Pirmadienis, 26 spalio, 2026
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 253

    Ar galima registruoti santuoką bet kurioje savivaldybėje?

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Klausimas:

    Gyvename ne Palangoje, tačiau norėtumėme santuoką registruoti būtent Palangoje. Ar tam nebus jokių kliūčių?

    Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis

    Liepos 10 dieną įsigaliojus Civilinio kodekso pataisoms ir pakeitus Civilinės metrikacijos taisykles, civilinę santuoką galima įregistruoti bet kurioje civilinės metrikacijos įstaigoje, todėl dėl santuokos įregistravimo drąsiai galite kreiptis į Palangos civilinės metrikacijos įstaigą.

    Iki šių pataisų civilinę santuoką buvo galima registruoti tik toje savivaldybėje, kurioje vienas ar abu būsimieji sutuoktiniai ar jų tėvai buvo deklaravę savo gyvenamąją vietą, todėl tuoktis kitur nebuvo galimybių.

    Valstybinės rinkliavos mokestis asmenims, norintiems tuoktis, nesikeičia (jis yra 20 eurų).

    Taip pat noriu priminti, kad civilinės santuokos ceremonija gali vykti ne tik civilinės metrikacijos įstaigose, bet ir savivaldybės tarybos nustatytose reprezentacinėse vietose santuokoms registruoti. Jeigu reprezentacinės vietos nėra nustatytos, santuokos registravimo ceremonija gali būti organizuojama norinčių susituokti pasirinktoje vietoje, jeigu tai neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, nekelia pavojaus gyvybei ar sveikatai. Tokiu atveju būsimieji jaunavedžiai turėtų kreiptis į tos savivaldybės, kurios teritorijoje yra pasirinkta reprezentacinė vieta, civilinės metrikacijos skyrių.

    Tokia galimybe kasmet pasinaudoja po kelis šimtus jaunavedžių porų. Santuokos ceremonijos vyksta parkuose, muziejuose, botanikos soduose, pajūryje, kitose gražiose vietose. Už tokią ceremoniją nustatytas valstybinės rinkliavos mokestis siekia 60 eurų.

    Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.

    Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk

    Nuotraukoje – Teisingumo ministras Juozas Bernatonis.

    Trešnių, vyšnių, lazdyno riešutmedžių sodų puoselėjimas – didysis gyvenimo azartas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Gražus trešnių, vyšnių derlius, džiuginęs šią vasarą netoli Šunskų esančių Domeikų kaimo sodų, išsidėsčiusių Marijampolės, Kazlų Rūdos savivaldybių ir Vilkaviškio rajono sankirtoje, šeimininkus ir netrukus būsimas lazdyno riešutų derlius – atpildas už šių žmonių ryžtą išsaugoti didžiulius trešnių, vyšnių bei lazdyno riešutmedžių sodus, užimančius beveik 30 hektarų, nuo pražūties. Kęstutis Dapkevičius, Arūnas Maksvytis, Vilmantas Šlekys – trys sodų gelbėtojai – jau treji metai, kai ne tik savo laiką bei jėgas priversti dalinti ir minėtiems sodams, bet ir mokytis mokytis mokytis…

    Verslą kūrė iš svajonės, kad… Lietuvoje būtų daugiau sodų

    Unikalius sodus (Lietuvoje tokie, ko gero, vieninteliai) šiame krašte prieš daugiau nei vienuolika metų įkūrė vilnietė Jūratė Ramanauskaitė kartu su verslo partneriais iš Belgijos – sodininkystės specialistais Christian Gustin ir Michel Petit. Įkurta UAB „Domeikų sodai“ ir Domeikų kaime užveisti sodai buvo J. Ramanauskaitės svajonės išsipildymas: Vilniaus universitete, biologijos fakultete, baigusi genetikos studijas, ilgą laiką gyveno Klaipėdoje, o į sostinę persikėlė norėdama geriau save realizuoti. Moteris užsiėmė veikla, kurios esmė – vaisių importas, bet vis pagalvodavusi apie širdžiai itin mielą, įdomų verslą, kuris priartintų prie gamtos, leistų iš arčiau pažinti jos dėsnius. Būtent bedirbant vaisių importo firmoje užsimezgė ryšiai su belgais, o verslo idėja kilo tiesiog spontaniškai: su kolega belgu bevažiuojant iš Klaipėdos į Vilnių, akys netrumpos kelionės metu nori nenori krypo į pro langus matomą peizažą. Ypač į akis krito tai, kad Lietuvoje išties nedaug sodų, o didžiuliai žemės plotai tiesiog dirvonuoja. Štai ir šmėstelėjo tuomet mintis: o jei pasodinus sodą… Ši mintis, pritarus moters tėvui Antanui Algirdui Ramanauskui, kuris vėliau talkindavo visuose darbuose, bei padedant minėtiems belgams, po truputį ėmė realizuotis.

    Žemės būsimiems sodams J. Ramanauskaitė ėmė ieškoti būtent Suvalkijoje: tai ir tėčio gimtinė, ir palankesnis klimatas (Pietų zona), ir žemė derlingesnė. Po netrumpų ieškojimų išsinuomojo 25 hektarus Domeikų kaime ir pirmiausia užsodino trešnių, atvežtų iš Čekijos ir Belgijos bei vyšnių medžiais. Patarė ir padėjo minėtieji partneriai iš Belgijos, kurie yra savo šalyje vieni iš stipriausių sodininkystės specialistų.

    Vietoj iššalusių trešnių – riešutmedžiai

    Trešnės jau kasmet duodavo pakankamai gerą derlių, rodos, ko daugiau norėti, tačiau, kaip patyrė pradedanti sodininkė, ne viską gali iš anksto numatyti. Mat dalis trešnių buvo netinkamos Lietuvos klimatui, iššalo, o jų, jau pašalintų iš sodo, vietoje atsirado tuščios erdvės. Tada sumąstė vietoj jų pasodinti lazdyno riešutmedžius. Kodėl gi ne? Jūratė, jogos mokyklos „Gyvenimo menas“ mokytoja,  be kita ko, vedanti jogos kursus įvairiuose Lietuvos miestuose, apskritai visiems  riešutams, kaip maisto, grožio, sveikatos šaltiniui, negali pagiriamųjų žodžių, vadindamas juos mitybos viršūne, aukščiausios kategorijos produktu, tad sprendimas savo sode įkurdinti riešutyną buvo išties jai priimtinas. Visus lazdyno medžius vežėsi taip pat iš Belgijos. Šiuo metu trijų hektarų plote augantys riešutmedžiai – vienos partnerio belgo išvestos veislės medžiai, kurie pasižymi gausiu vedimu bei labai dideliais riešutais.

    Sodus nuo pražūties išgelbėjo trys bičiuliai

    Prieš trejus metus J. Ramanauskaitė atsisakė toliau vystyti sodų verslą: žemės nuomotojai nutarė ją parduoti, o pirmumo teisę turėję Ramanauskai pirkti atsisakė (sprendimui įtakos, matyt, turėjo ir nepalankios gamtos sąlygos, tai be gero derliaus palikusios, tai ypač prieš 7 metus išvis iššaldžiusios nemažą dalį trešnių medžių). Žemės nuomos sąlygos buvusios „kietos“: palikti žemę tokią, kokia buvusi pradžioje, t.y. be jokių buvusios veiklos pėdsakų, arba kitaip tariant – jau suaugusio sodo vaismedžiai turėjo būti sulyginti su žeme.

    Tuomet vietos ūkininkas Kęstutis Dapkevičius iš Šunskų, bendravęs su Ramanauskais, nutarė žemę nupirkti ir sodą išgelbėti. Bet kaina buvo taip šoktelėjusi, jog vieno žmogaus jėgomis tai pasirodė neįkandama. Tuomet prie idėjos išsaugoti sodus prisidėjo ūkininkas Arūnas Maksvytis iš Gižų bei matininkas Vilmantas Šlekys iš Pilviškių. Trise jau įstengė nupirkti parduodamą žemę – 15 ha, visas sodų sklypas – apie 30 ha (likusią žemę nuomojasi), tačiau į šį plotą įeina ne vien vaismedžiai, bet ir alksnynai, grioviai, apsauginės juostos – „gryno“ sodo sudaro apie 16 ha.

    Azartas su verslo vizijomis

    Taigi didžiuliai sodai (šiuo metu čia apie 1000 trešnių medžių, apie 300 vyšnių ir apie 4000 lazdyno riešutmedžių), kaip minėta, prieš trejus metus perėjo trijų vyrų žinion. Sodininkystė – ne tik amatas, tai ir menas, mokslas, reikalaujantis daugybės žinių, taip pat didelio gebėjimo sugyventi su gamta, mokėjimo „apeiti“ jos kaprizus. Juolab kad visi trys šio pirkinio savininkai turi savo pagrindinius darbus, jiems visiems labai trūksta laiko, o čia – kai atsilaisvina nuo savo pagrindinių darbų, taigi 100 proc. dėmesio sodams skirti negali. Ir vis dėlto kibo visi trys su šeimomis į sodus iš peties. Darbų daug buvo nuo pat pradžių, jų galo ir dabar nematyti.

    Sodus prie 3 metus nupirko smarkiai nušalusius: nėr ko stebėtis: trešnės – labiau šiltų kraštų vaismedis, o mūsų žiemos būna labai kaprizingos (beje, kiekvienais metai dalis jų iššąla…). Tad sodų išsaugojimo darbai prasidėjo nuo kelmų rovimo, nunykusio ploto atsodinimo (kiekvienais metais naujieji šeimininkai atkuria nuo 300 iki 500 medžių, nors neslepia: dar daug reikia atsodinti, perkelti į kitas vietas), įprastos būtinos sodų priežiūros, kuri vegetacijos metu itin intensyvi. Pavasarį – purškia prieš žydėjimą, po nuo kenkėjų, o vasarą, nuskynus vaisius, dar vienas purškimas – dėl medžio žievės apsaugos (beje, vyrai domėjosi, kaip tokiais sodais verčiasi kaimynai lenkai, ir liko maloniai nustebinti, jog jų sodai iš tiesų palyginti labai ekologiški visais atžvilgiais).

    O kur žolės pjovimas, genėjimas, sodų saugojimas… Štai  pernai sodai atnešė nuostolį: nieko negali planuoti, kai esi priklausomas nuo gamtos…

    Visas darbas soduose – tik savo jėgomis, o kalbant apie derliaus nuėmimą – tik rankų (taip buvo skinamos trešnės, vyšnios, taip bus skinami ir riešutai). Derliaus nuėmimo metu vyrai dirba patys su šeimomis, taip pat samdo moksleivius pagal sodo čekius skynimui. Šiemet trešnės, vyšnios jau nuskintos (kol neturi savo šaldymo įrenginių realizacija – opus reikalas: turi labai skubėti parduoti), laukia riešutų skynimas rugsėjo mėnesį. Bet atokvėpio nuo vieno skynimo iki kito beveik nebūna: nuolatinę priežiūrą ir kasdienius darbus papildo ateities planų kūrimas bei pastangos juos įgyvendinti. Štai jau lyg ir sumąstyta, kaip vaismedžius gelbės nuo šalnų – tam ruoštis reikia jau dabar, apsispręsti reikėtų ir dėl sodų laistymo sistemos, kurios dar nėra (šiemet tegu ir neilgas sausmetis neigiamai atsiliepė). Kita vertus, dirbtinis laistymas turi ir savo minusų: medis, kaip ir gyvūnas, kurį šeri: tampa neatsparus… Taigi koks sprendimas būtų teisingiausias?

    Sodą naujieji šeimininkai žada plėsti toliau: skiepys laukinių trešnių sodinukus, o riešutmedžio sodinukus jau savo atsodina. Šie žmonės turi verslo viziją – realizuoti sodinukus, mat didelio verslo vien iš derliaus kol kas dar nepadarysi. Apskritai šiuo metu sodai, kaip teigia V. Šlekys, – išprotėjimas, azartas, apėmęs visus tris šeimininkus, taip pat ir nuolatinis domėjimosi sodininkyste iš esmės šaltinis. Juolab kad jų auginami vaismedžiai labai naudingi.

    Pagiriamasis žodis trešnėms

    2Trešnė – slyvinių pošeimio, slyvų genties vaismedis. Trešnė kilo iš Vakarų Azijos, bet Romos laikais atgabenta į Europą.

    Trešnės yra vertingos dėl to, kad jose esančias medžiagas organizmas labai gerai ir lengvai įsisavina. Tai viena iš ankščiausiai sunokstančių uogų Lietuvoje. Jose gausu provitaminų A, B grupės vitaminų, C ir P, geležies, kalio, natrio, magnio, kalcio ir fosforo. Šie elementai aktyvina apykaitos procesus, gerina apetitą ir smegenų darbą, stiprina organizmą.

    Trešnėse esančios biologiškai aktyvios medžiagos – kumarinai ir oksikumarinai –normalizuoja kraujo krešėjimą ir sumažina trombų atsiradimo riziką.

    Tamsiai raudonos spalvos uogose daug antocianų ir karotinoidų – flavonidų, kurie stiprina kraujagyslių sieneles. Todėl manoma, kad kelios šių uogų lėkštutės per dieną – gera profilaktika nuo mėlynių ant kūno, be to, jos sumažina kraujo spaudimą sergantiems hipertonija.

    Trešnes patartina valgyti susirgus mažakraujyste, kadangi aprūpina organizmą geležimi, taip pat rekomenduojama sergant reumatu, podagra, artritu – uogose esanti salicilo rūgštis veikia nuskausminančiai, taip pat patariama valgyti žmonėms, sergantiems širdies ligomis – jos aprūpina organizmą kaliu, kuris yra būtinas normaliai širdies veiklai.. Trešnėse daug ląstelinės medžiagos, kurią „mėgsta“ saprofitinės bakterijos. Todėl jos gelbsti sergant žarnyno disbakterioze. Efektyvios šios uogos ir esant vidurių užkietėjimui.

    Trešnėje daugiau negu vyšnioje angliavandenių. Didžiąją jų dalį sudaro fruktozė, kuri lėtai skaldosi kraujyje, todėl neapsunkina kasos. Tad trešnės ypač vertingos žmonėms, sergantiems cukralige.

    Trešnėse esančios medžiagos aktyvina inkstų ir kepenų darbą – jie aktyviau šalina iš organizmo šlakus. Be to, trešnės teigiamai veikia odą ir padeda sergant įvairiomis odos ligomis – esant spuogams, egzemai.

    Jos naudingos odai ir išoriniam vartojimui. Uogų kaukės valo ir mažina poras, pašalina negyvas ląsteles. Atkreipkite dėmesį, kad riebiai odai labiau tinka rūgščios uogos. Ruošiant kaukes reikia derinti trešnes su braškėmis.

    Mokslininkai taip pat teigia, kad suvalgius 20 trešnių įmanoma numalšinti skausmą, lygiai taip pat kaip ir su aspirinu ar ibuprofenu.

    Nesenai mokslininkai atrado, kad trešnėse yra didelis melatonino, kitaip tariant antioksidanto natūraliai gaminamo mūsų organizme. Manoma, kad jis padeda sulėtinti senėjimo procesą, taip pat kovoti su nemiga. Taigi trešnių valgymas išties gali padidinti melatonino kiekį organizme.

    Pagiriamasis žodis lazdyno riešutams

    3Žmogus valgė lazdynų riešutus jau žiloje senovėje – pirmiausia Juodosios jūros pakrantėje. Čerkesai jį augino jau a. pr. m. e. Iš ten pateko į Viduržemio pajūrio šalis,  vėliau ir į kitas Europos šalis.

     Riešutai – puikus užkandis skubantiems, būtent jais dietologai pataria malšinti alkį nespėjusiems papietauti (tačiau būkite atsargūs, jei turite skrandžio problemų: riešutai – sunkiai virškinamas maistas, tad apsiribokite nedideliu kiekiu. Geriausia – rinkitės riešutus be odelės. Porcija riešutų (apie  25 gramai per dieną ) turi 125-190 kcal.).

    Lazdyno riešutų maistinė vertė milžiniška. Riešutų branduoliuose yra daug baltymų (iki 25 proc.), riebalų (iki 70 proc.), mineralinių medžiagų, E, K, PP ir B grupės vitaminų, mažai angliavandenių ir visai nedaug vandens. Apskritai visų rūšių riešutuose yra nervų ląstelėms būtino lecitino, kuris užtikrina efektyvią smegenų veiklą. Riešutuose esantys selenas ir jodas didina organizmo atsparumą radiacijai, geležis ir varis padeda gamintis raudoniesiems kraujo kūneliams, o folio rūgštis gerina atmintį. Sakoma, kad, kasdien suvalgydami po 85 g riešutų, sumažinsite cholesterolio kiekį kraujyje, užtikrinsite normalų kraujo spaudimą ir išvengsite širdies ligų.

    Kasdienei mitybai rekomenduotini žali riešutai. Paspragintuose riešutuose augaliniai riebalai praranda savo naudingąsias savybes, o perkepintuose net susidaro kancerogenų. Lazdyno riešutai stabdo senėjimo procesą. Suvalgę 100 g riešutų, aprūpinsite savo organizmą keturių dienų vitamino E norma. Lazdyno riešutus ypač patartina valgyti vyresnio amžiaus žmonėms. Juose labai nedaug natrio, todėl jie tinka ir turintiesiems aukštą kraujo spaudimą.

    Medicinoje riešutai neretai naudojami nuo šlapimtakių akmenligės, o riešutai su medumi – nuo reumato, mažakraujystės. Tai ir organizmą stiprinantis vaistas. Riešutų aliejumi, sumaišytu su kiaušinių baltymu, buityje gydomi nudegimai. Gruzijoje riešutai vartojami kaip vidurių pūtimą mažinantys vaistai, Azerbaidžane degintais didžiojo lazdyno riešutais dažomi antakiai.

    Medicinoje vartojami ir lazdyno lapai bei žievė. Lapai turi vitamino C,  aliejaus, sutraukiančio kraujagysles, miricitrozido, žievėje gausu aliejaus, rauginių ir dažinių medžiagų, lignocerilinio  betulino. Lazdyno lapų ir žievės nuovirą siūloma vartoti esant varikoziniam venų išsiplėtimui, hipertrofijai.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Apie 30 ha plotą užimantys sodai - trijų bičiulių gyvenimo azartas. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės ir vyšnios džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės ir vyšnios džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės ir vyšnios džiugino gražiu derliumi. Šiemet trešnės ir vyšnios džiugino gražiu derliumi. Vilmantas Šlekys, vienas iš trijų sodų gelbėtojų, tikina, jog šie sodai - ir didžiulis iššūkis, ir mokykla, azartas. Jau galima tikėtis ir gražaus lazdyno riešutų derliaus. Jau galima tikėtis ir gražaus lazdyno riešutų derliaus. Jau galima tikėtis ir gražaus lazdyno riešutų derliaus. Jau galima tikėtis ir gražaus lazdyno riešutų derliaus. Tokiose salelės soduose, kur styro iššalę medžiai, bus atsodintos. Tokiose salelės soduose, kur styro iššalę medžiai, bus atsodintos. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Kviečiami savanoriai akcijai „Būk pirmūnas“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    Akcija „Būk pirmūnas“ jau šešerius metus padėjo pasiruošti mokslo metams vaikams iš sunkiai besiverčiančių šeimų. Šiais metais akcija dar labiau auga, todėl kviečiami savanoriai iš visos Lietuvos prisidėti prie jos įgyvendinimo.

     Akcijos metu savanoriai prekybos centruose ragina paaukoti mokyklinių prekių vaikams, vėliau su savivaldybių socialiniais darbuotojais lanko šeimas, Vaikų dienos centrus, įteikia mokyklines prekes, susipažįsta su vaikais.  „Ši akcija man buvo pirmas kartas, kai savanoriavau, o šiemet jau ketvirti metai, kai žadu vėl prisijungti. Pirmas įspūdis išliko ilgam: mačiau vaikų blizgančias akis ir neblėstančias šypsenas, kai įteikėme jiems kanceliarinių prekių. Tai suvirpino mano pačios širdį“, – kalbėjo akcijos savanorė Daina Bartuškevičienė.

     Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, šiais metais vienam vaikui kanceliarinėms prekėms visiems mokslo metams bus skiriama 45,6 eurų.  Atsižvelgus į kainas ir poreikį, kai pradinukai per metus du kartus priverčiami pirkti gausą pratybų sąsiuvinių, įvairiausių kanceliarinių prekių, suprantama, kad su tokia suma, perkant net ir pačias pigiausias prekes, išsiversti sunku.

     Šiais metais akcija „Būk pirmūnas“ bus rengiama rugpjūčio 28–29 dienomis IKI, „Rimi“ ir „Maksimos“ prekybos centruose. Jos metu žmonės bus kviečiami nupirkti nepasiturintiems vaikams kanceliarinių prekių ir jas paaukoti. Šios prekės bus išdalintos pirmosiomis rugsėjo dienomis vaikams, kuriems to labiausiai reikia.

     Visi, norintys prisidėti prie akcijos įgyvendinimo, kviečiami nelikti abejingais ir tapti savanoriais! Norint prisidėti, tereikia parašyti akcijos koordinatorei Vilmai Barišauskaitei el. paštu: v.barisauskaite@gmail.com, nurodant savo vardą, pavardę, el. paštą, telefono numerį bei miestą, kuriame norėtumėt savanoriauti.

    Odeta ČERNAUSKAITĖ

    Marijampoliečiai abiturientai pasveikinti Valdovų rūmuose tarp geriausiųjų

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Marijampolės marijonų gimnazijos abiturientas Ignas Kriaučiūnas liepos 30 d. buvo pakviestas į Valdovų rūmus tarp 110 šalies abiturientų, kurie tris ar daugiau valstybinių brandos egzaminų išlaikė surinkdami maksimalų balų kiekį. Geriausius šių metų abiturientus pasveikino Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius, švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė.

    Marijampolietis Ignas pagerbtas tarp septynių jaunuolių, šiemet brandos egzaminų sesijos metu šimto balų įvertinimą gavę už penkis laikytus egzaminus. Tik vieno balo iki šimtuko Ignui pritrūko ir šeštajam, chemijos egzamino, rezultatui.

    Šventėje dalyvavo ir trys Marijampolės abiturientai, iš trijų pasirinktų valstybinių brandos egzaminų surinkę po 100 balų. Tai Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistas Matas Liorentas ir du Sūduvos gimnazijos gimnazistai – Rūta Bielytė bei Vygintas Vytartas. Šventėje drauge su geriausias Lietuvos abiturientais, taip pat ir profesinių mokyklų absolventais dalyvavo ir juos rengę mokytojai, mokyklų atstovai, savivaldybių vadovai. Marijampoliečių sėkme šventėje džiaugėsi mero pavaduotoja Irena Lunskienė ir Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktorius Vygantas Dilys. Tokia šventiška ceremonija Valdovų rūmuose organizuojama ne jau ne pirmus metus.

    Daugelis sėkmingiausiai brandos egzaminus išlaikiusių abiturientų renkasi studijas mūsų šalyje. Ignas Kriaučiūnas yra apsisprendęs studijuoti Vilniaus universitete mikrobiologiją ir biotechnologiją, nes šias sparčiai besiplėtojančias mokslo sritis laiko įdomiomis ir perspektyviomis.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aistės Brusokaitės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Lietuvos regionų kulinarijos paveldas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Aukštaičių valgiai – karalių stalui

    Aukštaičiai gali stebinti visus užsieniečius miltiniais patiekalais, ypač virtiniais su mėsa, paukštiena, žuviena, varške, švilpikais su uogomis, šaltanosiais su mėlynėmis, koldūnais (jokiu būdu koldūnų nevadinkite virtiniais, nes koldūnai skiriasi nuo lietuviškų virtinių, komių-rusų pelmenių, italų raviolių, kinų dimsumų, domplingų, juipao ir vantonų, armėnų boranių, gruzinų chinkalų, rytietiškų čiučvarų, balik-berekų, diušbarų, mantų ir podkogiljų).

    00Kuo koldūnas skiriasi nuo paprasto virtinio? Pirmiausiai savo dydžiu: jis yra didelės plaštakos net su pirštais dydžio, todėl stambus, valgus vyras įstengdavo suvalgyti ne daugiau kaip 4-5 koldūnus.

    Norint tokį dičkį pagaminti, reikėdavo ir specialios tešlos, kad, būdama plona, virdama neištežtų, kad gaminant būtų lengvai kočiojama, kad formuojant koldūną tešla nebūtų tąsi, nesitrauktų, todėl ją gamindavo iš viso grūdo kvietinių miltų su kiaušinių tryniais ir plikydavo dilgėlių aliejumi.

    Beje, lietuviai nuo seniausių laikų (3–5 tūkstančius metų iki Kristaus) mitybai vartojo dilgėlių aliejų (dilgėlėse yra 32% aliejaus, o vėliau, XIX amžiuje, pradėtose kultivuoti saulėgrąžose – 38%).

    O štai lietuviškų koldūnų įdaras yra išskirtinis, supergurmaniškas, šiandien galima teigti – fantastiškas, niekur kitur pasaulyje nežinomas ir negirdėtas. Tai džiovinti baravykai, šutinti svogūnų sultinyje. Tiesa, Vincenta Zavadskienė savo knygoje „Lietuvos virėja“ 1862 m. dar talpina grafo Tiškevičiaus koldūnų receptą, kurių įdaras yra džiovinti baravykai su rūkytu kumpiu.

    Aukštaičiai gali didžiuotis įsnauja (prieskoniuota ir rūkyta kiaulės taukine, kuria gardinamos sriubos, troškiniai, košės) – tokio gaminio niekur pasaulyje nėra, garsiuoju lydekos vyniotiniu su raugintais agurkais, aukštaitiškai riešutais įdarytu karpiu, tikru aukštaitišku karvojumi (pyrago pavadinimas “karvojus” atsirado iš senojo pavadinimo “kurvojus” – pyrago su vištienos įdaru, nes kurvomis gilioje senovėje Aukštaitijoje buvo vadinamos vištos. Iš lietuvių auginti vištas išmokę lenkai ir vištoms, ir gaidžiams pavardinti perėmė šį pavadinimą Taigi tikrasis karvojus nėra pasninko valgis ir būtinai turi būti prašmatnių vaišių, ypač vestuvių, pyragas su vištienos ir kiaušinių įdaru).

    Visi valgantieji aikčios iš nuostabos ragaudami virtinius su įvairiausiais įdarais, švilpikus su uogomis (kandant juos girdisi švilpimas), šaltanosius su mėlynėmis, vaivorais, arba juodaisiais serbentais, skryliais su aguonomis ir rūkytų lašinukų su grietine padažu, žavėsis pasakišku skoniu įvairių įvairiausių blynų su pavilgu, blynelių su dar įvairesniais įdarais ir padažais, sklindžių gardybe.

    Visiškam užganėjimui galima patiekti įvairiausias alaus sriubas, pienišką daržovių, pienišką miltinių leistinukų (zacirką) arba aukštaitišką vėžių sriubą, karališkąją žuvelę seliavą, kuri išrūkoma ir išnokinama kanapių aliejuje su peletrūnu (tai jau nebe bajoriškas, kaip nevykėliai virėjai mėgsta vadinti, bet išskirtinis dangiškas patiekalas), lietuviškai su obuoliais keptą žąsį arba aukštaitiškai grietinėje troškintą gaidį, Čičinsko kepsnį, agurkų rasale troškintą jautieną, jautienos zrazus su rūkytų lašinukų ir raugintų agurkų įdaru, žagarėlius arba aukštaitiškas burnoje tirpstančias varškės spurgas su džiovintų kriaušių gira ir t.t. Ir būtinai tikro naminio alaus, to, nuo kurio galva lieka blaivi, bet kojos nebeklauso…

    Dzūkai – pasaulinio lygio miško gėrybių kulinarijos čempionai

    Dzūkai visus privers aikčioti, vaišindami grybiene, grybų slėgtainiu, marinuotais baravykėliais, raugintais kelmučiais su grietine ir svogūnėliu, sūdytais grūzdais, svieste keptomis rudmėsėmis, grietinėje troškintomis repečkomis (voveraitėmis), grietine apkeptais gudukais ir visaip kitaip keptais, virtais, 01troškintais, taip, kaip jie nuo amžių amžinųjų moka, cikriniais, bobausiais ir briedžiukais (velnioniškai skanūs ir brangūs grybai), raudonikiais, šilbaravykiais, ūmėdėmis, gudukais ir t.t. ir pan. – čia jie nepralenkiami, nes grybų patiekalų gamyboje jie yra pasaulio čempionai. Svečius pavaišinkite fantastiško skonio dzūkiška vytinta dešra, kuri vienintelė Europoje gaminama pagal kelis tūkstančius metų skaičiuojama receptūrą, burnoje tirpstančia troškinta bebro uodega, prieskoniuota vytinta stirnienos išpjova, rūkyta šernienos dešra, tetervino slėgtainiu. 

    Šiandien kvailai eskaluojamas pasakymas, kad „jei ne miškas ir ne uogos, dzūkų mergos būtų nuogos“, tad vos ne pusę Lietuvos sulekia Dzūkijon ir draskyte išdrasko miško paklotę (daug kur jau ir visiškai išnaikinta), ieškodami grybų ir uogų.

    Mano supratimu, reikėtų prisiminti senovinį pasakymą apie Dzūkiją: „biednas kraštas, tačiau labai turtingas“, kuris ypač gerai apibūdina dzūkų mokėjimą suprasti juos supančias girias, mokėti iš jų gauti daug naudos, mokėti naudoti maisto ruošimui visas girios duodamas gėrybes, ko tikrai nemoka kitos Lietuvos gentys.

    Turbūt niekas kitas Lietuvoje nemoka išsikepti tiek daug duonos gaminių kaip dzūkai: tai ne tik visiems žinomi kepiniai, bet ir grikių duona, morkų duona, žirnių duona, duona su elniena, duona su kerpenomis, rūgštynėmis. Ypač daug bandų, ragaišių, raguolių, papločių, pyragų, pyragėlių, tešlainių kepdavo iš bruknių, erškėtuogių, gervuogių, ievų, mėlynių, putinų, raugerškių, spanguolių, šermukšnių, vaivorų (šios miško gėrybės buvo ne kepinių įdaras, bet pagrindinis ingredientas, o miltai, daugiausia grikiniai, – mažesnioji rišamoji dalis), iš šių uogų darydavosi įvairiausių uogienių, pastelių ir sūrių.

    Gurmanus sužavėsite raugintų, sūdytų, keptų, virtų grybų užkandžiais, džiovintų baravykų sriuba, dzūkiška žuviene, šutinta raugintų kopūstų sriuba su rūkytais šonkauliukais ir džiovintais baravykais, patiektą juodos duonos kevale (paprotys sriubą patiekti duonos kevale yra atsiradęs neturtingoje javais Dzūkijoje ir aprašytas XVIII amžiuje. Šiandien šį paprotį pasisavino kai kurios maitinimo įmonės, į duonos kevalą pildamos kitokią sriubą, net žuvienę; reikia būti visiškais kulinarijos nevykėliais, kad nesuprastum, kuo skiriasi žuvienė nuo šutintos raugintų kopūstų kopūstienės, kas prie ko tinka ir kas su kuo nedera: ruginė duona šutintai raugintų kopūstų sriubai suteikia įdomesnių skoninių ir aromatinių atspalvių, o tuo tarpu švelnią žuvienę užgožia, permuša jos skonį ir aromatą), grietinėje slopintu mekšru, virtiniais su miško grybais, balandėliais su kepintų grybų įdaru, svieste skrudintais baravykais, grietinėje troškintais baravykais, aliejuje gruzdintais raudonikiais, briedžio liežuviu su riešutų padažu, stirnos balnu su laukinių serbentų padažu, troškintu kiškiu su grietinėje troškintais burokėliais, elnio kepenimis, troškintomis su gervuogėmis, kadaginėje naminukėje marinuota ir lašinukuose kepta putpele su bobausių padažu, arkliauogių gira, spanguolių kisieliumi arba čiobrelių arbata su viržių medumi. Išdidžiai svečių stalan galima nešti kiečiais kimštą keptą antį, prie jos būtinai patiekti gerai atšaldytos naminukės (tos tikrosios, dzūkiškos), ot, tai būtų dzyvai –  ir lietuviams, ir užsieniečiams.

    Na, o kas paragaus grikinių blynų (pats laikas lietuviams būtų vėl sužinoti, kas yra blynai, blyneliai ir sklindžiai, – skirtumas tarp jų yra didžiulis, kaip tarp automobilio, vežimo ir dviračio, bet apie tai kitame straipsnyje), iškeptų ant lydyto sviesto, pašutintų pečiuje su grietine ir patiekiamų  su džiovintų baravykų pavilgu, tas ne tik amo neteks, amžinai taps dzūkiškos virtuvės garbintoju.

    Suvalkiečiai – gardžiausių Europoje mėsos gaminių specialistai

    Dar ir dabar sūduviai, zanavykai ir kapsai moka pagaminti tikrą skilandį.

    Lietuvos baltųjų veislės kiaulę skilandžio paruošimui reikia ne skersti, o “padurti”, “nusmeigti”, ir tai atlikti privalo ne bet kas, o tik specialistas skerdėjas (jų senais laikais būdavo reta: vienas kitas apylinkėje, o jų paslaugos gerai apmokamos skerdiena), nes kiaulę paskersti reikia taip, kad ji nesikankintų, nepajustų savo galo, net nežviegtų…

    Kiaulę, o ne paršą “padurti” lapkričio mėnesį (kai kas kiaulę durdavo ir prieš Kalėdas), atsižvelgiant į Mėnulio fazes. Geriausiai tinka priešpilnis arba pilnatis. Tuomet vėsdama mėsa ”pučiasi”, būna skani ir minkšta. O nelaiku paskerstos kiaulės mėsa susitraukia kaip naginė. Suprantama, mėsa privalo būti atvėsinama.

    Lietuvos baltųjų veislės kiaulė prieš pjaunant turi būti visą mėnesį maitinama tik ąžuolo gilėmis, negalima duoti bulvių ir miltų, nuo kurių kiaulė prisiaugina neskanių taukų ir patižusių lašinių.

    Skilandžiui imti tik kumpinę mėsą ir kietuosius lašinius.

    Mėsa Sūduvoje kapojama ką tik šviežiai specialiai šiam tikslui išskobtoje ir tik žaljovario (taip gluosnį vadina sūduviai. Gluosniai būna ir su žaliais lapais, ir „sidabriniais“, tai pastarieji netinka) geldoje: 03žaljovario syvai išlaiko mėsos raudoną spalvą (pagal sūduvius, salietrą skilandin deda tik visiški “goželiai”, vėplos), stambiai kapota mėsa išmaišoma su stambiai kapotų kietų lašinių gabalais, pagardinama druska, stambiai grūstais pipirais ir kulytos sėklelėmis (sūduviai puikiai pažįsta šią prieskoninę žolelę, juolab kad jos grūdeliai mėsai suteikia saikingai jaučiamą česnako aromatą ir negadina mėsos kaip tikras česnakas. Kitiems pranešu, kad kulyta yra dirvinė čiužutė (lot. Thlaspi arvense) – bastutinių (Brassicaceae) šeimos augalas. Ši žolelė gavo kulytos pavadinimą todėl, kad nuo neatmenamų laikų yra naudojama vyrų potencijai gydyti. Beje, ji yra žymiai veiksmingesnė negu garsusis ženšenis, o arbata galingesnė už viagrą).

    02Skilandžiui taip paruošta mėsa sukišama į gerai išplautą ir išsausintą kiaulės skrandį, surišama taip, kad gautųsi du ragai, suveržiama medinėmis lentutėmis, šaltoje vietoje savaitei gerai paslegiama (didžiausia gėda tiems namams, kurių skilandyje būdavo likę oro tarpai) ir kabinama ant namo (stubos) aukšto į šalia kamino pastatytą žaljovario (gluosnio) lentų spintą (kitas medis netinka).

    Spintos apačioje iš kamino yra skylė, pro kurią įeina dūmai, ir tokia pat skylė į kaminą yra spintos viršuje, pro kurią dūmai į kaminą išeina.

    Jau pati skrandžio ar kiaulės pūslės plėvė apsaugo nuo gyvių ar bakterijų patekimo į mėsą, bet neblogai padeda ir aitrūs dūmai (sūduviai žinojo, kaip ką vadinti: aštrūs būdavo daiktai, aitrūs dūmai, graudūs valgiai, gaižūs gėrimai…)

    Nedaug į spintą dūmų pakliūva, bet jų pakanka, kad nuo nepageidaujamų gyvių apsaugotų ir šaltų dūmų apgaubtyje skilandis fermentuojasi (rauginasi) kelerius metus.

    O kiaulės pūslėje yra gaminami darata arba kindziukas: jiedu yra ovalinio lašo formos, taip pat fermentuojami šaltų dūmų apgaubtyje, bet mažiau laiko.

    Daratas, kindziukus ir skilandžius šaltai rūko rūkyklose tik visiški neišmanėliai ir tinginiai, kaip sako sūduviai, – “goželiai” arba sukčiai, kurie nesupranta, kuo skiriasi fermentuotos ir rūkytos mėsos skonis, aromatas ir netgi konsistencija, kuriems svarbiau ne skonis ir kvapas, o tik tai, kad greitai pagamintų ir būtų galima parduoti turguje, apmulkinus neišmanantį pirkėją.

    Būtent taip mūsų dienomis „skilandžius“ gamina mėsos fabrikai.

    Kas yra ragavęs šio sūduvių neįprasto skonio fermentuotos (raugintos) mėsos gaminio, plonytėmis juostomis supjaustyto (beveik dvejus metus rauginta fermentuota mėsa įgauna ne tik savaimingą, nepakartojamą skonį, aromatą, bet ir konsistenciją: mėsos gabalai tarpusavyje taip susijungia, susiklijuoja, kad tampa lyg vientisi), patiekiamo su juoda rugine duona (kai kurie sūduviai prie skilandžio dar duoda ir kietos rūgščios grietinės), tas jau amžiams nebeužmirš jo fantastiško skonio ir aromato.

    O jau kas nepatingės gaminti skilandį, kas Europos vartotojams pateiks jį žaljovario (gluosnio) medinėse skrynelėse, nes būtent jose perpjautas skilandis būdavo išlaikomas net iki penkerių metų, tas tikrai taps pirmuoju savo sąžiningu darbu užsidirbusiu Lietuvos milijonieriumi.

    Visus šiandien maisto prekių mėsos gamintojų-gadintojų niekalus “rūkytus skilandžius” vadinu tikruoju jų vardu – rūkytos mėsos-nemėsos su salietra gumulais.

    Didžiausiai visų lietuvių ir ypač sūduvių gėdai lietuvių kulinarijos paveldo mėsos gamyboje nesigaudantys korumpuoti valdininkai jau suspėjo Europos Sąjungoje įteisinti ir net “skilandžiu“ pavadinti Lietuvos mėsos gamyklų cheminių auginimo stimuliatoriais skatintų ir genetiškai modifikuotais dirbtiniais pašarais maitintų kiauliagyvių ir karvių mėsos sūrų kancerogeninį (“šaltai rūkytą“) salietruotos mėsos-nemėsos gumulą, kurio vieta turėtų būti tik brokdarių-falsifikatorių lentynoje.

    Mano supratimu, sūduviams (suvalkiečiams) jau būtų pats laikas iš Lietuvos mėsos gamintojų-gadintojų prisiteisti milijonines sumas už skilandžio vardo diskreditavimą, už tai, kad anie išvis nesuvokia skilandžio gamybos technologijos, kad net nežino, kas per dalykas yra mėsos fermentavimas. Technologiškai tai yra visai kitoks mėsos ruošimo būdas nei rūkymas, kad būtų lengviau valdininkams suprasti, – tai taip skiriasi, kaip malkų pjovimas skiriasi nuo grybų rinkimo…

    Tikro skilandžio atpjauta net ir ploniausia riekė nesuyra, nes ilgai besifermentuojanti mėsa ir lašinių gabalai tarpusavyje gerai sulimpa, jokių tarpų ir skylių nebūna, o jei būna, tai skilandis buvo neteisingai pagamintas arba dar blogiau suslėgtas.

    04Darata yra dedama ant stalo per bulviakasį  arba šienapjūtę (ne rūkoma, bet fermentuojama 6–7 mėnesius!), – daratos mėsa yra švelnaus fermentuotos mėsos skonio.

    Kindziukas pjaunamas per bulviakasį (ne rūkomas, bet fermentuojamas 10–11 mėnesių!); tas malonus liesti, žavėtis jo ovalumu gaminys yra ryškesnio raugintos mėsos skonio, stalan patiekiamas bulviakasio talkų metu.

    Na, o pats karalius – gero vyro glėbio apimties skilandis su dviem ragais – pjaunamas tik per kitų metų rugiapjūtę (ne rūkomas, bet fermentuojamas 21 mėnesį !!!).

    Man teko tokio skilandžio ragauti ties Vilkaviškiu per rugiapjūtę: vyrai sėdėjome tolokai nuo namo obelų sode, kalbėjomės, kol moterys virtuvėje ruošė vaišes. Virtuvės langas buvo praviras. Ir staiga mus pasiekė neįprastas, fantastiškas, viliojantis, seiles sukėlęs, pasakišką apetitą sužadinęs aromatas – prapjauto skilandžio fermentuotos mėsos kvapas. Moterims mūsų kviesti nereikėjo: paskubomis sugužėjome stubon. Aš, smalsumo vedinas, užsukau į virtuvę. Ten, ant stalo, gulėjo vyro glėbio apimties per pusę perpjautas skilandis, kuris skleidė pritrenkiančiai gardų, sakyčiau netgi gundantį kvapą. Turbūt tai yra vienintelis pasaulyje žmogaus sukurtas patiekalas, kurio aromatą ir skonį būtų galima apibūdinti  – orgazmišku.

    05Ir po to, kai ant stalo buvo atneštos lėkštės diametro dydžio plonytės kaip popierius dieviško aromato skilandžio riekės, kai įdėtos burnoje jos tirpte sutirpo, sukėlusios dausų palaimos jausmus, galima drąsiai teigti, nebuvo, nėra ir niekur kitur pasaulyje nebus gardesnio mėsos gaminio.

    Suvalkiečiai, be jokių dvejonių, labai didžiuodamiesi ir riesdami nosį bet ką  gali vaišinti  savo nepakartojamu šaltai rūkytu kiaulienos kumpiu, įvairiomis, galinčiomis pakerėti žymiausius pasaulio gurmė ir gastronomus, rūkytomis dešromis.

    Baršteliai su auselėmis, virtas lynas su antaninių obuolių padažu, svieste skrudinti gružliai, keptas veršienos kumpis su krienais, suvalkietiškai su vyšniomis  kepta  antis,  pyragas su įkeptais karosais ir bruknių uogiene su kriaušėmis, aitrieji suvalkietiški ruginių miltų meduoliai, obuolių sūris su liepžiedžių arbata ir liepų medumi, burokėlių gira – ką nori sužavės.

    Ir būtinai nepaprastai kvapnaus, rubino spalvos naminio garsiojo suvalkiečių juodųjų serbentų vyno, traukinto ant juodųjų serbentų lapų pumpurėlių.

    Sūduviai užmarštin nukišo bigą, plėkynę ir miltsriubę žiūrę. Bigas (greitas) – tai senovinis lietuvių kareivių kopūstų, žvėrienos ir kitokios mėsos troškinys, pas lenkus virto „bigus“. Plėkynė (nuo plėkų, žarnokų) Lenkijoje paplito kaip „fliaki“, miltsriubė žiūrė su dviem kietai virtais, per pusę perpjautais kiaušiniais sriuboje, kurie „žiūri“ į valgantį, ten pavirto į „žurek“. Galėčiau ir daugiau vardinti, bet įžeidūs lenkai amžiams užsigaus…

    Žemaičiai vieninteliai Europoje tebemoka gaminti seniausius patiekalus

    Žemaičiai turi ypatingą išskirtinį maisto produktą, kokio nerasime  pasaulyje. Tai – užtrinas, kuris gaminamas iš kiaulės taukinės su plėvele nuo žarnų. Taukinė išskleidžiama, sočiai pagardinama česnaku, druska, grūstais juodais ir kvapiais pipirais, susukama, standžiai suvyniojama į sviestinį popierių ir šiltai laikoma 5–6 mėnesius. Užtrinas pageltonuoja ir įgauna specifinį kvapą. Taip paruoštą užtriną vėsioje, gerai vėdinamoje patalpoje galima išlaikyti visus metus, o šaldytuve net porą metų.

    Žemaitiškų barščių, bulvynių, daržovynių, kopūstynių (ypač raugintų kopūstų), rūgštelynių, žirnynių, košių, šiupinių skonis ir aromatas ryškai skyrėsi nuo aukštaičių, kuršių, dzūkų, sūduvių panašių valgių, nes žemaičiai šiuos valgius užkuldavo savo nepakartojamo skonio ir aromato užtrinu.

    Žemaičiai iškart turėtų dėti ant stalo kastinį su ragaišiu arba virtomis bulvėmis: šitokio originaliai šviežiai gaivaus skonio grietinės plakinio nemoka gaminti jokia tauta pasaulyje, net ir lietuviai.

    Ne mažiau pasaulio gurmanai stebėsis gardžiuodamiesi žemaitiškais blynais, kurie kepami iš rauginto blendinio per visą keptuvę ir valgomi rankomis, pasidažant į kokį 10–15 įvairių pavilgų. Tas pats sakytina ir apie išvirtas su lupena bulves, kurios valgomos pasidažant į ka06napių spraginą (lietuviškos kanapės, kurias tūkstantmečiais ir audiniams, ir maistui naudojo ir vartojo lietuviai, narkotinio poveikio kaip indinės rytietiškos kanapės neturi) ar sėmenų spraginą. Jei Lietuvos policininkai išmoktų skaityti, tai aš jiems siūlau perskaityti Čingizo Aitmatovo  knygą „Ešafotas“. Joje kazachų rašytojas įtaigiai aprašo, kaip atrodo nesiekiančios juosmens mažytės hašišinės indinės kanapės (Cannabis indica), turinčios 25-30% THC (tetrahidrokanabinolio) narkotiko. Lietuvoje augančios už žmogų didesnės pluoštinės kanapės šio narkotiko turi ne daugiau kaip 2%…

    Gaila, kad mūsų dienomis retas bemoka pagaminti smetoną ir smetonos sviestą: tai visai kitokio skonio, kvapo ir konsistencijos gaminys nei grietinė ir grietinės sviestas (skiriasi ir gamybos būdas (technologija), kurio nūnai nežino pienininkystės technologai).

    Gurmanus žemaičiai nustebins patiekę žymųjį rūkytą aluje virtą avienos kumpelį, šiandien galime rasti žymiausiuose Paryžiaus restoranuose ir kurį prancūzai vadina Gigot a la Samogitia – avienos kumpelis žemaitiškai. Valgantieji liežuvį prarys ragaudami žemaitišką “palendvicą” (žemaitiškai rūkyta nugarinė), žemaitiškai kraujyje nokintą kadagiais gardintą rūkytą jaučio liežuvį ir namine su bulvėmis duona, kepta ant ajerų bei naminiu sviestu, pagardintu diemedžiu ir laikomu sūryme.

    Visi mėgausis vaišinami aluje virtais vėžiais, keptu šapalu su rūgštoku vašoklių padažu, aluje virtu karpiu (kažkodėl yra įsigalėjusi nuomonė, kad alų gamina tik biržiečiai, nors savo senomis naminio alaus tradicijomis garsėjo ir žiemgaliai, ir Šiaurės žemaičiai (kėkliai), žemaitiškai su džiovintais obuoliais troškinta jautiena, aluje su slyvomis troškinta veršiena, kepta medumi įtrinta antimi, įdaryta lazdyno riešutais, grietinėje troškinta višta su bruknėmis, kiaušinių trynių boba su agrastų uogiene, nuo senų senovės garsiais žemaitiškais plokštainiais, gausiai apkrautais uogomis ir žemaitiška vyšnių gira.

    Sezono metu galima pasiūlyti reliktinių žagarvyšnių arba garsiųjų Platelių juodųjų trešnių, kurių Rusijos imperijos okupacijos laikmečiu vietiniai gyventojai neturėdavo teisės net ragauti, nes visas derlius būdavo pristatomas Rusijos caro dvarui. Ir būtinai gerai atšaldytos ruginukės, tos nuo Plungės krašto…

    Vincentas SAKAS

    Nepriklausomas mitybos ir kulinarijos ekspertas

    Mob. tel. +370617 24 338

    Melnragė, 2002

    Autoriaus prierašas. Sveiki, jei kam rūpi Lietuvos kulinarijos paveldas, galiu išmokyti valgių ir gėrimų gamybos. Aš galiu paruošti valgiaraščius, technologines kalkuliacines korteles, patiekalų gamybos instrukcijas, paskaičiuoti patiekalų energinę vertę, angliavandenių, baltymų, riebalų, fiziologiškai aktyvių mikroelementų ir vitaminų kiekius, išmokyti maitinimo bloko personalą darbui, padedu rasti maisto produktų tiekėjus, ekologinių daržovių ir vaisių augintojus – ūkininkus.

    Žemdirbiai gali grūdus vežti Stoties gatve

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Prasidėjus javapjūtei vienas iš aktualiausių Sūduvos krašto žemdirbiams klausimų yra derliaus pristatymas į grūdų perdirbimo įmonę Marijampolėje Stoties gatvėje. Marijampolės savivaldybės Saugaus eismo komisija rekomenduoja į AB „Marijampolės grūdai“, esančią minėtoje Stoties gatvėje, vykti magistrale „Via Baltica“, į kurią įvažiavimai įrengti iš visų miesto pusių. Nors įvažiuojant į Stoties gatvę nuo Kauno miesto pusės yra ženklas „Krovininių transporto priemonių eismas draudžiamas“, ženklo reikalavimai netaikomi grūdus į kombinatą gabenančiam transportui. Kelių eismo taisyklėse numatoma, kad aptarnaujančiam, krovinius į įmones atvežančiam transportui, nepaisant ženklo, privažiuoti galima, todėl žemdirbiams su kroviniu galima sukti iš Gamyklų gatvės į Stoties gatvę.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Viljamas Šekspyras

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    „Laikas yra absoliutus žmonių šeimininkas; jis yra jų kūrėjas ir kartu kapas, jis duoda tai, kas jam patinka, o ne tai, ko jo prašoma.“

    Daugiau saulės – daugiau dėmesio akiniams

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Vasarą, vis daugiau gaunant saulės spindulių, nederėtų pamiršti apie didesnį dėmesį akims. Anot marijampolietės akių ligų gydytojos Liucijos MISONIENĖS, labai svarbu pasirūpinti akiniais – tiek apsauginiais (nuo saulės), tiek optinės korekcijos (jei esama regėjimo sutrikimų). Statistika skelbia, jog Šiaurės kraštuose daugiau žmonių skundžiasi trumparegyste, mat natūralios šviesos gauname gerokai mažiau nei Pietų kraštuose, dėl šios priežasties regėjimo organai labiau būna įtempti, greičiau nusilpsta. Tiesa, pastaruoju metu didėja jaunų trumparegių ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse, tokiose, pavyzdžiui, kaip Japonija.

    Apsauginių akinių turguje geriau nepirkti  

    Pasak L. Misonienės, apsauginiai akiniai skirti apsaugoti akims nuo intensyvios šviesos. Saulė išspinduliuoja į Žemę pavojingus akims ultravioletinius (UV) spindulius, kurie neigiamai veikia akies rageną, lęšiuką ir tinklainę, turi įtakos makulos degeneracijos (nebesugrįžtančio regėjimo praradimo priežastis) bei kataraktos atsiradimui. Ypač neigiamas ultravioletinių spindulių poveikis sustiprėja esant prie vandens telkinių. Tamsūs akiniai sulaiko 70–80 proc. spindulių. Apsauginiai akiniai būtini netgi ir pašalinus akies lęšį, po dirbtinio lęšiuko įsodinimo operacijos, kad apsaugotų tinklainę nuo tų pačių ultravioletinių spindulių poveikio. Saulėtą dieną (nesvarbu, ar tai būtų žiema, ar vasara) apsauginius akinius privalėtų nešioti visi, ypač tie, kurių akys alergiškos. Gydytoja įspėja, jog apsauginių akinių žmonės neskubėtų pirkti turguje: jau tuomet geriau jokių. „Tokie akiniai jokios apsaugos nesuteikia, – sako L. Misonienė, – atvirkščiai: patamsintos plastmasės gabalas, į kurį patenka saulės spinduliai, tik išplečia akių vyzdžius, tad žalingų spindulių patenka daugiau.“

    Pasak gydytojos, kokybiški akiniai nuo saulės turi turėti UVA ir UVB spindulius sulaikantį filtrą (UVB spinduliai pasiekia mūsų odos paviršių ir jų dėka mūsų oda įdega (o kartais ir nudega), UVA spinduliai, ilgą laiką buvo laikomi nekenksmingais žmogui, tačiau išsamesnių tyrimų duomenimis, jie prasiskverbia į odą giliau nei UVB ir gali padaryti didesnę žalą nei pastarieji). Beje, akiniai nevienodai apsaugo nuo UV spindulių: skirtingas apsaugos stiprumas skirstomas į 5 kategorijas: 0–1 kategorijos akiniai (šviesūs) nešiojami kosmetiniais tikslais nesaulėtą dieną, 2–3 kategorijos (populiariausi) akiniai sulaiko apie 80 proc. saulės spindulių (tinka ir vairuojant), 4 kategorijos akiniai labai tamsūs, jie skirti nešiojimui esant kalnuose.

    Akiniai nuo saulės gali turėti ir papildomus filtrus, pavyzdžiui, gali būti poliarizuoti, suteikiantys vaizdo ryškumą, pašalinantys papildomus atspindžius, turėti antirefleksinę dangą, mėlynojo spektro spindulių absorbuojančią dangą.

     Nereikia bijoti ir optinės korekcijos akinių

    Be apsauginių akinių, didelis dėmesys turėtų būti skiriamas ir optinės korekcijos akiniams (šiuolaikiniai korekcinių akinių lęšiai turi ir apsauginius filtrus), kai jau pastebimas regėjimo sutrikimas. „Tenka konstatuoti, – sako gydytoja, – jog didėja trumparegių tarp mokyklinio amžiaus vaikų. Šio proceso priežastys nėra visiškai ištirtos, galime tik spėti, jog tam turi įtakos per ilgas sėdėjimas prie kompiuterio, televizoriaus: akis vargina nuolatinė įtampa, jos greičiau silpsta“. Anot L. Misonienės, reikėtų riboti regimąjį krūvį, apskritai regėjimo profilaktikai įtakos turi visavertis maitinimasis, pakankamas buvimas gryname ore, fizinis lavinimas, organizmo grūdinimas (to negali atstoti jokie papildai), o dirbant prie kompiuterio būtinos reguliarios pertraukos. „Jeigu jau regėjimas nusilpęs, akiniai yra būtini, – teigia gydytoja. – Sklando mitas, jog nešiojant akinius regėjimas dar labiau silpsta. Tai netiesa (regėjimas blogėja netaikant jokios korekcijos). Toks požiūris atsiranda, kai žmogus palygina regėjimo kokybę su jam tinkančiais akiniais ir be jų. Svarbiausia, kad akiniai būtų tinkamai parinkti. Negalima nešioti svetimų akinių. Deja, pas mus dažnai būna, kad korekcinius akinius žmonės pasiskolina, netgi paveldi…“

    Kaip teigia L. Misonienė, šiais laikais regėjimo korekcijai labai populiaru nešioti kontaktinius lęšius. Ši regėjimo korekcijos priemonė labai patogi, tačiau kontaktinius lęšius labai svarbu nešioti pagal nustatytą instrukciją, griežtai laikytis higienos reikalavimų.

    Laima GRIGAITYTĖ

    kontaktiniai lęšiai

    Autorės nuotraukoje – gydytoja Liucija Misonienė.

    ausveitis

    Kaip ir kur galima naudoti valstybės simbolį?

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Klausimas:

    Mano nedidelė įmonė gamina suvenyrinę atributiką. Ar norint prekių ženkle panaudoti Lietuvos vardą, būtina gauti kokį nors leidimą? Ar tokie leidimai būtini ant marškinėlių naudojant Lietuvos vardą, Vyčio ar Gedimino stulpų simbolius?

    Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis

    Bet koks oficialių Lietuvos simbolių naudojimas (Lietuvos vardo, vėliavos, Vyčio, Gedimino stulpų ir kt.) turi būti pagarbus ir nežeminti Lietuvos valstybės.

    Leidimų naudoti Lietuvos valstybės simbolius tvarka taikoma, kai siekiama prekių ženklo ar dizaino teisinės apsaugos, kuri suteikia teisę savininkui uždrausti kitiems asmenims naudoti šiuos ženklus ar dizainą be savininko sutikimo.

    Pareiškėjas, pageidaujantis įregistruoti prekių ženklą ar dizainą su Lietuvos valstybės simbolika, per Lietuvos Respublikos valstybinį patentų biurą pateikia teisingumo ministrui adresuotą prašymą.

    Leidimo vartoti Lietuvos Respublikos oficialųjį ar tradicinį (trumpąjį) valstybės pavadinimą, herbą, vėliavą ar kitus valstybės heraldikos objektus ar juos mėgdžiojantį žymenį, taip pat garantinius ir prabos ženklus, antspaudus, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklus prekių ženkluose ir dizaine suteikimo komisija svarsto teisingumo ministrui adresuotą prašymą ir teikia motyvuotą siūlymą.

    Teisingumo ministras, įvertinęs Komisijos siūlymą, priima sprendimą: suteikti leidimą vartoti Lietuvos valstybės simboliką prekių ženkle ar dizaine arba atsisakyti suteikti leidimą vartoti Lietuvos valstybės simboliką.

    Prekių ženklas ar dizainas su Lietuvos valstybės simbolika registruojamas gavus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro leidimą.

    Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.

    Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk

    Vandenlenčių čempionato finalinės kovos sekmadienį Marijampolėje!

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Artėjantį savaitgalį, rugpjūčio 1–2 dienomis, Sūduvoje vyks pirmojo oficialaus Lietuvos vandenlenčių čempionato finalinės kovos. Sportininkų laukia dar du etapai: šeštadienį Kazlų Rūdos parke „Wake Field“ ir čempionato finalinis etapas sekmadienį Marijampolėje „Wake Town Miami“ vandenlenčių parke.

    Vandenlenčių sportas yra viena labiausiai populiarėjančių sporto šakų Lietuvoje. Šiuo metu šalyje yra 18 veikiančių vandenlenčių parkų. Ši sporto šaka kol kas negali lygiuotis su plaukimu ar lengvąja atletika, tačiau praėjusį savaitgalį prasidėjęs pirmasis oficialus šalies vandenlenčių čempionatas parodė, kad entuziastų ir sportininkų jau yra labai daug. Vienas čempionato organizatorių Viktoras Gražulis džiaugiasi, kad gali prisidėti prie naujojo sporto vystymo bei populiarinimo, o šis čempionatas, jo nuomone, parodė, jog „wake“ kultūra jau yra pribrendusi tikroms profesionalų kovoms. „Noriu pabrėžti, kad mūsų šalies sportininkai parodė labai aukštą lygį ir greitu laiku juos galėsime drąsiai palaikyti pasaulinio lygio varžybose“, – įsitikinęs jis. Varžyboms teisėjauja profesionalūs vandenlenčių sporto teisėjai iš Latvijos Kaspars Bebris ir Janis Strazdins. Čempionato pirmieji etapai vyko Vilniaus vandenlenčių parkuose Wake Way ir Splash Wake Park. Jauniausia varžybų dalyvė buvo šešerių metų, o vyriausias, dalyvavęs atviroje vyrų grupėje, – 45 metų amžiaus.

    Pirmojo vandenlenčių čempionato rezultatai po dviejų etapų yra tokie: vaikų grupėje 1 vieta – Augustas Dudėnas, 2–3 vietas dalijasi Gabrielius Baškevičius ir Danielius Kriščiūnas; atviroje vyrų grupėje – pirmasis Germantas Juškaitis, 2 vieta – Justas Stanys, trečiasis – Motiejus Lisauskas; moterų grupėje – 1 vieta – Dagnė Baniukštytė, 2 vieta – Veronika Petraitytė ir 3 vieta – Lina Pavilionytė; vyrų profesionalų grupėje – pirmasis Jonas Kriščiūnas, antrąją ir trečiąją vietas pasidalijo Martynas Šlikas ir Povilas Vaisiauskas.

    Marijampolėje „Wake Town MIAMI“ įsikūrė unikalioje vietovėje (Poilsio g. 44), kur žalias gamtos kampelis, apsuptas Šešupės posūkių ir kilpų, sudaro salą. Čia šių metų gegužės pabaigoje startavusį vandenlenčių parką jau spėjo pamėgti geriausi Lietuvos ir aplinkinių šalių sportininkai.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Daugiau informacijos:

    Viktoras Gražulis,

    mob. +370 615  76 408

    El. p. info@waketownmiami.lt

    Skype: viktoras.grazulis

    Vandenlenčių sportas. Gražus skrydis ant vandenlentės. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Darbuotojų išlaikymas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Daugelis mano, kad darbuotojas bus patenkintas ir motyvuotas, jei tik gaus didesnę algą. Tačiau ar visada taip yra? Vienuoliktajame mūsų ciklo straipsnyje pažvelgsime į situaciją nuodugniau: ko iš tikrųjų tikisi darbuotojai ir kokiais būdais darbdaviai galėtų užtikrinti darbuotojų išlaikymą įmonėje?

    1

    2

    11.di

    Jei paklaustume organizacijų vadovų, ko jie tikisi iš savo darbuotojų, dažnas atsakymas būtų toks: „Norime, kad pavaldiniai rodytų daugiau iniciatyvos atlikdami užduotis, spręsdami kylančias problemas“. Jei paklaustume darbuotojų, kokių veiksmų jie tikisi iš vadovybės, tikėtinas atsakymas būtų toks: „Norime, kad mus labiau įtrauktų į veiklą, kad būtų dažniau išgirsta mūsų nuomonė ir į ją atsižvelgta priimant sprendimus“.

    Ko reikia darbuotojams?

    Yra daug skirtingų priežasčių, kodėl žmonės palieka darbą, bei įvairių būdų, galinčių padėti išlaikyti darbuotojus, tačiau visuomet yra akcentuojama, kad svarbiausia – individualumas. Kadangi kas gali motyvuoti vieną darbuotoją, kitam tai gali būti mažiau reikšmingas dalykas.

    Pirmiausia reikia nepamiršti, jog darbuotojų išlaikymas prasideda nuo kokybiškos atrankos, kai įdarbinamas motyvuotas, darbui reikalingų gebėjimų turintis žmogus. Yra labai svarbu atsižvelgti į kiekvieną žmogų – kas jį skatina pasilikti, prisirišti prie įmonės, tapti lojaliu. Tik tuomet, kai organizacija rūpinasi savo darbuotoju, atsižvelgia į asmeninius gebėjimus bei tikslus, stengiasi kurti šiltą mikroklimatą bei palaikyti gerus santykius viduje,  gali kurti stabilų kolektyvą.

    Taigi, aptarkime, į kokius aspektus yra svarbu atkreipti dėmesį, siekiant išlaikyti darbuotojus:

    • Galimybė imtis veiklos, kuri sekasi ir patinka. Daugumai darbuotojų yra svarbu išnaudoti savo talentus, gabumus darbo vietoje. Taip žmogus jaučia pasitenkinimą darbu ir veikla, kuria užsiima. Taip pat svarbios galimybės tobulėti, augti, įgyti naujų atsakomybių, turėti įgaliojimus savarankiškai priimti sprendimus.
    • Aiškumas. Gera darbo aplinka padeda pritraukti ir išlaikyti darbuotojus. Svarbu, jog kolektyvui būtų aiškios įmonės vertybės, suprantami ir priimtini tikslai, misija ir vizija. Organizacijos kultūrą reikia puoselėti taip, jog darbuotojui norėtųsi ateiti į darbą: ugdyti šeimyniškumo jausmą, pozityvumą, optimizuoti susirinkimų skaičių, užtikrinti darbo vietos saugumą ir patogumą.
    • Pagarba. Labai svarbu kurti gerus santykius tarp kolegų, tarp darbuotojų ir jų vadovų, ugdyti komandinį darbą. Viso to pagrindas yra pagarba darbuotojui bei aiški komunikacija (kai pavaldiniui yra aišku, ko iš jo yra tikimasi, kokie reikalavimai jam keliami, pagal kokius kriterijus yra vertinimas jo darbas). Organizacija gali tikėtis atsidavimo, lojalumo iš darbuoto pirma pati jam tai duodama ir besirūpindama. Darbuotojas nori jaustis įsitraukęs į įmonės gyvenimą, suprasti, kokia yra padėtis, dalyvauti planavime ir sprendimų priėmime.
    • Pagalba ir palaikymas. Dauguma žmonių nemėgsta rutinos ir nuolat siekia pokyčių, naujovių. Taip pat ir darbe yra svarbu susidurti su iššūkiais, tačiau šalia reikia ir palaikymo iš kolegų. Tai gali būti pasidalinimas patirtimi ir psichologinis palaikymas. Palaikymas apima ir laikymąsi pažadų, darbų pritaikymą pagal turimas žinias ir gabumus, patirtį, aiškių darbų bei atsakomybių nustatymą, skatinimą imtis iniciatyvų. Taip pat darbuotojams dažnai būna svarbu žinoti, kaip jų darbą vertina vadovai, gauti grįžtamąjį ryšį, aptarti ir nusistatyti trumpalaikius bei ilgalaikius planus įmonėje.
    • Mokymasis ir karjeros galimybės. Darbuotojai siekia įgyti daugiau žinių ir įgūdžių, reikalingų darbe, kad augtų jų vertė darbo rinkoje bei patenkintų pagarbos poreikį. Augimas ir karjera įmonėje yra nebūtinai naujų pareigų gavimas, bet ir galimybė dalyvauti įvairiuose mokymuose, seminaruose. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį, kad asmeniniai darbuotojo tikslai būtų priderinti prie įmonės tikslų.

    Natūralu, jog darbuotojų išlaikymo klausimas darbdaviams sukelia nemažai sunkumų. Akivaizdžiausiai pastebimi yra finansiniai nuostoliai, kadangi naujo darbuotojo paieškos reikalauja daug išlaidų. Išeinantys darbuotojai dažnai kartu su savimi išsineša ryšius, klientus, projektus. Tokiu atveju likusiems darbuotojams padidėja darbo krūvis, mažėja pasitenkinimas darbu, gali kilti įtampa, kt. 

    Skirtingų tyrimų rezultatai rodo, jog mažai kintantis kolektyvas sukuria geresnius santykius su klientais, didėja pardavimų skaičius, kuriama stipresnė komanda, darbuotojai patiria didesnį pasitenkinimą darbu

     Kodėl darbuotojai palieka savo darbovietę?

    • Darbuotojas darbe jaučiasi blogai (darbuotojas patiria įtampą, nejaučia komandiškos dvasios, vyrauja konfliktai; darbuotojas nesijaučia svarbus ir reikalingas įmonėje).
    • Darbuotojas nesulaukia reikalingos jam pagalbos.
    • Nėra tobulėjimo galimybių (darbuotojas nesijaučia augantis savo darbinėje aplinkoje, neturi galimybių ugdyti savo kompetencijas).
    • Atlygis (nors atlygis nėra tarp pirmųjų priežasčių, kodėl darbuotojai nusprendžia ieškotis kito darbo, tačiau atlygis turi būti konkurencingas, darbuotojas turi jausti, jog gauna teisingą atlygį.

    Galime daryti išvadą, jog norint išlaikyti darbuotoją, nepakanka mokėti tinkamą atlyginimą, tačiau svarbu kurti kolegiškus, šiltus santykius įmonės viduje, sudaryti tobulėjimo galimybes, atsižvelgti į darbuotojo asmeninius tikslus ir gebėjimus.

    Neįprasti patarimai, kaip motyvuoti darbuotojus ir išlaikyti juos savo įmonėje:

     „Mini direktoriaus“ programą. „Kai darbuotojas turi gerą idėją projektui, atleiskite jį nuo dienos darbų ir leiskite idėją vystyti namuose ar kitoje jam patogioje vietoje.

    • Kai juokas tampa įprasta darbo dalimi, darbuotojai tampa draugiškesni vienas kitam. Įmonėje įvedamas „Pižamų“ bei „Apsirenk kaip 70-aisiais“ diena. Net jei vadovaujate įmonei, negalinčiai nepaisyti oficialios aprangos reikalavimų, galite sugalvoti kažką smagaus ir kartkartėmis iš tiesų pralinksminti savo darbuotojus. Juk gera nuotaika skatina produktyvumą.
    • „Atiduokite“ įmonę savo darbuotojams. Tai – po truputį vis populiarėjanti praktika tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Vadovas tiesiog skiria tam tikrą pelno dalį savo darbuotojams. Taigi, jų gaunamas atlyginimas priklauso nuo pačių įdėto darbo. Tai motyvuoja maksimaliai stengtis, siekti geriausių rezultatų.
    • Padarykite kažką beprotiško! Erickas Ryanas, švaros priemones gaminančios įmonės įkūrėjas, mano, kad „keistumas“ įkvepia įmonės darbuotojus stengtis atlikti daugiau darbų, didina efektyvumą. Pats įkūrėjas ne kartą krėtė kvailystes ir linksmino darbuotojus: persirengė burunduku, užtraukė dainą lifte, suorganizavo „flashmob‘ą“. Jis mano, jog tai primena darbuotojams, kokioje ypatingoje vietoje jie dirba.
    • Rašykite ranka. JAV armijos generolas, kurį laiką vadovavęs 150 tūkst. žmonių kolektyvui, kiekvienais metais daugiau nei 2000 pavaldinių išsiųsdavo ranka rašytus padėkos laiškus. Tokiu būdu vadovas sukuria stipresnį ryšį su darbuotojais, šie ima geriau jį vertinti.
    • Leiskite pailsėti. Idėja įrengti poilsio kambarį, kuriame darbuotojai turėtų galimybę nusnūsti, iš pirmo žvilgsnio gali nepasirodyti labai gera. Kaip bebūtų, tokią praktiką taiko daugybė užsienio įmonių. Teigiama, jog dėl įtempto gyvenimo tempo žmonės dažnai neišsimiega, tad darbe būna pavargę ir ne tokie produktyvūs. Trumpas poilsis neretai gali padėti atgauti jėgas – o tai sumažina klaidų riziką darbe, konfliktų galimybę bei iš esmės didina darbingumą.
    • Sukurkite mentorystės programą. Tai formalus arba neformalus būdas labiau patyrusiems darbuotojams pasidalinti savo patirtimi bei žiniomis tam, kad būtų pasiekti įmonės ir joje dirbančių darbuotojų tikslai. Ji užtikrina įmonės produktyvumo augimą bei darbuotojų išlaikymą. Tai taip pat pagerina bendravimą tarp įmonės skyrių bei skirtingas pareigas einančių darbuotojų.

    Dažnai yra klaidingai manoma, jog didžiausia darbuotojų motyvacija yra finansinis atlygis už darbą. Vis dėlto, kuo didesnis darbo jėgos poreikis, tuo labiau įmonių vadovybė turi stengtis užtikrinti ne tik darbuotojų finansinį, bet ir psichologinį pasitenkinimą.

    Paulius ŠŪMAKARIS

    Straipsnių ciklas parengtas įgyvendinant projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“, finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo.

    Daugiau apie projektą:

    Įgyvendinant iš dalies ES Struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“ sutarties Nr. VP2-2.2-ŪM-02-K-01-008, sukurtas straipsnių ciklas, skirtas verslumo skatinimui. Projektas vykdomas pagal Lietuvos 2007 – 2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 2 prioriteto „Verslo produktyvumo didinimas ir verslo aplinkos gerinimas“ priemonę „Asistentas – 4” ir finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo.

    Projekto vykdytojas: asociacija „Lietuvos mediena“

    logo

     

    Kaip buvo stumdoma dvejų durų spinta su antresolėmis, arba viena, rodos, nekalta dušo istorija

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Kas yra bendro tarp krepšinio ir komunalinių vieno Marijampolės daugiabučio namo problemų? Ogi sparnuota frazė, trumpai nusakanti reikalo – sunkaus, įtempto proceso – esmę. Platesnis paaiškinimas jaunosioms krepšinio aistruolių kartoms (vyresniosios galbūt dar atsimena): tais laikais, kai visas pasaulis susitraukdavo į televizoriaus ekraną, mat žaisdavo Kauno „Žalgiris“ ir Maskvos CASK, stipriausios Tarybų Sąjungos komandos, vienos „aukso karštinės“ metu legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis kovą aikštelėje su CASK krepšininku Vladimiru Tkačenka įvardijo kaip trejų durų su antresolėmis stumdymą. Supraskite: ne menkas darbas! O dabar grįžkime į šių laikų Marijampolę su garsiąja A. Sabonio fraze, tik spinta šįkart tebus dvidurė: vienos durys veda į UAB „Marijampolės butų ūkis“, kitos – į Marijampolės savivaldybės administraciją, tiksliau – meriją, bet antresolės gal net aukštesnės!

    „Kvapus skleidžiantis radijas“      

    Marijampolietė Genė Marcinkevičienė (g. 1953 m.) 2009 m. nusipirko būstą Draugystės g. 17 nr. pažymėtame penkiaaukštyje, kuris kažkada, „anais gerais laikais“, buvo vadinamas  bendrabučiu, kurio reputaciją formavo besikeičiantys, dažnai abejotino požiūrio gyventojai. Na, bet tai jau praeitis: „valdiškų“ butų name liko vienas kitas, nors „komunos“ principas tebėra išlikęs dėl paties namo struktūros. Bet G. Marcinkevičienė, kaip ir ne vienas namo buto savininkas, nuo pat pradžių buvo suinteresuota turėti gražius, jaukius namus – tikrą ramybės oazę. Tiesa, reguliariai moteris įsigytame bute gyvena vos daugiau nei metai, prieš tai kelerius metus važinėjo į Vokietiją uždarbiauti – pinigų reikėjo, be kita ko, ir būsto remontui. Kai G. Marcinkevičienė jau nuolat ėmė gyventi minėtame bute, pradėjo labiau pastebėti senos statybos namo bėdas: sienos kone kartoninės, taigi visos kaimynų (moteris gyvena antrame aukšte), ir šalia, ir viršuje, ir apačioj gyvenančių, asmeninio gyvenimo peripetijos girdimos nuo ryto iki… kito ryto – ir taip kasdien. Tas pats ir su kvapais: nuo pat ryto žinai, kas barščius verda, kas svogūnus čirškina, o kas jau ir perdirbto maisto atliekas kanalizacijon nuleidžia. O kur dar viršutinio aukšto gyventojų vadinamieji užpylimai! G. Marcinkevičienė sako, jog tokią „laimę“ teko patirti bene 4 kartus. Bet išgyveno ir tai: kovodama ir su neatsakingais namo gyventojais, ir su UAB „Marijampolės butų ūkis“, prižiūrinčia šį namą, ir net su pačia Marijampolės savivaldybe, butų ūkio steigėja.

    Perpildžius kantrybės taurę…

    …Į „Mūsų savaitės“ redakciją“ G. Marcinkevičienė kreipėsi po to, kai visi bandymai įvesti bent minimalią tvarką atsimušė lyg kieti žirniai į dar kietesnę sieną, arba kai moters pečiams tapo neįveikiamas spintos (kur, kaip minėta, vienos durys – UAB „Marijampolės butų ūkis“, o kitos – Marijampolės savivaldybės administracija) su antresolėmis stumdymas. O kantrybės taurė persipildė būtent dėl kaimynų, gyvenančių apačioje, pirmame aukšte, kanalizacijos kvapų, sėkmingai pasiekiančių ir moters butą. Kažkada baigusi statybos technikumą, G. Marcinkevičienė greitai sumojo, iš kur eina kvapai, neleidžiantys net televizoriaus be papildomų neigiamų emocijų žiūrėti. Lyg seklys Morka moteris atsekė, jog iš koto verčiantis kvapas ateina iš pirmame aukšte esančio tualeto, kuriuo naudojasi du namo gyventojai. Labiau pasidomėjusi, moteris sužinojo, jog ypatingų kvapų „savininkai“ (vieno iš jų būstas – nuosavybė, kito – socialinis) naudojasi tualetu, kuriame neįrengta ventiliacija, be to, išmušta lubose kiaurymė, kurios paskirtis visiškai neaiški, tad kvapais „mėgaujasi“ ne tik G. Marcinkevičienė, bet ir visa laiptinė, kvapas net į drabužius įsigeria. Po ilgų žygių į butų ūkį moteris pagaliau pasiekė, kad tą kiaurymę užpūstų, sutvarkytų ventiliaciją. Bet bėdos nesibaigė, mat ten pat įrengtas dušas – galvos skausmas visiems aplinkiniams gyventojams.

    Prieš daugiau nei šešerius metus…

    Dušas turėjo įdomią istoriją.  2009 m. Vidui Ališauskui, buvusiam vaikų globos namų auklėtiniui, gavusiam socialinį būstą, tačiau be jokios vonios ar dušo, tuomet buvęs meras Rolandas Jonikaitis skyrė 2000 litų dušui įrengti. Žinoma, minėta suma buvo pervesta darbų vykdytojui – UAB „Marijampolės butų ūkis“. Butų ūkis dušą įrengė, tačiau darbininkai su visais darbų vykdytojais, matyt, nepagalvojo, jog juo kažkas naudosis – ir ne „kažkas“, o minėtas Vidas Ališauskas ir jo kaimynas Jurgis Šeškevičius. 2000 litų vertės „įrenginį“ sudaro dušo dubuo, dušas ir… viskas („įranga“ įvertinama vos 200 litų, matyt, pats įrengimo darbas labai brangus…). Jokios hidroizoliacijos, netgi elementarių keraminių plytelių ant sienų, taigi kai kas nors prausiasi, vanduo liejasi laisvai, ne tik dosniai laistydamas sienas, bet ir gražiai drėkindamas viso namo pamatus bei niekais versdamas gretimų butų gyventojų remontus (štai gretimo buto gyventoja Lina Vosylienė, beje, būsto remontui uždarbiavusi užsienyje, neviltyje: nemažus pinigus kainavęs remontas nyksta akyse – sienos nuo nuolatinės drėgmės jau apgailėtinos).  

    Šuns balsas į dangų neina?

    Praėjusiais metais G. Marcinkevičienė ne tik numynė takus į butų ūkį (direktorius esą išklausydavo, pažadėdavo „imtis priemonių“, o paskui „pamiršdavo“, o į moters pakartotinius raginimus arba neatsiliepdavo išvis, arba „staiga susirgdavo“), bet ir kelis kartus kreipėsi į Marijampolės savivaldybę, netgi užsiregistravo susitikimui su meru. Susitikimas, pasak moters, paliko nemielą įspūdį. Ponas meras V. Brazys po 5 minučių G. Marcinkevičienę išprašė iš savo kabineto: tiesa, labai mandagiai, pareikšdamas, jog neturįs laiko su ja kalbėtis, jam reikią išvykti. Istorijos pabaigą vainikavo 2014 m. lapkričio mėnesį gautas laiškas, kurį pasirašė pats V. Brazys.

    „Namą administruojanti įmonė sutvarkė ventiliaciją, – rašė gerbiamas meras nepatenkintai  namo gyventojai,  – kad iš 179 buto, esančio virš Jūsų, nesklistų nemalonus kvapas. (Kaip miela!) Butuose 205A ir 205B surado šachtą, išmušė ventiliacijos angą ir įrengė pajungimą į ventiliacijos kanalą (Valio!). (…) Trečiame skunde rašote, kad buvęs meras R. Jonikaitis skyrė V. Ališauskui 2000 litų dušo kabinos įrengimui ir tai matė Lina Vosylienė. Neaišku, kam V. Ališauskas panaudojo tuos pinigus, jeigu UAB „Marijampolės butų ūkis“ santechnikai turėjo įrengti dušo padą ir dušą“. Ir galiausiai: „Jūsų pakartotiniai prašymai šiuo klausimu nebus nagrinėjami“. Štai taip! Tvarka įvesta, ir tolesnės pretenzijos nepriimamos, nors dušas ir toliau sėkmingai drėkina namo sienas, laisto jau ne pirmo sezono grybų derlių (ką jau apie remontus kalbėti!).

    Butų ūkis „išsisuko“ ignoravimu

    Taigi, kaip minėta, G. Marcinkevičienė  kreipėsi į „Mūsų savaitę“. Pirmiausia – susitikimas su butų ūkio direktoriumi Rimantu Krikštolaičiu. Įstaigos vadovas labai geranoriškai pripažino Draugystės g. 17 name esančią problemą dėl dušo, tikino, jog įmonė viską sutvarkysianti, jei pavyksią išspręsti finansavimo klausimą. O pavyksią tikrai: nedelsiant žadėjo kreiptis į savivaldybės Turto valdymo skyrių dėl finansavimo, pridurdamas, jog savininkas turėsiąs dalį išlaidų padengti. Bet tik iš pradžių viskas gražiai atrodė. Paprašytas parodyti minėto dušo įrengimo darbų atlikimo sąmatą, R. Krikštolaitis paprašė… laiko: mat tuo metu buvo kitas direktorius, taigi archyve reikės naršyti, o tai užtruks. Direktorius sako – direktorius žino. Po sutarto laiko paskambinusi žurnalistė išgirdo, jog dar ieško tos sąmatos: archyvas ne vienas, o du, be to, ir laiko nemažai praėję, taigi nelengva surasti… Tą pačią dainą gerbiamas direktorius dainavo ir kitą kartą, ir trečią… O vienąkart paaiškino, jog serga, gulįs ligoninėje, tačiau pasiruošęs pažadą įvykdyti: skambučio lauksiąs po kelių dienų. O po kelių dienų ir ne vieną dieną vėliau į skambučius neatsiliepė. Negeras mintis, laimei, nuvijo  netikėtas susitikimas prekybos centre. Gana sveikas, gyvybingas ponas direktorius žvaliai stovėjo prie kasos… Vadinasi, tik sąmatos rodyti nenorėjo, tad elgėsi „vyriškai“ – bėgdamas į krūmus…

    Meras buvo pernelyg užsiėmęs….

    Toliau kelias vedė į Marijampolės savivaldybės administracijos pastatą. Susitikti su ponu meru pasirodė mission imposible: jį, kaip Skrajojantį Olandą, „tik ką“ matė, bet akis į akį susitikti nepavyko netgi sąžiningai „iššukavus“ pastatą. Į telefono skambučius V. Brazys taip pat neatsakė – suprantama, juk meras labai užimtas… Šio rašinio autorė, pagaliau supratusi, jog užimto mero trukdyti nevalia, apleido didingąjį pastatą, bet po kokio gero pusvalandžio sulaukė PATIES MERO skambučio. Per trumpą pokalbį, rodos, viskas išsiaiškinta (kodėl, kaip, dėl ko…) ir susitarta dėl susitikimo „akis į akį“ – rytoj.  Viltis gyva! Juolab kad netrukus paskambino ir mero pavaduotojas Povilas Isoda, rodės, labai susirūpinęs išdėstyta problema bei galimybėmis kuo greičiau ją išspręsti.

    Bet išaušus tam „rytojui“ scenarijus pasikartojo: sutartu laiku atėjusi žurnalistė iš mero sekretorės išgirdo, jog meras skubiai išvykęs į Vilnių, taigi susitikimo nebus. Suprantama: kur sostinės reikalai, kur kažkokio pašvinkusio dušo problemos… Bet viltis vis gyva: netikėtai pasirodęs mero pavaduotojas P. Isoda, jau spėjęs susipažinti su Draugystės g. Nr. 17 problemomis, patikino, jog minėtas dušas daugiau nebevarginsiąs namo gyventojų: patalpos sienos netrukus būsią išklotos plytelėmis, taip pat bus patikrintas vamzdynas, mat „drėkinimo“ problema gali būti būtent ten…

    Puiku būtų, jei ne šiandieninė tikrovė: apie jokias plyteles minėtas dušas net nesvajoja, tiesa, Jurgis Šeškevičius savo jėgomis dušo sienas nudažė, tačiau tai problemos neišsprendė…

    Išvados

    Po šių grumtynių stumdant dvidurę spintą su laaaaaabai aukštomis antresolėmis peršasi tam tikros išvados:

    • socdemų, šiuo metu turinčių daugumą Marijampolės savivaldybės taryboje, šūkis: „Svarbiausia – žmogus!“ realiai neveikia: mat jiems pirmiausia koks žmogus, arba, kitaip tariant, realiai šūkis skamba taip: „Svarbiausia – naudingas žmogus!“ Šia seka remiantis, G. Marcinkevičienei su visomis Draugystės g. 17 namo problemomis belieka tik po pernykšte žole slėptis, ypač žinant, kai rinkimai į vietinę savivaldą – netolima praeitis;
    • socdemų viešai eskaluojama meilė senjorams – papildomas triukas artėjantiems rinkimams į LR Seimą (žinia gi: kiekviena partija nori turėti ten, „aukštai“, kuo daugiau savų), o realiai tai skamba labai paprastai: „atsikniskite“, jei turite problemų, kurių patys negebate išspręsti;
    • liaudies išmintis: „pažadi – patiešysi, nevykdai – negriešysi“ 100 proc. atitinka dabartinę politiką Marijampolėje: liaudis turi būti soti pažadais. Jaučia alkį? Ne mūsų bėdos!;
    • kalbant apie Marijampolės miesto įvaizdį, kone iki negalėjimo krykštaujama apie miesto viešųjų erdvių sutvarkymą, viešai džiaugiantis ES lėšų įsisavinimu ir kukliai nutylint apie vis naujas paskolas projektams vykdyti (kitaip tariant, sėkmingai žengiame Graikijos pėdomis), o tokie dalykai kaip dušas buvusiame bendrabutyje – kone įžeidžiantis dalykas koja kojon su Europa žengiančioje savivaldybėje: juk į Poezijos parką bet kurį turistą iš ES atsivesi, o koks gi Draugystės g. Nr. 17 namo įvaizdis?;
    • apie abejingumą: „(…) neaišku, kam V. Ališauskas panaudojo tuos pinigus, jeigu UAB „Marijampolės butų ūkis“ santechnikai turėjo įrengti dušo padą ir dušą“, – stebėjosi meras V. Brazys, raštiškai atsakydamas G. Marcinkevičienei. Ir ežiukui aišku, jog savivaldybės skirti kažkam  pinigai tiesiai į kišenę neatgula, taigi ir V. Ališauskas minėtų 2000 litų nei matęs, nei regėjęs, mat jie tvarkingai pasiekė butų ūkio sąskaitą, kad atliktų kilnią misiją – įrengtų buvusiam vaikų globos namų auklėtiniui padorų dušą. Štai šis punktas kalba apie V. Brazio visišką abejingumą ir net tyčiojimąsi iš paprastų žmonių problemų…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    P.S. Bus šios istorijos tęsinys, mat dar tikimės, jog dušo problema pajudės iš mirties taško. Jei ne – teks pripažinti, jog spintos su antresolėmis stumdymas – pačių stumdytojų reikalas…

    Genės Marcinkevičienė kova su butų ūkiu ir Marijampolės savivaldybės administracija primena dvidurės spintos su antresolėmis stumdymą. Už 2000 litų įrengtas dušas. Už 2000 litų įrengtas dušas. Buvusią kiaurymę šiaip ne taip užtaisė. Ir ventiliaciją sutvarkė! Taip atrodo šalia dušo esančios sienos. Taip atrodo šalia dušo esančios sienos. Taip atrodo šalia dušo esančios sienos. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Vaiduokliams nepatinka vazoninės gėlės ir… mobilieji telefonai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    „Net įtarti negalėjome, jog namus galėtume nusipirkti kartu su gyventojais. Tiesa, nematomais, tačiau girdimais, apie savo buvimą pranešančiais tik naktimis“, – sako vieno Marijampolės savivaldybės kaimo gyventoja ponia Zita, sodybą, kurioje apsigyveno su sūnumi, marčia ir dviem anūkais, šiame kaime nusipirkusi prieš keturiolika metų. Taip, taip! Kalbame vėl apie vaiduoklius. Tik šioje istorijoje, ko gero, mažiau baimės, o daugiau sveiko optimizmo bei namų šeimininkų pastangų su nematomais gyventojais sugyventi taikiai.

    Nematomiems triukšmadariams vis užkliūva gėlių vazonai

    „Dairiausi atokios sodybos, kai sužinojau, jog viena tokia yra parduodama būtent šiame kaime, – pasakoja ponia Zita. – Atvykau apžiūrėti ir daugiau jau nieko neieškojau: patiko ir patys namai, ir juos supanti aura, tiesiog traukte traukė čia įsikurti.“ Išties sodyba įspūdinga. Nors medinis namas gana senas, tačiau pastatytas ant gan aukštos kalvos, nuo kurios visa krašto panorama – kaip ant delno. Jaukus ir kiemas, ir seni ūkiniai pastatai, ir visa erdvė, supanti sodybą.

    Ponia Zita su sūnaus šeima pirmuosius trejus metus gyveno visiškai ramiai – jokių ženklų, kad jie namuose ne vieni, nesimatė, nesigirdėjo, tačiau vėliau prasidėjo tokie dalykai, kurie iš pradžių ir baimės įvarė, ir sunerimti dėl pirkinio privertė.

    „Miegu naktį, staiga – didžiulis trenksmas prie pat galvos, – pasakoja ponia Zita. – Pašoku ir net žado netenku: prie lovos stovėjęs staliukas į šipulius suskaldytas, ant jo stovėjusi vazoninė gėlė sumaitota, iš vazono tik šukės telikę.“  Toks buvo pirmas „susitikimas“ su nematomais įnamiais. Deja, ne paskutinis. Nors ne kiekvieną naktį, tačiau vis kartojosi tas pats scenarijus: šeimos narių miegą išblaško dūžtančio vazono trenksmas, o atsibudus ir atlėkus į triukšmo garsą – visiška ramybė. Vaidai, ponios Zitos marčiai, teko būti liudininke kito dužimo. Jauną moterį iš lovos išvertė trenksmas virtuvėje. Pašokusi ji nulėkė garso link ir, uždegusi šviesą, pamatė, jog iš pakabinamos virtuvinės spintelės visi puodukai išversti (jų šukės gulėjo ant grindų). „Norėdamas tų puodukų neišversi, – sako Vaida, – jie specialiame įdėkle kaip lovyje sudėti, tik išimti juos gali…“ Pasirodo, tai, kas neįmanoma matomiems gyventojams, vieni juokai nematomiems…

    Ant aukšto kažkas vis vaikšto ir… degina mobiliuosius telefonus

    Dar vienas nematomų gyventojų „įprastinis ritualas“, prie kurio jau šeima taip pat spėjo priprasti, sunkus pasivaikščiojimas po namo aukštą. „Kai tik sutemsta, – pasakoja ponia Zita, – dideliais sunkiais žingsniais kažkas ima vaikščioti po aukštą. Rodos, žingsniai lėti, tačiau tokie stiprūs, kad net namo lubos linksta.“ Iš pradžių, kai tik teko tokius pasivaikščiojimus patirti, pagaugai per nugarą ėjo, tačiau dabar tai išgirdę namiškiai tik nusišypso: jų „gyventojas“ vėl sumanė prasivaikščioti…

    Kartą vasarą ponia Zita norėjo uždaryti langą pavakare. Nors vėjo nebuvo, jautė, kad kažkas neleidžia net pajudinti lango: iš visų jėgų stengėsi, tačiau kažkokia nematoma jėga buvo stipresnė… „Na, jei jau taip nori, tegu būna langas atdaras“, – tuomet nusprendė namų šeimininkė.   

    Matyt, ir to buvo maža. Kartą naktį ponia Zita jau ne juokais išsigando. Iš miego ją pažadino fizinis diskomfortas: moteris nei iš šio, nei iš to pradėjo dusti. Pašokusią iš lovos beveik paralyžavo neįprastas vaizdas: kažkokie juoduliai lyg parašiutai aplink skraidė, kvapą užėmė degančios plastmasės kvapas. Staigiai atsitokėjusi ir užsidegusi šviesą pamatė, kad rūksta du jos mobilieji telefonai, paguldyti ant stalelio. Iš aparatų nieko nebeliko, tačiau jų baterijos liko sveikutėlės. Dar ir šiandien išlikęs stalelis su degimo žymėmis – kaip įkaltis, tik, deja, į jokį teismą kaltininko nepaduosi…

    Šis įvykis privertė sunerimti ir … apsidrausti namus – dėl viso pikto… Kita vertus, vaiduokliai ėmė „išdykauti“ ne tik su mobiliaisiais, bet ir su elektra: „sumąsto“ – ir plieskia šviesa vidury naktų. Bandė, matyt, ir muzikinį centrą paleisti, bet, ko gero, nepavyko, tad išvartė viską: ko negroja net prašytas! Taigi ką su jais gali garantuoti? Juk jei įvyktų gaisras, priežastimi tikrai būtų įvardinta netvarkinga elektros instaliacija, o ne vaiduoklių išdaigos…

    Namas turi tragišką istoriją

    Kai pradėjo dėtis tokie dalykai namuose, ponia Zita ėmė domėtis namo praeitimi. Pasirodo, pokario metais rūsyje po namu slėpėsi partizanai. Rūsio būta neįprasto – dviejų aukštų (po dabartiniu rūsiu buvęs dar vienas rūsys, kuris tuomet ir buvo paverstas slėptuve). Nesėkminga čia laikiną prieglobstį radusiems vyrams buvusi slėptuvė: nors poniai Zitai nepavyko sužinoti tikslių detalių, viena aišku, jog su partizanais būtent tame bunkeryje buvo susidorota – ar granatą įmetė, ar sušaudė juos ten… Nepavyko sužinoti, koks likimas žuvusiųjų kūnus ištiko. Mat po skerdynių bunkerį užbetonavo, tad dabar net norėdamas į jį nepateksi: gali būti, kad po namu esama ir betoninio kapo, o triukšmą naktimis vis kelia čia mirtį sutikę partizanai… Beje, dažniausiai vaidenasi būtent tame namo kambaryje, po kuriuo ir yra užbetonuota slėptuvė.

      „Kaip ten bebūtų, – sako ponia Zita, – gyvenimas tęsiasi. Nors ir netikėjome tokiais dalykais, kol savo kailiu visko nepatyrėme, visai nesiruošiame keltis iš šių namų. Jau nebebijome jų, o aš vis juos gražiuoju pakalbinu, linkiu vargšėms sieloms ramybę rasti, žvakių uždegu, pasimeldžiu. Na, o kai vėl jie ima „išdykauti“, tik atsidūstu: na, matyt, jiems taip reikia…“

     Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Stalelis su žymėmis sudegintų mobiliųjų telefonų. Šiame kambario kampe, esančiame virš buvusios slėptuvės, dažniausiai vaidenasi. Rūsyje, po grindimis, buvo įėjimas į antrą rūsį – partizanų slėptuvę, kuri po skerdynių buvo užbetonuota. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Jau dvyliktą kartą kviečia festivalis „Baltas kluonas“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Šį penktadienį, liepos 31-ąją, Šunskų seniūnijos Vekeriotiškės kaime Irenos ir Algirdo Alenskų sodyboje laukiama kino mėgėjų – čia jau dvyliktą kartą vyks trumpųjų filmų festivalis „Baltas kluonas“. Festivalio pradžia apie 20 val. Ant baltos kluono sienos tradiciškai bus rodomi iki 3 min. trukmės filmai, kuriuos sukūrė vietos ir visos Lietuvos kūrėjai mėgėjai. Šiemet festivalio programoje – ir keturi kolegų iš Vokietijos Bergiš Gladbacho miesto sukurti trumpo metražo filmai.

    Visi festivalio dalyviai gaus išskirtinius klubo narių rankų darbo suvenyrus, priminsiančius apie dalyvavimą būtent šių metų renginyje. Festivalis atgimė po vienerių metų pertraukos. Jį organizuoja vizualaus meno klubas „Baltas kluonas“.

    Festivalis „Baltas kluonas“ turi nuolatinę gausią žiūrovų auditoriją ir tapo išskirtiniu kultūros reiškiniu Marijampolės regione bei visoje Lietuvoje. Juo domisi ir bičiuliai iš Bergiš Gladbacho, su kurių kino-video klubu (FVC) ir Marijampolės liaudies kino studija „Akis“ (vėliau vietoj šios studijos įkurtas vizualaus meno klubas „Baltas kluonas“) draugystės ryšiai užsimezgė dar 1990 m. Kolegos iš Vokietijos į šiemečio festivalio programą ne tik pasiūlė keturis mėgėjiškus filmus, bet ir atvyksta patys susitikti su žiūrovais.

    Iki susitikimo Vekeriotiškėse, svetingoje Alenskų sodyboje! Nepamirškite šiltesnių drabužių ir apklotų, jei oras nebūtų labai palankus sėdėti po atviru dangumi.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Daugiau informacijos:

    Tadas Žukelis, mob. 8 698  18 671

    www.baltaskluonas.lt

    Marijampolės policija ieško dingusio be žinios Tomo Augustaičio

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – apskr. VPK) Kalvarijos policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriuje nuo 2015-07-13 atliekamas ikiteisminis  tyrimas dėl Tomo Augustaičio,  gim. 1980-09-26, deklaravusio gyvenamąją vietą Birutės g. 10-6, Kalvarija, dingimo priežasties nustatymo.

    Tomas Augustaitis iki 2015 m. birželio 25 d.  gydėsi VšĮ „Marijampolės ligoninė“  Tuberkulioziniame skyriuje ir iš jo savavališkai pasišalino. 2015 m.  birželio 26 d.  artimieji  su Tomu Augustaičiu bendravo telefonu, po to telefonas buvo išjungtas.  Su Tomu Augustaičiu  iki šiol  susisiekti  nepavyksta, jo buvimo vieta nežinoma.

    Požymiai: apie 1, 85 m. ūgio, liekno kūno sudėjimo, tamsių plaukų, mėlynų  akių.

    Žinančius Tomo Augustaičio  buvimo vietą, jį mačiusius ar galinčius suteikti kitos vertingos informacijos, prašome informuoti Marijampolės apskr. VPK Kalvarijos policijos komisariatą tel. 8 343 52176 arba bendruoju pagalbos telefonu 112.

    Marijampolės apskr. VPK Kalvarijos PK informacija

    Marijampolėje savaitgalį griaudėjo seni motociklai

    Autorius
    Marijampolės savivaldybė
    -
    1

     

    Istorinių motociklų savininkus ir senovinės technikos mėgėjus „Senų vežimų klubas“, Biržų senovinės technikos klubas „Ekipažas” ir asociacija „Senasis motociklas” liepos paskutinį savaitgalį subūrė į Marijampolę, į senų istorinių motociklų sąskrydį-ralį. Į renginį sugužėjo apie pusšimtis autentiškų, be akivaizdžių perdirbimų įvairių modelių motociklų.

    Ralio pradžioje senoviniais motociklais dalyviai pasivažinėjo po Marijampolės gatves ir išsirikiavo J. Basanavičiaus aikštėje prie paminklo „Tautai ir Kalbai”. Čia juos pasitiko miesto šeimininkas Savivaldybės meras Vidmantas Brazys, mero pavaduotoja Irena Lunskienė, administracijos direktorius Sigitas Valančius. Į renginį atvyko ir legendinis lenktynininkas, šios kadencijos Seimo narys Stasys Brundza. O Seimo narys Albinas Mitrulevičius pats ryžosi sėsti už motociklo „Iž“ vairo ir dalyvauti ralyje.

    Sustatytus ekspozicijai senuosius istorinius motociklus miesto gyventojai galėjo apžiūrėti ir įvertinti. Ypatingo dėmesio sulaukė 1949 m. pagamintas „Iž 350“ markės motociklas ir jo savininkas vilnietis Vidmantas Kundrotas, pasipuošęs atitinkama to laikotarpio apranga. Jis pasakojo, kad dabar taip atrodantį motociklą per trejetą metų sukonstravęs iš surūdijusių detalių, rastų įvairiuose pašaliuose. Anot jo, motociklo vertė siekia 5 tūkstančius eurų, bet jis net negalvoja apie pardavimą. Į senos technikos pomėgį jis įtraukė ir artimus žmones.

    Vėliau sąskrydžio dalyviai turėjo progą aplankyti įžymiausias Marijampolės miesto ir jo apylinkių vietas, susipažinti su vietos batalione saugomu kultūriniu istoriniu paveldu.

    Vakarais svečius, senų motociklų savininkus ir ekipų narius, šiltai priėmė Tautkaičių klojimo teatro „Gegnė“ vadovė Ona Miliauskienė. Čia atvykusieji iš visos Lietuvos galėjo pajausti Sūduvos (Suvalkijos) regiono etnografinę dvasią, paragauti krašto virtuvės gaminių.

    Sąskrydžio-ralio pabaigoje dalyviai buvo apdovanoti įvairiose nominacijose.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės ir Birutės Kurtinaitienės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Gijomas Muso

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    „Mylėti žmogų dėl išvaizdos yra tas pats, kas mėgti knygą dėl viršelio“.

    2015 metų pagrindinės sesijos valstybinių brandos egzaminų rezultatai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    2015 metais brandos egzaminus laikė 819 (pernai 843) Marijampolės savivaldybės kandidatų.   

    Kaip ir anksčiau, brandos atestatui gauti abiturientai turėjo išlaikyti privalomą lietuvių kalbos ir literatūros ir bent vieną pasirenkamojo dalyko egzaminą. Ir tik šį, privalomąjį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą, galėjo rinktis valstybinį arba mokyklinį. 

    Daugiausia mokinių laikė lietuvių kalbos ir literatūros  valstybinį brandos egzaminą – 533 (pernai – 547), užsienio kalbos (anglų) – 503 (pernai – 435). Populiarus buvo matematikos VBE. Jį laikė 331 (pernai  – 385) kandidatas, istorijos – 273 (pernai – 339). Šiek tiek mažiau laikė biologijos, geografijos, fizikos, informacinių technologijų. Ir mažiausia – užsienio kalbų (rusų) – 2 ir  vokiečių – 1.

    Kaip visoje šalyje, taip ir mūsų abiturientai gerai išlaikė anglų kalbos egzaminą. Jo neišlaikė tik 0,2 % (0,9 %) kandidatų. Geriausiai sekėsi Rygiškių Jono ir Marijonų gimnazijų  kandidatams. 9 Rygiškių Jono gimnazijos abiturientai gavo aukščiausią įvertinimą – 100 balų,  Marijonų gimnazijoje – 5, Sūduvos – 4. 

    Lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino neišlaikė 10,5 % (šalyje – 10,2 %). Penkių Rygiškių Jono gimnazijos abiturientų žinios įvertintos 100 balų.  Marijonų gimnazijoje – 3. Sūduvos gimnazijoje – 1. Igliaukos Anzelmo Matučio ir Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijose šio  privalomojo egzamino neišlaikė virš 15 proc. abiturientų, Šv. Cecilijos gimnazijoje iš 19 laikiusių – net 8, tai sudaro 42 proc.                         

    Matematikos VBE iš 331 neišlaikė 9 % (šalyje – 9,3 %). Sunkiausiai egzaminas sekėsi Marijampolės profesinio rengimo centro, Liudvinavo Kazio Borutos ir Šv. Cecilijos gimnazijų mokiniams –  neišlaikė nuo 50 % iki 83 %. pasirinkusių. 100 balų įvertinimų 5: 3 Rygiškių Jono ir 2 Sūduvos gimnazijų abiturientai.

    Istorijos VBE iš 273 (367) neišlaikė tik 2 (0,7 %, šalyje – 0,6 %). Geriausiai  sekėsi  Marijonų gimnazijos gimnazistams, sunkiausiai – Profesinio rengimo ir Suaugusiųjų mokymo centrų  abiturientams.  Aukščiausią, 100 balų įvertinimą, gavo 2 Sūduvos  gimnazijos ir 1 Marijonų gimnazijos abiturientai.

    Geografijos VBE laikė 187 abiturientai. Neišlaikė – 3 (1,6 %). Šimtukas 1 – Marijonų gimnazijoje.

    Biologijos VBE išlaikė 93 %, 2 (dviejų) Rygiškių Jono ir 1 (vieno) Marijonų gimnazijų abiturientų žinios įvertintos 100 balų.

    Chemijos egzaminą laikė 47, išlaikė visi; fizikos – 82, neišlaikė 2. Šimtukų nebuvo.

    Užsienio kalbų (rusų ir vokiečių) VBE išlaikė visi  (2 ir 1).                    

    Informacinių technologijų VBE laikė 42. Neišlaikė 2 (4,8 %). Šimtukai 5: Sūduvos  gimnazijoje – 3, Rygiškių Jono gimnazijoje – 2.               

    2015 m. brandos egzaminų sesija praėjo sėkmingai, rezultatai panašūs kaip ir praėjusiais metais. Net 30 savivaldybės kandidatų gavo maksimalų įvertinimą – 100 balų. 16 tokių abiturientų Rygiškių Jono gimnazijoje, 8 – Sūduvos gimnazijoje ir 6 – Marijonų gimnazijoje.

    Šauniausias 2015 m. abiturientas –  Marijonų gimnazijos gimnazistas Ignas Kriaučiūnas. Jis pasirinko maksimumą (šešis) egzaminus ir net penkių (lietuvių kalbos ir literatūros, anglų kalbos, biologijos, geografijos ir istorijos) brandos egzaminų žinios įvertintos  100 balų, chemijos – 99 balais.  Trys savivaldybės gimnazistai iš trijų pasirinktų valstybinių brandos egzaminų gavo 100 balų įvertinimus: tai Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistas Matas Liorentas ir du Sūduvos gimnazijos gimnazistai – Rūta Bielytė bei Vygintas Vytartas. Po 2 šimtukus turi 4 abiturientai, po 1 – 22.

    Valdimantas KVIETKAUSKAS,

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Švietimo, kultūros ir sporto departamento

    Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas

    Tarptautinę dešrainių dieną – du vasariški receptai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Šiandien visame pasaulyje minima Tarptautinė dešrainių diena. Paprastai dešrainiai Lietuvoje vertinami kaip greitas maistas, tačiau iš kokybiškų produktų pagamintas vadinamasis „hot-dogas“, pasak maisto specialistų, – puikus ir kartu žaismingas patiekalas. Tarptautinę dešrainių dieną skonio meistrai siūlo paminėti namuose ir pasigaminti vasarišką šventinį dešrainį.

     „Nors Lietuvą apglėbė mėsainių, populiariai vadinamų burgeriais, mada, šiek tiek sumažinusi susidomėjimą picomis ir kitais greitai paruošiamais valgiais, dešrainis išlieka lengviausiai pasigaminamu patiekalu. Kai kuriose šalyse neribojama kulinarinė fantazija ir dešrainių pagrindinį ingredientą keičia silkė ar grybai. Kodėl gi ne. Svarbiausia nebijoti eksperimentuoti virtuvėje, nes taip gimsta unikalūs patiekalai. Tiesa, kad ir kaip fantazuotume, dešrainio pavadinimas pats sufleruoja, kas turėtų būti pagrindinis žaidėjas“, – šypsosi Algis Kairys, „Daumantų“ pagardų kūrėjas ir skonio meistras.

     Tarptautinės dešrainių dienos proga skonio meistras pateikia du vasariškus receptus, kuriais nustebinsite šeimą ar draugus. Vienam paruošti reikės šiek tiek žarijų ir dūmo, kitam pakaks orkaitės šilumos.  

    Ant žarijų skrudintas dešrainis

    Dešrainiui pagaminti reikės: „hot dog“ tipo bandelės, dešrelės (tai gali būti pieniška, pipirinė, kario, česnakinė ar kt.), 20 g paprikų, šaukšto tarkuoto brandinto sūrio, 3 marinuotų agurkėlių, šaukšto majonezinio padažo su aitriosiomis paprikomis, šaukšto „Daumantų“ lietuviškų garstyčių, šaukšto aštraus saldžiarūgščio skonio kečupo. 

    Skonio meistro A. Kairio teigimu, pirmiausia reikia dešrelę ir bandelę švelniai apskrudinti kepsninėje ant žarijų. Marinuotus agurkėlius ir paprikas smulkiai supjaustyti ir sumaišyti.

    Apskrudintą bandelę įpjaukite išilgai, jos vidų ištepkite kečupu ir majoneziniu padažu su aitriosiomis paprikomis, sudėkite smulkintus agurkėlius ir paprikas, įdėkite dešrelę. Dešrainio viršų padenkite plonu garstyčių sluoksniu, o ant viršaus pabarstykite brandinto sūrio.

    Patiekalą skrudinkite ant žarijų, kol sūris išsilydys. Skonio meistras rekomenduoja dešrainį patiekti su salotų lapais, pomidorais, šviežių daržovių salotomis ar bazilikų lapeliais.

    Orkaitėje užkeptas dešrainis su karamelizuotais svogūnais

    Dešrainiui pagaminti reikės: specialios pailgos bandelės, dešrelės (gali būti pieniška, pipirinė, kario, česnakinė ar kt.), šaukšto tarkuoto brandinto sūrio, 2 marinuotų agurkėlių, žiupsnelio smulkinto kopūsto, vieno nedidelio mėlynojo svogūno, šaukšto lietuviškų garstyčių, „Daumantų“ pomidorų padažo be krakmolo ir konservantų, majonezo „Provansalis“, šaukšto cukraus, šaukšto balzaminio acto.

    Skonio meistro A. Kairio teigimu, pirmiausia galima pasiruošti karamelizuotus svogūnus. Pusžiedžiais supjaustyti svogūnai pakepinami keptuvėje su šlakeliu aliejaus. Svogūnams šiek tiek paskrudus, įberiama cukraus ir įpilama balzaminio acto. Svogūnai kepinami, kol actas išgaruos.

    Tuomet galima ruošti dešrainį. Bandelę įpjaukite išilgai, vidų ištepkite pomidorų padažu, majonezu ir garstyčiomis. Marinuotus agurkėlius (perpjautus išilgai) ir smulkintus kopūstus įdėkite į bandelės vidų, ten pat įterpkite ir keptuvėje paskrudintą dešrelę. Ant jos užberkite anksčiau paruoštų karamelizuotų mėlynųjų svogūnų.

    Dešrainis jau beveik paruoštas. Telieka jo viršų pabarstyti sūriu ir pašauti į orkaitę (~200°C). Kepama apie 4–5min., kol bandelė švelniai paskrus ir išsilydys sūris.

    Festivalyje „Marijampolė Music Park“ karališka muzikinė dovana iš Londono

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Rugpjūčio 21–23 dienomis Marijampolės miesto parkuose ir kiemeliuose skambės antrojo klasikinės ir džiazo muzikos vasaros festivalio „Marijampolė Music Park“ koncertai. Juose gausu puikios profesionalios muzikos, išskirtinių atlikėjų ir ne tik. Žiūrovai galės mėgautis ir poezija, džiazu bei smėlio piešiniais, kurie gims čia ir dabar. Visi renginiai – dovana marijampoliečiams ir visai Lietuvai.

    Festivalio atidarymo koncerte rugpjūčio 21 dieną, 19 val., Marijampolės Poezijos parke pasirodys trimitininkas Bo Fuglsang iš Londono karališkosios filharmonijos: įstabus virtuozas, kurio koncertinės kelionės driekiasi nuo Europos iki Amerikos, nuo Australijos iki Azijos. Lietuvoje trimitininkas viešės pirmą kartą ir festivalio „Marijampolė Music Park“ žiūrovai galės tai išgirsti pirmieji. Kartu su trimitininku iš Londono muzikuos vienas profesionaliausių kamerinės muzikos kolektyvų šalyje – Lietuvos kamerinis orkestras (meno vad. Sergej Krylov), diriguojamas Roberto Šerveniko.

    Dar viena festivalio atidarymo vakaro intriga – Lietuvos operos ir baleto teatro primadona, auksinio balso savininkė Joana Gedmintaitė, kuri žavi savo balso spalvingumu ir nepriekaištinga virtuoziška technika. Koncerte skambės nuostabiausi W. A. Mozarto kūriniai ir ne tik jie.

    Per visą festivalio „Marijampolė Music Park“ savaitgalį žiūrovai išgirs ne tik klasikinę muziką, jie galės mėgautis ir poezija, džiazo muzika, kurią lydės čia pat gimsiantys smėlio piešiniai.

    Šeštadienį, rugpjūčio 22-ąją, festivalis pakvies net į du renginius:

    • 16 val. Kačių kiemelyje vyks muzikos ir poezijos popietė „Moters portretas“, kurioje trys aktyviai kuriančios moterys mėgins savaip atskleisti kūrybiškąjį moters pasaulį. Aktorė Adrija Čepaitė, smuikininkė Agnė Doveikaitė ir pianistė Eglė Kasteckaitė pristatys programą, kurioje skambės eilės apie moters meilę ir gyvenimą, muzikos perlai, sukurti moterų kompozitorių, ir kūriniai, įkvėpti didžiųjų moterų mūzų.
    • Tą patį šeštadienį marijampoliečių laukia įstabus interaktyvus džiazo vakaras, pavadintas „Smėlio džiazu“. 21 val. Vytauto Didžiojo parke, jau nusileidus saulei, skambės jaunatviško ir laureatų vardus pagrindiniuose džiazo konkursuose pelniusio ansamblio „Made in 234“ džiazo improvizacijos bei smėlio menininkės Jurgitos Minderytės smėlio piešiniai, gimstantys čia ir dabar, jūsų akivaizdoje. Piešinius bus galima stebėti vaizdo projekcijoje viso koncerto metu skambant nuostabiausioms džiazo improvizacijoms.

    Rugpjūčio 23 d. šalyje minima Juodojo kaspino ir Baltijos kelio diena. Mums visiems lietuviams – tai vilties, tikėjimo ir vienybės, kurią jaučiame tvirtai susikibę už rankų, diena. Šį vakarą festivalis kviečia pabūti drauge ir pasiklausyti geriausio ir profesonaliausio Lietuvoje a capella stiliumi dainuojančio ansamblio „Jazz Island“ (vad. Artūras Novikas) muzikinių viražų nuo populiariausių klasikinių instrumentinių kūrinių iki džiazo ir lietuviškų šlagerių. Tai muzika, kuri mus nuves į prisiminimus ir svajones.

    Įėjimas į koncertus nemokamas.

    Esant blogam orui, koncertai bus keliami į Marijampolės kultūros centrą, 22 d. 16 val. koncertas – į Marijampolės švietimo centrą.

    Marių gatvės rekonstrukcijos darbai bus paspartinti

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Marių gatvė, šiuo metu vykdant europinės vėžės „Rail Baltica“ statybos darbus, atlieka vieno iš trijų išvažiavimų kitapus geležinkelio Marijampolės mieste vaidmenį. Visiems suprantama, kokia ji šiuo metu svarbi, todėl Marijampolės savivaldybės administracijos prašymu darbus atliekanti įmonė dirbs ir šeštadieniais. Tikėtina, tai paspartins rekonstrukcijos darbus ir rugsėjo pradžioje iš pagrindų rekonstruota gatvė bus atidaryta. Kol vyksta darbai, šioje gatvėje eismas reguliuojamas šviesoforais, todėl vairuotojai sugaišta laiko ir patiria kitų nepatogumų. Esant galimybei, rekomenduojama rinktis kitą kelią.

    Atsiprašome už laikinus sunkumus ir linkime saugaus važinėjimo!

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Paskubėkite atsiimti nemokamai dalinamas kompostavimo dėžes

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

     Nuo praėjusių metų pabaigos Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centre gyventojams nemokamai dalinamos  specialios, bioskaidžiosioms  atliekoms kompostuoti skirtos dėžės. Centras nupirko 14 tūkstančių kompostavimo dėžių,  pagal gyventojų skaičių jas paskirstė apskrities savivaldybėms.

     „Jau išdalinta daugiau nei 12 tūkstančių kompostavimo dėžių, – sakė Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro direktorius Algirdas Bagušinskas. – Pirmiausiai skirtas dėžes išdalinome Vilkaviškio, Šakių savivaldybėse, šioms savivaldybėms  jau nuvežti papildomi dėžių kiekiai. Tačiau Kazlų Rūdos savivaldybės gyventojai kol kas šias dėžes ima nenoriai – iš skirtų beveik 1700 kompostavimo dėžių čia išdalinta tik apie 700.“

     Kompostavimo dėžės yra nupirktos gavus ES struktūrinių fondų paramą, todėl jas išdalinti gyventojams ir pateikti ataskaitą reikės dar šį rudenį.

     UAB Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centras ragina individualių namų valdų savininkus ir sodo sklypų savininkus, dar nesuskubusius pasiimti nemokamai dalinamų dėžių biosklaidžiosioms atliekoms, tai padaryti artimiausiu metu .

     „Gyventojai įsipareigoja, kad  naudodami šias dėžes patys sutvarkys savo bioskaidžiąsias atliekas, patys savo reikmėms sunaudos pasigamintą kompostą, – sakė A. Bagušinkas. – Siekiame, kad atliekų, patenkančių į regioninį sąvartyną, kiekis nuolat mažėtų, todėl ir stengiamės sudaryti sąlygas gyventojams patiems tvarkyti savo atliekas“.  Direktorius priminė, kad šalies Vyriausybė nuo 2016 metų įveda naują ekologinį atliekų tvarkymo mokestį – jau nuo ateinančių metų į šalies biudžetą savivaldybės privalės sumokėti 20 eurų už toną atliekų, kurios pateks į sąvartyną. Vėliau mokestis dar bus kasmet didinamas. Savivaldybės šį mokestį turėtų įskaičiuoti į gyventojų mokamus mokesčius už atliekų tvarkymą.  Todėl yra labai svarbu, kad atliekų kiekiai, o taip pat ir būsimi mokesčiai už atliekų tvarkymą  mažėtų.

    Marijampolėje kompostavimo dėžės dalinamos kiekvieną  darbo dieną Vokiečių g. 10. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio dėžės dalinamos nuo 9 iki 18 valandos,  penktadieniais jos išduodamos nuo 9 iki 16.45,  pietų pertrauka 12 – 12.45 val. 

    Sutarties pasirašymui reikalinga: asmens dokumentas; namų valdos ar/ir sodo sklypo tikslus adresas. 

    Nustatytomis dienomis kompostavimo dėžės  išduodamos:

    • Kalvarijoje – adresu Šilo g. 25, Kušliškių k., Kalvarijos sav., žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelėje (prie uždaryto Kalvarijos sąvartyno) – trečiadieniais nuo 10 iki 17 val.
    • Kazlų Rūdoje – adresu M. Valančiaus g. 17 A, Kazlų Rūda – trečiadieniais nuo 10 iki 17 val.
    • Šakiuose – adresu Sodų g. 15, Šakiai – trečiadieniais nuo 8 iki 17 val. (pietūs nuo 12 iki 12:45 val.).
    • Vilkaviškyje – adresu Šiaurės g. 20, Vilkaviškis – trečiadieniais nuo 8 iki 17 val.

    Marijampolėje sunaikintas dar vienas narkotikų platinimo tinklas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    2015 m. liepos mėnesio pradžioje Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį šešiems marijampoliečiams,  kurie buvo įtariami narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu.

    Minėti asmenys narkotines medžiagas (kanapes) ir psichotropines medžiagas MAM-2201 Marijampolės mieste platindavo jaunimui ir nepilnamečiams. Ikiteisminį tyrimą atliko Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – apskr. VPK) Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus (toliau – KPONTS) pareigūnai, tyrimą kontroliavo Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūra.

    Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą ir įvertinęs surinktus duomenis, pagrindžiančius įtariamųjų nusikalstamą veiklą, visus asmenis pripažino kaltais ir nuteisė. Didžiausia bausmė buvo skirta E. J.,  gim.1985 m. (praeityje jis jau buvo teistas). Teismas jį pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 260 str. 3 d. ir skyrė 10 metų  laisvės atėmimo.

    Kitiems penkiems narkotines ir psichotropines medžiagas platinusiems asmenims pasisekė labiau, kadangi jie ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus, pripažino savo kaltę, nuoširdžiai gailėjosi. Jiems nebuvo paskirtos realios laisvės atėmimo bausmės.

    2015 m. liepos mėn. Marijampolės apskr. VPK KPONTS kartu Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūra baigė dar vieną ikiteisminį tyrimą, kuriame grupė marijampoliečių yra įtariami  narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimu.

    Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2012-12-12, kai Marijampolės apskr. VPK KPONTS pareigūnai, tikrindami turimą operatyvinę informaciją dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti, surinko pakankamai duomenų apie asmenų, užsiimančių narkotinių ir psichotropinių  medžiagų prekyba, nusikalstamą veiklą.

    Atlikto tyrimo metu buvo nustatyta ir sulaikyta vienuolikos asmenų  grupė, platinusi narkotines, psichotropines medžiagas Marijampolės mieste. Taip pat buvo sulaikytas vienas asmuo, iš jų įsigijęs narkotinių medžiagų – kanapių ir psichotropinių medžiagų. Nustatyta, kad nusikalstamai veiklai vadovavo A. S., gimęs 1989 m., gyvenantis Marijampolėje, teistas 2 kartus.

    A.S. padarytoje veikoje nustatyti nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 1 d. požymiai.

    Kiti nusikalstamos veiklos dalyviai – 20-28 metų vaikinai ir vyrai, beveik visi jie – vidurinio, nebaigto vidurinio ar profesinio išsilavinimo, vienas – kolegijos studentas. Dalis asmenų neteisti arba teistumas išnykęs.

    Atlikus tyrimą, Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros nutarimu ikiteisminis tyrimas penkių asmenų atžvilgiu, nesurinkus pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamųjų kaltę dėl nusikalstamos veikos, buvo nutrauktas.

    KPONTS pareigūnai, tirdami nusikalstamas veikas, susijusias su narkotinių psichotropinių medžiagų platinimu, savo veiklą orientuoja į tokių veikų organizatorius, narkotinių medžiagų platintojus, o ne į narkotinių medžiagų vartotojus, kurie jas įsigyja savo reikmėms. Tačiau tokių nusikalstamų veikų išaiškinimui reikalinga užfiksuoti narkotikų platinimo atvejus, todėl, tiriant šių asmenų nusikalstamą veiklą, buvo sulaikytas ir vienas pirkėjas A.B., gim. 1988 m., teistas keturis kartus, kuris įsigijo narkotinių ir psichotropinių medžiagų. Jam pareikštas įtarimas pagal LR BK 259 str.1 d., sulaikymo metu pas jį rasta ir paimta polietileniniai paketėliai (3 vnt.) su kanapių dalimis ir psichotropine medžiaga – sintetiniu kanabinoidu MAM-2201.

    Marijampolės apskr. VPK informacija

    Darbuotojų pritraukimas

    Autorius
    Mūsų savaitė
    -
    5

     

    Ieškant naujo darbuotojo, darbdaviams dažnai kyla klausimai, kaip ir kur surasti tinkamiausią žmogų užimti laisvą poziciją. Šiandieninėje darbo rinkoje siekiant pritraukti talentingiausius darbuotojus vyrauja konkurencija, tad svarbu ne tik gebėti surasti tinkamą darbuotoją, bet ir galėti pasiūlyti tai, ko negali pasiūlyti kitos kompanijos.

    Dešimtajame mūsų straipsnyje apžvelgsime darbuotojų pritraukimo temą, paieškos būdus, kaip surasti tinkamą darbuotoją ir kaip išsiaiškinti, ar jis tinkamas.

    1

    2

    10. dp

    Pirmiausia svarbu įvertinti, koks žmogus turėtų užimti laisvą darbo vietą, kokias konkrečias savybes  asmeniui reikia turėti, ir tik po to pradėti darbuotojo paiešką. Egzistuoja labai daug darbuotojų paieškos būdų, ir kiekviena organizacija turi rinktis, kuris yra tinkamiausias jai. Tuomet už personalo atranką atsakingi darbuotojai turėtų  pasirinkti, kaip ieškos kandidatų. Keletas labiausiai paplitusių darbuotojų paieškos būdų:

    1. Naudojimasis vidiniais organizacijos ištekliais. Pasirenkant šį būdą, leidžiama jau esamiems darbuotojams kilti karjeros laiptais. Kartu tai puikus būdas motyvuoti: žmogus jaučiasi įvertintas, gauna galimybę dar labiau tobulėti naujoje darbo vietoje, įgyti naujos patirties, žinių, įgūdžių, taip pat kyla atlyginimas.
    2. Atranka, naudojantis esamų darbuotojų rekomendacijomis. Įprastai darbuotojai pažįsta laisvai pozicijai tinkamų žmonių, dažniausiai tai būna kolegos iš buvusių darboviečių. Taip pat esami darbuotojai jaučiasi atsakingi prieš darbdavį ir kolektyvą pasiūlydami kandidatą, tad toks darbuotojų paieškos kelias dažnai būna pakankamai patikimas. Toks darbuotojų paieškos būdas tampa vis populiaresnis, darbuotojai už pasiūlytą tinkamą kandidatą gali būti apdovanoti pinigine premija ir taip paskatinti. Tačiau gali būti, jog darbuotojas, nepasirinkus jo siūlyto kandidato, gali nusivilti.
    3. Skelbimai laikraščiuose. Tai paieškos būdas, kurio privalumas, jog pasiekiamas platus žmonių ratas ir pritraukiama daug kandidatų. Tačiau dažnai dauguma pagal skelbimą besikreipiančių žmonių neatitinka visų reikalavimų ir nebūna tinkami užimti laisvą poziciją. Ieškant darbuotojo naudojantis šiuo būdu, itin svarbu suformuluoti aiškius ir konkrečius reikalavimus.
    4. Paieška aukštosiose mokyklose. Kreipiantis į aukštosiose mokyklose esančius karjeros centrus, surandami jauni, veržlūs jaunuoliai, kurie dažniausiai būna labai motyvuoti, norintys siekti karjeros ir tobulėti. Tačiau jie neturi patirties, tad tokius jaunuolius įsidarbinanti įmonė turėtų atsižvelgti į tai, jog reikės skirti daugiau resursų apmokant naują darbuotoją. Taip pat įmonės, bendradarbiaudamos su aukštosiomis mokyklomis, gali priimti studentus atlikti praktiką. Įmonei naudinga, nes dalį laiko nereikia mokėti atlyginimo, studentui suteikiamos reikalingos žinios. Dažnai studentai būna motyvuoti pasilikti dirbti įmonėje, todėl stengiasi kuo greičiau mokytis ir kokybiškai dirbti.
    5. Įdarbinimo agentūrų paslaugos. Dažniausiai į įdarbinimo agentūras kreipiamasi, kai ieškomi ypatingos kvalifikacijos darbuotojai, vidutinio ir aukšto lygio vadovai. Privačios įdarbinimo agentūros gali atlikti kandidatų paiešką ir atranką, organizuoti mokymus. Nors tokios paslaugos kainuoja, tačiau įmonė sutaupo daug laiko, taip pat įdarbinimo agentūros turi sukaupusios didelę patirtį bei duomenų bazes ir taip gali pasiekti daugiau potencialių darbuotojų bei greičiau surasti tinkamą kandidatą
    6. Internetiniai skelbimai. Tai yra darbdaviams patraukli priemonė, kadangi skelbimą yra lengva patalpinti, jį gali pamatyti daug žmonių. Šio būdo trūkumas yra tas, jog, įdėjus skelbimą, toliau darbdavys laukia vildamasis, kad atsiras tinkamas žmogus, t. y. kad tinkamas žmogus suras skelbimą ir kreipsis pagal jį. Yra įprasta, kad į skelbimą atsiliepia nuo 50 iki 200 žmonių. Susitikti su jais ir atrinkti užtrunka daug laiko.
    7. Valstybinių darbo biržų paslaugos. Jomis yra įprasta naudotis, kai ieškomi žemesnės kvalifikacijos darbuotojai. Įmonėms yra finansiškai naudinga įdarbinti žmones per darbo biržą.

    CV atranka.

    Atsirenkant potencialių darbuotojų gyvenimo aprašymus, pirmiausia rekomenduojama nusistatyti keletą (3-4) atmetimo kriterijų pvz.:

    • aukštasis išsilavinimas – ar reikalingas ir jei taip – kokios specialybės;
    • užsienio kalbos – ar būtina kandidatui jas mokėti, jei taip – kokias;
    • patirtis – kokia patirtis yra būtina, kokia svarbi, o galbūt užimamai darbo pozicijai patirties iš viso nereikia, nes darbuotojui tenka nedidelė atsakomybė ir naują žmogų galima greitai apmokyti.

    Svarbiausia griežtai laikytis jūsų pačių nusistatytų kriterijų ir jais vadovaujantis atmesti bent kiek netinkamus. Savaime suprantama, kad CV turi būti tvarkingas ir be klaidų.

    Susitikimas su potencialiu darbuotoju.

    Susitikimo metu turite aiškiai suformuluotą tikslą – išsiaiškinti, ar kandidatas tinkamas į darbo poziciją. Keletas klausimų, padėsiančių atpažinti:

    1. Papasakoti apie save. Nors ir prieštaringai vertinamas klausimas dėl to, kad kandidatas iš karto turi galimybę pristatyti savo stipriąsias puses, tačiau tai puiki pradžia pokalbiui pradėti ir leisti potencialiam darbuotojui pradėti kalbėti.
    2. Ką reikėjo daryti buvusiose darbovietėse. Paprašykite kandidato papasakoti, kaip klostėsi jo darbo savaitė nuo pirmadienio iki penktadienio ir kuo konkrečiau, taip sužinosite, ką kandidatas darė buvusiuose darbuose ir kaip struktūruotai įpratęs dirbti.
    3. Už ką buvo atsakingas buvusiose darbovietėse. Taip pat reikia išsiaiškinti ir atsakomybės pasekmes, kokios buvo motyvacinės priemonės, kokios buvo (jeigu buvo) bausmės. Šiuo klausimu sužinosite, kaip potencialus darbuotojas supranta atsakomybę.
    4. Atlygis. Aktuali tema, ir nerekomenduojama nukelti pokalbio apie atlyginimą tolimesniems susitikimams, nes jei jūsų ir kandidato požiūriai šiuo klausimu kardinaliai skiriasi, tai nėra ko gaišti laiko.
    5. Ko norėtumėte paklausti? Šiuo klausimu pamatysite, kaip kandidatas padarė namų darbus ir pasidomėjo jūsų įmone, tai rodo iniciatyvą ir atsakomybę.

    Tai pagrindiniai klausimai, kurių pagalba galima formuluoti kitus jums aktualius klausimus. Ieškant naujo darbuotojo, yra du sunkumai: surasti tinkamą žmogų ir pasiūlyti tai, dėl ko pasirinktų būtent jūsų įmonę. Susitikimo metu yra svarbu aiškiai iškomunikuoti, ko tikimasi iš žmogaus, užimsiančio siūlomą poziciją, padėti susidaryti kuo aiškesnį vaizdą apie galimą darbą. Šiame etape yra abipusis sprendimas: darbdaviai sprendžia, ar pasiūlyti kandidatui laisvą poziciją, o kandidatas sprendžia, ar tokia darbo vieta atitinka jo lūkesčius ir ar jis norėtų dirbti tokioje kompanijoje, konkrečioje pozicijoje.

    Priėmus naują darbuotoją, prasideda jo mokymas ir socializacija, padedanti įsilieti į kolektyvą, geriau jaustis savo darbo vietoje. Socializacija apima šiuos aspektus:

    • Informavimą apie kasdienę, bendrą tvarką įmonėje;
    • Organizacijos tikslų, teikiamų paslaugų ar produktų pristatymą bei aptarimą, kaip naujas darbuotojas prisidės prie įmonės veiklos, tikslų siekimo;
    • Darbo taisyklių, organizacijos politikos ir darbuotojų naudų detalų aptarimą.

    Siekiant išlaikyti naują darbuotoją, svarbu pasirūpinti jo įsiliejimu į kolektyvą skiriant dėmesio socializacijai, geros atmosferos kūrimui. Darbo pradžioje atsirandantys sutarimai ar nesutarimai su kitais darbuotojais, lūkesčių sutapimai ir nesutapimai turi įtakos darbuotojo pasitenkinimui darbu ir kartu – kiek ilgai bus dirbama toje darbovietėje. Apie darbuotojų išlaikymą skaitykite kitame mūsų straipsnyje.

     Paulius ŠŪMAKARIS

    Straipsnių ciklas parengtas įgyvendinant projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“, finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo.

    Daugiau apie projektą:

    Įgyvendinant iš dalies ES Struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“ sutarties Nr. VP2-2.2-ŪM-02-K-01-008, sukurtas straipsnių ciklas, skirtas verslumo skatinimui. Projektas vykdomas pagal Lietuvos 2007 – 2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 2 prioriteto „Verslo produktyvumo didinimas ir verslo aplinkos gerinimas“ priemonę „Asistentas – 4” ir finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo.

    Projekto vykdytojas: asociacija „Lietuvos mediena“

    logo

     

     

     

     

     

    https://www.cvmarket.lt/

    Darbo pasiūlymų galite rasti:  https://www.indigroup.lt/kandidatams

    „Voveriai 2015“: blaivaus ir aktyvaus poilsio šventė visai šeimai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Praėjusio šeštadienio popietę Voveriuose (Šakių raj.) šurmuliavo jau antrus metus iš eilės organizuojama sporto šventė. Pabūti gamtoje, be alkoholinių gėrimų pasimėgauti geru vasaros oru su šeima ir draugais susirinko gausus būrys vietos gyventojų bei svečių.

    Ir savo jėgas išbandyti, ir draugus bei artimuosius palaikyti, ir pasmalsauti susirinkę žmonės jautėsi tikrai laisvai: kas gulėjo saulės atokaitoje, kas šnekučiavosi su draugais šešėlyje, kas vaikštinėjo, kas pliuškenosi vandenyje, o kas kovojo dėl pergalių. Šiemet sulaukta ne tik itin didelio jaunimo susidomėjimo, dar didesnio dalyvių skaičiaus (renginys sukvietė skirtingų sporto šakų profesionalus, mėgėjus ir neįgaliuosius), bet ir pristatyta daugiau rungčių. Kaip ir pernai, buvo žaidžiamas 3×3 krepšinis, paplūdimio tinklinis, pulas, šaškės, plaukiama baidarėmis, varžomasi galiūnų turnyre. Žiūrovų dėmesį patraukė ir didelio palaikymo sulaukė dvi naujienos: triatlas ir rungtys neįgaliesiems.

    Šventės garbės svečias – olimpinių žaidynių prizininkas, daugkartinis pasaulio ir Europos čempionas Edvinas Krungolcas – pristatė Lietuvoje dar visai naują rungtį – triatlą. Jo teigimu, tai ir eiliniam žmogui prieinamos rungtys iš penkiakovės: šaudymas iš 10 m pneumatiniu pistoletu, plaukimas 100 m x 2 ir bėgimas 1000 m x 2. Voveriuose vyko jau antrasis šių rungčių etapas E. Krungolco taurei laimėti. Pirmasis triatlo etapas vyko 2014 m. birželį Šveicarijoje (Jonavos raj.), o finalas vyks Lampėdžiuose (Kaune). Šioje taiklumo, susikaupimo ir ištvermės reikalaujančioje rungtyje dalyvavo ne tik patyrę jaunieji sportininkai iš Kauno, bet ir keli vietos sporto mėgėjai, panorę išbandyti savo jėgas. Būtent pastarųjų entuziazmą labiausiai ir palaikė E. Krungolcas. Jis siekia, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su šia dinamiška sporto šaka, nes, pasak jo, kuo daugiau dalyvių, tuo didesnė konkurencija, tuo aukštesnis lygis. Buvęs penkiakovininkas džiaugėsi, kaip kompleksiškai ir patogiai išdėstyta sporto bazė Voveriuose.

    Merginų ir vaikinų triatlo rezultatai buvo skaičiuojami atskirai. Pirmąją vietą laimėjo Jonas Beleška. Nuo jo tik truputį atsiliko Aivaras Kazlas. Trečiasis liko Jokūbas Žurauskas.  Iš merginų pirmoji buvo Ieva Želvytė, antroji  Viktorija Marčiulionytė, trečioji – Rugilė Barauskaitė. Žinoma, visi kauniečiai, tačiau specialiais, „Fitsport“ įsteigtais prizais, buvo apdovanoti ir vietos sportininakai: Mindaugas Simokaitis, Mantas Skinkaitis ir Augustas Pūras.

    Neįgaliųjų turnyre Anatolijaus Čiupkovo taurei laimėti dalyvavę Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centro auklėtiniai buvo pirmieji, išbandę šias rungtis ir visi skirtingose nominacijose tapo nugalėtojais, nes didžiausia pergalė – nugalėti save, kaip dar prieš renginį sakė Genė Žilinskienė. Gelgaudiškio “Šaltinio” specialiojo ugdymo centro ugdymo skyriaus vedėja taurę skyrė lydėjusiai kolegei, kūno kultūros mokytojai už akivaizdžius nuopelnus. Arnas Sutkaitis, Lijana Rasalevičiūtė, Eglutė Bačkaitytė, Lukas Zaronskis, Saulena Unguraitytė, Osvaldas Unguraitis,  Tautvydas Girčius buvo apdovanoti specialiais prizais, o medalius jiems užkabino Edvinas Krungolcas, sutikęs pavaduoti renginyje negalėjusį dalyvauti Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidentą A. Čiupkovą. Be abejo, vaikus lydėjusiems tėvams didžiausi prizai – teigiamos jų vaikų emocijos.

    Pernykštė jėgos rungties estafetė buvo patobulinta: pridėtas 100 metrų bėgimas ir statinės nešimas 16 metrų, todėl pergalės tikrai nebuvo lengvos. Paskutinė pasirodžiusi Voverių komanda įnešė daug sąmyšio, kai tiksliai pakartojo pirmosios komandos rezultatą. „Lygiųjų nebūna!“ – nutraukė K. Smirnovas, kilusias audringas diskusijas. Pakartojus padangų vertimą ir vos per 5 dešimtąsias sekundės atsilikus Voverių komandai, Bunikių galiūnai įrodė, kad nuo pernai patobulėjo ir apgynė Kidulių seniūnijos šventėje „Aukšlinės 2015“ laimėtą titulą. Kęstučio Smirnovo taurė vėl iškeliavo į Bunikius, Voverių komanda liko antra, o „Vilkai“ iš Šakių – treti.

    Paplūdimio tinklinio turnyras sSimo nario Mindaugo Basčio taurei laimėti nustebino dalyvių skaičiumi ir užsitęsė gerokai ilgiau, nei buvo planuota. Voverių 2-oji komanda įrodė, kad namuose ir sienos padeda, palikdama komandą „Pasienis“ antroje vietoje, o „Nuogi ant slenksčio“ liko trečioje vietoje.

    Šakių mero Juozo Bertašiaus taurei laimėti skirtas krepšinio 3×3 turnyras taip pat buvo įtemptas. „Vilkai“ pergalingai kaukdami atsiėmė trečiosios vietos medalius ir juokavo, kad labiausiai padėjo raudonos kepurėlės, laimėtos Lukšiuose. Antra, kaip ir tinklinyje, liko komanda „Pasienis“, o pirmąją vietą su įspūdingu trenksmu pelnė komanda „Kepuriniai“. Pats meras renginyje dalyvauti negalėjo, todėl pažadėjo artimiausiu metu taurę nugalėtojams įteikti asmeniškai.

    Šakių bendruomenės pareigūnės A. Mockevičiūtės taurei laimėti skirtas turnyras nustebino įtampa. Nors žaidė ne profesionalai ir ne mąslūs senjorai, tačiau žavūs vaikinai gerokai užtruko prie šaškių lentos. Turnyrą laimėjo Vytenis Vaičiūnas, jam pralaimėjęs, antroje vietoje liko Simanas Žurauskas, o Raimundui Stanislovaičiui teko trečioji vieta.

    Bunikių bendruomenės taurei laimėti pulo turnyre taip pat netrūko įtampos ir emocijų. Nors žaidėjai buvo nusiteikę labai draugiškai, į kamuoliukus ant stalo buvo tiesiog žaibuojama akimis ieškant geresnės pozicijos nusitaikyti. Tautvydui Vaičiūnui atiteko trečioji vieta, Antanas Bauža po labai įtemtos kovos liko antras, o Vytenis Vaičiūnas iškovojo pirmąją vietą. Paklaustas, kas lengviau: šaškės ar pulas, vaikinas nusišypsojo ir patikino, kad pulą žaisti smagiau.

    Kidulių seniūno Mindaugo Mykolaičio taurei laimėti skirtame stalo teniso turnyre dalyvavo itin daug moksleivių. Sporto salėje, atokiai nuo lauke šurmuliuojančios šventės, jie ilgai aiškinosi nugalėtoją. Galiausiai pirmoji vieta pelnytai atsiteko Edgarui Butvilai, antroji – Viktorui Leščevičiui, o trečioji – Dainiui Indrūnui.

    Baidarių turnyre Voverių bendruomenės taurei laimėti, apsivertus vienos kauniečių komandos baidarei ir itin operatyviai sureagavus šalia buvusiems dalyviams, nuotykis sukėlė daugiau juoko nei išgąsčio. Pirmąją vietą užėmė kuklieji Mantas Norvilas ir Vaidas Beržvinskas. Antroje vietoje liko kauniečiai „Trintukai“: Paulius Aleksandravičius ir Jonas Beleška. Trečioje – Valerijus ir Mindaugas.

    Šventėje įdomu buvo tai, tie patys dalyviai/komandos dalyvavo keliose rungtyse. Tikriausiai ir dėl gebėjimų, ir dėl ambicijų. Renginio stebėtojams veiksmą sekti buvo ne itin lengva, nors organizatoriai ir labai stengėsi laikytis dienotvarkės. Rungtys vyko skirtingose erdvėse, o toks strategiškas sportinės bazės išnaudojimas sportininkams išėjo į naudą – jie galėjo labiau susikaupti ir netrukdyti vieni kitiems. Kita vertus, buvo galima pasivaikščioti gražiai sutvarkytoje vietoje, aplink maloniai šurmuliuojant šventei.

    Nauja ir tai, kad organizuojant renginį bendradarbiavo Voverių bendruomenė „Jotija“, Bunikių bendruomenė „Kregždantė“, Kidulių seniūnija, Kidulių bendruomenė „Vinkšnupis“ ir Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centras. Rengėjai teigia didelių rėmėjų neieškoję, minimalų renginio biudžetą finansavę iš bendruomenių lėšų. Už sporto rungtis buvo atsakingi projekto „Kidulių dvaro pirkliai“ dalyviai. Renginį vedė ir koordinavo Ričardas Žilaitis.

    Paklausta, kurioje rungtyje ketina dalyvauti, Bunikių bendruomenės pirmininkė Jolita Beržvinskienė nesutriko. Žavingai nusijuokusi moteris tikino su savo ištikima komanda dalyvavusi lakstymo rungtyje iki renginio pradžios ir akivaizdu, jog laimėjo visų šventės dalyvių naudai. Voverių bendruomenės pirmininkė Elena Pocevičienė taip pat džiaugėsi sėkmingu renginiu ir dideliu jaunimo aktyvumu. Kidulių seniūnas Mindaugas Mykolaitis liko patenkintas tokia puikia proga suburti bendruomenes ir tikina, kad reikia ne tik puoselėti šią tradiciją, bet ir plėsti. Jam pritaria ir Šakių bendruomenės pareigūnė Aušra Mockevičiūtė bei Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centro ugdymo skyriaus vedėja Genė Žilinskienė, kurios viliasi užmegzti tvirtesnius ryšius su bendruomenėmis.

    Monika BŪBLAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Garbės svečiai. Baidarių sporto nugalėtojai. Jėgos rungtis – rąsto nešimas. Jėgos rungtis – tempimas. Jėgos rungtis – bėgimas. Jėgos rungtis – padangos vertimas. Jėgos rungties nugalėtojai. Krepšinis. Krepšinis. Krungolcas Nugalėtojus apdovanoja E. Krungolcas. Šaudymas. Baidarių sporto varžybų akimirka. Vyksta pulo finalas. Rungiasi šaškių varžovai. Rungiasi šaškių varžovai. Šaškių žaidimo nugalėtojai. Šaudymo rungtis su E. Krungolcu. Žaidžia "Šaltinio" vaikai. Žaidžia "Šaltinio" vaikai. "Šaltinio" vaikai – nugalėtojai. PlaukiojaŽaidžia "Šaltinio" vaikai. Vyksta stalo teniso varžybos. Stalo teniso laimėtojai. Tinklinis sulaukė daug dalyvių. Tinklinis sulaukė daug dalyvių. lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    1...252253254...291Puslapis 253 iš 291