Moteris įmetė pliauską į krosnį, pro atvertas dureles išsiveržė dūmų kamuolys ir šilumos srautas. Vyriškis gėrė arbatą. Pro virtuvės langą matėsi du oranžiniai mėnuliai ir pilkai melsvos šviesos nušviestas kiemas. Lango stiklas šiek tiek keitė vaizdą.
– Tetule Vanda, čia aš pasijutau taip, kaip tais laikais, kai motina liepdavo nueiti pas tave švenčių išvakarėse ir padeklamuoti eilėraštį. Mes vartydavome seną kažkokį gamtos pažinimo vadovėlį su gražiai nupieštais gyvūnais ir augalais. Tu leisdavai man kraustyti naujametinių žaislų dėžę, o apie eilėraštį abu pamiršdavome.
– Kai tu valgydavai kietai virtą kiaušinį, pasimirkydamas į cukrų, aš galvodavau: „Tas vaikinas taps poetu ar muzikantu“. Kai išspausdino tavo pirmą eilėraštį vaikiškame žurnale, kiek buvo sujudimo. Su tuo žurnalu aš ir tavo motina aplakstėme visus kaimynus, pažįstamus ir gimines. Tu rašei apie mėnesieną. Bet tapai muzikantu. Gerai, kad ištrūkai iš miesto, jog atvažiavai čia. Dabar mėnulio pilnatis, mėnesiena tokia, kad aš nesuklumpu vaikščiodama po kiemą, kai dešimtą vakaro išjungia vieną vienintelį gatvės žibintą. Ar norėsi pasėdėti verandoje ir pasigėrėti mėnulio pilnatimi ir mėnesienos spalvomis?
– Negudrauk, tetule, aš žinau, ką bandai nutylėti.
– Jau liko tik šukės, bet ne stiklinės. Gyvenimo šukės. Aštrios, žeidžiančios praradimų šukės. Pavėlavai pasakyti: „Padėk stiklinę“… Neišeisiu ten, kitur, nepamatęs mėnesienos. Mačiau Ispanijoje. Šviesa krito ant apelsinmedžių sodo. Prinokę vaisiai atrodė lyg neregėti rojaus vaisiai… Rojaus spalvomis mirgėjo ir mano, jauno muzikanto, svajonės.
– Vėl suspaudei stiklinę.
– Vieną vaisių man nuskynė mano mergaitė… Tada aš tikėjau, jog tų, kuriuos apšviečia mėnulio pilnatis, niekas negali išskirti. Tada tikėjau. Tetule, kitą dieną mes užklydome į turgų. Ant prekystalio pamačiau kaugę metų vaiko galvos dydžio apelsinų. Nupirkau sau ir jai. Prekeiviai kvatojo. Tokius apelsinus ten šeria gyvuliams arba svaidosi jais per kažkokią miestelio šventę. Toks jau esu: ieškodamas stebuklo, randu gyvulių pašarą. Nemažai rasta ir mėšlo.
– Padėk stiklinę!
– Nereikalauk, kad elgčiausi kaip tas berniukas su baltais marškinėliais, juoda varlike, juodu kostiumėliu, atėjęs padeklamuoti eilėraščio. Turėtum suprasti, kokios katės draskosi manyje. Pati vakar šlavei kuokštais krintančius mano plaukus.
– Kiek šalių apkeliavai?
– Neskaičiavau. Tu, tetule, įsivaizduoti negali, kokių nuostabių kampelių esama pasaulyje. Ir visa tai – nebe man…
– Gal iš tiesų nevakarokime verandoje. Akys prarado šviesumą. Megzti galiu tik prie dienos šviesos. Ryt reikės anksti keltis. Iki vakaro turiu numegzti mėnesienos spalvos kepuraitę ketverių metų mergaitei, kuriai saulė kaitina beplaukę galvutę. Papasakok jai apie kraštus, kuriuos suspėjai pamatyti, o ji nebepamatys…
Baigėsi 6-asis Nacionalinio kraujo centro neatlygintinos kraujo donorystės turas „Mes kartu – už gyvybę“ per Lietuvą. Marijampoliečiai aktyviai prisijungė prie nacionalinės kraujo donorystės akcijos ir net 154 žmonės neatlygintinai dovanojo kraujo.
Nacionalinio kraujo centro turo komanda džiaugiasi turėjusi galimybę apsilankyti mūsų mieste ir yra dėkinga visiems, prisidėjusiems prie šios akcijos, kurioje kartu su visais šalies miestais, kuriuose vyko akcija, įrodė jog mes kartu – už gyvybę!
Turo metu daugiausiai norinčiųjų paaukoti kraujo buvo Vilniuje – net 305, Jonavoje – 159, Alytuje – 150, Visagine – 128, Kaune – 117, Tauragėje – 117, Kėdainiuose – 105, Šiauliuose – 100, Panevėžyje – 92, Klaipėdoje – 85.
Marijampolė ne tik aktyviai įsijungė į šių metų Nacionalinio kraujo centro organizuotą akciją, bet jau ne pirmus metus dalyvauja šio centro organizuojamuose renginiuose ir yra pasirengusi ir ateityje dirbti kartu su nacionaliniu kraujo centru skatinant neatlygintiną kraujo donorystę.
2015 m. balandžio 23 d. VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ direktorė Joana Bikulčienė ir Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys pasirašė šalių bendradarbiavimo sutartį, kurioje numatyta dalyvauti vykdant neatlygintinos kraujo donorystės renginius. Šia sutartimi Marijampolės savivaldybė įsipareigojo skleisti informaciją apie neatlygintiną kraujo donorystę, sudominti ir motyvuoti kuo daugiau sveikų žmonių tapti kraujo donorais, sudaryti sąlygas centrui nemokamai rengti neatlygintinos kraujo donorystės akcijas savivaldybės patalpose, esant kraujo trūkumui, centro prašymu, skubiai organizuoti savivaldybės gyventojų, savivaldybės administracijos darbuotojų ar trečiųjų asmenų telkimą kraujo davimui bei kitaip įsijungti į abipusį bendradarbiavimą.
Pagrindinis šios sutarties iniciatorių ir neatlygintinos kraujo donorystės puoselėtojų Marijampolėje savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Isoda įsitikinęs, kad pasirašyta sutartis nutiesė kelius nuosekliam centro ir savivaldybės bendradarbiavimui, šios kilnios misijos propagavimui ir vykdymui.
Šių metų Nacionalinio kraujo centro akcijoje kartu su Marijampolės įstaigų, organizacijų, bendruomenių atstovais dalyvavęs savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Isoda savo pavyzdžiu kvietė kuo aktyviau įsijungti į donorystę, kad kraujo donorų būtų daugiau, kad ši kilni misija taptų pareiga, nes tokia kiekvieno iš mūsų auka gali padėti išgelbėti daug žmonių, kuriems reikalingas kraujas, gyvybių
Savivaldybės meras Vidmantas Brazys, sveikindamas neatlygintinos kraujo donorystės turo „Mes kartu – už gyvybę“ Marijampolėje organizatorius ir dalyvius, linkėjo visada būti aktyviais kraujo donorysčių akcijose ir prisidėti organizuojant žmonių gyvybėms reikalingo kraujo aukojimą. Šių metų akcijoje dalyvavo gausus būrys Marijampolės kultūros centro meno kolektyvų.
Kaip teigia VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“, Sūduvos krašto žmonių, bendruomenių, įmonių požiūris, noras padėti bėdos ištiktiesiems nuoširdžiai žavi ir nusipelno pačių gražiausių žodžių. Lyginant 2013 ir 2014 metus, kraujo donacijų Marijampolėje padaugėjo daugiau nei du kartus, o per 2015 metų keturis mėnesius marijampoliečiai kraujo davė beveik 600 kartų ir tai yra beveik tiek pat, kiek per visus praeitus metus. Neatlygintinų donorų skaičius per dvejus metus šoktelėjo daugiau nei 4 kartus.
Danguolė MICUTIENĖ
Marijampolės savivaldybės administracijos
Viešųjų ryšių tarnybos vyriausioji specialistė
VšĮ „Nacionalinis kraujo centras“ archyvo nuotraukos.
Liepos 11 d., šeštadienį, 22.00 val. šeštasis vasaros kino festivalis „Sidabrinės gervės naktys“ kaip ir kasmet sustos Marijampolėje, Poezijos parke.
Kino prasidės vos sutemus, apie 22.00 val. Žiūrovai turės galimybę pamatyti tris Lietuvos kino ir televizinio kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė 2015” nominacijoms pristatytus įvairaus žanro kino kūrinius: animacinį filmą „Bimas“ (režsierius Nerijus Kanišauskas), vaidybinį trumpametražį filmą „Kelių eismo taisyklės“ (režisierė Marija Stonytė) bei vaidybinį ilgametražį filmą „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ (režisieriai Simonas Aškelavičius ir Ričardas Marcinkus), sulaukusį didžiulio Lietuvos žiūrovų susidomėjimo.
Renginį ves televizijos, teatro ir kino aktorė Gabija Jaramintaitė-Ryškuvienė. „Man yra didžiulė garbė ir džiaugsmas būti dalimi viso to, būti kartu, būti lietuviškame kine, bendrauti su žmonėmis, kurie neabejingi lietuviškam kinui. Tai tikrai graži patirtis, – sako ji. – Aš matau, kaip tai svarbu mums visiems: ne tik aktoriams, filmų kūrėjams, bet ir žiūrovams. Žmonės nori lietuviško kino. Tai didžiulis pasiekimas, kad „Sidabrinės gervės“ dėka atsiranda vis daugiau galimybių pažinti šiuolaikinį lietuvišką kiną.“
Festivalis „Sidabrinės gervės naktys“ šiemet išskleidė sparnus birželio 12 d. Birštone ir iki pat rugsėjo 4 d. tęs skrydį per Lietuvą. Iš viso šią vasarą festivalis „Sidabrinės gervės naktys” ketina aplankyti apie 20 šalies miestų, juose parodyti originaliausius ir aukščiausių įvertinimų sulaukusius animacinius, trumpametražius ir ilgametražius bei vaidybinius kino filmus (organizatoriai pasilieka teisę keisti filmų repertuarą). Renginį iš dalies remia Marijampolės savivaldybė.
Kviečiame kino mėgėjus, marijampoliečius ir svečius iš apylinkių atvykti su šeimomis, draugais, termosais, pledukais ir pasimėgauti išskirtiniu kino vakaru po atviru dangumi.
Straipsnis parengtas pagal Lietuvių kino akademijos informaciją
Praėjusį ketvirtadienį Marijampolės kultūros centre buvo atidaryta Vaido Karpavičiaus fotografijų paroda „Laukinė Lietuvos gamta“. 16 fotodrobių ir 27 fotografijose – subtilus žvilgsnis per fotoobjektyvą į, kaip pats parodos autorius sako, laukinius šiltakraujus gyvūnus (nei drugeliai, nei peizažai – ne Vaido sritis): paukščius, žvėris, kurie užfiksuoti būtent jų gyvenamojoje aplinkoje Marijampolės, Prienų, Panevėžio, Varėnos… – visos Lietuvos laukinėje gamtoje.
Parodos atidarymo metu autorių nuoširdžiai pasveikino ir Marijampolės kultūros centro direktorė Iraida Skirpstienė, o pačią parodą ir jos autorių susirinkusiems pristatė kultūros centro darbuotoja Onutė Surdokienė.
Tai penktoji V. Karpavičiaus personalinė paroda ir 13 viešas susitikimas su gamtos mylėtojais.
V. Karpavičius – profesionalus miškininkas, UAB „Miško darbai“ direktoriaus pavaduotojas miškininkystei, kuris teigia, jog vienas iš jo darbo privalumų – galimybė stebėti neapsakomą gamtos įvairovę (gamtininkas dirba su privačių miškų savininkais, kurių valdos išsibarsčiusios gražiausiuose Lietuvos kampeliuose). „Pamatytas gamtos grožis, – sako parodos autorius, – paskatino įsigyti fotoaparatą, kad galėčiau užfiksuoti matomus vaizdus. Laikui bėgant, gerėjo ir gamtos pažinimas, ir fotoįranga, taip pat ir nuotraukų kokybė, bet nelaikau savęs nei menininku, nei profesionaliu fotografu. Tai mano pomėgis, gal net poilsis. Džiaugiuosi, kad ir kitiems patinka mano sustabdytos akimirkos, noriu, kad ir kiti žmonės nauju žvilgsniu pažvelgtų į mus supančią aplinką.“
V. Karpavičiaus fotografijose „pagautos“ akimirkos – ir atsitiktiniai kadrai, ir kruopščiai iš anksto planuotos „fotosesijos“, kai eina į mišką, laukymę jau žinodamas, ko eina, kai pažįsta gamtą, gyvūnų rūšis, jų pomėgius. Neretai, norint paleisti gerą „šūvį“, tenka net ir naktį praleisti gamtoje užsimaskavus, kad tik nesutrikdžius natūralaus gyvūnų gyvenimo ritmo.
Vaidas gamtą fotografuoja 4 metai, o profesionaliai – 2 metai, priklauso Lietuvos gamtos fotografų klubui naturephoto.lt, puikiai valdo ne tik fotoaparatą, bet ir plunksną (jo įstabiais gamtos fotodienoraščiais „Mūsų savaitės“ skaitytojai mėgaujasi jau antri metai).
Paroda „Laukinė Lietuvos gamta“ veiks iki rugpjūčio 15 d.
„Nieko negali būti geriau, kaip vasarą pabaigti kartu su „Radistais“ šokant po žvaigždėtu dangumi! Po tokio renginio ir į naujus darbus galima kibti su šypsena veide!“ – sako renginio „Radistai švenčia!“ organizatorius Gytis Žitkauskas.
Jau rugpjūčio 30 dieną Marijampolės Sūduvos stadionas vienai dienai taps visos Lietuvos šokių aikštele po atviru dangumi!
Renginio organizatoriai žada, kad Sūduvos širdis – Marijampolė – vienai nakčiai taps geriausios šokių muzikos sostine! Net trys valandos geriausios muzikos, kurią visiems norintiems dovanos žinomiausi šių dienų DJ ir laidų vedėjai – Jonas Nainys ir Rolandas Mackevičius, o kartu jie „Radistai“!
Didžiulė scena, galingas garsas, įspūdingas apšvietimas, sceninė pirotechnika ir šokiai po žvaigždėtu dangumi – visa tai ir dar daugiau jau rugpjūčio 30 dieną, Marijampolės Sūduvos stadione!
Marijampolės Poezijos parkas pritraukia ne tik marijampoliečius, juo pasigrožėti užsuka ir svečiai iš kitų Lietuvos miestų. Atėjus vasarai, itin norisi kuo daugiau laiko praleisti gamtoje, lauke, traukia kitokia veikla nei įprastai.
Būtent tai visiems ir gali pasiūlyti jau tradicija tapęs renginių ciklas „Parkas gyvai“. Jų metu kviečiami visi miestelėnai netradiciškai praleisti vakarus drauge, draugų ir bendraminčių būryje. „Per trejus metus iniciatyva tapo labai laukiama miestiečių. Sulaukiame vis daugiau įvairių pasiūlymų, pagalbos organizuojant renginius – tai ugdo ir vienija miesto bendruomenę“, – pasakojo asociacijos „Marijampoliečiai“ pirmininkė Vaida Kelerytė-Burokienė.
Šią vasarą „Parkas gyvai“ startuos birželio 28 dieną 19 val. „Sound Effects“ koncertu. Vėliau renginius pratęs liepos 16 dieną numatomos orientacinės varžybos dviračiais, kurios įprastai pritraukia daugiau nei pusę šimto dalyvių, bei visų taip pamėgti kino filmo vakarai po žvaigždėtu dangumi. Liepos 19 dieną bus rodomas filmas „Sabonis“, rugpjūčio 2 dieną – „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, rugpjūčio 13 dieną – „Filmas apie kavą“. Organizatoriai dar svarsto įvairias galimybes su atlikėjais ir trupėmis dėl teatro vakaro po atviru dangumi bei muzikos nakties, todėl renginių ciklas galbūt bus papildytas.
„Rinkdami ir apgalvodami renginių ciklo „Parkas gyvai“ turinį, atsižvelgiame į tokias svarbias temas kaip pilietiškumas, bendruomeniškumas, miesto bendruomenės vienijimas. Pavyzdžiui, filmai yra ugdantys patriotiškumą, o prieš vieną iš jų bus sudaryta galimybė jaunimo organizacijoms prisistatyti ir pakviesti bendroms veikloms gausiai į renginius susirenkančius miestiečius“, – sakė V. Kelerytė-Burokienė.
Nepamiršta ir Lietuvai svarbi data – liepos 6 diena. Mindaugo karūnavimo dieną visi yra kviečiami į J. Basanavičiaus aikštę kartu giedoti Tautišką giesmę. Kartu su partneriais asociacija „Marijampoliečiai“ surengs jaunimo grupių koncertą, bus galimybė pasigaminti savo aitvarą ar papuošti savo veidus tautinių simbolių piešiniais.
Asociacija „Marijampoliečiai“ renginių ciklą „Parkas gyvai“ įgyvendina kartu su Marijampolės savivaldybe, projektą iš dalies finansuoja Jaunimo užimtumo programa.
Marijampolės apskr. VPK baigtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo, kuris 2011-aisiais sudrebino ne tik Marijampolę – nukentėjusieji iš visos Lietuvos rašė prašymus policijai dėl jų vardu vykdytų banko operacijų. Idėjos prasigyventi autorė – marijampolietė A. K. (g. 1978 m.) Byla atiduota teismui, kuris spręs moters likimą.
Situacija, sakytume, banali: moteris, porą metų dirbusi banke ir regėdama daug, labai daug realių ir virtualių pinigų, sugalvojo, kad galbūt ir jai galima gyventi geriau. Kas įdomiausia, šiuo savo sumanymu apie galimą finansinę gerovę ji nepasidalino net su namiškiais. Teisininkų kalba kalbant, A. K., pasinaudodama klientų duomenimis, kai kuriuos pažindama asmeniškai, įgydama jų pasitikėjimą, klastojo dokumentus, jų vardu atidarinėdavo sąskaitas ir imdavo greituosius kreditus (žinoma, ne savo, o tų asmenų vardu). Be abejo, pinigai keliaudavo į A. K. piniginę.
Nuo 2008 iki 2011 metų tokiu būdu ji įgijo nemenką sumą – 24 076 eurus (primename, litais tai buvo kur kas apvalesnė suma). Tačiau per tą laiką A. K. šeima kokių nors turtų (automobilio, namo, etc.) neįgijo, kur dingo pinigai, negalėjo pasakyti nei pati moteris, nei jos vyras.
Aišku tik tiek, kad, pradėjusi imti kreditus kitų žmonių vardu, moteris skolas padenginėdavo imdama vis naujus kreditus. Iš pradžių sąskaitas atidariusi pažįstamiems žmonėms (kurie dėl to tarytum ir neprieštaravo), vėliau kitiems, jau mažiau pažįstamiems arba visai svetimiems banko klientams, ji prisistatydama banko darbuotoja (kas buvo tiesa), aiškindavo, kad įvyko klaida ir ji netrukus bus ištaisyta. Kaip tyrėjams tvirtino pati A. K., ji tikėjosi, kad atsiskaitys su visais, tačiau nueita buvo jau per toli.
Į policiją kreipėsi ne tik įvairių Lietuvos vietovių gyventojai (jų yra apie 15), kurių vardu buvo paimti kreditai, bet ir pats bankas, identifikavęs nesąžiningą darbuotoją.
Marijampolės apskr. VPK Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus tyrėjai teismui pateikė 9 tomų bylą, kur sugulė ir nukentėjusiųjų, ir liudytojų parodymai. Moteris teismo laukia dirbdama užsienyje – ji stengiasi atiduoti pinigus, kuriuos neteisėtu būdu įgijo 2008–2011 metais.
Birželio 23 d. Kalvarijos Karališkajame parke vyko išskirtinės Joninės, arba Rasos šventė. Deja, kiek darganotas oras miestelėnams bei šventės svečiams praleisti trumpiausią vasaros naktį privertė su skėčiais rankose. Laimei, šventei įpusėjus, lietus pasitraukė, ir šventės dalyviai galėjo netrukdomai stebėti Rasos šventės programą, kurią organizavo Kalvarijos savivaldybės kultūros centras. Ji prasidėjo miestiečių pasisveikinimu, po kurio vyko edukacinė programa „Nepapustęs dalgelio, nepjausi šienelio“. Kaip ir kiekvienose Joninėse, tradiciškai buvo kuriamas Joninių laužas, prie kurio visi norintys galėjo laukti saulėtekio.
Šventinėje programoje savo sugebėjimus demonstravo jojikai iš Marijampolės jojimo ir laisvalaikio centro, Rimo Sujetos žirgyno ir Marijampolės žirginio sporto ir turizmo klubo „Horsina“. Po šio pasirodymo prasidėjo šventinis koncertas „Eina saulelė“, kurio metu scenoje vienas kitą keitė folkloro ansambliai „Diemedis“ ir „Bruknyčia“ iš Kalvarijos, ansamblis „Viešia“ iš Neveronių, savo veiklos 25-ąjį gimtadienį švenčianti kapela „Dziedukai“ iš Lazdijų bei fokloro grupė „Vydraga“. Tačiau bene pats laukiamiausias reginys šventėje prasidėjo tik nuo 23 valandos – tai misterija „Perkūno sakmės“, sukurtas remiantis senovinėmis baltų tradicijomis. Šį pasirodymą režisavo Kalvarijos folkloro ansamblio „Diemedis“ vadovė Žydruolė Zenevičienė. Šis teatralizuotas pasirodymas, kupinas ugnies šokio elementų, sukėlė didžiausią susidomėjimą tarp žiūrovų. Misterijoje taip pat dalyvavo šokio ir ugnies studija „Čiutyta“, Sūduvos gimnazijos teatro ir šokio studija bei šokių grupė „Miss-A“. Pasirodymui einant į pabaigą, jo dalyviai, likę ištikimi senosioms tradicijoms, plaustu plaukė upe, kūrendami ugnį – šis paprotys simbolizuoja pagarbą ir padėką Saulei, tam kad sugrįžtų ir kitąmet. Visą šį renginį filmavo LRT, o šventės pabaigą vainikavo naktišokiai.
Marijampolietė Edita Valukonienė prieš gerą mėnesį atrado, jog želė tortas gali būti ne tik saldi vasaros atgaiva, bet ir tikra šventinio stalo puošmena, mat kalbame apie ypatingą torto puošybos efektą. Meniškos prigimties moteris su „Mūsų savaitės“ skaitytojais dalijasi tokio torto gaminimo paslaptimis.
Biskvituireikės (nors galima ir pirktinį naudoti): 1 stiklinės miltų, 1 stiklinės cukraus, 4 kiaušinių, vanilinio cukraus.
Gaminimo eiga: pirmiausia atskirkime kiaušinių baltymus nuo trynių. Baltymus lėtai išplakime plakikliu, pamažu pilant cukrų ir vanilinį cukrų. Kai baltymai bus išplakti, dėkime trynius ir vėl plakime. Labai atsargiai berkime miltus, nesiliaujant maišyti masės. Maišykime tol, kol bus vientisa masė. Kepimo formą ištepkime riebalais, išliekime tešlą ir pašaukime į orkaitę, įkaitintą iki 180–200 laipsnių 20–25 min. Kepimo metu jokiu būdu nepraverkime orkaitės, kitaip biskvitas subliukš.
Permatomam želė paviršiui, kuris ir bus puošiamas, reikės: 4 stiklinių vandens, 4 šaukštų želatinos (1 stiklinei vandens – 1 valgomas šaukštas želatinos), pagal skonį cukraus, citrinos sulčių arba citrinos rūgšties, valgomųjų dažų, kondensuoto pieno (po arbatinį šaukštelį kiekvienai spalvai), vienkartinių švirkštų.
Gaminimo eiga: želatiną brinkiname dalyje šalto vandens, kai ji išbrinksta, pakaitiname, pilame likusį vandenį, dedame cukrų, citrinos rūgštį, viską gerai išmaišome ir supilame į indą (geriausiai tiktų permatomas, stiklinis indas), kurį padedame į šaldytuvą, kad želė sustengtų.
Puošimas
Šaukštą želatinos atskirai išbrinkiname vandenyje, kai išbrinksta, pakaitiname ir ruošiame dažus: 1 arbatinis šaukštelis kondensuoto pieno, maistinių dažų (dedame pagal norimą spalvos intensyvumą) ir 1 šaukštas išlydytos želatinos. Gautą masę gerai išmaišome. Kiekvieną spalvą taip maišome atskirame indelyje. Norint gauti baltą spalvą, tereikia tik lydytos želatinos ir kondensuoto pieno, rudai (šokoladinei) spalvai išgauti naudojame kakavą, kondensuotą pieną ir želatiną.
Pasirengiame įvairaus dydžio vienkartinius švirkštus su taip pat įvairaus dydžio adatomis. Jeigu spalvos spėjo sustingti, indelius su jomis dedame į indą su karštu vandeniu: puošimui spalvos turi būti skystos. Prisitraukiame norimos spalvos dažų į švirkštą ir duriame į skaidrų sustingusį želė sluoksnį bei įšvirškiame dažų (pradedame nuo centro). Pagal fantaziją bei išankstinį sumanymą dūrio gyliai gali būti įvairūs, taip pat švirkštu galime „pjaustyti“ skaidrųjį pagrindą, įšvirkšdami spalvos (kiekvieną kartą atsiradusį ant pagrindo dažų perteklių nusausiname dekupažo kempine ar aukštos kokybės popierinio rankšluosčio skiautele). Keičiant švirkštus su dažais skaidriajame pagrinde galime „užauginti“ gėles, jų kompozicijas ir viską, ką tik gali sukurti fantazija.
Papuoštą sluoksnį vėl dedame į šaldytuvą – kad sustengtų papuošimai ir griebiamės kito sluoksnio.
Antras sluoksnis, kaip teigia E. Valukonienė, turi būti matinis – kad išryškėtų pirmojo sluoksnio papuošimas. Paprasčiausias – su grietinėle. Produktai ir proporcijos tokios pačios kaip ir pirmajam, permatomam, sluoksniui, tik grietinėlės turi būti daugiau nei vandens (vandeniu naudojame tik želatinos brinkinimui).
Paruošimas: išbrinkintą želatiną ištirpinti, sumaišyti su grietinėle, galima įdėti pjaustytų vaisių. Atvėsintą iki kambario temperatūros antrąjį matinį sluoksnį užpilti ant pirmojo ir vėl įdėti į šaldytuvą sustengti.
Sluoksnių galima dėti tiek, kiek norime tuo pačiu principu. Paskutinis sluoksnis – biskvitas, kurį „lipiname“ ant dar nesustengusio paskutinio sluoksnio, o paskui įdedame į šaldytuvą sustengti.
Gerai sustengusį tortą išimame: peiliu kraštus apipjaustome, o kad gražiai atšoktų viršus, indą kelias sekundes pagrindu į viršų palaikome verdančiame vandenyje.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos bendruomenės nariai atrado noro ir ryžto prisijungti prie kilnios neatlygintinos kraujo donorystės akcijos „Kartu – už gyvybę“, kuri vyko birželio 19 dieną Marijampolės J. Basanavičiaus aikštėje. Bendruomenės nariai parodė savo neabejingumą, sąmoningumą, moralinį apsisprendimą padėti kitiems ir pasidalijo savo krauju su tais, kuriems labiausiai jo reikia. Žmonės kantriai laukė eilėje, kad galėtų padovanoti gyvenimą nepažįstamajam. Mokyklos direktorė Asta Ivoškaitė visus padrąsino šiais žodžiais: „Mūsų žingsnis įrodo, koks gali būti įvairiaspalvis gyvenimas ir kad turime džiaugtis kiekviena mums suteikta galimybe padėti, kad esame vieningi ir visi kartu galime labai daug – išgelbėti šimtus gyvybių. Darydami gera kitiems, padedame patys sau“.
Atlikus gerą darbą nuo donorų veidų nedingo šypsenos. O gerą nuotaiką palaikė aikštėje vykęs koncertas. Malonu žinoti, kad kažkam gal išgelbėjai gyvybę. Kviečiame visus duoti kraujo ne tik akcijų metu, bet ir tapti neatlygintinais kraujo donorais.
Birželio 19–20 dienomis Marijampolės Poezijos parke buvo švenčiamos Kupolinės, vasaros saulėgrįžos šventė (organizatorė – etnografė Onutė Surdokienė). Penktadienio vakarą sėdome į autobusiuką ir važiavome kupoliauti už miesto. Rinkome ir skynėme devynių rūšių gydomąsias žoleles. Mūsų puokštes papuošė ir laukų aguona-birulė, ir rugiagėlės, ir ramunės, ramunėlės, kurias reikia surinkti iki Joninių, kol dar nepraradusios gydomųjų savybių.
Prisiskynę didžiules vaivorykštės spalvų puokštes, laimingi grįžome į Poezijos parką, kur mus, kupoliautojus, sutiko Marijampolės apeiginio giedojimo grupė „Dijūta“. Visi įžengėme į aikštelę pro gražiai žolynais papuoštus vartus. Surišome kupolę ir iškėlėme aukštai aukštai ant stebulės.
Mūsų Kupolinių šventės širdžiai – O. Surdokienei – patikėta uždegti aukurą. Jį saugotojai sergėjo visą parą, kad ugnelė neužgestų, kad niekas jos ir kupolės nepavogtų.
O iš kitų surinktų žolelių pynėme vainikus. Pinant negalima buvo kalbėtis. Paskui puošėme savo galveles puošniais vainikėliais, vėliau sukabinome juos, kad rytojaus naktį galėtume plukdyti Šešupe ir tikėti savo svajonių išsipildymu.
Kai įsidegė aukuras, visi, sustoję ratu, išsakėme savo norus, palinkėjimus artimiems ir ne tik…
Ir nuolat skambėjo giesmės ir dainos, skirtos Kupolinėms.
Jau sutemus vieni liko saugoti ugnį ir kupolę naktį, kiti išsiskirstė po namus ligi rytojaus.
Šeštadienį grupės „Sėjinis“ karpinių meistrės mokė visus norinčius šio įdomaus amato. Taip pat surengtose karpinių ir rankdarbių dirbtuvėse LMK „Mūza“ meistrai mokė savo paslapčių. Ir nuolat orą virpino apeiginės ir liaudies dainos.
Dešimtą valandą vakaro atvyko Kazlų Rūdos folkloro ansamblis „Sūduonė“, Liudvinavo folkloro teatras „Žalias sodas“ ir linksmino mus porą valandų. Šoko ir dainavo visi susirinkusieji. Dažnai, besiklausant įvairių pasakojimų, žiūrovų gretose nuvilnydavo juokas ir aidėdavo plojimai…
Bet nenumaldomai artėjo šventės kulminacija: nukėlėme kupolę, o žoleles pasidalino jos saugotojai.
Tik kupolės saugotojai gavo teisę ieškoti Paparčio žiedo. Šieno skulptūros, atvaizduojančios devynias žoleles, buvo sudegintos. Kai jos supleškėjo, dvyliktą nakties paleidome nupintus vainikėlius į Šešupę. Jos vanduo nuplukdė vainikus tolyn su viltimi, kad išsipildys visi mūsų troškimai ir viltys.
O paskui pasukome savais keliais ieškoti Paparčio žiedo…
Ši nuostabi šventė, subūrusi marijampoliečius, baigėsi (kaip ir visos šventės), tik šiek tiek liūdnoka, kad senolių tradicijomis domisi maža dalelė marijampoliečių, nors tarp atvykusiųjų naršė ir vaikučiai, taigi yra vilties, kad šios gražios tradicijos neišblės…
„Neretai kūrybinė mūsų veikla lėtėja arba slopsta todėl, kad kažkas mūsų pačių dvasioje labai prastai mus vertina (…). Dažniausiai padėčiai pagerinti pakanka to, kad save, savo sumanymus ir kūrybą imtume vertinti kur kas rimčiau nei ligi tol“.
Sausakimšoje Marijampolės Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje birželio 21 d. įvyko septintas, baigiamasis, muzikinio projekto „Šv. Jurgio meno sezonas“ koncertas, Dievo namus užpildęs dvasinga muzika, kurią atliko valstybinis choras „Vilnius” (dirigentas Artūras Dambrauskas), orkestras, solistai Edmundas Seilius ir Kristina Zmailaitė ir Marijampolės miesto vaikai – choras „Vyturėlis“. Šis koncertas vainikavo viso pirmojo meno sezono idėją.
Beveik visą birželio mėnesį trukęs „Šv. Jurgio meno sezonas” – iš Marijampolės kilusio operos dainininko Edmundo SEILIAUS sumanymas.
„Mūsų savaitei“ pavyko pakalbinti žinomą operos solistą ir sužinoti ne tik apie jo organizuojamas šventes Marijampolėje, bet ir kokius planus jis yra numatęs įgyvendinti ateityje.
– Papasakokite, kaip Jums kilo idėja surengti koncertų ciklą gimtajame krašte?
– Tokią idėją turėjau jau seniai. Vienu metu turėjau labai daug darbų ne vien Lietuvoje, bet ir užsienyje, tad tiesiog fiziškai buvo neįmanoma tos idėjos įgyvendinti. Bet gyvenimas eina, vieni planai keičia kitus, ir grįžę namo pradėjome daugiau dirbti čia, Lietuvoje. Teko daug kur dalyvauti: įvairiuose festivaliuose Japonijoje, Prancūzijoje, Belgijoje. Ir vieną kartą man dingtelėjo mintis: o kodėl tokie festivaliai nevyksta Lietuvoje? Pastebėjau, kad Marijampolės miestas ėmė atsigauti, žydėti, puoštis, žmonės pradėjo vis daugiau domėtis kultūra, lankytis koncertuose. Pabendravęs su daugeliu atlikėjų, supratau, kad Marijampolės žmonėms reikia kultūros renginių. Stebėjau, kokie koncertai vyksta Marijampolėje: čia savo koncertus dažniausiai išdrįsta surengti populiariosios muzikos atlikėjai, vyksta įvairūs televizijos renginių projektai, o klasikinė muzika kažkaip sunkiau pasiekia žmonių širdis. Tokiu atveju mes, klasikinės muzikos atlikėjai, turime tokią specifinę praktiką. Gyvendamas JAV, pamačiau, jeigu publika nėra pakankamai išprususi, tą muziką reikia tinkamai pristatyti, tuomet klasikinė muzika publikai nebus nuobodi. Šis mūsų organizuotas meno sezonas yra ne profesionaliosios, tačiau gyvos muzikos. Kaip jau minėjau, šią idėją puoselėjau seniai, ir pagaliau, suradęs laiko, pradėjau ją realizuoti. Erdvės Marijampolėje yra gražios, bet kol kas jos yra tuštokos, norisi jas užpildyti. Štai koncerte, kuris vyko cukraus fabrike, susirinko tūkstantis klausytojų. Tai įrodo, kad žmonėms reikia muzikos – ne garso įrašo iš plokštelės, bet gyvos, taurios muzikos.
– Jūs pats viską organizavote? Kas Jums talkino rengiant koncertus?
– Viską pats organizavau, man daug padėjo žmona Kristina. Vien tik meno sezono vardo formavimas privertė pasukti galvą nemažai laiko: kaip pavadinti, kad šis renginių ciklas būtų susijęs ir su praeitimi, ir su ateitimi? Į akis krito Marijampolės herbas, kuriame pavaizduotas šv. Jurgis, plačiai žinomas visame pasaulyje, taip meno sezonas ir gavo šv. Jurgio vardą. Maniau, kad rengiant šį sezoną ir tariantis su renginių rėmėjais viską pavyks suderinti tik per dvejus metus, tačiau pakako dešimties minučių įrodyti, kad marijampoliečiams reikia tokios muzikos. Tai tiesiog sukėlė šoką, teko griebtis darbo, kuo skubiau ruošti koncertams. Paskutinieji du mėnesiai buvo tiesiog beprotiški – dirbdavau iki pačios vėlumos, o keldavausi anksti.
– Jūsų organizuojamuose koncertuose dalyvavo nemažai žinomų atlikėjų bei muzikantų. Kaip Jums juos visus pavyko įkalbinti dalyvauti? Ar buvo atsisakiusiųjų ar negalėjusių dalyvauti?
– Na, dauguma iš jų yra mano kolegos, su daugeliu susipažinome per įvairus projektus, koncertus, su vienais bendradarbiauju, su kitais labai dažnai susitinkame ir dauguma iš jų yra mano geri draugai. Tiesiog pristačiau savo idėją jiems ir dauguma sutiko dalyvauti. Kviečiau visus, kiek tik galėjau, deja, kai kurių atlikėjų planai kirtosi su mūsų organizuojamų renginių laiku, ir tie, kurie negalėjo dalyvauti, apgailestavo ir prižadėjo dalyvauti kitais metais.
– Turbūt turite nemažai planų po šio renginių ciklo?
– Iš tikrųjų kada pradėjau organizuoti šį meno sezoną, o ypač vėliau, jau užbaigus vieną planą, pamačiau, kad tų idėjų yra daugiau, taigi jas pradėjau po truputį dėlioti antrajam sezonui. Taip pat pradėjau mąstyti apie vasaros muzikos akademiją jaunimui. Konstruoju idėjas, tariuosi su savo pažįstamais muzikantais iš Lietuvos ir užsienio šalių, noriu pritraukti kuo daugiau žinomų pasaulio klasikinės muzikos atlikėjų atvykti į Lietuvą.
– Tęsite „Šv. Jurgio meno sezoną“ ir kitąmet? Kuo žadate tada nustebinti publiką?
– Taip. Labai tikiuosi, kad šis renginys įgaus tarptautinį atspalvį. Neseniai kalbėjausi su savo pažįstamais atlikėjais iš Jungtinių Amerikos Valstijų dėl dalyvavimo koncertuose kitąmet. Galiu teigti, kad dėl pasirodymų koncertuose su jais beveik esame sukirtę rankomis. Turėtų atvykti (tariamės dėl palankaus laiko) smuiko, fortepijono virtuozai, kiti pasaulinio garso atlikėjai. Tarp atlikėjų norime pakviesti ir išeivių iš Lietuvos, kurie mokėsi ir gyvena JAV daugiau nei dešimt metų ir ten vykdo savo koncertines veiklas. Mūsų meno sezono išskirtinumas tas, kad čia atliekama muzika bus tokia, kurios nebus kitur. Mes stengiamės turėti savitumą, išskirtinumą.
– Kaip galvojate Marijampolėje gaivinti gyvą muziką?
– Manau, muziką reikia gyvinti visomis plotmėmis – dabar šiais koncertais mes kaip ir pažadinome ją, nes publikos labai daug atėjo. Matau, kad žmonėms to reikia, jie džiaugėsi koncertų atmosfera, dainomis. Svarbiausia ne tik ateiti į koncertą, bet įsiklausyti į muziką, pajusti ją visu savimi. Gal ta muzika klausytojui nebus žinoma, tačiau reikia nebijoti jos išklausyti. Kitais metais į šį sezoną norėčiau įtraukti kuo daugiau jaunimo: ir iš muzikos mokyklų, ir apskritai muzikuojančių (šiemet nelabai pavyko surengti kažko panašaus). Subūręs kuo daugiau jaunų žmonių, norėčiau įgyvendinti keletą idėjų: surengti meistriškumo kursus, įkurti vasaros stovyklą. Bandysime sutelkti patyrusius pedagogus – žmones, kurie dirba pasaulinio lygio orkestruose, groja aukšto lygio solines programas bei profesoriauja muzikos akademijose, ir iš Lietuvos, ir iš užsienio. Atvykę čia, manau, jie dar praplės savo akiratį. Šiemet publiką mes jau išjudinome, jai ir toliau neduosime ramybės, bet norime ramybės neduoti ir vaikams, ir jaunimui.
– Kodėl jūs siekiate sutelkti ir jaunimą ir vaikus dalyvauti koncertuose?
– Aš tikiu, kad yra daug neatrastų jaunų žmonių, vaikų, kurie turi talentą, ir galbūt tai būsimos žvaigždės. Atėję į sceną būdami dešimties metų amžiaus jie taptų žinomais atlikėjais, o publikai po daugelio metų būtų smagu prisiminti, kaip visi juos matė pačioje pradžioje dainuojančius, grojančius. Mano gyvenime buvo tokių atvejų, kai sutikau visai dar jaunus atlikėjus ir po to juos jau užaugusius, virtusius žinomesniais menininkais; tuomet būna labai smagu prisiminti tuos laikus, kada jie žengė pirmus mažus žingsnelius scenos link. Todėl ir noriu į koncertus įtraukti vaikus, jaunimą. Taip pat norėčiau, kad jiems skirtų renginių būtų ne vienas, kad juose dalyvautų vaikai ne tik iš mūsų regiono.
– Kaip prasideda Jūsų rytas, galbūt turite susikūręs darbotvarkę, kurios griežtai laikotės?
– Dažniausiai darbai būna sudėlioti keliems mėnesiams į priekį. Dabar mano darbotvarkėje jų yra netgi iki kitos vasaros. Aišku, yra tokių laiko tarpų, kai galiu kažką kitą veikti. Tačiau kada ateina kelių teatrų repertuarai, maždaug visi darbai susidėsto į eilę, o esant laisvoms minutėms, visada orientuojuosi į darbus, kurie bus ateityje. Jeigu užklumpa organizaciniai darbai, kaip ir „Šv. Jurgio meno sezonas“, tai keliuosi, pusryčiauju, skambinu vieniems ir kitiems, kad viską suderinčiau galutiniam darbui. Iš tikrųjų negalvojau, kad bus taip sudėtinga, tačiau tą daryti man labai patiko.
– Esate žinomas ne tik Lietuvos, bet ir tarptautinėje scenoje. Koks pats įsimintiniausias, daugiausiai pastangų pareikalavęs pasirodymas?
– Būta daug įdomių projektų, vienas iš ryškiausių galbūt paskutinis pasirodymas, kai aš susitikau su pasaulio „mega žvaigždėmis“ tarptautiniame Bezansono festivalyje Prancūzijoje. Man paskambino Michel Plasson, vienas iš žinomiausių pasaulinio rango prancūzų dirigentų, ir paprašė per savaitę pasiruošti sudainuoti operoje pagal prancūzų kompozitoriaus Maurice Ravel kūrybą. Tą savaitę tiesiog „juodai“ dirbau, kadangi laiko buvo nedaug. Tai buvo pirmas „karštas“ prisilietimas. Dalyvaudamas tame tarptautiniame festivalyje, pamačiau, kaip dirba visas festivalio „mechanizmas“. Bezansonas nėra labai didelis miestas, bet kada jame šurmuliuoja kultūra, kai suvažiuoja orkestrai, pasaulinio garso atlikėjai, taip pat vyksta meistriškumo konkursai, padaro tą mažytį miestelį dešimtkart didesnį už Paryžių. Aš mačiau žinomas asmenybes, kurios betarpiškai bendrauja, mėgsta pašmaikštauti. Likau sužavėtas jų paprastumo. Ir tada pagalvojau: gal kažką panašaus reikia surengti ir Marijampolės mieste, kuris tuo metu taptų didesnis už Vilnių. Tikiu, kad kultūros galia gali tai padaryti.
– Scenoje esate jau daug metų. Ar prieš lipdamas į sceną vis dar jaučiate jaudulį?
– Kuo toliau, tuo labiau. Jaučiu labai didelę atsakomybę, būna, kad net su jauduliu būna labai sunku susitvarkyti, ypač kada kūrinys būna šviežias. Jaudulys būna visada, matau: netgi seni scenos artistai jaudinasi prieš pasirodymą publikai. Šviesaus atminimo profesorė Vlada Mikštaitė sakydavo: „Jeigu tu nejauti jaudulio – tau reikia eiti galvą pasitikrinti.“
– Ar seka Jūsų pėdomis Jūsų dukra Barbora? Galbūt su ja kalbate, kuo ji norėtų tapti užaugusi?
– Būna, kada kiti tėvai verčia vaiką užsiimti kokia nors veikla, tačiau mes to nedarome – dabar ji pati noriai griežia smuiku, kaip kadaise ir aš vaikystėje. Aš pats iki šiol jaučiu neapsakomą jausmą smuikui. Sakoma, kad smuikas artimas žmogaus balsui. Manau, kad jai irgi toks pats jausmas užkoduotas. Dažniausiai ji sako, kad turbūt dainuos, bet kaip bus iš tikrųjų, dar nežinau. Mes jos neverčiame nei į vieną, nei į kitą pusę, tiesiog norisi, kad užaugtų geras žmogus, turėtų savo savivertę, asmenybę.
– Jūsų vaikystė prabėgo čia, Marijampolėje. Kokie prisiminimai ryškiausi? Kaip dažnai aplankote gimtinę?
– Vaikystę daugiausiai praleisdavau scenoje, pradėjau dainuoti „Vyturėlio“ chore, lankiau muzikos mokyklą. Iš tikrųjų buvau labai užimtas. Nors gyvenau Juknevičiaus gatvėje, kieme vis dėlto mažai laiko praleisdavau, o likusių draugų iš kiemo laikų neturiu. Daugiau draugų likę iš muzikos mokyklos laikų, tokių, kurie yra artimi sielai idėjomis, požiūriu.
Šiuo metu Marijampolėje teko ilgiau pabūti rengiant sezoną. Būdavo, kada atvažiuodavau į čia vieną arba du kartus per metus, tada tekdavo specialiai surengi koncertą Marijampolėje, kad nors trumpam grįžčiau namo.
– Kas jus paskatino tapti dainininku?
– Viskas vyko savaime, kai pradėjau dainuoti chore, daugiau draugauti su balsu… Po to – smuiko pamokos. Nors smuikui reikėjo daug darbo, aš jo daug neįdėjau (aišku, dabar kartais dukrai parodau, jei reikia ką, pamokau groti). Galbūt dėl to, kad buvau judrus, guvus, neramios dūšios, daugiau dainavau, dalyvavau įvairiuose konkursuose (pvz., „Dainų dainelėje“), ir noras dainuoti vis didėjo.
– Koks didžiausias Jūsų gautas įvertinimas, apdovanojimas?
– Bene pats brangiausias įvertinimas gautas iš Marijampolės miesto – tai šv. Jurgio medalis. Buvo labai smagu, netgi nesijaučiau vertas jo. Iš tikrųjų apdovanojimams didelio dėmesio neskiriu. Didžiausias apdovanojimas, kada esi patenkintas savimi, ramus su savo sąžine ir kada jautiesi viską tinkamai paruošęs ir atlikęs.
– Esate operos solistas. Kaip vertinate kitus muzikos žanrus? Ar įvairios muzikos klausotės?
– Kalbėdamas apie populiariąją muziką, galėčiau pasakyti, kad pasiklausyt jos tenka dažnai, kartais netgi priverstinai, kai kas nors prašo pagalbos įvertinti vieną ar kitą kūrinį. Nors asmeniškai manęs ji nežavi, tačiau jos yra tikrai geros, kartais tenka ką nors sudainuoti pačiam.
– Kas svarbiau – talentas ar darbas?
– Sakoma, vienas procentas talento, 99 – darbo. Sakyčiau, kad talentas, pavyzdžiui, smuiko grojimui, yra užsidegimas daug dirbti, jeigu yra begalinis noras – tai yra didelė dalis to talento. Aišku, yra įgimtas muzikalumas žmoguje, ir jeigu jo nėra, gali dirbti kiek nori, groti nėra lemta. Nors žmogus ir gros, atrodys gerai, tačiau tai bus atliekama sausai.
– Kokie Jūsų ateities planai? Galbūt netolimoje ateityje jus išvysime ne tik kaip atlikėją, bet kaip pedagogą, vadybininką ar politiką?
– Tenka nemažai bendrauti su politikos atstovais, tačiau į dalyvavimą joje pakankamai atsargiai žiūriu, kadangi turiu labai daug ką veikti ir be politikos. Na, o „Šv. Jurgio meno sezonas“ yra vienas iš organizacinių renginių, tai mano šiandienos atradimas, ir jaučiu, kad man tai gerai gavosi, tai galėčiau laikyti savo vadybine veikla. Kadangi finansiniai reikalai šio meno sezono nėra labai dideli, todėl mes atsisakėme samdytis vadybininkus ir tuo užsiimame patys. Šiuo metu tenka pabūti ir meno vertintoju, ir organizatoriumi, ir vadybininku. O pedagoginį darbą aš jau senokai tyliai, paslapčia dirbu.
– Ką norėtumėte palinkėti skaitytojams, kam padėkoti?
– Pirmiausiai norėčiau padėkoti žmonėms, kurie lankė koncertus, kurie nebijojo ateiti klausyti muzikos. Būna, jog daugelis žmonių ateina ne pasiklausyti, bet pažiūrėti koncerto. Labai džiaugiuosi žmonių lankomumu, daugelis atlikėjų sakė, kad publika juos priėmė šiltai, noriai. Noriu padėkoti visai publikai, taip pat ir rėmėjams, kuriuos aš laikau bendraminčiais. Tikiuosi, kad kitąmet jų bus daugiau, kadangi jau ne vienas pareiškė norą bendradarbiauti. Jie ne tik mus rėmė finansiškai, tačiau padėjo ir organizuojant visą meno festivalį. Visa ši idėja suvienijo tarsi didelę šeimą, kurioje žmonės yra veiklūs, su kuriais smagu dirbti. Juk muzika yra mūsų visų gyvenimo dalis.
Paulius KULBIS
Asmeninio albumo nuotraukos.
Edmundo Seiliaus vizitinė kortelė
Edmundas Seilius (g. 1975 m. Marijampolėje) – Lietuvos operos dainininkas, Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas. Nuo pirmos klasės dainavo berniukų chore „Vyturėlis“, lankė muzikos mokyklą, mokėsi groti fortepijonu ir smuiku. Konkurso „Dainų dainelė“ laureatas. Mokėsi Jono Totoraičio vidurinėje mokykloje, studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Studijavo JAV Dalaso muzikos universitete ir Bostono konservatorijoje. 2007–2008 m. dirbo Reino nacionalinėje operoje, Strasbūre, Prancūzijoje. Kalba bei dainuoja anglų, prancūzų, vokiečių, rusų, lenkų kalbomis. Dalyvavo įvairiuose Lietuvos televizijų projektuose. Vedęs, žmona – operos solistė Kristina Zmailaitė, dukra Barbora.
Jaukus šiltas vakaras, būrys artimųjų, dainos, šokiai, laužo šviesa ir kvapnus dūmas virš temstančių pievų. Tokios yra Joninės. Kad ši vasaros šventė tinkamiausia švęsti su giminėmis, įsitikinęs kas ketvirtas (23,7 proc.) Lietuvos gyventojas, tai parodė visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „Vilmorus“ atlikta apklausa. Tačiau ką pagaminti Joninių stalui, kad giminės paparčio žiedo ieškotų sotūs ir laimingi?
Atsakymas paprastas – šašlykų. Tai patiekalas, be kurio trumpiausios vasaros nakties neįsivaizduoja nė vienas lietuvis. Visgi skonio žinovai tikina, kad šašlykas šašlykui nelygus. Svarbu žinoti, kokius produktus pasirinkti marinatui ir kaip jį paruošti.
„Lietuviai nuo seno naudojo tradicinį šašlykų paruošimo būdą. Mėsą pagardindavo žiupsneliu druskos, užberdavo pipirų, kartais pamirkydavo acte ir, suvėrę ant iešmo, kepdavo. Tačiau norint, kad šašlykas būtų sodraus skonio, sultingas ir kvapnus, reikėtų pasistengti daugiau ir, svarbiausia, nebijoti eksperimentuoti“, – sako Algis Kairys, „Daumantų“ pagardų kūrėjas ir skonio meistras.
Lietuviams skonio meistras siūlo išbandyti du marinato receptus, kurie, pasak jo, šašlykams suteiks subtilaus ir egzotiško skonio.
Šašlykas su barokiniu prieskoniu
Pirmasis rekomenduojamas marinatas tinka kiaulienos šašlykui. A. Kairys sako, kad šis šašlykų marinatas išsiskiria barokiniu skoniu. Jame justi tiek saldumas, tiek rūgštumas, tiek kartumas.
Marinatui reikės: 0,5 šaukšto „Daumantų“ lietuviškų garstyčių, žiupsnelio pipirų (būtinai grūstų), 1 valgomojo šaukšto medaus, 1 valgomojo šaukšto aliejaus, skiltelės česnako, druskos bei vieno didelio šviežio greipfruto sulčių. Tokio marinato užteks 1 kg kiaulienos.
„Šis marinatas išsiskiria visa puokšte skonių, prieskonių ir poskonių. Medus jam suteikia saldumo, garstyčios ir druska – sūrumo, o greipfrutas – marinatams netikėto kartumo. Tiesa, kurie nemėgsta kartumo, vietoje greipfruto sulčių gali rinktis švelnesnes sultis, pavyzdžiui, apelsinų“, – siūlo skonio meistras.
Šiame marinate išmirkytus mėsos gabalėlius ant iešmo rekomenduojama verti kartu su raudonąja paprika ir ananaso gabalėliais.
Šašlykas su imbiero ir ciberžolės aromatu
Antrasis marinatas – kiek švelnesnis, tačiau ne ką mažiau egzotiškas ir netikėtas. Jis, kitaip nei pirmasis, tinka vištienos arba kitos paukštienos šašlykams.
Marinatui reikės: svogūno ir česnako skiltelės, šaukštelio imbiero, šaukštelio kmynų, 0,5 šaukštelio maltos ciberžolės, 0,5 šaukštelio kario, 0,5 šaukštelio aitriųjų paprikų prieskonių, 3 šaukštų majonezo (būtinai be E priedų) bei 2 šaukštų šviežiai spaustų citrinos sulčių. Tokio marinato užteks 500 g vištienos.
Produktus reikia sudėti į virtuvinį kombainą ir išmaišyti iki vientisos masės. Tada supjaustyti vištienos krūtinėlę, apvolioti marinate ir palikti kelioms valandoms. Prie vištienos šašlyko tiks cukinijų, geltonųjų paprikų, pievagrybių ir raudonųjų svogūnų vėrinukai.
A .Kairio teigimu, marinatą visada reikia derinti prie mėsos. Kiaulienos ir avienos šašlykui tiks aštresnis, o vištienos šašlykui – švelnesnis marinatas. Be to, svarbu ne tik parinkti gerą marinatą, bet ir tinkamai mėsą kepti.
„Prieš dėdami šašlykus ant grotelių, trumpai kelias minutes palaikykite juos ant liepsnos, šiek tiek padeginkite. Taip užsivers mėsos poros ir kepdama ji išliks sultinga. Be to, svarbu tinkamai paskirstyti kepimo karštį. Anglis šašlykinėje reikėtų perskirti į dvi dalis ir turėti dvi kepimo vietas: karštesnę ir vėsesnę“, – pataria skonio meistras.
Kepant garnyno daržoves, rekomenduojama jas pašlakstyti saulėgrąžų aliejumi, tada numesti trumpam ant žarijų ir, vos tik pasimatys kelios juodos dėmelės, ištraukti ir patiekti ant stalo.
Viskas prasidėjo balandžio mėnesio viduryje, kai grįždamas iš pavasario giesmininkų fotomedžioklės visai netikėtai iš apsemtų pamiškės laukų išbaidžiau porelę šaukštasnapių ančių. O kai joms įkandin pakilo ir pypsėdami tolyn nulėkė ir du tilvikai, per keletą sekundžių gimė ir planas.
Grįžęs namo, literatūroje pasitikslinau tilvikų rūšį – tai buvo brastiniai tilvikai. Lyg ir nieko ypatingo, dažna rūšis, bet kai tokia proga visai netoli namų, tai ją išnaudoti tiesiog būtina. Tą patį vakarą čiupau palapinę, maskuojantį tinklą ir iki sutemų jau įsirengiau slėptuvę. Pastatęs palapinę, ant jos užmečiau tinklą ir kiek įmanoma užmaskavau sausa pernykšte žole. Gavosi kažkas panašaus į seną šieno kupetą…
Pasitikslinau saulės tekėjimo laiką, kad nepavėluočiau. Bet nusprendžiau nerizikuoti – pavakarieniavęs nutariau slėptuvėje ir nakvoti. Tuo palapinė ir gerai, kad joje visi įmanomi patogumai – sausa, santykinai šilta, nepučia vėjas ir nekanda uodai… Visa bėda – prieš eidamas į slėptuvę, prisėdau prie FB. Ir asmeninėmis žinutėmis susirašinėjant su vienu medžiotoju, pasisuko kalba apie karštakošius jo kolegas, naktimis bokšteliuose tykančius šernų… Apie tuos, kur į garsą šauna, o po to žiūri, į ką pataikė. Einant tamsiu mišku, buvo visai nejuokinga…
Bet kokiu atveju lygiai vidurnaktį (mistiška, ar ne?) išsitiesiau miegmaišyje ir pabandžiau užmigt. Miegojau puikiai, bet… trumpai. Pirmas „žadintuvas“ prisistatė apie pusę keturių, kai dar nieko nematyti. O pypsėjo tiesiai prieš palapinę. Teko palaukti, kol nueis toliau, kad objektyvą iškišt galėčiau. Atskrido keletas didžiųjų ančių. Štai to tai nesitikėjau – pradėjo turkštis panosėje, jų fotografuoti neplanavau, bet pabaidyti irgi negalėjau. Vis tik pritaikęs momentą pradėjau fotografuoti. Nors ką ten fotografavimas – gyvai iš taip arti stebėti paukščius tiesiog nuostabu. Diena buvo apniukus, pūtė stiprus vėjas tiesiai į fotografavimo angą, tad kas kiek laiko prie fotoaparato paprasčiausiai užgeldavau pirštus. Kai aprimo vėjas, pradėjo lynoti. Taip tyliai, švelniai, ramiai, mažais lašeliais. O tilvikams lietutis nei motais. Braidė seklumose iš po kupstų traukdami apsiuvų lervas ir kitus panašius gyvius, kartkartėmis trumpai snustelėdavo, pasitvarkydavo plunksnas – ir vėl iš naujo. Patinėlį nuo patelės atskirti bandžiau tik pagal elgesį, nes išorė visiškai vienoda. Kai poravosi, net nustebau, kad atspėjau. Keletą kartų praėjo taip arti, kad netilpo į kadrą…. Prabuvau iki vidurdienio.
Tokios sėkmės paskatintas slėptuvėje praleidau ir kitą rytą, tačiau apsiskaičiavau dėl saulėtekio ir atėjau jau švintant. Tilvikus mačiau tik iš tolo, trumpam priešingoje balos pusėje buvo nutūpus gervė, tačiau labai greitai pakilo ir nusklendė pas toliau laukuose klykaujančias gentaines.
Savaitgalis baigėsi. Darbo dienomis porą kartų bandžiau tykoti slėptuvėje pavakare, tačiau vieną kartą saulę palydėjau su trijų antinų kompanija, o kitą vakarą temačiau didžiosios anties patelę.
Nekantriai laukiau artimiausio laisvadienio ir jau nevėluodamas vėl įsitaisiau slėptuvėje. Tilvikai atskrido dar tamsoje, bet fotografavimui buvo per tamsu, todėl gana nemažai filmavau. Ir netikėtai pasisekė – nufilmavau tilvikų tuoktuves stambiu planu (filmuką galima pažiūrėti mano FB paskyroje). Tačiau tuo mano sėkmė tą rytą ir baigėsi – aprasojo vidiniai objektyvo lęšiai ir teko pėdinti namo.
Po savaitės aš vėl palapinėje. Prašvitus – tylu. Bet tylu tik baloje, aplinkui verda smulkiųjų giesmininkų gyvenimas. Kikiliai, pečialindos, strazdai… Tiesiai virš palapinės girdėjau uodeguotąją zylę. Pagaliau atskrido pirmasis tilvikas. Ir staiga iš švendryno išlėkęs kažkoks pūkų kamuoliukas jį nuvijo! Taip pirmąjį kartą toje baloje pamačiau mažuosius kragus. Giliausia vieta buvo ne priešais, o šalia slėptuvės, tad prisiklausiau jų gugenimo iki soties. Labai triukšmingi mažyliai, bet ir labai atsargūs. Jau prisikūriau planų, kaip juos fotografuosiu, bet… likau vienas. Viena valanda, antra. Saulė pradėjo kaitint. O baloje visiškas štilis. Na ką, ruošiuosi namo… Iškišu galvą iš palapinės – pasirodo šalimais medyje tyko suopis, o prie šio „sargybinio“ mažieji mano modeliai į atviras vietas nelenda… Kitas kartas buvo vakarinis, bet visiškai „tuščias“. Taip jau kartais būna. Dažniau, nei norėtųsi.
Dar po savaitės bala mane pasitiko vėl pasikeitusi. Sausus stagarus pakeitė žolynai, vanduo nuseko. Tilvikai nepasirodė, tik tolėliau sukinėjosi jau pažįstami antinai ir vienas iš mažųjų kragų.
Po keleto dienų žolės dar padaugėjo, tačiau iš vandens iškilo mano prieš mėnesį įmestas kelmas, kuris tapo mėgstama tilvikų tupėjimo vieta. Tądien ir padariau labiausiai vykusias tilviko nuotraukas. Nuostabus jo šokis, tik gaila, kad toks ankstyvas. Pakilus saulei, dar papozavo, bet jau nebešoko.
Kitą kartą mane vėl aplankė gervė, bevarlinėdama prie slėptuvės priartėjo vos per keliolika metrų. O kaip ji mankštinosi… Gaila, kad taip sunku nuotraukose perteikti akimirkos grožį. Gervė nuėjo, likau su tilvikais ir kragiuku tolumoje. Norėjau jau kilti namolio, bet pažvelgęs į šalį – apstulbau: iš miško prieglobsčio į „mano“ balą pamažėliais ėjo stirninas. Vis tik krantas jam pasirodė klampokas, tad nepriėjęs vandens pasuko link jaunų alksnelių, į vieną jų patrynė vis dar pūkuotus ragelius ir nuėjo tolyn. Dar nufotografavau snūduriuojantį kragą ir taip užbaigiau dieną.
Praėjus dar vienai savaitei, balą vos bepažinau. Vanduo atsitraukė per dešimtį metrų, prieš slėptuvę tik dumblo klanas… Per visą rytą mane porą kartų aplankė tik viena baltoji kielė, kuri prisirinkus pilną snapą visokio gėrio vis nešė savo mažiesiems besočiams.
Paskutiniąją pavasario dieną nusprendžiau slėptuvę ardyti. Tilvikai jau rūpinosi savo mažaisiais kažkur miške, neužsukdavo net maisto paieškoti. O ir kragams nesinorėjo trukdyti – spėju, kad savo lizdą jie susikrovė vos už keliolikos metrų nuo slėptuvės. Visą rytą stebėjęs, nei karto nepamačiau vienu metu abejų kragų, tai reiškė, kad vienas jų peri, tad tiesiog privalėjau jiems netrukdyti. Dar nufotografavau prieš slėptuvę po dumblą maknojantį gandrą, jauniklius bevedžiojančią didžiosios zylės patelę, kuri su savo šeimyna mano slėptuvę pasirinko poilsio vieta, ant slėptuvės skruzdes berenkantį driežą ir sparnus mankštinantį mažąjį kragą.
Tada susivyniojau miegmaišį, tinklą, išsiardžiau palapinę… Taip baigėsi pusantro mėnesio stovėjusios slėptuvės istorija.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos pedagogų kolektyvas mokslo metams pasibaigus vis dar jausdamas nepaliaujamą norą tobulėti, sužinoti ką nors naujo, darbą ir pažinimą derino su aktyviu poilsiu, surengdami edukacinę išvyką į Plokščius ir Gelgaudiškio dvarą bei žygį baidarėmis Šešupės upe.
Kelionė prasidėjo trumpu sustojimu Plokščiuose. Ten mokytojai susipažino su unikaliomis šio miestelio vietomis. Gelgaudiškio dvare visų laukė teatralizuota ekskursija po restauruojamus dvaro rūmus, kuriuos ant Nemuno šlaito XIX amžiuje pastatė Prūsijos baronas Gustavas Henrikas Koidelis. Miestelio teatralų kolektyvas pristatė Gelgaudiškio dvaro ir parko istoriją, žymias vietas ir legendas. Ant dvaro laiptų visus sutiko ponia, kuri papasakojo apie dvarišką gyvenimą. Ekskursiją po parką tęsė dvaro ponas Saulius. Teatralizuotoje kelionėje susitikome su medžiotojais, baudžiauninkais, stebėjome jų gyvenimą. Velnio kalne visų laukė muzikuojantys ponai, buvo surengti šokiai ir vaišės. Parke yra aikštelė, vadinama Žvaigžde. Legenda pasakoja, kad medžiojantys dvarininkai šioje vietoje pietaudavo ir norėdami matyti žvėris įsakę iškirsti takus. XX a. sandūroje parkas buvo pertvarkytas, jo gamtovaizdis išplėtotas bei praturtintas retaisiais augalais: sidabriniais klevais, paprastaisiais ir pilkaisiais kaštonais, juodosiomis ir Veimuto pušimis, baltažiedėmis robinijomis, amerikinėmis liepomis. Gelgaudiškio parkas pagal kompleksinę vertę yra vertingiausias Suvalkijos regione. Daug įvairių legendų ir pasakojimų gaubia šią vietovę. Susipažinome su gamtos ir kultūros vertybėmis, legendomis, mėginome suprasti „žemės kalbos žodžius“.
Mėgstantys aktyvų poilsį pedagogai turėjo galimybę išbandyti save žygyje baidarėmis Šešupės upe nuplaukdami 27 kilometrus. Seklios brastos, dideli akmenys, staigūs posūkiai, upės susiaurėjimai, skaidrus vanduo, upės gylis leido patirti nepakartojamus nuotykius.
Žygio dalyvius, įveikusius Šešupės atkarpą nuo Buktos kaimo iki Marijampolės, krante džiaugsmingai sutiko kolegos, o mokyklos direktorė Asta Ivoškaitė jiems įteikė sertifikatus, liudijančius, kad ir šis iššūkis įveiktas.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos pedagogai su geromis emocijomis palydėjo praėjusius mokslo metus ir su tokiu pat pasiryžimu nusprendė siekti aukščiausių tikslų ir kitais metais.
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – apskr. VPK) Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai ištyrė ir perdavė į teismą bylą dėl neteisėto praturtėjimo.
2012 m. liepos mėn. Marijampolės savivaldybėje Kumelionių kaime, sodų bendrijoje „Piliakalnis“ esančio namo garaže buvo surasti du 2012 m. liepos mėn. Prancūzijoje vogti visureigiai: HONDA CRV IR TOYOTA RAV4. Įvykio vietoje tuomet buvo sulaikyti trys marijampoliečiai, kuriems buvo pareikšti įtarimai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 str. 2 d. (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas), už tai jiems grėsė bauda arba areštas, arba laisvės atėmimas iki ketverių metų.
Marijampolės apskr. VPK pareigūnai nustatė, jog Marijampolės sav. Kumelionių kaime esančioje sodų bendrijoje „Piliakalnis“ moderniai įrengtas namas, kurio garaže buvo rasti vogti prabangūs automobiliai, teisiškai priklauso vieno iš įtariamųjų E. Z. (gim. 1975 m., jau penkis kartus teisto dėl įvairių nusikalstamų veikų) uošviui R. Ž. (gim. 1958 m.). Gauta pirminė informacija apie tai, kad namu naudojosi E. Z. su žmona E. Z. Be to, R. Ž ir jo sutuoktinė K. Ž turėjo nemažai ir kito 2006-2008 metais įgyto nekilnojamojo turto: sklypų, sodų namų.
Marijampolės apskr. VPK Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai inicijavo, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto praturtėjimo (Lietuvos Respublikos BK 1891 str. 1 d.). Jiems kilo pagrįstų įtarimų, jog didelė dalis R. Ž. ir K. Ž. disponuojamo nekilnojamojo turto yra įgyta iš niekur nedirbančio žento E. Z. nusikalstamu būdu gautų pajamų.
Atliekant tyrimą ir siekiant surinkti įkalčius dėl neteisėtų pajamų, buvo taikomos procesinės prievartos priemonės. Jų metu gauta informacija, jog E. Z. nuolat įgyja, laiko, gabena į Lenkijos Respubliką kontrabandines cigaretes, o jo žmonos brolis A. Ž. lydi ir stebi, ar kelyje nėra pareigūnų.
2012 m. lapkričio 12 d. prie Kalvarijos pasienio kontrolės punkto, Lenkijos Respublikos pasienyje, E. Z. buvo sulaikytas su įkalčiais – automobiliu gabenantis 3000 pakelių kontrabandinių cigarečių. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Neatidėliotinai buvo atlikta krata žmonos brolio A. Ž. namuose, kurios metu buvo surasta dar 2000 pakelių kontrabandinių cigarečių. E. Z. ir A. Ž. buvo įteikti pranešimai apie įtarimą pagal LR BK 1992 str. 1 d. (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis. Už šį nusikaltimą numatyta bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų). E. Z. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. Suimtasis prisipažino kartu su žmonos broliu A. Ž. gabenęs cigaretes. Prisipažino laikęs ir vogtus visureigius. Bylos dėl nusikalstamu būdu gauto didelės vertės turto įgijimo ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis iškeliavo į teismą.
Nei E. Z., nei jo šeimos nariai dar nežinojo apie atliekamą tyrimą dėl neteisėto praturtėjimo. Pareigūnai vienu metu (įtariamiesiems bei jų šeimos nariams netikėtai) atliko kratas jų namuose. Taip tikėtasi surasti nusikalstamu būdu gautus pinigus ir svarbiausia – galimus skolų ar paskolų raštelius. Kratų metu skolų lapelių nerasta, tačiau rasta ir paimta daug kitų byloje reikšmingų įkalčių: pas E. Z. rasti uošviui R. Ž. priklausančių sklypų, namo, esančio SB „Piliakalnis“, dokumentai, sąrašai su statybų darbams išleistų pinigų sumomis, kvitai ir t. t. Visi asmenys, kurių namuose buvo atliekamos kratos, patvirtino, kad skolų neturi. Nors įtariamojo E. Z. uošviai vengė bendradarbiauti su pareigūnais ir teigė, jog skolų bei kitų finansinių įsipareigojimų neturintys, o namą statė ir nekilnojamąjį turtą pirko iš savo pajamų, nes visą gyvenimą dirbo, augino gyvulius, tačiau negalėjo nurodyti, kur ir kokios statybinės medžiagos pirktos, kiek jos kainavo ir kas atliko statybos darbus.
Ikiteisminio tyrimo metu apklausti asmenys, iš kurių buvo įsigyti sklypai ir kitas nekilnojamasis turtas, užrašytas R. Ž. vardu. Apklausti ir asmenys, ruošę namo projektus, tiekę statybines medžiagas, atlikę statybos darbus ir kiti, galėję turėti reikšmingos informacijos sėkmingam šios bylos ištyrimui. Teismas paskyrė namo atkuriamosios vertės ekspertizę. Nustatyta, kad nekilnojamojo turto – gyvenamojo namo ir kitų statinių bei susijusių daiktų (kilnojamojo turto), taip pat sukurtos gerovės, esančios Marijampolės sav. Kumelionių k. SB „Piliakalnis”, paskaičiuota atkuriamoji vertė yra 680 000 litų.
Atlikti finansinės veiklos tyrimai parodė, kad 2003-2012 m. gautos pajamos bei patirtos išlaidos (ir 2006-2012 m. nekilnojamojo turto įsigijimo, statybos ir įrengimo išlaidos), piniginių lėšų likučiai banke ir ne banke tiriamojo laikotarpio pradžioje nepakankami nei R. Ž ir jo sutuoktinės K. Ž., nei E. Z. ir jo sutuoktinės pajamų patirtoms išlaidoms padengti. Nustatyta, kad R. Ž. ir K. Ž. turėjo didelės vertės turto (už 219 097,54 eurų) ir žinojo, kad jis įgytas už žento E. Z. nusikalstamu būdu gautas pajamas.
Teisme jau išnagrinėtos bylos ir priimti apkaltinamieji nuosprendžiai, kuriose E. Z. buvo kaltinamas įvykdęs nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 189 str. 2 d. (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas) ir LR BK 1992 str. 1 d. (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis). Dabar teismui belieka nuspręsti, kaip pakryps iš nusikalstamų veikų prabangų gyvenimą susikūrusių giminaičių likimai.
Už neteisėtą praturtėjimą Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato baudą arba areštą, arba laisvės atėmimą iki ketverių metų
Birželio 27 dieną Marijampolėje vėl pasirodys garsusis Niujorko dailininkas Ray Bartkus. Kartu su savo draugais – iškiliais dailininkais, dizaineriais ir architektais – jis surengs tarptautinį menininkų simpoziumą „Niujorkas, Londonas, Marijampolė – idėjų migracija“. Ray Bartkus bei jo draugai Vandana Kumari Jain ir Michael Kevin Estabrook kurs tris paveikslus ant Marijampolės senamiesčio sienų. Ray sumanė ant senosios prieplaukos nutapyti efektingą kompoziciją, kuri gražiai atsispindės Šešupės tėkmėje.
Simpoziumo metu birželio 29 – liepos 1 dienomis viešbutyje „Mercure Marijampolė“ vyks atviros miestui intelektualinės diskusijos apie dailės, mados, šviesos magijos ir dizaino naujoves. Ray Bartkus drauge su Niujorko šviesos dizaino žvaigžde Kacperu Dolatowskiu miesto visuomenei pateiks unikalų J. Basanavičiaus aikštės apšvietimo projektą. Tikimasi, kad artimiausiu metu šis projektas bus įgyvendintas ir pagrindinė miesto aikštė suspindės netikėtomis spalvomis.
Londono architektas Paul Anthony Campbell pateiks idėjų, kurios be didelių investicijų J. Basanavičiaus aikštėje sukeltų sveiką šurmulį. Viena tokių idėjų, kurią Paul tikisi pats įgyvendinti, – projektas „Miami-jampole beachJ. Basanavičiaus aikštėje“ Pasak Paul Anthony, tereikia vieno sunkvežimio smėlio, truputį fantazijos ir miesto aikštė taps linksma kaip Majamio paplūdimys. Ši idėja Paului gimė praėjusiais metais, kai jis lankėsi pirmąkart Marijampolėje. Tada jis išgirdo, kad jaunieji marijampoliečiai savo miestą vadina Majamiu.
Simpoziume dalyvaus ir Lietuvos menininkai. Iškili drabužių dizainerė Julija Janus ir Niujorko mados pasaulio žinovė Ina Bartkus surengs forumą apie miesto stilių ir madą. Geriausia šių metų Lietuvos kino režisierė Giedrė Žickytė parodys performansą iš kino archyvų ,,Gyvenimo ekspresas Kapsukas – Marijampolė”.
Ši neįprastą simpoziumą jau antri metai rengia Marijampolės architektai ir „Arvi“ įmonių grupė. „Menas įkvepia ir praturtina, mes laimingi, kai mus supa talentingi žmonės “, – sako „Arvi“ valdybos pirmininkas Vidmantas Kučinskas. Simpoziumo kuratorius yra garsus lietuvis, kuriantis Niujorke, – Ray Bartkus.
Ray Bartkus per 24-ius savo karjeros metus kūrė iliustracijas didžiausiems JAV leidiniams – „The New York Times“, „The Wall Street Journal“, „Billboard“, „Time“, „Newsweek“, „Harper’s“ ir daugeliui kitų. Pastaruoju metu dailininkas savo kūrinius rodė asmeninėse ir grupinėse parodose Niujorke, Vilniuje, Vroclave, Vienoje, Ženevoje, Londone.
Niujorko dizainerio Kacpero Dolatowski sukurti šviestuvai puošia garsiausias mados parduotuves bei restoranus Tokijuje, Dubajuje, Niujorke, Kopenhagoje, kituose miestuose. Daugiau kaip 10 metų jis vadovavo „Tiffani“ juvelyrinių graviūrų skyriui.
Ina Bartkus yra ,,Public School” mados namų Niujorke gamybos direktorė ir Filadelfijos Drexelio universiteto Mados fakulteto profesorė. Sparčiai kintančiame Niujorko mados versle Ina dirba daugiau kaip dvi dešimtis metų. Savo karjerą ji pradėjo Alberto Makali mados namuose, vėliau dirbo ,,Rag and Bone” bei ,,Haute Hippie” gamybos viceprezidente. Šiuo metu jis kuria nuosavą drabužių liniją pasaulio keliautojams.
Paulas Campbellas yra vienas geriausių Didžiosios Britanijos kraštovaizdžio ir miesto planavimo specialistų. Jis šešerius metus dirbo Londono mero miesto plėtros komandoje ir vadovavo keletui įspūdingų projektų. Londone jis vertinamas dėl ypatingai profesionalaus sugebėjimo derinti transportą, gamtovaizdį ir architektūrą su gyventojų interesais.
Vandana Kumari Jain bei Michael Kevin Estabrook yra pakankamai jauni, bet spėję išgarsėti Niujorko dailininkai, dalyvavę prestižinėse pasaulio parodose ir pelnę daugybę apdovanojimų.
Simpoziumą remia JAV ambasada, LR kultūros taryba, Marijampolės savivaldybė, „Arvi“ įmonių grupė, viešoji įstaiga „Sveikatingumo idėjos“, įmonė „Metida“ ir kt.
Renginių programa ir informacija apie planuojamus projektus skelbiama internetinėje svetainėje www.malonny.lt.
„Niujorkas – Londonas – Marijampolė: idėjų migracija“
Programa
Birželio 27-30 d.
Šeštadienis – antradienis
9.00 JAV dailininkai Ray Bartkus, Vandana Kumari Jain ir Michael Kevin Estabrook kuria tris paveikslus ant Marijampolės senamiesčio sienų.
Birželio 29 d.
Pirmadienis
19.00 Vakaras su Simpoziumo svečiais. Dalyvauja menininkai iš Niujorko ir Londono:
Vandana Kumari Jain ir Michael Kevin Estabrook (menininkų grupė Artcodex),
Ray Bartkus,
Kacper Dolatowski.
Paul Campbell pristatoprojektą „Miami-jampole beachJ.Basanavičiaus aikštėje“ (Majamio paplūdimio imitacija).
Viešbutis “Mercure“, Marijampolė
Birželio 30 d.
Antradienis
19.00 Miesto stilius ir mada. Julija Janus ir Ina Bartkus.
Teletiltas su Marijampolės forumo dalyviais, plaukiančiais Nemunu į Kuršių marias. (Edmundas Jakilaitis, Alfredas Bumblauskas, Benediktas Vanagas ir kt.). Režisierės Giedrės Žickytės performansas iš kino archyvų “Gyvenimo ekspresas Kapsukas – Marijampolė”.
Viešbutis “Mercure“, Marijampolė
Liepos 1 d.
Tarptautinė architektų diena
Trečiadienis
12.00Žygis iki sienos. Niujorko dailininkai pristato sienų tapybos darbus (pradžia J.Basanavičiaus aikštėje).
14.00 – 17.00 Megaforumas “J.Basanavičiaus aikštės šviesa“. Dizaineris iš Niujorko Kacper Dolatowski ir dailininkas Ray Bartkus pristato J.Basanavičiaus aikštės šviesos projektą. Dalyvauja turizmo ir viešbučių verslo ekspertas Linas Pučinskas ir kt.
Šiais laikais visi aplink tik ir kalba apie tai, kaip svarbu yra gauti kokybišką prekę ar paslaugą. Tačiau ar kada susimąstėte, kokiais būdais įmonės bando pasiekti tokios kokybės, kuri visapusiškai tenkintų tiek vartotojo, tiek kitų suinteresuotųjų šalių lūkesčius?
Septintajame mūsų straipsnyje aptarsime kokybės ir jos vadybos svarbą įmonėse bei supažindinsime su ISO standartais, padedančiais didinti kokybės vadybos sistemos rezultatyvumą atsižvelgiant į vartotojo poreikius.
Šiandien itin sparčiai augantis konkurencijos lygis iškelia įmonių vadovams nelengvą uždavinį:
Kaip įtikti vartotojams ir užtikrinti nuolatinę prekių ar paslaugų kokybę, kuri visapusiškai tenkintų jų lūkesčius?
Kokybės vadyba – tai sistemingas darbų organizavimo metodas, kurio dėka įmonėje galima prižiūrėti ir valdyti bet kokius kokybinius nukrypimus nuo normų bei juos laiku ištaisyti. Nuolatinis kokybės palaikymas padeda įmonei išlaikyti esamus klientus, užtikrina jų atsidavimą bei pasitikėjimą. O tai, savo ruožtu, didina pelną ir padeda pagrindą sėkmingai įmonės veiklai. Sėkmingai dirbanti įmonė turi sugebėti valdyti kokybę gamybos ar paslaugų teikimo metu.
Siekiant įmonėje įdiegti kokybės vadybą, visų pirma reikia atsakyti sau į keletą klausimų:
Kas yra kokybė?
Kokie bus kokybės standartai?
Kaip jie bus matuojami?
Kaip bus fiksuojami pažeidimai ir nukrypimai nuo standartų?
Kaip jie bus taisomi?
Struktūruotas vadybos procesų aprašymas su instrukcijomis bei paaiškinimais yra būtinas verslo įmonėms, ypatingai jų augimo metu. Detaliai aprašyti visi vykstantys procesai, atsakomybės, įgaliojimai, vidinės kultūros ir išorinės komunikacijos su klientais tvarka padeda įmonėms geriau suvokti esamą situaciją ir laiku užkirsti kelią kylančiai grėsmei.
Įdiegta kokybės vadybos sistema parodo visiems klientams, kad įmonė stabili ir produktas saugus, o darbuotojams – kad aiški organizacijos valdymo struktūra, reikalavimai, darbo metodai ir tikslai. Vadovams tai yra efektyvus valdymo įrankis, o savininkams – geresni verslo rezultatai ir pelnas.
Efektyvios kokybės vadybos sistemos nauda:
Vartotojams – kelia vartotojų pasitenkinimo lygį ir skatina juos naudotis teikiamomis paslaugomis.
Darbuotojams – gerina darbuotojų motyvaciją ir skatina gerinti produktų kokybę.
Vadovams – efektyvus valdymo įrankis.
Savininkams – didina klientų skaičių, gerina verslo rezultatus bei didina pelną.
Dažnai didžiosioms įmonėms vien įdiegti kokybės valdymo sistemą neužtenka. Įmonės savo klientams privalo įrodyti siūlomų paslaugų bei produktų kokybę. Dėl šios priežasties buvo sukurti ISO standartai, kurie šiuo metu pasaulyje yra itin populiarūs.
ISO standartas. Kas tai?
Greičiausiai ne kartą esate girdėję šį magišką raidžių derinį, tačiau ar susimąstėte, ką jis reiškia ir kokią informaciją perduoda mums – vartotojams?
ISO yra Tarptautinė Standartizacijos Organizacija, jungianti nacionalines standartizacijos įstaigas iš maždaug 140 šalių. Kokybės vadybos sistemos veikla pagrįsta tam tikrais principais ir reikalavimais, kurių praktiniame darbe būtina laikytis.
ISO 9001 ,,Kokybės vadybos sistemos standartas”
optimizuoja įmonės struktūrą, pareigybes ir įgaliojimus, darbų ir pareigų pasidalijimą;
tobulina verslo procesus ir darbo organizavimą;
pašalina pridėtinės vertės nekuriančius procesus;
organizacija tampa vientisa sistema;
aiškiai apibrėžia kiekvieno darbuotojo įgaliojimus;
didina darbuotojų motyvaciją ir lojalumą;
gerina įmonės vidaus drausmę, procesų ir juose dalyvaujančių darbuotojų sąveiką;
mažina klaidų skaičių;
mažina resursų švaistymą;
mažina išlaidas, didina produktyvumą, tobulina valdymą ir kontrolę bei gerina darbo sąlygas.
ISO 14001 ,,Aplinkos vadybos sistemos standartas”
su aplinkos apsauga susijusių rizikų valdymas;
skatina išteklių taupymą;
didina valstybinių institucijų, partnerių ir klientų pasitikėjimą;
gerina įmonės įvaizdį.
SA 8000 ,,Socialinės atsakomybės standartas”
padeda realizuoti organizacijos vertybes socialinėje srityje;
didina organizacijos reputaciją ir vertę visuomenei bei investuotojams;
suteikia galimybę rasti geresnių darbuotojų, juos išlaikyti ir didinti produktyvumą;
padeda geriau valdyti su socialiniais aspektais susijusią riziką tiekimo grandinėje;
sumažina riziką verslui dėl palankaus socialinio klimato organizacijoje
ISO 27001 ,,Informacijos saugumo sistemos standartas”
užtikrina nenutrūkstamumą ir efektyvią veiklą;
didina klientų ir partnerių pasitikėjimą;
garantuoja normatyvinių aktų atitiktį;
stiprina pranašumą prieš konkurentus.
ISO 26000 ,,Socialinės atsakomybės rekomendacijų standartas”
pagerina socialinį klimatą organizacijoje;
padidina darbuotojų motyvaciją, sumažina darbuotojų kaitą;
padidina klientų pasitenkinimą;
motyvuoti darbuotojai padidina organizacijos veiklos patikimumą ir kokybę;
pagerina įmonės įvaizdį.
ISO 22000 ,,Maisto saugos vadybos sistemos standartas”
didina organizacijos tiekimo grandinės – nuo žaliavų iki klientui pristatomų produktų valdymo efektyvumą;
užtikrina maisto produktų saugą.
OHSAS 18001 ,,Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos šeimos standartas”
teisinių reikalavimų įvykdymas;
sukuria struktūrizuotą darbuotojų saugos ir sveikatos rizikų valdymo metodą;
pagerina organizacinę kultūrą;
padidina darbdavio patrauklumą.
ISO 50001 ,,Energijos efektyvumo didinimo standartas”
padeda nustatyti ir valdyti riziką, susijusią su energijos vartojimu ateityje;
padeda stebėti ir matuoti energijos suvartojimą;
pagerina bendrą veiklos efektyvumą sumažinus sąskaitas už energijos suvartojimą;
padidina galimybes užmegzti daugiau verslo sandorių.
padidinamas energetinis saugumas;
motyvuoja organizacijos darbuotojus taupyti energiją.
Kokybės vadybos sistemos standartas bei su juo derinami kiti standartai užtikrina kokybišką, tikslų ir darnų visos įmonės darbą, garantuoja visų įmonėje vykstančių procesų skaidrumą ir aiškumą, tiksliai padalina atsakomybę tarp darbuotojų bei skatina nuolatinį įmonės veiklos tobulinimą, kaštų mažinimą, pardavimų skaičiaus augimą ir pelno didėjimą. Nors patys standartai nereikalauja, kad įdiegtos vadybos sistemos būtų sertifikuojamos, tačiau turimi sertifikatai gali būti pateikiami kaip formalus įrodymas, kad įmonės gaminami produktai arba teikiamos paslaugos nuolat tenkina kliento ir atitinkamus teisinius reikalavimus.
Nors ISO šeimos standartai ir yra plačiausiai naudojami visame pasaulyje, tačiau yra ir daugiau kokybės vadybos sistemų, tokių kaip 6 Sigma, Vieno langelio principas ir kt.:
Klientų aptarnavimo standartas – tai aprašyta ir sutarta klientų aptarnavimo taisyklių visuma, patvirtinta įmonės direktoriaus. Standartas leidžia įmonės darbuotojams tiksliau žinoti, ko iš jų tikimasi ir kaip jiems elgtis konfliktinėse situacijose arba kai klientai kelia neįprastus reikalavimus, o klientams – kokių paslaugų ir kokio aptarnavimo jie gali tikėtis. Taip pat klientų aptarnavimo standartas padeda esant nesutarimams dėl paslaugų kokybės.
6 Sigma – pagrindinė šios kokybės valdymo sistemos esmė yra matavimais pagrįstas nukrypimų ir klaidų mažinimas bei nuolatinis procesų gerinimas. Nors nauda organizacijai, diegiančiai šią sistemą, gali būti didžiulė – geresni finansiniai rezultatai, išteklių optimizavimas bei stabilesnė organizacijos veikla, tačiau visa tai yra pasiekiama tik ilguoju laikotarpiu ir reikalauja didžiulių investicijų.
Vieno langelio principas dažniausiai taikomas viešojo sektoriaus institucijose. Šio principo esmė yra palengvinti vartotojų aptarnavimą suteikiant visą reikalingą informaciją ir paslaugą prie „vieno langelio“. Sistema leidžia institucijos darbuotojams perduoti paslaugos užsakymus atsakingiems darbuotojams pagal numatytas darbo sekas. Tai reiškia, kad klientui nebereikia vaikščioti pas skirtingus administracijos darbuotojus renkant ar teikiant įvairius paslaugos suteikimui reikalingus dokumentus, kartu žymiai sutrumpina paslaugos teikimo trukmę. Tai ypač svarbu visuomenei, tačiau sistemos vystymasis yra pakankamai lėtas.
Pirmiausia reikia nepamiršti, jog kokybė – tai visos organizacijos sėkmės formulė, o ją pasiekti galima tik supratus klientų lūkesčius ir nusprendus juos visapusiškai atitikti. Šiuo metu tai tampa būtina sąlyga norint išlikti nuolat didėjančios konkurencijos aplinkoje, nes klientai vis dažniau reikalauja specifinių charakteristikų ir išskirtinės kokybės produktų.
Vis dėlto sukurti kokybišką prekę ar paslaugą neužtenka. Nemažiau svarbų vaidmenį įmonėse vaidina ir kokybės vadyba, kuri užtikrina nuolatinį produkto kokybės palaikymo lygį taip garantuojant pirkėjui, jog gera prekės ar paslaugos kokybė nėra atsitiktinis veiksnys.
Paulius ŠŪMAKARIS
Straipsnių ciklas parengtas įgyvendinant projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“, finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo.
Daugiau apie projektą:
Įgyvendinant iš dalies ES Struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“ sutarties Nr. VP2-2.2-ŪM-02-K-01-008, sukurtas straipsnių ciklas, skirtas verslumo skatinimui. Projektas vykdomas pagal Lietuvos 2007 – 2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 2 prioriteto „Verslo produktyvumo didinimas ir verslo aplinkos gerinimas“ priemonę „Asistentas – 4” ir finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo.
Projekto vykdytojas: asociacija „Lietuvos mediena“
Prasidėjus vasarai, gatvėse ir keliuose padaugėja įvairaus amžiaus dviratininkų, tačiau padaugėja ir eismo įvykių, kuriuose jie nukenčia. „Su dviračiu į vasarą“- renginys, kurį jau antri metai vasaros pradžioje organizuoja Šakių bendruomenės pareigūnė Aušra Mockevičiūtė, norėdama atkreipti visuomenės dėmesį į saugaus eismo svarbą, eismo dalyvių važiavimo dviračiais įgūdžius ir kelių eismo taisyklių žinias.
Birželio 12-ąją Šakiuose J. Lingio parke rinkosi įvairaus amžiaus dviračių mėgėjai, kurie varžėsi mažųjų slalomo ir rungčių ruožo rungtyse, kelių eismo taisyklių žinias tikrino spręsdami kryžiažodį saugaus eismo tema ir dalyvavo piešinių konkurse „Aš saugus gatvėje ir kelyje“.
Mažųjų (iki 5 metų ) slalomo rungtyje pirmąją vietą užėmė penkiametis Jokūbas, antrąją – bendraamžis Rokas, o trečiąją – trimetė Elytė.
Vyresni nei 6 metų vaikai varžėsi rungčių ruože, paruoštame pagal jaunųjų dviračių vairuotojų varžybų „Saugus ratas“ figūras. 6-10 metų amžiaus grupėje pirmąją vietą laimėjo Tajus Balčiūnas, antrąją – Justas Žukauskas, trečiąją – Justas Staugaitis.
11–17 metų amžiaus grupėje geriausius dviračio vairavimo įgūdžius parodė ir pirmąją vietą laimėjo Ieva Sakalauskaitė, šiek tiek jai nusileido ir antrąją vietą užėmė Kristijonas Balčius, o trečiąją – Gabija Aštrauskaitė.
17-os ir vyresnių amžiaus grupėje geriausiai pasirodė Evaldas Jakas, antrasis – Robertas Jakaitis, trečiąją vietą užėmė Gintarė Martinaitienė.
Gražiausią piešinį kreidelėmis nupiešė Gabrielė Bernotavičiūtė, o kryžiažodį apie saugų eismą išsprendė jungtinė komanda: Gytis Bagdanavičius, Ieva Martinaitytė, Skaistė Liepuoniūtė, Gabija Dubauskaitė ir Jokūbas Jakaitis.
Taip pat buvo paruoštos rungtys tėveliams (mamytėms) su mažyliais vežimėliuose ir neįgaliesiems vežimėliuose, tačiau dalyvauti jose niekas neišdrįso. Visi nugalėtojai buvo apdovanoti medaliais ir prizais, įsteigtais Šakių rajono policijos komisariato, Šakių rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus, Šakių jaunųjų policijos rėmėjų iš projektinės veiklos bei VšĮ „Marijampolės regiono keliai“.
Organizuoti šį renginį bendruomenės pareigūnei padėjo sporto ir laisvalaikio klubo „Vėjas“ nariai, teisėjavę rungčių ruože; Šakiečių bendruomenės atstovai, kurie buvo atsakingi už piešinių konkurso eigą ir saugaus eismo viktoriną; būrys Šakių jaunųjų policijos rėmėjų, dalyvaujančių projekte „Saugus eismas bendruomenėse 2015“, kurie teisėjavo mažųjų slalomo rungtyje, prižiūrėjo tvarką renginio metu; Šakių rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro specialistės, kurios buvo pasiruošusios suteikti pirmąją medicininę pagalbą.
A. Mockevičiūtė renginio dalyviams palinkėjo saugios vasaros, neaptemdytos nelaimių šešėliais, bei gero laiko, praleisto važinėjant dviračiais.
„O, sporte, tu taika!“ – ši sparnuota Antikos laikų frazė (žinia gi: Senovės Graikijoje per olimpines varžybas būdavo sustabdomi netgi visi karai) šiais laikais labai dažnai negalioja. Sportas – verslas, sportas – komercija, sportas – politika, sportas – ambicijų ringas. Ir pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai visai neseniai pasibaigęs laikraščio „Suvalkijos kraštas“ turnyras A. Butkevičiaus taurei laimėti, kuriame tris mėnesius Vilkaviškio S. Nėries pagrindinės mokyklos sporto salėje kiekvieną savaitgalį rungėsi Vilkaviškio miesto bei rajono krepšininkai, ne tik vainikavo nugalėtojus, bet ir atskleidė toli gražu ne taikių dalykų: iškastas karo kirvis nukreiptas būtent į trejus metus iš eilės vykusio turnyro organizatorių Dainių Gražulį. Trumpai šią situaciją galima apibūdinti taip: jei nori būti visiems geras, nieko nedaryk, dėl nieko nesistenk, o dar geriau – negyvenk…
Vilkaviškyje trejus metus kas pusmetį karaliavo aktyvus krepšinis
Vilkaviškis jau beveik 70 metų turi krepšinio turnyrą, rengiamą po „Santakos“ vėliava. Krepšinio entuziastai kasmet tris mėnesius per metus kas savaitę praleisdavo būtent krepšinio aikštelėje: būrėsi komandos, siekiančios save išbandyti, kelti meistriškumą, tobulėti. Žinia gi: krepšininkai – ne profesionalai, jiems antrąja Lietuvos religija tituluojamas žaidimas – atokvėpis nuo jų pagrindinių darbų, pomėgis.
„Vis dėlto jautėsi didesnis krepšinio renginių poreikis mūsų krašte: susikūrusios krepšinio komandos ir Vilkaviškyje, ir Vilkaviškio rajone jautė didesnį poreikį rungtis, išbandyti savo jėgas, kovoti krepšinio aikštelėje“, – aiškino Vilkaviškio sporto mokyklos krepšinio treneris Dainius Gražulis. Taigi prieš trejus metus šis žmogus įkūrė Vilkaviškio krepšinio klubą, iškeldamas gana paprastą tikslą: pratęsti aktyvaus krepšinio gyvenimo laiką Vilkaviškyje. Pamažu žodis tapo kūnu: šalia „Santakos“ krepšinio turnyro atsirado kitas turnyras, po metų gavęs laikraščio „Suvalkijos kraštas“ vardą.
„Pradžia buvo sunki, viską teko kurti nuo nulio“, – neslėpė pagrindinis turnyro organizatorius bei Vilkaviškio krepšinio klubo prezidentas. – Vis dėlto entuziazmas bei veržlumas padėjo pralaužti ledus. Juolab kad tai taip pat ir puiki prevencinė priemonė, jaunus žmonės suburianti į sporto salę, o ne paliekanti juos šlaistytis gatvėse“. D. Gražulis (2004 m. baigęs tuometinę Kauno kūno kultūros akademiją, kaip diplomuotas treneris šešeri metai treniruoja Vilkaviškio rajono sporto mokyklos krepšininkus), siekdamas su naujuoju turnyru neatitrūkti nuo XXI amžiaus ritmo, savo lėšomis įkūrė šiuolaikišką interneto svetainę www.vilkaviskiolyga.lt, kad turnyro dalyviai (ir ne tik!) galėtų krepšiniu gyventi ir išėję iš sporto salės, mat svetainė, nuolat atnaujinama, lieka ji aktyvi net ir turnyrui pasibaigus.
„Šiuolaikiškas krepšinio renginys prisidėjo prie krepšinio gaivinimo ir puoselėjimo mūsų krašte“, – teigė D. Gražulis pernai pasibaigus antrajam jo organizuotam turnyrui pridurdamas, kad tai puiki vieta augti jauniems krepšinio teisėjams ir sekretoriato darbuotojams, Vilkaviškio rajono sporto mokyklos auklėtiniams.
Abu turnyrai, rodės, tik visiems į naudą, kol nepradėjo į viršų lįsti nelabai gražūs dalykai. Tiesa, Dainius Gražulis šiuo metu – ir Vilkaviškio rajono savivaldybės tarybos narys, Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų pirmininkės pavaduotojas. Kažkaip keistai sutapo, jog skandalai, intrigos taikiajame sporte paaštrėjo jam įsiliejus ir į politinę veiklą…
Aisbergo viršūnė – pernykštis konfliktas su viena komanda
Ir vis dėlto, kad šiemetiniame „Suvalkijos krašto“ turnyre ims sproginėti tikros ambicijų bombos, D. Gražulis net sapnuoti nesapnavo; 2014 m. spalio mėnesį „Santakai“ pradėjus turnyrą, padėjo jam kuo galėdamas: rūpinosi sekretoriatu, leido naudoti savo turnyrui sukurta interneto svetaine „Santakos“ turnyro“ reikmėms (juk abiejuose turnyruose dalyvauja tos pačios komandos, visi vieni kitus pažįsta). Taigi pasibaigus „Santakos“ ir prasidėjus „Suvalkijos krašto“ turnyrui, organizatorius tikėjosi darnos, gražaus žaidimo. Būtent todėl ir „pamiršo“ vieną pernykštę nuoskaudą, kurios priešistorė – konfliktas su 2014 m. „Suvalkijos krašto“ turnyre dalyvavusia „Kadžio“ komanda, kurią sudarė jauni vilkaviškiečiai, treniruojami marijampoliečio. Taigi pernai, pasak D. Gražulio, „Kadžio“ komanda, jau turnyrui įsibėgėjus, rungtynių pradžioje, jų varžovams įmetus pirmuosius taškus, demonstratyviai pasitraukė iš krepšinio aikštelės. Jaunų, ambicingų, veržlių vaikinų poelgis (jo motyvai aiškinami įvairiai: esą komandos netenkino teisėjavimas, vaikinai jautėsi skriaudžiami, dėl patirtų pralaimėjimų savo kaltės neįžvelgdavo ir t.t.) buvo vienareikšmiškai pasmerktas kaip nesuderinamas su turnyro etiketu. Tačiau tuo viskas nesibaigė. Konfliktas persikėlė į virtualią erdvę. D. Gražulio adresu pasipylė įžeidinėjimai, šmeižtas…
„Lietuvoje yra 3 mln gyventojų ir lygiai tiek pat teisėjų!“
Tad prieš šių metų turnyrą organizatorius buvusio „Kadžio“ komandos narių, išsibarsčiusių po kitas komandas, pareikalavo atsiprašyti, tiesa, pasirinkdamas galbūt ne patį tinkamiausią atsiprašymo būdą: jis vaikinų paprašė atsiprašymą patvirtinti parašu. Visi vaikinai, išskyrus du, atsiprašė, o minėti vaikinukai esą viešai aiškino, jog jiems neleidžiama žaisti, nors visas varžybas žaidė. Vis tik jautėsi kurstoma įtampa, turnyre visi, tarsi pamiršę pagrindinę jo funkciją, pasidalijo į dvi priešiškas stovyklas: „už“ ir „prieš“ Gražulį, netgi kai kurie jaunų krepšininkų tėvai įsitraukė į ambicijų karą.
„Žinau, kad prieš keturis mėnesius keletas Vilkaviškyje atsakingų žmonių, išsikvietę Dainių, garsiai aiškino, koks jis netikęs (šią informaciją patvirtino tame susitikime dalyvavę asmenys), – sako pagrindinis „Suvalkijos krašto“ rėmėjas bei vienas iš turnyro žaidėjų Gintaras Brokevičius. – Taip, Dainius, karštas, turintis arogancijos, daug kur neteisus, tačiau šitaip „skalbti“ turnyro rengėją – neetiška“.
Naujiems konfliktams palankiausia dirva turnyro metu buvo… teisėjavimas. Vieša paslaptis: Vilkaviškyje nėra profesionalių krepšinio teisėjų. Nors ir nėra profesionalių žaidėjų, tačiau pastarieji visgi nevengia aštrių žodžių teisėjams, ypač kai gauna technines pražangas, turinčias piniginę išraišką: nubaustasis iš savo kišenės turi sumokėti 10 eurų.
„Abiejuose turnyruose – ir „Santakos“, ir „Suvalkijos krašto“ – techninės pražangos skiriamos už tuos pačius dalykus: šiurkštų žaidėjų elgesį, keiksmus, įžeidinėjimus, – sako G. Brokevičius. – Tiesa, kaip žaidėjas, ir aš esu ne visada patenkintas teisėjais. Kita vertus, žaidėjai, jų nuomone, žaisdami tobulėja, o teisėjai taip ir lieka savamoksliai“.
Raimondas Girniukaitis, vienas iš turnyro teisėjų, turintis šioje srityje 40 metų patirtį, teigia, jog žaidėjai dažnai net nežino naujovių, taisyklių, tad situaciją dažnai vertina iš savo įkarščio, ambicijų bokšto. „Lietuvoje yra 3 mln gyventojų ir lygiai tiek pat teisėjų“, – sako R. Girniukaitis vis dėlto įvardydamas problemą: jauniems, nepatyrusiems teisėjams, paimtiems kone iš gatvės, kartais tikrai sunku įvertinti situaciją. „Vis dėlto laikraščio „Suvalkijos kraštas“ turnyre, nors teisėjavo daugiausiai jauni žmonės, tačiau teisėjavo principingai“, – įvertino Vaidas Aidukonis, komandos „Gudkaimis“ vadovas, vis tik pastebėdamas, kad kai teisėjai yra žaidėjų draugai, pažįstami, iškart kyla abejonių, ar teisėjavimas objektyvus, ar nepalaikomi draugai, be to, turnyre būna ir komandų, kurios nepriima pralaimėjimo, tad jį patyrę tuomet jau ir ieško kaltų, o kas labiausiai kaltas, jei ne teisėjas?!
Sportas, kaip teigia taip pat vienas iš turnyro teisėjų – jo organizatorius D. Gražulis, – nuolatinė konkurencija. Ir tai natūralu. „Nėra neklystančių teisėjų, – sako jis. – Klaidų buvo ir bus. Kita vertus, turnyro teisėjai – savamoksliai, tačiau stengiasi tobulėti, taip pat kelti aukštus reikalavimus komandoms“.
„Organizatorius neturėtų varžyboms teisėjauti“, – pastebi R. Girniukaitis, mat būtent į D. Gražulį, kaip teisėją, ir buvo nukreipta ne viena ugnis, o didžiausia – pasirodęs straipsnis vietos laikraštyje.
„Kolegos žaidėjai paprašė neapsikentę parašyti, – sako straipsnio autorius Andrius Grygelaitis, vienas iš žaidėjų, žurnalistas. – D. Gražulis buvo susipykęs su visais žaidėjais, provokuodavo, kaip teisėjas, skirdamas technines pražangas, netinkamai atliko savo pareigas. Neslepiu: iš 200 turnyro dalyvių didesnė pusė jį keikia atvirai, mat per daug pareigų užsigriebęs. Straipsnio tikslas – ne žlugdyti, o siekti, kad kitas turnyras būtų geresnis, gražesnis, skaidresnis, taip pat norisi ir daugiau pagarbos iš turnyro organizatoriaus…“
Tai, kas nenužudo, sustiprina
Minėtas straipsnis, kaip teigia „Suvalkijos krašto“ direktorė Giedrė Kriščiūnienė, mažų mažiausiai nustebino: „Visi su sportu susiję ginčai turėtų būti sprendžiami sporto salėje, o ne už jos ribų. Be to, žaidėjai galėjo turnyro metu reikšti pretenzijas „Suvalkijos kraštui“, apie konfliktus su pagrindiniu turnyro organizatoriumi galėjo informuoti bet kada per tuos tris mėnesius, bet pasirinko kitą kelią. Kita vertus, neetiška, jog straipsnį parašė suinteresuotas asmuo – turnyre žaidęs žurnalistas, dirbantis laikraštyje, kurio vardu vadinamas ir ilgametis krepšinio turnyras“.
Straipsnis vietos laikraštyje pasirodė kaip „dovana“ D. Gražulio 35 -ojo gimtadienio proga (tiksliau, išvakarėse) – gegužės 15 dieną. Tik ta „dovana“ kainavusi gana daug neigiamų padarinių: neišklausius paties D. Gražulio, antrosios pusės, surinkti vien negatyvūs turnyro organizatoriaus vertinimai iš pradžių lyg ir pakirto jauno vyro pasitikėjimą savimi, be to, jo, kaip trenerio, ir autoritetas auklėtinių akyse buvo susvyravęs, jau nekalbant apie optimizmą toliau kurti, vystyti turnyrą. Laimei, tai buvo tik iš pradžių. Turnyro organizatorius, treneris po tokių akibrokštų suvokė, jog tai – kaina už norą, siekį kurti kažką naujo. O kurti be kontrolės neįmanoma. „Kontrolę pamesi, bus tik blogiau, – sako D. Gražulis, griežtas, bet teisingas, ambicingas – toks, koks ir turi būti aiškiai matantis tikslą ir jo siekiantis žmogus, – tuomet kitaip rašys: nėra tvarkos, betvarkė,,, alus…“
Algidas Karalius, Vilkaviškio sporto mokyklos vadovas, taip pat pripažįsta, jog tokio ambicijų karo, koks buvo pastarajame turnyre, dar neteko matyti. Kita vertus, visiems neįtiksi, o, pabrėžia jis, situacija dar labiau komplikuota tampa, kai pradeda tėvai „žaisti“ savo vaikais, taip juos traumuodami, pjudydami ir aplinkinius. „Čia, į sporto mokyklą, ateina judriausi, energingiausi, tarp jų vyksta kova, čia formuojame nugalėtojo mentalitetą, kuris, deja, kartais atsigręžia prieš mus pačius: kai komanda pralošia, kaltas treneris… Dainius, – sako A. Karalius, – puikus organizatorius, nors kartais dėl to nukenčia ir jo, kaip trenerio, darbas“.
D. Gražuliui, pamažu vėl atgaunančiam pasitikėjimą, ko gero, labai tiktų filosofo F. Nyčės aforizmas: „Kas mūsų nenužudo, padaro stipresniais“, arba abejoti tuo žmogumi galima dar paprastesniu būdu: jo veiklą paneigti padarant geriau. Deja, kaip rodo ne vien Vilkaviškio sporto patirtis, tokių entuziastų išties yra vienetai, bet būtent ant jų viskas ir laikosi.
„Susikūrus naujam turnyrui, kilo abejonės, ar bus paklausa, bet, pasirodo, tos abejonės nepasitvirtino, – sako Rolandas Lipinas, Vilkaviškio savivaldybės Kūno kultūros ir sporto vyriausiasis specialistas. – Abu turnyrai reikalingi: jaunimas juda, sportuoja, yra suinteresuotas“.
„Dainius aukoja savo laisvalaikį, bet blogas, nes kažką daro! – tolia tęsia R. Lipinas. – O kuris iš mūsų yra geras? Sportas – emocijos, ambicijos. Jauni žmonės, neturintys gyvenimo patirties, tačiau turintys stiprų „ego“, nesusitaiko su pralaimėjimais, jiems trūksta savikritikos, tad dėl nesėkmių kaltina organizatorius, teisėjus: kalti visi, tik ne jie.
Kai nieko nedarai, tai niekas ir nesikabina. Turnyras nuostabus. O griauti visada lengviau nei kurti. Atsiranda „specialistų“, kurie visą „žino“, be saiko švaistosi neprašytais „patarimais“.
Vėl kalbant apie Dainių: šis jaunas vyras turi daug „parako“, tačiau jam dar trūksta išminties, kuri tik su patirtimi įgyjama. Įgis. O štai jo energijos bei atsidavimo tam, ką jis daro, niekas nedrįstų nuginčyti“.
Norint išliekamosios vertės
Gintaras Brokevičius, kaip minėta, pagrindinis turnyro rėmėjas bei turnyro dalyvis, krepšinį žaidžia 25 metus ir daugiau nei 20 metų remia jį. „Abu turnyrai Vilkaviškiui reikalingi, – sako jis. – Naujasis turnyras, kaip naujas darinys, turi trūkumų (juos, laikui bėgant, galima taisyti), tačiau turi ir pranašumų, pavyzdžiui, skiriasi šiuolaikiškesniu požiūriu, tvarka, preciziškumu, žaidėjų bei sirgalių elgesiu (štai, pavyzdžiui, pernai „Santakos“ turnyre būta ir neblaivių žaidėjų, tačiau dėl to jokio skandalo nebuvo, nes nebuvo supykusio žurnalisto, kuris tai aprašytų!). Aišku, jog kai kuriuos dalykus turnyre reikia daryti kitaip, tačiau jo reikalingumas nenuginčijamas. Noriu išliekamosios vertės šiame sporte“.
„Nežadame sustoti, planuojame tam tikrų tobulinimų ir naujovių kitiems metams. Ateityje skirsime didesnį dėmesį jaunimo užimtumui, sudomindami jį garbinga ir teisinga krepšinio kova. Toliau populiarinsime krepšinį Vilkaviškio rajone, sieksime tobulėti, ieškoti naujovių ir jas taikyti Vilkaviškio krepšinio lygos veikloje, – kalba ir D. Gražulis. – Svarbu tikėti tuo, ką darai, turėti tikslą ir jo siekti. Sieksime, kad organizuojamais renginiais komandos mėgautųsi kiekvienais metais. Turnyras privalo būti, tapti tradiciniu, ilgalaikiu. Vienas iš šio turnyro tikslų yra ugdyti jaunuosius Vilkaviškio rajono krepšininkus. Jau dabar, nepaisant visko, aišku: krepšinis Vilkaviškio rajone atgimsta nauja jėga (ko jau vertas vis tobulėjantis jaunasis sekretoriatas!)“
Praėjusio turnyro „derlius“
Įspūdingą bendrąją praėjusio „Suvalkijos krašto“ turnyro statistiką (turnyras tęsėsi 13 savaičių, tarpusavyje varžėsi 18 krepšinio komandų (222 žaidėjai) iš Vilkaviškio ir Vilkaviškio rajono, įvyko 111 rungtynių (po 3–5 per dieną), organizuotas tritaškių konkursas, apie 30 žmonių dirbo organizacinį bei aptarnaujantį darbą) dar papildome.
Naudingiausiu žaidėju pripažintas Mantas Gelčius („Gražiškiai“) – 37.9 naudingumo balo, rezultatyviausias – Aidas Bujauskas („Gudkaimis“) – vidutiniškai 30 taškų per rungtynes, geriausias kovotojas dėl atšokusių kamuolių – Alvydas Šeštakauskas („Bruklinas“): vidurkis – 17.7 kamuolio, rezultatyvių perdavimų meistras – Paulius Liepinaitis („Dubleriai“): vidurkis 7.7 kamuolio per rungtynes, blokų karalius – Klaudijus Volskis (SM98): vidutiniškai 2.7 bloko per rungtynes, daugiausia „pavogė“ kamuolių Tadas Žalkauskas („Autoklubas“): vidutiniškai 5.8 per rungtynes. Statistika nesibaigia, kiti rekordai:
„Žmonės kritikuos tave nepaisant to, ką tu darai, net jei tu darai gerą ir teisingą dalyką, – rašė indas Radhanatha Swami. – Yra tokia istorija apie vyrą, kuris turėjo mulą. Jis jojo ant mulo, o sūnus ėjo šalia. Tad žmonės kritikavo: „Kodėl šitas žmogus yra ant mulo versdamas sūnų eiti?“ Tuomet vyras pasodino savo sūnų ant mulo ir ėjo pats. Žmonės sakė: „Kodėl sūnus ant mulo ir verčia savo tėvą eiti?“ Tuomet jie abu susėdo ant mulo ir žmonės pradėjo sakyti: „Kodėl šie žmonės yra tokie žiaurūs ir užkrauna tokią naštą ant jo?“ Taigi tuomet jie atvyko į miestą eidami šalia mulo ir žmonės pasakė: „Kodėl jie tokie kvaili, jie turi mulą ir abu eina?“ Tad yra vienas puikus pasakymas: „Tu gali patenkinti kai kuriuos žmones kažkurį laiką, bet tu niekada nepatenkinsi visų žmonių visą laiką“.
Ši pamokanti istorija tinka ne vien laikraščio „Suvalkijos kraštas“ krepšinio turnyro aistrų epopėjai reziumuoti, bet leidžia taip pat pavartyti ir nerašyto lietuviško (juodo) pavydo anatomijos vadovėlį, kuriame svarbiausias skyrius – apie geros iniciatyvos žlugdymą bet kokia kaina…
Marijampoliečiai Gedulo ir vilties dieną minėjo dviejose su skaudžia istorine praeitimi susijusiose miesto vietose – prie paminklo tremtiniams geležinkelio stoties perone ir prie Kančių koplytėlės Vytauto gatvėje. Švento Arkangelo Mykolo bažnyčioje vidudienį aukotos Mišios buvo skirtos ne tik Šv. Antano atlaidams, bet ir visiems iš tremties negrįžusiems Marijampolės krašto žmonėms atminti.
Grupė ištikimiausių istorinės atminties sergėtojų, tarp jų ir savivaldybės vadovai, padėjo gėles ir žvakeles prie paprastų lauko riedulių monumento, menančio iš Marijampolės traukinių stoties gyvuliniais vagonais išvežtus ir negrįžusius aplinkinių vietovių žmones. Jau kelerius metus šį skaudų istorinį faktą primena ir perone stovintis traukinio vagonas, panašus į tuos, kuriais baisiomis sąlygomis buvo gabenami į atšiauriausius tolimus kraštus tremtiniai.
Prie Kančių koplyčios NKVD aukoms atminti trumpą ir taiklų pranešimą susirinkusiems marijampoliečiams padarė istorikas Jonas Gustaitis. 1941 m. birželio 14 dieną, kai buvo pradėti didieji tautos trėmimai, istorikas pavadino pačia žiauriausia diena Lietuvos istorijoje. Anot jo, okupantas siekė sunaikinti šviesiausius lietuvius ne tik fiziškai, bet pakirsti patį tautos identitetą, valstybingumo jausmą. Okupantams talkino vietiniai kolaborantai, nors jų, pranešėjo teigimu, nebuvo daug. Savivalė ir smurtas lydėjo visą trėmimų procesą. Užtekdavo dviejų parašų, kad šeima būtų ištremta. Po pirmųjų vežimų buvo kitos tremčių akcijos: 1948 m. gegužės mėn. užkoduota pavadinimu „Pavasaris“, 1949 m. kovą – „Bangų mūša“, 1950-ųjų spalį – „Ruduo“. Iš viso suskaičiuojama apie 30 trėmimų. Ištremtųjų skaičiai šalies ir išeivijos istorikų šaltiniuose skiriasi, todėl galbūt niekada nebus galima sužinoti tikrojo masto. „Klaikus vaizdas tuomet buvo Lietuvoje: išdarkyti laisvės kovotojų kūnai, tremtys, kankinimai, verksmai. Trėmimai driekėsi nuo Komijos iki Jakutijos, Tadžikijos,“ – priminė J. Gustaitis. 1945-ųjų pradžioje įsigaliojo specialus SSRS Liaudies komisarų tarybos nutarimas „Dėl teisinės specialiųjų tremtinių padėties“, kuris apribojo tremtinių judėjimo laisvę.
Kančių koplytėlę papuošė degančių žvakių liepsnelės. Kiekvienam norinčiajam buvo suteikta galimybė išsakyti, kieno atminimui dega žvakelę. Pirmieji buvo Marijampolės lopšelio-darželio „Nykštukas“ auklėtiniai su įstaigos vadove Dalyte Luckuviene, gimusia tremtyje, kuri pasidalijo asmeniniais karčiais prisiminimais. Jai buvo treji, kai grįžo į Tėvynę, kurią buvo pažinusi ir pamilusi tik iš mamos siuvinėtų rankdarbių. „Todėl dabar stengiuosi vaikams įdiegti meilės Tėvynei, duonai ir darbui jausmą“, – sakė pedagogė.
Žvakes už žuvusius Sūduvos krašto žmones uždegė Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, Seimo narys Albinas Mitrulevičius, savivaldybės tarybos narys Andrius Vyšniauskas, kiti susirinkusieji. Žinomiausias tremtinių dainas atliko Marijampolės kultūros centro tremtinių choras „Godos“ (vadovė Laima Venclovienė) ir tautinių dainų ansamblis „Lietuvininkas” (vadovė Danutė Klevienė).
2015-06-11 apie 19.40 val. iš namų dviračiu išvažiavo Karolis Sinkevičius, gim. 1984 m., gyv. Marijampolės sav. Liudvinavo mstl., ir iki šiol negrįžo, jo buvimo vieta nežinoma.
Vaikinas yra apie 1,82 m ūgio, šviesiai rusvų trumpų plaukų, akys mėlynos, liekno kūno sudėjimo; ypatingos žymės – abiejų rankų dilbių tatuiruotės. Dėvėjo pilkos spalvos sportines kelnes, geltonos spalvos marškinėlius, avėjo sportinius batus.
Asmenis, turinčius duomenų apie šio asmens buvimo vietą ar žinančius kitas reikšmingas aplinkybes, prašome informuoti Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos skyrių tel. (8 343) 24 433; (8 343) 91 260, mob. tel. 8 686 14 732 arba bendruoju pagalbos tel. 112.
„Idealai, kurie apšvietė mano kelią ir laikas nuo laiko man suteikė drąsos, kad sutikčiau gyvenimą linksmai, buvo Geranoriškumas, Grožis ir Tiesa. Be giminystės jausmo su žmogiškomis būtybėmis, be užimtumo objektyviu pasauliu, be amžinos nepasiekiamybės mokslo ir meno srityse, gyvenimas man būtų atrodęs tuščias. Nuvalkioti žmonių dėmesio objektai – turtai, išorinė sėkmė, prabanga, – man visuomet atrodė niekingi.“
