Šeštadienį vykusiose atsakomosiose varžybose revanšo pasiekti, deja, nepavyko: po atkaklios kovos „Sūduvis“ turėjo pripažinti Kauno KTU komandos pranašumą 64:67. Trenerio Kęstučio Juozaičio vedami auklėtiniai buvo nusiteikę tikrai kovingai, tačiau teko pripažinti priešininkų komandos meistriškumą: jie buvo ir taiklesni, ir šaltesnių nervų, kartais atrodė, kad ir sėkmė juos labiau lydi. Mūsiškiams neblogai sekėsi mėtyti tritaškius: Matas Lisajevičius – keturi iš aštuonių, Paulius Knyza – 3 iš 6, Arūnas Krivonis – 1 iš vieno bandymo, Eimantas Valiukas – 2 iš trijų, tačiau dvitaškių nemažai skriejo pro šalį. Kamuolių atkovojome daugiau nei priešininkų komanda, tačiau ir klaidų darėme daugiau. Gal mūsų krepšininkams truputį koją pakišo didesnė nei varžovų atsakomybė prieš savo žiūrovus ir žūtbūtinis noras laimėti.
Manome, kad „Sūduvio“ sirgaliai komanda nenusivylė, įtempta paskutinių varžybų kova iki paskutinės sekundės – tikrai puiki jų dovana ištikimiems komandos fanams, kurių gretos kaskart vis gausėjo. Iš tikrųjų norime pasidžiaugti per sezoną išaugusiomis komandos sirgalių gretomis ir padėkoti jiems už palaikymą ne tik pergalių, bet ir pralaimėjimo atvejais. Jūsų ištikimybė parodė, kad sutapo mūsų mintys, jog Marijampolei reikalinga sava komanda, kurioje žaistų mūsų krašto vyrai ir vaikinai, kurie galbūt nepadovanos tokio šou, kaip brangios pirktinės žvaigždės, tačiau sutrauks būrius gerbėjų vien todėl, jog čia žais mūsų broliai, vaikai, anūkai. Kad sirgsime už tikrą savo krašto komandą, kad sudarysime sąlygas čia, Marijampolės sporto mokykloje, išugdytiems sportininkams tęsti karjerą ir ginti savo miesto garbę, o ne parsiduoti kitiems klubams ar pelnytis duoną emigracijoje.
Neslėpsime, jau šiame sezone buvome iškėlę tikrai ambicingus tikslus – patekti į aukštesnį RKL lygos divizioną, nes turime tikrai puikių žaidėjų, tačiau realybė parodė, kad dar truputį ankstoka – dar reikia stiprinti raumenis norint kovoti dėl aukštesnės vietos.
Dėkojame rėmėjams, sportininkams, jų treneriui ir žiūrovams už tą gražią šventę, kurią visi kūrėme šį sezoną. Buvome maloniai nustebinti paskutinėse varžybose išvydę tokį būrį krepšinio entuziastų – pirmą kartą ŽSM sporto salėje žiūrovai spontaniškai padarė gyvąją bangą. Tikimės, kad kitą sezoną, kuris prasidės visai netrukus – jau šį rudenį, susitikimai bus dar malonesni.
Pagaliau pavasaris! Žemė savo kelionėje aplink Saulę pasiekė orbitos tašką, vadinamą pavasario lygiadieniu. 1971 metais pavasario lygiadienį Jungtinės Tautos paskelbė Pasauline žemės diena. Nuo 1992 metų Pasaulinė žemės diena minima ir Lietuvoje. Taigi dabar pats laikas gydyti gamtai žmonių padarytas žaizdas, pagerbti ją, juk meilė savo kraštui auga darant gerus darbus.
Šiemet kovo 20 – oji – Žemės diena – buvo ypatinga. Ne tik sulaukėme astronominio pavasario, bet su pavasario lygiadieniu sutapo ir dar vienas gamtos reiškinys – saulės užtemimas. Kadangi šį gana retą gamtos stebuklą stebėti „plika akimi” pavojinga, tai Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos bendruomenė pusiaudieny sporto salėje susirinko netradiciškai pasveikinti Saulės ir paminėjo Pasaulinę žemės dieną. Renginį pradėjo muzikos mokytoja Žydrūnė Zubrickienė. Ji savo dainą paskyrė Saulei, Žemės motulei, savo spinduliais šildančiai ir laimingas dienas dovanojančiai. Po to žodį tarė geografijos mokytoja Nijolė Birštonienė. Ji mokyklos bendruomenei papasakojo apie Žemės dienos paminėjimo svarbą, pavasario ekvinokciją, saulės užtemimą. Pabrėžė, kad „su gamtos reiškiniais šiandien reikia elgtis labai pagarbiai. Jei mes mylėsime Žemę, ji mylės mus”. Tada salėje ratais susėdę moksleiviai skambant „Kastanedos” dainai „Truputį laimės” meniškai žongliruodami popieriniais kavos puodeliais pagerbė Žemę ir pasidžiaugė sugrįžusiu pavasariu, atnešusiu mums atgimimą ir džiaugsmą.
Renginio organizatorės Nijolė Birštonienė, Žydrūnė Zubrickienė ir Laima Vaičiūnienė taip pat akcentavo ir pasiruošimą šventei. Jis sutelkė moksleivius bendram tikslui, o gamtos ir muzikos pamokos tikrai padėjo ugdyti vaikų bendruomeniškumą, pagarbą vienas kitam, harmoningus tarpusavio santykius be pykčio, patyčių ir keiksmų. Ne veltui mūsų klasikas Kristijonas Donelaitis kvietė visus žmones mokytis iš gamtos.
Beje, kovo 20 – ąją pirmą kartą pasaulio istorijoje švenčiama ir Laimės diena. Norėtųsi tikėti, kad šis gražus renginys suteikė mūsų mokyklos bendruomenei tikrai nepakartojamų įspūdžių ir leido jaustis laimingais sutikus grįžusį pavasarį.
Šunskuose (Marijampolės sav.), kur kažkada esą buvusi garsioji Šunskų silkių kasykla, pradėtas silkių receptų rinkimo maratonas, kurio kulminacija turėtų būti silkių receptų knygos leidyba. Kaip neseniai „Mūsų savaitė“ rašė, kovo 19 d. buvo surengtas vakaras, kurio metu buvo užfiksuoti silkių receptai, patiekalai ir jų autoriai nufotografuoti ir galiausiai – viskas išragauta.
„Rinkdami receptus, tikimės atrasti dar daugybę silkės skonių, kuriais galėsime pasidalinti su kitais žmonėmis“, – sakė iniciatyvos autorė Eglė Alenskaitė.
Šįkart pristatome du receptus iš „Šunskų silkių kasyklos“ ir iš… būsimos silkių receptų knygos.
Silkė su cukraus pudra
Reikės: sūdytos silkės su galva, 4 valgomųjų šaukštų pomidorų padažo, 2 valgomųjų šaukštų cukraus pudros, 2 valgomųjų šaukštų acto, svogūno.
Gaminimo eiga. Išvalytą, išmirkytą silkę supjaustome, supjaustome svogūną, užpilame pomidorų padažu, suberiame cukraus pudrą, įpilame actą ir viską gerai išmaišome. Palaikome per naktį šaldytuve. Tada jau galime patiekti į stalą.
Tokiu šūkiu Šunskuose pradėtas silkių receptų rinkimo maratonas, kurio kulminacija turėtų būti silkių receptų knygos leidyba. Tačiau norint surinkti leidiniui medžiagą, teks padirbėti iš peties (virtuvėse ir ne tik). Dažniausiai iškylantis klausimas buvo, yra ir bus – kodėl Šunskai ir silkės? Ogi todėl, kad iki šių dienų gyvi pasakojimai apie „Šunskų silkių kasyklą“. Vienuose pasakojama, kaip senojoje Šunskų parduotuvėje neišparduotas silkes užkasdavo kitapus kelio esančioje žvyrduobėje. O toje vietoje 20 a. viduryje, kasant pamatus naujos parduotuvės statybai, buvo iškasami silkių likučiai. Kiti pasakojimai tarybiniais metais aidėjo Marijampolėje. Juose – kita istorija: kaip miesto žydai blogas silkes veždavo į Šunskagirę užkasti, o šunskiečiai jas išsikasdavo ir suvalgydavo. O kaip ten iš tikrųjų buvo ir kur buvo ta „Šunskų silkių kasykla“, dabar galime tik spėlioti. Tiesa, remiantis miestietiškais pasakojimais, naujai įkurtame Šunskų miestelio parke yra rodyklė link menamos „Šunskų silkių kasyklos“.
Vis dar girdint legendinius pasakojimus apie „Šunskų silkių kasyklą“ ir žinant, kad Šunskų gaspadinės mėgsta gaminti silkių patiekalus, subrendo idėja ir atėjo laikas ją pamažu realizuoti. Taip pasirodė kvietimas kovo 19 dieną, 19 valandą pristatyti savo silkių patiekalus. Pasirinkta data ne atsitiktinė. Viena vertus, tai lengvai įsimenama data: diena ir valanda, kita vertus, tai Gavėnios meto vienintelė diena, Šv. Juozapas, kai galimi smagesni suėjimai. Nors šiame suėjime nebuvo skambių linksmybių ir šokių, tačiau “žvirgždiečiai” sudainavo keletą ilgesingų dainų.
Savo silkių patiekalus ryžosi pristatyti dešimt Šunskų gaspadinių ir vienas gaspadorius – seniūnas Rimantas Lekeckas, kuris aktyviai palaiko šią idėją ir mielai kitiems papasakoja apie „Šunskų silkių kasyklą“. Šiame renginyje seniūnas pristatė 3 patiekalus: „Silkė 1975“, „Silkė 1985“ ir žmonos Dalios pagamintą silkės patiekalą. Šunskietės pristatinėjo tradicinius ir ne tik tradicinius silkių receptus: „Silkė su pomidorais“, „Silkė su cinamonu“, „Silkė su cukraus pudra“, „Rusiška silkė“, „Vandens lelija“, „Su ananasais“, „Su salierais“, „Su grybais“, „Silkės tortas“ ir kt.
Ačiū tariame visoms gaspadinėms: Inai Kereišienei, Laimutei Salasevičiūtei, Daivai Kupčinskienei, Aušrai Mineikienei, Zinai Juškaitienei ir kitoms. Taip pat dėkojame vakaro viešniai – Marijampolės kolegijos socialinio darbo studentei Rasai, kuri atliks praktiką Šunskų kaimo bendruomenėje. Ji taip pat atkeliavo su savo silkių patiekalais: „Silkė su sėmenų aliejumi“ ir „Silkė su raugintais burokėliais“. Vakaro programoje silkių receptai buvo užfiksuoti, patiekalai ir jų autoriai nufotografuoti ir galiausiai – viskas išragauta. Gyrė vienas kito kūrybą, dalinosi kulinarine patirtimi, mėgavosi įvairove ir stebėjosi, kokia gali būti silkė skirtinga: jos skonis priklauso nuo to, kur pirkta, kas gamina ir su kuo tą silkę ,,suporuoja”. Rinkdami receptus, tikimės atrasti dar daugybę silkės skonių, kuriais galėsime pasidalinti su kitais žmonėmis.
Į atliekas pažvelgti kitaip skatinantis unikalus ekomiestelis kovo 19 dieną apsistojo Marijampolėje, Rygiškių Jono gimnazijos salėje. TaiAplinkos ministerijos inicijuoto projekto „Atliekos – vertinga žaliava, nešvaistyk!“ įgyvendintojų sumanymas. Ekomiestelio lankytojai buvo išradingai įtraukti į įvairias veiklas, suteikiančias daugiau žinių ir įgūdžių, kaip atliekas rūšiuoti, kaip iš seno nereikalingo daikto pasigaminti madingą aksesuarą.
Ekomiestelis duris atvėrė 11 val. Jo lankytojus, darželinukus, jaunesnių ir vyresnių klasių mokinius bei jų mokytojus, Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto senjorus, pasveikino Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Valančius, Marijampolės regiono aplinkos departamento direktorius Gintautas Česaitis.
Marijampolės apskrities atliekų tvarkymo centro specialistė ryšiams su visuomene Liucija Burbienė pristatė atliekų tvarkymo aktualijas ir atsakė į gyventojų klausimus. Iš jos ekomiestelio dalyviai sužinojo, kaip teisingai parinkti konkrečiai atliekai spalvotąjį konteinerį, kur dėti naudotas padangas, kvepalų flakonėlius. Specialistė paragino pasiimti nemokamai dalijamas kompostavimo dėžes, paaiškino, kam to reikia. L. Burbienės teigimu, rūšiuoti atliekas sąlygos tikrai sudarytos, tik prašom – rūšiuokite. Trumpuose filmuose, kurie demonstruoti susirinkusiems, buvo sugriauti visi mitai, neigę atliekų rūšiavimo idėją.
Renginyje vyko rūšiavimo varžybos, kuriose buvo galima laimėti projekto partnerių įsteigtus prizus. Į specialius konteinerius buvo galima išmesti senas baterijas, metalo, popieriaus ar plastiko pakuotes. Beveik visą dieną mugėje „Perkam, parduodam ir mainom naudotus daiktus“ buvo sudarytos sąlygos keistis nereikalingais daiktais. Ekodirbtuvėse lankytojų atsineštus senus marškinėlius dizainerė Rūta padėjo paversti stilingomis rankinėmis, maišais. Ir tai dar ne viskas. Gausiai susirinkę marijampoliečiai turėjo progą pamatyti su ekologija susijusį filmą, pasiklausyti dainuojančių mimų iš grupės „Neteisėtai padaryti“, kurie linksmai vedė visą renginį.
Pakalbinti Rygiškių Jono gimnazijos vadovai teigė gimnazijoje puoselėjantys atliekų rūšiavimo idėją. „Šiuo klausimu mes visada būname pirmi“, – sakė gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Aldona Janulevičienė. Ir iš tiesų gimnazijos koridoriuose galima pamatyti šiukšliadėžes su skirtingų antrinių žaliavų pavadinimais.
„Teisės žinios reikalingos ne tik ministrams ar politikams. Elementariausius ir būtiniausius teisinius dalykus turi išmanyti kiekvienas visuomenės narys. Teisiškai išprusęs žmogus bus doras ir sąžiningas valstybės pilietis, gerbiantis savo šalį ir jos įstatymus“, – kalbėjo teisingumo ministras dr. Juozas Bernatonis, praėjusių metų gruodžio 19 d. Kauno Kazio Griniaus progimnazijoje kartu su švietimo ir mokslo ministru prof. Dainiumi Pavalkiu pasirašydamas bendradarbiavimo memorandumą dėl visuomenės teisinio švietimo. Pasirašytame memorandume abi ministerijos įsipareigojo atnaujinti pasirenkamojo dalyko „Teisė“ mokymo programą bendrojo ugdymo mokykloms bei pilietiškumo pagrindų bendrąją programą. Taip pat abi ministerijos nutarė bendradarbiauti integruojant teisinio švietimo turinį į dėstymo programas šalies profesinio mokymo mokyklose, kurs teisės pagrindų kvalifikacijos tobulinimo programą mokytojams ir toliau aktyviai vykdys visuomenės teisinio švietimo priemones ir veiklas, tokias kaip Konstitucijos egzamino organizavimas, visuomenės informavimas apie įvairius teisinės sistemos aspektus.
Istoriniu lūžiu žiniasklaidoje tituluotas memorandumas vainikavo dviem etapais vykusį visuomenės teisinio švietimo programų įgyvendinimą vyriausybiniu mastu: 2004–2008 m. ir 2009–2012 m. Siekdama sukurti visuomenės teisinio švietimo sistemą, LR Vyriausybė patvirtintose ir įvykdytose 2004–2008 metų programose akcentavo, jog „visuomenės teisinis švietimas yra svarbus siekiant užtikrinti, kad visuomenė prisitaikytų prie nuolat kintančių arba naujų socialinių normų ir gebėtų jomis naudotis savo teisėms ir laisvėms ginti“. Taigi ir programų tikslas – pagerinti teisinės informacijos prieinamumą visuomenei, sukurti ilgalaikį teisinės sąmonės ugdymo pagrindą, ugdyti savarankiškai mąstantį Lietuvos Respublikos gyventoją, sugebantį savarankiškai pasinaudoti savo teisėmis ir vykdyti savo pareigas, mat teisinis švietimas Lietuvoje iki tol nebuvo nuosekliai koordinuojamas, nebuvo aiškios institucinės teisinio švietimo sistemos, o bendrojo lavinimo mokyklose teisinis mokymas buvęs esą nesistemingas.
Po to, kai buvo patvirtinta 2004–2008 metų programa, į visuomenės teisinės sąmonės ugdymą, teisinės informacijos teikimą ir teisinį konsultavimą įsitraukė Teisingumo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija ir Vidaus reikalų ministerija.
Teisingumo ministerija organizavo įvairius renginius, susijusius su visuomenės teisiniu švietimu. Teisingumo ministerijos iniciatyva, minint Lietuvos Respublikos Konstitucijos 15 metų sukaktį, 2007 metais pirmą kartą surengtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzaminas. Bendradarbiaujant su Švietimo ir mokslo ministerija, išleistas vadovėlis moksleiviams „Teisė kiekvienam“.
Taigi vyriausybiniu mastu nuveikta, rodos, išties nemažai. O kaip tai pasireiškė praktiškai? Šiuo tikslu atlikau tokio pobūdžio apklausą Marijampolės apskrityje. Savo pašnekovų klausiau: kaip (ar) pajutote šių žingsnių įgyvendinimą realiai? Ar galima teigti, jog mūsų visuomenei, ypač jaunimui, trūksta teisės žinių, o gal atvirkščiai – yra pakankamai informuota teisės klausimais? Ko trūksta ir ką galima teigiamon pusėn pakreipti šia linkme, ar išvis būtina ką nors keisti? Pateikiu įdomiausias nuomones.
Gintaras ZAVISTAUSKAS, Kalvarijos savivaldybės administracijos Teisės ir personalo skyriaus vedėjas:
– Ar fizinis asmuo tapo labiau teisiškai išprusęs, informacijos neturiu, logiškai mąstant, jei domisi tais klausimais, tuomet – taip. Bet drąsiai galiu teigti, kad kai atsirado savivaldybėse pirminė teisinė pagalba, norinčių gauti konsultacijas skaičius išties padidėjęs. Ar reikia žmogui daugiau teisinių žinių, vienareikšmiškai atsakyti negaliu, mat teisės aktų išmanymas ir specialistui nėra paprastas dalykas dėl to, jog mūsų teisinė bazė „gyva“ – ji kiekvieną dieną keičiasi, netgi patyrę teisininkai dažnai ginčijasi dėl įstatymų normų. Bet visgi minimaliai žinoti reikia. Šias Vyriausybės programas vertinti vienareikšmiškai nesiryžtu, juolab kad peršasi nuomonė, jog pati Vyriausybė nepasitiki pareigūnais, dirbančiais valstybei, taigi ir teisinis visuomenės švietimas reikalingas tam, kad žmogus, žinodamas savo teises, galėtų apsiginti nuo… valstybės aparato pareigūnų. Ir civiliniame bendravime būtinas teisinis švietimas, kai esama tyčia klaidinančių subjektyvių situacijų, kai daugiau žinių turintis siekia sužlugdyti dėl savanaudiškų paskatų mažiau žinantį. Kita vertus, svarbiausia ne teisinių normų, o principų, nulemiančių esmę (sąžiningumas, teisingumas ir t.t.), bei vertybių akcentavimas (yra ir pas mus teisminių praktikų, kai teisinė norma atsisuka prieš nesąžiningą, tačiau puikiai išmanančią teisines normas pusę, siekiančią sužlugdyti mažiau išmanantį). Tad ir mokyklose moksleiviams turi būti suteikti teisės pagrindai, tačiau jie turi būti principiniai.
Andžela PAPLAUSKIENĖ, Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos istorijos mokytoja:
– Esu dirbusi mokykloje ir sovietiniais laikais, kai mes, mokytojai, privalėjome sovietinę ideologiją ir teisę brukte brukti mokiniams – kito pasirinkimo nebuvo, nors viduje visi priešinomės. Tuo metu apie viso to prasmę net negalvojome, tačiau atgavę Nepriklausomybę stengiamės ugdyti mąstantį žmogų, suvokiantį, ką ir kam jis daro. Šiais laikais mokiniai yra labai apkrauti, net „perpildyti“, tad, kalbant apie teisinį švietimą, nemanau, jog dar daugiau informacijos jiems reikia kimšti: ne tik nuo 9 klasės vykstančiose pilietinio ugdymo pamokose, bet ir nuo pat mažumės mokiniai supažindinami su teisiniais aktais, dokumentais, nagrinėjama ir Konstitucija. Teisė, kaip pasirenkamasis dalykas, vyresniosiose klasėse, manau, aktualus tiems, kurie rengiasi savo ateitį sieti su šia disciplina, kitais atvejais gali būti tik dar didesnis mokinių apkrovimas. Mes, mokytojai, siekiame, kad vaikai turėtų bendrų žinių gyvenimui (ne pažymiui!), gebėtų jas praktiškai pritaikyti, o informaciją, reikalui esant, gebėtų operatyviai susirasti, žinotų, kur jos ieškoti. Vyriausybės ministerijos šiomis savo programomis parodė, kad dirba: juk mokiniai išties teisinio švietimo klausimais gauna labai daug – tegu tik geba pasiimti, o prievarta per daug brukami dalykai, kaip visada, sukelia atstūmimą…
Vidmantas Benediktas SPRAINAITIS, Šakių rajono Slavikų seniūnas:
– Kalbant apie teisinį visuomenės švietimą, viena aišku: kas išties nori, žinių pakankamai ir turi, ir gali susiieškoti – galimybių tikrai daug yra, informacijos – taip pat, o kas nenori, jokios programos, akcijos nepadės: su kuolu į galvą neįkalsi, tad ir visos tos Vyriausybės programos dažnai tėra tik „varniukės uždėjimas“ reikiamoje vietoje, o ne realių rezultatų duodančios iniciatyvos. Pavyzdžiui, mūsų seniūnijoje tikrai daug susitikimų su pareigūnais (policijos, pasienio užkardos ir kt.), taigi informacija ateina ir gyvai, ne vien per kompiuterį ar knygas, spaudą. Ar reikėtų stiprinti teisinį švietimą mokyklose? Vyresniosiose klasėse teisė, kaip pasirenkamasis dalykas, tegu būna, tačiau visiems brukti, manau, netikslinga: ir taip jau vaikų galvos perkimštos. Šioje situacijoje tenka konstatuoti, deja, graudų faktą: labai dažnai įvairias programas (ne tik šią, visuomenės teisinio švietimo) kuria žmonės, negalvodami apie jų vykdytojus, nenusileisdami ant žemės, prie žmonių.
Beta ZAVECKIENĖ, Kazlų Rūdos savivaldybės Švietimo skyriaus vedėja:
– Ar šie Vyriausybės žingsniai pasijuto realiai, negaliu pasakyti – tokios analizės nesame atlikę, bet kad teisinis visuomenės švietimas vykdomas bent mūsų savivaldybėje, tai – faktas: mūsų švietimo sistema glaudžiai bendradarbiauja su vietos policija, vykdomos ne tik įvairios akcijos, konkursai, pavyzdžiui, „Temidės“, „Antikorupcijos teisinių žinių“ ir kt. (akcentuoti norėčiau, jog stengiamės, kad tuose konkursuose ypač dalyvautų delinkventinio elgesio mokiniai, nes, kaip žinia, nusikalstamumas didėja ir „jaunėja“, o vaikų nebaudžiamumu naudojasi tie, kurie puikiai išmano mūsų šalies teisinę bazę. Stengiamės vykdyti prevenciją, bet ne kovą su pasekmėmis), vyksta ir kompetentingos paskaitos pagal amžiaus grupes šia tema. Taigi teisinių žinių trūkumo kaip ir nėra. Teisė, kaip pasirenkamasis dalykas, mokyklose priklauso nuo poreikio, per prievartą toks dalykas brukamas negali būti: kiekvienos ministerijos nuomone, jos sritis yra pati svarbiausia, tačiau iš tiesų visi dalykai yra svarbūs, tad pirmiausia reikia galvoti apie mokinį, kurio vis tik „pačiais svarbiausiais dalykais“ perkrauti negalima.
Antanas ŽILINSKAS, Vilkaviškio rajono Bartninkų Jono Basanavičiaus mokyklos- daugiafunkcio centro istorijos mokytojas:
– Iš tikrųjų informacijos šiais klausimais realiai nėra pakankamai: netgi apie minėtą memorandumą iš mokyklos, kurioje dirbu, vadovybės nieko nesu girdėjęs. O teisės žinių mokiniams tikrai reikia. Atmenu, sovietiniais laikais (taip pat mokykloje teko dirbti) buvo dėstomi tarybinės teisės pagrindai. Mokydamas vaikus, daugiausia dėmesio skyriau ne politinei teisei, o darbo, šeimos. Netgi vienas šiuo metu garsus advokatas Vilniuje, mano buvęs mokinys, yra sakęs, jog jį studijuoti teisę paskatino būtent mano pamokos. Šių laikų mokykloje yra pilietinio ugdymo programa, skirta 9–10 klasėms. Deja, vadovėlį reikėtų „žmogiškesnį“ sukurti, mat dabartiniuose vadovėliuose kai kurios temos yra per sudėtingos mokiniui, skirtos labiau studentui. Kad visuomenės švietimas nuo mokyklos suolo būtų prasmingesnis, siūlyčiau šiuo metu esančią 9–10 klasėse pilietinio ugdymo programą pertvarkyti taip: devintoje klasėje dėstyti pilietinio ugdymo disciplinas, o dešimtoje – teisės pagrindus, akcentuojant aktualiausias temas, iškeliant klausimus, kurių atsakymai mokiniams duos praktinę naudą.
Žydra BRAZAITIENĖ
Mykolo Romerio universiteto Teisės edukologijos studentė magistrantė
Gražią kovo 17-osios popietę Marijampolės savivaldybės administracijos Aplinkos valdymo skyrius sukvietė vaikus ir visus kitus gamtos mylėtojus į paukščių sutiktuvių šventę Marijampolės miesto Ramybės parke. Čia surengtoje inkilų kėlimo akcijoje į parko medžius sukelta kelios dešimtys mokinių tėvų ir senelių sukaltų inkilų. Apie pusšimtį namelių paukščiams akcijai pagamino Marijampolės pataisos namai. Inkilų kėlimo šventėje dalyvavo ir Savivaldybės meras Vidmantas Brazys bei jo pavaduotojas Gintautas Stankevičius. Prieš imantis darbo specialistai vaikus supažindino su inkilų kėlimo taisyklėmis.
Į gražią Ramybės parko vietovę ant Šešupės kranto su artimųjų pagamintais inkilais atkeliavo „Saulės“ pradinės mokyklos, mokyklos-darželio „Želmenėliai“ mokiniai, lopšelio-darželio „Šypsenėlė“ vaikai, vaikų globos namų „Putinas“, Socialinės pagalbos centro, Jaunimo mokyklos auklėtiniai, „Šaltinio“, „Ryto“, Mokolų pagrindinių mokyklų moksleiviai, Rygiškių Jono gimnazijos gimnazistai. Akcijoje dalyvavo ir Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento specialistai. Pataisos namų darbuotojai visiems akcijos dalyviams parūpino rankų darbo dovanų, o pasidarbavus praalkusius talkininkus vaišino šiltu plovu ir arbata. Įmonė „Mantinga“ jauniesiems gamtos mylėtojams skyrė šviežių bandelių.
Paukščių diena ir inkilų kėlimo šventė šalyje pradėta rengti prieš 92 metus žymiausio Lietuvos gamtininko prof. Tado Ivanausko iniciatyva. Marijampolės savivaldybės Aplinkos valdymo skyriaus specialistai, vadovaujami Mindaugo Lelešiaus, jau antrus metus organizuoja tokio pobūdžio renginį, kuriuo siekia tęsti iškilaus gamtininko pradėtą gamtosauginę veiklą.
Sveikiname visus šios gražios šventės proga! Tai viena svarbiausių ir gražiausių aplinkosauginių švenčių. Šiomis dienomis ateina pavasario lygiadienis. Žemės diena išreiškia viso pasaulio žmonių norą išsaugoti tai, kas visiems mums svarbiausia: švarų orą, vandenį, dirvožemį, gyvąją gamtą. Ši diena suvienija žmones bendram rūpesčiui dėl mūsų visų namų.
Marijampolės savivaldybės administracija kviečia minint Pasaulinę Žemės dieną pagalvoti apie planetos problemas ir kaip kiekvienas iš mūsų galėtume prisidėti prie jų sprendimo.
Su Žemės diena pasaulyje prasideda Žemės mėnuo.
Visą mėnesį Marijampolės savivaldybės administracija ir švietimo įstaigos organizuos įvairius renginius, skirtus Pasaulinei žemės dienai.
Kviečiame aktyviai dalyvauti renginiuose!
Kovo 20 d. 9 val. Žemės vėliavos pakėlimas, Jono Basanavičiaus aikštė
Kovo 20 d. 9.30 Kino filmas „Bitė Maja“, „Spindulio“ kino teatras. Įėjimas su kvietimais.
Iki Balandžio 20 d. Gamtosauginis projektas mano žvilgsnis, Ryto pagrindinė mokykla
Iki Balandžio 20 d. Projektas „Padovanok mokyklai gėlę", Ryto pagrindinė mokykla
Kovo 20–25 d. Fotografijų paroda „Gamtos akimirkos“, susitikimas su autoriumi V. Karpavičiumi, Želsvos pagrindinė mokykla
Kovo 20 d. – inkilų paroda, Šaltinio pagrindinė mokykla
Kovo 20 d. Renginys Pasaulinei Žemės dienai paminėti, Sūduvos gimnazija
Kovo 20 d. Eilėraščių konkursas „Pavasaris bunda“, „Ryto“ pagrindinė mokykla
Kovo mėn. Chemijos populiarioji mokyklinė olimpiada, skirta Žemei, „Ryto“ pagrindinė mokykla
Kovo 20 d. Rytmetis „Apkabinkime Žemę gerais darbais“, Vaikų lopšelis-darželis „Linelis“
Kovo 20 d. Žalioji pamoka ,,Miškas – mano draugas“, „Žiburėlio“ mokykla-daugiafunkcis centras
Kovo 20 d. – Žemės vėliavos pakėlimas. Laiškai Žemei. Akcija ,,Mano darbai Žemei“, stendas ,,Gaublys“ – mano darbai Žemei, „Šaltinio“ pagrindinė mokykla
Kovo 20 d. Pasaulinės vandens dienos paminėjimas „Vanduo – gyvybės šaltinis“, Želsvos pagrindinė mokykla
Kovo 20 d. Popietė „Žemė – žmonių planeta“ ir vaikų darbelių iš antrinių žaliavų paroda, Patašinės universalus daugiafunkcis centras
Kovo 20 d. Plakatų „Mes – Motinos Žemės vaikai“ paroda, „Ryto“ pagrindinė mokykla
Kovo 20 d. Sveikinimas priminimas bendruomenės nariams „Kokia, Žeme, esi man svarbi“, „Ryto“ pagrindinė mokykla
Kovo 20 d. Nuotraukų, plakatų paroda, agitacinė medžiaga, kaip saugoti gamtą, Rygiškių Jono gimnazija
Kovo 20 d. Renginys „Puodelių daina“, Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla
Kovo 20 d. sutikime ir pasveikinkime paukščius ekskursija į miestelio parką, Liudvinavo Kazio Borutos gimnazijos ikimokyklinio ugdymo skyrius
Kovo 20 d. Darbinė popietė vaikų globos namų lauko teritorijoje ,,Pavasaris jau pasibeldė. Padirbėkime“, Vaikų globos namai ,,Putinas‘‘
Kovo 20 d. 1–4 klasių mokinių darbelių paroda, skirta Žemės dienai, Želsvos pagrindinė mokykla
Kovo 20 d. Lankstinukų paroda ,,Žemiškiausia“ klasė, Marijonų gimnazija
Kovo 20 -27 d. Piešinių paroda „Žemė – mūsų rankose“, Igliškėlių pagrindinė mokykla
Kovo 20-31 d. Konkursas „Žemės modulio kūrimas“, Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazija
Kovo 20-31 d. Inkilų kėlimo šventė „Paukščiai grįžta namo“ Varnabūdės miške, Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazija
Kovo 20 d. Paskaita „Žemė – mūsų namai“, Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazija
Kovo 20 d. Paskaita „Gamta, sveikata“ prad. kl. mokiniams, Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazija
Kovo 20 d. Renginys "Vandens diena", Degučių mokykla – darželis
Kovo 20 d. Rytmetys „Puošiu savo rankelėmis žemę“, Šventragio vaikų darželis
Kovo 20 d. Minėjimas, skirtas Pasaulinei Žemės dienai, mokinių piešinių, darbelių paroda, Padovinio pagrindinė mokykla
Kovo 20 – 31 d. Pavasarinė talka, Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazija
Kovo 20-31 d. Akcija „Vandens gurkšnis", Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazija
Kovo 20 – balandžio 20 d. Fotografijų paroda – konkursas ,,Pabudome ir kelkimės“, Sasnavos pagrindinė mokykla
Kovo 20 d. Renginys mokytojams „Aplinkosauga. Dabartis. Iššūkiai“ ir protų mūšis mokiniams aplinkosaugos temomis, Sūduvos gimnazija
Kovo 20 d. Tado Ivanausko muziejuje Lutučiukų klubo narių šventė, skirta Pasaulinei Žemės dienai paminėti, Saulės pradinė mokykla
Kovo 20 d. Projektas ,,Apkabinkime Žemę gerais darbais“, Vaikų lopšelis – darželis „Varpelis“
Kovo 20 d. Rytmetis „Mes – žemės vaikai“, Vaikų lopšelis – darželis „Nykštukas“
Kovo 23 d. Inkilų kėlimas Buktos girioje, Liudvinavo Kazio Borutos gimnazija
Kovo 23 d. Protmūšis, skirtas Pasaulinei žemės dienai, Rygiškių Jono gimnazija
Kovo 23 d. Pradinių klasių mokinių akcija „Inkilų kėlimas“, Šaltinio pagrindinė mokykla
Kovo 24 d. Mokinių dalyvavimas renginyje ,,Mes – motinos žemės vaikai", kuris vyks Marijampolės ,,Ryto" pagrindinėje mokykloje, Padovinio pagrindinė mokykla
Kovo 24 d. Akcija Pasaulinei vandens dienai ,,Vaišiname vandeniu“, Sūduvos gimnazija
Kovo 24 d. Tarpmokyklinis renginys „Mes – motinos Žemės vaikai“, „Ryto“ pagrindinė mokykla
Kovo 24 d. Paroda ,,Vandens gelmių turtai“, Sūduvos gimnazija
Kovo 24 d. Renginys „Mes – motinos Žemės vaikai“, Želsvos pagrindinė mokykla
Kovo 24 d. Tarpmokyklinis renginys „Mes – motinos žemės vaikai“, Sūduvos gimnazija
Kovo 24 d. Tarpmokyklinis renginys " Mes – motinos Žemės vaikai", Gudelių pagrindinė mokykla
Kovo 24 d. Skrajutės ,,Taupykime vandenį“ platinimas, Sūduvos gimnazija
Kovo 24 d. rytmetis „Gražiausi šokiai – žemei“, Ugdytinių kūrybinių darbų paroda, inkilų kėlimas, Vaikų lopšelis – darželis „Šypsenėlė“
Kovo 24 d. Vandens dienos minėjimas. Renginys ,,Ryto" pagrindinėje mokykloje, Šaltinio pagrindinė mokykla
Kovo 26 d. Mažųjų gamtininkų olimpiada, Šaltinio pagrindinė mokykla
Kovo 26 d. Protmūšis ekologijos ir gamtosaugos temomis 5-8 klasėms, Marijonų gimnazija
Balandžio 5d. Protų mūšis 5-10 klasių mokiniams ,,Aš Žemės kalbą suprantu“, Sasnavos pagrindinė mokykla
Balandžio mėn. Dalyvavimas akcijoje „Darom“, inkilų gaminimas ir kėlimas, naujų želdinių sodinimas, Sasnavos pagrindinė mokykla
Balandžio mėn. Aplinkos tvarkymas, ,, Ryto" pagrindinė mokykla
Balandžio 16 d. 5-6 klasių renginys ,,Paukščiai“, Šaltinio pagrindinė mokykla
Balandžio mėn. Medelių sodinimo akcija, Marijampolės savivaldybės administracija
Balandžio 25 d. Akcija „Darom“, Marijampolės savivaldybės administracija.
Mokesčiai… Baisus žodis, nuolatos girdimas viešojoje erdvėje, keliantis blogas emocijas, ir dažniausiai būsimi verslininkai įvardina „mokesčius Lietuvoje“ kaip pagrindinę priežastį nepradėti naujos veiklos, nieko nedaryti ir kaltinti valdančiuosius – bet tai tik blogas bandymas save paguosti, kad aplinkui viskas blogai.
Mūsų antrasis iš 12 straipsnių ciklo apžvelgia mokesčių sistemą, už ką jie mokami, kas lieka susimokėjus, atskleidžia, kad tai tik maža kliūtis sėkmingo verslo maratone. Kaip ir kiekviename mūsų straipsnyje, čia rasite patarimus, patirtimi dalinsis savo verslą turintys žmonės, padarę klaidų ir pasiekę aukštumų.
Už ką mokami mokesčiai?
Mokesčiai – tai valstybės nustatyta pinigų suma, kurią privaloma mokėti nuo savo veiklos rezultatų arba atliktų ar norimų atlikti veiksmų. Ne paslaptis, kad mokesčius moka kiekvienas, vykdantis ekonominę veiklą, ir privalo juos mokėti laiku ir nustatyta tvarka, bet už ką iš tiesų turime atiduoti dalį uždirbtų pinigų ir kiek kainuoja kelias, kurį nukeliauja pinigai? Pagrindiniai mokesčiai mokami už darbo santykius ir už vykdomą veiklą:
Įsteigus įmonę (IĮ, MB, UAB) – mokami mokesčiai (kaip aukščiau aprašytoje lentelėje), kurių dydis priklauso nuo apyvartos ir samdomų darbuotojų skaičiaus.
Vykdant individualią veiklą pagal pažymą, mokamas gyventojų pajamų mokestis, privalomas sveikatos (PSD) ir socialinis draudimas (VSD) pagal skaičiuoklę ir priklauso nuo veiklos tipo ir gaunamų pajamų kiekio.
Turint verslo liudijimą – asmuo moka fiksuoto dydžio mokesčius, kurie priklauso nuo pasirinktos veiklos rūšies, veiklos trukmės ir miesto/rajono, kuriame vykdoma veikla, nepriklausomai nuo gautų pajamų kiekio.
Jei apyvarta viršija 45000 €/metus, privaloma registruotis PVM mokėtoju Valstybinėje mokesčių inspekcijoje ir mokėti 21 proc. PVM mokestį.
Pirmaisiais mokestiniais metais, siekiant palengvinti pirmuosius metus naujai atsidariusioms įmonėms, mokesčių inspekcijos specialistai net ir nustatę teisės aktų pažeidimus naują mokesčių mokėtoją pirmiausiai ne baudžia, o įspėja, konsultuoja, suteikia reikiamą pagalbą ir nurodo terminus klaidoms ištaisyti.
Pinigai, kaip ir viskas šioje Žemėje, kainuoja. Finansininkų darbas kalbėti apie palūkanų normas, valiutų kurso svyravimus, infliacijas ir kitus makroekonominius rodiklius, tačiau šioje skiltyje pakalbėsime žmonėms suprantama kalba – apie tai, kiek kainuoja pinigai, kuriuos galima išleisti, atsiskaityti už prekes ar paslaugas, įsigyti norimus dalykus, sutaupyti, investuoti… Juk tokia jų paskirtis – vartoti, investuoti ir taupyti. Paprastais pavyzdžiais parodysime, kiek ir kokių mokeščių sumokame, kol pinigai atkeliauja iki mūsų kišenės ir galime juos laikyti nuosavais.
Pavyzdžiui:
Esate akcininkas/ steigėjas – nenuostabu, kad akcininkai irgi gauna pajamų – juk tik dėl to ir ėmėsi šios veiklos. Kaip skaičiuoti: metų pabaigoje pelno – nuostolių ataskaitoje apskaičiuojamas grynasis pelnas (jau apskaičiavus pelno mokestį). Grynasis pelnas yra suma, kurią akcininkas gali išsimokėti sau kaip dividendus, nuo šios sumos sumokėjus 15 proc. gyventojų pajamų mokestį. Pvz.: grynasis pelnas yra 10000 €, minus 15 proc., akcininkui išmokama 8500 €.
Atlyginimas samdomam darbuotojui – įdarbinus žmogų pagal darbo sutartį skaičiuojami standartiniai mokesčiai kas mėnesį, Pvz.:„Į rankas“ mokama 600 €, įvertinus įvairias lengvatas, pajamų mokestį (15%), sveikatos (6%) ir pensijų (3%) draudimus „ant popieriaus“ atlyginimas tampa 781,96 € plius darbdavys sumoka sodros (31%) mokesčius ir įmoką į garantinį fondą (0,2%) – tai 600 € darbuotojui “į rankas“, darbdaviui visa darbo vieta kainuoja 1025,77 €. Iš viso mokesčių sumokama 425,77 €. Skaičiuoklė: http://www.auditum.lt/index.php/atlyginimu-skaiciuokle/277-atlyginimo-skaiciuokle-2.html
Atskiskaitymas su individualią veiklą vykdančiu asmeniu – tai tas pats kaip atsiskaitymas su bet kuriuo tiekėju ir mokesčius asmuo susimoka pats. Pvz: dirbant pagal IVP, gavote pajamas iš kliento 1000 €. Mokesčiai skaičiuojami nuo 70%, mūsų pavyzdžiu tai būtų 700 €. Sumokama gyventojų pajamų mokestis (5% arba 15%), socialinis draudimas (28,5%), sveikatos draudimas (9%) – mūsų pavyzdžiu grynasis pelnas lieka 763 € (skaičiuojant GPM 15%).
Paprastasis būdas: iš pajamų 1000 € minusuoti 23,63%, mokesčių suma – 236,30 €, gaunama suma grynais – 763,70€.
Kalbinome antrus metus veikiančios ir sėkmingai pradėjusios veiklą paslaugų sektoriuje įmonės vadovą Tomą:
– Kas paskatino jus pradėti savo verslą?
– Paskatino noras pakelti gyvenimo kokybę ir dirbti sau. Atradome galimybę pradėti veiklą srityje, kurioje jautėmės puikiai ir supratome, kad iš savo mėgstamos veiklos galima susikurti tokį gyvenimą, kokio norėjome visada.
– Su kokiomis kliūtimis susidūrėte, pradėję naują veiklą?
– Galėčiau sakyti, kad susidūriau su konkurencija, pirminio kapitalo stygiumi, mokestine sistema, darbuotojų paieška, galima vardinti ir vardinti, bet tai tik standartinės versle iškylančios kliūtys, su kuriomis lengvai galima susidoroti pasikonsultavus su specialistais ir susiradus reikiamą informaciją. Tačiau, žvelgiant į pačią pradžią, turiu įvardinti pagrindę kliūtį – aplinkinių žmonių kritiką, nepalaikymą ir savo nuomonės reiškimą. Tik pradėjus rimtai svarstyti apie verslą, supratau, kad žmonės, kurie mus supa, daro milžinišką įtaką mūsų veiksmams ir kad „pesimistiškai“ (švelniai tariant) pasaulį matantiems žmonėms negalima leisti paveikti mūsų veiksmų ir geriausia nuo jų atsiriboti kaip įmanoma labiau, nes dažniausiai, kai žmonės patys ko nors nesugeba, teigia, kad ir tu nieko nesugebi, o tai tik jų nuomonė, kuri neturi nieko bendro su jūsų sugebėjimais.
– Kaip Lietuvos mokestinė sistema dare įtaką Jūsų apsisprendimui tapti verslininku?
– Lietuvos mokestinėje sistemoje labiausiai gąsdina nepastovumas, nesvarbu, ar esi naujas verslininkas, ar jau patyręs verslo „guru“, planuoti turi visi. Tačiau versle gebėjimas laviruoti ir prisitaikyti prie naujų iššūkių ir besikeičiančių žaidimo taisyklių yra vienas svarbiausių įrankių, kurį turėti privaloma. Tai ir skiria verslininkus nuo amatininkų.
– Kaip pasirinkote: ar samdyti darbuotojus, ar pirkti paslaugas iš išorės?
– Pasirinkimą nulėmė kruopštus darbų suplanavimas, įvertinome, kokie darbai turi būti atlikti kasdien, o kokie periodiškai.Taip supratome, kiek žmonių reikia, kad dirbtų nuolat savo darbo vietoje. O darbams, kuriuos reikia atlikti rečiau, nusprendėme samdyti paslaugas iš išorės: iš agentūrų, kitų įmonių ar žmonių, vykdančių individualią veiklą. Pavyzdžiui, įmonėse vis populiarėja nelaikyti savo buhalterio, o samdyti buhalterines paslaugas teikiančias įmones, tačiau šį metodą galima pritaikyti ir kitiems procesams, ne tik buhalterijai – taip pat ir reklamos, logistikos paslaugoms, valymo ar kitiems periodiškai pasikartojantiems darbams. Viskas priklauso nuo užduočių, kurias reikia atlikti, suplanavimo.
– Ar negaila atiduoti dalį gaunamų pajamų mokesčiams?
– Džiugu tai, kad kai reikia atiduoti dalį uždirbtų pinigų, – reiškia, kad praeityje priėmėte gerus sprendimus ir jums pavyko, tačiau, jei vis tiek per mažai lieka jums, tai ne mokesčius reikia kaltinti, kad jie dideli, o ieškoti sprendimų ir galimybių, kurie atvestų jus prie dar didesnių pinigų.
Paulius ŠŪMAKARIS
Straipsnių ciklas parengtas įgyvendinant projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“, finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo.
Daugiau apie projektą:
Įgyvendinant iš dalies ES Struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“ sutarties Nr. VP2-2.2-ŪM-02-K-01-008, sukurtas straipsnių ciklas, skirtas verslumo skatinimui. Projektas vykdomas pagal Lietuvos 2007 – 2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 2 prioriteto „Verslo produktyvumo didinimas ir verslo aplinkos gerinimas“ priemonę „Asistentas – 4” ir finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo. Projekto vykdytojas: asociacija „Lietuvos mediena“.
2015 m. kovo 14 d. Kaune, renovuotame „Vilijos“ baseine, įvyko V. V. Katkevičių memorialo taurės plaukimo veteranų varžybos. Jose dalyvavo 75 Lietuvos ir Lenkijos plaukikai. Tarp Lietuvos ekipų greta Kauno, Vilniaus, Kaišiadorių bei Šiaulių komandų startavo ir Marijampolės plaukimo meistrų klubas „Torpedos“. Klubui atstovavo Aldona Mažėtienė, Margarita Cinelienė, Violeta Viskantienė, Ilona Šufinskienė, Jūratė Pranckevičienė, Stasys Grigas, Algirdas Žebrauskas, Gediminas Šenfeldas, Kostas Bendoraitis, Vilmantas Krasauskas, Arūnas Virbickas ir Andrius Murauskas.
Plaukimo veteranai, kurių amžius nuo 25 -erių metų, susirinko į varžybas prisiminti tėvo ir sūnaus Katkevičių, kovoti dėl specialių prizų. Šiais metais pirmą kartą buvo nustatomi „Super Master 2015“ kategorijos nugalėtojai pagal plauktas penkias distancijas: 50 m laisvu stiliumi, 50 m krūtine, 50 m nugara, 50 m peteliške ir 100 m kompleksiniu plaukimu. Plaukikų rezultatai buvo paversti taškais, kurie buvo sumuojami ir taip išaiškinti geriausi varžybų dalyviai. Į geriausiųjų dešimtuką pateko net trys marijampoliečiai: šeštoje vietoje V. Krasauskas, devintoje – G. Šenfeldas ir dešimtoje – J. Pranckevičienė. Trys vyrai ir moterys buvo apdovanoti taurėmis. Pirmos vietos laimėtojais tapo olimpiečiai kaunietė Birutė Statkevičienė ir plaukikas iš Lenkijos Mariusz Gabiec, antrosios – marijampolietė Jūratė Pranckevičienė ir kaunietis Pavelas Protaščiukas, trečiosios vietos – vilnietė Olga Špitaliova ir dabartinis Kauno plaukimo federacijos prezidentas Arlandas Antanas Juodeška.
Medaliais ir diplomais buvo apdovanoti ne tik absoliutūs nugalėtojai, bet taip pat ir kiekvienos amžiaus grupės visų nuotolių čempionai ir prizininkai.
2014 m. kovo 15 d. Alvydui DANILAIČIUI, Marijampolės aeroklubo vadovui, Birštone vykusioje Lietuvos Aeroklubo konferencijoje už nuopelnus Lietuvos civilinei aviacijai buvo įteiktas Dariaus ir Girėno medalis. O 2013 m. vasario 16-ąją, Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 95-ųjų metinių iškilmių metu, Marijampolės kultūros centro didžiojoje salėje jam buvo įteiktas kitas garbingas apdovanojimas – Švento Jurgio Marijampolės globėjo medalis – už aviacijos ir parašiutų sporto populiarinimą Sūduvos krašte. Priimdamas garbingus viešus ilgamečio darbo įvertinimus, Marijampolės aeroklubo vadovas sakė, kad didžiuojasi šiais apdovanojimais, kurie įpareigoja ir toliau puoselėti bei vystyti aviaciją mūsų regione, pabrėždamas, jog tai kartu ir viso kolektyvo nuopelnas. Vis dėlto šio žmogaus, kaip klubo variklio, labai stipraus generatoriaus, paduodančio srovę, nuopelnų Marijampolės aeroklubui bei aviacijos ir parašiutų sporto populiarinimui Sūduvos krašte pervertinti tiesiog neįmanoma. Būtent dėl jo entuziazmo, gebėjimo savo vadovaujamam kolektyvui įkvėpti dvasią klubas dabar yra stiprus, žinomas toli už Marijampolės ribų.
Aviacija, parašiutizmas nuo mažų dienų buvo tai, kas gniaužė kvapą
Alvydas Danilaitis (g. 1963 m.) – grynakraujis marijampolietis, nuo pat mažų dienų „sūpuotas“ lėktuvų gausmo „muzikos“ (augo Tarpučiuose, visai šalia tuo metu buvusio aerodromo). Ir mokydamasis Tarpučių pradinėje mokykloje, ir Marijampolės 2-ojoje vidurinėje (dab. R. Stankevičiaus – aut. past.), kur buvęs, kur nebuvęs vis sukinėdavosi apie aerodromą – ne vien lėktuvų gausmo pasiklausyti, bet taip pat pasidairyti ir į parašiutininkus. Aviacija, parašiutizmas nuo pat mažų dienų buvo tai, kas gniaužė kvapą. „Vaikas būdamas, – prisimins jau gerokai vėliau, – stebėjau parašiutininkus, kurie man tuomet atrodė tikri antžmogiai, prilygstantys dievams.“
Pirmąjį savo gyvenimo šuolį parašiutu Alvydas atliko būdamas 15 metų (tuomet tai buvo išimtinis atvejis, o po daugelio metų išimties teise pasinaudos jo sūnus Edgaras, dabar patyręs aeroklubo parašiutininkas instruktorius, pirmąjį šuolį atlikęs vos dvylikos metų). Šis šuolis išliko atminty visam gyvenimui: buvo žiema, o iššokus iš lėktuvo ir išsiskleidus parašiutui, sukaustė baimė, ar nenutrūks parašiutą prie kūno laikantys diržai, kol pasijuto kone iki pažasčių esąs sniego pusnyje. Vėliau šuoliai sekė vienas po kito: dešimtimis, šimtais, net tūkstančiais skaičiuojami…
Įspūdinga sporto pasiekimų puokštė
Parašiutizmą likimas A. Danilaičiui įrašė visam gyvenimui. Baigęs Kauno 22-ąją technikos mokyklą ir atlikęs būtinąją tarnybą armijoje, kur taip pat skraidė bei šokinėjo su parašiutu, o po to – mokslus Volčansko (Ukraina) aviacijos mokykloje, tapo profesionaliu parašiutininku instruktoriumi. Po mokslų baigimo Alvydas – Marijampolės aviacijos techninio sporto klubo (aeroklubo) instruktorius parašiutininkas, parašiutų sporto daugiakovės treneris, ir pats aktyviai sportuojantis, dalyvaujantis įvairiose tokio pobūdžio varžybose. Sportinė A. Danilaičio karjera juda su didžiuliu pagreičiu: 1982 m. jam suteikta kandidato į sporto meistrus kategorija, 1983 m. jis – Lietuvos jaunimo čempionato nugalėtojas, 1984 m. – jau sporto meistras, kuriam pripažinta F kategorija, 1986–1996 m. jis – nacionalinės rinktinės narys, 1987 m. – tarptautinių varžybų, vykusių Vengrijoje, absoliutus čempionas, 1990 m. – Baltijos šalių čempionato, vykusio Sankt Peterburge, nugalėtojas, 1996 m. V pasaulio lietuvių sporto žaidynių prizininkas, 1996 m. pasaulio akrobatikos ir tikslaus nusileidimo čempionato, vykusio Vengrijoje, dalyvis, 1997 m. Lietuvos tikslaus nusileidimo rekordininkas, daugkartinis nacionalinių čempionatų absoliutus čempionas. Tiesa, kaip pripažįsta profesionalus parašiutininkas, per visą šį šuolių parašiutu laikotarpį ne visuomet parašiutas likdavo „draugiškas“: 4 kartus teko gelbėtis atsarginiu parašiutu neišsiskleidus pagrindiniam.
A. Danilaitis nuo 1998 m. – parašiutų sporto treneris, parengęs dešimtis aukštos kategorijos sportininkų. Tarp jų – šie respublikos čempionai ir kitų varžybų nugalėtojai: Edgaras Danilaitis, Deividas Raguckas, Gediminas Jankauskas.
Alvydas – žinomas ir kaskadinių triukų atlikėjas, plačiai pagarsėjęs lyno tempimu paskui lėktuvą (kvapą žiūrovams gniauždavo tas numeris: 100 metrų aukštyje praskriedavo lėktuvas, tempdamas prie jo pririštą lyną su Alvydu). Tokių „tempimų“ sportininkas turėjęs 18 kartų, taip įvairių renginių metu virš žiūrovų minios praskriejęs ir Marijampolėje, ir kitose Lietuvos vietose.
A. Danilaitis – ne tik aktyvus aviacijos ir parašiutizmo propaguotojas, jis ir didžiojo savo gyvenimo užsiėmimo viešintojas, parengęs kelias dešimtis spaudos straipsnių aviacijos temomis, parašęs ir toliau rašantis Marijampolės aeroklubo metraštį, išleidęs proginį leidinį „Marijampolės aeroklubui – 30“.
„Nėjau pabandyti – ėjau dirbti“
Nepriklausomybės vėjai į Lietuvą atnešė ne tik išsvajotąją laisvę, bet ir sumaištį. Griūvant nusistovėjusiai sistemai, reikėjo į gyvenimą kabintis suvokiant pirmiausiai savo atsakomybę. A. Danilaitis 1994 m. įkūrė keletą metų sėkmingai veikusią individualią prekybos įmonę, kurios atsisakė 2000 m., kai jo jėgų, entuziazmo prireikė aeroklubui: būtent tais metais jis tapo Marijampolės aeroklubo, Sasnavos aerodromo viršininku. „Atėjau, – dabar prisimena Alvydas, – kai niekas nėjo.“ Aeroklubo padėtis tuomet buvo išties sudėtinga: nemenkos skolos, sąskaitos areštuotos, buvo neaiškus paties aerodromo likimas.
Alvydas ėmėsi aeroklubo vadovo pareigų turėdamas aiškią viziją, teisingą būsimos veiklos kryptį, kuria neabejojo, tik nežinojo, kiek laiko prireiks, kol ims matytis rezultatai. „Nėjau pabandyti, – sako jis, – ėjau dirbti.“ Ambicingi planai, atkaklumas ir gebėjimas savo idėjas perduoti nuolat vis stiprinamam kolektyvui ir buvo ta jėga, kuri žingsnelis po žingsnelio aeroklubą ėmė stumti pirmyn. Kupinas idėjų ir energijos naujasis vadovas ėmėsi darbo: ieškojo investicijų aeroklubo infrastruktūrai sukurti, reguliariems skrydžiams ir šuoliams su parašiutu organizuoti, taip pat sudaryti geresnes darbo, sporto bei poilsio sąlygas: buvo baigiamas įrenginėti administracijos pastatas su skrydžių vadovavimo bokšteliu, įrengtas vandentiekis, teritorijoje – vietinė valgykla, pastatytas garažas, įrengtos žaidimų aikštelės. Užbaigti tvarkyti orlaivių kilimo-tūpimo ir riedėjimo takai, suformuotas nuolatinių aeroklubo darbuotojų kolektyvas, aktyviai buvo ieškoma rinkos uždirbant lėšas klubo išlaikymui: pramoginiai šuoliai, sportininkų pasirodymas įvairių renginių metu, žmonių skraidinimas ir kt.
Aeroklubas šiandien solidžiai garsina Marijampolės vardą
Marijampolės aeroklubą sudaro dvi grandys: parašiutininkų ir ultralengvųjų orlaivių (ULO) pilotų (vadovas Vilius Senkus). Veikia 4 mokyklos: parašiutininkų, ULO pilotų mokymas, orlaivių AN-2 techninio aptarnavimo specialistų rengimas ir A. Gustaičio jaunųjų sklandytojų mokykla (vadovas Mindaugas Karčiauskas). Šiuo metu aeroklube yra 58 nariai.
Marijampolės aeroklubo narių kaita yra labai maža: jau kas čia ateina, tai ir pasilieka. „Nė su kuolu jų neišvarysi“, – juokauja A. Danilaitis. O kadangi klubo nariai yra kaip kumštis, egzistuoja ir nerašytos taisyklės, kurioms, beje, paklūsta visi (gal dėl to ir paklūsta, kad nerašytos!).
Sezono atidarymas, uždarymas – klubo nariams įprastos tradicijos. Tradicijomis tapo ir kitos nerašytos taisyklės: pažymėtinas šimtųjų sportininkų šuolių skaičius pradedant šimtuoju. Tradiciniais tapo ir bendri sveikinimai suteikiant sportinę kategoriją. Nerašytomis tradicijomis pasižymi ir naujų klubo narių krikštynos. Pasibaigus sezonui, paskutinis akcentas – vakaronė, kurioje pagerbiami geriausi sezono sportininkai. Parašiutizmo sezonui užsidarius, viskas sulėtėja, tačiau iki galo nenutrūksta. Vyksta seminarai, teorinių žinių tobulinimas, o klubo nariai renkasi metines šventes kartu atšvęsti, šiaip pabendrauti, prisiminti labiausiai įstrigusius praėjusio sezono įvykius.
Šiandien Marijampolės aeroklubas jau plačiai žinomas respublikoje ir už jos ribų: Sasnavos aerodrome tupia privatūs lėktuvai, kurių savininkai mūsų miestą lanko verslo ar turizmo tikslais, nemažai sulaukiama praskrendančių lėktuvų – pasipildyti kuro, pailsėti ekipažui ar pan. Aeroklube lankosi ypač daug žmonių, atliekančių pramoginius šuolius parašiutu. Žmonės domisi aktyviomis pramogomis, o aeroklubas, turėdamas 37 metų veiklos patirtį, yra patikimas šių pramogų teikėjas. Apsilankę ir pusdienį praleidę aeroklube, aerodromo lankytojai atsisveikindami dėkodavo už gerą laiką bei linkėdavo aeroklubui ilgų gyvavimo metų. Aeroklubas jau keleri metai per tarpininkus platina skrydžių bei šuolių kuponus. Tapo madinga tokį kuponą padovanoti gimtadienio ar kitokia proga. Tad nenuostabu, jog pirmašuolininkų (dažniausiai) atsiimti dovanos – šuolio parašiutu – atvyksta kone iš visos Lietuvos.
Gera aura tvyro Sasnavos aerodrome. Gražiai sutvarkyta aplinka: tvenkinys, šalia jo šiemet pastatyta mobili pirtis, pavėsinės, tad vasarą čia noriai renkasi ne vien klubo nariai ar pramoginių šuolių dalyviai, bet ir jų palyda – palaikymo komanda, kuri su malonumu padeda palydėtajam ištverti šuolio laukimą, nugalėti jaudulį ar net baimę. Čia lankosi ir vestuvių palydos fotosesijai lėktuvų apsuptyje; besibaigiant mokslo metams dažnos įvairios ekskursijos, ypač vaikų. Ekskursijų lankytojai supažindinami su aeroklubo veikla, orlaiviais, parašiutų sportu. Klubą atrado ir televizijų laidų prodiuseriai: čia lankėsi bei šuolius su parašiutu atliko realybės šou „Radži ieško žmonos“ dalyvės, dainininkė Natalija Bunkė bei jos grupės merginos, laidų vedėjas Karolis Sakalauskas, TV projekto „Aš myliu Lietuvą“ dalyvė. Tai, kas dabar pasiekta ir vis tobulinama, kaip minėta, – ilgamečio darbo rezultatas…
Marijampolės aeroklubas, gyvenantis gamtos ritmu (pavasarį su visa gamta „prabunda“, o rudenį, prieš Vėlines, nurimsta, kitaip tariant, – pusė metų aktyvios veiklos, pusė metų – sąlyginės ramybės, kai skrydžiai, šuoliai tik prisiminimuose, vaizduotėje ir užsfiksuotuose fotoaparato kadruose), dalyvavo tarptautiniame projekte „Aviacinio turizmo inauguracija abipus sienos” (projekto organizatorius – aeroklubas „Krainy Jezior“ Kentčine (Lenkija), partneriai – Marijampolės ir Kauno aeroklubai), kurio metu įvyko aviareidai po Lenkiją ir Lietuvą, leidę suvokti aviacijos turizmo reikšmę. Aeroklubas Marijampolėje organizavo tarptautinę konferenciją, skirtą ne tik integruoti aviacijos mėgėjų gretas, bet ir atkreipti dėmesį į problemas, ieškoti jų sprendimo būdų. Sasnavos aerodrome jau nuolat vyksta tradicinės parašiutininkų veteranų varžybos, taip pat Lietuvos bei tarptautiniai parašiutų sporto tikslaus nusileidimo čempionatai, aviamodelių tarptautinės varžybos, ultralengvųjų orlaivių pilotų čempionatai, aviacijos šventės, kiti renginiai.
Marijampolės aeroklubas vykdo ir prevencinę programą. A. Danilaitis per ilgalaikę savo darbo patirtį susidūręs su daugybe atvejų, kai jaunus žmones būtent aerodromas, šuoliai parašiutu ištraukė iš gatvės, padėjo neįklimpti nusikalstamo gyvenimo liūne.
Po „antrojo gimino“ – daugiau administratorius ir treneris
Alvydas Danilaitis, instruktorius-parašiutininkas, parašiutų sporto treneris, atlikęs per 3300 šuolių parašiutu, dabar… daugiau administratorius, kuris visas savo jėgas skiria tam, kad Marijampolės aeroklubas gyvuotų, kad šiame krašte aviacija – ir ypač parašiutizmas – neliktų nustumta į šoną. Jam, kaip ir visiems tiems, kuriuos yra pagavęs šis gerasis virusas, tai tikras variklis, tai, kas „veža“, suteikia tokių potyrių, kurie ir visose kitose srityse paryškina gyvenimo spalvas.
A. Danilaičio aktyvią sportinę veiklą nutraukė prieš beveik devynerius metus įvykusi tragedija. Nuo to laiko gegužės 14-ąją Alvydas pažymi kaip antrąją savo gimimo dieną.
…2005 m. gegužės 14 d. Marijampolės aeroklubas patyrė netektį – skraidydamas užsimušė marijampolietis Vytautas Prūsaitis (49 m.), laikytas geriausiu skraidyklių pilotu šiame klube. Vytautas Prūsaitis savadarbe skraidykle tądien skraidė su aeroklubo vadovu Alvydu Danilaičiu. Dvivietę motorizuotą skraidyklę pilotavo jos savininkas V. Prūsaitis, o Alvydas sėdėjo už jo. Abu vyrai tądien į orą buvo pakilę kelis kartus, tad vakarinis skrydis turėjo būti paskutinis. Skraidyklė buvo pakilusi į maždaug šimto metrų aukštį, ir oreiviai ketino atlikti manevrą, tačiau staiga aparatą kilstelėjo vėjo gūsis, ir jis tapo nevaldomas. Netrukus pilotui pavyko šiek tiek pakeisti situaciją, tačiau jau buvo per vėlu – pritrūko aukščio (iki žemės buvo likę apie 20 metrų). Skraidyklės sparnas užkabino pievą, ir aparatas priekiu rėžėsi į žemę. Savadarbė skraidyklė sulūžo – ant žemės liko įspausta duobė. Pilotas žuvo vietoje, o Alvydas patyrė rimtus sužalojimus: lūžo koja, ranka, stipriai sumušti vidaus organai.
Po sunkios traumos Alvydas lygiai metus „laižėsi žaizdas“, kol pakilo antrajam gyvenimui. Patyręs ne vieną operaciją, jis gana greitai paliko ligoninės lovą: apie mėnesį judėjo tik sėdėdamas invalido vežimėlyje, tačiau tai jam netrukdė toliau vadovauti klubui, spręsti jo problemas. Mintis – kuo greičiau pakilti – ir geležinė valia leido greitai pakilti iš vežimėlio, kelis mėnesius vaikščioti su lazdelėmis, pagaliau ir jų atsisakyti. Šiandien jau niekas ir nepasakytų, kad Alvydas buvo patyręs labai rimtą traumą. Tiesa, itin aktyvios sportinės veiklos jis turėjo atsisakyti, tačiau šuolius su parašiutais gali sau leisti – bent kartą per sezoną savo malonumui iššoka. Prisimena: ruošdamasis pirmajam savo šuoliui po nelaimės, ne vieną mėnesį intensyviai treniravosi.
Kantrybė, užsispyrimas ir optimizmas buvo jo sėkmingo antrojo gimimo variklis.
Ši trauma, pasak Alvydo, iš jo ne tik atėmė, bet ir davė. Tokia jo filosofija – visose gyvenimo situacijose pirmiausia ieškoti teigiamų atspalvių, nes esą net ir karas turi dvi medalio puses. Pabuvęs ant mirties slenksčio, labiau subrendo, pradėjo ieškoti gilesnės gyvenimo prasmės, pajuto, kad pakitęs požiūris į daugelį dalykų, suvokė, jog viskas labai trapu – ypač žmogaus gyvybė.
Ultimatumas „šeima ar aerodromas“ – ne A. Danilaičiui
Alvydas, kaip aeroklubo vadovas, vardan aviacijos bei parašiutizmo sporto klestėjimo Sūduvos krašte dirba petys petin su vyresniuoju sūnumi Edgaru, klubo parašiutininku instruktoriumi, stipriu sportininku. O namuose laukia pagrandukas – sūnus Juliukas, kuriam dar tik 3 metukai ir šeši mėnesiai. Žmona Romualda ir mažasis sūnelis jau pripratę, kad vyras ir tėtis namuose, ypač sezono metu, retas svečias. Iki motinystės ir vaiko auginimo atostogų valstybės tarnautoja dirbusi Romualda savo vyrą puikiai supranta, tad net nekilo mintis pateikti jam ultimatumą – „šeima ar aerodromas“. „Žinoma, kad būtų aerodromas“, – šypsosi Romualda pripažindama, jog Alvydas – labai geras tėtis: tuo metu, kai visa šeima kartu, Juliukas nuo jo neatsiplėšia. Ar mažasis sūnelis, kaip ir vyresnėlis jo brolis, žengs tėčio pėdomis? Laikas parodys, nors Alvydas tikisi, kad parašiutizmo virusas šeimoje labai gajus: Alvydo anūkas, Edgaro sūnus, beveik penkerių metų amžiaus Justukas parašiutą jau matuojasi…
Laima GRIGAITYTĖ
Nuotraukos Vytenio Skroblo, autorės ir iš asmeninio Alvydo Danilaičio albumo.
Picture Gallery
Alvydas Danilaitis: „Teisinga kryptis – sėkmės pagrindas“
Alvydas Danilaitis.
Garbingi tėčio apdovanojimai mažajam Juliukui rūpi dar tik kaip žaisliukai.
A. Danilaitis laisvajame kritime.
Prieš šuolį.
Marijampolės aeroklubo vadovas duoda interviu vietinei televizijai.
Treneris su savo vienais iš stipriausių sportininkų: (iš kairės) Deividu Ragucku, Gediminu Jankausku ir Edgaru Danilačiu.
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse Kraštotyros muziejuje pristatytas naujas menininko Romualdo Požerskio fotoalbumas „Lietuva 1988–1993“ir atidaryta fotografijų, fiksuojančių dramatiškus istorinius įvykius – nuo pirmųjų Sąjūdžio mitingų iki sovietinės kariuomenės pasitraukimo iš Lietuvos, paroda.
Renginyje dalyvavo nuotraukų autorius Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius R. Požerskis.
Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus išleistame leidinyje, skirtame istoriniams įvykiams, vedusiems į Nepriklausomybės atgavimą, publikuojama 313 juodai baltų fotografijų. Jos atrinktos iš aštuoniolikos tūkstančių kadrų, įamžintų nuo 1988 iki 1993 metų. Leidinį papildo Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės, Atkuriamojo Seimo pirmininko, profesoriaus Vytauto Landsbergio, Prezidento Valdo Adamkaus ir kitų žymių asmenybių prisiminimai apie lemtingus Lietuvai įvykius ir tų įvykių vertinimai iš šiandienos perspektyvos.
Fotomenininkas Romualdas Požerskis, pristatydamas knygą, sakė, kad nuotraukose įamžinti ne tik svarbūs įvykiai, istorijos dokumentiniai vaizdiniai, bet ir jų dalyvių išgyvenimai, patirtos emocijos.
Kraštotyros muziejaus direktorius Antanas Pileckas padėkojo knygos ir fotografijų parodos autoriui R. Požerskiui už puikią galimybę pažvelgti į istorinius įvykius, įamžintus meniniu požiūriu vertingose fotografijose, ir prisiminti tuos svarbius įamžintus faktus.
Fotografui Romualdui Požerskiui 1990 m. suteiktas Lietuvos Nacionalinės premijos laureato vardas. 2004 m. už indėlį į Europos kultūros paveldo puoselėjimą ir saugojimą Vienos universitete Austrijoje įteikta mecenato iš Hamburgo Alfredo Toepferio premija. 2005 m. jis apdovanotas ordinu ,,Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, 2006 m. Lenkijos prezidento ,,Auksiniu Kryžiumi“ už nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą.
Paroda, kurioje pateikiami menininko Romualdo Požerskio išskirtiniai kadrai, pasakojantys apie kelią į laisvę, atskleidžiantys žmonių išgyvenimus, Kraštotyros muziejuje veiks iki kovo 31 d.
„Net ir per daug nesigilindami pastebėsime esant dviejų žmonių laimės priešų – sielvarto ir nuobodulio. Dar galima pridurti, kad tiek, kiek mums pavyksta atitrūkti nuo vieno, tiek pat priartėjame prie kito, ir priešingai… Išoriniai veiksniai – vargas ir nepritekliai – gimdo sielvartą, o gyvenimas be rūpesčių ir visko pertekus – nuobodulį“.
Vakar vykusio II tiesioginių mero rinkimų turo rezultatai parodė, kas ateinančius ketverius metus vadovaus Kalvarijos, Kazlų Rūdos bei Šakių rajono savivaldybėms (kaip žinia, Marijampolės ir Vilkaviškio dabartiniai vadovai – Vidmantas Brazys ir Algirdas Neiberka – buvo perrinkti kitai kadencijai dar pirmajame rinkimų ture).
Išankstiniais LR Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenimis, Kazlų Rūda bei Šakiai pasirinko taip pat esamus merus. Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas dabartinis Šakių meras Juozas Bertašius, surinkęs 56,18 proc. rinkėjų balsų, nugalėjo socialdemokratą Bernardiną Petrą Vainių, gavusį 41,84 proc. rinkėjų balsų (beje, J. Bartašius buvo daugiausiai balsų gavęs kandidatas ir I ture, tačiau tuomet nesurinkęs reikiamo skaičiaus). Kazlų Rūdos meru lieka Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) kandidatas Vytautas Kanevičius, surinkęs 55,86 proc. rinkėjų balsų ir nugalėjęs I -ojo rinkimų turo favoritą socialdemokratą Giedrių Bielskų, surinkusį 42,63 proc. rinkėjų balsų. Kalvarijoje nusimato pokyčiai: dabartinis meras Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Valdas Aleknavičius, I -ajame rinkimų ture pelnęs daugiausiai balsų, šįkart – 47,86 proc., pralaimėjo partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatui Vincui Plikaičiui, surinkusiam 50,61 proc. rinkėjų balsų.
„(…) Lektorius aiškino, jog šiame pasaulyje, taigi ir kiekvieno iš mūsų gyvenime, viešpatauja 80 proc. gėrio ir tik 20 proc. blogio“, – įspūdžiais dalijosi viena bičiulė, grįžusi iš saviugdos seminaro. „Jis, ko gero, teisus“, – atsakiau su abejone, mat tiksliais procentais tų proporcijų įvertinti nesugebėjau. „Kaipgi teisus? – nesutiko bičiulė. – Pažiūrėk, kas vyksta aplink: nelaimės, nusikaltimai, siaučia sunkios ligos, karai…“ Šios temos toliau nevystėme, bet ne dėl to, jog bičiulės argumentai rodės neatremiami; kalba pasisuko kita linkme, o klausimas apie gėrio–blogio santykį šiame pasaulyje bei minėtas pokalbis atgijo naujoje šviesoje po, rodos, mažyčio įvykio nedidukėje kaimo mokyklėlėje.
Apie kuprinę
Vienos kaimo pagrindinės mokyklos aštuntokai berniukai įrodė, kaip teigė viena iš jų mokytojų, kad gerumui atsirasti nereikia nei daug kalbų, nei ypatingų pastangų. Situacija tipinė lietuviškajam kapitalizmui, kai ypač mokyklose išryškėja vaikų tėvų materialinė padėtis, pradedant vaikų drabužiais, baigiant mokymosi priemonėmis, ir mažam kolektyvui – visi viską vienas apie kitą žino. Šiuo atveju – berniukai (gal ir mergaitės taip pat, tačiau „tas amžius“ labai jau linkęs lytis skirstyti į dvi griežtai viena nuo kitos atskirtas grupes) pastebėjo, jog klasės draugas (niekam čia ne paslaptis – materialinė padėtis toje šeimoje nėra pati geriausia…), kurį laiką mokyklinius reikmenis nešiojęsis prastos kokybės kuprinėje, aiškiai „bebaigiančioje savo amžių“, galiausiai, jai visiškai suplyšus, savo mokyklinį turtą perkėlė į krepšį, skirtą kūno kultūros aprangai nešioti. Tai tęsėsi ne vieną dieną ir ne dvi… Koks scenarijus tikėtinas šioje situacijoje? Pirmiausiai (ir greičiausiai!) – patyčios (juk kalbame apie paauglius, kuriems apibūdinti tikrai negailime negatyvų atspalvį turinčių epitetų). Bet nieko panašaus čia nebuvo. Atvirkščiai. Visi mokyklos aštuntokai berniukai paslapčia susidėjo pinigų, surinko reikiamą sumą ir nupirko naują kuprinę. Ir ne bet kokią, o pažymėtą aukštos kokybės prekybinio ženklo (kad nesuplyštų vos pajudinus). Kuprinę klasės draugui įteikė klasės valandėlės metu. Buvo tikras siurprizas, nes nei mergaitės, nei auklėtoja, nei naujos kuprinės savininkas apie tai iš anksto nieko nežinojo. „Idėjos autorius buvo vienas mokinys, vardu Jonas, bet ne mažiau svarbūs visi gražios akcijos dalyviai. Ačiū jums, aštuntokai, už gerumo pamoką“, – tyliai dėkojo mokyklos mokytojai.
Apie Joną
„Kuprinės situaciją“ galime modeliuoti ir priešingai, jeigu vietoj tokio Jono būtų buvęs kitas berniukas, sugebėjęs visus berniukus nukreipti kita linkme – netgi priešinga. Dabar net baisu įsivaizduoti, kokioje situacijoje būtų atsidūręs berniukas, kuriam šioje situacijoje buvo ištiesta geranoriškos pagalbos ranka. Visi žinome: vienas lauke – ne karys, tačiau nuo lyderio priklauso labai daug kas, pirmiausiai – gebėjimas „uždegti“ minią. Šioje situacijoje aštuntokas Jonas „uždegė“ savo bendraamžius labai kilniam tikslui. Ir – žodis tapo kūnu. Be jokios abejonės, tą Joną tituluojame lyderiu, nes jis paskui savo idėją patraukė kitus – daugumą. Stebimės: kodėl paaugliai tokie žiaurūs, kodėl jie veikia pagal protu nesuvokiamus dalykus? Netingėkime pasidomėti, kas už to slypi: koks lyderis juos veda tokiems „žygdarbiams“. Ir apskritai – tokie dėsniai galioja ne vien paaugliams. Koks lyderis – tokia minia. Skamba žiauriai? Bet teisingai. Tad jei savyje nejaučiame turį lyderio savybių, bent jau pasidomėkime, kieno pėdomis sekame. Ir jei pajuntame, kad „tai – ne tai“, suraskime savyje jėgų neplaukti pasroviui.
Apie šaukštą medaus
Bet tas „plaukimas pasroviui“ – labai patogus. Juolab kad tam yra visos „koordinatės“: šiandien madinga tas, patogu tas, naudinga anas ir t.t., visiškai nepaisant to, ar TO reikia man (tokiais atvejais remiamasi vienintele logika: jei kažkas „jema“, tai „ir man reikia“ (nors iš tikrųjų ir visai nereikia…).
„Šaukštas deguto statinę medaus pagadina“, – teigia liaudies išmintis, su kuria, rodos, nepasiginčysi: išties taip ir yra, mat ir priešingu atveju ta išmintis galioja: šaukštas medaus deguto statinėje net nesijaučia, tarsi jo nė nebūtų. Vadinasi, išties blogis visame kame triumfuoja, ir pradžioje mano minėtos bičiulis lektorius „po žalias pievas braido“, taigi ir tos proporcijos – 80 proc. gėrio ir 20 proc. blogio – visiškai iš piršto laužtos? Pasirodo, ne. Jos galioja tik tuo atveju, jei „įsiterpia“ meilė (ir visa, kas eina su ja: atjauta, gerumas, nuoširdumas ir t.t.). Jei yra meilė, šaukštas deguto tikrai nepagadina statinės medaus, o deguto statinėje šaukštas medaus švyti kaip deimantas. Paprasta? Būtent! Kaip ir kasdienybės žygdarbiui patraukti visus mažoje kaimo mokyklėlėje…
Kovo 14-ąją pirmosiose ketvirtfinalio rungtynėse, žaisdamas išvykoje, „Sūduvis“ po atkaklios kovos turėjo pripažinti Kauno KTU komandos pergalę 70:80. Marijampoliečiams šios varžybos kainavo tikrai daug jėgų ir nervų, komandos neišgelbėjo nė puikiai pasirodęs Paulius Knyza, į priešininkų krepšį sumetęs 21 tašką ir pelnęs 31 naudingumo balą. Neblogai sekėsi ir Aivarui Žibūdai, pelniusiam 14 taškų, bei Matui Lisajevičiui, pelniusiam 13 taškų. Beje, Matas šiose varžybose užsidirbo techninę pražangą. Arūnas Krivonis po priešininkų krepšiu atkovojo net 9 kamuolius, tačiau kauniečių komandoje gerų žaidėjų taip pat netrūko, tad sėkmė šįkart buvo jų pusėje.
„Sūduvio“ krepšininkai džiaugiasi vis didėjančiu sirgalių būriu ir kviečia palaikyti komandą antrose ketvirtfinalio varžybose, kurias kovo 21 d. žais namuose, ŽSM sporto salėje, Gamyklų g.1. Numatoma varžybų pradžia – 15.30 val. „Sūduvio“ komandą treniruoja Kęstutis Juozaitis.
Prasidėjo pasirengimas Marijampolės „Miesto dienų 2015“ šventei. Kovo 9 d. vyko pirmasis „Miesto dienų 2015“ šventinių renginių organizavimo darbo grupės, vadovaujamos Savivaldybės mero pavaduotojo Sigito Valančiaus, pasitarimas. Jame aptarta šventės struktūra, numatyti pasirengimo darbai, susitikimai dėl šventės programos sudarymo.
Pagrindiniai „Miesto dienų 2015“ šventiniai renginiai vyks gegužės 29 – 31 dienomis. Atsižvelgiant į tai, kad 2015 metai paskelbti Etnografinių regionų metais, šių metų „Miesto dienų“ šūkis -„Marijampolė – Sūduvos širdis“. Esame Sūduvos etnografinio regiono centras, todėl šis šūkis ir turėtų būti visos šventės rengimo idėjos pagrindas, kad galėtume pristatyti etninį išskirtinumą ir atskleisti šiandieninį kultūrinį savitumą.
Pradėtas dėlioti „Miesto dienų2015“ šventės scenarijus, į kurį norėtųsi įtraukti kuo daugiau įvairių marijampoliečių grupių sumanymų, kūrybinių idėjų ir pasiūlymų, kad jie sustiprintų mūsų bendruomeniškumą, suvienytų pagrindinei šventės įdėjai – pristatyti tai, kuo didžiuojasi Sūduvos kraštas ir ką gražaus bei išskirtinio turi kiti etnografiniai regionai.
Marijampolė – tai mes, todėl labai norėtųsi, kad vienos labiausiai miesto bendruomenės laukiamos „Miesto dienų 2015“ šventės programa ir šiemet būtų turtinga renginių tiek mažiems, tiek vyresniems žmonėms, o jais pasidžiaugti galėtų ne tik marijampoliečiai, bet ir šventės svečiai.
Kreipiamės į visus kviesdami prisijungti prie šventės rengimo ir pateikti naujų idėjų, nes ir pavieniai, ir kolektyvų pasiūlymai galėtų papildyti šventinių renginių programą. Siūlydami idėjas ar projektus, kuriems reikia didesnės finansinės ar organizacinės pagalbos, nurodykite ir turimus bei galimus finansavimo šaltinius, organizavimo galimybes. Norėtume sulaukti naujų pasiūlymų, kuriuos įgyvendinus šventė taptų dar labiau įsimintina, joje atsispindėtų išskirtinė, tik Marijampolei būdinga šventės dvasia, kviečianti pažinti sūduvių svetingumą, smagiai ir išradingai švęsti.
Kviečiame iki balandžio 10 dienos savo sumanymus, pasiūlymus, galimus projektus siųsti el. paštu: sigitas.valancius@marijampole.lt arba danguole.micutiene @marijampole.lt, arba adresu J. Basanavičiaus a. 1, 68307 Marijampolė, su nuoroda „Pasiūlymai „Miesto dienų 2015“ šventei“.
Visuomenės nustatytos normos, ribos labai dažnai tampa tikromis Prokrusto lovomis – kankinančiais gniaužtais, rėmais, kuriuose sunyksta originalesnė mintis, laisvesnis požiūris. Paklusimas šiems gniaužtams turi savo kainą: pilkumos apraizgytą rutiną, žmogaus futliare gyvenimą, vadinamą tik egzistencija. Štai tuomet ir kyla akys į tuos drąsuolius, kurie ribas patys sau nustato gebėdami visuomenei netrukdyti, tačiau nelinkę jos normų laikyti postulatais. Šie drąsuoliai leidžia sau būti savimi: mąstyti ir gyventi pagal savo sąžinę, o ne žudančią sampratą – ką žmonės pasakys. Jiems aplinkinių nuomonė nėra stabdis savo siekiams, idealams realizuoti, jie eina pirmyn vedini didžiulės savidisciplinos, atveriančios duris tikrai vidinei laisvei, leidžiančiai priaugti sparnams.
Dvasinė ramybė, itin stipri savikontrolė, gebėjimas ribas nusistatyti sau pačiam marijampoliečiui Albinui Marčiukaičiui leido ne tik įgyvendinti savo svajones jaunystėje, bet ir dabar, šiandien švenčiant 70 metų jubiliejų, būti jaunatviškam dvasia ir kūnu. Lakūnas majoras, sportininkas, kurio lankstumo pavydėtų ne vienas jogos „asas“, ir… parašiutininkas, sukaupęs 760 šuolių bagažą. Žmogus-legenda – taip jį trumpai apibūdina jo kolegos, žavėdamiesi jo ištverme, savidisciplina, išmintimi, nuoširdumu ir su metais jokiu būdu nenykstančia gyvenimo meile…
Besimokant vidurinėje mokykloje – du šuoliai parašiutu iš lėktuvo
Albinas Marčiukaitis (g. 1945 m.) Marijampolę drąsiai galėtų vadinti savo gyvenimo rėmais: šiame mieste gimęs, augęs, iš čia išėjęs, po daugelio metų, praleistų netgi ne Lietuvoje, vėl čia sugrįžęs – tam, ko gero, kad jau nebeišeitų iš čia. Gimtasis miestas Albinui nuo pat vaikystės ir sparnus dovanojo. Augo jis Tarpučiuose, šalia karinio dalinio aerodromo, tad lėktuvų gausmas, desantininkų šuoliai parašiutais šio rajono berniūkščiams buvo didysis masalas bent jau akims. Mokydamasis tuometinėje 2 -ojoje vidurinėje mokykloje (dab. – R. Stankevičiaus pagrindinė), lankė parašiutininkų būrelį, kuriam vadovavo kariškiai. Desantininkai, palaikydami itin draugiškus ryšius su mokykla, mokinukus rengė šuoliams iš lėktuvo su parašiutu. A. Marčiukaitis buvo tarp kitų, panorusių išbandyti šį ekstremalų dalyką. Toje pačioje mokykloje, klase vyresnis už A. Marčiukaitį, mokėsi ir vienintelis Lietuvos kosmonautas Rimantas Stankevičius, savo pažintį su aviacija pradėjęs taip pat nuo parašiutizmo: kai Albinas rengėsi pirmajam šuoliui, Rimanto įskaitoje buvo jau trys šuoliai… Nors dideli draugai ir nebuvo, Albinas su Rimantu visgi bendravo – pirmiausiai juos jungė anksti pasireiškusi dangaus trauka.
Taigi 1961 m. (A. Marčiukaičiui tuomet buvo 15 metų) pradėjo lankyti parašiutininkų būrelį: visą žiemą stropiai mokėsi sudėti parašiutą, rengėsi pirmajam šuoliui, su nekantrumu ir jauduliu laukė pavasario. Deja, dėl tam tikrų trukdžių pirmąjį šuolį atliko tik kitais, jau 1962 -aisiais, metais, kai iki septynioliktojo gimtadienio buvo likę net mažiau nei pusė mėnesio. Prisimena: šoko su kareivišku „dubu“ – parašiutu PD 47 (kupolo išklotinė kvadratinė, ne apvali kaip dabartinių „dubų“) iš lėktuvo AN-2 iš 800 metrų aukščio Sasnavoje (dabartinio aerodromo vietoje tuomet buvo kariškių aikštelė, skirta skrydžiams ir šuoliams). Iki šiol yra išlikęs pirmojo šuolio jaudulys, baimė, lydėjusi iki išsiskleidžiant parašiuto kupolui ir pakimbant ore. Nepamirštamas liko ir antrasis šuolis, buvęs vos po mėnesio: mat šįkart baimės jausmas buvo dar stipresnis, tačiau stipresnis buvo ir noras susilieti su bekrašte dangaus platybe. Šiais dviem šuoliais moksleiviška parašiutizmo karjera ir baigėsi.
Profesionalaus sraigtasparnių lakūno skraidymo stažas – 16 metų
Baigęs vidurinę mokyklą, A. Marčiukaitis nesiblaškė: žinojo, jog savo ateitį sies tik su aviacija – pasirinkimą lėmė ne vien pramušta galva parašiutams: vos penktokas būdamas, perskaitęs mokytojos rekomenduotą knygą apie garsų lakūną Valerijų Čkalovą, aviacija susidomėjo iš teorinės pusės. Ryžtingumo įkvėpė ir R. Stankevičiaus, metais anksčiau baigusio mokyklą ir jau studijavusio aviaciją, pavyzdys. Taigi taip A. Marčiukaitis, kaip būsimasis sraigtasparnių pilotas, atsidūrė prie Volgos upės, už 2000 km nuo gimtųjų namų, Syzranės (Rusija) karo aviacijos mokykloje. Tiesa, stodamas to nežinojo: tikėjosi, jog mokysis pilotuoti lėktuvus, tačiau lengvai nurijo pirmojo nusivylimo kartėlį, o vėliau net ir labai patenkintas liko ir mokslais, ir praktiniais užsiėmimais, pamilo ir sraigtasparnius. Po trejų studijų metų tapo diplomuotu sraigtasparnių pilotu, turinčiu ir leitenanto karinį laipsnį.
Jaunasis lakūnas pagal paskyrimą dirbti buvo išsiųstas į Baltarusiją – nedidelį Kobrino miestelį, kuriame buvo karinis dalinys. 16 metų ten skraidė su sraigtasparniais atlikdamas įvairiausias užduotis: teko ir gaisrus gesinti, ir potvynių metu teikti humanitarinę pagalbą, evakuoti stichijos ištiktus žmones. Išskraidęs per 2000 valandų, A. Marčiukaitis dėkoja dangui, saugojusiam jį nuo ypatingų nutikimų, tačiau neapsaugojusiam nuo bičiulių, kitų lakūnų, žūties: tekę matyti ir aviakatastrofų, ir sumaitotų pilotų kūnų, kuriems, deja, jau niekuo nebuvo galima padėti… „Aviacijoje smulkmenų nebūna…“ – sako sraigtasparnių pilotas prisiminimais liesdamas tuos skaudžius įvykius.
1982 m., kaip kariškis, penkerius metus dirbo Vokietijoje (tuometinėje VDR), tačiau jau nebeskraidė: gydytojų komisija rado „kažką ne taip“, o 1987 m. išvyko dirbti į Saratovo karo aviacijos mokyklą: kaip dėstytojas, kaip instruktorius ir galiausiai – kaip štabo eskadrilės viršininkas. 1990 m. karinę tarnybą baigė, išėjo į atsargą turėdamas aukštą majoro laipsnį, o 1991 m. grįžo į Lietuvą ir įsikūrė gimtajame mieste.
Inicijavo lakūno kosmonauto R. Stankevičiaus atminimo įamžinimą
Į Marijampolę A. Marčiukaitis parsivežė ne tik aukštą karinį laipsnį, žmoną (su Valentina susipažino paskutiniaisiais studijų metais aviacijos mokykloje ir po metų draugystės susituokė), kurios dėl jos sunkios ligos praėjusių metų vasarą neteko, bet ir 360 šuolių su parašiutu bagažą. Vos įstojus į aviacijos mokyklą, šuoliai parašiutu tapo neišvengiami: vienas šuolis per metus buvo privalomas. Kai pradėjo dirbti, galėjo šio malonumo atsisakyti, tačiau ne tik neatsisakė, o dar aktyviau ėmė šokinėti, tobulėti šioje srityje. Nuo 8 -ojo šuolio pradėjo mokytis sportinio atsiskyrimo nuo lėktuvo, atsisakė priverstinio parašiuto kuprinės atidarymo, pats ėmė traukti rankinį žiedą, padedantį išsiskleisti parašiutui.
Tiesa, grįžęs į Lietuvą, A. Marčiukaitis jau nesitikėjo daugiau iššokti iš lėktuvo su parašiutu, tačiau dangų mylinčiam žmogui likimas viską surikiavo kitaip. 1990 metais, kaip žinia, Sietle žuvo mūsų miesto aviacijos garsenybė Rimantas Stankevičius. A. Marčiukaitis buvo tas žmogus, kuris inicijavo žinomo lakūno-kosmonauto vardo įamžinimą Marijampolėje: su tokiu prašymu kreipėsi į savivaldybę, o kai ledai pajudėjo ir žuvusio lakūno vardu buvo pavadinta mokykla, kurioje jis mokėsi, teko susipažinti ir su Alvydu Danilaičiu, Marijampolės aeroklubo vadovu.
Tikras dangaus šauksmas sraigtasparnių pilotui prabudo 2002 m. vasarą, kai teko dalyvauti aviacijos šventėje Sasnavos aerodrome. 16 metų nešokinėjęs, A. Marčiukaitis, jau pažįstamas su A. Danilaičiu, neiškentė ir paprašė galimybės iššokti su parašiutu. Aeroklubo vadovas tąkart prašymo išpildyti nesutiko – juk šventė vyksta, bet pakvietė atvykti kitą dieną. Ta „kita diena“ buvo gal po dviejų savaičių: A. Marčiukaitis su parašiutu ant nugaros jau ėjo į lėktuvą, šiam pakilus į reikiamą aukštį, lengvai iššoko iš jo gerdamas į save stiprų oro srautą, neapsakomą padangių tylą, – lyg tų 16 pertraukos metų būtų nebuvę.
Dangaus jausmas leidžia išsaugoti jaunatviškumą, dovanoja vidinę laisvę
Tas šuolis po ilgos pertraukos Sasnavos aerodromą A. Marčiukaičiui pavertė antraisiais namais. Tiesa, iš pradžių tik retkarčiais (tačiau reguliariai!) ten užsukdavo, vieną kitą šuolį atlikdavo, o vėliau tai tapo tiesiog būtinybe. 2004 metais A. Marčiukaitis įstojo į Marijampolės aeroklubą – tapo nepamainomu oro šeimos nariu. Šio žmogaus vidinė kultūra, nuoširdi pagalba kiekvienam, geras žodis, patirtis – tiesiog neįkainojami dalykai. Ne vieną stebina ir didelė lakūno-parašiutininko ištvermė. Atstumą (apie 15 km) nuo namų iki Sasnavos aerodromo A. Marčiukaitis įveikia… dviračiu. „Kol judi, tol gyveni“, – taip jis motyvuoja savo pasirinkimą. Tad ką reiškia tie vis minami kilometrai vardan judėjimo, gyvenimo, pagaliau vardan dangaus traukos – jausmo, kuris niekada neapleidžia, kurio vedinas lakūnas-parašiutininkas atlikęs jau 760 šuolių.
A. Marčiukaitis – dangaus žmogus, ko gero, iš prigimties. Atsitiktiniai žmonės aviacijoje ilgai neišbūna, be to, kaip pats teigia, dangus – tai vaistai nuo senatvės. Dangaus jausmas A. Marčiukaičiui įskiepijo ir griežtą savikontrolę, iš tiesų dovanojusią tikrą vidinę laisvę. Žmogus kiekvieną rytą mankštinasi (kažkada laikraštyje aprašyti pratimai su paveiksliukais jam tapo ir tikru vaistu nuo įvairiausių negalavimų, ir priemone išlaikyti jaunatvišką lankstumą, judrumą, žvalumą), nevengia ir pabėgioti (tiesa, anksčiau bėgiodavęs reguliariai, dideles distancijas, netgi pusę Maratono – 20 km – yra įveikęs), o dvasios budrumui palaikyti lanko TAU anglų kalbos paskaitas, daug skaito, viskuo domisi.
Laima GRIGAITYTĖ
Nuotraukos iš asmeninio Albino Marčiukaičio albumo.
Kovo 10 d. Marijampolės kultūros centre buvo pristatyta knyga „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“. Susirinkusieji galėjo pasigrožėti dailininko Artūro Slapšio tapytais valdovų paveikslais iš kolekcijos „Viduramžių Lietuvos valdovai“.
Renginyje dalyvavo paveikslų kolekcijos iniciatorius ir mecenatas Antanas Gedvilas, dailininkas, paveikslų autorius ir knygos bendraautoris Artūras Slapšys, istorikas Tomas Baranauskas, Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro Mokslinių leidinių redakcijos vedėja Irena Stankevičienė, Kauno Įgulos karininkų ramovės viršininkas mjr. Donatas Mazurkevičius.
Senosios Lietuvos istorijos entuziastas Antanas Gedvilas papasakojo, kad pamačius parodoje dailininko Artūro Slapšio tapytus paveikslus, kilo mintis įamžinti savo gimtinės Karšuvos ir Žemaitijos kunigaikščius, todėl jis pasiūlė dailininkui nutapyti šio krašto valdovų portretus. Vėliau Artūras Slapšys nutapė daugiau Lietuvos kunigaikščių portretų, o istorikų Tomo ir Ingos Baranauskų paprašytas ir gavęs jų surinktą istorinę medžiagą apie galinguosius praeities valdovus, nutapė ir kitų Lietuvos kunigaikščių portretus. Istorikas Tomas Baranauskas pasidalino mintimis apie savo ir žmonos Ingos indėlį pateikiant istorinę medžiagą paveikslų kolekcijos kūrimui ir knygos leidybai. Kauno Įgulos karininkų ramovės viršininkas mjr. Donatas Mazurkevičius pasidžiaugė, kad knyga sulaukė populiarumo, o piešiniai susidomėjimo, nes pirmą kartą yra nupiešta visa Lietuvos valdovų plejada, apimanti net 300 metų laikotarpį ir parodanti mūsų šalies iškilias ir veržlias istorines asmenybes.
Knyga „Viduramžių Lietuvos viešpačiai“, kurią išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, jau pristatyta Kaune, Vilniuje, Trakuose, Klaipėdoje, Alytuje ir kituose šalies miestuose. Leidybos centro Mokslinių leidinių redakcijos vedėja Irena Stankevičienė džiaugėsi puikia ,iš kurios puslapių žvelgia dailininko Artūro Slapšio atkurti, dažniausiai menami, įsivaizduojami, ano meto kovų bei įvykių sūkuryje buvę didžiavyriai, kurie padeda pajusti mūsų tautos rūsčią, karingą, bet kartu ir įkvepiančią tos istorinės epochos dvasią.
Renginyje parodos idėjos, istorinės medžiagos ir knygos leidybos bendraautoriai dalinosi mintimis apie karališkas asmenybes, jų vietą ir reikšmę istorijoje. Renginį koncertine programa papuošė Marijampolės muzikos mokyklos jaunieji atlikėjai.
Kovo 11-oji šiemet Marijampolėje minėta Nepriklausomai Lietuvai dedikuotomis Mišiomis, šventine eisena, 25-iais istorinio varpo prie centrinio pašto dūžiais – po dūžį už kiekvienus Laisvės metus, iškilminga karine rikiuote, marijampoliečių apdovanojimais. Bet daugiausia jaudinančių akimirkų į kultūros centrą susirinkusiems marijampoliečiams dovanojo Rygiškių Jono gimnazijos 148-osios laidos abiturientai. Jaunuoliai parodė pačių surežisuotą vaidinimą, kuriame atgimė sunkūs ir džiaugsmingi lietuvių tautos išgyvenimai istorijos tėkmėje. Abiturientų Rugilės Navickaitės ir Justo Lapinsko pastatytą muzikos, šokio ir vaizdo spektaklį, kuriame vaidino gausus būrys bendraamžių, jau matė šių metų gimnazijos šimtadienio svečiai.
Vidudienį Švento Arkangelo Mykolo bažnyčioje visi tikintieji pakviesti malda dėkoti už Nepriklausomą Lietuvą. Mišias aukojo JE vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, Marijampolės garbės pilietis. Mišiose giedojo mišrus choras „Suvalkija“, vadovaujamas Virginijos Junevičienės. Nuo bažnyčios pajudėjusi šventinė statutinių organizacijų eisena stabtelėjo prie centrinio pašto laiptų, suvaidinusių reikšmingą vaidmenį Lietuvos ir Marijampolės išsilaisvinimo istorijoje. Būtent čia, pačioje miesto širdyje, esantys pašto laiptai dar sąjūdžio pradžioje buvo virtę drąsiausių žmonių susirinkimo vieta ir tribūna, būtent čia iškelta pirmoji trispalvė. Kaip tų jaudinančių dienų aidas, nuskambėjo 25 dūžiai vadinamo Laisvės ir laimės varpo, kurį 2013 m. rudenį čia pritvirtino Marijampoliečių bendrija kartu su Lietuvos Vytautų klubo Marijampolės skyriaus nariais. Garbė skambinti istoriniu varpu minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį suteikta 1990 m. kovo 11-ąją Marijampolėje gimusiai Dainorai Galinytei, šiuo metu diplomuotai rinkodaros specialistei. Varpo dūžius pasitiko marijampoliečių plojimai. Vėliau šventinę programą tęsė iškilminga rikiuotė, kurioje dalyvavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono kariai, Suvalkijos 4-osios šaulių rinktinės šauliai, policijos, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai, kitų statutinių organizacijų nariai. Iškelti septynias trispalves vėliavas centrinėje aikštėje pakviesti karių, policijos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, skautų, Rygiškių Jono gimnazijos ir tautinių šokių kolektyvo „Jotvingis“ atstovai. Istorinį pranešimą susirinkusiems marijampoliečiams ir svečiams perskaitė istorikas Kazys Balickas. Gėlių puokštės išneštos ant Sausio 13-osios kovotojo Rimanto Juknevičiaus kapo ir prie Kančių koplytėlės Vytauto parke bei paminklo „Tautai ir Kalbai“ aikštėje.
Gausiai į Marijampolės kultūros centro salę susirinkusius vietos gyventojus pasveikino Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys. Savo šventinėje kalboje jis ragino neprarasti tikėjimo Tėvyne, savo galimybėmis, kad ir kokie pavojai betykotų, mylėti Lietuvą ne tik už jos grožį, bet ir už atlaikytus sunkumus bei už jos stebuklingą prisikėlimą. Švento Jurgio, Marijampolės globėjo medaliu, už prasmingą visuomeninę veiklą ir svarų indėlį į bendruomenės sveikatinimą buvo įvertinta klubo „Diabetas ABC“ pirmininkė Genovaitė Naidzinavičienė. Savivaldybės mero ir kitų įstaigų vadovų padėkos įteiktos grupei marijampoliečių. Čia visų akivaizdoje apdovanoti ir šių metų nacionalinio diktanto Marijampolėje laimėtojai. Administracijos direktoriaus Meto Ražinsko įsteigtas prizas – rašikliai auksine plunksna – šiemet įteikti Sūduvos gimnazijos gimnazistėms sesėms dvynėms Eglei ir Jurgai Staškauskaitėms, diktantą parašiusioms be jokios klaidos.
Viešųjų ryšių tarnyba
Danguolės Micutienės ir Arvydo Kluoniaus nuotraukos.
Prieš tūkstantį metų benediktinas, misionierius, arkivyskupas netoli dabartinio Paluknio krikštijo Lietuvos karalių ir nuo tada „atsirado Lietuva“. Jeigu analų raštininkas būtų žinojęs, kad žodis „Lietuva“ reiškia „valstybę“, aišku, kad tokio žodžio būtų neįrašęs, kaip ir žodžių „karalystė“ ir „karalius“. Mūsų Tautoje žodžiai „karalystė“, „karalius“ ir „Lietuva“ įgavo administracinę reikšmę beveik prieš tris tūkstančius metų.
Dar anksčiau už žodį „Lietuva“ – prieš du tūkstančius metų – yra užrašyta „galindos ir sūdinai“. Aišku, jie turėjo savo teritoriją, istoriją, religiją, kultūrą ir santvarką, nes raštininkas juos pastebėjo – užrašė. Bet tai ir viskas – buvo ir nėra. Tarytum nuskendo į Letą ar sudegė lyg feniksas, tik pastarojo liko pelenai, o šių neliko nė pelenų.
Po tūkstančio metų pasaulyje vėl pasirodo galindos ir sūduviai, tik dabar kronikininkas užrašo daugiau žinių – Ordino ir prūsų karuose pirmutinius be kovos išnaikina galindas, o per paskutinius penkerius metus – sūduvius. Abiejų genčių žemės virsta dykromis be gyventojų (taip užrašyta).
Klausimas ne tik mums, bet ir viso pasaulio istorikams. Ką galindos ir sūduviai veikė nuo Ptolemėjaus iki Petro iš Dusburgo – tūkstantį metų? Kaip sugebėjo gyventi pasaulyje nepastebėti? Ir dar tūkstantis klausimų.
Po Žalgirio mūšio LK Vytautas reikalauja Ordino, kad jis atsisakytų Nemuno kairiojo kranto kampo (Sūduvos), kurio žmonės kalba ta pačia kalba kaip ir LK Vytautas. Žinome, kad faktiškai šios žemės nevaldė nei Ordinas, nei LK Vytautas, bet pagal dovanojimo raštą ji priklausė Ordinui. Galiausiai Ordinas atsisako, ir vėl dingsta Sūduva.
Po šimto metų (apie 1500 metus) du Prūsijos vyskupai vizitacijos metu sužino – yra prūsų, kurie garbina „sūduvių dievaičius“ (-deywoty zudwity). Vadinasi, garbina ne prūsų, žemaičių, aukštaičių ar lietuvių, kurie tuo metu gyveno, bet sūduvių, kurie išnaikinti prieš du šimtus metų, kurių „nėra“.
Ir vėl klausimas. Žinome, kad tikėjimas ir jo apeigos yra ne piemenavimas su botagu rankoje. Reikia įgyti specialų išsilavinimą, tikėjimo pažinimą ir gauti įgaliojimus. Būtina gyva ir gerai organizuota institucija, galinti pateikti kvalifikuotus vykdytojus. Iš vizitacijos ataskaitos aišku, kad tokios institucijos Prūsijoje nebuvo – tai liudija žodis „sūduvių“, ji buvo Prūsijos pašonėje – Sūduvoje. Ši medžiaga liudija, kad 1500 metais Sūduvoje buvo tik Senasis Tautos Tikėjimas ir jokio kito tikėjimo nebuvo. O kad išvengtų tiesos– „Sūduvoje niekas negyveno“.
Kiek vėliau prūsų kalba išleistų katekizmų įžangose siūloma daugiau nebeleisti prūsakalbių katekizmų, nes visos gentys supranta sūduvių kalbą. Su kuo susidūrėme? Su imperija, daugiakalbe valstybe ar istorijoje nežinomu reiškiniu? Tik imperijoje ir daugiakalbėje valstybėje visoms tautoms ir gentims privaloma viena kalba. Taip yra ir mūsų valstybėje: privaloma viena sūduvių kalba, kuri konstitucijoje įvardinta lietuvių kalba (pagal valstybės įvardijimą). Dėl to, kad sūduvių kalba tapo valstybės kalba, neatsirado nei sūduvių kalba, nei sūduviai, nei Sūduva.
Labiausiai pasisekė ištrinti iš istorijos Sūduvą ir sūduvius rusų carui, kai Sūduvą įjungė į Suvalkų guberniją. O toliau viskas vyko automatiškai. Pagal gubernijos įvardijimą žemė tapo „suvelcizna“, patys išsivertėme „Suvalkija“, čia gyvena „suvalkiečiai“ ir kalba – „suvalkiečių kalba“. Viskas vyko paprastai, taisyklingai be prievartos, nes niekas nepradingo – nei žemė, nei žmonės, nei kalba. Tai kas, kad Onaitytė tapo Petraitiene: kaip ji vaikščiojo po kiemą, taip ir dabar vaikšto – viskas po senovei. Netiesa. Onaitytė numirė, o kartu ir visas jos dvasinis turtas, kuriuo ji naudojosi ir kitiems dalijo. Jos visa dvasinė suma (iki Petraitienės) turi tik vieną slapyvardį, kodą, dalią, šeimininką, kuris kitavardžiams šaukiniams neatsiliepia. Tai didelis praradimas.
Privalome atsiminti: pagal mūsų tautosaką (mūsų šventraštį) žodis ir vardas priklauso Dievo žinybai, o jo paviešinimas visuomenei vyksta tik per apeigą – tai įstatymas. Pateiktas žodis (naujadaras) ar vardas be apeigos yra melas, klaida, netvarka. Toks žodis yra neįstatyminis žodis. Šiais žodžiais dažniausiai naudojosi kriminaliniai nusikaltėliai – vagys, melagiai, garbėtroškos, niekintojai, kerštautojai, grobikai, pavergėjai ir t.t. Įvardinti ką nors neįstatyminiu žodžiu yra tiesos niekinimas, nudvasinimas. Prieš keliolika metų Suvalkų vaivadijoje užėjęs į seną sodybą išgirdau lietuvišką šnektą. Pasisveikinęs kreipiausi tikriausiai į šeimininką: „Kaip jūs, suvalkiečiai, gyvenate?“ Žmogus pirmiausiai paraudo, o paskui pamėlynavęs tarė: „Mes ne suvalkiečiai, mes dzūkai, o suvalkiečių ieškokite apie Marijampolę“. Supratau, kad labai įžeidžiau žmogų. Kitas atsitikimas buvo prieš dvidešimt metų. Marijampolėje vyko Sūduvos priešistorės konferencija. Po pirmos dienos pranešimų, kitą dieną, vyko pranešimų aptarimai ir ginčai. Vienas dalyvis prasitarė, kad sūduviai yra jotvingiai, bet kitas paprieštaravo – jotvingiai buvo išnaikinti XI a., o sūduviai – XIII a. Pusamžis profesorius, norėdamas išspręsti juodviejų ginčą, pasiūlė atidžiau ištyrinėti klausimą ir tiksliai nustatyti, kada buvo išnaikinti jotvingiai. Tada pakilo viena įtūžusi moteris – Baltarusijos Istorijos instituto istorikė, archeologė, ir garsiai tarė: „Ką jūs čia kalbate? Mano proseneliai, tėvai, aš, mano vaikai ir visi, gyvenantys aplink mano gimtinę, esame jotvingiai, ir mūsų niekas nesunaikino“. Atrodo, kad visi numirė ar užmiršo kalbėti.
Gal mes be priežasties įsižeidžiame ir pykstame, kad caro dėka tapome suvalkiečiais, o žemė – Suvalkija. Šie žodžiai yra aukštos dvasinės vertės. Žinome ir suprantame: „valkata, valkiotis, valka, apvalkalas, užvalkalas, valas, vilkti“ ir t.t. Senajame tikėjime „valka“ buvo vienuolių valkatų darbužis, išaustas iš liepų karnų (plaušų). Šį drabužio įvardijimą ir jo gamybą pasiskolino sanskrito vienuoliai. Nuo Suvalkų į šiaurės pusę prie Valkos upelio buvo valkatų vienuolynas, ir Suvalkų vardas susijęs su šiais vardais. Slavų metraščiai mini vienuolius valkatus, dėl kurių tekdavo bėgti nepradėjus mūšio. Slaviškoje Mato evangelijoje sakoma, kad trys valkatai atvyko į Betliejų pagarbinti gimusį Jėzų. Tai netiesa. Visi trys atvykėliai buvo skirtingų vienuolijų vienuoliai ir tik vienas iš jų buvo valkatas. Pagal visus ženklus Suvalkai yra dvasingas miestas ir negėda būti jo gyventoju. Bet… Jis yra dvasingųjų vienuolių, Galindos žemės miestas ir griežtai ne Sūduva, nes ką turi ir gali Galinda, to neturi ir negali Sūduva. Ir atvirkščiai, ką turi ir gali Sūduva, to neturi ir negali Galinda. Įstatymas yra amžinas ir nepajudinamas – kiekvienas Dievo vienetas yra nepakartojamas pasaulis, todėl mes ne suvalkiečiai, o sūduviai.
Galiausiai Sūduva ir sūduviai.
Per Sūdelio ir Sūduvio ežerus teka Sūduvėlė (dabar įvardinta Vygra, bet iš tikro Vygra išteka iš Vygrio ežero), o prie jos yra didelis Sūduvos kaimas, atsiradęs XVI a. iš Sūduvos vienkiemio. Visas šis vardynas yra Sūduvos kalnyne (Sūduvos kalnuose, Sūduvos Aukštumoje).
Žodis „Sūduva“, „Sūda“ reiškia gimtinę, tėviškę – žmogaus arčiausio Dievui, gausiai aukojančio, tarpininko tarp Dievo ir žmogaus, kunigo.
Atrodo, supratome, kad genties įvardijimo bendrinė reikšmė yra įstatymas visai Tautai, genties žemei, žmonėms, jų veiklai, pareigoms ir įgaliojimams. Vadinasi, tik galindas galėjo būti vienuoliu, sūduvis – kunigu (popiežiumi), gudas – kariūnu, aukštaitis – karaliumi, žemaitis – žemės motinos sūnumi ir t.t. Šie ir visi Tautos neatšaukti ir nepanaikinti įstatymai kartu su šiandieniniais mus veikia visa savo jėga, nepriklausomai nuo mūsų žinojimo ar nežinojimo, visus vienodai – ištarėją, veikėją, girdėtoją ir regėtoją.
Sunkiausia ir kvailiausia diena, kai ryte per radiją išgirstu skelbimų pranešėją sakant: „Suvalkija ar suvalkiečiai“. Jis nežino, kad klysta ir kitus klaidina, bet tikrai yra kaltas, aš kaltas, kad išgirdau, ir visi, kurie išgirdo, nes klaidos dvasiai, kaip ir visoms dvasioms, yra neišvengiamas įstatymas – dauginkitės. Ką daryti? Pirkčiau radiją, kurį galima programuoti, kad netartų nereikalingų, melagingų ir klaidingų žodžių. Tada girdėčiau kalbos kratinį, kurį vartojo Tauta Ptolemėjaus laikais iki Brunono. Pasiekčiau dvasios tyrumą ir nereikėtų vaikščioti į bažnyčią. Atrodo, pastarasis ženklas „nevaikščioti į bažnyčią“ sparčiai plinta, tik kitais būdais.
Kažkada Sūduvoje klebonas pasiskundė savo parapijiečiui:
– Žmonės nevaikšto į bažnyčią.
Parapijietis paklausė:
– O ką Dievas sako? Kodėl jis nevaikšto į bažnyčią?
– Žmonės – ne Dievas. O aš Dievo neklausinėju.
– Labai teisingai ir tiksliai atsakei, kodėl žmonės nevaikšto į bažnyčią.
Ir dar vienas pokalbis. Vadovas grėsmingais žodžiais bara pavaldinį ir galiausiai klausia:
– Kada padarysi?
Anas atsako:
– Padaryta.
– Tai kodėl nieko nesakai?
– Kad niekas neklausia.
Sūduvoje dar XX amžiaus pirmojoje pusėje didžiausias ir svarbiausias įstatymas buvo „Einu pasitarti“ su kaimynu, žmona, vyru, seneliais, vaikais, medžiu, kalnu, Dievu ir t.t. Šį įstatymą nusistebėdamas mini ir Petras iš Dusburgo prieš 700 metų. Todėl sakome – nepasiteiravimas, nepasitarimas, neieškojimas, nebendravimas ir t.t. yra didžioji nuodėmė, klaida, kaltybė, bet tik ji rašo istoriją, priverčia juoktis, verkti ir kentėti. O mes, sūduviai, vis teiraujamės ir ieškome savęs, nors žinome tikrai, kad mūsų nėra, bet sakome tikrai, kad 2020 metais minėsime seniausiojo pasaulyje tikėjimo 500 metų pripažinimą Sūduvoje, Tautoje ir Visame Pasaulyje. Ženklas – Simno bažnyčia. Ačiū Dievui, kad sūduvis, kad manęs nėra ir kad aš esu.
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Marijampolės „Sūduvis“ savo kraštiečiams padovanojo gražią pergalę: žaisdamas namuose, rezultatu 73:68 nugalėjo Kauno BC „Boom“ komandą ir iškovojo teisę žaisti ketvirtfinalyje.
Naudingiausiu varžybų žaidėju vėl pripažintas Aivaras Žibūda, pelnęs net 31 naudingumo balą ir į priešininkų krepšį sumetęs 29 taškus. Matas Lisajevičius šįkart pasižymėjo atlikęs 5 rezultatyvius perdavimus.
Ketvirtfinalio kovos prasidės jau ateinančią savaitę. „Sūduvis“ išvykoje susirungs su Kauno KTU komanda. Apie atsakomąsias varžybas namuose krepšinio gerbėjams pranešime atskirai.
Marijampolės kraštotyros muziejus Dzūkijos sostinėje pristato parodą „Sūduvos – Suvalkijos spalvos“, skirtą etnografinių regionų metams.
Alytaus kraštotyros muziejuje atidarytoje parodoje eksponuojami gražiausi Sūduvos (Suvalkijos) regionui būdingi XIX a. pab. – XXa. pr. tekstilės pavyzdžiai: šventinis moters kostiumas, margosios juostos, lelijų raštais kaišytos prijuostės, siuvinėti marškiniai, subtilūs nėriniuoti galvos apdangalai, liemenės, baltosios drobulės, rankšluosčiai, staltiesės, lovatiesės.
Iki kovo 24 d. parodoje, kuri sudaryta iš Marijampolės kraštotyros muziejaus rinkinių, dzūkai galės pasigrožėti iki mūsų dienų išlikusiu Sūduvos krašto liaudies audinių lobynu. Unikalūs eksponatai atspindi didelį jų meniškumą ir savitumą, kuris atskleidžia suvalkiečių audinių raštų ir spalvų rimtumą, gal šiek tiek liūdnumą, labai apgalvotus spalvinius sprendimus bei gilias amato tradicijas. Paroda iliustruojama fotografijomis, perteikiančiomis spalvotą Sūduvos karšto žmonių buvusių gyvenimų paveikslą.
Parodos atidarymo metu Marijampolės kraštotyros muziejaus direktorius Antanas Pileckas pristatė sukauptus Sūduvos krašto audinių turtus, skambėjo autentiškos dainos, kurias atliko muziejaus ansamblis „Marijampolės kanklinykai“, vadovaujamas etnografo Jauniaus Vyliaus.
Pirmosios kovo savaitės pabaigoje Marijampolės kolegijoje šurmuliavo atvirų durų diena, kuri sukvietė smalsius gimnazijų, vidurinių mokyklų moksleivius bei mokytojus.
Renginį pradėjo kolegijos direktorius V. Viliūnas sveikindamas visus susirinkusius, ištroškusius žinių ir naujų potyrių. Skatindamas ugdyti savo žingeidumą, uoliai domėtis visais reikšmingais, iškylančiais klausimais, direktorius kvietė atidžiai klausytis ir kitų kolegų.
Direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai I. Sviliuvienė pristatė šiais metais kolegijoje siūlomas studijų programas, kurių yra 13. Kiekviena iš jų priklauso ir reprezentuoja vieną iš keturių skirtingų studijų sričių, t.y. technologijos, socialinių, humanitarinių, biomedicinos mokslų studijų sritys.
Studijų skyriaus vedėjas M. Šnipaitis supažindino moksleivius su 2015 m. priėmimo taisyklėmis. Pristatė sąlygas, terminus, svarbiausias datas ir atsakė į moksleiviams dažniausiai kylančius klausimus.
R. Zygmantaitė, Tarptautinių studijų ir ryšių skyriaus vedėja, susirinkusiems pristatė tarptautinio judumo galimybes Marijampolės kolegijoje. Šiais laikais, turint didelį norą, reikia naudotis suteikiamomis galimybėmis: keliauti į savo svajonių šalį studijuoti ar atlikti praktiką.
Vėliau moksleiviai išsiskirstė į auditorijas, kuriose atskirai ir daug plačiau buvo pristatomos visos studijų programos iš pirmų lūpų. Studentai dalijosi sukaupta patirtimi, dėstytojai pasakojo apie studijų programų vingrybes: paskaitas kolegijoje, praktikos vietas, įsidarbinimo galimybes. Įvardinti vieną studijų programą, sulaukusią daugiausiai abiturientų dėmesio, sunku, kadangi jaunuoliai apylygiai reiškė susidomėjimą visomis studijų programomis.
Renginio pabaigoje, sužinoję aktualius dalykus, išklausę svarbią informaciją, abiturientai turėjo galimybę pabendrauti su Marijampolės kolegijos studentų atstovybės (MKSA) nariais ir sužinoti ne tik apie rimtąsias studijų proceso veiklas, bet ir apie laisvalaikio praleidimo būdus, atstovybės ir kolegijos bendruomenės organizuojamus renginius, jų užkulisius ir smagius momentus iš studentiško gyvenimo.
Džiugu, jog atvirų durų dienoje dalyvavo moksleiviai ne tik iš Marijampolės: svečių sulaukėme iš Lazdijų, Prienų, Alytaus bei Vilkaviškio rajonų.
Aistė LENKAUSKAITĖ
Marijampolės kolegijos Viešosios komunikacijos skyriaus vedėja
Kovo 5 d. Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta žinomo Lietuvos lakūno, sklandytojo, žurnalisto, rašytojo Jono Dovydaičio (1914–1983) knyga „Aerodromo apysakos“, kurią būtent šiais metais išleido jo sūnus Jonas Heraklis Dovydaitis. Knygos pristatymas – tai ne tik skaitytojo naujas žvilgsnis į rašytojo kūrybą, bet ir visuomenės paskatinimas prisiliesti prie aviacijos ne tik suvokiant, kas tam tikrus žmones traukia atsiplėšti nuo žemės, bet ir patiems būti arčiau dangaus.
Knygą, be sudarytojo ir leidėjo, pristatė lakūno-rašytojo pusbrolis marijampolietis Rimantas Dovydaitis, kuris, demonstruodamas skaidres su garsiojo pusbrolio įvairių gyvenimo etapų nuotraukomis, perbėgo per rašytojo gyvenimą pasidalindamas ir ne chrestomatinėmis žiniomis apie „Aerodromo apysakų“ autorių. Knygos pristatyme visuomenei R. Dovydaitis akcentavo ne tik savo pusbrolio nuopelnus aviacijai, žurnalistikai, lietuvių literatūrai, bet apskritai kalbėjo apie mūsų krašto aviatorius, prisidėjusius prie Lietuvos aviacijos garsinimo. „Jonas nerašė „iš galvos“, – akcentavo R. Dovydaitis, – visi jo kūriniai turi realų pagrindą: realius veikėjus, realius įvykius“. Kaip pikantišką naujieną R. Dovydaitis pateikė pusbrolio pirmuosius žingsnius į aerodromą. „Mane į aviaciją nuvedė… karvė“, – apie savo lakūno kelią sakęs Jonas Dovydaitis. Mat vaikystėje Kaune Dovydaičiai laikė karvę, o ganyklos buvo netoli aerodromo…
Rašytojo sūnus Jonas Heraklis, dalindamasis prisiminimais apie tėvą, pasidžiaugė ir knygos pristatymo auditorija. „Smagu, – sakė jis, – kad yra žmonių, kurių akys nukreiptos į dangų“. Šiais metais išleista knyga – ne vien ankstesnio leidimo „Aerodromo apysakų“ pakartojimas, į šią knygą rašytojo sūnus sudėjo ir apsakymų iš kitų J. Dovydaičio knygų, atsiminimų. J. Dovydaitis buvęs labai produktyvus rašytojas, o jo knygos būtent apie aviaciją, anot kritikės J. Sprindytės, turinčios išliekamąją vertę.
Apie aviaciją susirinkusiesiems kalbėjo ir Marijampolės aeroklubo vadovas Alvydas Danilaitis, pristatydamas „aviacijos židinį“ mūsų krašte – Marijampolės aeroklubą, įsikūrusį vadinamajame Sasnavos aerodrome, apie nueitą beveik 40 metų kelią nuo susikūrimo, balansavimo ant išnykimo ribos ir šiuo metu – labai stiprų aeroklubą, kuriame, pasak klubo vadovo, aviacijos šventės (skrydžiai lėktuvais, motorizuotomis skraidyklėmis, įspūdingi parašiutininkų pasirodymai) sezono metu vyksta kiekvieną savaitgalį.
Marijampolietis Vytautas Gaulia atsiminė tuos laikus, kai Jonas Dovydaitis porą mėnesių gyveno Marijampolėje, kai buvo statomas Marijampolės cukraus fabrikas. V. Gaulia prisiminė, jog rašytojas būtent to laikotarpio įkvėptas parašė knygą „Dideli įvykiai Naujamiestyje“, taip pat ir patį rašytoją – gražų vyrą, į kurį krypdavo daugelio merginų akys…
Knygos pristatymas baigėsi skatinimu ne tik skaityti „Aerodromo apysakas“, bet ir dažniau žvalgytis į dangų.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Iš Jono Dovydaičio biografijos
Lakūnas, sklandytojas, žurnalistas, rašytojas Jonas Dovydaitis gimė Vilniuje 1914 m. liepos 24 d. Prano ir Marcelės Dovydaičių šeimoje. Pranas Dovydaitis – 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras. 1913 metais buvo pakviestas redaguoti vieną iš didžiausių tuo metu lietuviškų laikraščių „Viltis“. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, laikraščio leidyba nutrūko ir Pranas Dovydaitis su šeima įsikūrė Kaune. Būsimasis rašytojas Jonas Dovydaitis mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, Aukštesniojoje technikos mokykloje. 1932 m. pradėjo sklandyti, dalyvavo statant Nidos sklandymo mokyklos angarą. 1934–1937 m. mokėsi Karo aviacijos lakūnų puskarininkių mokykloje ir skraidė lėktuvais ANBO. 1937 m. Lietuvos aeroklubas paskyrė J. Dovydaitį žurnalo „Lietuvos sparnai“ techniniu redaktoriumi. Tais pačiais metais pradėjo skraidyti akrobatiniais lėktuvais, 1938 m. Tautinėje olimpiadoje tapo pirmuoju Lietuvos akrobatikos čempionu. Prasidėjus sovietinei Lietuvos okupacijai, 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas Jono tėvas prof. Pranas Dovydaitis, o po poros mėnesių ir Jonas. Tėvas 1942 m. nuteistas sušaudyti, sūnus, praradęs sveikatą, 1944 m. buvo išsiųstas į tremtį. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, iš tremties pavyko grįžti į Lietuvą. Dirbo žurnalisto darbą, rašė. Mirė 1983 m. rugsėjo 20 d. Vilniuje.
