(Tęsinys. Ankstesnis straipsnis čia)

Upės aukštupys anapus Lietuvos valstybinės sienos

Tolyn nuo Šešupės versmės mus veda tekantis nedidukas upeliukas, ieškantis savo kelio į greta esančius ežerus, ežerėlius ir dosniai priimantis vandenis iš čia pat besiraitančių savo mažųjų intakėlių, iš aukštuose slėnio šlaituose gyvybę gavusių, vienur kitur pasirodančių gaivių šaltinėlių. Bent iki Važnyčiotojų-Vadeliuotojų-Vežėjų kaimo Vodzilki bažnytėlės Šešupė teka gamtos ir jos pačios vandenų suformuota siaura natūralia vaga tarp aukštų, staigiai kylančių slėnio šlaitų, kurie prie pat upelio vandens pasipuošę žaliu apdaru. Į jį kur ne kur įsiterpia sodybos. Šis puikus gamtos peizažas su labai gražaus upelio vizija ilgam išlieka atminties vaizdiniuose ir norisi jį tarsi pašaukti, į jį prabilti kokiu nors švelniu žodžiu. Manau, kad senovėje mūsų protėviams tą žodį pasiūlė pati gamta – paukšteliai giesmininkai strazdai ir jų būrio lakštingalos savo melodingomis giesmėmis užbūrė čia gyvenusius žmones, kurie šiuos giesmininkus vadino sese → šeše. Ilgainiui visai upei pritapo lakštingalų upės vardas Sesape –  Š e š u p ė (apė →upė).

Šis vardas yra mūsų tautos kultūros dvasinio paveldo vertybė. Jame slypi daug neįvardintų mūsų tautos genezės, tautos charakterio, istorijos slėpinių. Galbūt kada nors kas nors ir imsis gvildenti šią labai imlią temą. Dabar norisi tik trumpai praskleisti šio paveldo slėpinių esmę.

Šešupės vardas per visą upės 297,6 km ilgį visais amžiais liko toks pats, kokį gavo iš jos areale gyvenusių genčių – kilčių-tautelių, savo krikštytojų sūduvių – baltų. Tiesa, 1938 m. naciai upei buvo davę Ostflus – „Rytų upė“ vardą, matyt, galvodami apie kuriamus Lietuvos kolonizavimo planus, laimei, tie planai sudužo kaip ir pats Reichas.

Šešupės vardas tam tikru laipsniu įtvirtina nuostatą, kad prie šios upės nuo amžių gyveno vienos kilties arba labai giminingų kilčių žmonės, kurie per tūkstančius sudėtingiausių kultūrinės civilizacijos metų buvo šios žemės šeimininkai, naudojosi jos teikiamomis gerybėmis kasdienybėje ir puoselėjo, išsaugojo šį labai lyrišką vardą – Šešupė – iki mūsų laikų. Kildinamą iš mūsų klimatinės juostos pačių giesmingiausių paukščių – strazdinių šeimos: strazdo giesmininko-juodojo strazdo ir tos pačios strazdų šeimos – lakštingalos, senovėje sūduvių vadintais sese vardu, prūsų – seese ir dabar  mažai naudojamo lietuvių – šeše, šėšė / LKŽ t. XIV, 679/. Tuometiniai sūduviai vietoje garso „š“ turėjo „s“, „upė“ ištardavo kaip „ape“, o „Šešupė“ kaip „Sesape“, kur ses + ape. /plačiau apie juodojo strazdo vardo etimologiją – R. Urbutis, „Baltų etimologijos etiudai“, p. 40-48/.  Šie paukščiai yra mūsų krašto patriotai. Jie čia suka lizdus, peri vaikus, mėgsta miškus, apaugusius medžiais ar krūmais upių krantus. Sprendžiant pagal archeologinius radinius ir rekonstruotą Pamarių kultūrą, kuri amžių tėkmėje persirito į bronzos amžių, mūsų protėviai turėjo aukštą materialinę ir dvasinę kultūrą, vaizdžiai tariant, buvo duonos – reikėjo dainų, gamtos muzikos, gražių vardų ir mitų. To vardan per vidurį krašto tekančią upę, kuri buvo ne tik pagrindinis jų bendravimo, gyvenimo kelias, bet ir teikė dvasinę paguodą, atkartodami melodingus paukščio giesmininko garsus, pavadino upę melodingai skambančiu Šešupės vardu.

Žinia, tame priešistorės, istorijos tarpsnyje turtingi kraštai visuomet traukdavo visokius užkariautojus, siekusius užvaldyti kraštą, čia gyvenusius drąsius ir labai kilnius mūsų protėvius, kurie sukūrė, išsaugojo, atnešė ir dovanojo mums savo dvasinius turtus per hidronimus.                      

Bandymų pakeisti šios žemės šeimininkus, o kartu ir upės vardą ne tik metaforiškai, bet ir tikrąja prasme buvo begalės. Apie tai byloja aplink Šešupę stūksantys tūkstantmečiai piliakalniai ir šių pilių pilėnų didvyriškos kovos su įsibrovėliais. Vien tik Šešupės baseino areale priskaičiuojame apie 150 šių praeities liudytojų. O kur dar didžiulės karinės ir diplomatinės Vytauto Didžiojo pastangos grąžinti etnines lietuvių – sūduvių žemes lietuviams. Žalgirio mūšio išdavoje didžioji dalis grąžintų istorinių sūduvių žemių vėliau, įvairiais lietuvių tautos istoriniais laiko tarpsniais, buvo vis prarandamos – Liublino unija, Varšuvos kunigaikštystė, kongresinė Lenkija, carinės Rusijos ir kaizerinės Vokietijos grobimai, Lenkijos su didžiųjų Vakarų Europos valstybių pagalba atplėštos etninės žemės, Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos įvairiomis politinėmis, teritorinėmis kombinacijomis, karinės jėgos ir diktato priemonėmis naikinti etniniai tėvynės pamatai, dalinta ir įvairiai skirstyta mūsų žemė. Visa tai lėmė, kad dabar nemažai istorinių Sūduvos žemių yra anapus sienų.

Žinoma, skaudžiausiai prisimenama tai, kas palyginti ne taip dar sena. Tai mūsų valstybės nepriklausomybės ir valstybės atkūrimo laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo. Siekiant geriau susivokti dabartyje, palieskime šį laikotarpį tik pačiais esminiais bruožais – teritorinių netekčių aspektu.

1915 m. liepos 13 d. Vokietijos vyriausybė sušaukė specialų posėdį Rytuose užimtų teritorijų – Lenkijos, Lietuvos, Kuršo – problemoms aptarti. Jame buvo patikslinta „Lenkijos sąvoka“ ir nutarta Reicho naudai nuo kongresinės Lenkijos atskirti Suvalkiją. 1915 m. rugsėjo 4 d. buvo suformuotas Vokietijos okupuotų teritorijų ypatingas teritorinis vienetas „Oberbefehlshaber Ost“ ( Oberostas – Rytų fronto karinės vadovybės administruojamas kraštas) su Suvalkų karine valdyba. Vėlesni įvykiai lėmė, kad Vakarų valstybės rėmė stiprios Lenkijos sukūrimo siekius ir tam iš dalies aukojo Lietuvos interesus teritoriniais klausimais. Mūsų politikams reikėjo didelių pastangų, kad atsispirtų J. Pilsudskio siekiui, kuris buvo išdėstytas Lenkijos lietuvių delegacijai 1918 m. gruodžio 18 d.: „[..] jis pareiškė jog neturi nieko prieš Lietuvos valstybės sukūrimą, tik ta valstybė turi būti sujungia su Lenkija“ /E. Gimžauskas. „Baltarusių veiksnys formuojantis Lietuvos valstybei 1915–1923 m.“ p. 95/. Lietuviams nesutinkant su J. Pilsudskio siekiais, 1920 m. buvo surengtos gerai parengtos grobikiškos karinės akcijos, atplėšiant etnines Sūduvos krašto pietines žemes ir užimant Vilniaus miestą bei kraštą. Lietuvos netektys vaizdžiai matomos iš pridedamo žemėlapio su jame nubrėžtomis Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijomis (1919–1923). (10 pav. Lietuvos–Lenkijos demarkacijos linijos).

1939 m. spalio 10 d. buvo pasirašyta „Vilniaus ir Vilniaus srities perdavimo Lietuvos Respublikai ir Lietuvos–Sovietų Sąjungos savitarpio pagalbos sutartis“. Sutartis buvo ratifikuota 1939 m. spalio 14 d. ir įsigaliojo tų metų spalio 16 d. Pagal šią sutartį į Lietuvą įvesta 20 tūkstančių sovietų kariuomenės kareivių, kurie dislokuoti Naujojoje Vileikoje, Alytuje, Prienuose, Gaižūnuose. Tai buvo pirmasis žingsnis naikinant Lietuvos valstybės nepriklausomybę.

To patvirtinimui pateiksiu „Vokietijos ir Sovietų Sąjungos sienų nustatymo ir draugystės sutarties“ slapto 1939 m. rugsėjo 28 d. protokolo, kuriuo buvo numatyta Lietuvos dalį – Sūduvos pietines teritorijas iki Šešupės upės – atiduoti Vokietijai, išrašą. Jame nurodoma, apie ką kalbėjo Stalinas derybų metu: „[…] Lietuvos valstybės teritorija atitenka SSSR interesų sferai. […] Kai tik SSSR vyriausybė imsis Lietuvos teritorijoje ypatingų priemonių (paryškinta autoriaus, o tos „ypatingos priemonės“ – tai sovietų kariuomenės įvedimas į Lietuvą) savo interesams apsaugoti, tai dabartinė Vokietijos–Lietuvos siena bus ištaisyta taip, kad Lietuvos teritorija, esanti į pietvakarius nuo linijos, pažymėtos žemėlapyje (pietinė Sūduvos dalis iki Šešupės upės, einant ja nuo Kudirkos Naumiesčio iki Marijampolės, Liudvinavo, nuo čia link Simno, Seirijų ir Kapčiamiesčio – K. S.), atiteks Vokietijai […]“. Vokietija tokiu sienos nustatymu siekė praplėsti savo sieną su Sovietų Sąjunga, ruošdamasi būsimam karui.

Po Lenkijos užgrobimo, pasikeitus sienų konfigūracijai, Vokietija ir Sovietų Sąjunga 1941 m. sausio 10 d. pasirašė slaptą protokolą, kuriuo pakeitė 1939 09 28 protokole nubrėžtų teritorijų ribas. Siekdamos išspręsti teritorinius nesutarimus ir juridiškai sutvarkyti faktiškai jau užgrobtas teritorijas, Vokietija pardavė SSSR dalį anksčiau suderėtos pietinės Sūduvos teritorijos iki 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartimi nubrėžtos sienos. Jame rašoma: „[…] 1. Vokietija atsisako savo pretenzijų į Lietuvos teritorijos dalį, nurodytą 1939 m. rugsėjo 28 dienos slaptajame papildomame protokole ir pažymėtą žemėlapyje, pridėtame prie šio protokolo. 2. Sovietų Sąjungos Vyriausybė sutinka kompensuoti Vokietijos Vyriausybei už teritoriją, minimą šio protokolo 1 punkte, išmokėdama Vokietijai 7 500 000 aukso dolerių, arba 31 milijoną 500 tūkstančių Vokietijos markių (…)“. Nuo 1939 m. spalio 13 d. vokiečiai perėmė Sūduvos pietinės dalies Suvalkų kraštą, vadinamąjį „mažąjį Suvalkų trikampį“, ir iškart jį įtraukė  į Ost Preussen – Rytų Prūsijos Gumbinės  sritį kaip sudėtinę jos dalį. Pačiuose Suvalkuose buvo įkurtas apskrities komisariatas – Kreiskommissariat. Vokiečiai ėmėsi krašto germanizavimo žingsnių keičiant kai kurių vietovardžius vokiškais. 1941 m. gegužės 21 d. Suvalkų vardas buvo pakeistas į Sudauen. 1939 m. gruodžio mėnesyje vokiečiai atliko krašto gyventojų registraciją, kurios metu nustatyta 8059 lietuviai, nors pagal Lietuvos Respublikos pasiuntinio Kazio Škirpos duomenis krašte galėjo būti apie 20 tūkst. lietuvių /„Gyventojų mainai tarp Lietuvos ir Vokietijos“, p. 113-114/. Nacistinė administracija pradėjo nuosekliai vykdyti tautinių mažumų programą. Lenkai buvo masiškai keldinami į kitus regionus, o lietuviai pagal Sovietų Sąjungos ir Vokietijos gyventojų mainų 1941m. sausio 10 d. sutartį ištremiami į Lietuvą. Pagal šią sutartį iš Suvalkų krašto į Lietuvą per Kalvarijos evakuacijos punktą atvežta 6213 žmonių, per Lazdijų ir Kybartų – 7242 žmonės. Iš bendro evakuotų į Lietuvą žmonių skaičiaus lietuvių buvo 6718. Jeigu prisiminsime, kad šio krašto etninių lietuvių išvarymas iš krašto vyko anksčiau – Lenkijai užgrobus jį 1919–1920 m., o asimiliaciniai procesai vyko dar anksčiu, nuo Liublino unijos laikų, 1569 m., galime tik stebėtis ir džiaugtis mūsų tautiečių atsparumu dabartinėje Lenkijoje, kurie sudaro Punsko valsčiaus didžiąją gyventojų daugumą.   

Bet grįžkime prie mūsų Šešupės, prie jos gražių krantų ir mūsų etninių žemių. Nuo Važnyčiotojų kaimo Šešupės dešinysis slėnis išplatėja į gražią, nedidelę aukštumos plokštikalnę, kurioje, vaidingai įsirašiusios į aplinką, stovi arti dešimties sodybų, čia pamatysime ir šiuolaikinės agrokultūros sukurtų sausinimo griovių, bet tai nesukelia didesnių vidinių išgyvenimų, nes viskas atrodo taip tapybiškai ir natūraliai, kad nejauti didesnės disharmonijos tarp gamtos ir žmogaus rankų tvarinių. Vasarą akį džiugina aplink plokštikalnę, augantys lapuočių žalieji miškai, o ką jau bekalbėti apie rudens spalvų varsas su nuostabiai sukurtais natūraliais peizažiniais spalvų deriniais, kurie atsispindi ežerėlių veidrodžiuose, o žiemą čia įsiviešpatauja tikra baltosios pasakos karalija.

Pirmasis nedidelis ežerėlis papildantis Šešupės versmės vandenis, yra Vodzilki – Vadeliautojų – Vežėjų, kuris per nedidelius upelius dar atsiveda du bevardžius ežeriukus ir visi trys mažiuku upeliuku Vodzilkų kaime prie bažnytėlės patenka į Šešupę. Nuo čia Šešupė, padariusi du didokus gražius vingius, per išplatėjusi slėnį pasiekia senovinį gatvinį kaimą labai prasmingu vardu Udiejek – Žaltytis. Prisiminkime, kad senovėje mūsų protėviai plačiai kultivavo Žalčio kultą, laikė jį labai naudingu namų gyviu ir panašiai. To atspindžius turime savo tautosakoje, senoviniuose papročiuose. Beje, tokį atspindį galime pajausti ir čia šiame kaime. Prie kaimo rytinio krašto prisišliejęs ežerėlis taip pat vadinamas Žaltyčiu. Jis vakariniu šonu beveik glaudžiasi prie Šešupės ir atiduoda jai savo vandenis. Bet svarbiausia – Žaltytis su mažų upelių pagalba į Šešupę atplukdo dar šešių didesnių ar mažesnių ežerų, ežerėlių vandenis ir ne bet kokius, o apipintus legendomis, tikrais, gal dalinai išgalvotais, istoriniais įvykiais ir žmonių išgyvenimais. Šiose vietovėse galime išgirsti senuosius sūduvių laikus menančią pasaką – legendą, labai panašią į visiems žinomą „Eglė žalčių karalienę“. Tam ir dabar yra labai daug gamtos sukurtų, vaizduotę skatinančių vaizdinių – yra ir Baltasis, Juodasis, Raudonasis ir net Žaliasis, Kopų ežerai su tarp jų besiraitančiais upeliukais – kartais saulėje suspindinčiais legendos įvardintomis spalvomis ir dar turtingesniais jų atspalviais. Gal ir čia yra pabuvojusi mūsų poetė – lakštingala Salomėja Nėris, sukūrusi pagal šią legendą poemą „Eglė žalčių karalienė“.

Iš šios grupės ežerų pats didžiausias ir gražiausias yra Šiurpilio ežeras, turintis įspūdingą net 46 m gylį. Šį vardą jis yra perėmęs, o gal ir davęs jį pilies kalnui, kurį jis yra beveik apkabinęs savo vandenimis kartu su Eglyno, Eglynėlio ir Raktelio ežerais. Šiurpilio ežero vandens lygis yra 149 m aukštyje. Čia aplinkui auga gražūs miškeliai, o ant aukšto 251 m aukščio kranto, šalia Slėptuvių kalno įsikūręs Šiurpilio kaimas.

Vos tik Šešupė po tilteliu persirito Žaltyčio kaimo gatvele, beje, šiame kaime yra gražiai įrengtas Kaimo buities muziejukas, iš karto į Šešupę iš kairės atskuba apie dviejų kilometrų ilgio upelis iš gilaus, bet nedidelio, 21,2 ha ploto, Kamendul – Akmenio (pamestinio – atsiskyrėlio) ežero. Netrukus Šešupė per bevardį ežerėlį pasiekia gražų 9,8 ha ploto ir beveik tiek pat gylio ežerą Gulbiną. Tik už 340 m už jo Šešupė įteka į Okragle – Apvalujį 14 ha ežerą ir lyg skubėdama vėl iš jo greitai išteka tolyn. Šis ežerėlis, esantis 147 m aukštyje, per medžiais apaugusi raistą susiranda dar  penkis lygius arba gerokai už save didesnius ežerus. Nesunkiai galima įžiūrėti, kad gilioje senovėje visi šie ežerai sudarė vieną ežerą, aplink juos esantys raistai yra viso to iškalbingi liudininkai.

Pirmasis iš jų – Perty – 14 ha ir net 32 m gylio ežeras. Jo vardo kilmė gali būti sietina su par– reikšme „neužšąlantis“, arba per– → pin– „kelias“ ir vardo prasminė reikšmė galėtų būti kelias prie neužšąlančio ežero.

Antrasis – Koile – 14 ha ir  33 m gylio, esantis maždaug tik  per 80 m nuo Perty, atrodo lyg būtų susikabinę vienas su kitu, o vardo kilmę galima būtų  sieti su prūsų – sūduvių žodžiu kaile „sveikas–draugas“, nes lenkiškame vardo Koile užraše yra prarasta baltiškoji-sūduvių senoji a, išvirtusi į o, tuomet jo vardas galėtų būti – Bičiulis, Draugas.

Iš visų pusių apsuptas raistų miško, už 0,5 km, yra sekantis ežeras Jaczno – Skaidrusis,  42,3 ha ploto, esantis 164 m aukštyje. Tai labai įdomios konfigūracijos ir skirtingų gylių ežeras. Šiaurinė jo dalis yra 30 m gylio, o pietinė – 25m.  Dėl sudėtingos konfigūracijos, žiūrint į jį iš Dervinės – Smolnikų kaimo apžvalgos aikštelės, atrodo, kad jį sudaro net penki ežerai. Maždaug už 1,3 km į šiaurę nuo jo, yra Czarne – Juodasis, nedidukas, 14 ha ploto ežerėlis. Už Juodojo dar labiau į Šiaurę yra tokio pat dydžio Biale – Baltasis ežeras. Minėtų ir kitų ežerų dideli gyliai sakyte sako, kad tai yra buvusio ledo liežuvio atplyšusių luistų įrėžtos gilios įdubos.           

Kita kairėje Šešupės pusėje esančių ežerų grupelė aptinkama jai įtekėjus į pratakų Kreivelek – Kreivąjį 14 ha ploto ežerą, kuris per vidurį tiek suspaustas krantų, kad atrodo kaip du ežerėliai, o Šešupė lyg išsigandusi, darydama kilpą, bėga greičiau į 146 m aukštyje esantį 22,4 ha ploto Przechodne – Klajoklio ežerą, kurio pietines prieigas dengia aukštuminės pelkės. Per jas šis ežerėlis sugeba susirasti dar devynis bevardžius ežerėlius. Praktiškai nuo Klajoklio ežero Šešupė įsispraudžia į siaurą slėnį ir juo teka iki pat sienos su Lietuva. Visa dešinioji Šešupės slėnio dalis ir artimiausias 800 m į Rytų pusę nuo jo plotas yra apaugęs mišku iki pat pratakaus  Postavelek ežero. Pagal jo konfigūraciją jį būtų galima vadinti Apvaliuoju. Dėl jo vardo lenkiško užrašo – Postawelek – atsiranda tam tikra painiava, nes Post vokiškai reiškia paštą, o Wele – bangą-bangas ir tai, kad vokiečiai naciai savinosi šį kraštą. Tačiau turime prisiminti šių žemių etnines baltiškas šakinis ir tuomet lengvai randame atsakymą. Pasirodo, kad ežero Postavelek varde yra pasislėpusi lietuvių žodžio postovis, postovėlis „sustojimas, mažas sustojimas“ reikšmės, bet man regis, kad Postavelek yra sukeisti balsiai a ir o savo vietomis, turėtų būti Pasto ir priedėlyje, teikiančiam šakniai mažybinę reikšmę, vel-ek reikia atstatyti ė vietoje e ir sutvarkyti galūnę. Po šios rekonstrukcijos gauname ežerėlio vardą Pastovėlis, tai labai tiksliai atspindinti jo dydį, reiškiančio trumpą sustojimą, trumpą poilsį prie nedidelio ežerėlio. Prasminę vardo reikšmę grindžia ir šalia esantys gražūs ežerai, platokas Šešupės slėnis su iškylančia jame 174 m aukščio kalva, taip pat palyginti netoli esantis Pobondzie – Kerdžių „piemenų – gyvulių ganytojų, prižiūrėtojų“ ežeras.  Maždaug už kilometro nuo Pastovėlio ežero prie kaimo keliuko, ant aukštai į 228 m kalną kylančios slėnio plokštumos, yra nemažas Postavele – Pastovėlio kaimas. Pagal kaimo pavadinimą, ežerėlis vadinamas mažybine forma, bet manyčiau, kad kaimo vardas yra antrinis. Paprasčiausiai ežero vardas mažybinę formą bus gavęs dėl nedidelio ežero – ežerėlio dydžio. Miškas už šio ežerėlio į dešinę nuo Šešupės gerokai išplatėja ir tęsiasi iki pat Rutka- Tartak bažnytkaimio, o Šešupė, vingiuodama giliame slėnyje, priglobusi iš kairės pusės mažą upeliuką, po maždaug 3,5 km pasiekia didesnį, 47,6 ha ploto  Pobondzie – Bandžių – Kerdžių ežerą su 142 m vandens paviršiaus altitude. Ežeras yra gana vingiuotais krantais. Jį sudaro dvi dalys – didesnioji šiaurinė ir mažesnioji pietinė. Savo gyliu jis jau gerokai nusileidžia ankstesniems ežerams ir tesiekia 5–10 m.

Nuo Rutka-Tartak kaimo – bažnytkaimio iki Lietuvos tiesiu spinduliu telieka apie 5,5 km. Šio kaimo vardas dabartinėje formoje yra gerokai suslavintas. Manau, kad jis yra atsiradęs dar tuomet, kai čia ošusiose galingose Sūduvos giriose plėtojosi miško verslo įmonės, buvo ruošiama įvairūs medienos dirbiniai eksportui į užsienį. Taigi Rutka-Tartak akivaizdus to paliudijimas, pažodžiui Rutka pagal žodyną, ironizuojančioje formoje, reiškia „seną neištekėjusią senmergę“, o Tartak lietuvių kalboje yra lentpjūvė, atrodo, kad dzūkai ir dabar šnekamojoje kalboje, kaip ir lenkai naudoja tartoko – tartak reikšmę, – lentų, brusų pjovimo iš rastų įmonėlei – lentpjūvei reikšti.

Bet galima ir kita bažnytkaimio vardo kilmės versija iš žodžio ruda-rūda. Dar priešistoriniais laikais sūduviai išgaudavo geležį iš balų rūdos, turėjo lydimo krosnis, naudojo arklus su metaliniais noragais jau II-jame amžiuje ir panašiai. Šią versija sustiprina 1799 metais carinės Rusijos išleistas „Detalusis karinis Rusijos ir Prūsijos pasienio žemėlapis“ ir 1806–1808 m. J. K. Tekstoro ir D. F. Sotzmano žemėlapiai, kuriuose kaimas įvardijamas Rudka vardu. Tuomet bažnytkaimio dabartinio pavadinimo reikšmę būtų galima kildinti iš žodžių „rūda“ ir „lentpjūvė“.

Šiame bažnytkaimyje Šešupė, kirtusi skersai kelią Spyglinė – Vižainiai, toliau skuba link Lietuvos, bet čia pat sulaukia jau antrosios žmogaus prievartos – užtvankos su nedideliu tvenkinėliu (pirmoji įrengta prie Žaltyčio kaimo). Pačiame bažnytkaimyje ji dar spėja iš kairės priimti lyrišku slavišku vardu Marianka upelį. Šis upeliukas į Šešupės tvenkinėlį atplukdo šešių ežerėlių vandenis: dviejų bevardžių ir keturių su vardais – Potopy – Patvankinio 14 ha ploto ir net 20 m gylio, apvalaus Biale – Baltojo ir visai mažo Lapuszek – Lapelio bei kiek didesnio Samanin – Samanio. Galime  pastebėti, kad ežerėlių vardų šaknys yra beveik išlaikiusios jų baltišką kilmę, o upelio Marianka vardas yra nevykęs perdirbinys. Tikroji baltiška upelio vardo šaknis Mari- yra išlikusi ir ji mena labai senus laikus, maždaug prieš 7000–6000 m. tai išsiskyrusios iš baltų prokalbės vakarinių baltų reikšmė mari-, mare-  reiškusi pelkę, šlapią dirvą. Dar ir šiais laikais tokią vardo etimologiją patikimai grindžia čia prie  Mariankos – Mari upelio ir ją maitinančių ežerėlių esančios šlapios dirvos, pelkutės.

Dėl kairiojo Šešupės intako Vygros upelio vardo yra nemažai painiavos. 1975 m. leidyklos “Mintis“ išleistoje J. Jablonskio, K. Gaigalo, I. Simniškaitės knygoje „Šešupės baseinas“ yra netikslumų įvardijant Vygros upelį ir painiojant jį su Prūdų upeliu. Šie netikslumai yra knygos 31 puslapyje, pav.11 „Šešupės morfometriniai rodikliai, p. 58 patalpintoje lentelėje Nr. 11 ir knygos priedų I, II, III atitinkamai – puslapiuose 71-73; 93- 94; 117-118. Savo teigimą remiu Lenkijos karinės geografijos instituto 1924 m. atliktų topografijos darbų pagrindu, 1929 m. išleistu žemėlapiu 1 : 100 000 mastelyje, 2002 m. Vietovardžių žodynu, 1963 m. Lietuvos TSR upių ir ežerų vardynu, 1981 m. A. Vanago Lietuvos hidronimų etimologiniu žodynu, taip pat 2007 m. Varšuvoje išleistu 1 : 85 000 mastelyje žemėlapiu „Suwalszczyzna“. Matyt, knygoje pateikiami Prūdų upelio fiziniai geografiniai duomenys ir jo painiojimas su Vygros upeliu (knygos prieduose šis upelis įvardintas – Vingrės vardu), galėjo atsirasti ir dėl to, kad kaip teigia autoriai „Šešupės aukštupio ( iki Prūdų upelio ) baseino plotą šiame darbe nurodėme tokį patį, kaip ir [20], nes neturime tikslesnės šios teritorijos kartografinės medžiagos.“ p. 30, šifru [20] autoriai nurodo, knygos p.164 esančio, literatūros sąraše įvardintą „Lietuvos TSR upių kadastras, I d. Vilnius, 1959.“ Toliau aiškintis įsivėlusių knygoje netikslumų ištakas – ne šio darbo tema. Noriu grįžti prie Vygros upelio apibūdinimo pasiremiant minėtais šaltiniais.             

Taigi, likus iki valstybinės sienos maždaug 1,7 km, į Šešupę, jos 272,5 km nuo žiočių, iš kairės įteka upelis Vygra, lenkiškai – Vigra, kuris yra apie 20 km ilgio. Pradžią jis gauna iš nedidelio, 10,7 ha ploto Armudiškių ežero, esančio Gražiškių apylinkėse prie Armudiškių kaimo. Netrukus upelis įteka į pratakų Talaikės ežerą, kuris 1924 – 1929 m.  vadintas Triduonių – „trijų duonų“ vardu, esantį šalia Duoniškių kaimo, Gražiškių apylinkėse, maždaug 0,8 km nuo valstybinės sienos. Jo vandens paviršiaus lygis aukštas – 226,4 m. virš jūros lygio ir yra 31,7 ha dydžio. Pratekėjęs šį ežerą, ties Vygrelių kaimu, upelis sulaukia pirmo didesnio intako iš kairės – nedidelio Vygrelių upelio, ištekančio iš 217,6 m aukštyje esančio 16,8 ha Vygrio ežero. Maždaug už 1,4 km Vygra, pratekėjusi bevardį mažą ežerėlį ir jo šiaurinėje pusėje esančias pelkes, pasiekia Graužinio ežerėlį, esantį dabar Lenkijos teritorijoje. 1929 m. žemėlapyje šis ežeras buvo Lietuvos teritorijoje, siena šioje vietovėje darė statų vingį ir, matyt, po II pasaulinio karo demarkiruojant valstybių sienas, vingis buvo ištiesintas, o ežerėlis atsidūrė Lenkijoje. Minėtų metų žemėlapyje Lenkijos pusėje nurodyta pasienio sargybos būstinė ir netoli jos esantis kaimas lietuvišku vardu – Skambabolė, o prieš kaimą, pietinėje jo pusėje, atvaizduota nemaža pelkė, nuo kurios, matyt,  ir kilo kaimo vardas, nes Skamba-bolė reiškia „skambančią balą-pelkę“, matyt, tarp kalvų esančios pelkės erdvėse gražiai atsiliepdavo aidai, paukščių, varlių giesmės. Dabartiniais laikais iš kaimo yra išlikusi pieninė, o sargybos teritorijos vietoje žaliuoja parkas.       

Šią upę pagal mūsų kalvų aukščius galima laikyti kalnų upę, o ir pats vardas atitinka jos krantų fizinę būseną – tai smarkiai vingiuota upė, bėganti tarp kalvų esančiais slėneliais ir likus, maždaug iki žiočių apie 3 km,  upė teka neilgu, neplačiu, bet giliu ledynmečio laikų senslėniu, čia vagoje daug akmenų, jų tarpe ir mitinis „Ūdros akmuo“. Upės vardo kilmė nekelia abejonių. Jis atspindi upės fizinę būseną ir kilęs iš žodžio vingrus – vingus, vygrus, vingiuotas – raitytas. Apibendrintai sakant,  į upelį, iš abiejų jo pusių, įteka po keturis kiek didesnius intakėlius, kuriuos maitina tarp kalvų pasislėpę 14 nedidelių ežerėlių. Didžiausi Vygros intakai yra Pagraužio  ir Prūdų upeliai. Prūdų upelis yra jos dešinysis intakėlis. Jis jungia net penkis pratakius ežerus-ežerėlius, didžiausi iš jų – Vysokie – Aukštasis – 12,5 ha ploto ir Ežerėlis – apie 20 ha.

Pagal etninę ežerų vardų prasmę, istoriškai įdomiausias yra Sudavskie – Sūduvių ežeras, bylojantis Sūduvos krašto vardą. Ežerą supa nedidelis miškelis, o visai greta jo yra Sūduvos kaimas, iškilęs ant 267 m kalvų, su šalia esančiu Sūduvos piliakalniu. Žinoma, neturiu piliakalnio archeologinių tyrinėjimo duomenų, bet ežero hidronimas ir iš jo kilęs Sūduvos kaimo pavadinimas yra „gyvi“ etnonimo Sūduva liudytojai. Netoli kaimo yra dar vienas istorijos liudininkas – Švedų senosios kapinės, menančios Lietuvos ir Lenkijos karą su Švediją 1655 – 1660 m. ir  švedų kariuomenės žygius nuo Gelgaudiškio per Vižainius į Lenkijos gilumą 1655 m. gilų rudenį. Bronius Dundulis knygoje „Švedų feodalų įsiveržimai į Lietuvą XVII–XVIII a.“ nurodo, kad švedų kariuomenė, vadovaujama Švedijos karaliaus vietininko Livonijoje ir kariuomenės vyriausiojo vado De Le Gardžio – Delegardžio, Vižainius pasiekė 1655 m. lapkričio 13 d. Žinoma, šis ir kiti kariuomenės žygiai džiaugsmo aplinkinių vietovių gyventojams neteikė. Tokie žygiavimai reiškė krašto nusiaubimą, atimant iš gyventojų maisto atsargas, pašarą, arklius ir kitą turtą. (11 pav. – Švedų kariuomenės žygis per Lietuvą 1655 m.).

Šiose vietose yra dar vienas istoriškai prasmingas vardas, tai 230 m aukščio Prūsų – Prūso, lenkiškai  Prusaka, kalnas maždaug kilometro atstume nuo Sūduvos kaimo, dešiniajame Prūdų upelio krante prie nedidelio šio upelio intakėlio. Prie jo pamiškėje randasi senoji plytinė – cegielnia ir tuo vardu vadinamas ežerėlis. Kodėl šis kalnas vadinamas prūsų tautos etnonimu lieka tik spėlioti arba pasikliauti įvairiomis legendomis apie žiloje senovėje gyvenusias prūsų gentis, bet galima prielaida, kad tai ne taip senas vardas. Dauguma lietuvių šeimose ir šiaip kasdienybėje visus vokiečius vadino prūsais, prūsokais.

Geografine prasme minėtos kalvos yra takoskyros linijoje tarp Šešupės ir Priegliaus upių baseinų. Į vakarus nuo jų esantis Vižainio ežeras yra aukščiausiai iškilęs ežeras visoje Sūduvos aukštumoje. Jo vandens paviršius yra 242 m aukščiau jūros lygio. Per nedidelį, 6,6 km ilgio, upelį Vižainą, kurio vardas tapatus ežero vardui,  Vižainio ežeras jungiasi su Sūduvos gražuoliu Vištyčio ežeru ir patenka į Priegliaus upės baseiną per Pisos upę, ištekančia iš Vištyčio ežero. Algis Uzdila /Jotvingių kraštas, p. 69, 2009 m./ ežero vardo kilmę tapatina su senoviniu sūduvių karklų pavadinimu – „vizos“. Visai šalia Vižainio ežero, truputį į pietus nuo jo, yra kelis kart mažesnis ežeras įdomiu pavadinimu – Vistuč, kurio vardo prasmę, manau, panagrinėsime vėliau aiškinantis Vištyčio ežero vardo etimologiją.

Tarp šių ežerų, labiau prie pietrytinio Vižainio kranto, gyvuoja senas Vižainių miestelis su savo sena istorija. Tiesiai į vakarus nuo jo vedantis kelias, už 11 km, atveda į kitą miestelį – bažnytkaimį specifiniu vardu – Žydkiemis ( lenkiškai Žytkiemy). Iki antrojo pasaulinio karo pabaigos ši vietovė buvo Vokietijos – Prūsijos teritorijoje ir senoji LDK valstybinė siena, nustatyta 1422 m. Melno taikos sutartimi, ėjo gerokai į pietryčius nuo dabartinės.     

Marijampolės miesto vardo ištakų istorijos prasme, (turima mintyje istoriko Jono Totoraičio versija apie Pašešupio kaimą, kuris jo teigimu buvo miesto pradininkas), įdomus yra ant Vigros upelio, dešinio slėnio viršutinės terasos, įsikūręs Pašešupio dvaras, o toliau nuo jo, maždaug 2-2,5 km atstume, yra nemažas Pašešupio-Pašešupie vardu pavadintas kaimas, senuose žemėlapiuose įvardintas Pašešupa /Paszeszuppa/ vardu.           

Tęsiant Šešupės baseino aukštupio apžvalgą, turime dar vieną gana nemažą antros pakopos Šelmentos upės baseiną su 13810 ha plotu. Šiame plote yra virš 14 įvairaus dydžio ežerų, ežerėlių. Didžiausi bei įspūdingiausi yra Didžiojo Šelmento ir Mažojo Šelmento ežerai, kuriuos juosia vaizdingi, aukštai iškilę (virš 200 m) krantai su kur ne kur augančiais lapuočių miškeliais, o prie šiaurės rytinės ežero pusės glaudžiasi nemažas mišrus spygliuočių miškas. Ežerų krantų linija yra išraiškingai vingiuota ir sudaro apie dešimt įvairios konfigūracijos vaizdingų pusiasalių, gražių vingių. Ežerai į kraštovaizdį įsirašę taip, kad atrodo kaip vienas ežeras, besitęsiantis  iš pietų į šiaurė rytus virš 10 km. Toks įspūdis susidaro todėl, kad ežerai yra neplatūs, iki vieno kilometro ar mažiau pločio ir dėl persidengiančios kranto linijos konfigūracijos, atrodo, kad juos skirianti pradžioje, tik kelio pločio žemės juosta, vėliau praktiškai tapusi pusiasaliu-sala, iš tolo yra neįžvelgiama. Per šį sausumos ruoželį prateka protaka, jungianti Didįjį ir Mažąjį Šelmento ežerus į vieną labai gražų ežerą. Tačiau geografiškai tai du ežerai: Didysis yra 317,5 ha, Mažasis – 169,3 ha ploto. Abu ežerai yra gana gilūs – nuo penkių iki keturiasdešimt penkių metrų, vandens paviršius laikosi 175,8 m aukštyje.

Prie ežerojų rytinio šono, šiauriniame gale, beveik susiliejęs su Mažuoju Šelmentu yra prisiglaudęs Jodel ežeras. Jis tarsi vaikelis, yra nedrąsiai nusitvėręs už vyresniųjų rankos ir kukliai pasislėpęs miške, tik per siaurutę protaką atiduoda savo vandenis Mažajam Šelmentui. Bandydami grįžti prie jo senesnio vardo, turėtume jį vadinti Jodelis-Juodelis, kurio prasminė kilmė kilusi iš gamtinių aplinkos ypatybių. Aplink ežerą augantis mišrus, tankus ir tamsus miškas, atsispindėjęs jo vandens paviršiuje, palieka prislopintą, paslaptingą tamsų įspūdį, jaučiamas didelis šviesos kontrastas, lyginant su didžiųjų ežerų vandens paviršiaus šviesos atspindžiais. Bet negalime atmesti dar vienos prielaidos, atrodo, kad Jodel-Juodelis vardas galėjo atsirasti iš labai seno sūduvių Jatu „einantis, judantis į priekį“ – šaknis Jat-, primena iat-, iatu → indoeuropietišką šaknį, reiškiančią „judėjimą, ėjimą“. Tuomet, galima manyti, kad mūsų senieji gentainiai, matydami šį ežerėlį, lyg jojantį ant didesnio Mažojo Šelmento ežero, davė jam jodlio – raitelio vardą, tuo labiau, kad abiejų ežerų konfigūracija primena lekiantį šiaurės elnią su ragais.

Manau, atėjo laikas pabandyti pasiaiškinti ir abiejų Šelmentų vardų ištakas. Be didesnių svarstymų aišku, kad sūduviai jų vardus ištardavo be šnypščiančio priebalsio – Selmentas. Kartu reikėtų suabejoti ir jų dalinimu į didįjį ir mažąjį ežerus. Galima manyti, kad senovėje jie nebuvo atskirti vienas nuo kito labai siauru sausumos ruoželiu. Sekant A. Vanagu /p. 328/ ežerų vardas sietinas su lietuvišku žodžiu šelmuo „stogo kraigas, gūbrys“. Žiūrint į ežerą nuo aukštų, vakarų pusės krantų, susidaro įspūdis, kad ežeras yra tarsi koks apverstas stogas, jungiantis vakarinį ir rytinį krantą. Nors būtų galima pasamprotauti ir apie kitą versiją. Pagal Zigmą Zinkevičių /II, p. 152/ balsis a Vakarų Lietuvoje priešakėdamas dar ikirašytiniu laikotarpiu virto e. Tuomet galima prielaida, kad senovėje sūduviai  ežero vardą ištardavo Salmantas, tuomet šaknis sal- suponuoja žodį salti „tekėti, bėgti, sunktis“, o kaip žinia, iš šio ežero išteka 15.8 km ilgio upė Šelmenta, į ežerus įteka apie 10 įvairaus dydžio upelių ir nemažas skaičius šaltinių, sukuriančių tekėjimo, bėgimo viziją.

Iš kitų Šelmentos baseino ežerų, įsimintinas yra pietinėje dalyje, prie Ūdrijos kaimo, esantis Udrynek – Ūdrynėlis – Ūdriukas nedidelis, bet 5 m gylio pratakinis ežerėlis, kurį su Didžiuoju Šelmento ežeru jungia bevardis upelis. Ežerėlio vardo kilmė nekelia abejonių – matyt, kažkada jo išskirtinis bruožas buvo ūdrų buveinė.               

Dar trumpai apie Šelmentos upę. Pradžią ji gauna iš versmės – pelkės, esančios Didžiojo Šelmento ežero pačiame piečiausiame gale, prie Senojo kaimo. Toliau upė savo trumpa jungtimi sujungia abu ežerus ir jau išteka iš Mažojo Šelmento pačio pačio šiauriausio jo galo ir įteka į netoliese esančio Ilgelio ežero vakarinį šoną. Šis ežeras nedidelis – 14 ha ploto, vandens paviršiaus altitudė yra 174,5 m. Iš jo Šelmenta per pelkėtą mišką, priglobusi iš dešinės du nedidelius intakėlius ir du bevardžius ežerėlius, o už 3 km pasiekia 30,8 ha ploto, ištįsusį pagal upės tėkmę gilų  Kupovo ežerą, kurio vandens lygis yra 4,8 m žemesnis už Šelmento ežerų. Ežeras telkšo giliame stačiais krantais Šelmentos slėnyje ir yra išplatėjusios jos vagos tęsinys.

Nesunku pastebėti, kad ežero vardas Kupovo yra suslavėjęs dvikamienis hidronimas. Pirminė jo reikšmė turėtų būti Kupava → Kup+ava. Pirmojo kamieno reikšmė kildintina iš lietuvių reikšmės kupeta „daug – kupeta žmonių, kupeta šieno“ šaknies kup-. Antrasis kamienas – av+a → av- yra sietinas su ide. šaknimi av- „upės vaga, srovė, srautas“. Prisiminkime, kad mes turime kelis hidronimus su reikšmėmis ava, av , pavyzdžiui Ova, Nova ir kt., išsamiau apie juos yra rašoma „Sūduvių protėvių dvasios testamentas“ knygoje. Tokiu būdu, hidronimo Kupava pirminė prasminė reikšmė nusakė labai smarkiai išsiplėtusią Šelmentos vagos atkarpą.  

Toliau Šelmenta teka visai netoli palei valstybinę sieną, pro išsibarsčiusį Kupovo, Smolnicos – Degutinės kaimus ir per mišką pasiekia Lietuvą. Čia, Šelmenta, priėmusi iš dešinės pusės 2,7 km ilgio Reketija upelį, tekantį iš 37.2 ha ploto Reketijos ežero, prie Tribarčių kaimo įteka į pagrindinę Sūduvos upę – Šešupę. Nors Reketijos ežeras nuo Kupovo nutolęs tik apie 2,5 km, bet jo vandens paviršius yra net 31,7 m žemesniame lygyje..

Tuo būtų galima ir užbaigti Šešupės aukštupio ir jos baseino už sienos apibūdinimą. Tačiau būčiau neteisus savo etninės kultūros medžio šaknų sampratai, jeigu nors trumpai neprisiliesčiau prie Punsko valsčiaus lietuviškų žemių hidronimų, kuriose dar ir dabar, praėjus daugiau 90 metų nuo jų atskyrimo nuo tėvynės,  gyvuoja mūsų etninė mažuma.   

Kęstutis SUBAČIUS

Nuotraukoje – Kęstutis Subačius.

(Tęsinys čia)

(Tęsinys. Pradžia čia)

Šešupės versmės

Graži ši Sūduvos krašto dalis – su banguojančiomis kalvomis ir jose iškylančiomis viršūnėmis, su upių ir upelių vingiuojančiais, įvairiai spindinčiais ir čiurlenančiais vandens kaspinais, su fantastiškai gražiais ežerų mėliais ir čia stūksančių kalvų bei jas puošiančių miškų veidrodiniais atspindžiais. Su neapsakomais panoraminiais vaizdais, žvelgiant nuo kalnų viršūnių į žaliuojančius  miškus, duona alsuojančius laukus, kaimus ir miestelius.

O kur dar panoraminių vaizdinių sukelti dvasiniai priminimai apie tose erdvėse tūkstančius metų gyvenusius mūsų gentainius, jų kultūrą, pasiekusią mus per tų amžių kultūros paminklus: piliakalnius, senkapius su juose slypinčiais istorijos archeologiniais metraščiais, jų kovas ir fantastinius padavimus, vienaip ar kitais užsifiksavusius seniausiuose vandenvardžiuose. To įspūdžio vedami pabandykime žvilgtelėti į Sūduvos aukštumų panoramines erdves pridedamoje iliustracijoje. (6 pav. –  Šiurpilio ežero apylinkės)

Gamta ir laikas taip lėmė, kad mūsų Sūduvos upių motina Šešupė pradžią gauna nuostabaus grožio Sūduvos aukštumų centrinėje dalyje, ledynmečio liežuvio išstumtoje dubumoje ir priešledyninių vandenų tėkmės išgraužtame slėnyje etninėse lietuvių žemėse.

Jose stūkso didžiuliai mūsų tautos materialinės ir dvasinės kultūros turtai, kurių tik nežymi dalis mus pasiekia per archeologinius radinius ir skurdokus istorijos šaltinius. Arčiausiai Šešupės versmės pradžios stūkso įspūdingas Šiurpilio piliakalnis, iškilęs ant 228 m kalvos, su 2500 m² dydžio pilies aikštele, apjuosta žemės ir akmenų pylimo. Apie 100 m žemiau šio pylimo įrengtas kitas pylimas – maždaug vieno metro aukščio, matyt, saugojęs buvusį papilį. Žavi mūsų protėvių gebėjimas – sumaniai pasirinkta piliakalnio vieta.

Ši įspūdingo aukščio kalva, nuo kurios atsiveria platūs apylinkių vaizdai, yra įsiterpusi tarp keturių ežerų: didžiausio Šiurpilio (70,6 ha ploto), Eglyno – 17,6 ha, mažiuko Eglynėlio ir „šifruotu“ pavadinimu Raktelio. Būtent Raktelio ežerėlis buvo natūrali gamtos priedanga iš Vakarų pusės į vedantį įėjimą į papilį. Iš Rytų pusės siaurą žemės juostą tarp Šiurpilio ir Eglyno ežerų, prie pilies kalno papėdės, patikimai dengė miškų raistas. Į Pietus nuo piliakalnio, tarp Šiurpilio ežero atšakų, buvo įrengta gyvenvietė, kurioje rasta XI–XIII a. keramikos dirbinių. Natūralios gamtinės kliūtys ir įrengti pilies kalno gynybiniai įtvirtinimai darė šią pilį labai patikimą, manoma, ją buvus vienu iš istorinės Mėrūniškių žemės bendruomenių centrų. Kita vertus, yra daug sąsajų, saistančių su jos vardo kilme. Daugiau linkstama į versiją, kad pilies – piliakalnio vardas yra sietinas su pilies valdovo Šiurpos – Siurpos vardu ir kad tai galėjo būti Mėrūniškių žemės viena iš pagrindinių pilių. Mėrūniškių vardas yra aptinkamas 1422 m. Melno taikos sutartyje, nusakant sienas ir žemes, kurios turi priklausyti Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. Dar anksčiau Mėrūniškių žemė – valsčius – yra paminėta Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“ 197 skirsnyje, kur rašoma: „ Brolis Konradas, magistras, visados rūpinęsis netikėlių naikinimu, subūręs galingą raitelių ir pėstininkų kariuomenę, su raitija įsiveržė į Sūduvos valsčių, vardu Mėrūniškis, kur nukovė 18 šio valsčiaus žymių viešpačių [dominos], o kitus [karius] paliko prie įeigos (greičiausiai minima įeiga į Sūduvą buvo įrengta prie Geldapės upės (tokios įeigos buvo įrengiamos miško užtvarose iš nukirstų medžių ant kelių į Prūsijos gilumą, paliekant jose praėjimus su sargybos vietomis), – K.S.) į minėtąją žemę. Jis šį valsčių smarkiai nusiaubė, degindamas ir plėšdamas, nukaudamas ar paimdamas į nelaisvę šešis šimtus vyrų ir moterų“. Tai vyko 1278– 1279  metais. (7 pav. – Šiurpilio pilies aikštelė).

Dėl paties vardo kilmės galimos kelios versijos: viena – 1273 m. Ipatijaus metraštyje minimas  Šiur-pa vardas sūduviškai turėtų būti “Sur-pa“, nes pagal Būgą ( t.III, P. 134 ir 141) naujieji lietuvių š ir ž yra kilę iš junginio si ir zi, bet atsiradę vėliau, todėl Šur-pa pirminis vardas būtų Sur-pa; antra – sūduviai turėjo istorinį žemės vadą Skurdą (Scurdo), minimą 1283 m. P. Dusburgiečio (P. 211), kuris, nenorėdamas pasiduoti kryžiuočiams, su savo žmonėmis pasitraukė į Lietuvą.

Galbūt vardas sietinas su ežeruose, pelkėse, upėse augančiu augalu „šiurpiu“ – Sparganium, brandinančiu kaulavaisį. Šiurpius ėda gyvuliai, vandens žvėreliai, paukščiai. Na, o lyriškai mąstant galbūt nuo šiaurinio šalto vėjo – šiurpio, siaučiančio pilies kalne ankstyvą pavasarį ir šaltą darganotą rudenį. Visai galima prielaida, kad dabartinis piliakalnio vardas yra žilas naujadaras, bet ne istorinis. Istorinis vardas greičiau galėtų būti tapatinamas su Mėrūnu – Meruniska, Merunisken, Mėrūniškiu, kurio kilmę būtų galima įžiūrėti iš žodžio mernas „drėgnas“ / LKŽ VIII, 217, 221/. Dar ir šiais laikais prie Mėrūniškio kaimo, esančio prie Didžiojo Mėrūniškių ežero, aplinkui daug pelkėtų vietų.

Naujausi (2005 m.) tyrimai ir paskelbti 1981–1991 m. Šiurpilio apgyvendinimo komplekso ir Šiurpilio pilies gynybinės architektūros tyrimų rezultatai (M. Engel, J. Okulicz-Kozaryn, C. Sobczak, 2009), atlikti radioaktyvios anglies metodu (C14), parodė, kad Šiurpilio pilies ankstyvųjų viduramžių gynybinių įrengimų pėdsakai yra iš IX–X a., tuomet buvo pastatyta galinga žiedinės gynybos tvirtovė. (8 pav. – Šešupės ištakų ežerynas).

Į Šiurpilio apgyvendinimo komplekso sąvoką plačiąja prasme reikia įjungti ne taip toli esantį sūduvių kapinyną, vadinamą Šveicarijos (pagal netoli esančio kaimo pavadinimą) vardu žymios mūsų archeologės Marijos Gimbutienės. Lenkijoje bendrai visą sūduvių kultūrinį dvasinį paveldą vadinama jotvingių – pagal K. Būgą – jotvių vardu, nors jotvingiai ir sūduviai buvo Vakarų baltai, tačiau jų gyventos plačios teritorijos turėjo savo arealus. Jotvingiai visuomet gyveno labiau į Pietus, Pietryčius maždaug nuo Augustavo, o sūduvių gyventos teritorijos ėjo nuo šios ribos į Šiaurę iki Nemuno.

Taigi apie Šveicarijos kapinyną. Jame 1961 m. atkastas II–III a. žemdirbio kapas, kuriame buvo įdėtas visas arklas. Medinių dalių neišliko, bet geležiniai apkaustai ir irklo pavidalo geležinis noragas buvo išlikę ir tai greta su kitais radiniais byloja apie aukštą to meto žemdirbystės kultūrą. Šiame kapinyne rastas kunigaikščio kapas pačiame didžiausiame – 18 m skersmens pilkapyje. Maždaug 55 metų amžiaus kunigaikštis gulėjo nedegintas smėlio aikštelėje po akmenų sampilu. Prie jo rasta 85 cm ilgio geležinis kalavijas, skydas, iečių, kirvis, žirklės, pincetų, kaulinės šukos, sidabrinių žieduotų segių, sidabru ir auksu puoštų apskritų ir keturkampių plokštelių, gražintų rozetiniu raštu, sidabrinė elnio figūrėlė ir žirgo aprangos daiktų. Kapas priskiriamas IV amžiui. Šalia šių palaikų aptiktas ir kitas V a. degintas kunigaikščio kapas šalia nedeginto žirgo. Tarp sudegusių kaulų rastas 94 cm ilgio geležinis kalavijas, sidabrinė lankinė segė, emaliuota apskrita plokštelė, gintaro karolių. Maždaug vieno kilometro atstumu nuo šio kapinyno poros ha plote pastebėti gyvenviečių pastatų pėdsakai datuojami II–IV amžiais. Netoli šios gyvenvietės randasi Osinkų – Drebulinės gynybinis piliakalnis.   

Bet tęskime toliau Šešupės versmių apžvalgą. Jas atrandame, važiuodami senuoju pašto keliu iš Jelenievo – Egliniškių į Vyžainius, už 300 – 400 m nuo šio kelio esančiame lapuočių medžių raiste, kurį dalina į dvi dalis tik mažas keliukas, supiltas dabartiniais laikais, atskirdamas Juodąją Ančią nuo Šešupės versmės. Pasirodo, kad šis keliukas veda į Pašešupėlės kaimą, įsikūrusi ant maždaug 200 m aukščio kalno šlaitų, kurie lėtai pakyla į  266 m aukščio kalno viršūnę. Šio kaimo sodybos yra vaizdingai išsidėsčiusios palei vingiuotai į kalną kylantį laukų keliuką, iki jis įsijungia į didėlesnį kaimo kelią, einantį iš Bachanovo prie Juodosios Ančios ežero į žemai prie Šešupės slėnyje esantį Vodzilkų- Važnyčiotojų-Vadeliotojų kaimą. Jame aptinkame, visai netikėtą pamatyti šiose vietose, sentikių-stačiatikių medinę seną bažnytėlę, dar vieną šių vietų apgyvendinimo istorijos liudininką.

Šešupės versmės raistas nėra didelis, apie vieno kilometro ar kiek daugiau, esantis 150 m aukštyje nuo jūros lygio, kitaip sakant, absoliutinė jo altitudė yra 150 m (čia ir toliau, kalbant apie ežerų, kalnų aukštį, bus nurodomi absoliutiniai aukščiai). Galima įtarti, kad kažkada dabar esantis atskiras Juodosios Ančios upės baseinas per šį raistą jungėsi su Šešupės baseinu ir dvi Sūduvos upės sesės dalijosi nuostabaus grožio Juodosios Ančios ežero vandeniu, nes dabartinis raistas yra atsiradęs iš palaipsniui sunykusio senovinio ežero.  (9 pav. – Šešupės versmė).

Ančios – Juodosios Ančios – ežeras yra Suvalkų kraštovaizdžio parko puošmena, giliai įsirėžęs į moreninę įdubą – ledyno suformuotą riną. Ežeras yra pratekamas – šiauriniame jo krašte įteka vienintelė didesnė upė Juodoji Ančia, gavusi pradžią iš aukščiau esančio Eglinėlio ežerėlio. Iš ežero, labiausiai į pietus nutysusio jo kampo, vėl išteka ta pati Juodoji Ančia. Yra manoma, kad tai giliausias Lenkijos ežeras, jo gylis siekia 108,5–113 m, ištysęs Šiaurės Pietvakarių kryptimi beveik per 5 km, plačiausioje vietoje jo plotis tesiekia apie 0,9–1,0 km.  Ežero vandens paviršius yra 227 m aukštyje, o aplinkiniai krantai iškyla dar aukščiau – į 266–279 m aukštį. Pagal vandens paviršiaus lygio altitudę iš visų Sūduvos aukštumose esančių ežerų tik Vižainių ežero vandens lygis yra aukštesnis kaip 15 m. Ančios ežero vanduo nepaprastai skaidrus, galima įžvelgti iki 12 m gilį. Šiaurinėje ežero pusėje augantis miškas, dar plačiau išsiplėtęs į rytinę jo krantų pusę, teikia ežerui papildomo žavesio.

Lenkai dabar ežerą vadina Hancza-Hanča, Matyt, dėl slaviškojo vokalizmo ežero baltiškas vardas Ančia dabar lenkų tariamas Hanča ir rašomas Hancza, nors tiek gerai, kad jie Ančios vardo visai nesuslavino ir nepavertė vertiniu – kaczka-kačka (antis). Baltiška ežero vardo kilmė yra labai sena ir prasminga. Manau, kad jis galėjo gimti dar tais laikais kai šio krašto autochtonai – baltai gyveno gimininėmis bendruomenėmis ir jų mitybos racione didelė dalį maisto sudarydavo rankiojimo būdu – pasisavinamuoju būdu gautas maistas. Kalbamu atveju vandens paukščių – ančių lizdų turinys – kiaušiniai, ančiukai, pačios antys ir panašiai, žodžiu, tai buvo plačiai gaudomas, medžiojamas vandens paukštis, kuris maitindavosi vandens augmenija, gyvūnija, lizdus sukdavo virš vandens priekrantėje ar ežero švendrynuose, pakildavo nuo vandens paviršiaus ir tūpdavo ant vandens. Vaizdžiai sakant, jis visą laiką gyveno, laikėsi ant vandens. Dėl to mūsų proproseneliai baltai, šį vandentūpį paukštį yra pavadinę „ant-is“. Jame atsispindi mūsų prorprosenelių gebėjimas labai tiksliai ir aiškiai bei imliai apibūdinti, nusakyti paukščio esmę. Šių antvandenių paukščių būrio vienaskaitinė forma yra „ant-is“, o didesnis jų skaičius jau  įvardijamas ančių vardu. Didysis mūsų kalbininkas Kazys Būga šio vandenvardžio kilmei iš „vandentūpio paukščio“ paskyrė 1924 m. išleisto žodyno „Lietuvių kalbos žodynas. I sąsiuvinis“ ištisą skirsnį „Ančia – 1“ /K. B. III, 450-453/. Kiti kalbininkai-etimologai ežero vardą taip pat kildina iš vandens paukščio vardo „antis“. Lietuvių kalbos žodyno pirmajame tome, P. 130–133, randame, kad lietuvių anč– priešdėlis reiškia tą patį kaip ir žodis ant, žymintis vietą ar daiktą, kurių viršuje kas yra, darosi ar daroma. Tuomet ir ežeras, ant kurio vandens gyvena daug ančių, įgavo vardą Ančia, o iš tokiu vardu vadinamo ežero ištekančios upės taip pat įgavo Ančios vardą. Sūduvoje Ančia vardą turi dar vienas ežeras gražuolis prie Veisiejų, tikriau sakant, esantis Veisiejų miestelyje. Iš jo išteka (tiksliau sakant, jį prateka) upė Baltoji Ančia. Vandenvardžių su šaknimi anč-, ant- Sūduvoje dar randame prie Šilavoto, tai Jiesios kairysis intakas Ančiupis ir prie Pajevonio – Zanylos intakas Ančlaukinė. Lietuvoje šio vardo hidronimų aptinkame prie Vyžuonos Utenos rajone – ežerą Ančia ir prie Skaudvilės miestelio – Šešuvies upės dešinį intaką Ančia.

Kęstutis SUBAČIUS

Nuotraukoje – Kęstutis Subačius.

(Tęsinys čia)

Kultūros raktas – istorija, kuri susieja praeities, dabarties ir ateities kartas, visais laikais formuoja    tautos charakterį ir papročius.  /Pagal sociologą, politologą Antonį D. Smitą/

Trumpai apie hidronimų reikšmę ir jų tyrimo pagrindinius principus 

Hidronimika yra labai svarbi toponimikos šaka, tirianti seniausius hidronimus jų kilmės, darybos ir semantikos aspektais. Ši kalbotyros mokslo šaka yra labai reikšminga pačiai kalbotyrai, geografijai, istorijai, etnologijai, archeologijai ir kitoms mokslo sritims.

Žymus kalbininkas Kazys Būga  1912 IX 27 laiške Jonui Basanavičiui rašė: „[…] Senų senovės lietuvių tėvynei susekti daugiausiai padeda upių ir ežerų vardai. Tam reikalui aš turėjau rinkti ne vien Lietuvos, Prūsų ir Latvių vandens vardus, bet ir gudų – Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Smolensko (dalies) ir Gardino. Turiu jau lig šiolei vandens vardų surinkęs daugiau ne 3000.“ 

Žinomas vokiečių kalbininkas, indoeuropeistas Hans Krahe (1898–1965) kartu su savo sekėjais XX a. 6–7 dešimtmetyje sukūrė ir pagrindė senųjų indoeuropiečių hidronimų teoriją, kurią kiek pakoregavo jo mokinys V. P. Schmitas. Jo nuomone, senieji Europos hidronimai yra tiesiog indoeuropietiški ir jų paplitimas leidžia tiksliau nustatyti buvusį indoeuropiečių kalbų plotą. Senųjų indoeuropiečių hidronimų teorijai labai svarbūs baltų vandenvardžių, kurių esama ne tik Lietuvoje, Latvijoje, Mažojoje Lietuvoje, bet ir į Rytus, Pietus ir Vakarus nuo dabartinių ir ankstesnių baltų teritorijų, tyrimai. (1 pav. – baltiškos kilmės upių ir ežerų hidronimų paplitimas; a – plotas, kuriame gausu baltiškų hidronimų; b – plotas, kuriame jų nedaug ir dalis abejotini / pagal Z. Zinkevičių, 2001, P. 15). 

Iš visų užsienio kalbininkų bene daugiausiai lietuvių vandenvardžius tyrinėjo lenkas J. Otrebskis (Otrebski). Jis pateikė daug įvairios darybos hidronimų etimologijos, baltų dialektų, pirmiausiai jotvingių-sūduvių kalbos ypatybių, atkuriant jas iš vandens vardų. Prie jotvingių-sūduvių kalbos rekonstrukcijos daug prisidėjo švedų mokslininkas kalbininkas K. O. Falkas.

Lietuvių vandenvardžių tyrimo raidai didelės reikšmės turi kitų baltų kalbų – prūsų, latvių – hidronimų tyrinėjimai. Daug prūsų hidronimų yra išnagrinėjęs J. Gerulis savo veikale „Senovės prūsų vietovardžiai“, 1922 m. V. Mažiulis savo dviejų tomų darbe „Prūsų kalbos paminklai“ pateikė eilės hidronimų etimologijas. Visus žinomus Prūsijos upių bei ežerų vardus nagrinėjo V. Toporovas daugiatomiame veikale „Prūsų kalba“.

 Lietuvos upių, ežerų vardai renkami jau gana seniai. Pirmieji baltiškus hidronimus pradėjo tyrinėti A. H. Kirkoras, A. Kočiubinskas, A. Pogodinas, K. Būga, M. Vasmeris. Daug vardų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje iš gyvosios kalbos su talkininkais yra surinkęs J. Tumas-Vaižgantas. Jo surinkta medžiaga buvo paskelbta 1904 m. žurnalo „Dirva“ priede „Žinyne“.

Sistemingas lietuvių hidronimų tyrimas pradėtas XX a. I pusėje. Jų rinkimui vadovavo K. Būga, vėliau A. Salys, J. Balčikonis, A. Vanagas, B. Savukynas. 1963 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas išleido „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyną“. Labai reikšmingas yra A. Vanago parengtas ir 1981 m. išleistas „Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas“. Be šio veikalo, 1970 m. A. Vanagas išleido knygą „Lietuvos TSR upių vardų daryba“.

Hidronimų tyrimui labai svarbus platus mokslo sričių spektras – geografija, kalbotyra – onomastika, indoeuropeistika, mitologija, paleogeografija, palinologija, paleoekologija, istorija ir jų pasiekimų panaudojimas. Atkuriant tolimų amžių gamtinę situaciją, tų amžių žmonių gyvensenos sąlygas ir būdą, svarbu pasinaudoti paleografijos mokslininkų tyrimais ir jų pasiekimais. Šiame darbe bus pasiremta Algirdo Seibučio darbais: „Etninės paleogeografijos pradmeys. Baltiškųjų kraštavardžių kilmės mįslės“, 2002; „1009 metų Lietuvos pasienio geografinė apybraiža“, 2009, ir kt. Atskirai norisi pabrėžti Meilutės Kabailienės nuopelnus tiriant Sūduvos krašto užpelkėjusius Gabjauriškio, Nopaičio ežerus, Žuvinto ežerą ir jo didžiules pelkes. Tų tyrimų pagrindu buvo patikimai atkurta vėlyvojo ledynmečio ir holoceno laikotarpių klimato, paleoaugalijos rekonstrukcija ne tik mūsų krašto masteliu, bet ir visos Lietuvos. Visa tai išdėstyta jos kapitaliniame veikale „Gamtinės aplinkos raida Lietuvoje per 14 000 metų“, 2006.  

Be galo įvairūs yra lietuviškos-baltiškos kilmės vandenvardžiai. Patį seniausią  hidronimų sluoksnį sudaro upių ir ežerų vardai, kurie susidarė tais laikais, kai baltų protėviai po ledynmečio atkilo į Pabaltijį vėlyvojo paleolito – ankstyvojo mezolito laikais, kai jie kalbėjo indoeuropiečių prokalbe.

Čia gyvenę žmonės, bėgant amžiams, sukūrė mezolito ankstyvąją Nemuno kultūrą, kuri amžių tėkmėje peraugo į neolitinę Nemuno kultūrą. Lietuvos istorijos instituto 2005 m. leidinyje „Lietuvos istorija. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis“ rašoma, kad IV tūkstantmečio pabaigoje – III tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje čia gyvenę žmonės sukūrė Pamario kultūrą su savo didelėmis ilgalaikėmis gyvenvietėmis, išsiskiriančiomis iš kitų vėlyvojo agrarinio neolito kultūrų, su klestinčia visuomene, „kuri tapo vienu reikšmingiausių to meto Šiaurės Europos kultūros reiškiniu, dariusiu nemažą įtaką kitoms to meto visuomenėms. […]. Šios kultūros gyvenvietės, matyt, buvo svarbūs mainų centrai, kuriuose susikirsdavo įvairių kultūrų prekybos keliai.“ (2 pav. – Pamarių kultūros stulpinės konstrukcijos gyvenamasis pastatas, A. Girininkas. Lietuvos archeologija, P.186).

Yra manoma, kad prieš 8000–9000 m. ar net anksčiau egzistavo bendra indoeuropiečių prokalbė /VLE, t. 8, p. 94/, kuri palaipsniui skyrėsi į probaltų ir kitas siauresnes indoeuropiečių prokalbės šakas – dialektus. Prieš keturis–penkis tūkstančius metų indoeuropiečių kalba jau buvo susiskaldžiusi, vis labiau ryškėjo atskiri dialektai-tarmės, jų tarpe prabaltų-baltų, kurios vėliau išsirutuliojo į savarankiškas indoeuropiečių kalbas. Jos paliko savo tuometinio dialekto kai kuriuos reliktus hidronimuose, kurių leksema yra pasiekusi ir mūsų laikus.

Mezolito pabaigoje porinė šeima tampa ūkinio pobūdžio ir padidėja jos kaip ūkinio vieneto reikšmė bendruomenės gyvenime. Šiame laikmetyje bendruomenės pradėjo gaminti keramikinius puodus, indus. Skaitoma, kad tuo laikotarpiu turėjo atsirasti gimininei bendruomenei priklausanti ūkinės veiklos – medžioklės, maistinių augalų, paukščių kiaušinių, laukinių bičių medaus rinkimo teritorija. Tokių teritorijų, jų ribų nusakymui, apibrėžimui buvo naudotasi toje vietovėje esančiais ir kuo tai išsiskiriančiais iš aplinkos vienais ar kitais gamtos objektais arba upėmis, ežerais, kurie buvo natūrali gamtos riba tarp kaimyninių teritorijų. Bet vien tik šių gamtos objektų matymo vietovėje nepakakdavo, juos dar reikėdavo vienaip ar kitaip įvardinti, pabrėžti jų ryškias, išskirtines vienokias ar kitokias  savybes, kurios būtų panašiai suprantamos ir atpažįstamos kaimyninių bendruomenių narių.

Taigi galime teigti, kad mezolito vidurys ir šio laikotarpio pabaiga, t. y. maždaug prieš 6000–7900 m., yra  upių, ežerų, pelkių vandenvardžių atsiradimo – jų formavimosi proceso pradžia, kurį skatino pasiektas kultūrinės civilizacijos lygmuo. Žinoma, tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad vandenvardžiai galėjo atsirasti dar ir tuomet, kai šiaurės elnių medžiotojai nustojo sekti paskui elnių bandas ir juos medžiodavo, tykodami jų prie didesnių vandens ar kitokių gamtinių kliūčių. Po tokių medžioklių jie grįždavo į savo stovyklavietes ir laukdavo sekančio sezono ne visuomet toje pačioje vietoje. Tačiau tai buvo tik vandenvardžių atsiradimo pirmieji daigai ir sunku pasakyti ar jie persiduodavo kitoms kartoms, nes  jie dar nebuvo tapę neatskiriama gyvenimo būdo ypatybe.

Šiuo metu Lietuvoje yra žinoma apie 10 000 hidronimų: apie 7000 upių ir apie 3000 ežerų, tarp jų priskaičiuojama apie 2500 pasikartojančiais vardais. Pagal kilmę lietuvių hidronimai skirstomi į lietuviškus – baltiškus ir nelietuviškus – nebaltiškus. Nelietuviškos kilmės hidronimų yra nedaug, patys seniausi yra finougriški, kurių priskaičiuojama apie trisdešimt vienetų ir jie beveik visi yra už mūsų krašto ribų. Patys seniausi lietuviški hidronimai skirstomi į dvi grupes: pirmoji – kiek mažesnė, turi aiškias lietuviškas etimologijas ir antroji – yra gausesnė, bet jų etimologijai neužtenka vien lietuvių ir apskritai baltų medžiagos – taip teigia žymus lietuviškų hidronimų etimologijos tyrėjas Aleksandras Vanagas.

Remiantis lietuviškų hidronimų arealinėmis darybos, fonetikos ir leksikos ypatybėmis, kurios tam tikra prasme gali būti pamatinės-substratinės, Lietuvoje skiriami keturi regionai: pietų, šiaurės rytų, vidurio Lietuvos šiaurės ir vakarų. Mūsų nagrinėjamu atveju, mums reikšmingiausias yra pietų regionas. Jis siejamas su sūduvių substratu ir jo hidronimams yra būdingos darybinės ypatybės:

      1) su priesagomis  –ingis, –ingė gausumas; hidronimai su kirčiuota galūne –us; hidronimų su priesagomis –ausis, –eta, –etas, –ina, –inas, –ain-, -(m)en– retumas;

          2) fonetinės – priebalsiai s, z vietoje š, ž (Kirsna, Persas, Berznykas, Zapsė);  dvibalsis ei vietoje ie (Veisiejis, Seivės, Seirijų);

       3) leksinės – kurių hidronimų šaknys yra sūduviškos kilmės (Gailiekas, ež. – iš gailis „baltas, šviesus, spindintis“, Baltasis ež.; Sasna, up. – iš sasnis „kiškis-zuikis“; Stabingis, ež. – iš stabis „akmuo“ Akmenis-Akmeninis, ež.);

         4) derėtų pažymėti dar vieną priesaginį hidronimų išskirtinumą, kaip teigia Z. Zinkevičius / „Lietuvių kalbos kilmė“, t. I, p. 236/, aptinkamą tik visai siaurame pietvakarių ruože – istorinėse jotvingių [sūduvių – K. S.] teritorijose, tai hidronimai su priesaga –da ( –da yra kildinamas iš sūduvių ^*ude „vanduo“).

       5) dabar jau plačiai pripažįstama, kad prūsų II ir III katekizmai yra parašyti ištemtųjų į Semba sūduvių kalbos pagrindu – tai yra sūduvių kalba, ir nagrinėjant hidronimų kilmę bandysime jais remtis, o dar geriau – Vytauto Mažiulio „Prūsų kalbos etimologinių žodynu“ ir Kazio Būgos Rinktiniais raštais, labiausiai trečiam tome esančia studija. Joje labai daug kapitalinės medžiagos ir apie sūduvių – jotvingių kalbą, apie tai – apibendrintai matome Kazio Būgos pasakyme: […] Kaip šitie Suvalkų žemės sūduviai [ordino pavergtieji ir ištremtieji į Sembos pusiasalį Kimenavos ir kitų žemių sūduviai – K. S.] yra kalbėję, mums pasako 1545 metų prūsiškasis katekizmas, […]“.

Pagal hidronimikos mokslo principus visi hidronimai skirstomi į motyvuotus ir nemotyvuotus. Motyvuoti – yra patys svarbiausi, jų susidarymo metu tuo pavadinimu buvo apibudinamas hidroobjektas, laiko tėkmėje tie pavadinimai vienaip ar kitai nusakantys upių ir ežerų vienas ar kitas savybes, susiejant jas su fauna, augalija, krantų fiziografija, vandens spalva ir t. t.   arba jais mistifikuojant savo pasaulio įvaizdžius, gamtinius reiškinius, tapo tikriniais vardais. Šie vardai yra patys seniausi ir jų yra daugiausia. Mažiausiai reikšmingi yra posesyviniai (priklausomybinės kilmės) hidronimai, kilę iš kaimo, vietovardžio pavadinimo ar asmenvardžio. Tokie hidronimai yra vieni jauniausių. 

Remiantis A. Vanago pateiktais duomenimis, patys gausiausi Lietuvos hidronimai yra priesaginiai, jų priskaičiuojama apie 4000, jie sudaro apie 52 % visų hidronimų. Priesagų vediniai geriausiai parodo lietuvių ir taip pat baltų hidronimijos būdingiausius indoeuropietiškumo bruožus. Priesagų vediniai gali geriausiai padėti suvokti baltiškų ar net prabaltiškų hidronimų kilmę. Kalbininkai mano, kad sūduviams būdingi hidronimai su priesagomis –ava, -va,- uva,-ausis, -eta, -etas, -ina, -ini-s,- vin-ė,- vin-ta, -vin-tas.   

Aiškinantis vandenvardžių kilmę reikia turėti mintyje, kad lietuvių kalba formavosi tūkstančius metų baltų genčių, baltų tautų kalbų pagrindu, patirdama vienokią ar kitokia kaimyninių kalbų įtaką, kartu atitinkamai veikdama ir jas. Kito ir mūsų kalbos pagrindiniai elementai. Apie mūsų kalbos raidą labai išsamiai yra išdėstęs žymus šių laikų kalbininkas Zigmas Zinkevičius unikaliame šešių tomų veikale „Lietuvių kalbos istorija“.

Taigi pasiremsiu jo veikale išdėstytais teiginiais, kiek tai siejasi su hidronimų kilmės aiškinimais, esančiais knygose „Lietuvių kalbos istorija“, t. I, p. 187-235 – apie baltų kalbinę sistemą ir jos raidą, bei t. I, p. 235-246; p. 276-305 apie baltų kalbų skilimą; vakarų baltus; taip pat t. II, p. 147-165, – apie kalbinės sistemos raidą – fonetiką. Tai labai svarbūs reglamentai aiškinantis konkretaus hidronimo vardo kilmę. Iliustracijai pateiksiu tik keletą esminių vokalizmo pakitimo įvardijimų.

Mūsų kalboje senoviniai ilgieji balsiai a ir e  išsirutuliojo į  o ir  e ; lietuvių kalba nebepaveldėjo indoeuropiečių ( ide) ilgųjų dvibalsių, trumpasis o išvirto į a, atatinkamai  oi, ou sutapę su  ai, au, ilgasis  o sudvibalsėjo  uo; senoviniai pusbalsiai u, i  ilgainiui virto priebalsiais v, j; atsirado naujas skardusis priebalsis z .

Atskirai reikia pasakyti, kad kalbininkas baltistas Letas Palmaitis istorijos paveldo metraštyje „Jotvingių kraštas“, 2009, straipsnyje „Jotvingių kalbos klausimu“ rašo, kad Sembos sūduvių kalba, (1283 m. Vokiečių ordino ištemti Kimenavos žemės sūduviai – K. S.), parašyti II ir III Katekizmai ir 1545 m. bei 1561 m. išspausdinti, „Šiurkščiai tariant, galėtume įtarti, kad katekizmai parašyti ne prūsų, o jotvingių kalba !“ ir kad, ilgasis a yra atsiradęs iš „Sūduvių kampo“ vietoje ilgojo prūsų o, kuris visuotinai buvo prūsų teritorijoje. Dar teigiama, kad sūduviai „Sūduvių kampe“ turėjo balsį  i , kuris virto e.

Reikia turėti mintyje ir tai, kad mūsų kalbos tarmėse dažnai maišomas t, d  su  k, g, skaitoma, kad sūduvių g yra senesnis. Tik skardumu tesiskiriančių priebalsių k ir g kaitaliojimas, ypač žodžio pradžioje, nėra lietuvių kalbos retenybė /V. Urbutis, „Baltų kalbos etiudai“, 1981, p. 205/

Mus pasiekę hidronimai sukurti ir per tūkstančius metų atnešti iki šių dienų mūsų gentainių. Norėdami geriau perprasti jų tikrąsias reikšmes ar bent priartėti prie jų reikšmių šaknų, turime pabandyti nukeliauti į tuos priešistorinius civilizacijos laikus ir remiantis archeologijos, paleogeografijos, paleoekologijos, kalbotyros mokslų naujausiais pasiekimais, glaustai apžvelgti į to laikmečio mūsų žemėje gyvenusių gentainių gyvenimo būdą, kultūros plačiąja prasme laipsnį, klimato sąlygas ir kitas aplinkybes, kurios galėjo sąlygoti upių, ežerų vardų kilmę.

Neturiu tikslo nagrinėti visus mūsų krašto hidronimus, tam ir jėgų neužtektų, vien tik Šešupės baseine priskaičiuojama 4670 upių, upelių, ir 269 ežerai, ežerėliai, didesni kaip 0,5 ha ploto. Bet to ir nereikia, nes didžioji dalis mūsų krašto pagrindinio Šešupės baseino stambesnių upių ir ežerų yra patekusi į  A. Vanago parengtą veikalą „Lietuvių hidronimų etimologinį žodyną“, ir tuo būtų galima pasitenkinti. Tačiau ne visi į žodyną įtraukti hidronimai etimologiškai išnagrinėti, dalies jų vardų kilmė paaiškinta tik bendrais apibūdinimais arba pasiremta prielaidomis dėl kurių galima diskutuoti. Kitą vertus, etimologinio žodyno sudarytojas turėjo pagrindinį tikslą – pateikti Lietuvos vandenvardžius su jų etimologija, neskirstant, negrupuojant jų pagal Lietuvos regionus ir paliekant nuošalėje daugelį mažesnių upelių ir ežerų.   

Tai buvo viena iš paskatų pabandyti  patyrinėti Sūduvos hidronimų reikšmių prasminę kilmę, pasiaiškinti įvairių autorių pateikiamas jų vardų kilmės hipotezes ir pabandyti pateikti savo matymo optimaliausius variantus. Antroji paskata būtų siekis pateikti krašto vandenvardžius, jų kilmės aiškinimus ne žodyno forma, o aprašomąja, ne griežtai žodyno abėcėline tvarka, o pagal krašto upių, ežerų reikšmę, jų dydį, ištakas, taikantis prie gamtos sukurto natūralaus hidrografinio tinklo ir t. t. Bet, turbūt didžiausia paskata buvo noras papasakoti apie savo kraštą, jo gamtos turtus – vidaus vandenis ir civilizacijos eigą prie jų, pabandyti pasigilinti į čia gyvenusių žmonių dvasinę kultūrą, kurios atskirus elementus arba bent kai kuriuos tos kultūros atspindžius aptinkame išlikusiuose senoviniuose vandenvardžiuose.

Senųjų laikų Sūduva – mūsų tautos civilizacijos lopšys, pradedant akmens, geležies ir vėlesniais  amžiais. Visais amžiais ji pasižymėjo aukšta materialine ir dvasine kultūra. Tą akivaizdžiai matome žvelgiant į mūsų krašto hidronimus, jų kilmės prasmines reikšmes, rodančias mūsų protėvių dvasinį pasaulį – gebėjimus hidronimuose įprasminti juos supusios gamtos ypatybes. Kitaip sakant, jie sukūrė jų gyvenamo laikmečio gamtos, gyvenamosios aplinkos, kurioje gyveno, knygą, žemėlapį. Jos puslapiuose įrašydami upių, ežerų ir jų aplinkos ypatybes, bet taip taikliai, išmaningai tai darė, kad ši knyga keliaudama per šimtus ir tūkstančius metų išliko ir pasiekė istorinius laikus. Išliko todėl, kad jos kūrėjai, mūsų protėviai – sūduviai, sugebėjo į upių, ežerų vardus dvasiškai įausti-įvardinti gamtos ypatybes  ir užkoduoti jas etniniame tautos kode, perduodant jas iš kartos į kartą, nežiūrint jų „Dvasios Knygos“ amžiaus ir istorijos kataklizmų, skaudžiai palietusių mūsų tautą ir ypač sūduvius. Ši knyga, nors ir smarkiai apdraskyta, bet ji pasiekė mus – išgyveno. Metaforiškai ją tiktų vadinti „Amžinąja  gamtos knyga“ arba „Sūduvių protėvių dvasiniu testamentu“.

Sūduvos krašto upių motinos – Šešupės – baseino bendroji apžvalga  

Šešupės baseino upių tinklo užuomazga susidarė, atsitraukus ledyno pakraščiui į Vidurio Lietuvą. Tuomet viena iš ledyninio ežero protakų, jungusių ledyninius ežerus, tapo Šešupės vaga. Tokia protaka nuo Želsvelės iki Sasnos upė naudojasi ir dabar. Šešupės slėnis formavosi penkiomis pakopomis. Pirmoji pakopa aukštupys suformuota ledyno liežuvių išgraužomis. Antroji – traukiantis ledyniniam baseinui, kai upė nešė savo vandenis į 100-105 m aukštyje esantį baseiną, trečiame etape nuslūgus ledyniniam baseinui iki 80 m, upė pailgėjo ir įsigriaužė į buvusio ledyninio ežero baseino nuosėdas. Kai ledyninis ežeras nuslūgo iki 65-60 m aukščio lygį, Šešupės žiotys atidūrė prie Gavaltuvos, o ledyniniam baseinui nuslūgus iki 40 m – žiotys atsirado ties Lazdėnais (Krasnoznamensko) prie Nemuno, čia iškilęs neaukštas takoskyrinis gūbrys tarp Šešupės ir Įsručio upės nukreipė  Šešupės vagą tiesiai į vakarus. Didžioji dalis mažųjų Šešupės intakų susiformavo gerokai vėliau veikiant polaidžio vandenims, krituliams. (3 pav. – Šešupės baseino hidrografinis žemėlapis).

Šešupė yra pagrindinė Sūduvos upė, 297,6 km ilgio. Viena didžiausių ir ilgiausių Nemuno intakų. Lietuvos upių tarpe pagal ilgį ji užima ketvirtą vietą. Už ją ilgesnis Nemunas, Nėris ir Ščara. Šešupės baseinas apima 7,5 procento Lietuvos teritorijos. Visas Šešupės baseinas turi 6104,8 km² plotą, iš kurio 4979,6 km² arba 81,57 % tenka Lietuvai ( dabartinės Sūduvos plotas, įeinantis į Marijampolės apskritį, yra 4464 km²), 175 km² baseino ploto yra Sūduvos aukštumų centrinėje dalyje, Lenkijos teritorijoje, 950,2 km² baseino dalinai vidurupyje ir žemupyje tenka Mažosios Lietuvos – Karaliaučiaus sričiai, dabar Rusijai. Visą Šešupės vagą pagal ilgį galima suskirstyti į tris jai būdingas kryptis: Kalvarijos – šiaurės rytų, Marijampolės – šiaurės, Pilviškių, Kudirkos Naumiesčio – vakarų ir šiaurės vakarų. (3a pav. – Šešupės baseinas Lietuvos teritorijoje).

Upė prasideda senose sūduvių žemėse, dabar Lenkijos teritorijoje, 18 km į šiaurę nuo Suvalkų miesto, prie Šešupėlės kaimo ir toliau teka, galima sakyti, pačiu pačiu dabartinės Sūduvos žemių viduriu. Ji kaip motina ar vyresnioji sesuo, iš savo sesių-intakų švelniai priimdama jų  vandenis, rūpestingai juos  plukdo tolyn link Nemuno. Pačiame žemupyje, turėdama nedidelį nuolydį, patenka į Įsruties-Priegliaus senslėnį ir juo pasisukusi į šiaurę įteka į Nemuną tarp Smalininkų ir Tilžės. Jos žiotys yra tik 85 km nuo Nemuno žiočių ir penkiolika kilometrų aukščiau Jūros upės žiočių. Laivybos Nemunu gerinimo tikslais, siekiant sumažinti Šešupės vandenų sąnašų kaupimąsi Nemuno vagoje ir jas geriau paskleisti, 1891 m., reguliuojant Nemuno vagą, Šešupės žiotys buvo pakeltos per vieną kilometrą aukščiau pagal Nemuno tėkmę. Pagrindinės Sūduvos upės  baseinas yra tankiausias Lietuvoje. Iš viso jame priskaičiuojama 4670 upių ir upelių, tačiau iš jų tik 77 upės yra  dešimt  ir daugiau kilometrų ilgio.

Šešupė yra prisitaikiusi prie paviršiaus nuolydžio ir turi, galima sakyti, simetrišką baseiną. Visos Šešupės kairiosios dalies baseino plotas sudaro 2550 km^2, o dešiniosios – 3555 km². Beveik visi stambesni jos intakai įteka iš dešiniosios pusės, iš kairiosios pusės –tik vienas Širvinta, bet ji su tankiu savo intakų tinklu apima didelę Sūduvos žemumos dalį. Baseino upių tinklą galima suskirstyti į įvairaus ilgio grupes. Jame vyrauja smulkūs intakai, iki 3 km jie sudaro net 62 % viso upių ilgio. Ilgesnių kaip 5-10 ir 10-20 km intakų yra tik 7- 8 %, dar ilgesnių upių visai nedaug – tik 2-3 % viso baseino upių ilgio.

Pagrindiniai upes formuojantys veiksniai yra klimatas, reljefas ir geologinė sąranga. Šešupės baseine iškrenta palygint nedaug kritulių, o vidutinė daugiametė  sniego danga yra plonesnė nei kituose baseinuose. Plokščias paviršius ir vandeniui nelaidūs gruntai sąlygoja didelį vandens išgaravimą. Pagrindinis upės drėgmės šaltinis yra krituliai. Šešupės aukštupys ir vidurupis yra Sūduvos aukštumos užuovėjoje, dėl to čia kritulių iškrenta mažiau. Pietrytinėje Šešupės baseino dalyje kritulių per metus iškrenta apie 700 mm, vidurupyje – 750 mm ir žemupyje – 800-850 mm. Molio bei priemolio gruntai apsunkina kritulių įsigėrimą į gruntą ir nemaža jų dalis (540-560 mm) išgaruoja. Tai sąlygoja mažėjantį Šešupės vandenų požeminį maitinimą link žemupio ir tai ryškiai matyti vasaros mėnesiais sumažėjus kritulių kiekiui. Po didesnio lietaus vandens lygis upėje greitai kyla.

Dar 1559 m. girių surašymo metu Šešupės baseino plotuose plytėjo galingos karališkosios girios su medžioklės dvarais: Buchtoje, Trobose – dabartinis Liudvinavas, Trobose – dabartinė Kalvarija. Dar anksčiau apie girių didybę byloja Didžiojo Kunigaikščio medžioklės pilys – Birštone, Punioje, Vygriuose, Dovydiškėse ir kitos. (4 pav. – stumbro medžioklė).

Nuo tais laikais 80% buvusio miškingumo mūsų laikus pasiekė tik apie 15%, kuris yra gana skirtingas prie atskirų baseino intakų. Miškingiausias yra Višakio baseinas. Miškai čia užima 54% viso baseino ploto. Taip pat didelį miškingumą turi baseinai: Pilvės – 32%, Siesarties – 28%, Jotijos – 27%, Sasnos – 26%. Tačiau derlingiausiuose Šakių, Vilkaviškio žemės plotuose miškų beveik neliko. Čia miškeliai, giraitės yra išlikę tik mažai derlinguose smėlinguose plotuose. O patys miškingiausi baseino plotai yra susitelkę smėlingoje senovės deltoje ir joje supustytų kopų miškuose – Kazlų Rūdos girioje, kurios dalis žemės plotų nepakeitė  paskirties nuo poledyninių laikų.

Šešupės baseino ežeringumas sudaro tik 1,1 %  viso baseino ploto ir tai, kartu su baseino miškingumu, sąlygoja-nusako jos nuotakio rėžimą. Didesnio ežeringumo baseinų upių nuotakis būna lygesnis – mažesni potvyniai, didesni vandens debitai sausmečiu. Šešupę pagrinde maitina sniego tirpsmo ir lietaus vandenys. Pavasarinio periodo nuotakis ties Kudirkos Naumiesčiu sudaro net 50 % bendro metinio upės nuotakio. Šešupės debitas žiotyse savo dydžiu yra aštuntas tarp Lietuvos upių ir sudaro 33 m³ per sekundę. Aukščių skirtumas tarp upės ištakų ir žiočių yra 160 m, arba vidutinis upės nuolydis viename kilometre sudaro 53,76 cm. (5 pav. Šešupės rėžimo (1956 m.) grafikai. Fizinė geografija. II, pav. 135).

Šešupė priskiriama prie vingiuotų upių. Tačiau jos aukštupys Sūduvos aukštumoje nėra vingiuotas. Čia upės kritimas – nuolydis yra palyginti nemažas, o atskiros atkarpos ištiesintos. Vingiuotumas žymiai pasikeičia perėjus į lyguminę dalį , maždaug žemiau 100 m altitudės t. y. žemiau Kalvarijos miesto bei Šešupei nusileidus į žemumą.

Kęstutis SUBAČIUS

Nuotraukoje – Kęstutis Subačius.

(Tęsinys čia)