„Man gyvenimas – ne tirpstanti žvakė. Tai tarytum stebuklingas deglas, į mano rankas patekęs akimirkai, ir aš stengiuos, kad jis įsiliepsnotų kuo ryškiau pirma, nei perduosiu jį ateinančioms kartoms“.
Į Marijampolę kviečia sąskrydis „Senas motociklas 2015“!
Visus visus istorinių motociklų savininkus ir senovinės technikos mėgėjus „Senų vežimų klubas“, Biržų senovinės technikos klubas „Ekipažas“ ir asociacija „Senasis motociklas“ kviečia 2015 m. liepos 25 dieną į senų istorinių motociklų sąskrydį Marijampolėje!
Visi per daug skubame gyventi ir per mažai sustojame, kad pasidžiaugtume tuo, ką turime… Marijampolė – Sūduvos sostinė – gražus, jaukus ir svetingas miestas, lietuvybės lopšys, išugdęs daugybę didžiavyrių. Ryžtingai žengia į priekį siekdamas, kad čia būtų gera gyventi ir apsilankyti kiekvienam. Įstabūs parkai taip ir kviečia nepraeiti pro šalį, prisėsti ir pasigrožėti vandens, spalvų ir šviesos žaismu. Todėl, mielieji, nuoširdžiai kviečiame visus su šeimos nariais ir draugais atvykti į Sūduvos sostinę Marijampolę. Parodyti tikrai turime daug ką gražaus, todėl sąskrydžio pradžia liepos 24 d. ir atsisveikinsime liepos 26 d.
Renginio informaciją teikia: Ignas (mob. 8 657 75 820), Ina (mob. 8 618 45 540), Aidas (mob. 8 613 79 324)
Renginio programa
2015 liepos 24 d. (penktadienis) nuo 16 val. Jūsų laukiama Marijampolės sav. Dženčialaukos k. Tautkaičių klojimo teatro „Gegnė” kiemelyje.
Lietuvos Respublikos Seimas 2015 metus paskelbė Etnografinių regionų metais, todėl šiam renginiui parinkti Tautkaičių bendruomenės namai, kurie savo veikla atspindi Sūduvos (Suvalkijos) regiono etnografinę dvasią. Jūsų lauks renginio organizatoriai, kurie pakvies įsikurti nakčiai ir kaimiškos vakarienės. Skambant muzikai, laužo šviesoje šnekučiuodami palydėsime saulėlydį, pavaikščiosime po gaivią rasotą žolę, pažvelgsime į žvaigždžių takus, mėnulio pilnatį…
2015 liepos 25 d. (šeštadienis) rytą Jus pažadins nuolatiniai „Gegnės“ klojimo teatro gyventojai Gandrai.
8.30 val. pusryčiauti būsite pakviesi tradicinės kaimiškos Onutės kiaušinienės.
9.00 val. visų sąskrydžio dalyvių registravimas „Gegnės“ kiemelyje.
10.00 val. pasisveikinsime, susipažinsime vieni su kitais ir palinkėsime gero ralio.
„Senas motociklas 2015″ ralio maršrutas: Dženčialaukos k.- Marijampolė- Lūginė-Sasnavos mst.-Dženčialaukos k.
11.00 val. Ralio startas.
Ralio pradžioje savo senoviniais motociklais pasivažinėsime po Marijampolės gatves ir sustosime J. Basanavičiaus aikštėje prie paminklo „Tautai ir Kalbai”. Aikštė papuošta vieninteliu tokiu paminklu Lietuvoje. Ši vieta pasakoja ir primena, kokį ilgą ir sunkų kelią gindama tautiškumą ir savąją kalbą nuėjo lietuvių tauta iki mūsų dienų. Šioje aikštėje sustatysime ekspozicijai senuosius istorinius motociklus miesto gyventojams apžiūrėti ir įvertinti. Mus pasitiks gidas Tomas ir kartu su juo aplankysime įžymiausias Marijampolės vietas.
13.00 val. Ralio startas į Marijampolės karinį miestelį, Vytauto g.72, Marijampolė. Tai unikalus karinis istorinis paveldas, kuriuo imta rūpintis po 1993-ųjų, kai iš Lietuvos buvo išvesta sovietų kariuomenė.
14.00 val. pas Onutę (Dženčialaukos k Tautkaičių klojimo teatras „Gegnė”) prašysimės skanių sočių pietų. Pailsėsime ir atsigaivinsime Onutės gira.
15.00 val. išvykstame į Palaimintojo J. Matulaičio Tėviškę Lūginę. Popiežius Jonas Paulius II 1987-aisiais paskelbė Vyskupą Jurgį Matulaitį Palaimintuoju. Pasigrožėsime Palaimintojo vaikystės ir jaunystės gyvenimo vietomis.
16.00 val. dar kartą atiduosime pagarbą Marijampolės įžymybėmis – Šv. Arkangelo Mykolo mažajai bazilikai, Marijonų vienuolynui, nuostabiam Poezijos parkui.
17.00 val. Marijampolė-Sasnava. Važiuodami iš Marijampolės link Kauno, dešinėje pusėje pamatysime raudonų plytų neogotikinį bokštą. Tai Sasnavos miestelio centre esanti Švč.Mergelės Marijos bažnyčia – vienas puošniausių sakralinių pastatų Užnemunėje. Mus pasitiks Sasnavos parapijos klebonas Arvydas Liepa.
18.00 val. Ralio finišas pas Onutę (Dženčialaukos k Tautkaičių klojimo teatras „Gegnė”)
Vakaro programa:
Vakaro pradžioje vaišinsimės Onutės paruoštais valgiais.
Ralio nominacijos ir nugalėtojai:
- Autentiškiausias motociklas.
- Geriausiai restauruotas motociklas.
- Seniausias motociklas.
- Stilingiausias ekipažas.
- Iš toliausiai sava eiga atvykęs ekipažas.
- Dalyvių simpatija.
- Sąskrydžio rengėjų simpatija.
- Didžiausias nelaimėlis.
- Seniausias motociklistas.
Mielieji, Jums vakaro akcentas – Sasnavos aerodromo parašiutininkų klubo pasirodymas. Visus mūsų šventės dalyvius džiugins akrobatiniai parodomieji skrydžiai, didelio meistriškumo lakūnų pilotažas, lėktuvų atliekamos sudėtingos akrobatinės figūros. Sasnavos aerodromą valdo Marijampolės aeroklubas, kuris vysto profesionalią, sportinę bei mėgėjišką aviacinę veiklą. Pagrindinė kryptis – parašiutų sportas.
Vakaro programoje nepamiršime senų tradicijų. Pagerbsime Jokūbus ir Onutes (kviečiame gausiai dalyvauti ir registruotis).
Vakaro programoje mums gros ir dainuos dzūkų krašto muzikantai. Tai ansamblis „Nemuno vingis” (vadovas Romas Kuncevičius).
2015 liepos 26 dieną (sekmadienis) – Gandrų rytinis pasisveikinimas.
9.00 val. – Onutės atsisveikinimo pusryčiai.
11.00 val. – renginio aptarimas.
12.00 val – iki kitų susitikimų!
Reikalavimai ir informacija dalyviams bei technikai:
Bendras važiavimo atstumas apie 70 km.
Dalyvio startinis mokestis – 30 Eur. Vaikams iki 7 metų dalyvavimas nemokamas. Į šią sumą įeina maitinimas, renginio atributika, suvenyrai, muziejų lankymas, prizinis fondas, palyda, nakvynė – palapinių miestelis. Mus saugos Marijampolės policija. Galimas apgyvendinimas Onutės patalpose, vietų skaičius ribotas (nakvynes kaina vienam asmeniui 5 Eur).
Motociklai privalo būti autentiški, be akivaizdžių perdirbimų. Motociklininkai ir ekipažo nariai privalo dėvėti šalmus ir uždarą avalynę.
Registracija:
Dalyvių registracija tik išankstinė, iki 2015 liepos 20 dienos.
Registruotis: Ignas Plukas tel.: +37065775820, el.p. ignasius@manopastas.lt Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam’o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
Registruojantis, prašome nurodyti: vardą, pavardę, telefono numerį, el. pašto adresą, transporto priemonės markę, modelį, pagaminimo metus ir ekipažo narių skaičių.
Renginio organizatoriai turi teisę leisti dalyvauti renginyje ir kitoms transporto priemonėms. Tai būtina suderinti iš anksto.
Organizatoriai:
Ina Hochleitner tel.: +37061845540, el.p. tvirtasissiulas@inbox.lt Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam’o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
Aidas Gicevičius tel.: +37061379324, el.p. senasmoto@gmail.com Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo Spam’o. Jums reikia įjungti Javaskriptą, kad matytumėte tai
Ignas Plukas tel.: +37065775820, el.p. ignasius@manopastas.lt
Organizatorių informacija
Pasveikinti geriausi 2015-ųjų Marijampolės abiturientai
Liepos 16 d. Marijampolės savivaldybės tarybos posėdžių salėje iškilmingai pasveikinti savivaldybės abiturientai, šių metų pasirinktuose valstybiniuose brandos egzaminuose gavę aukščiausią įvertinimą – vadinamus šimtukus. Maksimalų egzaminų įvertinimą šiemet gavo 30 savivaldybės abiturientų: 16 iš Rygiškių Jono gimnazijos, 8 – iš Sūduvos ir 6 – iš Marijonų gimnazijos. Marijonų gimnazijos mokinys Ignas Kriaučiūnas surinko net penkis šimtukus iš šešių laikytų egzaminų, trys abiturientai – po tris šimtukus, keturi – po du šimtukus. Pernai taip pat 30 Marijampolės savivaldybės abiturientų tam tikrus pasirinktus brandos egzaminus išlaikė maksimaliu balu.
Geriausieji abiturientai tėvų ir mokytojų akivaizdoje apdovanoti mero padėkomis ir atminimo dovanomis. Įvertinimo bei padėkų taip pat sulaukė ir mokinius egzaminams parengę dalykų mokytojai. Savivaldybės dovanas šventinio renginio dalyviams įteikė savivaldybės mero pavaduotojai Irena Lunskienė ir Povilas Isoda. „Jūs baigsite šalies ir užsienio universitetus, įgysite profesijos žinių, bet jūsų vieta liks čia – jūs pakeisite dabartinius politikus ir kursite krašto ateitį“, – sveikindama ir linkėdama sėkmės sakė mero pavaduotoja I. Lunskienė.
Gabiausio Marijampolės jaunimo nepamiršo pasveikinti ir Seimo narys Albinas Mitrulevičius. Jis kiekvienam jaunuoliui įteikė po Lietuvos Respublikos Konstitucijos knygą. Maksimumą – šešis egzaminus – pasirinkusiam ir juos puikiai įveikusiam I. Kriaučiūnui Seimo narys įteikė vardinį laikrodį. Apibūdindama savo mokinį Igno lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Levita Kiverienė tepasakė: „Tokių mokinių pasitaiko nedaug – jis viską panaudojo, ko esu jo mokiusi“.
Iš trijų pasirinktų valstybinių brandos egzaminų 100 balų įvertinimais buvo įvertintas Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistas Matas Liorentas ir du Sūduvos gimnazijos gimnazistai – Rūta Bielytė bei Vygintas Vytartas.
Jau yra tapusi tradicija Marijampolėje suvedus egzaminų rezultatus ir įteikus buvusiems abiturientams brandos atestatus organizuoti geriausiųjų pagerbimo šventę. Renginys pradedamas iškilmingai įnešant šalies ir savivaldybės vėliavas, sugiedant himną. Šiemet šventinę nuotaiką padėjo kurti Sūduvos gimnazijos mokytojos Danutės Klevienės suburtas merginų ansamblis, atlikęs prasmingas dainas apie draugystę ir laiką išsiskirti. Renginio pabaigoje įprastai abiturientai įsiamžina su savivaldybės vadovais ir savo mokytojais bendroje nuotraukoje.
Viešųjų ryšių tarnyba
Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.
Ar sakyti vyrui, jog ne jis biologinis dukters tėvas?
„Su vyru auginame 7 mėnesių dukrelę, kurią abu labai mylime. Su jos gimimu mūsų gyvenimas pasikeitė į gerą pusę. Bet dukrytės biologinis tėtis yra kitas žmogus, su kuriuo tik 2 kartus buvau susitikusi, kai buvome su vyru susipykę. Su kitu vyru tik glamonėjomės, nebuvo jokio lytinio akto, bet, pasirodo, užteko, kad pastočiau… Su vyru tuomet kalbėjome apie galimybę gyventi atskirai, bet po mėnesio sužinojau, kad laukiuosi. Buvome afekto būsenos, nežinojome, ar džiaugtis, ar verkti. Bet gimdyti nusprendžiau, nes maniau, kad tai Dievo siųsta dovana. Galvojau: gal šis kūdikėlis yra vyro, ir taip man buvo lengviau. Vis mąstau, kad reikėtų pasakyti vyrui tiesą, nes anksčiau ar vėliau gali viskas iškilti į viršų.
Dešimt metų negalėjome turėti vaikų, dėl to labai krimtomės, pykdavomės, net kalbėdavome apie skyrybas. Aplinkiniai, ypač iš vyro pusės, pradeda įtarinėti, kad mergaitė į mus nepanaši, nors dar kūdikėlis. Esu priklausoma nuo vyro, labai jį myliu ir bijau pasakyti tiesą. Labai bijau jį prarasti, o jei viską pasakyčiau, jį prarasčiau. Bet mane kamuoja bloga nuojauta, kad jis gali bet kuriuo momentu sužinoti tiesą, pasidaryti DNR. Paskutiniu metu naktimis blogai miegu, griaužiu save iš vidaus, kad vyras augina ne savo vaiką. Kaip man geriau pasielgti šioje netipiškoje situacijoje?“ – klausia Vilija.
Psichologės komentaras
Pirmiausia, skaitant situaciją, norisi kartu su pora pasidžiaugti dėl ilgai lauktos dukters auginimo.
Bet, regis, džiaugsmas yra sąlyginis, pritemdytas abejonių, baimių, nerimo. Taip ilgai gyventi nelabai išeina, kadangi ilgai slepiamas mamos nerimas pasąmoningu būdu persiduoda vaikui, neigiamai atsiliepia santykiams su vyru, kitais artimaisiais. Tai labai brangi kaina, bet tiesos kaina Vilijai atrodo gali dar brangiau kainuoti, tad situacija yra tikrai sudėtinga, kaip toj pasakoj: suksi į kairę – pateksi į žarijų duobę, pasuksi į dešinę – nugarmėsi į bedugnę. Taigi abu keliai yra pavojingi. Viena vertus, jūsų vyras turi teisę žinoti tiesą, kita vertus, neaišku, ar jis nori tą tiesą žinoti. Jei jūsų vyrui nekyla abejonių ir klausimų, tai šitoje situacijoje turbūt labiau reiškia, jog jis pats nesiekia nieko aiškintis ir gilintis apie vaiko gimimą.
Situacijos aprašymas rodo, jog ilgus metus nesulauktas vaikelis bylotų apie vyro nevaisingumą, tai jis ir pats nujaučia, bet gilintis neturi motyvo. Šioje situacijoje jūsų vyras nesigilina į dukters gimimo istoriją todėl, kad mano, jog svarbiau yra ne pradėti, bet mylėti ir užauginti atsiradusią gyvybę.
Situacijos aprašymas rodo, jog ir pati Vilija negali priimti, jog vaikelis gimė po ryšio su kitu žmogumi (manydama, jog tai siųsta Dievo). Jei yra toks stiprus neigimas ir nerimas, Vilijai taipogi patarčiau susitelkti į vaiko užauginimą, džiaugsmą. Jei ateityje kils klausimų, teks vyrui savo abejones išsakyti, tačiau ilgainiui auginamas vaikas tampa toks savas, kad bet kokios abejonės netenka prasmės.
Vilma VĖLYVIENĖ
Psichologė, psichoterapeutė
Kauno g. 60, Marijampolė,
tel. 8 686 59 554,
el.paštas: vilvel@yahoo.com
interneto svetainė: www.velyviene.lt
Redakcijos prierašas. Jei norite, kad psichologė pakomentuotų Jūsų situacijas, atsakytų į rūpimus klausimus, rašykite el.p. redakcija@mususavaite.lt, mususavaite@gmail.com.
Tragiška nelaimė VIA BALTICA kelyje prie Lietuvos-Lenkijos sienos
Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – apskr. VPK) informuoja, kad liepos 16-osios naktį, 01.59 val., gautas pranešimas, kad kelyje VIA BALTICA 88 km prie Trakėnų k. (Kalvarijos sav.) į stovinčią sugedusią Lenkijos LR piliečio autocisterną atsitrenkė Lietuvos piliečio vairuojamas automobilis „Volvo 460“.
Vilnietis sunkvežimio vairuotojas (gimęs 1985 m.) nesužalotas. Keleivio vietoje sėdėjęs 22 metų antrasis vairuotojas žuvo. Taip pat apgadintas lengvais automobilis, kuriuo buvo atvykusi pagalba lenkui remontuoti sunkvežimį.
Eismo įvykio dalyviai blaivūs.
Marijampolės apskr. VPK informacija
Eksporto galimybės
Ne paslaptis, kad eksportas yra tarsi sudėtingas ekonomikos variklis, nuo kurio priklauso ne tik įmonių, bet ir apskritai šalies ūkio plėtra. Būtent eksportas yra bene vienintelė galimybė įmonei, esančiai tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva, įgyti raumenų ir tapti didele.
Devintasis mūsų straipsnis apžvelgia eksporto galimybes Lietuvoje, jo etapus bei svarbą. Straipsnyje pateikti patarimai bei verslininkų patirtis leis jums drąsiau planuoti eksporto plėtrą savo įmonėse.
Pradėdami galvoti apie eksportą, pirmiausia turėtumėte užduoti sau keletą klausimų:
- Ar mano įmonėje eksporto reikia?
Kokie tarptautinio verslo ir/ar eksporto tikslai; ar plėtra į užsienio rinkas yra geriausias būdas siekiamiems tikslams įgyvendinti; ar produktas/paslauga „patikrinti” vietinėje rinkoje; kaip greitai eksportas duos pelno; kokio investicijų atsipirkimo tikimasi iš eksporto?
- Ar užtenka patirties?
Kokius verslo ir prekybos ryšius esate užmezgę; ar vietos pardavėjai produkciją parduoda užsienyje; kas yra pagrindiniai konkurentai užsienio rinkoje, ar buvote ten, kur norite eksportuoti?
- Ar komanda tam pasiruošusi?
Kokie yra eksporto rinkos vartotojų įpročiai ir vartojimas; kokie darbuotojai dirbs; kokia jų kompetencija; kas bus atsakingas už eksporto skyriaus organizavimą; koks įmonės valdymas bei organizacinė struktūra turėtų būti pasirinkta organizuojant užsienio prekybą?
- Ar kam nors „ten“ to reikia?
Kokios yra produkto nematerialiosios teisės; koks jūsų produkto įvaizdis, rekomendacijos, prekės ženklas, patikimumas; kokia būtų produkto rinkodara ir pardavimų kanalai bei kas ją atliks; kaip bus aptarnaujami klientai, teikiama produkcija bei paslaugos; kokia bus jų kaina?
- Ar sugebėsiu?
Kokie gamybos ištekliai bus naudojami; kur bus gaminama; ar eksporto užsakymų vykdymas nesumažins gamybos vidaus rinkai; kokios bus papildomos produkcijos gamybos sąnaudos; koks galėtų būti minimalus užsakymo dydis; kokie dizaino ir įpakavimo pakeitimai reikalingi eksportuojant; kaip bus sprendžiami logistikos klausimai?
- Kiek pinigų galima skirti?
Iš kur bus gauta papildomų lėšų eksportui remti; kokios einamosios išlaidos; kokie kiti planai vietoj sprendimo eksportuoti?
Apsvarstę šiuos klausimus ir tvirtai pasiryžę eksportui už savo miesto ar valstybės ribų, toliau aptarkime galimybes eksportuoti savo gaminamas prekes ar paslaugas.
Pirmajame etape labai svarbu yra įvaizdis ir informacijos pateikimo būdas, kadangi pasiūlymų pirkti galimi klientai sulaukia tikrai nemažai, todėl gerai paruošta bei aiškiai pateikta aktuali informacija yra pirmas žingsnis, kurį turi žengti kiekviena eksportą didinti norinti įmonė. Taip pat reikia nepamiršti, jog bendrauti su potencialiais klientais užsienyje reikalingas aukštos kvalifikacijos darbuotojas, kuris turi ne tik puikiai mokėti reikiamą užsienio kalbą, tačiau ir būti įgudęs derybininkas bei pardavėjas.
Antrajame etape yra daug svarbiau, kaip ta įmonė sugeba pateisinti sudarytą įvaizdį ir patenkinti kliento norus. Užtenka vieną kartą suklysti ir klientas prarastas – Lietuvoje tai, tad reikia dėti visas įmanomas pastangas, kad kliento lūkesčiai būtų pateisinti.
KAS JUMS PADĖS?
Norint tinkamai išanalizuoti ir palyginti keletą rinkų reikia turėti daug specifinės informacijos ir statistinių duomenų. Nemažai naudingos medžiagos galima rasti internete, spausdintuose periodiniuose leidiniuose bei kataloguose, statistikos duomenų bazėse. Pradedantieji eksportuotojai gali taip pat pasinaudoti informacija iš šių šaltinių:
- VšĮ “Versli Lietuva” (www.verslilietuva.lt);
- Lietuvos ambasados (www.urm.lt) užsienio šalyse, Ūkio ministerijos komercijos atašė (www.ukmin.lt) jus dominančiose šalyse;
- Užsienio šalių prekybos rūmai Lietuvoje, užsienio šalių sektorinės asociacijos (neretai savo interneto svetainėse skelbiančios sektorines apžvalgas);
- Taip pat rekomenduotina remtis kitų verslininkų patirtimi, patarimais, kurie gali suteikti naudingos informacijos apie verslo specifiką vienoje ar kitoje rinkoje.
Kalbinome sėkmingai veikiančios uždarosios akcinės bendrovės direktorių ir prašėme pasidalinti nuomone apie eksporto galimybes Lietuvoje.
– Su kokiais iššūkiais susiduria įmonės, norinčios pradėti eksportuoti savo produkciją, ir kaip jiems pasirengti?
– Visiems atrodo, kad šiuos klausimus galima išspręsti savo rankomis. Paprastai manoma, kad eksportuoti yra labai paprasta ir šis procesas nekainuoja. Dažnai nesusimąstoma, jog norint sėkmingai eksportuoti dažniausiai metus, dvejus ar trejus gali tekti dirbti vien tam, kad išvystum realų rezultatą. Šis laiko aspektas yra nuvertinamas. Neįvertinama, kad laikas reikalauja ir išteklių, visų pirma – žmogiškųjų.
– Kiek gali trukti pasirengimas?
– Tai priklauso nuo verslo dydžio. Kalbant apie nedideles eksporto partijas, smulkius užsakymus, pasirengimas trunka trumpiau. Savaime aišku, kad niekas greitai nevyksta. Reikėtų nusiteikti, jog kelerius metus teks dirbti vien tam, kad atsirastų pirmosios eksporto partijos. Jeigu jos yra sėkmingos, galima tikėtis, kad pavyks veiklą plėtoti.
– Kaip atsirinkti tinkamiausias eksporto rinkas?
– Visada geriausia dirbti su turtingiausiomis rinkomis. Jose galima gauti didžiausią kainą, tačiau reikėtų žinoti, kad dauguma verslininkų mąsto taip pat. Todėl turtingiausiose rinkose, tikėtina, susidursite su didžiausia konkurencija. Kartais būna patrauklios tokios rinkos kaip NVS arba Rytų, kur gali būti prieinama kaina. Tačiau čia visada yra didelė politinė rizika. Yra galimybių, kad koks nors eksporto procesas ims ir nutrūks dėl politinės valios. Politinę riziką būtina įvertinti, tačiau tai toli gražu nereiškia, kad neverta bandyti žvelgti į tą rinką.
– Kokios Lietuvos verslo sritys turi daugiausia potencialo eksportui?
– Mes turime vieną tradicinį kozirį – visa, kas yra susiję su žemės ūkio produkcija. Be to, turime gana geras perdirbimo tradicijas. Tradiciškai esame geri medienos specialistai, dėl to vertinami kitose rinkose. Taip pat manau, kad turime neblogą inžinerinės pramonės potencialą. Kalbant apie netradicines sritis, rengiame gana aukšto lygio specialistus – tai visos IT paslaugos. Manau, kad biochemija arba biologijos mokslai Lietuvoje turi daug potencialo.
– Kada ir kaip bendrovė turi suprasti, kad yra pasirengusi eksportuoti?
– Visų pirma, bendrovei viskas turi gerai sektis namų rinkoje. Kai namuose nebelieka plėtros galimybių, ateina metas pradėti rūpintis eksportu. Tai klasikinis atvejis.
Nors Lietuvos eksportas sparčiai juda į priekį ir, palyginti su ikikriziniu laikotarpiu, padidėjo kone dvigubai, iki šiol daugelis šalies įmonių, norinčių pradėti eksportą, susiduria su vienokiomis ar kitokiomis problemomis. Viena jų – tikslinės rinkos parinkimas, nuo kurio priklausys įmonės sėkmė ateityje. Didžiausia pradedančių eksportuotojų daroma klaida – nesugebėjimas susikoncentruoti į vieną rinką. Bandoma iš karto eiti į kelias rinkas, neįvertinus nei darbuotojų tarptautinės prekybos patirties, nei gamybinių ir finansinių įmonės pajėgumų. Natūralu, kad taip blaškomi resursai, dėmesys ir gaunamas priešingas rezultatas, nei buvo tikėtasi.
Paulius ŠŪMAKARIS
Straipsnių ciklas parengtas įgyvendinant projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“, finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo.
Daugiau apie projektą:
Įgyvendinant iš dalies ES Struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“ sutarties Nr. VP2-2.2-ŪM-02-K-01-008, sukurtas straipsnių ciklas, skirtas verslumo skatinimui. Projektas vykdomas pagal Lietuvos 2007 – 2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 2 prioriteto „Verslo produktyvumo didinimas ir verslo aplinkos gerinimas“ priemonę „Asistentas – 4” ir finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo.
P.S. Baltictransline krovinius veža į įvairias Europos šalis!
Projekto vykdytojas: asociacija „Lietuvos mediena“
Nuo pomėgio – link socialinio verslo: jaunimo mainai „Sporto nuotykiai“
„Sporto nuotykiai“ – pačių jaunų žmonių parengtas ir įgyvendintas projektas, kuriame dalyvavo net 40 Europos Sąjungos ir šalių partnerių jaunuolių. Birželio 29–liepos 7 d. vykusio projekto metu dalyvavo Gruzijos, Moldovos, Lenkijos, Italijos ir Lietuvos jaunimas. Veiklas vykdyti buvo nuspręsta „Karaliaus krėslas“ sodyboje, kuri puikiai pritaikyta neformaliojo ir sveikos gyvensenos ugdymo veikloms bei įvairių sportinių užsiėmimų organizavimui.
Projekto „Sporto nuotykiai“ (Sports Adventures) gyvenimo ritmas buvo itin aktyvus: kasdieninės rytinės mankštos, visavertis ir subalansuotas maistas, pačių dalyvių organizuojamos kūrybinės dirbtuvės, paskaitos apie sportą, sveiką gyvenseną, sporto ekspertų dalijimasis patirtimi ir jogos, meditacijos, šiaurietiško ėjimo, savigynos meno bei psichologijos pamokėlės – tai tik dalis aktyvios kasdieninės programos.
Projekto metu dalyviai daug dėmesio skyrė diskusijoms, kaip savo mėgiamą veiklą paversti socialiniu verslu. Dalyviai ugdė savo koordinavimo, skaitmeninio raštingumo, komunikacijos užsienio kalba, verslumo, kūrybiškumo ir kitus įgūdžius, kurie pravers tiek kasdieninėje, tiek ir profesinėje veikloje. Buvo pristatoma, kaip bendrauti su potencialiais rėmėjais ir verslo įmonėmis, kaip organizuoti rinkodaros bei viešųjų ryšių veiklas.Tarptautinės mainų programos dalyviai turėjo galimybę išbandyti savo jėgas dirbant ir savarankiškai, ir komandoje. Italas Yuri demonstravo savo karate įgūdžius, profesionali zumba trenerė Luana visus norinčius mokė šio šokio judesių. Mainų programą vainikavo pačių dalyvių organizuotos „Sportinės žaidynės“, surengtos vietos bendruomenei.
Tarptautinio jaunimo mainų projekto metu buvo spėta aplankyti skirtingus Lietuvos miestus ir juose esančius svarbiausius su sportu susijusius objektus: „Žalgirio areną“ Kaune, „Arvi futbolo areną“ Marijampolėje, sporto muziejų Vilniuje.
Jaunimo mainų projektas „Sports Adventures“ yra iš dalies finansuotas pagal Europos Komisijos programą jaunimui „Erasmus+“.
Joana KALESINSKAITĖ
Projekto rengėjų nuotraukos.
II klasikinės ir džiazo muzikos vasaros festivalis „Marijampolė Music Park“
Rugpjūčio 21 d., penktadienį, 19 val.
Poezijos parkas
KLASIKOS VAKARAS
„Amžinasis Mozart`as“
Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas ir dirigentas S. Krylov)
Solistai – Joana Gedmintaitė (sopranas) ir pirmą kartą Lietuvoje
trimitininkas Bo Fuglsang iš Londono karališkosios fiharmonijos orkestro
Dirigentas Robertas Šervenikas
Programoje – W.A. Mozarto žymiausios arijos ir kūriniai orkestrui
Koncerto partneris – festivalis „Užutrakio vakarai“
Rugpjūčio 22 d., šeštadienį, 16 val.
Kačių kiemelis
POEZIJOS IR MUZIKOS POPIETĖ
„Moters portretas“
Aktorė Adrija Čepaitė
Smuikininkė Agnė Doveikaitė
Pianistė Eglė Kasteckaitė
Programoje – eilės apie moters meilę ir gyvenimą, muzikos perlai, sukurti moterų kompozitorių ir kūriniai, įkvėpti didžiųjų moterų mūzų
Rugpjūčio 22 d., šeštadienį, 21 val.
Vytauto parkas
DŽIAZO NAKTIS
„Smėlio džiazas“
Smėlio piešinių menininkė Jurgita Minderytė
Džiazo muzikos instrumentinis ansamblis „Made in 234“
Karolis Šarkus (saksofonai)
Lukas Smulskis (saksofonai)
Artūras Daunys (klavišiniai)
Nojus Drąsutis (bosas)
Jonas Filmanavičius (būgnai)
Programoje – smėlio piešiniai, gimstantys čia ir dabar, jūsų akivaizdoje, kuriuos bus galima stebėti vaizdo projekcijoje viso koncerto metu skambant įstabiausioms džiazo improvizacijoms
Rugpjūčio 23 d., sekmadienį, 19 val.
Poezijos parkas
KLASIKOS IR DŽIAZO VAKARAS
„A Capella nuo klasikos iki džiazo“
Artūras Novikas ir vokalinis ansamblis „Jazz Island“
Programoje – geriausio ir profesionaliausio Lietuvoje a capella stiliumi dainuojančio ansamblio muzikiniai viražai nuo populiariausių klasikinių instrumentinių kūrinių iki džiazo ir lietuviškų šlagerių
Įėjimas į koncertus nemokamas
Esant blogam orui koncertai bus keliami į Marijampolės kultūros centrą, 22 d. 16 val. koncertas – į Marijampolės švietimo centrą
Ričardas Bachas
„Keistas dalykas: kai jau tvirtai kuo nors patikime, mus užgriūva išbandymai“.
Žydruolė Mankauskaitė-Zenevičienė: kūryba be meilės neįmanoma
Misterija „Perkūno sakmės“, parodyta Kalvarijoje per praėjusias Rasas (Jonines), ne tik nustebino – tiesiog pribloškė jos kūrėjos Žydruolės MANKAUSKAITĖS-ZENEVIČIENĖS kūrybine energija. „Svajojau sukurti miuziklą, – sako Žydruolė, – bet sumanymas „perėjo“ į misteriją“. Dažniausiai naktimis pasireikšdavęs vidinis matymas, kaip viskas turi būti, miegą blokšdavo į šalį ir pareikalaudavo atsiduoti kūrybai. Ir tai – ne pirmas kartas. Kalvarijos kultūros centro folkloro kolektyvo „Diemedis“ vadovė jau seniai pajutusi, kaip likimas žingsnelis po žingsnelio veda prie svarbių permainų, prasmingų darbų. Kiekvienam turbūt būna, jog atsigręžus atgal, į praeitį, postūmius, pamestus kaip ženklus savo dabartinio gyvenimo, veiklos etapui, randa kažkokiame tuomet beveik nereikšmingame įvykyje. Tai, pasakytų fatalistai, kvietimas realizuoti tam, kam jau esi subrendęs. Štai tokie kvietimai Žydruolei jau seniai nėra naujiena: jos kūrybiniame bagaže du romansų spektakliai, keturios misterijos, vaikų ir jaunimo miuziklai „Eglė karalienė žalčių“, „Gyvate, tu gyva“, „Kaip Matijošius proto įgavo“, „Gėris nugalės“, taip pat nuo 2007 m. kiekvienais metais sukuriama po spektaklį G. Zujaus kūrybinėje vasaros stovykloje „Statau operą“ (čia renkasi vaikai iš visos Lietuvos ir net užsienio), sukurta per 150 dainų, muzikos spektakliams, su „Diemedžiu“ įrašytos 3 kompaktinės plokštelės (2013 m. „Diemedis“ gavo aukščiausią įvertinimą – „Aukso paukštės“ nominaciją).
„Perkūno sakmės“: misterija, nepalikusi abejingų
Misterijoje, kuri, kaip minėta, buvo Rasų (Joninių) šventės Kalvarijoje kulminacija, dalyvavo apie 50 žmonių (daugiausiai – „Diemedžio“ nariai). Kaip teigia Žydruolė, pasirengimas misterijai užtruko apie metus (kostiumų, papuošalų, muzikos kūrimas, scenarijaus rašymas, o vėliau – ir repeticijos: su „Diemedžiu“ jau nuo praėjusio spalio ėmė repetuoti (vokalas, šokiai) – iki pat Joninių). Muziką kūrė, kaip minėta, pati reginio sumanytoja: 20 kūrinių skambėjo misterijoje, aranžavo liaudies dainas, tekstai kai kurių dainų baltų religinės bendruomenės „Ramovė“, bet vis tik daugiausiai – pačios autorės kūrybos. Misteriją Žydruolė kūrė „įdarbindama“ ir savo šeimą: dukra – grimuotoja, vyras – scenografas.
Misterija „Perkūno sakmės“ sukurta remiantis senovinėmis baltų tradicijomis. Šis teatralizuotas pasirodymas, kupinas ugnies šokio elementų, sukėlė didžiulį susidomėjimą tarp žiūrovų (joje taip pat dalyvavo šokio ir ugnies studija „Čiutyta“, Sūduvos gimnazijos teatro ir šokio studija bei šokių grupė „Miss-A“). Net ir tos dienos oras, rodos, pakluso Perkūno valiai: prieš apeigas (misteriją) visus nuprausė gausus lietus, o per misteriją išsisklaidė debesys. Ant scenos artistai jautė pakylėjimą, jie ne vaidino – gyveno visame tame, o gera aura apgaubė visus. Viskas misterijoje buvo „sustyguota“ tiesiog sekundžių tikslumu ir kartu – be galo natūraliai.
Kas penkeri metai – po spektaklį su „Diemedžiu“
Žydruolė spektaklius ėmė kurti „suaugusi“ su Kalvarijos „Diemedžiu“. Vadovė neslepia: „Diemedis“ jai – gyvenimo būdas. Kolektyvo gyvavimo penkmečiui pažymėti kartu su Kalvarijos teatru „Titnagas“ sukūrė pirmąjį romansų spektaklį „Ak, ta meilė“. O vėliau tapo tradicija kiekvieną naują kolektyvo penkmetį vainikuoti spektakliu. „Diemedžio“ dešimtmetį palydėjo misterija „Bėgantis laikas“. 15 metų sukaktį vainikavo ypatingas renginys – romansų spektaklis „Nupink vainiką iš svajonių“. Šis spektaklis gimė vėl kaip atsakas į kvietimą, pamėtėtą kaip lemties ženklą, – išaukštinti patį tauriausią jausmą pasaulyje – meilę – to paties pavadinimo kompaktinės plokštelės sukūrimui ir taip pat teatralizuotam pristatymui – kažkada jos mamos padovanotame sąsiuvinėlyje su jaunystėje dainuotomis dainomis. Nors nuo to ženklo iki jo suvokimo, o vėliau ir darbų realizacijos praėjo nemaža laiko, džiaugtis tikrai yra kuo: patirtos, girdėtos, matytos meilės istorijos liko įamžintos dainoje, muzikoje, vadinasi, tapo nepavaldžios nei laikui, nei aplinkybėms – kaip ir pati meilė…
Žydruolė prisimena: tuomet savo mamai padėkojusi, tačiau sąsiuvinėlio turinio nestudijavusi – tiesiog atidėjusi į šoną ir tik gerokai vėliau atsivertusi ir pradėjusi gilintis. Mamos dovanotame sąsiuvinėlyje „Diemedžio“ vadovė rado labai gražių tarpukario laikų romansų, kurie prašyte prašėsi prikeliami naujam gyvenimui. Taigi prikėlė: ėmė dainuoti tuos romansus kartu su „Diemedžiu“, o vėliau mąstyti ir apie kompaktines plokštelės išleidimą, juolab kad prie mamos dovanotų romansų tų nostalgiškų meilės dainų prisidėjo daugiau. Prieš beveik penkmetį kompaktinė plokštelė „Nupink vainiką iš svajonių“ buvo išleista (joje – 10 romansų ir 7 instrumentiniai kūriniai), „Diemedis“ ir jo vadovė teatralizuotą jos pristatymą, į kurio scenarijų sudėjo „Diemedžio“ narių, jų artimųjų, pažįstamų meilės istorijas, tikras, neišgalvotas, alsuojančias gražiausio jausmo jauduliu, žiūrovui tik du kartus parodė – Kalvarijos kultūros centre ir Marijampolės dramos teatre (labai apmaudu, jog toks stiprus renginys nuėjo į praeitį: kaip sako Žydruolė, norint jį atgaivinti, reikėtų viską iš naujo kurti…). Beje, pačios Žydruolės patirtos meilės istorijos scenarijuje nebuvo – jai, kaip pati sako, likimas skyrė pažinti ramią meilę, be dramatiškų išgyvenimų, tačiau besitęsiančią jau daugiau kaip 20 metų, neatsiejamą nuo tiesioginio darbo: liaudies dainos, muzikos…
Gyvenimo leitmotyvas – meilė liaudies kultūrai
Žydruolė Mankauskaitė-Zenevičienė, gimusi ir užaugusi Marijampolėje, susidomėjo liaudies kultūra vos šešiolikos metų būdama. Baigusi tuometinės Marijampolės pedagoginės mokyklos kaimo kapelų meno vadovės ir klubinio darbo organizatorės specialybę, iškart pasinėrė į darbą, skirtą liaudies kultūros puoselėjimui. Beveik dešimt metų dirbo Marijampolės moksleivių kūrybos centre (ten buvo subūrusi vaikų folkloro ansamblį „Ratilėlis“), kartu su Vilniuje gyvenančia seseria Marijampolėje organizavo tarptautinius folkloro festivalius „Oi, žiba žiburužiai“ (deja, dėl valdininkų aplaidumo, abejingumo ir nenoro suprasti, išgirsti šių tikrai nuostabių renginių teko atsisakyti…). Žydruolė, kaip minėta, vadovauja Kalvarijos folkloro ansambliui „Diemedis“, įvairių konkursų laureatui, respublikinių dainų švenčių, tarptautinių folkloro festivalių dalyviui, jau sulaukusiam „pilnametystės“ – 18 metų. Tiek laiko ne tik Kalvarijos kultūros padangę puošia šis folkloro kolektyvas, kurį sudaro 25 įvairaus amžiaus, įvairių specialybių žmonės. Šiandien „Diemedis“ – ne tik renginių Kalvarijos savivaldybėje, bet ir gerokai toliau už jos ribų pažiba: kolektyvas dabar – didelė šeima, kuri dalijasi ir šokiu, ir daina, ir muzika, ir šventėmis, ir džiaugsmais, ir rūpesčiais.
„Diemedis“ – folkloro ir liaudies papročių puoselėtojas (būtent šio kolektyvo iniciatyva išleistas CD „Sūduvos krašto dainos ir muzika“). „Mes orientuojamės į autentišką muziką, etnokultūrą, atkuriame senuosius papročius, tradicijas, dainuojame daugiausia Sūduvos regiono dainas, o mūsų renginiai dažnai būna teatralizuoti, su šiuolaikiniais šou elementais“, – trumpai „Diemedžio“ veiklos pobūdį nusako jo vadovė Žydruolė Mankauskaitė- Zenevičienė. Ir iš tiesų: teatralizuota misterija Kalvarijoje Joninių proga ir prieš keletą metų, ir šiemet, kolektyvo dešimtmečio proga sukurta misterija „Bėgantis laikas“ (yra išleista ir šios misterijos kompaktinė plokštelė) ne vienam mačiusiam paliko neišdildomų įspūdžių…
Tvirta šeima – iš tarnybinio romano
Kompaktinė plokštelė „Nupink vainiką iš svajonių“, kurioje, be prieškario romansų (ir ne tik!), skamba retų instrumentų (pvz., rylos, dūdmaišio) atliekama muzika, – trečioji kolektyvo „Diemedis“ išleista kompaktinė plokštelė. „Diemedis“ Ž. Mankauskaitei – ištisas pasaulis, į kurio veiklą ji, kaip minėta, įtraukusi ir visą savo šeimą: vyras Algis ne tik groja, dainuoja, šoka, bet ir gamina kolektyvui muzikos instrumentus, o dukra Kotryna, baigusi muzikos mokyklą, studentė, baigusi Vilniaus kolegiją, dabar mokosi vėl Vilniuje, mokykloje „Art of Beauty“, bet „Diemedyje“ vis dar griežia smuiku, dainuoja.
Ž. Mankauskaitei natūralu, jog jos šeima yra kartu ne tik namuose, bet ir darbe. Gal tai ir yra ilgametės sėkmingos santuokos receptas? O gal tai ypatinga meilės istorija, kurios net neįtraukė į „Nupink vainiką iš svajonių” pristatymą? „Tai buvo tiesiog tarnybinis romanas“, – šypsosi Žydruolė, mintimis nusikeldama į praeitį, buvusią prieš daugiau nei 20 metų. Ji, jauna specialistė, dirbo direktore Daugų (Alytaus raj.) kultūros namuose, kur diskotekų vedėjas, jaunas vaikinukas, ėmė nedviprasmišką dėmesį jai rodyti. Žydruolė iš pradžių neteikusi tam didelio dėmesio, tačiau vaikinuko būta atkaklaus: ne tik nuoširdžiai mergino, bet ir apgaubė gražiu rūpesčiu, nesavanaudišku atsidavimu. Pora ištvėrė ir išbandymą – Algio tarnybą sovietų armijoje, po kurios atšoko vestuves. Įdomu tai, kad savo vestuvių datą Žydruolė išvydo sapne: ir išties, kai nunešė abu pareiškimus tuoktis, tik rugpjūčio 10 d. tada buvo įmanoma…
Ž. Mankauskaitė- Zenevičienė dėkoja likimui už laimingą tvirtą santuoką. Nors meilė metams bėgant keičiasi (tampa brandesnė, pereina į bendradarbiavimą, supratimą), ji visada išlieka gyvenimo varomąja jėga. „Labai svarbu santuokoje bendri interesai, – sako Žydruolė. – Mane su vyru labai daug kas sieja: bendri pomėgiai, interesai, darbai, gal todėl mūsų bendravimo nepasiglemžia rutina.“ Be to, Zenevičius jungia stiprus pasitikėjimas, kuris jausmus tik taurina.
Pati Žydruolė, kuri savo gyvenimo neįsivaizduoja be kūrybos (ne tik vadovauja „Diemedžiui, groja kone visais muzikos instrumentais, išskyrus armoniką, kuria muziką, rašo scenarijus. Ji taip pat šiuolaikinės jaunimo muzikos festivalio „Mes – pasaulis“ koordinatorė, prodiuserė, kaip minėta, tarptautinio projekto „Statome operą“ stovyklos vadovė ir renginių organizatorė), įsitikinusi, jog jokia kūryba be meilės nėra įmanoma.
Laima GRIGAITYTĖ
Asmeninio albumo, autorės ir Aldonos Katilienės nuotraukos.
Pasikeitė karinio bataliono Marijampolėje vadas
Praėjusį penktadienį, liepos 10-ąją, įvyko iškilminga Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono vado pasikeitimo ceremonija. Iki šiol bataliono vado pareigas ėjusį plk. ltn. Audrių Beinorą pakeitė mjr. Rimvydas Balinskas, iki paskyrimo vadovauti Marijampolės batalionui dirbęs Lietuvos kariuomenės Jungtiniame štabe, vadovavęs vienai misijos Afganistane karių pamainai. Išlydėti senojo ir sutikti naująjį vadą bataliono aikštėje susirinko Marijampolėje veikiančių statutinių organizacijų atstovai, ceremonijoje dalyvavo krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo Logistikos valdybos vadas plk. Sigitas Mundris, Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys.
Pagal seną tradiciją išeinantis vadas perduoda naujajam bataliono kovinę vėliavą, kardą – kario jėgos ir pergalių simbolį. Atsisveikindamas buvęs vadas apeina karinę rikiuotę. Batalione šiuo metu dislokuoti Jungtinių Amerikos Valstijų 173 oro desanto brigados 503 Tiesioginės paramos kuopos kariai. Jie taip pat dalyvavo vadų pasikeitimo rikiuotėje.
Marijampolės savivaldybės vadovas V. Brazys atitarnavusiam bataliono vado pareigose plk. ltn. A. Beinorui įteikė atminimo dovaną linkėdamas sėkmės tolimesnėje tarnyboje kur bebūtų – Lietuvoje ar užsienyje. Jis pasidžiaugė kariuomenės bendradarbiavimu su civiline valdžia ir ypač vietos savivalda. Bataliono kariai noriai dalyvauja valstybinių švenčių minėjimuose, tuo praturtindami miesto gyvenimą. Tarp bataliono ir savivaldybės yra pasirašyta bendradarbiavimo visuomeninio gyvenimo plotmėje sutartis.
Buvusio vado indėlį į Marijampolės batalioną gerai įvertino Jungtinio štabo Logistikos valdybos vadas plk. S. Mundris, jam įteiktas pasižymėjimo ženklas. Nuo šiol plk. ltn. A. Beinorui suteikiamos atsakingos pareigos Lietuvos kariuomenės Jungtiniame štabe.
Viešųjų ryšių tarnyba
Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.
Kviečia „Voveriai 2015“!
Liepos 18 d. Kiduliuose vyks vasaros sporto šventė „Voveriai 2015“, kurią organizuoja Bunikių bendruomenė „Kregždantė“, Kidulių seniūnija, Kidulių bendruomenė „Vinkšnupis“, Voverių bendruomenė „Jotija“, Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centras.
Dalyvauti kviečiami ne tik sporto klubai, kurie treniruoja krepšinį, tinklinį, stalo tenisą, pulą, šaškes, bei jėgos rungtis ar baidarių sportą. Šventės metu bus organizuojama speciali rungtis neįgaliesiems.
Šventės garbės svečias olimpietis Edvinas Krungolcas pristatys savo naują rungtį ir kvies stipriausius išbandyti triatlą (šaudymas iš 10 m pneumatiniu pistoletu, plaukimas 100 m x 2 ir bėgimas 1000 m x 2). Voveriuose vyks antrasis šių rungčių etapas Edvino Krungolco taurei laimėti. Finalas vyks Kaune.
Visi šventės dalyviai bus apdovanoti diplomais. I vietos nugalėtojai – medaliu, diplomu bei atminimo prizais, II ir III vietos nugalėtojai – medaliais bei diplomais.
Renginio vieta: Kidulių seniūnija, Šakių rajonas.
Renginio pradžia: 12.00 val.
Pabaiga: 17.00 val.
Apdovanojimų įteikimas: 17.30 val.
Dalyvio mokestis registruojantiems internetu, mokestį sumokant renginio vietoje.
Mob. tel. nr. pasiteiravimui: 867881400
Kviečiame visus dalyvauti!
Kidulių seniūnas M. Mykolaitis: „Gyventojams reikia ne pompastiškų šventinių kalbų, o tikrų žodžių, tikros patirties ir tikro veiksmo!“
Kidulių (Šakių raj.) seniūnas Mindaugas Mykolaitis kalendoriuje jau ryškiai pažymėjęs liepos 18-ąją, tad jo ir neapleidžia mintys apie būsimą šventę Voveriuose. Pernykštis renginys buvo tikrai vykęs, tačiau jaunatviškas maksimalizmas gena pirmyn ir šiemet siekiama, kad šventė būtų dar turiningesnė ir įdomesnė.
M. Mykolaitis juokiasi, kad sportas ir sveika gyvensena dabar atėjo į madą, todėl atsilikti negalima. Antrus metus iš eilės seniūnijos bendruomenių rengiama sporto šventė – bandymas paversti tokius organizuotus susibūrimus tradicija. Seniūnas įsitikinęs, kad reikia suteikti progą pasirodyti ir tiems, kurie sportuoja rimtai, ir tiems, kurie tik nori išbandyti savo jėgas. „Norisi, kad kiekvieno kiemo geriausieji turėtų progą laimėti seniūnijos geriausiųjų titulą. Gal žingsnis ir mažas, bet vis į priekį,“ – paties įžvelgiamus renginio pliusus dėstė jis. Ir išties, juk tinklinį, krepšinį, stalo tenisą ir pulą jaunimas dažnai renkasi kaip laisvalaikio praleidimo būdą, todėl ne retas turi puikius įgūdžius.
„Šių metų „Aukšlinių“ šventė Kiduliuose parodė, kad turime labai stipraus jaunimo. Tikimės juos pamatyti ir Voveriuose, kur vėl bus organizuojama stipruolių rungtis,“ – prisiminė K. Smirnovo inicijuotą galiūnų estafetę seniūnas Mindaugas Mykolaitis. Nors pats tada akimis sekė chronometrą, negalėjo nepastebėti audringo publikos palaikymo ir dalyvaujančių jaunuolių entuziazmo.
Dar vienu garbės svečiu sutikęs būti olimpietis Edvinas Krungolcas pristatys savo naują rungtį ir kvies ištvermingiausius pabandyti triatlą. Tai – kompleksinė rungtis, susidedanti iš šaudymo (pneumatiniu pistoletu iš 10 m atstumo), plaukimo (100 m. x 2) ir bėgimo (1000 m. x 2). Liepos 18 dieną vyks jau antrasis šių rungčių etapas Edvino Krungolco taurei laimėti. Finalą planuojama organizuoti Kaune.
Seniūnas džiaugiasi ne vien pačiu faktu, kad pavyko į seniūnijos veiklą įtraukti tokį žymų sportininką, bet ir Krungolco, kaip asmenybės, poveikiu bendruomenei. „Žavi tai, kad nepaisant aukštų profesinių pasiekimų, jis taip lengvai su visais bendrauja. Atrodo labai paprastas žmogus. Užsispyrimo siekiant užsibrėžto tikslo iš jo reikėtų pasimokyti kiekvienam,“ – įspūdžiais apie pirmąją pažintį su penkiakovininku, šį pavasarį apsilankiusiu Kidulių pagrindinėje mokykloje, dalinosi M. Mykolaitis.
Dar viena šventės naujiena, gimusi po Kidulių dvaro stogu, – speciali rungtis neįgaliesiems. „Teko pastebėti, kad ir tokie aktyvūs renginiai sudomina negalią turinčius žmones, todėl nesinori jų palikti nuošalyje. Jei bent kiek noro yra, stengsimės jį realizuoti,“ – kalbėjo seniūnas pasakodamas, kad tokia mintis kilo būtent po susitikimo su Anatolijumi Čiupkovu, Lietuvos neįgaliųjų sporto federacijos prezidentu. Plečiant ryšius ir siekiant užmegzti bendradarbiavimą tarp seniūnijų, rungtis neįgaliesiems organizuojama su Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialaus ugdymo centru.
Daugžodžiauti nemėgstantis seniūnas tiki, kad Kidulių seniūnijos gyventojams reikia ne pompastiškų šventinių kalbų, o tikrų žodžių, tikros patirties ir tikro veiksmo. Jis viliasi, kad šventės dalyviai pasinaudos proga ne tik pademonstruoti savo jėgas, bet ir pabendrauti su garbingais šventės svečiais. M. Mykolaitis prisipažįsta, kad visas šitas šventinis šurmulys slepia vieną paprastą norą – kuo daugiau žmonių įtraukti į seniūnijos veiklą. Bendradarbiavimas su žymiais žmonėmis, organizacijomis, įstaigomis ir gretimomis seniūnijomis bei rajono centru – viskas dėl to, kad seniūnijos gyventojai galėtų gyventi aktyvų kultūrinį gyvenimą. Pats seniūnas įsteigė taurę stalo teniso rungtyje. Nors jam rimtesniam sportui laiko ir nelieka, bet prie šio stalo dar galėtų susikauti.
Monika BŪBLAITYTĖ
Iliustruoti įspūdžiai iš S. Nėries tėviškės
Liepos 7-ąją buvau suplanavusi važiuoti į Kauną, į Petrašiūnų kapines. Dažnai ten apsilankau važiuodama maršrutu „Vilnius–Marijampolė“ ir atgal … Žinojau, kad šią dieną pietų metą prie Salomėjos Nėries kapo bus paminėtos poetės 70-osios mirties metinės, taip pat aplankysiu vyro kapelį … Bet atsitiko, kaip atsitiko… Niekaip negalėjau nurimti, kad nespėju laiku išvažiuoti, kad suspėčiau iki numatyto laiko… Ir staiga lyg kas pakuždėjo… važiuoti į poetės gimtinę. Paskambinau pažįstamoms, kad palaikytų man draugiją.
Tad jau gerokai po pietų išsiruošėme į Kiršus. Geru keliu kelionė neprailgo. Pasiekus Alvitą, negalėjau nestabtelėti – juk prie posūkio į poetės gimtinę gražus koplytstulpis, daug pasakantis paminklas … Myli poetę žemiečiai – juk niekas nenuneigs jos begalinio talento. Kaip ir visuomet, turėjau užfiksuoti saulės gražiai apšviestas skulptūras… Tuoj pat pasiekėme ir Kiršus. Mus sutiko besišypsanti sodybos šeimininkė (buvau susitarusi, kad atvažiuosime). Netrukus, kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, į poetės gimtinę sugrįžo jos sūnus Saulius su šeima. Saulius ir Laima Bučai darnoje gyveno 40 metų, užaugino 6 vaikus. Poetės sūnui Sauliui 2007 metais mirus, sodyboje šeimininkauja meninės prigimties ponia Laima su vienu iš sūnų.
Salomėjos (Bučinskaitės-Bučienės) Nėries gimtojoje vietoje yra išlikęs tik raudonų plytų tvartas bei svirnas, didelis sodas, daug medžių. Gaila, bet gimtojo namo išlikę tik pamatai. Šalia tų pamatų yra paminklinis akmuo su užrašu, jog čia gimė Salomėja Nėris. Uždegiau prie jo porą žvakelių… Auga ir diemedis, kurį poetė apdainavo savo kūryboje… Čia pat ir sodas – vaisius tebevedančios obelys, kriaušės… Poetę dar mena taip vadinama „miegančioji“ obelis, kurios viena šaka driekiasi žeme, tarytum prigulusi (ant šios šakos poetė mėgusi prisėsti)…
Norėjosi per pievą nueiti ir iki Širvintos… Gera buvo širdyje pajusti tą dvasią… Pievos, kuriomis vaikščiojo poetė, ta pati apdainuota upelė, vakarėjanti gaiva… O netoliese – ir Kazio Bradūno, Juozo Tysliavos gimtieji namai… Neapsakomas jausmas – verta apsilankyti tose vietose.
Šiandien sodyboje gyvenimas eina sava vaga – mūkia karvės, gargsi žąsys, kurkės prieglobstyje cypsi viščiukai, ančiukai, dūzgia bitelės. Maloniai pabendravusios su šeimininkais, įsigijusios Salomėjos Nėries tėviškės natūralaus bičių medaus, ilgai neužsibuvusios, važiavome namolio, nes šeimininkų dar laukė darbai…
Mes, palydėjusios už Širvintos upelio medžių viršūnių besileidžiančią saulę, mums mojuojantį tą pavakarę vienintelį debesėlį, iš Kiršų vėl pasukome Alvito link su geru jausmu širdyje…
Aldona KATILIENĖ
Autorės nuotraukos.
Lietuvos krepšinio rinktinės treneriai jau tiesia pergalių kelią
Nors iki šių metų Europos krepšinio čempionato starto liko dar daug laiko, vyriausiasis Lietuvos rinktinės treneris Jonas Kazlauskas kartu su savo asistentais ir krepšinio federacijos atstovais jau dėlioja nacionalinės rinktinės maršrutą būsimų pergalių link.
Prieš kelias savaites buvo oficialiai paskelbtas visas rinktinės pasirengimo planas ir draugiškų rungtynių tvarkaraštis. Liepos 20-ąją į pirmąją treniruočių stovyklą Palangoje susirinksiantys geriausi šalies krepšininkai po kiek daugiau nei savaitės sužais ir pirmąsias draugiškas rungtynes pasirengimo cikle Klaipėdoje su Australijos rinktine.
Iš viso lietuviai prieš Europos čempionatą per mėnesį laiko sužais dešimt rungtynių – ketveriomis mažiau nei praėjusią vasarą, kuomet rinktinės pasirengimo planas susilaukė nemažai kritikos ir susirūpinimo dėl žaidėjų nuovargio prieš pasaulio čempionatą.
Vis dėlto pristatydamas vasaros ir rudens planus vyriausiasis rinktinės treneris akcentavo, kad šis Europos čempionatas bus svarbus ne tik dėl galimybės ketvirtąjį kartą istorijoje iškovoti Europos auksą, bet ir dėl kelialapių į Rio de Žaneiro Olimpines žaidynes dalybų. Jam pritarė ir krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis.
„Kova vyks ne tik dėl medalių, bet ir dėl kelialapių į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Todėl šie metai bus svarbūs ne tik krepšiniui, bet ir visai šaliai“, – teigė geriausias visų laikų Lietuvos krepšininkas.
Būtent kova dėl galimybės kitais metais vykti į Olimpines žaidynes ir realūs šansai po dvylikos metų pertraukos vėl užkopti ant aukščiausios Europos čempionato pakylos turėtų vilioti geriausius šalies žaidėjus šią vasarą paaukoti rinktinės stovykloms ir atstovavimui reprezentacinei šalies komandai.
Krepšinio ekspertai sutartinai kalba apie tai, kad jei į rinktinę susirinks visi geriausi šalies žaidėjai ir pavyks išvengti lyderių traumų, jie turi realias galimybes pasidabinti aukščiausios prabos medaliais. „Iš tiesų, jei žiūrėsime į išankstines prognozes, lietuvių galimybės šiame čempionate vertinamos labai aukštai“, – sakė TonyBet lažybų bendrovės bukmekeris Marius Zalensas.
„Mūsiškių šansai iškovoti auksą yra tokie patys, kaip ir Ispanijos rinktinės, o geriau vertinamos tik namuose žaisiančių prancūzų galimybės. Visgi iki čempionato liko dar labai daug laiko ir net neaišku, kurie krepšininkai žais savo rinktinėse, o kurie ne. Toje pačioje Prancūzijos komandoje gali nebūti kai kurių lyderių, jei užsitęstų jų NBA sezonas ir jie norėtų vasarą paskirti poilsiui. Tokiu atvejų mūsiškių šansai dar labiau išaugtų.“
Praėjusį rudenį net be savo pagrindinio atakų organizatoriaus Manto Kalniečio lietuviai sugebėjo užimti ketvirtąją vietą pasaulio čempionate. Šį sezoną dauguma pagrindinių rinktinės žaidėjų dar labiau subrendo ir pradėjo demonstruoti solidžius rezultatus savo klubuose. Tai pirmiausia NBA žaidžiantys Jonas Valančiūnas ir Donatas Motiejūnas, taip pat vis daugiau dėmesio iš stipriausios pasaulio lygos klubų susilaukiantys Mindaugas Kuzminskas ir po traumos jau atsigaunantis Mantas Kalnietis.
NBA naujokų biržoje savo pavardę besitikintis išgirsti vienu kertinių Žalgirio žaidėju tapęs Artūras Gudaitis, už Atlanto vis labiau įsitvirtinantis Domantas Sabonis bei jaunieji šalies čempionų įžaidėjai Lukas Lekavičius ir Vaidas Kariniauskas taip pat turėtų sulaukti savo šanso.
Galutinis rinktinės kandidatų sąrašas paaiškės gegužės pabaigoje-birželio pradžioje. Primename, kad pirmame Europos čempionato etape J. Kazlausko auklėtiniai Rygoje susitiks su Ukrainos, Latvijos, Belgijos, Čekijos ir Estijos rinktinėmis.
Visas Lietuvos rinktinės pasiruošimo 2015 m. Europos krepšinio čempionatui tvarkaraštis:
Treniruočių stovyklos:
2015 m. liepos 20-26 d. Palanga
2015 m. liepos 27 d.-rugpjūčio 4 d. Klaipėda
2015 m. rugpjūčio 5-26 d. Kaunas
2015 m. rugpjūčio 30 d.- rugsėjo 3 d. Kaunas.
Kontrolinės rungtynės:
2015 m. liepos 29 d. (Klaipėda) Lietuva – Australija
2015 m. liepos 31 d. (Šiauliai) Lietuva – Australija
2015 m. rugpjūčio 8 d. (Alytus) Lietuva – Suomija
2015 m. rugpjūčio 12 d. (Kėdainiai) Lietuva – Austrija
2015 m. rugpjūčio 17-19 d. Tarptautinis krepšinio turnyras „Huawei Cup 2015“ (Kaunas)
2015 m. rugpjūčio 17 d. Lietuva – Turkija
2015 m. rugpjūčio 18 d. Lietuva – Makedonija
2015 m. rugpjūčio 19 d. Lietuva – Kroatija
2015 m. rugpjūčio 27-29 d. Tarptautinis krepšinio turnyras „Akropolis-Eurobank“ (Atėnai, Graikija)
2015 m. rugpjūčio 27 d. Lietuva – Turkija
2015 m. rugpjūčio 28 d. Lietuva – Olandija
2015 m. rugpjūčio 29 d. Lietuva – Graikija
2015 m. rugsėjo 5-20 d. 2015 m. Europos vyrų krepšinio čempionatas.
Gamybos optimizavimas
Gamybos įmonių veiklos sėkmę lemia tinkamai gaminami produktai reikiamais kiekiais ir reikiamu laiku.
– Kaip padidinti gamybos apimtis?
– Kaip sumažinti išlaidas?
– Kokiu būdu užtikrinti įmonės veiklos efektyvumą?
– Kokius pažangiausius įrankius galima įdiegti įmonėje optimizuojant jos gamybos procesus?
Į šiuos ir kitus jums rūpimus klausimus atsakysime aštuntajame mūsų straipsnyje apie gamybos optimizavimą įmonėse.
Gamybos optimizavimas – tai „gyvenimo būdas“: apleisti optimizavimo ir tobulinimo procesą ar tikėtis, kad vieną kartą gerai padirbėjus daugiau nereikės – kelias į nesėkmę!
Kaip pagaminti GREITAI, KOKYBIŠKAI ir PIGIAI?
Kiekvienos gamybinės įmonės tikslas – padaryti gamybą maksimaliai efektyvią, sutrumpinti laiką, sumažinti sąnaudas, pakelti kokybę, esant poreikiui greitai perorganizuoti gamybą. Tam, kad šie tikslai būtų pasiekti, reikia atsižvelgti į keletą aspektų:
– Gamybos planavimą;
– Gamybos organizavimą;
– Laiko ir gamybos kaštų skaičiavimą;
– Kokybės kontrolę;
– Gamybos procesų kontrolę;
– Nuolatinį tobulinimą.
Šie aspektai yra ypatingai svarbūs norint užtikrinti įmonės gamybos optimizavimą. Tačiau tai nėra lengvas darbas, todėl šiais laikais yra siūloma taikyti du pagrindinius pažangiausius įrankius, kurie padės pasiekti jūsų tikslus:
- „LEAN” metodika;
- „TOC” (Apribojimų teorija).
Įmonėje įdiegus bet kurį iš šių įrankių, vyksta gamybinės veiklos organizavimo vertinimas, analizė ar jos perorganizavimas. Tokių projektų metu vyksta radikalūs pokyčiai, leidžiantys įmonei pereiti į naują lygmenį, bei:
– Mažina įmonės savikainą (tiek plačiąją, tiek siaurąją prasme);
– Užtikrina tolygų procesų veikimą ir mažina užsakymo vykdymo laiką;
– Mažina reguliavimo nesilaikymo riziką;
– Padeda sekti kliento reikalavimus proceso etapuose;
– Užtikrina veiklos kokybę;
– Užtikrina darbuotojų moralę ir atsakomybę.
Išspauskite iš gamybos daugiau!
Šiuo metu Lietuvos įmonėse vis sparčiau vystoma ir standartizuojama LEAN metodika. Kas tai yra?
LEAN – kokybės valdymo sistema sutinkama pažangiose gamybos, paslaugų, viešojo sektoriaus ar sveikatos priežiūros organizacijose. Jos tikslas yra naudojant kuo mažiau resursų užtikrinti nuolatinį tobulėjimą ir didinti savo konkurencinį pranašumą.
LEAN sistema išskiria du pagrindinius elementus, didinančius efektyvumą: organizacijos kultūrą ir įrankius. Kultūriniu požiūriu organizacija turi suprasti tobulėjimo galimybes ir jų drąsiai siekti, nebijoti kalbėti apie esamas problemas. Bendradarbiavimas, dalijimasis patirtimi įmonės viduje ir už jos ribų yra vienas svarbiausių metodo principų. Tokiu būdu – bendromis jėgomis – darbuotojai gali rasti efektyviausius sprendimus ir juos įdiegti kitų veikloje, t.y. standartizuoti tam tikrus procesus. Tuomet darbus tampa lengviau įgyvendinti bei planuoti, sumažėja nereikalingų procesų, kurie didina gaminio kainą.
Trumpai tariant, LEAN metodas – tai sisteminis būdas procesams optimizuoti, kuris remiasi principu, kad bet kokiame darbe yra padaroma vertės nekuriančių žingsnių, vadinamų proceso “šiukšlėmis”, kurias reikia pašalinti.
Įmonėse egzistuoja septyni “šiukšlių” tipai:
- Taisymas/koregavimas;
- Produkcijos perteklius;
- Nereikalingas darbas;
- Nereikalingas daiktų judėjimas;
- Nereikalingas žmonių ir įrangos judėjimas;
- Nereikalingas inventorius;
- Laukimas/prastovos.
Antrasis pažangus metodas, kuris padės užtikrinti įmonės gamybos optimizavimą – TOC (Apribojimų teorija).
TOC – pagrindinė mintis – kad įmonės ar padalinio veiklą paprastai trikdo vos keletas esminių kliūčių (apribojimų), kurias pašalinus ar sutvarkius, veiklos rezultatyvumas žymiai pagerėja. Apribojimų teorija teigia, kad organizacijos iškeltas tikslas yra stabdomas mažiausiai vieno iš ribojančių procesų, todėl tik didinant šio proceso pralaidumą, įmanoma pagerinti bendrą pralaidumą. Kitaip tariant – „grandinė yra tiek stipri – kiek stipri jos silpniausia jungtis“ – jei įmonėje vienas iš gamybos procesų vyksta lėtai, tai nesvarbu, kiek stiprūs ir tobuli kiti gamybos procesai – visa gamyba dirba tokiu greičiu – kokiu dirba lėčiausia jos dalis.
Tobulinimo procesas susiveda į penkis žingsnius:
- Identifikuoti apribojimą kuris riboja tikslo pasiekimo galimybes;
- Nuspręsti, kaip išnaudoti/pašalinti kliūtį;
- Visus kitus procesus pakeisti taip, kad jie palaikytų sprendimą, suderinti su pokyčiu visos likusios įmonės veiklą;
- Padidinti pralaidumą, pvz., padidinti atitinkamo proceso gamybos našumą, žaliavų pirkimo apimtis;
- Jei įvykdyti žingsniai davė rezultatą, grįžti į pirmą žingsnį. Pastovumas neturi tapti dar vienu apribojimu.
Šie penki žingsniai turi būti taikomi, šalinant organizacijos kliūtis bendrai, tačiau kaip ir daugeliu kitų atvejų, jie pritaikomi ir hierarchiškai: kiekvienas įmonės padalinys savo veiklą gali ir turi gerinti tokiais pat metodais.
Organizacija ar padalinys gali turėti daug problemų, tačiau pagal apribojimų teoriją, apribojimas – tai tiktai ta problema, kuri trukdo pasiekti iškeltą tikslą (kitaip tariant – problema, ribojanti pralaidumą).
Pasak vieno žinomiausių ir jau gyva verslo legenda tapusio amerikiečio Warreno Buffetto, – „svarbiausia taisyklė versle – niekada neprarask pinigų. Antra taisyklė – niekada nepamiršk pirmosios taisyklės.“ Tad naudokimės šių laikų pažangiausiais metodais, optimizuokime savo darbą ir dalinkimės savo verslo sėkme su kolegomis.
Paulius ŠŪMAKARIS
Straipsnių ciklas parengtas įgyvendinant projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“, finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo.
Daugiau apie projektą:
Įgyvendinant iš dalies ES Struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“ sutarties Nr. VP2-2.2-ŪM-02-K-01-008, sukurtas straipsnių ciklas, skirtas verslumo skatinimui. Projektas vykdomas pagal Lietuvos 2007 – 2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 2 prioriteto „Verslo produktyvumo didinimas ir verslo aplinkos gerinimas“ priemonę „Asistentas – 4” ir finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo.
Projekto vykdytojas: asociacija „Lietuvos mediena“ 
Ar gali užsienietis būti Lietuvos politinės partijos nariu?
Klausimas:
Mano vyras yra Jungtinės Karalystės pilietis, 8 metus gyvena Lietuvoje, moka lietuvių kalbą, domisi politinėmis aktualijomis. Ar jis gali tapti Lietuvos politinės partijos nariu?
Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis
Europos Sąjungos valstybių piliečiai, nuolat ir teisėtai Lietuvoje gyvenantys ne mažiau kaip 5 metus, gali tapti mūsų šalies politinių partijų nariai. Tokia galimybė atsirado nuo 2015 m. sausio 1 d., kai įsigaliojo Politinių partijų įstatymo pakeitimai, įteisinantys ES šalių piliečių narystę Lietuvos politinėse partijose.
Lietuvoje gyvenantys kitų ES šalių piliečiai, pildydami stojimo į konkrečią partiją dokumentus, turi pateikti ir leidimą nuolat gyventi Lietuvoje, įrodantį, kad mūsų šalyje asmuo gyvena ne mažiau kaip 5 metus.
Tačiau ES šalių piliečiai Lietuvoje negali būti politinių partijų steigėjais.
Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad trečiųjų valstybių (ne ES šalių) piliečiai negali būti Lietuvos politinių partijų nariais.
Šios Teisingumo ministerijos inicijuotos įstatymo pataisos dėl ES piliečių narystės buvo priimtos, nes anksčiau galioję Lietuvos teisės aktai prieštaravo Europos Sąjungos teisei.
Norėčiau priminti, kad pagal Lietuvos įstatymus ES piliečiams, kurie nuolat gyvena Lietuvoje, suteikiama teisė būti kandidatais vietos savivaldos ir Europos Parlamento rinkimuose.
Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.
Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk
Kaip marijampoliečiai minėjo Valstybės dieną
Mindaugo karūnavimo šventė nėra tiesiogiai susijusi su Marijampolės kraštu, bet jo gyventojams, XIX a. pabaigos–XX a. pradžios Tautinio atgimimo žemės vaikams, brangi ir minėtina. Nors dieną alino karštis, Marijampolės centrinėje aikštėje vyko iškilminga karinė rikiuotė, Mažojoje bazilikoje vidurdienį melstasi už Tėvynę, o vakare jaunimo organizacija „Marijampoliečiai“ visus suvienijo į didelį būrį aplink paminklą „Tautai ir Kalbai“, kur atvykusieji sugiedojo ir „Tautišką giesmę“. Šventinį vakarą Marijampolės jaunimas leido Poezijos parke, kur koncertavo jaunimo grupės.
Šventinė diena prasidėjo J. Basanavičiaus aikštėje „Laisvės ir laimės“ varpo šventiniais dūžiais bei iškilminga statutinių organizacijų rikiuote, kurioje dalyvavo Lietuvos kariuomenės Sausumos pajėgų Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono kariai kartu su NATO sąjungininkų iš JAV atstovais, šiuo metu čia vykdančiais tarptautinę misiją, Marijampolės apskrities policijos komisariato ir Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai. Į aikštę rikiuotės dalyvius atlydėjo Marijampolės kultūros centro pučiamųjų orkestras, vadovaujamas Audriaus Pučinsko. Nepabūgusius karščio marijampoliečius pasveikino Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys. Istorijos mokytoja Vaida Pituškienė trumpu pranešimu priminė Liepos 6-osios istorines ištakas ir reikšmę tolimesniam Lietuvos valstybingumo vystymuisi. Savivaldybės mero padėkos įteiktos keliems Lietuvos atsargos karininkų sąjungos nariams, policijos pareigūnams. Meras padėka atsidėkojo LDK Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono vadui plk. ltn. Audriui Beinorui už paramą ir bendradarbiavimą vienijant karius ir miesto bendruomenę. Iškilmingai gėlių puokštės išneštos ir padėtos prie Lietuvos prezidento Kazio Griniaus paminklo Mondžgirėje (Kazlų Rūdos sav.), ant karių savanorių kapų senosiose Marijampolės kapinėse, prie paminklo „Tautai ir Kalbai“.
Šventinį vakarą visus Marijampolės centran subūrė jaunimo akcija „Pasveikink Lietuvą“, kurios metu pasirodė muzikuojantis jaunimas, čia pat buvo galima pasidaryti trispalvę tatuiruotę. Jaunimo koncertas peraugo į „Tautiškos giesmės“ giedojimą, į tą unikalią tradiciją, kai lietuviai visame pasaulyje vienu metu sugieda savo valstybės Lietuvos himną. Po himno tūlas, tautiniu kostiumu pasipuošęs, dar neskubėjo namo, o traukė pamėgtas liaudies dainas. Jaunimas tuo tarpu persikėlė į įvairiaspalvių šviesų nutviekstą Poezijos parką, kur muzika skambėjo iki vėlumos.
Viešųjų ryšių tarnyba
Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.
Parašiutų sporto varžybose rungėsi veteranai-senjorai
Praėjusį šeštadienį, liepos 4 d., Sasnavos aerodrome (Marijampolės sav.) vyko III-osios Lietuvos parašiutų sporto veteranų-senjorų varžybos, kurias organizavo Marijampolės aeroklubas ir Lietuvos parašiutų sporto federacija.
Pasak Marijampolės aeroklubo, vienintelio Lietuvoje organizuojančio tokio pobūdžio parašiutų sporto varžybas, vadovo ir varžybų direktoriaus Alvydo Danilaičio, tokių varžybų tikslas – suburti nusipelniusius parašiutų sportui žmones, buvusius sportininkus, populiarinti ir vystyti parašiutų sportą Lietuvoje, siekti parašiutininkų pasidalinimo patirtimi ir informacija, skleisti Lietuvos parašiutų sporto istoriją tarp jaunimo.
Pagal varžybų nuostatus, veteranas-senjoras – ne jaunesnis(-ė) kaip 45 metų amžiaus parašiutininkas(-ė), kuris(-i) turi ne mažiau kaip 500 sportinių šuolių parašiutu, sistemingai ir aktyviai parašiutu nešokinėja daugiau nei 3 metus.
III-osiose parašiutų sporto veteranų-senjorų varžybose 10 dalyvių iš visos Lietuvos (Leonidas Teriajevas, Rimantas Morkūnas, Albinas Marčiukaitis, Algimantas Gruzdys, Eimantas Kaminskas, Arūnas Žitkus, Juozas Arčikauskas, Jaunius Plikaitis, Rimantas Žitkus ir Gintautas Butkevičius) rungėsi dviejose rungtyse. Individualaus šuolio parašiutu tikslaus nusileidimo rungtyje, susidėjusioje iš 3 šuolių, nugalėtoju pripažintas Jaunius Plikaitis, surinkęs mažiausią sumarinį rezultatą. II vietą laimėjo Algimantas Gruzdys, III – Arūnas Žitkus. Antžeminėje kojos statymo tikslumui rungtyje (treniruoklyje imituojamas šuolis į padėtą elektroninę prisilietimo fiksavimo sistemą) po 5 bandomųjų ir 5 įskaitinių šuolių mažiausią sumarinį rezultatą pasiekė Gintautas Butkevičius, kuris ir tapo rungties nugalėtoju. II vieta pripažinta Rimantui Žitkui, III – Juozui Arčikauskui. Rungčių nugalėtojai ir prizininkai buvo apdovanoti medaliais, diplomais ir dovanėlėmis. Buvo pagerbtas ir apdovanotas vyriausias varžybų dalyvis 70 m. amžiaus Algimantas Gruzdys, sukaupęs per 4000 šuolių bagažą. „Smagu, kad mūsų sportininkai veteranai-senjorai nepraranda entuziazmo, meistriškumo ir po pertraukos sugrįžę į parašiutų sportą parodė gerus rezultatus“, – apžvelgė varžybas A. Danilaitis.
Varžybas vainikavo „trečioji rungtis“ – vakaronė, kurioje bendravimo malonumu dalijosi ir jaunieji parašiutininkai, ir veteranai-senjorai.
Laima GRIGAITYTĖ
Albino Marčiukaičio ir Justino Čipkaus nuotraukos.
Sasnavos aerodrome – projekto „Sugrąžinkime Lietuvai sparnus!“ dalyviai
Praėjusį šeštadienį Sasnavos aerodromą (Marijampolės sav.) aplankė devynių lėktuvų būrys, kurių pilotai – asociacijos „ANBO eskadrilė“ nariai, organizuoto skrydžio aplink Lietuvą dalyviai, atvyko čia įsikūrusį Marijampolės aeroklubą supažindinti su vykdomu projektu „Sugrąžinkime Lietuvai sparnus!“
Asociacijos ir projekto vadovas Arvydas Šabrinskas apie projekto tikslus sakė: „Nešam gerą žinią apie tarpukario aviacijos konstruktorių Antaną Gustaitį, kuris tarpukaryje sukonstravo 9 lėktuvus ANBO. Mūsų projekto tikslas – atgaivinti šlovingą Lietuvos tarpukario aviacijos istoriją“.
Mintis įgyvendinti tokį ambicingą projektą kilo prieš dvejus metus. Kaune, Aleksoto aerodrome, lakūnams šnekučiuojantis apie ateities lėktuvus, kalba nukrypo ir į ne tokią jau tolimą praeitį: generolo Antano Gustaičio laikus, garsaus aviatoriaus-konstruktoriaus sukurtų lėktuvų seriją ANBO (šifruojame: „Antanas nori būti ore“). „O kodėl neatkūrus ANBO?“ – tuomet spontaniškai kilusi mintis jau po pusmečio ėmė materizuotis. Kaunietis lakūnas Arvydas Šabrinskas ėmė įkalbinėti prieniškį lėktuvų konstruktorių Rolandą Kalinauską įgyvendinti šią mintį, įkūrė asociaciją „ANBO eskadrilė“, ir idėja įgavo pagreitį. Lėktuvo atkūrimui buvo pasirinktas modelis ANBO II. Šiuo metu, kaip teigė R. Kalinauskas, apie 60–70 proc. darbų jau padaryta (Skirmantas Liutkus gamina sparnus, Šarūnas Malinauskas – variklį, o R. Kalinauskas atlieka visus kitus darbus). Jau įsibėgėjus darbams ir matant viziją, lakūnai susimąstė, kas bus, kai ANBO pakils į orą. „Negi skraidysime apsirengę treningais ar džinsais?“ – toks retorinis klausimas lėmė pasidomėti to metu lakūnų uniformomis ir pasisiūdinti jas (R. Kalinauskas ir A. Šabrinskas į Sasnavos aerodromą atskrido jau pasipuošę 1926 ir 1931 m. lakūnų uniformomis).
„ANBO eskadrilė“ vienija 11 narių – aviacijos entuziastų, susibūrusių atstatyti Antano Gustaičio sukonstruotus lėktuvus ANBO, padėti tiems, kurie rūpinasi Lietuvos tarpukario aviacijos paveldu, organizuoti renginius, panaudojant savadarbę ir atkurtą senovinę aviaciją.
„Mūsų savaitės“ informacija
Albino Marčiukaičio nuotraukos.
Markas Aurelijus
„Įsigilink į save: ten slypi gėrio šaltinis, ir jis niekada neišseks, jeigu tu nuolatos skverbsiesi gilyn.“
Aivaras Citronas: „Lietuva buvo išLIETa vasarą, per Rasas!“, arba kitoks požiūris į mūsų šalies istoriją
Lietuvos istorija itin sudėtinga – ne vienas pasakytų. To priežastis labai paprasta – per mažai čia, mūsų šalyje, turime faktų, kurie leistų mums labiau pažinti savo šaknis, suvokti, kodėl esame tokie, kokie esame, ir apskritai – kas mes esame.
Aivaras CITRONAS, žinomas netradiciniu požiūriu į Lietuvos istoriją, – šiandien „Mūsų savaitės“ svečias. Beje, šis žmogus neturi istoriko diplomo, nors istorija – jo aistra nuo ketverių metų. Augęs Žemaitijoje, turėjęs nepaprastai dvasingus senelius, nuo pat mažumės buvo „maitinamas“ pasakojimais apie praeitį, lietuvių mitologiją, kurie labai skyrėsi nuo mokykloje dėstomos istorijos. „Tiesiog nesupratau, ką ten dėsto“, – sako A. Citronas. Baigęs vidurinę mokyklą, vis dėlto istorijos nepasirinko savo studijų objektu: mat, kaip teigia pats, istorija – politikos tarnaitė, tad ją pasirinkdamas, turi pasirinkti ir tarnystę. Aivaras – diplomuotas informacinių technologijų specialistas, beje, šį dalyką dėstęs ir viename iš Londono universitetų. Savo laisvalaikį jis praleisdavo Britų bibliotekoje, vienoje iš trijų turtingiausių pasaulio bibliotekų. Ten jis gana sėkmingai dokumentais, senais rašytiniais šaltiniais galėjo patvirtinti tai, kai žodiniu pavidalu yra atsinešęs nuo pat vaikystės. Jo tyrinėjimo fragmentai yra ir interneto tinklapyje www.lietuvos.org.
– Liepos 6-oji, Mindaugo karūnavimo diena, Vasario 16 – oji, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena… Plakatai, lozungai, patriotinės kalbos, apskritai visa paradinė šių dienų pusė tapo sustabarėjusiu reikalu, neturinčiu nieko bendra su tikru patriotiškumu, gyvybę palaikančiu toje pačioje kasdienybėje. Ką Tau sako žodžiai „Lietuvos nepriklausomybė“?
– Pavyzdžiui, Vasario 16-oji – data, kuri Lietuvai ypatinga dvejopai. Pirma – tai susieta su Lietuvos krikštu, kada 1386 m. vasario 16 d. Jogaila vedė Jadvygą, ir didžioji kunigaikščių dalis pasikrikštija Krokuvoje, Lietuvos DK sujungiama su Lenkijos karalyste. Tuomet tradicinis sarmatiškas (apie Sarmatiją – šiek tiek vėliau. – Aut. past) tikėjimas iškeičiamas į netradicinį katalikišką. Antra – Vasario 16-oji man primena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečių pasiaukojimą ir tikėjimą laisve, nepriklausomybe, idealus, jų kovas ir sukilimus 1831, 1863 metais, kurių dėka mes turime šiandieninę Lietuvą. Kovojantys už laisvę dažniausiai būna kenčiantys nepriteklių, persekiojami idealistai, tačiau savo tikėjimo, tvirtumo, nepalaužiamos valios dėka pasiekiantys tikslą – pergalę, kuria dažniausiai pasinaudoja… prisitaikėliai, veidmainiai, dvasios elgetos, tiesiog eiliniai menkystos. Vėliau šis prisitaikėlių sluoksnis tampa arogantiškais politikais, prezidentais ir didžiąją nuopelnų dalį prisiskiria sau arba sukuria mitą -pasaką apie vieną asmenybę, kurios dėka ši pergalė ir buvo pasiekta. Kaip pavyzdį galima paminėti „pamirštą“ Basanavičiaus ir išaukštintą Smetonos asmenybes. Bet plačiau ta tema nekalbėsiu, tik paminėsiu, jog 1918 metais A. Smetona, apsilankęs Vokietijoje ir iš jos vyriausybės gavęs 100 mln. markių, pamiršta Mažosios Lietuvos prisijungimo faktą prie Didžiosios Lietuvos, o Basanavičius pasitraukia iš aktyvios politinės veiklos… Suprantama, kad bet kuri pergalė yra pasiekiama tik visų, taip vadinamų paprastų piliečių, pastangų dėka ir nepriklausomybė išlaikoma tik jų dėka. Kada politikai prarandą šį pasitikėjimą, valstybė praranda nepriklausomybę. Tad Lietuva yra nepriklausoma tol, kol politikas yra tarnautojas, o valdininkas – eilinis pilietis.
Visgi plačiąja prasme nepriklausomybės nėra. Mes visi priklausome: kas nuo gamtos, kas nuo religijos, kas nuo pinigų, kas nuo tėvų, kas nuo žmonos ar vyro, kas nuo Rusijos, kas nuo Europos Sąjungos, o kas nuo Lietuvos… Yra tik laisvas pasirinkimas – nuo ko būti priklausomam. Vadinamojo „laisvo pasirinkimo“ pagrindas yra tik tai, kas užtikrins didesnę gerovę ir mažiau suvaržys laisvę būti pačiam savimi. Deja, mūsų valstybės istorijoje didžioji dalis pasirinkimų padaryta užtikrinat vienadienę gerovę siaurai asmenų grupei – klanui, visiškai nemąstant apie pasekmes tautai, valstybei. Todėl ir turime tai, ką turime: kažkada galinga valstybė, besitęsianti nuo Baltijos iki Juodosios jūros, susitraukė vos ne iki etnografinės Žemaitijos dydžio, traukiasi ir toliau, nykdama emigracijoje, alkoholizme…
– Tradicinė Lietuvos istorija (ta, kurią mes žinome iš mokyklinių vadovėlių) paprastai apsiriboja keliomis datomis: Lietuvos valstybės sukūrimo, Žalgirio mūšio ir kt., kuriomis puoselėjamas romantiškas požiūris į, deja, labai daug „baltų“ dėmių turinčią mūsų šalies istoriją. Taigi, atmetę tą „lietuvių barzdočių, didvyrių milžinų“ požiūrį, ką turime? Kur yra ta pradžių pradžia, kurios rezultatas šiandien – mažutė valstybė prie Baltijos jūros, pagrįstai galinti didžiuotis tik… archajiška kalba?
– Žodis „tradicinė“ yra svetimžodis, mūsiškai būtų „įprastas“. Tai pabrėžiau tik todėl, kad atkreiptumėte dėmesį į tai, kad, naudodami svetimųjų sukurtas sąvokas, žodžius parandame savastį, net dar baisiau – tapatumą. Nieko nėra gražiau ir saldžiau už gražų, mielą Lietuvišką Žodį, įaugusį šaknimis į mūsų didingą praeitį, ir nieko nėra kraupiau už lietuvį, kalbantį svetimųjų kalba. Tai nereiškia, kad nereikia mokėti užsienio kalbų, priešingai – kuo daugiau mokėsite, tuo labiau branginsite savąją (o ir daugiau uždirbsite). Dabar gi baisu – mėginančiųjų atrodyti protingais tiek priviso, kad klausaisi ir nesupranti, ką jie nori pasakyti, užtektų poros paprastų lietuviškų žodžių, o dabar paslaptingi tarptautiniai žodžiai, nesuvokiami naujadarai ir svetimkūniai, keiksmažodžiai užgožia nepakartojamą lietuvių kalbos grožį, sugriauna minties tapimą prasminga, suprantama bei įsisąmoninama. Trumpai tariant, girdime tik gaudimą, o iš kur ir kodėl gaudžia, lieka gūdžia paslaptimi. Atsiranda mokytojų kastos, išrinktųjų gretos, mokančios tų svetimkūnių prasmės ir reikalaujančios už tai užmokesčio. Lietuvių gi kalba paliekama našlaitėle, nuplėšiant nuo jos paskutinį rūbą. Tauta, nykstant jos kalbai, stumiama mirties šunkeliais.
Mūsų kalbos šaknys, nusitęsusios tūkstantmetėn praeitin, liudija apie arijų, persų, hetitų, trakų kitų senųjų indoeuropietiškų tautų ryšius, o gal net ir jų kilmę iš mūsų tautos, kuri tuomet tikrai nesivadino „lietuvių“, nes jos tuomet tiesiog nebuvo.
Šventėme Lietuvos vardo tūkstantmetį… Tik tūkstantmetį!? Tad kas buvo prieš tai, negi nieko? Negi tik katalikų kronikoje paminėjus „Litua“ ir parsideda mūsų istorija? Žinoma, ne! Atidžiai pažiūrėję į Herodoto, Strabono, Tacito, Plinijaus Senesniojo, Ptolemėjaus istorinius veikalus ir žemėlapius, randame kitą pavadinimą. Prisiminkime kad ir Klaudijaus Ptolomėjaus žemėlapį (tiksliau, žemių aprašymą), sudarytą II a., ir pamatysime, kad šis kraštas tuomet vadinosi Sarmatija. Ne tik jo, bet ir daugelio kitų geografijos ir istorijos žinovų šios žemės ir čia gyvenančios gentys (įskaitant sūduvius – sudini) daugiau nei du tūkstantmečius buvo vadinamos sarmatais. Koks gražus šis žodis! Iki šiol buvusios Sarmatijos žemės visi sako, kad tas dar turi sarmatos, o štai tas nedorėlis, tai jau tikras – besarmatis. Taip, tai buvo doros (lot./gr. „etika“) kraštas, turintis savąją pasaulėžiūrą ir santvarką, paremtą tam tikromis taisyklėmis, kurios telpa į vieną žodelį „sarmata“. Gediminas laiške popiežiui rašė: „…mes garbiname Dievą pagal savo apeigas, ir visi turime vieną Dievą“. Tokia buvo sarmatiška pasaulėžiūra, o štai ką jis sakė apie besarmatišką religiją: „Ką jūs kalbate man apie krikščionis? Kur atrasime didesnių skriaudų, didesnės neteisybės, smurto, nedorumo ir turto gobšumo, jei ne tarp krikščionių žmonių, o ypač tarp tų, kurie dedasi dorais vienuoliais, kaip, pavyzdžiui, kryžiuočiai (Šv. Mergelės Marijos teutonų vienuolija), tačiau kurie daro visokį pikta: jie ėmė nelaisvėn vyskupus, grūdo juos į kalėjimus ir laikė ten dideliame varge, kol jie nesutiko su jų norais, kai kuriuos ištrėmė, dvasininkus ir vienuolius išžudė, Rygos miestui padarė didžiausios žalos ir nieko neištesėjo, ką jie priesaikomis buvo pažadėję nuo pat pirmojo tosios krikščionybės daigyno atsiradimo; akivaizdžiausiai tai įvyko praėjusiais metais, kai žemės valdovų pasiuntiniai buvo čia, jų visų pritarimu, be jokios prievartos visų krikščionių vardu sudarė taiką ir ją priesaikomis patvirtino ir, be to, pabučiavo kryžių, o tučtuojau po to jie visiškai nieko nesilaikė, ką buvo priesaikomis sutvirtinę, nes nužudė mano pasiuntinius, kuriuos, kaip buvome sutarę, pasiunčiau patvirtinti taiką; bet ne tik juos, o daugelį kitų ir daugelį kartų jie žudė, grobė, rakino pančiais ir žiauriai su jais elgėsi; todėl dėl tokio [jų elgesio] nebetikiu visomis jų priesaikomis.“
Lietuva radosi kaip karinis darinys, mėginant sulaikyti besarmačių veržimasį į Sarmatijos žemes. Ji buvo išlieta vasaros metu per Rasas, tuomet šventoji rasa buvo vadinama Lietos vandeniu. Iš čia ir slaviška „leto“ – vasara ir net „Rasija“ – tikrasis Rusijos pavadinimas. Lietuva buvo sukurta/išlieta tuomet, kai pirmoji valstybė – Rasija, bandžiusi sustabdyti besarmačius, pati priėmė krikščionybę.
– Krikščionybė svarbiausius moralinius principus įkūnija Dekaloge (10 Dievo įsakymų). Kaip dekalogas veikė buvusios Sarmatijos istorijoje?
– Labai paprastas pavyzdys: pabandykite atsakyti, kas yra ne obuolys? Pirma bandysite apibrėžti, kas yra obuolys, o po to jau lyginsite, kas tai nėra, bet pirminė sąvoka bus pamatinė. Pasakykite mažam vaikui: „Šito liesti negalima!“, nusisukite ir pamatysite, kaip jis būtent tai bando paliesti. Tiesiog pasąmonė nepriima žodelio „ne“. „Ne“ atkrenta ir lieka tik šakninis žodis – veiksmas, kurį sąmonė supranta ir atlieka, o kodėl – dažnai net nesuprantame. Toks mūsų sąmonės veikimas, pirma pasąmonė, o vėliau sąmonė. Tad taip vadinami „dešimt įsakymų“ tėra tik veiksmų rinkinys, ką žmogus turi padaryti, kadangi mokinama nuo pat mažų dienų, tai viskas įrašoma pasąmonėn, o vėliau, subrendus ir ne tik, belieka tik atlikti veiksmus – taip visą mūsų (ir ne tik) visuomenę kankina besarmatiškos žmogžudystės, vagystės, ištvirkavimai, melagystės ir kitokie dalykai, kurie išvardinti dekaloge. Patys mokina, o po to patys ir kovoja su pasekmėmis. Išeitis? Tiesiog reikia kalbėti teiginiais: vietoje „nežudyk“ – „puoselėk arba gerbk gyvybę“, vietoje „nesvetimoteriauk“ – „brangink ištikimybę, būk ištikimas“ ir t.t.
– Mindaugo Lietuva: kas iš tikrųjų Mindaugas – vienytojas ar skaldytojas?
– Mindaugas – viena iš trumparegiškiausių ir daugiausiai žalos padariusių asmenybių Lietuvos istorinėje padangėje. Kita panaši „figūra“, gal net lygiavertė jam, tai A. Smetona. Viena iš baisiausių politinių klaidų buvo krikščionybės priėmimas ir Romos katalikų bažnyčios vienuolynams teisinio pagrindo suteikimas okupuoti ne tik Kuršą, bet ir Žemaitiją, Prūsiją. Kiekvienas politologas turėtų suprasti, kokią reikšmę turėjo Mindaugo parašu patvirtinti žemių dovanojimo-perdavimo aktai Šventosios Romos sostui ir karinės jėgos panaudojimas šalinant konkurentus, o ne interventus Prūsijoje, Kurše, Žemaitijoje… Tokio trumparegiškumo, asmeninės naudos vaikymosi pasekmė – visiškai sunaikinti kuršiai ir prūsai, slaviškajai asimiliacijai pasmerkti jotvingiai. O tarp Lietuvos didikų (būtent Mindaugo giminėje) stiprėjant stačiatikystei, susikūrė Baltoji Gudija, vėliau pervardinta į Baltarusiją. Tiesa, paskutiniais savo gyvenimo metais Mindaugas dar bandė taisyti padarytas klaidas, bet buvo per vėlu, nepadėjo ir popiežiškos karūnos išmetimas „sąvartynan“. Juk turbūt visi žinojote, kad Mindaugas (Mendogus – A. V. Kojelavičius jį taip vadina) apie 1260 metus atsisakė tos nelemtos katalikiškos karūnos, tačiau klaidų ištaisyti nebepajėgė, kad ir kiek stengėsi. Taip Mindaugas ne suvienijo baltus, bet juos suskaldė.
Istorija jau karpė laiką ir rėdė įvykius nenaudinga baltams-sarmatams linkme.
Teigiamiausi ir pragmatiškiausi (išmintingiausi) to laikotarpio žmonės buvo prūsas Herkus Manteminas (Mantas), aukštaitis Daumantas ir Žemaičių kunigaikštis Treniota.
Žodžiu, Mindaugo politinis „genijus“ Lietuvą įkišo politinėn-karinėn „skylėn“. Po Mindaugo „valdymo“ Lietuvą teko gaivinti beveik 200 metų. Vytenis pradėjo, Gediminas baigė taisyti didžiausią dalį Mindaugo klaidų, o Vytautas su Jogaila Žalgirio mūšyje užbaigė taisyti kitas Mindaugo klaidas. Nors, kita vertus, politinis krikščionybės-katalikybės priėmimas buvo galutinis Sarmatijos sunaikinimas, pralaimėjimas.
Tad jei ne Mindaugas, vidurio Europoje turėtume unikalią baltišką, tiksliau Sarmatišką valstybę, susidedančią ne tik iš neruvių, prūsų, kuršių ir jotvingių, bet ir išlaikiusią vieną iš seniausių pasaulėžiūrų pasaulyje.
– Pasaulio istorija, ko gero, laukia savo „perrašymo“: visa civilizacija – ne iš Egipto…
– Visa, taip vadinama, indo-europiečių kultūra gimė Sarmatijos žemėse tarp Ūksinės (Juodosios) jūros ir Sarmatų (Baltijos jūra) vandenyno. Būtent šiose žemėse apie 6000–5600 pr. Kr. užgimusi M. Gimbutienės taip vadinama amforų kultūra ir yra ta pati istorinė Sarmatija. Žymiai vėliau (maždaug po 3000 metų) jos pasaulėžiūros ir mokslinių-technologinių pasiekimų dėka išaugo Egipto, šumerų, graikų ir net Romos civilizacijos.
– Be istorijos, domiesi ir mitologija…
– Kol kas dar tik renku visokius pavyzdžius ir laikui bėgant išleisiu atskirą knygą. Tačiau viena iš domės sričių yra lietuviškos (sarmatiškos) raudos, savotiškas atitikmuo Tibeto ir Egipto mirusiųjų knygoms, kur aprašoma, kaip teisingai išlydėti paskutinėn kelionėn mirštantį žmogų ir ką jis patiria Anapus.
– Dėkoju už pokalbį.
Laima GRIGAITYTĖ
Asmeninio albumo nuotraukos.
lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1
Albinas Kurtinaitis: įžvalgos iš dešimtimis tūkstančių metų skaičiuojamos praeities
„Kas yra gyvenimas? Tai veikimas, paremtas žinojimu. Kai veikiame nežinodami, ne gyvename, o… žaidžiame, taigi žaidimas – nežinia, darymas nežinant, tad daugelio gyvenimą galima vadinti žaidimu, bet dar daugiau yra tokių, kurie nesugeba atskirti gyvenimo nuo žaidimo, – sako vilkaviškietis Albinas KURTINAITIS (g. 1934 m.), neįtikėtino talento, išskirtinės erudicijos etnokultūros tyrinėtojas. – Jei noriu gyventi ir nežinau, turiu klausti, jei negaliu paklausti tiesiogiai, turiu klausti per tarpininką, o tada jau veikti – gyventi, ne žaisti. Štai todėl Žodis ir tikĖjimas – pamatiniai akmenys“.
Etnokultūros tyrinėtojas, išleidęs knygas „Baltasis žodis“, „Dvigalvis ir dviuodegis žirgas“, „Milda. Karalaitė ir varinis vilkas“, „Lietuvių tautosakos pradžiamokslis“, „Senieji vyžiai ir jų paminklai“, „Garnio vaikai“, „Tautos dvasios turtai“, ne vien mūsų krašte žinomas itin savitu požiūriu į mūsų tautos, netgi pasaulio istoriją, kultūrą, o jo tyrinėjimų išvados, įžvalgos supurto netgi didžiausią skeptiką.
Tikruosius universitetus praėjo Sibiro gulaguose
Albinas Kurtinaitis, kaip rašoma buvusio saugumo ataskaitoje, „perka knygas, kurių niekas neperka, ir domisi tuo, kuo niekas nesidomi“. Žmogus, kuris savo gyvenime mokęsis daugelyje mokymo įstaigų (pradžios mokykla, vidurinė, technikumas, Kauno politechnikos institutas), tikruosius universitetus (nors jokio diplomo už tai negavęs) praėjęs Sibiro gulaguose: nemaža inteligentų, įvairių sričių mokslininkų, profesorių buvo jo likimo draugai, tad imlus protas sėmė viską, ką tie šviesuoliai dosniai dalijo, – žinias, gyvenimiškąją išmintį. O vėliau, kai grįžo į Lietuvą, A. Kurtinaitis ėjo toliau savo gyvenimo keliu, derindamas tradicinį šeimyninį gyvenimą, rūpesčius, darbą (dirbo Vilkaviškio „Pasagoje“, Marijampolės kraštotyros muziejuje) su įstabiuoju pomėgiu. Albino Kurtinaičio pomėgis, kuris tapo jo tikruoju gyvenimo būdu, neįprastas: ieškoti to, ko nepametė. Vis tik taip ieškodamas atrado ištisą pasaulį, kupiną paslapčių, pasaulį, kuris nuo mūsų nutolęs per tūkstantmečius, tačiau gyvas žodyje, gyvenimo filosofijoje, nors niekaip kol kas nesuderinamas su tradicine Lietuvos istorijos samprata. Tiesa, tą pasaulį puikiai atspindi mūsų tautosaka, archajiška, paveldėta iš pačios indoeuropiečių prokalbės kalba…
Nesidairant į „didybes“
„Besikaupianti tyrinėjimų medžiaga apie Sūduvą tiesiog verčia netylėti, reikia daug ką papildyti, kai ką net paneigti, – rašė Albinas Kurtinaitis savo knygos „Garnio vaikai“ pratarmėje. – Negalima remtis vien archyvų fondais ir konferencijomis – vietinė istorija vietiniams gyventojams turi tapti kasdienybe – juk tai jų turtas, jų palikimas. Tokia nežinomybė baisi: naikinami ne tik dvasiniai ar medžiaginiai paminklai – naikinama ir vietinė atmintis. Žmogus be atminties yra invalidas, nesuvokiantis laiko, įstatymų, aplinkos ir visuomenės, kurioje gyvena. (…) Kai paaiškini, kai parodai paminklą, kurio jie nežinojo, su gailesčiu pasako: „O IŠ KUR MES GALĖJOME ŽINOTI?“ Baisu! Europos vidurys. Čia visą laiką gyvenome. Paminėti istoriniuose šaltiniuose prieš du tūkstantmečius, išsamiau apmąstome tik 500 metų laikotarpį. (…) Et, geriau nesidairyti į didybes, nesiklausyti garsenybių – geriau pasikalbėti su kalneliais ir upeliais, su seneliais ir vaikeliais, su šventa mūsų žemele ir kitiems papasakoti apie tai, kas sužinota, kas išgirsta, suvokta.“
O tie kalneliai, upeliai, šventa žemelė – visas Sūduvos kraštas – autoriui papasakojo daug. Juolab kad kiekviena jos pėda ištyrinėta, išvaikščiotas kiekvienas kampelis, ne viena naktis praleista po atviru dangum klausiant, klausantis, girdint ir suvokiant…
„Viskas prasideda nuo… klaidos“
„Viskas nuo klaidos prasideda, – sako A. Kurtinaitis. – Nuo 1958 m. ieškojau kunigų kapo. Radau 2002 m. Iki to laiko – klaida, kuri tęsėsi daugiau nei keturiasdešimt metų. Netoli Vištyčio į Šiaurę (11 km į Pietus nuo Virbalio), pasirodė, ir yra tas kapas. Koks nusivylimas laukė, kai iškasęs apie tris metrus gylio neradau nieko… Paslaptis vėliau tik išaiškėjo – aš nieko ten ir negalėjau rasti, mat teokratinės santvarkos laidotuvių papročiai, ypač laidojant kunigą, gerokai skyrėsi nuo mūsiškių. Užėjau ir pirmojo kunigų kapo pėdsakus – netoli Vištyčio buvęs antrasis, kur laidota jau išsisėmus pirmajam kapui. Tris paras tada vos neišprotėjau – kasu, bet nieko nėra. 8 m pločio, apie 37 m ilgio molio kalnas. Žinau, kokios turi būti karalių, didikų įkapės, ne kartą esu su archeologais kasinėjęs, o čia nieko nėra. Smėlis, akmenys, molis – ir viskas. Tik kažkokios ertmės esama. Raktą šios mįslės įminimui tautosakoje radau. Pasakoje „Ruduolėlis“ parašyta: „Seselė brolelio kaulelius visus alei vieno surinko į baltą skepetą“. Tuomet viskas paaiškėjo: nieko negali likti. Nepalikti jokio ženklo, kad tu gyvenai šiame pasaulyje. Senojo tikėjimo buvęs ir Vytautas (jis buvęs ir krivaitis, ir kunigaikštis, ir karalius). Tad juokingai atrodo visi istorikai desperatiškai ieškantys jo kapo. Neras, niekada neras, kad ir kiek beieškotų, nes jo nėra!“
Teokratinė santvarka, kunigas
Čia reikėtų stabtelti. A. Kurtinaitis kalba apie laikus, nutolusius nuo mūsų dienų net ne per šimtmečius, o per tūkstantmečius. Ir net ne keletą, o keliolika! Štai, pavyzdžiui, teokratinė santvarka – niekur apie ją nerasite istorijos vadovėliuose, o, pasak A. Kurtinaičio, ji iš tikrųjų egzistavusi. Tiesa, prieš 14 tūkstančių metų. Tai buvę laikai iki tvano ir iki ledynmečio, laikai, apie kuriuos rimti istoriniai šaltiniai tyli, o gal ir iš viso tokių nelikę. Teokratinėje santvarkoje valdęs Dievas, iš kurio viską žmonėms per tarpininkus perdavęs kunigas. Pirmutinio kunigo vardas išlikęs – Šeša. Jis atsiradęs prieš beveik 14 tūkstančių metų. Vienas kunigas buvo 330 000 kvadratinių kilometrų plote. Kiti dvasininkai buvo krivaičiai, buvo tarpininkas, krivis. „Ku“ reiškia „ne“, „nyga“, „nėgė“ (yra ir tokia žuvis) – saitas, ryšys. Reiškia, jog kunigas su žmonėmis neturėjo ryšio. Jis eidavo į susitikimą su Dievu, su kitais dvasininkais bendraudavo per tarpininką, vadinamą paparčiu (nuo to ir išlikę – kas paparčio žiedą ras, tas viską žinos). Mat papartis viską žinojo, ką kunigas perduoda iš Dievo. Kunigas į susitikimą su Dievu eidavo kartais tik kartą per 100 metų, kartais – kartą per 10 metų, priklausomai nuo to, ar būdavo reikalas, kylantis iš žmonių. Tuomet kunigas pats Dievo prašydavo, kad jį priimtų. Dažniausiai pats Dievas jį šaukdavo. Šitam susitikimui būdavęs ypač sudėtingas pasiruošimas. Dievas – tai gyvybė, gyvybė – tai ugnis. Ta vieta, kur kunigas eidavo susitikti su Dievu, būdavo atitverta, niekas prieiti negalėdavo. Jei tai būdavo molis, tai po susitikimo likdavo tik smėlis. Kai jis sugrįždavo, į jį niekas negalėdavo pažiūrėti, prie jo prisiliesti, nes tai galėdavo pasibaigti mirtimi. Kunigas turėdavo ataušti, tik tada galima būdavo prie jo prisiartinti.
Kunigus krikštijo prie Šešupės. Vienas numiršta, tik tada kitas ateina. Beveik visi be išimties kunigai yra prisikėlę. Galėjo prisikėlimo metu šitą kūną išmesti, atiduoti, galėjo dar su juo gyventi. Tad labai sunku nustatyti tų kunigų valdymo laiką, jų veiklą. Bet jis yra buvęs ir prieš 7 tūkstančius metų.
Teokratinė santvarka, gyvavusi ištisus tūkstantmečius, baigiasi XVI amžiaus pradžioje. Sūduvos krikštas, prasidėjęs 1520 m. Simno bažnyčios pastatymu, užveria taip tolimos istorijos puslapius, kad niekas net nemano juos egzistavusius… Šiek tiek vėliau prasideda kultūrinė Lietuvos revoliucija: 1547 m. Mažvydas išleidžia pirmąją lietuvišką knygą, pasirodo pirmosios lietuvių kalbos gramatikos – tarsi tauta tik gimsta, nors iš tikrųjų jos dvasinis gyvenimas aktyviai velkamas į svetimų rūbus, siekiant atimti tai, kas jai brangiausia, – savastį…
Lietuviai – atėjūnai nuo Egipto, nuo seno išpažįstantys Dievo Trejybę?
Vis tik nepalankus tautai likimas neišplėšė iš jos senųjų šaknų. Viskas išlikę iki šiol, tik per šimtmečius apaugo tam tikru istoriniu kiautu, kurį nulupę vėl regime savo šaknis, dar maitinančias mus senųjų tikėjimų tiesomis. Mes, lietuviai, anot A. Kurtinaičio, esame trejybijinkai, tai yra išpažįstantys trejybę. Dievas yra vienas. Yra jo dvasia, kūnas, bet kūnas dar ir sūnų apima, ir prisikėlimą. Ruduolio ženklas – prisikėlimo ženklas. „Jo grafinis vaizdas iškaltas ant Algirdo, Jogailos ir Vytauto pinigėlių šalia kryžiuko. (…) Ruduolis yra paukštis. Jis reiškia dvasios mirtį ir prisikėlimą – dvasios pasikeitimą – dvasios kaitos pabaigą“ („Senieji vyžiai ir jų paminklai“). Iki šiol išlikę Lietuvoje daugybė vietovardžių su šaknimi „rud“. Taigi etimologija – ne žodžiai „rudas“, „rūda“…
Gedimino stulpai – mūsų trejybės ženklas. Krikščionybė viską perėmė. Dievas tik vienas, dvasios, dievaičiai reikalus tvarkė, jie ir vardus turėjo.
„Mes nuo Egipto atėję, – tęsia A. Kurtinaitis. – Esame žalčiai. Kur pirma Nilo atšaka, ten stovėjo Jonų miestas (žodžių „jonis“, „jonas“ reikšmės: motinos įsčios, prasidėjimas motinos įsčiose, gimimas, sostas, sostinė, tėviškė, valdovas, karalius, visų karalių valdovas), žymimas stulpų. Tie stulpai – trejybės ženklas. Ant kiekvieno altoriaus – trys stulpai – dievybės ženklas“. Dievo Trejybę įvedė pirmasis kunigas Šeša.
„Maždaug prieš 7400 metų žalčių giminės vienuoliai ir kariai apėjo visą Baltijos – Žaltijos rytinį krantą ir kiekvienai giminės genčiai nustatė gyvenamųjų vietų ribas“, – skaitome A.Kurtinaičio knygoje „Senieji vyžiai ir jų paminklai“.
Šventos vietos
Kas dar mums liko iki mūsų dienų be tolimą praeitį liudijančių vietovardžių, senųjų tradicijų, archajiškos kalbos? Pasak A. Kurtinaičio, tebeliko šventos vietos. Tebėra dar jos – čia ir dabar…
Šventų vietų kultūra, kaip sako A. Kurtinaitis, atsiradusi prieš 90 tūkstančių metų, nors Dievo kurta Visata ir taip yra šventa. Bet… Yra toje Visatoje, Žemėje šventų vietų… Ne Dievas nustato vietos šventumą – žmogus. Dievas negali ir krikštyti – krikštyti gali žmogus. Taigi ir šventąsias vietas krikštijo krikštyti žmonės.
„Jei visa Visata šventa, tai kam dar šventinti? – sako A. Kurtinaitis. – Pasirodo, tam, kad tas šventinimas kryptį duotų“.
Šventų vietų apstu ir aplink mus. Štai yra šventas kelias Marijampolėje, nuo senosios užtvankos į tilto pusę – per Šešupę jis ateina. Jei bloga, gali juo pavaikščiot, bus geriau. Šešupė taip pat šventa – ne veltui kunigai joje nuo senų laikų buvo krikštijami, be to, upė vardą gavusi nuo pirmojo kunigo Šešos. Šventas Šešupės vanduo dar ir dėl to, kad į ją daug šventų vandenų suteka.
Piliakalniai – senosios dvasinės kultūros liudininkai
Šventos vietos yra ir piliakalniai, kurie, pasak A. Kurtinaičio, buvo pilami pirmiausia dėl dvasinių reikalų. „Lietuvoje piliakalniai buvo pilami neva tam, kad apsaugotų nuo priešų, – sako A.Kurtinaitis. – Juokas ima. Juk yra piliakalnių, ant kurių telpa ne daugiau kaip dešimt vyrų.“ Piliakalnių prasmė dar iki galo tikrai neatskleista. Tai (su šia mintimi, ko gero, sutiks ir solidžius mokslinius laipsnius apsigynę tyrinėtojai) mažiausiai tyrinėti objektai, bylojantys ne tik apie istoriją, bet ir apskritai apie civilizacijos, etnografijos, netgi teosofijos raidą mūsų krašte. Statistika skelbia, jog iš 993 Lietuvoje esančių piliakalnių oficialiai ištyrinėti tik 184, na, o Sūduvoje esantys piliakalniai beveik išvis netyrinėti… O be reikalo, nes, anot A. Kurtinaičio, mūsų kraštas visos tautos istorijoje ne tik tarme, tapusia lietuvių bendrinės kalbos pagrindu, garsus: čia reikia ieškoti atsakymų netgi į pamatinius viso pasaulio civilizacijos formavimosi klausimus…
Piliakalniai, pasak A. Kurtinaičio, buvo pilami… kepurėmis! Nukertamas storas medis, per pusę perskeliamas, išskobiamas vidus, kitam gale padaromos dvi rankenos, užkabinamas vąšas (tai ir buvo vadinama kepure), ir vienas žmogus lauką aria, o kitas su arkliais ar jaučiais už tų dviejų rankenų susemia tą suartą žemę. Kone pusę tonos žemių viena „kepurė“ susemia!
„Kodėl pylė kalnus, bažnyčių bokštus statė? – sako tyrinėtojas. – Ogi spinduliai per bokštą eina ir susikerta. Tai būtų lyg ir nulinis taškas, tačiau tame nulyje viskas telpa. Taigi ir piliakalniai buvo pilami kaip piramidės“. Tos savotiškos piramidės – piliakalniai – turėjo neįkainojamą dvasinę vertę.
Atlantida: mitas ar tikrovė?
- Kurtinaitis turi ir savo versiją apie legendinę Atlantidą ir… jos tikrąją buvimo vietą.
Atlantida… Kadaise, kaip teigia senovės paslapčių ieškotojai, tobulas pasaulis, kurį neva pasiglemžė vandenynas ir laikas. Sala arba žemynas, kurį savo 360 m. pr. m. e. sukurtuose dialoguose „Timajas“ ir „Kritijas“ paminėjo senovės graikų filosofas Platonas. Atlantida taip pat vadinama tos salos sostinė, o jos gyventojai – atlantais. Pasak Platono, tai buvo aukštos kultūros ir turtingų žmonių šalis. Salos viduryje buvo derlinga lyguma, kurios centre stūksojo kalva. Čia iš žemės tryško šalto ir šilto vandens šaltiniai. Buvo daug metalų, upėse ir ežeruose – daug žuvų, žvėrių ir gyvulių, augo paslaptingas medis, kuris davė maisto, gėrimų ir kvapnių aliejų. Atlantidoje buvo labai gražūs miestai, šventyklos, uostai, rūmai, laivų statyklos, pirtys, baseinai. Atlantai užrūstino dievus ir šie salą paskandino.
Vis dėlto Atlantida, kaitinanti protus ištisus šimtmečius, dar neatrasta. O jos ir neatras, kaip teigia A. Kurtinaitis, mat ne ten, kažkur vandenyno dugne, ieško visiškai ignoruodami akivaizdžią žemės geologinę raidą… Kodėl dabar, kodėl būtent jis pašauktas įminti šią paslaptį? Ogi todėl, kad pribrendo laikas (beje, visos paslaptys, kokios jos bebūtų, visada glūdi šalia mūsų, tačiau į dienos šviesą jas galima ištraukti tik tada, kai ateina tam laikas – ir čia jau nieko nepaskubinsi…).
Taigi Atlantidos, anot A.Kurtinaičio, nereikia toli ieškoti. Ji čia pat, tačiau pradingusio miesto nereikėtų vadinti Atlantida – šis pavadinimas duotas vien dėl to, jog buvęs prie Atlanto vandenyno. Tikrasis vis neatsakytų klausimų tebekeliančio miesto, kurį pasiglemžė laikas, pavadinimas, anot A.Kurtinaičio, yra Bala. Ir nereikia jos ieškoti vandenyno dugne: geomorfologiniai procesai lėmė, kad šis dingęs pasaulis niekur neiškeliavęs iš dabartinės Lietuvos, ir dabar čia dūli vadinamųjų pilkapių paslapčių saugomas… Tyrinėtojui Bala atsivėrė atradus Balkalnį, nepaprastą vietovę, esančią netoli Pajevonio (Vilkaviškio raj.), kuri leido atskleisti ne vieną paslaptį.
Dar 1982 m., kaip pamena, vaikščiojęs čia, Balkalnyje, su sūnum ir draugu (iš tos vietos buvo kastas smėlis ir ant kelio vežtas), kai dėmesį patraukė, jo žodžiais tariant, „tokios bandutės akmeninės“. Nusistebėjo, tačiau taip ir liko. Gerokai vėliau, jau 1990 m., nepaaiškinamos nuojautos vedamas vėl čia sugrįžo, bet nieko nerado, nors, kaip teigia, tris paras rausėsi. „Susidėjau kuprinę, – prisimena tyrinėtojas, – žiūriu: akmuo šalia guli… Paėmiau tą akmenį, ant delno pamėčiau, o paskui už kokių 700 žingsnių numečiau. Tik girdžiu zzzzzz, o paskui lyg koks varpas suskambėjo. Pasiimu vėl tą patį akmenį, atsiklaupiu, klausau – skamba 20 m skersmens vieta, toliau – ne. Kas ten gali būti? Vanduo? Uolienos? Išsipjaunu dvi vyteles – virgules, vieną blindės, kitą karklo, ir ateinu į tą vietą. Randu vieną vandens gyslą, antrą… trečią… O paskui… Virgulės kyla ir leidžiasi…“ Suprato: tai pirmasis žingsnis į tūkstantmečiais nuo mūsų praeitin nutolusį pasaulį, tik tuomet, ko gero, nenumanė, kaip toli jis nuves – netgi iki legendinės Atlantidos…
Tik ją reikėtų, kaip minėta anksčiau, vadinti Bala… Albinas Kurtinaitis, užaugęs šalia šių vietų, kaip rodo jo tyrinėjimai, saugančių daugybę paslapčių, tad atsigręžęs į tolimą savo giminės praeitį mato nemaža ženklų, kurie rodė kažką nepaprasta esant visai šalia. „Mano mama ir jos pusbrolis pasakodavo, – prisimena tyrinėtojas, – kad kai jie buvo dar vaikai, sekmadieniais matydavo, kaip eina mano tėvo tėtukas į bažnyčią. Ties sodybos vartais stovėjo toks nemažas akmuo. Tai jis tą akmenį priėjęs mušdavo kriukiu: „Ko tu čia guli? Ko tinginiauji?“ – ir burbėdamas nueina šalin. Ir kiekvieną kartą šitaip – ramiai pro tą akmenį nepraeidavo. Apsišvietęs gi žmogus buvo. Jis mirė 1922 m., aš gimiau 1934 m. Mažas, gal kokių 3 m., aš tupiu ant to akmens, grožiuosi saulėlydžiu, kylančiu nuo lankų, upelio rūku. Tupėdavau ir tupėdavau ant to akmens. Dabar galvoju – kodėl taip? Iš kur tas akmuo, kur jis buvęs? Ant kalno? Ne! Pamatuose? Ne? Prie gatvės? Taip! Virgulėmis atsakymus gavau. Pradėjau miesto vartų ieškoti…“
Kol suvokė, tvirtai įsitikino, koks miestas gimtosiose apylinkėse prieš daugybę tūkstantmečių stūksojęs, kokie buvę jo gyventojai, koks likimas tiek juos, tiek patį miestą ištikęs, praėjo ne vienas dešimtmetis, kol A. Kurtinaitis pagaliau galėjo pasakyti: taip, legendinė Atlantida, arba tiksliau Bala, buvusi čia, senųjų Pajevonio pilkapių, piliakalnių ansamblio prieglobstyje, 5 kilometrai nuo tuomet plytėjusio Atlanto vandenyno. Apskritai šio unikalaus tyrinėtojo gyvenimo būdas, ko gero, ne vieną, švelniai tariant, stebintų. Visas savo vasaras žmogus praleisdavo kaip tikras atsiskyrėlis, pamiršęs, jog egzistuoja civilizuotas pasaulis: gyvendavo palapinėje, valgyti virdavo ant laužo, tik retkarčiais pakeisdamas savo dislokacijos vietą – nuo vieno piliakalnio ant kito. Šiuo metu A. Kurtinaitis, savitais tyrimo metodais sugebėjęs daug paslapčių išaiškinti, išvykas „po kalnelius“ jau derina su nakvynėmis namuose – amžius nebe tas…
Bet grįžkime prie Atlantidos. „Atlantidos miesto nebuvo, buvo Bala, tik kadangi jis buvo prie Atlanto, taip jį vadino“, – pasakoja A. Kurtinaitis. Sužinojęs tyrinėtojas ir kitą svarbų dalyką: šis miestas buvo įkurtas prieš 14800 m., paskui atsidūrė po vandeniu ir po ledais, dingo prieš 12200 m. Ir štai po tvano jis iškilęs čia, dabartinėse Pajevonio apylinkėse… „Tai mažiausia nukentėjusi žemė per paskutinį karą“, – sako A.Kurtinaitis, turėdamas omeny visus kataklizmus, ištikusius mūsų planetą.
Kokie žmonės buvo atlantai (balai)?
„Balkalnyje yra statiniai, kuriems 94, 60, 30 tūkstančių metų, ir priešpaskutinis, kuriam – 14 tūkstančių metų, – pasakoja A. Kurtinaitis, minty turėdamas garsiuosius Pajevonio piliakalnius (nors Bala su Pajevoniu nieko bendra neturi, šiuo vietovardžiu operuojame tik tam, kad būtų lengviau orientuotis), iš pažiūros ramybe alsuojančius gamtos prieglobsčius. – Unikalūs šie statiniai, reikalingi žmogui, kad jis turėtų pastogę, šilumą, šviesą, kad viskuo, ko jam reikia, galėtų apsirūpinti“. Į pačią Balą, nuo Balkalnio nutolusią į Vakarus tik per 300 metrų, vedė šventas kalnas. Iki šių dienų likę akmeniniai pamatai. Ten, anot A. Kurtinaičio, buvo gal 12 gatvių: 8 gatvės buvo spindulinės, ėjo iš centro, kitos – aplink. Čia ir gyvenusi balų gentis. Žodis „balas“ reiškia galingas. Ne vieno tūkstantmečio praeitį iki šiol mena tuose kraštuose išlikę vietovardžiai: pavyzdžiui, Ožkabaliai, Vilkabaliai… (vadinasi, senieji gyventojai kažką žinoję ir tą žinojimą bent pavadinimuose išsaugoję…).
Pačioje Baloje buvę dvi zonos: viena, užėmusi apie 25 hektarų plotą, buvusi išorinė, kita – vidinė, jos plotas buvęs apie 4 hektarai. Baloje, arba Atlantidoje, kaip mėgstama pasaulyje sakyti, gyveno iš tiesų nepaprasti žmonės: vyrai ir moterys, tačiau jie gyveno ne šeimomis. „Žmogus, – aiškina A. Kurtinaitis, – tai vyras ir moteris. Žmogus gali gyventi dvejopą gyvenimą: lytinį (turėti palikuonių) ir dvasinį. Kūniško (lytinio) gyvenimo jėga akivaizdi: ką gali padaryti vyras ir moteris, to negali 1000 vyrų ar 1000 moterų atskirai. Lygiai tas pats yra ir dvasiniame gyvenime“. Baloje gyveno vyrai ir moterys, kurie nepratęsdavo giminės – neturėdavo palikuonių. Bala gyvavo 2500 metų. Tas miestas buvęs uždaras. Tiek moterys, tiek vyrai turėjo vardus, tačiau išėję už miesto vartų, vardų jau neturėjo – jie buvo tiesiog balai. Papildydavo juos iš aplinkos; būdavo jie naujokyne, iš naujokyno išeidavo porom į Balą… Pasak A. Kurtinaičio, poros (arba neprisikėlusieji) gyvenę išorinėje Balos vidinėje dalyje – tik prisikėlusieji (jie poromis negyvenę). Prisikėlusiaisiais galima vadinti ypatingą dvasinę jėgą išsiugdžiusius žmones, galėjusius nugalėti mirtį, keisti savo kūną, kitaip tariant – vizualiai matomą formą. Taigi Balos gyventojų gebėjimai išties buvę nepaprasti, jie turėję Žinojimą, kuris aplinkiniams gyventojams (netgi netoli gyvenančių ar esančių už kelių šimtų kilometrų nuo Balos) buvo tiesiog nesuvokiamas, neprieinamas… Balos gyventojai – teokratinės santvarkos atstovai (Dievas yra ta jėga, kuri verčia suktis pasaulį, o Balos žmonės – tos jėgos valios vykdytojai). Jų pasaulyje dieviškoji Trejybė turėjo tikrąją sampratą: tai, kas nekinta (pavyzdžiui, dvasia kinta laike, tačiau nepavaldi ervei, o štai kūnas kinta jau ir erdvėje, ir laike…).
…Prieš 14 000 m. buvę ten trys šventyklos: Dievo Tėvo, Sūnaus ir šv. Dvasios. Dabar išlikę tik suakmenėję kaulai, kuriems 14 tūkstančių metų, iš netoli Balos buvusio kapinyno… Lygiai ant tos Balos, tik ant mažesnio ploto, prieš 4700 m. apsigyveno vienuoliai bagariai. Senasis teokratinis tikėjimas, kurį praktikavo ir vienuoliai bagariai (tarsi perėmę iš Balos gyventojų) Dievo nurodymu buvo sustabdytas, anot A. Kurtinaičio, 1495 m. Apie 1536 m. numirė paskutinis bagarių vienuolis, o paskutinis kunigas numirė 1523 m…
Atlantidos (Balos) žlugimo misija – pasaulio išgelbėjimas
Taigi kodėl žlugo pasaulis, jei jo gyventojai niekam nebuvo nusikaltę? Priežastis, anot A.Kurtinaičio, – klaida, dėl jos viskas prasideda. Tik nereikėtų tos klaidos suvokti kaip pačių Balos gyventojų nuklydimų ar paklydimų… „Žmogus visais laikais buvęs neįtikėtinai veiklus, – sako A.Kurtinaitis, – ne tik šiais laikais jo „veikla“ tokia aktyvi buvusi, kad net galėjusi visą planetą sunaikinti.“ Taigi pernelyg didelis, neišmanantis aktyvumas ir yra toji lemtingoji klaida, dar daugiau – ji kaupiasi į klaidų virtinę. „Kai klaidą tyrinėji, – mano A.Kurtinaitis, – randi tiesą. Bet jei ja pasiremi, nuo jos gimsta kitos klaidos, taip tas kamuolys vyniojasi, kol galų gale prieini aklavietę. Klaidos kaupiasi į vienetą – jėgos vienetą, kol tas gali sprogti. Taigi galų gale klaida sunaikinama, bet tas sunaikinimas gali būti panašus į katastrofą: žemės drebėjimą, potvynį ar panašią stichinę nelaimę“. Vadinamosios Atlantidos (arba Balos) žlugimas – savotiškas žmonijos klaidos sunaikinimas. Katastrofa? Galima vadinti ir taip. Tiesiog Balos gyventojai įvykdė tai, kas turėjo įvykti. Jie įvykdė savo misiją, o kai įvykdė, tai ir pasitraukė. Balos gyventojai turėjo labai daug misijų. Jie buvo tiesioginiai Dievo valios vykdytojai. Bala žlugo tam, kad Žemė būtų išgelbėta. Tolesnis Balos egzistavimas jau neturėjo prasmės, todėl ir buvo sunaikintas. Sunaikinta, bet neištrinta. Atlantida žlugo, bet Žemė liko apsaugota… Taigi Balos žlugimas nėra Dievo bausmė, nes Dievas nieko nebaudžia – save patį baudžia žmogus…
Pasaulio pabaiga ne kartą jau buvo
Kodėl mes kaip akli kačiukai, žvelgdami į praeitį, vos po kruopelytę rankiojam tai, ką iš mūsų nusinešė laikas? Kodėl dažnai remiamės vien hipotezėmis, kurios vėl tam pačiam laikui bėgant subliūkšta, o vietoj jų imame tikėti vakar atrodžiusiomis fantastiškomis teorijomis? Nejau mes klajojame amžinai užburtu ratu, kur pradžią žymi pabaiga?
„Buvo laikai, kai žmonija buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, kai priėjo prie kritinės ribos, – teigia A. Kurtinaitis. – Ir be įsikišimo pašalinės jėgos būtų žlugusi ne tik žmonija, bet ir visa planeta. Taigi vadinamoji pasaulio pabaiga ne kartą yra buvusi, o ir dabar mes prie jos artėjame. Pasaulio pabaiga – tai per didelis kiekis energijos prikaupta, tad ji kažkokiu būdu turi išsilieti. Štai ir dabar tos energijos pakankamai daug yra prikaupta, tad tereikia vieno išprotėjusio žingsnio, ir visa Žemė gali būti susprogdinta. Laimei, visada mus Dievas apsaugo…“
Anot A. Kurtinaičio tyrinėjimų, Žemėje būta keturių didelių katastrofų, kurios vienaip ar kitaip lėmė mūsų planetos reljefą, jo pokyčius. Pirmoji, pasak tyrinėtojo, įvykusi prieš 92 tūkstančius metų, antroji – prieš 63 tūkstančius metų, trečioji – prieš 32 tūkstančius metų ir ketvirtoji, paskutinioji, prieš 12 tūkstančių metų. Beje, įvairių tautų, kraštų mitologija labiausiai ir prisimena pastarąjį kataklizmą: būtent iš čia ir kilęs Pasaulinio tvano motyvas. Ar įmanoma tikėti, jog šis datavimas gali būti bent šiek tiek panašus į tiesą? Juk mūsų archeologija, istorija, paremta griežtais faktais, taip toli į praeitį nieko nėra užfiksavusi! Juk galbūt amžių glūdumoje dingo visi apčiuopiami įrodymai, o toji praeitis tiesiog jau laiko sunaikinta! „Nieko neįmanoma sunaikinti, – prieštarauja A.Kurtinaitis. – Per milijardus metų Visatoje niekas nėra sunaikinama. Sunaikinimu mes vadiname tai, kas netenka veikimo galios, bet vadinamajame Visatos kompiuteryje viskas yra išlikę ir visada viską rasti gali (nesvarbu, ar tai buvo prieš milijonus, tūkstančius metų, ar vakar, vis tiek yra)“. Tik ne visiems, kaip pastebi tyrinėtojas, duota paimti informaciją iš to „kompiuterio“…
Taigi ir apie vadinamąją Atlantidą, arba Balą, informacija išlikusi ir, jei tikėtume A. Kurtinaičiu, ji gan tiksli, išsami. Pirmiausia – kokios priežastys lėmė jos žlugimą? „Jei koks nors dalykas užbaigiamas ir toliau nereikalingas, – sako A. Kurtinaitis, – jį šiais laikais vadiname programos užbaigimu“. Manykime, jog taip buvo ir su vadinamąja Atlantida (čia tyrinėtojas paneigia Platoną, teigusį, kaip anksčiau minėta, jog tobulo pasaulio žūtį lėmė dievų rūstybė): jokios bausmės čia nebuvę.
Vieną Balos gyventojų palikimą, anot A. Kurtinaičio, šiandien mes puikiausiai žinome: tai, kad dabar yra bažnyčios, jų nuopelnas… Apskritai dvasinio gyvenimo plėtra netgi šiandieniniame sumaterialėjusiame pasaulyje – tai, kas liko iš kažkada buvusio tobulo miesto…
Visgi Platonas apie Atlantidos kultūrą kalba kaip apie materialiąją, o A.Kurtinaitis – daugiau kaip apie dvasinę. Kas teisus? „Platonas toje vietoje nebuvo, – sako tyrinėtojas. – Į Balą niekas negalėjo įžengti. Niekas nežinojo nei jų įstatymų, nei religijos – nieko. Galų gale Platonas užrašė iš kažkelintų lūpų išgirstą pasakojimą. Netgi pats pirmasis apie tai prabilęs galėjo primeluoti, tad ką kalbėti apie iš kelintų lūpų atėjusius gandus! Juk patys Balos gyventojai apie save nieko nepasakojo – o jei ir būtų papasakoję, kas juos būtų supratęs!“
Ilga kelionė ten ir atgal…
„Prieš tvaną, ledynmetį, – pasakoja A. Kurtinaitis, – dalis vyrų ir moterų išėjo iš Balos į Aziją, Artimuosius Rytus. Taigi, matydami, ką jie gali, moka, tų tautų žmonės juos praminė dievais, (pavyzdžiui, dievas Baalas – nuo Balos gyventojų), kitur – stebukladariais. Jie išėjo tam, kad pasaulis visiškai neatitrūktų nuo praeities, nuo Žinojimo… Kiek galėjo kiti žmonės iš jų priimti to žinojimo, tiek priėmė, tad todėl ir turime senovines civilizacijas, nežinia, anot istorikų, kodėl ir kaip iškilusias.“ Likusių tvano metu Balos gyventojų likimas sunkiai nuspėjamas: ar jie po vandeniu žuvę, o gal, būdami tokie galingi, sugebėję stichiją suvaldyti?..
Atlantidos, arba Balos, civilizacijos žmonės, kaip teigia A. Kurtinaitis, buvo žalčiai. Visa baltoji rasė yra žalčiai. Juodoji – begemotai, geltonoji – krokodilai. „Toks jų ryšys su mumis, – pasakoja tyrinėtojas, – kad jie buvo žalčiai ir mes esame žalčiai. Vadinasi, šaknys tos pačios. Prieš dingstant Atlantidai, po katastrofos, dalis iš jų patraukė į Afriką. O vėliau vėl sugrįžo į tą pačią vietą. Ar Balos gyventojai, pasitraukę į Afrikos žemyną, sukūrė Egipto civilizaciją? Liūdnas reikalas, į kurį negaliu atsakyti. Egipte mes pragyvenome apie 600 metų (ten, kur dabar yra Kairas). Buvome įkūrę savo sostinę – Jonų miestą – ir ten išbuvome apie 600 metų. Ar tuomet jau buvo piramidės, ar ne – nežinau… Pavyzdžiui, egiptiečiai nepriklauso nei baltajai, nei juodajai, nei geltonajai rasei. Jie sudaro dar vieną išlikusią rasę, atskirą. Tie egiptiečiai nieko bendra su Balos gyventojais, vadinamaisiais atlantais, neturi. Mes, lietuviai, turime, o jie – neturi.“ A. Kurtinaitis iškelia iš pirmo žvilgsnio labai paradoksalią mintį: Senovės Egipto civilizacija iškilusi ne po vadinamojo Pasaulinio tvano ar Balos (Atlantidos) sunaikinimo – taigi kad atlantai galėję būti senovės egiptiečių palikuonys, neturi jokio pagrindo. Senovės Egipto kultūra galėjusi būti išlikusi iš dar senesnių laikų, po antrosios ar trečiosios katastrofos, taigi ir datuojama būtų jau ne keliolika, o keliasdešimtimis tūkstančių metų…
„Kažkada mes iš visų labai skyrėmės savo gyvenimo būdu, – pasakoja A. Kurtinaitis. – Čia, Azijon, Afrikon atėję mes buvome balta varna. Grįždami iš Afrikos, mes trijose vietose: Kroatijoje, Bulgarijoje ir Ukrainoje, stovėjome. Mes visą laiką užsiėmėme žemdirbyste, gyvulininkyste, kai tuo metu Europoje dar nebuvo jokios kultūrinės veiklos…“
Ar yra tam įrodymų? Daugiau negu reikia: Nuo Viktorijos ežero einant, pilna lietuviškų žodžių, vietovardžių, išlikusių nuo anų laikų… „Taigi turėjome tais laikais neabejotiną įtaką, – sako tyrinėtojas, – pirmiausia egiptiečius apgynėme nuo juodosios rasės, kuri brovėsi nuo Pusiaujo. Vėliau vieni išėjo į Aziją, kiti grįžo į savo kraštą. Mes visą laiką buvome pačioje konservatyviausioje dalyje, nepaslankioje: kas buvo anksčiau, tas ir dabar likę. Pavyzdžiui, tautos atmintis puikiai išlikusi tautosakoje. Kitos tautos nieko neprisimena iš savo praeities, o mes viską žinome: pas mus net mažiausias vaikas žino, kad mes gyvenome Afrikoje: kūdikį atneša gandras (gi vaikus parneša iš tėviškės). Iš tėviškės, vadinasi, iš Afrikos…“ Taigi su per tūkstantmečius nuo mūsų nutolusia praeitimi mus labiausiai sieja kalba. Mūsų tautos unikalumas, kita vertus, ir yra tas, kad esame išsaugoję pačią archajiškiausią indoeuropiečių prokalbės kalbą. Ji gyva ne tik kasdieniniame bendravime – ir žilos praeities vizijose… Tad visai kitaip galėtume ir suprasti, rodos, primityvius dainuškos žodžius: „Ar iš balos tas gražumas mano prigimimo?“ Tik žodį „balos“ rašykime didžiąja raide…
„Savo atradimais dalintis su diplomuotais istorikais – tik laiko gaišinimas“, – apibendrina savo tyrinėjimus A. Kurtinaitis, gyvenantis gyvenimą, ne žaidžiantis, žmogus, kuriam Žodis ir tikĖjimas – viso jo gyvenimo pamatas. Galbūt tyrinėtojas ir teisus. Tas pats laikas parodys, kad tiesa sušvinta nužėrus tokiu storu sluoksniu užneštas dulkes. Laiko dulkes.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Marijampolė pradeda bendradarbiavimą su Rešicos miestu Rumunijoje
Marijampolės savivaldybės delegacija, vadovaujama mero pavaduotojo Povilo Isodos, birželio 26–28 dienomis lankėsi Rumunijoje, Rešicos (Resitos ) savivaldybės Miesto dienų šventėje.
Pažintis su Rešica prasidėjo Rumunijos ambasadoriaus Lietuvoje Dan Adrian Balanescu iniciatyva. Pirmojo vizito Marijampolėje metu, ambasadoriaus kvietimu, dalyvavo ir Rešicos miesto meras Mihai Stepanescu bei šios savivaldybės delegacija. Svečių susipažinimas su Marijampolės infrastruktūra ir pasidalijimas patirtimi apie pastarųjų metų pokyčius savivaldybėje buvo lemtingas naujų tarptautinių bendradarbiavimo ryšių pradžiai su didžiulį potencialą turinčiu, atgimstančiu ir svetingu Rešicos miestu.
Bičiuliams iš Rumunijos viešint Marijampolėje Miesto dienų šventėje, iškilmingo Tarybos posėdžio metu buvo pasirašytas Rešičos ir Marijampolės savivaldybių bendradarbiavimo ketinimų protokolas. Jame numatoma plėtoti bendradarbiavimo ryšius, keistis patirtimi ekonomikos, turizmo, kultūros, švietimo, sporto ir socialinių paslaugų srityse. Šventės metu Rešicos miesto meras M. Stepanescu pakvietė Marijampolės savivaldybės delegaciją atvykti į Rešicą susipažinti su šio miesto įstaigomis ir krašto kultūra.
Marijampolės savivaldybė maloniai priėmė šį kvietimą ir delegacija pasilankė Rešicos savivaldybės Miesto šventėje. Viešnagės programa buvo aktyvi, turininga ir svetinga. Pirmąją dieną buvo surengtas pažintinis turas po Rešicos savivaldybės apylinkes, apžiūrint Dunojaus pakrantes, kalnų kaimelius, Nacionalinius parkus, vienuolynus, sanatorinį miestelį Baile Herculane (Heraklio šaltiniai), valdovo Decebalo statulą, kurią 20 skulptorių dirbdami ištisus 10 metų iškalė uolėtame kalne. Mero pavaduotojas Povilas Isoda ir administracijos direktorius pavaduotojas Valdas Tumelis turėjo galimybę pristatyti Marijampolės savivaldybę, užsimezgusius ryšius, būsimą bendradarbiavimą tiesioginėje Rešicos radijo ir televizijos laidoje. Marijampolės delegacija taip pat supažino su atnaujintomis Rešicos savivaldybės įstaigomis. Įspūdį paliko naujausiomis technologijomis ir didžiausiu ekranu šalyje garsėjantis kino teatras „Dacia Cinema“, kuris buvo atnaujintas pasinaudojus ES fondų lėšomis. Taip pat ne mažesnį susižavėjimą kėlė Olimpinis plaukymo baseinas. Buvęs senas, apleistas pastatas, baseino direktoriaus ir mero iniciatyva tapo Olimpiniu baseinu, kuriame kiekvieną dieną apsilanko iki 1500 nuolat sportuojančių vaikų, jis tapo toks populiarus ir lankomas, tad uždaromas tik kelioms savaitėms per metus. Baseinas didžiuojasi, kad šio baseino auklėtiniai yra ir Rumunijos plaukimo čempionai. Žavėjo ir tai, kad Rešicos verslininkai puikiai išnaudoja gamtos grožį. Jų dėka įrengti viešbučiai, nameliai, pantoniniai barai, pasilinksminimo vietos, maitinimo įstaiga, kuriose beveik kiekvienoje pristatomas kulinarinis paveldas, Rešicos savivaldybę daro patrauklia vieta gyventi ir atvykti turistams.
Iškilmingo Rešicos savivaldybės tarybos posėdžio metu, mero pavaduotojas Povilas Isoda, Marijampolės delegacijos vardu, įteikė atminimo dovaną Rešicos miesto vadovams dėkodamas už nuoširdų priėmimą ir svetingumą, išsakė lūkesčius, kad prasidėjęs bendradarbiavimas būtų abipusiai naudingas.
Rešicoje gyvena apie 70 000 gyventojų. Būsimam Marijampolės miestui partneriui įsikūrusiam nuostabiame gamtos prieglobstyje dar labai reikia ES fondų paramos. Meras Mihai Stepanescu planuoja daugybę investicinių projektų, kurie senus grindinius, apleistus pastatus, nykstančius parkus paverstų tokiais, kokius, kaip jis pats sakė, matė Marijampolėje.
„Bendradarbiausime ir dalinsimės patirtimi, mums labai reikia Jūsų žinių“ – tokie žodžiai nuskambėjo iš Rešicos mero M. Stepanescu sodinant draugystės medį šventės metu.
Svetingais bičiulystės susitikimais prisidėję draugiškų santykiai, turėtų būti įtvirtinti sutartimi ir ateityje išsivystyti konkrečiais projektais ir darbais plėtojamus susigiminiavusių Rešicos ir Marijampolės savivaldybės bendradarbiavimo ryšius.
Marijampolės savivaldybės administracijos
Viešųjų ryšių tarnyba
Marijampolė tampa pasaulinio meno traukos centru
Tarptautinei architektų dienai paminėti Marijampolėje antrąkart buvo surengtas unikalus pasaulio menininkų simpoziumas „Malonny“, jo pavadinimas susijungė iš trijų miestų pavadinimų – Marijampolės, Londono, Niujorko.
Visą savaitę Marijampolėje vyko forumai ir diskusijos, sienų tapybos darbai, kuriuos rėmė įmonių grupė „Arvi“, JAV ambasada, Lietuvos Respublikos kultūros taryba, viešoji įstaiga „Sveikatingumo idėjos“, įmonė „Metida“ bei Marijampolės savivaldybė. Per savaitę buvo pateiktos idėjos, kaip gražinti miestą meno pagalba, buvo siūlomos drąsūs apšvietimo, paplūdimo įrengimo miesto centre ir kiti planai. Architektų dieną – liepos pirmąją – miestui buvo pristatyti trys menininkų darbai, atsiradę ant miesto sienų.
Kiekvienas piešinys turi užslėptą mintį ir gyvybę. Amerikoje kuriantis menininkė Vandana Jain, pristatydama savo darbą P. Butlerienės gatvėje, kalbėjo: „Paveiksle – kalba, sudaryta iš logotipų. Pagrindinis akcentas –matomi žodžiai „Live for now, die for later“ („Gyvenk dabar, mirk vėliau“). Norėjau sukurt ką nors kitko, kad žmonės praeidami turėtų apie ką pagalvoti. Mirties ir gyvenimo kontrastai sukuria stiprius pojūčius“.
Kitas piešinys atsirado Laisvės gatvėje, kurį pristatė M. K. Estabrookas, dailininkas iš Niujorko: „Šie darbai – mokslinės fantazijos iliuzija. Pats pavadinimas kilo pagal senovės graikų filosofo Platono mintį, kad visas gyvenimas tėra iliuzija, o tikrasis gyvenimas vyksta kažkur kitur. Visa tai ir simbolizuoja pavaizduoti žmonės, įnikę į ekranus, kurie galiausiai nežino, kuris gyvenimas yra tikras, ir neatranda žmogiškojo ryšio tarpusavyje“.
Daugiausiai dėmesio pritraukė lietuvių kilmės JAV dailininko Ray Bartkaus darbas, kuris pavadintas „Tekantis gyvenimas“. Senąją užtvanką lankantis žiūrovas nuolatos piešinį atras naujai. „Šiuo darbu siekiau sukurti žmonėms kitokį poveikį. Pats piešinys nupieštas atvirkščiai ir tikroji jo tvarka atsispindi tik vandenyje. Tikiuosi, kad kiekvieną kartą praeidami, žmonės atras vis kažką naujo, nes šis piešinys, kaip ir mūsų gyvenimiškos dienos, bus kitoks nei buvo vakar“, – sakė dailininkas.
Forumuose savo mintis dalinosi Niujorko mados pasaulio atstovės Ina Bartkus, „Julia Janus“ prekės ženklo kūrėja ir dizainerė Julija Janulaitytė-Janus, geriausia šių metų režisierė Giedrė Žičkytė surengė performansą iš kino archyvų “Gyvenimo ekspresas Kapsukas – Marijampolė”, o Londono architektas Paul Campbell pristatė „Miami-jampole beach“ paplūdimio miesto centre realizavimo planą.
Forumų metu pasiūlytos mintys ir idėjos Marijampolės miestui dar turi „susigulėti“ ir žmonių galvose, nes tai, kas iš pradžių atrodo neįmanoma, o gal tiesiog nepriimtina, iš tiesų gali pasirodyti kaip naujas projektas ir galimybė miestą paversti išskirtiniu visoje Lietuvoje.
Odeta ČERNAUSKAITĖ
Organizatorių ir Aldonos Katilienės nuotraukos.
Kaip elgtis, kad biomedicininių technologijų bei priemonių naudos ir žalos santykis nebūtų nukreiptas žalos naudai?
„…O, kad būtų gyvenęs (-usi) šiais laikais…“ – pamąstome apie gerokai anksčiau mirusį artimą žmogų, kuriam tuomet medicina niekuo negalėjo padėti. Išties šiais laikais medicina sparčiai žengia pirmyn, jos jau negalime įsivaizduoti be gydymo bei diagnostikos tobulinimo, o jos galią didina pasiekimai organų transplantacijos, moderniosios biologijos, genetikos srityse.
Nors tyrimai, kurie atliekami, ieškant naujų gydymo metodų ar naujų medikamentų, yra visiškai įprasti ir jais siekiama tiek žmogaus, tiek ir visuomenės gerovės, o daug žadanti mokslo ir technologijų pažanga atveria naujas perspektyvas ir galimybes, tačiau tuo pat metu kelia naujus pavojus. Būtent todėl biomedicina (graikų k. bios – gyvybė, gyvenimas + medicina), gydymo ir sveikatos saugojimo mokslas, neatsiejamas nuo etikos, mokslo, tiriančio dorovę, žmonių elgesio normas ir vertybes (filosofijoje etiškas elgesys yra tas, kuris laikomas „geru“ arba „teisingu“), mat medicinos mokslų srityje tik etika gali nubrėžti liniją tarp to, kas yra galima, ir to, kas yra priimtina. Pagal Visuotinės žmogaus teisų deklaracijos (1948 m.) nuostatas pagarba žmogaus orumui, teisę į kurią gimdami įgyja visi žmonijos nariai, turi būti svarbesnė nei visos kitos nuostatos.
Taigi būtent apie biomedicininę etiką mintimis su „Mūsų savaitės“ skaitytojais dalijasi Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistas gydytojas kardiologas Vitas VYŠNIAUSKAS.
Etikos laikymasis – žmoguje išlikusiam pirmykščiam gyvuliškumui pažaboti
„Kalbant apie biomedicininę etiką, – sako V. Vyšniauskas, – pirmiausiai reikėtų apsibrėžti deontologija, naujų biomedicininių sprendimų arba požiūrių diagnostika, biotechnologijos, gyvybės palaikymo, filosofiniai genų terapijos (inžinerijos) aspektais. Taip pat reikėtų paliesti mirties sampratą, eutanazijos problemą, kamieninių ląstelių klausimą“.
Kokie šių klausimų etiniai sprendimo būdai? Kuo remiantis juos spręsti? Gydytojas iš pradžių atsako lakoniškai, pacituodamas šv. Augustiną: „Viską galima daryti, bet daryk su meile, ir bus pozityvus rezultatas“, mat meilė gali akligatvius paversti greitkeliais. Bet mūsų pasaulyje meilės principas, deja, labai dažnai – dar tik siekiamybė, todėl ir remiamės etika, šįkart – biomedicinine etika.
Medicininė etika, kaip teigiama „Vikipedijoje“, – moralinės filosofijos dalis, taip pat ir medicinos filosofijos dalis. Viena iš medicininės etikos dalių – deontologija (gr. δέον, deon – pareiga, prievolė + gr. -λογία, -logia – mokslas) – etikos teorija, teigianti, kad poelgiai yra savaime geri arba blogi, nepriklausomai nuo jų pasekmių. Nors teorijos šalininkai sutinka, kad pasekmės yra svarbu, jie teigia, jog mes privalome daryti savaime gerus poelgius (pavyzdžiui, sakyti tiesą), net jei jų pasekmės bus blogos. Deontologija nusako tam tikras situacijas, tam tikrų žmonių grupių elgseną, taisykles, kurios įgyjamos valios, tradicijų dėka, reglamentuojamos juridiškai, yra privalomos. Vertinant medicininę aplinką, žmonių bendravimo taisyklės išvedamos logiškai. „Medicininė deontologija, – aiškina V. Vyšniauskas, – apima santykius tarp gydytojų, gydytojų ir slaugytojų, gydytojų ir pacientų. Kategorinis reikalavimas prie pareigos (profesionalios savybės: savo srities žinojimas, ekspertizė, teorinis ir praktinis įgūdžių žinojimas) teisinio reglamentavimo – dėmesingumas, jautrumas, susivaldymas, gebėjimas išklausyti, išmintis bei pozityvus, viską apimantis žmogiškumas – tuo reikia grįsti tarpusavio santykius. Ir to pakanka“.
Kam tiek formalumų? Gydytojas atsako paprastai: „Kalbant apie žmogų kaip apie biologinę būtybę, vienas iš jo apibūdinimų skelbia, jog tai maištaujanti būtybė, laužanti santykius, sukylanti prieš nustatytas visuomenės normas. Tai paveldėta evoliucijos eigoje. Visiems yra būdingas neigimas, priešiškumas. Ir tik evoliucijos eigoje išsivystė žmogaus rafinuotumas. Pavyzdžiui, liūtas žiaurumą rodo, kai reikia maisto, kai nori būti saugus, ir niekada nepuola dėl to, kad pultų. O žmogus žudo, kad jam tai patinka, gražu pažiūrėti. Žvėrys nekankina, žmogus kankina, jam taip patinka. Negatyvios pramogos tik žmogui būdingos. Jame išlikęs pirmykštis gyvuliškumas“.
Visa jėga iškylantis naudos ir žalos santykis
Naujos biomedicininės technologijos, pasak V. Vyšniausko, susijusios su ligų diagnostika, atliekama rentgeno kompiuterine tomografija, susijusia su radionukliniais tyrimais su radioaktyviaisiais izotopais, magnetinio rezonanso, endoskopinio, žmogaus vidaus erdvių optiniais tyrimais, pozitronų emisijos tomografija (PET) kaip diagnostinis įrankis vėžiniams susirgimams, širdies raumens gyvybingumui diagnozuoti, rodos, nesukelia etinių problemų – kaip tik pagerina diagnostiką, padeda gydytojui priimti sprendimus, naudingus pacientui: greita, patikima diagnostika leidžia sudaryti patikimą gydymo planą.
Bet, anot gydytojo, medicinos etikos problemos terapijoje, gydyme, išryškėja naudojat radijo izotopus, kurie lenda į ląstelę ląstelės struktūros ir ląstelių metobolizmo (medžiagų apykaitos) lygmenyje. Taip pat derėtų vadinti filosofiniais genų terapijos (vadinamosios genų inžinerijos) aspektus: čia technologijos įgalina keisti net genetinį kodą, galima genus įvesti į somatines ląsteles ir gydyti ligas, tačiau genus keisti galima ir lytinėse ląstelėse, keisti asmenį, net žudyti gemalo lygmenyje. Kai pastebimi genetiniai defektai, neleisti jam vystytis (jau kasdienybe tapęs porų apsisprendimas negimdyti po apsilankymo genetikos centre tokiais atvejais), žmones žudikus gaminti, kareivius, žmones be emocijų ir t.t. „Ar turime teisę žudyti žmogų gemalo pavidale?“ – retoriškai klausia V. Vyšniauskas ir pateikia pavyzdį – dabartinio Anglijos premjero sūnų, sirgusį genetine liga. „Mano nuostabusis vaikas, – kalbėjęs politikas sūnui mirus, – jis priversdavo galvoti, netgi keisti savo elgesį“. Žiūrėdamas į tą vaiką, bendraudamas su juo, tėvas matė gyvenimą kitokį, gyveno čia ir dabar…
„Genetinė pažanga gali padėti tobulinti sveikatos priežiūrą, gydymą, diagnostiką, bet gali turėti ir destruktyvių padarinių: kenkti, žudyti, gryninti rases, – reziumuoja gydytojas, – prieiti prie paties baisiausio dalyko – eugenetikos (žmonių giminės, rasės tobulinimo). Sprendžiant ypač genų inžinerijos, taip pat nano technologijų, įgalinančių ne tik vaistą, gydymo priemonę nunešti tiesiai į ląstelę, tiesiai paveikti sergančio organo dalį, nesukeliant pašalinių reiškinių, klausimus visa jėga, visu aštrumu iškyla visų šių priemonių naudos ir žalos santykis, ir vargas žmonijai, jei santykis bus nukreiptas žalos naudai…“
Naujos biomedicininės technologijos pakeitė požiūrį ir į mirties traktavimą
Taigi ne vienu atveju, kai kalbame apie biomedicinines technologijas, riba tarp gėrio ir blogio kartais labai sunkiai matoma, netgi išvis nepastebima. Štai, pavyzdžiui, tobuli kompiuterizuoti kvėpavimo aparatai, tobuli dirbtiniai inkstai, arba dializės aparatai, sumenkus inkstų funkcijoms, atlieka pakaitinį inkstų funkcijų darbą, įvairiausi dirbtiniai vožtuvai, stimuliatoriai, defibriatoriai – pacientas dėl to gali dešimtmečius gyventi. Puiku būtų, jei nesukeltų nemažai etinių problemų. „Dirbtinė širdis kartu su dirbtiniu krūtinės aparatu arba širdies skilvelių darbą pavaduojantys aparatai, dirbtinės kraujotakos aparatai kartu su dirbtiniu kvėpavimo aparatu, – sako V. Vyšniauskas, – gali tęsti nepagydomo arba paciento, kurio smegenys mirusios, gyvybę, faktiškai mirusio žmogaus gyvybę, užtikrinant gerą slaugą, palaikyti nuo kelių iki keliolikos metų (XX a. pabaigoje–XXI a. mirtis traktuojama, kai miršta žmogaus smegenys (žievė ir smegenų pamatas), XVIII–XIX a. – kai sustoja širdis ir kvėpavimas). Deja, daugialypės smegenų funkcijos pakaitinės terapijos nėra. Mano ribotu protu, vargu ar išvis tai įmanoma. Be kraujo daugiau kaip 5 min. smegenys negali būti. Kuo evoliucijos eigoje organizmas, produktas yra labiausiai ištobulėjęs, tuo labiau jis pažeidžiamas. Nėra užfiksuota tokių atvejų, kad negrįžtamai pažeistos smegenys atsistatytų iki žmogaus asmenybės grįžimo, kai tuo tarpu, pajungus dirbtinę širdį, širdis gali pailsėti ir vėl dirbti, jei turi savyje gyvybinių rezervų“.
Mirties supratimo filosofija ir etinė problema
Taigi kas yra mirtis, kaip ją nugalėti? Net priešistorėje žmogus domėjosi tuo, o visų laikų filosofai šiam klausimui skyrė ypatingą dėmesį (štai kad Antikos mąstytojai: Platonas, kalbėdamas apie transcendenciją, kūno–dvasios vienybę ir atskirybę, sakė, jog kūnas suyra, dvasia pakyla į aukštybes; Demokritas teigė „buitiškiau“: gyvas daiktas suyra į sudedamąsias dalis, tampa medžiaga naujam „statiniui“ Visatos begalinio ciklo fone…).
„Mirtis – sako V. Vyšniauskas, – būtinybė, ne duotybė, esamybė. Mirtis – ne pabaiga, o naujumo pradžia. Mirtis neturi asmeninės prasmės: per daug mes sureikšminame save, mes svarbūs tik mūsų artimųjų rate. Mirtis atitinka mūsų prigimtį: ji duotybė nuo gyvybės pradžios, todėl ji negali būti bloga. Svarbiau yra rūšies, giminės, genties išlikimas negu vieno“.
Mirtis, kaip tam tikros atkarpos pabaiga, duota ne tik visam organizmui: yra duota tam tikra atkarpa net kiekvienai organo audinio ląstelei, nuolat vyksta natūralus mirimo procesas – apaptozė (nykimas). Kas rudenį vyksta su medžių lapais, tas pats ir būna su kiekviena ląstele.
„Kas atitinka prigimtį, negali būti bloga“, – sako gydytojas, mirčiai tokiu atveju jokiais būdais neklijuodamas epiteto „bloga“. – Medicina turėtų gerinti gyvenimo kokybę, bet nesistengti gyvenimą tęsti bet kokia kaina, mat pratęsdami asmens mirimą tik nukeliame mirimo datą ant paminklo“. Čia paliečiama kita opi problema – eutanazija, savarankiškas valios vyksmo pasirinktas gyvybės nutraukimas, esant nepagydomai ligai, susenus, nepataisomai sunykus organų, audinių funkcijai, kai nuo žmogaus tampama tik asmeniu (Engelhardto, skyrusio du dalykus: a) asmuo, b) žmogus su mąstymu, savo aplinkos vertinimu, protu, logika, savimone, kad jis yra žmogus, požiūris). „Atliekant eutanaziją (arba – asistuojančią savižudybę: padėti, nekliudyti nusižudyti), reikalingos sąlygos: atitinkamas bendravimas, kultūros lygis, ekonominio išsivystymo lygis, tobuli socialiniai santykiai tarp žmonių, – sako V. Vyšniauskas. – Šiuo metu Lietuvoje šių sąlygų išpildymo nėra, todėl apie eutanazijos įteisinimą kalbėti dar anksti“. Pasak gydytojo, pirmiausiai reikia sutvarkyti beprasmį mirimo proceso tęsimą. Šiuo metu yra viena įteisinta mirimo forma: nutraukti gyvybinių funkcijų palaikymą diagnozavus smegenų mirtį. Tačiau privaloma vykdyti kardiopulmoninį gaivinimą klinikinei mirčiai ištikus kiekvieną ligonį, net jei jo pasveikimas, grįžimas į gyvenimą neįmanomas. Gal etiškiau būtų jo nevykdyti asmeniui, kuris sąmoningai notariškai pareiškia, kad nenori būti gaivinamas, kai ištiks klinikinė mirtis? Medikui atminty likęs Londono Karališkojo universiteto ligoninėje esantis užrašas prieš palatą: „Stop! Pacientas miršta, jam netrukdyti“. „Žmogus turi teisę ne tik į gyvenimą, bet ir į mirtį, – sako V. Vyšniauskas. – Lėtinių ir nepagydomų ligų atvejais tam tikrose situacijose etiškiau būtų, kad gydytojas netrukdytų pacientui numirti…“
Sprendimo būdai
„Aš nepajėgus išspręsti šių etinių problemų, – pripažįsta gydytojas, – tai turėtų daryti ekspertai, vadovaudamiesi mokslu, logika, išmintimi, įtraukdami nebūtinai mokslininkus, bet ir paprastus žmones, nes daug kas paslėpta nuo protingų, išmintingų, didingų, o apreikšta mažutėliams… Bet, kaip medikas, žmogus, turiu principus, kuriais būtų šių biomedicininių etikos klausimų sprendimo būdai būtų vykdomi: pasverk naudos ir žalos santykį; apmąstyk; įsiklausyk ir suvok“. V. Vyšniauskas savo principus plačiau paaiškina pirmiausiai remdamasis jau anksčiau cituotu Šv. Augustinu: „Viskas galima, bet daryk su meile, ir bus pozityvus rezultatas, nes meilė gali akligatvius greitkeliais paversti“ bei akcentuodamas, jog medicina turėtų gerinti gyvenimo kokybę, o ne bet kokia kaina pratęsti egzistenciją. O kad būtų lengviau su meile gerinti gyvenimo kokybę, reikia suvokti meilės rūšis: a) seksas – kūniškoji meilė tarp vyro ir moters, įgimta kiekvienam gyvam organizmui, atgaminimas į save panašius; tiesa, seksas turėtų būti ne vulgarus, o su žmogiškumo veidu; b) filio – meilė mokslui, išminčiai, tėvynei; c) caritas – pagalba stokojančiam, padėjimas kritinėje situacijoje; d) agapė – visaapimanti (tarpusavio santykiuose) meilė, santykis tarp gyvybės ir mirties. „Žiūrėk su meile tarp žmonių ir gamtos, suprasi, kada „žudyti“, kada asistuoti“, – apibendrina gydytojas.
Laima GRIGAITYTĖ
