(Tęsinys)

SASNAVOS BAŽNYČIA

Taigi gyviečių tolimas atstumas nuo bažnyčios ir sunkumas jas pasiekti paskatino ir žmones, ir kunigus įtaisyti maldos namus arčiau prie nutolusių gyvenviečių. Prie to prisidėjo ir ta aplinkybė, kad Marijampolėje ir antroji bažnyčia sudegė 1809 metais, naktį iš 5 į 6 dieną rugsėjo. Praėjus 1812 metų prancūzmečiui, Sasnavos apylinkės žmonės ėmė tartis dėl bažnyčios pasistatymo arčiau. Parankiausia vieta atrodė bėsanti Sasnavos kapinynas. Pilviškiečiai reikalavo statyti Skučuose /dabar Račiliškė/ ant kapinyno. Derybos tęsėsi apie dvejus metus, o nugalėjo marijampoliečiai, nes Pilviškiuose buvo paprasta parapija su mažu kiekiu kunigų, o Marijampolėje vienuolynas ir čia daug buvo kunigų, kurių jei ne vienas, tai kitas galėjo atvažiuoti į koplyčią šventadieniais. Jiems važinėti į svetimos parapijos koplyčią būtų buvę neparanku.Taigi nutarta buvo statyti koplyčią Sasnavoje ant kapinyno. Sasnaviečiai žiemą iš 1816 į 1817 metus ant Sasnos kranto, dabartinėje Kurtinaičio sodyboje, buvo prisivežę daug medžių patašiui į pelenus sudeginti. Vietą, kurioje degindavo medžius į pelenus ar anglius, vadindavo brokais. O brokas tai reiškė, dabar sakant, niekalas. Tie pelenai daugiausiai būdavo gaminami iš niekam netinkamo medžio.

Sasnaviečiai kasmet prisiveždavo pelenų gaminimui medžio iš dirvoms ruošiamų vietų. Taigi, iš to žiemą suvežto medžio, marijonams sutikus šventadieniais atvykti pamaldų daryti, 1817 metų pavasarį ant kapinyno buvo pastatyta mažutė šešių kampų koplytėlė. Kas buvo statybos vedėja – nežinau, o sienojų tašyti ėjo visi, kas tik mokėjo kirvį valdyti. Mano prosenelis, tėvo motinos tėvas Tomas Reitelaitis iš Gavaltuvos, prie tašymo su skliutu dirbo kelias dienas. Ir lentas piovė kelias dienas. Į koplyčią nuo pat pirmų dienų ir vargonėliai buvo parūpinti /anot senių pasakos/tokia pirpynė/. Ilgus metus vargonininkavo Truskauskas. Jis buvo ir zakristijonas. Po Truskausko vargonininkavo Pauliukaitis, paskui Jordanas ir paskutinis prieš parapijos įkūrimą Stasys Jokubauskas. Vargonininko pareiga buvo ne tik groti pamaldose, bet ir krikštų bei laidotuvių aktus užrašyti ir perduoti į Marijampolę ar į Pilviškius metrikų knygoms.Marijonai iš savo pusės nuo 1817 metų paskyrė vieną kuniga, lyg ir kleboną, kuris labiausiai rūpinosi Sasnavos gyventojais. Tik šiam negalint atvažiuodavo kitas jį pavaduoti. Tokiu pirmuoju klebonu buvo kunigas, lyg ir Dapkevičius. Bažnyčią pašventino 14 rugsėjo 1817 metų švenčiausios Marijos vardo garbei ir nuo tada čia Marijos vardo šventė iškilmingai švenčiama. Kunigą pamaldoms parveždavo ir nuveždavo Sasnavos kaimų grupės ūkininkai iš eilės, kurių tvarką žiūrėdavo Sasnavos vargonininkas. Pradžioje kunigą i Sasnavą parveždavo 9 ar 10 valandą sekmadienį. Kunigas atvažiavęs pirmiausia klausydavo išpažinties, paskui laikydavo sumą. Per sumą dalindavo komuniją. Po sumos tuoj pamokslas, įvadai, krikštai, jei pasitaikydavo, važiuodavo pas ligonį, jei ne, tai po pamokslo tuoj į vežimą ir į Marijampolę. Mišparų nebūdavo. Jei savaitėje būdavo laidotuvės, tai atskirai parsiveždavo kunigą. Dvasinius žmonių reikalus kunigas aptarnaudavo vienodai tiek sasnaviečių, tiek pilviškiečių. Marijampolės parapijos kaimus kalėdodavo iš Sasnavos. Į Pilviškių pusę kalėdoti ir laidoti nevažiuodavo, tie laidodavosi savo kaimų kapinėse be kunigo. Sutuokoms važiuodavo i Pilviškius ir į Marijampolę. Apie 1860 metus tuokti pradėjo ir Sasnavoje. 1831 metais žmonės “kaip musės” mirė nuo choleros. Atvažiavo į Ženčialauką pas seserį Višakio Rūdos klebonas kun.Dainauskas, tačiau nerado namie. Ji buvo išėjusi aplankyti cholera sergančio ligonio. Kun.Dainauskas liepė ją kuo greičiausiai pašaukti ir barėsi, kam ji, šeimininkė, lankosi pas užkrečiama liga sergančius ligonius. Tuo reikalu kun.Dainauskas buvęs labai atsargus. Iš nakties pasijuto sergąs cholera. Liga jį taip smarkiai suėmė, kad nesulaukęs nė vakaro numirė. Palaidojo jį Sasnavos kapinėse gale koplyčios. Dabar /1927 metais/ ta vieta atsidūrus po didžiuoju altoriumi.

Koplyčią Sasnavoje pastatė ant kapinyno, kuris buvo labai mažas, skirtas tik savo kaimo numirėliams laidoti. Jis buvo prie pat vieškelio. Kai buvo pastatyta koplyčia ir atvažinėdavo kunigas sekmadieniais žmonėms mišių laikyti, tai atsirado reikmė patalpai ir kunigui užeiti, ir žmonėms. Kaimas paskyrė mažą sklypelį žemės šalia kapinyno ir tame sklypelyje kaimas pastatė gyvenamą triobą, prie jos tvartelį ir nedidelę šalinaitę šienui ar šiaudams. Ta gyventriobė buvo apie 8 metrų pločio ir apie 16 metrų ilgio. Viename jos gale buvo įrengtas kambarys kunigui užeiti ir pernakvoti, o kitame gale – virtuvė ir kambarys vargonininkui, kurio žmona pagamindavo kunigui maistą. Ilgainiui kunigo maitinimui buvo čia apgyvendinta moteris-šeimininkė /gaspadinė/, o vargonininkui gyventi buvo pastatytas trisienis prie kampo gyventriobės. Šitie bažnyčios tarnai laikydavo tvartelyje karvę ir paršėką, o šalinaitėje šieną karvėms. Ir tarnams maisto, ir jų gyvuliams pašaro duodavo aplinkiniai gyventojai. Šalia šitos “klebonijos” buvo pasodinti vaismedžiai ir užaugintas sodelis. Pradžioje iš Mаrijampolės kunigas atvažiuodavo tik sekmadieniais mišias atlaikyti, bet ilgainiui atsirasdavo ir kitų reikalų: tai laidotuvės, tai kažkas paprašydavo šiokiadienyje zekvijas ar šiaip mišias atlaikyti. Ir ilgainiui jau kone kasdien būdavo kunigas Sasnavos koplyčioje. Žmonėms apylinkėje daugėjant ir kunigui dalyvaujant laidotuvėse, atsirado daugiau ir laidojamųjų kapinyne prie koplyčios, prireikė ir kapines padidinti. Apie 1845 metus tuometinis Sasnavos koplyčios rūpintojas kun. Kristupas Švirmickas pasistengė, kad aplinkiniai žmonės čia pat, prie šono senojo kapinyno nupirktų iš Mažėčio už 500 rublių du margus žemės, juos aptvėrė pjautų lentų tvora į sukastus žemėn ąžuolinius stulpelius ir taip buvo padidintas kapinynas. Senasis kapinynas virto tik koplyčios šventoriumi. Iš šventoriaus i kapinyną buvo einama per akmeninį tiltelį, nes tarp šventoriaus ir kapinyno teka upelytis – griovys nutekėti vandeniui iš šaltiniuotos pievos i Sasnos upę. Ilgametis zakristijonas, senasis Luobikis man sakė, kad daugiau nei trejus metus kun. Švirmičkas aptarnavo Sasnavą. Kartą pas jį užėjo kažkoks provokatorius šnipas, išgavo žodį netinkamą valdžiai ir toji ištrėmė į Rusijos gilumą. Luobikis nemokėjo pasakyti kur ištrėmė, į Sibirą ar į šaltą Archangelsko gubernę. Po to neilgai atvažinėdavo į koplyčią kun. Kazys Vitkauskas, paskui – kun. Jurgis Čėsna. Šis kunigas buvo labai mokytas. Jo nenuginčydavo joki mokslinčiai. Dar atvažinėdavo kun. Naruševičius. Prieš pat lenkmetį /1863m. Maištas/ ekonominis asesorius Sasnavos kaimą iš rėžinių ūkių iškėlė į sklypinius. Bažnyčia su kapinėmis pateko į Ruškio koloniją. Keli grintelninkai gavo po pusmargį daržui. Smuklininkas Enikas prie savo smuklės, šalia Sasnos upelio, gavo sklypą prie Kurtinaičio žemės. Kitas žydas smuklininkas kaip turėjo smuklę prie kampo naujojo kapinyno, taip ir liko ten. O krautuvininkas žydas Ruvelis su žmona Feigute gavo daržą prie savo pirkios šalia vieškelio, kaimo viduryje. Taip vis pasakojo Luobikis. Jo pasakojimu, per lenkmetį atvažiuodavo į koplyčią pamaldoms kun. Gegužinskas ir kun.Grinevičius. Jie bendravę su ponais lenkais sukilėliais. Sukilime vadai ir rinkdavosi Antanavo dvare pas Šabunevičių, ten keldavo puotas, mėgdavo pamaldas, bet į Pilviškių bažnyčią eiti vengdavo, nes ten arti neseniai buvo pravestas geležinkelis ir bijodavę netikėto kazokų atvykimo. Sasnavoje keliskart padarė pamaldas. Užsidangstydavo langus, užkaišydavo vidų papuošalais ir giedodavo. Luobikis pagiedojo netrumpą giesmę. Tai buvo 1908 metais, bet aš tik truputį turiu jos pasižymėjęs.

Dieve, kurs mus globojai savo macna ranka
Per ilgus amžius neaplaidai lenko…..
Suklaupę šaukiam prieš Tavo altorių,
Tėviškę mūsų sugrąžink mums Pone.
Neseniai mumis atėmei valnastį,
O kraujo mūsų plaukia upė čysto
Sugrąžinkite mumis senovės tvirtybę
Tėviškė mūsų tegul mums sugrįžta.
Suklaupę šaukiam ir t.t.

Žmonės mėgdavę vieni kitus lenkams skųsti. Sukilėliai apsupdavo įskųstųjų namus ir apkaltintus plakdavo. Taip jie pakorė Kuzuose Pečkį. Apstojo Bitikų kaimą, bet apkaltinto nerado namie, tai jo visus lašinius paėmė. Matulaitienė turėjo nemažai pinigų, tai pamačiusi ateinant lenkus lindo į papečialę pinigus paslėpti. Užkasė į vištamėšlius, bet atgal ir nepajėgė išlįsti. Lenkai, suėję į triobą, už kojų ištraukė ir plakė ją reikalaudami paslėpto ginklo. Jiems buvo pasakyta, kad Matulaitis turi berdanką. Kažkas riktelėjo: “Kazokai”! Lenkai, metę Matulaitienę, pabėgo į Butkos girią. Luobikis smulkiai papasakojo ir apie kautynes ties Čysta Būda. Sukilėliai buvo susitelkę puotauti Juodaglynyje, o kazokai puolė juos kažkieno užvesti nuo Kazlų. Jei kazokus būtų užvedę nuo Butkos, tai lenkų nė vieno nebūtų likę. Jie pabėgo į Šilakojį. Kazokai nuožmiai tardė gyventojus ir kelis žmones sušaudė už sukilėlių laikymą. Kunigus Gegužinską ir Grinevičių ištrėmė į Sibirą. Apie bažnyčios įkūrimą ir 1864 metų sukilimą pasakojo ir Luobikis, ir Antanas Pridotkas iš Kazliškių, gimęs 1830 metais.

Prisiminimui “jubileušo” ir lenkmečio išgyvenimų Sasnavoje ant šventoriaus buvo pastatytas pušinis, labai aukštas kryžius su 1864 metų įrašu. Apie 1900 metus šitas kryžius buvo toks nupuvęs, kad būtų nuvirtęs. Jį sutrumpino ir vėl įkasė bei pastatė toje pačioje vietoje ant šventoriaus prie koplyčios, netoli vartų.

Sukilimą numalšinusi caro valdžia kelerius metus neleido Marijampolės kunigams Sasnavoje leisti dienų. Jie galėdavo tik sekmadienio pamaldoms atvažiuoti. Apie 1870 metus Sasnavoje tvarkė kun. Vincas Senkus. Parapijoje pagausėjo žmonių, o bažnyčia pasidarė per maža. Tada ją slapta padidino, nes viešai valdžia neleisdavo tokių koplyčių taisyti. Kai generolas kirto girią Kelmynėje, tai gyventojai pasistengė įsigyti 12 metrų ilgio rąstų ir iš jų miške pagamino dvi sienas. Paskui koplyčios trisienį su vargonais paliko stovėti, o altoriaus trisienį perkėlė tolyn link sodo ir tarp šitų trisienių šonais įterpė tas dvi sienas, uždėjo stogą. Kadangi ties altoriaus trisieniu žemė buvo daug žemiau, tai pagrindą turėjo išmūryti gana aukštą. Iš lauko visas bažnyčios sienas apkalė naujomis stačiomis lentomis. Visas sienas iš vidurio iškalė nebaltintos drobės audeklais ir išklijavo margais popieriniais apmušalais. Tuo pačiu metu buvo padaryti nauji vargonai su skambučiais, nauji barokiniai altoriai ir nauji suolai viduryje bažnyčios giesmininkams. Po Senkaus Sasnavoje “klebonavo” kun. Kazys Pėstininkas. Prie jo buvo pastatytos Šventoriuje keturios koplytėlės Devintinių procesijos Evangelijų giedojimui. Jas “fundino” atskiri ūkininkai. Vienas ūkininkas, pavardės nežinau, pastatė varpinę ir joje įrengė koplytėlę. Į varpinę įkabino senąjį varpą ir nupirko du nemažus naujus. Pamaldoms zakristijonas skambindavo mažuoju varpeliu, įtaisytu padidintos bažnyčios bokštelyje, o įkandin sėdinčios varpinėje špitolninkės skambindavo kartu visais trimis varpais. Prieš kiekvieną suma sekmadienyje vykdavo eisena šventoriuje ir skambindavo visais varpais. Kun.Pėstininkas įvedė trijų dienų pamaldas Didžiąją savaitę. Iki tol kun. atvažiuodavo šeštadienį, pašventindavo ugnį, vandenį ir po Velyknakčio Velykų pirmąją ir antrąja dieną padarydavo pamaldas.

Kun.Pėstininkas ir mišparus įvedė. Anksčiau mišparų nebūdavo, nes jų ir vargonininkas nemokėdavo giedoti. Kai padarė naujus vargonus ir paėmė vargonauti Jordaną, tai ir mišparai kiekvieną sekmadienį būdavo giedami. Kun. Pėstininkas tvarkė Sasnavos bažnyčią 1870-1890 metais, paskui perėmė kun. Motiejus Gilius. Šis turėjo labai gražų balsą ir dailią giedoseną, bet buvo lėtas. Mišias laikydavo mažiausiai valandą, tad daliai labai prailgdavo buvimas bažnyčioje. Jis pristatė prie šono koplyčią ir taip padidino bažnyčią. Šią koplyčią ūkininkas Dagilius pastatė miške, žmonės privežė į šventorių akmenų, pasamdyti mūrininkai išmūrijo pamatus. Vieną dieną žmonės suvežė iš miško sienas ir meisteriai ją sustatė, o kitą ir stogą guntais uždengė. Nulenkti Žemskiai “nematė” statybų, o kai pamatė, buvo vėlu, tad pranešė apskrities viršininkui ir kaltininku parodė Dagilių. Pastato neardė, tik Dagilių nubaudė sumokėti keliasdešimt rublių baudos. Kun. Gilius tardomas paaiškino, kad nebuvo prie bažnyčios lavoninės ir atlydėtą lavoną nebūdavo kur padėti iki kunigo iš Marijampolės atvykimo. Viršininkas uždraudė daryti iš koplyčios į bažnyčią duris. Kurį laiką lavonai būdavo laikomi toje koplyčioje prieš laidojant, tačiau pasitaikius progai, bažnyčios sienoje buvo išpjauta plati anga į koplyčią ir taip įvykdytas sujungimas. Kun. Giliui Sasnavoje “klebonaujant” Marijampolėje buvo belikę tik trys kunigai marijonai: Gilius, Juraitis ir Senkus, visi trys jau pasenę. Marijampolės parapijos aptarnavimui buvo duoti keli kunigai pasauliečiai. Šie kunigai vikarai po vieną sekmadieniais atvažiuodavo į pagalbą kun. Giliui. Verta pažymėti, kad iš Pėstininko laikų velykinės išpažinties klausyti, vietoje caro valdžios uždraustų rekolekcijų, buvo daromos talkos. Atvažiuodavo keli kunigai iš Marijampolės, Pilviškių bei Igliaukos ir tris dienas būdavo klausomos velykinės. Visas dienas būdavo daug penitentų. Čionai ateidavo išpažinties ir Pilviškių parapijos nutolusių kaimų žmonės.

Beje, prie kun. Pėstininko parapijos kapinės tapo perpildytos. Šio kunigo paraginti žmonės susidėjo ir nupirko iš Rūškienės 4 margus žemės atokiau nuo bažnyčios, juos aptvėrė tvora ir padarė naujas kapines. Labai netinkama vieta buvo kapinėms, labai negiliai buvo vanduo. Pavasarį, rudenį ir lietingu metu laidojamąjį karstą visados merkdavo į vandenį. Na, geresnę vietą buvo sunku gauti, nes čia visur molyje negiliai podirvinis vanduo.

(Bus daugiau)

(Tęsinys)

PILVIŠKIŲ SENIŪNIJA
Į šiaurę nuo Sasnavos srities, už Prienų seniūnijos ribų buvo Pilviškių seniūnija, kurios centrinis dvaras buvo Antanavas, o miestelis – Pilviškiai. Prie Šešupės ir Pilvės upelių santakos. Miestelyje buvo ir bažnyčia. Visas seniūnijos centras buvo seniūnijos pakraštyje. Ir Pilviškių seniūnijos miškuose /šita seniūnija buvo įkurta Darsūniškio didgiryje/ gyvenvietės kūrėsi taip pat ir tokiomis pat sąlygomis, kaip ir Kvietiškio-Sasnavos srityje. Apie šią seniūniją rašau kitame rašinyje.

Atsirado reikalas greitesnio ir tobulesnio susisiekimo. Paprasti vieškeliai, dažnai klampūs, greitą reikalą sugaišindavo. Vakaruose susisiekimui būdavo tiesiami plentai. Lenkų Karalystės valdžiai reikalinga buvo dažnai ir greitai susisiekti su Petrapiliu. Dėl to apie 1830 metus /gal 1828m./ buvo nutiestas plentas iš Kauno i Varšavą. Buvo nutiestas tiesiausia linija: per Mauručius, Butką /dabar Ąžuolų Būdą/, Marijampolę, Kalvariją, Suvalkus ir t.t. 1862 metais buvo nutiestas geležinkelis per Vilnių, Kauną ir Kybartus į Vokietiją. Naujai nutiestu plentu susisiekiama buvo pradžioje senoviškai. Mauručiuose, Butkoje, Marijampolėje ir Kalvarijoje buvo pastatytos tipinės mūrintos pašto stotys. Keleivius ir laiškus stotis nuo stoties vežiodavo arkliais, kuriuos turėdavo statyti pagal paskyrimą dvarai ir stambesni ūkiai. Paskui atsirado telegrafas. Nutiesus geležinkelį, keleiviai, pašto siuntiniai ir prekės būdavo vežami geležinkeliu iš Kauno į Vilkaviškį, iš ten – į Marijampolę, tolyn į Kalvariją ir t.t. Tačiau apie gyventojų ekonominį ir kultūrinį gyvenimą, jų pastangas ir veiksmus bus atskirai parašyta etnografiniuose rašiniuose.

BAŽNYČIOS MARIJAMPOLĖJE IR SASNAVOJE ATSIRADIMAS

Tai buvo seniai kaip pasakoje, taip seniai, kad visas plotas žemės tarp Nemuno ir Prūsų sienos buvo ištisas miškas, tik laukinių gyvulių gyvenamas. Tarp visų žvėrių baisiausias žvėris buvo kryžiuotis, kuris šiame miške sutikto lietuvio nepaleisdavo: arba jį nužudydavo, arba į nelaisvę nusivesdavo. Dėl to šitame miške negyveno žmonės, o vien tik miško žvėrys. Kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto prie Žalgirio sumušti kryžiuočiai nepajėgė šiame miške rodytis, žmonės iš anapus Nemuno įniko miške naudos ieškoti ir sodybas kurti. Dešiniame Nemuno šone tarpe kitų karališkų pilių-dvarų, prie didžiosios Nemuno kilpos, iš senų senovės stovėjo kunigaikščio dvaras BIRŠTONAS. Aplink dvarą nemaža buvo sodžių ir juose gyvenančių žmonių. Nėra tikrų žinių, bet panašu, kad karaliaus Kazimiero laikais /1440-1492/ Birštone katalikams buvo pastatyta mažutė medinė bažnytėlė, apgyvendintas kunigas su labai menku apturtinimu. Karaliaus Kazimiero laikais Sūduvos miškas buvo sudalintas tarp Nemuno dešiniojo šono karališkųjų dvarų. Nesiaurą ir ilgą miško juostą gavo ir Birštonas. Vienu galu ši juosta rėmėsi į Nemuną, kitu galu i paprūsę, vienu šonu į upę Dovinę, kitu į Šešupę. Slinko metai po metų ir ligi 1600 metų miško sritis prie Nemuno buvo apsodinta gyvenvietėmis ir pastatytas miestas Prienai. Gi paprūsinėje srityje taipogi buvo sukurtų gyvenviečių ir dvaras bei miestelis VIIKAVIŠKIS. Birštono bažnyčios klebonas, pagal pirmąjį apturtinimą, privalėjo aprūpinti abiejų Nemuno šonų gyventojus visais Birštono turtais dvasiniams reikalams. Už tai Birštono klebonui buvo duoti du valakai žemės ir Birštono dvaro dešimtinė. 1509 metais šita dešimtinė buvo verta tik 20 zlotų, o bažnyčia buvo visiškai pasenusi ir begriūvanti. Tais metais Birštono turtus, karaliaus pavestas, laikė vengrų kariuomenės kapitonas, karaliaus Zigmunto dvarionas Gasparas Horvatas. Jis gyveno Prienuose, kuris tais metais jau buvo miestas ir aplinkui jį buvo nemaža apgyventų kaimų. Horvatas prieš 1609 metus pastatė Prienuose medinę bažnyčią ir jos klebono išlaikymui, su karaliaus patvirtinimu, paskyrė nemažą Bagrėnų kaimą su dvareliu.

Apturtinimo raštą parašė 13 rugpjūčio 1609 metais. Prienų bažnyčiai vyskupas davė parapijos teises. Birštonas buvo paliktas Prienų filija. Po Horvato Prienus prižiūrėjo Steponas Pacas, didžiojo kunigaikščio raštininkas. Karalienei Bonai pravedus paprūsėje kolonizaciją, pastačius Virbalį /tada pavadintą Naująja Valia/ ir sudarius Jurbarko seniūniją, Birštono, tada jau Prienų seniūnijos, paprūsinėje dalyje įsikūrė gyvenviečių su Vilkaviškio miestu. Tais metais buvo atskirta nuo Jurbarko seniūnijos dalis ir padaryta Paširvinčio /Alvito/ seniūnija, kurią laikė Mikalojaus Juodojo sūnus Albertas Radvilas. Albertui mirus 1592 metais, Paširvinčio seniūniją laikė jo žmona Ona Ketlerytė, Kuršo kunigaikštytė. Ji Alvite 1617 metais pastatė bažnyčią ir ją apturtino. Steponui Pacui buvo neparanku, kad paprūsinius gyventojus aprūpina Alvito klebonas ir jis, Pacas, Vilkaviškyje pastatė medinę bažnyčią ir ją 1623 metais apturtino. Po 1655 metų svetimų kariuomenių siaubingo įsibrovimo į Lietuvą atsirado gyvenviečių su gyventojais Prienų seniūnijos pašešupyje,, tad atsirado reikalas ir šitų gyventojų dvasinius reikalus aprūpinti. Šešupė tais metais buvo siena tarp Prienų ir Vilkaviškio parapijų. Prienų seniūnijos laikytojas Butleris 1717 metais Pašešupio kaime pastatė koplyčią. Tais metais /1717/ ir Pilviškiuose buvo pastatyta bažnyčia. Tuo pačiu laikotarpiu Butleriai pasistatė sau vasarvietę prie Šešupės – Kvietiškį ir čia vasarodavo. Prie Pašešupio koplyčios nebuvo nuolat gyvenančio kunigo. 1839 metų Prienų seniūnijos inventorius šitą pašešupyje besikuriantį kaimą vadina Sena Būda, bet tuoj po to, kaip matoma Marijampolės marijonų kronikose, Butleriai Seną Būdą pavertė miestu ir praminė jį Starapole. Miesto centre padarė maždaug hektaro dydžio aikštę su krautuvaičių eilėmis visuose keturiuose šonuose. Vakarinio šono perėjoje atsidūrė koplyčia, o būstinė miesto magistratui buvo įrengta rytinės perėjos kampe. Miestelio gyventojams miestų teisėmis tvarkytis leido Butleriai, o valstybines miesto teises suteikė karalius Stanislovas Augustas 1792 metų vasario 23 dienos raštu. Miesto laikrodis buvo įtaisytas koplyčios bokšte. Starapolės miestas buvo įkurtas prieš 1744 metus, nes Vilniaus vyskupo Zienkavičiaus “Sinode” ši gyvenvietė Starapolės vardu įrašyta. Minėtoje marijonų kronikoje įrašyta, kad grafienė Butlerienė 1750 metais į Starapolę išsiprašė kunigo iš marijonų generolo, kurį apgyvendino prie minėtos koplyčios. Padavimas, kurį pats iš senų žmonių girdėjau, pasakoja, kad “užsidegė Starapolės miestas pačiame vidudienyje. Buvo turgaus ir teismo diena. Žmonių mieste buvo daug. Buvo vėjas ir sausra. Vėjas pūtė Šešupės link. Medinės triobos įsiliepsnojo viena nuo kitos ir jokia pagalba nebuvo galima. Liepsnose paskendo bažnyčia. Degė bokštas, o laikrodis mušė dvyliktą valandą. Baigė mušęs ir nugriuvo bokštas bedegdamas. Gyventojų triobos liko tik miesto pakraščiais, o apylinkė be bažnyčios. Kunigas persikėlė į dvarą, o ponia ėmė rūpintis naują bažnyčią pastatyti. Bet kur? Prie rinkos nenorėjo. Ponia pašaukė ubagą, davė jam auksiną ir liepė, kalbant ražančių, eiti į Pajėvonės sritį. Ir kame baigęs ražančių atsiklaups kalbėti tikiu į Dievą, ten bus bažnyčia. Tris dienas ėjo ubagas, kalbėdamas ražančių, ir vis papuldavo tikiu į Dievą atsiklaupti kalbėti toje pačioje vietoje. Ketvirtą dieną ponia liepė paduoti karietą ir ji sėdo į ją, kalbėdama ražančių, važiuoti žingine ubago eitu keliu. Ji pabaigė ražančių ir išlipus atsiklaupė kalbėti tikiu į Dievą kaip tik toje vietoje, kurioje ir ubagas būdavo baigęs ražančių. Ir ji pastatė toje vietoje ir bažnyčią medinę, ir medinį vienuolyną kunigams marijonams ir jiems paskyrė visą plotą žemės ligi upelio Jėvonės. Atvyko tada į Starapolę ir daugiau kunigų marijonų. Jie savo sklype prisistatė triobų, leido žmonėms statytis, padarė savo žemėje kapinyną ir jame mūrintą koplytėlę. Dar tris tokias koplytėles pastatė kitose vietose ir Devintinėse su Švenčiausiu į jas procesiją darydavo.” Tai šitaip girdėjau pasakojant senukus, pats mačiau mūrintas koplyčias ir ant senojo kapinyno, buvusio netoli miesto sodo, ir prie gatvės iš bažnyčios į miestą.

Ir marijonų kronika teigia, kad marijonams bažnyčią Butlerienė pastatė 1758 metais, kaip tik jai nustačiusi vietą ražančių kalbėdama ir tais metais marijonams žemę ligi Jėvonės atidavusi. Šitame marijonų sklype pastatytas jurisdikas buvo pavadintas MARIJAMPOLE ir šis vardas prigijo visam Starapolės miestui.

Gyventojų kiekis ilgainiui daugėjo, gyvenviečių Prienų miške jie prisidirbo daugelį. Atsirado reikalas, kad Marijampolės bažnyčia turėtų parapijos teises. Prienų parapijos klebonas buvo kunigas Mykolas Karpavičius. Prienų seniūnui Mykolui Butleriui panorėjus, Karpavičius sutiko pusę savo parapijos pavesti Marijampolės bažnyčiai, aptarnaujamai kunigų marijonų. Tarp seniūno, klebono ir marijonų 1781 metais įvyko susitarimas, pagal kurį tam tikras kiekis kaimų /tarp jų ir Sasnava/ buvo priskirtas Marijampolei. Seniūnas Igliaukoje pastatė bažnyčią ir kunigui triobą. Igliauką padarė Marijampolės filija, kurią aptarnauti marijonai sutiko ir pasiuntė gyveni du kunigus. 1782 metais mirė Prienų seniūnas ir sutartį įgyvendinti teko naujam seniūnui Sapiegai. Tą sutartį patvirtino ir Marijampolės bažnyčiai parapijos teises davė Vilniaus vyskupas Ignas Masalskis 1783 metų 17 rugsėjo.

Bėgo dienos, gyvenviečių ir žmonių daugėjo. Praėjo prūsų valdžios okupacija ir 1812 metų prancūzų žygiavimas į Rusiją. Prancūzmetis paliko Sasnavoje nusilpusį prancūzą kareivį, A de Mav, kuris sustiprėjęs čia ir pasiliko gyventi. Čia sukūrė šeimą ir užaugino sūnų, kurį žmonės vadino Prancūzeliu, o gyventojų sąrašuose ir metrikuose A de Mav virto Adamavičius. Lig šiol ta pavardė laikosi Sasnavos kaime.

Sasnavos apylinkės kaimams, ypač Barsukinei bei Gluškabūdei į Marijampolės bažnyčią ir Salemai Būdai į Pilviškių bažnyčią buvo kelio daugiau nei trys mylios. Žmonės beveik niekas neidavo šventadieniais į bažnyčias mišių išklausyti ir išgirsti pamokslų apie tikėjimo dalykus. Į bažnyčią išsiruošdavo tik šliūbui ir krikštui. Laidodavo numirėlius kaimų kapinynuose. Kapinynai ne visuose kaimuose buvo, tik Dambavoje, Užupiuose, Raišupyje, Sasnavoje, Gavaltuvoje ir Skirkuose /miške prie dabartinės Račiliškės/. Žmonės dažnai suklysdavę savaitės dienose – šiokiadieniais švęsdavę, o sekmadieniais dirbdavę.

Šventadienius praleisdavę “gužynėse” /šokiuose/. Tas painumas juo labiau susidarydavęs, kad kaimai buvo miške salomis, todėl kaimas kaimo per medelynus ar mišką nematydavo. Į kaimus kai kada atklysdavo skudurninkai žydai su adatomis, silkėmis bei kitokiomis prekėmis ir mainydavo jas su moterimis ant skudurų, neretai apsukdavo ir apgaudavo. Dėl to žydai negerais buvo laikomi. Pasakoja, kad anais laikais pora Gyviškių vyrų išsirengė ir nuvyko į Pilviškių bažnyčią Velyknakčiui ir pataikė ant graudaus kunigo pamokslo apie poną Jėzusą. Jiedu nenuklausė aiškiai, kur tas Jėzusas gyveno, bet ne kitaip, kaip kur netoli Pilviškių. Kad jis buvo labai geras, labai mylėjo bargšus žmones, juos sergančius gydė, nuo blogų dvasių gynė, skania duona ir žuvimis maitindavo ir daug žmonėms visokio gero darė. O žydai jį sugavo ir pykdami ant jo, kad jis buvo žmonėms teisingas, jį labai plakė, spjaudė, mušė ir vos gyvą išsivarė į kažkokį kalną, prikalė prie kryžiaus ir paliko numirti. Pargrįžę į kaimą gyviškiečiai visam kaimui pasakojo baisią naujieną apie žydų nedorumą ir jų žiaurumą. Ir vyrai, ir moterys baisiai įtūžo ant žydų, ypač ant Mauškės, kuris neseniausiai buvo kaime išmainęs supuvusių silkių ir trapių šukių. Vieną gražią dieną po atvelykio atvažiavo Mauškė su prekėmis, siūlydamas mainyti ant pašukų. “-Ėė!” Sučiupo gyviškiečiai Mauškę. “Tu – sako apgavike! Tu žmonės apgaudinėji, o ką tu padarei su Jėzum? Manai mes nežinojom, kad jūs žydai tokį gerą žmogų užmušėte, prikryžiavote!”. Ir puolė žydą mušti, spardyti. Tas pradėjo teisintis, kad jis to nedarė, bet gyviškiečiai nesidavė žydui atprašomi. Jie kryžiaus neturėjo, tad Mauškę nusivarė į mišką ir iškryžiavojo jį pririšdami prie šakoto medžio. Ten Mauškė gavo galą. Negreitai Mauškę jau susmukusį vidumiškėje aptiko bemedžiodami kažkoki ponai. Iškilo aikštėn visas nuotykis su Mauške. Gyviškiečiai buvo palyginti su labai kvailais laukiniais žmonėmis. Niekas jų nenubaudė, bet ta proga teko kunigui atvykti į Gyviškių apylinkę, sušaukti kelių kaimų žmones ir išaiškinti jiems, kas buvo tasai Jėzus ir koki žydai ir kaip jį prikryžiavo. Išryškėjo miškuose gyvenančių žmonių tamsumas, nes jiems čia pažįstami buvo tik kiškiai, stirnos, šernai, vilkai ir lokiai.

Buvo ir kitokių negerovių čionykščiams gyventojams. Per ištisą pavasarį ir vasarą jaunuoliai dairydavosi, nusižiūrėdavo, rinkdavosi ir, atėjus rusens bulviakasiui, mesdavo “darbinčių” ir ryždavosi “kabinčiui”. “Nederėdavo pačiam prisipažinti ar pasisiūlyti”, nors širdys kartais ir susikalbėdavo. Mūsų protėviai šiam reikalui naudodavo piršlius, o dažnai ir “atsiklausėjas”. Rudenį atsirasdavo tam tikrų šio veiksmo žinovų – elgetų. Idant pakeistų bet kurio jaunuolio susenusį tėvą ūkyje, mama duodavo nemenką gabalą lašinių ar kokio audeklo ubagei ir pasiųsdavo ją pas sūnaus numatytą, o kartais ir pačios sumanytą jaunuolę. Ubagė (išimtinai šiam reikalui buvo naudojamos pašnekios moterys) apsikarstydavo krepšiais ir nueidavo į nurodytą šeimą. Ten sukalbėdavo poterius, gaudavo išmaldą ir užvesdavo kalbą iš patolo apie ūkio darbus ir baigdavo atsiklausimu, ar kartais nesutiktų dukrelę išleisti į marčias už tokio ir tokio? Kartais tokia atsiklausėja apsimesdavo nebėsanti pasiųsta, o tik paklausdavo, ar nemanytų geradarė mama ją įgalioti papiršti dukrelę į tokius ir tokius namus. Kai atsiklausėja gaudavo teigiamą atsakymą, dažnai ir su lašinių bryzo priedu, tai tada kandidatas, pavaduodamas tėvą, pasiimdavo iškalbingą piršlį ir vykdavo “ieškoti avelių veislei pirkti” ar panašia priedanga pradėti kalbą ir pasiūlyti užjūrio vyno paragauti. Pradėtos derybos kartais greitai užsibaigdavo, o kartais ir daug kartų šen ir ten reikėdavo abiems šalims nuvažiuoti. Tačiau visos derybos turėdavo baigtis pagal patarlę “visų šventė-mentė. Ką mentė sumentė, o ko nesumentė, tas liko mėsaiedui”, arba merginos daina “Jau adventai arti, o dar aš ne marti! Dievulėliau, kas daryt, kad nebūč užmiršta likt”. Bepigu būdavo tiems, kurie “mentės sumensti” gyvendavo arti parapijos bažnyčios. Vyrai ir merginos sėsdavo į vežimus ir tiesiai į šliūbą. Bet iš  Gluškabūdės, Barsukinės, Utalinės, Salemos Būdos ir kitiems iš Sasnavos apylinkės rudenį nuvykti į Starapolę ar į Pilviškius – neapsakomas vargas. Čia žemė prie molio ir šlynos, tad keliai šlapią rudenį būdavo neišbrendami, prie purvo prisidėdavo ir pakelių miškeliai. Į šliūbą važiuodavo tik jaunasis su svočia ir jaunoji su svočia, o pabrolių pulkas raiti jodavo. Vestuvės buvo kaimo šventė. Net kelių gretimų kaimų jaunimas būdavo kviečiami į pabrolių ir pamergių pulką. Pabroliai išsipuošę, žirgus pasibalnoję ir kamanomis pasikamanoję, kartais trisdešimčia ar keturiasdešimčia porų išjodavo “žvalgais ir palydovais jaunavedžių”. Gražu būdavo pažiūrėti į tokį būrį. Merginoms būdavo tikras sielvartas – negi raitos jos? Jas reikia nuvežti. Bet kai įsigalėjo raitų lydėjimas, tai, ir geram keliui bėsant, vyrai neapsiimdavo pamergių šliūban vežti, nes tokį vežiką “kiaurų puodų vežėju” pravardžiuodavo. Kartais prisikalbindavo kokį “nedarūgėlį”, kad nuvežtų, bet tai retai pasitaikydavo. Joks “padorus vyras” nesiryždavo prie tokio nederamo veiksmo terštis. Vienas senukas man pasakojo vieną tokį senųjų laikų nuotykį, nes jo laikais jau nebebūdavusi gėda “su kiaurais puodais” važinėti. Barsukinės kaime buvo ruošiamos nuduotuvės. Buvo sukviestos nutekuolės giminės mergaitės ir kelios kaimynės. Iš anksto žinodamos, kad jų neveš į šliūbą į Marijampolę, prisikalbino dovanomis Vabalą Jokūbėlį, kad jas pavėžintų. Jokūbėlis sutiko. Pasiruošė ilgadrobynėmis vežimą, padarė bene keturias sėdynes, pasikinkė trejetą arklių ir atvažiavo į vestuves-nuduotuves. Tik atvažiavusį jį vyrai pabroliai apšaukė “kiauravežiu”, bet ir jis buvo kviestas pabrolys. Susėdo į svoto vežimą svotas, svočia, nuotaka ir vyriausioji pamergė. Susėdo ant žirgų bene dvidešimt porų raitelių ir svotas išvažiavo, o raiteliai išjojo. Į Vabalo vežimą susėdo po tris ant sėdynių pamergės ir Vabalas paskui jojančius greitai įkandin išvažiavo. Važiavo neatsilikdamas apie tris kilometrus, kai staiga arkliai pradėjo stoviniuoti. Jisai tyčiomis juos prilaikė vadelėmis. Sustojo didžiausiame purvyne. Arkliai nepaveža! Kas kaltas? Išlipo Vabalas iš vežimo, apėjo aplink ir sako: “Kokis velnias čia špitogelį man įtaisė. Ratai sukeisti, dėlto nesivažiuoja, arkliai nepatraukia. Išlipkite, atkeisime ratus: pirmagalinis užmautas ant pasturgalinės ašies, o pasturgalinis ant pirmagalinės.” Pamergės išlipo. Tuoj liepė palaikyti pakėlusioms ašį, o kitos padeda nešti pas pirmagalį ratą. Ten kitos palieptos palaikė pakeltą pirmagalio ašį, numovė ratą ir užmovė atneštą nuo pasturgalio. Pirmagalinį numautą ratą nunešė ir užmovė ant pasturgalinės ašies. Susėdo visos į vežimą, sparčiai nuvažiavo bene penkis kilometrus ir atvažiavo netoli Alzbietiškio. Čia vėl pradėjo arkliai nepatraukti vežimo. Ir vėl išlipo Vabalas iš vežimo, apėjo ir niekaip negalėjo išspręsti, kas čia pasidarė. Išlipo ir pamergės ir pasikaišioję sijonus braidžiojo po purviną kelią, dairėsi kas kaltas dėl važiavimo pasunkėjimo. Bebraidžiojant po moliną purvą, visų vyžai išsipurvino. Viena gudresnė įžiūrėjo, kad pasturgalio ašies vienas ratas didesnis, kitas mažesnis, kaip ir pirmagalio. Vabalas dėjosi tik dabar pastebėjęs tą ratų nevienodumą. Nutarė numauti mažąjį nuo pirmagalio ašies ir užmauti ant pasturgalio, o nuėmus nuo pasturgalio didesnįjį užmauti ant pirmagalio. Kartojosi purvinas ašių palaikymas ir purvinų ratų pernešimas. Susėdo vežiman ir jau tik lėtai slinko pirmyn – arkliai pailso. Per sunkus krovinys, bet nėra kuriai išsėsti. Nutarė duoti arkliams pailsėti, juos pašėrė. Buvo aišku, kad vis vien nespės į sutuoką. Sėdėjo vežime ir bandė uždainuoti, bet nebuvo ūpo po tokios nesėkmės. Tuo tarpu tolumoje pasirodė grįžtantis raitų pulkas su nuotaka iš bažnyčios. Kol Vabalas apsigrįžo vežimą, pulkas prajojo. Tada ir jis paskui pasileido važiuoti su apkeistais ratais, važiavo, kol namon parvažiavo. Įsidrąsinusios pamergės, nors ir purvinos, ėmė dainuoti. Taip ir nedavežė Vabalas kiaurų puodų į sutuoką. Vabalo vyrai nevadino kiauravežiu dėl jo sugalvotos išdaigos, bet pamergėms buvo daug vargo su purvo nuo vyžų nuvalymu, kad galėtų tinkamai šokti.

(Bus daugiau)

(Tęsinys)

Apie 1840 metus vienas iš neturtingos Kisielių šeimos penkių brolių Pijus Kisielius atsibastė iš anapus Marijampolės į Navasadus, jau susituokęs su viena iš pavargusios Karpų šeimos penktąja dukterimi Gertrūda. Pasistatė triobelę jau minėtoje miško atlaikoje ir prasidirbo dirvos rugiams pasisėti. Ekonominis Marijampolės apskrities asesorius, gavęs nuolankos medaus ir sviesto po palivoną, leido Kisieliui visoje toje atlaikoje kurti ūkį. Kol veikė pelenų gaminimo pramonė, tai tokius ūkius kurti padėdavo pelenų gamintojai, paimdami medžius į savo įmones. Kisieliui kuriant vienkiemį, gavusį pavadinimą NAVASADŲ NAUJĖNA, peleniečiai neveikė. Pijus Kisielius nusikirto medžių tik tiek, kiek jų reikėjo kluonui, tvartui, svirnui su pašiūre ir gyvenamaisiais “galais”, kurie buvo menkesni nei Paplausko, tačiau su nemenkesne priemenėje mūrinta virtuve. Pievose alksnynai, o dirvose eglynai ir beržynai, nemažus plotus jau 1870-ais užėmę. Augalotas, lėtų judesių, bet stiprių rankų buvo naujakurys Kisielius. Jis ne tik kirviu triobas statydavo, bet ir vežimo ratus nenuilsdamas meistraudavo. Nerūkė, bet tabaką augino užsislėpdamas nuo “kabakininkų”. Turėjo įsigijęs tam tikrą molinę “čerpę” ir joje tabako lapus maldavo į miltus, “taboka” vadinamus. Taboką “zaživodavo”, t.y. uostydavo, dažniau, nei bet kas kitas pypkę rūkydavo. Kadangi jo žemėje augo daug beržų, tai beržinis “tošių” turėjo begales ir “degutą varė” statinėmis. Jo degutas buvo paklausus ne tik vaistams, bet ir tepalui. Juo tepdavo ir vežimų ašis, ir pakinktus, net batus. Mėgdavo Kisielius ir pamedžioti. Turėjo “berdanką” pusantro metro ilgio vamzdžiu ir eidavo paryčiais ir vakarais “pasėdėti ant zuikio”, taip iki senatvės. Jau devintą dešimtį eidamas, jis nenurimdavo neišėjęs su berdanka į pamiškį patykoti kiškio. Kol buvo jaunas, niekados iš “pasėdėjimo” negrįždavo be kelių kiškių. Senatvėje kiškius nubaidydavo nuo berdankos “tykotojo kosulys”. Užaugino du sūnus ir keturias dukteris – vyrą augalotą Antaną, smarkų kariautoją su turkais ir nepailstantį pasakotoją įvairiausių nuotykių kautynėse prie Plevnos. Užaugino sūnų Pijų, nepanorėjusį žygiuoti karan prieš turkus, pasiskolinusį šimtą rublių iš Paplauskų Vitaldėlio ir kartu su juo “išvandravusį” į Ameriką. Vitaldėlis, atgavęs skolą iš Pijaus, turėjo lėšų “atsipalaidavimui nuo Amerikos ir josios baisių žalčių”, t.y. grįžimui į tėviškę. Pijus Kisielius ir liko Amerikoje gyventi visą amžių, nes nuo kariuomenės pabėgusiems nebūdavo vietos tėviškėje. Caro 2 kovo 1864 metų įsaku, tėvas Kisielius karališkąjį Navasadų Naujienos vienkiemį gavo nuosavybėn. Šitą nuosavybę Kisielius paliko ne sūnums, nes jie jos nenorėjo, bet žentui. Vieną dukterį išleido marčiosna į Daukšių Plynius, antrą į Igliaukos Šakališkius, o trečioji Onutė, neturėjusi vieno šulo prote, liko iki mirties tėviškėje. Ketvirtąjai, Uršulei, priėmė žentą Juozą Masaitį iš Vilkaviškio Antupių, jam užrašė ūkį ir pas jį numirė 1907 metais. Šis Masaitis labai paminėtinas tuo, kad neprašomas sudarė ekonominę galimybę man, jau suaugusiam vyrui, įgyti vidurinio mokslo reikalingą cenzą ir įstoti į kunigų seminariją.

Dar vienas vienkiemis įsikūrė šalia Navasadų prie karališkojo Varnabūdės miško ir gavo pavadinimą PODNAVASADAI. Jį įkūrė irgi tolygiu keliu Pucėta apie 1850 metus.

Šalia Pucėtos vienkiemio iš senų senovės vidumiškėje buvo miško sargų ūkis-sodyba, PADZENKAVA vadinamas. Čia gyveno ir gyvena miško žvalgas, anais laikais “abieščiku” /apjojiku/ vadintas ir vienas eilinis eigulys. Marijampolės bažnyčios krikštų aktai liudija Padzenkavoje gyvenusį “podlesną” /žvalgą/ poną Gembaševskį Jokūbą su žmona Prane Lengaite krikštijusius vaikus: Stasį-Makarijų 1 balandžio 1839, Stasį-Praną-Tomą 2 liepos 1840, Jurgį-Gabrį-Stasį 6 liepos 1843 m.

Be to, tais pačiais metais Padzenkavoje dar buvo grintelninkų ir kampininkų: Jonas Kižys, žm. Kristė Papečkytė, Teiberys Lauras, žm. Marija Papečkytė, Žmuida Šimas, žm. Marija Blunkaitė, Valenta Juozas, žm. Marija Čėsnaitė, Augustinavičius Motiejus, žm. Magdė Vosyliūtė, Popiera Andrius, žm. Pranė Kižytė, Ruočkus Juozas, žm. Marija Guzevičiūtė, Kižys Andrius, žm. Jadvyga Pilipaitytė. Kaip matyt iš pavardžių, Jonas ir Andrius Kižiai ir Popiera buvo vienos triobos gyventojai broliai susituokėliai, prie jų prilipęs buvo ir Teiberys.

Tai – Navasadų gyvenvietės kūrimosi ir joje gyvenimo eigos pasaka. Ne mažiau įdomi būtų ir kitų gyvenviečių, nors irgi stambiais bruožais atpasakota, kūrimosi ir gyvenimo eigos istorija, bet žinių šaltinių nėra. Būtų puiku, jei kas vietoje galėtų jų paieškoti, bent senų žmonių pasakojimų išklausyti.

1782 metų Prienų seniūnijos inventoriuje įrašytos 17 gyvenviečių iš Sasnavos srities, kurias anksčiau papasakojau. Marijampolės bažnyčios metrikuose iš šios srities 1807-1845 metų laikotarpyje yra įrašyta daug daugiau gyvenviečių su dideliu kiekiu žmonių pavardžių, galima sakyti šeimų, tačiau nelietuvio ranka įrašytos pavardės – iškraipytos, tos pačios pavardės parašytos keliais variantais: Maurukas, Mauraitis, Levonas, Vevonavičius, Levonaitis.

SASNAVOS SRITIES gyvenvietės ir šeimos 1807-08 metais; 1837-1845 metais:

1. Sasnava 64 ; 70
2. Topeliškiai Lašinbūdė 18 ; 26
3. Svirinaviečiai Vabalai Žukauskai 10 ; 10
4. Lapiškiai Kondrackai 6 ; 3
5. Paraišupis Kaltūniškiai 9 ; 19
6. Raišupis 56 ; 41
7. Grabava 29 ; 39
8. Pridotkai 22 ; 13
9. Dambauka Stralkai 24 ; 23
10. Dambava 29 ; 14
11. Padzenkava Poziomkovo 7 ; 5
12. Varnabūdė 1 ; 1
13. Navasadai 12 ; 15
14. Aukštoji Vysoka 20 ; 23
15. Smilgiai 30 ; 26
16. Išdagėliai 3 ; 4
17. Gelumbiškiai 9 ; 17
18. Barštinė 2 ; 4
19. Barsukinė 7 ; 18
20. Gluškabūdė Simokai 11 ; 13
21. Oškiškiai Čisava 6 ; 12
22. Klevinkalnis Vinčai 7 ; 7
23. Vengliskė palivarkas 0 ; 2
24. Kuzai 21 ; 22
25. Pakūzė 0 ; 4
26. Surgučiai 66 ; 82
27. Pasurgučiai 1 ; 0
28. Kantališkiai Tupikai arba Viščiakiemis 32 ; 27
29. Podkališkė 1 ; 1
30. Bitikai Ochotna 17 ; 14
VISO ŠEIMŲ 520 ; 553

Šitame sąraše yra maždaug vienas nuošimtis nesutuoktų motinų, jos paskaičiuotos atskira šeima. Apnašlėjęs vyras ar žmona, susituokę su kitomis ar kitais, irgi paskaičiuoti kita atskira šeima. Tačiau išlyginus vis tiek susidaro virš 400 šeimų. Nemaža buvo šeimų su dvyniais. Visos šios gyvenvietės savo laukuose turėjo nemažai senovinio neiškirsto miško. Ir Sasnava, ir daugelis kitų stovėjo it salos tarp medžių. Daugelio kaimų nesimatė per miško liekanas. Po 1864 metų kažkuris nusipelnėlis caro generolas gavo nusikirtimui didelį plotą miško, kuriame upeliai Utalina ir Utalinka įteka į Sasnos upelį. Tą mišką gavo apie 1870 metus, o jo kirtimas vyko daug metų. Ligi 1890 metų medžiai, šakos ir kelmai nuvalyti, o žemė parduota bežemiams ir mažažemiams. To nukirsto miško vietoje buvo sukurti keli kaimai: didelis kaimas Barštinė šalia senosios Barštinės ir Barsūkinės, kaimas Padvengliškis ir Podgelumbiškiai. Aplinkiniai šiuos tris kaimus ligi šiol vadina KELMYNE, mat šitas plotas ilgą laiką gulėjo užverstas šakomis ir kelmais. Naujakuriai savo triobas statėsi tarp kelmų – Kelmynėje. Vieškelį tarp Išdagėlių ir Sasnavos laukų laikė apglobęs šitasai miškas, o paskui Kelmynė. Senų žmonių pasakojimu, šiame miške daugelis vilkų turėję savo guolius-lizdus ir vieškeliu einančius ar važiuojančius žmones užpuldinėdavę. Kai aš augau, buvo pasakojami įvairūs nuotykiai su žiemą rujojančiais ir vasarą medžiojančiais vilkais. Gal pavyks dar atskiru rašiniu apie tai pakalbėti.

Kol šitas kraštas priklausė Prienų seniūnijai, tai čionykštės gyvenvietės buvo administruojamos iš Kvietiškio, miškas – iš Varnabūdės. Ta tvarka nebuvo pakeista iki 1864 metų sukilimo, nors piliečių valdymui buvo įkurti apskričiai ir valsčiai, pastatyti valstybiniai valdininkai: asesoriai, viršininkai, policija. Kai po 1864 metų žemė buvo atiduota valstiečių nuosavybėn, sudaryti kiti valdomieji gyvenviečių vienetai, o jiems patiems leista turėti savivaldybę ir rinkti vaitą bei šaltyšių. 1866 metų 19/31 dienos gruodžio caro įsaku pertvarkyti gubernijų ir apskričių plotai, o valsčiai suskirstyti po 6000-7000 gyventojų. Nuo pradžios 1867 metų Kvietiškio valsčius gavo administruoti šias gyvenvietes (o tose gyvenvietėse 1896 metais buvo padorus kiekis žmonių /paimta iš “Spiski naselionnych miest Suvalskoi gybernii SPB 1901m.”/):

Gyvenvietės pavadinimas ; Lietuvių / žydų / kitų / viso
Marijampolės sritis
1. Aleksandravas /Rakališkė/ ; 94 / 3 / – / 97
2. Adomiškiai /Rainiai/ senieji ; 108 / – / – / 108
3. Adomiškiai naujieji ; 32 / – / – / 32
4. Bendoriškė /Matiskai ; 34 / – / – / 34
5. Baraginė ; 136 / – / – / 136
6. Vyšnialaukis ; 30 / – / – / 30
7. Voveriškiai ; 54 / – / – / 54
8. Valčiuva /Griniai/ ; 30 / – / – / 30
9. Vaitiškiai ; 94 / – / – / 94
10. Geležynė /Kazakevičiai/ ; 67 / – / – / 67
11. Gustaičiai ; 77 / – / – / 77
12. Dambrauka ; 93 / – / – / 93
13. Dženčialauka ; 138 / 12 / – / 150
14. Elzbietiškutis ; 105 / – / – / 105
15. Elzvietiškis dvaras ; 76 / 6 / – / 82
16. Jegeriškiai ; 19 / – / – / 19
17. Zuikiškiai /Griškai/ ; 30 / – / – / 30
18. Zarieškai /Užupiai už Valčevos/ ; 165 / – / – / 165
19. Kvietiškis dvaras ; 185 / 7 / 2 / 194
20. Kirmėlinė ; 169 / – / – / 169
21. Čiuoderiškiai /Kazimirpolė/ ; 101 / – / – / 101
22. Marčiukinė ; 127 / – / – / 127
23. Netičkampis ; 361 / 8 / – / 369
24. Nartelis ; 255 / – / – / 255
25. Nartas ; 314 / – / – / 314
26. Narto naujiena ; 120 / – / – / 120
27. Nendriniškiai /Juraičiai/ ; 122 / – / – / 122
28. Puskelniai ; 479 / 36 / – / 515
29. Patašinė ; 390 / 6 / – / 396
30. Padženčialauka ; 25 / – / – / 25
31. Steponiškiai ; 58 / – / – / 58
32. Triobiškiai ; 218 / – / 218
33. Trakiškiai ; 356 / – / – / 356
SASNAVOS sritis
34. Bartinė senoji
35. Aukštoji /Vysoka/ ; 185 / – / – / 185
36. Vengliskis ; 40 / – / – / 40
37. Gelumbiškiai ; 45 / – / – / 45
38. Iždagėliai ; 13 / – / – / 13
39. Kuzai ; 138 / – / – / 138
40. Klevinkalnis /Vinčai/ ; 81 / 14 / – / 95
41. Kleviniai ; 23 / – / – / 23
42. Kantališkė /Tupikai/ ; 228 / 10 / – / 238
43. Lapiškiai /Kundreckai/ ; 15 / – / – / 15
44. Bitikai /Ochotna/ ; 129 / – / – / 129
45. Ožkiškiai /Čisava/ ; 95 / – / – / 95
46. Pasieniai ; 93 / – / – / 93
47. Pakuzai ; 30 / – / – / 30
48. Paaukštoji /Valiukai/ ; 18 / – / – / 18
49. Pakleviniai /Kubiliai/ ; 16 / – / – / 16
50. Pakantališkiai /Tupikėliai/ ; 9 / – / – / –
51. Paraišupka /Kaltūniškis/ ; 84 / – / – / 84
52. Rudziškiai ; 15 / – / – / 15
53. Smilgiai ; 165 / – / – / 165
54. SASNAVA ; 429 / 31 / – / 460
55. Svirinaviečiai /Vabalai/ ; 25 / – / – / 25
56. Topeliškiai /Lašinbūdė/ ; 127 / – / – / 127

VISO ; 7406 / 133 / 2 / 7541

Javaravo valsčius gavo gyvenvietes tiktai iš Prienų seniūnijos, Igliškio ir Kvietiškio raktų
Sasnavos sritis
1. Avižinė /Lastauskai/ ; 30 / – / – / 30
2. Beržinbūdė /Ovara/ ; 9 / – / – / 9
3. Barsukinė ; 90 / – / – / 90
4. Varnabūdė ; 21 / – / – / 21
5. Gluškabūdė /Simokai/ ; 106 / – / – / 106
6. Dambava ; 101 / 3 / 93 / 197
7. Klevinė ; 192 / – / 1 / 193
8. Navasadai ; 90 / – / – / 90
9. Pavarnabūdė /Stepanas/ ; 26 / – / – / 26
10. Padzenkava ; 41 / – / – / 41
11. Pridotkai ; 76 / – / – / 76
12. Raišupis ; 273 / – / 5 / 278
13. Obelinė ; 34 / – / – / 34

Be šitų gyvenviečių Jėvaravo valsčiui buvo priskirta dar 54 gyvenvietės ne Sasnavos srityje. Pats Jėvaravo palivarkas /ponas Ramzajus/ gulėjo netoli Kvietiškio. Surgučių kaimas kažkodėl buvo įjungtas į Šunskų valsčių. Kai Kelmynę apgyveno naujakuriai, tai jos trys aukščiau sakyti kaimai buvo įjungti į Kvietiškio valsčių.

Barštinėje 1896 metais gyveno 152 žmonės, Padgelumbiškiuose 372, o Padvengliskoje – 131. Buvusieji nukirsto miško viduryje kaimeliai Gluškabūdė ir Barsukinė buvo priskirti į Jėvaravo valsčių. Nukirtus mišką šie kaimeliai atsidūrė Barštinos kaimo viduryje, bet nekito iki 1914 metų karo Jėvaravo valsčiuje. Jėvaravo valsčiaus įstaiga-raštinė buvo Igliškėlių kaime, o Kvietiškio valsčiaus raštinė Aleksandrave.

(Bus daugiau)

(Tęsinys)

NAVASADŲ PAPLAUSKAI

Tarp Aukštosios kaimo ir Navasadų laukų trijulės miško atlaikoje įsikūrė PAPLAUSKO viensėdis, irgi Navasadų kaimo vardu. Tai buvo keturkampio gabalo žemės ūkis 80 margų ploto. Skersai visą ūkio sklypą bėgo upelis, bet vanduo juo tekėdavo tiktai po smarkesnio lietaus ir pavasario palaidinyje. Tai buvo paprasta pieva, vešliai augančios žolės, bet vadindavome upeliu, nors tasai upelis ir vagos neturėjo. Taigi, prie šito upelio, pačiame sklypo viduryje, Paplauskas turėjo įsikūręs stamboką triobų grupę. Stovėjo trijų grandymų kluonas, dvejomis durimis svirnas su malkine prie galo, septyneriomis varstomomis durimis didelis tvartas, pro kurio šėrynę ėjo viešas kelias, ir labai didelė gyvenamoji trioba. Trioba buvo “dviejų galų”. Viename gale buvo “šeimyntriobė”, o kitame “priešinė” arba “seklyčia”. Galai buvo pertverti išilgai rąstų siena. Šeimyntrobėje už pertvaros buvo dvi kamaros su durimis iš šeimyntriobės įėjimui atskirai į kiekvieną kamarą. Kamarose žiemos metu vienoje miegodavo samdiniai vyrai, o kitoje samdinės mergos. Kamarose buvo nedideli langeliai. Šeimyntriobėje buvo trys maži langai, vienas galinėje sienoje, o du šoninėje. Vienas šių dviejų buvo stačiai priešais pečiaus “kaktą”. Pečius duonai kepti stovėjo šalia pat įeinamųjų durų, prie sienos. Jisai buvo “nukaltas” iš molio, jame nebuvo jokios plytos. Pečius buvo kuriamas iš šeimyntriobės, o visas jo užpakalis buvo įkištas į “mergų miegamąją kamarą”. Šeimyntriobės kerčioje stovėjo didelis stalas, prie kurio kasdien sėsdavo daugiau nei dvidešimt valgytojų. Prie galinės ir šoninės sienų, aplinkui stalą, visu pasieniu stovėjo platūs suolai, tinkami ne tiktai sėdėjimui, bet ir gulėjimui. Šeimyntriobė buvo “dūminė”, be dūmtraukio. Lubose buvo skylė dūmams išeiti, vadinama aukštiniu. Pečių kūrendavo visados rytais, verdant jame pusryčius. Pietums visada valgydavo viralą nuo pusryčių likusį, o vakarienes visados virdavo ant “kudmento” (išmūrytos vietos prie krosnies), įtaisyto prie šoninės sienos tarp langų. Pečiuje ar ant kudmento kūrenant visados būdavo durys ir orui įeiti, ir dūmams išeiti. Durų staktose buvo įtaisytos pusdurys, kurios būdavo uždaromos žiemą, kad per daug šalčio neįeitų.

Tarp šeimyntriobės ir priešinės buvo bene 8 metrų ilgio priemenia su išeinančiomis šoninėse sienose durimis į kieką ir į “užpakalį”. Prie šeimyntriobės sienos, beveik po pačiu kreigu, priemenioje stovėjo mūrinė virtuvė. Ne visi ūkininkai turėjo priemeniose mūrintas virtuvas, tik labai turtingi. Ta virtuvė /tada vadinta KUKNIA/ buvo mūrinta iš degtų plytų. Tai buvo ne kas kitas, kaip tik dūmtraukis, išmūrintas nuo pat žemės iki stogo. Ta virtuvė apačioje buvo maždaug poros metrų pločio ir ilgio. Virtuvės sienos ėjo stačiai ligi triobos lubų, o per aukštą jos siaurėjo, siaurėjo ir pro stogo kreigą išėjo tik 80 centimetrų storio vamzdžiu. Virtuvėje prie vienos sienos stovėjo iš molio nukaltas lyg stalas, lyg lentyna “pryžda”. Ant jos buvo kūrenama ugnis. Ant pryždos statydavo iš geležies nukaltą trikojį. Po trikoju užkurdavo ugnį, o ant trikojo dėdavo keptuvę, jei būdavo kepami blynai ar kiaušinienė, arba puodą, kuriame virdavo buizą, kleckus ar barščius. Ties pryžda būdavo įmūrinta vąškara, ant kurios kabindavo kropą (špižinį puodą) ar katilą su verdamu viralu. Iš priemenios į virtuvę vedė siauros ir mažos durelės.

Už virtuvės priemenios kampe buvo iš rąstų padaryta kamara bulvėms ir šakniavaisiams, šalia – durys išėjimui iš priemenios į namo užpakalį. Šalia šitų išeinamųjų durų prie seklyčios sienos buvo įtaisytos ląstos iš lentų ant septynių lizdų žąsims perėti.
Paplauskų priešinės didžiajame kambaryje buvo trys atidaromi langai ir švediškas koklių kakalis. Už pertvaros – du kambariai. Viename buvo laikomas pienas, mėsa ir kiti valgomi daiktai, antrame kabojo išeiginiai drabužiai, stovėjo didelis stalas, ant kurio visados stovėdavo sūrio, sviesto, virtos ar keptos mėsos, pyrago, ragaišio ir degtinės, paruoštų tuoj pat patiekti arba šiaip užkąsti. Visuose priešinės kambariuose buvo sudėtos lentų grindys.
Gale priešinės ir iki už svirno visu vakarų šonu buvo nedidelis vaismedžių sodas. Užpakalyje gyvenamosios triobos karčių tvoromis buvo užtvertas kelių hektarų ploto “žardis”, kuriame būdavo sodinamos daržovės. Šitas žardis siekė toli už tvartų. Per jį tekėjo anksčiau minėtas upelis-pieva. Žardyje augo daugelis iš buvusio čia miško pasilikusių guobų, vinkšnų, kelios vinkšnos stovėjo ir laukuose. Matyt, čia buvęs miškas nestokojo vinkšnų ir guobų – medžio, tinkamo vežimų ratų gamybai. Tolimiausiame žardžio kampe augi dviliemenė laukinė palinkusi kriaušė, o šalia jos Paplauskų grintelninkas Dereškevičius turėjo pasistatęs triobelę. Per kiemą pro tvarto duris ir per žardį ėjo kelias iš Navasadų į Aukštąją.

Kiekvienas važiuojąs šiuo keliu pro Paplauskų ūkį turėdavo tris kartus išlipti iš vežimo. Privažiavus kiemą, reikėjo išlipti, atsikelti vartus ir išvažiavus juos užkelti, pervažiavus per žardį – vėl vartai ir vėl reikėjo atsikelti ir užkelti. Tokių tvorų tais laikais būdavo ir laukuose. Pūdymas nuo vasarojaus lauko, o vasarojus nuo rugių lauko būdavo atitverti karčių tvoromis. Visur keleivis turėdavo vartus atsikelti ir užkelti, kad palaidi gyvuliai nesueitų į pasėlius. Pastebėtas neužkeltus vartus paliekąs būdavo čia pat baudžiamas.

Tai šitaip atrodė Paplauskų Navasaduose vienkiemis. Kaip ir kada jis čia atsirado? 1782 metų inventoriuje jis neįrašytas. Tarp Navasadų, Lementavičiaus ir Aukštosios šioje vietoje žaliavo vinkšnų ir liepų miškas. Kaime buvo pasakojama, kad pirmasis čia bekuriąs ūkį Paplauskas buvęs Jėvaravo valsčiaus “šulcas”. Tai buvo daugiau, nei vėlesnių laikų kaimo “šaltyšius”. Šulcas važiuodavęs du kartus savaitėje į Jevaravo valsčių tvarkos daryti. Jisai žvalgydavosi valstiečių ir juos bausdavo po šimtą rykščių.

Šulcas buvo teismo milicininkas. Jis vykdė teisėjo-vaito nuosprendžius ir visokios tvarkos valsčiuje žiūrėjo. Radęs netvarką, imdavo baudas po du zlotus: negerai aria, samdinys pameta ūkininką, tvoros sugedę ir t.t. – plakdavo. Šulcas visados rasdavo prie ko prisikabinti.

Paplauskas nebuvo šlėkta-bajoras, bet vaidino lenką ir net patriotą. Taikstėsi kiek pajėgdamas ponui dvaro ūkio vedėjui. Įstaigoje viskas turėjo būti atliekama valstybine lenkų kalba, bet Paplauskai ir namie tarpusavyje kalbėjo lenkiškai. Su samdyta šeimyna kalbėjo lietuviškai ir valgė ne šeimyntriobėje, o priešinėje-seklyčioje. Išvykoms laikė vežėją ir teisman važiuodavo pusiau dengta karietėle. Tačiau pratėgiui kinkyti arkliui neturėjo teisės. Valstiečiams reikėjo jo malonės ir nors jau baudžiavos nėjo, bet darbuose talkindavo. Paminėtina, kad talkindami iškasė jo ūkyje tris nemažas kūdras-šioželkas žuvų laikymui. Kieme tarp kluono ir tvartų buvo iškasta pati didžiausia kūdra. Joje buvo veisiami krakės ir karosai. Sode už svirno – nedidelė, bet pusėtinai gili kūdra lydekoms ir kitoms stambesnėms žuvims laikyti. Šiose kūdrose žuvys buvo laikomos net ir anūkams ūkininkaujant. 1831 metais Paplauskas Šulcas išėjo į krakusus – taip tada Navasaduose vadino tų metų sukilėlius. Žygyje dingo, o ūkyje po sukilimo numalšinimo ūkininkavo šulco pareigas ėjęs sūnus Motiejus. Senukai man pasakojo, kad jie pamena, kaip Paplauskas iš valsčiaus grįždavo girtas ir rėkaudavo, net giedodavo. Marijampolės bažnyčios krikštų metrikai parodo: Paplauskas Jonas su žmona Magde Meškinyte krikštijo metų dukterį Katrę 7 lapkričio 1811, Paplauskas Kazys su žmona Liucija Vitkauskaite krikštijo dukterį Mariją 8 rugsėjo 1816 metų. Be to, Jėvą Paplauskaitę buvusią krikštamote 12 gegužės 1811 metais kampininko Volerto dukteriai Marijai, Barbę Palauskaitę 5 vasario 1843 metų buvusią krikštamote Silvestro Paužos dukteriai Onai, o 1838 metų 17 liepos ji /o gal kita to vardo ir pavardės/ jau žmona Venčkausko Motiejaus, atnešusi krikštyti sūnų Antaną. Tiek metrikai apie Navasadų Paplauskus.

Antras Paplauskas Motiejus “šulcas” užaugino sūnų Pijušą, Feliksą, Vitaldą ir dukterį Albertę. Išėjo su 1864 metų sukilėliais ir, sukilimą numalšinus, buvo ištremtas 20-iai metų į Sibirą. Ten atliko bausmę, grįžo be sveikatos ir trumpai pasirgęs mirė. Motiejui Paplauskui šulcaujant ir paskui Sibire gyvenant, namuose ūkyje jo žmona, vaikų mamule vadinama, šeimininkavo. Sukilėliai kasdien užeidavo pabuvot ir pabaliavot. Jų įkaušusių giesmės net sodybiniuose Navasaduose būdavo girdimos. Vieną popietę įkaušę kariautojai Dereškevičių, turėjusį “žardžio” kampe triobelę, pakorė po kriauše. Kariamojo ir jo žmonos riksmas irgi buvo girdimas Navasadų sodybiniuose. Sklandė gandai, kad mamulė liepusi tą grintelninką pakarti, ėsą jis jai nežinia kuo prasižengė. Tėvo ūkį pasidalino pusiau Feliksas ir Albercė. Pijušui ir Vitaldui dalis atmokėjo ir juodu išėjo kitur. Albercė susituokė su Jurgiu Lapinsku ir, išsistatę triobas, gyveno savo pusėje. Feliksas savo pusės šešis margus pardavė Andriui Reitelaičiui, mano tėvui. Dar ne čia galas šito vienkiemio gyventojų istorijos, bet čia jos daugiau nepasakosiu.

Šalia Paplauskų vienkiemio lauko rytuose buvo 60 margų ploto miško atlaika, o už jos, dar toliau į rytus, miško sargų ūkis, vadinamas VARNABŪDE. Varnabūdėje buvo 30 margų ūkis girininkui ir 15 margų eiliniam miško sargui. Marijampolės krikštų metrikuose įrašyta, kad 1808 metų kovo 26 dieną Varnabūdėje Karolis Vollenšer su žmona Alena Bagdanaite krikštijo sūnų Mikalojų, o 1837 metais Varnabūdėje gyveno Vincas Eidzetavičius. Šita miško sargų sodyba buvo viduryje girios, tarsi sala, bet praėjusio šimtmečio pradžioje ši sodyba išlindo iš miško. Į šiaurę nuo Varnabūdės įsikūrė kaimas AUKŠTOJI. Kaip šalia Navasadų buvo įsikūręs vienkiemis Paplausko, taip šalia Varnabūdės buvo įsikūręs Aukštosios vienkiemis, kuriame gyveno ponas Holovčinskas su žmona Veronika Bartkevičiūte ir krikštijo dukteris: Jėvą-Idalę 3 vasario 1839 metų, Mariją 25 balandžio 1841, Albertiną ir Honoratą 23 liepos 1843 metų. Albertinos krikštatėviai buvo Karalevičius Martynas iš Smilgių ir Paplauskaitė Barbora, Honoratai – Paplauskas Motiejus. Abu iš Navasadų ir čia Paplauskai įrašyti ponais-kilmingaisiais.

(Bus daugiau)

(Tęsinys)

NAVASADAI

Naujiena Juozas Lementavičius 25m., žm. Marija 20, duktė Agota 1.

Šeimose auginamų vaikų kiekį matome tolygų dabartiniams laikams, bet gyvulių ūkininkai laikė daug daugiau. Jei ūkininkas laikė po valaką (30 margų) žemės, tai arimui po 2-3 jaučius, kitiems darbams po 4 arklius traukiamos jėgos pervirš turėjo.

Taip pat nemažai karvių, avių ir kiaulių (net ožkų) laikydavo: net miškuose ganiavos nebuvo stoka. Anais senaisiais laikais miškuose nedraudžiami prasidirbdinėjo dirvų ir pievų, jei tik valstietis pajėgė, bet štai vaizdelis iš 19-o šimtmečio, kai valstybiniai turtai: miškai, ežerai ir karališki dvarai buvo žinioje “valstybės ūkio ir pajamų” ministerijos ir apskrityse juos tvarkė ekonominiai asesoriai. Tai buvo Navasadų įkūrimo istorija. Jos neradau rašytuose dokumentuose, bet seni žmonės pasakojo. Mano tėvas Andrius, gimęs 1849-ais metais, pasakojo, kad sukilimo metais /1864/ Navasadų, Raišupio ir gretimųjų kaimų laukuose, ne tik tai pievuose augę alksnynai, bet ir daugelis kalnelių dar buvo pažėlę aglynais, o kai kur dirvose ir pievose riogsojo vienas kitas ąžuolas ar uosis. Nuo Navasadų sodžiaus kitų sodžių nebuvo galima matyti per laukuose besančius medžius. 1880-ais metais mirė Navasaduose senukas Venčkauskas, baigęs 80 metų. Jisai jau vyras būdamas pirmusyk pjovęs šieną ant kalnelio, kame dabar Klimavičių triobos stovi. Atseit tas kalnelis nuo medžių buvo nuvalytas tik apie 1830 metus ir padaryta pieva. Senis Venčkauskas, senis Vizbara, Lelešius, Skilandžius ir kiti dažnai pasakodavę apie Navasadų kaimo pradžią.

1-asis Navasadų įkūrėjas vadinosi Lementavičius. Nežinia nei kuriais metais, nei iš kur jisai į šitą vietą atvykęs. Mat čia buvo miškas valstybės ir nesaugojamas, tai kai kas nežiniomis pasistatydavęs miško trobelę ir gyvendavęs nepastebimas. Klementavičius prasiskynė miško ir pakelėje į vakarus nuo upeliuko pasistatė trobelę. Ant kalneliukų prasidirbdamas žemės ėmė sėtis javų. Dykai jau turėjo prasidirbęs žemės pusėtino dydžio gabalą ir kad jį čia begyvenantį pastebėjo ekonominius asesorius, tai jisai asesoriui davė puodą sviesto ir tasai išrūpino jam leidimą valdyti žemę už tam tikrą mokestį, ČINŠU vadinamą. Tą činšą Lementavičius mokėjęs į Kvietiškio dvarą. Lementavičius samdęsis samdinių, o vėliau suaugę vaikai ir jisai čia miške prasidirbo žemės arti 100 margų. Pas Lementavičių samdiniu ilgai buvo Pauža. Pauža apsivedė ir su žmona pas Lementavičių kampininkavo, jam dirbdami, o ilgainiui Paužai pasistatė savo trobelę kitame šone upelio į rytus. Kai Paužos paaugo vaikai, tai ir jisai gavęs iš asesoriaus leidimą prasidirbo 60 margų žemės. Lementavičiaus ir Paužos laukai buvo susimaišę: čia buvo vieno dirbamas kalnelis, čia kito ir taip toliau. Labai neparanku buvo gyventi. Kildavo tarp jų nesusipratimų. Kad nesikartotų kivirčai ir kad jiems dviems laisviau būtų gyventi, ekonominis asesorius jų dviejų išdirbtas žemes ir dar neišdirbtus miško tarpus padalino rėžiais, kaip tai buvo jau kituose kaimuose.

Lementavičius jau buvo senas ir tuoj po šito pasidalinimo mirė, palikdamas kelintą iš eilės žmoną našle ir sūnų. Žmona buvo dar jauna, o sūnus mažas, nebuvo kam ūkio vesti. Lementavičienė prisiėmė antrą vyrą Lelešių. Su Lelešium ji susilaukė dar vieno sūnaus. Kai vaikai paaugo, tai dar prie gyvų tėvų juodu pasidalino žemę. Abiem išėjo po 60 margų. Žemę pasidalino rėžiais. Abu ir trobas pasidalino pusiau. Užkurio vaikus Lelešius pasiliko vietoje, o Lementavičius persikėlė trobas pakele į rytus už Paužos ant kalnelio. Taip dalykams virtus, Navasaduose jau atsirado trys gyventojai: pakele iš vakarų į rytus Lelešius, už upeliuko Pauža, o už Paužos – Lementavičius. Žmonės tada kalbėjo, kad posūnis Lementavičius liko nuskriaustas, nes jisai iš tėviškės turėjo keltis su triobomis į kitą vietą.

Čia galite susilaikyti ir senų žmonių pasakojimų, palyginti su įrašu 1782 inventoriuje. Ten Lementavičiaus gyvenvietė pavadinta “Novina”, naujiena, nauja sodyba ir pavadinimas gyvenvietei duotas Novosady, reiškia nauja sodyba. Suvokimas, kad šitos gyvenvietės įkūrėjas ir yra tasai Lementavičius. Jo vardas Juozas, jo žmona – Marija. Jisai 25, ji – 20, jų dukrelė Agota tik 1 metų. Atseit, Lementavičiai yra naujai susikūrusi šeima, dar tik pirmą vaiką beturinti. Nors padavimas sako, kad Lementavičių valdžios atstovas tame miško pradirbinyje negreit pastebėjo, tačiau atsižvelgiant į tai, kad jisai dar visai jaunas /25 metai/ ir jau inventoriuje įregistruotas, tai čia ne be seniūnijos žinios atsisėdo gyventi. Ne tiktai Lementavičius, bet ir visos Prienų seniūnijos gyventojų žemės laikymo sąlygos – prievolės inventoriuje nėra. Be 1782-ų metų inventoriaus dar turiu Marijampolės bažnyčios krikštų metrikus iš 1807 – 1845 metų, kame Navasadų naujagimiai būdavo krikštijami. Ten iš Navasadų Juozas Lementavičius iš žmonos Jėvos Laukaitės 30-1-1815 krikštijo dukterį Jėvą-Pranę, o 10-XII-1816 sūnų Tomą. Juozas Lementavičius ir Jėva Lementavičienė keliskart įrašyti krikštatėviais. Jonas Lelešius iš Navasadų yra krikštatėviu 7-VII-1912 metų kampininko Paškevičiaus vaikui. Jono Lelešiaus sūnaus krikšto akto nėra, bet Puodžiūnas Juozas iš Jėvos Laukaitės krikštijo 21-VII-1837 m. dukterį Magdę. 16-III-1841 m. sūnų Juozą. Puodžiūnas turėjo vedęs Lementavičiaus našlę, bet pagal žmonių pasaką, tai pirmojo Lementavičiaus sūnaus žmona. Inventorinis Juozas Lementavičius 1816-ais metais buvo 59-ių metų, tai gal jisai ir buvo ano iš pasakos Lementavičiaus sūnaus ir tuo patim Lelešiaus iš tos pačios motinos brolis. Tada inventorinis /atseit šitas pats/ jau nebūtų anas Lementavičius, kuris pagal pasaką buvo Navasade įkūrėjas. Bet jei šitas Juozas Lementavičius buvo pirmojo Lementavičiaus sūnus, tai šalia jo inventoriuje turėtų būti įrašyti ir Pauža, ir Lelešius, kaip tai parodo padavimas.

Klausykim padavimo apie Lementavičius toliau. Lementavičius, įsikūręs Navasaduose ūkį, už Paužos ant kalnelio, turėjo vedęs žmoną ir mirė jaunas, palikęs žmoną našle, 5 mažus sūnus ir 1 dukterį. Lementavičienė prisiėmė antravyrį kažkokį Puodžiūną. Tasai Puodžiūnas buvo amžinas girtuoklis. Jisai namie nebūdavo, eidavo į Raišupį į smuklę ir tenai per dienų dienas sėdėdavo. Ūkis jam nerūpėdavo. Keleriems metams praėjus Lementavičiukai užaugo į vyrus ir ėmė šeimininkauti. Patėvis gi taip nuseno, kad tik užkrosnyje galėjo sėdėti. Lementavičiukai buvę vyrai augaloti, bet tinginiai neapsakomi. Net kalbėti tingėdavę. Javus tada visi kuldavę spragilais. Lementavičiai spragilais kulti tingėdavę: mosykuok ir mosykuok rankomis, nei pasėdėti, nei pypkį parūkyti negali. Ir dar vaikščiok po grendyną su spragilu. Jie išsigalvoję kulti arkliais. Prisimesdavę javų pėdų pilną grendymą, suvarydavę ant tų pėdų arklius /o arklių turėjo ketvertą/ dėl švaros arkliams po vuodgomis parišdavo ragažaites, patys pasiimdavo į rankas po botagą, susėsdavo ant šalinių, užsirūkydavo pypkius /o pypkius turėdavo sulig to laiko pačius gražiausius:možerinius, riestukus/ ir taip pradėdavo kulti. Rūksta tie pypkiai, girdi, net dūmai aplink ausis sukasi, botagai rankose, arkliai po grandymą vaikščioja ir kojomis javus mindžioja. Kai tik kuris arklys prie kurio vyro arčiau prieina, tai tas, girdi, ir veja nuo savęs ir kerta botagu. Ir taip jie girdi esą, vienas nuo kito bevaikydami arklius ir išmindžiodavę grūdus iš pėdų. Tik toks kūlimas būdavęs labai menkas. Daugelis grūdų likdavo varpose, o šiaudai, nors ir su grūdų likučiais, vis vien netikdavę pašarui. Iš tokio kūlimo visas kaimas ir visa apylinkė tarpusavyje juokdavosi, vietoj žodžio “tinginys” sakydavę “Lementavičius”. Net vaikai poteriuose kalbėdami septynias didžiąsias nuodėmes, vietoj “septingas tingėjimas” sakydavo “septintas Lementavičius”.

Galop ir senis Puodžiūnas numirė, o Lementavičiai betinginiaudami prisidarė skolos apie 300 rublių /jau rubliai tada buvo/. Skola buvo tokia didelė, kad Lementavičiai nepajėgė jos išsimokėti. Tada rugių centneris buvo tik po 20 kapeikų. Tokioje krizėje atsirado išgelbėtojas – Bajarskuose gyvenęs ūkininkas Klimavičius. Jo žemė buvo prasta ir tik 30 margų, o Lementavičių – derlinga ir 60 margų. Bet tada ne žemė, o ūkio inventorius buvo paisomas. Klimavičius pakalbino Lementavičius lygiomis ūkiais apsikeisti, sutikdamas jų skolas išmokėti. Lementavičiai sutiko ir apsikeitimas būtų įvykęs, bet įsikišo ekonominis asesorius. Jis, pastebėjęs, kad toks apsikeitimas Lementavičiams daro skriaudą (nenaudingas), lygiomis neleido apkeitimo daryti (apsikeisti). Tada Klimavičius sugalvojo naują išeitį. Jisai vienam savo sūnų leido vesti Lementavičiūtę, o savo dukterį sutuokė su vienu Lementavičium. Sūnus Klimavičius su Lementavičiūte apsigyveno Navasaduose, o Klimavičiūtė su Lementavičium Bajarskuose. Taip atsirado naujos kombinacijos. Klimavičius su visa šeimyna persikėlė gyventi į Navasadus, o visi Lementavičiai į Bajarskus. Klimavičius apsiėmė išmokėti Lementavičių skolas. Šitokiai kombinacijai asesorius negalėjo priešintis (nepritarti). Senasis Klimavičius Navasaduose šeimininkavo iki mirties, o jaunasis gyveno prie tėvo kaip kumetis. Senasis Klimavičius buvo dukart vedęs. Į Navasadus ateidamas atsivedė antrąją žmoną, kuri Navasaduose šeimininkavo visą ląiką. Ji buvo labai darbšti ir kukli žmona. Darbštumu ir rūpestingumu ji net viršijo savo vyrą. Ji nemėgdavo niekur išeiti, niekad nieko iš kitų nereikalaudavo pasiskolinti, nei kitiems nemėgdavo paskolinti. Dėl to Klimavičiai buvo visko perpilni. Vien avilių sode su bitėmis buvo du šimtai. Kai taip jų namuose viskas sekėsi, tai kaimynas atsirado progos senąją Klimavičienę įtarti: esą ji bėsanti ragana.

Paužų kampininkas parėjo iš darbo su suprakaitavusiais arkliais ir paleido juos už Klimavičių sodo ganytis. Per tą vietą darban keliavusios bitės puolė arklius ir bematant būtų papjovusios, bet Klimavičienė atbėgo su lapuoto medžio šaka ir šaukdama “Ašpuo; ašpuo” jas nuo arklių nuvijo į avilius. Ji mokėdavo su jomis susikalbėti, bitės jos nekąsdavo. Užsinorėjusi užleisdavo bites ant svetimų avilių ir gyvulių.

Kaimynai, kai tik pamatydavo ką nors nekasdieniška Klimavičiuose, tai ir sakydavo, kad Klimavičienė raganauja. Vieną kartą Klimavičienė padavė bernui nunešti pas kalvį vežimo ratą apkaustyti. Tas nunešė, bet nerado kalvio, parėjo namo ir parsinešė ratą. Nieko negalvojęs užmovė ratą prie trobos durų ant kuolo. Kai tik kaimynai pamatė tą užmautą ratą, ėmė kalbėti, kad Klimavičienė kokius raganavimus daro. Žmonės ėmė bijoti naujų burtų. Ir sutarė visas kaimas pasiųsti vieną vyrą pavogti Klimavičienės ratą, kad jos burtai būtų pašalinti. Niekas iš vyrų nenorėjo eiti, visi bijojo tų burtų. Traukė šiaudelius ir išpuolė eiti Paužų bernui. Tasai naktyje su didžiausiu atsargumu ir baime prisėlino, ratą nuo kuolo nukabino ir jau nešinas ėjo, bet iš tos baimės užmiršo kieme stūgsantį akmenį. Jisai ant to akmens suklupo ir puldamas po ratu užstrigo. Jam rėkiant “Gelbėkit!” atbėgo jį nusiuntę ir už tvoros stovėję kaimynai. Atbėgo ir Klimavičių šeimyna, kuri šoko ginti ratą nuo vagies, o anie metėsi gelbėti žmogų nuo burtininkės. Susipešė ir išėjo dalykas aikštėn. Kaimynai netikėjo Klimavičienės pasiteisinimais, kad jos bernas, be jokių iš jos šalies daromų burtų, ant tvoros užkabinęs ratą. Klimavičienė ir pati nelabai skubinosi teisintis, kad ji neraganaujanti, nes tas jos ūkiui nemažai naudos atnešdavo – kaimynai, burtų bijodami, nedrįsdavo nei iš tolo Klimavičių turto judinti.

Tačiau Klimavičienė laikėsi visokių prietarų. Parvežant naujus javus ar šieną į kluoną, ji patiesdavo priešais kluono duris gražiausią drobulę ir perleisdavo per ją į kluoną vežimą. Taip darė dėl to, kad kluono pelės javų neėstų. Vieną kartą pas juos buvo bernas, kuris nežinojo šio papročio. Parvažiuoja jis su kupinu šieno vežimu ir mato prieš kluono duris patiestą baltą drobulę. Manydamas, kad tai vaikai ar kas kitas bus patiesęs ir nenorėdamas jos suteršti, ėmė ir įvažiavo pro kitas atviras duris į kitą grendymą (aslą). Šieną reikėjo krauti per vidurį, tad nebuvo skirtumo per kurią pusę įvažiuoti. Kaip jau ji šoko tą berną plūsti…Barė, išbarė ir, atmokėjusi visų metų algą, išvarė. “Kad tu man – sako – šitokių nuostolių padarei, tai eik sau po šimts plynių iš mano akių! Dėl tavęs šiais metais pelės pusę javų sunaikins!”

Pora savaičių prieš Kalėdas Klimavičių šeimoje pakildavo tikra darbymetė: melsdavosi, kirsdavo malkas, sukdavo pančius ir t.t. Iki Kūčios saulėlydžio visi darbai turėjo būti pabaigti. Vakare paavalgydavo, nusiprausdavo ir eidavo gulti. Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių kasdien būdavo tikra šventė. Senoji Klimavičienė neleisdavo nei malti, nei pančių sukti, nei verpti, nei šokti. Esą jei kas ką šiame laikotarpyje suksite, tai pavasarį gyvuliai suksis it apkvaitę. Darbą, kuriame nebūdavo sukimo, būdavo galima dirbti.

Ugnį senoji laikydavusi didžiausioje pagarboje. Pas ją ugnis visados būdavo pelenuose apžerta ir saugojama, kad neišblėstų. Pabaigus ugnį kūrenti, viralus virti, visados senoji pati pelenuose padarydavusi gūžtą, į ją sužerdavusi žarijas ir pelenais apžerdavusi ir peržegnodavusi, tardama: “Miegok sau ramiai”!

Senoji Klimavičienė sakydavo, kad ugnis bėsanti gyva. Su ugnele reikia elgtis kaip su gyvu daiktu. Ji iš šeimynos reikalavo, kad su ugnimi elgtųsi mandagiai, rūpintųsi jos neužgesimu ugniavietėje. Apie ugnelę pripasakodavo visokių pasakų, kurias ji tikrais įvykiais laikydavo.

Esą vieni šeimininkai pirkioje miegodami išgirdo, kad pelenėje kažkas žmogaus balsu tyliai šneka. Šeimininkas, išlipęs iš lovos ir priėjęs arčiau pelenės, klauso, ogi ugnelės kalbasi. Svetimoji ugnelė sako: -”Eikime šiąnakt pauliavoti” -”Ne, aš neisiu” – sako naminė -”man ir čia gera, mane gerai užlaiko, prilaiko mane nuo užgesimo, pelenais kaskart apžeria…neisiu, man ir čia šilta”. -”O aš eisiu, jau negaliu iškęsti – sako svetimoji – eisiu šiąnakt pauliavoti. Mane jau vaikais užleido, tie drasko, mėto, niekados pelenėje neapžarsto. Išsiverda valgyti ir pameta ant priepečio…Atšąlu kaip numirusi, o jie manęs ir nepaiso. Pučia, bet liepsnos jau aš nepajėgiu duoti, tai jie mane kolioja ir eina iš kaimynų ugnelės liepsnos parsinešti…Ją giria, o mane peikia, patys kaldi būdami…Jau aš negaliu ilgiau kęsti…Tai liksi sveika, kad tu neini”. -”Kad tu eini pauliavoti, – sako namų ugnelė – tai gali eiti, tik palik mano šeimininko akėčias. Jos ten pašiūrėje stovi”. -”Gerai!” – atsakiusi svetimoji ugnelė ir balsas pelenėje nutilo. Šeimininko neėmė miegas. Jisai žinojo, kad anoji ugnelė eis keršinti, bet nežinojo kurių namų ta ugnelė. Kiek palukėjo ir žiūri – kaimyno triobos tik dega, tik liepsnoja. Subėgo žmonės gesinti, bet buvo taip karšta, kad iš tolo negalima buvo prieiti. Sudegė viskas. Neliko nei mažiausio daikto. Vienintelės akėčios, buvusios pašiūrėje, liko sveikos.

Senoji Klimavičienė šiukštu neleisdavusi deginti musių ar blusų, kaip tai kitos šeimininkės darydavusios. Patvirtinimui, kad ugnelė atsisakanti nuo tokių nežmoniškų darbų, pasakodavo šitokių atsitikimų.

Viena šeimininkė norėjo pavasaryje kamaroje bulvių aruode rupūžes išdeginti, mat jos po pastatais įsirausia į trobas. Sušlavusi jas į kampą, apdėjusi šiaudais ir užkūrusi. Šiaudai degė, o paskui liepsna šoko į palubę ir vaikščioja po kamarą ūždama, ieškodama išsimušti oran. Šeimininkė persigando ir žiūri, kas čia bus. -”Išleiskit mane laukan, tu žudike! – girdi skamba šeimininkės balsas ūžiančioje ugnyje – aš tave pamokinsiu, kaip smagu deginti.”

Tarnaitėms ji sakydavusi: “Norite nuo blusų apsiginti, tai išeikite vakarais į pievą ir ten marškinius bei kitus drabužius iškratykite, kad blusos nubyrėtų, bet jų ugnimi nenaikinkite – tai žiauru. Ji pasakodavo, kad tokia tai merga nusivilko marškinius ir kratė nuo jų blusas į sukurtą ugnelę, tai ugnelė nutvėrusi marškinius ir sudeginusi. O kita merga, prieš guldama į lovą, uždegė šiaudų gumulį, apžergė jį ir bandė nuo marškinių blusas nukratyti į ugnį. Tai ugnis ne blusas, bet plykstelėjusi jai šlaunis ir pilvą nusvilinusi.

Senis Klimavičius ir senoji mirė po Lenkmečio /1864 metų sukilimo/. Po jų neilgai ūkininkavo jų sūnus, o jam mirus, pastarojo sūnus Kazys Klimavičius ūkį valdė ligi po pirmojo pasaulinio karo. Kazys buvo lėtas, o žmoną turėjo vedęs iš Paužiškių Agotą Ambraziejūtę. Ši buvo energinga, smarki, ūkyje apžiūri, bet kartu ir dosni. Jos ūkyje visko buvo pilna, ji pati vargšams nieko negailėdavo: gaudavo pas ją “ir duonos ir prie duonos”. Užaugino tris sūnus ir dvi dukteris. Dukteris išleido į marčias, o sūnus į žentus. Namus pavedė sūnui Juozui, kuris vedė žmoną iš Degučių nuo Marijampolės. Ir ši smarkumu neatsiliko nuo senųjų Klimavičių. Darbšti ir “gaspadarna” buvo, bet anytą į kampą uždariusi laikė. Juozas dar gyvas buvo, bet jau pasenęs ir našlys, kai į Navasadus atėjo kolūkiai.
Čia baigiasi Lementavičių šeimos istorija, dabar – Lelešių.

Anasai Juozo Lementavičiaus brolis Jonas Lelešius pasiliko tėviškės sodyboje, vedė žmoną ir užaugino kelis sūnus ir dukterį. Lelešiaus vaikai buvo išmokinti gerai skaityti ir rašyti. Kame jie išsimokino, padavimas nepasako. Vienam sūnui, Jurgiui, tėvas leido parvesti į namus marčią, o kitus sūnus ir dukterį išleido į kitus kaimus. Jurgis Lelešius su žmona Jadvyga Paužaite gyveno tuo metu, kai kiti valstybiniai kaimai ir Navasadai buvo iš rėžinių ūkių iškelti į viensėdinius. Matininkai kaime rado žemės apie 190 margų ir ją sudalino į tris gabalus. Du po 67 margus ir vieną 60 margų, į kurį pateko visos sodybos. Lelešius paėmė sklypą kampe laukų prie Grabavos ir Pridotkų kaimų, Klimavičius paėmė prie Dambavos ir Padzenkavos kaimų, o Paužienei teko geriausias sklypas, nes visos sodybos ir triobų nereikėjo perkelti į kitą vietą. Mano tėvui Andriui Reitelaičiui teko daug metų pas Lelešių piemenauti ir bernauti. Lelešius išmokino jį skaityti ir rašyti lietuvių-lenkų raidėmis, net ir rusų spaudą ir raštą pažinti. Kai caras Aleksandras II panaikino 1864 metų kovo 2 įsaku baudžiavą ir žemę valstiečiams atidavė nuosavybėn, tai carui padėkoti už tą jo malonę iš kiekvieno valsčiaus buvo parinkti ir pasiųsti į Petrapilį vyrai /po du iš valsčiaus/. Iš Javaravo valsčiaus su Raišupio Andrium Treigiu buvo pasiųstas Jurgis Lelešius iš Navasadų. Ištisą mėnesį Jurgis prabuvo Petrapilyje, sugrįžęs “navatnyves” pasakojo. Iš tolimesnių kaimų valstiečiai rinkdavosi klausyti jo pasakojimų. O jisai pasakodavo, kaip matė carą, kaip caras su jais kalbėjo, kaip juos, valstiečių atstovus, ministeriai mokino, kaip turi pas carą elgtis, kaip su juo kalbėti ir t.t. Su pasigardžiavimu pasakojo, ką sostinėje matė, kaip gražiai parėdyta kariuomenė, koki didingi Petrapilio rūmai, kaip atrodo Petro Didžiojo namelis, kuriame ir varstotas stovi su obliais ir kirvis įkirstas į kulbę. Girdi, atrodo, kad caras tik trumpam kur išėjęs, ir tuoj grįš prie darbo. Jiems ten ėsą aiškino, kad tasai caras savo rankomis laivus statydavo. Tačiau Jurgis Lelešius ir be šitos iškylos į Petrapilį turėdavo ką kaimynams papasakoti. Jis visoje apylinkėje buvo laikomas mokytu žmogum. Jisai turėjęs daug visokių lenkiškų knygų ir skaitęs gazietas. Taigi, žinojęs ir pasakojęs, kas darosi plačiame pasaulyje. Jurgis užaugino kelis sūnus ir dukteris. Sūnui Tomui pavedė Navasaduose ūkį, dukteris išleido į marčias, o vieną sūnų tiek išmokino, kad tasai Varšuvoje turėjo kažkokią tarnybą. Tomas Lelešius užaugino du sūnus: Juozą ir Jurgį, tris dukteris Margutą, Mariutę ir Alziutę. Juozui užrašė namus, sau ardinariją, o visiems kitiems vaikams išmokėjimus ir tie išėjo “į žmones”. Juozas Lelešius vedė antrą kartą ir išaugino gausią šeimą. Taip valstietis nuo Sasnavos buvo pas patį carą ir matė Peterburgo grožybes.

Pauža Mikas, kuris, asesoriui leidus, pasidarė Navasaduose lauko, turėjo žmoną Liuciją Čėsnaitę ir susilauke vaikų. Sūnų Joną krikštijo 26-ą lapkričio 1808 metais, Katrę 1-ą birželio 1811 metais ir Silvestrą 31-ą gruodžio 1815 metais, kurio krikštatėviai buvo Kazys Paplauskas ir Jėva Lementavičiūtė. Ūkį Mikas pavedė sūnui Silvestrui ir mirė prieš 1831 metus. Silvestras vedė žmoną Aleną Grinevičiūtę ir susilaukė vaikų. Alzę apkrikštijo 13 vasario 1837 metais, Agotą 3 vasario 1838 metais, Motiejų 25 vasario 1841 metais, Oną 5 vasario 1843 metais, Mariją 7 vasario 1845 metais ir dar vieną dukterį vėliau. Silvestro brolis Jonas buvo paimtas rekrūtu į kariuomenę ir ten patarnavęs 25m. dingo be žinios. Jonas buvo “šiek tiek pamokytas ir kariuomenėje tarnavęs tuom, ką muzikai palkutę rodo” /kapelmeisteriu/. Silvestras vyriausią dukterį Alzę išleido į Raišupį už Tauckaus ir jai dalį atidavė dar prieš Baudžiavos panaikinimą. Tuo pat metu ir pats numirė. Žmona Alena su vaikais dar ilgai gyveno. Ona šeimoje buvo drąsiausia ir smarkiausia. Ji buvo Sasnavos bažnyčioje giesmininkė, o namie šeimininkė. Kai Navasadai buvo skirstomi į sklypinius ūkius, tai Ona paėmė sklypą su sodybomis ir prižadėjo kaimui kiek tai primokėti, bet delsė, delsė ir taip taip likosi. Kai pagal caro 2-os kovo 1864 metų įsaką atvykusi į Navasadus žemės nuosavybėn įteikimo komisija Paužuose rado motiną su sūnum ir 4 dukterim, tai jiems šešiems jų laikomą žemę ir prirašė. Alzė Tauckuvienė nebuvo pripažinta Paužos Silvestro įpėdine, kadangi jau ji iš tėviškės buvo visai atmokėta. Likusieji šeši žemę pasidalino, bet gyveno kartu. Didelėje netvarkoje gyveno Paužų šeimyna, vienas kito neklausė. Kiek buvo šeimoje žmonių, tiek “gaspadorių”. Už visą tvarką buvo atsakinga motina, bet didžiausia šeimoje triukšmadarė buvo Ona. Darbui laikė piemenų ir bernų. Jiems tik Ona įsakinėdavo. Brolis Motiejus apsivedė, bet neišlaikęs kasdienių ginčų ir barnių su motina ir seserimis, savo dalį pardavė keturiems žmonėms: septynis margus nupirko švogeris Tauckus, vyriausios sesers Alzės vyras, 3 margus Kiveris ir po pusantro Matulionis ir Kašinskas. Trims seserims pasisekė išeiti į marčias ir iš jų dalis nupirko Ona. Galop ir pati Ona gavo vyrą Joną Kliukevičių, girtuoklėlį ir tinginį. Įvairiems tikriems ir netikriems reikalams Kliukevičiai prisidarė skolų. Kai jau nei palūkanų nei sumų pradėjo skolininkams nemokėti, tai skolininkai žydai išvarė 30 margų pardavimui iš varžytinių. Nupirko Antanas Kiselis ir iš tų 6 margus nuo savęs pardavė švogeriui Antanui Akelaičiui. Kliukevičienė mėgo su skolininkais ir kaimynais bylinėtis. Pilna jos bylų buvo ir valsčiaus, ir taikos, ir apygardos teismuose. Vaikų neturėjo ir abudu mirė apie 1907 metus, ūkį palikę augintinei Onutei. Ši susituokė su Baltrušaičiu ir gyveno ligi tarybinių laikų. Tauckus savo 7 margus pardavė Antanui Dambrauskui. Kiseliai mirė, o vaikai žemę pardavė Gvuozdaičiui.

Be trijų pagrindinių gyventojų Navasaduose dar gyveno ir grintelninkų ir kampininkų ir šeimynėtų tarnų pas ūkininkus. Grintelninkai – Vizbaro, Skilandžiaus šeimos – buvo pastovūs Navasadų gyventojai, o kampininkai ir tarnai išeidavo kampininkauti ir į kitus kaimus. 1807-1845 metų Marijampolės gimimų metrikai parodo, kad Navasaduose kampininkas Paškevičius Adomas su žmona Jėva Teiberyte ir vaikais: Jokūbas gim. 7 liepos 1812m., Pranas 6 sausio 1810 m. Galinis Kazys žm. Alzė Kazakevičiūtė, dukterys Kristė 9-VII-1809 ir Agota 21-IV-1812m.
Volertas Juozas, žm. Marija MIkelevičiūtė, duktė Marija 12-5-1811
Venčkauskas Jokūbas, žm. Jėva Labanauskaitė, sūnus Vincas 25-I-1817
Savickas Juozas, žm. Kristė Jasaitytė, sūnūs Mikas 11-II-1838 ir Vincas 2-XI-1841
Venčkauskas Motiejus, žm. Barbė Paplauskaitė, sūnus Antanas 17-7-1838
Draskinis Jonas, žm. Marija Augustinavičiūtė, s. Jonas 26-I-1939, Alzė-Marija 7-XI-1841
Ambrazevičius Kristupas, žm. Kristė Gudaitytė, d. Agota 1-2-1839
Navickas Juozas, žm. Katrė Venckevičiūtė, s. Pranas 5-4-1841
Navickas Jurgis, žm. Ona Puodžiūnaitė, dvynės Jėva ir Alena 17-2-1842
Petruškevičius Šimas, žm. Marija Palubinskaitė, d. Marija 22-12-1841
Draskinis Vincas, žm. Katrė Lelešiūtė, dvyniai Silvestras ir Jonas 22-10-1842
Puodžiūnas Martynas, žm. Jėva Dereškaitė, s. Jonas 8-5-1843
Draskinis Juozas, žm. Marija Laukaitė, s. Silvestras 27-X-1844
Smelstorius Šimas, žm. Jėva Dereškaitė, s. Jonas 8-5-1843
Nesutuoktos motinos Verbytė Magdė, s. Jurgis 29-3-1814 m., Naujokaitytė Marija, d. Jėva 21-4-1816 m.

(Bus daugiau)

(Tęsinys)

SASNAVA

Kadangi šioje Prienų seniūnijos srityje gyvenviečių centras pasidarė SASNAVOJE, tai pakalbėkime plačiau apie šią gyvenvietę. 1738 metų inventorius šioje apylinkėje parodo tiktai Smilgius su trim gyventojais ant 19 margų – Povylą Pudzą, Petrą Senkų ir Martyną Linionį, mokančius činšo 25 zlotų 6 grošus, bet neprimokėjusius 15 zlotų 6 grošų.

Surgučius su pradirbtos žemės 3 valakais ir 5 gyventojais: Petras Čiuoderis, Čiuodrienė našlė, Stasys Alksnis, Jonas Čėsnis, Kazys Čėsnis, naudojančius penkis aštuntadalius valako pagrindinės žemės ir 21 margą prieduose, privalančius mokėti činšo 29 zlotus 6 grošus ir už liepų karnas 23 zlotus, bet sumokėjusius tiktai 41 zlotą 15 grošų.

Raišupy begyvenančius tik du valstiečius ant prasidirbtų 12 margų, privalančius mokėti činšo po 4 zlotus 24 grošus ir už karnas vyžams po 4 zlotus. Būtent Povylas Talkus nieko neįmokėjęs ir Petras Treigys sumokėjęs visą mokestį.

Nei Sasnavos, nei kitų aplinkinių gyvenviečių tame inventoriuje nėra: čia dar žaliavo miškas.

1775 metų dokumente Sasnava, Ženčelauka (Dženčialauka), Dambava vadinama Budzisko, tai yra Būdelės, kuriose buvo jau gaminami pelenai ir anglis, atseit kertamas ir deginamas miškas ir dirbamos dirvos bei pievos. Silgiuose, Klevinkalnyje, Kuzuose bendromis jėgomis brūzgynai buvo verčiami gyvenvietėmis. Raišupis ir Surgučiai jau kaimais pavadinti.
Pavardžių nėra, bet Sasnavoje atžymėti 7 dūmai, o visose čia paminėtose gyvenvietėse 47 dūmai-ūkiai.

1782 metų invnetoriuje parašyta taip:

SASNAVA. Kaimas. 1.Martynas Vosylius 80 metų, žmona Marija 75 metų, sūnai Juozas 22m., Jurgis 20m., duktė Katrė 18 m. Laiko 6 arklius, 2 jaučius, 6 karves, 3 avis, ožką, 5 kiaules.

2.Matas Paškevičius 30m., žmona Katrė 20m., sūnūs Baltrus 9m., Simas 7m. Laiko 4 arklius, 2 jaučius, 3 karves, 6 avis, ožką ir 3 kiaules.

3. Mikas Lovončiukas 70m., žmona Agota 60m., sūnūs Tomas 24 m., Baltrus, Marija 12m., Kristė, Vaitiekus 30 m., jo žmona Ona 25. Laiko 3 arklius, 2 jaučius, 3 karves, 3 avis, 2 ožkas, 3 kiaules.

4.Jurgis Revinskas 50m., žmona Agota 35 m., vaikai Martynas 19m., Matas 10m., Adomas 2 m., Marija 12 m., Katrė 8 m., Liucija 3 m. Laiko 6 arklius, 2 jaučius, 7 karves, 8 avis, 6 kiaules.

5. Martynas Barkauskas 50 m., žmona Ona 48 m., vaikai: Martynas 23, žmona Ona 20 m., sūn. Tomas 5, Baltrus 2, Marija 1, sesuo Kristė.

6. Baltrus Revinskas 30 m., žmona Kristė 28 m., vaikai Marija 3, Andrius 1. Švogeris Martynas Pridotkas 30 m., žmona Marija 28 m., vaikai: Katrė 10, Jonas 6.

7. Šimas Pašukevičius 50 m., žmona Ona 35m., vaikai: Kazys 21, Motiejus 12, Šimas 9, Kristė 14. Laiko 6 arklius, 2 jaučius, 6 karves, 3 avis, 3 ožkas, 5 kiaules.

Revinskas laiko 5, 2, 8, 2, 2, 9.

Šitokioje tvarkoje surašyti visų gyvenviečių gyventojų šeimos ir gyvuliai. Ženčialaukos kaimas 1. Jonas Valikevičius 80m., 2.Jonas Bartaševičius 30m., 3.Jokūbas Tilvikas 28 m.

Kantališkės kaimas 1. Stiklakis Baltrus 40m., Mackevičius Andrius 40m., 3.Babeckis Andrius 38 m.

Ochotna (Bitikai) 1.Izbickas Stasys 50m., Baranauskas Šimas 30m.

Dambava kaimas 1.Grigaliūnas Andrius 50m., 2. Adomaitis Jurgis 40m., 3. Guzevičius Antanas 46 m., Guzevičius Šimas 37 m.

Dambauka (Sajarskai) 1.Lelešius Jokūbas 50m., 2. Stralkus Kristupas 50m. Žentas Pauža Kazys 25m., 3. Stralkienė našlė 40m., 4.Stralkus Lauras 40m., 5.Stralkus Jonas 40m.

Surgučiai kaimas 1.Čėsna Juozas 45m., 2.Čėsna Jurgis 35m., 3.Kriaučeliūnas Šimas 40m., 4. Stiklakis Mikas 38m., 5. Mankutis Petras 30m., 6. Daukšys Andrius 50m., 7.Čiuoderis Jokūbas 40m., 8.Stasiulaitis Kazys 46m., 9.Sadauskas Jonas 50m., 10.Palubinskas Jokūbas 50m., 11.Dumblis Juozas 40m., 12.Vizbara Jonas 46m., 13.Lazauskas Mikas 50m., 14.Žuvelė Antanas 46m., 15.Juozapavičius Jonas 50m.

Kuzai kaimas 1.Senkus Mikas 40m., 2.Senkus Stasys 40m.

Gluškovė būdelė 1. Vizbara Šimas 45m.

Utėlinė brūzga 1.Galinis Šimas 70m.

Smaliničia naujiena 1. Ališauskas Andrius 50m.

Klevinė naujiena 1.Uckus Mikas 28m.

Pridotkai kaimas 1.Vigraitis Motiejus 45m., 2.Draskinis Stasys 50m., 3.Senikas Jonas 37m.

Aukštoji būdelė 1.Kalinauskas Mikas 40m., 2.Bubelis Juozas 30m., 3.Grėbliauskas Šimas 30m.

Smilgiai kaimas 1.Mitenas Jurgis 80m., 2.Pucėta Pranas 20m., 3.Rašytinis Jonas 25m., 4.Treigys Matas 40m., 5.Bobilis Šimas 40m., 6.Raguokas Kristupas 30m.

RAIŠUPIS kaimas 1.Buchovec Kazys 30, žm. Alzė 30, vaikas Kazys 11, Matas 7, Mikas 2, Kristė 8.

2.Buchovec Tomas 50, žmona Kristė 40, vk. Antanas 15, Motiejus 10, Jadvyga 11Katrė 8.

3.Buchovec Juozas 60, žm. Alzė 50, vk. Šimas 20, Kazys 19, Juozas 10, Jokūbas 6, Antanas 2.

4.Treigys Kristupas 30, žm. Marija 26, s. Adomas 2, broliai: Martynas 20, Juozas 18, Jokūbas 11.

5.Treigys Martynas 80, žm. Regina 60, s. Adomas 30, žmona Jėva 29, vk. Kristė 3, Katrė 1.

6.Kašinskas Stasys 30, žm. Jeva 26, d. Marija 11, Katrė 10, Kristina 4, Jeva 2.

7.Jackevičius Jokūbas 36, žmona Ona 30, d. Magdė 10, Katrė 8.

Gyvuliai: arkliai, jaučiai, karvės, avys, ožkos, kiaulės
1.Buchoveco Kazio 4, 2, 5, 2, 0, 5
2.Buchoveco Tomo 4, 2, 8, 4, 4, 5
3.Buchoveco Juozo 4, 2, 4, 2, 0, 5
4.Treigio Kristupo 4, 3, 7, 7, 0, 6
5.Treigio Martyno 4, 3, 7, 8, 0, 7
6.Kašinsko Stasio 8, 4, 6, 8, 7, 9
Daržininkas 1, 0, 0, 1, 0, 1.

(Bus daugiau)

(Tęsinys)    

1744 metais Vilniaus Vyskupas Mykolas Zienkavičius susišaukė į Vilnių visos vyskupijos kunigus į sinodą / į pasitarimą /. Tame sinode buvo nustatyta kurioms parapijų bažnyčioms kurios gyvenvietės žmonių dvasinius reikalus aprūpinti. Prienų bažnyčios klebonui buvo pavesta visos Prienų seniūnijos kaimai. Jų tarpe šitie, kurie buvo Kvietiškio žinioje: Netičkampis, Nartelis, Nartas, Gustaičiai, STARAPOLĖ, Trakiškiai, Triobiškiai, Degučiai, Puskelniai, Raišupis, Smilgiai, Surgučiai, Kuzai.
                      V.C. Arch. Senų aktų skyriuje Nr. 3339 yra 1775 metų Kauno apskrities mokestinių dūmų sąrašas, surašytas mokesčio išrinkimo reikalu.
Ten Kvietiškio rakto dūmai štai kaip surašyti:
                      Kvietiškio dvaras dūmas 1.
Marijampolės miestelis žemės dūmai                     11,
Ten pat už daržus ir sklypus               “                     28,
Ten pat už nakvynių namus               “                     4,
Ten pat už žydų sklypus                                           “                    42,
Ten pat už vėjo ir vandens malūnus “                     2,

KAIMAI:
Netičkampis                                           “                    36,
Marčiukinė                                             “                     4,
Kelmabūdė                                            “                     4,
Vaitiškiai                                                 “                     5,
Gustaičiai                                               “                     8,
Nartas Did.                                             “                     30,
Nartelis                                                   “                     15,
Triobiškiai                                               “                     13,
Trakiškiai                                                “                     19,
Steponiškiai                                                                “                    4,
Meškiniai                                                “                     16,
Patašinė                                                 “                     30,
Bukoniai                                                 “                     3,
Dybakalnis                                             “                     6,
Kuktai                                                     “                     11,
Uosinė būdelė                                       “                     4,
Gudinė                                                   “                     11,
Raišupis                                                 “                     6,
Baraginė                                                “                     13,
Smilgiai brūzga                                     “                     4,                 
Dambrauka                                            “                     3,
Medeliškė                                               “                     2,
Kirmėlinė                                                “                     7,
Klevinkalnė                                            “                     3,
Kuzai                                                      “                     2,
Dembava būdelė                                  “                     10,
Sasnava                                                 “                     7,
Dženčelinė                                            “                     3,
Degučiai                                                 “                     29,
Puskelniai                                              “                     12,
Surgučiai                                                “                     15,
Gluškaba Būdelė (Gluškabūdė)         “                     1,

Marijampolės miestelyje vienuolių marijonų jurisdikos sklypuose dūmai    6.

Šitas 1775 metų dokumentas parodo, kas įvyko Kvietiškio rakte, praėjus 65 metams po didžiojo maro ir 37 metams nuo 1738 metų. Senoji Būda, Starapolė jau yra virtusios Marijampolės miesteliu, anuometiniai kaimai žymiai padidėję ir prisisteigę daugelis naujų gyvenviečių. Gyvenvietės šiame miške kuriasi kryptimi nuo Šešupės į rytus. Čia Sasnava paminėta pirmą kartą. Ji pavadinta Būdele / Būdziske/ . Tokių būdelių tada buvo ir daugiau. Tai buvo įmonė, perdirbanti miško medžiagas į gaminius. Medžių atliekos buvo deginamos ir paverčiamos anglimi ir pelenais. Pelenai pilami į statinėles ir parduodami į Vokietiją arba sunaudojami kaip kalis /potašas/ toje pačioje Prienų seniūnijoje stiklo gamyklose /Ūtose/. Tose vietose, kuriose tos atliekos būdavo deginamos, per ilgesnį laiką susikaupdavo pelenų ir anglies nuotrupų nemažas kiekis. Susidarydavo vidutinio didumo kalneliukas. Kadangi atliekų degintojai deginamas atliekas vadindavo „brokais“ / dabar sakomais niekalais /, tai ir tuos degyklose susidariusius „brokus-kauburius“ Sasnavoje Kurtinaičio darže, Dambraukoje, Dambavoje, Dženčialaukoje ir kitur. Vaikas buvau, bet pamenu, kai ūkininkai tuos brokus, juodą žemę veždavo ant dirvų ir „pabrokuotose“ dirvose javai geriau derėdavo, negu pamėžtose (patręštose). Apie pelenų gamybą ir būdeles sekančiame inventoriuje yra daugiau pasakyta. Brūzgynais /lenkiškai uročišče/ vadindavo tokią gyvenvietę, kurią kelios šeimos, keli žemdirbiai bendromis jėgomis prasidirbinėdavo miške krūmingose vietose, pavyzdžiui, kame daug būdavo priaugusių lazdynų, šaltekšnių, karklų ir tolygių krūmokšlių. Tokiose vietose sunkiai būdavo išnaikinamos šaknys, bet derlinga gaudavosi dirva ar pieva.

Ėmė ir numirė Prienų seniūnas Mykolas BUTLERIS.

Karalius Stanislovas Augustas Prienų seniūniją pavedė laikyti Lietuvos artilerijos generolui kunigaikščiui Kazimierui Sapiegai. Jam perimant seniūniją buvo surašytas 26 sausio 1782 metais visos seniūnijos inventorius, tarsi turtas. Prienų seniūnija tada buvo labai didelis karališkasis ūkinis vienetas, sudalintas į 9 mažesnius ūkinius vienetus, vadinamus Raktais. Būtent: Raktas Prienų, Žytaviškio, Rudupio, Šaltupio, Klebiškio, Mikališkio, Tarpupio, Igliškio ir Kvietiškio. Kiekviename rakte buvo dvaras su savo kaimais ir atskirais raktų ūkvedžiais. Inventoriuje smulkiai aprašytos dvarų triobos, o kaimuose gyventojai vardais pavardėmis su visais šeimų nariais, kiekvieno amžiumi ir su visais gyventojo gyvuliais. Kiekvieno rakto dvare buvo pakankamai ūkio triobų ir namas ūkvedžio šeimai. Prienuose ir Kvietiškyje, be šitų ūkio triobesių, dar buvo ir rūmai paties seniūno šeimai. Prienuose medinis rūmų pastatas su aštuoniais kambariais-pakajais ir atskiru pastatu „sale“ pramogoms, šokiams, pokyliams. Kvietiškyje vasariniai rūmai irgi mediniai, menkesni negu Prienuose, kambarių juose mažiau ir salė pramogoms ne atskirta, o tuose pačiuose rūmuose. „Pakajuose-kambariuose“ lemperijos /sienų pažemiai/, durys, langai geltonai nudažyti ir paauksuotomis juostelėmis apvesti.

Prienų ir Marijampolės miestų forma to paties kirpimo. Centre erdvi rinka, o keturiais šonais „perėjos“ atseit krautuvių eilės. Marijampolės perėjose 27 krautuvėlės su keliais kambarėliais už krautuvės krautuvininko šeimai gyventi. Prienų perėjose irgi 27 krautuvėlės. Ir čia, ir ten krautuvėlėse žydai prekiavo. Prienuose – 6 gatvės, Marijampolėje – 4: Varšavinė, Kauno, Pelkių, Vilniaus. Prienuose žydų šeimų 86, Marijampolėje 57. Inventoriuje nepaminėtos nei Prienų, nei Marijampolės bažnyčios, tik žmonės pasakoja, kad senoji kunigaikštienė Sapiegienė vasaras praleisdavusi Kvietiškyje, besigėrėdama lakštingalomis, perinčiomis pašešupio krūmuose, jų suokiais naktimis, o paryčiais važiuodavusi  karietoje į bažnyčią klausyti vienuolių giesmių.

Kvietiškio raktas Prienų seniūnijoje buvo didžiausias.

Rakte buvo                       valakų          smuklių        malūnų

Prienų rakte                                           423               3                   2
Žitaviškio                          275               3                    1
Rūdupio                            221               4                    1
Šaltupio                            225               3                    0
Klebiškio                           448               5                    1
Mikoliškio (?)                    427               2                    0
Torpupio                           304               3                    0
Igliškio                               466               3                    0
Kvietiškio                          543               10                 2
————————————————————————————————————–Viso seniūnijoje                      3734             36                 7
Neskaičiuojant miškų, kurių Kvietiškio rakte buvo daugiausiai.

1782m. KVIETIŠKIO RAKTO

Kaimai                               dūmai-ūkiai                      Kaimai         dūmai-ūkiai
Trakiškiai                          22                                       Netičkampis 37               
Vaitiškės                           6                                         Patašinė      33
Lybakalnis                        6                                         Gudinė        12
Bukonys                           2                                         Paluobiškiai 1
Meškiniai                          17                                       Steponiškiai                     4
Kuktiškiai-Pėstininkai     2                                         Ženčialauka                     3
Gustaičiai                         8                                         Nartelis        16
Vinkšnalaukis                  2                                         Marčiukinė  8
Kirmėlinė                          8                                         Uosinė         6
Kižai                                  13                                       Baraginė     9
Triobiškiai                         15                                       Užupiai        6
Degučiai                           17                                       Dambrauka 4
Kuktai                                11                                       Medeliškiai 3
Puskelniai                        11                                       Adomiškiai-Rainiai 3
Nartas                                19                                       Valčiuva      1
Nartas Mažasis                4                                         Nendriškiai 1
————————————————————————————————————–Geležiniai                               1                                         Avižinė-Lastauskai 1
Raišupis                           6                                         Navasadai-naujiena 1
Smilgiai                             5                                         Aukštoji būdelė 3
Pridotkai                            3                                         Veselakis brūzga 2
Dambava                          4                                         Alniškė brūzga 1
Dambauka-bajarskai      4                                         Mergašilis   1
Surgučiai                          15                                       Klevinė budelė 3
SASNAVA                        7                                         Kantališkiai-Viščiakaimis 3
Kuzai                                 2                                         Gluškinė-būdelė 1
Bitikai-Ochotna naujiena                     2                                         Utalina brūzga 1
                                                                                       Smaliničia naujiena 1

Kaimai virš brūkšnio yra arčiau Marijampolės, žemiau brūkšnio – arčiau Sasnavos, kuri tais metais buvo tik eilinis mažas kaimelis.

O dabar apie 1782 metais gaminamus pelenus. Neįrašyta, kame buvo ta „patašiaus“ gaminimo būda. Ji buvo kokiame nors miške. Būdninkų-darbininkų prie vyriausios būdos buvo 68 gyvenamos triobelės. „Jos gaspadoriai čia vardais nesurašomi, nes ne prieniškiai žmonės, o ateiviai, ne nuolatiniai kas kartas besikeičiantieji.“ Taip įrašyta inventoriuje. Pati įmonės, dabar vadinamos kontoros, „būdos magazinas“ buvo erdvi, gerai įrengta trioba su „kamara langais smulkaus stiklo, su žalių koklių švedišku kakaliu (krosnimi), su dūmtraukiu per stogą, su durim ant geležinių užkabų, su suolais pasieniuose, su asla /grindimis/ iš suplakto molio. Kitame triobos gale duonkepis krosnis.“ Už triobos – kiemas, prie jo du sandėliai, arklidės. Baldai ir indai trioboje kaip kiekvieno ūkininko: stalas, kėdės, niekotės (geldelė), girnos, žlugtas, statinės, alaus gaminimo, javų matavimo, pelenų svėrimo ir pilstymo kubilai. Toliau – sąrašas keliose vietose esančių Būdų ir būdose esančio inventoriaus. Visose būdose daiktai įrašyti toki patys. Visose – pelenų matavimo indai. 1/Būda Kutiškėje, 2/Būda Klevinėj, 3/Būda Dambavoj, 4/Būda Obelinėj, 5/Būda Grabavoj, 6/Būda Čisavoj. Buvusių Būdų vardai liko ten susikūrioms gyvenvietėms. Visos Būdos inventoriuje atžymėtos lenkiškais pavadinimais, paimtais iš medžių rūšies: Būda Jablonova, Būda Dembova, Būda Klionova, Būda Grabova, Čisova. Kai kurios tose vietose susikūrusios gyvenvietės pasiliko lenkišką pavadinimą: Dambava, Grabava, o ne Ąžuolinė, Skroblinė. Kitos pasikeitė – Jablonova virto Obeline, Klionova –  Klevine, Jasionova – Uosine.

Kitame Prienų seniūnijos rakte buvo stiklo gaminimo įmonė, vadinta „Huta Šklena“. Tose vietose pasiliko „Ūta Naujoji“, „Ūta Senoji“, „Utalinka“, „Utėlinė“. Tuo pačiu vardu kaimas ir upelis.

(Bus daugiau)

„JONAS REITELAITIS. SASNAVOS BRUOŽAI (kai kas iš Sasnavos srities praeities)“, – rašomąja mašinėle atspausdinto teksto įrištų lapų šūsnis su tokiu užrašu tituliniame puslapyje visiškai atsitiktinai pateko į rankas istorijos (ypač savojo krašto) mylėtojui Petrui Šapalui.

„Prieš 4 metus lankiausi pas savo buvusį bendraklasį Valdą Zygmantą, – pasakoja P. Šapalas. – Mano dėmesį patraukė jo namuose buvusi didžiulė krūva įvairiausių popierių, o jos viršuje – jau susegti popieriaus lapai – tie patys J. Reitelaičio istorijos tyrinėjimų užrašai. Pastebėjęs mano susidomėjimą šiais „popieriais“, bendraklasis man juos atidavė. Manau, liūdnas būtų buvęs jų likimas – paprasčiausiai būtų per krosnies kaminą išrūkę…“ Kaip spėja J. Reitelaičio „Sasnavos bruožų“ „išgelbėtojas“, minėtas segtuvas į bendraklasio namus pateko, matyt, iš buvusio, bet panaikinto Sasnavos mokyklos (beje, jau taip pat panaikintos) kraštotyros muziejaus, kurį puoselėjo ir mokytoja Zygmantienė, P. Šapalo bendraklasio mama.

Kone iš ugnies ištraukti Sasnavos istorijos tyrinėjimai P. Šapalą paskatino pasidomėti ir iš Navasodų kaimo (Sasnavos valsč.) kilusiu kunigu Jonu Reitelaičiu, netgi apsilankyti J. Reitelaičio muziejuje Krikštonyse (Lazdijų raj.), kur daug metų kunigas ne tik klebonavo, bet ir pastatė kryžiaus formos bažnyčią, kurią pats ir suprojektavo.

„Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių susipažintų su šiuo darbu“, – sako P. Šapalas,  neabejodamas, kad Jono Reitelaičio (1884–1966), katalikų kunigo, istoriko ir kraštotyrininko, Krikštonių miestelio kūrėjo, valstybės ir visuomenės veikėjo, publicisto, lietuvybės žadintojo, žolininko, statybininko, architekto, dailidės, audėjo, tautosakos rinkėjo bei plačių demokratinių pažiūrų žmogaus, istorinės įžvalgos apie Sasnavos kraštą bus įdomios ne vienam skaitytojui.

Taigi skaitytojų dėmesiui – J. Reitelaičio „Sasnavos bruožai“.

JONAS REITELAITIS

SASNAVOS BRUOŽAI

(kai kas iš Sasnavos srities praeities)

Žinias rinkau nuo 1906 metų.
Čia dalį to rinkinio sueiliuoju
Gal turėsiu laiko ir kitas
į popierį sueiliuoti.

1906–1950

KVIETIŠKIS

Kai 1655 metais rudenyje švedų ir caro Aleksiejaus kariuomenės atvyko pasivaikščioti po Lietuvą, tai toje vietoje, kurioje dabar stovi Kalvarija, Kapsukas ir Sasnava, žaliavo neliesti, nepereinami, raistingi miškai. Švedų kariuomenė pro šią girią praėjo vakarų šonu: per Virbalį, Gražiškius, Vištytį ir t.t. Caro Aleksiejaus kariuomenė praėjo rytų šonu: per Kauną, Prienus, Alytų, Simną, Lazdijus. Šios vietos jau buvo apsodintos gyventojais, tai per gyvenamas vietas ir kariuomenė praėjo, bet praėjo labai siaubingai: kaimus ir miestus išdegino, daugelį žmonių į nelaisvę paėmė ar išžudė. Gretimieji šito miško gyventojai, sužinoję, kas vyksta kariuomenei užėjus, palikę namus ir laukus su gyvuliais ir kitokiu turtu pabėgo į šito miško raistus. Kadangi tai buvo ruduo ir atėjūnai javus arba jau kluonuose sukrautus, arba dar likusius laukuose sunaikino ir triobas plėnimis pavertė, tai pabėgėliams nebeliko ko grįžti į senąsias gyvenvietes ir daugelis jų įsikūrė naujas būklas miške. Tuo būdu atsirado gyvenviečių pašešupiais. Čia kalbėsiu tik apie Prienų didgirio, Prienų seniūnijos pašešupį. 1700-1709 metų laikotarpyje vėl tų pačių kaimynų kariuomenės švaistėsi šiose apylinkėse, darydamos gyventojams tuos pačius nuostolius. Galop 1710 metais užėjo didžiulis maras, kuris daugiau trijų ketvirtadalių gyventojų išmarino. Jau ir taip čionai kaimas kaimo per mišką nematydavo, o po maro beveik tuščia pasiliko. Neturiu dokumentinių žinių iš šio laikotarpio. Buvo Prienų seniūnijos inventorius, surašytas 1710 metais /gal apskaičiuoti maro padarinius?/. Jis buvo saugojamas Varšuvos archyvuose, bet vokiečiai, bombarduodami 1939 metais Varšuvą, tuos archyvus sudegino ir tas inventorius ten sudegė. Turiu Prienų inventorių iš 1738 metų, iždo surašytą mokesčių išrinkimo reikalu. Jame Prienų seniūnijos pašešupio gyvenviečių štai kiek įrašyta. Pats dvaras KVIETIŠKIS, Prienų seniūnų Butlerių įkurtas ramiausioje seniūnijos vietoje, vien turi įrašyta tiktai kiek tame dvare javo pasėjama. Visi buvusieji kaimai pagrindinę žemę turi sumatuotą valakais valakine tvarka ir turi prieduose pievų margais sumatuotų. Kaimuose gyventojų, jau 28 metams po maro praėjus, gyvena mažai ir valakinės žemės liko labai mažai: po vieną dvyliktąją, vieną dvidešimt ketvirtąją dalį valako /maždaug po 1 ha/ ir po kelis margus prieduose. Nebeturėjo traukiamosios jėgos žemės apdirbimui. Mokėjo į Kvietiškio dvarą činšo už valaką po 8 kapas grašių, o už priedinį margą po 24 grašius. Be to, mokėjo už pievas „pievinį“ mokestį ir dar „karninį“ mokestį, nes miške augo daug liepų, tad gyventojai lupdavo pardavimui ir savo reikalams liepų žievę / karnas/, vydavo virves, pindavo sietus ir vyžas ir t.t. Už tai mokėjo dvarui mokestį. Darbo prievolių nėra įrašyta. Ir taip:

Kaimas Netičkampis turi 4 valakus, 18 šeimų, kurios naudoja 1 ir 5/12 valako ir marguose 36 margus.

Nartelis 2 valakai, 8 šeimos naudoja 1 ir 1/24 valako ir marguose 35 margus.
                      Nartas 2 valakai, 10 šeimų, naudoja 23/24 valako ir 110 margų.
                      Triobiškiai 2 valakai 5 šeim., naud. 5/8 val. Ir 16 “
                      Degučiai 2 su                   1 / 2,6 “        “ 13/24 “       “ 27 “
                      Puskelniai 2 val.              5 “                 “ 1/3 “           “ 18 “
                      Surgučiai 3 “                     5 “                 “ 5/8 “           “ 21 “
                      Trakiškiai 4 “                     2 “                 “ 1 / 2 “         “ 0 “
                      Stara Buda 2 “                 11 “               “ 15/24“        “
                      Smilgiai turi tik margus 3 šeimos naudoja 19 margų
                      Raišupys “                        2 “                 “                    “ 12 “
                      Pabukonys “                     7 “                 “                    “ 29 “
                     
Daugiau kaimų Kvietiškio rakte nėra. Valakinės pradirbtos žemės čia yra 25 valakai, bet jos nei pusės nenaudoja. Šeimų čia yra 70.

Visoje Prienų seniūnijoje 15 kaimų / 157 valakai / visai be gyventojų, mišku užžėlę. Seniūnijos valstiečiai privalo sumokėti hibernos mokesčio 7540 zlotų. Visoje seniūnijoje tik 60 valakų yra paimtų laikyti, tai jei už kiekvieną valaką mokėtų po 100 zlotų, tai sudėtų tik 6000 zlotų. Seniūnija turi mokėti ir kitokių mokesčių. Taigi viso mokesčių turi mokėti 9335 zlotus 26 grošus. O viso visokiomis pajamomis iš seniūnijos gaunama 6837 zlotai 12 grošų. Seniūnas prašo iždo komisijos atkreipti dėmesį į tokią sunkią padėtį.

Stara Buda – būsimosios Marijampolės pavadinimas, tuo metu tik mažas kaimelis.
(Bus daugiau)