Poetų apdainuotos giedros naktys net ir nedidelį romantiką sutemai apgaubus žemę verčia pakelti akis į dangų, nusagstytą ryškiais žiburėliais, kasdieninėje kalboje vadinamais žvaigždėmis. O štai vienintelės privačios observatorijos mūsų krašte įkūrėjui ir savininkui astrografui marijampoliečiui Gintui RUDZEVIČIUI dangaus kūnų stebėjimas – nuo vaikystės puoselėtas pomėgis. Tiesa, dabar jis į beribį kosmosą dairosi per nuosavą teleskopą. Ir ne tik dairosi! Savamokslis astronomas, šiandien žinomas kaip puikių nuotraukų per teleskopą autorius, savo pavyzdžiu įrodė paprastą tiesą: svajonės visada pildosi – ir net su kaupu, žinoma, jei sugebi jas patikėti ryžtui ir laikui… Būtent tai šiam žmogui leido su savo svajone susigyventi, leisti skleistis jai tikrovėje ir tokiu būdu realizuoti save.
Žvilgsnis į dangų – nuo pat mažens
Gintas Rudzevičius (g. 1968 m.) kilęs iš Keturvalakių kaimo (Vilkaviškio raj.). Baigęs Vilkaviškio S. Nėries vidurinę mokyklą, oficialiai daugiau niekur ir nesimokė (norą tapti lakūnu sustabdė sveikatos patikra – jos išvados dėl, rodos, gana menko sutrikimo neleido siekti aviacijos mokslų), bet neoficialiai – visą gyvenimą. Nuo pat mažų dienų jo akys vis krypdavo į dangų, ypač naktinį, nusėtą žvaigždžių žvaigždelių. Prisimena: koks buvo džiaugsmas, kai tėvas nupirko žiūronus – dangus per juos žiūrint jau arčiau atrodė, mat per teleskopą pažvelgti į neaprėpiamą skliautą tik pasvajoti tuomet tegalėjo…
G. Ruzdevičius, be aistringo potraukio dangaus stebėjimams, nuo vaikystės turėjęs ir meninių gebėjimų, savo svajones realizuoti ėmė tik tuomet, kai stabiliai įsitvirtino gyvenime. Šiuo metu Marijampolėje su šeima gyvenantis vyras, vienos iš paminklų dirbtuvių dailininkas – skulptorius, jau daugiau laiko gali skirti savirealizacijai, atvedusiai jį prie nuosavos observatorijos įkūrimo.
Tėviškėje – nuosava observatorija
…O viskas prasidėjo nuo pirmojo prieš mažiau nei dešimtmetį įsigyto teleskopo, kuris, deja, vėliau jau neatitiko astronomo mėgėjo poreikių. Noras stebėti dangų, ypač tai, kas nematoma plika akimi, galiausiai užsiimti astrografija (dangaus kūnų fotografavimu) reikalavo tobulesnio stebėjimo įrenginio. Štai taip prieš keletą metų atsirado naujasis pakankamai modernus teleskopas. „Teleskopas , – sako G. Rudzevičius, – stacionarus daiktas, o privalėjau jį tampyti iš kampo į kampą.“ Taigi gimė mintis laikyti teleskopą vienoje vietoje. Kodėl gi tuomet tai turėtų būti ne nuosava observatorija? Šis sumanymas ilgainiui virto tikrove. Dėl vietos nuosavų astronominių stebėjimų centrui galvos daug nesuko: juk tėviškėje, kur tebegyvena vyro mama, puikiausiai toks statinėlis išsiteksiąs. Viską permąstęs, sukūręs norimos konstrukcijos viziją, apskaičiavęs, G. Rudzevičius kibo į darbus. Observatorijai pasirinko tėviškės sodybos ūkinį pastatą. Viską nuo pat pradžių dirbo pats (tuo tikslu netgi metalo apdirbimo technologiją įsisavino), kol galiausiai (2007 m.) ant ūkinio pastato išdygo besisukiojantis atveriamas kupolas, o po juo – nuosavoje observatorijoje, beje, labai modernioje, techniškai gerai įrengtoje, buvo įkurdintas modernus teleskopas, prie kurio pats G. Rudzevičius pritaisė ekvatorinę montuotę, įrenginį, kompensuojantį žemės sukimosi paklaidas, stebint dangaus kūnus. G. Rudzevičiaus turimas teleskopas – maksimalaus galingumo tokio tipo mėgėjiškas įrenginys, mažinantis kampinį dydį paprastai 20 kartų (gali ir 200 kartų, ir daugiau, tačiau tiek jau nereikia).
Didžiausias dėmesys – astrografijai
Ką stebi savamokslis astronomas pro ant tėviškės ūkinio pastato viršaus išdygusį kupolą? Vienu žodžiu – dangų: planetas (Saulės sistema – visa jo ištyrinėta), žvaigždes, galaktikas, spiečius, ūkus, mėnulį (naktiniai stebėjimai), saulę, skrendančius lėktuvus (dieniniai stebėjimai)… Žvaigždėlapiuose žmogus orientuojasi lygiai taip pat gerai kaip savo tėviškės kieme, be to, labai padeda tai, jog teleskopą jis kompiuterizavęs: per du milijonai kosminių objektų yra įvesta kompiuterio duomenų bazėje !
Vis dėlto, kaip teigia G. Rudzevičius, naujasis teleskopas skirtas daugiausia mėnulio stebėjimui bei fotografavimui. Daugybę naktų praleidęs nuosavojoje observatorijoje, stebėdamas pro teleskopą dangų bei fotografuodamas jo kūnus, žmogus sukaupęs jau daugybės nuotraukų archyvą: nors dominuoja mėnulio fotografijos, pavykę padaryti ir kitų dangaus kūnų atvaizdų.
Beje, dangaus kūnų fotografavimas – įdomus, bet daug kruopštumo bei kantrybės reikalaujantis užsiėmimas. Norint užfiksuoti įspūdingą dangaus kūno vaizdą, reikia nustatyti ilgą ekspoziciją, t. y. atidaryto objektyvo išlaikymo trukmę. Paprastai kalbant, vieną nuotrauką objektyvas fiksuoja bent dvi valandas. Kadangi žemė sukasi, taip ilgai išlaikytas kadras išeitų neryškus, dangaus kūnai fotografijoje „nubrėžtų“ brūkšnius. Tam, kad nuotrauka būtų kokybiška, teleskopo fotoobjektyvas turi judėti idealiu tikslumu pagal žemės sukimąsi. Būtent tam ir reikalinga prie teleskopo pritaisyta ekvatorinė montuotė, leidžianti teleskopui judėti pagal žemės sukimąsi.
G. Rudzevičius padaręs puikių žvaigždžių, ūkų, planetų nuotraukų, tačiau labiausia vyrą domina, kaip minėta, Mėnulio fotografavimas (Mėnulį fotografuoti įdomu ir dėl to, jog vaizdą galima išdidinti beveik iki 600–1000 kartų). Labai įdomu, pasak G. Rudzevičiaus, fotografuoti ir emisinius ūkus, ir galaktikas. Jie plika akimi beveik nematomi ir išryškėja tik būtent taip, ilgai ir kruopščiai, bent per porą valandų padarytoje fotografijoje.
Dangaus fotografijas G. Rudzevičius sukelia į Lietuvos astronomijos mėgėjų klubo tinklalapį www.albireo.lt, o Mėnulio nuotraukos – ir interneto portale LPOD(„Lunar photo of the day“ – Mėnulio dienos nuotrauka), kur sukeliamos viso pasaulio astronomų fotografijos. Reikia pastebėti, jog G. Rudzevičiaus pernai įkelta Mėnulio nuotrauka – pirmoji šiame tinklalapyje įkelta Žemės palydovo nuotrauka, daryta Lietuvoje.
Nesibaigianti romantika
Buvimas savojoje observatorijoje savamoksliui astronomui – savotiška romantika, atsiplėšimas nuo kasdienybės. Na, o lipimas į ūkinio pastato viršų, besibaigiantį į dangų vedančiu kupolu, priklauso nuo… oro ir noro. Vis tik labiau – nuo oro, mat mūsų krašte per metus vos 30 naktų būna tinkamų stebėti dangaus skliautą teleskopu. Ypač šiam reikalui netinkami sausio, vasario mėnesiai – tuo metu G. Rudzevičius išvis nekelia kojos observatorijon. Žmogus apgailestauja, jog Lietuvoje, kur giedrų dienų vos 44 per metus, dangaus stebėjimas teleskopu – išties sudėtingas dalykas. O kad taip turėtų galimybę išvažiuoti kur nors į kalnus, į tas šalis, kurios giedrą mato kone ištisus metus… Visa tai – visai ne dėl noro pasiekti kokių nors mokslinių laimėjimų: mokslas yra nuėjęs labai toli, savamokslis astronomas jo nepavys, bet net ir nesistengia. Jo domėjimasis astronomija, bendravimas su Lietuvos bei užsienio astronomais yra pomėgio dalis.
Galbūt pats karščiausias. Profesionaliu astronomu vyras gal ir nenorėtų būti: pomėgis, jo įsitikinimu, neturi virsti darbu, mat tuomet į jį įsibrauna rutina. Kita vertus, toks pomėgis – geriausia mokykla. Ko tik neišmoko savo rankomis statydamas observatoriją ir įkurdindamas joje teleskopą! Be to, G. Rudzevičius teigia nemėgstantis rizikuoti, tad prieš griebdamasis kokios nors veiklos pirmiausia viską išstudijuoja, o tik paskui imasi – tuomet rezultatai nenuvilia. Be to, kad ir kokiu tikslu keltum akis į dangų – tai visada atitrūkimas nuo rutinos, prisilietimas prie paslapties, kurios net ir pats pažangiausias mokslas nėra įminęs – kitaip ir negali būti: juk dangus, ko gero, vienintelė vieta, kuri mažiausiai yra žmogaus liesta. Štai ir ši priežastis G. Rudzevičių verčia nakties miegą iškeisti į rymojimą prie teleskopo, įsmeigus akis į tik mažus pakraštėlius atidengiančią didžiulės erdvės paslaptį. Čia, beje, kalbama ne tik apie galimus ateivius iš kitų planetų, netgi galaktikų, nors ir šiuo klausimu savamokslis astronomas turi savo nuomonę, pagrįstą taip pat stebėjimais. Tiesa, teleskopo pagalba vyras niekada nėra stebėjęs neatpažintų skraidančių objektų (NSO), tačiau plika akimi ne kartą tekę matyti ir įsitikinti, jog NSO – ne tuščios kalbos: šie objektai erdvėje juda ne tokiomis trajektorijomis kaip žemiškieji, geba staigiai pakeisti judėjimo kryptį nemažindami greičio…
* * *
Taigi beribis kosmosas, atsiveriantis pakėlus akis į dangų, vaikystės svajonė, virtusi gyvenimo būdu ir nesibaigiantis pažinimo kelias – štai ką reiškia G. Rudzevičiui ištikimybė svajonei bei gebėjimas ją patikėti ryžtui ir laikui…
Laima GRIGAITYTĖ
Ginto Rudzevičiaus nuotraukos.
Asmeninio albumo nuotraukos.
Nr. 34 (38), 2013 m. rugpjūčio 24–30 d.
G. Rudzevičiaus nuosava observatorija.
Orionas. Šviesus emisinis ūkas M42 Oriono žvaigždyne. Matomas plika akimi. Skersmuo – 25 šviesmečiai. Nuotolis nuo Saulės – apie1600 šviesmečių.
Spiralinė galaktika Didžiųjų Grįžulo Ratų žvaigždyne. 27 000 000 šviesmečių nuo mūsų ir apie 170 000 šviesmečių skersmens. Šioje galaktikoje neseniai pastebėta nauja supernova.
Saturnas, Saulės sistemos planeta milžinė. Antroji pagal dydį po Jupiterio.
Mėnulis.
Mėnulis. Iš arčiau – Koperniko krateris.
Jupiteris, Saulės sistemos planetų karalius.
Hantelis: planetiškasis ūkas M27 Laputės žvaigždyne. Nuotolis nuo Saulės – apie 1000 šviesmečių. Dujinis apvalkalas tolsta (plečiasi) nuo centro 15-30 km/s greičiu.
Sietynas (Septynios sesės-Plejadės). Padrikasis žvaigždžių spiečius M45 Tauro žvaigždyne. Spiečiui priklauso keli šimtai žvaigždžių; plika akimi matomos 6-9 žvaigždės. Pagal spindesį jos išsidėsčiusios tokia tvarka: Alkionė, Atlantas, Elektra, Maja, Meropė, Taigeta, Plejonė, Celenė, Asteropė. Sietyną gaubia atspindžio ūkas. Skersmuo – 40 šviesmečių. Nuotolis nuo Saulės – 370 šviesmečių. Nuotraukoje – Alkionė ir Meropė.
Beveik prieš dvejus metus buvęs Saulės užtemimas.
