J. – Jo mylista broli Vincai. Šiandien pakalbėkime apie mokytoją, Suvalkijos šviesuolį Vincą Palukaitį. Vargu bau, kas šiandien jį prisimena.
V. – Tu teisus, Joneli, mudu dažnai garbavoja, o, va kitus primiršta. Nei kokio ženklo nemačiau mūsų mylimoje Suvalkijoje, skirto Vincui atminti. Ar tu žinai, kad jo dėka po visą Lietuvą paplito mano ,,Tautiška giesmė“ bei išpopuliarėjo kitos dainos: ,,Pulkim ant kelių“, ,,Aš padainuosiu dainų dainelę“, ,,Šaltyšius“.
J. – O kaipgi, žinau. Jis Varšuvoje įsteigė lietuvių kalbos kursus, buvo vienas iš lietuvių savišalpos draugijos organizatorių. Prie draugijos subūrė lietuvių chorą, o chorui vadovauti pakvietė Mikalojų Konstantiną Čiurlionį.
V. – Taip, Vincas, puikus bičiulis, buvo mano techninis padėjėjas ir dalyvavo varpininkų suvažiavimuose, priklausė marijampoliečių ,,Sietyno“ knygnešių organizacijai.
J. – Būtent jis, mokytojaudamas Vilkaviškyj, vienas pirmųjų žadino vaikuose jų politinę sąmonę.
V. – Ir ne kartą lankėsi prūsuose ,iš tenai gabendamas draudžiamą literatūrą, tarp savo mokinių platino ,,Aušrą“, ,,Varpą“, Ūkininką“.
J. – Įstabu, vargu mokytojai žino, kad jis aktyviai dalyvavo Lietuvos mokytojų sąjungos kūrime ir 1905 metais pirmininkavo pirmajame Lietuvos mokytojų suvažiavime. Čia buvo išrinktas vadovėlių konkurso komitetas, į kurį įėjo Tomas Ferdinandas Žilinskas, Felicija Bartkevičienė ir Ona Pleirytė. Dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime ir kalbėjo apie lietuviškų mokyklų kūrimosi būtinybę. Jis labai aktyviai dalyvavo ir mano įkurtos Lietuvių mokslo draugijos veikloje.
V. – Šilta draugystė siejo Vincą su M. K. Čiurlioniu. Nenuilstantis suvalkietis, kaip jį įvardijo Mikalojus Konstantinas, visą laisvalaikį leido su Varšuvos lietuviais. Iš jų draugystės su Čiurlioniu gimė 23 dainų rinkinys ,,Vieversėlis“ – pirmasis lietuviškų dainų rinkinys mokykloms. Beje, daugumų rinkinėlio dainų jas užrašęs aš ir perdaviau Vincui, kai pirmą kartą su juo susitikau gyvendamas Vilkaviškyje.
J. – Gyvendamas Varšuvoje, jis išgarsėjo tarp lietuvių jaunimo. Labai pamėgo ir dainavo jo sukurtą dainą ,,Kilkim“, kuri 1908 m. buvo išspausdinta Varšuvoje atskiru leidinuku ,,Daina 1905 metų“. Vieną iš dainos posmų pacituosiu: ,,Aukštaičiai, žemaičiai tik kilkim kaip vienas: tvirti, stiprūs, tapę kaip ąžuols, kaip plienas prikelsim Tėvynę lengvai.“
V. – Daug Vincas išvagojo lietuviškų dirvonų. Gal pakeliaukime jo gyvenimo keliu.
J. – Gerai sakai. Iš pomietės menu, lyg tai jis gimė Antanavo valsčiuje, Skindeliškės kaime 1855 m. gruodžio 14 d. tuomet Marijampolės apskrityje, ūkininko šeimoje. Darbai ūkyje sutrukdė lankyti mokyklą, į kurią jis atėjo jau eidamas šešioliktuosius metus. Po to jo keliai pasuko į Veiverius, kur 1877 metais jau subrendęs vyras baigė garsiąją mokytojų seminariją. Įdomu tai, kad seminarijoje daug dėmesio buvo skiriama muzikiniam lavinimui. Čia buvo priimami tik muzikinę klausą turintys mokiniai. Po seminarijos baigimo mokytojavo Dzūkijoje, Kapčiamiestyje. Tačiau kūrybingiausi metai prabėgo Vilkaviškyje, kur jis vaikus mokė nuo 1881 m. iki 1899 m.
V. – Jonuli, aš tuomet su juo daug bendravau. Tai buvo labai drąsus žmogus, atkaklus, darbštus, užsispyręs, tikras suvalkietis. Iš jo rankų jaunieji vilkaviškiečiai gaudavo slaptai leistus lietuviškus leidinius. Caro žandarai sekė ir kartą per kratą jo namuose surado du atvirukus su Michailo Muravjovo karikatūromis. Teko Marijampolėje paragauti ir kalinio duonos. Netekęs darbo Vilkaviškyje, persikėlė į Kėdainius. Kai jam caro valdžia uždraudė mokytojauti, persikėlė į Varšuvą, įsidarbino buhalteriu vienoje iš A. Nobelio įkurtų firmų.
J. – Aktyvią lietuvišką veiklą Varšuvoje nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Persikėlęs į Vilnių, jis kartu su manimi dirbo Lietuvių draugijoje nukentėjusiems nuo karo šelpti. Lietuvai iškovojus valstybingumą, 1920 metais apsigyveno Kaune. Mokytojavo Vaišvydavos pradinėje mokykloje, vėliau švietimo ministerija skyrė Kauno miesto ir apskrities pradinių mokyklų inspektoriumi. Tai buvo labai atsakingos pareigos, reikėjo rūpintis naujų lietuviškų mokyklų kūrimu, mokymo priemonėmis, vadovėliais. Aktyvus visuomenininkas dalyvauja Šaulių sąjungos veikloje. Kai Lietuva šventė nepriklausomybės dešimtmetį, tarp kitų garbingų žmonių V. Palukaitis buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinu. Man malonu, kad jo palikimas, dokumentai, rankraščiai, dainų sąsiuviniai, leidiniai kruopščiai saugomi Kaune, Lietuvos švietimo istorijos muziejuje.
V. – Lietuvos švietimo istorijos muziejaus muziejininkė Jūratė Tamulytė-Jagminienė rašo: ,,Iškilus Suvalkijos sūnus V. Palukaitis pačiais sunkiausiais Lietuvai istoriniais periodais drąsiai nešė lietuvišką žodį ir dvasią, kėlė tautinį sąmoningumą ne tik tarp vilkaviškiečių, bet ir visos Lietuvos.“ 2022 metais minėsime Vinco Palukaičio 90-ąsias mirties metines. Manau, Antanavo veikli bendruomenė tinkamai pagerbs savo krašto grynuolį ir gal Skindeliškės kaime iškils koks nors jo atminimo ženklas.
