Pirmadienis, 26 spalio, 2026
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 270

    Marijampolėje šiemet bus įžiebta netradicinė eglė

    0

     

    Kalėdoms ir svarbiausios miesto eglės įžiebimui Marijampolėje ruošiamasi jau nuo spalio. Iki šiol didžiausia miesto aikštė buvo puošiama iš vietinių apylinkių atgabentomis eglėmis, tačiau šiemet nuspęsta marijampoliečius ir miesto svečius nustebinti modernesniu sprendimu – eglė nebus kirsta ir ją puoš netradiciniai žaisliukai.

    „Turime nepaprastai gražią, erdvią ir šiuolaikiškai atnaujintą miesto aikštę, kurią norisi papuošti Kalėdoms ypatingai. Todėl jau nuo vasaros pabaigos pradėjome ieškoti galimybių išsiskirti ir pasiūlyti per svarbiausias žiemos šventes marijampoliečiams susiburti prie šiuolaikiškesnio Kalėdų simbolio“, – sako Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys.

    Eglės konstrukcija ruošiama jau nuo spalio mėnesio vieno žinomiausių Lietuvos scenografo – Mariaus Puskunigio – dirbtuvėse Vilniuje. Apie 12 metrų eglės konstrukcija bus dengiama eglių šakomis. Eglės kūrėjai kol kas neatskleidžia, kokiais žaislais dabins žaliaskarę, tačiau tvirtina, kad tai nebus tradiciniai žaislai ir papuošalai.

    Itin erdvi miesto aikštė nėra apsaugota nuo stipresnio vėjo, todėl prieš metus tik pastatyta Kalėdų eglė buvo nugriuvusi ir teko ją statyti bei tvirtinti iš naujo. „Laimei, niekas nenukentėjo, esame pasimokę, todėl statydami egles, ypatingus reikalavimus keliame tvirtinimui ir saugumui“, – pasakoja V. Brazys.

    Kalėdų eglė Marijampolėje bus įžiebta viena pirmųjų Lietuvoje – paskutinį lapkričio savaitgalį.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Daugiau informacijos:

    Aurelija Baniulaitienė

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnybos vedėja

    mob. 8 686  92 708, tel. (8 343)  90 087

    el. p.: aurelija.baniulaitiene@marijampole.lt

    www.marijampole.lt

    Nuotraukos iš savivaldybės administracijos archyvo.

    Apie talentingą moterį, nebijančią būti savimi

    7

     

    Asmeninių santykių griūtis, spontaniškas sprendimas ir – didysis gyvenimo šuolis: ji –emigrantė. Tiesa, Lietuvoje ir gimtinėje – Sūduvos krašte – ji lankosi dažnai (paskutinį kartą – šių metų spalio antroje pusėje), tačiau namais beveik dveji metai jau vadina Londoną (kitaip ir būti negali: ten šaknis savo ateičiai leidžia visi keturi sūnūs, ten jau ir naujos erdvės savirealizacijai).

    …Į Lietuvą minėtu metu ji sugrįžo kaip akcijos „Kamštelių vajus“, vykstančios jau treji metai, sumanytoja ir organizatorė bei… rašytoja, aštuonių miestų knygynuose „Pegasas“ pristačiusi savo debiutinį romaną „Moteris iš raudonos Audi“. Taigi – Birutė JAKUČIONYTĖ, talentinga, drąsi, aktyvi ir energinga socialinių projektų  „Ekodaiktai.lt”, „Kamštelių vajus” ir kt. sumanytoja  ir organizatorė, dienoraščio „Jakučionyte.lt“ autorė, moteris, kuri, kaip sakė Marijampolės knygyno „Pegasas“ vadovė Ronalda Markauskienė, pristatydama „Moteris iš raudonos Audi“ autorę jos kūrybos vakaro, vykusio spalio 20 d. Marijampolės „Pegase“, metu, pirmiausia – šiltas žmogus, taip pat mama, draugė… O susirinkusiems į jos kūrybos vakarą labiausiai imponavo autorės nuoširdumas, atvirumas ir… nebijojimas būti savimi.

    Pedagogė, taip ir netapusi pedagoge-praktike

    Birutė Jakučionytė gimė 1974 m. Suvalkijoje. Augo drauge su keturiomis seserimis ir trimis broliais, tuometinėje Marijampolės pedagoginėje mokykloje įgijo pradinių klasių mokytojos specialybę, tačiau mokykloje niekada taip ir nedirbo. Prisimena: dar mokykloje mokydamasi, gerai mokėjo matematiką, tačiau daugybos lentelės (tuo metu tai buvo būtina) taip ir neišmoko, todėl ir pasirinko pradinių klasių mokytojos specialybę (čia – viskas viename!). Viltis būti pedagoge „atėmė“ pedagoginė praktika: studentę „pričiupo“, jog ji nemoka daugybos lentelės, taigi specialybės egzamino ji tegavo „valdišką“ trejetą (beje, vienintelį baigimo pažymėjime), tuomet reiškusį „patenkinamai“… Toks rezultatas, kaip dabar teigia B. Jakučionytė, užkirto jai kelią į „didžiąją pedagogiką“, tačiau atvėrė kitus kelius. Iš studijų Marijampolėje laikų Birutė labai šiltai prisimena savo lietuvių kalbos dėstytoją Vidutę Mickuvienę ir jos vertinimo sistemą: šios dėstytojos skalėje buvo labai blogi, blogi, geri, labai geri ir… Jakučionytės rašiniai. V. Mickuvienė, kaip lituanistė, matyt, įžvelgė studentės talentą, kad į jokius rėmus Birutės darbus netalpinusi… O pati Birutė, nuo 12 metų amžiaus rašiusi dienoraštį (tai iš tikrųjų ir yra pirmoji jos „knyga“!), tuomet net nenumanė, kad studijų rašinių „neformatas“ vėliau taps jos talento įrodymu…

    Nuo kunigo „gaspadinės“, renginių organizatorės, tortų kepėjos iki… direktorės

    Baigus studijas, iškilo klausimas: o kas toliau? Kadangi, mokydamasi Marijampolės pedagoginėje mokykloje, lankė folkloro ansamblį, su kuriuo koncertuodama lankėsi ir pas Visagino kunigą Vytuką, kaip dabar ji sako, po mokyklos baigimo nusprendusi, jog važiuos į Sibirą mokytojauti, tuoj pat atitoko – koks gi bus čia jos mokytojavimas… Bet kažką reikia veikti! Prisiminusi Visagino kunigą Vytuką, nusprendė: lėks ten, nors rusų kalbos, kuria daugiausia kalba to krašto žmonės, nemoka. Kaip tarė, taip padarė: tapo Visagino lietuviškų švenčių organizatore, taip pat – (0,5 etato) kun. Vytuko „gaspadine“ – valgyti virė dvasiškam tėveliui. Tie laikai Birutei smagūs buvę: tris mėnesius tylėjusi dėl kalbos barjero, pagaliau ryžosi prabilti. Ir ne veltui! Kai jau išsižiojo nugalėjusi visus kompleksus, tai ir rusų kalbą labai gerai išmoko per stebėtinai trumpą laiką!

    …O paskui Birutės biografijoje atsirado garsioji Zita Kelmickaitė, kuri, pakalbėjusi su Rita Dapkute, iškart paklaususi: „O tortus kepsi?“ Kaipgi Birutė nekeps! Štai taip nuo tortų kepimo ji tapusi renginių vadybininke „Ritos smuklėje“, vėliau – „Pilies smuklės“ Trakuose restorano direktore.

    Rodos, viskas vyksta lyg ir tvarkingai: karjera, pripažinimas, tačiau… Mergina, kuriai 26 -eri, jau turi galvoti ir apie savo antrą pusę… Birutė pagalvojo! Ant savo tuomet vairuojamo automobilio „Audi“ (beje, raudonos spalvos!) užsiklijavo skelbimą: „Ieškau vyro“ (vėliau ši situacija „išlįs“ į knygos viršelį kaip pavadinimas). Reakcijos sulaukė gan įvairios: vieni sveikino, kiti – piktinosi, tačiau po dviejų šios akcijos savaičių paaiškėjo rezultatas: vyras neatsirado… O atsirado jis iš visagalio interneto… Atsirado tam, kad išeitų palikdamas moterį su keturiais vaikais…

    …ir – emigrantės

    Birutė neslepia: į skyrybas iki šiol žiūri sunkiai, ką jau kalbėti apie tą laikotarpį, kai tai buvo atvira kraujuojančia žaizda… Bet ji nepalūžo. Tuo metu, stengiantis kuo greičiau atsitiesti po asmeninių santykių griūties, moters gyvenime savo vietą rado … „smegenų plovimo seminarai“ (taip B. Jakučionytė įvardija visokius asmenybės ugdymo seminarus). Vieno iš tokių seminarų metu pokalbis su kuočeriu nulėmė spontanišką gyvenimo kelio posūkį. Birutė prisimena pokalbį su vieno iš tokio pobūdžio seminarų vadovu, aiškinusiu, jog po patirto didžiulio streso kelias į gyvenimą veda per tam tikras stadijas: liūdėjimą, depresiją, gedulą, susitaikymą… „O jei tiesiai?“ – paklaususi Birutė, norėdama apeiti visus nuosmukio ratus, kad grįžtų į „pradinę“ stadiją. „Tuomet, – atsakęs lektorius, – reikia keisti arba vyrą, arba šalį“.

    Birutei liko vienareikšmiškas pasirinkimas: keisti šalį. Ir – pakeitė: su keturiais sūnumis išvyko gyventi į Londoną, tačiau ir toliau aktyviai dalyvauja Lietuvos visuomeniniame gyvenime  (Birutė savo šeimos  patirtis emigracijoje aprašo blog’e www.jakucionyte.lt, jos rašiniai yra publikuojami Delfi.lt ir Anglija.lt).

    „Žinojau, kad Rytų Londone negyvensiu: ten vien lietuviai“, – savo sprendimą įsikurti Vakarų Londone, nors ten ir gerokai brangiau, aiškina moteris. Taigi įsikūrė ir… visiškai nesigaili. Mat Anglijoje visiškai kitoks požiūris į mamą – ir morališkai, ir finansiškai (vien pašalpos už vaikus užtenka sumokėti gan brangaus būsto nuomos mokesčiui). Ir vaikai svečioje šalyje adaptavosi labai gerai: Kristupas (vyriausias, 11 metų), Bernardas, Marijonas ir jaunylis Teodoras (3,5 m.).

    „Nepykite, kad jūs čia gyvenate, o aš ten“, – sako B. Jakučionytė, kitų metų sausio mėnesį minėsianti dvejų metų savo, kaip emigrantės, sukaktį.  

    B. Jakučionytė šiuo metu dirba AB „Plasta“, taip pat dar vis aktyviai dalyvauja Lietuvos gyvenime su savo visuomeninėmis veiklomis (grįžta čia kas 2–3 mėnesiai), o Londone turi savo suvenyrų parduotuvę.

    „Moteris iš raudonos Audi“

    Tai autobiografinis romanas, skirtas buvusiam vyrui, išleistas 2000 egzempliorių tiražu. Knygą  išleido Psihologijos studija „Menas Būti“.  Studijos įkūrėja, psichologė-psichoterapeutė Alicija Eiliakas pasakoja: „Lietuvoje autorė žinoma kaip keturių vaikų mama, visuomenės veikėja, renginių autorė ir vedėja, talentinga ir labai drąsi moteris. Tai neeilinio likimo, jautri ir mylinti moteris, mama, sesuo, dukra, draugė. Jos rankose viskas virsta auksu – gal ne tiesiogine prasme, tačiau ji turi gebėjimą matyti žmonėse tai, kas juose geriausia ir vertingiausia, bei skatinti juos augti ir tobulėti.“

     „Knygoje papasakota tokia skausminga gyvenimo istorija, bet taip aistringai, jog imi galvoti, kad būtų verta ją patirti, kad įstengtum parašyti tokią knygą. Norėčiau būti šio realistinio kūrinio autorė. tą knygą sveika paskaityti žmonėms, kurie mano: a) kad yra nelamingi; b) kad kiti turi jiems padėti; c) kad persidirba. Bet ta knyga įrodo ir kitką – vyrų ir moterų pasirengimas/nepasirengimas aukotis yra skirtingas. Dar ji yra linksma ir energinga knyga, o autorė – sveiko, realistinio proto ir TVIRTAI stovi ant žemės. REKOMENDUOJU: Moteris iš raudonos „Audi“, – sako rašytoja, žurnalistė Audronė Urbonaitė.

    Knygos redaktorė Lina Tamuk: „Birutės istorija ne tik įkvepianti, intriguojanti, stebinanti, bet ir begėdiškai atvira ir nuoga. Aštri. Pikantiška. Su labai daug prieskonių. Gluminanti. Nepatogi ir keista. Tartum išskrosta ir išpreparuota siela. Gyva sielos ir kūno išklotinė. Santuokos anatomija.  Ją skaitydami vieni žavėsis, kiti šiurps ir baisėsis, treti gūžčios pečiais, kvatos ar sukios pirštą prie smilkinio. Bus ir pasipiktinusių, ir pasibjaurėjusių. Bus suglumusių. Bet abejingų neliks. Nes tokios knygos Lietuvoje dar nėra buvę!“

    Belaukiant atjojančio princo

    Kaip susitikime su skaitytojais teigė B. Jakučionytė, knyga turėsianti tęsinį. Gal su laiminga pabaiga? „Iš tikrųjų – kada bus laiminga pabaiga? – sako autorė. – Kai atjos princas ant žirgo? (Jeigu jau kartą buvau suradusi vyrą per internetą, vadinasi, savo šansą išnaudojau… Jeigu jau atjos, tai atjos ant žirgo…)“ Ir greitomis sukuria menamą dialogą su menamu princu: „Imk mane su pinigais!“ „O mane – su vaikais!“

    Birutė, trykštanti energija ir optimizmu, nors lygiu, sklandžiu gyvenimo keliu tikrai pasigirti negali, žavi sveiku humoro jausmu bei tikrumu. Ji nevengia gyvenimo iššūkių, priima juos nemeluodama nei sau, nei kitiems (kone anekdotinė situacija: moteris per „Skype“ pusę metų bendravusi su nuostabiu italu iš Milano. Nutarė: atskrenda pas jį! Atskrido, bet niekas nepasitiko, netgi nurodytas adresas buvęs… neegzistuojantis…).  

    Nors ir patyrusi didžiulį sukrėtimą dėl iširusios santuokos, nors teko sutikti ir pasitikėjimą apvylusių žmonių, „Moteris iš raudonos Audi“ autorė tebetiki tauriais jausmais, brangina tikrąsias vertybes, yra tikra pirmiausiai savo gyvenimo kūrėja…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Paulas Koeljas

    0

    „Niekada neleisk sau susitaikyti su kitų nuomone! Tik vidutinybė gali būti saugi. Nebijok rizikuoti ir daryti tai, ko trokšti.
    Ieškok žmonių, kurie nebijo suklysti – būtent todėl jie klysta. Ir todėl jų veikla ne visada būna pripažinta. Tačiau tokie žmonės keičia pasaulį – daugybę sykių suklydę, jie galiausiai pataikys, ir tada jų veikla pakeis bendruomenę iš esmės“.

    Policijos istorijos mozaika – Marijampolės kraštotyros muziejuje

    0

    „Kolekcija – ne daiktų kaupimas. Tai stimulas studijuoti istoriją, kaupti žinias ir dalintis jomis“,- parodos „Tarpukario Lietuvos policija fotografijose“ atidaryme kalbėjo kolekcininkas Skirmantas Andriušis, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas. Jam tai – ne tik hobis, – tai azartas ir nuolatinis gilinimasis į policijos istoriją. Gerai, kai hobis sutampa su darbo specifika. Tuomet fotografijoje matai ne tik vadinamąjį pirmąjį planą, bet gali joje skaityti visą laikmečio istoriją.

    Marijampolės kraštotyros muziejaus direktorius Antanas Pileckas į parodos atidarymą susirinkusiems kalbėjo apie tai, kad muziejus neturi daug informacijos apie policiją tarpukario laikotarpiu. Tad paroda – geras šios spragos užpildymas. Ypatingai svarbu, kad kolekcija yra aprašyta, bet tai – ne baigtiniai darbai. Visada, atradus kad ir mažą smulkmeną, ji atveria naujas istorijos erdves.

    Istorikas Benjaminas Mašalaitis prisipažino – iki šiol gailisi, kad anksčiau domėjosi tik nuotraukomis, kuriose žmonės neužstoja vaizdo. Ši paroda – įrodymas, kad žmonės, jų apranga, aksesuarai, ginklai ir panašūs dalykai leidžia pažvelgti į istoriją kitaip, kartais – visai netikėtai. Istorikas įsitikinęs, kad tokią kolekciją gali surinkti tik žmogus, turintis profesinių žinių. Tad policijos viršininkas čia turi puikią nišą išnaudoti tai, ką išmokęs studijuodamas Policijos akademijoje ar dirbdamas pareigūnu. B. Mašalaitis dovanojo parodos autoriui seną kriminalinės policijos viršininko nuotrauką iš savo archyvo.

    Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Valdas Tumelis kalbėjo, kad pažinojęs Skirmantą Andriušį gana vienpusiškai – kaip sąžiningą, pilietišką pareigūną. Todėl maloniai nustebo sužinojęs apie jo kolekciją. Dovanodamas knygą „Senoji Marijampolė fotografijose“ tikisi, kad kolekcininkas ras joje įdomių, intriguojančių nuotraukų.

    Marijampolės savivaldybės Tarybos narys Kostas Jankauskas dovanojo kolekcijos autoriui tris senosios fotografijos knygas ir klausė konkrečiai: „Kada sulauksime jūsų knygos?“ Tai, kas jau padaryta ir dar daroma, pasak K. Jankausko, negali apsiriboti vien ekspozicijomis.

    Marijampolės aps. VPK pareigūnai dovanojo viršininkui simbolinę plunksną – kad kuo greičiau įdomioji policijos istorija sugultų į knygos puslapius. S. Andriušis prisipažino, kad jau mąsto apie tai, galbūt pradžia jau ir yra. Miesto policijos nuovados viršininkė Vilija Danilevičė kalbėjo: „Ir mūsų miesto bendruomenei, ir Marijampolės policijai, ir visai Lietuvos policijai yra didelė garbė, kad turime žmogų, kuris eina atsakingas pareigas, o laisvu laiku po gabalėlį dėlioja policijos istorijos mozaiką“. Ši veikla, sakytume – nekurianti materijos, iš tiesų kuria kur kas didesnius dalykus – pilietiškumo suvokimą, santykį su valstybe ir atsakomybę už tai, ką darai gyvenime.

    Parodos autorius Skirmantas Andriušis dėkoja Marijampolės kraštotyros muziejaus direktoriui Antanui Pileckui bei fotografui Romui Linioniui už nuoširdžią pagalbą organizuojant parodą, kurią visą mėnesį (iki gruodžio 6-sios) galės lankyti miestelėnai ir miesto svečiai, mokiniai. Ačiū visiems, kurie atėjote į kolekcijos pristatymą, kurie domitės ta istorijos dalimi, kuri dar neužrašyta istorijos vadovėliuose.

    Marijampolės aps. VPK informacija

    Biblioteka – lyg augantis kristalas

    0

    2014 m. lapkričio 5 d. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka pakvietė į tarptautinę konferenciją „Bibliotekos socialiniams pokyčiams 2014: bibliotekos ES informacijos, mokslo ir kultūros politikoje“, kurioje ekspertai iš Lietuvos ir užsienio šalių  dalinosi patirtimi bei diskutavo apie bibliotekų vaidmenį ir iššūkius ES politikos kontekste. Pranešimus konferencijoje skaitė Europos Sąjungos valstybių (Lietuvos, Latvijos, Estijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos, Nyderlandų), šalių kandidačių (Turkijos) ir ES partnerių (Kataro) atstovai.

     Konferencijoje dalyvavo ir Marijampolės miesto atstovai: Marijampolės savivaldybės tarybos narė Snaiguolė Raguckienė, Marijampolės savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Zakarevičienė, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos direktorė Daiva Kirtiklienė ir vyriausioji metodininkė Alma Stočkuvienė, Marijampolės savivaldybės švietimo įstaigų bibliotekininkų būrelio pirmininkė Laima Vaičiūnienė.

    Konferencija įkvėpė programuoti savo darbo sėkmę, padėjo įgyti patirčių, paskatino bendrauti ir dalintis žiniomis. Biblioteka – tai vieta tobulėjimui, mokymuisi visą gyvenimą, patikimiausias mokslinės komunikacijos plėtros laukas.

    Laima VAIČIŪNIENĖ 

    Marijampolės savivaldybės švietimo įstaigų bibliotekininkų būrelio pirmininkė

    Trečią kartą į Marijampolę atkeliauja „Nepatogaus kino“ festivalis

    0

    Lapkričio 11 – 14 dienomis su šūkiu „Filmai suaugusiems“ į Marijampolės kino  teatrą „Spindulys“atkeliauja „Nepatogus kinas“.  Ką tik pasibaigęs Kaune, aštuntąjį kartą vykstantis tarptautinis dokumentinių filmų festivalis į Marijampolę atveža net 7dokumentinius filmus.

    „Džiaugiamės, kad šiemet festivalis į Marijampolę atvyksta su programa, kuri atspindės visą festivalio temų spektrą – nuo konkursinės programos laureato iki „žaliosios“ dokumentikos, nuo asmeninių dramų iki tarptautines aktualijas atspindinčių filmų“, – teigia festivalio direktorius Gediminas Andriukaitis.

    Trečią kartą Marijampolėje vykstančio festivalio atidarymui pasirinktas įspūdingas „žalias“ filmas – „Šokančių dvasių miškas“ („ForestOfTheDancingSpirits“, rež.  Linda Västrik). Ne vienerius metus Kongo džiunglių glūdumoje praleidusi režisierė pasauliui atskleidžia unikalų miško bendruomenės gyvenimą. Per kasdienius medžioklės, miško gėrybių rinkimo ritualus ir asmenines filmo herojų dramas atskleidžiamas paslaptingas Aka genties kultūrinis paveldas. Ritualai ir mitiniai pasakojimai apie miško dvasias atskleidžia harmoningą žmogaus ir gamtos ryšį, tačiau šios bendruomenės išlikimui yra kilusi grėsmė.

    Festivalio uždarymui pasirinktas geriausiu šių metų festivalio filmu pripažintas režisierių iš Šveicarijos  FlorianeDevigne, FredFlorey filmas „Skalbykla“ („La clédelachambre à lessive“). „Skalbyklos“ kadrai fiksuoja įvykius, vykstančius kelių kvadratinių metrų ploto skalbykloje, įrengtoje pirmame daugiabučio namo aukšte. Filmo herojų pokalbiai pateikia išsamų Šveicarijos visuomenės ir jos paraštėse gyvenančių žmonių paveikslą. Ginčuose dėl skalbimo miltelių, švaros ir tvarkymosi taisyklių aiškėja, kad dauguma šio Lozanos daugiabučio gyventojų yra migrantai, kuriuos čia įkėlė socialinės apsaugos tarnybos. Jautriai nufilmuotame filme atskleidžiamos asmeninės filmo herojų dramos, dalijamasi svajonėmis ir geresnio gyvenimo viltimi. Šio filmo seansas kartu bus ir „Prancūzų kultūros dienų Marijampolėje“, kurios vyks lapkričio 10-23 d., renginys.

    Be jau minėtų filmų, kurie atidarys ir uždarys kino festivalį, bus parodytas režisieriaus iš Olandijos JaapvanHoewijk filmas apie Huntsvilio (Teksaso valstija, JAV) griežto režimo kolonijoje vykdomą egzekuciją, pavadinimu„Egzekucijos belaukiant” („KillingTime“), į klausimą „Kaip planuojant miesto plėtrą galima spręsti socialines problemas?“ žiūrovams mėgins atsakyti „Ekomiestas Kinijoje“ („EcopolisChina“, rež. Anna-KarinGrönroos), apie Slovakijos visuomenę traumavusią bylą pasakos „Červanovos byla“ („KauzaCervanová“, rež. RobertKirchhoff), aukščiausią piktnaudžiavimą valdžia atskleis „LaipMoiseKatumbi į valdžią atėjo“ („TheIrresistibleRiseofMoïseKatumbi“, rež. ThierryMichel), o apie tai, kaip moterys dalitės (iš „neliečiamųjų“ kastos) gina savo teises, pasakos „Gulabi būrys“ („GulabiGang“, rež. NishthaJain).

    „Nepatogus kinas“ yra didžiausias dokumentinio kino renginys Lietuvoje ir Baltijos šalyse. Aštuntąjį sykį vykstančio festivalio seansus nuo 2007-ųjų jau aplankė beveik 90 tūkst. žiūrovų. Šiemet festivalio programoje – per 50 Lietuvos ir užsienio kūrėjų dokumentinių filmų. Sostinėje įvyko beveik 90 kino seansų, apsilankė 12 užsienio svečių, beveik kasdien vyko diskusijos aktualiomis temomis.  Į visus festivalio seansus lankytojai gali patekti patys nusprendę, kiek verta mokėti už bilietą (įėjimas – bent vienas centas). Daugiau informacijos festivalio svetainėje www.nepatoguskinas.lt.  Įsigyti bilietus ir tuo pačiu paremti festivalį galima visose festivalio rodymo vietose valandą prieš pirmąjį seansą.

    Daugiau informacijos:

    Gediminas Andriukaitis, žmogaus teisių kino festivalio „Nepatogus kinas“ direktorius, gediminas@lchr.lt,  

     8 605 12624.

    Lėktuvo bilietai

    Nacionalinė atšvaito diena: daug šypsenų ir geranoriškumo

    0

    Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Marijampolės aps. VPK) bendruomenės pareigūnė Edita Ežerskienė kartu Miesto policijos nuovados pareigūnais 2014 m. lapkričio 6-ąją, Nacionalinę atšvaito dieną, Marijampolės mieste sutiktiems žmonėms, neturintiems atšvaitų, juos dovanojo ir priminė, kaip teisingai nešioti.

    Žmonės nuoširdžiomis šypsenomis dėkojo ir žadėjo, kad naudos juos pagal paskirtį. Suaugusiems ir vaikams buvo priminta, kaip saugiai elgtis kelyje, gatvėje.

    Vyresnio amžiaus žmonėms buvo ne tik padovanoti atšvaitai, bet ir papasakota, kad, artėjant valiutos keitimui – euro įvedimui, jie netaptų sukčių aukomis. Žmonės gavo lankstinukų „Būkite atsargūs – euro įvedimu bando pasinaudoti sukčiai“. Kai kurie sutiktieji, pasitaikius tokiai gerai progai, klausė pareigūnų jiems rūpimų dalykų. 

    Pareigūnai džiaugėsi – šiandien sutiktieji ir kalbintieji žmonės ne pyko, bet dėkojo ir dovanojo šypsenas pareigūnams.

    Marijampolės aps. VPK informacija

    Prancūzų kultūros dienos Marijampolėje bus turtingos frankofonijos meno ir džiazo

    0

    Lapkričio 10–23 d. Marijampolėje pirmą kartą rengiamos Prancūzų kultūros dienos. Tai puiki proga pajusti tikrą prancūzišką dvasią, susipažinti su Prancūzijos miestais ir kultūros paveldu, pasigrožėti šios šalies fotografijos menu, literatūros ir humoro subtilybėmis, pajausti lengvą prancūzų kalbos žavesį ir išgirsti džiazo muzikos dvelksmą.

    Lapkričio 10 d. 17 val. oficialus Prancūzų kultūros dienų atidarymas B. Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje. Jo metu bus pristatyta Maios Flore fotografijų paroda „Įsivaizduojama Prancūzija“. Renginyje dalyvaus Nepaprastoji ir įgaliotoji Prancūzijos ambasadorė Maryse Eveline Berniau. Viešbutyje „Mercure Marijampole“ bus atidaryta Annie Assouline fotografijų paroda „Rašytojų rankos“. Parodas marijampoliečiai ir miesto svečiai galės apžiūrėti iki lapkričio 30 d.

    Lapkričio 12 d. 16 val. P. Kriaučiūno viešosios bibliotekos Draugystės filiale bus atidaryta Prancūzų instituto Mediatekos kilnojamo leidinių fondo apie Prancūziją ir jos kultūrinį paveldą paroda. Susirinkusiems prancūzų literatūros specialistas, Vilniaus universiteto prof. dr. Vytautas Bikulčius ves paskaitą apie prancūzų literatūrą „Tarp J.-M. G. Le Clezio ir P. Modiano: kurlink eina prancūzų romanas?“ Bus pristatyta Mauvais Genre komiksų paroda, skirta Pirmajam pasauliniam karui. Paroda veiks iki gruodžio 12 d.

    Lapkričio 13 d. Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centre 11–16 val. vyks prancūzų kalbos sklaidos seminaras, kurį ves Prancūzijos ambasados Lietuvoje kalbos atašė Luc Aubry. Bus galimybė daugiau sužinoti apie frankofoniją pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje, studijas Prancūzijoje, konkrečias frankofoniškas priemones mūsų šalyje: renginius, institucijas, skaitmeninius šaltinius, kalbinius bei kitus projektus.

    Lapkričio 16 d. 16 val. Marijampolės kultūros centre bus galimybė išgirsti džiazo grupės Hubert Dupont Jasmim iš Prancūzijos koncertą. Hubert Dupont Jasmim – puikus kvintetas, kurio atliekama muzika sukuria unikalią atmosferą, kurioje persipina džiazo ir rytietiška muzika. Hubert Dupont sugeba aprėpti tiek daug, kad melomanai kartais lieka sutrikę, todėl tikimasi, jog džiazo koncertą išgirs ir įvertins Marijampolės klausytojai.

    Lapkričio 17–23 dienomis kino teatre „Spindulys“ kino mėgėjai galės pasimėgauti prancūziškais kino filmais. Prancūzų kino savaitės metu kiekvieną vakarą 17.30 val. bus galimybė susipažinti su daugybe skirtingų prancūziškų filmų, tokių kaip „Serafina“, „Vila Amalia“, „Juodoji Venera“ ir kt. Norint geriau susipažinti su prancūzų kultūra tikrai verta pamatyti šiuos filmus. Visi filmai nemokami, su lietuviškais subtitrais.

    Prancūzų kultūros dienų iniciatoriai ir organizatoriai: Prancūzijos ambasada Lietuvoje, Prancūzų institutas Lietuvoje, Marijampolės savivaldybė.

    Kviečiame apsilankyti Prancūzų kultūros dienose ir pajusti prancūziškos kultūros dvasią!

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Vertimų biuras Vilniuje

    Į Marijampolę atkeliavo 20 tonų morkų

    0

    Trečiadienio rytą krovininiu automobiliu į Marijampolę atvežta 20 tonų morkų. Jas labdaros tikslais skyrė Kelmės rajono Užvenčio seniūnijos ūkininkas Algimantas Vaupšas. Morkos bus dalijamos veikiančioms labdaros organizacijoms, darželiams, mokykloms, ligoninėms, kur yra organizuojamas maitinimas, bei Marijampolės pataisos namams.

    Dėl Rusijos embargo kilo grėsmė, jog nemažos dalies Lietuvos ūkiuose užaugintų vaisių ir daržovių nepavyks parduoti. „Maisto bankas“, bendradarbiaudamas su ūkininkais, ieško įvairių galimybių, kad daržovės nebūtų sunaikintos, bet būtų atiduotos pamaitinti žmonėms. Prie šios iniciatyvos geranoriškai prisidėjo Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, padėdamas surasti vietą morkoms sandėliuoti. Meras džiaugiasi, kad neparduotos daržovės nenueis perniek, o bus panaudotos tikslingai – atsidurs ant žmonių stalo.

    Morkos iš Varpo gatvėje esančios saugyklos bus dalijamos lapkričio 6–7 dienomis nuo 8 iki 12 val. Jas dalinti padės Marijampolės krašto samariečių bendrijos savanoriai. Morkos pasieks 39 labdaros gavėjus, įstaigas.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.

    Donorystės šviesa: dovanoto kraujo ryšys jungia jau tris kartas

    1

     

    Istoriją, kuriai šiemet, lapkričio mėnesį, sukaks devyneri metai, per maža pavadinti unikalia. Tai ir pati laimingiausia, kokia tik gali būti, istorija, kurios pradžia nukelia į 2005 m. lapkričio 22 d., kai marijampolietis verslininkas Kostas KYNAS vykusios operacijos metu, tapęs negiminingu kaulų čiulpų donoru, iš mirties gniaužtų padėjo išplėšti Moniką, tuomet jauną merginą…

    Toks atvejis – vienas iš dviejų milijonų

    Beveik devynerių metų senumo istorija K. Kynui šiandien vėl gyva kaip tada, 2005 m. rugsėjo mėnesį, tik šįkart – be nerimo, o su džiaugsmo ašaromis, geru jauduliu, leidžiančiu ir pajuokauti. Tuomet telefonu marijampoliečiui Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro Kraujo čiulpų transplantacijos skyriaus specialistas pranešė, jog jis galįs tapti kaulų čiulpų donoru jaunai merginai, sergančiai kraujo vėžiu, kuri prieš tai dvejus metus nuo šios klastingos ligos nesėkmingai gydėsi Vokietijoje. K. Kynas greitai atrinko: kilnią pareigą jis bandė įvykdyti 2001 m., kai medikai kovojo dėl tolimo giminaičio žinomo architekto Arūno Kyno abiturientės dukters Rūtos, sirgusios kraujo vėžiu, gyvybės, buvo ieškoma donoro ne tik ligonės šeimoje, bet ir giminėje. Deja, tinkamo donoro surasti nepavyko – nepavyko ir abiturientės gyvybės išgelbėti. Daryti Kosto kraujo tyrimo duomenys, patekę į negiminingų donorų registrą, liko užfiksuoti ir, kaip parodė atitinkami tyrimai, nepažįstamai merginai būtent Kosto kaulų čiulpai turėtų tikti. Galimybė, kai lietuvis gali tapti donoru ligonei, su kuria nesieja jokie giminystės ryšiai, tolygi stebuklui – toks sutapimas pasitaiko vienu atveju iš maždaug dviejų milijonų.   

    Į medikų kvietimą K. Kynas tuoj pat atsiliepė ir iškart išsiruošė į Santariškes. Donorui buvo atlikti ne tik išsamūs kraujo, bet ir visų organų tyrimai. Vėliau buvo atlikta kamieninių kraujodaros ląstelių paėmimo procedūra, o recipientei – kaulų čiulpų transplantacijos operacija, po kurios – laukimas. Laimei, kasdien su vis didesne doze vilties, jog mergina, jau balansavusi tarp gyvybės ir mirties, gyvens visavertį gyvenimą.

    Ilgą laiką – beveik jokių kontaktų

    Su mergina, kuriai buvo persodinti K. Kyno kaulų čiulpai, donoras nebuvo supažindintas nei prieš operaciją, nei po jos. Ir pacientė nieko nežinojusi apie žmogų, padovanojusį galimybę gyventi. Ši informacija yra konfidenciali ir kruopščiai saugoma. Dokumentai reglamentuoja, kad tik vėliau, jei pageidauja ir donoras, ir recipientas, gali pasikeisti laiškais, tarpininkaujant gydytojui. Supažindinami jie gali būti tik po kelerių metų. „Apie savo kraujo dukrą, – pasakoja K. Kynas, – iš pradžių težinojau, jog tai mergaitė iš pajūrio, netgi jos amžių tik apytikrį pavyko sužinoti. Praėjus metams po operacijos, mane pasiekė jau tikslesnė informacija: sužinau, jog mergina vardu Monika, iš Šilalės.“ Su marijampoliečiu ryšį palaikė Santariškių medikai, jis savo ruožtu nuolat domėjosi, kaip sekasi recipientei. Tiesa, jau po pusmečio paaiškėjo, jog mergina visiškai grįžusi į gyvenimą – argi bereikia geresnės žinios donorui! Vėliau, gydytojui leidus, Kostas su Monika pirmą kartą pasikalbėjo telefonu. Po to – vėl jokių kontaktų (draudžiama buvo). Tiesa, K. Kynas merginai pasakė savo firmos svetainės internetinį adresą, tad Monika turėjo galimybę pamatyti žmogaus, jai dovanojusio gyvenimą, nuotrauką.

    Pirmąjį susitikimą surengė žurnalistai

    Monika su Kostu susitiko praėjus šiek tiek daugiau nei trejiems metams po operacijos Vilniuje, „Sorento“ kavinėje. Šio susitikimo būtent šiuo metu ir šioje vietoje priešistorė – grynai žurnalistinė. Argi gali būti kitaip: juk K. Kynas – žinomas ilgametis žurnalistas, tačiau šį kartą jis buvo pagrindinis istorijos herojus kitiems žurnalistams. LNK televizijos laidos „Gyvenimas kaip kinas“ rengėja Daiva Tamošiūnaitė, lankydamasi Santariškėse, išgirdo unikalią istoriją, kurios pėdsakai atvedė iš pradžių į Marijampolę (K. Kyno namuose lankėsi laidos redaktorė Eurika Masytė su operatoriumi), vėliau – į Vilnių, kur ir įvyko televizijos laidos inicijuotas Kosto Kyno, jo gyvenimo draugės Reginos Kulbokaitės, buvusios šalia donoro ir tyrimų, ir kamieninių kraujodaros ląstelių paėmimo procedūros metu, bei Monikos susitikimas, dalyvaujant laidos kūrėjams. Viskas vyko kaip kine, tik čia viskas buvo tikra: ir susitikimo jaudulys, ir džiaugsmo ašaros, ir savotiškas įvaikinimas: Monika pavadinusi Kostą antruoju tėvu, o Kostas ją – kraujo dukra. Kavinėje donoras bei recipientė apsikeitė ir telefonų numeriais. Pora valandų, praleistų „Sorente“, neprailgo: Kostas tuomet sužinojo, jog Monika baigia tarptautinio verslo vadybos studijas Vilniaus universitete, o merginos jaunesnis brolis Edgaras dviem metams praslinkus po sesers naujojo gimimo pats tapo negiminingu donoru – vaikinas galimybę gyventi dovanojo 29 m. kauniečiui Gvidui, kuris taip pat laidos „Gyvenimas kaip kinas“ rengėjų pakviestas į kavinę atvyko čia su žmona ir dvejų metukų sūneliu.

    Beje, Monika savo antrajam (kraujo) tėvui tada įteikė jam gėlių ir įspūdingą albumą „80 pasaulio stebuklų“ (nors ar gali koks nors stebuklas prilygti gyvybės stebuklui, ypač kai žmogus į gyvenimą yra grąžinamas kito žmogaus dėka). „Tai ne tik viena iš geriausių dovanų gyvenime, – vėliau sakys Kostas, atsargiai liesdamas padovanoto albumo puslapį, kuriame įklijuota kraujo dukters nuotrauka ir užrašyti nuoširdūs padėkos žodžiai, – tai stambiausias laimėjimas ir gyvenimo loterijoje, nors padariau tik tai, ką turėjau padaryti.“   

    Kraujo tėvo ir dukters bendravimas tęsiasi

    Po minėto susitikimo Monika su kraujo tėvu ryšius palaiko reguliariai (dažniausiai telefonu). Monika ištekėjo, jau augina ir dvi dukreles: Diją Mariją, kuriai šiuo metu penkeri metukai, ir Lėją, kuriai dabar treji. Jauna šeima baigia įsirengti savo pastatytus namus, gyvena darniai, puoselėja ateities svajones. Džiugu, kad Kosto kraujo dukra gyvena visavertį gyvenimą, neturi jokių problemų dėl sveikatos, yra pilna energijos.

    Abiejų Monikos dukterų krikštynų pokyliuose dalyvavo ir Kostas.

    Ypač į pirmosios mergytės – Dijos Marijos – krikštynas Kostas bei jo gyvenimo draugė Regina vyko su jauduliu. Jaudinosi ir Monikos tėvai – mat tai buvo pirmas jų susitikimas akis į akį su žmogumi, išplėšusiu dukterį iš mirties nagų. Vos keliolikos minučių prireikė, kad pajustų savumą, betarpiškumą. Labai mielai su kraujo seneliu jau tuomet bendravo ir mažoji Dija, drąsi, guvi mergytė…

    Lėjos krikštynose Kostas jau buvo savas tarp savų…

     „Donorai nemiršta – miršta ligoniai, nesulaukę donorų“       

    „Kiekvienas žmogus, norėdamas kažką gauti, turi kažką ir atiduoti“, – jaudinančius įspūdžius apibendrina K. Kynas. Nenusakomas jausmas – kitam dovanotas gyvenimas – ir yra ta didžioji likimo dovana, kuriai įkainoti nėra jokių matų. „Donorai nemiršta, – tęsia mintį marijampolietis, – miršta ligoniai, nesulaukę donorų“. Iš tiesų tapti donoru – garbės reikalas. Kaulų čiulpų donoru, kad būtų išgelbėta sunkiomis kraujo vėžio formomis sergančių ligonių gyvybės, gali tapti sveiki 18 – 55 metų asmenys. Kreiptis reikia į savo miesto (rajono centro) kraujo donorystės įstaigą arba į Santariškių klinikų Kraujo skyrių. Donorai priimami be išankstinės registracijos. Su savimi reikia turėti asmens dokumentą su nuotrauka ir asmens kodu.

    Kraujų čiulpų transplantacija kraujo vėžiu sergantiems ligoniams, pasak medikų, yra būtinybė, kraštutinė priemonė. Mat šių ligonių kaulų čiulpai gamina vėžines ląsteles. Norint ligonį išgydyti, reikia specialių vaistų, kurie žudo blogąsias ląsteles, bet kartu visiškai sunaikina kaulų čiulpus. Kad paciento organizme vėl prasidėtų kraujodaros procesas, jam reikia persodinti labai nedidelę dalį sveiko žmogaus kaulų čiulpų. Statististika skelbia, kad po operacijos pasveiksta du trečdaliai pacientų.

    Kai K. Kynas rengėsi kaulų čiulpų persodinimo donorystei, Santariškių ligoninės registre buvo 260 žmonių domenys. Dabar šis skaičius gerokai išaugęs. Santariškių klinikų duomenų bazė sujungta su viso pasaulio duomenų baze, kurioje yra daugiau nei 12 milijonų potencialių donorų duomenų.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Asmeninio albumo nuotraukos.

    ausveitis

     

     

     

     

     

     

     

    Autorius nežinomas

    0

    „Didžiausias pavojus gyvenime yra tada kai tu niekuo nerizikuoji. Žmogus, kuris niekuo nerizikuoja, nieko negauna, nieko neturi, yra niekas. Jis gali išvengti kentėjimo, skausmo ar liūdesio, bet nieko neišmoksta, jis neauga, jis negyvena, jis nemyli. Jis yra vergas, surakintas saugumo grandine, užsidaręs iš baimės. Tik žmogus, kuris pasiruošęs rizikuoti dar nežinodamas rezultato, yra laisvas“.

    Nemokamos verslo konsultacijos didina Marijampolės įmonių konkurencingumą

    4

     

    Projektas „Aukštos kokybės viešųjų paslaugų teikimas ir verslumo skatinimas“, kurį įgyvendina VšĮ „Marijampolės verslo informacijos centras“, jau įpusėjo. Nuo šių metų pradžios projekto įgyvendintojai jau skaičiuoja per 800 nemokamų konsultacijų valandų, suteiktų Marijampolės apskrities verslininkams ir savo verslą ateityje planuojantiems žmonėms.

    Nuo 2014 m. pradžios organizuoti 7 nemokami informaciniai renginiai jaunimo ir moterų verslumo, smulkių ir vidutinių verslo subjektų steigimo ir kitais su verslu susijusiais klausimais. Renginius aplankė per 140 dalyvių. Projekto teikiamą naudą įžvelgia ne tik vietos verslininkai, bet ir savivaldybių politikai, tarp kurių – ir Marijampolės miesto meras.

    „Projekto „Aukštos kokybės viešųjų paslaugų teikimas ir verslumo skatinimas“ ėmėmės žinodami, jog Marijampolės apskrityje verslumo lygis yra vienas žemiausių Lietuvoje. Mūsų tikslas buvo padidinti viešųjų paslaugų skaičių smulkaus ir vidutinio verslo subjektams bei versliems žmonėms, nes jautėsi pastebimas tokių paslaugų trūkumas. Manau, kad pavyko pasiekti pozityvių rezultatų, kuriuos ir toliau gerinsime, atsižvelgdami į vietos verslo poreikius“, – teigė VšĮ „Marijampolės verslo informacijos centras“ vadovas Simonas Žunda.

    Anot S. Žundos, teikdami konsultacijas verslininkams ir organizuodami nemokamus renginius, projekto rengėjai bendradarbiauja su ilgametę viešųjų paslaugų verslui teikimo bei projektų vykdymo patirtį turinčiais technologijų parkais, slėniais, verslo asociacijomis ir aukštojo mokslo institucijomis, todėl dalyviai gauna aukščiausio lygio paslaugas iš patyrusių ekspertų.

    „Į mus kreipiasi tiek patyrę verslininkai, tiek pradedantieji, tiek ir žmonės, kurie dar tik planuoja savo verslą. Mūsų konsultantai gali suteikti žinių įvairiausiais klausimais – nuo įmonių įsteigimo, lėšų pritraukimo iki marketingo, žmogiškųjų resursų, eksporto plėtros ir t.t. Kartais žmonėms sunku patikėti, jog visa tai jie gali gauti visiškai nemokamai, jiems sunkiai suprantama, kodėl kažkas norėtų jiems padėti neatlygintinai. Tačiau tokia ir yra projekto esmė“, – kalbėjo S. Žunda.

    Nemokamuose informaciniuose renginiuose pasidalinti savo patirtimi iki šiol buvo kviečiami tokie pranešėjai kaip tarptautinių konferencijų pranešėjas ir Lietuvos „startuolių“ rinkoje gerai žinomas verslininkas Rytis Laurinavičius, iniciatyvos „Verslauk“ vykdantysis direktorius Mindaugas Busila, audiovizualinės komunikacijos agentūros „Wide Wings“ bendraturtis ir kūrybos vadovas Gediminas Tamulynas, išmaniųjų klasterių įkūrėjas ir Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos „Limpra“ direktorius Gintaras Vilda, LED apšvietimo sprendimų bendrovės „BaltLED“ savininkas Kęstutis Lukoševičius ir kiti.

    Marijampolės savivaldybės meras ir vienas VšĮ „Marijampolės verslo informacijos centras“ steigėjų Vidmantas Brazys tvirtino, jog panašūs projektai yra labai svarbūs stiprinant Marijampolės apskrities verslo aplinką ir padedant steigtis ir vystytis regiono verslo įmonėms.

    „Tokie projektai neabejotinai yra reikalingi mūsų regionui. Nemokamas konsultacijas verslo ir verslumo klausimais teikiantys įvairių sričių specialistai padeda darbo vietas kuriančioms mūsų vietinėms smulkioms ir vidutinėms įmonėms sklandžiau vystytis ir sustiprėti. Vertę gauna ir žmonės, kurie dar tik planuoja savo verslą. Rezultatą turėtų pajusti visa apskritis – juk stiprėjantis ir konkurencingesnis verslas reiškia daugiau sukuriamų darbo vietų ir didesnę gerovę mūsų žmonėms“, – projekto naudą įžvelgė miesto meras V. Brazys.

    Projektas „Aukštos kokybės viešųjų paslaugų teikimas ir verslumo skatinimas“ yra iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos. Iš Europos Sąjungos regioninio plėtros fondo projektui skirta suma siekia per 700 tūkst. Lt. Projektas bus baigtas įgyvendinti kitų metų birželio 12 d.

    Daugiau informacijos

    Monika BŪRAITĖ

    E.: monika@mvicentras.lt             

    T.: +370 655 51751

    Nuotraukoje – Simonas Žunda.

    Pareigūnių apsilankymas Kybartų vaikų globos namuose

    1

    Baigiantis vaikų rudens atostogoms Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (aps. VPK) Vilkaviškio r. policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Vilija Grybauskienė ir Inga Bulevičiūtė, pareigūnė dirbanti su nepilnamečiais, lankėsi Kybartuose vaikų globos namuose pasikalbėti, artimiau pabendrauti su vaikais, praleisti kartu pusdienį, parodyti jiems, kad yra mylimi ir laukiami, jog gyvenimas už globos namų sienų taip pat yra geranoriškai nusiteikęs,  bei aptarti svarbius klausimus su ten dirbančiu personalu.

    Kybartų vaikų globos namuose šiuo metu gyvena 57 likimo nuskriausti vaikai. Šiuose namuose vaikai apgyvendinami iš viso rajono problemiškų šeimų, kurioms dėl vaikų nepriežiūros atimtos globos teisės ar šeima neturi galimybių pasirūpinti vaikais, dalis šių vaikų turintys sveikatos negalią, kiti grįžę iš vaikų socializacijos centrų.

    Pareigūnėms pradėjus bendrauti su vaikais iš karto užsimezgė atviras pokalbis, jautėsi, kad čia gyvena vieninga šeima, jiems rūpi viskas kas juos supa, tai kas vyksta čia jų namuose. Vaikai noriai pareigūnėms pasakojo apie tai, kaip jiems sekasi tarpusavyje bendrauti, ką veikia laisvalaikiu, ką sportuoja, kokių jau turi pasiekę apdovanojimų už sportinius pasiekimus.

    Personalo darbuotojos paminėjo, kad ne visi globotiniai noriai laikosi vidaus tvarkos taisyklių – rūko, išėję ne visi laiku sugrįžta į globos namus, tuomet personalui prisireikia prašyti policijos pagalbos.

    Pareigūnės vaikams priminė apie žalingų įpročių pasekmes, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę, buvo kalbama apie vaikų saugumą tiek gatvėje, tiek gyvenamojoje aplinkoje. Patarėnepasiduoti provokacijoms, nesivelti į konfliktus, paskatino vaikus rūpintis vieni kitais, o patekus į bėdą – kreiptis pagalbos į globos namų personalą ar policiją. Pareigūnės priminė, kad reikia žinoti ne tik savo teises, bet ir pareigas, gerbti vyresniuosius bei paisyti jų prašymų ir patarimų.

    Pareigūnės vaikams papasakojo apie policininko darbo kasdienybę, akcentavo, kad policininko darbas realiame gyvenime reikalauja didelės atsakomybės, ištvermės ir pasiaukojimo žmonių gerovei. Paklausus vaikų kokią turite svajonę pasirenkant profesiją, viena mergaitė priėjusi nedrąsiai atsakė, kad norėtų būti gera policininkė.

    Marijampolės aps. VPK Vilkaviškio r. PK informacija

    Automobilis sudegė, vyriškis rastas pririštas prie medžio

    0

     

    Spalio 30 d. apie 1 val. 45 min. Vilkaviškio r., miškelyje prie Naujininkų k., rastas degantis 1966 m. gimusios moters automobilis „Audi A4 Avant“ (pagamintas 2002 m.), kuris sudegė. Netoli automobilio rastas saugos diržu prie medžio pririštas neblaivus (1,12 prom. alkoholio) V. Ž. (gimęs 1989 m.). Netoli gaisravietės rastas apgadintas kelio atitvaras, o ant sudegusio automobilio matosi apgadinimai. Nuostolis ir aplinkybės nustatinėjamos, tiriamos įvairios versijos.

    Dėl šio įvykio Marijampolės aps. VPK Vilkaviškio r. PK  pradėtas pagal LR BK 187 str. 2 d. (187 straipsnis. Turto sunaikinimas ar sugadinimas. 2. Tas, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą visuotinai pavojingu būdu arba išardydamas ar sugadindamas įrenginį ar agregatą, jeigu dėl to galėjo nukentėti žmonės, arba sunaikino ar sugadino didelės vertės svetimą turtą ar itin reikšmingas mokslo, istorijos, kultūros vertybes, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų) ikiteisminis tyrimas.    

    Siekdama nepakenkti ikiteisminiam tyrimui, daugiau informacijos policija nepateikia.

     Marijampolės aps. VPK informacija

    Ar internetinės bendravimo svetainės ir socialiniai tinklai sumažina tarp žmonių atstumą, ar kaip tik – padidina?

    1

    Vis dažniau interneto socialiniuose tinkluose ir bendravimo svetainėse, tokiose, pavyzdžiui, kaip „Facebook“, „sienų“ įrašai skelbia, jog draugų sąraše yra šimtai, kartais net tūkstančiai žmonių, tačiau esamu laiku nėra su kuo pasikalbėti, sulaukti pagalbos ar tiesiog praleisti laiką. Juk socialinių tinklų pagrindinė funkcija – suteikti galimybę žmonėms bendrauti ir stiprinti jų ryšius. Dažnai žmonės praleidžia valandų valandas pažinčių svetainėse, tikėdamiesi sulaukti daugiau dėmesio ir bendravimo. Tik ar tas laikas nėra praleistas veltui? Ar tikrai galima užmegzti gražius ir stiprius ryšius, bendraujant virtualioje erdvėje? O kokia mūsų krašto žmonių nuomonė: ar socialiniai tinklai ir internetinės bendravimo svetainės atstumą tarp žmonių sumažina, ar kaip tik – padidina?

    Odeta JUŠKEVIČIŪTĖ, Marijampolės Sūduvos gimnazijos abiturientė:

    – Naudojuosi tik „Facebook‘u“. Juk beveik visi šiais laikais juo naudojasi ir vienareikšmiškai teigiu, jog šis socialinis tinklas atstumą tarp žmonių tik sumažina. Prie šio tinklapio praleidžiu maždaug valandą per dieną, tačiau stengiuosi lankytis reguliariai: prisijungiu kelioms minutėms, o po kelių valandų vėl prisėdu pažiūrėti, kas naujo. Įžvelgiu daugybę teigiamų dalykų. Mane labiausiai domina įvairios kelionių nuotraukos. Tačiau didžiausią pliusą dedu bendravimui. “

    „Facebook‘e“ turiu 160 draugų, visi – tik pažįstami, tačiau iš šio skaičiaus galėčiau išskirti apie 20 artimiausių žmonių: mama, sesė, draugai – žmonės, su kuriais bendrauju kiekvieną dieną ir socialiniame tinkle, ir realiame gyvenime. Žinoma, nesu nusiteikusi ir prieš naujas pažintis internete. Jei žmogus sudomina, galiu ir pati imtis iniciatyvos ir pakviesti į draugus ar parašyti žinutę. „Facebook‘as“ padeda pratęsti ir naujas pažintis, ir atgaivinti ryšius su seniai užmirštais draugais. Juk dabar taip paprasta susirasti beveik kiekvieną žmogų, tereikia žinoti jo vardą ir pavardę.

    Vidmantas Benediktas SPRAINAITIS, Šakių rajono Slavikų seniūnas:

    – Sunku pasakyti. Aš šitais dalykais per daug nesižaviu. Man užtenka tik elektroninio pašto. Jaunimui gal ir gerai, bet pagyvenusiems žmonėms socialiniai tinklai nėra aktualu. Be to, jaunesnių žmonių ir bendravimas visai kitoks, todėl kartais mes, vyresnieji, nelabai juos suprantame. Mano manymu, atstumas tarp žmonių bendraujant internetu padidėja. Juk natūralus ir virtualus bendravimas labai skiriasi. Susirašinėjant internetu galima pilstyti iš tuščio į kiaurą, nelieka jokio nuoširdumo, o ir bendravimas tampa iškreiptas. Todėl reikėtų bendrauti daugiau tikroje erdvėje.

    Jurgita MOROZAITĖ, Vilkaviškio rajono Suvalkijos Sūduvos kultūros centro vadovė:

    – Manau, jog sumažina. Juk visi bendrai sėdime prie tų socialinių tinklų, susirašinėjame, bendraujame. Kaskart atėjusi į darbą pasižiūriu, kas naujo mano draugų ir pažįstamų rate. Kartais nėra kitos išeities, kaip tik bendrauti internetu, pavyzdžiui, su draugias, išvykusiais į užsienį. Pagrindiniai socialiniai tinklapiai, kuriais naudojuosi yra „Facebook“ ir „Twoo“. Šie tinklai suteikia puikią galimybę dalintis informacija su aplinkiniais. Aš dažniausiai skelbiu, kas vyksta įstaigoje ar regione. Tačiau viskas turi turėti ribą. Asmeninių dalykų, tokių kaip šeima, manau, nereikėtų viešai publikuoti.

    Žibutė ŠILINGIENĖ, Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centro direktorė:

    – Sumažina! Pati naudojuosi tik „Facebook‘u“. Čia galima surasti žmones, kurių ilgą laiką nesame matę ir pratęsti bendravimą. Be to, šiame socialiniame tinkle galima pamatyti visą pirminę informaciją. Tik reikia nepamiršti ir tinkamai pritaikyti lietuvių liaudies patarlę: kas per daug – tas nesveika. Žinoma, žmonės gali parodyti save, skleisti naujienas, dalintis nuotraukomis, darbais ir t.t., tačiau nereikia perlenkti lazdos. Kai yra viešai publikuojamas kiekvienas nuėjimas į parduotuvę ar naujas pirkinys, tokia informacija atima per daug laiko. Kultūros centras „Facebook‘e“ turi apie 1500 draugų, aš savo asmeninėje anketoje – 400, tačiau tikrais draugais galėčiau pavadinti tik 17. Su kai kuriais draugais tenka bendrauti tik internetu arba telefonu, o socialiniai tinklai suteikia šią galimybę, taip sumažindami atstumą tarp žmonių. Gyvenime gali būti geografinis atstumas, tačiau jei tarp žmonių yra užsimezgęs stiprus ryšys, jokie atstumai nesutrukdys tęsti bendravimo, o socialiniai tinklai tik palengvina situaciją.

    Jaunutis Antanas KAZLAUSKAS, Kalvarijos savivaldybės Akmenynų seniūnas:

    – Pats jokiais socialiniais tinklais ar pažinčių svetainėmis nesinaudoju. Internetas mano namuose daugiausiai skirtas tik darbo tikslais. Daugiau laisvo laiko turiu tik žiemą, kai nutolstu nuo ūkio darbų, o ir tada nekyla pagunda leisti tuščiai laiko, todėl internete tik stebiu techniką, retkarčiais pasižiūriu dominančius vaizdo įrašus. Internetas – didelė enciklopedija, kurioje galima surasti begalę reikalingos informacijos, tik neriekia „persūdyti“. Kartais bevalgančiam apetitas atsiranda. Kai kompiuteris ir bendravimo svetainės tampa Visatos centru, žmogus įsitraukia į virtualų pasaulį ir aplinkui daugiau nieko nemato. Tada žmogus tampa piktas, susinervinęs, nemiegojęs. Bet fanatikai lieka fanatikais. Jei yra jaučiamos ribos, nematau jokių blogybių. Tik per daug įsitraukus į socialinius tinklus, gali nukentėti realus bendravimas. Taigi su saiku galime bendrauti bet kokioje erdvėje!

    Raminta GRIGAITYTĖ

    Redakcijos archyvo ir asmeninių albumų nuotraukos.

    Karamelizuotų riešutėlių įpakavimas Helovyno vakarui

    0

     

    Mums reikės: spalvoto popieriaus, klijų, žirklių, juostelės gabalėlio, skaidraus plastiko puodelio, riešutų.

    Pirmiausia keptuvėje pakepinkime riešutus su cukrumi, kad jie lengvai karamelizuotųsi ir palikime atvėsti. Tada imkimės įpakavimo. Iš oranžinio popieriaus išsikirpkime porą juostų ir jas sulakstykime vėduoklės principu. Sulankstytas juostas suklijuokime ratu ir dar vieną ant kitos. Iš žalsvo popieriaus iškirpkime pora lapų. Iš rudo popieriaus susukime moliūgo kotelio imitaciją, užriškime ant jo juostelę. Sukomponuokime moliūgo viršų ir viską tvirtai suklijuokime. Į plastiko puodelį suberkime atvėsusius riešutus, puodelio kraštus patepkime karštais klijais ir uždėkime dekoratyvų dangtelį. Štai ir Helovyno stalo puošmena! 

    Laura AUGUSTAITIENĖ

    Autorės nuotraukos.

    Marijampolės kolegijos studentams įteiktos savivaldybės stipendijos

    0

    Spalio 28 d. įteiktos Marijampolės savivaldybės vardinės stipendijos Marijampolės kolegijos studentams.

    Marijampolės savivaldybės taryba dar kovo mėnesį pritarė siūlymui įsteigti Marijampolės savivaldybės studijų rėmimo fondą. Fondo nuostatuose numatyta, kad finansine parama siekiama paskatinti gerai besimokančius Marijampolės savivaldybėje gyvenančius ir savivaldybės teritorijoje esančiose aukštosiose mokyklose besimokančius studentus studijuojančius nuolatinių studijų skyriuose. Studentams mėnesiui skiriamos savivaldybės vardinės stipendijos dydis – 1,5 bazinės mėnesinės algos. Piniginiai paskatinimai skiriami studentams, kurie atrinkami vadovaujantis šiais kriterijais: studento gyvenamoji vieta deklaruota Marijampolės savivaldybėje, per semestrą yra pasiekęs geriausių studijų rezultatų, aktyviai pasižymi taikomojoje mokslinėje, kultūrinėje, sportinėje ar kitoje visuomeninėje veikloje, nuo studijų pradžios nėra turėjęs akademinių skolų ar drausminių nuobaudų. Savivaldybės pirmąsias stipendijas 2013-2014 mokslo metų pavasario semestre jau yra gavę keturi Marijampolės kolegijos studentai.

    Savivaldybės meras Vidmantas Brazys susitikime su naujaisiais savivaldybės stipendininkus pasidžiaugė, kad Savivaldybės tarybos sutarimu yra galimybė labai gerai besimokantiems, aktyviems, iniciatyviems savo savivaldybės studentams skirti finansinę paramą ir taip paskatinti jaunus žmones būti pilietiškais, visuomeniškais, atsidavusiais savo miestui ir puoselėjančiais galimybes likti gyventi ir dirbti savo gimtajame mieste.

    „Labai džiaugiuosi, kad studentai veržlūs, trokštantys žinių ir siekiantys užsibrėžtų tikslų. Tai labai svarbu, nes jaunimas – mūsų savivaldybės ateitis”, – sakė meras.

    2014-2015 mokslo metų rudens semestrui savivaldybės vardinės stipendijos suteiktos šešiems VšĮ Marijampolės kolegija studentams:

    Neringai Čivinskaitei, Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto Kultūros ir sporto vadybos studijų programos III kurso studentei;

    Tomui Krakaičiui, Marijampolės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto Automobilių ir traktorių techninio eksploatavimo studijų programos II kurso studentui;

    Gintarei Mickevičiūtei, Marijampolės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto Turizmo administravimo studijų programos III kurso studentei;

    Paulinai Miliauskaitei, Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto Socialinio darbo studijų programos III kurso studentei;

    Vaidai Penkaitytei, Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto Socialinio darbo studijų programos III kurso studentei;

    Egidijui Pūkui, Marijampolės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto Informacinių sistemų technologijų studijų programos III kurso studentui.

    Stipendijų suteikimą patvirtinančius sertifikatus studentams įteikė Savivaldybės mero pavaduotojas, Savivaldybės studijų rėmimo fondo tarybos pirmininkas Sigitas Valančius ir Savivaldybės administracijos direktorius Metas Ražinskas.

    Marijampolės kolegijos direktorius dr. Vaidotas Viliūnas renginio metu sveikindamas studentus pasidžiaugė jų gražiais mokslo rezultatais ir padėkojo savivaldybės vadovams už pozityvų sprendimą skiriant vardines stipendijas skatinti savo savivaldybės jaunimą mokytis ir savo ateitį sieti Marijampolės regionu bei taip didinti pasirinkimą studijuoti kolegijoje.

    Marijampolės savivaldybės administracijos Viešųjų ryšių tarnyba

    Deivido Kulikausko nuotraukos.

    Ilgaamžiškumo paslaptys – iš „legendų“ lūpų

    0

    Spalio 29 d. Lietuvos sporto universitetas (LSU) pakvietė marijampoliečius į projekto „Ilgaamžiškumo paslaptis“ renginį savivaldybės salėje. Projekto „Ilgaamžiškumo paslaptis“ tikslas – šviesti ir skatinti žmones nuolatos puoselėti savo sveikatos būklę.

    Renginyje dalyvavo ir savo žiniomis, patarimais, kaip išlikti sveikiems ir ilgai gyventi, dalijosi Lietuvos krepšinio legendos Vladas Garastas, Modestas Paulauskas, Angelė Rupšienė bei Lietuvos sporto universiteto doc. dr. Ramutis Kairaitis.

    Pristatant svečius, pasidžiaugta, kad ši diena yra svarbi marijampoliečiams, besidomintiems savo gyvenimo kokybe, nes bus tiesiogiai pasidalinta mokslininkų žiniomis ir sportininkų patirtimi, kaip pagerinti savo sveikatą. Marijampoliečiai išklausė paskaitą apie sveiko gyvenimo būdo naudą, streso padarinius ir prevenciją, kuria galime užsiimti kiekvienas, atkreipdami dėmesį į savo mitybą ir judėjimo įpročius.

    Lietuvos sporto universiteto kancleris Mindaugas Balčiūnas, teigiantis, kad šiais laikais įkvepiantys sporto legendų pavyzdžiai gali atlikti svarbų vaidmenį visuomenės sveikatinimo srityje, pakvietė ilgaamžiškumo paslaptimis ir asmenine patirtimi pasidalinti krepšinio legendas V. Garastą, M. Paulauską ir A. Rupšienę. Savo pasisakymuose sportininkai pažymėjo kasdienio aktyvumo svarbą, patarė sekti savo įpročius ir siekti, kad savijauta kas dieną būtų puiki. Jų nuomone, reikėtų vengti streso ir prisiminti, kad kiekvienas žmogus yra savo kūno šeimininkas, todėl būtina nuolatos įsiklausyti į jo siunčiamus signalus, pasirūpinti aktyviu laisvalaikiu, siekti kuo daugiau būti gamtoje ir bendrauti su geras emocijas keliančiais bendraminčiais. Mokymuose nuskambėjo kvietimas pradėti mažais žingsneliais keisti tai, kas negerai.

    Marijampolės vicemeras Sigitas Valančius projekto dalyvių vardu padėkojo Lietuvos krepšinio legendoms ir Lietuvos sporto universiteto specialistams už suprantamus ir aiškiais pavyzdžiais iliustruotus pranešimus sveikatos puoselėjimo klausimais, kuriais mokymų dalyviai galės praktiškai pasinaudoti siekdami išlikti energingi ir sveiki.

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Deivido Kulikausko nuotraukos.

    Hubertinės ir medžioklės paroda Marijampolėje

    0

     

    PIRMOJI TAUTINĖ SŪDUVOS IR GAMTOS MEDŽIOKLĖS SĄJUNGŲ  PARODA  MARIJAMPOLĖJE, SKIRTA MARIJAMPOLĖS MIESTO VARDO ATGAVIMO 25 -MEČIUI IR MEDŽIOTOJŲ SĄJUNGŲ SŪDUVA BEI GAMTA ĮKŪRIMO 15-OSIOMS METINĖMS ATMINTI

    Šį rudenį, lapkričio mėn. 8 d., Marijampolėje duris atvers bendra Sūduvos medžiotojų sąjungos ir medžiotojų sąjungos „Gamta“ medžioklės trofėjų paroda. Pietų Lietuvos medžiotojus vienijančios organizacijos buvo įkurtos prieš 15 metų. Metams bėgant, kaupėsi patirtis, augo gretos, vystėsi ir stiprėjo pačios organizacijos ir, be abejonės, buvo sukaupta daug ir įdomių trofėjų. Organizacijų gebėjimas surengti standartus atitinkančią parodą, parengti katalogą ir kitus reikalingus dokumentus bei darbus, demonstruoja atitinkamą jų brandą, atspindi atitinkamas organizacijų vertybes. Planuojama ne tik surengti parodą, bet visuomenei ir ypač jaunuomenei pristatyti ir daugiau įdomių bei naudingų renginių. Bus rengiamos piešinių ir fotografijų parodos, demonstruojami gamtos pažinimo filmai, rengiamos paskaitos ir konferencijos.

    Lietuvoje tradicinės lapkričio pradžios šventės – Vėlinės, arba, kaip vadino senovės sūduviai, – Ilgės, visų mirusiųjų pagerbimo šventė, švenčiama lapkričio 2 d. Lietuvoje gyvieji aplanko mirusiųjų kapus, uždega žvakes. Neretai šventė susilieja su lapkričio 1 d. minima Visų šventųjų diena, ir paprastai tarp šių švenčių nėra aiškios ribos, bet kapai aplankomi dažniau lapkričio 1 d., kuri Lietuvoje yra ne darbo diena.   Lapkričio 3 -ioji Europoje švenčiama kaip šv. Huberto – medžiotojų globėjo diena. Puiki ir graži diena  susimąstymams apie žmonių ir gyvūnijos vietą žemėje, pagerbti kritusius ir iškeliavusius į amžinąsias ganyklas gyvūnus.  Dar nesame pripratę susieti šių tradicijų kartu, todėl ir planuojame šv. Huberto mišias ir renginį keletą dienų vėliau – lapkričio 8 d.

    Smagu, kad Sūduvos medžiotojų sąjungos ir medžiotojų sąjungos „Gamta“ vadovybės parodai organizuoti pasirinko Marijampolės miestą. Tokio pobūdžio renginių Marijampolėje dar nebuvo per visą jos gyvavimo laiką. Antra vertus, Sūduva – senas karalių medžioklės kraštas. Šiais laikais gerokai nukentėjęs, bet vis dar menantis sūduvių, prūsų, galindų ir jočių miškų didybę, kurių likučius galime pažinti Ramintos ir Baltvydžio ( Belovežo) giriose. Šiose giriose gyvenę mūsų protėviai buvo ne tik puikūs medžiotojai, bet ir narsūs kariai. Mūsų garbingiausias karalius Vytautas apie šį kraštą yra sakęs: „Sūduva – mano tėvonija, ir jos niekam neatiduosiu“. Tad medžioklės trofėjų paroda Marijampolėje turi ir istorinę prasmę.

    Atidarymo dieną, lapkričio 8 d., 11.00 val. dalyviai ir svečiai rinksis Basanavičiaus aikštėje, Marijampolėje, prie paminklo Tautai ir kalbai. Iš čia prasidės šventinė eisena.  Pirmiausia padėsime vainiką prie paminklo Tautai ir kalbai, prisiminsime savo Tėvynę ir mus išauginusį gimtąjį kraštą, sustosime paskambinti Laisvės ir laimės varpu už tautos santarvę, dialogą ir supratimą tarp įvairiausių įsitikinimų ir pažiūrų žmonių, už gyvus ir amžinybėn iškeliavusius kolegas, už laukų ir girių dovanas. Po to tęsime žygį į Marijampolės šv. Arkangelo Mykolo baziliką, kurioje bus aukojamos  šv. Huberto mišios.

    Mišių pradžia 12.00 val.  Po mišių tęsime žygį per miestą ir dar kartą sustosime prie paminklo mūsų Karaliui ir medžiotojui – Vytautui Didžiajam. Pagerbsime jo atminimą ir darbus Lietuvos labui  padėdami  vainiką, o žygį baigsime buvusioje Mokytojų seminarijoje / Pedagoginėje mokykloje / Kolegijoje, Vytauto g. 45. Čia pasveikinsime vieni kitus.

    13.00 val.  perkirpsime parodos atidarymo juostelę. Čia pat  bus pastatytos palapinės, garuos medžiotojų ir kariškių maistas, gros liaudiška muzika, dainos, šokiai ir linksmybės.

    Parodos metu bus įrengti ir savivaldybių ir miškininkų ir aplinkosaugininkų stendai. Paroda bus eksponuojama iki Naujųjų metų.

    Eisenoje dalyvaus ir Lietuvos kariuomenės bei Šaulių sąjungos atstovai, nes vienas iš renginio tikslų yra parodyti visuomenei tikrą šių ginkluotų žmonių vienybę, tautiškumą ir ryžtą, ypač šiandieninių tarptautinių neramumų kontekste.

    Renginio metu vyks fotografijų paroda ir piešinių konkursas, kurio tema – žmogaus ir gamtos santykiai šiandieniniame globaliame pasaulyje. Ir fotografai, ir dailininkai savo kūryboje bandys atskleisti Sūduvos medžiotojų sąjungos ir Medžiotojų sąjungos „Gamta“ siekius saugoti ir puoselėti krašto papročius ir tradicijas, ieškoti harmonijos tarp žmonių veiklos ir gyvūnų populiacijų išsaugojimo šiuolaikiniame urbanizuotame, teršiamame ir globaliame pasaulyje, laiduoti tautos ir krašto kultūros tęstinumą, nuolatinį kūrimą, tapatybės išsaugojimą, puoselėti šios kultūros atvirumą, kuriant pagarbius santykius tarp įvairiausių pažiūrų ir įsitikinimų krašto gyventojų.

    Kviečiame atvykti į Marijampolę, susipažinti su Sūduvos sostinės pasiekimais, aplankyti ne tik mūsų parodą, bet ir kitas įdomias ir vertas pažinimo vietas. O jų čia daug. Kviečiame atvykti su savo uniformomis ir vėliavomis. Vietos stadione bus ir jums, ir jūsų palapinėms. Kviečiame ne tik medžiotojus, bet visus, kam rūpi mūsų krašto gamtos ir istorijos paveldas, ir ne tik.

    Tiesiog SVEIKI ATVYKĘ Į MARIJAMPOLĘ, švenčiančią savo vardo atgavimo 25 -metį, sveiki, nenuoramos keliauninkai ir namisėdos, tą šeštadienį nusprendę aplankyti mūsų miestą.

    Paulius ULECKAS

    Sūduvos medžiotojų sąjungos pirmininkas

    Susitikimas Pilviškių seniūnijoje

    0

    Spalio 29 dieną Vilkaviškio r. policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Vilija Grybauskienė ir Pilviškių seniūnijos teritoriją aptarnaujanti pareigūnė Aušra Žitkauskienė lankėsi Pilviškių seniūnijoje. Čia susitiko su seniūno pavaduotoja ir socialinėmis darbuotojomis. Padiskutavusios susiruošė aplankyti šioje seniūnijoje rizikos grupės šeimose gyvenančius vaikus, pasikalbėti, artimiau pabendrauti su jais bei aptarti svarbius klausimus su juos prižiūrinčiais suaugusiais.

    Kartu su pareigūnėmis vaikučius lankė ir Pilviškių seniūnijos socialinė darbuotoja, dirbanti su rizikos grupės šeimomis. Buvo aplankytos aštuonios labiausiai problemiškos šeimos.

    Ne visi įsileido į namus, kitų namie nebuvo. Susitikimų metu pareigūnes ir socialinę darbuotoją maloniai stebino tai, kad dauguma vaikų bendravo geranoriškai, jie buvo smalsūs, kalbėjosi atvirai, pasakojo apie savo rūpesčius ir džiaugsmus mokykloje. Tačiau kai kurie bendravo sunkiai ir nepatikliai. Pareigūnės kiekvienam vaikui dovanojo atšvaitus, dovanėles, kuriomis jie labai džiaugėsi, taip pat patarė, kaip reikėtų elgtis įvairiose situacijose, kaip bendrauti, kokius draugus pasirinkti ir kt.

    Pastebėta, kad šiose šeimose išlieka tėvų abejingumas savo vaikų likimui. Namuose trūksta tvarkos, švaros, vieni kitų supratimo. Šeimose, kur vartojamas alkoholis, vaikai nemokomi gyventi kitaip, jie nelanko mokyklos arba dažnai praleidinėja pamokas. Paklausus tėvų, kodėl taip yra, pareigūnės atsakymo nesulaukė, jie tik kaltino likimą. Dėl namuose esančios netvarkos ir neprižiūrimų vaikų tėvai įspėti.

    Pareigūnės aplankė penkias šios seniūnijos sodybas, kuriose gyvena vieniši senjorai. Bendraudamos su jais, suteikė daug informacijos apie sukčius ir dažniausius sukčiavimo būdus, ypač artėjant euro įvedimui, apie tai, kaip jie turėtų elgtis gavę vienokio ar kitokio pobūdžio pranešimus, kad neprarastų sveikos nuovokos bei budrumo ir sukčiams neatiduotų santaupų. Taip pat senjorams paliko informacinių lankstinukų ir atšvaitų, kad tamsiu paros metu kelyje jie būtų pastebėti. Kiekvienam senjorui paliko kontaktinius duomenis, kur reikėtų skambinti ar kreiptis esant reikalui. Senjorai teigė esantys saugūs, nes jais puikiai rūpinamasi, jie informacijos semiasi iš televizijos ir radijo pranešimų, o dabar juos lanko ir pareigūnai.

    Kalbėtasi ir su Pilviškių miestelio saugios kaimynystės grupės pirmininku, kuris teigė, kad jų seniūnijoje ramu, ryškių incidentų nekyla, o jei kas nutinka, tai dažniausiai išsprendžiama jų kompetencijos ribose.

    Marijampolės aps. VPK Vilkaviškio r. PK informacija

    „Įsižiūrėkime į ano meto žmonių veidus. Jie – šviesūs“

    0

     

    Tarpukario Lietuvos policijos fotografijas Skirmantas Andriušis, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas, kolekcionuoja apie dešimtmetį.  „Pirmenybę atiduodu senajai fotografijai. Šioms nuotraukoms – 80-90 metų“,- apie parodoje eksponuojamas nuotraukas sako kolekcijos autorius.

    Kolekcionavimo aistra jam nesvetima nuo vaikystės – tuomet, kaip ir daugelis jaunuolių, jis rinko pašto ženklus. Tapęs pareigūnu, ėmė giliau domėtis tarpukario Lietuvos policijos istorija. Nuotraukų ieškąs visur – pirmiausia buvo „ištyrinėti“ tėvų, senelių albumai, dabar bendrauja su kitais kolekcininkais, perka, keičiasi, kartais kokią įdomią nuotrauką gauna dovanų.„Asmeniškai man šios nuotraukos sunkiai įkainuojamos. Daug valandų praleista studijuojant archyvinius šaltinius, identifikuojant jose užfiksuotus asmenis“,- pasakoja Marijampolės policijos vadovas.

    Išties prasminga, kai hobis sutampa su pasirinktu gyvenimo keliu. Kolekcijos autorius tvirtina, kad jam vertingiausios tos nuotraukos, kuriose įamžintos policijai reikšmingos akimirkos ir specialiai nerežisuoti siužetai, tokie, kaip valstybės vadovų vizitai, nusikaltėlių sulaikymas, technika ir ginkluotė. „Pažiūrėkite, kokie šviesūs tų laikų pareigūnų veidai, nors žmonės gyveno itin sunkiu metu – Nepriklausomybės pradžioje, kamuojami įvairių nepriteklių, kūrė valstybę ir policiją“,- pasakoja Skirmantas Andriušis.

    Parodoje – tik maža dalis Skirmanto Andriušio kolekcijos nuotraukų. Kiekviena jų pasakoja tam tikrą istoriją, mena žmones, su kurių vaikais ar anūkais šiandien vaikštome tomis pačiomis gatvėmis, kurių pavardes dar mename iš nesenos istorijos.

    Tie, kurie neturės galimybės apžiūrėti parodą Marijampolėje, pernelyg nusiminti neturėtų – vėliau ji apkeliaus ir kitas Marijampolės aps. VPK policijos įstaigas.

    Kiekviena fotografija turi savo istoriją,

    tad nepraleiskite galimybės išgirsti ją iš paties kolekcininko.

    Parodos atidarymas – lapkričio 6-ąją Marijampolės kraštotyros muziejuje, „Saulėračio“ galerijoje (Vytauto g. 31).

    Pradžia – 17 val.

    Vagystė nuo kapo

    1

     

    Saulėta spalio 29-iosios popietė apsiniaukė mirusių artimiesiems, užsukusiems nugrėbti paskutinių liepų lapų senosiose Marijampolės kapinėse. Prieš mėnesį laiko sutvarkytoje kapavietėje buvo pasodintos dvi viržių kompozicijos. Tačiau šiandien vietoje viržių likusios tik dvi tuščios duobės… Chrizantemą pakando smarkiai spustelėjęs šaltukas, o viržius priglaudė negeros rankos ilgais pirščiukais…

    „Mūsų savaitės“ informacija

    Paminėtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono kovinės vėliavos įteikimo 20-mečio jubiliejus

    0

    Spalio 24 d. Marijampolėje Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas paminėjo kovinės vėliavos įteikimo 20 -ies metų sukaktį.

    Minėjimas prasidėjo Šv. mišiomis Šv. Archangelo Mykolo mažojoje bazilikoje. Po Šv. mišių LDK Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono kariai iškilminga rikiuote šventiškai prisistatydami bendruomenei žygiavo iki Kultūros centro, kuriame vyko iškilmės ir parodos „Kariuomenės vaikai“ atidarymas.

    Marijampolės įgulos vadas plk. ltn. Audrius Beinoras priminė bataliono kovinės vėliavos istoriją ir pasveikinęs karius šio sukakties proga linkėjo visiems stiprybės ir vienybės bei apdovanojo tarnaujančius karius, kurie prieš 20 metų buvo liudininkai, kaip Bataliono kovinė vėliava buvo garbingai įteikta tuometiniam LDK Vytenio motorizuotajam pėstininkų batalionui.

    Iškilmių metu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministras Juozas Olekas pasveikino bataliono karius, ir linkėjo didžiuotis ir laikyti aukštai iškėlus savo kovinę vėliavą.

    Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys pasidžiaugė glaudžiu Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono ir savivaldybės bendradarbiavimu, gražiai ryšiais su bei visuomene.

    „Jūsų bataliono kovinė vėliava, kaip svarbiausias simbolis, įprasminantis aktyvų bataliono gyvavimo dvidešimtmetį, Jus lydėjo tarnyboje ir tarptautinėse misijose, darbuose stiprinant glaudų visuomenės ir kariuomenės ryšį. Didžiuokimės savo kovine vėliava. Tegul Jūsų kilnią misiją bei kasdienes užduotis ir ateityje lydi nekintančios vertybės, kurios buvo ir yra siejamos su kario profesija – ištikimybė ir garbė, ryžtas ir drąsa, valia ir orumas, profesionalumas ir atsakomybė, pareiga ir meilė Tėvynei“, – linkėjo V. Brazys.

    Susirinkusius bataliono kovinės vėliavos įteikimo 20-mečio proga taip pat sveikino LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius, Vyriausybės atstovas Marijampolės apskrityje Paulius Uleckas, buvęs Vytenio bataliono vadas plk. ltn. Petras Montvila, kitų karinių struktūrų atstovai.

    Po iškilmių buvo pristatyta fotografės Agnės Kralikienės paroda „Lietuvos kariuomenės vaikai“. Nuotraukose labai ryškia menine išraiška užfiksuoti Marijampolės įgulos kariškių vaikai. Paroda, kurios sumanytojos ir organizatorės LDK Birutės karininkų šeimų moterų sąjungos Marijampolės įgulos skyrius, skirta Šeimos metams paminėti.

    Šventinę nuotaiką susirinkusiems dovanojo Sausumos pajėgų orkestras iš Alytaus ir Marijampolės kultūros centro styginių ansamblis „Cantare” bei vaikų ir jaunimo choras „Vyturėlis“.

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Saugaus eismo savaitė Šakiuose

    0

    Ilgėjant rudens vakarams, iš mokyklų bei darželių vaikams tenka grįžti temstant. Siekiant supažindinti vaikus su Kelių eismo taisyklėmis,  Šakių rajono bendrojo lavinimo įstaigose buvo rengiamos Saugaus eismo dienos.

    Spalio 14-ąją Šakių bendruomenės pareigūnė A.Mockevičiūtė su Patrulių būrio vyr. policininku T.Plaušiniu bei pagalbininkais -projekto „Savanoriai-žmonių saugumui“ savanoriais E.Pečiuliu ir A.Antanavičiumi ir policijos bičiuliu Amsiu lankėsi Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijoje. Pradinių klasių mokinukams, o vėliau ir darželinukams pareigūnai bei jų pagalbininkai parodė policijos bičiulio Amsio filmukus, aptarė, kaip reikia elgtis gatvėje, kieme, kokie Kelių eismo taisyklių reikalavimai pėstiesiems ir dviratininkams.

    Policijos bičiulis Amsis su bendruomenės pareigūne ir savanoriu A.Antanavičiumi apsilankė Gelgaudiškio vaikų darželyje „Eglutė“ bei Gelgaudiškio pagrindinėje mokykloje, kur patikrino darželinukų ir pradinukų Kelių eismo taisyklių žinias. Vaikams, gerai atsakinėjusiems į užduotus klausimus apie saugų eismą, buvo įteikti VĮ Marijampolės regiono kelių dovanoti skirtukai, atvirutės  ir atšvaitai.

    Vėliau  saugaus eismo renginiai persikėlė į Slavikų pagrindinę mokyklą. Šioje mokykloje su Kelių eismo taisyklėmis mokinukus supažindino Kelių policijos grupės vyr. specialistas G.Vedegys.  Po paskaitėlės vyko dviračių figūrinio važiavimo ir važiavimo gatvėmis varžybos.  Varžybose dalyvavo Slavikų pagrindinės mokyklos ir Jurbarko rajono Eržvilko gimnazijos 4-9 klasių jaunieji dviratininkai. Figūrinio važiavimo rungtims teisėjavo Šakių r. PK Prevencijos poskyrio pareigūnės V.Kutkaitytė, S.Bakšytė ir A.Mockevičiūtė bei projekto „Savanoriai-žmonių saugumui“ savanoris A.Antanavičius. Važiavimui gatvėmis teisėjavo Eržvilko gimnazijos saugaus eismo mokytojas J.Jonikas ir vyresnieji gimnazistai. Šios varžybos –tai dalis Slavikų bendruomenės centro projekto „Saugus eismas bendruomenėse“ dalis. Varžybų nugalėtojai buvo apdovanoti VĮ Marijampolės regiono kelių, Šakių r. policijos komisariato ir Slavikų bendruomenės centro įsteigtais diplomais ir prizais: saldumynais, atšvaitais, liemenėmis, dviračių žibintų komplektais ir dviratininkų pirštinėmis.

    Saugaus eismo savaitės renginiai baigėsi spalio 17-ąją –Kidulių pagrindinės mokyklos Martyno Sederevičiaus pagrindinio ugdymo skyriuje, kur vyko pradinių klasių mokinių saugaus eismo viktorina. Šiame renginyje lankėsi ir teisėjauti rungtyse padėjo Šakių r. PK Viešosios policijos skyriaus viršininkė R.Girdauskienė, bendruomenės pareigūnė A.Mockevičiūtė, projekto „Savanoriai-žmonių saugumui“ savanoriai E.Pečiulis ir A.Antanavičius bei policijos bičiulis Amsis. Vaikai, pasiskirstę komandomis, atsakinėjo į iš anksto mokytojų paruoštus klausimus. Varžybų nugalėtojai ir dalyviai buvo apdovanoti VĮ Marijampolės regiono kelių, Šakių r. PK ir M.Sederevičiaus pagrindinio ugdymo skyriaus įsteigtais prizais: atšvaitais, saldumynais, rašymo priemonėmis, žibintų rinkiniais dviračiams.

    Džiaugiamės, kad Šakių rajone yra tokių iniciatyvių mokytojų, kurie, kartu su policijos pareigūnais, rūpinasi vaikų saugumu ir moko juos eismo saugumo.

    Marijampolės aps. VPK Šakių r. PK informacija.

    Buktos elnio beieškant. Spalis

    2

     

    Kaip sekėsi elnių paieškos rugsėjo mėnesį, jau aprašiau. Jei trumpai reziumuojant – visai niekaip. Bet tik tuo atveju, jei kalba eina tik apie elnius… Kitų įspūdžių iš manęs nieks neatims.

    Taigi paieškų pratęsimas. Per mėnesį taip ir neįvykdęs pagrindinio tikslo, nusprendžiau keisti paieškų vietą. Jeigu jų nerandu pamiškėje, tai visai suprantamas sprendimas paieškas perkelti į visiškai priešingą vietovę – patį girios vidurį. Blogiau gi nebus. Nors kas ten žino…

    Pirma – žvalgyba. Nuostabiai praleidau popietę, vaikštinėdamas po auksu nuklotus skroblynus, kartais net pamiršdavau, ko ieškau. Nors lapai patikimai slėpė žvėrių takus, bet koks grožis… Tikras auksinis ruduo. Tik briedmusės įkyrėjo. Tokios nelabai didelės musės, plokščios formos, mėgsta lakstyti skersomis ir labai lenda į plaukus. Nuo veido po kelias braukti teko.

    Net ir be konkretaus tikslo klaidžiojant nebuvau visai vienas. Stabtelėjus atsikvėpti prie kirtavietės, į miško ramybę drumsčiantį įsibrovėlį atskrido paspoksoti miško kardinolas – juodoji meleta. Patarškinusi seną stuobrį sukliko ir nulėkė savais keliais. Išbridęs iš įprastą rudenį neišbrendamo juodalksnyno sutikau smulkių miško paukštelių būrį – lipučių, bukučių, zylių… Tai irgi rodo artėjant žiemą, juk tokiais mišriais būreliais mažyliai ir žiemos.

    Išsirinkau vietą, kur pakankamai atvirą vietovę kerta keletas žvėrių takų. Nuo namų – nepilni aštuoni kilometrai. Taigi beveik ranka pasiekiama… Tik štai pirmas siurprizas – likau be transporto. Nieko baisaus, tik žadintuvą teko valanda paankstint. Tad ankstų rytą – ar vėlyvą naktį, nelygu kaip pažiūrėsi – su maskuotės kostiumu, trikoju ant peties ir fotoaparatu ant kaklo išskubu į mišką. Tamsu kaip… na trumpiau sakant visai tamsu. Beeinant vėjelis pravaiko debesėlius ir per skystus jų likučius pasirodo blyškus mėnulis. Nuotaika pakyla – bent jau kelią matau, nors į griovį neįžengsiu.

    Miške tylu-tylu. Po vasaros erzelio net nesitiki, kad tai – ta pati giria. Maždaug kas puskilometris suklykia koks naktinis paukštis, ir vėl tyla. Tik žvirgždas gurgžda po batais. Iš pradžių akį džiuginęs pradėjęs šviesėti dangaus kraštelis pamažu keitė spalvą į raudoną. Sunerimau, kad galiu ir pavėluoti, o bėgti per keliu per tylintį mišką dundant kaip tabūnas arklių – ne pati geriausia išeitis. Tad žiūrėjau į brėkštančia aušrą ir vis artėjau prie numatytos vietos.

    Likus nepilnam kilometrui, švaresnėse proskynose jau galėjau šį tą įžiūrėti ir per gerą šimtą metrų. Kai priartėjau per puskilometrį, pastebėjau tolumoje šmėžuojant šešėlius. Net nutirpau – nejaugi elniai? Sustingęs kuo atsargiau pasistačiau trikojį ir per objektyvą (žiūronų įsitaisyti taip ir neprisiruošiu) pabandžiau įžiūrėti, kas ten vyksta. Vis tik tai buvo ne elniai. Miško keliuko balutes knaisiojo šernai. Prislinkęs kiek arčiau pabandžiau fotografuoti, tačiau dėl tamsos vietoje šernų likdavo tik pusę kelio užimantys beformiai šešėliai. Dar arčiau priėjęs pakartojau bandymą – tas pats. Tuo metu kelelis liko tuščias. Priėjau dar arčiau ir pasiruošiau laukti. Vis labiau švito, ne už ilgo turėjo patekėti saulė. Ir man „nuskilo“ – į tą pačią vietą sugužėjo dar vienas pulkas šernų. Gal ir tie patys, kas juos tamsoj žino… Nors nuotraukoms buvo vis dar per tamsu, bet stebėdamas per ieškiklį suskaičiavau netoli dvidešimties. Greičiausiai dvi mamos, sugebėję išsaugoti savo jauniklius. Pafilmavau keletą minučių, bet įrašą galiu žiūrėti tik iš originalo per kompiuterį – konvertuotas internetui vaizdas primena seną anekdotą apie juodaodžius, tamsią naktį vagiančius anglis. Tačiau koks jausmas buvo ten vietoje… Na net nežinau kaip tai aprašyti. Kaip šerniukai straksi pilni energijos… kaip vienas kita vaiko, kaip juos vyresni šernai ramina. Ir viskas tokioje tyloje, kad ausyse spengia. Sėdėjau ir bijojau pajudėti. Buvau pakankamai toli, tad manęs tikrai nepajuto, bet vis tik spėjau pastebėti, kuo visas urdulys baigėsi. Du šerniukai sustingo ir sužiuro į mišką, į tą pačią pusę, iš kur atėję. Staiga vienas trumpai žvygtelėjo, ir visą bandą lyg vėjas nupūtė. Kurį laiką girdėjau, kaip vis tyliau traška lūžtančios šakelės, ir vėl likau vienas. Na, ne visai. Per karklo krūmus prie manęs priartėjo karietaitė. Toks mažutėlis nenuorama raibas paukštelis užriesta į viršų uodegyte. Aplandžiojo ir visą „mano“ krūmą ir nukeliavo toliau.

    Vos po pusvalandžio paaiškėjo „aliarmo“ priežastis. Iš pavojų kėlusios pusės į keliuką išėjo dar viena šernų šeima. Nelabai didelė, iki dešimties. Pabandžiau fotografuot, bet švintant paaiškėjo, kad šernų pamėgtą vietą nuo manęs skiria skysta sausos žolės stiebelių ir karklo šakelių juosta, tad visos nuotraukos neišvengiamai gavosi „murzinos“. O ir šviesos vis dar trūko. Vietos keisti nenorėjau, tad fotoaparatą perjungiau į filmavimo režimą ir keletą minučių filmavau, kaip šerniukai pramogauja. Šiai šeimynai iškeliavus į miško gilumą, jau tiesiog sėdėjau ir grožėjausi gražiu rytu. Dėl viso pikto įsitaisiau patogesnėje fotografavimui vietoje. Ir štai kad nori – iš krūmų išlenda pirma šnipas, paskui jį gana masyvi galva ir sprandas – ir po kelių akimirkų visu gražumu šerniukų pėdsakus uostinėja šerno kuilys. Ilgai neužtrukęs nusekė paskui gentainius. Po keleto minučių kilau ir aš. Taigi nors elnio nesulaukiau, bet per vieną rytą pamačiau beveik tris dešimtis šernų… Grįždamas už posūkio ant kelio radau šviežias briedžio pėdas, kurių prieš tai praeinant nebuvo. Ėjau ir galvojau – o jei ten būčiau likęs? O jei dar kitur? Miškas pilnas paslapčių. Namo grįžau nuo įspūdžių gausos plyštančia galva.

    O elnio kaip nėra, taip nėra. Eilinį rytą sėdau jau į automobilį, ir į jau įprasta tampančią vietą nulėkiau per keletą minučių. Vis tik paskutinį kilometrą ėjau. Rudenėjant vis labiau šalveno. Ir medžiai kasdien vis mažiau savo rūbo beišsaugo. Sukasi laiko ratas… Taigi įsitaisiau patogiai ir pasiruošiau fotografuoti šernus. Na kur jau ne… iki aušros beveik valanda. Taigi sėdėjau ir laukiau šviesos. Staiga vos už keleto metrų miške „šlumšt-šlumšt“ kažkas… net nutirpau. Viskas, pagalvojau, sumins mane vargšą. „Šlumšt-šlumšt“ – dar arčiau. Ir tada prasidėjo – ir gu gu gu, ir ki ki ki… Aplink mane siautė voverės. Vienu metu net keturias suskaičiavau. Gaila, veiksmas vyko tiesiai man už nugaros, ir dar už krūmų, kurie dengė smarkuoles. O sausi lapai – neblogas stiprintuvas, voverei straksint kyla toks triukšmas, kad tikiesi bent jau stirnos.

    O stambesnių žvėrių nebuvo. Jokių. Šalimais garsiai ir labai įkyriai rėkė kėkštai, tad nusprendęs, kad visas laukimas veltui, nuėjau pažiūrėti, ko jie ten taip draskosi. O pasirodo, kad… šiaip sau. Apsukau nedidelį ratelį mišku, tačiau mano maskuotė nepritaikyta vaikščioti po brūzgynus – taip ir taiko kur nors įsivelt, tad artimiausia proskyna pasukau į keliuką. O ant keliuko, pešiodamas varnalėšos dagius, visai netikėtai pamačiau pirmąjį savo elnią. Jis ramiai pešiojo žolytę ten, kur aš jo prieš tai laukiau… Jaunas elnias pirmais ragais. Štai kaip įdomiai ir paprastai viskas gavosi. Jei būčiau dar kiek palaukęs… Jei… Tas amžinas klausimas – „o kas, jeigu?“

    O iš tikrųjų, tai man pasisekė. Labai. Jeigu ne laimingas atsitiktinumas, būčiau taip jo ir nepamatęs. Jei maskuotė būtų mažiau trukdžiusi, jei būčiau užsispyręs eiti per mišką… Bet tai jau nesvarbu. Savo elnią aš radau. Ir jau žinau, kad bus jų dar daug. Tačiau šis – pirmasis.

    Pakeliui namo „užsigardžiavimui“ mane pasitiko ilgauodegių zylių pulkelis, netoli automobilio po šakas šmirinėjo karietaitė. Puikus buvo rytas. Ir tikrai ne paskutinis. Juk dar tiek daug visko miške slypi…

    Vaidas KARPAVIČIUS

    Autoriaus nuotraukos.