Pirmadienis, 26 spalio, 2026
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 269

    Naminiai paukščiai ir siurealistinis pasaulis

    0

     

    Kiekvienas gyvas padaras iš prigimties yra laisvas, tad pakliuvęs į nelaisvę veržiasi iš jos. Aš irgi kartais trokštu atitrūkti nuo grandinės ir bent trumpam pabėgti nuo žmonos, palakstyti po laisvę. Taip… saldus tas žodis „laisvė“.

    …Šį kartą labiausiai kliuvo naminiams paukščiams: jie oficialiai paskelbta visuotinė nelaisvė. Gerai, kad ne iki gyvos galvos, nors kas ten žino: tarp jų pasitaikys ir tokių, kurie jau buvo suplanuoti kurio nors sekmadienio pietums… 

    Štai ką skelbia Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2014-11-21 d. įsakymas Nr. B1-1007 „Dėl apsaugos priemonių Azijos šalyse ir Europos Sąjungoje plintant paukščių gripui“: „Atsižvelgiant į susidariusią sudėtingą didelio patogeniškumo paukščių gripo situaciją Azijoje ir Europoje bei realią grėsmę, kad ši liga gali pasireikšti ir Lietuvoje, paukščių laikytojams privaloma visus naminius paukščius (vištas, antis, žąsis, kalakutus, balandžius ir kitus) laikyti uždarytus tvartuose, dengtuose aptvaruose, siekiant juos apsaugoti nuo kontakto su laukiniais paukščiais. Už šių reikalavimų nevykdymą bus taikoma administracinė atsakomybė“. Tam uoliai „privierina“ (pritaria) ir Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Marijampolės valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

    Toks siurealistinis pasaulis, bent mane apėmė keistas jausmas: menamas paukščių gripas tampa problema Nr. 1 ypač Marijampolėje bei jos apylinkėse. Naminiai paukščiai – į gardelius (neduok, Dieve, susibendraus su žvirbliais arba su varnomis (išvis – košmaras)!), o jei suvalkietiško kaimo močiutė, paleidusi savo višteles pasiganyti po tuščias ražienas, sulauks pono valdininko, tada ir jai vargas: savo pensiją ji matys kaip savo ausis be veidrodžio, mat ponas valdininkas jos varganą pensiją ĮSTATYMO VARDU nusiųs palopyti skylėtam valstybės biudžetui.

    …Sako, kad laisvai besiganantys naminiai paukščiai yra skanesni (pagaminus patiekalą) ir deda geresnius kiaušinius. Manau, jog tai yra tiesa – jie susiranda jų organizmui reikalingų maisto ir kitokių natūralių medžiagų.

    Čia turėtų nuskambėti šūkis: „Laivę naminiams paukščiams!“ Manau, kad jie to nusipelnė, jų gyvenimas trumpas, tad anksčiau ar vėliau, kaip jau minėjau, jie papuls į mūsų puodą, o pagyventi laisvėje gi jiems norisi.

    Dabar man prieštaraudami antrinsite, kad, pavyzdžiui, višta yra kvailas padaras ir jam visiškai „iki lemputės“ – tvartelyje jis ar laukuose, ar kur nors ražienose. Dar pridursite, kad  ne veltui mūsuose norint įžeisti moterį ją pavadiname „višta“. Neteisingai galvojate, mieli piliečiai, nuo seno yra toks dileminis klausimas, tarytum vaikiškas, bet lyg ir suaugusių dėdžių ir tetų atsakymo reikalaujantis: „Kas pirma atsirado – višta ar kiaušinis?“ Aš atsakymo nežinau, manau, kad ir jūs nesate tikri, kas pirmiau. Todėl prašyčiau daugiau pagarbos vištoms ir visiems kitiems naminiams paukščiams.

    Romas SIDABRA

    Vytenio Skroblo piešinys.

    Laisve vistoms

     

     

     

     

     

     

     

     

     

    Antanas Mykolaitis: medinių stebuklų saugomoje vienatvėje

    2

     

    Palaiminti yra jautrieji, kiekviena savo kūno ląstele subtiliai jaučiantys ir vėjo šuoro kvapą, ir žvaigždės mirksnio spragtelėjimą, palaiminti jie, atsargiai dvasios pirštais glamonėjantys ir pumpuro plyšimą, ir saulėlydžio atodūsį, nors už tą beribį jautrumą juos gyvenimas dosniai apdovanoja kančia, neretai – vienatve. Tokia ne vieno menininko dalia: per kančią suvokti, kad dažniausia gyvenime lieka tik ji, vienatvė, kuri lyg klusnus šuo sergi dieną naktį jo skausmą, žodžiais nenusakomą ilgesį ir iškalbingą tylą, kartais pražystančią poezijos posmais, kartais pravirkstančią liūdesio liūtimis, o kartais virstančią tobulo grožio pasauliais. Taigi tik tuomet jau ir nebe vienas žmogus būna, kai ima kalbėti naujojo pasaulio gyventojai – jo vienatvės ilgų valandų ir dieviškosios kibirkšties, vadinamos kūryba, vaisiai…

    Pilviškiuose (Vilkaviškio r.) gyvenantis Antanas MYKOLAITIS (g. 1941 m.) toks ir yra. Vienas, vienišas, jautrus ir be galo kūrybingas. Jo namus puošia nuo 1993 m. sukurtos medžio skulptūros. Per daug niekam nerodytos, tačiau nepaprastai meniškos, tiesiog prašyte besiprašančios garsių parodų salių, įdėmesnių žvilgsnių, nors pats menininkas į viešumą eiti per daug lyg ir nedrįsta (gal čia koją kiša pernelyg didelis kuklumas?): vis tobulina, kritiškai vertina kiekvieną liniją, rodos, ir taip iki tobulumo išgautą formą… Tiesa, buvo prieš šešerius metus tuometinio Vilkaviškio krašto muziejaus direktoriaus Antano Žilinsko iniciatyva surengta personalinė A. Mykolaičio darbų paroda, susilaukusi didelio dėmesio bei sukėlusi ne vienam net profesionaliam menininkui nuostabą, Paežerių dvare (Vilkaviškio r.), tačiau tokio lygio darbams to iš tikrųjų per maža…

    Žmogaus gyvenimą atspindintį kūrinių ciklą užbaigs… „Gimimas“

    „Esu užsibrėžęs tikslą padaryti ciklą „Laikas ir žmogus“ – nuo gimimo iki paties žmogaus sunykimo, žinoma, paliesti meilę, ilgesį, laukimą”, – sako A.Mykolaitis. Didelė dalis to ciklo (per 30 skulptūrų) jau sukurta (medžio plastika jau kalba meilė, gyvenimas, kūryba, mirtis, troškulys, šauksmas…), tiesa, dar nėra pačios pradžios – „Gimimo“, bet tikrai bus – eskizai naujiems darbams jau rengiami.

    Rodos, plastika neįmanoma parodyti kad ir laukimo, tačiau skulptūra kalba pati už save: matome – sėdi žmogus ant pasagos, o jo pražiūrėtos akys kažko laukia: lyg laimės, lyg kažkokio pasikeitimo. O štai ir muzikos tema – taip pat į gyvenimą įeina. O čia „Protėvių šauksmas“ – kaulai šaukiasi gyvųjų pagarbos, kai niekinamos kapinės. Čia meilė – sparnai kaip rankos, paukščiai. „Pasaulio pabaiga“, „Pranašas“ – iš žmogaus likę tik sparnai…  Čia „Laikas“ – dvylika mėnesių, paukščiais besisukančių ratu. (Menininkas prisimena, kaip iš papuvusių gražios medienos kaladžių po milžiniško darbo gimė šis kūrinys.) „Moteris“ (moteriškumo esmė – vaisiai, kurie nukrenta, kai ateina laikas atiduoti juos žemei). Čia „Okupacija“ – į galvą įsiskverbęs parazitas vagia žmogaus mintis, naudojasi kito protu, kūryba. O čia – „Troškulys“: stilizuotos rankos laiko dubenį – lyg trys banginiai pasaulį, – iš kurio liejasi tai, kas sudaro būties esmę: meilė, laimė ir tiesa, tačiau siurrealistinė burna rodo, kad būtent to ir trūksta žmogiškojoje būtyje, užtat ir kankina troškulys…

    „Dirbu kažką naujo kurdamas, – pasakoja menininkas. – Dvasinė sfera darbuose atskleidžiama per tuštumas, taip kartu išreiškiamas ir ryšys su kosmosu. Atradimas man – tų tuštumų išnaudojimas: ne tik medžiaga, bet ir tuštuma kalba kaip širdelė ar lašai… Čia (visos faktūros labai skamba, užtenka abstraktumo, šiuolaikiškumo, monumentalumo) gal savaime taip ateina, kai tektonika problemų nekelia“.

    Dvasinės traumos lydėjo nuo pat jaunystės

    A. Mykolaičio tėviškė – Šakių rajone, Jankuose. Vaikystė nebuvo lengva. Dar mokydamasis Jankuose, būsimasis menininkas garsėjo kaip gabiausias mokinys, mokyklą baigęs beveik vienais penketais (tais laikais geriausiais pažymiais), tačiau sąlygų mokytis toliau neturėjo – vaikui reikėjo dirbti ir užsidirbti sau duoną. Kokia nuoskauda, kai širdis ir imlus protas tave veda link žinių, dvasinių aukštumų, o pareiga liepia tvirtai stotis ant žemės!.. Dvejonių, ką pasirinkti, negalėjo būti – kad ir skaudama širdimi A.Mykolaitis atsidavė tam, kas vadinama duonos kąsnio pelnijimusi, guosdamasis viltimi, kad kada nors vis tiek sugrįš prie mokslo. „Nuo pat jaunystės mane lydėjo dvasinės traumos, – dabar atsidūsta žmogus. – Kai tau labai gerai sekasi ir mokytis negali – tikra tragedija“.

    Menininko pašaukimas atsiskleidė A. Mykolaičiui tarnaujant armijoje (pirmieji daigeliai, tiesa, dar mokykloje pasirodė). O po to… Grįžęs po armijos, kai pats sau duoną užsidirbo, pagaliau grįžo ir prie savo svajonės – mokytis, jau tvirtai žinodamas, kad nuo mokslo neatsiejamas bus ir menas. „Kiti mano bendraamžiai tuomet „gastroliavo“, mylėjo, o aš mokiausi, – sako menininkas. – Lankiau vakarinę dailės mokyklą, pas skulptorių Rudzinską mokiausi, taip prasidėjo pirmosios pažintys su skulptūra“. Mokydamasis dailės, dirbo šaltkalviu. Tai padėjo netgi kūryboje – susipažino su metalo plastika, įgijo įgūdžių.

    Dalį gyvenimo ir kūrybos pasiglemžė gaisras

    Ilgą laiką A. Mykolaitis gyveno ir dirbo Kaune. Į Pilviškius jį 1979 m. pakvietė dirbti „Kelio ženkluose“,  šilkografijos laboratorijoje. Įsikūrė žmogus miestelyje, gavo butą name, kuriame, be jo, dar dvi šeimos gyveno. Dirbo minėtoje įmonėje, o laisvu nuo darbo metu realizavo save popieriaus lapuose, drobėse. Nežinia, kaip viskas būtų toliau pasisukę, jei ne 1984 m. name kilęs gaisras – vaikai žaisdami padegė… Sudegė viskas – visi tapybos darbai, akvarelės, knygos, rankraščiai su ilgą laiką rašytais eilėraščiais – visas A. Mykolaičio kūrybinis turtas. Gyvenamuosius plotus padegėliai kitus gavo, tačiau didžiausio turto sugrąžinti niekas negalėjo…

    „Tuomet sakiau, kad prie šitų dalykų, kurių netekau gaisro metu, nebegrįšiu, – sako A. Mykolaitis. – Labai pašlijo po to ir sveikata. Iš visos mano kūrybos išliko tik iš gipso padaryta moters galva, kopijuota dar skulptoriaus Rudzinsko dirbtuvėje, bei vienas tapybos darbas. Po gaisro negalėjau darbo dirbti „Kelio ženkluose“ (dabar šios įmonės ir nėra). Nuo 1992 m. turiu II invalidumo grupę“.

    Baisus nusivylimas ir apatija – taip galima trumpai apibūdinti tuomet lydėjusią menininką būseną. Atsisakė jis tapybos, nebegrįžo ilgą laiką ir prie poezijos, tačiau poreikis kurti buvo stipresnis už jį patį. Taip pamažu menininkas „prisijaukino“ medį…

    Kūryba – vienintelis „skęstančio“ vienišiaus šiaudas

    Dar Kaune, besimokydamas pas skulptorių Rudzinską, pajuto, jog skulptūroje daugiau galima plastiką išreikšti, ypač medyje atsiveria didesnis potencialas. „Po sunkių darbų būdavo toks užsidegimas kurti, kad skulptorius Rudzinskas leisdavo savo laboratorijoje net per naktį man pasilikti, – prisimena A. Mykolaitis. – Tai buvo didelis malonumas“.

    Štai ir po lemtingojo gaisro menininkas grįžo prie skulptūros. Daugiau žiemą, kai žemė nereikalauja žmogaus rankų (mėgsta A. Mykolaitis darže padirbėti, aplinką dailinti), įstabiais kūriniais tampa paprasčiausi rąstgaliai. „Iš tų darbų nematau materialinės perspektyvos, – sako menininkas, – tačiau jaučiu poreikį savo kūryba kažką pasakyti“.

    Pasak A. Mykolaičio, kūryba žmogui, kuris vienišas, nesukūręs šeimos, – kaip vienintelis skęstančiojo šiaudas, tad ir kabinasi už jos kaip už esmių esmės.   

    Atrodytų, kodėl toks nepaprastai dvasingas, talentingas, jautrus, darbštus žmogus liko vienas? Galbūt todėl, kad per daug dvasingas? „Vieną, kitą kartą buvo atimta viltis, kuri vadinosi nelaiminga meile…“ – atsidūsta menininkas. Ir nedetalizuoja daugiau. Lyg ir viskas tuo pasakyta – meniškos prigimties žmogus turbūt visada lieka maksimalistas – arba viskas, arba nieko… O širdyje galbūt visam laikui apsigyveno mūza, kuri niekada nenusileido ant žemės, svajonė, kuri niekada nevirto realybe…

    Labai mažai bendraujantis su kitais A. Mykolaitis vis dar… mokosi. Jau po gaisro vėl sukaupta nemaža knygų kolekcija. Čia ir filosofiniai kūriniai, ir didžiausi grožinės literatūros šedevrai, neleidžiantys jo protui niekada ilsėtis. „Mąstymas, kaip ir kūryba, – sako menininkas, – vienintelė žmogaus vertybė. Man patinka tai, kas nepažinta, lendu „į džiungles“, kur lengva, neinu, noriu vis daugiau žinoti. Vis ieškau mąstymo kvintesencijos. Yra begalės tiesų, o aš noriu surasti tai, kas man artima“.

    „Aš galiu bet kada iškeliaut, – minoriška gaida nuskamba menininko balse, – todėl neramu dėl mano kūrinių. Nusivyliau provincijos požiūriu į meną. Argi tai, ką kuriu, reikalinga? Štai saldaininės, dievukai – kas kita, o čia… Gali ir sukūrenti, kai manęs nebebus…“

    Menininkas parodo dar vieną skulptūrą. „Tai „Laikas“, – sako. – Kiaurymės reiškia praskambėjusį laiką, kai viskas jau paberta. Čia save turiu omeny – labai man nedaug likę, o viskas jau paberta…“ Bet menininko minorą tuoj pat nustelbia mažoras (kitaip ir negali būti kuriančios asmenybės būtyje!), tad A. Mykolaitis ir neslepia: jaučia dar turįs daug ką medžiu pasakyti, gal net nugalėti save ir ne tik grįžti prie kadaise atsisakytos tapybos, bet ir išdrįsti savo šedevrus (tai straipsnio autorės menininko darbų įvertinimas) parodyti visuomenei: jie to daugiau nei verti!

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Spalvoto meduolio akcija Marijampolėje kviečia dalintis Kalėdų laukimo nuotaika!

    0

     

    Lapkričio 29 d., šeštadienį, Marijampolėje – Spalvoto meduolio diena.

    Likus mėnesiui iki Kalėdų, jau penktą kartą 15-oje šalies miestų organizuojama Spalvoto meduolio diena. Marijampolė antrus metus jungiasi prie Spalvoto meduolio akcijos, kurios tikslas – sukurti bendruomenę vienijančią šventę, ir kviečia dalintis Kalėdų laukimo nuotaika.

    Spalvoto meduolio akcijos kepyklėlė „Sotas“ (Laisvės g. 24) ir „101 kepyklėlė“ (Draugystės g. 14) nuo 10 iki 16 val. marijampoliečius, ypač vaikus, kviečia marginti meduolius spalvotomis glazūromis.

    Mažieji marijampoliečiai turės galimybę neįprastu būdu išbandyti savo meninius gebėjimus spalvinat kepyklėlių iškeptus meduolius saldžiu glajumi, parašyti šventinius linkėjimus, margintą meduolį dovanoti vaikų namų auklėtiniams, parsinešti namo ar vietoje pasigardžiuoti meduoliniais skanėstais.

    „Spalvoto meduolio diena skirta vaikų iš globos namų integracijai į visuomenę. Siekiame sukurti tikrą šventę bendruomenei – bendram kūrybiniam procesui prie vieno stalo kviečiame susirinkti skirtingus žmones, dalintis geromis kalėdinėmis emocijomis. Stengiamės, kad kuo daugiau vaikų iš globos namų dalyvautų šioje šventėje – tikimės, kad bendraudami, būdami kartu mieste vykstančiuose renginiuose, o ypač tokiuose, kurie labai suvienija, jie palengva pasijus esantys šios bendruomenės dalimi,“ – sako akcijos koordinatorė M. Drungilaitė.

    Kasmet vis daugiau miestų, savanorių, kepyklėlių ir rėmėjų prisideda prie šio socialinės atsakomybės projekto. Jį entuziastingai palaiko ir garsūs Lietuvos žmonės: menininkai, politikai, visuomenės veikėjai – prisijungdami marginti meduolių su savo šeimomis.

    Kviečiame vaikus, tėvelius ir senelius užsukti į Spalvoto meduolio akcijos kepyklėles, spalvotomis glazūromis ir įvairiais puošimo aksesuarais sukurti gražiausius meduolius, jų paragauti, pasidalinti su draugais ir šitaip pradėti kurti Kalėdų laukimo nuotaiką.

    Daugiau informacijos:www.meduoliodiena.lt

    Paskyra Facebook‘e: https://www.facebook.com/pages/Spalvoto-meduolio-diena/121430321250655

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Pradedantiesiems verslininkams: jei jau kopijuoti, tai tuos, kuriems pavyko sukurti sėkmingą verslą

    1

     

    „Regionų verslininkai taip įsisukę į kasdienių problemų ratą, kad net neturi laiko… jų kokybiškai išspręsti. Ne iki galo ar nekokybiškai išspręstos problemos neišvengiamai pagimdo naujas. Norint stiprinti verslą regionuose, reikia ne tiek piniginių investicijų, kiek verslo valdymo ir pačių verslininkų mąstymo pokyčių. Nesitikėkite sėkmės konkurencinėje kovoje, jei dirbate kaip visi. Neretas verslininkas kopijuoja pasenusį ar nepasisekusį verslo modelį ir stebisi, kad jam nesiseka. Jei jau kopijuoti, tai tuos, kuriems pavyko sukurti ir išlaikyti sėkmingą verslą“, – įsitikinęs prof. Rimvydas JASINAVIČIUS, Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacijos prezidentas, jau keletą mėnesių konsultuojantis regionų verslininkus.

    Kiekviename regione – sava specifika

    Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacija kartu su partneriais 8 savivaldybėse – Vilniaus, Kauno miestų, Jonavos, Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos, Šakių, Vilkaviškio rajonų – įgyvendina Europos Sąjungos lėšomis finansuojamą praktinių verslo konsultacijų projektą. Jo metu įvairių sėkmingų verslų atstovai-praktikai teikia asmenines konsultacijas verslo steigimo, mokesčių, viešųjų pirkimų, pardavimų ir eksporto plėtros, investicijų pritraukimo, rinkodaros, reklamos ir kitokiais verslui aktualiais klausimais minėtų savivaldybių verslininkams bei asmenims, planuojantiems pradėti savo verslą. Šiuo metu konsultacijos jau suteiktos 422 esamiems ar būsimiems verslininkams. 

    R. Jasinavičius pastebėjo, kad visos projekte dalyvaujančios savivaldybės turi tam tikrą specifiką. Vilniuje ir Kaune į konsultacijas dažniausiai ateina jaunimas, studentai. Daugelis jų dar neturi savo verslo – tik planuoja jį kurti. Tokie jaunuoliai daugiausia domisi galimybe kurti aukštos pridėtinės vertės paslaugų verslą, dažnai susijusį su informacinėmis technologijomis. Jie smalsūs, nebijo klausti, nebijo eksperimentuoti, bando įgyvendinti naujas, neįprastas idėjas.

    Štai Jonavoje konsultacijomis ypač domisi samdomą darbą dirbančios moterys, kurios norėtų pradėti šeimos verslą, dažniausiai susijusį nuosavos žemės panaudojimu, įvairių kultūrų auginimu ir realizavimu, kaimo turizmu. Marijampolėje daugiausiai konsultuojasi jau turintieji verslą ir norintys jį plėsti – paprastai parduotuvių, kavinių ir paslaugų įmonių savininkai.

    Taigi dažniausiai regionuose vystomi tradiciniai verslai. Ir tai, pasak prof. R. Jasinavičiaus, nėra blogai. Blogai tai, kad tradicinis ne tik verslas, bet ir verslininkų daromos klaidos.

    Ištaisyti verslo klaidas dažnai nėra sunku

    Vilniaus miesto ir apskrities verslininkų darbdavių konfederacijos prezidentas tvirtina, kad dažnai smulkiesiems verslininkams plėtoti savo verslą trukdo tipinės klaidos, kurias nėra sudėtinga ištaisyti. Daugelis regionų verslininkų, kaip ir visos Lietuvos, yra „savamoksliai“. Jie verslo dėsnius, taisykles atranda patys, mokydamiesi iš savo klaidų. Deja, tai ilgai užtrunka ir brangiai kainuoja.

     „Dažnai jie mano, kad jų sunkumai specifiniai, unikalūs. Kai net nebuvęs jų įmonėje pasakai, kokios problemos kamuoja jų verslą, jie tarsi nustemba – iš kur tai žinau! Dar labiau nustemba, kai sužino, kad daugybė žmonių iki jų lygiai tokias pačias problemas labai paprastai išsprendė.

    Tiesa ta, kad ieškodamas savo problemų sprendimo, ir pats jį anksčiau ar vėliau rasi, bet tam prireiks daug laiko ir sąnaudų, daug blaškymosi ir bandymų. O žmonės, kurie turėjo dešimtis panašių atvejų savo versle, sprendimą gali pasiūlyti tučtuojau“, – sako R. Jasinavičius. 

    Profesorius tvirtina, kad verslas – kaip  žmogaus organizmas. Jei patys rimtai susergame, juk nespėliojame, kaip patiems išsigydyti, o einame pas gydytoją – pas specialistą, kuris turi tam tikrą išsilavinimą, patirties, yra išgydęs daugybę panašių atvejų. Lygiai taip pat reiktų elgtis ir verslo „negalios“ atvejais: konsultuotis su kompetentingais specialistais. Ypač palankios sąlygos tam yra dabar, kai galima veiksmingą pagalbą gauti nemokamai, dalyvaujant ES lėšomis finansuojamuose projektuose.

    Tad kokios tos dažniausios smulkiojo verslo klaidos? Pasak profesoriaus, pirmiausia verslo plėtrą stabdo pasyvūs pardavimai: verslininkai laukia, kol vietiniai gyventojai patys ateis apsipirkti, ir nieko nedaro, kad juos prisiviliotų ir paverstų nuolatiniais ir lojaliais klientais.

    Tarkime, kad nedideliame miestelyje šalia jau veikiančios kavinės atsidaro nauja. Natūralu – pirmojoje klientų srautai sumažėja. Kokių veiksmų imasi jos savininkas? Labai dažnai – jokių. Laukia, kol klientai sugrįš. Arba, dar blogiau sau – mažina kainas. Dėl to nukenčia tiekiamo maisto kokybė, sumažinami darbuotojų atlyginimai, o su jais neretai sumažėja ir motyvacija gerai dirbti, nėra apyvartinių lėšų. Taip prasideda verslo stagnacija ar net degradacija.

    O juk yra daugybė būdų, kaip stiprinti savo konkurencinį pranašumą. Reikia pasiūlyti daugiau naudos klientams – Jūsų kavinėje jie turi gauti tai, ko negauna kitoje. Galbūt tai kiekvieną savaitę nauji, ypatingi patiekalai, galbūt kokia nors papildoma pramoga ar paslauga.

    Kaip dar vieną dažną verslo plėtros trukdį jis įvardija nesugebėjimą motyvuoti darbuotojus gerai dirbti. Įgyvendinant projektą jam teko lankytis nedidelėje pieninėje Kalvarijos savivaldybėje. Viena iš problemų, kurią norėta išspręsti konsultacijų metu – darbuotojų motyvacijos stoka. Jos priežastis buvo akivaizdi – visi darbuotojai, nepriklausomai nuo jų darbo rezultatų, gauna vienodą atlyginimą. Kodėl gi geriau dirbantys turėtų dar labiau stengtis? Taigi reikėjo sugalvoti, kaip paskatinti tuos, kurie sukuria įmonei daugiau pridėtinės vertės.

     „Pastebėjau, kad labai daug regionų smulkiųjų verslininkų nė minutėlei negali atitrūkti nuo savo verslo – jis reikalauja viso jų laiko. Savininkas praktiškai viską daro pats, be jo verslo rezultatai tarsi sustoja. Galiu užtikrinti, kad toks verslas iš tikrųjų nėra verslas. Tai amatas, kai žmogus pats sau susikuria darbo vietą. Projekto metu norime padėti tokiems verslininkams-amatininkams ištrūkti iš nuosavo amato pančių, sukurti sisteminį verslą, aprašyti procesus, išmokyti žmones juos atlikti, kad savininkas galėtų savo dėmesį skirti ne kasdieniams rutininiams darbams, o strateginiams klausimams, pokyčių įgyvendinimui“, – pasakoja prof. R. Jasinavičius.

    Lygiuotis reikia į tuos, kuriems sekasi

    Konsultacijų projekte dalyvavęs ir ne vienerius metus su prof. R. Jasinavičiumi bendraujantis marijampolietis verslininkas Algis Padvelskis tvirtina, kad ir jo aplinkoje nemažai verslininkų, kuriems nesiseka todėl, kad jie dirba taip „kaip visi“ – daro tipines klaidas ir nesikeičia keičiantis aplinkybėms.

    1997 m. jis įkūrė bendrovę „Komota“, prekiavusią kompiuterine įranga ir teikusia IT priežiūros paslaugas. Pasak jo, 2008-ųjų ekonominę krizę įmonei pavyko išgyventi laiku įgyvendinus tam tikrus pokyčius. Iki tol „Komota“ daugiausiai dirbo su verslo klientais – įmonėmis. Prasidėjus krizei ir Marijampolėje ėmus užsidarinėti įmonėms, jis savo verslą labai greitai perorientavo į gyventojus. Šis žingsnis pasiteisino. „Komota“ ne tik išgyveno sunkmetį, bet ir gerokai išplėtė savo veiklą. Dabar A. Padvelskis valdo jau ne vieną, o tris IT įmones. 

    „Noriu pritarti profesoriui, kad dažnai visai neblogos verslo idėjos žlunga būtent dėl labai paprastų tipinių klaidų. Turiu ne vieną bičiulį, kuris bankrutavus verslui jau krovėsi lagaminus ir ruošėsi emigruoti. Susėdome, pakalbėjome, išsiaiškinome, kokios klaidos lėmė verslo žlugimą, ir jie išdrįso pabandyti dar kartą kurti verslą čia, Lietuvoje. Šį kartą jau sėkmingiau. Jie suprato, kodėl jiems nepasisekė, ir nebekartoja tų pačių klaidų. Deja, nemažai įvairius seminarus, konsultacijas lankantys verslininkai taip ir lieka nenaudojamų žinių lygyje – imtis konkrečių veiksmų, iš esmės keistis, atsisakyti įsišaknijusių įpročių ir stereotipinio mąstymo jiems neužtenka valios“, – apgailestauja jis.        

    Verslininko nuomone, didelė klaida yra lyginti save su tais, kuriems dar labiau nesiseka, guostis, kad štai – ir kitiems blogai, ir kiti savo gimtajame krašte negali dirbti ir pragyventi. Reikia lygiuotis į tuos, kuriems pasisekė, mokytis iš tų, kurie yra sukūrę savo sėkmingą verslą, ir sekti jų pavyzdžiu. 

    Asmeninių verslo konsultacijų projektas vyks iki 2015 m. vasario. Norintieji prie jo dar gali prisijungti. Įvadinę paskaitą galima peržiūrėti čia: http://www.versloakademija.lt/seminaras/kaip-gauti-nemokamas-ekspertu-konsultacijas-pasinaudojant-es-parama.

    Norint užsiregistruoti į konsultacijas ar gauti daugiau informacijos apie jas, prašome kreiptis į projekto vadovę Agnę Prusaitienę tel. +370 618 12 415 arba el. p. projektai@vvdk.lt. Daugiau apie projektą, konsultacijų temas: www.vvdk.lt.

    Nuotraukoje – profesorius Rimvydas Jasinavičius.

    Paukščių laikytojų dėmesiui!

    0

     

    Atsižvelgiant į susidariusią sudėtingą didelio patogeniškumo paukščių gripo situaciją Azijoje ir Europoje bei realią grėsmę, kad ši liga gali pasireikšti ir Lietuvoje, paukščių laikytojams privaloma visus naminius paukščius (vištas, antis, žąsis, kalakutus, balandžius ir kitus) laikyti uždarytus tvartuose, dengtuose aptvaruose siekiant juos apsaugoti nuo kontakto su laukiniais paukščiais. Už šių reikalavimų nevykdymą bus taikoma administracinė atsakomybė.

     

    Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2014-11-21 d. įsakymas Nr. B1-1007 „Dėl apsaugos priemonių Azijos šalyse ir Europos Sąjungoje plintant paukščių gripui“

     

    Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos

     Marijampolės valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

    „Saugiausia Lietuvos eglė“ jau montuojama Marijampolėje

    0

    12 metrų eglė, kuri bus papuošta keliais tūkstančiais atšvaitų, jau montuojama Marijampolės aikštėje. Neįprastos žaliaskarės kūrėjas – žinomas Lietuvos scenografas Marius Puskunigis. Po švenčių, per Tris karalius, eglės papuošimai – atšvaitai – bus išdalinti Marijampolės savivaldybės mokiniams. Tamsiu paros metu nešiojami atšvaitai vaikams suteiks saugumo kelyje ir primins praėjusias Kalėdas.

    Eglė puošiama 2760 margaspalvių atšvaitų. Būtent tiek Marijampolėje ir jos apylinkėse mokosi vaikų nuo pirmos iki penktos klasės. „Tai yra tas vaikų amžius, kai jie jau pradeda vaikščioti savarankiškai be suaugusiųjų, tačiau atidumo ir atsakingumo gatvėje dar stinga. Todėl pagalvojome, kad vaikams po švenčių nešioti tokius atšvaitus bus ir saugu, ir smagu, nes primins gražiausias metų šventes“, – sako Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys.

    Originalią idėją Marijampolės savivaldybei pasiūlė tarptautinė autobusų kompanija, kuriai itin svarbu pėsčiųjų saugumas gatvėse. Marijampolė – tranzitinis Lietuvos miestas, ir čia per savaitę vien ECOLINES autobusų pravažiuoja apie pusšimtį. „Tikrai džiugu, kad Marijampolės savivaldybės vadovai įvertino mūsų pasiūlymą statyti „Saugiausią Lietuvos eglę“, nes tai ne tik patraukli eglės idėja, bet ir svarbus socialinės atsakomybės žingsnis“, – teigia ECOLINES Lietuvoje vadovas Remigijus Dvareckas.

    Eglės meninį apipavidalinimą vykdo vienas ryškiausių Lietuvos scenografų – Marius Puskunigis, kuriam įgyvendinti šį projektą patinka dėl originalios idėjos ir pasirinktos eglei statyti vietos. „Taip jau yra, kad dažniausiai tenka kurti didmiesčiuose, kur nustebinti žmones jau sunkoka, todėl dirbti Marijampolėje išties malonu, nes jaučiu ir padidintą dėmesį, ir gerą aplinkinių emociją. Marijampoliečiai ne tik smalsauja, kas gi čia vyksta, bet ir entuziastingai siūlo pagelbėti“, – įspūdžiais dalijasi menininkas, scenografas M. Puskunigis.

    12 metrų Marijampolėje, J. Basanavičiaus aikštėje, statoma „Saugiausia Lietuvos eglė“, kurią puoš 2760 tradicinių margaspalvių atšvaitų, bus įžiebta lapkričio 29 dieną. Iki tol eglė bus puošiama, derinamas jos apšvietimas.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Daugiau informacijos:

    Aurelija Baniulaitienė

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnybos vedėja

    mob. 8 686  92 708, tel. (8 343)  90 087

    el. p.: aurelija.baniulaitiene@marijampole.lt

    Marijampolės savivaldybės administracijos archyvo nuotraukos.

    Sendaikčių restauravimas ir namų erdvės puošimas jais. Ką reikia žinoti?

    0

    Ne paslaptis: šiais laikais ypač daug dėmesio skiriame savo gyvenamosios aplinkos puoselėjimui, gražinimui. „Įjungdami“ fantaziją, pasitelkiame ir kitų patirtį, labai dažnai atsiremdami į sendaikčius: kad praėjusių epochų „kvapas“ mūsų gyvenamajai erdvei suteiktų ne tik „istorinio“ jausmo, bet ir autentiškumo.  

    Marijampolietis Romas ŠIMANAUSKAS, be daugybės savo darbų ir užsiėmimų, didelį dėmesį skiria būtent sendaikčių restauravimui. Baigęs Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės meno mokyklą, po to – Kauno technologijos universitetą, kaip pats sako, įgijo galimybę sujungti meno ir technikos žinias, taigi tokiu būdu tapo įmanoma atlikti bet kokius restauravimo darbus. 8 metus dirbo Norvegijoje, kur vadovavo tarptautinei įmonei, kuri užsiiminėjo taip pat ir senovinių statinių restauravimu. Taigi su pašnekovu kalbamės apie tai, kas aktualu gyvenamosios vietos puošybai ir … apie sendaikčius bei jų restauravimą.

    – Kokius daiktus jūs restauruojate?

    – Restauruoju viską, jei susitariame dėl kainos. Kadangi „Karitui“ nepriklausau, tai už darbą imu litus. O šiaip restauruoti galiu senovinius laikrodžius, pakabinamus, sieninius su visokiomis gegutėmis ir t.t. Taip pat galiu restauruoti senovinius vežimus, karietas, roges, baldus, antikvarinius ginklus… Iš tiesų man lengviau būtų išvardinti ko nerestauruoju.

    – Kaip yra restauruojama? Ką būtina keisti, o ką reikia stengtis išsaugoti?

    – Vieni žmonės nori, kad senų detalių būtų kuo mažiau arba išvis jų nebūtų, tuomet gaminu viską naujai, kitiems reikia, kad būtų palikta kuo daugiau „senos ląstelienos“, tada gaminu įtvarus ir tvirtinu visas detales iš vidaus (nieko nereikalingo nesimato, daiktas būna tvirtas, išlieka senoviškas, su specifiniu „viduramžių“ kvapu. Aišku, namuose laikyti senienas nėra labai gerai, nežinia gi, kas buvę senų daiktų šeimininkai, kaip jie gyveno ir kam naudojo tuos daiktus. O padarius naują daiktą ir jį „susendinus“, viskas atrodo kaip labai sena, o iš tikro tai yra naujas ir „švarus“ gaminys.

    – Ar seni daiktai gali kartais kenkti sveikatai, pavyzdžiui, kokie nors įrenginiai iš seno malūno, kur gausiai buvo naudojami chemikalai ir pan.?

    – Na, jei daiktas tikrai senas, tai nemanau, kad jis gali kam pakenkti. Seniau nebuvo naudojama tiek chemikalų, kaip dabar. Jei kas būdavo dažoma, tai naudojami būdavo natūralūs pigmentai ir natūralios medžiagos. Na, nežinau, kokie chemikalai galėjo būti naudojami sename malūne. Ar tai vėjo, ar vandens malūnas, jų veikimo principai gana panašūs. Ten mediniai konstruktyvai, kurie paverčia vėjo ar vandens energiją į naudingą fizinę jėgą. Taigi vienintelis chemikalas, kurį matau, tai kiaulės taukai sutepti judančioms detalėms! Bet, tarkim, senoviniai veidrodžiai gali būti kenksmingi – ir dar kaip! Jei veidrodis labai senas, dar iš tų laikų, kai jų gamyboje buvo naudojamas gyvsidabris, štai tie veidrodžiai labai pavojingi. Todėl ir prietaras iš senų laikų atėjęs, kad jei sumuši veidrodį, namus užpuls nelaimės, arba kad veidrodžiai nelaimes neša. Bet tokie prietarai šiais laikais nieko nereiškia, bet tais laikais tikrai turėdavo pagrindo, nes sumušus tokį veidrodį po namus pasklisdavo gyvsidabrio dalelės ir garuodamos apnuodydavo ir apsargdindavo ten esančius žmones. Labai neseniai Lietuvoje to prietaro teisingumu galėjo įsitikinti vieno miesto teisėjai: net pastatą paskelbė nenaudotinu…

    – Kokios medžiagos naudojamos, kad puošybos elementai kuo ilgiau išliktų?

    – Na, priklauso nuo to, kur jie bus naudojami. Jei patalpų viduje, tai beveik kiekvienas medinis daiktas, bent kažkiek nubeicuotas ir perteptas spec. alyva ar kokia kita danga, gali stovėti šimtus metu. Kai mediniai daiktai naudojami eksterjere, tada jau reikia juos konservuoti. Kalbant apie medį, būtinas reikia išorinis padengimas. Jei reikia impregnuoti medį, kuris nebus tonuojamas ar dažomas, tai naudoju lietuvišką antiseptiką „Borolitas“. Jei reikia tonuoti, tai tinka beveik visi šiuolaikiniai dažai, skirti išorei. Aišku, medinius elementus reikia prižiūrėti ir dažyti kas 5 metai – kitaip gamta visą grožį pavers juodžemiu. Senovės lietuviai medienos apsaugai naudodavo natūralius šarmus. Jei reikėdavo įkasti koplytstulpį, aišku, natūraliai, toks daiktas, įkastas žemėje, supūva per dešimt metų ir nuvirsta, tad senoliai įsigudrindavo naudoti du būdus medienos ilgaamžiškumui pasiekti: 1) rąsto galą, kuris kasamas į žemę, dėdavo atbulai, nei jis augo, kai buvo medis (šaknim į viršų): protėviai pastebėję, kad medžio vandens indai išdėstyti taip, kad drėgmę trauktų viena kryptimi – iš apačios į viršų (toks yra natūralus vandens siurbimo mechanizmas kamienu). Taigi senoliai koplytstulpio rąstą apversdavo ir įkasdavo atbulai, kad drėgmės netrauktų iš žemės; 2) tą galą, kuris būdavo kasamas, bočiai, sukūrę laužą, degindavo, kol pastarasis apanglėdavo. Tokiu būdu susidarydavo natūralus šarminis apsauginis sluoksnis. Joks grybas ar puvėsis per anglinį sluoksnį neprasiskverbdavo ir taip prailgindavo rąsto tarnavimo laiką dešimt kartų.

    – Ar visada yra gražiau, kai daiktai restauruoti? Gal geriau kartais palikti daiktą tokį, koks yra, atsižvelgiant į vietą, kurioje jis stovės?

    – Na, yra ir tokių entuziastų, kurie į namus pritempia visokių sulūžusių vežimo ratų, prikaišioja jų visur, kur reikia ir kur nereikia, kartais bloga darosi pamačius, kaip neskoningai visa tai išmėtyta sklypelyje. Suprantama, žmonės siekia etnografinio jausmo, kurį skleidžia tie daiktai. Betgi tą jausmą galima sugeneruoti nebūtinai naudojant senienas ir užgriozdinant visus praėjimus jomis. Reikia sukurti bendrą teritorijos arba jos dalies „sielą“. Efektyvu naudoti ne tiesioginius dirgiklius (noragus, supuvusius vežimų ratus ar kokias akėčias), o jų užuominas, taip sukuriamas menamas jausmas. Žmogus nemato jokių senų rakandų, o jausmas toks, lyg būtum pas močiutę kaime. Tai subtilu ir to neįmanoma pasiekti masiniu šabloniniu būdu. Jau Senovės Kinijoje žmonės suprato tai ir iš tų taisyklių išvedė net mokslą, kuris vadinasi FENGŠUI. 

    – Ar galima sendaikčius restauruoti pačiam? Jei taip, ką būtina žinoti, kiek tai užtrunka?

    – Be abejo, galima. Reikia turėti šiek tiek žinių, kažkiek įrankių, truputį lėšų ir vagoną kantrybės. Norint restauruoti vežimo ratus, reikia daugiau įrankių. Rekomenduoju nusipirkti senovišką ratą, išardyti ir suprasti principą. Suprasti kiekvieno įpjovimo ar pasvirimo prasmę ir reikšmę. Senovinių gaminių paslaptys glūdi smulkmenose. Reikia būti smalsiam ir žingeidžiam, analizuoti viską. Ir tik supratus visus principus ir visus įpjovimus, kam jie padaryti, kiekvienos skylutės ar iškaltavimo reikšmę, tik tada galima tinkamai restauruoti vežimo ratą. Arba, restauruojant kažkokį paveikslo rėmą su drožybos elementais, pirmiausia reikia suprasti drožybos elementų ritmiką ir stilistiką, visa tai supratus reikia įsijausti į gaminį, stengtis pajusti, ką galvojo ir ką mąstė protėvių laikų meistras, gaminęs tą gaminį, ir tik asmeniškai įsijautus galima atkurti ir gana tiksliai trūkstamus drožybos elementus. Kartais, kai taip įsijauti į gaminį, pavyksta net susapnuoti, kaip atrodė visas gaminys. Pagrindinis dalykas – įsijausti į restauravimo darbą, mylėti tą darbą, jei nėra nuotaikos ar nesiseka, nekišti nagų prie restauravimo – geriau eiti sukasti daržą ar nupjauti žolę. Dirbti prie restauravimo reikia tik jaučiant darbo alkį. Niekada nedirbti iš prievartos, kad reikia pabaigti. Reikia atminti, kad kokioje būsenoje būdamas kažką darysi, tai tą būseną ir skleis tas daiktas. Tas pats principas buvo naudojamas kad ir bažnytinių ikonų kūrime. Ten meistras daug meldžiasi ir pasninkauja, atlieka religines apeigas ar badauja, kol patiria dieviškosios palaimos būseną, rytiečių vadinamą nirvana. Ir tik tada, kai palaima būna tokia didelė, kad norisi visą pasaulį apkabinti ir išbučiuoti, meistras imasi teptuko ir piešia ikonas. Vos ta būsena pasibaigia, padeda teptuką. Rezultatas – ikonos gydo, daro stebuklus. Ir tikros ikonos yra tokios brangios, kad mažai kas gali įpirkti. Štai kokiu būdu buvo gaminami kai kurie senoviniai meno dirbiniai ar daiktai, ir štai koki reikalavimai juos restauruoti!

    – Ar dera tarpusavyje iš skirtingų medžiagų pagaminti daiktai?

    – Na, tarkime, suderinti plastiką su medžiu yra be galo sunku. Bet medis su akmeniu ir medis su raudona plyta dera labai. Aišku, priklauso ir nuo to, ko siekiama: jei iš sodybos norite padaryti „mišrainę“ arba „epochų muziejų“, tuomet galima derinti viską. Vis tik norintiems derintis kelis stilius rekomenduoju nenaudoti daugiau kaip dviejų stilių viename sklype. Kuo daugiau stilių, tuo labiau „apsunkintas“ vaizdas gaunasi.

    – Kokias dar aplinkos puošybos klaidas esate pastebėjęs?

    – Didžiausia klaida, kurią matau, – tai šabloninis kopijavimas. Jei vienas žmogus pasidarė kažką įdomesnio, tai po metų kitų aplinkui visi tą patį kopijuoja ir dar labai neskoningai. Viename sklype ir bendrame architektūriniame ansamblyje dera akmeninis židinys, o kitame absoliučiai netinka, net „pjaunasi“ su aplinka. Kopijuojant kažkokius elementus, nežiūrint visumos, dažniausiai nepataikoma į bendrą stilių ir sukuriami kompoziciniai bei spalviniai nesuderinamumai. Apskritai, kiek tenka matyti, yra labai prabangiai sutvarkytų sodybų ir namų: „išlaižytas“ kiekvienas kampelis iki pedantiškumo, bet labai maža dalis turi „dvasią“. Pasižiūri, atrodo, viskas tvarkinga ir gražu, bet kirba jausmas, kad kažko trūksta, kažkas ne taip. O kitoje sodyboje, žiūrėk, ir šen neišbaigta, ir ten kreiva, bet atėjus nesinori iš tos sodybos išeiti, norisi ten būti.

    – Ar, jūsų manymu, lietuviai moka puošti aplinką?

    – Teko lankytis daugelyje šalių – ir artimų, ir tolimų. Bendrame kontekste lietuviai nelabai kuo išsiskiria iš kitų tautų. Tik kitur savitas puošybos stilius. Na, tarkim, paimkim Egiptą. Lietuviui Egiptas atrodo kaip šiukšlynas ir dizenterijos inkubatorius. Bet kai įsigilini į jų kultūrą, kai bandai jų akimis pažiūrėti į puošybos elementus ar stilių, tai viskas stoja į savo vietas. Rytiečiai kuria namų atmosferą remdamiesi visai kitokiais principais. Tarkim, eilinis dievotas musulmonas puošia savo namus ir sukuria harmoniją naudodamas ne materialius puošybos elementus, o dvasinius. Jie turi paprotį, kad jei į jo namus ateina kitatikis arba jo priešas, tai jis turi elgtis su savo priešu gerai: pavalgydinti ir duoti gerti, elgtis su juo taip, lyg būtų pats Dievas atėjęs į namus. Jie saugo namus nuo konfliktų ir barnių – aš tai laikau puošyba. Nes tokiuose namuose jaučiasi harmonija, ten gera. Tegul ir sienos apgriuvę, tegul ir aplinkoje nėra angliškos vejos… Senovės lietuviai mokėjo sukurti gerą atmosferą namuose. Dabar tos senos žinios pragaištingai nyksta… 

    – Nuo kada lietuviai pradėjo puošti sodybas įvairiais sendaikčiais?

    – Savo urvus puošti žmonės pradėjo nuo akmens amžiaus. Bet tos puošybos paskirtis buvo visai kitokia nei dabar. Anksčiau žmonės paišydavo visokius simbolius ir raižinius norėdami apsaugoti savo irštvą nuo piktų dvasių, nuo nelaimių ir plėšrių žvėrių. Ilgainiui tie elementai prarado savo tikrąją prasmę ir tapo tik ornamentais. Taip atsitiko ir su senovės lietuvių puošybos elementais. Visi ornamentai, dabar suprantami kaip ornamentai, anksčiau buvo simbolių kalba ir raštas. Tvorų „štakietai“ būdavo raižomi simboliais, kurie apsaugodavo sodybos ribas, virš langų daromi ornamentai apsaugodavo namo angas nuo nužiūrėjimų ir piktų dvasių. Bet atėjus į Lietuvą sovietmečiui, Postmodernizmui senoji kultūra buvo drastiškai išnaikinta. Ir visi senieji rakandai virto tik simboliais. Na, tarkim, simbolis „svastika“. Mažai kam žinoma jo tikroji reikšmė, bet matydamas žmogus tą simbolį gauna kažkokį jausmą. Arba, tarkim, senovinė verpstė. Mažai kas žino, kam toks daiktas buvo naudojamas, bet jis spinduliuoja kažkokiu lietuvio širdžiai maloniu jausmu. Nors senoji pagoniška kultūra buvo barbariškai nužudyta ir jos neliko, bet simboliai ir senieji ornamentai mums kalba jausmų kalba ir šiandien. Taigi žmonės pasiilgo senosios lietuviškos kultūros, tos dvasinės švaros dar iš tų laikų, kai duryse nebūdavo spynų, kai žmonės būdavo sąžiningi. Štai ta nostalgija tiems laikams ir tam dvasiniam švarumui ir verčia žmones apsikarstyti tų laikų simboliais ir rakandais.

    – Ar pastebėjote, kad tokie puošybos elementai populiarėja?

    – Kaip ir minėjau, populiariausi yra tie puošybos elementai, kurie skleidžia kuo daugiau tikro, tyro senoviško jausmo. Tą jausmą galima sustiprinti tinkamai panaudojus daiktus arba nuslopinti naudojant ne ten, kur reikia. Aišku, dabar populiaru kaišioti kur reikia ir kur nereikia medinius supuvusius ratus, karstyti ant sienų senovines surūdijusias akėčias ar kitokius senovinius daiktus, kurie turi ir antikvarinę vertę, nes jų mažėja ir jie tampa vis retesni.

    – Kaip įvairius puošybos elementus patariate saugoti nuo ilgapirščių?

    – Apsaugojimo būdų yra daug: aptverti kiemą, kuriame laksto neperšerti šunys, išvedžioti kameras, kurios gan sėkmingai gali būti paslėptos inkiluose, kad nebjaurotų vaizdo. Bet visų geriausia apsauga – tai nepalikti ilgapirščiams, ką vogti. O tai galima padaryti naudojant simbolių pirminį šaltinį. Norint sukurti gerą senovinį jausmą, nebūtina naudoti antikvarinius daiktus. Tam tinka ir nauji daiktai. Tik tie nauji daiktai turi būti taip padaryti ir taip padėti, kad žmogaus pasąmonei duotų reikiamus impulsus ir sukurtų reikiamą jausmą ar atmosferą. Tuo principu yra padaryta Japoniški sodeliai, kur tik keletas ar keliolika akmenų ir gražiai iškedentas smėlis apie tuos akmenis. Na, architektūriniu požiūriu ten nėra į ką žiūrėti – nei dizaino, nei kompozicijos. Netelpa tie sodeliai į jokius meninius rėmus, bet užtat jausmu tiesiog „nupučia“ žmogų. Todėl ten ir renkasi minios turistų paspoksoti į akmenis ir pamirkti jų sukurtame jausme. Kada mes sukuriame didelę jausminę pridėtinę vertę nenaudodami jokių brangių ar antikvarinių dalykėlių, tai ir vogti nėra ką. Na, tarkim, jei tuos japoniškus akmenis kas pavogtų ir parsitempęs namo išmėtytų sklype ir apibarstytų smėliu ar žvyru – jokio rezultato tai neduotų. Tie akmenys tiktų tik į pamatus. Genialumas paprastume – tokia patarlė yra. Ta patarlė apie visa tai ir kalba. 

    – Dėkoju už pokalbį.

    Marius SAVAITIS

    Pajuokavo?

    0

     

    2014-11-23 apie 15 val.  41 min. iš BPC gautas pranešimas, kad Marijampolėje, Bažnyčios g., prie parduotuvės, ant šaligatvio, rastas atlenktas nešiojamas kompiuteris, prie kurio laidu prijungtas neaiškios kilmės daiktas, kuris įvyniotas į polietileną ir apvyniotas lipnia juosta. Patikrinimo metu sprogmenų nerasta.

    Marijampolės aps. VPK informacija.

     

    Popiežius Jonas XXIII

    3

    Tik šiandien aš pabandysiu gyventi kaip niekada – neketindamas išspręsti viso gyvenimo problemų.
    Tik šiandien aš būsiu mandagus ir paslaugus – nieko nekritikuosiu ir nesikėsinsiu ką nors pataisyti ar drausminti, išskyrus save patį.
    Tik šiandien aš būsiu laimingas, nes esu sukurtas laimei ne tik būsimame pasaulyje, bet ir šiame.
    Tik šiandien aš prisitaikysiu prie aplinkybių, nenorėdamas, kad jos paklustų mano užgaidoms.
    Tik šiandien aš paskirsiu dešimt minučių gerai knygai, prisimindamas, kad kaip maistas reikalingas kūnui, taip gera knyga – sielos gyvenimui.
    Tik šiandien aš padarysiu gerą darbą ir apie tai niekam nepasakosiu.
    Tik šiandien aš padarysiu nors vieną dalyką, kurio nenoriu, ir, jei būsiu įžeistas, aš pasistengsiu, kad niekas apie tai nesužinotų.
    Tik šiandien aš susidarysiu smulkią dienotvarkę, gal aš jos neįvykdysiu, bet ją vis tiek parašysiu. Ir saugosiuos dviejų negandų: skubėjimo ir neryžtingumo.
    Tik šiandien aš tvirtai tikėsiu (net jei aplinkybės bus priešingos), kad Apvaizda rūpinasi manimi taip, tarsi daugiau niekas pasaulyje neegzistuotų.
    Tik šiandien aš nesibaiminsiu ir ypatingai nebijosiu gėrėtis tuo, kas gražu ir tikėti gerumu.
    Aš galiu daryti gėrį dvylika valandų, ir nenuleisti rankų. Bet jei galvočiau, kad turiu tai daryti visą gyvenimą – pritrūkčiau drąsos.

    Viktorijos Daniliauskaitės grafika – tautos savasties estetika

    1

    2014 m. lapkričio 12 d. Marijampolės kultūros centre atidaryta Viktorijos Daniliauskaitės, turinčios prigimtines sąsajas su Marijampole, kūrybos paroda YRA ŠALIS. Režisierės Mildos Mažėtytės, vilkinčios tautiniu kostiumu, skaitytos Prano Vaičaičio eilės įžangoje leido suvokti visos ekspozicijos esmę, o birbynininko Dariaus Klišio ir jo ruoštų vaikų muzikiniai intarpai tą suvokimą sukonkretino: „Šalis ta Lietuva vadinas…“ Visi dailininkės kūriniai – asketiška grafika, monotipijos, objektai – apibendrinti, išgryninto meno kūriniai, kalbantys simboliais, metaforiški. Baltiški ženklai, gintaro amuletų motyvas mena senąsias mūsų tradicijas, senąjį baltų tikėjimą, liaudies kūrybą, lietuvių mitologiją, artina prie giluminių mūsų esaties klodų, prie mūsų šaknų ir padeda tai suvokti, pajausti, įsisąmoninti, iš kur esame atėję ir kas mes tokie, kas yra mūsų esmė ir kas yra Tėvynė? 

    Paroda dedikuota autorės tėvui ir seneliui. Atidarymo metu, taip pat ir anotacijoje, dailininkė kalbėjo, dalinosi prisiminimais apie jai brangiausius artimus žmones – tėvus ir tėvų tėvus. Jie – esmių esmė: tėtis Antanas Daniliauskas (gimęs 1926 m. Marijampolėje, miręs 1983 m. Vilniuje) – Lietuvos etnologas, humanitarinių mokslų daktaras. 1941 m. (kartu su savo tėvais) buvo ištremtas į Altajaus kraštą. Viktorijos senelis Antanas Pranas Daniliauskas (gimęs 1876 m. Sintautuose, miręs 1941m. Krasnojarsko krašte) greitai buvo atskirtas ir ištremtas į Krasnojarsko kraštą, Rešiotų lagerį. Mirė tais pačiais metais iš bado. Leokadija Strempickaitė-Daniliauskienė su sūnumi atsidūrė Jakutijos ATSR prie Laptevų jūros, Trafimovske, ten ir ji mirė. Šešiolikmetis sūnus Antanas 1948 m. baigė vidurinę mokyklą, 1942–1947 m. dirbo Trofimovsko žuvų įmonėje prie Laptevų jūros. 1952 m. Jakutske baigęs Pedagoginį institutą mokytojavo Jakutijoje. 1956 m. grįžo į Lietuvą ir dėstė istoriją Gelažiuose, 1965–1983 m. dirbo MA Istorijos institute. Mama tautodailininkė Julija Daniliauskienė rašė eilėraščius, kūrė karpinius. Senelis Antanas Pranas Daniliauskas – Lietuvos mokytojas, švietėjas, draudžiamosios lietuviškos spaudos platintojas, mokėsi Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje. Nuo 1895-ųjų studijavo Sankt Peterburgo universiteto Filologijos fakultete ir priklausė lietuvių studentų draugijai, bendradarbiavo draudžiamojoje lietuvių spaudoje. 1897–1898 m. ir 1899–1901 m. kalintas Sankt Peterburgo ir Kalvarijos kalėjimuose, metus gyveno tremtyje Taline. 1903 m. baigė Kazanės universitetą. Negalėdamas gauti darbo Lietuvoje, dirbo Rusijoje. 1918 m. grįžo į Lietuvą. 1919 m. dalyvavo steigiant Marijampolės mokytojų seminariją, iki 1923 m. buvo jos direktorius. 1923–1928 m. ir 1934–1940 m. – Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos direktorius, 1928–1932 m. – Švietimo ministerijos departamentų direktorius, 1932-1934 m. – ministerijos generalinis sekretorius. Senelė Leokadija Strempickaitė-Daniliauskienė dirbo mokytoja.

    Dailininkė Viktorija Daniliauskaitė gimė 1951 m. Jakutske. 1968-1974 m. studijavo Vilniaus dailės akademijoje. Nuo 1977 m. dalyvauja parodose. Nuo 1983 m. – Dailininkų sąjungos narė. Kuria estampus, miniatiūras, ekslibrisus, iliustruoja knygas, piešia. Paroda YRA ŠALIS, priklausanti Nacionalinei dailės galerijai, Marijampolėje buvos iki lapkričio 29 d.

    Šeštadienio (lapkričio 22 d.) popietę Marijampolės kultūros centre, M. B. Stankūnienės meno galerijoje, Viktorijos Daniliauskaitės kūrinių ekspozicijos fone teko stebėti Ados Bruzdžiūtės (VDA, KDI studentė) performansą „36,6°C“: šaltus akmenėlius autorė (draugė jai talkino) šildė delnuose, glaudė prie veido… Sušildyti (rankų ir širdies) jie, tarsi atgaivinti, buvo guldomi eilute ramiai „pamiegoti“. Akmenukai, kaip objektai, naudoti abiejų menininkių kūryboje, kalbėjo mums kažką daugiau, giliau, bet… apie tą patį.

    Laimutė KRAUKŠLIENĖ

    Autorės nuotraukos.

    Norėtume Jus nufotografuoti. Ir padovanoti nuotrauką Jums

    0

     

    Taip jau 6 metus, pirmąjį gruodžio šeštadienį, tūkstančiai pasaulinio judėjimo „Help-Portrait“ fotografų ir savanorių kreipiasi į žmones, kurie dėl susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių negali sau leisti profesionalios fotografijos paslaugų – tai vieniši žmonės, vienišos mamos ar vieniši tėčiai su vaikais, daugiavaikės, sunkiau besiverčiančios, socialiai remtinos šeimos, našlaičiai, sergantys vaikai ar suaugę, senyvo amžiaus žmonės ar… tiesiog liūdnas Jūsų kaimynas.

    Projekto idėja yra labai paprasta: surasti žmones, kuriuos norima nudžiuginti nemokamais portretais, nufotografuoti juos, nuotrauką atspausdinti (esant galimybei net įrėminti) ir padovanoti. Visi dalyvaujantys fotografai, stilistai, kirpėjai, makiažo specialistai ir savanoriai dirba be atlygio. Nė viena padaryta nuotrauka nenaudojama jokių programų vykdymui, reklamai ar „portfolio“ demonstravimui.

    „Noriu parodyti žmonėms, kad jie yra nuostabūs. Noriu, kad jie jaustųsi svarbūs, ypatingi ir vertinami.“, – sakė JAV garsenybių fotografas Jeremy Cowart, šios akcijos pradininkas.

    „Help-Portrait“ renginys vyks gruodžio 6 d., šeštadienį. SŪDUVOS fotoklubas organizuoja mobilias komandas vykti į Sasnavos vaikų dienos centrą, VšĮ Marijampolės vaiko tėviškės namus Avikilų kaime. Galintys vaikščioti, kviečiami ateiti į Antano Beniulio fotostudiją (Gedimino g. 6, Marijampolė, įėjimas iš kiemo pusės, 10 – 16 val.) arba į Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galeriją (P. Butlerienės g. 5, Marijampolė, 10 – 15 val.), kur bus fotografuojami nekasdienėje aplinkoje. Beje, tai gali padaryti ir individualiai kiekvienas fotografuojantis ir norintis palaikyti šią idėją, ką daryt ir kviečiame, ir skatiname.

    Lietuviška projekto svetainė – www.Help-Portrait.lt, kur galima atrast ir marijampoliečių grupės, dalyvavusios projekte 2013-aisias metais (fotografijų spausdinimą finansavo Marijampolės savivaldybė) nuotrauką.

    Projekto partneriai: Marijampolės savivaldybė, Marijampolės kolegija, UAB "Mečislovo Martišiaus mokymo kursai".

    Laima KRAUKŠLIENĖ

    Sūduvos fotoklubo pirmininkė

    http://suduvosfotoklubas.lt/

     

     

     

    Dvi novelės

    6

     

    „Mūsų savaitės“ skilties „Kūryba“ svečias – klaipėdiškis Mindaugas JONUŠAS, kviečiantis susipažinti su jo vos metai atrasto literatūrinio pasaulio kūrybos vaisiais. „Man dvidešimt septyneri metai, – sako Mindaugas, – atrodo, dar nedaug gyvenimo kelio nueita. Įdomiausia mano patirtis – scenos renginiai. Tai buvo įdomu septyniolikmečiui vaikinui, tačiau brendau, ėmiau aiškiau suvokti, kas yra žmogaus orumas. Bandžiau ieškoti veiklos socialinėje sferoje: pamačiau daug vargo grimasų, patyriau daugiau nuoširdumo, bendraudamas su atskirties žmonėmis negu su elitu. Teko būti stovyklose vaikų grupių vadovu, dalinti labdarą, organizuoti renginius seneliams, žmonėms su negale, sutikti be galo įdomių, savito mąstymo žmonių. Socialinės veiklos patirtys pačios prašosi plunksnos. Savo kūrybos pirmuosius bandymus norėčiau paskirti Jūsų skaitytojams.

    …Trokštu rašyti apie viską, kas degina širdį, kas kutena jausmus ir kas man atrodo aktualu.
    Kūryba, kaip ir muzika, manau, turi būti išjausta, išnešiota, išpuoselėta jausmų lopšyje.
    Jei manęs paklaustų, kada aš rašau, atsakyčiau: tada, kai skauda. Kai neskauda, aš gyvenu ir saulę po kojomis ridinėju. Bet tokių akimirkų būna ne taip daug…“

     

    Jurginų puokštė

    Pražydę jurginai visiems  primena – atėjo ruduo. Jų puokštės, kurias pardavinėja močiutės prie parduotuvių, man primena vieną įvykį iš mano vaikystės dienų. Kiek man tada buvo metų? Gal dvylika? Tai buvo toks laikas, kai visur tykojo gėda. Močiutės numegztas (ne pirktas!) megztinis su raudonų siūlų briedžiais degino odą, kiek kitokio atspalvio sportiniai marškinėliai buvo tikra nelaimė, jei tėvai neleisdavo eiti į teatrą su iš užjūrio atvežtais sporto batais – nelaimingesnio žmogaus už mane nebūdavo tą dieną.

     Gėles nešti auklėtojai Rugsėjo pirmąją mano amžiaus vaikėzui tikrai nederėjo. Su gėlių puokšte pasirodyti mokykloje galėjo tik koks nors tepšis vepšis mamyčiukas. Dėl tokio poelgio galėjai būti išbruktas iš paauglių vaikinų draugijos ir vos ne mirtinai užjuoktas mergaičių.

     Tą rugsėjo pirmąją atsitiko siaubingas dalykas: mama buvo kažkur išvykusi, o senelė įbruko jurginų puokštę. Iki šiol pamenu juos visus: didelis raudonas su baltais lopeliais, baltas baltutėlis ir vyšnių spalvos ežio spyglius primenančiais žiedlapiais. Įsivaizduokite: ne rožės, ne kardeliai, ne gvazdikai, o jurginai. Net mano amžiaus mergaitė būtų kur nors atsikračiusi tokios puokštės. Taigi ėjau  nuošaliomis gatvelėmis, kad nesutikčiau bendraklasių ir dairiausi, kur galėčiau nudrėbti tą  dvylikamečiui vyrukui gėdingą Rugsėjo pirmosios atributą. Visur sukinėjosi kiemsargės. Man atrodė, jog jos mano nedoras mintis skaityte skaito, o jei nutvers vykdantį sumanymą – gero nelauk.

      Pasukau prie kažkokios tvoros. Atrodė, kad numetęs už tvoros kankinančią naštą tapsiu laisvas. Priėjęs arčiau pamačiau prie tvoros prisiglaudusią kukčiojančią pirmokę. Kalbinti pirmokę taip pat buvo gėda. Tikras vyras turėjo timptelėti už kasos ar už apykaklės užpilti erškėtrožių sėklų. Todėl  tylėdamas apžiūrėjau kažkuo į Kūlverstuką panašią būtybę. Ji  prisitraukė arčiau tvoros, įsitempė ir pasiruošė gintis. Rodės, tuoj sušnypš lyg katė. Jos rankoje styrojo  gvazdiko kotelis be žiedo. Nulūžęs žiedas mėtėsi ant žemės. Supratau, ko verkė  Kūlverstukė. O tada į galvą atėjo puiki mintis.

    – Žiopliuke, imk mano puokštę, – pasakiau.

    Ji delsė. Matyt, bijojo, kad puokštėje nebūtų voro ar varlės, ar dar kokios klastos. Numečiau puokštę prie jos kojų. Pajutau išsivadavimo džiaugsmą kiekviena kūno ląstele. Dabar skuodžiau mokyklon švilpiniuodamas.

    Kūlverstukė pakėlė gėles nuo žemės. Prisidengė delniuku vieną akį, pažiūrėjo, paskui kitą, vėl pažiūrėjo, nusišypsojo. Laisvąja ranka pamojavo man ir nustriksėjo į mokyklą.

       Praėjo daug metų, kol aš suvokiau, jog nieko nėra gražesnio už rudens jurginus ir Kūlverstukės šypseną…

     

    O kas toliau?

    Šeštadienis buvo toks, kaip ir visi jos šeštadieniai. Namai pilni triukšmo ir erzelio. Klegėjo  suaugę vaikai, žentai marčios,  jų draugai; visur lakstydami  alasą kėlė vaikai. Tą garsų gausą papildė neaiški muzika, šuns lojimas. Tetulė Valerija šutino, virė, skrudino ir nešė į svetainę, dėjo ant stalo, rinko ir gabeno virtuvėn plauti vaišėms nebereikalingus indus.

    Plaudama indus, pajuto, kad norėtų tylos ir televizoriaus. Bet tikėtis tylos Valerija negalėjo dar kokią porą valandų. Todėl susiradusi ramesnį kamputį virtuvėje atsisėdo, kėdė tarsi prilipino moters stamboką kūną. „Didesnę pusę gyvenimo jau nugyvenau, – pamanė ji, – o televizijos iš vidaus nesu mačiusi…“ „Reikėtų pamatyti“, – gundė įkyri mintis. O įkyrios mintys visada pasiekia savo tikslą. Dar truputį pasėdėjusi, ji atsistojo, nušlepseno prie svečių ir  įsakmiai  tarė:

    – Noriu į televiziją! Šiemet vardadienio nekelsiu, kur norit ten leiskit savaitgalį. O man kitokios dovanos nereikia, tik pasistenkit, kad aš patekčiau į televiziją.

    – Bus filmuojama  pokalbių laida porą dienų prieš vardadienį, – tarstelėjo Aurimėlis, jaunėlis sūnus, inteligentas, gyvenantis kaip bažnyčios pelė.

    – Kokia laida? – pasiteiravo Martyno Verutė, dėl kurios sotaus gyvenimo abejonių nekilo.

    – Apie relišerius.

    – Nejuokaukit. Negi vešim mamą į tokią laidą? – sudraudė Martynas.

    – O kas tie relišeriai? – susidomėjo  Valerija.

    – Amžių nugyvenai ir nežinai. Mamut, reiktų žinoti, – pasišaipė Martyno Verutė.

    Valerija nenorėjo pasirodyti tamsuole, todėl savo vaikų daugiau neklausinėjo. Pasišaukė labiausiai kompiuterį mėgstantį anūką ir liepė žvilgtelėti į „Googl‘ę“. Tas žvilgtelėjo, truputį sumišo, bet išpylė paaiškinimą lyg karys raportą:

    – Australijos milijonieriai!

    – Mat kaip, – įširdo Valerija, – savo motinos vaikai gėdijasi! Mano, kad ją, paprastą moterį, reikia slėpti nuo kokių nors svieto perėjūnų.

    Jaunoji karta  greitai įsitikino, jog su močiutė juokų nekrės. Skradžiai sienas pralendantis Martynas išsikovojo, kad toji patektų į pokalbių laidą.

     Na, ir štai paraudusi nuo jaudulio Valerija įžengė į televizijos studiją. Žoržeto suknelė, smailiakulniai batai, šinjonas (laimei, nesukandėjo per tarnavimo tik šeimai metus) teikė jai drąsos: „Dabar tas Relišeris pamatys, kad Lietuvos moterys ne pirštu penimos!“

    Ją nuvedė grimuotis. Graži panelė ilgokai ją dailino, gražino. Pasižiūrėjusi į veidrodį ji liko patenkinta. Išėjusi į koridorių, ten bestypsančiam Martynui liepė atidžiai pasižiūrėti ir lygiai taip ją po smerčio  padažyti. Tuoj ją nuvedė į kitą koridoriaus kampą, kur visiems segė tokias dėžutes, kad kalba būtų girdima. Tokia pagyvenusi moteriškė ilgokai grabaliojo, kol prisegė vieną laidą prie liemenuko.  „Negražios, kažkokios vyriškinės tos  meno moterys“, – pagalvojo Valerija.

    – Sėkmės! – palinkėjo televizijos moteris ir  patapšnojo per petį.

    Filmavimo salėje ja pakalbino pirmąją. Tokia begėdė merga ėmė jos apie jaunystę, kavalierius klausinėti. Bet Valerija – ne kokia nors kvailelė.  Tai mergai atšovė:

    – NEMATAU STUDIJOJE relišerių! Ko apgaudinėjate žmones? Prižadate įdomybių, o paskui uodegą sukat! Ne apie bernus, kažkada turėtus, kalbėti atėjau, o norėdama kuo daugiau sužinoti apie relišerius.

    Ant choro laiptukų susodinti žmonės ėmė ploti, šaukti, kad ji šaunuolė. Matyt, patiko, kad ji su ta nepadorius niekus pliauškiančia panele griežtai pašnekėjo. Po to šnekėjo kiti. Valeriją, pavargusią po kelionės, ėmė „traukti ant miego“.  Todėl nelabai domėjosi, kas buvo kalbama. Jai buvo gaila, kad tie iš užjūrio taip ir neatėjo. Pasibaigė laida. Kažkokia po salę tripinėjanti piemenė priminė, kad dėžutę su laidu atiduotų Sigismundui.

    – Tai kad aš iš moters gavau…

    – Močiut, kaip čia buvo, kad mūsų Sigį moterim palaikėt? – linksmai pasiteiravo toji.

     Valerijai ėmė kaisti petys ir vieta po drabužiu, kurios ir savo vyrui liesti neleisdavo, kol abu buvo jauni. Kai abu paseno, jo smertis ėmė ieškoti – ne išdaigos berūpėjo. Staiga ji pajuto, kokia vieniša yra likusi po vyro mirties…

    – Martynuk, – užsikirsdama ėmė aiškinti motina, – sueikit visi į mano vardines. Kaip aš be jūsų švęsiu. Sakyk, ar galėčiau vieną žmogų iš televizoriaus pasikviesti?

    Mindaugas JONUŠAS

    Ar už nekokybišką prekę garantijos metu gali būti grąžinti pinigai?

    0

     

    Klausimas:

    Įsigijau mobilųjį telefoną kuris nuolat genda, jau yra taisytas kelis kartus. Ar galiu reikalauti, kad jis būtų pakeistas kitu telefonu arba man grąžinti už jį pinigai?

    Atsako Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos Vartojimo prekių ir paslaugų skyriaus vedėja  Rasa Pupienienė.

    Vartotojas, įsigijęs netinkamos kokybės prekę, turinčią su pardavėju neaptartų trūkumų, per dvejus metus nuo prekės įsigijimo (jeigu pardavėjas nenumato ilgesnio prekės kokybės garantijos termino) turi teisę savo pasirinkimu iš pardavėjo reikalauti: 1) nemokamai pašalinti daikto trūkumus (pataisyti daiktą); 2) nemokamai pakeisti netinkamos kokybės daiktą tinkamos kokybės daiktu; 3) atitinkamai sumažinti kainą; 4) vienašališkai nutraukti sutartį ir pareikalauti sugrąžinti sumokėtą kainą. Be to, visais atvejais vartotojas turi teisę į nuostolių, atsiradusių dėl netinkamos kokybės prekės pardavimo, atlyginimą.

    Tačiau vartotojas neturi teisės nutraukti sutarties, jeigu daikto trūkumas yra mažareikšmis. Prekės trūkumų pobūdis vertinamas kiekvienu individualiu ginčo atveju, tačiau vartotojas dėl prekės keitimo ar pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimo bei pinigų grąžinimo turi teisę kreiptis į pardavėją sugedus prekei ir pirmą kartą.

    Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.

    Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk

    image001

     

    Auksinis ūsas, arba kalizija, – vaistas nuo visų ligų?

    4

     

    Mūsų krašte dažno namuose ant palangės vazone įsodintas nereiklus augalas  – ne tik namų puošmena,  bet ir, kaip teigiama, – vaistas nuo visų ligų. Tai – auksinis ūsas, kitaip dar vadinamas naminiu ženšeniu, Tolimųjų Rytų ūsu, gyvuoju plauku, Veneros plauku, o mokslinėje literatūroje – kalizija kvapnioji ( Callisia fragrans).

    Kalizija kvapioji, kurios tėvynė Meksika, – daugiametis žolinis augalas, patalpoje užaugantis iki 1 metro aukščio, turintis dviejų rūšių ūglius. Lapai stambūs, pailgi, 20 – 30 cm ilgio ir 5 – 6 cm pločio. Nuo tiesiai augančių ūglių eina horizontalūs kito tipo ūgliai (ūsai), turintys neišsivysčiusius lapus ir užsibaigia jaunų lapų skrotelėmis.

    Kalizija auginama lengvai: tai labai nereiklus augalas, kuriam reikia geros šviesos, tačiau tolėliau nuo saulės. Laistyti jį reikia saikingai. Dauginamas auginiais ir ūsais. Prigyja lengvai, auga greitai ir, kaip minėta, ne tik palangės puošmena, bet ir vaistas nuo daugelio ligų.

    Auksinio ūso ūgliuose – ne tik „Mendelejevo lentelė“

    Kalizijos sultyse yra biologiškai aktyvių medžiagų iš flavonoidų (flavonolų) ir steroidų (fitosteroidų) grupės. Flavonoidai – medžiagos, esančios aukščiausios pakopos augaluose, turinčios, be kita ko, ir antiseptinio poveikio ir R – vitamininio aktyvumo. Kalizijos sultyse yra du flavonoidai: kvercetinas ir kempferolis. Kvercetinas turi R – vitamininio ir antinavikinio aktyvumo, spazminio, antioksidantinio, diuretinio poveikio. Kempferolis turi tonizuojančio, kapiliarus stiprinančio, diuretinio poveikio, taip pat priešuždegiminių savybių, šalina natrio druskas.

    Be flavonoidų, kalizijos sultyse yra steroidų (fitosterolių) grupė. Beta sitosterolis, esantis kalizijoje, turi estrogeninio aktyvumo (daro įtaką baltymų biosintezei) ir antisklerotinio, priešnavikinio, antibakterinio poveikio.

    Augalo sultyse, be biologiškai aktyvių medžiagų, yra daug organizmui svarbių elementų – geležies, chromo, vario, nikelio.

    Chemijos ir formacijos akademijos mokslininkų duomenimis, dideli veikiančios medžiagos kiekiai yra kalizijos šoniniuose ūgliuose – ūsuose.

    Ką kalizija gydo?

    Sakoma, jog žinant ir tinkamai naudojant auksinį ūsą, galima gyventi nesergant daugybę metų. Liaudies medicinoje kalizijos sultimis ir užpiltinėmis gydo virškinimo trakto ligas, bronchų astmą, žaizdas, vėžį, nudegimus ir net priklausomybę nuo nikotino ir alkoholio. Auksinio ūso sultimis suvilgytos greičiau gyja žaizdos, sumušimai, nudegimai. Jos gydo opaliges, varo tulžį, veikia kaip diuretikas, gydo reumatą, kai kurias akių ir kitų organų infekcijas. Jos taip pat tonizuoja ir stiprina organizmą, slopina uždegimus.

    Vis dėlto prieš pradėdami savarankišką gydymą, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju, nes iš šio augalo pagaminti preparatai gali sukelti stiprią alergiją, pažeisti balso stygas ir pan.

    Kaip paruošti naudojimui auksinį ūsą?

    Spiritinė trauktinė. Spiritinei trauktinei naudoja šoninius ūglius, susidedančius iš rudai violetinių mazgų, kitaip sąnarėlių, tarp kurių yra dalelės. Augalas tuomet laikomas tinkamu vaistams, kai jame jau yra 8-10 sąnarėlių. Reikia paimti 30-40 dalelių (koncentracija gali kisti), susmulkinti ir užpilti 1 litru degtinės, tamsioje vietoje palaikyti 10-15 dienų periodiškai supurtant. Trauktinė tampa tamsiai violetinės spalvos, paskui ją reikia nukošti ir laikyti tamsoje vėsioje vietoje.

    Kartais trauktinei naudojamas visas augalas, paliekant tik jo viršūnę tolimesniam augimui. Įvairios koncentracijos trauktinė vartojama tiek išoriniam gydymui, tiek gerti gydant osteochondrozę, sutrenkimus, tuberkuliozę, bronchinę astmą, pneumoniją, pooperacines sąaugas, polipus, fibromas, miomas ir t.t.

    Užpilas. Užpilui naudojami augalo lapai. Vieną stambų lapą, ne mažesnį kaip 20 cm ilgio, įdėkite į stiklinį arba keramikinš (tik ne metalinį!) indą, užpilkite 1 litru verdančio vandens, kruopščiai apgaubkite ir palaukykite parą. Užpilą galima paruošti termose. Gautas skystis yra rausvai violetinės spalvos.

    Užpilas vartojamas diabetui, pankreatitui, kepenų ligoms, virškinamojo trakto ligoms gydyti bei organizmui valyti ir t.t.

    Tepalas. Tepalas ruošiamas iš augalo lapų ir stiebų košelės arba sulčių bei riebaus pagrindo (vaikišku kremu, vazelinu, kiaulės arba barsuko taukais). Sultis reikia sumaišyti su pagrindu 1:3 santykiu, o košelę 2:3 santykiu.

    Tepalas su vaikiško kremo ar vazelino pagrindu naudojamas gydant trofines opas, odos susirgimus ir sumušimus. Preparatus su kiaulės arba barsuko taukų pagrindu rekomenduojama naudoti sąnarių ligoms gydyti ir įtrinti persišaldžius.

    Aliejus. Auksinio ūso aliejų galima paruošti keliais būdais. 1) Išspauskite sultis iš auksinio ūso lapų ir stiebų, likusias išspaudas išdžiovinkite, susmulkinkite, užpilkite alyvuogių aliejumi, palaikykite 2-3 savaites, nuspauskite. Gautą aliejų laikykite tamsiame stikliniame inde tamsioje vietoje. 2) Ssumulkintus augalo ūsus užpilkite alyvuogių ar saulėgrąžų aliejumi 1:2 santykiu. Įdėkite į orkaitę ir troškinkite 8-10 valandų 30-40 laipsnių temperatūroje. Masę reikia nukošti ir laikyti šaldytuve.

     Aliejus iš kalizijos tinkamas naudoti masažui, įtrynimams, gydant artritus ir artrozes, taip pat ir odos ligas.

    Keletas gydymo būdų

    Sumušimų gydymas. Gydant sumušimus, rekomenduojama naudoti spiritinę trauktinę, aliejų arba tepalą auksinio ūso pagrindu, įtrinant pažeistas vietas.

    Nudegimų gydymas. Nudegimų, nušalimų, šunvočių gydymui naudojame šviežią, tik paruoštą košelę iš lapų. Košelei lapus ar ūsus sumalame mėsmale arba sutriname grūstuvėliu porcelianinėje grūstuvėje. Gautą masę reikia uždėti ant 2 sluoksnių binto ir pridėti prie žaizdos, raištį reikia keisti du kartus per parą.

    Odos ligų gydymas. Auksinio ūso sultys vartojamos gydyti odos ligas: dermatitą, psoriazę, dedervinę, trofines ažizdas. Kartais sultys vadinamos „gyvuoju vandeniu“, jos turi puikių bakterijas naikinančių savybių. Šviežiai išspaustomis sultimis reikia sudrėkinti vatos tamponą ir kasdien daryti aplikacijas.

    Bronchinės astmos gydymas. Bronchinei atsmai gydyti vartojama spiritinė trauktinė (45 sąnarėliai užpilami 1,5 litru degtinės, laikoma 10 dienų tamsioje šiltoje vietoje, periodiškai supurtant). Gerti reikia po 1 desertinį šaukštą 45 minutes prieš valgį 3 kartus per dieną.

    Apskritai gydant auksiniu ūsu, ne tik išgydomos sunkios ligos, bet ir sumažėja cukraus kiekis  kraujyje, pastebimas savijautos pagerėjimas, jėgų atsiradimas, darbingumo padidėjimas, troškulio sumažėjimas. Reguliariai vartojant auksinio ūso užpilą, išsivalo virškinamasis traktas, nebevargina rėmuo, normalėja tuštinimasis. Vyksta organizmo valymas, šalinami teršalai, smulkūs akmenys ir smėlis iš inkstų, traukiasi inkstų bei šlapimtakių akmenligė. Kai išsivalo organizmas žmogus tampa aktyvesnis ir darbingesnis, daugeliui pagerėja regėjimas ir sumažėja kraujospūdis. Kalizijos užpilą galima vartoti nuolat kaip profilaktinę priemonę, nes jis faktiškai neturi kontraindikacijų.

    Parengė Laima GRIGAITYTĖ

    ausveitis

     

     

     

     

     

     

     

    Tūkstančiai atšvaitų papuoš Marijampolės Kalėdų eglę

    3

     

    „Saugiausia Lietuvos eglė“ – taip jau dabar vadina kuriamą eglę jos sumanytojai. Paskutinį lapkričio savaitgalį Marijampolėje bus įžiebta netradicinė žaliaskarė. Vietoje įprastų žaislų ją puoš atšvaitai, kurie po švenčių bus išdalinti Marijampolėje gyvenantiems moksleiviams.

    „Norime atrodyti šiuolaikiškai, todėl ieškojome originalesnio sprendimo. Džiugu, kad šiemet marijampoliečius ir svečius stebinsime ne tik originaliai papuoštu Kalėdų simboliu, bet ir pačią idėją paversime gražia akcija: eglės papuošimai – atšvaitai – po švenčiu nebus sukrauti į dėžes ir paslėpti sandėlyje, o bus išdalinti moksleiviams“, –  sako Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys. Anot jo, nešiodami atšvaitus, vaikai ne tik bus saugesni gatvėje, bet ir turės gražų kalėdinį prisiminimą.

    12 metrų Marijampolės eglę puoš tūkstančiai tradicinių margaspalvių atšvaitų. „Tamsiu paros metu nešioti atšvaitus labai svarbu, ypač judresniems vaikams. Marijampolė yra tranzitinis miestas, todėl čia kursuoja daug transporto priemonių, vien mūsų autobusų per vieną savaitę pravažiuoja apie 50. Todėl būtent Marijampolei pasiūlėme per Kalėdas miesto širdį papuošti „Saugiausia Lietuvos egle“, 0150 pasakoja ECOLINES Lietuvoje vadovas Remigijus Dvareckas. 

    Eglės karkasas jau yra paruoštas, jau kitą savaitę eglė bus dengiama eglių šakomis ir puošiama. Šiuolaikiškos eglės autorius – vienas žinomiausių Lietuvos scenografų Marius Puskunigis. „Tikiu, kad Marijampolei labai tiks tokia eglė, kuri prožektorių šviesoje sužibės kiek kitaip nei įprasta“, – teigia eglės kūrėjas.

    Eglei puošti numatyta beveik savaitė, tiek laiko prireiks padengti metalinį karkasą eglių šakomis ir papuošti atšvaitais, sureguliuoti apšvietimą. Eglės įžiebimo šventė Marijampolėje numatyta lapkričio 29 dieną.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Daugiau informacijos:

    Aurelija Baniulaitienė

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnybos vedėja

    mob. 8 686  92 708, tel. (8 343)  90 087

    el. p.: aurelija.baniulaitiene@marijampole.lt

    Nuotrauka iš Marijampolės savivaldybės administracijos archyvo

    Baronas Miunhauzenas

    0

    „Šypsokimės! Pačios didžiausios kvailystės pasaulyje padaromos su rimta veido išraiška“.

    Salomėja Nėris: „Gyvenimas žmogaus yra sunkus kelias…“

    4

     

    Šiandien sukanka lygiai 110 metų, kai gimė Salomėja BAČINSKAITĖ-BUČIENĖ, arba poetė Salomėja NĖRIS (mirė 1945 m.).  

    …Ji sugrįžta kiekvieną kartą, kai pasiilgstame tyro, skambaus žodžio, kai prisiliečiame prie gyvenimo versmių, kai ima slėgti nepakeliamas būties lengvumas.

    Ilgesio ir nerimo sesuo, amžinos jaunystės ir tobulo skausmo dainė, lengvais kaip vyšnių žiedlapiai posmais dainuojanti apie filosofinėmis gelmėmis matuojamą gyvenimo trapumą, lakštingala, kurios nemari giesmė peni kiekvienos kartos sielas poezijos burtais…

    Ji jau ir istorija, ir legenda. Istorija – šiandien minim jos 110 gimimo metines, legenda – be jos žodžio magijos jau neįsivaizduojame savo tautos…

    Per lūžtantį ledą – su ilgesio giesme

    Salomėjos Nėries 110 -osioms gimimo metinėms paminėti jau nuvilnijo daugybė renginių per visą respubliką. O kiek dar jų bus! Dar skambės poetės posmai, dar bus bandoma vėl sekti jos biografijos puslapiais, ieškoti jos kelių ir klystkelių, kaltės ir atgailos, tačiau visa tai sustos prie vienintelio suvokimo: laikas parodė, jog Salomėja mūsų tautai amžina, jos poezija gyvena atskirą gyvenimą, visiškai nepriklausomą nuo politinių sistemų, asmeninių ambicijų bei vienadienių žmogiškųjų silpnybių. 

    „Gyvenimas žmogaus yra sunkus kelias, – rašė poetė savo dienoraštyje, – kurio kairėje pusėje gili bedugnė, barjeru atskirta nuo kelio, kitoje – aukštas kalnas, kurio viršūnė dangų siekia…

    Žmogus eina tuo keliu, prisilaikydamas barjero, kad neįkristų bedugnėn, ir keliauja aplinkui kalną, pažvelgdamas į jo viršūnę. Jam ir galvon neateina, kai tai naudinga būtų kopti į kalną… į tokį pavojų… juk galima nupulti ir žūti… Ir keliauja sau žmogelis, kol neateina ton pačion vieton, iš kurios išėjęs buvo, ir miršta, lyg būtų visai negimęs…“

    Šiandien, aplankydami tą vietą, iš kurios į gyvenimą, į poeziją, o vėliau painiais keliais į amžinybę išėjo Salomėja Nėris (būtent į jos tėviškę, esančią Kiršų kaime, Vilkaviškio rajone), galime atsekti jos žingsnius prie jau rudens šalnų nurudinto diemedžio. „Aš diemedžiu žydėsiu“, – tarsi tyliai kalba senos Bačinskų sodybos alyvos, kai nukreipi žvilgsnį jų pusėn… Ir kaip tas gyvenimas gali būti sunkus, kai „žadėjo žvaigždė jaunystė niekad negesti“, kai „dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“!.. Ir vis tik jis sunkus – tai lyg bėgimas per lūžtantį ledą su ilgesio giesme širdy, su negandos debesim virš galvos, su didžiuliu likimo kamuoliu, pradžią gavusiu jos, Salomėjos, rankose ir širdyje… Šį kamuolį vyniojo jos sūnus, vynioja anūkai, net proanūkiai…

    Vengė dalintis skaudžiais išgyvenimais

    Salomėjos atminimą – tą nesibaigiantį likimo kamuolį – kruopščiai saugojo jos sūnus Saulius Bučas, miręs 2007 metų vasario 20 d., būdamas 69 -erių metų, palaidotas mamos tėviškėje – Alvito kapinėse.

    Švelniai poetės vadintas Balanduku, jis nenoriai sugrįždavęs į dramatiškų išgyvenimų kupiną vaikystę, kai jie su mama, tikri karo vaikai, blaškėsi po Rusiją. Sauliui nebuvo nė aštuonerių, kai motinos širdis amžiams nurimo, palikdama vaikui, vėliau – jaunuoliui, vyrui niekada nenukrentančią savo, kaip didžiosios poetės, šlovės naštą, su kuria Saulius Bučas gyveno, augino vaikus, sūpavo anūkus…

    Saulius puikiai atsiminęs mamą, tuos sunkius karo metus, prisiminęs badą, bet apie tai vengdavęs kalbėti – buvę per daug sunku. „Stengiuosi apie tai – mamos, šilumos trūkumą – nekalbėti, – prieš dešimt metų „Mūsų savaitės“ žurnalistei kalbėjęs Saulius. – Mamos trūko… Su tėvu nueidavome prie jos kapo…“ Prisiminęs jos balsą, tariamus žodžius. „Reikia susikaupti, nelabai ką pasakoju… Niekam. Nebent iš kalbos kas išeina… Ne visada klausydavau mamos… Visko būdavo – ir pabardavo ji mane… Ir padėdavau, ir trukdydavau: padėdavau, nes nelįsdavau, kai ji rašydavo. Man ji tada buvo tik mama, nerūpėjo, kad poetė…“ – padrikais prisiminimais dalijęsis S. Bučas.

    Tada, kai jau nutilo karo gausmas, kai galima buvo gyventi taikoje, likimas iš mažo vaiko mamą atėmė. Paliko tik poetę ir didelę didelę jos šlovės naštą… (Salomėja su sūnum grįžo į Lietuvą rudenį, be sveikatos, kiek tepagyveno – kitų metų liepą ji mirė…) Sauliui pirmieji metai po karo Lietuvoje sunkūs buvę, jis net nepaeidavo, tėvas jį, aštuonerių metų vaiką, turėjo nešioti: paeina kelis žingsnius ir pavargsta…

    „Salomėjos Nėries eilėraščius skaitau ir kaip mamos, ir kaip poetės, – sakęs Saulius Bučas. – Skaudūs jie… Nemėgstu dalintis savo skausmu, išgyvenimais, labiau linkęs savo kiaute užsidaryti“.

    Antroji Salomėjos santuoka

    Bernardas Bučas niekada su sūnum nekalbėjo apie Salomėjos antrąsias vedybas. „Mes apie tai viešai sužinojome dramos teatre, – sako Laima Bučienė, Sauliaus žmona. –  R.Staliliūnaitė pasakė visai salei – likome kaip po šalto dušo tada. Viena revoliucionierė, tokia Mikalina Meškauskienė, pasakė, jog tas žmogus vedybomis išgelbėjo Saliutę, jis dirbo socialinių reikalų ministerijoje, buvo labai aukštas valdininkas, o juk daugiapatystė draudžiama, tad tas žmogus labai rizikavo žengdamas tokį žingsnį. Salomėja be dokumentų, vadinama buvo Sulomita, o Saulius – Volodia (darželyje jį vaikai vadino fašistu), tad tos vedybos buvo tik kažkoks egzistencijos užtikrinimas. Jie (Salomėja ir Piotras) kartu negyveno, jis labai padėdavo, atnešdavo maisto, Sauliui žaislų parūpindavo. Iš esmės santuoka buvo fiktyvi, Salomėja grįžo pas vyrą. Taigi toji santuoka – kaip šarvas, užnugaris vienišai, svetimame krašte nublokštai moteriai“. Saulius atsiminęs, kaip vieną kartą (buvo Kalėdos) tas žmogus atėjo girtas, labai tuomet Salomėjai tai nepatiko (juk Bernardas Bučas niekada negerdavo!). Piotras Petrovičius – lietuvis, iš Suvalkijos kilęs, Marijampolės krašto. Kartą Saulius žmonai parodęs vieną vyrą, sakydamas, jog jis labai panašus į tą Piotrą Petrovičių…

    Pamotės

    Bernardas Bučas mirė 1989 m. Saulius turėjęs dvi pamotes: Sofiją ir Onutę. Sofija – puiki moteris, baigusi lenkų gimnaziją, laisvai deklamuodavo A.Mickevičiaus kūrinius lenkų kalba, gera šeimininkė. Bučas juokaudavo, kad pats vien sriubą 4 valandas virdavo, tad buvo reikalinga moteris, kuri galėtų namų ūkį paimti į savo rankas, prižiūrėti mažą vaiką. Sofija vėliau susirgo šizofrenija. Namuose buvo tuomet tikras pragaras, Saulius labai jautriai tai išgyveno, jam, tuomet jaunuoliui, tai ilgam atsiliepė. Kita pamotė – Onutė – labai Sauliui priminė motiną, tokia paprasta, graži…

    Pažintis ir vedybos

    Laimai buvo dvidešimt dveji, kai ji, dirbdama pašte Pasvalio rajone, susipažino su vyruku, dar nė trisdešimties neturinčiu. Jis su draugu atėjo į paštą paskambinti, mat buvo atvykęs į tuometinį „Tiesos“ kolūkį atlikti dailės užsakymų. Tada kaip menininkas jis važinėdavo po visą Lietuvą. „Draugavom labai trumpai, išvažiavau iš namų be tėčio leidimo – mamos tuomet jau neturėjau, – prisimena L. Bučienė. – Kad jis Salomėjos Nėries sūnus, sužinojau vėliau, po dviejų savaičių – jo draugas pasakė prieš jiems išvažiuojant. Paskui Saulius ėmė atvažinėti, skambindavo“.

    Keisti lemties žingsniai! Dar visai mažutė Laima taip pat neteko mamos, švelnumo mergaitė sėmėsi iš poetės Salomėjos Nėries eilėraščių, nė nenumanydama, kad jai teks kartu su poetės sūnumi saugoti jos palikimą. „Jau penkerių metų būdama, – sako poetės sūnaus našlė, – deklamavau Salomėjos Nėries eilėraščius, net turėjau pravardę – Sigutė (eiliuota pasaka „Našlaitė“ man labai patiko, nuo mažumės ją visą mokėjau atmintinai). Mokykloje, ketvirtoje klasėje, deklamavau „Dvidešimt sū“. Namuose buvo radijo taškas, dažnai per jį girdėdavau poetės eilėraščius, taip daugybę jų ir išmokau“.

    1967 m. Laima ir Saulius apsivedė. „Kai susituokėme, – sako, – gyvenome, kol gavome butą, pas tėvelį – Bernardą Bučą”.

    „Po šešėliu nelengva“

    „Jaunystėje daug mėčiausi, – sakęs Saulius, – kaip tas Džekas Londonas – tarp darbų ir specialybių. Kai mokiausi dailės mokykloje, specialybės dėstytojai sakė, kad esu gabus, daug galintis, bet protestuodavau prieš visus, nebuvau tarybinis, nepritapau…“ Saulius dirbęs dailės kombinate kaip menininkas, su vaizdine agitacija po Lietuvą visą važinėdavo: apipavidalindavo kabinetus, stendus… Dirbo kino teatre dailininku – tai labai patiko Laimos ir Sauliaus vaikams – visus filmus nemokamai žiūrėdavo.

    Ne tik iš tėvo paveldėjęs polinkį menui. Saulius ir eilėraščius rašęs, apie meilę eilėmis kalbėjęs, bet niekada niekam jų nerodęs. „Nenoriu skelbtis apie savo rašymą, – sakęs poetės sūnus, – esu po šešėliu kaip grybas. Tai priverčia tik sau rašyti, nepublikuoti…“ Rašęs eilėraščius Saulius kaip dienoraštį – saugodamas nuo svetimų akių, o ir dienoraštį taip pat rašęs – nuo paauglystės, nors ir ne viską buvo išlaikęs.

     „Po šešėliu nelengva, – kalbėjęs Saulius Bučas. – Yra kai kurie visuomenės atstovai, kurie tik iš blogos pusės linkę matyti… Politinei santvarkai mama tada nebūtų tikusi, jei būtų buvusi gyva. Juk kiek laiko tėvo stalčiuose mamos sudarytas rinkinys „Prie didelio kelio“ gulėjo… O kur puolimas ir po jos mirties, atėjus Nepriklausomybei!“ 

    Kai pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvo užėjęs bumas pulti, dėl Salomėjos Nėries biografijos teko visai nepažįstamų žmonių išpuolių Bučams patirti. „Sykį su vyru buvome antikvariate, – prisimena Laima Bučienė, – vienas žmogus mus ten puolė, įžeidinėjo, reikalavo pasiaiškinimų, kažkokių atsiprašinėjimų. Net policiją žadėjome kviesti. Ir kaime teko patirto puolimų: tai dėl Stalino poemos, tai dėl poetės pažiūrų“.

    Poetės tėviškėje

    „Tas pats štai kalnelis, kur gal prieš dešimtį ar daugiau metų lydėdavau benykstančią saulytę… lydėdavau kapuosna nekaltą kūdikystės dienelę… Po šituo štai ąžuolu, kuris ir dabar toks pat galingas, žalias, šnibžda kažkokią slėpiningą gyvenimo pasaką… Po juo sėdėdama klausydavau, kaip grįžtantis iš laukų jaunimas dainuodavo… kaip varpas gausdavo liūdnai, skausmingai, tarytum belydint ką į kapus…“ (Iš S.Nėries dienoraščio).

    „Iš vaikystė išliko raudonų plytų vaizdas“, – sakęs Saulius apie mamos tėviškę. Tiek teatsiminęs iš tos kelionės, kai mama jį buvo parsivežusi į Kiršus. Bučai atsiėmė sodybą, joje ir įsikūrė, gyveno ūkiškai. Po vyro mirties senojoje Bačinskų sodyboje kol kas dar ūkininkauja Laima Bučienė, kuriai padeda sūnus Kęstutis (Salomėja Nėris turėtų šešis anūkus, du proanūkius. Vieni jau užaugę, išsibarstę po pasaulį, kiti – dar Lietuvoje. Visi Salomėjos anūkai, pasak L. Bučienės, turi kūrybinio prado, kuris pasireiškia įvairiais posakiais, įdėmesniu žvilgsniu į aplinką, meile muzikai, dailei. „Neskatinau jų rašyti, – sako Salomėjos marti, – juk dabar grafomanijos banga. Salomėja, išoriškai labai panaši į garsiąją senelę, rašo, niekam nerodo, nenori apie tai kalbėti. Vaikystėj parodydavo, dabar – ne.“).

    Salomėjos Nėries sūnaus našlė neslepia, jog vis dar puoselėja bendrą judviejų su vyru svajonę, kuriai nebuvo lemta išsipildyti Sauliui gyvam esant, – atstatyti gyvenamąjį namą, kuriame įkurtų privatų muziejų. „Juk paveldėjome didelį kūrybinį palikimą, – sako L. Bučienė. – Aštuntame dešimtmety (1976 m.) buvo restauruoti gyvenamojo namo pamatai, atstatyti ūkiniai pastatai. Namams Palemone remontuoti poetės šimtųjų gimimo metinių proga skirtas milijonas remontui, mums – nieko…“

    * * *

    „Už mano lango vėjai lanksto žalią klevą, vėjai lanksto alyvas. Šlama, šlama žali lapai. Myliu vėją, myliu audrą, lauko vėtrą ir gėles. Myliu gyvenimą! Myliu gyvenimą!“ – rašo Salomėja dienoraštyje. Ir šiandien tie žodžiai skamba taip pat prasmingai kaip ir tada, kai juos poetė užrašė. Sau (kaip kažkada rašė ir jos sūnus). Ir skambės jie su tokia pat gyvenimo jėga ir po šimtmečio. Kai jau nebebus mūsų, kai liks tik istorija. Ir legenda. Taip, legenda!

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Konferencijoje ekspertai diskutavo saugumo, ekonomikos ir Marijampolės plėtros temomis

    0

    Asociacija „Marijampoliečiai“, bendradarbiaudama su Užsienio reikalų ministerija, Marijampolėje, viešbutyje „Mercure Marijampolė“, surengė konferenciją „10 metų ES ir NATO“. Aktualiomis temomis su marijampoliečiais diskutavo politikai, akademinio pasaulio bei verslo atstovai.

    Pirmoji diskusija prasidėjo Jono Urbanavičiaus, Europos instituto direktoriaus, KTU dėstytojo ir lektoriaus įžvalgomis apie matomas renovuotas viešąsias erdves ir iš pirmo žvilgsnio nepastebimas Europos Sąjungos investicijas į kasdienį gyvenimą – tai išsilavinimą, žmogiškųjų kompetencijų kėlimą, švietimo sistemą ir t.t. Kartu su juo diskusijoje dalyvavo ir Gediminas Česonis, Vidaus Reikalų Ministerijos Regioninės politikos strateginio koordinavimo skyriaus vedėjas.

    Verslo sėkmės formulė – bendradarbiavimas

    Antrojoje diskusijoje „Lietuvos įmonių plėtra kitose Europos Sąjungos šalių rinkose“renginio organizatorius bei moderatorius Ramūnas Burokas, Marijampolės savivaldybės mero visuomeninis patarėjas teigė: „Europos ekonominė integracija tęsiasi jau daugiau nei 50 metų. Verta išskirti 2004-uosius, kai prie Europos Sąjungos prisijungė Baltijos ir kitos Rytų Europos šalys. Šioje konferencijoje atkreipėme dėmesį į ES politiką įvairiais pjūviais Lietuvos kontekste“.

    Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas dr. Gediminas Rainys akcentavo, jog eksportuoti į tolimas šalis galimybių turi tik stambios įmonės, o nedidelės bei augančios turi apsijungti net su bendru prekės ženklu kartu keliauti ieškoti didesnių rinkų.

    Tuo tarpu laukiama, kol Marijampolėje atsidarys laisvoji ekonominė zona (LEZ).Marijampolės LEZ valdymo bendrovės direktorius Simonas Petrulis vardino šios erdvės išskirtinumus – šalia yra magistralė „Via Baltica“, europinė vėžė „RailBaltica“, kol bus parengta būtina infrastruktūra.

    S. Petrulis, akcentavo, kad turime būti pilietiški ir kiekvienas garsinti Marijampolę, kalbėti apie čia esančias galimybes: „Kiekvienas iš mūsų gali tapti Lietuvos ir Marijampolės ambasadoriumi. Pavyzdžiui, savo „Facebook“ draugus nukreipiant į atitinkamus tinklalapius apie Lietuvą, jos verslą“, – skatino p. Petrulis.

    Šalies saugumas – mūsų pačių darbas

    „Ar Lietuvos narystė transatlantinėse organizacijose yra šalies saugumo garantas?“ – atsakė Seimo vicepirmininkas Gediminas Kirkilas, Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas, Krašto apsaugos ministerijos Euroatlantinio bendradarbiavimo departamento direktorius Saulius Gasiūnas bei žurnalistas Tomas Dapkus.

    „Saugumas nėra duotybė. Tai yra kasdienis darbas ir investicijos“, – teigė S.Gasiūnas.

    Jam pritarė G. Kirkilas, akcentavęs Lietuvių karių pasiruošimą, tarptautinę patirtį, kurią sukaupė nuo 1994-ųjų dalyvaudami įvairiose misijose.

    „Lietuvoje kasmet įvyksta apie 100 oro erdvės pažeidimų. NATO turi didelį potencialą, kuris atgraso agresorius. Nepamirškime, jog NATO yra gynybinis aljansas. Akivaizdu, kad įvykiai Ukrainoje jį konsolidavo“, – kalbėjo G. Kirkilas.

    Tuo tarpu Artūras Palauskas įžvelgė trūkumų Lietuvos kariuomenės pasirengime: „Mes iš esmės turime atsinaujinti. Mūsų poligonai per maži manevrams, dalis jų plotų buvo privatizuoti“, – sakė jis.

    Į šias mintis atsakė G. Kirkilas: „Per krizę susimažinome iki gėdingo 0,7 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Tuomet vadovavo konservatorė Rasa Juknevičienė, pareiškusi, jog Krašto apsaugos ministerija yra apaugusi riebalais. Beje, estai per tą pačią krizę išlaikė 2 proc.“.

    T. Dapkus priminė, kad Rusija dėjo daug pastangų, kad Lietuva neprisijungtų prie NATO. O būdami aljanso nariais, turime ir patys dėti pastangas ginant savo sienas. T.Dapkus , jog karas jau vyksta: „Rusai eis tiek toli, kiek mes jiems leisime“.

    Marijampolės laukia šviesi ateitis

    Antrąją konferencijos dieną buvo gvildenama Marijampolės sėkmės istorija ir diskutuojama, kur link turėtų vystytis miestas.

    Apie 2014–2020 metų Marijampolės regiono strateginį plėtros planą diskutavo Marijampolės savivaldybės mero visuomeninis patarėjas Ramūnas Burokas, Susisiekimo ministerijos viceministras, Marijampolės regioninės tarybos narys Algis Žvaliauskas, Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Valdas Tumelis, Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Marijampolės filialo direktorius Andrius Jasinskis bei Jurgita Pačkauskaitė, Regioninės plėtros departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Marijampolės apskrities skyriaus vyr. specialistė.

    A. Žvaliauskas įvardino, kad Marijampolės regione BVP augimas yra didžiausias šalyje bei paaiškino, kad klaidinga manyti, jei Lietuvoje mažėja gyventojų, tai auga BVP. Taip nėra, nes mažėja vartotojų.

    V.Tumelis, atsakydamas į klausimą, kaip pavyko laikytis ankstesnio strateginio plano, atsakė, jog šimtu procentu nepavyksta padaryti visų darbų, nes pritrūksta finansavimo. Įgyvendinama maždaug 30 proc. projektų.

    „Atvykę užsienio svečiai grožisi kompleksiškai sutvarkytomis Marijampolės viešosiomis erdvėmis. Tačiau užsieniečius pribloškia mūsų atlyginimų dydžiai. Reikia galvoti, kokiomis priemonėmis galėtume mažinti atotrūkį tarp mūsų ir Europos atlyginimų“, – sakė A.Jasinskis.

    J. Pačkauskaitė paaiškino, jog naujoje finansinėje perspektyvoje akcentuojamas tikslingas lėšų panaudojimas, kad kiekvienas euras sukurtų papildomą finansinę vertę, o lėšos nebūtų tik įsisavinamos vėliau nekuriant pridėtinės vertės.

    Salėje dalyvavę jauni žmonės išreiškė nuomonę, kad Marijampolėje per daug dėmesio skiriama infrastruktūrai ir per mažai darbo vietų kūrimui, darbo jėgos trūkumo pakeitimui planingu studentų rengimu.

    V.Tumelis į tai atsakė, kad savivaldos funkcija nėra kurti darbo vietas, o padaryti palankią aplinką gyventojams, verslui.

    A.Žvaliauskas kaip svarbiausią naujų darbo vietų kūrimosi galimybę įvardino Marijampolės LEZ, kuria jau dabar domisi septyni investuotojai, nors konkrečių įmonių neatskleidė.

    Diskusijoje buvo nubraižyta šviesi Marijampolės ateitis: Marijampolės LEZ veiks ne viena įmonė, sukursianti kelis šimtus darbo vietų, 2020 metais miete jau bus pastatyti visi tuneliai po „RailBaltica“, Aušros gatvėje bus naujas tiltas, į Kauną važinėsime plačia magistrale.

    Asociacijos „Marijampoliečiai“ informacija.

    Paskui šernus

    0

     

    Beklaidžiojant po Buktos girią ir ieškant vos ne miško dvasiomis virtusių elnių, taip pat pavyko aptikti ir šernų judėjimo kelius. Nors šie žvėrys aktyvesni tamsiu paros metu, kuris fotografavimui (švelniai tariant) nelabai tinkamas, paskatintas pirmųjų susitikimų užsibrėžiau naują tikslą – padaryti nors keletą pusėtinų šernų nuotraukų.

    Na, bet tikslas – dar ne viskas, reikia ta kryptimi ir padirbėti… Gyvūnų fotografija man vis tik pomėgis, todėl laiko pasirinkimas labai ribotas. Darbo dienos iš karto atkrito, beliko savaitgaliai. Štai patį pirmąjį laisvą savaitgalį, nekreipdamas dėmesio į kaip tik tą naktį sinoptikų žadamą lengvą „minusiuką“, nusistačiau žadintuvą valandai prieš aušrą. Keletas kilometrų miško keliais, ir su pirmais aušros ženklais aš jau miške. Sinoptikai neapgavo – keliukus sukaustęs gruodas… Et, gal ir geriau nei tradicinis rudens dumblynas – pagalvojau – ir greitai apsipuošęs maskuote nuėjau į numatytą vietą. Kilometras neprailgo, prieblandoje įsitaisiau laukti. Vis labiau švintant nedrąsiai pyptelėjo vienas paukštelis, kitas, medžių viršūnėmis nušvilpavo sniegenų būrelis. Kitoje kelelio pusėje vėl sujudo voveraitės, viena kažko susiginčijo su geniu visai šalimais už griovio. O koks triukšmas joms šokinėjant per pašalusius sausus medžių lapus… Proskyna virš manęs praskrido vieniša slanka, po kiek laiko – strazdas. Kartkartėmis, skelbdami tikrą ar įsivaizduojamą pavojų, surikdavo kėkštai.

    Už melioracijos griovio, miške, savo reikalais užsiėmęs nuskubėjo mangutas, bet per šakas vos ne vos įžiūrėjau jo siluetą. Gerokai tolėliau girdėjau ir kitų praeinančių gyvūnų garsus. Prašvito, bet saulė per apniukusį dangų taip ir nepasirodė. Nutilo voveraitės. Tokia tyla, kad norėdamas galėjau pagal garsą skaičiuoti už keleto kilometrų esančiu keliu pravažiuojančius automobilius. Norėjau jau kilti, nes jau nelabai tikėjausi ko sulaukti.

    Iš rytų pusės išgirdau traškesį. Jis vis artėjo, nors krūmai neleido nieko įžiūrėti. Tik kai atstumas sumažėjo iki gal dvidešimties metrų, supratau, kad kita griovio puse į mane artėja šernai. Beveik su manimi susilyginę visi sustojo ir nutilo… Ir aš sustingau. Nors sėdėjau nepatogiai beveik nusisukęs, negalėjau net krebžtelėti – nuo vienintelio nereikalingo garselio galėjau likti be nieko. Tad įtempęs ausis klausiausi tylos, kurią drumstė tik retkarčiais girdimas šerno šniokštavimas. Ko gero, net nekvėpavau – nors greičiausiai taip tik atrodė.

    Po kiek laiko šernai praėjo už manęs ir tiesiog įsirėžė į griovyje sužėlusias avietes, peraugusias jau sausa žole. Tik to ir telaukęs kuo greičiau čiupau trikojį ir persikreipęs pastačiau už savęs, pats apsisukti nesuspėjau, nes šernai irgi sustojo. Taip ir likau persisukęs… ir už keleto sekundės dalių gal už dešimties metrų pamačiau iš žolių lendančio šerno sprandą ir ausis. Pasisekė, žiūrėjo ne mano pusėn. Pašniokštavusi į atvirą vietą išėjo gana įspūdingo dydžio šernė. Kailis aplipęs varnalėšų dagiais, snukyje žolių kuokštas. Nuėjusi keletą žingsnių tolyn, pauostinėjo keliuką ir kirtusi jį skersai dingo už karklo krūmo. Kelelis tuščias neliko… Paskui šernę keliuką kirto vienas, antras, trečias šerniokas, po to ketvirtas, penktas beveik drauge su šeštuoju, ir galiausiai jau bėgte kitus nusivijo septintasis… Vienu metu kelelį kirto daugiausiai trys šerniukai – pirmojo uodega dar matydavosi karkluose, antrasis būdavo kelio viduryje, o trečiojo šnipas jau lįsdavo iš griovio.

    Likęs vienas, pagaliau atsisukau patogiau, nes jei dar kurį laiką būtų reikėję praleisti toje suktuko pozoje, greičiausiai būčiau nugriuvęs… Rašiau apie šį susitikimą gana ilgai, o realiai jis truko vos minutę. Atsitokėjęs – pirmą kartą mačiau šernus taip arti – iš karto pasitikrinau fotoaparate, ar nepasivaideno. Maža kas gali prisisapnuot pasėdėjus kelias valandas stuobrio poza… Bet ne – viskas savo vietose.

    Sugrįžo voverės. Pavyko padaryti keletą kadrų, už ką turiu būti dėkingas tik šių pūkuotukių smalsumui. Įsidienojus pakilau ir aš. Dar aplankiau keletą kirtaviečių – ramu, tik vienos pakraštyje augančiame lazdyne nufotografavau erškėtžvirblį. Taip baigiau tos dienos rytą su šernais…

    Antrą kartą pavyko išsprūsti tik beveik po dviejų savaičių – gavau laisvą rytą darbo dieną, o tokios progos nesimėto… Taigi dar gaubiamas tamsos įsitaisiau pilnas vilčių. Dar pagalvojau – praeitą kartą buvo pašalę. Jei gruodas nebūtų sukaustęs keliuko balų, gal šernai atviroje vietoje būtų ir ilgiau užtrukę… Kas žino. Na, o dabar ant kelelio žvilgančios balos nuteikė optimistiškai.

    Pirmasis šernų būrys atkurnėjo dar prieblandoje. Jausmas nerealus. Šnipais arė žemę taip arti, kad net nejauku darėsi. Miškas tiesiog aidėjo nuo traškesio ir čepsėjimo… Nors mane nuo artimiausių šernų skyrė mažiau nei dešimt metrų, tamsoje vos ne vos įžiūrėjau judesį. Kaip apsakyti savijautą, neįsivaizduoju, tai reikia pačiam patirt, kitaip tai ir tebus tik žodžiai. Kai atrodo, net trūksta oro, o širdis daužosi lyg pašėlusi, kai vienu metu ir be galo smalsu, ir nejauku. Vaizduotė piešė tiesiai į mane ateinančią jau matytą šernę… Vienu metu net mintis kilo atsistojus šūktelėti. Laimei, praėjo. Išgirdau traškant žolę netoli tos vietos, kur ir praeitą kartą, tik kiek arčiau. Pritaikęs momentą, apsisukau. Fotografuoti tamsoka, bet maža ką… Gal pavyks. Tada vėl sutraškėjo, ir vėl – už nugaros… Atsisuku, o vos už keliolikos metrų ant kelelio stovi ir į mane žiūri šerniokas. Abu sustingom. Vos pagavęs jo siluetą ieškiklyje, spustelėjau mygtuką, ir… zyyyyy ZZZyy  ZyYY. Tokioje menkoje šviesoje fotoaparato autofokusas važinėjo pirmyn-atgal, rodos, visą amžinybę. Šernioko nervai neatlaikė zyziančio kupsto vaizdo… Jis metėsi miškan. Dalis bandos nukurnėjo paskui jį, likusieji apsisukę grįžo atgal iš kur atėję. Sėdėjau virpėdamas – nors nuotraukos ir nepavyko, bet emocijų pasikroviau ilgam.

    Tikėjausi dar ko nors sulaukti, tad iš vietos nejudėjau. Kur tau… Keleliu atlingavo džipas, po jo dar vienas. Medžiotojai. Ketvirtadienį. Jie darbų neturi ar badu miršta? Pasitraukiau į mišką. Praleidęs medžiotojus, pasukau į pirmą pasitaikiusią kvartalinę liniją. Rezervatas, turėtų būti saugu. Kur tau… Vos spėjau atsisėsti, pamačiau ateinančius varovus. Vėl gilyn į mišką. Vėl medžiotojai. Et, galvoju, miške nėra kur dingti, tai nors palias aplankysiu, seniai aukštapelkėje bebuvau… Pavaikštinėjau truputį, zyles pafotografavau, ir namolio…

    Vaidas KARPAVIČIUS

    Autoriaus nuotraukos.

    Trečias pasakojimas iš susitikimų su Senoliu (II dalis)

    0

     

    Ar VISA TAI įmanoma patiems valdyti ir keisti?

    Šis klausimas daugeliui yra svarbus ne tik nesėkmės ar nepritekliaus laikotarpyje. Todėl siūlau susipažinti su Senolio pateiktomis šio klausimo „išbandymo pratybomis“. Malonu, kad ne tik man šios pratybos jau atnešė naudingus pasikeitimus…

    Tam reikalinga: pradžioje apie 1–1,5 val. (vėliau – 0,5 val. ir mažiau) laiko pratyboms be pašalinių trukdžių, vienas bičiulis, kuris būtų pašnekovas ir padėtų atlikti užduotį (tai gali būti ir šeimos narys), ir draugas, kuris viską stebėtų iš šono, o po to padėtų viską objektyviai įvertinti (beje, draugą gali atstoti ir vaizdą įrašantis įrenginys – „išmanusis“ telefonas, fotoaparatas ir pan.). Prieš atliekant užduotį, dar reikės pasigaminti šešis spalvotus „akinius“ (vėliau, įgavus patirties, – dar keletą). „Akiniai“ daromi iš paprastų popieriaus lapelių (išsikirpti nebūtina): balto, raudono, juodo, geltono, žalio ir mėlyno, ant jų užrašant:

    – „balti akiniai“ (tai neutralaus ir objektyvaus mąstymo akiniai):  paimdami juos, kalbėkime, ieškokime ir galvokime tik apie faktus ir aiškius, konkrečius dalykus, be jokių prielaidų ar jausmų;

    – „raudoni akiniai“: kalbėkime, paieškokime ir teiraukimės apie esamus jausmus bei nuojautas ateityje;

    – „juodi akiniai“ (silpnųjų idėjos ir nemalonių sprendimų galimybės): nagrinėkime, kokią sprendimų ar idėjų riziką bei sunkumus įžvelgėme tada, dabar ir kas gali būti ateityje;

    – „geltoni akiniai“: į situaciją (t.y., aplinką, veiksmus, savybes, vertybes, „aš“, misiją bei viziją) kalbėdami pasižiūrėkime tik iš pozityvios ir optimistinės perspektyvos;

    – „žali akiniai“ (simbolizuojantys energiją, augimą, šviežumą): kalbėkime, paieškokime ir teiraukimės apie kūrybiškas idėjas ar neįprastus, bet veiksmingus sprendimus – be jokių apsiribojimų (laiko, vietos, pinigų, amžiaus ir pan.);

    – „mėlyni akiniai“ (simbolizuojantys dangų): apžvelkime viską iš viršaus, tarytum tai ne apie Jus, o tik įdomus jau matytas filmas. Kalbėkime taip, tarytum tai mūsų draugo sukurtas filmukas.

    UŽDUOTIS:

    1. Įspėkite draugą, kad jis turi tik stebėti ir fiksuoti, kaip atliekama užduotis, bet iki pabaigos nesikišti. Jeigu tai „vaizdo registratorius“ – įjunkite, kad galėtų fiksuoti Jūsų ir bičiulio veiksmus.

    2. Prisiminkite „vaizdelį“ – įvykusią Jums nesėkmę ar kitą nemalonų dalyką iš praeities. Bandykime pajusti, ką tada jautėte ir trumpai (per 3–5 min.) papasakokite bičiuliui.

    3. Paimkite „baltus akinius“ ir garsiai perskaitykite (ant lapelio parašytą) instrukciją.

    4. Padedant bičiuliui, dar kartą apžiūrėkite tą „vaizdelį“ per šiuos „akinius“ (pagal lapelio instrukciją).

    5. Po to paimkite kitus akinius ir pakartokite (4 užduotį), kol neliks neišbandytų nė vienų akinių.

    6. Su draugu aptarkite, su kuriais „akiniais“ žiūrėti į „vaizdelį“ buvo lengviausia ir sunkiausia bei kokie jausmai ir mintys užplūsdavo pasinaudojant vienais ar kitais „akiniais“. Ar tinkamus „akinius“ naudojotės prieš šias pratybas?

    7. Koks buvo „vaizdelis“ iš šono (Pakartokite (6 užduotį) pasinaudodami draugo pastebėjimais).

    Pakartokite visą užduotį  pakeisdami „vaizdelį“ (2 užduotyje), prisimindami malonų įvykį iš praeities. Jeigu sunkiai gausis, susikurkite „vaizdelį“ pagal savo super svajonę. Nepamirškite:

    1. Draugo – stebėtojo.

    2. Įsijausti ir vėl (per 3–5 min.) papasakoti bičiuliui.

    3. „Stebuklingųjų akinių“.

    …Eidamas „besikeičiančio“ pasaulio keliu, ir šiandien dar dažnai taip „mankštinuosi“ – tik dabar jau „akinių“ turiu daugiau: praeičiai, dabarčiai ir ateičiai – todėl „guzų“ skaičius nuo grėblio sumažėjo…

    Bekalbėdamas su Senoliu, padariau dar vieną „atradimą“ – nuo ko priklauso mūsų „gyvenimo uogos“ skonis.

    Mūsų ŠVIESOS spalvos galia

    Tai, ką galima atpažinti ir palyginti ar išmatuoti, tai galima ir pakeisti.

    Pastebėjau, kad beaugdamos mūsų „gyvenimo uogos“ priklauso nuo iš mūsų sukuriamos vidinės šviesos – spalvų įvairovės bei stiprumo. Šiandien jau moksliškai ištirta 107 spalvų įtaka mūsų pagrindinėms „septynioms šviesoms“. Jeigu šios šviesos darnoje, mes ir mūsų artimieji nestokoja laiko, laimės, džiaugsmo, sveikatos ir turtų. Bet dabar trumpai pasidalinsiu pastebėjimais tik apie keturių iš šių šviesų nepriteklinės pusės pasekmes, dažnai nulemiančias nesėkmes mūsų gyvenimo kelyje.

    ~ Raudona šviesa yra labai labai žemai, skatina pasitikėjimą savimi, ryšį su gamta ir drąsą. Bet esant jai silpnai, vietoj daiktų matome tik siluetus ir šešėlius, dengiančius vieni kitus. Kol šios šviesos nepakanka, ne tik daiktų, bet ir šešėlių atpažinimas ir supratimas yra primityvus. Tokioje aplinkoje belieka daryti viską, kad kaip nors galėtume išgyventi „užsiauginant“ atitinkamą vertybių ir suvokimo „AUKOS pasaulį“ („niekas nuo manęs nepriklauso“). Todėl mūsų mintys, kalbos ir veiksmai krypsta tik į būtiniausių fiziologinių (t.y., minimalaus laikino būsto, maisto, šilumos, sekso (be jausmų) ir kitų kūniškų) poreikių tenkinimą. Ar čia mes esame „užstrigę“, galime spręsti pagal priimamus sprendimus:

    1. „Sustingti“ – neribotai laukti nieko nedarant, kol išsispręs savaime.

    2. „Atgailauti“ – rinkti savigraužai (susinaikinimui) „įrodymus“, kad nieko pakeisti negalima.

    3. „Pulti“ – kaltinant kitus ir aplinką būtais ir nebūtais dalykais dėl „praeities sąlygų ar prielaidų“.

    Užsibuvę prie tokios „šviesos“, priprantame, nepriklausomai nuo amžiaus, išsilavinimo, turtų, lyties ir pan., įgaudami priklausomybę, „prisirakinti“ prie šio „pasaulio grandinių“. Pvz., atsiskyrę nuo vienų draugų (sutuoktinio), kur buvome žeminami ar net mušami, susirandame vėl tokį patį… Išėję iš vieno darbo, kurio nekentėme ir buvome „skriaudžiami“ bei nevertinami, susirandame vėl kitą tokį… ir t.t.

    Nepakankant šios „šviesos“, dažnai būname reikalingi kitiems kaip trąša: „išradingiesiems“ – pasinaudoti mūsų turtu – galimybėmis, o „minimalistams“ – pasiteisinimui, kad štai kiti gyvena dar blogiau. Mūsų „gyvenimo uoga“ čia gali gauti „puvinį“, nuo kurio išgijimas 100% – retas atvejis, nors irgi įmanomas…

    ~ Oranžinė šviesa yra šiek tiek aukščiau, ji skatina emocionalumą, gerą savijautą, kūrybiškumą, atvirumą. Bet jai esant silpnai, šešėliai gaunasi mažesni ir vienas kitą uždengia mažiau. Nors daiktus dar vis sudėtinga bus atpažinti, bet iš šešėlių galėsime dėlioti dėliones. Taip atsiranda visai kitokios vertybės ir suvokimas – dabar galime rūpintis savo saugumu, siekdami apsisaugoti nuo fizinių bei emocinių grėsmių. Dėl blogai atpažįstamų daiktų ir šešėlių negalint pasinaudoti savo galimybėmis bei sugebėjimais, tenka pasirinkti – „vergiškojo gyvenimo pasaulį“ („tai ne nuo manęs priklauso…“). Tada mintys, kalba ir veiksmai krypsta į pasiteisinimus ir savų tiesų kūrimą bei siekimą kur ir kaip gauti apsaugą nuo grėsmių. Ar ši „šviesa“ per silpna mums, galime spręsti pagal priimamų sprendimų tipą ir apie ką dažniausiai galvojame:

    1. Aukojamės dėl kitų, norėdami įtikti visiems.

    2. Pykstame ant kitų, turinčių daugiau arba esančių priekyje.

    3. Trokštame pralobti norėdami tik gauti ar turėti nieko neduodami ir nedarydami.

    4. „Ieškome tiesos“ (ir kaltųjų) teigdami, kad viskas priklauso tik nuo kažko kito.

    5. Jaučiame tuštumą ir nepasitenkinimą.

    Užsibuvus prie šios silpnos „šviesos“, tampa aktualūs ypač saugumo poreikiai ne tik kūnui, bet ir uždarbio, šeimos, sveikatos, nuosavybės bei kiti. Tada mūsų „gyvenimo uoga“ nuskursta: kai stengiamės „pralobti“, gauname erdvės trūkumą dėl užgriozdintos aplinkos menkaverčiais „vaizdiniais“; kai išliejame (arba pasiliekame) pyktį, tik užsiteršiame; kai aukojamės (priklauso nuo to, ką ir kaip aukojame), netenkame dalies vandens, oro, šilumos ar tinkamo maitinimosi; o ieškant tiesos be šviesos…

    ~ Geltona šviesa yra šiek tiek dar aukščiau, skatina pozityvumą, valingumą, gerą nuotaiką, aktyvumą. Bet jei ji silpna, iš atpažintų šešėlių ir pažįstamų daiktų dėliojame savo tiesų modulius (stereotipus). Todėl tampa aktualus pripažinimo bei priklausomumo jausmas, kuris formuoja socialines vertybes: šeimos, meilės, prieraišumo tam tikrai socialinei grupei, tradicijoms ir pan. Mūsų mintys, kalba ir veiksmai krypsta kurti atitikties normas, taisykles bei socialinį teisingumą pagal „vedlio“ vaizdelius. Susisiejant su tokiu „matymu“, atsiranda garbės ir orumo bei pripažinimo poreikis, tai – „susireikšminimo“ gyvenimo būdas („noriu būti pripažintas“), kuris gali nuo kitų „meilės“ mums ir mūsų „meilės“ jiems atnešti dvi nesėkmes: „gyvenimo uoga“, trukdant jai normaliai augti, gali būti „permylėta“ arba „nušaldyta“….

    Ar čia viskas gerai, galime spręsti pagal tai, kas mums yra malonu aplinkoje ir bendraujant su artimaisiais:

    1. Pagarba mano esybei.

    2. Mano aplinkos arba grupės, kuriai priklausau (ar dirbu), pripažinimas.

    3. Daugumos dėmesys mano išskirtinumui (turimiems daiktams, statusui, kilmei, sugebėjimams ir pan.).

    4. Tai, ką mes padedame ant kitos „svarstyklių lėkštelės“, t.y., mūsų grąža jiems: pagarba, pripažinimas, dėmesys ir meilė.

    ~ Žalia šviesa dar aukštesnė, skatina pajusti meilę, darną, racionalumą, gailestingumą. Čia ir jai silpnai esant ieškantieji gali šešėlius atskirti nuo daiktų patys. Todėl daugelis daugiau ar mažiau susipažįsta su trimis „paslaptimis“: priklausomybe nuo kitų, nepriklausomybe kitiems ir priklausomybe dėl kitų. Stimulas (noras išvengti nemalonumų) ir išskirtinumo siekių poreikiai kuria minčių, žodžių ir veiksmų motyvacijas – saviraiškos gyvenimo būdą („nugyventi savo gyvenimą“). Jeigu mes neturėsime pakankamai šios „šviesos“, „gyvenimo uoga“ gali būti labai mažytė, neišvaizdi arba „valgant ją“ girdėsis nesuderinti svetimi garsai… Kaip mums sekasi čia, galime spręsti pagal tai, kiek ir kam skiriame savo laiką bei sugebėjimus:

    1. Augimui („savirealizacijai“ atpažįstant save ir aplinką).

    2. Vakarykščio savęs aplenkimui (nuolatiniam, tiksliniam gebėjimų tobulinimui).

    3. Asmeninių tikslų (svajonių) įgyvendinimui.

    4. Pokyčių darnos suvokimui.

    * * *

    Baigdamas šį pasakojimą, noriu prisiminti mėgstamus Senolio žodžius: „Tik aklas gali matyti pievoje gėlių spalvų garsą ir kurčias – girdėti, ką rašo kito žmogaus širdis“. Gal todėl 1984 metais Anglijoje  sukūrė bei išpuoselėjo Aura Soma spalvų terapiją  akla britų farmakologė Wicky Wall, mėgusi sakyti: „Mes esame spalvos, kurias pasirenkame. Ir šios spalvos atspindi tikruosius mūsų esybės poreikius“.

    Norintys daugiau pakalbėti apie šias bei kitas „šviesas“ ir naudą mūsų „gyvenimo uogoms“, parašykite man: algis@komota.lt. Galimi ir praktiniai užsiėmimai bei konsultacijos. Kitą kartą esu numatęs trumpai papasakoti apie daiktus bei jų šešėlius.

    Tikiu, kad visi mums reikalingi atsakymai yra mumyse, tik ar mes esame pasiruošę juos išgirsti, pamatyti, pajusti čia ir dabar bei kokių veiksmų imamės – čia jau kitas dalykas. Senolis mėgdavo kartoti: „Šiandien turime tiek ir tai, ką vakar kūrėme savo mintimis, žodžiais ir darbais. Rytoj turėsime tai, ką savo mintimis, žodžiais ir darbais darome dabar.“ Tad kokias savo „gyvenimo uogas“ turime, ar „uogos“, ar „sodininko“ bus nuopelnas?

     Algis PADVELSKIS

     1 pasakojimas – http://msavaite.lt/pasitinkant-rudens-gerybes-apie-laikinus-ir-naudingus-malonumus/

    2 pasakojimas – http://msavaite.lt/ar-gera-gauti-dovanas/

     3 pasakojimo I dalis – http://msavaite.lt/trecias-pasakojimas-is-susitikimu-su-senoliu-i-dalis/

    Lapų grėbimo akcijoje pavyzdį marijampoliečiams parodė vaikai ir senjorai

    0

    Marijampolės savivaldybės administracijai spalio mėnesį pakvietus dalyvauti pirmą kartą organizuotoje lapų grėbimo akcijoje „Rudeninė švara – mano miestui!“ sulaukta apie tūkstantį dalyvių. Maždaug dvi savaites vykusioje akcijoje savo miesto ar įstaigos aplinką gražino 16 įstaigų kolektyvų, sulaukta ir pavienių talkininkų. Didžioji dalis talkininkų – mažieji miesto gyventojai, lankantys lopšelius-darželius ar mokyklas. Mažųjų kolektyvai kartu su auklėtojomis ar mokytojomis nusigrėbė lapus iš savo darželio ar mokyklos ir aplinkinių teritorijų. Trečiojo amžiaus universiteto senjorai sutvarkė Seminarijos parką prie buvusio Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto. Marijampolės socialinės pagalbos centro kolektyvas sugrėbė lapus Vytauto Didžiojo parke. Kadangi parko teritorija nemaža, čia veiklos užteko ir Darbo partijos Marijampolės skyriaus nariams. Sūduvos gimnazistai kartu su „Saulės“ pradinės mokyklos mokiniais darbavosi Pašešupio parke.

    Į pirmą kartą surengtą akciją bene pirmieji įsitraukė Marijampolės savivaldybės administracijos darbuotojai. Apie šimtas valdininkų, ginkluoti grėbliais ir didmaišiais, išėjo grėbstyti Poezijos parko erdvių. prie jų prisidėjo ir miesto centre esančios Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos mokytojai.

    Organizatoriai kvietė ne tik padirbėti, bet ir užfiksuoti smagiausias, gražiausias, įsimintiniausias akimirkas. Linksmiausių, kūrybiškiausių ir spalvingiausių nuotraukų autoriai, gausiausi kolektyvai, didžiausias teritorijas ir daugiausia lapų sugrėbę akcijos dalyviai buvo apdovanoti Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriaus Meto Ražinsko padėkomis ir Savivaldybės administracijos Aplinkos valdymo skyriaus paruoštomis saldžiomis rėmėjų suaukotomis dovanomis lapkričio 13 d. kino teatre „Spindulys“ vykusiame renginyje. Sveikindamas susirinkusius akcijos dalyvius administracijos direktorius M. Ražinskas pakvietė įsitraukti į tokias akcijas ir ateityje – jau pavasarį vėl visi bus pakviesti švarinti savo miesto. Aplinkos valdymo skyriaus vedėjas Mindaugas Lelešius įžvelgia gilią tokių akcijų prasmę. Anot jo, tai ne tik biudžeto lėšų taupymas, bet ir gera švietėjiška priemonė. Jo skyrius buvo atsakingas už dalyvių registraciją, aprūpinimą didmaišiais lapams ir maišų išvežimu. Tą teko daryti net kelis kartus, mat akcijos laikas buvo gan ilgas, o ir lapai krito ne vienu metu.

    Daugiau kaip pusketvirto šimto į „Spindulio“ kino teatrą susirinkusių akcijos dalyvių turėjo progą nemokamai pamatyti naujausią lietuvių filmą „Gustavo enciklopedija“. Tai buvo taip pat dovana už aktyvų dalyvavimą akcijoje.

    Švarinimosi akcijos dalyviams savo produktų negailėjo UAB „Obuolių namai“. V. Giraičio gamybos ir komercijos įmonė, IĮ „Dalia“, UAB „Adelytė“, Rimos Klimavičienės įmonė, karšta kava ir arbata vaišino Aivaras Bielkauskas.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Savivaldybės administracijos archyvo nuotraukos.

    Lapkričio 16 d. (sekmadienį) – žuvusių eismo įvykiuose atminimo diena

    0

     

    Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (aps. VPK) kapelionas kun. Remigijus Gaidys informavo, kad lapkričio 16-ąją (sekmadienį) visose bažnyčiose bus meldžiamasi už žuvusiuosius eismo įvykių metu. Kapelionas kviečia tą dieną melstis ne tik už žuvusius – ši diena skirta jų artimiesiems, kitiems nukentėjusiems palaikyti, solidarizuotis su jais.

    Kasmet Lietuvoje eismo įvykių metu žūsta daug žmonių. Statistika  niūri – Nepriklausomybės metais mūsų šalyje jau žuvo daugiau nei 16 tūkstančių žmonių. Tai dabartinis Vilkaviškio ir Kybartų miestų gyventojų skaičius kartu sudėjus. Jei suskaičiuotume visus, kurie dėl šių netekčių tapo našlaičiai, nelaimingi, vieniši, skaičius būtų įspūdingas.

    2013 m. Lietuvos keliuose ir gatvėse žuvo 301 žmogus. Iš jų 103 vairuotojai, net 105 pėstieji, 32 dviratininkai, 51 keleivis. Sužeisti buvo 1074 vairuotojai, tiek pat pėsčiųjų, 284 dviratininkai, 1149 keleiviai.Šiais metais iki lapkričio 15-osios jau žuvę 217 žmonių.

    Kelių policijos skyriaus pareigūnė Raimonda Vizgirdienė informavo, kad pernai per 10 mėnesių Marijampolės apskrityje įvyko 138 įskaitiniai eismo įvykiai (kai buvo sužaloti ar žuvo žmonės), šiemet tokių įvykių – jau 149. Žuvusiųjų šiemet – 17 (2013-aisiais per 10 mėnesių – 22). Apie 10 proc. skaudžių įvykių įvyksta dėl neblaivių vairuotojų kaltės.

    Dar viena skaudi tema – žuvę vaikai. Šiemet per 10 mėnesių Lietuvoje jau netekome 22 eismo įvykiuose žuvusių vaikų. Tai kelios darželinukų grupės, dvi futbolo komandos, 22 gedinčios šeimos. 2014 metais iki lapkričio 1 d. eismo įvykiuose žuvusių vaikų Marijampolės apskrityje neregistruota.

    Minint Pasaulinę žuvusiųjų eismo įvykiuose dieną ne tik mūsų šalyje, bet visame pasaulyje bus degamos žvakutės, rengiami specialūs koncertai, organizuojamos eisenos, susitikimai su žuvusiųjų artimaisiais ir nukentėjusiaisiais, vyks diskusijos bei įvairios šviečiamosios akcijos.

    Marijampolės aps. VPK informacija

    „Diabetas – daugiau nei liga: tai – gyvenimo būdas“

    0

     

    Lapkričio 14-oji –  Pasaulinė diabeto diena. Marijampolės klubas „Diabetikas ABC“ ragina skirti daugiau dėmesio savo sveikatai (juk dažnai gydytojų kabinetų bei laboratorijų duris varstome gana stipriai pavėlavę) ne tik minint šią datą, mat padidėjęs cukraus kiekis kraujyje neretai praneša apie nepagydomą ligą – cukraligę, arba cukrinį diabetą. Diabetas – nepagydoma liga, tačiau išmokus kontroliuoti ligą, galima gyventi visavertį gyvenimą, svarbiausia – nustatyti ją laiku, kol ji toli nepažengusi. Deja, kaip skelbia statistika, net 50 proc. pacientų cukraligė diagnozuojama pavėluotai, jau išsivysčius komplikacijoms, kai sergama trejus ar daugiau metų. Taigi „Diabetikas ABC“ ir siekia supažindinti visuomenę su plintančiu cukriniu diabetu ir galimybėmis jį atitolinti, o jau sergantiesiems stengiasi padėti valdyti ligą.

    Į klubą – informacijos

    Anot klubui, vienijančiam 150 diabetu sergančių žmonių, kurių amžius labai įvairus: nuo trejų metukų iki šimto metų, iš viso buvusio Marijampolės rajono, vadovaujančios Genovaitės NAIDZINAVIČIENĖS, čia žmonės pirmiausia ateina informacijos. Galų gale jie, likimo broliai ir seserys, drauge būdami gali ne vien dalytis patirtimi, kaip gyventi su nepagydoma liga, kad ji netaptų nepakeliama našta. Įvairūs klubo organizuojami susirinkimai, bendradarbiavimas su Lietuvos diabeto asociacija, vienijančia 54 klubus, kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis, diskusijos, paskaitos, į kurias kviečiami kvalifikuoti lektoriai, projektai padeda klubo nariams drąsiai priimti mestą likimo iššūkį – diabetą (klubo pirmininkė nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie padeda klubui).

    Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, visame pasaulyje nuo cukrinio diabeto kenčia daugiau kaip 382 mln ligonių. Per pastaruosius 15 metų jų padaugėjo net 6 kartus. Prognozuojama, kad 2035 m. diabetu sirgs 592 mln žmonių (arba – vienas iš dešimties žmonių sirgs šia liga), nes žmonės valgo vis daugiau kaloringo maisto, patiria daug stresų, mažai juda ir dėl to tunka. Lietuvoje maždaug 120 tūkst. žmonių serga šia liga. Tai lemia ilgėjanti žmonių gyvenimo trukmė, didėjanti populiacija, nejudrumas, nesveika mityba, miestų plėtra. Manoma, kad diabetas yra pirminė priežastis beveik 30% mirčių visame pasaulyje, tačiau paprastai mirštama ne nuo diabeto, o nuo jo komplikacijų…

    Medikai diabeto neatpažino pusę metų

    Pati klubo pirmininkė su diabetu gyvena jau daugiau nei 30 metų. Jai, jaunai 28 – erių metų moteriai, liga prasidėjo labai netradiciškai: nei iš šio, nei iš to kojas ėmė kamuoti skausmai – negalėjo netgi nei atsistoti, nei atsisėsti. Iškart kreipėsi į medikus, tačiau jokio pagerėjimo nesulaukė: buvo bandoma sąnarius gydyti, buvo skiriami ne tik geriami, bet ir leidžiami tiesiai į sąnarius vaistai, kuriuos G. Naidzinavičienė sąžiningai vartojo. Skausmai nesiliovė. Tik laimingo atsistiktinumo dėka pavyko nustatyti tikrąją diagnozę. Po eilinių tyrimų – cukraus kiekio kraujyje nustatytmas ir tolerancijos sutrikimo tyrimas – atskleidė diagnozę: cukrinis diabetas. Laimei, liga nebuvo toli pažengusi (nustatytas I tipo diabetas).  

    Cukrinis diabetas, kaip teigia specialistai, – tai dėl sutrikusios kasos funkcijos atsiradęs nepakankamas insulino kiekio išskyrimas bei išsivysčiusi rezistencija/atsparumas insulinui periferiniuose audiniuose, todėl diabetu sergančių žmonių kraujyje susikaupia per didelis gliukozės kiekis. Diabetas gali išsivystyti dėl dviejų priežasčių – kai kasa neišskiria pakankamai insulino arba organizmas nesugeba jo veiksmingai panaudoti. Insulinas yra hormonas, kurį gamina kasos beta ląstelės. Jis padeda gliukozei patekti į raumenis, riebalinį audinį, kepenis, reguliuoja ir mažina gliukozės kiekį kraujyje. Žmonių, kurie serga I tipo diabetu, kasos beta ląstelės dėl įvairių priežasčių negamina insulino. Jeigu organizme yra pakankamai insulino, bet jis nėra periferijoje veiksmingai naudojamas, susergama II tipo diabetu.

    Į klubą atėjo po kelerių metų nuo diagnozės paskelbimo

    Kaip sako G. Naidzinavičienė, kai jai buvo nustatyta diagnozė, apie diabetą ji nieko nežinojusi – mačiusi buvo tik diabetinius saldainius. Nieko moteris nenutuokė nė apie šios ligos klastingumą – galimas komplikacijas, tad labai ramiai susitaikė su mintimi, jog kiekvieną dieną reikės draugauti su leidžiamu insulinu. Vis dėlto, laikui bėgant, moteris suprato, jog jai trūksta žinių, galų gale norisi su kažkuo ir pasidalinti savo išgyvenimais, patirtimi, susijusia su neišgydoma liga. Taip ji atrado diabetu sergančių žmonių klubą, kuriam tuomet vadovavo dabar jau miręs Česlovas Paleckis.  

    „Diabetas, – dabar sako G. Naidzinavičienė, – iš tiesų ne liga, o gyvenimo būdas, tiesa, labai sunkus… Reikia laikytis griežto režimo, dietos, turi būti fiziškai aktyvus, niekada negali pasayti sau, jog šiandien patinginiausiu, o jau rytoj darysiu viską, ką reikia. Tik būdamas maksimaliai dėmesingas gali išvengti diabeto komplikacijų, kurios daug baisesnės už patį diabetą“. 

    Žmonių, sergančių cukriniu diabetu, organizmas negali veiksmingai panaudoti gliukozės. Dėl sutrikusios insulino gamybos organizme nukenčia dauguma organų – inkstai, širdis, akys – būtent komplikacijos ir daro šią ligą tokią klastingą. Komplikacijos gali atsirasti ir po penkerių, ir po dešimties metų. Jų būna įvairių: katarakta, sustiprėja aterosklerozės procesai, užanka smulkios kraujagyslės, nuo to ypač kenčia akys (iš pradžių žmogus netenka regėjimo ryškumo, paskui padidėja rizika išsilieti kraujui, gali netgi atšokti tinklainė) ir inkstai (užanka inkstų kraujagyslės, šlapime atsiranda baltymų, dėl to ant veido atsiranda edemų ir pan., būna, kad inksta tampa nepajėgūs vykdyti savo funkcijų, tad žmogus būna pasmerktas hemodializei), dėl kraujagyslių sklerozės susidaro nekrozinės, negyjančios opos, dėl to susiformuoja gangrena. Nervai pažeidžiami dėl tos pačios priežasties. Ligoniai jaučia skausmus rankose ir kojose, kartais dėl skausmo jų negali net pajudinti. Diabetikus dėl aterosklerozės ištinka infarktai, insultai, encefalopatijos, ypač tais atvejais, kai cukrinis diabetas nekompensuotas, tai yra, kai ligonių kraujyje yra labai didelis cukraus kiekis.

    Diabeto komplikacijas tenka stebėti iš arti

    „Aš diabetu susirgau jau gimus abiems sūnums, – sako G.Naidzinavičienė, – visą laiką mane kamavo baimė, kad tik vaikai nesusirgtų: pamatau iš lauko parbėgusį kurį, sukaitusį ir godžiai geriantį, per širdį nueidavo baimė (nepaliaujamas troškulys – vienas iš diabeto simptomų). Laimei, nė vienas iš jų nesusirgo…“

    Klubo pirmininkė sako dėl savęs ir savo ligos neišgyvenanti: išmoko ją valdyti, be to, kaip pastebėjusi, diabetu sergantys žmonės labai užsigrūdinę, į gyvenimą žvelgia labai optimistiškai, todėl G. Naidzinavičienei nesuvokiamas kai kurių mamų, turinčių šia ligą sergančių vaikų, noras slėpti ligą, stengtis, kad niekas nesužinotų. To visai nereikia – kaip tik viešumas daro ligą ne tokią baisią, be to, informacijos sklaida leidžia ir visuomenei būti labiau apsišvietusiai šiuo klausimu (klubo pirmininkė, aplankiusi ne vieną užsienio šalį, teigia jog svetur kitoks, daug pozityvesnis požiūris į šią ligą – ar nereikėtų ir mums mokytis to?).

    Vis dėlto, kaip teigia „Diabetiko ABC“ pirmininkė, labai skaudu matyti ir žinoti, kad baisiosios diabeto komplikacijos palietę pažįstamus žmones, klubo narius. „Deja, turime klube žmonių, kuriems dėl šių komplikacijų regėjimas sutrikęs, netgi likę akli, yra ir tokių, kuriems kojos amputuotos, ir tokių, kurie jau be hemodializės neišsiverčia – jų inkstų darbas visiškai sutrikęs, – atsidūsta G.Naidzinavičienė. – Liūdna, kad diabetas progresuoja, kad per metus 10 – 12 žmonių iš klubo pasitraukia – miršta nuo diabeto komplikacijų, tačiau mes nepasiduodame iki paskutinės akimirkos“.

    Optimistine gaida nuskamba G. Naidzinevičienės pateikta klubo dvejų metų programa: 2014–2016 m. atkreipiamas dėmesys į sveiką gyvenseną ir… diabetą: kol rūpinamės savimi, sveiku gyvenimu būdu, vilties turime labai daug!

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukoje – Genovaitė Naidzinevičienė.

    ausveitis

     

     

     

     

     

     

     

    Trečias pasakojimas iš susitikimų su Senoliu (I dalis)

    0

     

    Apie uogą, šviesą ir šešėlį

    Tesėdamas pažadą ir atsidėkodamas už Jūsų atsiliepimus ir el. laiškus bei padrąsinimus,  pratęsiu pasakojimą apie savo gyvenimo kelio pažinimą ir klystkelius.

    Šiandien pasidalinsiu dar viena neįkainojama Senolio pamoka.

    Uoga

    Kalbėdamas su Senoliu, vienąkart atsitiktinai paklausiau:

    – Kodėl pavėsyje sunokusios uogos dažnai būna mažesnės ir ne tokios skanios?..

    Seniai buvau matęs taip susimąsčiusį Senolį, tarytum norėtų kažką labai brangaus ar skaudaus prisiminti. Vėliau, nužvelgęs mane, tarė:

    – Taip pasaulis surėdytas: besislepiantys šešėlyje visada tampa kitokie… Nes gauna tik tai, kas nuo kitų lieka… Jiems atitenka tik maža dalis to, ko jie yra verti ir gali turėti… Nors norai jų būna panašūs ar net didesni…

    – Tai kodėl jie slepiasi? – bandžiau „pagauti ant žodžio“.

    – Tikrai ne dėl tingėjimo… – susimąstė. – Gal dėl to, kad norėjo būti geri kitiems, neužstodami šviesos?.. O gal galvoja, kad jais turi kažkas kitas pasirūpinti?.. O gal nusprendė, kad jų tokia dalia ir pasirinko tokį likimą, kaip ir tavo uogelė–„pasiklydėlė“, užaugusi pavėsio šešėlyje?.. Nors galėjo…

    – Ar tikrai gali kas nors rinktis? – neatstojau.

    – Visi pasaulyje keisdamiesi renkasi. Taip ir mes – nepaisant to, norime ar ne, su širdimi ar su protu. Ar pastebėjai: Protas, mums atėjus į šį pasaulį, buvo Širdies tarnas. Kol neturėjome tiek daug „proto“ ir „buvome nemokyti“, sprendimus priiminėdami tik širdimi, buvome daug laimingesni!!? O vėliau, suteikdami Protui ypatingą dėmesį ir vertę, tapome „protingi“, o Protas – karaliumi. O kur šis buvęs tarnas mus veda, pamatyti nesudėtinga. Ypač jei ieškodami Sėkmės kartojame tuos pačius nesėkmės veiksmus – ne tik kitų, bet ir savo, ir taip – metai iš metų. Tarytum visiškoje tamsoje pasiklydę užlipame ant to paties „grėblio“ tai pasiteisindami…, tai kovodami…, tai ieškodami kaltųjų…, tai atrasdami naują „malonumą“… arba pykdami… – sugrįžtame vėl ir vėl užlipdami… Dažnai tik stipriai prisitrenkus sustabdoma ši kelionė ir žinojimas „KODĖL TAIP?” pavirsta vėl paieška „KODĖL TAIP?“ Tuomet išgirstame ir Širdies balsą…

    Šviesa

    – Aš taip pat ne kartą tą „grėblį“ pajutau, – teko prisipažinti. – Bet kaip „pasišviesti“, kad mažiau tektų susidurti su tais „grėbliais“? Mes juk visi esam daugiau ar mažiau raštingi – apsišvietę. Bet, kiek pastebėjau, kuo daugiau stengiamės sužinoti, tuo dažniau tampame nelaimingesni… Daug sutinku žmonių išsilavinusių ir nelaimingų…

    – Tai ir yra blogiausia, nes dažniausiai renkamės tik išorinę šviesą – dėl karališkojo Proto. Taip šviesdamiesi dažnai viduje visiškai nuskurstame prarasdami pačius svarbiausius dalykus: Laiką, Sveikatą, Laimę ir … pajuntame, kad ne tuos Turtus įsigijome. Kartais nuo to net „apankame“ ir bandome pasislėpti baimių bei susikurtų apsiribojimų („taisyklių“) tvirtovėse, – palingavo galva Senolis. – O kad galėtume užauginti visavertes savo „gyvenimo uogas“ ir jomis džiaugtis, reikia ir vidinės šviesos. Tik lavindami savo galimybes su meile sau ir aplinkai, galime įžiebti šią vidinės šviesos ugnelę. Bet po kurios šviesa nyksta – nepritekliai, nelaimių skausmas, „neįveikiami protu dalykai“ bei baimės ją gesina…

    Šešėlis

    … Pajutau keistą jausmą, tarytum būčiau patekęs į kitą pasaulį – kaip paprastas Senolis, nesiekęs jokių aukštųjų mokslų, priešingai negu aš, pasakoja tai, kas daug metų man neduoda ramybės… Prasidėjusių „maištaujančių“ minčių chaosą netikėtai nutraukė Senolio klausimas:

    – Ar pastebėjai, kad kiekvienas daiktas turi šešėlį..? Kaip medžio ir prie jo esančio didelio akmens šešėlis priklauso nuo Šviesos stiprumo ir vietos, iš kurios šviečia bei kur esame mes, taip nuo mūsų Šviesos supratimo atsiranda Sėkmės ir Praradimų, Džiaugsmo ir Liūdesio, Turto ir Skurdo, Sveikatos ir Ligos, Gyvenimo ir Mirties „šešėliai“. „Daiktus“ pastebime tik tuos, kuriuos suvokiame, nors dažnai gyvename ir tarp nepastebimų „daiktų“ šešėlių dėlionių. Nuo mūsų sugebėjimo pastebėti ar ne naujų daiktų realiame pasaulyje nepadaugėja ir nesumažėja. Jie visada yra ten pat. Tad pagalvok, kodėl turtingieji, nors kartais ir viską praranda bei juos dar prislegia didelės skolos, bet po to tampa dar turtingesni, o vargšai – atvirkščiai. Nors visus supantys „daiktai“ yra tie patys ir tose pačiose vietose?

    … Daug dienų apie tai prakalbėjom, teko atlikti nemažai ir praktinių užduočių bei Pamokų ir patyrimų, kad iš karto „neapakčiau“ ar „protas nenušoktų“. Senolis neklydo – po kelių mėnesių Sveikata, Sėkmė, Laimė ir Turtas pradėjo keistis, viskas darėsi paprasčiau ir lengviau pasiekiama. Pradėjo visur sektis – tarytum atėjo laikas mano svajonių išsipildymui: pasikeitė supančių žmonių bendravimas – pasidarė jie malonesni, pasitraukė sveikatos negalios – nustojau naudoti vaistus, pradingo baimės ir skuba – atsirado daugiau laiko sau. Net daugelis matytų filmų ir skaitytų knygų pradėjo tarytum „kalbėti“ pateikdamos daugiau atsakymų ir sprendimų. Net ankstesnėms mano Vertybėms prieštaraujančios Biblijos tiesos: „Aš sakau jums: kiekvienam, kas turi, bus pridėta, o iš neturinčio bus atimta net ir tai, ką turėjo" (Evangelija pagal Luką 19,36), „Turtingas viešpatauja vargšui; skolininkas tampa skolintojo vergu“ (Saliamonas. Patarlių knyga 22,7) ir kitos, dabar įgydamos kitą prasmę, pateikė ne tik atsakymus, bet ir sprendimus, atverdamos kelią, kaip tai vyksta. Suvokiant, kam reikalingos finansinės ir kitos krizės, nesunku pastebėti, kodėl sunkmečiu žmonės lengviau atranda savo gyvenimo Sėkmę, Prasmę bei Turtus arba kaip ir kodėl juos praranda. Ir kur slypi atsakymas į klausimą: kodėl, nepriklausomai nuo turimo turto, amžiaus, išsilavinimo, gyvenamos vietos ir pan., visuotinio nepritekliaus metu atsiranda vis daugiau naujų milijonierių bei „protingųjų“, o kita dalis nuskursta?..

    (Bus tęsinys)

     1 pasakojimas – http://msavaite.lt/pasitinkant-rudens-gerybes-apie-laikinus-ir-naudingus-malonumus/

    2 pasakojimas – http://msavaite.lt/ar-gera-gauti-dovanas/

    Algis PADVELSKIS

    Darželinukų saugumui – virvės-atšvaitai

    0

    Marijampolės apskritiespolicija ir Marijampolės savivaldybėyra draudimo bendrovės „Gjensidige Baltic“ inicijuoto ilgalaikio projekto „Saugiai pereikime gatvę“partneriai. Antradienį, lapkričio 11 d.,ši draudimo bendrovė 5-iems vaikų darželiams padovanojo vadinamuosius „šimtakojus“ – virves-atšvaitus, specialiai pagamintus ir pritaikytus vaikams. Tai spalvinga, su integruotais atšvaitais bei žaismingais elementais ir rankenėlėmis virvė. Ji skirta saugiam visos grupės (24 vaikų) judėjimui už darželio ribų. Bendrovės atstovai tikisi, kad ir likusieji 7 Marijampolės vaikų darželiai dar šiemet gaus tokias dovanas.

    Renginyje dalyvavo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (aps. VPK) Kelių policijos skyriaus pareigūnės Raimonda Vizgirdienė ir Raimonda Smagurauskienė. Joskalbėjo, kad ikimokyklinukai jau gali suprasti pagrindines eismo taisykles, tad pareigūnės atkreipė tėvų ir pedagogų dėmesį: neišleiskime vaikų iš namų ar iš mokyklos be atšvaito, priminkime šviesoforo signalus, kalbėkimės apie tai, kur saugu pereiti kelią ir pan. Priminė, kad neatsargus elgesys kelyje – pagrindinė nelaimių, kuriose nukenčia vaikai, priežastis. Pernai per 10 mėnesių buvo sužeisti 577 nepilnamečiai, šiemet per tą patį laikotarpį – 572. 

    Marijampolės savivaldybės vicemeras Sigitas Valančius išdavė paslaptį – šiemet lapkričio pabaigoje pagrindinė Marijampolės miesto Kalėdų eglė bus papuošta netradiciškai – atšvaitais. O per Trijų Karalių šventę visi eglės papuošimai-atšvaitai bus išdalinti miesto gyventojams.

    „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo Marketingo skyriaus vadovas Vidas Gudonis kalbėjo, kad šiemet bus padovanota 100 virvių-atšvaitų darželiams iš 10-ties Lietuvos miestų, atrinktų pagal eismingiausias vietas. Darželius atrinkti padėjo projekto partneris Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos.

    Marijampolės aps. VPK informacija