visi, nors mažosios sesutės gebėjimai dar nespėjo atsiskleisti. Kelerius metus jo tėveliai ir vyresnis brolis taip pat muzikavo savo malonumui. Viltenis teigia, kad jis, kaip ir brolis, yra melomanas. Brolis, kaip ir Viltenis, groja gitara, tačiau tobulėti toliau neketina.

    Viltenio polinkis muzikai turi gilias šaknis giminėje. Nors iš tėčio pusės muzikantų buvo nedaug, tačiau mamos tėtis dainavo chore ir buvo labai artistiškas žmogus. Paklaustas, ar tenka kartu groti visiems šeimos nariams, Viltenis atsako, kad tai įvyksta gana retai, nebent mėgėjiškai jis groja kartu su tėčiu.

    Šiuo metu Viltenis lanko septintą klasę Rimanto Stankevičiaus pagrindinėje mokykloje. Anot jo, jis nėra „moksliukas“. „Šiuo metu sekasi visai neblogai, bet šiaip trimestrų vidurkis kartais svyruoja“, – sako jis. Viltenis juokaudamas teigia, kad mėgstamiausia pamoka yra kūno kultūra. Jis tvirtina, kad labiausiai jam patinka humanitariniai mokslai. Patinka ir matematika, tačiau jos mokytis sekasi sunkiau. O kalbėdamas apie laisvalaikį, jis omenyje turi ne vien tik muziką. „Daugelis mano, kad visas mano laisvalaikis – tiktai būgnai ir gitara. Tai netiesa, nors šaltuoju metų laiku dažniausiai prie jų ir praleidžiu laisvalaikį. Atėjus vasarai, išsitraukiu dviratį, mėgstu žaisti krepšinį bei futbolą, na, o didžiąją dalį laisvalaikio praleidžiu su draugais“, – šypteli vaikinukas.

    Kalbėdamas apie ateities planus, Viltenis viliasi, kad suburs savo muzikos grupę bei plės jos veiklą: norėtų leisti albumus, koncertuoti įvairiuose festivaliuose.

    Viltenis norėtų padėkoti tėveliams, draugams ir visiems, palaikiusiems jį „Lietuvos talentuose“.

    Paulius KULBIS

    Asmeninio Viltenio Dzemijono albumo nuotraukos.

    Viltenis su LR Prezidente ir kitais konkurso  "Vunderkindai" dalyviais. Grojame! Su grupe "George Mo & Teens in Blues". Viltenis muzikuoja su tėčiu. Viltenis Dzemijonas. Scenoje – Viltenis! Festivalyje Lenkijoje. Festivalyje Lenkijoje. Scenoje – Viltenis! ("Vunderkindų" konkurse).  Su grupe "Rebelheart" projekte "Supermiestas". jquery photo viewerby VisualLightBox.com v6.1

    Žmogus – energijos jėgainė („Planetos „Žemė“ auditas“ tęsinys)

    0
    Romas Šimanauskas

     

    (Į pradžią)

    Kas nutinka, kai žmogus apvagiamas ir netenka energijos? Ogi viskas labai paprasta. Čia kaip su mūsų brangios Lietuvos ekonomika: kiek pinigų besurinktum, vis vien bus mažai. Ir jei padvigubintų visus mokesčius, vis vien po kokių metų pinigų ir vėl trūktų. Taip panašiai ir mūsų organizmas funkcionuoja. Taip jau Dievas yra sutvėręs, kad kiekvieną dieną mes gauname į savo vidinį „biudžetą“ tam tikrą energijos kiekį. Šis energijos kiekis yra daug didesnis nei reikalinga mūsų organizmui funkcionuoti. Ir pagal Aukščiausiojo nustatytą tvarką mes turėtume jos sukaupti tokį kiekį, kad nugyvenę pusę amžiaus pradėtume spindėti it deimantai saulės šviesoje. Bet taip nėra. Mūsų vidinio biudžeto išlaidos viršija pajamas. Realiai kalbant, mes turim energodeficitą. Ir kuo tas energodeficitas pasireiškia? Ogi tuo, kad energijos pradeda nebeužtekti visoms mūsų organizmo funkcijoms. Tada protingasis organizmas, kaip ir mūsų gerbiamas Seimas, tuos energijos likučius paskirsto svarbumo tvarka. Svarbiausioms organizmo sistemoms palieka dotacijas, kad ir apkarpytas, bet palieka. Tik štai bėda – energijos neužtenka viskam. O kadangi kai kurie organai lieka be energijos, tai jie serga. Mūsų genuose suprogramuota organizmo forma. Kiekvienas organas turi tam tikrus parametrus ir funkcijas. Ir viskas kruopščiai aprašyta genuose. Visam tam reikalui reikia palaikymo. Jei energijos trūksta, forma nepalaikoma. Tada ir prasideda visokios ataugos, augliai ir t.t. Mūsų imuninė sistema veikia panašiai kaip policija Lietuvoje. Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų, jei vieną dieną Seimas nutartų, kad neužtenka lėšų, ir nutrauktų policijos finansavimą. Kas atsitiktų? Ogi visa struktūra pradėtų pūti. Ją finansuoti imtų visokie iškrypėliai, banditai, vagys, reketininkai ir t.t. Tada mūsų geroji policija virstų vėžine ląstele. Vietoj to, kad padėtų gaudyti nusikaltėlius (virusus visokius), ji taptų tų virusų židiniu. Štai jums ir vėžinis auglys! Ir visoje Lietuvoje pradėtų veikti gerai organizuotos ir ginkluotos gaujos. Augliai paplistų po visą organizmą. Prasidėtų tikras pragaras. Visiškai tas pats principas veikia ir mūsų kūnuose. Kai atsiranda energijos stygius, sutrinka organizmo veikla, ir mes sergam. Tada bėgam pas chemikus (taip Indijoje vadinamos medikamentinės vaistinės arba tradicinės medicinos gydytojai: „chemist“). Ir šie skiria kažkokius chemikalus, kuriais bando išspręsti problemą. Šiuo atveju vaizdelis atrodytų taip: į „sugedusį“ miestą, kur policija dirba mafijai, atskrenda lėktuvas ir išpila ant viso miesto tonas kalio cianido ar kitokių nuodų. Išnuodija visus žmones: banditus, policininkus, kūdikius, vaikus, senelius. Mediciniškai problema išspręsta – mafijos nėra. Pacientas „pagydytas“. Teoriškai miestas stovi, kaip stovi ir Černobylis, bet praktiškai negyvenamas. Ar čia gydymas? Tai vadinama pasekmių šalinimu. Bet teoriškai niekas nesikeičia. Yra tokia rusiška patarlė: „Cвятого места долго пусто не бывает“ (šventa vieta ilgai tuščia nebūna). Po kiek laiko tame pačiame mieste vėl užsiveisia gaujos ir vėl prasideda Armagedonas. Priežastis juk nepašalinta! O priežastis – finansavimas – energija. Kur stipri policija, ten silpnas nusikalstamumas. Tad stiprinkime imunitetą, suteikdami jam finansavimą – duodami energijos tiek, kiek reikia. Pradės gyti įsisenėję ligos, naujų neatsiras. Naujajame Testamente yra parašyta tokia istorija, kur pasakojama apie apaštalą Paulių gabenusį laivą, kuris sudužo prie Maltos salos, tačiau keleiviai išsigelbėjo. Susikūrę laužą, jie šildėsi ir džiovinosi rūbus. Kai Paulius ėmė sausų šakų, kad įmestų į laužą,  iš ten iššoko nuodingiausia gyvatė ir įsisegė Pauliui į ranką. Jis tik nupurtė gyvatę į ugnį ir viskas tuo baigėsi. O paslaptis yra ta, kad apaštalas Paulius buvo tiek sukaupęs vidinės energijos, jog net nuodingos gyvatės įgėlimas jam visiškai nieko nereiškė. Jo organizmas turėjo tokią stiprią apsauginę sistemą, jog tuos nuodus suskaldė į nekenksmingus cheminius junginius ir pašalino lauk.

    Pats didžiausias turtas mumyse yra toji gyvastis. Kai jos yra, žmogus gali kurti, džiaugtis, mylėti, būti laimingas, sveikas.

    Kas atsitiko, kad žmonės tos energijos neturi? Kur tos „biudžeto skylės“, kur ta energija dingsta? Kaip pasiekti energodefliaciją? Ar tai įmanoma kiekvienam? Gal tai tik superžmonėms – mutantams? Ar aš galiu to pasiekti? Štai klausimai, kurie ateina į sveiko proto smegeninę. Suvokę, kas ir kur mus apvagia, mes labai lengvai galėsime atsikratyti vagišių ir užsikamšysime savo vidinio biudžeto skyles. Aptarsime nusikalstamų struktūrų sandarą ar, kitaip sakant, panagrinėsime vagis, kurie vagia iš mūsų gyvybinę energiją arba gyvastį. O principas labai paprastas. Yra bekūnės būtybės, kurių žmogus nemato, jei žiūri tik savo kūno akimis. Tos būtybės neturi gyvybinės energijos, nes ji gaunama tik iš Dievo. Labai seniai jos nutraukė harmoningą ryšį su savo Kūrėju ir liko be gyvybinės energijos. Ir jos dabar kenčia klaikiausią energijos badą. Kitaip sakant, laikosi žiaurios dietos. O žmonėms Dievas ar, jei norite, Visata dovanoja kasdieninį kiekį tos energijos. Todėl mes turime būti harmonijoje su Dievu ar Visata. Tik tokiu būdu ta energija pasiekia mus. Tad darosi visiškai aišku, kur čia „šuo pakastas“. Visatoje gyvybinės energijos paklausa milžiniška, o pasiūla štai čia, žemėje, mąžta. Yra tokios aklos būtybės, kurios taškosi į visas puses Visatos valiuta. Kodėl gi neatimti iš tų „aklų kurmių“ tai, ko jie nevertina? Tai ir vyksta. Mes apvaginėjami kiekvieną dieną. Kadangi yra toks įstatymas, jog bekūnės būtybės negali naudoti jėgos ir priversti ką nors daryti prieš žmogaus valią, tai jos imasi įvairiausių gudrybių, kaip padaryti, kad žmogysta savo valia joms tai atiduotų. Žmogų apgauna ir iš jo paima tai, kas brangiausia, duodant už tai kokį nors niekniekį. Arba išvis nieko neduodant, tik išbalansuojant žmogų, turint tikslą pažeisti žmogaus vidinę mikrovisatą. Ir viskas. Ir pradeda žmogus „kraujuoti“ savo gyvastim. O tos būtybės „pasidaro banketą“ ir puotauja rydamos tą gyvastį. Tos būtybės turi savybę perduoti žmogui mintis ir jausmus. Ir tos gudrybės kuo puikiausiai veikia tol, kol žmogus to nežino. Kad mano pasakojimas neatrodytų it Žiulio Verno romanas, iš karto, „neatsitraukdamas nuo kasos“, pateikiu tokių atvejų praktinius pavyzdžius. Štai tas garsusis dešimtukas.

    10. Dešimtą vietą užima norai.

    10 Štai istorija. Prie Albino prislenka nematoma būtybė ir pradeda jam siuntinėti mintis, kurios aiškiai nukreiptos į kaimyną Petrą, kuris nusipirko naują „Mersedes“ markės automobilį. Albiną pradeda kamuoti šlykštus antipatijos jausmas Petrui. Aukos galvoje pradedama tiesioginė minčių transliacija: „Tu asilas, visą gyvenimą dirbai ir turi tik supuvusį „opelį“, o čia, matai, tas buožė, pusę metų užsienyje pabuvo ir važinėja su nauja mašina“. Ir Albinas pradeda nekęsti Petro. Albinas, vedamas šio „tauraus“ jausmo, negali užmigti. Jis keliasi iš lovos ir mėnesienos šviesoje braukia vinimi per naujutėlaičio „mersedeso“ dureles. Tada Albiną užvaldo palaima ir jis, parėjęs namo, užmiega kūdikio miegu. Štai pirmas kablys, ant kurio tos nematomos būtybės pakabina paprastą žmogų. Bet per visą šitą laiką Albinas prarado savo gyvybinę energiją. Žemųjų vibracijų jausmai, tokie kaip geismas, pavydas, neapykanta, atidaro mūsų apsauginį kokoną, ir iš mūsų išeina gyvastis, išeina gyvybinė energija, kurią, aišku, suvartoja tų juodų minčių autorius. O autorius yra astralinė būtybė, kuri siunčia juodas mintis. Tad Albinas tapo auka. Jis buvo apvogtas. Ilgainiui toks gyvenimo būdas priveda žmogų prie energobado. Dėl to žmogus suserga. 

    Pasekmės. Senovės Kinijos medicina, senovės Indijos raštai pastebi, kad pavydas sukelia onkologinius susirgimus, psichikos ir širdies ligas, silpnina imuninę sistemą. Štai jums ir atsakymas. Priežastis – pavydas, koncentravimasis į svetimą turtą, geidimas svetimo. O įdomiausia, kad senovės šventraščiai taip pat dėl to mus įspėja. Štai nurodymas: „Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo – nieko, kas yra tavo artimo“.*1  Pasirodo, visos tiesos guli mums po nosimi jau daug tūkstantmečių. Ir net nebūtina išmanyti nei kinų, nei indų medicinos.

    Apsauga. O apsisaugojimo būdas nuo tokio minčių terorizmo labai paprastas. Tereikia žinoti, kad kažkas gali siųsti mums mintis, ir reikia jas atpažinti. Pastebėjus, jog kažkas bando mums sukelti pavydą, reikia daryti priešingai. Valios pastangomis nulaužti savo nuostatą. Kitas žingsnis – savo mintyse linkėti pavydo objektui, šiuo atveju Petrui, įsigyti ir kelių aukštų namą miesto centre, ir dar turėti dešimtis kartų daugiau pinigų, nei jis turi dabar, ir atostogauti Meksikoje kiekvieną žiemą. Tada vietoj prarandamos energijos mes kaip tik pajuntame ramybę ir džiaugsmą, o tai ženklai, jog mes to, kas vertinga, nepraradome, o išsaugojome tai, kas neįkainuojama. Taip pat apsisaugojome nuo onkologinių ligų ir sustiprinome imuninę sistemą.

    9. Devintą vietą mūsų dešimtuke užima melavimas, apkalbinėjimas, šmeižimas.

    9Tai vyksta labai paprastai. Štai pavyzdys. Prieina nematomos būtybės ir pradeda kirbinti Leokadiją papasakoti didžią naujieną apie Anzelmą, kad pastaroji valkiojasi ir paleistuvauja su kažkokiu vyresniu vyru. Matyt, gerai jis jai moka už fiziologines paslaugas. Mat pati Leokadija matė, kad Anzelma mieste vaikščiojo su juo. Ir paleidžia per visą parapiją gandą, jog Anzelma – ištvirkėlė. O tuo metu Anzelma bando parodyti apylinkes neseniai iš užsienio atvykusiam savo pusbroliui. Ir kadangi tų gandonešių šioje parapijoje daug, tai Anzelma netrukus sužino, ką apie ją Leokadija porino. Ką darys apkalbėtoji? Tada ir įvyksta konfliktas. Šios dvi ponios susivaidija, ir jų gyvastis pradeda taškytis į visas puses. Ten ir susirenka pasimėgauti tikrieji apkalbų autoriai. Neįtikėtina? Paistalai? Jei netikite, kad ne žmogus – viso blogio šaltinis šioje žemėje, o tos būtybės, padarykite eksperimentą. Pabandykite susikoncentruoti prie vieno darbo, na, kad ir prie bulvių skutimo. Pabandykite skusdami bulves galvoti tik apie bulvių skutimą ir stebėkite, kas prote vyks. Jūs pamatysite, jog nei iš šio, nei iš to, kur buvus, kur nebuvus, atlekia absoliučiai nesusijusi su duotu darbu mintis ir užsisuka galvoje lyg pikta dainelė, kurios niekaip iš galvos iškraustyti negali. Paeksperimentavus keliolika kartų, pasidaro aišku, jog ne tu tų minčių autorius, o jos atskrenda iš kažkur anapus. Tos mintys būna visokios, kaip ir visokių būtybių kirba aplinkui. Piktosios būtybės bando įdiegti piktas mintis, kurios veda į pavydą, pyktį, baimę, ir t.t. Čia ne tavo kūryba, ne tavo mintys! Tik tai supratęs žmogus gali išsivalyti nuo dvasinių parazitų. Pirmas žingsnis – suvokti, kad kažkas gali į tavo galvą pasiųsti mintis. Štai kokia apgavystės anatomija ir seka: pirma ateina mintis, ta mintis pagimdo jausmą, o tas jausmas išjudina ir visą kūną ką nors veikti. Šiuo atveju – apkalbinėti, juodinti, šmeižti, meluoti. Kaip dabar žinote, jūsų protuose gali šeimininkauti kitos būtybės, jos kada nori gali užeiti ir daryti, ką nori, nori prišiukšlinti – ir prišiukšlina. Tad tai žinodami ar leisite, kad jūsų galva būtų kaip viešnamis? O čia dar senoviniuose ritiniuose aprašytas nurodymas: „Neliudyk neteisingai prieš savo artimą“. *2 Liudyti prieš savo artimą – tai kalbėti kitam ar kitiems neteisybę ar neigiamus dalykus apie tau pažįstamą žmogų.

    Pasekmės. Rytų išminčiai pastebi, kad melas sukelia alkoholizmą, grybelinius susirgimus, silpnina imuninę sistemą. Kritikavimas sukelia artritą ir kasos uždegimus. Konfliktiškumas sukelia skydliaukės ligas.

    Apsauga. Ir čia apsisaugojimas itin nesudėtingas. Kai tave bando priversti kalbėti apie kažką blogai, tegul tai ir tiesa būtų, nekalbėk to kitam žmogui. Jei jau negali nekalbėti, tai susirask tą žmogų, kurį nori apkalbėti, ir pasišnekėk apie jo reikalus su juo ir niekuo kitu, o tik su juo. Dažnai, pakalbėjus su tuo žmogumi, visos „oro pilys sugriūva“, ir pasirodo, kad iš viso to buvo tik didelis oro burbulas. O pats geriausias apsisaugojimo būdas – tai daryti priešingai, nei tau liepia. Jei liepia kalbėti blogai, kalbėk specialiai tik gerai. Net ir žiauriausias nusikaltėlis turi kažką teigiamo. Na, jei visai nerandi ką teigiamo pasakyti, tai gali sakyti, jog jis turi gražius dantis. Esmė ta, jog kai tave bando sukoncentruoti prie neigiamų kažkokio žmogaus savybių, koncentruokis prie teigiamų. Tada nebūsi sportinis asilas, kuris vadeliojamas kažkokių nelegalių astralinių būtybių. Ir tuomet mažiau reikės lankytis vaistinėse.

    8. Aštuntą vietą mūsų dešimtuke užima vagystės.

    comks15789.jpg  BurglarYra tokia „liga“ – kleptomanija, kai žmogus negali užmigti ko nors nepavogęs. Jį apima nerimas ir kamuoja tol, kol apsivagia. Tai ne psichinė liga: tas žmogus užvaldytas parazitinės astralinės būtybės. Ir ta būtybė siunčia jam tuos nepatogumo, nerimo, kančios jausmus ir tokiu būdu jį valdo. Kitais, lengvesniais atvejais žmogus nėra ištisai valdomas, bet periodiškai tų parazitų puldinėjamas. Jam pradeda integruoti visokias „privatizavimo“ mintis. Na, pavyzdžiui, „kanceliarinis“ darbuotojas dirba valdiškoje įstaigoje. Jis tempia namo viską, kas papuola: popierių, sąvaržėles… Valdišku spausdintuvu spausdinasi knygas. Arba valdiška transporto priemone važinėja privačiais tikslais. Tai taipogi priskiriama prie vagysčių. O korupcija priskiriama prie sunkaus tipo vagysčių. Kas dirba kokioje nors gamykloje, būtinai ką nors išneš: ar metalo, ar siūlų, ar dar kokių gėrybių. Vagia ir tas, kuris perka vogtus daiktus. Jis paprasčiausiai nusikaltimo piramidės apatinė grandis. Senovės išminties ritiniuose yra nurodymas: „Nevok“.*3 Kai žmogus vagia ar neteisėtai savinasi ką nors, jis pats savo gyvenime sukuria negatyvų sūkurį. Kur pažeidžiamas energijų balansas? Žmogus iš Visatos paima daugiau nei jai atiduoda, kitaip tariant, skolinasi. Skolos kaupiasi. Kadangi gamta vakuumo nemėgsta, tai ji jį išlygina. Ir pasipila nelaimės tam žmogystai: lūžta automobilis, kažkas jį apvagia, genda buitinė technika, pabyra sveikata – ir viskas kainuoja daugybę pinigų. Dažnai statistiškai 1 pavogtas euras atneša nuo 4 iki 7 eurų nuostolių. Vienas stambus Lietuvos verslininkas, išgirdęs šią teoriją, pasikvietė buhalterį ir liepė atnešti paskutinių dviejų metų nuostolių ataskaitas. Mat tas verslininkas savo gamybai pirkdavo dvigubai pigesnių žaliavų, aiškiai suprasdamas, jog tos žaliavos kažkur pavogtos ar iš kažkur išneštos. Ir buhalterio ataskaita parodė, jog iš karto po pigių detalių užpirkimo prasidėdavo įdomūs dalykai. Sugesdavo įranga, darbuotojams nesisekdavo ir jie darydavo daug broko, sudegdavo smulkūs įrankiai. Ir taip kartodavosi kiekvieną kartą, kai būdavo perkama ne iš tų „tiekėjų“. Paskaičiavus vis pasikartojančius nuostolius ir palyginus, kiek sutaupoma perkant vogtas žaliavas, gaudavosi apie 7 kartus didesni nuostoliai, nei tikėtasi sutaupyti. Po tokių buhalterinių ataskaitų verslininkas iškart padarė išvadas. Baigėsi vogtų žaliavų pirkimai. Baigėsi ir neplaniniai nuostoliai. Kokia išmintinga ta liaudis sakydama, jog jei vogsi, nepralobsi.

    Pasekmės. Rytų išminčiai pastebi, kad nesąžiningumas sukelia odos ligas, hemorojų, silpnina imuninę sistemą. Gobšumas sukelia hepatitą, onkologines, širdies ligas.

    Apsauga. Visur taisyklė ta pati: norisi ką nors pavogti, esi gundomas savintis svetimą, daryk atvirkščiai, nei tave verčia – aukok. Už kiekvieną pagundą padaryk kokį nors gerą darbą. Tokiu būdu tos būtybės kurį laiką padės tau tobulėti. Aukojimas, jei jis teisingas, tavo aplinkoje sukuria finansinį vakuumą. O kadangi natūraliomis sąlygomis gamtoje vakuumo nebūna, tai Visata jį užpildo. Tai pasireiškia tuo, kad nei iš šio, nei iš to pradeda sektis, sutinki reikiamus žmones, gauni šaunius darbo pasiūlymus ar kitus būdus užsidirbti. Aukodamas ar darydamas gerus darbus varai Dievą į skolas. O Jis skolingas nelieka niekada. Šį principą atskleidžia ir Naujajame Testamente Kristaus žodžiai: „Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta“. *4

    7. Septintą mūsų dešimtuko nominaciją pelnė seksualinio pobūdžio gyvybinės energijos grobstymo  būdai. 7 Tai plačiausiai paplitusi ir bene galingiausia reketo forma. Šia tema galima parašyti visą knygą. Bet šiame straipsnyje pasistengsiu apie tai rašyti kuo glausčiau. Šiuo būdu astralinės būtybės pradeda reketuoti žmones nuo ankstyvosios paauglystės. Su pirmaisiais lytinės brandos spinduliukais jaunas žmogutis negailestingai pradedamas atakuoti. Jam tai naujas jausmas. Tai pati stipriausia vara. Na, nebent skausmas jai nusileidžia. Prie jaunuolio prislenka plikomis akimis nematoma būtybė ir prisijungia savo čiuptuvais prie tam tikrų jauno žmogaus taškų, pradeda nežmoniškai stimuliuoti vaizduotę, lytines liaukas, pažeidžia normalų hormonų balansą. Tada žmogiukas kraustosi iš proto, nežino, kas jam darosi. Pradeda savo lytinių organų stimuliaciją ir taip praranda savo gyvybinę energiją. Šiuo būdu gyvybinė energija prarandama itin dideliais kiekiais. Taip pasklidusios didelės geidulio emocijos – delikatesas atralinėms būtybėms. Štai kokiu būdu paimama iš žmogaus energija. O kad kas nors iš žmonių pamatytų, kaip atrodo tos būtybės! Tada nė vienas nenorėtų turėti su jomis reikalų. Jos panašios į gleivėmis aplipusias žmogaus ūgio, o kartais ir daug didesnes balkšvas kirmėles, iš kurių plevėsuoja lankstūs ūsai, kurių gale yra čiuptuvai. Tų čiuptuvų pagalba ir prisijungia prie žmogaus sistemų, integruoja savo jausmus žmogui ir jį išbalansuoja, įveda į kraštutinumus ir tokiu būdu apvagia. Tie astraliniai sutvėrimai turi ir kvapą. Tos gleivės baisiai dvokia. Kas turi išvystęs matymo per kvapus būdą, tas gali užuosti tų sutvėrimų smarvę ir pagal tą kvapą nustatyti, koks sutvėrimas, kokios rūšies. Galima pajusti tų parazitų prisiartinimą pagal tą smarvę. Todėl po visų tų gundymų žmogus jaučiasi nešvarus, jam norisi praustis. Žmogaus kūnas instinktyviai jaučia tą nešvarą ir atsiranda nešvaros pojūtis. Kūnas pradeda dvokti, nes pradeda apsivalymo per prakaito liaukas procedūras. Ir tada reikia praustis kelis kartus per dieną, bet vis tiek purvinumo pojūtis lieka. O paslaptis ta, jog tie padarai besiglaustydami žmogų išteplioja savo gleivėmis, kurios ir sudaro tą smarvę, tą nešvaros pojūtį. Net Lietuvos kaimuose apie kai kuriuos senbernius sakoma: jis dvokia ožiu. O kodėl dvokia? O todėl, jog tas žmogus visus savo seksualinius poreikius tenkina vienas sau. Tiksliau, ne vienas sau, o jis jungiasi su astraline būtybe per tas jungtis, kurios skirtos tik vyrui ir moteriai. O ta būtybė palieka savo gleives ant viso to piliečio kūno. Vadinasi, tokiu būdu ištvirkauja su beenergėmis būtybėmis, kurios tik paima gyvybinę energiją tokiu būdu ir nieko neduoda atgal. O kai susijungia vyras su moterimi, vyriškoji energija pereina moteriai, o moteriškoji – vyrui. Tuo atveju niekas nieko nepraranda, o tik pasikeičia energijomis, todėl ir atsiranda jausmas, jog vienas kitą pažįsta jau „100 metų“. O žmonės, kurie atsikratę parazitų, gali nesiprausti mėnesiais, ir jokio kvapo nebus. Švariems žmonėms net rūbai daug mažiau tepasi. Didelė dauguma senovės šventraščių ir beveik visos religijos reikalauja vengti užsiiminėti netinkamais seksualiniais santykiais. Kodėl? Tam yra ir kitos priežastys. Ne vien tik energetinės, ne vien tai, kad žmogus praranda gyvybinę energiją ir ją atiduoda tiems, kam negalima jos turėti. Yra toks terminas „telegonija“. Telegonijos teorija teigia, kad gimęs kūdikis turės buvusių moters partnerių bruožų. Jei moteris turėjo daug partnerių, tai vaikas gims su visų jų bruožais. Šį dėsnį labai gerai žino šunų ar balandžių veisėjai. Jei veislinis šuo atsitiktinai pamaigo mišrūnę kalytę, toks šuo išbrokuojamas. Jis jau netinka veisimui. Kodėl? Todėl, jog mišrūnės kalytės energetinė informacija pereina ir į patiną, kaip ir patino informacija pereina į kalytę. Tuo būdu grynakraujis patinėlis jau nėra grynakraujis, nes jo palikuonys gims su mišrūnės savybėmis. Tad jei žmonės seksu užsiima save stimuliuodami, tai kokią energo informaciją perima iš to astralinio parazito, su kuriuo susijungia? Iš čia ir ligos, savižudybės, depresijos, pedofilijos, homoseksualizmai ir kitokie išsigimimai. Ne veltui senovės išminties knygoje aprašytas nurodymas: „Nesvetimauk“. *5 Šiuo klausimu Kristus dar sugriežtino padėtį, sakydamas: „O aš jums sakau: Kiekvienas, kuris geidulingai žiūri į moterį, jau svetimauja savo širdyje.“ *6 Pasirodo, apie telegonijos dėsnius buvo žinoma prieš tūkstančius metų. Taigi stiprūs geiduliai irgi sukuria tam tikras vyro ir moters jungtis. Jei vyras geidžia moters, tai jis nutiesia nematomas linijas iki tos moters ir tomis linijomis bando prisijungti prie tos moters tam tikrų energetinių centrų. Jei moteris neturi tiesioginio matymo, ją ir prikabina. Geidulys tuo nesibaigia, vyras geisdamas ją nurenginėja akimis ir mintyse atlieka visokiausius iškrypėliškus lytinius aktus. Tai vyksta vienodai ir su vyrais, ir su moterimis. Nė viena lytis šiuo atveju nėra išskirtinė. Dvasine prasme jis ar ji atliko neleistiną santykį, ir nėra skirtumo tarp fiziškai atlikto lytinio akto ar vaizduotėje su geidulio energija. Tokiu atveju, veikiant stiprioms traukoms, gali įvykti telegonija ir be fizinės sueities. Todėl islamo šalyse moterys verčiamos rengtis ilgais rūbais ir veidus slepia po burkomis, kad kažkas „veislės“ neužterštų.

    Pasekmės. Šioje srityje ligos visiems aiškios: sifilis, gonorėja, aids, chlamidiozė, venerinė ganulioma, šankeris, gardnereliozė, herpesas, niežai, pedikuliozė, vaginitas ir t.t. 

    Apsauga. Šioje srityje apsisaugojimas daugialypis, nes ir sritis sudėtinga. Reikia ugdyti atsparumą priklausomybėms, nes poveikis lygiai toks pats ir veikia panašiai, kaip potraukis rūkymui, narkotikams, alkoholiui. Reikia treniruoti tą priklausomybių „raumenį“.  Yra nemažai efektyvių technikų, kaip tai padaryti. Bet panacėjos čia nėra, kiekvienam parenkama individuali technika. Aišku, galima banaliai pasakyti: „Nepaleistuvauk!“ Lengva pasakyti – sunku padaryti. Aišku, ne visiems tai galioja. Nuo prigimties „šaltesnio“ tipo ar vyresnio amžiaus žmonėms to atsisakyti įmanoma tik panorėjus. O „karšto“ tipo piliečiams palankiausia būti santuokoje ir saugotis blogų minčių, nes nuo jų viskas prasideda. Pradžioje atsiunčiama mintis, jei ta mintis nenukenksminama ir paliekama galvoje, tai ji akimirksniu perauga į jausmą, o tas jausmas jau paskui save užveda ir fiziologinius procesus. Pirmoje, minčių fazėje, lengviausia tai sustabdyti, jausmų fazėje sunkiau, o fiziologinėje fazėje tai beveik neįmanoma.

    6. Šeštą mūsų dešimtuko vietą užima žudymas.

    6Tai masiniai demoniški paradai. Žudomas žmogus labai kenčia ir kentėdamas atiduoda titaniškus kiekius energijos. Taip veikia ir kankinimai. Žmonės, kurie taip elgiasi, jie iš tikro yra tik kažkieno įrankiai. Juos užvaldo astralinės būtybės (krikščionybėje jos vadinamos demonais ar piktosiomis dvasiomis) ir per juos smurto būdu ištuština žmogaus turtus, jo palikimą – tą gyvybinę energiją, kurią Dievas davė savo kūriniui žmogui. Satanistų apeigose yra ritualinis gyvūnų žudymas. Jie tokiu būdu magijos ir ritualų pagalba surenka savo „ponui“ gyvybinę energiją. Jie galvoja, kad tais ritualais kaupia sau energiją, bet realybė kitokia. Paimkime kad ir didžiausius šešėlio tarnus, tokius kaip Stalinas ar Hitleris. Jie milijonus žmonių nužudė. Adolfas Šiklgruberis, kuris šamano patartas pasivadino Adolfu Hitleriu,  pavardę ir gimimo metus klastodavo ir slėpdavo tam, kad apsisaugotų nuo juodosios magijos poveikio, jį valdė ir treniravo juodieji magai. Būsimasis Vokietijos diktatorius buvo paliegęs ir silpnas, turėjo nepilnavertiškumo kompleksų, šizofreniją. 1918, Pirmojo pasaulinio karo metais, pateko į ligoninę dėl psichinės konfūzijos. Jis įsiteigė sau, kad pateko į karo zoną, kur buvo atlikta garstyčių dujų ataka, ir jis nuo jų poveikio apako. Ligoninėje jam buvo nustatyta, jog fiziškai akys funkcionuoja puikiai, o akių signalo nesupranta smegenys – kažkur užblokuoti akių regos signalai pakeliui į smegenis. Mediciniškai ta liga vadinasi isterinis aklumas (Amaurosis Hysterica). Pirmojo pasaulinio karo kareiviu užsiėmė to meto genijus E. Fosteris. Jis Hitleriui įteigė šiuos žodžius: „Žinote, jūs tikrai esate apakęs, sergate ir pagyti jums nepavyks, nes regėjimas pažeistas negrįžtamai. Tačiau retkarčiais būna išimtinių atvejų, medicina žino stebuklų, kai tikri Dievo išrinktieji nuo tokio sunkumo ligų pasveikdavo. Tačiau tokių atvejų – vienas per šimtmetį, nebent tikras šventasis ar tautos gelbėtojas galėtų taip pasveikti. *7 Po to daugelio hipnozės seansų pagalba įteigė jam, kad jis yra Dievo išrinktasis. Hitleris patikėjo tuo, ir regėjimas atsistatė. Po to už Hitlerio nugaros nuolat stovėdavo kažkoks magas ar burtininkas. Bet visus burtininkus Hitleris po kurio laiko nužudydavo – toks demoniškų jėgų veikimo būdas. Žudymu buvo surenkami didžiausi kiekiai energijos, kuri buvo panaudojama žmonių masėms valdyti ir dar daugiau žudyti. Vien Pirmojo pasaulinio karo metais buvo nužudyta per 12 milijonų žmonių.

    Štai ir kitas diktatorius, buvęs traukinių plėšikas ir gangsteris Josifas Džiugašvilis, kuris, magų ir burtininkų patartas, pasikeitė savo pavardę į „Stalinas“ (šios pavardės kilmė nuo žodžio сталь – „plienas“). Ir už Stalino nuolat stovėjo magai ir burtininkai. Sklinda gandai, jog Stalinas mokėsi juodosios magijos pas juodąjį magą Gurdžijevą. Tad visi kuo puikiausiai žinome, kuo baigiasi mokymaisi pas panašaus plauko mistikus, burtininkus ar mediumus. Nors tie mistikai kalbėdavo iš pirmo žvilgsnio ir apie teigiamus dalykus, bet jų darbo vaisiai liudija visai ką kita. Vaisiai: kančia, milijonai žuvusiųjų, kankinimai, badas, konslageriai, Sibiras…

    Kitas žudymo būdas – netiesioginis, arba paslėptas žudymas. Taip, žudyti galima ir netiesiogiai. Na, tarkim, prakeikdami kitus žmones, mes juos žudome. Prakeikimas – tai mirties energija, verčianti kūną sirgti ar varanti organus į destrukciją. Tai irgi žudymo forma. Apkalbos ir blogas šnekėjimas apie žmones – tai mini žudymas. Net Biblijoje yra parašyta: „Kiekvienas, kas nekenčia savo brolio, yra žmogžudys, o jūs žinote, kad joks žmogžudys neturi amžinojo gyvenimo, jame pasiliekančio. “ *8 Taigi šis senovės šventraštis neapykantą prilygina žudymui. Apkalbinėdami, nekęsdami mūsų Seimo narių ar politikų, juos žudome, jiems siunčiame prakeikimo ir mirties energijas, ir po to sakome: štai, vos pateko į Seimą ir tapo dinozauru. Kiekviena bloga mintis ar energija, pasiųsta kitam žmogui, grįžta su pelnu. Dar girdėjau tokią liaudies patarlę: „Ką pasėsi, tą ir pjausi“. O mes žinome, jog jei sodiname vieną bulvių maišą, tai po kiek laiko nukasame mažiausiai penkis ar septynis maišus. Tad sėkime tik geras sėklas, nes veikia tas gausėjimo dėsnis.

    Dar kita žudymo forma – tai žudymas iš malonumo. Taip, kai kurie žudo puoselėdami gyvuliškus instinktus, tokius kaip medžioklė. Gyvūnų žudymas dėl pramogos – tai irgi žudymas. Mirdamas gyvūnas prakeikia jį žudantį žmogų ir užteršia mėsą. Netikite? Na, tai pažiūrėkite „youtub`ėje“ apie tai filmuką, kuris vadinasi „Earthlings“ (filmas anglų kalba) arba ЗЕМЛЯНЕ (filmas rusų kalba). Ir nuspręskite, ar tai žudymas, ar ne. Anksčiau žmonės atsiprašydavo gyvūno prieš atimdami jam gyvybę, sakydami: „Dabar tavo kūnas pasitarnaus man kaip maistas, kažkada mano kūnas taps kažkieno maistu“. Tokiu būdu gyvūnas būdavo nuraminamas. O dar senovės žmonės, susėdę valgyti, sukalbėdavo maldelę ir tokiu būdu dėkodami Dievui apvalydavo maistą nuo smurto energijų. Dabar to nėra, gyvūnai galabijami bet kaip, žmonės ryja be saiko. Ko norėt sveikatos ar laimės! Visi šventieji – ir krikščioniškieji, ir Rytų ar kitų religijų – pasiekę tam tikrą suvokimo lygmenį, atsisakydavo kitų gyvybės formų skriaudimo ar žudymo.

    Pasekmės. Artritas, kraujagyslių ligos, širdies ligos, vėžys, diabetas, artrozė, osteoporozė, arterijų trombozė, nutukimas, astma, impotencija. 

    Apsauga. Norint atsiriboti nuo žudymo, reikia pradėti nuo mažų dalykėlių. Pirmas žingsnis – suvokti, jog esi ne kūnas, o dvasinė būtybė. Materialus kūnas – tik laikinas apvalkalas, kuris su kiekviena diena sensta ir genda. Kitaip sakant, nuo tavo gimimo dienos tavo kūnas pradeda mirti. Tad jei save tapatini su kūnu ir įsitikini, kad tu – tai kūnas, tai su juo kasdien ir sensti, ir miršti. Reikia save tapatinti teisingai: tu nemirtinga, nesenstanti ir amžinai jauna siela. Kūnas sensta, bet jis yra laikinas. Aš – tai ne kūnas, aš – ne materija, aš – dvasia. Reikia suvokti materijos laikinumą. Tai byloja ir lietuvių liaudies patarlė: „Turtų į kapus nenusineši“. Kodėl apie tai kalbu? O todėl, kad didžiuma neapykantų mūsų žemelėje būtent dėl turtų, žemių, mašinų, butų, namų ir kitų materialių daiktų. Dėl jų ir žudoma – tiesiogiai ar netiesiogiai. Tad materijos laikinumo suvokimas išlaisvina. Kitas etapas – išsivaduoti iš kitų pančių, tokių kaip pasipūtimas, išdidumas, įsižeidimas, egocentriškumas ir t.t. Jei nesigauna (iš pirmo karto beveik niekam nesigauna), tada reikia pradėti nuo… pasninko. Atsisakyk kokiam mėnesiui mėsos, žuvies, vištienos. Ir pamatysi, kaip impulsyvumas ir nervingumas sumažės. Nuo žilos senovės tai buvo žinoma ir pasninkai praktikuojami. Šių dienų žmonės tas žinias prarado. Antras etapas tam, kas sugeba susilaikyti nuo mėsos: pabandykite po keletą dienų pabadauti gerdami tik vandenį. Kas savaitę porą dienų  pabadavus ir taip pagyvenus bent pusmetį, didelė dalis ligų ar problemų garantuotai išsispręs. Aišku, jei žmogus aukštesnio dvasinio intelekto, tai pasninką sieja su meditacijomis ar dvasinėmis praktikomis.

    5. Penktą mūsų dešimtuko vietą užima mūsų tėvai.

    5Būtent mūsų kūniški tėvai. Pagal mūsų dešimtuką, nepagarba tėvams ar jų apkalbinėjimas, neapykanta jiems atima daugiau energijos nei žudymas. Nepagarba tėvams ir protėviams padaro daugiau žalos ir apsargdina nei bet kas iš anksčiau išvardintų. Pasakysite – marazmas, nusišnekėjimas, paistalai… Kantrybės – tuoj viską paaiškinsiu. Pradėsime nuo tai, kad tarp tėvo, motinos ir sūnaus yra DNR ryšys. Tai reiškia, kad vaikas turi ir motinos, ir tėvo genų. Dabar tai vadiname genais, o senoviniuose raštuose vietoj „DNR ryšys“ sakydavo „kraujo ryšys“. Dar sakydavo, jog ligos persiduoda per kraują, šiandien sakome – genetinės ligos. Anksčiau sakydavo – prakeikimas, dabar tą patį galima pasakyti ir moksliškai: genų mutacija, genų defektas, genų užteršimas. Šiandien genetikos mokslas dar labai jaunas. Jis apčiuopia tik pačią šio proceso aisbergo viršūnę. Iš tikrųjų viskas yra dar sudėtingiau. Yra materialūs genai, kuriuos mokslas jau pradėjo nagrinėti, ir yra astraliniai energetiniai genai, kurių mokslas dar nemoka pamatuoti ar kaip nors nufotografuoti. Tokių dalykų, kaip telegonija, mokslas dar ir dabar neįkanda. O tai jau – ne materialiosios genetikos sritis! Todėl tą, ko nesupranta, neigia. Keistas tas persenusių mokslininkų požiūris: jei daikto negalima sukišti į mėgintuvėlį, tai jis neegzistuoja. Jei jie negali tam tikro dėsnio laboratorinėmis sąlygomis pakartoti keletą kartų, tai tas dėsnis išvis neegzistuoja. Jie ir nepakartos, kol nesudarys visų sąlygų – ir materialių, ir nematerialių – tam reiškiniui vykti. O senovės žmonės tai žinojo visais lygmenimis. Jie mokėdavo apsisaugoti nuo genetinių ligų ir defektų. Visi principai aprašyti senovės šventraščiuose. Štai viena beveik 6000 metų senumo frazė: „Kas keiktų savo tėvą ar motiną, bus mirtim nubaustas; jis keikė tėvą ar motiną, ir jo kraujas yra ant jo“. *9 Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jei savo tėvui ar motinai linki mirties ar kitaip keiki, pyksti, nekenti – tai tu prakeiki save. Kodėl? O todėl, kad keikdamas tėvą ir motiną prakeiki jų genus. Bet mechanizmas ir astralinėje, ir fizinėje genetikoje veikia taip, kad bet koks prakeikimas, atsiradęs žmogaus genomoje, juda geneologine tvarka: senelis, tėvas, vaikas, vaikaitis, provaikaitis – žemėjančia tvarka. Kadangi tu turi savo tėvo ir motinos genus ir jei jų nekenti, keiki, pyksti, apkalbi, linki mirties, tai žemėjančia tvarka gauni pats ir dar per genų liniją gauna tavo vaikai ir vaikaičiai. Todėl šventraštis ir sako, kad kas keikia savo tėvą ir motiną, bus mirtimi nubaustas. Išvertus į mūsų laikų kalbą, tai reikštų prakeikti save, atpalaiduoti savo genomoje mirties energijas, užteršti savo genomą. Dar ta frazė sustiprinama paaiškinant kita fraze: „…ir jo kraujas yra ant jo“. Tai vienareikšmiškai reiškia, kad visas prakeikimas 100 procentų sugrįžta keikūnui. Todėl yra aiškiai parašyta: „Viešpats yra kantrus ir kupinas gailestingumo, atleidžiantis neteisybes ir nusikaltimus, tačiau nepaliekantis kalto nenubausto, bet baudžiantis už tėvų nusikaltimus vaikus iki trečios ir ketvirtos kartos“ *10 Ir tai parašyta prieš 5500 metų. Dabar gal čia mums skamba ir keistokai, bet jei išverti visa tai į mūsų šiuolaikišką kalbą, tai pasidaro visiškai suprantama ir aišku. Šiuo atveju skambėtų taip, kad už nepagarbą tėvams, linkėjimą jiems mirties, ligų, pykimą, nekentimą, niekinimą, bumbėjimą ir kt. grįžta genų linijomis viskas tau iki trečios ir ketvirtos kartos. Tai reiškia, kad grįžta tau, tavo vaikams, vaikaičiams, provaikaičiams, proprovaikaičiams. Bet pagal energetinės genetikos dėsnius galimi peršokimai. Tarkim, gali nieko neatsitikti vaikaičiui, bet provaikaitis gaus genus su defektais. Peršokimai galimi dėl to, kad jeigu tavo vaikaitis susituokia su labai gerą genetinį paveldą turinčia antrąja puse, tai jų palikuonis peršoka šie defektai. Todėl ir sakoma, kad tas ar anas atsigimė į senelį. Taigi parazitinės dvasinės struktūros šiuo būdu suryja dar didesnį kiekį mūsų gyvasties. Šiuo būdu pajungiami ne tik mes, bet ir mūsų palikuonys. Tokiu būdu parazitiniai energosiurbiai užsitikrina pastovius „klientus“. Taip mes prieš savo valią tampame tų „energetikų“ abonementais, ir ne tik mes, bet dar savo palikuonių sąskaita užtikriname tiems parazitams „klientūrą“ ir ateičiai. Aišku, viską galima pataisyti. Yra šventraščiuose nurodytos ir tokios galimybės. Bet apie tai – šio straipsnio tolesniuose skyreliuose.

    Pasekmės. Genetinių ligų sąrašas: AH sekrecijos deficitas, Ašerio sindromas, autizmas, andrenogenitalinis sindromas, Barto sindromas, cerebrinis paralyžius, cistinė fibrozė, Dauno sindromas, diabetas, Fabry liga, homocistinurija, Lowe sindromas, Lunos, psoriazė, šeiminė Viduržemio jūros karštligė (ŠVK), spinalinė raumeninė atrofija, Ternerio sindromas, vėžys, Viscoto Oldricho sindromas, xeroderma pigmentosum, hipotriozė, mukoviscidozė, Malabsorbcijos sindromas, Klainfelterio sindromas, fenilketonurija ir t.t.

    Apsauga. Šioje situacijoje apsisaugojimo patarimas tik vienas. Suvokti, kas vyksta, ir jei pakyla noras keikti savo protėvius, sukąsti liežuvį iki kraujų ir nepaleisti jo, kol praeis noras taip elgtis. O tada, kai pasiutimas praeis, suvokus, kad ir vėl tavo galvoje šeimininkavo kažkokios gleivėtos ir dvokiančios energetinės šlykštynės, reikia gailėtis, jog ir vėl „prisileidai“ tokias mintis į savo širdį. Pirmiausia mintis „įmeta“ į galvą, po to žmogus apsisprendžia, ką su jomis daryti. Jei žmogus pasilieka prie tų minčių, tada jos skverbiasi toliau. Jos užvaldo penktą mūsų kūno energetinį centrą, kuris įsikūręs mūsų kūno gerklės zonoje, todėl jaučiamas lyg gumulas gerklėje. Todėl lietuvių liaudyje šis jausmas vadinamas kartėliu. Kai supykstame ir jei toliau leidžiame blogoms mintims šeimininkauti, jos užvaldo ketvirtą centrą. O šis yra mūsų krūtinėje tarp saulės rezginio  taško ir gerklės apačios per vidurį. Tai vadinasi širdies centru. Ir kai tik tos blogos ir svetimos mintys papuola į širdį, iš ten pasipila ir darbai, ir tekstai, ir visokie rusiški žodžiai, reiškiantys įvairias kryptis. Žmonės sako: „Neimk tu taip giliai į širdį“. Tokie posakiai šį tą pasako apie buvusį mūsų protėvių dvasinį raštingumą. Šiandien mes nesusimąstome kai kurių žodžių kilmės ir tikrosios prasmės. Senoliai žinojo ir energetinius centrus, ir jų reikšmes, ir lokalizacijas. Tad rekomenduoju stabdyti mintis pačioje pirminėje stadijoje. Prisiminkim senovės Japonijos patirtį. Jie taip gražiai gerbia savo protėvius. Rytuose šie principai labai gerai žinomi. Todėl ne tik tėvai ar seneliai ten ypatingai gerbiami, bet apskritai vyresni žmonės laikomi didžioj pagarboj. Taip kažkada buvo ir mūsų Lietuvoj.

    4. Ketvirtą mūsų dešimtuko vietą užima biociklai.

    4Ši vieta jau kitokio pobūdžio nei pastarosios šešios, išvardintos prieš tai. Čia jau pažengusiems žmonėms, kurie save jau suvokia kaip dvasinę būtybę, o ne kaip materialų kūną. Čia tiems, kurie geba atsiriboti nuo materialiosios būties. Ši išmintis tiems, kas savo gyvenime jau perskirstė prioritetus. Tad pakalbėkime ir apie netinkamą savo kūno naudojimą. Tai kitas kraštutinumas, kuris ištraukia energiją iš mūsų kūnų. Šioje planetoje nuo neatmenamų laikų yra toks „septynių“ ciklas. Tokiu bioritmu gyvena visa gyvastis šioje žemėje. Čia gaunasi panašiai kaip ir su bet kokiu prietaisu, kurį nusiperkame parduotuvėje. Prie kiekvieno prietaiso yra vartotojo instrukcija. Jei mes prietaisą naudosime ne pagal gamintojo instrukciją, tai prietaisas suges. Tas pats yra ir su žmogumi. Žmogus yra kūrinys ir jam yra pritaikyta Gamintojo instrukcija. Jei nepaisysime jos, sirgsime, būsime nelaimingi, neteksime jėgų ir t.t. Štai pora ištraukų iš „vartotojo instrukcijos“: „Šešerius metus sėsi savo žemėje ir surinksi jos vaisius, o septintaisiais metais leisi jai pailsėti, paliksi ją neapsėtą, kad tavo tautos beturčiai iš jos maitintųsi, ir tai, ką jie paliks, ėstų laukiniai žvėrys. Taip pat pasielgsi su savo vynuogynu ir alyvmedžiais. Šešias dienas dirbk savo darbą, o septintąją dieną ilsėkis, kad pailsėtų tavo jautis bei asilas ir atsikvėptų vergės sūnus bei ateivis“. *11

    Taigi ši kiekvienam iš mūsų lengvai pasiekiama instrukcija kalba apie ciklus, pagal kuriuos gyvenant galima sukaupti energiją. Juodžemis gyvena ilgaisiais ciklais – tai septyneri metai. Kaip sako „vartotojo instrukcija“, šešerius metus galima iš žemės imti tiek, kiek tik nori: sodinti, pjauti, o jau septintus metus žemė turi gauti poilsį. Per tą laiką dirvožemis susikalibruoja ir atsistato savo energetinę mikrostruktūrą. Tai yra kaip auka gamtai, kūrinijai. Augalininkystė tais laikais būdavo verslas, kaip dabar UAB arba AB. Vynuogynas kasmet duodavo, pagal to laikmečio standartus, milžiniškus pelnus. Ir čia „instrukcija“ teigia: vienus metus palikti vynuogyną neliestą: vynuogių kekes visokiems valkatom briaukšti, ir visokiems laukiniams žvėrims ryti. O tai ką tada valgyti metus pačiam ir iš ko gyventi? Labai paprasta – čia nėra taip tragiška, kaip atrodo. Paprasčiausiai visas dirvas ar vynuogynus savininkai padalindavo į septynias dalis. Ir tik viena dirva kasmet dirvonuodavo ar vienas iš septynių vynuogyno laukelių būdavo paliekamas pailsėti. Ir taip gaudavosi, jog savininkas galėdavo ištisai gyventi iš likusių šešių, o pakaitom vienas laukelis kasmet būdavo paliekamas poilsiui. Tai būdavo kaip auka. Pavertus vieną septintąją procentais, gauname 14% visų pajamų. Iš to pasimaitindavo beturčiai ir laukų gyvūnija. Tai harmoninga, tai puikus būdas gyventi harmonijoje su aplinka.

    Kas atsitinka, kai dirva ar vynuogynas, ar laukas paliekamas? Dalis visos „anatomijos“ tokia: atėję gyvos būtybės toje vietoje randa maisto. Jos ten patiria nuostabų jausmą. Jos pamėgsta tą vietą ir taip pat ją patręšia ne tik tiesiogiai, bet ir geromis emocijomis, geru jausmu, dėkingumu. Tai stiprus palaiminimas. Todėl „instrukcija“ teigia, jog taip elgiantis dirvos duos nepalyginamai daugiau derliaus, ir tas derlius bus visai kitos kokybės.

    Aptarėme dirvožemio bioritmus, dabar eilė žmogiškajam bioritmui. Štai dar viena ištrauka iš „instrukcijų knygos“: „Šešias dienas dirbk savo darbą, o septintąją dieną ilsėkis, kad pailsėtų tavo jautis bei asilas ir atsikvėptų vergės sūnus bei ateivis“. *12 Pasirodo, jog tas septynių ciklas galioja ir žmogui, ir gyvūnui. Augalų bioritmas lėtesnis, jis trunka kas 7 metai, o žmonių, gyvūnų, kitų gyvų būtybių – kas 7 dienos. Taip jau mes sutverti, jog kas 7 dienas turime „susikalibruoti“. Nes per 6 dienas organizmas išsiderina. Jei žmogus susireguliuotų kas 7 dienas, daugelis problemų atpultų. Kaip susireguliuoti? O būtent 7 dieną reikia skirti savo sielai. Vieniems tai – kultūrinis gyvenimas: teatrai, kinai, kitiems – labdaringa veikla, tretiems – pabuvimas gamtoje, pavaikščiojimas po mišką, ketvirtiems – apsilankymas parkuose, ten paukščių pamaitinimas. Nesvarbu, kaip, bet kad ta diena būtų skiriama ne darbui, ne uždirbimui pragyvenimui, bet žmogaus vidinių kokybių atstatymui ar tobulinimui. Tos „susikalibravimo“ veiklos skirstomos į lygius pagal grįžtamąjį efektą. Kiekvienas žmogus tai pasirenka pagal savo lygmenį. Ir pagal jo poilsio dieną iš dalies galima spręsti apie jo dvasinį lygmenį. Aukšto dvasinio lygmens žmogus savo poilsio dieną skiria: 1) meditacijai, kad susisinchronizuotų su Kūrėju; 2) šventraščių ar kitokių išminties knygų „instrukcijų“ skaitymui ar klausymui; 3) labdarai; 4) pagalbai kitiems. Tai pasiaukojimo, neegoistinis kelias. Bet ne visi gali taip elgtis, tam reikia pakankamai aukšto sąmonės lygmens ir tas žmogus turi būti pasiekęs gan aukštas vibracijas. O štai ką dar rašo šventraštis apie poilsio dieną ir ką pataria su ja daryti: „Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį. *13 Čia citatos pradžioje paminėtas žodis „švęsk“. Pagal šią šventraščio vietą galima matyti, jog švęsti tą dieną – reiškia ją paaukoti Kūrėjui. Bent vieną dieną savaitėje pabendrauti su Juo per meditaciją, maldą ar šventraščių skaitymą, ar paskaitų ta tema lankymą. Pabūti su Juo, susipažinti ar gilinti pažintį. Lietuvių liaudies patarlė sako: „Su kuo sutapsi, tuo pats tapsi“. Tai ir yra sinchronizavimosi dėsnis. Jei sutapsi su bloga kompanija, tapsi blogu žmogumi, jei sutapsi su gerais žmonėmis, tapsi geru žmogumi, jei sutapsi su Dievu – tapsi šviesos būtybe, nušvitusiu žmogumi. Jei žodis „švęsk“ reiškia paskirti 14% savo laiko Kūrėjui, tai žodis „pasišvęsti“ reiškia 100% savo laiko atiduoti Jam. Nesielgdami pagal „gamintojo rekomendacijas“, mes, kaip Jo kūriniai, pradedame prastai funkcionuoti. Yra tokia paprasta tiesa, kad jei nesinchronizuosi su Kūrėju, tai tave „susinchronizuos“ priešingos stovyklos atstovai. Kaip vakuumo gamtoje nebūna, taip nėra ir nepriklausomų žmonių. Jei neatnaujinsime kas savaitę savo šviesos, ilgainiui mūsų šviesa taps tamsi ir pas mus prasidės negandos ir patologijos.

    Pasekmės: depresija, chroniškas nuovargis, nemiga, nervinis išsekimas, skurdas, depresija, savižudiškos mintys, žiaurumas, neapykanta ir iš to kylančios ligos, kurios išvardytos aukščiau tekste esančiuose skyriuose.

    Apsauga. Čia tik vienas patarimas – kas nemoka ilsėtis, tas nemoka dirbti. Reikia teisingai ilsėtis. Paskirti vieną savaitės dieną šventimui. Būtent sinchronizavimuisi su Dievu. Kitaip sakant, norint, jog mūsų „operacinės sistemos“ nepultų virusai ir parazitai, reikia reguliariai kas savaitę atsisiųsti sisteminius atnaujinimus. Iš pradžių tai padaryti bus sunku, tad rekomendacija – susirasti žmonių grupę, kurie taip mąsto, prisijungti prie jų ir kartu su jais tai daryti. Grupėje daug kartų lengviau nei vienam.

    3. Trečią mūsų dešimtuko vietą užima mūsų ištariami žodžiai.

    3Žodis turi daug galios. Žodis, kaip ir mintis, materialus. Žodžiu galima teikti gyvybę, bet galima ir užmušti. Ištartas žodis – tai jau konkretus veiksmas. Biblijoje parašyta, kad žodžiu Dievas sutvėrė žemę ir dangų. Be galo sunku suvokti tokius mastus! Žodžiu Kristus išvarinėjo demonus. Žodžiais mes išreiškiame meilę ar neapykantą. Žodžiais laiminame, žodžiais ištariami prakeikimai, kurie prakeiktąjį apsargdina, padaro invalidu, skurdžiumi ar nužudo. Taigi žodis turi svorį. Ir labai didelį svorį. Jis materialus. Žodžiai – tai mūsų įrankiai veiksmui atlikti. Ne veltui sakoma, kad žodis išskrenda žvirbliu, o grįžta jaučiu. Yra skirtingi žmonės, kurių žodis, kaip ir kiekvienas materialus daiktas, turi nevienodą svorį. Vienų žodis svarus, kitų beveik nieko nesveria. Kodėl? Jei žmogus daug meluoja ar daug šneka, tai jis silpnina žodžio galią. Žmogus gi – Dievo kūrinys, sutvertas pagal Jo atvaizdą ir pavidalą. Tad jei Dievas žodžiu sukūrė tiek dalykų, tai ir žmogus gali kurti žodžiu. Tik štai jei žmogysta žodžius naudoja netinkamai, Visata turi tam tikrus apsauginius mechanizmus ir žmogų neutralizuoja mažindama jo žodžio galią. Bet jei žmogus žodžius naudoja šviesai, jų galia didėja. O iš tikro tai čia ir vėl pats individas nieko negali realaus padaryti be kažkieno pagalbos. Žodžius gimdo mintys. O mintis gali į mūsų galvą pasiųsti tiek šviesiosios būtybės, tiek tamsiosios. Ir tik vienas žmogelis turi galią tas mintis rūšiuoti ir paversti žodžiais, garsais ar veiksmais. Pagal žodžius ir jų energetiką galima spręsti, ar žodžių tarėjas yra šviesus ar ne. Būna, kad žodžius teoriškai ir teisingus taria, bet nuo to bloga darosi. Bet būna, kad žmogus kalba grubiai, bet po tokių kalbų siela įgauna ramybę. Galima paimti Bibliją ir ją cituojant žmogų pasmerkti ir net privesti iki savižudybės, bet galima, naudojant tą pačią Bibliją, žmogų padaryti nušvitusia būtybe. Labai svarbu, kokios neregimojo pasaulio jėgos stovi už ištartų žodžių. Ir čia esmė – kas tu esi. Kam tarnauji: šviesai ar tamsai. Neutralių nėra. Jei žmogus šviesai tarnauja, na, pavyzdžiui, jei tu tarnauji Dievui, tai visa, kas dieviška, tau tampa šventa. Jei tarnaujama šešėlio pusei, tai dieviški dalykai tampa nesuprantami ir kelia atstūmimą, o skaitant šventraščius nieko neįmanoma suprasti. Jei net Dievo vardas kelia neigiamus jausmus, tokie ženklai byloja apie vidinę priklausomybę nuo juodosios pusės. Juodoji pusė bando sumenkinti Dievą žmonių akyse, bando Dievo vardą padaryti negaliojantį. Bando jį nuvalkioti. Todėl išminties knygoje yra duotas nurodymas: „Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą“. *14 Girdėjau tokią istoriją: vienas berniukas maudėsi jūroje. Tas berniukas suvaidino, kad skęsta, ir tučtuojau aplinkiniai puolė jį gelbėti. Tai jam patiko. Dėmesys, visi rūpinasi, tėvai duoda 100% dėmesio. Bet kai jis pradėjo tuo piktnaudžiauti, kad ir vėl būtų įvykių viduryje, aplinkiniai pradėjo į jį nekreipti jokio dėmesio. Bet atėjo diena, kai jis iš tikro skendo. Ir niekas nė piršto nepajudino manydami, jog jis ir vėl vaidina. Vaikinui tos vaidybos baigėsi tragiškai. Šventraštyje yra parašyta: „Ir kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas“. Ir tik ištarus tą vardą, iš karto sujuda visos Dangaus galybės. Šviesos pajėgos iš karto puola žiūrėti, kas atsitiko. Bet jei pilietis minės Dievo vardą kur reik ir kur nereik, tai ilgainiui ir bėdai atsitikus jo šauksmas bus traktuojamas kaip eilinis triukšmas. Štai todėl šventraštis ir sako, kad nepaliks be kaltės to, kas mini be reikalo Jo vardą. Taip, nes gelbėtojai neateis. Čia juodųjų jėgų darbas Dievo vardus padaryti priežodžiais. Vien krikščioniškuose šventraščių ritiniuose yra minima per 160 Dievo vardų. Bet krikščionim šiuo metu svarbiausias Dievo vardas yra JĖZUS. Šventraštis sako: „Jėzus yra akmuo, kurį jūs, statytojai, atmetėte ir kuris tapo kertiniu akmeniu. Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo turime būti išgelbėti“. *15 Štai todėl ir sutelktos visos juodosios jėgos, kad „nukenksmintų“ tą vardą, paverčiant jį priežodžiu. Žmonės sako: „vajezau“, „jėzau marija“, ir ant kiekvieno kampo, dėl kiekvieno šūdniekio mini tą vardą. Įsidūrė adata į pirštą – „vajezau“, iš nagų išpuolė lėkštė ir sudužo – „vajezau“. Štai todėl, kai jam bus tikrai blogai, tuo vardu nieko neprisišauksit. Todėl šis nusižengimas ir pelnė „bronzos medalį“ – trečią vietą pagal svarbumą. Pirmieji tą jėgą išbandė Kristaus mokiniai. Apie tai beveik prieš 2000 metų mums savo atsiminimų knygoje parašė Lukas. Jis papasakojo istoriją, apie didelį pulką mokinių, kurie baigė mokslus pas Kristų. Po teorinio kurso išklausymo, atėjus praktinių užduočių laikui, mokiniai buvo išsiųsti pasipraktikuoti ir grįžę džiaugėsi ir krykštavo: „Septyniasdešimt sugrįžo, su džiaugsmu kalbėdami: „Viešpatie, mums paklūsta net demonai dėl Tavo vardo“. *16 Aišku, ne savo gi galiomis jie tai darė, bet JĖZAUS vardo galia. Ir ligas gydė, ir mirusius prikeldavo, ir dar tūkstančius kitų stebuklų darė būtent Jo vardu. Lietuviškai sakant, veikė pagal įgaliojimą. Tai gali ir turi daryti kiekvienas krikščionis. Nes toks buvo paskutinis Kristaus nurodymas. Štai Jo paskutiniai žodžiai: „Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. Ir kurie tikės, tuos lydės šie ženklai: mano vardu jie išvarinės demonus, kalbės naujomis kalbomis, ims plikomis rankomis gyvates ir, jei išgertų mirtinų nuodų, jiems nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių, ir tie pasveiks“. Baigęs jiems kalbėti, Viešpats buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje“. *17  Taigi tai nurodymai visiems tikintiesiems. Ne kunigams, ne vyskupams, ne kardinolams, bet kiekvienam įtikėjusiam. Ir nereikia klausyti, ką šiuo klausimu kalba kai kurie kunigai ar žymūs Lietuvos egzorcistai. Katalikų kunigai teigia, kad gydyti, išvarinėti demonus, daryti stebuklus ir t.t. gali tik kunigas, gavęs vyskupo leidimą. Bet čia tik jų organizacijos kanonai, bet ne Dievo nurodymai. Dievo nurodymai surašyti Biblijoje. Jei kažkokių konfesijų ar organizacijų kanonai, vidiniai įstatymai ar kiti potvarkiai prieštarauja Dievo duotiems nurodymams, tai galima nepaisyti tų žmonių sugalvotų taisyklių. Visa, kas aprašyta Biblijoje, gali daryti kiekvienas, patikėjęs Jėzaus mokymu. „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos Aš darau, ir dar už juos didesnių darys, nes Aš einu pas savo Tėvą“. *18 Taigi Jėzus nesakė, kad kunigai ar vyskupai darys darbus, bet jis sakė, kad „kas mane tiki“. Nereikia jokių vyskupų leidimų, nes kiekvienas, kas tiki, turi paties Aukščiausiojo leidimą ir nurodymą. Pats vardo Savininkas leido tuo vardu naudotis, net liepė tai daryti. Bet vardą naudoti privalome ne be reikalo, o su tikslu ir sąmoningai. Tik su reikalu ar su misija. Tik norint kam nors padėti sunkioje bėdoje. Arba įsakinėjant visokioms astralinėms kenkėjiškoms būtybėms. Viena tradicinė organizacija bando „prichvatizuoti“ išsigelbėjimą, bandydama visiems įteigti, kad tik per kunigus ateina Dievo malonės, tik jie gali laiminti, suteikti sakramentus ir tik su jų pagalba po išpažinties gali būti atleistos nuodėmės. Tai melas. Ta organizacija dirba pagal UAB principus. Tai nuo viduramžių besitęsiantis religinio marketingo principas, siekiantis monopolizuoti religines rinkas. Tai parazitinės komercinės struktūros, kurių siekis – parazituoti žmonių sąskaita. Aišku, ne visi jie ten tokie tose organizacijose. Jų yra tik saujelė, pati grietinėlė, kuri sėdi viršuje. Yra daugybė gerų ir atsidavusių Dievui kunigų. Ir jei kunigas tikrai tarnauja Dievui, jis nugrūdamas į tokią parapiją, kur ganomų avelių bandą sudaro tik kelios bobutės. Katalikų bažnyčia ne išimtis čia. Taip bando pasipinigauti, ir įtaka, ir valdžia pasimėgauti ir daugelis protestantiškų organizacijų, kurios save vadina vienu žodžiu – bažnyčia. Verbuoja vieni nuo kitų sielas. Tai marketingas. Kristus visiškai ne to mokė. Neleiskite, kad jus apgaudinėtų. Skaitykite Naująjį Testamentą ir pamatysite ten tokių dalykų, kad plaukai pasišiauš. Taigi nei Dievas, nei Jo vardas nėra  privatizuojamas. Tai išskiria krikščionybę iš visų kitų religijų. Nė vienoje iš religijų nėra galimybių ar galių įsakinėti dvasinėms būtybėms. Nė viena religija neduoda tokios atsakomybės. Tai didelė atsakomybė, nes krikščionys turi generalinį Dievo įgaliojimą veikti žemėje. Jie gali Dievo vardu atlikti veiksmus. Todėl pačios didžiausios šešėlinės pajėgos skiriamos sumenkinti ar kitaip padaryti neveiksnų tą galingą vardą – JĖZUS.

    Pasekmės. Naudojant be reikalo Dievo vardą, rimtam reikalui esant, šauksmas bus traktuojamas kaip nerimtas. Į tokį žmogų dvasinis pasaulis žiūrės rezervuotai. Tokiu būdu žmogus bus nubaustas.

    Apsauga. Na, apsisaugojimas nuo to – išnaikinti iš savo kalbos visokius priežodžius ar jaustukus, kur minimas Dievo vardas. Dievo vardą laikyti šventu, galingu ir į jį žiūrėti su didžia pagarba ir baime.

    2. Sidabro medalį mūsų nuodėmių dešimtuke užima stabmeldystė.

    2 Tai pagal didumą užimanti antrą vietą ir nešanti bene didžiausią disbalansą žmogui veikla. Šis užsiėmimas toks senas, kaip ir pati žmonių civilizacija. Kai žmonės sako, kad prostitucija yra pati seniausia veikla pasaulyje, tai aš drįstu prieštarauti. Manau, kad stabmeldystė dar senesnė už prostituciją. Pirmiausia reikia pasiaiškinti, kas yra tas stabas. Štai kaip jį apibūdina religijotyros žodynas: „STABAS, dievybės atvaizdas (drožinys, raižinys, statula, paveikslas) kaip religinis garbinimo objektas“. *19   Taigi žodynas teigia, kad tai gali būti bet koks materialus daiktas, vaizduojantis dievybę, ir tas daiktas yra garbinamas. Yra visokiausių stabų, ir ką tik žmonės negarbino per visą istoriją. Labai paplitęs visame pasaulyje falo kultas. Žmonės išdroždavo iš medžio ar nulipdydavo iš molio vyrišką erekcijos būsenoje esantį organą ir atsiklaupę melsdavosi jam. Aukodavo aukas, statydavo aukurus. Smilkydavo smilkalus ir visaip kitaip garbindavo (ir šiuo metu dar taip tebedaro). Tą stabą pavadino falu, vaisingumo ir jėgos simboliu. Kitas stabas – pinigai. Iš tikro tai labai senas stabas. Jis turi ir archajišką pavadinimą MAMONA, jei tiksliau, tai: „MAMONA (aramėjų kalbos žodis) sirų turto, pelno, godumo dievybė. Talmude – turtai, Naujajame testamente – jėgos, keliančios turtų troškimą.“ *19 Tai labai paplitęs tarp mūsų kultas. Visi garbina stabą, kurio materialioji išraiška yra pinigai. Šis kultas apėmęs visą pasaulį, bet labiausiai paplitęs JAV. Lietuva milžiniškais šuoliais vejasi šio kulto lyderius. Pinigai – tai stabas. Jis pavergia žmones ir padaro nuolankiais jo tarnais. Šio stabo pagalba šiais laikais valdomos žmonių masės. Tai tikroji vergija. Ne žmogus turi pinigams tarnauti, bet pinigai jam. Reklamomis ir visokiais NLP žmonėms sukeliami norai ir troškimai. Žmogus neturi tiek lėšų visiems įdiegtiems troškimams įgyvendinti, čia „geroji“ mamona pasiūlo paskolą. Ir tada žmogus tampa absoliutus vergas. Kiti stabai yra POP ar kitos estrados ar kino verslo „žvaigždės“. Jaunimas pasidaro savo namų „altoriukus“: prisikabinėja visokių muzikinių „dievaičių“ paveikslų ir juos garbina. Šlovina jų vardus, dainuoja jų dainas. Tai taip pat stabmeldystė, nes turi visus stabmeldystės atributus. Dar stabas yra, bent jau Lietuvoje, krepšinis, net oficialiai vadinamas antrąja Lietuvos religija. Tai taip pat galima laikyti stabu. Ir šiaip tokių stabukų aplink mus daugybė. Norint juos išvardinti, reikėtų visą knygą parašyti, todėl čia minimi tik „egzotiškiausi“. Ką sako šiuo klausimu šventraščiai? O jie gan konkrečiai tai apibūdina. Štai kokį nurodymą gavo iš Dievo vienas istorinis šventasis ir Dievo draugas: „Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.“ *20 Tai bent nurodymas. Jokio drožinio ar paveikslo. Nieko nevaizduoti, kas yra aukštai danguje, o aukštai danguje, pagal šventraščius, gyvena Dievas. Tad Dievas per savo pranašus uždraudžia jį vaizduoti ir lenktis atvaizdui bet kokia forma. Dar sako, kad žemai žemėje esančių dalykų negalima vaizduoti ir lenktis jiems (tai bet kada gyvenę žemėje žmonės, šventieji, dievai, pusdieviai ir kitokios būtybės, turinčios kūnus, negali būti vaizduojamos kultinėms reikmėms). Jėzus Kristus irgi turėjo kūną ir vaikščiojo čia, žemai, žemėje. Ir šventraščiai draudžia jį vaizduoti ir melstis atvaizdui. Dar draudžiama kulto tikslams vaizduoti būtybes, kurios gyvena po žeme. Šventraščiai kalba, kad po žeme gyvena visokie demonai ar dvasiniai parazitai. Dar sakoma, kad ten yra pragaras. Tad negalima daryti demonų atvaizdų ir jiems lenktis. Neleidžiama ir jūrų gelmių esybių vaizduoti ir jiems tarnauti, tokių kaip undinės, Poseidonas ir kitokie jūrų padarai. Tame nurodyme Dievas pranašui nurodė gana smulkiai viską, išvardindamas visus erdvės sluoksnius. Vienu žodžiu, tai reikštų, kad negalima lenktis jokiems vaizduojamiems materialiems dalykams. Pagal šventraščius, stabmeldystei priskiriamas ir Marijos statulų, Kristaus statulų, šventųjų paveikslų, ikonų, kryžių, rūpintojėlių, relikvijorių, medalikėlių, rožančių ir kitų atributų garbinimas. Tai tikrų tikriausia stabmeldystė. Tai atitinka religinių terminų apibūdintą stabmeldystės aprašą. Kokia viso to anatomija? Pabandysiu smulkiau paaiškinti, kodėl tokia veikla uždrausta. Principas labai paprastas. Malda ar meditacija tai yra komunikavimo priemonė. Na, kaip pas mus mobilusis telefonas. Taigi su kuo komunikuojame? Jei pasidedame na, tarkim, Kristaus atvaizdą, ir pradedam melstis jam, tada kur tos maldos nueina? Mes puikiai žinome, kad visus atvaizdus kažkoks žmogus nupiešia. Ir jei tą atvaizdą nupiešė kažkoks dailininkas ir jis piešė, kaip dažniausiai dailininkai daro, pasisodinęs kažkokį barzdotą pilietį (dažniausiai dėl pigumo pasirenkami modeliai pas mus vadinami „bomžais“). Tad dar padailinęs tą paveikslą menininkas nutapo atjaunintą benamį, uždeda aureolę, sudeda rankas, kaip reikia, ir  – „abra kadabra“: Kristus! Taigi jei malda – komunikavimo priemonė, tai mes pasidedame tokį paveikslą, sukuriame savo smegenyse vaizdinį ir įsivaizduojame kažkur aukštai debesyse tą pilietį, kurį matome paveiksle, ir bandome su juo pasikalbėti. Juokinga? Mūsų maldos ir širdis jungiasi su atvaizdu, šiuo atveju – benamiu. Bet tą atvaizdą vadina šventu Kristaus vardu. Čia panašu į situaciją, kai kas nors pavadintų šunį ar kiaulę tavo vardu ir bandytų su jais meiliai bendrauti tau šalia stovint. Ar tavęs tai nežeistų? Juoką kelia neapgalvoti ir pilni neišmanymo žmonių poelgiai. Taip, iš tikrųjų tai kelia juoką. O juokingiausia tai, kad tas vaizduojamas Jėzus, kurį mes matome paveiksluose, net nepanašus į tikrąjį Jėzų. Jėzus buvo žydų kilmės, o tikrieji tų laikų žydai turėjo išskirtinius veido bruožus. O mūsų vaizduojamasis turi juos tokius, kokius tik nori, bet ne žydiškus. Jis panašus į ariją, kurį aprašė naciai, kurie teigė, kad tikrieji arijai yra žydrų akių, pailgo veido, aukšti. Tad melstis atvaizdams – tapatu jungtis su kažkuo, kas stovi už tų atvaizdų: ar tai būtų modelis, pagal kurį nutapytas ar nulipdytas atvaizdas, ar tai būtų kita paveiksle užkoduota amuletinė bio informacija. Už kiekvieno stabo stovi energetinė būtybė, kuri maitinasi ta egregorine energija. Taigi visi, kurie medituoja prieš atvaizdus, savo gyvasties sąskaita šeria demonus. Griežtai pasakyta, bet tai tiesa. Tai ne mano išgalvota. Tai paimta iš šventraščių. Po nukryžiavimo prisikėlęs Jėzus keitė savo pavidalus. Net jo artimiausi mokiniai, kurie pas jį mokėsi apie trejus metus, nesugebėjo jo pažinti. Štai ką rašo savo atsiminimų knygoje vienas iš artimiausių Kristaus mokinių Jonas: Tai tarusi, ji atsisuko ir pamatė stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. Jėzus jai tarė: „Moterie, ko verki? Ko ieškai?“ Ji, manydama, jog tai sodininkas, atsakė: „Gerbiamasis, jei tamsta Jį išnešei, pasakyk man, kur Jį padėjai. Aš Jį pasiimsiu“. Jėzus jai sako: „Marija!“ Ji atsigręžė ir sušuko: „Rabuni!“ (Tai reiškia: „Mokytojau“)“. *21 Tai reiškia, kad Jis keitė pavidalus, ir net Marija, tiek laiko prabuvusi šalia jo, nepažino, žiūrėjo į jį ir nepažino, palaikė jį sodininku. Tai yra, kad Jėzus neturi materialaus pavidalo. Marija tik iš balso jį pažino. Jeigu tokie dalykai dėjosi tada, tai apie kokią tapybą ar drožybą galima kalbėti, kad net artimiausieji jo mokiniai negalėjo pasakyti, kaip Jis atrodė? Kai tik jie priprasdavo prie vieno Jo pavidalo, jis jį pakeisdavo. Ir kai yra sakoma, kad šitas ar kitas paveikslas – tai Jėzaus atvaizdas, tai – melas. Štai kita istorija apie Jėzų ir jo atvaizdą: „Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė taip. Buvo drauge Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti Jėzaus mokiniai. Simonas Petras jiems sako: „Einu žvejoti“. Jie pasisiūlė: „Ir mes einame su tavimi“. Nuėję jie tuojau sulipo į valtį, tačiau tą naktį nieko nesugavo. Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs Jėzus. Bet mokiniai nepažino, kad tai buvo Jėzus. O Jėzus jiems tarė: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Jie atsakė: „Ne“. Tada Jis pasakė: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“. Jie užmetė ir nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės. Tuomet tasai mokinys, kurį Jėzus mylėjo, sako Petrui: „Tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai Viešpats, Simonas Petras persijuosė drabužį, – mat buvo neapsirengęs, – ir šoko į ežerą. Kiti mokiniai atsiyrė valtimi, nes buvo netoli kranto – maždaug už dviejų šimtų mastų – ir atitempė tinklą su žuvimis. Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos. Jėzus jiems tarė: „Atneškite ką tik pagautų žuvų“. Simonas Petras nuėjo ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų, iš viso šimtą penkiasdešimt tris. Nors jų buvo tokia gausybė, tačiau tinklas nesuplyšo. Jėzus tarė: „Eikite šen pusryčių!“ Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas Tu esi?“, nes jie žinojo, jog tai Viešpats. Jėzus priėjo, paėmė duonos ir davė jiems, taip pat ir žuvies. Tai jau trečią kartą pasirodė savo mokiniams Jėzus, prisikėlęs iš numirusių.“ *22 Apie kokį vaizdavimą gali būti kalba, jei net mokiniai nežinojo, kaip jis atrodė iš tikrųjų. Visos maldos, mūsų energija, naudojant atvaizdus, nukeliauja į astralinių būtybių kaupiamąją sąskaitą. Ir žmonės stebisi, kodėl šiais laikais tradicinėse bažnyčiose nevyksta tokie stebuklai, kokie aprašyti šventraščiuose. Kodėl neišklausomos didžiumos maldos? Štai atsakymas – kreipiamasi ne tuo adresu. Laiškas adresato nepasiekia. Laiško turinys labai geras, bet ant voko – ne tas adresas.

    Kitas stabas yra pastatai, vadinami bažnyčiomis. Arba dar vadinami „Dievo namais“. Atėję ten klaupiasi, meldžiasi ir laiko šventove pastatą. Tai irgi stabmeldystės forma. Žmonės mano, kad Dievas, kuris sutvėrė visas galaktikas, sutelpa į žmogaus padarytą pastatą. Dievas yra visur. Nėra vietos, kur Jo nėra. Tad ir tuose pastatuose, kuriuos žmonės vadina šventyklomis, Dievo lygiai tiek, kiek ir laukuose, miškuose, sankryžose, turguose. Šventraštis sako: „Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankomis statytose šventyklose“. *23  Tai aiškiai parašyta. Tad paskaičius šventraščius, visas tas mitas, kurį mes vadinome žodžiais „bažnyčia“, „krikščionybė“, „tikėjimas“, „meilė“, įgauna visiškai kitą prasmę. Kristus ir pirmoji Bažnyčia mokė visiškai kitų dalykų. Jie neturėjo pastatų, nekaupė turtų. Štai citata iš šventraščio: „Tarp jų nebuvo stokojančių, nes visi, kurie turėjo žemės sklypus ar namus, juos parduodavo, o už tai gautus pinigus atnešdavo ir sudėdavo prie apaštalų kojų, ir kiekvienam buvo dalijama, kiek kam reikėjo.“ *24 Ir ką pasakytų šiuolaikiškas žmogus? Jis ištartų žodžius: sekta, pamišėliai, idiotai… Bet juk tokia tikroji Bažnyčia, taip mokė Kristus. O ką mes matome dabar? Matome, ką tik norime matyti, bet ne krikščionybę. Jei dabar kas nors parduotų sklypus ar namus ir atneštų ir padėtų prie šiuolaikinių „apaštalų“ kojų? Tai tikrai nebūtų išdalinta kitiems žmonėms pagal jų poreikius. Viskas liktų tik „apaštalų“ klanui. Jie neturėjo nei stabų, nei pastatų su bokštais, nei kokių ypatingų rūbų, nei altorių, nei šventorių, nei varpų, nei vargonų. Viskas būdavo pas juos sukoncentruota į tarnystę Dievui, kurio neįmanoma įsivaizduoti. Į tikrąjį Dievą, o ne į kažkokį egregorą, sukurtą žmonių. Kaip žinome iš praeito šio straipsnio skyriaus, Dievas turi adresaciją, skirtą prisišaukti Jį. Vienintelis apčiuopiamas dalykas, kuris duotas komunikavimui, – tai Dievo vardas. Reikia į Jį kreiptis Jo vardu nebandant nieko įsivaizduoti. Jei tik paleidi vaizduotę, ji kaip nežabotas ir laukinis mustangas tave nutemps nuo tiesaus kelio į stepes ar dykumas.

    Pasekmės. Pasekmės šiuo atveju išvardintos pastraipoj: „Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų“. *20  Taigi už stabmeldystę – pažadėtas prakeikimas pačiam stabmeldžiui ir jo palikuonims. Dievas stabmeldystę vadina neapykanta jam. Pasekmė ir yra ta, kad Lietuva pirmauja savižudybių skaičiumi Europoje…

    Apsauga. Apsisaugojimas nuo šios negandos ir biblijinio prakeikimo – pradėti medituoti ir mąstyti, kiek stabų yra mano gyvenime, juos visus išmesti iš savo kontempliacinių aktyvų. Jei kas nors užsiima maldos praktika, tai turi nustoti net bandyti įsivaizduoti Dievą – tai padidintų maldos efektyvumą ir atsakytų maldų skaičių. Svarbu: neturėti jokių dievaičių ar dievybių, reikia stengtis pažinti tikrąjį Kūrėją.

    1. Pirmą vietą mūsų dešimtuke užima dvasinė paleistuvystė.

    1Tai labai panašus punktas į devintą, tik čia viskas dar labiau sukonkretinta. Šis nurodymas laikomas pačiu svarbiausiu iš visų 10 išvardintų. O jis skamba štai kaip: „Neturėk kitų dievų šalia manęs“ *20. Labai paprastas nurodymas. Ir labai keistas bei, iš šalies žiūrint, gan egoistiškas. Bet tiesa yra tokia ir ne kitokia. Šiais laikais vyrauja mada ar požiūris, jog visos religijos meldžiasi tam pačiam Dievui, tik skirtingose kalbose Jis kitaip vadinasi. Budistinėse šalyse – Buda, Indijoje – Višna, Krišna, Ganešas, ir t.t., o arabų šalyse – Alachas, yra dar daug ir kitų šalių su kitais Dievo pavadinimais. Su tuo galima būtų sutikti ir čia jokių problemų nėra, bet yra vienas dalykas, kuris, kaip ir „tradicinėje“ krikščionybėje, sugriauna viską ir gerus norus bei nuoširdų atsidavimą Dievui paverčia tarnavimu nežinia kam, kai tave nuveda prie statulos, dievybės atvaizdo ar paveikslo. Visos tos religijos turi materialius atributus, kurie maldas ir žmogaus atsidavimo energiją nukreipia į kitas vietas, bet tik ne į Dievą.  Deja,  remiantis šiuo Dievo nurodymu, „į šio baudžiamojo kodekso straipsnį“ patenka visos didžiausios religijos. Jei nebūtų garbinamų materialių išraiškų tose religijose, tai visa tai būtų panašu į tikrąjį Dievo garbinimą, nes žmoguje įtaisyta vidinė „radijo stotelė“ jungtųsi su Kūrėju ir vaizduotė tam nemaišytų. O šiuo metu bet kokio kulto vietose yra materialūs „šventi“ daiktai: statulos, akmenys, paveikslai, girios ir t.t., kurie žmones jungia į grupes jų vaizduotės pagalba. Vaizduotė turi labai galingą jėgą. Įsivaizduokite tokią situaciją: jūs sėdite prie stalo kokioje nors valgykloje ir pradedate valgyti skanų patiekalą. Prieš jus atsisėda turintis šlapimo kvapą ir protiškai nesveikas benamis ir pradeda iš nosies lupti pūlingus ir geltonai balkšvus snarglius bei juos valgyti. Kokią reakciją sukels jums šis vaizdas? Daugelis tai pamatęs apsivems arba mažų mažiausiai nubėgs nuo stalo palikęs iki tos akimirkos skaniausiu pasaulyje laikytą patiekalą. Štai vaizduotės galia. Ji net visą fiziologiją paliečia. Atsiranda pykinimas, vėmimas, bjaurumo, šlykštumo jausmas, burnoje – šlykštus skonis, nosyje išlieka to piliečio kvapas, prapuola alkio jausmas. Jokio fizinio prisilietimo su benamiu nebuvo, jis savo „jogos“ veiksmus atliko daugiau nei dviejų metrų atstumu, o jausmas – lyg pats būtum prisirijęs snarglių. Aš suprantu, kad šis pasakojimas šlykštus ir vien paskaičius nesinori eiti į virtuvę, bet aš tik norėjau praktiškai pailiustruoti, ką gali mūsų vaizduotė. Taigi, jei kreipiatės į Dievą ir matote prieš save materialų pavidalą, ta pati vaizduotės galia visą jūsų esybę su visomis nervinėmis ar astralinėmis galūnėmis prijungs prie dar vieno stabmeldystės kulto, egregoro, ar kokio kito pragariško vampyro su gražiais pavadinimais. Todėl Kristus ir yra pasakęs šiuos žodžius: „ Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs vartai ir platus kelias veda į pražūtį, ir daug yra juo einančių. O ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir tik nedaugelis jį randa“. *26  Iš šių žodžių matome, kad bėgdami kaip avys paskui mases žmonių nueisime į tą vietą, kur ir nurodė šių žodžių autorius. O šventraščiai moko mąstyti sąmoningai, nepasiduoti laukiniams instinktams ir gaujos jausmams. Moko neklausyti, ką ir kas sako, o įsitikinti patiems. Aš raginu netikėti ir mano rašliavomis, nė vienu žodžiu netikėti, bet viską patiems patikrinti. Jei vadinate save krikščionimis, tai skaitykite krikščionybės pirminius šaltinius, skaitykite šventraščius ir sužinosite tiesą. Tik iš karto įspėju, kad paskaitę Naująjį Testamentą būsite šokiruoti, kaip ir aš pats kadaise sukrėstas buvau. Mane sukrėtė tai, kad viskas, kas ten parašyta, toli nuo to, ką mes matome šiomis dienomis. Ir kai jau pažinsite tiesą, neteiskite tų, kurie jos nežino. Jiems dar neatėjęs laikas. Kaip savas laikas  būna mažiems vaikams, kurie žaidžia su tikrų daiktų imitacijomis ir atvaizdais – lėlėmis ir mašinytėmis, o paaugę sėda prie tikrų automobilių vairo ar užaugina tikrus vaikus. Tad jei jūsų vidinis amžius pasiekė bent jau pilnametystę, meskite tuos žaislus ir užsiimkite tikrais dalykais. Žmonės, kurie išsivadavo iš iliuzijos gniaužtų, pas mus vadinami nušvitusiais. Biblijoje jie vadinami mistiniu terminu – „įtikėjusiaisiais“.

    Pasekmės. Na, šio punkto pažeidimo pasekmės ir yra visų pasekmių, išvardintų ankstesniuose skyreliuose, suma.

    Apsauga. Rekomendacija viena – nedaryk to, ko nesugebi. Jei nesi Dievo matęs, tai ir nebandyk Jo įsivaizduoti. Raštai sako, kad Dievo veido niekas nėra matęs. Taip pat ten parašyta, kad net mokiniai ar net pati Marija nežinojo, kaip Kristus atrodo, tai ką jau mes galim įsivaizduoti po dviejų tūkstantmečių? Venk bet kokių fetišų ir nesimelsk jiems. Girdėjau žmones sakant, kad pasimeldus prie statulos ar švento paveikslo, arba pabuvus šventykloje taip pagerėja, jie jaučiasi kaip naujai gimę – ten yra Dievas. Bet girdėjau tą patį sakant ir narkomanus ar alkoholikus: kai pavartoja, jiems palengvėja, pasijunta laisvi, laimingi ir visai nauji žmonės. Kas žino, ar nestabilūs, nekontroliuojami ir banguojantys žmogaus jausmai gali būti Dievo buvimo įrodymai? Šventraščiuose Dievo buvimą ir Šventosios Dvasios veikimą lydėjo ne jausmai, o stebuklai. Kur jie?

    Apibendrindamas viską, galiu pacituoti tikruosius 10 Dievo nurodymų, kaip gyventi sėkmingai, laimingai ir sveikai. Šie įsakymai buvo duoti Dievo draugui Mozei ant Sinajaus kalno. Visa tai aprašyta Biblijoje. Tai nurodymai, kaip neprarasti gyvybinės energijos, kaip išsaugoti ją ir padidinti jos kiekį. Tik ilgainiui tam tikri suinteresuoti asmenys pašalino iš jų antrą nurodymą, nes labai jau norėjosi tų paveikslų, statulų ir kitokių atributų. Pašalinus nepageidaujamą įsakymą, liko tik devyni. Nei šis, nei tas. Tada gudročiai padalino paskutinį nurodymą pusiau ir abra kadabra – vėl jų dešimt. To vieno įsakymo pašalinimas pavertė niekais visus likusius. Nes juos galima pritaikyti bet kuriam atvaizdui ar stabui ir žmogų parklupdyti prieš tą egregorą, kuris su tikruoju Kūrėju neturi nieko bendra. Tokiu būdu žmonės buvo apgauti ir priversti tarnauti visoms senoviškosioms pagoniškosioms dievybėms, tik pervardinus jas sukrikščionintais pavadinimais. Taip dievų motina žemė, kuri turėjo vardus Seva, Živa, Žemyna, tapo Marija. Ta pati panelė, tik kita suknelė. Na, o visokius dievukus, pusdievius, kurie buvo atsakingi už visokiausias gyvenimo sritis, taip pat sukrikščionino. Štai, jei kas ką pavogė ar pametė kokį daiktą, meldžiasi šv. Antanui, anksčiau už šią sritį buvo atsakinga kita dievybė – pagoniška, kuriai melsdavosi prašydami to paties. Ir daugelis kitų šventųjų, atsakingų už tas pačias sritis, už kurias anksčiau buvo atsakingi pagonių dievai, buvo perkrikštyti krikščioniškais pavadinimais. Pavadinimai pasikeitė, o visa kita liko tas pats. Tad labai rekomenduoju paskaityti bent jau Naująjį Testamentą. Tai, ką rasite, sugriaus esamą klaidingą nuomonę apie krikščionybę. Pamatysite, jog tai, ką skaitote, nieko bendra neturi su tuo, ką įsivaizdavote po žodžiu „krikščionybė“. Pradžiai štai 10 tikrųjų Dievo Mozei duotų  nurodymų:

    1. Neturėk kitų dievų šalia manęs.

    2. Nedaryk sau jokio drožinio nei jokio atvaizdo to, kas yra aukštai danguje, žemai žemėje ar po žeme vandenyje. Nesilenk prieš juos ir netarnauk jiems! Nes Aš, Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, baudžiąs vaikus už tėvų kaltes iki trečios ir ketvirtos kartos tų, kurie manęs nekenčia, bet rodąs gailestingumą iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

    3. Netark Viešpaties, savo Dievo, vardo be reikalo, nes Viešpats nepaliks be kaltės to, kuris be reikalo mini Jo vardą. Atsimink sabato dieną, kad ją švęstum.

    4. Šešias dienas dirbk ir atlik visus savo darbus, o septintoji diena yra sabatas Viešpačiui, tavo Dievui. Joje nevalia dirbti jokio darbo nei tau, nei tavo sūnui ar dukteriai, nei tavo tarnui ar tarnaitei, nei tavo gyvuliui, nei ateiviui, kuris yra tavo namuose, nes per šešias dienas Viešpats sukūrė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose yra, o septintąją dieną ilsėjosi. Todėl Viešpats palaimino sabatą ir pašventino jį.

    5. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventum žemėje, kurią Viešpats Dievas tau duoda.

    6. Nežudyk.

    7. Nesvetimauk.

    8. Nevok.

    9. Neliudyk neteisingai prieš savo artimą.

    10. Negeisk savo artimo namų, negeisk savo artimo žmonos, nei jo tarno, nei tarnaitės, nei jaučio, nei asilo – nieko, kas yra tavo artimo.

    Čia išvardinti visi nurodymai, kaip ir ką daryti, ir išvardinti jie smulkiai, kad nekiltų jokių diskusijų ar filosofinių „išraitymų“. O Kristus visus tuos įsakymus susistemino į du nurodymus: „Jėzus jam atsakė: ‘Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu’. Tai pirmasis ir didžiausias įsakymas. Antrasis – panašus į jį: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“. *27  Štai ir pats aukščiausias nušvitimo lygmuo – tai gyventi absoliučioje meilėje. Mylėti Dievą, žmones, reiškinius, mylėti viską – gyventi meilėje. Tai aukščiausias nušvitimo lygmuo, kurį galima pasiekti šioje žemėje.

    Romas ŠIMANAUSKAS

     


     

    Išnašos:

     

    Biblijos citatos paimtos iš http://www.ebiblija.lt/  Lietuviškas K. Burbulio vertimas

    *1 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 17 eilutė.);

    *2 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 16 eilutė.)

    *3 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 15 eilutė.)

    *4 (Citata iš Biblijos – Luko evangelija 6 skyrius 38 eilutė.)

    *5 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 14 eilutė.)

    *6 (Citata iš Biblijos – Mato evangelija 5 skyrius 28 eilutė).

    *7(Citata iš – www.pipedija.com/index.php/Hitleris

    *8 (Citata iš Biblijos – I Jono laiškas 3 skyrius 15 eilutė).

    *9 (Citata iš Biblijos – Kunigų knyga 20 skyrius 9 eilutė).

    *10 (Citata iš Biblijos – Skaičių knyga 14 skyrius 18 eilutė)

    *11 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 23 skyrius 10,11 eilutės).

    *12  (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 23 skyrius 12 eilutė).

    *13 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 8,9,10,11 eilutės).

    *14 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 7 eilutė).

    *15  (Citata iš Biblijos  Apaštalų darbai 4 skyrius 11,12 eilutė).

    *16  (Citata iš Biblijos  Luko evangelija 10 skyrius 17 eilutė).

    *17  (Citata iš Biblijos  Morkaus evangelija 16 skyrius 12 eilutė).

    *18  (Citata iš Biblijos  Jono evangelija 14 skyrius 15-19 eilutės).

    *19  (Citata iš Religiotyros žodyno, Vilnius „Mintis“ 1991).

    *20 (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 4-6 eilutės).

    *21  (Citata iš Biblijos  Jono evangelija 20 skyrius 14-16 eilutės).

    *22  (Citata iš Biblijos  Jono evangelija 21 skyrius 1-14 eilutės).

    *23  (Citata iš Biblijos  Apaštalų darbai 17 skyrius 24 eilutė).

    *24  (Citata iš Biblijos  Apaštalų darbai 4 skyrius 34-35 eilutės).

    *25  (Citata iš Biblijos – Išėjimo knyga 20 skyrius 3 eilutė).

    *26  (Citata iš Biblijos – Mato evangelija 7 skyrius 13,14 eilutės).

    *27  (Citata iš Biblijos – Mato evangelija 22 skyrius 37-40 eilutės).

    Apie šmugelninkus. Pasaka be galo

    0

     

    Seniai seniai Kazlų Rūdoje gyveno tokia šmugelninkė, kuri daug metų pardavinėjo velnio lašus, supilstytus naudojantis senosiomis technologijomis, ir kitoje karalystėje pagamintus rūkalus, kurie dabar vadinami cigaretėmis. Šmugelninkė nesuko sau galvos, kad teisybės ir tvarkos sergėtojai (dabar vadinami Policija) jai nuolat grūmojo beigi skyrė baudas.

    Baudos nemažos – tūkstantinės, jos buvo skaičiuojamos tuometiniais pinigais litais. Tačiau šmugelninkė tarnybos neturėjo, jos turtas – tik mažas stogelis virš galvos pačioje Kazlų Rūdoje, todėl baudas mokėjo po truputį, po 50 tuometinių pinigų (litų) per mėnesį, kad antstoliai neatimtų jos turto. Šmugelninkė buvo tokia  išdidi, kad eilinė 20 000 litų  (tuometinių pinigų) bauda už šmugeliavimą velnio lašais ir kitos karalystės rūkalais jos negąsdindavo. Ji palengva baudas mokėjo, tačiau jos vis augo, nes šmugeliavimas vyko be perstojo, jai buvo priskiriamos vis naujos ir naujos baudos. Taip mūsų pasakos herojė prikaupė daugiau nei 70 000 litų baudų.

    Bėgo metai, šmugelninkė gyveno sau laimingai, nesuko galvos dėl baudų ir šioje laimėje sulaukė pensijos. Tada netikėtai paaiškėjo, kad tuometinių 50 litų baudų per mėnesį sumokėti jau neužteks – iš ir taip mažos pensijos (juk šmugelninkė jokios tarnybos savo gimtoje karalystėje niekada neturėjo) antstoliai atskaičiuos kur kas daugiau. Ir tada gudrioji šmugelninkė nusprendė, kad nenori mokėti didelių sumų iki gyvenimo galo, o po mirties savo mažą stogelį virš galvos palikti ne vaikams ir anūkams, o antstoliams, tad prekybą velnio lašais ir kitos karalystės cigaretėmis nutraukė. Na,  ne visai taip jau ir nutraukė… Gudrioji  moteris po savo mažu stogeliu apgyvendino „kambarioką“. Dabar jau jis šinkuoja velnio lašus ir pardavinėja kitų karalysčių cigaretes. Vyrukas nesenas, iki pensijos jam dar toli. Jaunikaitis jokio turto neturi, tai ir baudos jam nebaisios. Ką gi antstoliai atims… nebent sermėgą su skyle.

    Taigi tvarkos ir teisybės saugotojai (policija) dabar jau šiam jaunikaičiui su suplyšusia sermėga rašo baudas už šmugeliavimą velnio lašais ir kitos karalystės rūkalais, ten cigaretėmis vadinamais. Policija vis bando sugraudinti jaunąjį šmugelninką, kad baigtų šitą juodą darbą. Tačiau „kambariokas“ (lygiai taip pat, kaip ir jo pirmtakė gudrioji šmugelninkė) kol kas jaučiasi gerai ir į policijos pastabas trissyk spjauna, nors baudomis jau vejasi savo „darbdavę“, gudriąją šmugelninkę.

    Ši pasaka be galo. Jaunikaitis su sermėga taps vyžotu seneliu ir į savo vietą pasirinks jauną, gražų ir neturintį ką prarasti kitą jaunikaitį.

    Pasaką sudėjo jungtinės Marijampolės apskr. VPK ir Kazlų Rūdos PK pajėgos

    Prevencinė priemonė „Akcizai“

    Siekiant nustatyti neteisėtus alkoholinių gėrimų, cigarečių, degalų ir kitus akcizais apmokestinamų prekių apyvartos atvejus bei kitas neteisėtas veikas Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kazlų Rūdos policijos komisariato prižiūrimoje teritorijoje, 2015 vasario mėnesį  vykdoma prevencinė priemonė „Akcizai“ .

    Visus Kazlų Rūdos savivaldybės bendruomenės narius prašome nebūti abejingus minėtoms neteisėtoms veikloms ir apie daromus pažeidimus nuolat informuoti Kazlų Rūdos policijos komisariato pareigūnus telefonu Nr. (8 343) 95 404, raštu ar el. paštu kazlurudospk@policija.lt

    Informaciją taip pat galima teikti anonimiškai:

    Pasitikėjimo telefonu (8-343) 91260.

    Elektroniniu paštu tinklapyje  www.epolicija.lt.

    Dėkojame už Jūsų pagalbą ir pasitikėjimą!

    Marijampolės apskr. VPK Kazlų Rūdos PK informacija

    Ričardas Bachas

    1

    „Ir kiekvienas žmogus įžengia į tavo pasaulį, ir visi įvykiai tavo gyvenime vyksta todėl, kad pats juos prisišaukei. Tik tu pats apsisprendi, ką su jais daryti“.

    Rūkantys vaikai – ne tik policijos rūpestis

    1

    Vasario 5-9 dienomis Marijampolės policija vykdė prevencinę programą „Mums rūpi vaikų gerovė“. Konkrečiau – rūpi, ar mokiniai rūko, kur rūko, kur gauna rūkalų ir kur meta nuorūkas. Pareigūnų reidai organizuoti prie Igliaukos A. Matučio gimnazijos, Liudvinavo K. Borutos, Sasnavos, „Šaltinio“ pagrindinių mokyklų, Rygiškių Jono bei „Sūduvos“ gimnazijų, J. Basanavičiaus aikštėje, Poezijos parke – ten, kur rūkyti draudžiama. Šios keletą dienų trukusios programos metu nubausti du nepilnamečiai rūkoriai. Ir turbūt Jūsų veide šią sekundę atsiranda ironiška šypsenėlė.

    Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatyme parašyta: visose švietimo įstaigose ir jų teritorijose draudžiama rūkyti. Lietuvos Respublikos administracinių teisių pažeidimų kodekse 1851 str. numatyta: „Rūkymas vietose, kuriose pagal savivaldybių tarybų sprendimus draudžiama tai daryti, užtraukia įspėjimą arba baudą nuo penkių iki keturiolikos eurų“. Vaikai dažniausiai laikosi nustatytos tvarkos. Susiklosto nerašytos taisyklės – rūkyti galima už mokyklos tvoros, ant šaligatvio netoli mokyklos ir pan. Nėra jokio prievartinio mechanizmo, draudžiančio mokiniams rūkyti. Tik visiškus tinginius galima nubausti už tai, kad tingėjo paėjėti už mokyklos tvoros. Bet tikrai ne apie baudas šiuo atveju turime kalbėti.

    Bendros pedagogų ir policijos pareigūnų pastangos išgyvendinti nepilnamečių rūkymo problemą (o ne surinkti kuo daugiau baudų iš rūkalių), kaip supratote – Sizifo darbas, jei kitos grandys – šeima, visuomenės sveikatos specialistai  – neintegruoti į šią veiklą.

    Tėvai arba leidžia vaikui rūkyti, arba neleidžia, arba nežino, kad jis rūko. Arba patys nuperka vaikui cigarečių, kad šis nerūkytų visiško šlamšto.

    Gal dėl pastarosios priežasties reikėtų griebti už pakarpos tėvus? Arba vadinamuosius geradarius, kurie nepilnamečiams perka, parduoda ar perduoda rūkalus. Policijos pareigūnai reidų metu nustatė 3 pažeidimus, kuomet tabako gaminiai buvo nupirkti ar kitaip perduoti nepilnamečiams, 1 pažeidimas – dėl  tėvų valdžios nepanaudojimo arba panaudojimo priešingai vaiko interesams. Sąžiningesnis vaikas kartais prisipažįsta, kur gavo (pirko) rūkalų, tačiau daugelis cigaretes tiesiog „randa pamestas“ arba jiems nuperka „nepažįstamas“ žmogus.

    Taigi į klausimą „kur žiūri policija?“ galima atsakyti labai rimtai – žiūri, kad rūkantys nepilnamečiai nešiukšlintų aplinkos ir nuorūkų nemėtytų kur pakliuvo (minėto reido metu už tvarkos ir švaros taisyklių pažeidimą nubausta 15 nepilnamečių, už kuriuos baudas turės mokėti jų tėvai). O kai netoli mokyklos pasirodo policijos automobilis ar uniformuotas pareigūnas, tai kiekvienas nori nenori pasitempiame, šypsomės, smilkstančią cigaretę įsigrūdame kišenėn ir ten užgesiname…

    Todėl policija ir toliau organizuos neviešus reidus, kuriuose dirbs neuniformuoti pareigūnai. Tokiu būdu bus bandoma užtikrinti saugią ir sveiką aplinką mokyklose ir jų prieigose bei sustiprinti nepilnamečių nusikalstamų veikų ir teisės pažeidimų prevenciją.

    Tuo tarpu visuomenės sveikatos specialistai, tikimės, skaito paskaitas mokiniams apie rūkymo žalą, pedagogai auklėja, tėvai – atsakingiausioji šios grandinės dalis, jie turi apsispręsti – ugdyti ar neugdyti vaikų pagarbą šalia esantiems (nes rūkymas labiau kenkia būtent jiems), pirkti ar nepirkti nepilnamečiams cigarečių.

    O policijos tikslas – ne bausti mokinius, bet siekti, kad jie nerūkytų. Kad saugotų aplinką ir tvarkingai joje elgtųsi. Ir kad nepilnamečių nusikalstamų veikų ir teisės pažeidimų prevencija taptų visos mūsų bendruomenės, ne tik policijos ir mokyklos, rūpesčiu.

    Marijampolės apskr. VPK  informacija

    Marijampolietę iš emigracijos tėvynėn sugrąžino… meilė

    0

    Meilė, tikroji gyvybinė energija, leidžia ne tik kurti, skristi, bet ir kasdienybės rate lyg nuostabiame šokyje suktis. Meilė, kaip teigiama Šventajame Rašte, kantri, maloninga, nepavydi, gali žmogų pakelti į beribį aukštį, ką jau kalbėti apie atstumą, matuojamą kad ir tūkstančiais kilometrų, kurį jai įveikti vieni niekai! Meilei nėra nieko neįmanomo – tai iliustruoja istorija, kuriai jau treji metai ir kuri šių metų liepos pabaigoje bus vainikuota vestuvėmis.

    Marijampoliečiai (taip jie save vadina, nors penkias dienas per savaitę dėl darbo gyvena Vilniuje) Eglė VILKAUSKAITĖ (25 m.) ir Deividas RAGUCKAS (34 m.) į naujuosius, 2015 -uosius, metus įžengė kaip sužadėtiniai. 2014 -ųjų ir 2015 -ųjų metų sandūroje Deividas po trejų metų draugystės savo mylimajai pasipiršo, o Eglė sutiko, kad ant jos kairės rankos bevardžio piršto mylimasis užmautų sužadėtuvių žiedą, šalia kurio liepos pabaigoje puikuosis vestuvinis žiedas.

    „Tai mano žmogus“, – vienas apie kitą kalba Eglė ir Deividas bei dėkoja likimui, kuris jiems, po vieną nuėjusiems nelengvą kelią, pagaliau leido būti kartu ir savo pavyzdžiu teigti, jog meilė, pati stipriausia jėga pasaulyje, yra visko pradžia ir pabaiga. Būtent meilė Eglę, darbščią, racionalią merginą, išplėšė iš sėkmingos emigracijos ir sugrąžino į tėvynę, nebyliai sakydama: „Čia tavo vieta…“

    Emigrantė – jau nuo mokyklos suolo

    Eglė, dar besimokydama Marijampolės 5 –ojoje vidurinės mokyklos (dabar – J. Totoraičio progimnazija. – Aut. past.) vyresniosiose klasėse, jau matė galimybę save realizuoti užsienyje: Airijoje su šeima gyveno jos sesuo, tad po 11 klasės Eglė, nuvykusi pas seserį, ten ne tik svečiavosi, bet ir dirbo miestelio parduotuvės-kavinės darbininke. Baigusi vidurinę, mergina, įstojusi į Vilniaus universitetą neakivaizdžiai studijuoti ekonomikos, savo gyvenimo planus siejo ir su Airija: norėdama būti nepriklausoma ir finansiškai, ji, devyniolikmetė, iškart po sėkmingai pasibaigusių stojamųjų egzaminų išvyko į Airiją ir jau kitą dieną po atvykimo dirbo parduotuvėje-kavinėje. Deja, dideliems planams išsipildyti nebuvo lemta: darbas užsienyje ir studijos Lietuvoje, kaip parodė pirmoji sesija, pasirodė sunkiai suderinami dalykai. Eglė neišlaikė dviejų egzaminų ir mokslus išvis nutraukė – suprato, jog neįstengs sėkmingai išlaviruoti, tad visas jėgas ėmė skirti darbui. Sekėsi tiesiog puikiai. Kurį laiką padirbusi minėtoje parduotuvėje, Eglė perėjo dirbti į viešbutį. Iš pradžių – padavėja, tačiau laikui bėgant atsirado ir karjeros galimybių: gabią, darbščią, sumanią merginą darbdaviai pastebėjo (Eglė dėjo dideles pastangas būti pačia geriausia, netgi anglų kalbą ji išmokusi taip gerai, kaip tik įmanoma, prisimena: Airijoje gyvendama, net sapnuodavo, mąstydavo angliškai), pakėlė atlyginimą, taip pat pareigas: Eglė tapo viešbučio renginių organizatore. Viskas, rodės, klostėsi puikiai. Apie Lietuvą mergina mąstydavo kaip apie tolimą ateitį, mat kol kas jos gyvenimas sukosi čia, Airijoje. Patraukli šviesiaplaukė, niekada nestokojusi priešingos lyties atstovų dėmesio, apie šeimyninį gyvenimą nemąstė: tiesa, visada turėdavo draugų (beje, lietuvio – nė vieno), tačiau nebuvo sutikusi vyro, su kuriuo būtų tikėjusis sieti savo ateitį. Be to, kaip jai tuomet atrodė, karjera, mokslas (Eglė mokėsi Dublino verslo mokykloje), įsitvirtinimas gyvenime buvo jai prioritetai.

    Lyg žaibo blyksnis

    Taip atėjo 22 -asis Eglės gimtadienis. Jį su draugėmis švęsdama mergina garsiai prisiekinėjo, jog bent metus gyvensianti sau: jokių vaikinų, jokių meilės istorijų. Ir pati tuo tikėjo. O po mėnesio – kelionė į Lietuvą – pusseserės vestuvės. Taigi kartu su sesers šeima sėdėdama lėktuve, skrendančiame į Lietuvą, Eglė mąstė apie savo karjerą, ateities planus, kuriuos dabar kol kas tvirtai siejo tik su Airija.

    O vestuvėse pasirodė jis. Lietuvis. Ne toks, kokie paprastai ją supdavo, tačiau buvo aišku iš pat pradžių: šiam vyrui lemta sujaukti jos visus ankstesnius planus, mat nuo pat pirmųjų pažinties akimirkų užplūdo jausmas lyg jį pažinotų visą gyvenimą – tokio dvasinio artumo Eglė niekada dar nebuvo patyrusi. Tačiau viešnagė Lietuvoje buvo labai trumpa. Vos pora dienų, ir mergina jau skrido atgal, į Airiją, tačiau mintyse jau buvo jis…

    …Deividas nesuvokė, kas vyksta. Atvyko į draugo vestuves, tiesa, su kilnia misija – įamžinti šios dienos akimirkas fotoaparatu bei vaizdo kamera – ir staiga mergina, nuo kurios akių negalėjo atitraukti vos ją pamatęs. „Žiauriai graži“, – pirmoji mintis ir lyg žaibas smogęs stiprus jausmas, kuris jau susipažinus ir pabendravus net išgąsdino: rodos, mergina būtų buvusi šalia jo visą gyvenimą – sava sava… Kažkur toli liko jo praeitis, kuri į sąmonę įsirėžė ne itin malonia patirtimi…

    „Sunkus“ vaikas

    Deividas, atsigręždamas į savo praeitį, pastebi ne vieną atvejį, kai per plauką buvo išgelbėtas nuo didelių paslydimų. Mokydamasis tuometinėje Marijampolės 6 -ojoje vidurinėje mokykloje (dab. Sūduvos gimnazija. – Aut. past.) mokytojams buvo tikras galvos skausmas dėl savo elgesio. Jam netgi buvo pasiūlyta gera valia palikti mokyklą, kad biografijoje nebūtų pašalinimo iš mokyklos dėmės. Taigi Deividas brandos atestatą gavo Suaugusiųjų mokymo centre, „išplėšęs“ stebėtinai aukštą pažymių vidurkį: 9,3 – taip jis atsikirto į tėvų priekaištus dėl elgesio bei prastų pažymių. Apskritai, kaip pastebi vyriškis, paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje jis buvo „sunkus“, drąsiai save vadina ir gatvės vaiku, kuriam labai netoli buvo net ir iki kalėjimo. Iš šio liūno jį ištraukė… aerodromas, kuriame nuo mažens lankėsi kartu su tėčiu parašiutininku. Parašiutų sportas Deividą taip „užkabino“, kad jis atsispyrė gatvės, draugų traukai, kad tik aerodrome būtų pageidaujamas. Netgi tuoj po vidurinės mokyklos baigimo, atlikdamas būtinąją karinę tarnybą, su parašiutais nesiskyrė. Dar daugiau. Per armijos metus atliko net 200 šuolių, susipažino su ne vienu tituluotu parašiutų sporto instruktoriumi, uoliai sėmėsi iš kiekvienos tokios pažinties patirties (šiandien Deividas Raguckas – Marijampolės aeroklubo pažiba, parašiutininkas-instruktorius, sportininkas, pelnęs daugybę apdovanojimų įvairių tokio pobūdžio varžybų metu, sukaupęs 2260 šuolių bagažą).

    Svajonėse – moters idealas

    Po armijos jaunas vyras įsidarbina spaustuvėje Vilniuje (išdirba ten 8 metus), reguliariai grįžta į Marijampolę, aktyviai ne tik šokinėja parašiutu, bet ir filmuoja šuolius, montuoja, gamina video siužetus, šioje srityje vis tobulėja, kol savo jėgomis ima taip pasitikėti, kad ieško jau operatoriaus darbo. Jau šešti metai eina, kai Deividas – UAB „Be tabu ir Ko“ operatorius. O asmeniniame gyvenime, kaip pats sako, nesiliovė siautęs chaosas. Deividas, vos grįžęs iš armijos, savo gyvenimą įsivaizdavo gana paprastai: iki 26 -erių – draugai, draugės, šuoliai, o 26 -erių sulaukus bus ir vesti metas. Ir iš tikrųjų taip buvo (matyt, užsiprogramavo sau tokį scenarijų). Deividas vedė. Skubiai. Netrukus gimė dukra (dabar Nikolė jau pirmokė), tačiau greitai ir išsiskyrė. Vyras nenoriai kalba apie savo santuoką, tik prasitaria, jog tuomet, kai vedė, dar savo žmogaus nebuvo sutikęs… Po skyrybų baimė vėl nudegti vertė atsargiai žiūrėti į santykius su priešinga lytimi. Deividas neslepia: bijodavęs ir įsipareigoti, o jei dar mergina, su kuria, rodos, jau mezgėsi kažkoks ryšys, imdavo ir pateikdavo ultimatumą: „Arba aš, arba aerodromas!“, Deividas vienareikšmiškai pasakydavo: „Aerodromas!“ ir bėgdavo tolyn, kol vėl pasikartodavo panašus scenarijus. Šitaip blaškydamasis vis tik ilgėjosi tikro ryšio, svajonėse piešė moters, su kuria galėtų auginti vaikus, statyti namą, sodinti ąžuolą, idealą, kurio tikrovėje vis nepavykdavo sutikti…          

    Tarp Lietuvos ir Airijos

    Vestuvės, Eglės ir Deivido pažintis pralėkė kaip akimirka, o  atėjus Eglės išvykimo į Airiją metui abu žinojo: ši pažintis lemtinga,  jie daugiau jau niekada nebus tokie, kokie buvo…

    Kitas staiga „iškeptos“ poros susitikimas įvyko po trijų savaičių. Deividas pas Eglę atskrido į Airiją. Būnant kartu, laikas prabėgdavo kaip akimirka, ir vėl – išsiskyrimas, bendravimas per „Skype“ ir kito susitikimo nekantrus laukimas. Nors jausmai, rodės, begaliniai, Eglė gebėjo ir racionaliai mąstyti: rodos, lėktų pas jį į Lietuvą, viską mestų, bet laikėsi: buvo likę dar vieni metai mokytis, nusprendė vis tik baigti mokslus, o jau tada – tikrai niekas nesulaikys jos svetimoje šalyje.

    Pora susitikdavo kas mėnesį – arba Eglė skirsdavo Lietuvon, arba Deividas Airijon. Jausmai liepsnote liepsnojo. Prie kompiuterio jie praleisdavo valandų valandas, vogdami laiką nuo miego, kad tik vienas kito balsą ilgiau girdėtų, dienas skaičiuodavo iki naujo susitikimo. Pokalbiams temų niekada nepritrūkdavo, pritrūkdavo tik laiko išsakyti, ką vienas kitam jaučia, kaip praleido savo dieną, kokias svajones puoselėja. Šitaip prabėgo metai. „Tai geras santykių išbandymas, – dabar sako Eglė. – Jei gali žmogų mylėti per atstumą visus metus, niekas jau nebaisu“.

    Eglė ir Deividas vienas kitą iš karto priėmė tokius, kokie jie yra. Eglės negąsdino Deivido praeitis, su mylimojo dukra mergina iškart rado bendrą kalbą, jų santykiai draugiški. Nepateikė ji ir ultimatumo: „Aerodromas arba aš!“, netgi du kartus su Deividu šoko su dviviečiu parašiutu, kad suprastų jį geriau, nors neslepia: abu kartus baimė už ją didesnė buvusi. Nors Eglė parašiutais per daug nesižavi, ji greta Deivido aerodrome.

    Grįžus į tėvynę

    2013 m. balandžio 31 d. Eglė parskrido į Lietuvą jau visam laikui. Nors ir ruošėsi tam, puikiai žinojo, jog nebus lengva čia įsitvirtinti. Airijoje buvo ne tik gerai apmokamas darbas su karjeros galimybe (beje, prieš išskrendant merginai darbdavys siūlė ir aukštesnes pareigas, ir didesnį atlyginimą, bet ji vis tiek nepasiliko), ten jau buvo ir savo aplinka, draugai.

    Eglė apsigyveno pas Deividą nuomojamame bute Vilniuje, jai visiškai nepažįstamame svetimame mieste. Darbo paieškos buvo nelengvos. Eglę stebino lietuvių potencialių darbdavių nelankstumas: ne vienas pokalbis dėl darbo baigdavosi suvokimu, jog darbdaviui nerūpi darbuotojo kompetencija, jos kilimas, taip pat karjeros galimybės. Bet po pusantro mėnesio paieškų Eglė pagaliau įsidarbino (dirba tarptautinėje įmonėje). Jau dveji metai ten, per pusantrų darbo metų mergina pasiekė, kad būtų pakelta ir pareigos, ir atlyginimas. „Visur reikia dirbti, – sako Eglė, – mano požiūris dėl to nepasikeitė: jeigu stengiesi, turi būti pastebėtas“.

    Belaukiant svarbiosios dienos

    Eglė ir Deividas jau ruošiasi savo vestuvėms, kurios įvyks liepos 24 d. Treji metai kartu, o tarpusavio pasitikėjimas, pagarba vienas kitam, meilė tik auga. Pora neslepia: per tą laiką rimtai dar nebuvo susipykę, o apsižodžiavo pirmą kartą po 2 metų draugystės. Jie abu žino, kad jų šeima bus tvirta – kitaip negali būti! Kas jiems šeima? Tai – namai, kuriuose šilta, jauku, švaru, vaikai, ramybė, ištikimybė, pasitikėjimas, o jei trumpai – tai laimė.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Asmeninio albumo nuotraukos.

    Tie, kuriuos domina darbas Norvegijoje, gali pasinaudoti Headex.eu paslaugomis 

    P.S. Žemiau pateiktas Deivido sukurtas filmukas, iliustruojantis poros šuolį parašiutu.

    „Lietuvos supermiestas“ vėl kviečia balsuoti už Marijampolę!

    0

     

    Vasario 15 d., sekmadienį, 19.30 val. per LNK televiziją „Lietuvos supermiesto“ kovose vėl matysime Marijampolės komandą, kuri lauks Jūsų palaikymo.

    Trečiojoje projekto kovoje dėl supermiesto titulo, filmuotoje vasario 10-osios vakarą sostinės Ūkio banko Teatro arenoje, Marijampolė varžėsi su vienomis iš stipriausių Klaipėdos ir Plungės komandomis ir projekto naujoke Šiaulių komanda.

    Šioje laidoje reprezentuoti Marijampolę vėl stojo muzikinio projekto „Lietuvos balsas“ nugalėtojas, grupės „El Fuego“ narys Paulius Bagdanavičius ir grupės „Electronic I“ dainininkas Paulius Sinkevičius kartu su „O lia lia“ grupės merginomis ir mažąja Marija. Turėsime progos išvysti, ar jų atliekamas kūrinys „Aleliuja“ sugraudino  atšiaurias komisijos narių širdis…

    Talentų rungtyje Marijampolei atstovavo ir žiūrovams populiarių užsienio dainų kompoziciją atliko trys muzikantai iš Sūduvos krašto: saksofonistas Domas Ziegoraitis, gitaristas Gintaras Šulinskas ir būgnininkas Ąžuolas Paulauskas.

    Sporto rungtyje kovojo Marijampolės merginų regbio komandos sportininkės Gintarė Puzaraitė ir Raminta Kasperavičiūtė, treniruojamos Arvydo Kasperavičiaus. Jos buvo vienintelės merginos regbininkės iš visų keturių miestų šioje sportinėje kovoje.

    Palaikyti Marijampolę kovoje dėl supermiesto vardo kapitonei Irūnai Puzaraitei vėl padėjo stipri palaikymo komanda: „Vilgos“ kolektyvo šokėjos, meras Vidmantas Brazys, mero pavaduotojas Gintautas Stankevičius, administracijos direktorius Metas Ražinskas, tarybos nariai, savivaldybės administracijos, rėmėjų ir kitų meno kolektyvų, jaunimo organizacijų atstovai.

    Laidoje turėsime galimybę išvysti naują organizatorių parengtą provokaciją ir įvertinti tikrąjį marijampoliečių kantrumo lygį.

    Šiame „Lietuvos supermiesto“ laidos filmavime surinktų „širdžių“ skaičius užtikrina Marijampolei trečiąją vietą. Ketvirti liko naujokai Šiauliai. Tačiau įveikti antroje vietoje pagal iš komisijos gautų „širdžių“ skaičių dabar esančią atkaklią Plungės komandą galime tik aktyviai balsuodami tiesioginiame eteryje šį sekmadienį 19.30 val. per LNK televiziją.

    Nepraleiskime progos pamatyti dar vieną atkaklią kovą dėl supermiesto titulo ir balsuoti už Marijampolę!

    Danguolė MICUTIENĖ

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnybos vyriausioji specialistė

    Ansamblis „Sūduvietis“ dalyvaus laidoje „Duokim garo“

    1

     

    Vasario 13 d., penktadienį, 21 val. Lietuvos televizijos laidoje „Duokim garo“ dalyvaus Marijampolės vyrų vokalinis ansamblis „Sūduvietis“ (vadovai Aušra ir Remigijus Morkūnai).

    Šventinėje laidoje marijampoliečių ansamblis, pernai paminėjęs kūrybinės veiklos 45-metį, pakviestas dalyvauti svečių teisėmis ir dainuos Lietuvai pačias gražiausias savo repertuaro dainas.

    Kviečiame kartu praleisti vakarą su Sūduvai atstovaujančiu vyrų vokaliniu ansambliu „Sūduvietis“, puikiomis liaudiškos muzikos kapelomis iš Aukštaitijos, Žemaitijos ir Dzūkijos, išmonės ir šmaikštumo nestokojančiais antrą dešimtmetį gyvuojančios laidos vedėjais Loreta Sungailiene ir Stasiu Kavaliausku bei kitais vakaro svečiais.

    Danguolė MICUTIENĖ

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnybos vyriausioji specialistė

    Ant automobilio užkrito varveklis – ką daryti?

    3

     

    Klausimas:

    Netoli daugiabučio buvau pasistatęs mašiną. Grįžęs atgal pamačiau nemalonią staigmeną: užkritęs varveklis įbrėžė automobilio stogą. Ar už tai galiu gauti kompensaciją? Kur turėčiau kreiptis?

    Atsako Teisingumo ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus patarėjas Audris Kutrevičius.

    Pirmiausia svarbu žinoti, kad už sau priklausančių pastatų priežiūrą pagal įstatymus atsako pastato savininkas arba valdytojas, todėl kiekvienas pastato savininkas turi laiku valyti nuo stogų varveklius ir kitus sniego ar ledo darinius, pašalinti irstančias pastato dalis. Savininkas taip pat  gali pasamdyti tuo užsiimančią bendrovę. Jei nė vieno šių dalykų jis nepadaro, turi padengti nuostolius.

    Jei vis dėlto savininkas savo pastatu rūpinosi netinkamai ir ant jūsų automobilio užkrito nuo pastato atskilęs varveklis ar apledėjęs sniego gabalas, pirmiausia reikia kreiptis į policijos pareigūnus, kad šie užregistruotų įvykį. Tada svarbu tai, ar Jūsų automobilis apdraustas „Kasko“ draudimu. Jeigu taip – kreipkitės į bendrovę, kurioje apdraustas automobilis. Ji kompensuos Jums patirtą žalą.

    Jeigu automobilis „Kasko“ draudimu neapdraustas, galite kreiptis į teismą reikalaudami, kad pastato savininkas ar valdytojas atlygintų Jums Jūsų patirtus nuostolius. Todėl remontuodami automobilį būtinai išsaugokite visus čekius ir kitus dokumentus, įrodančius, kad patyrėte  išlaidų, kurias teismas gali pripažinti nuostoliais.

    Į teismą kreiptis ir reikalauti nuostolių atlyginimo iš pastato savininko galite ir tuo atveju, jei žiemą pats patyrėte sveikatos sužalojimų, užkritus varvekliui ar paslydote ant nenuvalyto šaligatvio. Pirmuoju atveju Jums žalą atlyginti turėtų pastato savininkas ar valdytojas, antruoju – šaligatvių priežiūra besirūpinanti bendrovė.

    Tačiau patirtą žalą bet kokiu atveju turėsite įrodyti. Jeigu Jums prireikė pirmosios pagalbos, apie situaciją paliudyti gali Jums  padėti iškviesti medikai. Padėti Jums gali ir kiti netoliese buvę liudininkai, matę įvykį. Taip pat aplinkiniai arba artimieji, su kuriais buvote nelaimės metu, turėtų nufotografuoti įvykio vietą. Tai taip pat pasitarnaus kaip įrodymas.

    Svarbu žinoti, kad galite reikalauti atlyginti ir negautas pajamas bei neturtinę žalą, kurios dydį nustatys teismas.

    Jeigu esate daugiabučio namo gyventojas ir nuo Jūsų namo stogo nukritęs varveklis sužalojo žmogų arba sugadino automobilį, žinokite, kad egzistuoja tikimybė, kad nuostolius atlyginti turės visi namo gyventojai. Taip įvyks tuo atveju, jei Jūsų namo bendrija nesamdo jokios bendrovės, kuri įsipareigotų atlikti pastato priežiūrą, tinkamai šios priežiūros neatlieka pati ir Jūsų namas nėra draustas bendrosios civilinės atsakomybės draudimu. Todėl verčiau nelaukite, kol nutiks nelaimė, ir prižiūrėkite savo namus.

    Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.

    Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk

    Marijampolėje suaktyvėjo vidinė migracija

    0

     

    Pirmą kartą tiesiogiai renkamiems būsimiesiems merams mesti rimti iššūkiai – ieškodami geresnės gyvenimo kokybės gyventojai vis labiau linkę išvykti ne tik į užsienį, bet ir į kitus šalies regionus, atskleidė penktosios „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto atliktos lyginamosios savivaldybių analizės rezultatai. Jos duomenimis, Marijampolės savivaldybėje vidinės migracijos srautai suintensyvėjo – pernai gyvenamąją vietą čia pakeitė daugiau nei 2 tūkst. gyventojų, tai yra beveik 10 proc. daugiau nei 2013-aisiais.

    „Pietryčių Lietuva išsiskiria maža veikiančių ūkio subjektų koncentracija, o Kalvarija ir Vilkaviškis apskritai patenka į trejetuką reitingo gale. Tikėtina, jog būtent tai turi įtakos aukštesniam nei vidutiniškai šalyje nedarbui. Tačiau regione yra dvi ašys, remiančios regiono ekonomiką: tai – Marijampolė ir Kazlų Rūda, galinčios vietos gyventojams pasiūlyti daugiau darbo vietų nei jų kaimynės“, – komentavo „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje Odeta Bložienė.

    Remiantis analizės duomenimis, pernai naujoje vietoje Marijampolės savivaldybėje apsigyveno 1157, iš gyvenamosios vietos joje išvyko – 1241 asmuo. Tuo tarpu 2013 m. gyvenamąją vietą savivaldybėje pakeitė atitinkamai 1002 ir 1199 asmenys. Išorinės migracijos rodikliai Marijampolėje kito mažiau – praėjusiais metais į užsienį laimės ieškoti iškeliavo 847, o 2013 m. – 789 asmenys. Pastebima, kad padaugėjo į tėvynę grįžtančių savivaldybės gyventojų – jei 2013 m. atvyko 404 imigrantai ar reemigrantai, tai pernai šis skaičius padidėjo iki 452 asmenų.

     „Sprendimui keisti gyvenamąją vietą įtakos gali turėti bent keli veiksniai, tačiau visus juos apibendrina vienas vardiklis – geresnės gyvenimo kokybės siekis. Vieniems tai reiškia švaresnę ir ramesnę aplinką užmiestyje, kitiems – aktyvesnės darbo rinkos privalumus, tretiems – optimizuotą būsto ir asmeninio transporto išlaikymą, dar kitiems – erdvesnį būstą. Sprendžiant iš to, jog pagal pasirinktą gyvenamąją vietovę pirmavo didmiesčių rajonai, kurortai bei savivaldybės, iš kurių ankstesniais metais intensyviai emigruodavo gyventojai į kitas šalis, manyčiau, jog intensyvesnę vidinę migraciją paskatino būtent pagerėjusios finansinės galimybės bei siekis investuoti sukauptas santaupas. Apskritai pirmenybę teikti vidaus, o ne tarptautinei emigracijai laikyčiau vienareikšmiškai teigiama tendencija, galinčia sumažinti atotrūkį tarp savivaldybių, taip pat išlaikyti konkurencingą darbo jėgą šalyje“, – sakė O. Bložienė.

    Pajamų skirtumai augo

    Nors vidutinis atlyginimas per metus ūgtelėjo beveik 5 proc. ir tai buvo pastebima beveik visose savivaldybėse, atotrūkis tarp mėnesinių pajamų taip pat nepaliovė didėti. Pernai skirtumas tarp pagal šį dydį pirmaujančio Vilniaus m. ir greta įsikūrusios Šalčininkų sav. sudarė 226 eurus, o 2013-aisiais – 207 eurus. Lyginant pastarojo penkmečio vidutinio atlyginimo po mokesčių dydžio tendencijas, mažiausias skirtumas buvo fiksuotas 2009 m. pabaigoje (163 eurai/mėn.)

    Didmiesčiuose atlyginimai augo lėčiau nei pusėje rajoninių savivaldybių. O kai kuriuose regionuose, pavyzdžiui, Elektrėnų ir Mažeikių savivaldybėse, vidutinis atlyginimas netgi šiek tiek susitraukė. O. Bložienės pastebėjimu, tai galima sieti su tose savivaldybėse veikiančių didžiųjų verslo subjektų veikla. Pavyzdžiui, „Orlen Lietuva“ gamykla pernai dirbo tik 60 proc. savo faktiniu pajėgumu, tad bendrovės pajamos, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu 2013-aisiais, sumažėjo 43 proc., tai galėjo turėti įtakos jos bei susijusių įmonių darbuotojų pajamoms.

    Ryškiausiai vidutinis atlyginimas kilo Trakų rajono savivaldybėje (daugiau nei 10 proc.), beveik tiek pat jis augo Pagėgių rajone, šiek tiek mažiau – Marijampolėje bei Tauragėje. Mažiausias augimas fiksuotas Akmenės ir Alytaus rajonuose (vos per 1 proc.). Kukliausių pajamų savininkais lieka Šalčininkų, Zarasų ir Kalvarijos savivaldybių gyventojai, uždirbantys vidutiniškai apie 400 eurų/mėn. Didžiausią vidutinį atlyginimą gauna vilniečiai, klaipėdiečiai ir didžiųjų pramonės centrų, tokių kaip Jonava ir Kėdainiai, gyventojai, kurių pajamos siekia apie 600 eurų/mėn.

    Darbo vietas kūrė didmiesčiai ir kurortai

    Didžiausias nedarbas pernai metų pabaigoje buvo Jurbarko, Zarasų, Alytaus, Lazdijų ir Ignalinos rajonų savivaldybėse, kur jis svyravo nuo 16 iki beveik 18 proc. Mažiausiai bedarbių turėjo Kretingos ir Trakų rajonai, taip pat Elektrėnai, Šiauliai, Vilnius ir Neringa, kur nedarbo lygis sudarė nuo 5,5 iki 6,7 proc.

    Palyginti su 2013-aisiais, pernai nedarbas mažėjo visose šalies savivaldybėse, apie 1,8 proc. p. šalies mastu, tačiau dviejose savivaldybėse jis traukėsi dvigubai daugiau. Geriausius rodiklius kovojant su nedarbu pademonstravo Kalvarijos ir Kelmės rajonai. Vertinant pastarųjų ketverių metų pastangas, išsiskyrė Kretingos ir Panevėžio rajonų savivaldybės, kuriose registruotų bedarbių sumažėjo dešimtadaliu. Prasčiausiai sekėsi Visaginui, kur nedarbo rodikliai krito vos 1,4 proc. p., nedaug pasistūmėjo ir Kazlų Rūda (-2,5 proc. p.). Šalyje 2010-2014 m. nedarbas mažėjo vidutiniškai 6.6 proc. p.

    Veikiančių ūkio subjektų skaičius Lietuvoje per 2014 m. išaugo 2,5 proc. (2013-ųjų pokytis – 4 proc.). Tačiau vertinant atskiras savivaldybes, teigiamas poslinkis pastebimas tik didmiesčiuose ir kurortuose, nes 49 savivaldybėse ūkio subjektų skaičius mažėjo. Neringos, Palangos, Birštono ir Druskininkų savivaldybės išsiskiria verslumu – čia 1000-ui gyventojų išduodama daugiausiai verslo liudijimų šalyje.

    Komunaliniai mokesčiai keitėsi, bet lyderiai liko tie patys

    Lyginant su 2014-ųjų metų pradžia, šiemet didžiausių ir mažiausių komunalinių paslaugų tarifų mokėtojai beveik nepasikeitė. Brangiausiai komunalinės paslaugos kainuos Prienų, Neringos ir Pakruojo rajono gyventojams, pigiausiai – Pasvaliui, Rokiškiui ir Kauno miestui.

    Per trejus pastaruosius metus, kai buvo stebimi tarifų pokyčiai, šilumos energija labiausiai atpigo Šiaulių regione, Jonavoje, Marijampolėje ir Jurbarke. Tuo tarpu Neringoje, Panevėžio r., Elektrėnuose ir Rietave šilumos energijos tarifai per trejus metus išaugo. Šaltas vanduo per trejus metus brango 35-ose savivaldybėse, labiausiai – Anykščių, Radviliškio ir Lazdijų rajonuose, tuo tarpu labiausiai atpigo Skuodo ir Prienų rajonuose. Pigesniu karštu vandeniu džiaugiasi 31 savivaldybė, labiausiai jis pigo Šiauliuose ir Kaune, brango – Kelmės ir Ignalinos rajonuose.

    Juda ten, kur priimami sprendimai – sėkmingiausi

    Pernai gyventi į kitas šalis išvyko panašus gyventojų skaičius kaip ir 2013 m., t.y., kiek daugiau nei 38 tūkst. asmenų. Priešingai nei 2013-aisiais, pernai buvo dvi savivaldybės, į kurias grįžo daugiau emigravusiųjų nei išvyko – tai Varėna ir Druskininkai. Apskritai praėjusiais metais į Lietuvą grįžo ar atvyko 17,5 proc. daugiau asmenų nei 2013 m. O lyginant su situacija prieš ketverius ar dešimt metų, grįžtančiųjų/atvykstančiųjų skaičius išaugo net penkis kartus. Į Lietuvą pernai grįžo ar atvyko beveik 26 tūkst. asmenų.

    Migruojantys šalies viduje dažniausiai rinkosi gyventi sostinėje, uostamiestyje, didmiesčių rajonuose ar kurortuose.

    Populiariausios savivaldybės atvykti ar likti gyventi tarp keičiančių gyvenamąją vietą 2014-aisiais buvo: Vilniaus m., Kauno r., Klaipėdos r., Vilniaus r., Klaipėdos m., Palangos m., Neringos ir Trakų r. Nepopuliariausios atvykti ar likti gyventi savivaldybės: Panevėžio m., Alytaus m., Kelmės r., Mažeikių r, Telšių r., Vilkaviškio r. ir Kauno m.

    Pasak O. Bložienės, žvelgiant į ketverių metų analizės duomenis, matomi pirmieji pozityvūs postūmiai: nedarbas mažėjo ir skirtumas tarp regionų traukėsi, taip pat stabilizavosi emigrantų srautai, o juos vis labiau atsveria atvykstančiųjų ir reemigruojančiųjų srautas, visuose regionuose mažėjo socialinės paramos poreikis, vertinamas kaip socialinės pašalpos, kompensacijų būsto išlaikymui ir nemokamo mokinių maitinimo gavėjų skaičius. Pastaroji tendencija, anot ekspertės, gali būti patvirtinimas, kad didesnė vietos sprendžiamoji galia gali duoti ir didesnės naudos. Jos teigimu, artėjantys merų ir savivaldybių tarybų rinkimai gyventojams gali tapti paskata aktyviau išreikšti savo lūkesčius sulaukti vietos specifiką atitinkančių optimizuojančių sprendimų, susijusių su būsto išlaikymu, komunalinių paslaugų ūkiu bei kova su nedarbu.

    O. Bložienė pažymėjo, kad teigiami ekonominiai poslinkiai šalyje artimiausioje ateityje turėtų sustiprinti ir Marijampolės apskrities pozicijas. „Marijampolė ir Kazlų Rūda išlieka ekonominiais regiono centrais, nors ir turi rimtų iššūkių siekiant pažaboti tarptautinę emigraciją bei įsiskolinimus, taip pat čia gana aukšti komunalinių paslaugų tarifai. Tačiau pakankamai didelė ūkio subjektų koncentracija, verslūs gyventojai ir žemesnis nei vidutinis šalyje nedarbas yra vietos gyventojų finansinę situaciją bei perspektyvas gerinančios aplinkybės. Šių savivaldybių patrauklumą didina ir tai, kad Marijampolė buvo trečia pagal sparčiausiai augusį vidutinį darbo užmokestį, o Kazlų Rūda – devinta pagal jo dydį, be to, socialinės paramos poreikis čia sparčiai mažėja. Tuo tarpu gretimas ekonomiškai silpnesnes savivaldybes galima pagirti už vienus mažiausių šalyje gyventojų įsiskolinimus“, – sakė ekspertė.

    Atliekant penktąją „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto lyginamąją savivaldybių analizę, buvo panaudoti LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, „Sodros“, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Lietuvos statistikos departamento, Lietuvos darbo biržos, Socialinės paramos šeimai informacinės sistemos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos ir bendrovės „Creditinfo“ duomenys, taip pat savivaldybių pateikta informacija. 

    Daugiau informacijos:

    Odeta Bložienė

    „Swedbank“ Asmeninių finansų instituto vadovė

    Tel.: +370 687 90767

    El. p.: odeta.bloziene@swedbank.lt

    Mokytojas dovanoja knygą

    0

    Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos skaitykloje penktadienio popietę vyko padėkos renginys Knygų Kalėdų akcijos dalyviams. Šiemet ši akcija įgavo ypatingą pagreitį – mokyklos MOKYTOJAS dovanoja savo mokiniams knygą. Argi mūsų mokytojai nepateisina Justino Marcinkevičiaus žodžių: „Palaiminta ranka, glostanti vaiko galvą, laikanti knygą arba tiesianti ją – kaip duoną – kitam”? Knyga – tarsi mūsų krašto senamiestis. Visada atsiras vieta, prie kurios galima prisiliesti, susikaupti, patyrinėti. Tik reikia atversti ją. O atversta knyga – žmogaus dvasia, nusiteikusi darbui, kūrybai, meilei, pasirengusi suprasti, nušvisti, pakilti ir pakelti.

    Renginio metu skambėjo Robertos ir Artūro Petraškų atliekami muzikiniai kūriniai, eilėraščiai apie knygą, žodžiai apie tai, kas taurina žmogų, kas priverčia būti geresniu, geresniu už save vakar, nes tada išsitrina žemiški rūpesčiai, sustoja laikas ir pajuntamas unikalus ir subtilus sielos taurumas. Taip pat popietės dalyviai turėjo galimybę įvertinti ant sienos parašytas „Bibliotekos taisykles“, apžiūrėti padovanotų knygų parodą, mėgautis demonstruotų skaidrių vaizdais. Prie „citatų stalo“ kiekvienas galėjo išgerti puodelį arbatos ir užkąsti knygos formos bandelių bei pasidalinti mintimis apie mėgstamas knygas arba nuo servetėlės perskaityti įdomų faktą iš rašytojų gyvenimo.

    Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos pedagogai aktyviai įsijungė į Lietuvos Respublikos prezidentės Dalios Grybauskaitės paskelbtą Knygų Kalėdų akciją, dalinosi knygomis, mėgavosi emociniais atradimais, nes knyga kiekvieno žmogaus gyvenime užima tam tikrą garbingą vietą. Ir ne tiesa, kad nėra laiko…

    Laima VAIČIŪNIENĖ

    Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos

    bibliotekos vedėja

    Karlas Gustavas Jungas

    0

    "Laikas – milžiniškas verpetas, godžiai į save traukiantis visa, kas egzistuoja; iš jo gniaužtų išsivaduojame trumpam ir tik tada, kai veržiamės į priekį".

    Buktos miško žiema. Pirmoji pusė

    0

     

    Prasidėjus tikrai kalendorinei žiemai, gyvenimas miške apmirė. Pasikeitė žvėrių maitinimosi, nakvynės vietos, giria pakeitė ne tik rūbą, bet ir visą nusistovėjusią tvarką. Išskrido visi migruojantys paukščiai, liko tik tiek, kurie gali išsimaitinti per žiemos pasninką. Veltui keletą rytų laukiau „savo“ žvėrelių įprastinėje vietoje. Teko iš naujo apvaikščioti plotus. Pasižiūrėjau namuose į nueinamą per dieną kelią – oho… Pasirodo, ne taip jau mažai kilometrų susidaro.  

    Taigi pasitikau pirmą niūrų žiemos rytą miške nieko taip ir nesulaukęs. Tiesą sakant, mačiau šiokį tokį žvėrelį – netoliese gruodo sukaustytu keliu šmirinėjo pelėnas – tokia pelė trumpa uodegyte. Pradėjęs šalti, pakilau ir nuėjau apžiūrėti pietinio girios pakraščio. Pasukęs į medžių privirtusią kvartalinę liniją, dar spėjau pastebėti brūzgynuose dingstančių dviejų stirnų „veidrodėlius“ – ir vėl tyla. Ir vis tik gamtoje ilgai vienas nebūni, minutėlę pasiklausęs išgirdau šiurenimą senoje eglėje. Greitai suradau ir triukšmadarę – vienu akies karoliuku stebėdama mane, eglės kankorėžį graužė voverė. Po kiek laiko ant žemės radau dar keletą eglės kankorėžių. Šį kartą buvo pasidarbavęs genys.

    Palaukėje irgi tylu, vėjas vos dvelkia, laukus gaubia miglos skraistė. Pamiškės griovio krantuose augančių alksnių viršūnėmis nučirškė dagilių pulkelis, surikęs į mišką nunėrė kėkštas. Užsigalvojęs apie laukiantį kelią namo, akies kraštu pamačiau sklendžiantį stambų paukštį. Dar pagalvojau: ką čia gervė miške veikia? Ir iš karto kita mintis – gervės jau seniai išskridę! Pažiūrėjęs per objektyvą, pažinau. Į suartą pamiškės lauką leidosi didžiausias Lietuvos plėšrusis paukštis – jūrinis erelis. Jaunas, tai lengva nustatyti net ir iš tokio atstumo. Subrendusių paukščių uodega būna balta. Vos erelis spėjo nusileisti, prisistatė kranklys. Po kelių akimirkų, ir antras. Dviese tol erzino erelį, kol tas neapsikentęs nuplasnojo atgal į mišką. Eidamas toliau, pastebėjau per tuos pačius laukus sliūkinančią lapę. Ta niekur neskubėjo… Ramiai nuėjo iki vidurio lauko, patupėjo. Bandė susisukus prisnaust, bet tą mintį irgi greit metė, tad susiradus aukštesnį arimo grumstą ant jo atliko „didelį“ reikalą ir nusliūkino tolyn. Man gi reikėjo į priešingą pusę. Kurį laiką pasisukinėjęs pabaidžiau nuo medžiotojų papiltos runkelių krūvos keletą stirnų, atsiėmiau barnių dozę nuo visada nepatenkinto kėkšto ir pasukau namo. Grįždamas miške dar pamačiau tarp medžių tolumoje šmėžuojant porą – trejetą stirnaičių, ir viskas.

    Kitą rytą scenarijus tas pats – laukiau, nesulaukiau, sušalau, pakilau. Šį kartą pasukau į miško vidurį. Tyla vos ne absoliuti. Žvėrių pėdų irgi mažai, matyt, privengia judėti ant šviežio sniego be būtino reikalo. Vis tik vieną briedį radau išretintame jaunuolyne skabantį nukirstų medžių šakeles. Bet… kol prailginau trikojį, jis dingo kaip nebuvęs. Tiek tos dienos susitikimų…

    Po savaitės – vėl aušra miške, vėl daug kilometrų, vėl niekur nieko…  Bent jau taip galvojau, tolimiausiam taške sukdamas namų link. O tada nusišypsojo sėkmė – būrelis zylučių ant kažko labai „barėsi“. Keletą minučių ramiai pastovėjęs, pamačiau tą „kažką“. Tai buvo žvirblinė pelėda. Pirmą kartą pastebėta visame Žuvinto biosferos rezervate. Nemanau, kad ji ten vienintelė, tačiau kai galvojame apie pelėdą, tikrai nesitikime pamatyti ją vos sniegenos dydžio… Miške buvo prieblanda, gražios nuotraukos taip ir nepadariau, bet nuotaiką kaipmat pataisė.

    Po Naujųjų Metų miške žiemos kaip nebūta… nei sniego, nei gruodo. Iš pat ryto išsiruošiau visai dienai, buvau numatęs pamiškėse žvėrių pėdas apžiūrėti. Laukuose tuščia, net ir pėdų vos viena kita. Tik suaugęs jūrinis erelis suka ratus pagiriais. Matyt, miške maisto dar pakanka, ir žvėrys nenori dėl želmenų saujos rizikuoti gauti kulką… Miške vėl mačiau keletą stirnų, bet gana toli. O jau šėryklų, o bokštelių… ko gero, kiekvienam kvartalui bent po porą susidarys. Medžiojamiems žvėrims –  džiaugsmas mažas, bet užtat smulkiesiems grūdlesiams – rojus žemėje. Geltonosios startos, didžiosios, mėlynosios, juodosios ir pilkosios zylės, bukučiai – po kelis ir pulkeliais jų yra prie kiekvienos šėryklos. O jau grybų gausybė… Lyg ne viduržiemis, o vėlyvas ruduo būtų. Tiesa, nemanau, kad nors kurie iš jų valgomi.

    Kitą rytą, jau eilinį kartą visiškai nesėkmingai prasėdėjęs keletą valandų viduryje miško, sugalvojau pafotografuoti mažuosius paukštelius, nors žvėris ir girdėjau. Pasirodė, kad visas būrys šernų tą rytą kuitėsi dengiami jaunuolyno vos už 100 metrų nuo manęs… O man kompaniją palaikė tik kurmis, sugalvojęs išversti kurmiarausį vos už poros sprindžių nuo mano kojos. Na dar juodoji meleta, bet ji buvo nedraugiška ir arti prie manęs neskrido.

    Tad kirtau miško kampą link vienos iš šėryklų, ir pritūpęs po eglaite gerą valandą bandžiau kažką nufotografuoti. Pripleškinęs gyvą galą kadrų, pasukau namo. Grįždamas namo, stabtelėjau netoli tos vietos, kur buvau fotografavęs žvirblinę pelėdą, ir sustingau – tarp medžių kamienų tamsavo briedžio kupra. Jis, žinoma, girdėjo mane ateinant, bet nematė. Prasidėjo kantrybės varžybos, kuris pirmas sujudės. Po kurio laiko briedis nusprendė, kad dėl viso pikto delsti neverta, ir nužirgliojo į jaunuolyną.

    Taip sulaukiau pusiaužiemio. Apie antrąją žiemos pusę parašysiu, kai sulauksiu pavasario. Kas žino, gal ir elnius pavyks surasti, o gal ir briedis gražiau papozuos…

    Vaidas KARPAVIČIUS

    Autoriaus nuotraukos.

     

    Dovana marijampoliečiams – vardynas „Rinkis vardą lietuvišką“

    0

    Marijampolę pasiekė 150 lietuviškų vardų žodynų „Rinkis vardą lietuvišką“. Vardyną kartu su partneriais išleido ir Marijampolei padovanojo Rimanto Ulevičiaus labdaros ir paramos fondo valdybos pirmininkas Mindaugas Karalius.

    Klaipėdos universiteto lituanistų parengtame leidinyje „Rinkis vardą lietuvišką“ galima rasti daugiau kaip 2 tūkst. lietuviškų vyrų ir moterų vardų. Vardyne ne tik pateikiami baltiškos kilmės lietuvių vyrų ir moterų vardai, bet ir trumpai paaiškinamos jų reikšmės. Knygoje gausu ir senųjų dvikamienių vardų, ir kelis šimtmečius gyvuojančių vardų, ir naujų, kurie populiarūs ir šiomis dienomis.

    Klaipėdietis verslininkas Mindaugas Karalius, vienas iš idėjos sumanytojų, kartu su bendraminčiais finansavęs vardyno leidybą, yra Klaipėdos apskrities dienraščio „Vakarų ekspresas“ redkolegijos narys, aktyvus lietuvybės puoselėtojas.

    „Dabar ypač trūksta pasididžiavimo savo lietuviškomis šaknimis. Mintis parengti šį leidinį kilo išanalizavus didžiųjų Lietuvos miestų populiariausių vardų dešimtukus. Liūdna, kad populiariausių berniukų vardų dešimtuke tik vienas lietuviškas vardas, o mergaičių – keturi vardai. Širdį skauda, kai išgirstu, kad tėvai duoda savo vaikui vardą tam, kad Anglijoje ar Airijoje būtų lengviau ištarti. Vardai ir vietovardžių pavadinimai gimtąja kalba yra mūsų vėliava, ir ją reikia iškelti aukštai ir laikyti tvirtai. Žodynas išleistas tuo tikslu, kad piliečiai pasitikėtų valstybe, tauta ir savimi“, – kalbėdamas apie knygos atsiradimą mintimis dalijosi Mindaugas Karalius.

    Dovanodamas knygas, jis išreiškė viltį, kad šie vardynai paskatins jaunus žmones atsigręžti į lietuviškas šaknis ir padės išrinkti vaikams lietuviškus vardus. Šios dovanos jau sulaukė Klaipėda, Kaunas, Vilnius, Panevėžys, Palanga, Kretinga, Šiauliai.

    Knygos sutiktuvėse gražiai vardyno „Rinkis vardą lietuvišką“ atsiradimo idėjai pritarė ir kraštotyrininkas, knygų apie Sūduvą bei Marijampolę autorius Kęstutis Subačius. Jis akcentavo, kad vardai, asmenvardžiai ar vietovardžiai taip pat ugdo ir žmogaus dvasinį potencialą, vidines nuostatas ir vertybes, o ši knyga – didžiulis indėlis į lietuvių kalbos ir kultūros puoselėjimą.

    Renginyje dalyvavęs Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys pasidžiaugė, kad ši puiki vardų knyga pasiekė ir Marijampolę.

    „Tikiuosi, kad dovanoti vardynai „Rinkis vardą lietuvišką“ paskatins tėvelius savo vaikams dovanoti gražų lietuvišką vardą, nes jis žmogų lydės visą gyvenimą. Lietuvybės puoselėjimas tarp jaunimo šiandien yra labai svarbus, todėl manau, kad vardynas tikrai pravers, kai tėveliai ieškos lietuviškai skambančio vardo. Linkiu, kad pavyktų atrasti mielą širdžiai vardą, kuris suteiktų vaikui pasididžiavimą savo lietuviška kilme“, – dėkodamas už dovanotas knygas sakė meras V. Brazys.

    Vardynai „Rinkis vardą lietuvišką“ perduoti Marijampolės savivaldybės administracijos Civilinės metrikacijos skyriui ir Marijampolės ligoninės Akušerijos ir ginekologijos skyriui. Lietuviškų vardų žodynus galima bus rasti ir Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, kad marijampoliečiai galėtų plačiau susipažinti su šiuo leidiniu, pasidomėti savo vardo kilme ar išrinkti lietuvišką vardą savo vaikui.

    Danguolė MICUTIENĖ

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnybos vyriausioji specialistė

    Autorės  nuotraukos.

    „Sūduvio“ bagaže – dešimtoji pergalė

    0

    Šiandien, vasario 7 d., Marijampolės vyrų krepšinio komanda „Sūduvis“ rezultatu 68:57  įveikė Lietuvos kurčiųjų sporto klubo (LKSK) komandą. Naudingiausiu varžybų žaidėju pripažintas marijampolietis Arūnas Krivonis – 23 naudingumo balai, rezultatyviausias – jo komandos draugas Paulius Knyza (22 taškai), rezultatyviais perdavimais pasižymėjo Matas Lisajevičius.

     Su dešimčia pergalių ir penkiais pralaimėjimais „Sūduvis“  dalijasi 3–5  vietas.  B diviziono A grupėje pirmauja Pabradės „TTS-Telesfera“, turinti 14 pergalių ir 1 pralaimėjimą.

      Organizatorių informacija

    Marijampolės panoramą užfiksavo Birutės Kurtinaitienės fotoobjektyvas

    1

    Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje vasario 5 d. pristatytas marijampolietės fotografės Birutės Kurtinaitienės fotoalbumas „Marijampolė panoramoje“. Tai naujas svečiui ir vietos žmogui skirtas spalvotų nuotraukų albumas, kuriame per fotografės objektyvą užfiksuotas pastarųjų metų miesto virsmas – jo aikščių, parkų, gatvių ir pastatų, švenčių vaizdai ir nuotaikos.

    Sveikindamas fotoalbumo autorę Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys dėkojo už įamžintus besikeičiančio miesto vaizdus ir dar kartą pabrėžė, kad gražėjantis miestas – visos miesto bendruomenės nuopelnas. Pati autorė B. Kurtinaitienė susirinkusiems į albumo sutiktuves svečiams linkėjo labiau vertinti bėgantį laiką, nes jis yra pats didžiausias mūsų turtas.

    Albumo pristatymo renginį praturtino marijampolietės poetės Česlovos Jakštytės skaitomos eilės apie mylimą miestą Marijampolę. Menotyrininkė Rūta Ostrovskaja priminė visiems pasakojimą apie Marijampolės miesto globėją – Šventąjį Jurgį. Kadangi meno galerija įsikūrusi buvusioje sinagogoje, menotyrininkė pasidalijo žiniomis apie šio laiko žydų pavasario šventes. Ir, žinoma, nebuvo pamirštas Birutės vardadienis. Šis, tikriausiai tikėtas, sutapimas dar labiau padidino autorės sveikintojų būrį ir gėlių glėbį.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.

    Akcija „Lietuvai ir man“, skirta Lietuvos nepriklausomybės 25-mečiui

    1

     

    Lietuvos mokiniai ir studentai Lietuvos nepriklausomybės 25-mečio proga inicijuoja akciją „Lietuvai ir man“. Šios akcijos pagrindinis tikslas – įtraukiant kuo daugiau žmonių, netradiciškai paminėti Kovo 11-ąją, pinant trispalves (geltonos, žalios ir raudonos spalvų) draugystės apyrankes ir taip išreiškiant tautos vienybę.

    Apyrankių pynimas – fantazijos, kūrybiškumo kupinas užsiėmimas, į kurį kviečiamos įsitraukti visų šalies mokyklų bendruomenės ir mokiniai. Kviečiame prisijungti prie šios akcijos ir nupintas apyrankes Lietuvai atvežti į Vilnių, į Nacionalinę dailės galeriją, kurioje akcija vyks nuo vasario 10 d. iki kovo 11 d. Visos nupintos apyrankės papuoš specialiai šiai akcijai paruoštą Gediminaičių stulpų konstrukciją. Norint užpildyti minėtą konstrukciją reikia 250 tūkst. draugystės apyrankių.

    Nuo vasario 10 dienos visas švietimo įstaigas, norinčias dalyvauti akcijoje, kviečiame registruotis akcijos tinklapyje www.lietuvaiirman.lt ir rezervuoti laiką, kada galės atvykti papuošti savo draugystės apyrankėmis Gediminaičio stulpų konstrukciją.

    Nuo vasario 10 d. iki kovo 11 d. visi moksleiviai, ryšintys trispalvę apyrankę, muziejuose lankysis nemokamai. Kovo 6 d. vyks baigiamasis šios akcijos renginys ir koncertas.

    Akcijos koordinatorius Marijampolės savivaldybėje – Marijampolės savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė Angelė Mikulienė, el. p. angele.mikuliene@marijampole.lt, tel. (8-343) 90 067.

    Kviečiame visus prisijungti prie akcijos!

    Tegul visi pamato mus vieningus, mylinčius ir atsakingus!

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Marijampolės verslo įmonėms – Lietuvos darbo biržos apdovanojimai

    0

     

    Vasario 3 d. istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune šalies darbo birža apdovanojo daugiausiai darbo vietų 2014 metais sukūrusius šalies darbdavius.

    Tradiciniuose septintą kartą vykusiuose apdovanojimuose pagerbta 21 įmonė keturiose nominacijose: „Už iniciatyvą pradėti ir plėtoti verslą“, „Už naujų darbo vietų sukūrimą didžiausio nedarbo teritorijose“, „Už socialiai pažeidžiamų asmenų integraciją į darbo rinką“ ir „Už jaunimo integraciją į darbo rinką“.

    Kategorijoje „Už socialiai pažeidžiamų asmenų integraciją į darbo rinką“ tarp didžiųjų įmonių buvo apdovanota Marijampolės įmonė – UAB „Mantinga“. Apdovanojimą priėmė finansų direktorius Martynas Mykolaitis. „Mantinga“ buvo nominuota bei gavo jau antrąją padėką už svarų indėlį integruojant socialiai pažeidžiamus asmenis į darbo rinką. Nominacija šioje kategorijoje įmonei  taip pat buvo įteikta 2011 m., o 2012 m.  įmonei buvo skirtas apdovanojimas už jaunimo integraciją į darbo rinką.

    Šiais metais nominacijoje „Už jaunimo integraciją į darbo rinką“ mažų ir vidutinių įmonių kategorijoje trečia vieta skirta Marijampolės įmonei – UAB „Sofuz“, įsisteigusiai 2012 metais Baraginės kaime ir gaminančiai minkštus baldus. Apdovanojimas įteiktas direktoriui Linui Pielikiui. Toje pačioje nominacijoje ši veiklą baldų gamybos srityje vystanti ir aktyviai naujas darbo vietas kurianti įmonė už jaunų žmonių įdarbinimą buvo apdovanota ir 2013 metais.

    Savivaldybės įmonių pasiekimais pasidžiaugė ir įmones pasveikino Savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Valančius ir Marijampolės teritorinės darbo biržos direktoriaus pavaduotoja Zita Naruševičienė.

    Padėkos šalies darbdaviams nominacijų teikime dalyvavo Jo Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, kuris pasveikino renginio dalyvius ir įteikė nominaciją iniciatyviems buvusiems bedarbiams, sukūrusiems savo verslą.

    „Ypač reikšminga tai, kad pradėta kurti įmones, galvojant apie darbo vietų sukūrimą žmonėms. Tam reikia drąsos, ryžto ir daug darbo. Jūsų veikla, pasiekti rezultatai yra reikšmingi ir visos Lietuvos žmonių gerovei. Todėl linkiu, kad niekada netruktų visuomenei veržlių žmonių, turinčių gerų idėjų, ir kad sėkmė lydėtų jas įgyvendinant“, – sveikindamas renginio dalyvius sakė Prezidentas Valdas Adamkus.

    Renginyje nominacijas teikė ir darbdavius sveikimo Lietuvos Seimo pirmininko pavaduotojas Algirdas Sysas, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininkė Kristina Miškinienė, seimo narys Juras Požela, Vyriausybės bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, savivaldybių, darbdavių asociacijų atstovai, Darbo biržos vadovai ir atsakingi darbuotojai, teritorinių darbo biržų direktoriai.

    Lietuvos darbo biržos duomenimis, daugiausiai 2014 metais įdarbino darbo ieškančių žmonių ir savo veikla prisidėjo prie užimtumo skatinimo bendrovės, veikiančios Vilniuje, Kaune, Marijampolės savivaldybėje, Panevėžyje ir jo rajone, Alytuje, Mažeikiuose, Šiauliuose, Klaipėdoje, Kėdainių, Šilutės, Tauragės, Jonavos, Utenos, Radviliškio, Molėtų, Telšių, Širvintų rajonuose. Iš viso nominuojamose įmonėse per praeitus metus įdarbinta beveik 900 žmonių. Renginyje buvo pristatyta 2015 m. darbo rinkos prognozė, numatanti tendencijas darbo rinkoje ir įsidarbinimo galimybes šalyje ir apskrityse.

    Danguolė MICUTIENĖ

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnybos vyriausioji specialistė

    Autorės nuotraukos.