Antradienis, 22 liepos, 2025
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 261

    Eismo taisyklės po krepšinio pergalių tebegalioja

    0

    Šiomis dienomis turbūt visi Lietuvos piliečiai gyvena krepšiniu. O kai Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė žaidžia pergalingai beveik visas rungtynes, krepšinio aistruolių emocijos būna sunkiai suvaldomos. Po kiekvienų pergalingų rungtynių marijampoliečiai, ypač jaunimas, su savo ar tėvų automobiliais išvažiuoja į gatves išlieti emocijų, kurios kartais būna perdėtai išreikštos, įsivaizduojant, kad tuo metu pateisinama bet kokia veikla.

    Vienas pergalingas varžybas atsimins ir marijampolietis, kuris ant savo automobilio „VW Passat“ stogo sugalvojo pavežioti draugus. Tokį vaizdą užfiksavę miesto stebėjimo kameromis, policijos pareigūnai pradėjo tyrimą. Paaiškėjo, kad tai I. M., gimęs 1991 m. Jam Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (aps. VPK) Kelių policijos skyriaus pareigūnai už chuliganišką vairavimą, kurio metu kitų asmenų saugumui buvo kilusi reali grėsmė, surašė administracinį teisės pažeidimo protokolą, paskyrė 1500 litų baudą ir atėmė teisę vairuoti transporto priemones 12 mėnesių.

    Kitą Kelių eismo taisyklių pažeidėją – krepšinio sirgalių taip pat užfiksavo miesto stebėjimo kameros. Jis su automobiliu, specialiai paruoštu pasaulio krepšinio varžyboms, važiavo neprisisegęs saugos diržo. Tyrimo metu paaiškėjo, kad marijampoliečio vairuojamas „Audi 80“, nudažytas Lietuvos valstybės vėliavos spalvomis, su užrašu „Už Lietuvą“, yra nedraustas, jam neatlikta valstybinė techninė apžiūra. Be to, ant jo buvo pritvirtinti kitam automobiliui priklausantys valstybinio numerio ženklai. Už šį pažeidimą R. A., gimusiam 1983 m., Kelių policijos skyriaus pareigūnai atėmė teisę vairuoti transporto priemones 9 mėnesiams.

     Marijampolės aps. VPK Kelių policijos skyriaus pareigūnai primena, kad net ir tokių džiugių akimirkų metu, kai Lietuvos rinktinė laimi, privaloma laikytis Kelių eismo taisyklių. Už grubius pažeidimus bus taikoma administracinė atsakomybė.

    Marijampolės aps. VPK Kelių policijos skyriaus informacija

     

    Prisidėkite prie Marijampolės įvaizdžio gerinimo (apklausa)

    0

     

    Asociacija „Marijampoliečiai“, bendradarbiaudama su Marijampolės savivaldybe, kurs reprezentacinį vaizdo klipą apie Marijampolę. Ši jaunimo organizacija sukūrė vaizdo klipą  „Happy from Marijampolė“, kuris sumušė vaizdo klipų peržiūrų apie Marijampolę rekordus.

    Organizacijos atstovai Kovo 11 – ąją  organizavo visų jaunimo organizacijų sąšauką pasveikinti Laisvę, liepą sukvietė miestiečius giedoti Tautišką giesmę, organizavimo masinį bėgimą už Marijampolės miestą, nuolat kuria jaunimo laidą, o dabar pakvies miestiečius įsitraukti ir į reprezentacinio video kūrimą.

    „Siekiame sukurti video klipą, kuris ne tik reprezentuotų miesto erdvėse vykstančius pokyčius, bet ir sąmonėje vykstančias transformacijas – moderniai, pilietiškai mąstančius miestiečius. Miesto įvaizdis savaime nesiformuoja, tam reikia dėti kryptingas pastangas. Todėl kviečiame bendruomenę įsitraukti į video filmo kūrimą teikiant savo pasiūlymus“, – ragino asociacijos vadovė Vaida Kelerytė.

    Apklausą galite užpildyti šioje nuorodoje http://apklausa.lt/f/marijampoles-reprezentacinis-video-harjh1e/answers/new.fullpage arba portale www.marijampolieciai.lt

    Asociacija „Marijampoliečiai“ – nevyriausybinė jaunimo organizacija, vienijanti aktyvius ir pilietiškus žmones, siekianti skleisti objektyvią informaciją apie visuomenėje vykstančius procesus Marijampolėje ir Lietuvoje bei jų įtaką žmonėms. Organizacijos tikslas – ugdyti pilietiškus, visuomeniškai aktyvius, kritiškai mąstančius žmones regione. 

    Asociacijos „Marijampoliečiai“ inform.

    Šypsokitės! Jus filmuoja!

    2

     

    Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate (Marijampolės aps. VPK) jau septintus metus veikia miesto vaizdo stebėjimo pultas. Į vieną sistemą sujungtos 24 kameros, kurios visą parą filmuoja miesto centrą, parkus, gatves, sankryžas ir kt. Štai todėl, vos įvykus incidentui, policija, jei yra poreikis,atvažiuoja iš karto – kaip kine. Pastarosiomis dienomis policijos ekipažas tikrai kaip kine – nusižengimo vietoje sulaikė miesto centre, šalia Šv. Vincento bažnyčios, gamtinius reikalus atliekančią moterį, o jos paslaugus vyras plėšė nuostendo afišų popierių ir nešė saviškei.

    Vaizdo kameras, įgyvendinant INTERREG III A Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos Federacijos Kaliningrado srities Kaimynystės programos projektą „Lietuvos ir Lenkijos pasienio regiono turizmo saugumo infrastruktūros plėtra“ miestui nupirko Marijampolės savivaldybė. Stebėjimo pultas įrengtas Marijampolės aps. VPK budėtojų padalinyje – čia nuolatos plaukia informacijos srautai apie tai, kas vyksta mieste ir visame regione, jo keliuose, sankryžose, čia pasitikėjimo telefonu (8 343) 91260  arba 112 informaciją teikia ir patys gyventojai – apie sukčiavimą, smurtą artimoje aplinkoje, vagystes ir kt. Iš čia pareigūnų ekipažai siunčiami į įvykius.

    Stebima viešoji tvarka ir žmonių saugumas

    Vaizdo stebėjimo kamerų dėka šiais metais nustatyti 94 (rugpjūčio mėnesį – 27) viešosios tvarkos pažeidimai. Pastarosiomis dienomis kameromis užfiksuotas „kakojimo“ viešoje vietoje atvejis – vienas iš tokių. Dažniausiai viešoji tvarka pažeidžiama mieste vykstant įvairioms šventėms, kai net oras įgyja alaus kvapą. Neblaivių piliečių elgsenos kainą galima būtų įvertinti litais (ir konvertuoti ją į eurus).Tai ne tik santykių aiškinimasis kumščiais. Suniokoti gėlynai, parkų papuošimai ir apšvietimo įrenginiai, skulptūros, gamtinių reikalų atlikimas „kur stoviu“, tyčinis šiukšlinimasir dar daug visko, į ką priverstos žiūrėti vaizdo kamerų akys.

    Saugaus eismo prevencija

    Jei vaizdo kamerų stebėtojas pamato, kad šiuo metu įvyko eismo ar kitoks įvykis, galintis turėti teisės pažeidimo požymių, apie tai nedelsdamas informuoja budinčius pareigūnus, kurie į įvykio vietą skubiai išsiunčia policijos pajėgas.

    Kamerų užfiksuota medžiaga tampa įrodymu, kad vairuotojas neleistinose vietose parkavo automobilį, nepaisė šviesoforo signalo, važiuodamas kalbėjo mobiliuoju telefonu, neprisisegė saugos diržų, perėjoje nepraleido pėsčiųjų ir pan. Tokių ir panašių pažeidimų šiemet nustatyta net 326 (rugpjūtį – 83). Ginčytis su kameromis beviltiška – jos priartina vaizdą 64 kartus, pasuka jį 360 laipsnių kampu, ir tai leidžia patikslinti aplinkybes, jei kyla ginčų.Kelių policijos skyriui perduodama medžiaga apie pažeidėjus, jiems skiriamos nuobaudos. Kameromis šiemet užfiksuota 20 eismo įvykių (rugpjūčio mėnesį – 4). Jų medžiaga naudojama kaip įrodymai sprendžiant ir, pvz., dėl eismo įvykių aplinkybių baudžiamosiose bylose.

    Nusižengėliai pasprukti nespėja

    Šiuolaikinės ryšio priemonės suteikia galimybę tą pačią minutę informaciją paskleisti tiksliniais kanalais. Vaizdo kameros yra užfiksavusios miestą niokojančius jaunuolius – jie eidami gatve išrauna medelį, numeta jį šalimais ir pabėga. Policijos pareigūnai, patruliuojantys netoliese, gavę šią informaciją, netrukus sulaiko jaunuosius vandalus. Policijos ekipažų  dėmesio netikėtai greitai sulaukia viešose vietose šiukšlinantys, vartojantys alkoholį ar kitaip viešąją tvarką pažeidžiantys asmenys. Verta priminti ir tai, kad kameromis užfiksavus nusikalstamas veikas, medžiaga perengiama ir perduodama kriminalinės policijos pareigūnams. Šiemet kriminalistams tirti atiduotos 66 medžiagos, vien rugpjūtį – 13.

    Vaizdo kamerų tinklo plėtra – net nediskutuotinas tikslas ir uždavinys.  Analizuojant įvykių suvestines, pastebima, kad kai kuriose Marijampolės vietose nuolat registruojami automobilių apiplėšimai, degalų vagystės iš jų  ir pan. Gyvenamuosiuose rajonuose įrengtų „akių“ dėka sumažėtų šių nusikaltimų. Tai galima teigti analizuojant nusikalstamumo statistiką įrengus mieste vaizdo kameras – nuo 2008-ųjų rudens stebima gana ženkli mažėjimo tendencija.

    Vizija – „Saugiausias Lietuvos miestas“

    Mūsų sąlygiškai nedideliame mieste vaizdo kamerų tinklo plėtra turėtų didelę pridedamąją vertę. Marijampolės įvaizdžiuipozicija „Saugiausias Lietuvos miestas“  būtų ne knygų blizgiais viršeliais frazė. Tai būtų mūsų kasdienybė. Saugi kasdienybė.

    Marijampolės aps. VPK informacija

    Atsargiai – žmogus!

    2

     

              Šiek tiek daugiau nei mėnuo praėjo, kai Amžinybėn iškeliavo Marija KRASAUSKIENĖ, poetė, pedagogė, psichologė, mama, senelė, tiesiog šviesus, dvasinės šilumos kupinas žmogus. Šiandien, praėjus daugiau nei keturioms savaitėms po šio šviesaus žmogaus mirties, skaitytojams pateikiame jos paskutinį darbą, kuriam ji buvo atsidavusi visą pusmetį. Deja, žmogiškųjų ambicijų dėka Marijos pastebėjimai, remiantis didžiųjų rašytojų mintimis bei savo gyvenimo patirtimi, įžvalgos laiku, renginyje „Saulėtos ir ūkanotos dienos šeimoje“, skirtame Šeimos metų proga, nebuvo išgirstos… Bet gerbiamos Marijos žodis, prisodrintas jos poezijos, liko gyvas…   

    * * *

             (…) Noriu pastebėti, kad gyvenimui, bendravimui su žmonėmis reikia ruošti nuo lopšio, pradedant suvokti save, reikia ruoštis pačiam ir būti pasirengusiam keistis. Šis procesas vyksta žmoguje nuolat – iki pat gyvenimo žemėje pabaigos.

           Mes visi pasmerkti ištverti gyvenimą. Ir vienintelė galimybė tai padaryti – pamilti jį. Georgas Bernanas, prancūzų  mąstytojas, rašė: Gyvenimo paslapties esmė – ieškoti grožio.

    Laimingas yra tas,

    kas kito sieloje

    dvasines vertybes

    sugeba atrasti.

    Atradus jas,

    Reikėtų pasakyti,

    kad abi sielos

    džiaugsmu trykštų.

                (Marija Krasauskienė)

             Žvilgtelkime į pagrindinį Lietuvos respublikos įstatymą – Konstituciją. Lietuva yra demokratinė konstitucinė valstybė. Viskas yra tvarkoma pagal pagrindinį įstatymą – Konstituciją. Joje yra įrašyti ir šeimos klausimai. Priminsiu kai kuriuos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 -asis straipsnis teigia:

    Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.

    Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.

    Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.

              Katalikų bažnyčia 2014 -uosius metus paskelbė šeimos metais. Pacituosiu keletą minčių apie šeimą iš ekscelencijos vysk. Rimanto Norvilos velykinio sveikinimo: „Šeima, kaip kantrios, nesavanaudiškos ir atsakingos meilės mokykla, daug prisideda prie Amžinybės lūkesčių išsipildymo, jei tik tampa tikėjimo bendruomene. Sutuoktinius ir šeimos narius vienija tarpusavio meilės ryšys, rūpinimasis vienas kitu. Šie dalykai esmingai svarbūs, kad šeima būtų stipri ir tvari. Pagal Kūrėjo planą žmogus yra visos kūrinijos vainikas. Jis apdovanotas gebėjimu mylėti, o mylėdamas gali tobuliausiai save išreikšti ir dovanoti kitam…“

               Popiežius Pranciškus šv. Valentino dienos proga pasakė tokius žodžius: „Gyvenimas drauge yra menas, yra ištverminga kelionė – graži ir žavi. Joje labai svarbūs trys žodžiai: „Prašau! Ačiū! Atsiprašau!”

                Atrodytų, tiek nedaug: tik trys paprastučiai žodžiai, tačiau daug kalbantys apie mūsų tarpusavio bendravimo kultūrą. Juos reikia ne tik išmokti atmintinai, bet, įsigilinus į jų prasmę, taikyti kasdieniniame šeimos gyvenime.

              Šeima tai yra labai sudėtingas darinys, gyvas organizmas. Susitinka du žmonės, įgiję skirtingą auklėjimą, turintys susiformavusį požiūrį, skirtingas nuostatas, principus, į tuos pačius reiškinius žiūrintys skirtingai. Kaip susiderinti? Lengviau tiems, kurie nuoširdžiai myli vienas kitą ir pasiryžę nugalėti save, savo charakterio aštrius kampus, linkę prisiderinti, eina kompromiso keliu, ieško džiaugsmo vienas kitame. Tik taip nusiteikusiems pavyksta džiugiai bendrauti, gyventi šeimoje. Tik pagarbiai ir geranoriškai bendraujant galima patirti džiaugsmą ir laimę.

             Pasaulis taip surėdytas, kad žmogus negali gyventi vienas. Visiems reikia meilės, švelnumo, globos, pasiaukojimo. Kiekvienas žmogus trokšta patirti laimę. Kas yra laimė? Laimė – tai meilė. Ir niekas kitas. „Kas gali mylėti, tas yra laimingas“, – sako vokiečių mąstytojas, rašytojas H. Hesė. Filosofas Aristotelis taip pat yra pasakęs: „Laimė – tai gyvenimo prasmė ir tikslas, žmogiškosios būties išsipildymas ir esmė“.

                 Taigi pati nuostabiausioji lyra toji, kuri skamba apie žmogaus su žmogumi ryšį.

    Tai giedra,

    tai ašarom lyja,

    meilė išsklaido rūkus.

    Atleisk, prisiglauski

    prie Mielo –

    nustebsi –

    užbūrė dangus.

    Naujai suskambės

    stygos lyros,

    poezija sielą užplūs.

                (Marija Krasauskienė)

            „Vienintelė viltis patirti džiaugsmą – žmogaus ryšys su žmogumi“, – taip kalbėjo A. de Sant Exupery.

                Visų mūsų troškimą, siekiamybę išsakė poetas Robertas Keturakis:

    Būti mylimam nors mirksnį,

     kad paskui

     galėtum nesuklupdamas

     per žarijas nueiti.

                Mąstytojas Seneka yra pasakęs: „Nedžiugina jokie turtai, kai neturi draugo.“ Žmogus, kurio siela kenčia vienatvę, panašus į sulytą kačiuką, kuris taip pat ieško šilumos. Radęs saulėtą vietą, nors ir prie tvoros, glaustosi, išdžiūsta, sušyla, o tada jau šokinėja, džiaugiasi. Panašiai ir žmogus, sutikęs artimą sielą, sutvirtėja, išsitiesia ir gyventi ima.

            …Tarkime, kad jūs gerai pažįstate save, gerai žinote, kokio draugo (draugės) norėtumėte, svajojate apie jį (ją), idealizuojate. Ir sutinkate. Neretai atsitinka taip, kad moterys, merginos sutinka gražiai nuaugusį, atletišką jaunuolį, sugebantį skoningai rengtis, o jeigu dar ir išsilavinusį, mokantį sklandžiai reikšti mintis, gražiai kalbėti (ypač apie save), pasakoti apie nuotykius, užburti savo „didvyriškumu“, neskubėkite džiūgauti, kaip A.S. Puškino Nataša Rostova,: „štai jis“, arba –

    O Tu

    Trapesnis už miražą,

    Betirpstantį

    Žiedų tvane.

    Tiktai

    Akių kaštonai švaža

    Pienių geltonio

    Svaigume.

    Gal tai

    Lakštingalos  įskėlė

    Tavąjį aidą

    Manyje?

    Kokia

    Žavinga raktužėlė!

    Graži aušra, kai

    Tu šalia.

    (Marija Krasauskienė)

                 Nusiveskite šitą puikuolį į daržą prie kopūstų ar braškių lysvių, įduokite kauptuką. Pasižiūrėkite, koks jis šaunus bus rudenį, kasdamas bulves. Ar pamatys jūsų veidu žliaugiantį prakaitą, ar skubės perkelti pilną pintinę bulvių, išpilti jas į maišą? Ar atneš kibirą vandens, kai grįšite po darbų į namus, ar paskaldys malkų, užkurs krosnį, sakydamas: „Tu labai pavargusi, pailsėk“. O jeigu ir prašomas šito nepadarys, teisindamasis: „Ką kaimynai apie mane pagalvos? Mes dar nesusituokę!” Nieko gero nesitikėkite, jeigu jį pasirinksite gyvenimo draugu. Sakysite – smulkmenos. Ne. Tai labai svarbu. Pastebėjimas, atjauta – labai svarbūs faktoriai.

               Jaunimui patariu, kad neskubėtų kurti šeimos. Be draugo (-ės), dar reikia ir duonos kasdieninės. Gerai apmąstę, kuo norėtumėte būti, paklauskite savęs – ką sugebu? Ko reikia? Pasirinkę sau tinkančią specialybę, turėdami mėgstamą darbą, būsite laimingi, ramūs dėl ateities.

               Teko nugirsti dviejų vyriškių pokalbį:

                – Girdėjau, vesi. Na, tik jau ne tą…

                – Būtent tą. Aš ją padarysiu… Ji man bus kaip šilkinė vilna.

                Psichologai teigia: veltui stengsies. Neįmanoma perdirbti susiformavusio žmogaus…

    Bendraujant reikia ir romantikos. Suorganizuokite kelionę, išvyką, šventę. Galėsite nustatyti, ar bus gera judviem draugijoje, ar žvalgysis į kitas(-us), ar ieškos patrauklesnės (-io), įdomesnės(-io)…

              Dera priminti mūsų šalies juristės Proninos pastebėjimus : „Tik neišleiskite į pramogas vieno vyro. Nebus jūsų – greta jo sėdės kita: galbūt jaunesnė, patrauklesnė, įdomesnė…“ Ir ištekėjus pataria neapsileisti, atrodyti gražiai, patraukliai, apsiskaičiusiai, nuolat tobulėti, ugdyti protą, jausmus ir sielą.

                                                                               * * *

                 …Gerų santykių pagrindas – abipusė pagarba.

                  Vyrai, norite būti karaliais? – Taip!

                   Elkitės su moterimi kaip su karaliene. Ir karūna – jūsų!

                  …Mokslininkų, psichologų tyrinėjimuose sakoma, kad šeimoje geriausiai sutaria žmonės, kilę iš panašaus socialinio sluoksnio, turintys panašų išsilavinimą, polinkius, interesus ir pomėgius.

                   …Vienas iš ilgaamžiškumo veiksnių – mandagumas ir geri santykiai su žmonėmis.

                 …Šiurkštumas ir užgauliojimas amoralūs ir smerktini. „Nors ir esi blogos nuotaikos, negali tarti žodžius, įžeidžiančius kitus. Negalima sakyti kalbų, kurios baugina kitus“, – apie tai kalba indų mąstytojai.

               Dažnai prisimenu a+a savo mamytės pasakytus žodžius: „Kalbėdama su kitu, parink toną ir žodžius. Visada prisimink: „Atsargiai – žmogus.“

                …Kai baigiasi laimė, prasideda nepasitenkinimas. Tada pasipila įžeidžiančių, skaudinančių žodžių lavina. Ir didžiausią nepasitenkinimą galima išsakyti tyliai, ramiai, neskaudinant vienas kito, neklijuojant neigiamų etikečių.

                    Tėvams sakau: nesibarkite vaikų akivaizdoje. Kelkite jiems vieningus reikalavimus. Jei vienas iš tėvų davė vaikui pavedimą ar nurodymą, nors antrajam ir nepatinka, nutylėkite. Prieštaravimus išsiaiškinkite dviese.

                  Štai vaizdelis iš natūros: parėjo Joniukas iš mokyklos. Mamytė jam sako: „Jonuk, susitvarkyk savo kambarį.“ O tėtis: „Netvarkys. Jonai, eik mašiną nuplauti!“ Na, ir užvirė… Jonukas pasidėjo knygas ir, eidamas pro šalį, sako: „Einu. Kine pasėdėsiu, kol judu čia išsiriesite“. Ir – trinktelėjo durimis.

    Tėvų prieštaravimas į gera neveda. Auklėjimo rezultatai gali baigtis liūdnai.

    O kaip bendraujame vienas su kitu?

    Lyg ašmenys pakrantės švendrių.

    Verčiau apgaubti vienam kitą švelnumu.

    Išjausti sieloj šventę.

    O dėl nesantaikos šeimoj

    Vėliau gali pasigailėti.

    Tad nekankinkim vienas kito… Ne!

    Galim pristigt laiko mylėti.

    (Marija Krasauskienė)

            Šeimos santykių tyrinėtojai teigia, jog visavertėmis asmenybėmis išauga vaikai, gyvenantys pilnose, darniose šeimose, o dar geriau, jei po vienu stogu gyvena kelių kartų artimieji.

                Jeigu taip atsitinka, kad išsprūsta nejučiomis pasakytas įžeidžiantis žodis, skubėkime atsiprašyti. Kai užsidarai, brendi į tylą, auga kančia. Viduje kažkas graužia sielos medį…

    Skausmas nieko negydo.

    Tik nualina sielą.

    Ji užsimerkia klusni,

    Kol keliais eini

    Į liepsnojantį sujauktą vidų,

    Kad išnyktum

    Ar tu ištartum:

    Esmi.

    (Marija Krasauskienė)

               Neužsidarykime, išsikalbėkime ir atlėgs. Galėsime toliau gyventi.

            Dar viena iš didžiųjų vertybių yra ištikimybė. Jos praradimas labai skaudžiai išgyvenamas, gali nužudyti sutuoktinį(-nę) kaip asmenybę.

    Aš nieko neturiu.

    Netgi savęs…

    Miriau

    labai seniai, –

    kai pavogė

    bures,

    Kai pagrobė

    Tikėjimą ir

    Meilę,

    Svajones.

    Kai širdį

    išplėšė,

    kai išdavė

    mane…

    Ir nuo tada

    manęs nėra…

    Tik aidas

    klaidžioja

    giria.

    (Marija Krasauskienė)

          Tėvams primenu: nenusigręžkite nuo vaikų, nevarykite jų į šalį, nors būtumėte labiausiai užsiėmę. Jei vaikas priėjo prie jūsų, pasistenkite jį kantriai išklausyti, įsijausti į jo problemą. Jis pasiryžęs atsiverti, nori išgirsti jūsų nuomonę, tikisi išgirsti patarimą, nori dvasinės paramos. Šiuo metu jūs jam reikalingas. Ir ne „vėliau“, ne „tuoj“, gali ir nebūt „rytoj“…

        Kartais gali pateikti tokių klausimų, į kuriuos negalime rasti atsakymo staiga, todėl atsiprašę pasakykite tiesiai: reikia pagalvoti, paskaityti, beje, ir tu gali padaryti tą patį, galbūt ir pats rasi atsakymą, o jeigu ne, tada ir pasikalbėsime.

           Verti pagyrimo jauni žmonės, kurie savo tėvuose mato nuoširdžius draugus, nes jie sąžiningai linki sėkmės ir trokšta, kad būtume laimingi. Ir nesvarbu, kokio jie yra išsilavinimo. Derėtų įsiklausyti ir pasikliauti, nes juose glūdi gyvenimo patirtis.

         Šeima – tai vienintelė vieta, kur gali atsiskleisti pačios gražiausios žmogaus savybės. Tad saugokime, puoselėkime, gerbkimešį statinį. Nuo mūsų pačių priklauso, koks jis bus. Nebūkime šiurkštūs, grubūs, žiaurūs vienas kitam.

           Daugiau supratimo, atjautos, atlaidumo.  Ir bus visiems gera ir jauku gyventi. Daugiau valios, ištvermės, kantrybės, susivaldymo.

          Nusiteikime, kad šeimyninis gyvenimas – tai ne kovos arena, o diplomatijos laukas. Elkimės geranoriškai, kurkime santykius, kokių trokštame ir nebūsime vieni. Neteks kęsti vienatvės. Apie ją labai gražiai yra pasakęs poetas R. Keturakis:

    Nė šventės pilkumos. Nė kasdienybės saito.

    Toli šviesa. Ir Angelas – toli.

    Ir nė delnų, kur ašaras nušluosto.

    Ir nė akių, kur pasislėpt gali.

             Eilėraštyje „Ilgiausia diena“ kitas poetas sako:

    Kasdienybės banga

    Vėl atskyrė ir niekas nesakė

    Kam vienatvės lange

    Degė verkė užgęstanti žvakė.

    (Vytautas Bložė)

             Apie vienatvę dviese Vincas Giedra rašo:

    Yra vienatvė, kai lieki be draugo,

    Kurio tau niekas niekad neatstos.

    Ir traukia medis, vieškelis, kur saugo

    Atminimus draugystės prarastos.

    Tačiau yra vienatvė dviese,

    Kuri palaužia kaip liga sunki,

    Kai savo džiaugsmo valandėlę šviesią

    Tik abejingą žvilgsnį sutinki.

    Kai tavo džiaugsmo, sielvarto negirdi,

    Nemato sielos, prislėgtos ledais

    Žmogus, kuriam paskyrei visą širdį,

    Kurį rinkais iš tūkstančių kadais.

             Nepaprastai yra sunku kęsti vienatvę dviese, tačiau nelengva būti ir vienam:

    Ar žinot,

    Kaip skauda

    Širdies tuštuma?

    Kaip sielą apniukusią

    Gelia?

    Kai dykvietėj tavo –

    Klampioji tamsa,

    Ko vertas buvimas

    Čia – žemėj?!

    (Marija Krasauskienė)

           Labai gražiai kanauninkas, emeritas Juozas Barkauskas eilėraštyje „Tik vienas žodis“ kalba apie Meilę:

    Iš daugelio tomų žodyno

    Iš aibės žodžių įvairiausių

    Tik vienas žodis amžiną

    Nenykstančią prasmę turi –

    Tai žodis –

    MEILĖ.

    Jame sutelpa visa tai,

    Kas Dievui yra artima.

    Apaštalas Povilas primena,

    Kad amžinybėje nebus

    Ir nereikės

    Tikėjimo

    Nei pranašysčių,

    Tačiau žodis MEILĖ,

    Kuris žemėje buvo svarbus

    Kiekvienam ir reikalingas,

    Toks pat, tik daug kartų

    Skaidresnis

    Išliks ir amžinybėje.

    Tiktai ten MEILĖS nelydės

    Apgaulinga skraistė,

    Nelydės baimė, kad galima

    MEILĘ, kaip šioje žemėje

    Atsitinka,

    Staiga visiškai

    Prarasti.

    Dievo meilė – dovana didžiausia.

             Ir čia prabylu man nežinomo poeto žodžiais:

    Saugokit meilę

    Ir jos vardą šventą.

    O gyvenimas mano – akimirka,

    Pralekianti valandėlė,

    Slystanti man iš rankų

    Ir dingstanti – viena diena.

    O mano Dieve, žinai,

    Kad Tave mylėti šioj žemėj

    Teturiu tik dieną šią.

              Robertas Keturakis eilėraštyje  „Aiškumas“ sako:

    Ar žinai, kiek burtų slypi

    Po velėna šia marga,

    Kol gyvenimas beribis,

    Laikina tik pabaiga?

    Sušvyluos šerkšnotos smilgos,

    Kad negrįšim niekad čia.

    O gyvenimas neilgas,

    Amžina tik jo pradžia.

    Gailėk, kad erdvės užsidarė

    Ir niekados, ir niekados

    Nepasakys graži Vakarė,

    Ko netekai – kaip dovanos.

               Kol dar mums erdvės neužsidarė, džiaukimės mylėdami vienas kitą, gyvenkime gyvenimą.

               Susitikome gegužės mėnesį, kuris yra skirtas Motinos garbei. Noriu pasakyti, kad nėra nė vieno rašytojo, kuris savo kūryba nebūtų pagerbęs Motinos. O štai lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, esperantininkė, kraštotyrininkė Danutė Vidrinskienė iš dvidešimt dviejų jos parašytų knygų vieną paskyrė Motinos paveikslui. Šis kūrinys – tai pavyzdys, kaip reikia mylėti ir gerbti savo tėvus, šeimą, kaip reikia rašyti knygas.

            Ir štai ištrauka iš D. Vidrinskienės knygos „Paulina – Žiemgalos dukra“: „Teatsiveria širdies varteliai. Tegul nors vienai akimirkai atsiveria Motinos pasaulis, kupinas savo siekių ir troškimų, savo skausmo ir nevilties, retkarčiais suspindinčių džiaugsmo kibirkštėlių, lydimas nuolatinio nerimo ir rūpesčio dėl savo vaikų“.

                  Didžiulės pareigos yra uždėtos tėvams. Viena iš jų – ne tik išmokyti savo vaikus vaikščioti, bet ir parodyti kelią, kuriuo privaloma eiti. Niekam taip vaikai nelieka skolingi, kaip tėvams, ir niekad jiems negali atsidėkoti. Neužtenka slaugyti ligoje, globoti senatvėje, maža prižiūrėti jų kapus ar melstis už juos. Svarbiausia, mano nuomone, kad būtų tęsiami jų darbai. Jų vaikai turi būti verti savo tėvų, jais didžiuotis.

                  Mąstytojas M.L. Richards yra pasakęs: „Pats didžiausias menas yra gyvenimas“. Pagalvokime, ar nederėtų šio didingo šeimos kūrinio kūrime dalyvauti visiems šeimos nariams su savo ryškiomis ir pastelinėmis spalvomis ir, visiems pasižiūrėjus iš įvairaus atstumo, pasitarus, paieškoti spalvų dermės, kad būtų jauku ir gera visiems – kiekvienam iš kūrėjų. Kokią mes turėtume gražią šeimą, patrauklią bendruomenę, galų gale, valstybę.

                  Daugeliui pažįstama poetė Česlova Jakštytė, visą savo gyvenimą pašventusi kūrybai. Praeitais metais išleido proza parašytą poetinės eseistikos knygą „Širdies švelnumo štrichai“. Rekomenduočiau perskaityti ją visiems. Naudokitės proga, prieikite prie autorės, gal ji sutiks ateiti pas jus į mokyklą pokalbiui. Autorė labai mielas, draugiškas, iškalbus, geranoriškas žmogus. Džiaugčiausi, jeigu jums pavyktų susitarti.

             Mokytoja, poetė Dalia Bindokienė – tai būsenų, nuotaikų, emocijų, išgyvenimų atskleidimo meistrė. (Eilėraščių rinkiniai: „Širdies link“ ir „Išsiveržk, širdie“). Siūlyčiau susipažinti su Romualdo Ivanausko, Aldonos Murauskienės, Onos Mačiulienės bei kitų literatų klubo „Sietynas“ narių kūryba. Kviečiu susipažinti su savo krašto kūrėjais. Ir patariu: skaitykite knygas. Jos padės susivokti savyje, susivokti gyvenime.

                Linkėčiau, kad pavyktų gauti amerikiečių mokslininko, tyrinėjusio tarpusavio santykius, Deilio Karnegio knygų – tai tarpusavio bendravimo abėcėlė.

               Kanauninkas, emeritas, poetas Juozas Barkauskas išleido 15 poezijos knygų. Skaitytojai, žinantys jo kūrybą, džiaugiasi, radę daug šviesos, optimizmo, ieškantys tiesiausio kelio į Absoliutą. Drauge su autoriumi šypsosi iš netinkamų žmonių poelgių, įpročių ar ydų. Autoriaus kūrybos tematika labai įvairi. Tiesiog reikia imti ir skaityti. Susipažinusi su poeto kūryba, parašiau eilėraštį „Sakralinės minties poetas“:

    Sakralinės minties poeto,

    Jo išminties gelmėj

    Vertybės amžinos sudėtos

    Gyvenimo prasmės.

    Tai Kristaus

    Lūpomis jis kalba

    Tiesas šventas girdi

    Apie Tėvynės meilės svarbą

    Istorijos kely

    Ir apie nuniokotą kaimą,

    Sugriautas svajones ir

    Džiugią vyturėlio dainą,

    Pavasario giesmės

    Ir apie artimuosius, šeimą

    Jautrias eiles randi,

    Dar lydi jį lopšinės aidas

    Iš motinos širdies.

    (Marija Krasauskienė)

              Pokalbį su Jumis baigiu emerito Juozo Barkausko eilėraščiu „Geras įsakymas“:

    Dievo meilė kiekvienam

    žmogui įsakymą gerą davė:

    mylėki žmogų artimą

    kaip save patį. Nelinkėk

    blogio, kurio pats sulaukti

    nenori.

    Jeigu juo vadovausimės

    šioje audringoje žemėje,

    sulauksime daug džiaugsmo

    ir laimės.

    Kurkime, džiaukimės ir būkime laimingi.

     Gyvenkime gyvenimą!

               Ir kas man gali pasakyti, kad Žemėje nėra tyrumo, taurumo, kilnumo, grožio ir šviesos?

               Marija KRASAUSKIENĖ

               Marijampolė, 2014-03-20

    Erichas Marija Remarkas

    0

    „Nemoku padoriai groti nei pianinu, nei gyvenimo klavišais. Niekada to nemokėjau, visuomet per daug skubėjau, visuomet per daug nekantravau, visuomet kas nors sukliudydavo, visuomet melodija nutrūkdavo… Bet kas iš tikrųjų moka groti?“

    Sodyba, glostoma nepakartojamų saulėlydžių simfonijos

    0

     

    …Čia laikas teka tarsi dviem, viena kitai netrukdančiomis kryptimis: tolygiai alsuoja XXI amžiaus dabartimi, tuo pat metu bent šimtmečiu grįždamas praeitin, kurią čia pat, ant galingų savo šakų, sūpuoja didžiuliai medžiai. Atokioje sodyboje romantiškai skambančiame Vyšnialaukio kaime, esančioje vos 6 km nuo Marijampolės, užtūpusioje nemažą kalvelę, toks dvikryptis laiko tekėjimas – visiškai natūralus dalykas. Kitaip ir būti negali, mat jos šeimininkai, marijampoliečiai Stefanija ir Alius NAVICKAI, vos tapę šios didelės, tiesa, tuomet labai apleistos valdos savininkais, žinojo, jog praeities dvasios net nemėgins iš čia išguiti, atvirkščiai: savo rūpesčiu, nepaliaujamu darbu sieks, jog ji gražiai skleistųsi šiuolaikinio gyvenimo fone. Per beveik 12 metų (tiek laiko Navickai šeimininkauja sodyboje) čia daug kas pasikeitė, tačiau pagarba praeičiai, etnografiniam paveldui bei meilė gamtai ne tik nepasikeitė, bet net sustiprėjo. Šiandien erdvioji Navickų sodyba, kurios plotas – per 2 ha, – jaukus kampelis, kurio geroji aura priglaudžia kiekvieną, čia apsilankiusį. O kokie nuostabūs čia vakarai! Iš niekur kitur nepamatysi tokio saulėlydžio, koks atsiveria iš Vyšnialaukio sodybos ant kalno…

    Savąją užmiesčio sodybą surado ne iš karto

    Pabėgti nuo miesto, kasdienių darbų rutinos, turėti atokią erdvę tik sau ir savo šeimai – tokių minčių vedini Navickai, dar prieš įkeldami kojas į Vyšnialaukį, įsigijo sodybą Kazliškių kaime (Kazlų Rūdos sav.). Nors atstumas nuo Marijampolės buvo nemažas, šeima dėjo dideles pastangas, kad sodyba nušvistų jų darbo vaisiais: tvarkė kiekvieną kampelį, genėjo medžius, tujomis apsisodino sodybos ribas – bus gyva tvora. Entuziazmas ėmė blėsti, kai vieną dieną atvažiavę rado visas tujas išrautas ir pavogtas, o kai kitą kartą atvažiavę sužinojo, jog nužudytas netoliese gyvenęs mielas senukas, kaimynas, suprato, jog šios vietos jau negalės vadinti jaukiais namais. Žinoma, sprendimo sutuoktiniai priimti neskubėjo, tačiau kelionės į užmiesčio sodybą gerokai praretėjo.

    Tačiau sprendimas juos pagavo pats! Tiesa, iš pradžių šeimos galvą. Alius, viešėdamas pas pusseserę Padovinyje, išgirdo, jog netoliese parduodama sodyba. Nieko niekam nesakęs, vyras numynė iki minėtos sodybos, daug nesvarstydamas, pirmojo impulso pagautas, sumokėjo rankpinigius, o tik po to žmonai pasakė, kad šeima turi naują sodybą, šįkart – Vyšnialaukyje, vos 6 km už Marijampolės.

    Puoselėjant senąją sodybos dvasią

    „Buvo ruduo, lapkričio pabaiga, kai pirmą kartą išvydau naująją mūsų sodybą, – pasakoja S. Navickienė. – Vyras tik tiek tepasakė, jog tai kažkas ypatingo“. Deja, Stefanijai, pirmąkart įkėlusiai koją į sodybą, „ypatinga“ buvo tai, jog buvo baugu: dideli medžiai lapkričio prietemoje vaitojo kaip pakirsti kariai, buvo nejauku, akis skaudžiai badė laiko ir jėgų, sveikatos stokos žymės: pastatų, netgi gyvenamojo, stogai persenę, viduje – viskas apleista, nuo laiko aptrūniję, sodas – didžiulis šabakštynas, o takai virtę tikrais šunkeliais… Bet buvo čia taip pat kažkas šviesaus šviesaus, kas teikė viltį, jog šioje sodyboje bus labai labai daug gyvybės (Kazliškių kaime turėtą sodybą Navickai netrukus ir pardavė).

    Vos pasikeitus Vyšnialaukio sodybos šeimininkams, prasidėjo didieji darbai. Pirmiausiai – griovimas pastatuose: šalin lėkė supuvę rąstai, sutrūnijusios lentos, taip pat – didysis genėjimas lauke: diena po dienos nyko šabakštynai, o tvarkingai apgenėti medžiai ėmė skleistis tvirtu šimtamečiu grožiu, kurį ypač išryškino pirmaisiais sodybos įsigijimo metais iškastas gana didelis tvenkinys. Navickai sutarė be žodžių: sodybą tvarkys, kiek tik leis jėgos, tačiau jos senosios autentikos nepažeis. Šiam susitarimui Stefanija ir Alius ištikimi iki šiol. Raudonų senovinių plytų pastatai atsinaujino, šalia tvenkinio prieš ketverius metus Aliaus rankų darbo dėka atsirado jauki pirtelė, kurios savitu interjeru (kaip, beje, ir gyvenamojo namo) pasirūpino Stefanija.

    Sodyba po daugiau nei dešimtmečio nuolatinio Navickų triūso liko ir tokia pati, ir pakito. Tokia pati – mat saugo ją tie patys šimtamečiai medžiai, mat senoji kaimo dvasia tebesklando po didžiules erdves, o natūrali kaimo pieva (Navickai užtikrina: angliškos vejos čia niekada nebus!) ir kruopščiai nušienauta išlaiko nepakartojamą garuojančios žemės ir rytmečio rasos kvapą. Viduje – ir gyvenamojo namo, ir erdvaus priepirčio – sodybos šeimininkės sukurta kaimo idilė, prabylanti pirmiausiai dailiais senaisiais namų apyvokos daiktais, antikvariniais mažmožiais ir, žinoma, labai didele meile, kieme pražystančia paprastomis kaimo gėlėmis (ko jau vertas vien pilnavidurių piliarožių, Stefanijos pasodintų prie pirties, švelnus žydėjimas!).

    Gerąja aura dalijantis su kitais

    Sodyba iki šiol kuriama, nors joje gyvenimas išties intensyvus. Jau ne tik Navickams ji priebėga nuo miesto rūpesčių, ramybės ir harmonijos oazė. S. Navickienė prisimena, kaip greitai šis dviejų hektarų plotas juos prisijaukino: darbų galo nesimatė, triūsdavo kiekvieną laisvesnę valandėlę, tačiau niekada nebuvo kilęs apmaudas ar apgailestavimas dėl tokio pirkinio. Atvirkščiai. Sodyba tapo ir poilsio vieta ne vien jos šeimininkams, bet ir jų artimiesiems, draugams, bičiuliams. O vėliau ši vieta, kaip geroji erdvė, lyg magnetas ėmė žmones traukti gražiems kultūriniams susibūrimams. Čia, po šimtamečiais klevais, vyko Navickų dukters Rugilės pirmosios poezijos knygos pristatymas, taip pat tapytojų pleneras ,,Paglostyk katę“, baikerių susitikimas (Alius Navickas savęs be motociklo neįsivaizduoja), čia ne kartą vakarojo teatralai, jaunieji politikai… Geroji sodybos aura apgaubdavusi kiekvieną tokį susibūrimą, tad natūraliai kilo mintis šia erdve dalintis su visais, kurie ieško autentiškos aplinkos pobūviams, konferencijoms, susitikimams, mokymams, plenerams, knygų pristatymams, bendraklasių susitikimams, fotosesijoms, mergvakariams, bernvakariams ir t.t. Verslo idėja? „Kada nors – taip“, – neslepia Stefanija, juolab kad ši vieta ir gražus šeimininkų rūpestis bet kokį susibūrimą gali paversti tikra švente su nepakartojama saulėlydžių simfonija…   

    Laima GRIGAITYTĖ

    Navickų asmeninio albumo nuotraukos.

    Plėšikas, pakenkęs policijos įvaizdžiui

    1

     

    Bedarbis, sveikatos problemų turintis ir su artimaisiais beveik nebendraujantis jaunuolis buvo sumanęs gyventi išmaldai ištiesta ranka, tačiau praeiviai nebuvo linkę dalintis su juo savo pinigais, tad vaikinas tapo pensininkių persekiotoju ir plėšiku.

    Tykojo šventoriuje

    Tokią savo suplanuotų nusikaltimų versiją teisme pateikė pats Marijampolės pensininkių siaubu pramintas dabar jau 6 kartus už įvairius nusikaltimus teistas Vitas Kemežys. Neseniai, savo 26-ojo gimtadienio išvakarėse, jis išgirdo gavęs Marijampolės apylinkės teismo „dovaną“ – vienerių metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tiek laiko šis „gatvės plėšikas“ nebetrikdys garbaus amžiaus marijampoliečių.

    Pensininkių siaubu V. Kemežys buvo pramintas po šių metų gegužę Marijampolėje, Šv. Vincento bažnyčios šventoriuje, įvykdyto nusikaltimo. Įžūlus plėšikas vidury šviesios dienos patykojo pro bažnyčią einančią 89 metų marijampolietę ir, prišokęs prie jos, sugriebė už kaklo, pradėjo smaugti, grasino papjauti atsuktuvu ir reikalavo pinigų. Išsigandusi močiutė pradėjo rėkti ir iškart sulaukė pagalbos: atbėgo jaunas vyras, ėjęs gatve. Jis pats sulaikė paauglio išvaizdos plėšiką, tuo metu įžūliai krausčiusį savo aukos drabužių kišenes.

    Atvykę policininkai sulaikytąjį pažino – tai buvo netolimo Liudvinavo seniūnijos kaimo gyventojas Vitas Kemežys, prieš pustrečio mėnesio analogiškai užpuolęs kitą garbaus amžiaus pensininkę prie kitos miesto bažnyčios taip pat pačiame Marijampolės centre. Bet tuokart įtariamasis, pripažinęs savo kaltę ir kartojęs, kad labai gailisi, nebuvo suimtas – iki teismo dienos buvo išleistas iš areštinės.

    Tokia teisėsaugininkų užuojauta jaunuoliui, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nė motais – jis vėl medžiojo prie kitos bažnyčios.

    Antras nuosprendis

    Po antrojo atvejo V. Kemežys už tai buvo nuteistas pagreitinto proceso tvarka ir užsidirbo vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Dėl to iškart buvo pasiųstas kalėti.

    O ankstesnįjį V. Kemežio įvykdytą nusikaltimą, kurio metu šis plėšikas prie kitos bažnyčios užpuolė 78 metų marijampolietę ir, apglėbęs ją bei suspaudęs kaklą, nuplėšė nuo peties rankinę su daiktais ir puolė bėgti, pareigūnai dar tebetyrė.

    Beje, ir anuokart V. Kemežiui nepasisekė – jį sulaikė prisivijusi praeivė, kuriai tuoj pat padėjo keli gaudynes pastebėję vyrai. Neabejinga marijampolietė prirėmė plėšiką prie bažnyčios tvoros, atėmė rankinę ir atidavė ją močiutei. O plėšiką netrukus išsivežė atvykę policininkai.  

    Už šį nusikaltimą V. Kemežys sulaukė teismo nuosprendžio tik dabar. Jau minėta, kad vaikinui paskirta metų ir 10 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, subendrinus naująją bausmę su ankstesniąja.

    Plėšti vertė badas?

    Teisme V. Kemežys aiškino, kad plėšikauti jį privertė sunki materialinė padėtis ir priverstinis badavimas. Esą jis tuo metu buvo susipykęs su vieninteliu savo broliu Valdu (28 m.), šis jį net buvo išvijęs iš namų. Todėl Vitas bandęs prašyti išmaldos prie prekybos centrų Marijampolėje, tačiau žmonės į jį esą tik pasižiūrėdavę ir pravydavę.

    Tuomet V. Kemežiui ir kilusi mintis pačiam „pasiimti“ tą išmaldą. Teisme pasakodamas apie pirmosios pensininkės apiplėšimą, kaltinamasis aiškino, kad šią nepažįstamąją sekė dar prekybos centre, kai prie kasų pamatė, kad garbaus amžiaus moteriškė savo piniginėje turi nemažai pinigų. Tuomet vaikinas nusekė paskui savo auką iš parduotuvės ir po poros minučių, priartėjus prie bažnyčios, užpuolė.

    Jeigu ne pilietiška praeivė, V. Kemežys tuokart būtų praturtėjęs maždaug 160 litų – tiek pinigų buvo močiutės piniginėje. „Būčiau iškart varęs į kokią nors kavinę ir normaliai pavalgęs“, – teisme savo žargonu dėstė kaltinamasis.

    Tuokart policininkai neturėjo duomenų, kad V. Kemežys – išmaldos prašinėtojas, bet kai vaikinas buvo sulaikytas antrą kartą, jo turėtame maišelyje pareigūnai surado bemaž dvi saujas smulkių centų. Vaikinas paaiškino rankiodavęs monetas gatvėse, prie parduotuvių, rausdavęsis šiukšlių dėžėse.

    Galima dar pridurti, kad anksčiau teistam plėšikui grėsė iki 6 metų nelaisvės, tačiau jis teisme elgėsi kaip įstatymų naujoves akylai sekantis kalinys. Mat pernai liepą įsigaliojo įstatymas, pagal kurį skiriama trečdaliu mažesnė bausmė, jeigu kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltę, gailisi ir sutinka, kad byla teisme būtų išnagrinėta supaprastinto proceso tvarka – sutrumpinus įrodymų tyrimą. V. Kemežys, kaip ir dauguma kaltinamųjų pastaruoju metu, tuo ir pasinaudojo. Užtat ir bausmė švelni šiam senučių siaubui.

    Kas sulaikė plėšiką?

    Šioje byloje yra dar vienas įdomus niuansas. Galima sakyti, kad V. Kemežys savo pirmuoju nusikaltimu „dėjo“ per Marijampolės policijos įvaizdį.    

    Kai tuokart plėšikas buvo sulaikytas, Marijampolės policija tuoj pat išplatino informaciją apie pareikštą padėką pilietiškai pasielgusiai marijampolietei Gintarei G. (20 m.), kuri, tuokart būdama netoli bažnyčios, pasivijo ir sučiupo senutę apiplėšusį V. Kemežį, atėmė iš jo rankinę, grąžino ją nelaimėlei ir, laikydama sučiuptąjį, iškvietė policininkus. Drąsi mergina buvo apdovanota, ją daug kas vadino didvyre, jos nuotrauka buvo išplatinta žiniasklaidoje.

    Tačiau po šių publikacijų į Marijampolės policiją atėjo marijampolietė Alma B. (46 m.) ir pranešė, kad apdovanotoji buvo tik įvykio liudytoja, jos pačios paraginta skambinti į policiją, o plėšiką sulaikiusi ji, Alma. „Aš nelaukiau jokių padėkų, bet per tas porą savaičių apie įvykį papasakojau ne vienam iš savo pažįstamųjų, – žurnalistei teigė Alma. – Dabar išeina, kad esu melagė! Nereikia man jokių dovanų ar pripažinimo, bet negaliu tylėti, kai platinama netiesa, ir negaliu suprasti, kodėl merginai prireikė meluoti. Juk ji po įvykio priėjo prie manęs ir sakė: „Kokia jūs drąsi – aš tai pagalvojau, kad tas plėšikas gali turėti peilį“. Bet kai jau buvo apdovanojama, tai ji sakė, kad „baimės nejautė, nes nebuvo laiko apie tai svarstyti“.

    Marijampolės apskrities policijos vadovas Skirmantas Andriušis, tuokart paprašytas pakomentuoti susiklosčiusią situaciją ir paklaustas, ar nepaskubėta liaupsinti jauną marijampolietę, padėtį pavadino „tik intrigomis“ ir pyktelėjęs pareiškė, kad „ne žurnalistai vadovauja policijai“. Viršininkas paaiškino, kad plėšiko sulaikymo vietoje, kai atvyko patruliai, buvo tik Gintarė ir vienas jai padėjęs vyras, o ir pagalbos šauktasi iš Gintarės telefono. Gi Almos B. ten nebuvo, tad esą pati kalta, kad nuėjo.

    Alma B. žurnalistei paaiškino, kad tuokart  išties nebelaukė – nuskubėjo į savo darbą, vos tik suvokė, kad močiutė apsaugota, o rankinė – jau jos rankose. „Neneigiu, kad mergina buvo įvykio vietoje, bet prisiimti tai, ko  ji nepadarė, yra negražu ir nepilietiška, nors dabar ji apdovanota būtent už pilietiškumą, – stebėjosi prekybininkė Alma. – Nežinau, ar toks iki galo neišrištas įvykis prideda balų geram policijos įvaizdžiui.“

    Alma B. labai tikėjosi, kad teisme paaiškės, jog tikrai ji sulaikiusi plėšiką. Tačiau teismo procesas, kaip minėta, vyko sutrumpinus įrodymų tyrimą, tad liudytojai net nebuvo kviečiami – taip yra leistina. Teisme prokurorė bandė sužinoti iš nuteistojo, kas jį sulaikė, tačiau šis tepasakė: „Kažkokia moteris ar mergina“. Nukentėjusioji taip pat teigė neįsidėmėjusi „tos geradarės“ išvaizdos. Be to, kaip įsitikino žurnalistė, nors abi minėtas liudytojas skiria 20 metų amžiaus skirtumas, jos abi nepažįstamiesiems gali atrodyti panašios – panašaus ūgio, panašių plaukų, smulkaus kūno sudėjimo.

    Kadangi tuoj po įvykio niekas policijoje nepanoro išaiškinti tikrąją tiesą, tai taip ir liko, kad pilietiškai tuokart pasielgė jaunesnioji marijampolietė.

    „Nežinau, ar dabar žmonės, kurie žino apie šį įvykį, nes aš daug kam pasakojau, gali džiaugtis, kad mūsų policija dirba gerai? – dvejojo Alma B. – Juk jeigu pareigūnai nesugeba išaiškinti tokios smulkmenos, tai kaip jie išaiškina rimtus nusikaltimus?..“

    Irena ZUBRICKIENĖ

    242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu (Tęsinys)

    1

    7 diena (liepos 2-oji): …kuprinė visai baigia prie žemės prilenkt – kaip dažną iš mūsų prilenkia gyvenimas

    „Sterilųjį“ albergą paliekame vos prašvitus. Geltonų rodyklių kelyje iškart palengvėja, apima pažįstamas jaukumo jausmas: jau kelias – mūsų namai… Žingsnis po žingsnio, ir už nugaros lieka Pontevedra, geltonos rodyklės puikuojasi ant miestelių, kaimų akmeninių sienų, stulpų.

     O štai ir Mos sutikta portugalų maldininkų grupelė. Pasisveikiname lyg seni bičiuliai, persimetame keliais žodžiais, pasidalijame šypsenomis ir – aplenkiame juos. Netoli tenueiname, kai išgirstame, jog mus šaukia. Atsigręžiame – taip, mūsų portugalai. Jie moja sugrįžti. Paklūstame. Visa grupelė sustojusi prie kaimo puošmenos – šv. Jokūbo paveikslo. Vos mums prisiartinus, nuskamba prašymas: sukalbėti maldą „Sveika, Marija“ savo gimtąja kalba – lietuviškai. Mums garsiai tariant maldos žodžius, portugalai pagarbiai tyli. Kai baigiame, kreipiasi angliškai į mus. „Dabar – mes“, – sako. „Sveika, Marija“ skamba jau portugališkai, dabar mes pagarbiai tylime…  

    Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:

    „Šiandien meldėmės kartu su portugalų grupele: jie portugališkai ,,Ave, Marija“, mes – ,,Sveika, Marija“. Lietuviškai. Iš visos širdies. Taip, kaip mus tėvai mokė. Akimirką apėmė keistas palaimos jausmas: tarsi pats dangus būtų prasivėręs, tarsi ištiesta nematoma ranka ir besišypsantys angelai būtų laiminę visus, pasiryžusius pasiekti savosios kelionės tikslą. Iš karto lengviau pasidarė, atsirado jėgų.“

    Maldos galia keletą kilometrų neša kaip ant sparnų, o paskui jau įprastas kelio ritmas su nuovargio, kojų skausmų prieskoniais. Einant mišku ir sustojus prie sraunios akmenuotos upės atsikvėpti, mus paveja keturi dviratininkai. Ilsimės dabar jau šešiese. Įsikalbame. Jie – šeima iš Švedijos (tėvai su 8 ir 10 metų sūnumis), dviračiais į Santjagą de Kompostelą keliaujantys iš Porto kaip ir mes. Šiam žygiui „įkvėpė“ šeimos „galva“, dviračiu į Santjagą numynęs vadinamuoju prancūziškuoju keliu daugiau nei 900 kilometrų! Deja, vaikams tėčio idėja, numynus daugiau kaip šimtą kilometrų ir dar nepasiekus kelionės tikslo, atrodė visiškai niekam tikusi. „Tai jiems pačios blogiausios atostogos“, – juokdamasi kalbėjo vaikų mama, visiškai nesigailėdama vis besiskundžiančių savo atžalų.

    Trumpas atokvėpis baigiasi, įprastas atsisveikinimas su palinkėjimu „Bon camino!“ – ir vėl į kelią. Švedai, sėdę ant dviračių, mus palieka su mūsų kažkodėl vis sunkėjančiomis kuprinėmis ir skaudančiomis kojomis.  

    Iš Stefanijos dienoraščio:

    „Na, ką gi – iš BON CAMINO jau liko tik CAMINO. Sunku, skauda kojas, jos degte dega, bet einu, šypsausi, mėgaujuosi kiekviena akimirka.

    PŪSLIŲ – NĖ VIENOS! Ecco ir Ispanijoj yra Ecco. Protingas pasirinkimas. O kuprinė (kad ją kur galas, rodos, tokia sunki nebuvo!) – visai baigia prie žemės prilenkt – kaip dažną iš mūsų prilenkia gyvenimas“.

    Diena sparčiai eina į vakarą. Kavos pertraukėlei sustojame kaimo kavinukėje, kurioje mes – vienintelės lankytojos. Miela senutė, stovinti už baro, išverda puikią kavą ir prisėda prie mūsų pakalbėti. Ji nė žodžio nesupranta angliškai, tačiau to ir nereikia: greitakalbe ispaniškai ji ne tik papasakoja viską, ką žino apie Kelią, bet išdėsto ir visą savo gyvenimą (gal dar geriau, kad klausytojos nekalba tavo kalba – tam jos ir yra klausytojos!). Mums išeinant, kavinės šeimininkė palinki savo kalba gero kelio ir palydi labai nuoširdžia globėjiška šypsena.    

    Temstant šiaip ne taip pasiekiame Valgos albergą – naują, gražų, jaukų. Pasitinka mus prie albergo ant akmens sėdintis pavargęs piligrimas, skaičiuojantis savąsias pūsles. Nerealiai gera skulptūra. Visame alberge – mes keturiese: vokiečių iš Ulmo šeima ir mes. Šv. Jokūbo keliu šis vokietis keliauja jau aštuntą kartą, žmona – ketvirtą. Puikūs žmonės. Pabendraujam, išsimaudom ir krentam į lovą, nes rytą – vėl kelias. Nedaug to kelio jau teliko… Jau labai nedaug…

     Iš Stefanijos dienoraščio:

    „Iki Santjago – tik 40 km. Negaliu patikėti: nuėjom per 200 kilometrų! Ačiū Dievui ir visiems kelyje sutiktiems piligrimams, kurie dalijosi su mumis savo energija, ryžtu, ramybe, tikėjimu ir viltimi.

    Kur dabar ta panelė iš Vokietijos? Dievuliau tu mano, jau antrąją kelionės dieną – pūslėtos kojos. Bet laiminga. O kur Eduardas iš Venesuelos? Dievas duos, nueis jie savo KELIĄ. Sunkiai, bet nueis.

    Ir aš nueisiu. Gal rytojaus vakarą išvysiu Santjago katedros bokštus. Išvysiu. Neabejoju. Ir ačiū už tai, ką leidai man patirti. Ačiū už KELIO pamokas.“

    (Bus daugiau)

    Laima GRIGAITYTĖ

    Stefanija NAVICKIENĖ

    Asmeninio albumo nuotraukos.

    Po angelo sparnu: optimizmo ir gyvenimo meilės netgi vėžiu neįbauginsi

    3

     

    Diagnozė – „vėžys“ – bent jau iš pradžių visada sukelia stresą, o vėliau, prasidėjus gydymui, daug kas priklauso nuo paties žmogaus, jo vidinės stiprybės, neleidžiančios palūžti, verčiančios iš visų jėgų kabintis į gyvenimą.

    „Kiekvienas iš mūsų turime kažkokią ligą, pagaliau nė vienas amžinai negyvensime“, – sako mūsų krašto dainininkė Danė JURKŠAITYTĖ, savo gyvenimo būdu šaukte šaukianti, jog net ir susirgus vėžiu galima nenuleisti rankų ir gyventi visavertį gyvenimą. Toks Danės, daugiau nei prieš 10 metų  po operacijos įveikusios šią sunkią ligą, optimizmas ne tik jai pačiai suteikia daugiau jėgų, bet ir kitiems įkvepia daug vilties suvokti paprastą išmintį: jei pats žmogus savyje neras prasmės ir optimizmo, nieko nebus.

    Liga išlindo nežymia raukšlyte ant krūtinės

    Marijampolietė Danė Jurkšaitytė, dainininkė, Vilkaviškio vaikų popchoro „Abėcėlė“ vadovė, klastingojo vėžio pirmuosius pėdsakus pastebėjusi prieš daugiau nei dešimt metų. Stresinis darbas, nuolatinis lėkimas, įtampa, koncertai, nepakankamas rūpinimasis savimi, ko gero, turėjo įtakos ligai „išlįsti“. Moteris pastebėjo ant krūtinės mažytę raukšlytę. Pirmoji mintis – negražu, juk, žinia, scenoje esantis žmogus visada turi būti pasitempęs, atrodyti nepriekaištingai. Vis dėlto D. Jurkšaitytė nuėjo pas gydytoją onkologę – tik dėl to, kad būtų ramiau. Kone profilaktinis pasitikrinimas baigėsi siuntimu į Kauno medicinos universiteto onkologijos ligoninę. Ten medikai, atlikę tyrimus, tarsi nuramino: nieko piktybinio esą nėra, tačiau liepė ruoštis operacijai, kurios metu buvo pašalinta trečdalis krūties, limfmazgiai. „Žirnio tipo augliukas – nieko baisaus“, – sakė pacientei ją operavęs gydytojas. Nerimą sukėlė 25 seansai švitinimo, tačiau guodė viltis, jog labai laiku apsižiūrėta.

    Vėžys atsinaujino po trejų metų 

    Po švitinimo kurso Danė jautėsi visiškai pasveikusi. Vėl pasinėrė į įprastą intensyvaus gyvenimo ritmą, vėl kūrė planus ateičiai, sukosi nesibaigiančių darbų maratone. Pavojaus varpai ėmė skambėti praėjus trejiems metams po operacijos. Šįkart simptomai buvo visiškai kitokie. Moteriai vis imdavo skaudėti krūtinkaulį, net apsirengti skausmas neleisdavo. Vėl kelionė į Kauno onkologijos ligoninę, tyrimai ir… išvada: vėžys pažengė į kaulus…

    2007 metų birželį D. Jurkšaitytė dingo iš scenos. 15 švitinimo seansų, kuriems pasibaigus medikai pasakė, kad šįkart be chemoterapijos jau neįmanoma apsieiti (buvo skirti 6 kartai)… „Tuomet supratau, kaip viskas rimta, – pasakoja dainininkė. – Iš paskutinių jėgų dar rugpjūčio pradžioje dalyvavome „Laumės juostos“ festivalyje, o paskui atsidaviau tik gydymuisi. Mano būklė buvo iš tiesų sunki, plaučiuose buvo vandens atsiradę, dėl to mane dusindavo (du kartus iš plaučių tą vandenį traukė). O jau vėliau – ir chemoterapija. Kas tai yra, gali suprasti tik tas, kas tai patyrė… Ir visai ne dėl to, kad nuslinko plaukai (Danės muzikos gerbėjai turbūt prisimena jos vešlius plaukus – tikrą moters pasididžiavimą), dešimčia kilogramų nukrito svoris… Chemija, kaip mes vadiname šią terapiją, iš tiesų nelengvas išbandymas.“ Nelengvus gydymo išbandymus padidino ir didelė nelaimė šeimoje: tuomet 32 metų buvęs sūnus Nerijus, patyręs sunkią avariją, vos išliko gyvas apskritai (šeima iki šiol nuoširdžiai dėkoja Marijampolės ligoninės gydytojui Gediminui Akelaičiui, ištraukusiam jauną vyrą iš mirties nagų). Dėl jo gyvybės grūmęsi medikai atsiduso negreitai, o dar ilgiau truko jauno vyro kelias atgal į gyvenimą: du mėnesius jam buvo lemta išgulėti ligoninėje. Laimei, likimas Nerijui buvo maloningas: jis vėl gali gyventi visavertį gyvenimą, buvusią avariją prisimindamas kaip sunkų išbandymą. 

    „Dirbk arba mirk“

    2007 metų lapkričio pabaigoje Danė atlaikė paskutinį – šeštąjį – chemoterapijos seansą.  „Visą laiką sirgdama nuolat planavau, ką dirbsiu, apskritai, ką veiksiu“, – sako dainininkė, kuri prieš Kalėdas jau buvo pasirengusi scenai. „Pusę metų išbuvusi pogrindyje, į kalėdinius koncertus pasinėriau su visa energija“, – neslepia ji. Ir ne tik į koncertus. Pasinėrė ir į darbus, kurių ji ir dabar nebesuskaičiuoja. Po to – penkeri metai kiekvieną dieną gerti vieną tabletę, kuri neleidusi vėžiui plisti, kas trys mėnesiai lankytis onkologijos ligoninėje tyrimams… Šalia šios ligos moterį tuomet kamavo ir kiti negalavimai: stuburo išvarža, naktimis tirpstančios rankos, tačiau ji neaimanavo dėl savo sveikatos, atvirkščiai: pilna jėgų ir optimizmo žadėjo kalnus nuversti. „Mums, turintiems tokią bėdą, – kalba D. Jurkšaitytė, – galioja vienintelis credo: dirbk arba mirk.“ Ir ji dirbo, dirba… Daug, labai daug. Ypač daug planų, sumanymų moteris sieja su anūkėle Paulina. „Tai mano žvaigždutė, – didžiuojasi senelė. – Ji, jau panelė, užaugusi mano vadovaujamoje „Abėcėlėje“, su ja kartu mudvi dainuojame jau labai seniai: Paulytei nė trejų metukų nebuvo, kai ji pradėjo savo solinę karjerą. Ji toks gabus, unikalus vaikas!“

    Po angelo sparnu

    2008 m. kovo 10-ąją LNK televizijos surengtame labdaros telemaratone „Gerumo diena“, skirtame vėžiu sergantiems žmonėms, televizijos laidų herojams buvo dalijamas renginio simbolis – dailininko Valmanto Gutausko sukurtas stiklinis paukščio sparnas. Laida „Nuo… iki…“ už dvasios stiprybę ir optimizmą Gerumo sparnus skyrė tuomet visai neseniai Anapilin išėjusiam Vytautui Kernagiui ir Danei Jurkšaitytei – žmonėms, kuriuos netikėtai ši klastinga liga taip pat palietė. Tiesa, maestro V. Kernagis tuomet jau neatvyko atsiimti apdovanojimo: jam skirtą Gerumo sparną atsiėmė jo dukra. Danė Jurkšaitytė, švytėjusi šypsena ir tryškusi optimizmu, apdovanojimą atsiėmė su anūkėle Paulina, renginio metu su ja kartu Vilniaus katedros aikštėje dainavo visai Lietuvai.  

    Po angelo sparnu dabar sukasi visas Danės Jurkšaitytės gyvenimas. Ji nelinkusi koneveikti likimo, skyrusio jai tokį išbandymą – vėžinį susirgimą.  Ši liga, kita vertus, privertė pajusti gyvenimo grožį ir vertę, privertė atsirinkti žmones: atsijoti tikrus draugus nuo apsimetėlių, įvertinti giminystės ryšių svarbą, pakeitė požiūrį į save pačią: ėmė  savimi labiau rūpintis, labiau vertinti kiekvieną akimirką, žmones, kurie yra šalia, kurie ją palaiko, padrąsina (ypač dainininkė šiltai atsiliepia apie gydytoją Iloną Padvelskienę ir ją operavusį gydytoją Feliksą Markucką), vardan kurių norisi kalnus versti ir kurti kurti kurti. Pastaraisiais metais Danė pajuto, jog jos kūryba tapo brandesnė (sukurta daug gražių dainų), o darbas tapo vienu iš didžiausių malonumų.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukose – optimizmu trykštanti Danė Jurkšaitytė.       

    ausveitis             
     

     

     

     

     

     

    Obuolių pyragas (štrudelis)

    0

     

                Marijampolietė Stefanija Navickienė rudenį siūlo pasitikti su ypatingu obuolių pyragu.

                Tešlai reikės:

                250 g kepinių margarino arba sviesto;

                8 didelių šaukštų (ir daugiau) miltų;

                250 g grietinės;

                1 kg obuolių;

                1 kiaušinio;

                cinamono;

                1- 2 šaukštų cukraus.

           Paruošimas: margariną arba sviestą sutarkuokite (stambiai burokine tarka), dėkite miltus, grietinę ir minkykite tešlą (miltų dėkite tiek, kad tešla neliptų prie rankų). Tešlą padalinkite pusiau, dėkite pusvalandžiui į šaldymo kamerą.

          Obuolius supjaustykite skiltelėmis, apibarstykite cinamonu ir cukrumi. Vieną pusę tešlos iškočiokite, tieskite į kepimo indą (iškočiota tešla turi būti šiek tiek didesnė nei kepimo indas), tada sudėkite paruoštus obuolius. Kočiokite kitą pusę tešlos ir užklokite ja obuolius. Kraštus užlankstykite (panašiai kaip darant koldūnus arba kibinus). Pyragą subadykite šakute ir aptepkite kiaušinio plakiniu. Apibarstykite cukrumi ir kepkite 180 laipsnių orkaitėje apie 40 min. Iškeptą pyragą patiekite su ledais. SKANAUS!

    Stefanija NAVICKIENĖ

    Autorės nuotraukos.

    Kurtas Vonegutas

    0

    „Dieve, duok man kantrybės, kad nesipriešinčiau tam, ko negaliu pakeisti, drąsos – kad pakeisčiau tą, ką galiu, ir išminties – kad visada sugebėčiau viena nuo kita atskirti.“

    Rugsėjis – išbandymas mokiniams ir kelių policijai

    0

    Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Marijampolės aps. VPK) Kelių policijos skyrius atkreipia dėmesį, kad rugsėjo pradžioje transporto srautai neišvengiamai išauga, o kartu padidėja ir nelaimių rizika.Vairuotojai raginami būti itin atidūs gatvėse, ypač netoli mokyklų, kur galima rizika, jog į gatvę išbėgs po vasaros atostogų išsiblaškę vaikai.

    Rugsėjo 1 -ąją kartu su policijos pareigūnais Jūsų ir vaikų saugumu rūpinsis policijos bičiulis Amsis. Jis nuo 8.30 iki 11.30 val. lankysis mokyklose, dovanos vaikams atšvaitus ir knygeles.

    Policija ne tik pirmąją rugsėjo savaitę, bet ir visą mėnesį ypatingą dėmesį skirs eismo saugumui gerinti.

    Mažieji eismo dalyviai kartais neįvertina, kokį pavojų gali kelti artėjantis automobilis, todėl prie Marijampolės mokyklų, pagrindinėse perėjose ir sankryžose patruliuos policijos pareigūnai ir Marijampolėje visada pirmosiomis rugsėjo dienomis  į pagalbą ateinantys Šaulių sąjungos atstovai.

    Prevencinės priemonės rugsėjo mėnesį

    • Policijos pareigūnai iki rugsėjo 14 d. kontroliuos, kaip tamsiuoju paros metu naudojami atšvaitai, kiti šviesą atspindintys elementai;
    • rugsėjo 1–2 d. bus tikrinamas transporto priemonių vairuotojų blaivumas, apsvaigimas nuo narkotinių medžiagų;
    • rugsėjo 1–7 d. bus atliekama transporto priemonių važiavimo greičio, pavojingo ir chuliganiško vairavimo kontrolė;
    • rugsėjo 8–14 d. bus vykdoma privalomų saugos priemonių naudojimo kontrolė (saugos diržai, vaikų vežimas automobiliuose);
    • rugsėjo 22–28 d. vyks pavojingo ir chuliganiško vairavimo, transporto priemonių važiavimo greičio kontrolė.

    Pagal galimybes rugsėjo 1–12 dienomis bus organizuojamas policijos pareigūnų budėjimas prie bendrojo lavinimo ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Į pagalbą bus pasitelkti policijos rėmėjai, jaunieji policijos rėmėjai, Šaulių sąjungos atstovai, kiti pilietiški bendruomenės nariai. Prie mokyklų (prieš pamokas ir po jų) numatoma organizuoti trumpalaikius reidus, skirtus tikrinti transporto priemones, kurias vairuoja mokiniai (vairuotojo pažymėjimų, kitų būtinų dokumentų patikrinimas, saugos diržų, saugos šalmų naudojimas).

    Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nuoširdžiai sveikina su  Rugsėjo 1-ąja ir linki Jums būti saugiems keliuose.

    Marijampolės aps. VPK Kelių policijos skyriaus informacija

    Kunigas Juozas Mieldažys: „Žodžiai uždega – pavyzdžiai patraukia“

    1

     

     „Nieko, Viešpatie, nepadariau per savo gyvenimą, tik visą laiką tavęs ieškojau“, – prieš keletą metų „Mūsų savaitės“ žurnalistei sakė buvęs ilgametis Kalvarijos Švenčiausios Mergelės Marijos vardo parapijos klebonas, Marijampolės dekanato vicedekanas, vėliau – Kalvarijos parapijos altarista – kunigas jubiliatas, kanauninkas emeritas Juozas MIELDAŽYS, kuriam buvo suteiktas Kalvarijos garbės piliečio vardas už ilgametį sielovados darbą Kalvarijos parapijoje.

    Daugelis Kalvarijos krašto žmonių atvira širdimi iki šiol dėkoja garbingam kunigui, didelę savo gyvenimo dalį atidavusiam Kalvarijos krašto žmonėms, jų pamaldumui, sakramentams, dvasiniam tobulėjimui. Jo, kaip žmogaus, dvasinė šiluma, kurią jis dosniai visiems skleidė, šildė visus, kuriems teko su šiuo gerbiamu žmogumi pabendrauti, liko daugeliui kaip širdyje šviečiantis žiburys, į kurį siela visada atsigręš, kai kasdienybė vargins iki išsekimo.

    „Mylėk be išskaičiavimo, dvejones, abejones, sunkumus priimk kaip išbandymus, tikėk dvasia, žinodamas, kad tavo, kaip žmogaus, kelias yra nuostabus, o Dievo prašyk, kad parodytų žiburėlį“, – tokia paprastutė kunigo J. Mieldažio išmintis ir buvusi jo gyvenimo kredo, gyvenimo, kupino išbandymų, nutvieksto žmogiškumo bei meilės… O kadangi šis žmogus pasirinko kunigo kelią, pasirinko ir nuostatą, kuriai iki paskutinės savo gyvenimo akimirkos liko ištikimas: kunigas niekada neturi išeiginių, žmonėms turi tarnauti visada.

    Šiandien, rugpjūčio 28 d., gerbiamam kunigui būtų sukakę 89 metai. Būtų, tačiau 2014 m. sausio 21 d. Vilkaviškio vyskupijos kanauninkas jubiliatas Juozas Mieldažys Marijampolės ligoninėje mirė…

    Žmogiškumo apraiškos – viso gyvenimo šviesa

    J. Mieldažys gimė 1925 m. Prienuose, mokėsi Prienų „Žiburio“ gimnazijoje, kurią baigęs pasirinko Kauno kunigų seminariją. Kaip sakė J. Mieldažys, dėl savo pasirinkimo, kuris kilo iš vidinių paskatų, niekada nebuvo suabejojęs. Be Juozo, vyriausio sūnaus, šeimoje augo dar keturi vaikai, kuriais rūpinosi viena mama, anksti likusi našle. Mama nuoširdžiai tikėjo ir šį tikėjimą natūraliai, be jokios prievartos įskiepijo savo vaikams. 

    „Kunigo gyvenime pagrindinis dalykas – aukotis, – sakęs J. Mieldažys. – To išmokau iš savo mamos, matydamas kitiems, rodos, nesuprantamą jos pasiaukojimą.“ Sunkiai besiverčianti našlė, auginanti tris mažamečius savo vaikus, net nesudvejojo, kaip pasielgti, kai penki tolimų giminaičių vaikai po tėvų mirties buvo tiesiog į gatvę išmesti: du mažiausius ji parsivedė namo ir užaugino juos kaip savo vaikus. Mamos autoritetas J. Mieldažiui buvo stiprus akstinas pasirinkti gyvenimo kelią, kurio esmė – dalinti save kitiems. „Mama mūsų niekada nebaudė fizinėmis bausmėmis, – sakė gerbiamas kunigas. – Jos didžiausia paskatinimo ir bausmės priemonė buvo… ašara. Tai veikė labiau nei bizūnas.“

    Žmogiškuoju jautrumu maitintas nuo pat kūdikystės, J. Mieldažys ne kartą buvo susidūręs su situacijomis, kada tas pats žmogiškumas triumfuodavo nugalėdamas biurokratines sistemas, žmonių sugalvotus varžtus.  

    Dalijęsis prisiminimais: Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktorius kanauninkas F. Martišius prie gimnazijos buvo įsteigęs medelyną – vien tam, kad jame dirbdami gimnazistai galėtų užsidirbti (gi žinia: ne visi gimnazistai buvo iš turtingų ar bent pasiturinčių šeimų). Šis medelynas ir gimnazistui Juozui buvo tikra atgaiva: jis ten ne tik šluodavo, grėbdavo, bet net ir medelius skiepydavo. „Labai gerai mokėdavo už tuos darbus, – sakęs J. Mieldažys, – vienu metu, būdamas mokinys, šitokiu būdu užsidirbdamas, net savo šeimą galėjau išlaikyti.“

    Kitas atvejis, kada paprastas žmogiškumas padarė tai, kas, rodos, neįmanoma, buvo besimokant seminarijoje. Seminaristas Juozas gavo iš mamos telegramą, kad šiltine serga vienintelė jo sesuo: 21 m. amžiaus mergina jau buvusi prie mirties slenksčio. Palikti bent trumpam seminariją ir lėkti spręsti asmeninių problemų tuomet buvo tiesiog neįmanoma, bet… jį ne tik suprato, išleido, tačiau netgi jautė tvirtą palaikymą.  Sesutę, kuri buvusi visiškai smulkutė, įvyniojo į paklodę ir, lyg kokį ryšulį nešdamas, puolė pagalbos ieškoti. Ir čia sekėsi: lyg geroji Apvaizdos ranka pamėtėjo sunkvežimį, kuris seminaristą su gyvu ryšuliu nugabeno į Kauną, Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Čia taip pat – visai netikėtai – gydytojai „ryšulį“ paėmė, padarė tyrimus, paguldė į ligoninę, ir po trijų savaičių ji jau buvo sveika. „Tokie žmogiškumo pavyzdžiai lieka visam gyvenimui, – reziumavęs J. Mieldažys. – Juk iš tiesų žodžiai uždega, o pavyzdžiai patraukia.“

    „Apvaizda pasirūpino, kad po 15 darbo metų būtų skirtos atostogos“

    1948 m. spalio 31 d. Juozas Mieldažys vysk. K. Paltaroko buvo įšventintas į kunigus ir paskirtas tarnauti Lankeliškių parapijoje. Joje klebonavo trejus metus, po to buvo paskirtas į Gudelius, iš kurių po vienerių metų paskirtas į Aukštosios Panemunės parapiją Kaune. Po trejų metų perkeltas į Aleksotą. Tuometinei sovietų valdžiai jaunas ir energingas kunigas, atsidavęs Bažnyčiai ir tikinčiųjų dvasiniams reikalams, nelabai patiko. Valdžios pareigūnai pasistengė, kad kunigas, klebonavęs Aleksote aštuonerius metus, būtų iškeltas į atokesnę parapiją, kuo toliau nuo Kauno – į Šlavantus. O ten prasidėjo jauno kunigo „egzaminavimas“. J. Mieldažys neslėpė: į Lazdijus jį išsikvietęs saugumo viršininkas ėmęs tyčiotis, bet jaunas kunigas į visus įžeidinėjimus teatsakęs: „Apvaizda pasirūpino, kad po 15 darbo metų man būtų skirtos atostogos“.  Viršininkas supykęs trenkė kumščiu į stalą. „Paieškosim tau atostogų“, – iškošė pro sukąstus dantis. Pažadą saugumietis tesėjo: trejus metus kunigas gyveno be elektros, netgi buvo suniokotas jam skirtą sklypą. Buvo birželis, kai visą pasėlį, jau sudygusį ir suvešėjusį, traktoriumi sumaitojo – žemelę kaip lentą sulygino…

    Daugiau nei keturi dešimtmečiai – Kalvarijai

    Saugumo persekiojamas J. Mieldažys po aštuonerių metų, 1969 -aisiais, buvo paskirtas Kalvarijos Švenčiausios Mergelės Marijos vardo parapijos klebonu. Per daugiau kaip keturis dešimtmečius, praleistus Kalvarijoje, jis stropiai rūpinosi tikinčiųjų dvasios reikalais. Jo turiningi pamokslai, patarimai prie klausyklos, lankant ligonius ligoninėje ar namuose, paguosdavo ir stiprindavo tikinčiuosius. Daugybę vaikų jis parengė Pirmajai Komunijai, daugybei jaunavedžių suteikė Santuokos sakramentą. Globojo prelatą prof. P. Kuraitį paskutinius jo gyvenimo metus.

    Sovietų laikais tikėjimas į Dievą buvo nepageidaujamas ir dažnai netoleruojamas, lankymasis bažnyčioje varžomas, kunigų ėjimas į ligonines lankyti ligonių ar suteikti sakramentus buvo labai ribojamas, tačiau J. Mieldažys, kviečiamas pas ligonį, nepaisydavo jokių apribojimų, draudimų ar net pagrasinimų. Visada apsilankydavo pas ligonį, kad ir kokiu laiku būdavo kviečiamas – dieną ar naktį. Neretai jis aprūpindavo reikiamais sakramentais savo parapijiečius, netgi besigydančius tolimiausiose krašto ligoninėse. Ligoninės gimdymo skyriuje gimus silpnam arba neišnešiotam kūdikiui, jo motinai ar abiem tėvams pageidaujant, jį krikštydavo. Dažniausiai krikštą atlikdavo naktį.

    Parapijose, kuriose teko darbuotis, kun. J. Mieldažys neapsiribodavo vien tikinčiųjų dvasiniai reikalais, ne mažiau jam rūpėjo ir bažnyčių pastatų būklė. Jis jas taisė ir gražino.

    „Dievo veidą pamačiau… globojamame našlaityje“

    Kunigas Juozas Mieldažys savo pašaukimui visada liko ištikimas. Dievo malone jam pavyko išvengti sąžinės konfliktų, o sielvartauti tekdavo dėl kitų kunigų, kuriems, deja, per sunkus būdavo ir celibato laikymasis, ir kurie pasiduodavo pasaulietinėms vilionėms. „Jeigu nebūtų celibato, ko gero, nebūčiau buvęs kunigu, – sakęs J. Mieldažys. – Laikydamsis celibato, išvengi stipraus prisirišimo prie vieno žmogaus, o meilę daliji visiems.“

    Kunigas neneigė: žmogiškosios vienatvės jausmas jam taip pat buvo pažįstamas, tačiau tikino, jog ilgai jame niekada nepasilieka: šalia tikėjimo kelio paslapčių jį visada domino matematika. Juk Dievo valia reiškiasi ne vien per Šventąjį Raštą: viskas vyksta tik per Dievą ir Dievuje, o Jo veidas, ne veltui sakoma, turi būti įžvelgiamas kiekviename žmoguje. „Kryžiaus kelio VI stacijoje Veronika skepetaite nušluosto Viešpaties veidą, – priminęs šventąją istoriją J. Mieldažys, – o Jis atsilygindamas jai palieka toje skepetaitėje savo atvaizdą. Aš Dievo veidą išvydau, kai savo globon paėmiau trejų metų našlaitį, kurį auginau, rūpinausi juo iki jam sukako 21 metai. Nebuvo man lengva su juo, tačiau kai mano artimieji man priekaištaudavo, jog jį myliu labiau nei juos, to neneigdavau, o į prognozes, jog jis neatsidėkosiąs man, atrėždavau: „Ne tam jį auginau, kad jis užaugęs mane karšintų.“ Ir iš tiesų tuomet – kam? Ogi vėlgi – kad vykdytų Dievo valią: skleisti meilę, nereikalaujant už tai jokio atlygio. Tokia kunigo pareiga. Toks žmogaus pašaukimas…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotrauka.    

    Apie klastingąjį insultą – iš ilgametės gydytojo neurologo darbo patirties

    5

     

    Šia liga susirgus, viskas vyksta vos ne loterijos principu. Daugybė „jei“ ir tūkstančiai „kodėl“, į kuriuos dažniausiai atsakoma ne vienu įprastu „todėl“, o daugybe „galbūt“. Juk tik prieš akimirką ėjo žmogus, mąstė, planavo ir staiga – krito… Atsipeikėjęs (nelygu kokio dydžio ir kurioje vietoje kraujagyslė užkimšta) jau ligoninėje daug ko neprisimins, laimė, jei galės vaikščioti, kalbėti – paprastai komplikacijos susijusios su paralyžiumi, net, jei dešinė pusė paralyžiaus apimta, su kalbos praradimu. Dažnai ši liga ilgam prikausto prie patalo (neretai ir visam likusiam laikui),o jei ir pavyksta pakilti, nėra garantijos, jog tai nepasikartos. Ir vėl – netikėtai, nespėjus pasiruošti…Taigi insultas. Liga, kuria susergama vis daugiau žmonių, kurių amžius, deja, vis pastebimiau jaunėja…

    Apie šios ligos ypatumus, jos gydymą bei profilaktiką kalbamės su Marijampolės ligoninės Neurologijos skyriaus gydytoju Bronislavu MIŠINIU, kurio daugiametė praktika leidžia klastingąjį insultą pažinti iš esmės. 

    Insulto statistika bauginanti, tačiau ne be prošvaisčių

    Pasak gydytojo Bronislavo Mišinio, kiekvienais metais Europoje dėl insulto, arba galvos smegenų infarkto, miršta apie vienas milijonas žmonių. Po kardiovaskulinių ir onkologinių ligų insultai užima trečią vietą tarp mirties priežasčių ir sudaro apie 10 proc. visų vyrų mirčių ir apie 16 proc. visų moterų mirčių. Tai pagrindinė vyresnių kaip 60 m. žmonių invalidumo priežastis. Insultų kaina žmonijai labai aukšta. Pažymėtina, kad insultai linkę kartotis. Pirmaisiais ligos metais pakartotinio insulto rizika sudaro 10 – 12 proc. ir didėja 5 – 8 proc. kasmet. (60 metų sulaukusį Vaidos tėtį insultas pakirto tiesiog namuose. Energingas, gyvybingas vyras akimirksniu virto paralyžuotu lovos ligoniu, praradusiu netgi kalbos dovaną: vos keli žodžiai, nesusidedantys į rišlų sakinį, išsprūsdavo iš ligos perkreiptų ligonio lūpų. Apie pusę metų tęsėsi tokia vyro būklė – nei geriau, nei blogiau, kol vėl insultas pasikartojo. Šįkart – nusinešdamas žmogaus gyvybę…)

    Didžiausias sergamumas – Rytų Europoje (taigi ir Lietuvoje) bei Suomijoje. Žemiausias – Vakarų ir Pietų Europoje. Vakarų Europoje mirštamumas nuo insulto mažėja, tuo tarpu Rytų Europoje ir Lietuvoje išlieka aukštas ir stabilus ar net kyla. (Rimas, atsiliepęs į nepažįstamo numerio telefono skambutį, suprato tik tiek, jog jo vienintelė sesuo Milda, kuriai neseniai buvo sukakę 38 metai, ligoninėje. Skubiai nuvykusį į ligoninę vyrą pasitiko kraupi žinia: sesuo mirė – insultas. Milda, neturėjusi rimtų sveikatos problemų, automobiliu važiavo į prekybos centrą apsipirkti. Ją, jau sustojusią prekybos centro aikštelėje ir susmukusią prie automobilio vairo, pastebėjo praeiviai ir iškvietė greitąją. Deja, medikai moteriai jau negalėjo padėti…)

    Vis dėlto nereikia manyti, jog insultas, ši klastinga liga, – neatšaukiamas nuosprendis. Yra daugybė atvejų, kai žmonės, patyrę insultą, toliau gyvena išmokę susidoroti ir su šios ligos pasekmėmis. (Nijolė (45 m.) insultą patyrė, kaip vėliau sakys, dėl nesibaigiančių stresų. Jautri moteris, atsipeikėjusi ligoninėje, pajuto, jog stringa kalba, sunkiai valdoma jos dešinė kūno pusė, ypač dešinioji ranka. Žingsnis po žingsnio moters būklė ėmė gerėti, tačiau insulto pasekmės neišnyko be pėdsako: dešinioji ranka liko gerokai silpnesnė… Nijolei daug laiko prireikė priimti šį pakitimą, bet vėliau, susitaikius, užliejo ir optimizmo banga: „Ne insultas mane, o aš jį nugalėjau!“ Moteris teigia gyvenanti visavertį gyvenimą, nors ir dešinioji ranka jau nebe tokia, kokia buvusi. Patirta liga pakeitė ir jos požiūrį: gyvenime yra daug daugiau dalykų, dėl kurių verta džiaugtis labiau nei liūdėti…)    

    Kas sukelia insultą?

    „Galvos smegenų insultas – tai ūmus nervų sistemos sutrikimas, kurį sukelia galvos smegenų deguonies badas arba kraujosrūva į smegenis. Pagrindinė galvos smegenų insulto priežastis, – sako gydytojas B. Mišinis, –  dažniausiai yra kraujagyslių sienelėse vykstantys ateroskleroziniai procesai. Aterosklerozės etiologija nėra visiškai aiški, ir mes iki šiol nežinome visų šio proceso smulkmenų. Aterosklerozė yra susijusi su daugeliu kitų ligų bei gyvensenos veiksnių“.

    Insultai būna išeminiai (kraujagyslių užkimšimas) ir hemoraginiai (kraujo išsiliejimas į smegenis). Išeminiai insultai sudaro apie 75 proc. visų galvos smegenų insultų. Išeminį insultą sukelia kraujagyslių užsikimšimas, dėl kurio nutrūksta deguonies ir gliukozės tiekimas smegenims, ir tai nulemia medžiagų apykaitos procesų sutrikimą pažeistoje smegenų audinio zonoje. Tuomet įvyksta kokybiniai pakitimai netgi ląsteliniame lygmenyje: ląstelės krūvis, paprastai neigiamas, dėl deguonies ir gliukozės stokos virsta teigiamu, ir tai lemia negrįžtamus pakitimus.

    Insultą (galvos smegenų išemiją), anot gydytojo, gali sąlygoti galvos smegenų kraujagyslių trombozė. Dažniausia trombo formavimosi priežastis – aterosklerozė. Taip pat – galvos smegenų kraujagyslių embolija. Embolai atkeliauja iš kairiųjų širdies ertmių. Pagrindinės priežastys – širdies ritmo sutrikimai, prieširdžių virpėjimas, Miokardo infarktas. Pastaruoju metu ypač didelis dėmesys kreipiamas į aortos lanko aterosklerotinius pokyčius kaip embolų į smegenis šaltinį. Trombai gali susidaryti ir išopėjusių aterosklerotinių plokštelių vietose ir gali sąlygoti emboliją į smegenis.

    Aterosklerozė yra reta jaunų žmonių smegenų infarkto (insulto) priežastis. Migrena su aura gali būti reikšmingas būsimojo smegenų infarkto ženklas, ypač rūkantiems žmonėms bei moterims, vartojančioms geriamųjų kontraceptikų ar pakeičiamųjų hormonų terapiją.

    Draudžiamų vaistų vartojimas yra reikšmingas smegenų insulto rizikos veiksnys. Kitos priežastys: skysčių netekimas, operacija, nėštumas, mobilizacija (po kaulų lūžių), gydymo kraujo krešėjimą mažinančiais vaistais pradėjimas bei nutraukimas, ūminė infekcija ir didelio alkoholio kiekio suvartojimas per trumpą laiką.

    Dažniausi smegenų infarkto rizikos veiksniai yra vyresnis amžius (prailgėjo gyvenimo trukmė), arterinė hipertenzija (didėja sergamumas), cukrinis diabetas, rūkymas, nustatytas smegenų kraujotakos sutrikimas bei kitos kraujagyslių ligos.

    Apie pusė ligonių, kuriems greitosios pagalbos medikai įtaria insultą, serga kitomis, dažnai labai sunkiomis ligomis.

    Įtarus insultą…

    Todėl, anot gydytojo B. Mišinio, įtariant insultą pirmiausia turi būti taikomos bendrosios gydymo priemonės, kvėpavimo ir kraujotakos užtikrinimas. Hipotenzija (žemas kraujospūdis) nėra būdinga ūminio periodo smegenų insultui. Hipertenzija (aukštas kraujospūdis) paprastai laikina, ir kraujospūdžio koreliacija ikihospitalinėmis sąlygomis nebūtina.

    Gydytojas pateikia ikihospitalinę insulto gydymo taktiką: kvėpavimo ir kraujotakos užtikrinimas, galimos traumos įvertinimas (jei insulto ištiktas žmogus krito ir susižalojo) ir, įtariant traumą, kaklo srities imobilizacija, deguonies skyrimas, širdies ritmo sekimas, ligonio, jei jis sąmoningas, nuraminimas.

    Insulto prevencijai daugiau dėmesio turėtume skirti visi

    „Galvos smegenų kraujotakos sutrikimai, – sako gydytojas, – vieni dažniausių ir ekonomiškai nuostolingiausių susirgimų, kurių reikšmė ir svarba visuomenės sveikatingumo struktūroje yra akivaizdi“.

     Ypač opus klausimas, anot B. Mišinio, siekiant sumažinti sergamumo insultu riziką, – nesubalansuota mityba, per daug riebus ir sūrus maistas. Labai reikšminga blogai kontroliuojama arterinė hipertenzija, diabetas, nesaikingas rūkymas ir piktnaudžiavimas alkoholiu bei jo surogatais. Sergamumas mažėja, kai ligoniui efektyviai taikomi prevenciniai gydymo metodai.

    Norint sustabdyti sergamumo insultu didėjimo tendenciją, reikalingas naujas strateginis tiek gydytojų, tiek respublikos gyventojų mąstymas.

    Šiuo metu visuomenėje ir tarp medicinos darbuotojų labai įsigalėję šie mąstymo stereotipai:

    ignoravimas (kas yra insultas? kada atsiranda insulto rizika? kur kreiptis pagalbos?), fatalizmas (insultas – amžiaus pasekmė, jo neįmanoma išvengti, šiaip ar taip tai nelabai dažnas susirgimas, geriau numirti negu likti invalidu), nihilizmas (nėra efektyvių prevencinių priemonių, bet kuris gydymas mažai efektyvus, intensyvaus insulto gydymo skyrių išlaikymas per brangus, išsaugota gyvybė paverčia žmogų augalu, reabilitacijos svarba neįrodyta), abejonės dėl gydymo (vaistai arba neefektyvūs, arba sukelia komplikacijas, arba per brangūs, chirurgija naudinga tik tada, jei tu išgyveni operaciją), abejonės dėl taktikos (kur skubėti, jei nėra efektyvaus gydymo, ką keičia brangūs tyrimai, dažniausiai pasveikstama spontaniškai, daugybė mokslinių tyrimų davė menkus rezultatus).

    „Šios įsigalėjusios, bet iš esmės ydingos nuostatos, – sako B. Mišinis, – trukdo kurti veiksmingą diagnostinę – profilaktinę gydomąją insulto bazę. Kiti medicinos struktūrų reorganizavimo tempai, adekvataus finansavimo stoka taip pat iš dalies lemia nepalankią galvos smegenų kraujotakos sutrikimų situaciją tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse“. Vis tik jau ir Lietuvoje sukurta Lietuvos insultų (galvos smegenų kraujotakos sutrikimų) asociacija.

    Viena esminių krypčių, keičiant pasenusias tendencijas, – visuomenės švietimas.

    Apie 40 proc. žmonių, pasak gydytojo, nežino įspėjamų insulto simptomų. Apie 42 proc. ligonių kreipiasi medicinos pagalbos pirmą parą po įvykusio insulto.

    „Visuomenė turi išmokti kuo greičiau atpažinti insulto simptomus, suprasti, kad būtina skubi pagalba, naudotis skubaus transportavimo priemonėmis vežant ligonį į atitinkamą ligoninę“, – teigia gydytojas.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukoje – gydytojas Bronislavas Mišinis.

    ausveitis

     

     

     

     

     

     

     

     

    Vyrai dirba noriai!

    0

    Marijampolės „Sūduvos-Mantingos“ komanda pradėjo pasiruošimą artėjančiam sezonui. Klubo krepšininkai į pirmąją treniruotę susirinko rugpjūčio 18 dienos rytą. Pirmąsias dvi savaites, treniruotėms vykstant lauke, žaidėjai klausys fizinio pasirengimo trenerio Aivaro Pranckevičiaus nurodymų.

    „Smagiausia yra tai, kad jie dirba su noru. Nieko nereikia versti per prievartą – jie žino, ko nori, siekia ir kokio rezultato mums reikia. Be abejo, tarp žaidėjų yra tokių, kurie šiek tiek labiau pasiruošę fiziškai, tačiau šios treniruotės tam ir vykdomos, kad įžengus į salę visi būtume vienodai gerai pasiruošę“, – teigė fizinio rengimo treneris Aivaras Pranckevičius.

    „Sūduvos-Mantingos“ vyriausiasis treneris Giedrius Žibėnas prie komandos prisijungs rugsėjo pirmą dieną, kada sugrįš iš Europos vaikinų jaunučių čempionato. Ten jis darbuojasi Lietuvos rinktinės trenerių štabe.

    Trečius metus iš eilės Marijampolės ekipoje rungtyniausiantis Marius Valukonis taip pat pasidžiaugė gera atmosfera komandoje.

    „Kol kas viskas gerai, komanda linksmai nusiteikusi, visi išsiilgę sporto, treneris yra sudaręs treniruočių programą, todėl stengiamės. Prieš prasidedant treniruotėms, treneris paskambino, įspėjo, kad sportuosime aukštais tempais, todėl dabar šiek tiek lengviau“, – kalbėjo marijampolietis.
    „Raktas į pergales visada būna komandinis žaidimas ir gera atmosfera komandoje, manau, kad kol kas viskas eina gera linkme, todėl jei tokie išliksime – viskas bus gerai“, – pagrindines sėkmės priežastis vardino M. Valukonis.

    Į pirmąsias komandos treniruotes susirinko visi ekipos žaidėjai. Šiuo metu „Sūduvos-Mantingos“ treniruotėse prakaitą lieja Rokas Čepanonis, Paulius Petrilevičius, Ignas Labutis, Tautvydas Kliučinykas, Paulius Abramavičius, Domantas Senda, Donatas Sabeckis, Paulius Kleiza, Matas Sapiega, Marius Valukonis, Matas Ragauskas ir Valentinas Mitalauskas.

    Vytautas SKUČAS 

    Nuoroda į video reportažą:
    https://www.youtube.com/watch?v=_s5FOtAM810&feature=youtu.be

    Deividas Raselas

    0

    „Sunkiausia gyvenime yra nuspręsti, kuriuos tiltus pereiti, o kuriuos sudeginti“.

    ,,Mediniai stebuklai“ Liudvinave

    1

    Prie Šešupės ir Dovinės upių santakos, pietinėje Marijampolės savivaldybės dalyje, įsikūręs 1180 gyventojų turintis Liudvinavo miestelis, toli apylinkėse garsėjantis vasaromis vykstančiomis Joninių ir Oninių šventėmis, įvairiais koncertais ir, žinoma, Šv. Liudviko atlaidais, kasmet paskutinį rugpjūčio sekmadienį vykstančiais šio miestelio Šv. Liudviko bažnyčioje. Miestelis garsus ne tik rengiamomis šventėmis, bet ir žymiais žmonėmis, tokiais kaip generolas Jurgis Kubilius, profesorius Petras Radzvickas ir kt. Tačiau pats žymiausias ir labiausiai nusipelnęs iš jų yra rašytojas ir poetas Kazys Boruta. Rašytojo garbei jo vardu pavadinta Liudvinavo vidurinė mokykla.

    Mums, suvalkiečiams, ypač brangi Kazio Borutos asmenybė: žymus poetas ir rašytojas yra gimęs netoli Liudvinavo esančiame Kūlokų kaime, Liudvinave prabėgo gražiausi jo vaikystės ir jaunystės metai. Kazio Borutos kūryba – jo poezijos rinkiniai A-lo! (1925); ,,Dainos apie svyruojančius gluosnius“ (1927); ,,Kryžių Lietuva“ (1927); ,,Duona kasdieninė“ (1934); ,,Eilės ir poemos“ (1938); apsakymai ,,Drumstas arimų vėjas“ (1928); apysaka ,,Saulę ant savo pečių parnešti išėjo“ (1940); pasakų rinkinys ,,Dangus griūva“ (1955); humoristinė apysaka ,,Jurgio Paketurio klajonės“ (1963) – garsino ir tebegarsina Suvalkijos kraštą iki šiol. Patys žinomiausi šio rašytojo kūriniai yra romanai „Baltaragio malūnas“ (1945; pagal šį romaną 1974 m. sukurtas filmas „Velnio nuotaka“) ir „Mediniai stebuklai“ (1938).

    Nuo šiol Liudvinavas taps dar garsesnis: jau kuris laikas apylinkėse sklando žinia, jog miestelyje vyksta stebuklai. Ne bet kokie, o mediniai… Liudvinavo miestelio žmonės, norėdami pagerbti Kazio Borutos atminimą ir pradžiuginti vietinius gyventojus, prieš keletą metų pastatė spektaklį „Baltaragio malūnas“. Šis spektaklis sulaukė didžiulio žmonių susidomėjimo, kadangi tokie renginiai kaimo vietovėse yra labai reti. Spektaklis buvo rodomas ne tik Marijampolės savivaldybės gyventojams, bet ir kitų Lietuvos apskričių žmonėms. Jame vaidino liudvinaviečiai ir aplinkinių kaimų žmonės. Gyventojai patys, iš savų lėšų, kurių niekas nekompensavo, kūrė scenografiją, siuvo kostiumus, nuomojosi įrangą.

    Įkvėpti didelio žmonių susidomėjimo ir tęsdami spektaklių ciklą, Liudvinavo bendruomenės žmonės sumanė pastatyti dar vieną spektaklį pagal rašytojo ir poeto Kazio Borutos romaną ,,Mediniai stebuklai“ ir jį parodyti Liudvinavo bei kitų bendruomenių ir kaimų žmonėms. Įgyvendinant projektą (sutarties Nr. LEADER-12-MARIJAMPOLĖ-02-016) „Mediniai stebuklai“, finansuojamą pagal ,,Marijampolės savivaldybės kaimo plėtros strategija“ prioriteto ,,Gyventojų iniciatyvumo skatinimas“ priemonės ,,Vietos plėtros strategijų įgyvendinimas“ veiklos sritį, tokia galimybė atsirado. Jau antras mėnuo Liudvinavo laisvalaikio salėje vakarais po darbų renkasi aktoriai, kuriuos čia sukvietė spektaklio ,,Mediniai stebuklai arba dievadirbio Vinco Dovinės gyvenimas ir darbai“ scenarijaus autorė bei režisierė Vita Gvazdaitienė. Ji džiaugiasi, jog į šio spektaklio pastatymą įtraukti įvairaus amžiaus žmonės, kurie sutikę vaidinti šiame spektaklyje čia atėjo iš idėjos, per vaidmenį tikėdamiesi išreikšti save. Tokia veikla labai skatina bendruomeniškumą, aktyvina bendruomenę: kaip Vinco Dovinės darbai suvienijo romane vaizduojamo kaimo žmones, taip ir ši mūsų teatrinė veikla suvienijo Liudvinavo bendruomenės narius, nutiesė tiltą iš širdies į širdį. Kaip Vincas Dovinė sugebėjo prakalbinti medį ir įkvėpti jam dievišką dvasią, taip ir šis spektaklis, tikiu, pabudins tauriausius žmogaus jausmus: pagarbą, tikėjimą, viltį ir meilę. Režisierės Vitos Gvazdaitienės įkvėpti 23 artistai negailėdami nei laiko, nei jėgų ruošiasi spektaklio premjerai, kuri įvyks per Šv. Liudviko atlaidus – rugpjūčio 30 dieną.

    Liudvinavo miestelio bendruomenės pirmininkas Žydrūnas Čekauskas, pristatydamas šį projektą, išvardijo pagrindinius jo uždavinius: vystyti kultūrinę veiklą, skatinti bendruomeniškumą, skatinti įvairių amžiaus grupių ir socialinių sluoksnių žmonių bendravimą, ir, svarbiausia, garsinti Liudvinavo miestelį. Jis apgailestavo, jog pastaruoju metu kaimo žmonės yra atitolę nuo kultūrinių renginių, be to, didžioji dalis renginių vyksta šiltuoju metų laiku, o būtent tokiu laiku kaime yra pats darbymetis ir ne visi norintys turi galimybę juose dalyvauti. Spektaklis yra iš tokių renginių, kuriuos galima rodyti ne tik vasaros, bet ir rudens, žiemos ar pavasario metu, todėl labai tikėtina, kad jį pamatys didžioji dalis kaimo žmonių. Pastatytą spektaklį per projekto įgyvendinimo laikotarpį planuojama rodyti 5 kartus, tačiau ir pasibaigus projekto įgyvendinimo laikotarpiui šis spektaklis bus rodomas kitose bendruomenėse ir gyvenvietėse. Spektaklyje vaidinantys įvairių amžiaus grupių Liudvinavo miestelio bendruomenės nariai ir kiti gyventojai susitelkė bendram darbui, o juk kiekvienas žinome, kad būtent bendras darbas ir yra bet kurios bendruomenės gyvavimo ir išlikimo garantas.

    Kilnus Liudvinavo bendruomenės tikslas – ne tik įtraukti vietinius gyventojus į visuomeninę veiklą, skatinti jų užimtumą, bet ir per vykdomas įvairias veiklas visapusiškai skleisti informaciją apie Liudvinavo seniūniją ir miestelį: kokie žymūs žmonės čia užaugo, dirbo ar gyveno, kokios šventės ir renginiai čia vyksta, kokie projektai padaryti, daromi ar planuojami padaryti ir t.t. Siekiamybė yra ir ta, kad Liudvinavas taptų pavyzdiniu miesteliu ne tik Marijampolės savivaldybėje, bet ir visoje Lietuvoje.

    Stefanija NAVICKIENĖ

    Autorės nuotraukose – scenos iš spektaklio.

    Viešinimo logotipai

    Tapybos paroda „Kasdienybės erdvės“ Kalvarijoje

    0

    Rugpjūčio 11 dieną Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatyta Violetos Liaudenskienės tapybos darbų paroda „Kasdienybės erdvės“.

    Violeta Liaudenskienė gimė Karaliaučiaus krašto Kalinovkos kaime, netoli Nesterovo. Mokėsi Višakio Rūdos pradinėje, vėliau – Kazlų Rūdos vidurinėje mokykloje. Kaip ji teigia, piešti pradėjo vaikystėje, kiek save atsimena, o paauglystėje prisijaukino poezijos paukštę – kuria eiles. Violeta Liaudenskienė priklauso Kazlų Rūdos literatų klubui „Girių versmė“, yra Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos bei dailininkų draugijos „Smėlis“ narė. Parodos autorė yra iliustravusi ne vieną poezijos ir prozos knygą.

    „Kasdienybės erdvės – tai visa, kas manyje ir aplink mane. Tai neatsiejamas žmogaus ryšys su gamta, buitimi, gyvūnais…“ – sakė parodos autorė. Dailininkė pristatė savo darbus, pasakojo jų gimimo istorijas, svarbą jos gyvenime. Renginį vedė Aušrytė Ramanauskienė.

    Paroda „Kasdienybės erdvės“ Kalvarijos savivaldybės viešojoje bibliotekoje veiks iki rugsėjo 15 dienos.

    Asta JANKELIŪNIENĖ

    Autorės nuotraukos.

    Kun. Algirdas Toliatas – apie policijos madas ir jų naudą

    0

     

    Šią savaitę Marijampolėje lankėsi Policijos departamento kapelionas kun. Algirdas TOLIATAS. Jaunas, charizmatiškas kunigas bendravo su policijos vadovais ir darbuotojais bei skleidė svarbią žinią – policija, išsikėlusi aukštus tikslus ir vertybes, tikrai gali juos pasiekti – tereikia nedaug, bet svarbių dalykų. Svarbu, kad miesto bendruomenė  palaikytų policiją ir jos siekius. Mūsų pažiūros gali būti skirtingos, partijos, nuomonės nesutapti, netgi tikėjimas skirtis, tačiau yra vertybių, kurios bendros ir jungia visus.

    – Kodėl jaunas, Prancūzijoje, Italijoje mokslus baigęs jaunas kunigas pradėjo dirbti policijoje?

    – Bažnyčioje tarnavau kartu su policijos kapelionu, kuriam kaip tik artėjo 3-ejų metų kadencijos policijoje pabaiga. Daug kalbėdavomės apie jo darbą. Pagalvojau, kad tai vieta, kur galima sutikti tiek įvairių žmonių – skirtingai mąstančių, puoselėjančių įvairias vertybes. Taigi  pasiprašiau pats – sakau, norėčiau, jei būtų galima. Mano kandidatūrai pritarė vyskupas, neprieštaravo ir generalinis komisaras.

    – Dirbate nuo praėjusių metų lapkričio. Nuo altoriaus – tiesiai į vadinamąją jėgos struktūrą. Ir…?

    – Maniau, kad bus labai sunku, kad bus daug atšiauresnis požiūris: „Ką kunigas gali veikti valstybinėje institucijoje?“. Tačiau buvau maloniai nustebintas – čia tiek daug geranoriškumo! Policijoje matau labai gražių iniciatyvų, sutinku daug šviesių žmonių. Su jais, sujungus jėgas, galima padaryti svarbių darbų, naudingų ne  tik pačiai policijai, bet ir visai Lietuvai.

    – Esate vienas iš jaunų kunigų, kuris aktyviai išnaudojate naująsias technologijas Dievo žodžiui skelbti. Turite savo asmeninį tinklaraštį, kuriame publikuojami audio ir video pamokslai bei dalinamasi kita su tikėjimu susijusia informacija. Ar darbas policijoje netrukdo dvasininko darbui?

    – Atvirkščiai – atsivėrė dar platesnės perspektyvos. Policija – labai didelė struktūra, joje įvairūs žmonės su įvairiomis patirtimis. Jaučiuosi labai praturtintas. Vyksta gražūs mainai – tuo, ką turiu, dalinuosi su kitais, taip pat ir pats daug gaunu. Todėl norisi rasti daugiau įvairių bendradarbiavimo formų, kurio rezultatas – saugus žmogus – turėtų būti realiai naudingas Lietuvai.

    – Populiarinate kultūrą keliuose, kalbate apie problemas – prekybą žmonėmis, jų organais, organizuojate policijos darbuotojams ir jų šeimoms apmąstymo valandas. Koks žvilgsnis į ateitį, kokie planai?

    – Yra bendri tikslai (saugoti gyvybę keliuose, tausoti žmogų ir pan.), tačiau man visada atrodė svarbiausia – drauge kurti policijos vienybę, akcentuojant jos vertybes. Kartais nepagalvojame, kad nereikia didelių biudžetų, norint sužadinti vidinį žmonių potencialą – tereikia pasistengti, kad pareigūnui darbe būtų saugu ir gera. Norėtųsi, kad išnaudotume savo vidinius resursus darbuose – būtume vieni kitiems mieli, paslaugūs, geri. Darbas užima per daug laiko mūsų gyvenime, kad galėtų būti BET KAIP.

    – Manote, tai lengva? Įmanoma?

    – Įmanoma. Daugelis gražių dalykų gimsta neformalioje aplinkoje. Turiu svajonę – sekmadieniais suburti pareigūnus su šeimomis  – ne tik Dievo žodžio pasiklausyti, bet ir dalyvauti kultūros programoje, pabendrauti. Taip galėtume sukelti gražių idėjų bangą, aktualizuoti, sujungti gerą praktiką. Tačiau geriems darbams reikia palaikymo – be to jie nudžius, nunyks. Tik piktžolės pačios auga.

    Turbūt nėra darbo kolektyvų, kuriuose nebūtų konfliktų, pavydo, apkalbų. Matau ir policijoje – pradedantys dirbti jauni pilietiškai nusiteikę pareigūnai ketina pakeisti pasaulį, ir jei susiduria su nepalaikymu, tas noras gali labai greitai praeiti. Geros iniciatyvos tiesiog užsidirvonuoja.

    Žmogus turi savybę manyti, kad kažkas (bet ne aš)  ims ir pakeis pasaulį, padarys jį geresnį. Tačiau tai daryti turi kiekvienas asmeniškai ir visi kartu – kalbėdamiesi, bandydami pakeisti tai, ką reikia keisti, sujungdami puikias, bet pavienes iniciatyvas, į visumą. Policija turi išsikėlusi labai aukštas vertybes. Reikia dirbti, kad tos vertybės taptų realybe kasdienybėje.

    – Kas nustebino dirbant policijos kapelionu?

    – Manęs niekas nestebina – normalu, kad didelėje sistemoje visko yra. Sterilumas ne visada yra gerai. Gerosios bakterijos mums priverčia tobulėti, gali išprovokuoti gerumą! Dažnai mąstau apie tai, kaip kurti policijos madas, kaip vertybes padaryti madingas. Prieš 20 metų  muzika, dainavimas, šokiai buvo tema „apie nieką“, o dabar tai tapo madinga. Kodėl nepasistengus, kad madinga taptų mandagiai elgtis keliuose? Mandagiai elgtis bet kur – parkuose, parduotuvėse, darbe. Iškelti vertybes, kurios svarbios ne tik policijai – visai mūsų visuomenei, kiekvienam žmogui. Tačiau norint kažką vertybiško duoti kitiems, reikia vidinės stiprybės, motyvacijos. O tai reikia susikurti viduje. Nenuostabu, kad ne visada žmonėms tai pavyksta.  Todėl mano tikslas – gražias idėjas suvienyti, kad gražūs idealai, surašyti popieriuje, taptų kūnu. Tai darysime kartu – provokuodami gerumą, iškeldami, vienydami gražias iniciatyvas, suburdami policijos darbuotojų šeimas. Bet mums labai svarbu sulaukti daugiau pasitikėjimo iš visuomenės. Tai įkvėptų kurti naujas policijos „madas“ – patikimumo, noro saugoti, ginti, padėti. 

    – Ačiū už Jūsų mintis.

    Daiva KLIMAVIČIENĖ

    Dailininkas Vytautas Kalinauskas: kūryba – kaip esminis gyvenimo tikslas

    0
    Vytautas Kalinauskas neslepia, jog kūryba neatsiejama nuo būties prasmės ieškojimų.

     

    Ne viena personalinė paroda Kalvarijoje, Marijampolėje, Kaune, Vilkaviškyje, Alytuje, taip pat ne viename Lenkijos mieste, jau šimtais skaičiuojami sukurti paveikslai – tai dalis nueito kalvarijiečio dailininko Vytauto Kalinausko gyvenimo kelio. Kalvarijos gimnazijos dailės mokytojas, turintis čia ir keramikos būrelį, jau pelnė pripažinto dailininko vardą ne vien Sūduvos krašte: jo darbai, traukiantys ne tik akį spalvų derme – verčiantys kartu ir susimąstyti, išgyventi katarsį, ne vienas – nusišypsoti, netgi nusijuokti, kalba pačia universaliausia  – meno – kalba, kuriai visiškai nerūpi, kur ji girdima: didžiausiose pasaulio galerijose ar nedideliame provincijos miestelyje. Būtent ji, meno kalba, kaip galima įskaityti ir V. Kalinausko paveiksluose, ir yra tai, kas įprasmina būtį, jos ieškojimus ir, perfrazuojant filosofą M. Haidegerį, atskleidžia visa ko prigimtį – parodo, kas yra kas iš tikrųjų…

    Literatūriniai bandymai baigėsi jaunystės meilės eilėraščiais

    V. Kalinauskas – kalvarijietis nuo pat gimimo: čia užaugo, čia mokėsi, vėliau, baigęs tuometinį Kauno S. Žuko taikomosios dailės technikumą, čia grįžo tam, kad pasiliktų – kurtų gyvenimą ir gyventų kūryboje. Visą gyvenimą, kaip pats prisimena, likimas jam neleido atsiplėšti nuo kūrybos. Pirmieji pradai menui, kūrybai, ko gero, buvo perimti iš tėčio, kuris taip pat nuo pat mažens iš molio lipdydavo švilpukus, avinukus, kitokius suvenyrus, kuriuos pardavinėdavo per atlaidus esančiose mugėse.

    Mokykloje mokydamasis, kaip pamena dailininkas, iš rankų ne tik nepaleisdavo pieštuko, mielai lipdė iš molio įvairiausius „niekučius“, bet jautė ir didžiulę trauką žodžio menui. Žavėjo garsių autorių literatūros kūriniai, kuriuos tiesiog ryte rydavo (ypatinga trauka – vadinamiesiems „prarastosios kartos“ rašytojams: E. Hemingvėjui, E.M. Remarkui, sąmonės srauto literatūroje virtuozui M. Prustui), norėjosi ir pačiam save išbandyti, pajusti, ką reiškia mintį įvilkti į žodžio rūbą. V. Kalinauskas, mokydamasis mokykloje, garsėjo savo rašiniais, literatūriniais bandymais: apsakymais, vaizdeliais, eilėraščiais, netgi vadovavo mokyklos literatų būreliui, tačiau kai po mokyklos baigimo atėjo tolesnio gyvenimo kelio pasirinkimo metas, su kūrybiniais bandymais literatūroje atsisveikino – nugalėjo noras piešti, tapyti, lipdyti: mintį išreikšti vaizduojamuoju menu. O ir vėliau prie literatūrinės kūrybos nebegrįžo – ji pasiliko kažkur ankstyvoje jaunystėje, pasislėpusi tarp tuomet rašytų meilės eilėraščių…

    Kūryba – kaip esminis gyvenimo tikslas   

    V. Kalinauskas, baigęs dailės studijas, dirbo pačius įvairiausius su menu susijusius darbus: apipavidalintoju, paminklų kalėju, dabar, kaip minėta pradžioje, – dailės mokytoju. Iš Kalvarijos niekur ilgesniam laikui ir nebuvo pasitraukęs. Tiesa, po technikumo baigimo, kaip perspektyvus absolventas, gavo paskyrimą stoti į Vilniaus dailės akademiją (labai jau retai kuriam tokie paskyrimai tuomet buvo dalijami), tačiau šių studijų, kurios galbūt būtų pakreipusios dailininko gyvenimą visiškai kita vaga, ragauti neteko: nuvežęs dokumentus, V. Kalinauskas sužinojo, jog tiesiog pavėlavo (vėliau iki jo atėjo gandai, jog akademija tokiu būdu atsikratydavo „žukiečių“, esą priimdavo juos kaip „sugadintus“ meno prasme). Taigi nieko kito nebeliko, kaip būti sau pačiam tolesniu mokytoju, ieškančiu, kad kūryba su kitais galėtų dalintis atradimo džiaugsmu.

    O tas atradimo džiaugsmas liejosi drobėse, popieriuje ir aliejumi, ir akvarele, ir pastele… Kokių tik technikų dailininkas nebandęs, kad mintį įkūnytų vaizdu!

    „Paveikslo kūrimas man niekada nebuvo spontaniškas aktas, – teigia dailininkas. –  Tai – dažniausiai pastojimas kažkokia idėja, išnešiojimas, ieškojimas sprendimo, darbas ir dažnas nepasitenkinimas rezultatu – visada galima padaryti įdomiau, kitaip ar tobuliau… Kaip rasti alegoriją, netikėtą požiūrį, turinio ir formos darną, sudominti protą ir sielą? Amžinos temos… Milijonus kartų kūrėjų protai, širdys ir rankos jas gvildeno, bet tik originalus individualus požiūris dar gali būti įdomus. Svarbiausia, kad darbo procesas teiktų malonumą ir mažą apgavystę, kad tai, ką darai, be tavęs, dar kažkam įdomu.“

    Jo paveikslų tematika – būties prasmės ieškojimai, krikščionybės idėjos (populiariausia – Kristaus pasiaukojimo apmąstymas), žmonių (daugiausia – vyro – moters) tarpasmeninių santykių gvildenimas, taip pat humoristinis požiūris į kasdienio gyvenimo, buities realijas.

    Bet tegu kalba pats kūrėjas.

    „Nulipęs nuo vaikystės sūpyklių, džiaugęsis, dainavęs ir šokęs, šimtus kartų gyvenimo teatre vaidinęs tą patį, kartais sau pačiam nepatinkantį vaidmenį, buvęs sužeistas ir žeidęs kitus, mūrytas į savo įpročius, gyvenimo būdą, su savo baime likti nuogas, nesugebantis priversti save daryti būtinus, o ne norimus, darbus, dar vis tikiu, – dalijasi apmąstymais apie būtį V. Kalinauskas, – kad paskutinę akimirką mano angelas sargas mane užtars…

    Laikas tampa vis svarbesnis ir svarbesnis… Kaip ir kūryba…“

    Apie  gamtą: „Gamta, kaip pagrindinis aktorius, retai „užlipa“ į paveikslo pirmą planą. Kaip prieš trisdešimt metų pasakė mano pirmas tapybos mokytojas: „Už motulę gamtą tobuliau – niekas niekada…“.

    Tobuliau ir nereikia. O objektyviau už objektyvą tikrai nepadarysiu. Taigi vėl – alegorijos, simboliai…

    Gamta tampa ir jaukiais namais, ir svetimu, žiauriu pasauliu – mano pasauliu: su žuvimis ir paukščiais, žolynais ir bėgančiomis upėmis, besisukančiu laiko ratu, kur kiekviena diena – pradžia naujo gyvenimo, o vakaras – padėka už tai, kad ją nugyvenai…“

    Apie fantaziją, mitologiją ir religiją: „Kai besnūduriuojant įsižaidžia fantazija, visada keliauju praeitin… Kuriamų istorijų personažai, pilių ir pelkių gyventojai – realūs ir fantastiniai – vynioja siužeto siūlą… Skaitytos knygos, matyti filmai, nežinia iš kokių atminties ar pasąmonės klodų lendantys personažai. Pats neparašyčiau, bet mielai iliustruočiau. Religija ir mitologija – niekada taip ir neatskyriau vieno nuo kito. Motina, Madona, Moteris – prasmė, estetika, sakralumas. Nukryžiuoto Dievo sūnaus įvaizdis – visada bus tik bandymas ieškoti, nes neįmanoma sukurti to, kurio vietoje įsivaizduoti savęs nesugebi.“

    Apie humorą: „Kartais esu labai nepatenkintas savo elgesiu. Būsiu objektyvus – supratau, kad pasitaisyti nesugebėsiu, jau per vėlu, o iš artimiausios aplinkos retai kas į užpakalį įspiria. O kaip aš save „per dantį patraukčiau“!.. O gal tai ir darau… Ir nesiskiriu per daug nuo kitų, nes kai ką iš jumoristinių kūrinėlių ir nuperka… Viena kuo džiaugiuosi – tokius paveiksliukus „kepti“ – vienas malonumas. Kas mane stebina – per daug dažnai vaizduoju moteris, nenusprendžiu, ar jos man taip patinka, ar vyksta kažkoks virsmas… Juk su moterimis ir bendrauju dažniau. Viskas, kaip sakoma, gyva palyginimu. Palygini ir nusišypsai.“

    Ir – apie moterį: „Kas gali būti žmogui gražiau už kūdikį? Kas gali būti vyrui gražiau už moterį – slėpiningą, iškylančią iš amžių glūdumos, fantastišką, pagimdytą vaizduotės, dermę nuostabių formų ir daugiaprasmio turinio, labai labai įvairialypę, evoliucionuojančią grožio kanonais amžių bėgyje. Vyras ir moteris… Susipinančios, prisiderinančios kūnų formos, visuma ir harmonija. Ir – trapus pažeidžiamumas, globojamas fiziologinio vyriško ego.“

    V. Kalinausko kuriamas menas labai iliustratyvus, tačiau jame dominuoja simbolizmas. Štai kodėl, žvelgiant į dailininko paveikslus, jaučiamas ir sportinio žirgo šuoliais lekiančio laiko bėgsmas, ir žmogaus akistata su pačiu savimi, ir suvokimas, jog laikinumo, nepastovumo bei trapumo persunktame pasaulyje visada amžinas yra grožio, tiesos, meilės ilgesys. Kita vertus, pats menininkas sako, jog netiki nė viena dogma, netgi krikščionybė, kuria jis buvo ugdytas nuo pat kūdikystės, jam tėra metafora kūrybiniam ieškojimui.

    …ir – kaip malonumas

    Šių metų pradžioje, įgyvendinant Kalvarijos savivaldybės viešosios bibliotekos projektą „Mano kaimas – tapybos kūrinys“, buvo išleista knyga „Kalvarijos krašto kūrėjai: Vytautas Kalinauskas“, kurioje – iliustruota dailininko kūrybos apžvalga, prisodrinta anksčiau cituotomis jo paties įžvalgomis.

    V. Kalinauskas nėra iš tų menininkų, kurie vardan kūrybos tiesiog atsiriboja nuo viso pasaulio. Komunikabilus dailininkas neužsidaręs vien tarp drobių ir palečių: mielai bendrauja su žmonėmis (dalyvauja įvairiuose projektuose, ypač Kalvarijos TAU, kur kitiems dažnai perduoda savo patirtį, dailininkų pleneruose ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje, Baltarusijoje), keliauja (aplankęs ne vieną užsienio šalį), aktyviai sportuoja, žvejoja, savo malonumui šaudo iš lanko.

    Vis dėlto pats mieliausias dalykas – kūryba: tai be galo didelis malonumas, tiesa, su didele doze kančios, tai galingas vidinis impulsas, kuris tik stiprėja, kai pradedi matyti, jog kažkas gaunasi. Štai tuomet, dirbant, pagauna įkvėpimas, didžiulis „užsikabinimas“, kai jau nebesvarbu nei laikas, praleidžiamas prie paveikslo, nei nuovargis, visa esybę užvaldo atradimo džiaugsmas, kuris paprastai vadinamas kūrinio gimimu…

    Laima GRIGAITYTĖ

    V. Kalinausko asmeninio albumo nuotraukos.

    Fotografijų konkursas „Dviese“

    2

    Visą vasarą ir iki pat pirmųjų rudens šalnų „Mūsų savaitė“ kviečia Jus fotografuoti ir dalyvauti fotografijų konkurse „Dviese“. Išlaisvinkite savo vaizduotę, užfiksuodami tai, ką, Jūsų manymu, sako konkurso pavadinimas, o nuotraukas siųskite el. paštu redakcija@mususavaite.lt, nurodydami savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą. Nuotraukas vertins autoritetinga komisija, atsižvelgdama į temos išpildymą, originalumą, techninį atlikimą, kūrybiškumą. Vertinsite ir Jūs patys, savo simpatijas išreikšdami socialinio tinklalapio „Facebook“ „Mūsų savaitės“ paskyroje.

    Konkurso nugalėtojams atiteks skaitomiausi šiuolaikinių autorių kūriniai (tarp jų – ir E L James „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“) apie meilę.

    Taigi fotografuokite, dalyvaukite konkurse, laimėkite!

    „Mūsų savaitės“ redakcija

    Debesų technologijos

    Sodyboje užaugintas gandras jau paliko „tėvų“ namus

    1

     

    Tikri tėvai ketino atsikratyti mažyliu

    2014 m. gegužės 29 dieną pamačiau, kaip kiemo gandras iš savo lizdo pačiupo vieną gandriuką, išskraidino ant žemės ir pradėjo tąsyti. Pribėgęs paprašiau: „Atiduok man!“ Gandras pasišalino. Neapsiplunksnavęs  gandriukas turėjo tik nedidelį nubrozdinimą nugaroje. Po valandos svečias pradėjo valgyti smulkiai supjaustytą žuvį. Įsikūrė pintinėje. Keletą dienų gyveno svetainėje, vėliau savaitę vonioje. Kvapui stiprėjant, buvo perkeltas į garažą. 

    Neapsiplunksnavęs kūnelis drebėjo nuo šalčio, todėl nuolat šildėme elektros lempa. 

    Augo greitai

    Kasdien paukštelis darėsi didesnis, valgė daug. Rijo jau nesmulkintas žuvytes, kai kada ir visai dideles žuvis, net kaklas pasidarydavo kampuotas. Apsiplunksnavo. Aplink pintinę atsirado kalkingų išmatų ratas…

    Su sūnum pagaminome gandralizdį – 1,5m aukštyje įrengėme platformą. Kad mylima mamytė, tėvelis ar koks praskrendantis plėšikas nenuskriaustų, primontavom apsauginį tinklą.

    Per dieną sumaitindavome iki 800 g žuvies. Kai kada nukeldavome į pievutę, tačiau stovėti gandras dar nemokėjo – nuolat klūpojo… Vėliau, pasiremdamas sparnais, trumpam atsistodavo ant drebančių kojų. Panašiu tempu augo ir lizde likę du broliukai.

    Išmoko skristi

    Kaip ir priklauso, pradėjo plasnoti sutvirtėjusiais sparnais, trumpam pašokdavo į orą, tačiau dar neskraidė. Nuo platformos pintinę perkėlėme ant šuns voljero. Temstant niekada neskraidęs gandras energingai suplasnojęs sparnais pakilo, perskrido kiemo medžius ir nuskrido neaiškia kryptimi. Puolėm ieškoti – juk tamsoje galėjo tapti lengvu lapės ar kito plėšrūno grobiu, deja, nesėkmingai. Miegoti ėjome pilni juodų minčių, tačiau ryte pamatėme įnamį tupintį ant stogo…

    Broliukai lizde skraidyti pradėjo tik po savaitės, matyt, mūsiškis maitinosi geriau.

    Sunkios savarankiškumo pamokos

    Atėjo laikas mokytis rasti maisto savarankiškai, deja, mokslai buvo visiškai nesėkmingi. Žuvis išmėtydavau toli pievoje, tačiau sulesęs jas paukštelis tuoj pat grįždavo į kiemą ir įkyriai žviegdamas prašydavo dar. Bandėm kartu vaikščioti po pievą ir ieškoti žiogų – kai kada visai sėkmingai, tačiau vos pasukus namo kartu grįždavo ir augintinis, vis prašydamas maisto.

     Pradėjau mažiau maitinti, šerdavau kas antrą diena, tačiau be nuolatinio žviegimo prašant maisto daugiau nieko negirdėdavau.

    Skyrė savus nuo svetimų

    Nutarėme, kad turėsime naminį gandrą. Svetimus atskirdavo, kai kada puldavo, užsisukus svečiui kirsdavo į užpakalį.

    Nors atrodo grėsmingai, gandras visiškai nepavojingas – gali bakstelėti snapo galu, ne daugiau. Tačiau dėl agresyvios išvaizdos jo bijojo katinas, kai kada ir vaikai. Broliukas iš tikro gandralizdžio keletą kartų atskridęs bandė bendrauti, tačiau mūsiškis vydavo jį šalin. Per karščius mėgdavo turkštis kibire vandens, kai kada ir visiškai panerdamas galvą, leisdavo jį apipilti vandeniu.

    Išskrido…

    Taip sulaukėme rugpjūčio 15 -osios ryto. Gandro ant stogo nebuvo, tikrą
    lizdą paliko ir broliukai. Praėjo keletas dienų, tačiau augintinis nepasirodė. Reikia galvoti, kad vis tik pajuto gamtos šauksmą ir prisijungė prie gandrų bendrijos.

    Gaila, kad nepadarėme fotosesijos, iškilmingai neatsisveikinome, ant kojos neuždėjome žiedo – visai buvo nepanašu, kad ruošiasi mus palikti. Ir džiugu, ir truputį liūdna.

    Noriu tikėti, kad kitą pavasarį jis grįš, sukalens snapu ir nusileidęs kieme glaustydamasis paprašys žuvytės.

    Rolandas KALINAUSKAS

    Autoriaus nuotraukos.

    Kokiomis nuotaikomis pasitinkame eurą?

    0

     

    Likus mažiau nei pusei metų iki euro įvedimo Lietuvoje, žmonės pamažu pratinami prie naujos valiutos: iki rugpjūčio 22d. visose parduotuvėse privalo būti surašytos kainos ne tik litais, bet ir eurais. Nauja valiuta visada sulaukia ir paskatinimų, ir kritikos. Laukiant euro, daugeliui iškyla klausimas: o kaip bus toliau? Nežinomybė žmonėms sukelia baimę prarasti tai, ką jau turi, arba suteikia vilties pasiekti daugiau, nei galima dabar. Bet kelio atgal nebėra: įstatymas jau priimtas, beliko euro laukti ir sulaukti. Taigi „Mūsų savaitė“ savo pašnekovų teiraujasi: kokiomis nuotaikomis pasitinkame euro įvedimą?

    Laima KARPAVIČIENĖ, Kalvarijos viešosios bibliotekos direktorė:

     – Eurą pasitinku įprastomis, galbūt net neutraliomis nuotaikomis. Nesitikiu nei nusivilti, nei įgauti daug teigiamų emocijų po euro įvedimo. Žinoma, kaip viešosios įstaigos vadovė, žinau, jog tai suteiks daugiau darbo nei jo būna įprastai – reikės naujai įvertinti tai, ką turime, ir šį darbą atlikti mums neįprasta valiuta. Tačiau nemanau, kad tai suteiks daug permainų ar sunkumų. Jau dabar atkreipiu dėmesį į parduotuvėse surašytas kainas tiek litais, tiek eurais. Pastebiu, jog kainos po truputį kyla. Kaip ir buvo, yra su litu, taip ir su euru bus: pinigus reikės uždirbti. Todėl nemanau, kad kasdienybėje pasijaus dideli pokyčiai.

    Rūta RAŠKAUSKIENĖ, vadovė kultūrinei veiklai (Vilkaviškio raj., Gižai):

    – Tik geromis! Valdžia daro savo, mes jau nieko negalime pakeisti. Šiaip ar taip kirtis per kišenes pasijaus daugumai, bet tai keistenybių ar didelio pasipiktinimo nesukelia. Juk priklausome Europos Sąjungai, nesame atsilikusi, skurstanti šalis. Turime judėti pirmyn, o euro įvedimas – didelis ir svarbus žingsnis į priekį. Manau, ir kitos Europos Sąjungos šalys po euro įvedimo Lietuvoje į mus pradės žiūrėti kitaip, galbūt net palankiau. Negalime stovėti vietoje, visada turi atsirasti tam tikrų pokyčių, kurie vieniems išeina į gerą, kitiems – į blogą. Galbūt žmonėms išliks nuoskauda, kad jau nebeturėsime savo nacionalinio piniginio vieneto, ir laiko reikės daug, kol susidraugausime su euru. Bet juk ir dabar žmonės pamažu yra pratinami prie euro: žiniasklaida vis dažniau užsimena apie eurą, parduotuvėse jau surašytos kainos abiem valiutomis. Esame teisingame kelyje, kuris leis valstybei tobulėti.

    Vytautas ŠIMKONIS, Šakių raj. savivaldybės administracijos žemės ūkio specialistas:

    – Bus, kaip bus. Mes esame maži eiliniai žmonės, nuo kurių valios ir norų niekas nepriklauso. Asmeniškai man nėra didelio skirtumo, su kokia valiuta gyvename. Jau esame pergyvenę kelis valiutų keitimus, tad ir šis nuostabos nekelia. Po euro įvedimo kainos daug nekils, bet iki to laiko jos sparčiai auga, ir tai jau dabar galima pastebėti. Duok, Dieve, kad ir atlyginimus pakeltų! Nors didelių vilčių į šią idėją nededu. Jau dabar dirbdamas atsakingą darbą uždirbu beveik tiek pat, kiek eilinis darbininkas. Juk minimalus atlyginimas jau buvo keliamas keletą kartų, o manasis kaip stovi vienoje vietoje, taip stovi. Kai apsipirkinėju, vis užmetu akį ir į kainą, parašytą eurais, bet didelio dėmesio tam dar neskiriu ir tos kainos dar neužsifiksuoja. Gali kilti sunkumų dėl litų perskaičiavimo į eurus. Pavyzdžiui, latviams buvo kur kas lengviau ir paprasčiau, kai latas buvo svaresnis už eurą ir santykis buvo 1:100. Mums bus sunkiau susiskaičiuoti, bet juk esame protingi žmonės, ypač jaunimui dėl to neturėtų kilti didelių problemų. Be to, yra ir daugybė pliusų. Vienas iš jų – bus kur kas paprasčiau keliauti po Europą: nereikės palikti įprastos porcijos bankams už valiutos keitimą. Kitas privalumas – pasaulis pamažu žengia vieningumo link. Bendra valiuta suteiks vieningumo, bendrumo, žmonėms bus paprasčiau susigaudyti. Esu už tai, jog ne vien Europa, bet ir visas pasaulis turėtų bendrą valiutą – eurą. Prireiks pusmečio, o gal užteks ir kelių mėnesių, kol susigyvensime ir priprasime prie euro. Kiek Lietuvėlė jau yra valiutų pakeitusi. Buvo talonai, meškutės, rubliai, atėjo litas, o dabar šį turime pakeisti euru. Pamenu, senesni žmonės ir po rublio pakeitimo litu, litą ilgą laiką rublio vardu vadino…

    Saulius VIKERTAS, futbolo klubo „Šilas“ treneris (Kazlų Rūda):

    – Nesu už eurą, bet kartu ir nieko neturiu prieš jį. Nemėgstu spėlioti, kaip bus ateityje, ji pati greitai ateis ir viską parodys. Jei būtų mano valia, palikčiau litą. Litas – nacionalinė mūsų valiuta, vienas iš nepriklausomybės ir savarankiškos Lietuvos simbolių. Nors šį simbolį jau prarandame, visa laimė, kad dar išsaugome kitus: herbą, himną, vėliavą, kalbą. Viena jau dabar aišku: paprastiems žmonėms finansine prasme pradžioje bus sunku. Juk kiekvienas pokytis turi įtakos. Nemėgstu parduotuvių, retai jose lankausi, todėl nekreipiu dėmesio į kainas, surašytas eurais. O kokią įtaką euro įvedimas suteiks mano futbolo komandai, galėsiu pasakyti tik po metų, kai jau matysime pasekmes.

    Emilija BENDORIENĖ, pensininkė (Marijampolės sav., Želsvos km.):

    – Liūdna. Kai perskaičiau laikraštyje žinią, jog bus įvestas euras, per naktį neužmigau, įvairiausios mintys nedavė ramybės. Kyla klausimas: kodėl naikina Lietuvą? Kai gyvenome rusiškos valdžios okupacijoje, buvo rubliai, vokiškos – markės, visada laukėm ir kovojom dėl nepriklausomos Lietuvos. Susikibę už rankų giedojome Tautišką giesmę, gynėme Televizijos bokštą, verkė žmonės, ir aš verkiau, kad tik turėtume laisvę, nepriklausomybę, kad tik turėtume savo litą. Sulaukėm, išsikovojom, o dabar patys netenkame ne tik lito, bet ir pačios Lietuvos. Juk  litas yra padengtas auksu! Tad kur visa tai dingsta? Milijonieriams ir su euru bus gerai, o ką reikės daryti paprastam žmogui? Kaip  reikės toliau gyventi? Jau dabar euras į mano kasdienybę įnešė daug nerimo, liūdesio ir nežinomybės.

    Raminta GRIGAITYTĖ

    Redakcijos archyvo ir asmeninių albumų nuotraukos.

    Karlas Gustavas Jungas

    0

    "Žmogus, nepraėjęs per savo aistrų pragarą, niekada jų ir nenugalės".

    Apie padorumo filosofiją

    1

    Marijampolės policijos pareigūnai ir benzino kolonėlės „Statoil“ darbuotojas sužavėjo suomę Niną Kariną T. – jos pamesta piniginė sąžiningumo ir naujųjų technologijų dėka su visu turiniu buvo grąžinta  savininkei.

    Vyras su žmona iš Suomijos, keliaudami po Europą, savo nameliu ant ratų aplankė ir Marijampolę. Būtume to ir nežinoję, jei ne Ninos Karinos apsilankymas policijoje. Moteris atėjusi paaiškino, kad pametė piniginę, kurioje, kaip dažnai būna, yra pusė mūsų gyvenimo: pinigai, mokėjimo kortelės, kelionės dokumentai, draudimai, nuolaidų kortelės ir daugelis kitų svarbių dalykų. Marijampolės aps. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus viršininkas Aušrys Kvederevičiusiš karto patarė kuo skubiau blokuoti mokėjimo korteles, tačiau įžvalgi moteris jau buvo suspėjusi tai padaryti. Ji teiravosi, ką jai toliau daryti, kaip elgtis praradus visus dokumentus.

    Policijoje  yra speciali vieta, kur laikomi rasti daiktai. Pareigūnas Aušrys Kvederevičius nusprendė patikrinti, ar šio radinio niekas neatnešė į policiją. Atsinešantis dėželę su radiniais, pamatė kad moters emocijos pratrūko – ji ėmė ploti rankomis ir šokinėti iš džiaugsmo – matanti savo piniginę! Patikrinus dokumentus, buvusius piniginėje, tapo aišku, kad Nina Karina iš tiesų yra jos savininkė. Joje, be dokumentų, buvo ir 5 mokėjimo kortelės, draudimo polisaibei apie 1000 zlotų. Nedingę niekas, nė centas. Keliautoja buvo labai laiminga, teiravosi, kas ją rado, kam galėtų padėkoti.

    O buvo taip

    Naktį apie 4 val. patruliuodami pareigūnai užvažiavo į Kauno g. esančios „Statoil“ degalinės teritoriją. Degalinės darbuotojas, kuris buvo radęs šią piniginę, pamatęs pareigūnus, ją perdavė jiems. Marijampolės aps. VPK Viešosios tvarkos skyriausMobilaus būrio vyresnysis patrulis Gvidas Liudvinavičius, iš piniginėje buvusių dokumentų supratęs, kad savininkė yra suomė Nina Karina, facebookjos paskyroje parašė jai žinutę, kad savo piniginę ji galinti atsiimti Marijampolės policijoje.

    Pareigūnai nespėjo paklausti džiaugsmu trykštančios moters, ar ji apie savo surastą piniginę anksčiau perskaitė išmaniajame telefone įsijungusi FB, ar „Statoil“ darbuotojai patarė užsienietei, tebeieškančiai pamesto daikto,  atvykti į policiją.

    Reziumė

    Amžinosios vertybės – sąžiningumas, atsakingumas – nieko nekainuoja. O naujosios technologijos, vartojamos pagal  padoraus žmogaus gyvenimo filosofiją, turi savybę jas sustiprinti.

    Marijampolės aps. VPK informacija