„Negaliu tylėti, – neslėpdama ašarų prieš penkerius metus kalbėjo į redakciją atėjusi pagyvenusi čigonė, lydima jaunos mergaitės – anūkės. – Žinau, kad jo jau neprikelsiu, tačiau tegu kiti žmonės pasimoko iš mano nelaimės…“ Tolesnis moters pasakojimas laiką atsuko į 2012 m. paskutinio pavasario mėnesio pradžią…
2012 m. gegužės pradžioje Marijampolės smalsuolių dėmesį patraukė išskirtinė laidotuvių eisena: žirgais kinkytas vežimaitis, kurį iš abiejų pusių lydėjo šaunūs raiteliai, lėtai judėjo į senąsias miesto kapines. Taip iškilmingai į paskutinę kelionę buvo palydimas čigonų baronas 54 metų amžiaus sulaukęs Stepas Marcinkevičius, miręs tų pačių metų gegužės 7 dieną (vyro kapavietę jau beveik penkerius metus puošia išskirtinis paminklas). Su namuose mirusio vyro netektimi sunkiai susitaikanti velionio našlė Alma Marcinkevičienė, pačiam didžiausiam skausmui atlėgus, atėjusi į redakciją, pateikė prielaidą, jog jos vyras buvo… nužudytas. Tiesa, anot moters, tai nebuvęs kažkoks smurto proveržis, brutalios jėgos panaudojimas: čigonų baroną Anapilin esą išvijo medikės, atlikusios išblaivinimo procedūrą lašinėmis, neatsakingumas…
Po beveik penkerius metus besitęsiančio teismų maratono šių metų balandžio mėnesį paskelbtas nuosprendis A. Marcinkevičienės prielaidą tarsi paneigė: nepakako įrodymų, jog per nelegalią išblaivinimo procedūrą mirusio čigonų barono gyvybė užgeso dėl slaugytojos kaltės.
Mirė išblaivinimo procedūros metu
Narto kaime (Marijampolės sav.) įregistravęs ūkį, Stepas Marcinkevičius, kaip stereotipiškai ir turėtų būti, vertėsi arkliais. Pasak velionio našlės, vyras, turėjęs bėdų dėl kepenų, kasos veiklos, vis dėlto nevengė taurelės. Rūpindamasi vyro sveikata, A. Marcinkevičienė ne kartą kvietusi į namus medikę, kad pastatytų lašines, taip vyrą išblaivytų, išvalytų jo organizmą nuo alkoholio. Po šių procedūrų (vienas toks vizitas, anot našlės, kainuodavęs 200 litų), pasak A. Marcinkevičienės, Stepas ne tik išblaivėdavo, bet ir išties geriau pasijausdavo: pažvalėdavo, atsirasdavo jėgų, galėdavo dirbti (reikalų čigonų baronui visada buvo per akis: reikėjo ne tik arkliais rūpintis, tekdavo spręsti ir kitų čigonų bendruomenės narių problemas).
Lemtingoji 2012 metų gegužės 7 – oji, rodės, nė kuo neišsiskirianti diena. Tiesa, Stepas iš vakaro buvo padauginęs, o ryte, kankinamas pagirių, užsivertė dar ir stiklinaitę degtinės. Žmona iškvietė tą pačią medikę, kuri pagelbėdavusi ir anksčiau panašiais atvejais, kad lašinėmis vyrą išblaivintų. „Seselė atėjo apie 12.30 val., – pasakojo A. Marcinkevičienė. – Stepas, jos raginamas eiti į kambarį, esantį namo viršutiniame aukšte, procedūrai priešinosi, aiškiai šįkart jos nenorėjo. „Jei nenori mirti, einam,“ – sakiusi jam seselė, kol šis pagaliau pakluso. Praėjus penkiolikai minučių, negeros nuojautos vedina, užlipau į kambarį, kuriame buvo atliekama procedūra. Tai, ką pamačiau, mane pribloškė: Stepas prašo ištraukti lašinę, kraujas bėga… Jis čigoniškai keikiasi, o seselė laiko jo rankas…“ A. Marcinkevičienė teigia tai išvydusi puolė šaukti dukters. Skubiai buvo ir greitoji pagalba iškviesta. Deja, nieko Stepui jau nebuvo galima padėti – vyras mirė tiesiog išblaivinimo procedūros metu.
Artimieji kaltina medikę
Netekties skausmas, rūpinimasis laidotuvėmis, pasak A. Marcinkevičienės, nepaliko jokių minčių, tad tik praėjus šiek tiek laiko artimieji ėmė mąstyti apie S. Marcinkevičiaus mirties aplinkybes. Įtarimą sukėlė dvi tuščios ampulės diazepamo, rastos kambaryje, kuriame mirė čigonų baronas. „Galgi šie raminamieji, suleisti išblaivinimo procedūros metu, ir sukėlė mirtį?“ – įtarimais dalijosi artimieji, prisiminę, kaip seselė esą kalbėjusi, jog suleidusi dvi ampules, kad Stepas užmigtų, o šis niekaip neužmigęs.
Pasak A. Marcinkevičienės, oficiali vyro mirties priežastis – širdies sustojimas (artimieji tikina, jog S. Marcinkevičiaus širdis buvusi sveika). Našlė teigianti lavonas nebuvo skrostas, tik audinių mėginiai tyrimams paimti. Dėl S. Marcinkevičiaus mirties fakto Marijampolės PK vyko tyrimas, tačiau velionio našlė nuo pat pradžių buvo įsitikinusi, jog seselės neatsakingumas atėmė iš artimųjų brangų žmogų. „Bent ji į laidotuves būtų atėjusi, užuojautą pareiškusi, – liejo apmaudą A. Marcinkevičienė, – jei jau tokia nekalta. Mes Stepo nesusigrąžinsime, tačiau norėčiau visus žmones įspėti: saugokitės!“ A. Marcinkevičienė teigusi, jog dėl „tiesos išaiškinimo“ eisianti iki galo, pasiryšianti, jei reikės, netgi vyro palaikų ekshumacijai (to teismams vis dėlto nereikėjo).
Netinkamu laiku netinkamoje vietoje?
Bendrosios praktikos slaugytoja Laima Šiugždinienė, turinti ne vieną dešimtmetį tokio darbo patirties, į kurios asmenį dėl netikėtos S. Marcinkevičiaus mirties buvo nusitaikę velionio artimieji, visus priekaištus ir kaltinimus kategoriškai neigė nuo pat pradžių. „Nesuleidau nieko, kas galėtų išprovokuoti mirtį, o lašinės sulašinimas dar niekam nebuvo mirties priežastis“, – sakė medikė. Visi šie kaltinimai, pasak L. Šiugždinienės, visiškai nepagrįsti – net teismo medicinos ekspertai nenustatė nieko, kas galėtų sukelti įtarimą. „Ne kartą esu gelbėjusi tą vyrą iš bėdos, – sakiusi L. Šiugždinienė, – tad ir tąkart viską dariau kaip įprastai. Tiesiog netinkamu laiku netinkamoje vietoje atsidūriau…“ Medikė neneigė leidusi diazepamą, lengvą raminamąjį medikamentą, kuris tokioje situacijoje esą tikrai nekenksmingas (kaip tik – padeda žmogui nurimti): nei širdies darbą stabdo, nei smegenis paralyžuoja. Viskas procedūros metu buvo kaip įprastai, tačiau netikėtai pablogėjusi S. Marcinkevičiaus būklė buvo vienas iš tų nenumatytų atvejų, kai jau nieko negalima padaryti. Pati seselė iš pradžių puolusi gaivinti staiga gyvybę prarandantį pacientą, vėliau – ir greitosios pagalbos medikai, tačiau visos pastangos buvo bevaisės.
Esą nepagrįstus S. Marcinkevičiaus artimųjų kaltinimus L. Šiugždinienė priėmusi kaip šmeižtą, netgi šantažą. Velionio našlė esą medikę netiesiogiai reketavusi: užuominomis reikalavusi pinigų, aiškindama, jog laidotuvės daug kainavusios, davusi suprasti, jog nebus nei korespondentų, nei teismų, jei bus „susitarta“…
Kriminalas neįžvelgtas, bet…
Ir pirminiais duomenimis, ir po penkerius metus trukusio teismų maratono šiuo atveju kriminalo įtarti nebuvę pagrindo. Tą patį patvirtinęs ir Marijampolės teismo medicinos ekspertas R. Valiukas, S. Marcinkevičiaus mirties priežastimi nurodydamas širdies ligą.
Štai čia tarsi galima būtų dėti tašką: žinoma, mirusio žmogaus neprikelsi, tačiau nusikaltimo nėra, iš velionio artimųjų nuskambėję kaltinimai medikei nepagrįsti… Vis dėlto yra mažytis „bet“. „Mūsų savaitės“ kalbinta bendrosios praktikos gydytoja Danguolė Skurkienė teigė, jog nuolatinės išblaivinimo lašinėmis procedūros pacientui, kuris tarp reguliarių išgėrimų neprisižiūri savo širdies (medikas, atliekantis išblaivinimo procedūrą, gali nepastebėti užleisto širdies nepakankamumo), nėra jau tokios nekaltos – tai nėra labai saugu. „Alkoholis sutrikdo kraujo elektrolitų apykaitą, subtilią vandens ir mikroelementų, kraujo druskų, medžiagų apykaitą ir hormonines funkcijas, sukelia nereguliarų širdies plakimą, nepakankamumą, – aiškino D. Skurkienė. – Taigi, esant tokiems sutrikimams, skysčių perteklius, lašinant lašines, situaciją gali ne tik pagerinti (išblaivinti), bet ir dar labiau pabloginti. “ Kitaip tariant, priežastis, jog įvyksta tokio pobūdžio staigūs tragiški atvejai, pirmiausia – nesaikingas alkoholio vartojimas. Tokia išvada nelinkusi patikėti A. Marcinkevičienė liko prie savo įsitikinimų, kuriuos laikas bei tolesni įvykusio fakto tyrimai, deja, paneigė.
Laima GRIGAITYTĖ
Redakcijos archyvo nuotraukos.
eismo nelaimės, apie kurią tuomet Marijampolėje (ir ne tik) vis buvo kalbama keletą metų, buvau ir lovos ligonė, ir neįgaliųjų vežimėlio įkaitė. Gal tik pati tada šventai tikėjau, kad aš vis tiek judėsiu ir toliau gyvensiu! Dabar taip ir yra – judu, gyvenu, mėgaujuosi viskuo, ką turiu! Todėl kartais pagalvoju, kad viskas, kas vyksta gyvenime, vyksta ne be reikalo. Aš laiminga, nes man padėjo daugybė žmonių, daugybė medikų – visus net sunku būtų išvardyti. Tikrai nuoširdžiai dėkoju visiems medikams, kurie kadaise gelbėjo mano gyvybę po avarijos, gydė, padėjo stotis ant kojų ir neprarasti vilties. Jei ne šie žmonės, šiandien nebūtų ne tik manęs tokios, kokia dabar esu, bet ir antros mano dukrytės, gimusios jau „antrajame“ mano gyvenime. Pagalvojusi būtent apie Marijampolės medikus, ypač dėkoju gydytojoms S. Razmirskienei ir E. Uleckienei – jų dėmesį man ir rūpestį jaučiu iki šiol. Su jūsų švente, mieli medikai!
šventės proga. Dėkoju už kilnią misiją tarnaujant žmonėms. Linkiu stiprybės, kantrybės, profesionalumo jūsų kasdieniame darbe. Tegul jus džiugina nuoširdus pacientų dėkingumas ir šypsenos! Norėčiau asmeniškai padėkoti savo šeimos gydytojai Lolitai Bašinskienei, dirbančiai V. Bernoto klinikoje Marijampolėje. Tai labai miela, visada atidi ir kruopšti gydytoja. Kadangi turiu sveikatos problemų, todėl tenka dažnai lankytis bei tikrintis. Gydytoja visada suranda tokius vaistus, kurie tinka būtent man ir nėra brangūs. Tai tikra šeimos gydytoja, nes rūpinasi visais mūsų šeimos nariais. Nors klinika privati, tačiau mokėti papildomai niekada neteko. Taigi noriu padėkoti visam šauniam klinikos kolektyvui! Be to, kuo geriausios sėkmės linkiu ir savo dukrai medikei Laurutei, dirbančiai Marijampolės ligoninėje kineziterapeute. Su jūsų, mieli medikai, švente!
vyriausybės atstovas Marijampolės apskrityje ar politikas, bet ir kaip pilietis. Tokios dienos minėtinos jau vien todėl, kad atkreipia visuomenės dėmesį į konkrečios profesijos atstovų situaciją ir problemas. Kadangi pats dar neturėjau rimtų sveikatos problemų ir todėl su konkrečiais medikais nereikėjo labai daug bendrauti, todėl šia proga sveikinu visus medikus ir dėkoju už sunkų jų darbą, dažnai atiduodant visą širdį jam, o kartais atiduodant net daugiau, nei reikia. Jaučiu tik pagarbą medikams, džiaugiuosi jų profesionalumu! Man žodis MEDIKAS tikrai nekelia asociacijų su kyšiais ar kitokiu neteisėtu atlygiu. Žinoma, būna įvairių negražių atvejų, įvairių konkrečių situacijų, tačiau tai nereiškia, kad konkrečios blogybės tepa visą medikų bendruomenę. Linkiu, kad medikų problemos būtų išgirstos reikiamu lygiu – kad medikai galėtų tik stiprinti savo galimybes, galėtų džiaugtis uždarbiu ir nepuoselėti minčių apie savo darbą svetur.
žinau! Iškart pagalvojau apie konkrečius medikus, su kuriais man savo gyvenime teko ir tenka bendrauti. Kilo staigi mintis jiems paskambinti ir pasveikinti, bet antra mintis sustabdė: o gal tokių kaip aš jiems yra labai daug ir tik trukdyčiau atitraukdama nuo darbo, nuo paciento, nuo pasirengimo operacijai… Tad mintimis šiandien sveikinu visus savo medikus ir siunčiu linkėjimus! Ypač esu dėkinga marijampoliečiui gydytojui Mariui Purtokui – ir viešai sveikinu jį profesinės šventės proga! Džiugina ir jo profesionalumas, kuriuo įsitikinau susidūrusi su juo dėl sudėtingos operacijos, ir šio gydytojo malonus bendravimas, šypsena ir net po palatą pasklisdavęs garsus jo juokas! Kai sakoma TIKRAS GYDYTOJAS, man prieš akis iškyla M. Purtoko veidas!
darbuotojo dienos proga lai pasiekia juos visus. Mano manymu, maloniausia patekti pas gydytoją, kuris bendrauja su pacientu, rodos, be jokio atstumo, neskubėdamas, įsiklausydamas, nežvilgčiodamas į laikrodį ar mobilųjį telefoną, o laukiant vizito už jo kabineto durų nėra jokios baimės, jokių abejonių, jokių minčių ar noro kuo greičiau viską atlikti ir sprukti. Tokia man yra marijampolietė gydytoja nefrologė Jūrate Urbanavičienė. Išskirtinai sveikinu ją su profesine švente ir džiaugiuosi, kad ji neapsiriko kadaise rinkdamasi gydytojo duoną. Dėkoju už tai, kad apie pacientą ši gydytoja galvoja ir jam išėjus, kad „guglina“ medicinos žinynuose ir ieško atsakymų į klausimus, kurie turėtų rūpėti net kitos srities medikui.
