Marijampolėje duris atvėrė atnaujintas „Autoforumo“ automobilių centras. Po rekonstrukcijos jame bus prekiaujama ne tik BMW automobiliais, bet ir „Jeep“, „Fiat“ ir „Fiat Professional“ modeliais. Salono atnaujinimas ir plėtra Marijampolėje įgyvendinta po to, kai „Autoforumo“ kontrolinį akcijų paketą įsigijo tarptautinė įmonių grupė „ModusGroup“, Lietuvoje atstovaujanti beveik 20 automobilių prekės ženklų.
„Džiaugiamės, kad dar vienas stambus verslo atstovas – sparčiai auganti tarptautinė įmonių grupė atrado Marijampolę. Šis salono atidarymas labai svarbus įvykis tiek bendrovei „Autoforumas“, tiek Marijampolei ir regiono gyventojams. Išplėtus veiklą ne tik atsiras galimybės įsigyti įvairesnių markių automobilių, bet taip pat pagerės klientų aptarnavimas, paslaugų kokybė, bus kuriamos naujos darbo vietos. Marijampolės regionas nuo seno garsėja automobilių verslu, todėl tikime, kad klientų nestigs ir investicijos pasiteisins“, – kalbėjo Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Isoda.
„ModusGroup“ yra viena sparčiausiai augančių lietuviško kapitalo tarptautinių įmonių grupių, kuri Lietuvoje atstovauja daug garsių ir populiarių automobilių gamintojų. Matome potencialą plėsti automobilių prekybos ir aptarnavimo veiklą Marijampolėje, nes tai strategiškai svarbus pietvakarių Lietuvos taškas, kuriame gyvena ir pro kurį kasdien keliauja tūkstančiai žmonių. Norime sudaryti galimybę vietos gyventojams bei verslui įsigyti ir aptarnauti automobilius patogiau, oficialioje atstovybėje“, – teigia „ModusGroup“ automobilių verslo direktorius Laurynas Sivilevičius.
„Sandoris su „ModusGroup“, grupės patirtis automobilių versle ir investicijos leido išplėsti Gamyklų g. 4 veikiančio „Autoforumo“ centro veiklą ir jame pradėti prekybą Lietuvoje itin populiariais lengvojo ir komercinio „Fiat“ transporto modeliais, taip pat vienintelio tikro džipo – „Jeep“ – markės automobiliais. Čia taip pat atidarėme oficialų šių gamintojų servisą bei kėbulųremontodirbtuves,kuriuose galėsime aptarnauti šių ir kitų markių automobilius“, – sakė „Autoforumo“ direktorius Giedrius Naruševičius.
Atnaujintame automobilių salone po vienu stogu eksponuojami naujausi BMW, „Fiat“ ir „Jeep“ automobiliai. Marijampoliečiai salone jau gali susipažinti su naujausiu BMW 5 modeliu, kuris turi ne tik efektyvesnius variklius ir dailesnį dizainą, bet ir pasižymi autonominio valdymo funkcijomis. Eksponuojamame „Jeep“ asortimente – pravažumo savybėmis išsiskiriantys „JeepGrandCherokee“ ir „JeepRenegade“.
Pasak G. Naruševičiaus, vietos verslo įmonėms itin aktualu, kad Marijampolėje atsiranda oficialus „Fiat“ salonas ir aptarnavimo centras. „Šio gamintojo modeliai yra mėgstami Lietuvos verslo dėl savo efektyvumo. Pavyzdžiui, populiariausias lengvojo komercinio transporto modelis yra „Fiat Ducato“. Jis itin talpus, turi daug modernios įrangos ir tuo pačiu – taupius variklius, tad jo eksploatacijos kaina yra bene žemiausia, o verslui tai labai aktualu, – aiškino G. Naruševičius. – Populiarūs tarp įmonių ir lengvieji „Fiat Tipo“ modeliai, kurie yra racionalūs, leidžia už nedidelę kainą džiaugtis nauju automobiliu su garantija, todėl jau išpopuliarėjo Lietuvos verslo segmente.“
„Autoforumo“ salone bus prekiaujama ne tik naujais, bet ir apynaujais automobiliais, kuriems bus suteikiama gamintojo ar atstovybės garantija. Naujieji akcininkai daug investavo ir į serviso paslaugų kokybę – meistrai išklausė techninius mokymus, jiems suteikta sertifikuota įranga. Tai leis užtikrinti gamintojų reikalavimus atitinkantį BMW, „Fiat“, „Fiat Professional“ ir „Jeep“ automobilių aptarnavimą.
Bendrovė „Autoforumas“ Marijampolėje įkurta 1999 m. ir nuo to laiko bendradarbiavo su „ModusGroup“ – veikė kaip autorizuotas BMW automobilių salonas ir techninio aptarnavimo centras. Bendrovėje dirba 21 darbuotojas.
„ModusGroup“ yra tarptautinė įmonių grupė, vykdanti veiklą automobilių verslo, paslaugų, atsinaujinančios energetikos ir nekilnojamojo turto srityse. Bendrovė yra oficiali beveik 20-ties automobilių prekės ženklų atstovė Lietuvoje, tarp jų – BMW, „Mini“, „Porsche“, „Fiat“, „Alfa Romeo“, „Jeep“, „Maserati“ ir kitų.
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja Rasa Ižganaitė antrus metus iš eilės buvo pakviesta dalyvauti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Visuomenės saugumo užtikrinimo problemos: teoriniai ir praktiniai aspektai“. Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultete vykusioje konferencijoje ji skaitė pranešimą „Vaikai – ikiteisminio tyrimo veiksmų dalyviai“.
Rasa Ižganaitė, nuo 2000-ųjų dirbdama policijoje, dažniausiai tiria sudėtingas bylas, neretai tenka atlikti su vaikais susijusius ikiteisminius tyrimus. „Pradžioje buvo labai sunku. Bet, jei myli savo darbą, jei supranti, ką darai – tuomet viskas gerai“,- kalba pareigūnė. Ji pasakoja, jog magistrantūros studijų metu užsimezgė itin glaudus ryšys su akademine bendruomene, vyko labai daug praktinių užsiėmimų. Magistrantų praktines užduotis nuolat stebėdavo universiteto profesūra, patyrę dėstytojai, jie negailėdavo patarimų ir įžvalgų – tai kasdieniniame darbe yra patys vertingiausi dalykai. “Esu labai dėkinga Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakulteto prodekanei prof. dr. Vaivai Zuzevičiūtei, doc. dr. Laimai Ruibytei, prof. hab. dr. Rūtai Adamonienei , doc. dr. Janinai Juškevičiūtei – būtent šie žmonės mane įkvėpė, paskatino gilintis ne tik į praktiką, bet ir į teoriją, kuri ir yra tikrasis praktikos pamatas“.
Moteris džiaugiasi, kad ir kasdieninėje tarnyboje dirba su tikrais profesionalais, o Marijampolės apskr. VPK vadovai netgi skatina dalyvauti tokio pobūdžio konferencijose ir dalintis patirtimi su kolegomis. Juolab, kad šiandien „vaikų klausimas“ itin eskaluojamas – tai susiję su pastaruoju metu vykusiais rezonansiniais nusikaltimais.
Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimo skyriaus vyriausioji tyrėja R. Ižganaitė, pripažindama, jog vaikai ir patys daro įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas, teigia, jog vaiko tapimas „auka“ ar „nusikaltėliu“ yra jau pasekmė. „Labai svarbu kur, kaip ir su kuo vaikas gyvena, ką jis mato, ką išgyvena, ką jaučia, kas jam rūpi, ar jis pats kam nors rūpi. Juk vaikai yra silpnoji grandis, kuri netrukus taps visuomenės pagrindu būsimoms kartoms. Nuo to, kokį patyrimą dabartiniai vaikai turės savyje, tokia bus ir mūsų visuomenė, ir jos moralės normos”,- įsitikinusi pareigūnė.
Paklausta, ką visuomenė ir kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad vaikai netaptų nei aukomis, nei nusikaltėliais, pašnekovė pataria matyti, kas vyksta šalimais ir nebūti abejingiems. „Turime kalbėtis su vaikais ir juos girdėti (o ne tik sakyti: „netrukdyk“, „palauk“ ir pan.). Žinant, kuo gyvena vaikai, kas jų draugai, lengviau apsaugoti juos nuo galimų nusižengimų ar net nusikaltimų. Kai vaikas suvokia, jog dėmesio (kurio jam taip trūksta) sulauks tik tuomet, kai padarys ką nors bloga – ženklas, jog suaugusiųjų gyvenime yra problemų“.
Šiais metais VĮ „Marijampolės miškų urėdij“ Kalvarijos girininkija švenčia 25-ąsias įkūrimo metines. Šia proga balandžio 14 d. Kalvarijos girininkijos vadovas Česlovas Mikulskas organizavo maumedyno sodinimo šventę.
Prie Jurgežerių miško, nors ir lietingu oru, pagalbininkų dėka buvo pasodinta 2000 maumedžių. Kalvarijos girininkiją savo atvykimu pagerbė seimo nariai Kęstutis Mažeika ir Juozas Olekas, Kalvarijos savivaldybės mero pavaduotojas Kęstutis Bagdanavičius, tarybos nariai, buvę ir esami girininkijos darbuotojai bei VĮ „Marijampolės miškų urėdija“ vadovai.
Šventės dalyviams buvo įteikti prisiminimo medaliai, nusipelniusiems girininkijos darbuotojams įteiktos VĮ „Marijampolės miškų urėdija“ bei Kalvarijos savivaldybės padėkos.
Pradedame spausdinti ištraukas iš greitai pasirodysiančios Viktorijos Kajokaitės knygos „Draugystė su „perfekcionistu“. Linkime malonaus skaitymo!
* * *
Manai, jog stengiesi elgtis nepriekaištingai? Visada atsiras žmogus, kuris savo galvoje kurs įvairiausius „tobulus“ scenarijus, net numatys kiekvieno žmogaus poelgius, bandys keisti tavo mąstymą. Ir jeigu pasielgsi kiek nors kitaip, jis supyks, atsiribos, užsidarys ir, pasitaikius galimybei, pabėgs nieko apie tai nepranešęs. Manai, jog jis elgiasi nepriekaištingai? Vadinasi, klysti. Kaip tada paaiškintum momentus, kai „tobulas perfekcionistas“ pradeda elgtis egoistiškai, nevertina kito žmogaus nuomonės, galvoja tik apie save. Už įsivaizduojamosios „perfekcionisto“ kaukės slepiasi kontrolė ir manipuliacija, kitą žmogų panardinanti saviapgaulėje ir „premijuojanti“ jam aukos vaidmenį.
Juk nežinai, kas dedasi kito žmogaus mintyse. O ar norėtum sužinoti? Ar norėtum perskaityti kito žmogaus dienoraštį? Pasinerti į paauglės mintis, kuriose atrasi keistų ir įdomių situacijų, draugaujant su visiškai kitaip mąstančiu ir besielgiančiu žmogumi? Gvildenti visada aktualius klausimus: kodėl graži meilė kartais tampa net atgrasia? kodėl norisi turėti tobulus santykius? ar dėl savęs? o gal tokie santykiai net neegzistuoja? kodėl vienam iš dviejų patinka matyti auką šalia savęs, o kitam – būti ta auka? kodėl kyla jausmas, kad esi kažkuo prastesnis už kitą? kad esi ne toks reikšmingas, kaip šalia esantys?
Psichologinis romanas privers paklausti savęs: ,,Kodėl jis/ji elgiasi būtent taip?“, o žargoninė jaunuolių kalba leis lengviau įsijausti į jų jausmus, mintis, bendravimą ir išgyvenimus.
* * *
Balandžio 18-oji
04.59 Atsikėliau išmušta šalčio bangos, prakaitas sušlapinęs visą patalynę. Seselė atėjusi išsigąs, kai pamatys. Nors ji gal dar ne tiek mačiusi. Nežinau, kas šiąnakt čia įvyko, bet pamenu tik tai, jog apie ketvirtą valandą ryto iššokau iš lovos, nes sapnavau skaudžius praeities įvykius, o vėliau pasižiūrėjau į telefoną, kiek valandų. Jame radau žinutę nuo Gusto: „Sveika, mano buvusioji Jazmina. Sunku sakyti tą žodį ,,buvusioji“. Aš jau pradėjau naują gyvenimą, nebesirūpink dėl manęs. Jeigu kas nors nutiks, nekaltink savęs, išeinu iš Tavo gyvenimo, nepalikęs net pėdsako. Sėkmės, būk laiminga, susirask žmogų, su kuriuo norėsi nugyventi visą likusį gyvenimą, ir kada nors prisimink, kad aš egzistavau. Buvo smagu kartu, bet įvyko, kaip įvyko. Gal dabar tas gailestis dar didesnis, kad esame ne kartu, tačiau niekada negali žinoti, kas bus ateityje. Tikiuos, kad mūsų bendravimas nenutrūks…“, tad pagalvojau, kad sapnuoju, ir toliau užmigau. Bet dabar, pasiėmusi telefoną, suvokiu, kad tai buvo realybė. Oi, Gustai, Gustai. Tu net žinutėje savo mintis paneigi… Praėjo jau keturi mėnesiai po mūsų išsiskyrimo. Tokia dramatiška draugystė būtų nuvedusi mus tik į prarają, o ne į rojų. Ir net ne į prarają, bet į niekur. Su Tavimi išdraugavau pusantrų metų, atrodytų, tikrai nemažai laiko kartu praleista. Tačiau… Per visą tą ,,praleistą laiką“ sugebėjome susitikti tik penkis kartus! Ir tikrai keista, kad aš buvau įsimylėjusi. Ir dar taip stipriai. Skaičiavau kiekvieną susitikimą… Penkis kartus. Taip. Ir tie visi penki – mano iniciatyva. Dabar jau gailiuosi, kad mes draugavome, bet prieš visa tai aš buvau dėl Tavęs pametusi galvą. Sunku būdavo susitikti dėl atstumo, suprantu, nes mus skiria apie 190 kilometrų. Tačiau meilei jokių kliūčių nėra, o jeigu yra, vadinasi, tai ne meilė. Tarp mūsų ir nebuvo meilės, veikiau, stiprus susižavėjimas vienas kitu. Pamenu, kaip susipažinome per „Facebook“. Jis pakvietė mane į draugus ir parašė, kad graži mano profilio nuotrauka. Argi ne keista? Užsikabinau, nes jis ir muzikavo (priklausė savo sukurtai roko grupei, pavadinimu „Storm heads“), piešė, buvo patrauklus, žodžiu, vos ne visų galų meistras. Matyt, mus siejo per daug bendrų dalykų. Kitais atvejais, kai nesusitikdavome, bendraudavome telefonu, „Facebook“ ir „Skype“. Jeigu ne Tajus, tikrai būčiau ir toliau iš gailesčio pasilikusi su Gustu, tačiau jis mane atvedė į protą. Niekad nepamiršiu, kaip stipriai supykau ant Gusto. Sėdėjome apsikabinę parke, gliaudėme saulėgrąžas, ir tuomet paskambino jo mama. Jis: „Klausau. Taip. Nežinau. Ko? Nupirksiu. Turiu. Netrukus grįšiu. Nu, pas draugą esu. Edviną. Nu, klasiokas. Taip, visai netoli. Iki.“ Draugą? Edviną? Aš tik sėdėjau šalia Gusto ir neturėjau jam ką pasakyti. Pati nepajutau, kaip tada pradėjo riedėti man ašaros. Gustas nieko nesakė, tik atsiprašinėjo. Kas iš tų atsiprašymų, jeigu tai nieko nekeičia… Kai pasiteiravau, kodėl jis nepasakė mamai teisybės, jis tik gūžtelėjo pečiais, atsiduso ir išlemeno: ,,Per anksti.“ Nors čia dar nieko, palyginus su tuo, jog po taip vadinamo mūsų ,,išsiskyrimo“ kitą dieną „Facebook“e pamačiau pakeistą jo profilio nuotrauką, kurioje mergina bučiuoja jam į žandą, o jis šypsosi, meiliai ją apkabinęs. Nežinau, kodėl jis taip pasielgė, tačiau man tai buvo didžiulis smūgis. O pamenu, jis neleido kelti mūsų bendrų nuotraukų į „Facebook“ą. Tiksliau, leido, bet griežtai prašė, kad jo nežymėčiau ant jų, matyt, nenorėjo, kad kas nors pastebėtų. Eina jis tegul šikt į visas pasaulio puses.
06.18 (vis dar rytas, lauke šviečia saulė).
Sugebėjau dar šiek tiek numigti, bet seselė prikėlė mane, kad sutvarkytų mano suniurktus patalus ir pakeistų naujais. Be Tajaus, Lidijos ir Redžinos, daugiau niekas nežino, kad esu paguldyta į ligoninę. Ir dar ne į bet kokią, o į… psichiatrinę. Beveik visiems pasakiau, kad išvažiuoju kuriam laikui atlikti muzikinės praktikos į užsienį (neva labai jau greitai gavau pasiūlymą), nes čia susisiekimas nėra lengvas, ir jei tėvams nepavyktų su manimi susiskambinti telefonu, tai dievaži, dar ir policiją iškviestų, o tada tai prasidėtų… Todėl pasirinkau lengvesnį – melo kelią, kuriuo einu kiekvieną dieną, galvodama, ką reikės sakyti mamai, kai ji paskambins pasiteirauti, kaip sekasi ir ką mes veikiame ,,praktikoje“. Labai bijau, kad nesužinotų tiesos… Iš tikrųjų tai mažai ką ir meluoju: čia vyksta įvairūs užsiėmimai, grupinės terapijos, muzikos terapijos, filmų terapijos, dailės terapijos, saviugdos terapijos ir panašiai… Į mano palatą paguldė dar vieną pacientę, tik ji su sunkesne liga, gal net šizofrenija… Šiaip šis psichiatrijos skyrius yra lengvesnės formos ir atviras, nes čia žmonės patenka po ypač sunkių išgyvenimų, po tam tikrų psichologinių traumų, o per visokius tyrimus, konsultacijas ir testus nustatoma ligos diagnozė. Man vakar psichologė davė kokius keturis ar penkis asmenybės testus, kuriuose reikėjo sudėlioti paveiksliukus pagal tai, kuo jie panašūs, po to reikėjo pildyti depresijos testus, tada piešti įsivaizduojamą žmogų, namą, medį, atsakinėti į klausimus apie save ir dar kažką… – jau tiksliai neatsimenu. Tad po to man psichiatrė pasakė testų atsakymus ir diagnozavo keturias ligas: stiprią vidutinę depresiją, obsesinį- kompulsinį sutrikimą, bipolinį afektinį sutrikimą ir šizotipinį sutrikimą. Kadangi apie sutrikimus mažai nuraukiu, pasiskaičiau internete.
Obsesinis kompulsinis sutrikimas.Obsesinis-kompulsinis sutrikimas pasižymi įkyriomis mintimis ar veiksmais, kurie suvokiami kaip savi, tačiau yra nemalonūs, beprasmiški ir varginantys. Žmogus savo sveiku protu supranta, kad tokioms mintims nėra pagrindo, kad tai kvailos mintys, bet vis tiek tos mintys sukelia labai didelį diskomfortą ir nerimą. Žmogus stengiasi pasipriešinti šiems įkyrumams, bet beveik visada nesėkmingai.
Bipolinis afektinis sutrikimas.Tai psichinis sutrikimas, kuriam būdingi pasikartojantys manijos ir depresijos epizodai, kurie gali vienas kitą keisti arba yra atskirti normalios nuotaikos epizodų. Šis sutrikimas dar kitaip vadinamas maniakine depresija. Bipoliniams nuotaikos sutrikimams būdingi pasikartojantys (mažiausiai du) nuotaikos ir aktyvumo lygio pakitimo epizodai, kurių metu nuotaika tampa pakili, padidėja energija bei aktyvumas, o kartais nuotaika pablogėja, energija bei aktyvumas sumažėja (depresija). Dažnai ši liga pasireiškia jauniems žmonėms. Ja serga apie 1 proc. populiacijos.
Šizotipiniam sutrikimui būdingi šie simptomai:keisti įsitikinimai; neadekvatus elgesys; magiškas mąstymas, veikiantis elgesį ir neatitinkantis kultūros normų; įtarumas; paranoidinės idėjos; neretai pasitaiko nepaprasti suvokimo pojūčiai; iliuzijos; depersonalizacija ir derealizacija; neaiškus, smulkmeniškas ar stereotipiškas mąstymas; keista kalba nesant ryškaus nerišlumo; atsitiktiniai pusiau psichoziniai epizodai su ryškiomis iliuzijomis bei panašiomis į kliedesius idėjomis.
Jie gydytojai ir geriau žino, kas mums yra, bet mes patys pasirenkame, kiek informacijos į išorę galime atskleisti. Aš šįsyk pasirinkau vidutiniškai. Daug ko nepapasakojau, nes per vieną kartą sunku atsiverti žmogui, kurio visiškai nepažįsti. Nors man, asmeniškai, yra daug lengviau atsiverti specialistui, nei kokiam draugui… nežinau, kodėl. Pamenu, buvo etapas, kai girdėjau balsus. Tiksliau, vieną vyrišką balsą. Tai tęsėsi apie dvi savaites, ar gal net mėnesį. Jis kritikuodavo kiekvieną mano žingsnį, sakydavo man, kad aš niekam tikusi, nieko nemoku, liepdavo pjaustytis rankas, pilvą. Dar ir dabar gerai pamenu, jog tas balsas buvo toks žemas, kad net gergždė, spengė ausyse… Nors supratau, kad tas balsas yra kažkur giliai pasąmonėje, negalėjau jo suvaldyti. Nusipurtau vien apie tai pagalvojusi. Esu čia jau tris dienas, ir žada laikyti dar bent savaitę, nes gydymas paskirtas mažiausiai dešimčiai dienų. Jeigu mano būsena nepagerės, būsiu paguldyta į kitą skyrių, visiškai uždarą, kur negalima niekur išeiti, duoda valgyti tik su šaukštais, visos palatos su langeliais ir stebėjimo kameromis… Nors ir čia dar reikia apsiprasti su aplinka, nes jaučiuosi nesmagiai duše ar tualete, kur nėra užraktų, valgyklėlėje, kurioje sėdime visi kaip ,,viena graži didelė šeima“, ir palatose, kuriose visi turime bent po vieną ar pora draugų. Čia visi turi problemų, nėra tokio, kuris būtų savanoris.
Šv. Velykų savaitgalį, mūsų šalies keliuose įvyko 14 eismo įvykių, kuriuose žuvo 2 žmonės: 56 metų vairuotojas ir 52 m. pėsčiasis. Per 4 paras eismo įvykiuose nukentėjo 16 žmonių. Tarp sužeistųjų – 2 nepilnamečiai. Policija užregistravo 151 techninį eismo įvykį, kuriuose žmonės nenukentėjo.
Balandžio 14–17 d. policijos pareigūnai pradėjo 107 ikiteisminis tyrimus dėl vairuotojų padarytų nusikalstamų veikų, t. y. transporto priemonių vairavimo apsvaigus nuo alkoholio, kai nustatytas daugiau nei 1,5 promilės girtumas.
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai šventinį savaitgalį nustatė 9 tokius atvejus: Marijampolės sav. – 5, Šakių r. sav. -2, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos sav. – po vieną.
Balandžio 14 d. apie 15.52 val. Kalvarijos sav. Santakos k., neblaivus (2,06 prom. alkoholio) vyras vairavo traktorių MTZ Belarus-82. O apie 22.04 val. Šakių r. Dačnaujienos k., neblaivi (1,91 prom. alkoholio) mergina (g. 1992 m.) vairavo automobilį AUDI 80 ir kelyje Valenčiūnai-Pieščiai, Baltkojų k. ribose, nuvažiavo nuo kelio sankasos.
Balandžio 15 d. apie 00.13 val. Marijampolėje Vytauto g. neblaivus (1,81 prom. alkoholio) vyras vairavo automobilį VW BORA. LR BK 281 str. Tą pačią dieną apie 16.32 val. degalinės krovininių automobilių stovėjimo aikštelėje, Kalvarijos sav. Kazlavo k., įvyko techninis eismo įvykis. Marijampolės apskr. VPK Kalvarijos PK pareigūnai įvykio vietoje, krovininio automobilio „Scania“ su puspriekabe vairuotojui (g. 1960 m,.) nustatė 2.78 promilių girtumą. Techninio eismo įvykio metu buvo apgadinti dar du krovininiai automobiliai „Volvo“ ir „Scania“. Neblaivus vairuotojas uždarytas į areštinę.
Balandžio 16 d. apie 14.57 val. Marijampolės sav. Sasnavos mstl. Sūduvos g., neblaivus (2,45 prom. akloholio vyras (g. 1978 m.), gyv. Sasnavos mstl., vairavo motorolerį be valstybinių numerio ženklų. Apie 21 val. Kazlų Rūdos sav., kelio Ąžuolų Būda-Kazlų Rūda 4-ame km, vairuotojas (g. 1993 m.), siekdamas išvengti administracinės atsakomybės už KET pažeidimą (automobilį vairavo neblaivus (1,82 prom.)), Marijampolės apskr. VPK Kazlų Rūdos PK patruliams siūlė 100 eurų kyšį ir vienam jų į kelnių kišenę įdėjo 100 eurų bei „Vikingų loto“ bilietą. Šiam vaikinui teks atsakyti ne tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimą, bet ir dėl kyšio davimo. Tą pačią dieną apie 17.30 val. Šakių r. Griškabūdžio sen. Paluobių k., neblaivus (1,58 prom. alkoholio) vyras (g. 1972 m.), vairavo „Audi A4“.
Balandžio 17 d. apie 20.51 val. Marijampolėje J. Ambrazevičiaus-Brazaičio g. sustabdytas lengvasis automobilis VW JETTA , kurį vairavo neturintis teisės vairuoti marijampolietis (g. 1998 m.). Jam nustatytas girtumas (2,28 prom. alkoholio). O apie 20.40 val. Šakių r. sav. Lukšių sen. Tubelių k. buvo sustabdytas automobilis „Toyota Avensis“, kurį vairavo Šakių gyventojas (g. 1972 m.), jam nustatytas girtumas (g. 1,89 prom. alkoholio).
Primename, jog pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 str. (Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas):
1. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.
2. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata arba nukentėjusiam asmeniui padaryta didelės turtinės žalos, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.
3. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki penkerių metų.
4. Tas, kas padarė šio straipsnio 3 dalyje numatytą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu iki šešerių metų.
5. Tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus, baudžiamas laisvės atėmimu iki aštuonerių metų.
6. Tas, kas padarė šio straipsnio 5 dalyje numatytą veiką būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, baudžiamas laisvės atėmimu nuo trejų iki dešimties metų.
7. Tas, kas vairavo kelių transporto priemonę arba mokė praktinio vairavimo būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
Policija nuolat tikrina transporto priemonių vairuotojų blaivumą, apsvaigimą nuo narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų bei vykdo greičio kontrolę. Marijampolės Kelių policijos skyriaus pareigūnai prašo, kad gyventojai būtų pilietiški ir, pastebėję apgirtusį vairuotoją, neleistų jam sėsti už vairo arba nedelsdami apie tai praneštų bendruoju pagalbos telefonu 112.
Ruošdamiesi keliauti ir rinkdamiesi pageidaujamas pamatyti vietoves, norom ar nenorom joms „priklijuojame“ asociacijas – susiejame su vienu ar kitu gerai pažįstamu jausmu, potyriu ar kažkur nugirstu pasakojimu. Kiekvienam tas pats objektas gali reikšti skirtingus dalykus, sukelti vis kitokius vaizdinius. Sakykim, išgirdus žodį „Monakas“, kuris tiesiogiai reiškia vienos iš mažiausių pasaulio valstybių pavadinimą, kiekvieno pasąmonė išmeta vis kitokią asociaciją. Moterims tai gali būti Monako princesė: kiek bebūtų metų, moters viduje visada gyveno, gyvena ir gyvens „princesė“, visada plazdės miela svajonė tapti ja – būti dėmesio centre, mylima, garbinama, lepinama… Vyrams Monakas – „Formulės-1“ varžybų gaudesys, įspūdingi superautomobiliai, o gal garsusis Monte Karlo kazino. Kuris iš stipriosios lyties atstovų nenorėtų pralėkti sportine mašinyte „Formulės-1“ trasoje ar nors valandžiukę pabūti milijonieriumi, prašmatniausiame pasaulio kazino laimėjusiu savąjį milijoną bei pasipuikuoti pačiais įspūdingiausiais automobiliais, kurių Monake gali sutikti begales.
Akinančioje dienos šviesoje fotografuoti sudėtinga
Man Monakas – jūra su nenusakomo dydžio kruiziniais laivais, karaliaus rūmai, Monte Karlo kazino ir aplink jį esantys nuostabūs parkai, kaktusų sodas, savo dydžiu ir augalų įvairove palikęs neišdildomą įspūdį, ir „Formulės-1“ trasa, kuria teko važiuoti… kelionių agentūros autobusu.
Dar vienas įspūdis, o gal greičiau pojūtis – akinanti dienos šviesa, suteikianti keistoką aplinkos matymą, mūsų akiai šiek tiek per ryškų (tik nepagalvokit, kad tai vienintelė vieta planetoje, kur tiek daug šviesos). Sakysite – nesąmonė, šviesos negali būti per daug. Galbūt. Bet kad jos tikrai daugiau nei įprastose mums vietose, pastebėjimas pasitvirtino sugrįžus į namus ir peržiūrėjus parsivežtas nuotraukas. Keista, kelionėje matyti užburiantys vaizdai kompiuterio monitoriuje dabar buvo tarsi negyvi, jiems kažko trūko. Monake fotografuoti sudėtinga, mat saulė didžiąją dienos dalį kybo tiesiai virš galvos, todėl fotografuojamojo veidas dažniausiai niurkso keistame „pavėsyje“ arba… susilieja į plokštumą, neišskirdamas bruožų. Gražiausios ir geriausios kokybės nuotraukos būna tik anksti ryte ir leidžiantis saulei. Man tai patvirtino vienas profesionalus fotografas. Dėl nuostabių vaizdų užfiksavimo jis Monake gyveno daugiau nei savaitę, o parsivežė vos kelias kokybiškas nuotraukas. „Reikia išlaukti tinkamo momento“, – sakė jis. Tai ką kalbėti mums, paprastiems fotomėgėjams ir eiliniams keliautojams, kuriems šiame Rojaus kampelyje teko pabūti net ne visą dieną? Tačiau fotografavome ir mes: kas fotoaparatais, telefonais, kas įspūdžius bei pojūčius talpinome „atminties kortelėse“, „įmontuotose“ savo galvose. Berods, pastarasis būdas buvo pats kokybiškiausias ir prasmingiausias. O prisiminti yra ką. Bet apie viską – iš eilės.
Monakas – viena iš mažiausių bei turtingiausių valstybių pasaulyje
Monako Kunigaikštystė – nedidelė Alpių valstybė prie Viduržemio jūros, besiribojanti su Prancūzija. Tai – viena iš mažiausių bei turtingiausių valstybių pasaulyje ir taip pat – tankiausiai apgyvendinta. Šalies plotas – apie 2 km², pakrantė driekiasi 4,1 km, o siena su Prancūzija – 4,4 km. Monako valstybėje gyvena apie 38 tūkst. žmonių, kas trečias iš jų – milijonierius. Monako valdžia pajamų mokestį panaikino dar 1869 metais, o kiti šioje šalyje taikomi mokesčiai įmonėms ir gyventojams yra nedideli. Palanki mokesčių sistema ir galimybė kaupti turtus pritraukė atvykėlius iš daugiau kaip 100 pasaulio šalių. Nekilnojamojo turto kaina Monake siekia apie 91 000 Eur už kvadratinį metrą. Tarp garsių Monake gyvenančių asmenų – lenktynininkas Lewisas Hamiltonas, teniso žvaigždė Novakas Djokovičius, britų mažmeninės prekybos magnato milijardieriaus PhilipoGreeno žmona Tina Green ir daug kitų. Dar vienas išskirtinis šios kunigaikštystės bruožas, o gal simbolis – jachtos, kruiziniai laivai ir superautomobiliai, prie kurių veržiasi nusifotografuoti turistai.
Tačiau aplankyti Monako Kunigaikštysę atvykstama ne vien dėl prabangos. Ji svečius džiugina švelniu, maloniu, saulėtu ir šiltu klimatu: šiltomis ir sausomis žiemomis bei karštomis ir saulėtomis vasaromis. Vidutinė temperatūra +16,3 °C. Saulėta būna apie 300 dienų per metus. Kiekviena Monako Kunigaikštystės gatvelė pulsuoja prabanga, namai atrodo lyg vakar pastatyti, parduotuvių vitrinose puikuojasi prašmatnūs dirbiniai. O romantiški gamtos vaizdai! Jie nustelbia viską, ką matai, kokius pasakojimus girdi. Monake iš tiesų pasijunti lyg Rojuje.
Įdomu tai, kad Monako miestas ir Monako Kunigaikštystė yra viena ir ta pati teritorija. Visa valstybė faktiškai – vienas miestas, kurį sudaro atskiri rajonai: Monakas (MonacoVille), Monte Karlas (Monte Carlo), La Kondaminas (La Condamine) ir naujas pramoninis rajonas – Fonvilis (Fontvieille).
Senoji Monako dalis: Kunigaikščių rūmai, Katedra
Monakas išsidėstęs ant uolos. Vietos gyventojai jį taip ir vadina –„uola“. Užsukome į Švento Nikolo (Šv. Mikalojaus) katedrą. Neoromantinė, baltų plytų bažnyčia, apsupta palmių priverčia ja stebėtis bei žavėtis. Įžengus į katedros vidų, atsiveria didinga erdvė, altoriai išpuošti nuolat degančiomis žvakėmis, kupole tviska auksinė neobizantiška Marijos su kūdikiu mozaika. Už altoriaus pusračiu išdėliotos baltos antkapių plokštės: čia palaidoti Monako kunigaikščiai. Katedroje amžinam poilsius atgulė daugybė Grimaldžių šeimos narių. Kad aplankytume Monako princesės Grace Kelly amžino poilsio vietą, teko pastovėti gana didelėje, nuolat judančioje turistų eilėje: jos kapo vieta visuomet nuklota gėlių puokštėmis. Grace Kelly – moteris, išpildžiusi kiekvienos gražuolės romantišką svajonę: tapusi viena garsiausių visų laikų Holivudo aktorių ir ištekėjusi už princo. Ji šiame ištaigingame mieste pasitiko savo likimą ir po mirties vis dar prisimenama bei mylima ne tik vietos gyventojų, bet ir atvykstančių svečių.
Visai netoli katedros – ištaigingi Teisingumo rūmai, Okeanografijos muziejus, kuriame dirbo garsusis prancūzų jūrininkas, okeanografas, ekologas, režisierius, fotografas Žakas Ivas Kusto (J.Y.Cousteau). Jis išrado akvalangą, sukūrė daugiau nei 120 dokumentinių filmų. Prie įėjimo stovi prancūzų poliarinės ekspedicijos vikšrinis traktorius ir povandeninio tyrinėjimo transportas – batiskafas. Prie pastarojo visada būriuojasi nemažas būrelis suaugusiųjų smalsuolių bei linksmai siaučiančių vaikų.
Aplankėme Kunigaikščio rūmus, dabartinio valdovo Alberto II rezidenciją, kuriuos saugo garbės sargyba. Turėjome galimybę stebėti, kaip ji keičiasi. Rūmų vidus įspūdingas: apie dvidešimt didelių kambarių atspindi skirtingus laikotarpius, pasakoja Monako istoriją. Juose gausu paveikslų su princų, princesių ir jų atžalų atvaizdais, originalių baldų, atitinkančių būtent tą laikotarpį… Istorinė aplinka užburia taip, kad „pagauni save“ besidairant ir laukiant iš kurio nors kambario išnyrančių šių patalpų gyventojų, gal net paties Kunigaikščio ar princo. Rūmuose vaikštinėjome savarankiškai, naudodami audio gido paslaugas.
Monakas nėra klaidus miestas, todėl labai smagu po jį pasivaikščioti savarankiškai. Iš rūmų aikštės šakojasi siauros gatvelės, kuriose jaukiai įsikūrę suvenyrų prekeiviai, kavinukės, muziejai. Visur švaru ir tvarkinga. Niekas čia nedrįsta numesti net mažiausios šiukšlės.
La Condamine ir Fontvieille rajonai: prabangios jachtos ir malūnsparniai
Nuo Monako senamiesčio terasų lyg iš paukščio skrydžio galima grožėtis Monako jachtų prieplauka. Tai – La Condamine, antra pagal senumą miesto dalis. Joje įsikūręs Monako kunigaikštystės jūrų uostas. Būtent čia, iš prabangių jachtų, geriausia stebėti „Formulė-1“ lenktynes „Grand Prix Monaco“ (jos vyksta kiekvieną pavasarį). Vasarą į uostą suplaukia pačios prabangiausios pasaulio jachtos ir laivai. Prieplaukoje gali sutikti jų savininkus, pačius turtingiausius pasaulio žmones bei daug kultūros, pramogų verslo įžymybių.
Fontvieille – nauja, iš jūros „atkovota“ Monako dalis, esanti kunigaikštystės pietvakariuose. Joje yra įsikūręs Monako sraigtasparnių oro uostas, iš kurio vykdomas reguliarus susisiekiamas su Nicos oro uostu. Reikia paminėti, kad tiesiogiai į Monaką lėktuvais neatskrisite – nusileisti jiems čia nėra pritaikyto oro uosto. Todėl, norintiems keliauti šia susisiekimo priemone, teks lėktuvu pasiekti Nicą, o iš ten sraigtasparniu atskirsti į Monaką.
Egzotiškieji sodai – užburianti atokvėpio oazė
Didžiulį įspūdį paliko Monako Egzotiškieji sodai, žavintys didžiausia pasaulyje kaktusinių augalų kolekcija. Čia galima susipažinti su 6 tūkstančiai sukulentinių augalų rūšių. Kaktusų sode didžiulė jų įvairovė: auga tiek nykštukiniai, tiek 10 metrų aukščio siekiantys milžinai. Vaikštinėdama takeliais, pasijutau maža skruzdėlyte: kaktusus esu pratusi matyti ir įsivaizduoti vazonėliuose. Tačiau, čia, Kaktusų sode, tos pačios rūšys, kaip ir mano auginamos namuose ant palangių, užaugusios metrais. Sodo augalai lankytojams suteikia pavėsį nuo kaitrių saulės spindulių. O žiedų grožis! Negali atsistebėti. Daugybė sodininkų rytais nuskabo vos ne kiekvieną peržydėjusį kaktuso žiedą. O žinia – jie žydi labai trumpai, kai kurios rūšys – vos parą. Tikriausiai todėl susidaro įspūdis, kad kaktusai tik ką pražydę ir žydi nuolat bei ilgai. Iš egzotiško sodo atsiveria fantastiškas Monako pakrantės peizažas – beribis jūros mėlis, išpuoštas baltomis jachtų burėmis. Įspūdingo grožio egzotiniame kaktusų sode norisi praleisti kuo daugiau laiko: grožėtis augalais, juos liesti, fotografuoti.
Žavesiu nenusileidžia Japonų sodas. Tai 0,7 ha plote įkurta poilsio oazė, kurioje dirbtinai sukurtos stilizuotos kalvos, kalneliai, kriokliai, upeliai. Šiame sode įrengtose nedidelėse pavėsinukėse galima atsikvėpti, pasislėpti nuo karštų saulės spindulių, pasimėgauti vienuma ir ramybe.
Monte Karlas: kazino ir prabangus automobilių riaumojimas
Monte Karlas (Monte Carlo) reiškia „Karolio kalnas“, pavadintas Monako princo Karolio III garbei. Tai – Monako centras, garsus lošimų namais ir daugiadienėmis automobilių lenktynėmis.
Prabangusis Monte Karlo kazino traukia turtingus turistus iš viso pasaulio – juk čia galima legaliai lošti. Kazino patalpos buvo kilnojamos iš vienos vietos į kitą, kol 1863-aisiais atsidūrė ten, kur stovi ir šiandien.
Nuėjome pasižvalgyti prie garsiojo kazino. Labai norėjosi nors akies krašteliu žvilgtelti į jo vidų, deja… Į kazino įleidžiami lankytojai, atitinkamai apsirengę: apranga turi būti daugiau ar mažiau klasikinė. Taigi, mes, turistai, taip ir likome stovėti prie durų, nes buvome „pasidabinę“ kedais, džinsais, o kai kurie tiesiog „pležankėmis“. Su šortais, pliažo basutėmis ar sportine apranga net nesvajok ten patekti. Juodais kostiumais ir akiniais nuo saulės pasipuošę „dėdės“, kurių gabaritai priminė dideles spintas, pasidairyti garsiajame kazino mums neleido. Tvarka yra tvarka. Jeigu ir būtume įleisti į šią prestižinę vietą, mums būtų tekę susimokėti 10 Eur už įėjimą ir parodyti asmens tapatybės dokumentus. Įdomu tai, kad Monako piliečiams draudžiama lošti lošimo namuose – ši pramoga skirta tik turistams (be abejo, tinkamai apsirengusiems). Kazino viduje griežtai draudžiama fotografuoti, filmuoti.
Nenusiminėme, kad nepatekome į vidų – yra ką veikti ir prie kazino: graži architektūra, daug mielų skverelių su skulptūromis ir suoliukais. Niekas nedraudžia būti prie kazino pastato, kur gali nevaržomas grožėtis prabangiais automobiliais: o tokių – vargu ar kur kitur pamatysi. Čia regėjome „Bentley“, „Lamborghini“, „Bugatti Veyron“ ir kitokių markių milijonierių „žaisiliukus“. Šių gražuolių kainos siekia milijoną ir daugiau eurų, o greitį išvysto iki 408 km/h. Tik negalvokit, kad turtingieji tokiu greičiu gali „skrajoti“ Monako gatvėmis. Čia laikomasi griežto greičio ribojamo, o nepaklusnieji „apdovanojami“ įspūdingomis baudomis. Taigi, į kazino eina arba limuzinais atvažiuoja turtuoliai, išsipuošę ir negailintys šlamančiųjų net durininkams. Beje, sakoma, kad Monte Karle pelningiausias darbas – automobilių parkuotojo. Miesto gatvėse nieko nenustebins pasitempęs monakietis su raudonu „Ferrari“. Tai – gana įprastas vaizdas Monte Karle.
Paprastam mirtingajam praktiškai neįmanoma gauti Monako pilietybės, nebent gyvendamas kunigaikštystėje su tikru monakiečiu (kurio abu tėvai yra monegaskai (monakiečiai), susilauktum vaikų – tada jie jau būtų Monako piliečiai. Tačiau didžiąją dalį kunigaikštystės gyventojų (ne piliečių) sudaro milijardieriai iš įvairių šalių arba kiti asmenys, norintys čia įsigyti nekilnojamo turto. Bet… Yra vienas bet… Jei jie nori tapti Monako rezidentais, privalo turėti „švarią“, be nusikalstamos veiklos praeitį.
Monte Karlo gatvėje ant asfalto matosi U raidės formos ženklai – tai „Formulės-1“ dalyvių starto vietos. Šios varžybos, sukviečiančios dalyvius bei žiūrovus iš viso pasaulio, startuoja gegužės mėnesį. Monakas, kaip automobilių sporto sostinė,išgarsėjo 1929 metais. Šis titulas yra antroje vietoje po kazino lošimo namų sostinės: abu jie Monako Kunigaikštystėje varžosi pagal gaunamą pajamų dydį.
Prieš varžybas mieste, kai kuriose gatvėse, kelioms savaitėms uždaromas eismas, konstruojamos trasos. Laikinus nepatogumus atperka daugiadienių varžybų gaudesys ir atnešamos jų pajamos. Automobiliai lenktyniauja siaurose Monako gatvėse, tuneliuose ir, žinoma, žymiajame posūkyje. Mums lankantis Monte Karle, varžybos nevyko, todėl turėjome galimybę važiuoti trasa, deja, ne sportiniu automobiliu, o turistiniu autobusu. Įvažiavus į tunelius, ausis rėžė beprotiškas garsas – įsivaizduoju, kaip kenčia ausų būgneliai, kai varžybų metu čia pralekia riaumojantys sportiniai automobiliai.
Lošimo namai ir puikus klimatas Monaką išgarsino ir pavertė turizmo centru. Džiaugiuosi čia apsilankiusi. Patirti įspūdžiai neišdildomai įsirėžė į atmintį. Mielai sugrįžčiau dar ne kartą ir ne vienai dienai. Galiu drąsiai pasakyti – įsimylėjau šį nepaprasto žavesio kampelį.
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. gruodžio 22 d. nutarimą Nr. 1384 „Dėl perspėjimo ir informavimo sistemos techninio patikrinimo“, š m. balandžio 19 d. organizuoja perspėjimo sistemos techninį patikrinimą. Jo metu 11 val. 52 min. visam 3 min. darbo ciklui bus įjungiamos centralizuoto ir vietinio valdymo elektros sirenos, o 11 val. 55 min. per Lietuvos nacionalinį radiją ir televiziją bus pateikiama informacija gyventojams. Marijampolės apskrityje informacija bus skelbiama per regioninę radijo stotį „Kapsai“.
Patikrinimo metu gyventojai bus informuojami ir per gyventojų perspėjimo ir informavimo, naudojant viešojo judriojo telefono ryšių paslaugų tiekėjų tinklus, sistemą trumpaisiais pranešimais į mobiliuosius telefonus, jeigu juose yra įjungta korinio transliavimo funkcija.
Gyventojams rekomenduojame nustatyti savo mobiliuosius telefonus perspėjimo pranešimų priėmimui. Telefonų nustatymo instrukcijos ir daugiau informacijos apie šią sistemą pateikta Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos interneto svetainėje adresu: http://www.gpis.vpgt.lt ir Marijampolės savivaldybės interneto svetainėje adresu: http://www.marijampole.lt.
Vykdomo patikrinimo metu prašome gyventojų laikytis rimties, nekelti panikos, užtikrinti normalų darbo ritmą.
Ne vienus metus kuriama bei puoselėjama sodybos aplinka visais metų laikais džiugina grožiu, kurį vis tik labiausiai išryškina šiltasis metų laikas.
Janinos bei Vytauto BARTNYKŲ, gyvenančių Brukų kaime (Kalvarijos sav.), sodyba, kurią šeimininkai puoselėja nuo 2004 -ųjų metų, – atgaiva akiai ir širdžiai ne vien jiems patiems ar aplinkiniams gyventojams: jau daugiau nei dešimtmetį ji kasmet įvertinama kaip dailiai tvarkoma, o jos kūrėjai pagerbiami vietos valdininkų. Sodybos šeimininkai gali didžiuotis savo darbštumu, fantazija, mat, kaip teigia jie patys, neturėję galimybių pasinaudoti profesionalių apželdintojų paslaugomis, tad visą namų aplinkos grožį kūrė ir tebekuria patys.
Pagrindiniai sodybos puošybos elementai – akmenys
J. ir V. Bartnykų sodyboje vienas iš svarbiausių akcentų – akmuo. Štai beveik visos augalų kompozicijos yra padailintos kompozicijomis iš akmenų. Grybai, „augantys“ žolėje, takeliai vejoje, alpinariumas, vandens telkinys – tai lauko akmenų ir dekoratyvinių akmenukų deriniai. Pašnekovai akcentuoja, kad akmenys jų sodyboje yra pagrindiniai jų sodybos puošybos elementai. Pasak jų, akmenys – savotiškas akcentas, kurio dėka sodyba įgauna visiškai kitokį veidą. Atrodo, kad tai tik kietos uolienos luitai, tačiau pradėjus eksperimentuoti, derinti augalus ir akmenis tarpusavyje, galima sukurti ypatingo grožio kompozicijas.
Seni daiktai prikeliami antrajam gyvenimui
J. ir V. Bartnykai kasmet sugalvoja ką nors naujo, kaip praturtinti savo sodybą neįprastomis dekoracijomis. Senos, jau naudojimui netinkamos statinės, dabar yra realizuojamos vietoj… vazonų. Tai ne tik atkreipia dėmesį, bet kartu yra ir puikus eksterjero puošybos elementas. Ir molinių vazonų paskirtis čia taip pat yra pakoreguota. „Kilo mintis padaryti žmogeliuką iš pačių paprasčiausių molinių vazonų“, – pasakoja J. Bartnykienė, rodydama fantazijos „padiktuotą“ rezultatą. O štai ir girnapusė, kuri seniau buvo naudojama miltams malti. Dabar ji – viena išskirtiniausių sodybos eksterjero detalių. Ir dekoratyvinis vežimėlis gėlėms padėti – taip pat pačių rankomis sukurtas. Jį žmonės padarė tiesiog iš nereikalingų daiktų detalių, šiek tiek patobulino ir „prikėlė“ antrajam gyvenimui.
Gausu įvairių dekoracijų
Visą sodybos eksterjerą, kaip minėta, šeimininkai sukūrė patys. Pasak J. Bartnykienės, pačios netikėčiausios idėjos gimsta spontaniškai, tiesiog kūrybos proceso metu. Tik kiek vėliau, norėdama dar labiau padailinti kai kuriuos sodybos kampelius, idėjų moteris imasi ieškoti žurnaluose, įvairiose interneto svetainėse.
Sodyboje plačiai šypsosi žmogeliukas, kaip minėta, sukurtas iš senų vazonų. Pastarieji atlieka net ne vieną funkciją: gražios dekoracijos ir gėlių vazono. Medinis malūnėlis – dar viena iš gausybės dekoracijų, esančių J. ir V. Bartnykų sodyboje. Jis skoningai priderintas prie šalia tyvuliuojančio tvenkinio. Aplink vandens telkinį esti ir kitokių detalių. Viena iš vaizdingiausių – iš medžio padarytas žmogeliukas su meškere rankoje. Nuo judesio kvarksianti varlė, antis, nuo saulės šviesos pasikraunantys žibintai, šalia namo gulintys elniai – visi šie elementai, puošiantys sodybą, sukuria mielą širdžiai harmonijos įspūdį.
Vaisingos mintys ateina po dienos darbų
„Aš atsiguliu ir jau žinau, ką darysiu“, – atvirauja J. Bartnykienė, kaip pati teigia, pati pirmoji kaime pradėjusi kompozicijas iš akmenų. Dabar žmonės žiūri, kurie akmenys tinka mūriniam namui, kurie – rąstiniam, o štai Bartnykai tuomet, kai kūrė savo gyvenamosios aplinkos paveikslą, nekreipė didelio dėmesio į akmenų rūšis. J. Bartnykienė tvirtina, kad viską darė iš paprastų lauko akmenų, tiesiog stengėsi derinti formas, kad plyšių nebūtų tarp akmenų, ir spalvos derėtų tarpusavyje. Tokia pat filosofija vadovavosi ir kurdami gėlynus: kad gėlės derėtų tarpusavy, kad neužgožtų viena kitos grožio, kad spalvos „nesipjautų“.
Sodyboje dominuoja dekoratyviniai kadagiai
Sodybą puošia daugybė dekoratyvinių kadagių ir kitų krūmokšnių: formuojamas paprastasis kadagys, kalninė pušis, miniatiūrinės tujos, šliaužiantysis kadagys.. Kadagiai, nepriklausomai nuo vyraujančio metų laiko, sodybai suteikia itin prašmatnų įvaizdį. Kaip pasakoja sodybos šeimininkai, yra sugalvoję keletą kadagių kompozicijų skirtingose sklypo vietose. Vienoje jų – kadagiai suderinti su kitais krūmokšniais ir akmenimis. Kompozicija yra tik iš keleto elementų, tačiau būtent jie ir suteikia sodybai ypatingo žavesio. Kitoje – sukurta kompozicija iš skirtingų kadagių rūšių. Atrodo, nieko prašmatnaus, tačiau vaizdas išties kerintis – kaip ir visa sodybos aplinka, su meile puoselėjama darbščių rankų!
Evangelistas Matas pasakoja, jog ankstų Velykų rytą Marija Magdalietė pirmoji atėjo prie Jėzaus kapo. Tačiau Viešpaties kūno ji ten neberado. Netrukus, kaip liudija evangelinis pasakojimas, Marija sutiko ir patį prisikėlusį Jėzų.
Šis susitikimas jai suteikė didelį džiaugsmą. Ji drauge su kita Evangelijoje minima Marija skubėjo ta nepaprasta žinia pasidalinti su kitais Jėzaus mokiniais.
Ir mes po daugiau nei dviejų tūkstantmečių džiaugiamės šia ypatinga žinia. Vieni kitus sveikindami su Šv. Velykomis, kaip pirmąjį Velykų rytą moterys, dalijamės Kristaus prisikėlimo žinia su visais mums brangiais ir artimais žmonėmis.
Tiesa, mes prisikėlusio Jėzaus nesutikome taip, kaip aną šventą rytą Evangelijoje minimos moterys. Tačiau tikime, kad Kristus prisikėlė, remdamiesi šių moterų, Kristaus mokinių, daugybės kitų amžininkų liudijimu. Tikime, nes Dievo veikimas per amžius gyvas ir veiksmingas. Mūsų tikėjimą papildo ir stiprina milijonų iki mūsų gyvenusių krikščionių tikėjimas.
Velykų dienos iškilmingoje liturgijoje skaitomi Šventojo Rašto tekstai mums atpasakoja pirmųjų Kristaus mokinių kelią į tikėjimą jų Mokytojo prisikėlimu. Šiame kelyje susipina žmogaus pastangos, ieškojimas ir tiesą padedanti perprasti Dieviška šviesa. Apaštalų įtikėjimo kelyje matome ne tik tvirtumą, bet ir išgąstį, netikrumą, tačiau taip pat ir stiprų norą viską suprasti, įsitikinti, kaip yra iš tikrųjų.
Jėzaus mokiniams nepakako moterų liudijimo. Jie bėgo prie kapo, nes Kristaus prisikėlimu tada nebuvo lengva patikėti. Tuo tikėti nelengva taip pat ir mūsų dienų žmonėms. Vis dėlto mums lengviau, nes per du tūkstantmečius sukaupta didelė tikėjimo paieškų ir jo gilinimo patirtis. Svarbu ją perimti, įdėti pastangų, kad neliktume abejingi.
Mielieji, nuoširdžiai Jus visus sveikinu sulaukus Šv. Velykų, dalinuosi savo asmeniniu tikėjimu ir džiaugsmu Kristaus prisikėlimu. Kartu visiems linkiu gyvo ir tvirto tikėjimo. Kaip ir prisikėlęs Viešpats linkėjo apaštalui Tomui: „…jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27). Jus visus telydi džiaugsmas ir nuolat stiprinanti bei palaikanti Dievo malonė.
Marijampolė ligoninės akušerijos skyriuje šv. Velykų išvakarėse su dovanomis į simbolinę „Mamų skrynią“ apsilankė Marijampolės savivaldybės administracijos, Trečiojo amžiaus universiteto bei Marijampolės „Zonta“ klubo atstovės.
Prie socialinio paramos projekto „Mamų skrynia“ prisidedančios moterys į akušerijos skyrių atvyko su pavasariškai supakuotomis dovanomis – pačiais reikalingiausiais daiktais mažyliams, sukurtais paveikslais ir šventine velykine nuotaika.
Dėkodama už gražios „Mamų skrynios“ akcijos sumanymą laikinai savivaldybės mero pareigas einanti Irena Lunskienė džiaugėsi, kad ligoninė puoselėja šią gražią tradiciją ir dėkojo Trečiojo amžiaus universiteto moterims, bei kitiems geradariams, kurių gerumo dėka nuolat sulaukiama dovanų
Viena iš akcijos sumanytojų ligoninės direktorė Audronė Kuodienė ir akušerijos skyriaus personalas nuoširdžiai dėkoja visiems, kurie nelieka abejingi šiam paramos projektui ir džiaugėsi, kad yra geranoriškų žmonių, atrandančių laiko ir lėšų pildyti skrynelę.
Projektas „Mamų skrynia“ akušerijos skyriuje, kaip ligoninės socialinis paramos projektas, veikia jau nuo 2010 metų pradžios. Dovanojami įvairūs naujagimiams reikalingų daiktai Akušerijos skyriaus darbuotojų rūpesčiu atitenka naujagimio susilaukusioms sunkiau besiverčiančioms mamoms.
„Mamų skrynia“ kasmet susilaukia vis didesnio įvairių organizacijų, pavienių asmenų bei neabejingų ligoninės darbuotojų dėmesio. Norisi linkėti, kad kiekvienas rastume supratingumo ir gerumo, noro dalintis ir prisidėti prie šio gražaus socialinio projekto.„Mamų skrynia“.
Palikusi paslaptingą slėnį, fėja Gilė, tyrinėdama žmonių pasaulį, pagaliau sulaukė pavasario. Skraidant virš pradėjusios žaliuoti žemės, jos akis užkliuvo už didžiulio stiklinio pastato, šalia kurio skleidėsi įvairiaspalvių tulpių lysvės. Nusileidusi į jų lauką, ji akimirkai pasijuto kaip namuose.
Bet staiga fėjos žvilgsnį patraukė keista būtybė. Jau pripratusiai prie to, kaip atrodo žmonės, ši jai pasirodė kitokia. Obuoliukais puošta skrybėlė ir žalias žibantis apsiaustas negalėjo nesudominti smalsios fėjos. Būtybė patraukė į stiklinį pastatą, o fėja nusekė iš paskos ir šmurkštelėjo vidun. Šiluma, niekur nematyti medžiai ir gėlės fėjai atėmė žadą. Čia kvepėjo jos namais. Nieko nelaukdama, ji prisiartino prie žalios būtybės, kuri kažką apžiūrinėjo lapų tankumyne.
Net nespėjo pasisveikinti, kai skrybėlė pasisuko ir į ją atsigręžė malonus moters veidas. Moteris be galo nudžiugo ir, tarsi fėją sutikti jai būtų kasdienybė, net susijuokė.
– Sveikutė, o, čia tai puiki dienelė! Ne kas dieną sutinki fėją! Ir kaip tave vadinti, mažyle? – paklausė ji.
– Aš esu fėja Gilė ir atskridau pas jus pažinti žmonių pasaulio, o kas esi tu? – pasiteiravo fėja.
– Dabar aš esu Medžių žiniuonė, tu atskridai į Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodą, kuriame aš prižiūriu visus medžius ir krūmus.
– Dabar tai aš nesuprantu… Žmonių pasaulyje taip pat gyvena žiniuonės? – pasiteiravo fėja.
– O kaipgi! Tu pasižiūrėk, kiek daug čia aplinkui medžių ir krūmų, jie visi skirtingi ir reikalauja dėmesio. Apie kiekvieną iš jų reikia nusimanyti ir daug žinoti, kad jie nesirgtų, žydėtų, augtų dideli ir gražūs. Bet tai ne viskas, nes po smagių dienos darbų ateina linksma kūrybinė nuotaika. Kadangi labai myliu vaikus, mėgstu juos pradžiuginti. Būdama Medžių žiniuonė, darželinukams ir pradinių klasių moksleiviams, kai tik turiu laisvo laiko, pasakoju apie medžius, duodu vaikams pačiupinėti visokiausių didžiulių kankorėžių, sėklų, vaisių ir kitų įdomybių tiek iš savo botanikos sodo, tiek ir surinktų keistų dalykų kelionių metu. Kad parodyčiau, kokio didumo gali užaugti medis, žaidžiu su vaikais žaidimą: „Kiek klasės ar grupės vaikų sutilps susėsti ant storiausio pasaulyje medžio kelmo?“ Kol kas dar nebuvo nė vienos klasės ar grupės, kad visi vaikai su mokytoja nesutilptų viena eile susėsti ant gvatemalinio taksodžio kelmo, kurio diametras yra 11 metrų ir 60 centimetrų. Mane patys vaikai žiniuone ir praminė, o jei jie taip sako, reiškia, taip ir yra, – nusijuokė moteris.
Medžių žiniuonė aprodė oranžerijoje augančius augalus ir papasakojo apie juos visokių įdomybių. Tada nusirengė savo apsiaustą, nusiėmė skrybėlę ir tapo panaši į daugelį žmonių.
– O dabar aš esu Asta, paprastas žmogus, dirbantis šiame botanikos sode, – tarė ji.
– Nesutinku, – paprieštaravo fėja, – man tu neparasta, nors esi jau suaugusi, vis dar kaip vaikas labai tiki fėjomis ir stebuklais. O juk daugelis suaugusiųjų jau senai užmiršę, kokie jie buvo vaikai.
Astai patiko ši Gilės nuomonė ir ji maloniai nusišypsojo. Paplepėjusios jos paliko jaukią, šiltą oranžeriją ir patraukė į parką.
– Nejau tu viena prižiūri tokį didžiulį sodą ir šiuos galiūnus medžius? – pasmalsavo Gilė.
– Oi, tikrai ne, man vienai būtų neįmanoma sužiūrėti tokią gausybę augalų, – nusijuokė Asta. – Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sode dirbo ir dirba daug įdomių botanikų, kurie rūpinasi čia sukauptais augalais, atvežtais iš įvairių Lietuvos ir viso pasaulio kampelių. Tie žmonės, kurie prižiūri didelius ir mažus medžius, krūmus, puskrūmius, vijoklius, vadinami dendrologais. Kartu su jais aš sodinu, geniu, laistau, tręšiu ir su meile prižiūriu sumedėjusius augalus.
– Kokiu būdu tu sugebi nugenėti tokias storas šakas ir kaip jas pasieki, jei neturi sparnų? – paklausė Gilė.
– Tam turime begalę padėjėjų. Tai įvairaus dydžio ir ilgio sekatoriai, su kuriais karpomos plonesnės ar storesnės šakelės, rankiniai pjūklai, specialios žirklės gyvatvorių karpymui. Visi šie įrankiai dendrologų rankose daro gerus darbus – atjaunina medelius ir krūmus, išvalo juos nuo ligotų, nudžiūvusių, nusilpusių, apšalusių ar per tankiai suaugusių šakų, gražina šių augalų formą, paruošia augalus žiemojimui ir panašiai. Dendrologai ne tik prižiūri, kad augalai gražiai augtų ir būtų sveiki, bet ir stebi juos visus metus, tyrinėja, kaip iš kitų pasaulio šalių atvežti augalai gyvena pas mus, Lietuvoje. Ar jiems ne per šalta žiemą, ar nereikia kartais „pasiūti“ žiemai palto iš eglišakių ir apdengti kojas durpėmis, kad palengvintų jų miegą žiemą.
– O žinai, Asta, pas jus labai panašu kaip ir pas mus, Fėjų slėnyje. Nes ten kiekviena fėja už kažką atsakinga ir pas mus viskuo rūpinamasi. Vis labiau man blanksta riba tarp žmonių ir magijos pasaulio. Gal tave nustebinsiu, bet aš taip pat rūpinuosi senu ąžuolu. Jame aš gimiau ir užaugau, todėl ir duotas man Gilės vardas. O kaip tu supratai, kad tau patinka medžiai, ar ir tu gimei drevėje? – pasiteiravo Gilė.
Astą toks klausimas labai pralinksmino ir, nustojusi kvatotis, ji tarė;
– Deja, aš gimiau ne drevėje, bet šventai tikiu, kad medžiuose gyvena dvaselės ir tikriausiai jos tokios gražios ir mielos kaip kodamos Miyazaki Hayao filme „Princesė Mononoke“… Galbūt todėl mane traukia visokios naktį šviečiančios gamtos švieselės. Nuo mažumės labai mėgstu ieškoti jonvabalių. O kai buvau dar jauna graži panaitė, atsitiko toks dalykas, kuris amžinai užbūrė ir privertė domėtis bioliuminescenciniais organizmais (tai tokie naktį šviečiantys grybukai, kirmėliukai, kalmarai, varlės ir kt.). O tas dalykas buvo toks… Vieną lietingą vasarą, kai kaime nukirtome supuvusį nedidelį ąžuolą, augusį prie pelkės, naktį jo malkos ėmė švytėti žalia šviesa. Fantastiškas vaizdas! Mano tėtis padarė nuotraukas vienos nupjautos ripkos , kaip ji atrodo šviesoje ir tamsoje. Nuo to įvykio viskas mano galvoje apsivertė aukštyn kojom, dabar pati bandau sukurti tokius šviečiančius gražius dalykus, kokius tą vasarą man parodė magiška gamta.
– Tu tiek daug visko žinai ir moki, kad esi verta Medžių žiniuonės vardo, – užtikrintai tarė fėja.
– Nežinau, kiek aš to verta, bet vieną žinau tikrai: myliu tai, ką dirbu, myliu medžius, jų didybę ir dvasią. Labai tikiuosi, kad galėsiu, kol gyva būsiu, ir kitiems padėti pamatyti gamtoje paslėptus stebuklus, – pasakė Asta ir priėjo pasigrožėti ką tik pražydusiu rododendru. Gilė visai nenorėjo atsisveikinti su šiuo nuostabiu žmogumi, nes viskas, ką ji pasakojo, buvo taip artima fėjai, kad atrodė, jog Gilė tikrai namuose.
– Atėjo laikas atsisveikinti. Bet aš labai tikiuosi, kad mes dar susitiksim. Nuostabių žmonių sutikau savo kelyje, bet tu man esi tarsi sielos draugė, – pasakė Gilė ir greitai nusišluostė skruostu riedančią ašarą.
– Aš viską jaučiu ir galiu pasakyti tą patį, – tramdydama jausmus tarė Asta. Pūstelėjo stiprus vėjas, ir Gilė purptelėjo į orą, skrisdama dar ilgai matė ją stebinčią moterį, kurios oranžinis šalikas plevėsavo vėjyje.
Skrisdama Gilė mąstė, o kas, jeigu tai tiesa. Kad nuo vaikystės puoselėta ir mylėta gamta, atskleidusi keletą paslapčių, amžiams pakeri žmogų. Ir jei jam lemta tai pamatyti, jis niekada nebus blogas, jo širdis visada išliks jauna, o siela tyra. Gamta kartais padovanoja nuostabias akimirkas, kuriose savo noru tarsi amžiams užstringi. Augant tą jausmą augini kartu, ir kai jis tampa toks didelis, kad netelpa tavo mintyse, pradedi juo dalintis ir dovanoti aplinkiniams vaikystėje sugautą akimirką. Būtent tai daro Asta, ši nepaprasta, mažutė ir keista moteris, kurios sieloje – amžina jonvabalių naktis.
Jau greitai saulutė šildys vis stipriau, ir Kauno botanikos sode medžiai bei krūmai sužydės visu savo gražumu. Kviečiame nepraleisti progos ir apsilankyti šioje žydinčioje pasakoje, kurią mums sukuria ne tik gamta, bet ir ištisus metus ją puoselėjantys žmonės.
Šiais metais Gilės pašnekovė dendrologė Asta Malakauskienė dalyvaus su savo šviečiančia instaliacija birželio 16 dieną Vilniuje renginyje „Kultūros naktis 2017“, kam įdomu, ateikite temstant pasidžiaugti stebuklingais nakties žiedais.
Š. m. balandžio 12 d. Kalvarijos gimnazijoje įvyko regioninė metodinė konferencija, skirta Kalvarijos gimnazijos 10-mečiui, ,,Mokinio individuali pažanga – pagalbininkas kelyje į sėkmę”. Konferencijos tikslas – pasidalinti gerąja darbo patirtimi bei numatyti būdus ir priemones kuriant individualios mokinio pažangos tobulinimo sistemą. Konferencijos organizatorius – Kalvarijos gimnazijos organizacinis komitetas. Partneriai – Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra, Kalvarijos savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyrius, Marijampolės Meilės Lukšienės švietimo centras.
Į konferenciją susirinko 157 pedagogai iš Kalvarijos, Vilkaviškio, Kazlų Rūdos, Lazdijų, Marijampolės, Prienų ir Šakių savivaldybių. Dalyvius pasveikino Kalvarijos gimnazijos bendruomenė, pristatydama meninę kompoziciją ,,Ar daug žmogui reikia?”, sveikinimo žodį tarė direktorė Dijana Kavaliauskienė, Kalvarijos savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus vyriausioji specialistė Vida Vasiliauskienė. Plenarinį pranešimą ,,Mokinio individualios pažangos formavimo įrankiai mokykloje” skaitė Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros direktoriaus pavaduotoja Monika Bilotienė. Gerąja patirtimi pasidalijo 15 pranešėjų iš įvairių regiono mokyklų.
Apibendrinant konferencijoje išsakytas mintis, buvo akcentuota, jog nuo individualios mokinio pažangos tobulinimo priklauso visos mokyklos pažanga.
Balandžio 11 dieną Marijampolės kultūros centre paminėta Tarptautinė kultūros diena.
Kultūros dienos renginio dalyvius pasveikino Savivaldybės mero pareigas einanti Irena Lunskienė, kuri pasidžiaugė savivaldybės kultūrą puoselėjančių žmonių darbu ir padėkojo už puoselėjamas gražias kultūrines tradicijas, aktyvią meno kolektyvų, reprezentuojančių savivaldybę ne tik šalyje, bet ir užsienyje, veiklą bei įgyvendinamus kūrybinius projektus.
Merė I. Lunskienė kultūros įstaigoms įteikė Taikos vėliavas – Pasaulio kultūros dienos simbolį, linkėdama, kad šis džiaugsmo, grožio ir išminties simbolis stiprintų pasiryžimą saugoti ir puoselėti kultūros vertybes, skatintų įgyvendinti užsibrėžtus prioritetus savo veiklos srityse ir ambicingai įgyvendinti kitų metų – Lietuvos kultūros sotinės tikslus.
Renginyje taip pat dalyvavo savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Isoda, Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktorius Vygantas Dilys, savivaldybės tarybos nariai.
Kultūros dienos proga kultūros ir meno darbuotojams savivaldybė dovanojo nuotaikingą, jaunatvišką profesionalių muzikantų grupės OLD SITY BAND koncertą.
Tarptautinę kultūros dieną balandžio 15-ąją Lietuvos Respublikos Seimas įteisino 2006 metais. Ši diena pasirinkta todėl, kad 1935 m. balandžio 15 d. Vašingtone JAV prezidentas Franklinas Ruzveltas drauge su dvidešimties Lotynų Amerikos šalių atstovais pasirašė sutartį dėl meno ir mokslo įstaigų bei istorinių paminklų išsaugojimo. Raginant visus saugoti bei rūpintis žmonijos kultūros vertybėmis, ši diena pavadinta Pasauline kultūros diena. Jos simboliu pasirinkta Taikos vėliava – rubino spalvos žiedas, juosiantis tris rubino spalvos skritulius baltame fone, reiškiantis „taika per kultūrą“.
Kultūros dieną visoje Lietuvoje turėtų būti išsiskleidžiamos Taikos vėliavos, išreiškiant pasiryžimą saugoti ir puoselėti kultūros vertybes.
Picos pagrindą gaminsime nedėdami nė šaukštelio miltų. Tikri italai mane išjuoks, o visi žaliavalgiai dėkos dar ilgai. Taigi pradedame! Su smulkintuvu sumalu žiedinį kopūstą. Sutarkuotą masę įdedu porai minučių į mikrobangų krosnelę. Tai daroma tam, kad greičiau išsiskirtų sultys. Šiltą masę išspaudžiu rankšluostėlio pagalba (lygiai tas pats, kaip kad darytute cepelinus ir išspaustute bulvių tarkius). Į išspaustą kalafioro masę dedu du kiaušinius ir sutarkuoju apie 250 g kieto fermentinio sūrio, bei įberiu oregano prieskonių su truputėliu druskos. Tai ir bus mūsų picos pagrindas (padas). Kepimo indą iškloju sviestiniu (kepimo) popieriumi, pašlakstau aliejumi ir įšaunu krosnin picos pagrindą kepti, prieš tai jį lygiai paskleidęs kepimo inde. Kepu apie 25 min. 240 laipsnių temperatūroje, kol picos pado paviršius švelniai apkeps. Kol kepa picos pagrindas, susmulkinu karšto rūkymo kiaulienos filė, daržoves, salotas bei pievagrybius. Ant iškepusio picos pagrindo uždedu 3–4 šaukštus pomidorų padažo, sudėlioju jau susmulkintus mėsos, daržovių ir grybų gabalėlius ir, gausiai viską apibarstęs Mocarelos sutarkuotu sūriu ir Provanso žolelių prieskoniais, gaminį pakepu orkaitėje dar apie 10 min. Viskas, skanaus. Žaliavalgiai mėsos gali ir nedėti, bet mes juk neskaičiuojame kalorijų… O italai? Jie gal ir dabar juokiasi. Tegul juokiasi, kol neparagavo.
2017-04-12, apie 16.40 val., Marijampolės sav., kelio Kaunas-Marijampolė-Suvalkai 50-jame km, lengvasis automobilis „Volvo V40“, vairuojamas vairuotojo (g. 1981 m.), gyv. Kaune, lenkdamas krovininį automobilį MAN 18.390 su puspriekabe, vairuojamą vairuotojo (g. 1959 m.), kliudęs puspriekabės galinį ratą, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su iš priekio atvažiuojančiu krovininiu automobiliu „Volvo Fhtrack“ su puspriekabe, vairuojamu Baltarusijos piliečio (g. 1977 m.). Per eismo įvykį žuvo lengvojo automobilio vairuotojas bei nukentėjo kartu važiavusi moteris (g. 1983 m.) ir mergaitė (g. 2016 m.), kurios dėl įvairių kūno sužalojimų paguldytos į ligoninę.
Kodėl atlyginimai Lietuvoje vis dar išlieka vieni mažiausių ES? Atsakymas į šį klausimą nėra akivaizdus, tačiau galima išskirti bent penkias priežastis, kodėl Lietuvoje atlyginimai yra žemesni nei galėtų būti. Ir svarbiausia, kad beveik visas jas galima pašalinti.
Matant nuo Vakarų valstybių gerokai atsiliekančius atlyginimus neretai primenama, kad BVP, tenkantis vienam gyventojui, pagal perkamosios galios paritetą jau siekia net 74 proc. ES vidurkio. Tačiau tas „perkamosios galios paritetas“ reiškia, kad šis rodiklis yra pakoreguotas atsižvelgiant į kainų skirtumus šalyse. Be šios korekcijos Lietuvos BVP to meto kainomis sudaro tik 47 proc. ES vidurkio.
Žemos profesinių paslaugų kainos
Čia ir išryškėja pirmoji žemų atlyginimų priežastis – tai žemos kainos. Taip, kai kurių prekių, pavyzdžiui, drabužių ar avalynės, kainos yra panašios, kaip ir turtingesnėse ES valstybėse, o kai kurios prekės yra net brangesnės. Tačiau daugelio profesinių paslaugų kainos vis dar siekia tik apie 40 proc. ES vidurkio. Kodėl tai yra blogai? Jei šaltkalvio, auklės ar kirpėjo paslaugos kaina yra žema, žemas bus ir jų atlyginimas. Jei valstybė nustato žemą švietimo ar sveikatos paslaugų kainą, tai tiesiog reiškia, kad šias paslaugas teikiančios institucijos gaus mažą finansavimą, o jų darbuotojai – mažus atlyginimus.
Neproporcingai didelis viešasis sektorius
Lietuvos viešajame sektoriuje dirba 28 proc. visų užimtųjų. Tai daug daugiau nei daugelyje išsivysčiusių šalių, kur vidutiniškai viešajame sektoriuje dirba apie 20 procentų užimtųjų. Toks rodiklis savaime nebūtų blogas, pavyzdžiui, Skandinavijos šalyse jis panašus – jei tik valstybė turėtų pakankamai pinigų mokėti adekvačius atlyginimus. Mažėjant gyventojų ir mokesčių mokėtojų skaičiui turėtų adaptuotis ir viešasis sektorius. Ketvirtadaliu sumažėjus viešojo sektoriaus darbuotojų skaičiui ir ketvirtadaliu pakilus vidutiniam atlyginimui jame, daugelis taptų laimingesni.
Neoficialios pajamos
Čia kai kas atkreips dėmesį į tai, kad Lietuvos viešajame sektoriuje atlyginimai yra šiek tiek didesni nei privačiame. Tačiau čia slypi trečioji žemų atlyginimų priežastis – įvairiais vertinimais privačiame sektoriuje maždaug ketvirtadalis atlyginimų sumokami neoficialiai, vengiant didelės mokestinės naštos. Kitaip sakant, šiandien privačiame sektoriuje vidutinis atlyginimas, įskaičius neoficialius priedus, yra ne 810 eurų per mėnesį, kaip rodo oficiali statistika, o apie 1000 eurų. Tai gerai iliustruoja „Eurostat“ duomenys – faktinės individualios vartojimo išlaidos Lietuvoje yra didesnės nei Lenkijoje, Latvijoje ar… Estijoje. Gerokai didesnis neapmokestinamas pajamų dydis padėtų greičiau išskaidrinti darbuotojų atlyginimus.
Įmonių pelnas
Ketvirtoji, daug dėmesio sulaukianti, bet labiausiai kontraversiška priežastis – neadekvačiai didelis įmonių pelnas. Čia dažniausiai cituojama nacionalinių sąskaitų statistika yra likutinis pelnas ir mišrios pajamos, kurios Lietuvoje sudaro neproporcingai didelę BVP dalį. Vis tik tokia statistika remtis negalima, nes čia „pakišamos“ ir individualia veikla užsiimančių arba pagal verslo liudijimą dirbančių asmenų pajamos.
Daug tikslingiau būtų tiesiog pažiūrėti, kokią dalį BVP sudaro visų įmonių uždirbtas pelnas. Uždirbtas pelnas priklauso nuo ekonomikos ciklo ir vienkartinių aplinkybių, jis svyruoja daug labiau nei atlyginimai, todėl reikėtų vertinti kelių metų vidurkį. Per pastaruosius penkerius metus Lietuvos įmonių pelnas sudarė 9,2 proc. BVP. Palyginimui – per tą patį laikotarpį Latvijoje šis rodiklis siekė 7,8 proc., JAV 9,7 proc., o Estijoje – net 17,1 procento.
Tiesa, visi šie rodiklių nėra identiški, skiriasi nacionaliniai apskaitos ir statistikos pateikimo standartai (Estijos ir JAV duomenys – pelnas sumokėjus mokesčius, Lietuvos ir Latvijos – iki mokesčių mokėjimo). Be to, skirtingose šalyse įmonės turi skirtingas paskatas pelną slėpti arba perkelti jį į kitas valstybes. Kadangi Estijoje įmonėje liekantis pelnas yra neapmokestinamas, paskatų jį slėpti nėra. Vis tik esmė dėl šių niuansų nesikeičia – Lietuvos įmones būtų sunku apkaltinti atsiriekiant nepagrįstai didelę BVP pyrago dalį. Žinoma, visada atsiranda nesąžiningų ir piktnaudžiaujančių verslininkų, bet tai labiau išimtis nei taisyklė.
Trūksta aukštos pridėtinės vertės verslų
Penktoji ir svarbiausia per žemų atlyginimų priežastis yra tai, kad Lietuvoje dominuoja žemos ir vidutinės pridėtinės vertės sektoriai. Štai, pavyzdžiui, Lietuvoje tik 18 proc. apdirbamosios gamybos įmonių priskiriamos prie turinčių aukštą arba vidutiniškai aukštą technologijų lygį. Tokių įmonių Estijoje yra 25 procentai, o Vokietijoje ir Šveicarijoje – apie 60 procentų. Lietuvos baldų pramonėje dirbantys darbuotojai gali būti labai darbštūs ir gabūs, tačiau sunku tikėtis, kad jie uždirbs tiek pat, kiek prabangius automobilius gaminantys Vokietijos pramonės darbuotojai.
Lietuvoje tik 2 procentai dirbančiųjų dirba aukštųjų technologijų sektoriuje, mažiausiai tarp Baltijos šalių ir trigubai mažiau nei Suomijoje. Ši problema yra ne tik pramonėje – tik 13 proc. visos verslo pridėtinės vertės sukuriama žinioms imliose aukštųjų technologijų ir kitose rinkos paslaugų sektoriuose. Būtent čia slypi didžiausias atlyginimų augimo potencialas – daugiau investicijų ir darbo vietų aukštos pridėtinės vertės sektoriuose bei Lietuvos ribas peržengiantys išskirtinumą signalizuojantys prekių ženklai. Šių ženklų prekės ir paslaugos gali kainuoti daug daugiau nei bevardės prekės bei užtikrinti didesnius atlyginimus.
Galiausiai, neužmirškime, kad būdami ES lygiuojamės į labiausiai konkurencingas ir turtingiausias pasaulio valstybes, todėl jas pavyti nėra lengva. Vis tik progresas Lietuvoje akivaizdus – nuo įstojimo į ES vidutinis atlyginimas Lietuvoje išaugo 150 procentų. Grįžus ketvirtį amžiaus atgal Lietuva ir, pavyzdžiui, Ukraina ar Baltarusija stovėjo prie tos pačios starto linijos. Šiandien Lietuvoje vidutinis darbo užmokestis yra tris kartus didesnis nei Baltarusijoje ir lygiai keturis kartus didesnis nei Ukrainoje. Negalima sustoti reformuotis, investuoti, kopti aukštyn pridėtinės vertės kūrimo laiptais.Tačiau negalima ir ignoruoti bei sumenkinti progreso, kurį iki šiol pasiekė Lietuva.
Jau tapo tradicija, kad artėjant šv. Velykoms, Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos bendruomenė atsigręžia į globos namus, apdovanoja jų gyventojus gardumynais, su mokiniais dalyvauja jų organizuojamuose renginiuose, margučių marginimo popietėse.
Šiais metais, balandžio 11 dieną, mokyklos direktorė Asta Ivoškaitė pakvietė pedagogus vykti į Suvalkijos socialinės globos namus, kur aplankė psichinės/protonegalios ištiktus arba su šia negalia gimusius gyventojus, apdovanojo juos pyragais ir pirmųjų pavasario žiedų kompozicija. Globos namuose pasitiko ir su jų darbo specifika bei įvairiomis erdvėmis supažindino direktorė Marytė Slavinskienė ir užimtumo specialistė Vilma Janulevičienė.
Suvalkijos socialinės globos namų istorija Šunskų valsčiaus Katiliškių kaime prasidėjo 1946 metais. Marijampolės invalidų namai (tuometinis jų pavadinimas) įsikūrė ūkininkų Katilių žemėse bei pastatuose. Šių namų administracija ir valgykla kurį laiką buvo įsikūrusi žymaus fiziko–matematiko prof. Petro Katiliaus name, kurį iki šiol supa didelis ir gražus sodas. Tuomet šie namai globojo 70 neįgaliųjų žmonių, kuriuos aptarnavo 14 darbuotojų. Čia jie dirbo žemę, augino gyvulius, prižiūrėjo sodą. Pagalbinis ūkis buvo pagrindinis maisto ir pragyvenimo šaltinis. Visi išgalintys mielai dirbo ir gaudavo atlyginimą. Buities ir gyvenimo sąlygos buvo gana skurdžios, aplinkinių požiūris negatyvus. Nuo 1979 metų pradėta apgyvendinti žmonės su psichine/proto negalia. Šiuo metu Suvalkijos socialinės globos namai yra valstybinė stacionari socialinės globos įstaiga prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Nuo 2003 metų globos namai turi 3 gyvenamuosius korpusus, kuriuose gyvena per 200 gyventojų, dirba 115 darbuotojų, iš kurių 80% tiesiogiai dirbantys su gyventojais. Taip pat yra 75 vietų valgykla, skalbykla, biblioteka, užimtumo kompleksas, mini sporto salė. Veikia muzikos, dramos, medžio darbų, radiotechnikos, rankdarbių, dailės, keramikos, maisto gaminimo, sporto būreliai. Visi globos namų gyventojai galintys bei pageidaujantys dalyvauja darbinėje veikloje. Besilankydami globos namuose, mes stebėjome, kaip ugdomi, atstatomi ir palaikomi gyventojų savarankiško gyvenimo gebėjimai, matėme, kaip betarpiškai ir rūpestingai su gyventojais bendraujama, kaip sprendžiamos jų problemos, vykdoma gyventojų socialinė integracija į visuomenę. Pabuvojus Suvalkijos socialinės globos namuose keletą valandų, betarpiškai pabendravus su jų direktore, darbuotojais, su pačiais gyventojais, supratome, jog yra daroma viskas, kad ten gyvenantys žmonės jaustųsi saugūs ir laimingi.
Mums, pedagogams, ši socialinė akcija buvo tarsi trumpas Verbos šakelių brūkštelėjimas per mūsų mintis, kuris artėjant Šventoms Velykoms sujautrino širdis, nuskaidrino mintis, leido stabtelėti laike, pasidalinti žodžiu ir artimo meile.
…Jauna, žavinga ir be proto talentinga – tokia klišė, ko gero, būtų klijuotina prie daugelio merginų, kažkaip, kažkodėl (?) išdrįsusių save pateikti visuomenės „teismui“. Taip trumpai galima būtų pristatyti ir ją, profesionalią fotografę, muzikantę, dainų atlikėją, aktorystės meno mokslus bekremtančią studentę ir literatę Viktoriją KAJOKAITĘ (g. 1995 m.), kilusią iš Marijampolės. Vis tik čia norėtųsi stabtelti. Viktorija, gausiai apdovanota Dangaus, šias dovanas vertina ir puoselėja, nors jos ne tik fanfarų šviesą žada, bet ir begalinės kančios, vienatvės akimirkas, klaidžiojimą savo iliuzijų ir saviapgaulės labirintuose, iš kurių į šviesą ją nuolat išveda ta pati Dangaus duota kibirkštis – kūryba.
Paklūstant „vidinio varikliuko“ traukai
Gyvenimo kelias, kaip jau nuo mažens patyrė Viktorija, būtinai bus susijęs su menu: muzika, fotografija, literatūra, kitaip tariant, kitoks nei „normalių“ žmonių. „Visada traukė kažkokie keisti dalykai, kurių normaliai neįmanoma paaiškinti, – pasakoja mergina. – Labai domėjausi tuo, kas kitiems buvo visiškai neaktualu, jau nuo mažens traukė kažkoks vidinis varikliukas galvoti ne tik apie šį pasaulį, bet kad be jo yra dar kažkas daugiau ir stipriau… Pernelyg daug nepamenu, tačiau, bent jau iš tėvų pasakojimų, buvau ta, kuri mokėdavo atsidurti skirtingose vietose tuo pačiu metu. Žinoma, perkeltine prasme.“
Nors ir mėgdavusi vienatvę, su kitais žmonėmis mielai bendravusi: bendraudavo su kiemo draugais, broliais ir seserimis (Viktorija turi tris brolius ir dvi seseris), daug laiko praleisdavo kaime, stovyklose, taip pat labai bendraudavo su vaikų namų globos auklėtiniais.
Bet „vidinis varikliukas“ nenumaldomai vijo ją į jos pačios gyvenimo esmę, kurią dar mokyklos suole ji pati įvardijo penkiomis sritimis, vesiančiomis ją tolyn. Tos sritys – muzika, fotografija, scenos menas, filosofija ir psichologija. Bet vienu metu gali tik vieną rinktis, tad abiturientė Viktorija iš pradžių pasirinko fotografiją. Ir neprašovė! Nors tai – jokiu būdu ne galutinė stotelė…
Fotografija: kai šiluma ir įvairūs pojūčiai prasimuša net ir pro tamsius atspalvius
„Fotografija domėjausi jau labai seniai, – pasakoja Viktorija. – Dar pamenu pirmąsias savo ,,muilines“ , kurias laikydama džiūgavau kaip vaikas, fotografavau ir telefonu, o apie veidrodinį fotoaparatą tuo metu galėjau tik pasvajoti… O štai šiandien juos, veidrodinius, turiu net du!“
Vos 2014 m. baigusi Marijampolės Sūduvos gimnaziją, Viktorija pasuko į Kauno taikomosios dailės mokyklą studijuoti fotografijos. Dveji metai, mokantis fotografijos amato bei meno, davė labai daug. Be techninių žinių, tobulėjo fotografavimo įgūdžiai, didėjo įdomių pažinčių ratas, kol naujai iškepta profesionali fotografė (įgijo fotografo-laboranto laipsnį, tačiau ateityje norėtų pabaigti ir bakalauro studijas) iš fotografijos ėmė duoną valgyti. Asmeninės fotosesijos, įvairiausi renginiai (krikštynos, vestuvės, jubiliejai…), kuriuos įamžinti samdomas fotografas, tapo Viktorijos įprastu darbu, kuriam ji atsiduoda su meile – mat kitaip nemoka.
Šiuo metu merginos „įskaitoje“ – taip pat jau ir penkios personalinės fotografijos parodos. „Jos visos buvo tokios skirtingos… – sako fotografė. – Paskutinioji, visuomenei pristatyta 2016–08–12. Jos pavadinimas – ,,Ar nespalvotas pasaulis moka šypsotis?“ Į šį pavadinimo klausimą aš neatsakiau, nes norėjau, kad kiekvienas, atėjęs į parodą, atsakytų pats sau. Darbų pristatymas vyko Marijampolės kultūros centre, jau antrą kartą šioje vietoje rengiau savo personalinę parodą. Tarp pirmos ir penktos parodos matau žymų pasikeitimą savo fotografijose: pradėjau labiau pažinti save, naudoju mažiau spalvų nuotaikai išreikšti, matau daug daugiau, nei mačiau anksčiau, atradau širdžiai mielas temas, išmokau elgtis su technika, taip pat pradėjau vertinti save kritiškai. Didžiąją dalį nuotraukų darau baltai juodas. Vos dvidešimt ar trisdešimt procentų nuotraukų palieku spalvotas, išskyrus tuos atvejus, kai fotografuoju šventes, nes ten žmonės tikisi šilumos ir kiekvienos detalės išryškinimo. Kai lyginu save prieš keletą metų ir dabar, tai esu visiškas kontrastas pati sau: jeigu seniau dominuodavo sodrios, ryškios ir šiltos spalvos, dabar dominuoja tik tamsūs ir pilki atspalviai. Galbūt ši permaina įvyko tada, kai pati pajaučiau pasikeitimą savo viduje, kada pakito požiūris į gyvenimą, tam tikrose situacijose pradėjau elgtis visiškai kitaip? Fotografuodama nespalvotai noriu parodyti, kad šiluma ir įvairūs pojūčiai gali prasimušti net ir pro tamsius atspalvius.“
Viktorijai gera, kad fotografijos dėka yra labai didelės galimybės pasaulį galima matyti kitaip, nei dauguma žmonių mato, įamžinti tai, ko dauguma žmonių paprastai nemato. Tai menas? Talentinga mergina atsakytų kukliai: ėjimas link jo…
„Jeigu reikėtų įvardinti mėgstamiausią temą ar žanrą, kurį aš labiausiai mėgstu, tai nedvejodama atsakyčiau du pirmas vietas užimančius fotografijos žanrus: reportažas ir autoportretas, – atvirauja fotografė. – Reportaže vyksta nesuvaidintos emocijos, akimirkos, trumpalaikiai įvykiai, vienetinės sekundės, kurios gali daugiau niekada nepasikartoti. Jos būna šilčiausios ir priimtiniausios žmogui, kadangi atskleidžia tikroviškumą, gyvumą, grynumą. Tokios nuotraukos priverčia anapus objektyvo švelniai nusišypsoti, o gal net prisiminti savos praeities įvykius, įsijausti į nuotraukos galią ir sukelti įvairių jausmų ar klausimų. O autoportretą labai mėgstu todėl, kad į save galiu pažiūrėti iš įvairiausių pozicijų. Be to, kompleksų nugalėjimas dingsta būtent čia, autoportrete, mat gali pamatyti save tokį, kokio netikėjai pamatysiant.“
„Fotografija man – tarsi oras, kuriuo kvėpuoju kiekvieną akimirką. Akys mato ir fiksuoja menkiausią krustelėjimą, o fotoaparatas stovi šalia ir laukia, kol rankos jį paims“, – reziumuoja savo patirtį šiame kelyje Viktorija.
„Muzikamanyra kaip oras, be kurio uždusčiau“
Muzika, kaip dieviškųjų garsų harmonija, Viktoriją „pasisavino“ kone nuo kūdikystės. „Nuo pat mažens visada kartodavau, kai sesuo grodavo pianinu, – prisimena ji. – Iš klausos atkurdavau tą pačią melodiją. Jausdavau ritmą, šokau, dainavau – domino viskas.“ O ir sceną Viktorija pažino nuo pat mažumės: dar darželį lankanti muzikali mergaitė (muzikalumą, matyt, iš senelių paveldėjusi) buvo pastebėta, taigi šventės, renginukai neapsieidavo be mažosios dainininkės pasirodymų. „Pirmoji mano vaikystės daina buvo ,,Teka saulelė“ , kuri man labiausiai įsiminusi, ją atlikau darželyje, „prieš žmones“, – prisiminimais dalijasi Viktorija. – Scenoje vaidindavau, grodavau, šokdavau, dainuodavau, auklėtojos vaidinimams patikėdavo man svarbius vaidmenis…“
Su muzika ji ir užaugo. 7 metus lankė Marijampolės muzikos mokyklą, baigė fortepijono specialybę. Nuo 8 klasės, besimokant Marijampolės Sūduvos gimnazijoje, ją „pasigavo“ „Klevelis“, vadovaujamas Danutės Klevienės. Scena, scena, scena… – toks buvęs šis laikotarpis, o 2012 m. – didžioji scena: Viktorija tapo respublikinio konkurso „Dainų dainelė“ laureate!
„Kai atsistoju ant scenos, jaučiu, kad turiu atsiduoti visiškai ir nuoširdžiai, nes tik tada galėsiu perduoti savo mintis, tikslingai išreikšti emocijas, suvirpinti širdį… – sako Viktorija, kurios sceninė patirtis vis didėja. – Scenos jaudulys niekur nedingsta, jis keliauja su manimi. Kartais mes pasipykstame, kartais labai gerai sutariame – priklauso nuo to, ką nešiojuosi su savimi. Nusiraminti padeda šypsena, su ja daug lengviau gyventi, net jei ir kažkur labai skauda…“
Jau tuomet, besimokant Marijampolės Sūduvos gimnazijoje ir buvus šios mokymo įstaigos scenos ašimi, mokyklos garantuojamos scenos talentingai merginai neužteko: ji taip pat giedojo bažnyčios chore, o Alvito parapijoje (Vilkaviškio raj.) vargonininkavo, netgi buvo įkūrusi parapijos choriuką pati.
Viktorija skambina fortepijonu, groja gitara, suvalkietiškomis kanklėmis, šiek tiek būgnais. „Kai instrumentas man paklūsta, nežinau, ar tai įmanoma nusakyti žodžiais… – apie savo patirtį draugaujant su muzikos instrumentu kalba Viktorija, – bet tikriausiai tinkamiausi būtų tie, jog aš tuomet nebejaučiu, kad instrumentą valdau, nes atrodo, kad su juo susilieju, ir jis pradeda jausti mane lygiai taip pat, kaip aš jį jaučiu. Mums nereikia žodžių, viskas gaunasi savaime…“
„Muzika man yra kaip oras, be kurio uždusčiau, – sako Viktorija. – Neįsivaizduoju savęs ir visko, ką darau, be kiekviename mano žingsnyje esančio skambėjimo… Net atlikdama paprastus namų ruošos darbus, stipriai jaučiu kiekvieną garsą, kuris, rodos, pereina per mano gyslas ir teka vis gilyn, pakyla iki smegenų, ir jos pradeda kurti įvairiausias simfonijas.“
Daliniesi meile – pradedi tapti geresniu žmogumi
Lietuvių kalba, literatūra Viktorijai visada patiko, nors į knygų skaitymą įniko tik baigusi vidurinę mokyklą. Jau mokyklos suole pasireiškė ir literatūriniai Viktorijos bandymai: eilėraščiai, kurie vėliau virsdavo ir dainuojamąja poezija. Tiesa, savo kūrybos mergina ilgai buvo nelinkusi viešinti. Ne, ne kritikos baimė sulaikydavo, o baimė, kad kas nors pažiūrės į ją iš giliau, mat kūryba, pasak Viktorijos, – labai asmeniškas dalykas. O to asmeniškumo niekaip negali išvengti, kai savyje sukaupta, rodos, tiek daug, o dalintis lyg ir nėra su kuo… Tuomet, kai neturi kam pasipasakoti, lieka rašiklis ir popieriaus lapas – daugybė lapų… Nuo 2011 m. Viktorija ima rašyti dienoraštį. Jam, kaip artimiausiam draugui, išguldo visas savo svajones, lūkesčius, pastebėjimus, baimes, su juo tariasi, jam netgi priekaištauja, bet žino viena: jie – geriausi draugai (prirašiusi jau 15 sąsiuvinių 96 lapų apimties).
Štai tie dienoraščiai padėjo gimti knygai, kurią Viktorija pavadino „Draugystė su perfekcionistu“. Perfekcionistas – visur siekiantis tobulybės asmuo, bet per tą savo siekimą prarandantis netgi pačius svarbiausius dalykus: meilę, draugystę, supratimą… Ši dienoraščio tipo knyga – tai ir savotiškas paaugliams skirtas vadovėlis, padėsiantis kovoti su vidiniais demonais, kurie jauną žmogų apninka tuomet, kai trūksta meilės. „Meilė yra tarsi muzika, – sako Viktorija, – kurios melodija turėtų skambėti kiekviename žingsnyje. Jei skamba ir įmanoma sukurti visą simfoniją, atsiranda nuostabi harmonija, ir ta meilė išsikeroja po aplinką. Pasakyčiau taip pat, jog meilė yra paslaptis, ir tą prie tos paslapties visi vieni daugiau ar mažiau priliečia… Aš ypač jaučiu meilę, kai su kitais žmonėmis dalinuosi savo kūryba, kai galiu dovanoti tai, ką stipriai ištraukiu iš savo vidaus. Ir užtenka pamatyti žmonių žvilgsnį, emociją, šypseną… Tada pradedi suvokti, kad ,,pilnėja“ tavo vidus, ir kažkaip nesuprantamai pradedi tapti geresniu žmogumi…“
Su dėkingumu širdyje
Daugybe talentų apdovanota Viktorija viduje brandina išmintį, suvokdama seną kaip šis pasaulis tiesą: vienas lauke – ne karys, kitais žodžiais tariant, kad ir koks talentingas žmogus bebūtų, jo saviraiška neįmanoma be kitų žmonių pagalbos. Taigi ir talentinga mergina turi kam padėkoti. „Norėčiau padėkoti, – sako Viktorija, – Lilijai Kavaliauskienei ir Petrui Kajokui: žmonėms, kurie, net nebūdami šalia, buvo šalia, kai man to labiausiai reikėjo: šių žmonių širdys yra didžiulės, mokančios apkabinti net ir tada, kai patiems sunku. Taip pat noriu padėkoti Tėvams už didžiausią dovaną – gyvybę. Taip pat Danutei Klevienei ir Gintarui Petraškai – už dovanotą dar platesnį ir įdomesnį kelią link muzikos širdies. Dar labai ačiū Laimai Grigaitytei – už nuostabią išmintį, pagalbą, tikėjimą manimi ir gilius pokalbius.“
Talentingos merginos dėkingumas ir jos paprastas buvimas savimi – talento, arba Dangaus dovanų, įprasminimas čia, šioje žemėje, konkrečiu laiku, mat visa tai – iš meilės!
Marijampolės kolegijoje balandžio 7 d. vyko Mokslinė praktinė konferencija „Anglų kalba darbui, verslui ir komunikacijai: dabartis ir perspektyvos“, kuria buvo siekiama atskleisti anglų kalbos versle, komunikacijoje, darbe specifiką bei aptarti pagrindines anglų kalbos tendencijas ir iššūkius, ypatingą dėmesį skiriant profesinei perspektyvai. Šiandien anglų kalbos mokėjimą darbdaviai įvardija nebe kaip privalumą, pageidavimą, bet kaip būtinybę. Šiuolaikinis darbas, verslas nebeįsivaizduojamas be bendradarbiavimo su užsienio partneriais, klientais, kolegomis, todėl siekiant tai daryti sėkmingai, būtinos užsienio kalbų žinios ir užsienio šalies lingvistinės aplinkos išmanymas. Konferencijoje pranešimus pristatė dr. Gerda Mazlaveckienė iš Lietuvos edukologijos universiteto, doc. dr. G. Klimovienė, R. Barzdžiukienė, I. Kildienė ir E. Malevičius iš Aleksandro Stulginskio universiteto, kan. prof. teol. dr. K. Žemaitis iš Vytauto Didžiojo universiteto, R.Stankevičiaus pagrindinės mokyklos mokytojos I. Kiškienė, D. Viselgienė, Marijampolės kolegijos dėstytojos. Konferencijoje dalyvavo Kolegijos direktorius dr. V. Viliūnas, pavaduotoja akademinei veiklai I. Sviliuvienė, socialinės partnerės V.Burbienė, I. Patkauskienė, administracijos darbuotojai, dėstytojai, mokytojai bei studentai.
Konferencijos tema aktuali tuo aspektu, kad galimybė komunikuoti verslo anglų kalba yra didelis jaunojo specialisto pranašumas, siekiant sėkmės šiandieninėje darbo rinkoje, kadangi anglų kalba – didžiosios dalies tarptautinių organizacijų kalba, ja vyksta didžioji dalis komunikacijos – rašomi elektroniniai laiškai, vyksta derybos, pasirašomos sutartys. Konferencijos metu dauguma pranešėjų gilinosi į įvairius anglų kalbos aspektus, viešos kalbos rengimo ypatumus, analizavo slavų ir lotynų kalbų įtaką teologinei terminologijai Lietuvoje, buvo aptariami iššūkiai naujiems tikslams vokiečių kalbos užsiėmimuose, buvo dalijamasi mokymosi patirtimi iš Danijos. Pagrindinis konferencijos tematikos akcentas – tarpkultūrinės kompetencijos svarba globaliame pasaulyje, komunikaciniai anglų kalbos mokymo(si) aspektai. Taip pat buvo siekiama pateikti mokslines įžvalgas, apibendrinimus dėl anglų kalbos ir kitų užsienio kalbų perspektyvų.
Romalda KASILIAUSKIENĖ, Marijampolės kolegijos lektorė
Balandžio 11 d. įteikti Marijampolės savivaldybės vardinių stipendijų skyrimo Marijampolės kolegijos studentams sertifikatai.
Marijampolės savivaldybės studijų rėmimo fondo stipendijos šios kolegijos studentams skirtos jau septintą kartą. Šia parama siekiama paskatinti gerai besimokančius savivaldybėje gyvenančius ir savivaldybės teritorijoje esančioje aukštoje mokykloje besimokančius, aktyviai taikomojoje mokslinėje, kultūrinėje, sportinėje ar kitoje visuomeninėje veikloje pasižyminčius nuolatinių studijų skyriaus studentus.
Susitikime su naujaisiais savivaldybės stipendininkais laikinai einanti savivaldybės mero pareigas Irena Lunskienė pasidžiaugė, kad Marijampolės kolegijoje mokosi gabūs, aktyvūs, talentingi marijampoliečiai ir yra galimybė labai gerai besimokantiems savivaldybės studentams skirti finansinę paramą, o taip, tikėtina, paskatins jaunus žmones siekti išsilavinimo ir apsispęsti likti gyventi bei dirbti savo mieste. Studentus pasveikino ir stipendijų suteikimą patvirtinančius sertifikatus įteikė ne tik savivaldybės mero pareigas einanti I. Lunskienė, bet ir mero pavaduotojas Povilas Isoda, Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktorius Vygantas Dilys.
2016–2017 mokslo metų pavasario semestrui savivaldybės vardinės stipendijos suteiktos šešiems studentams:
Rūtai Andriukaitytei, Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto Teisės studijų programos III kurso TE14NS grupės studentei;
Kristinai Dembinskienei, Marijampolės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto Viešojo maitinimo nuolatinių studijų programos II kurso VM15NS grupės studentei;
Vytautei Greblikaitei, Marijampolės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto Viešojo maitinimo nuolatinių studijų programos II kurso VM15NS grupės studentei;
Vilūnei Paplauskaitei, Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto Socialinio darbo studijų programos III kurso SD14NS grupės studentei;
Dainiui Pečiuliui, Marijampolės kolegijos Verslo ir technologijų fakulteto Informacinių sistemų technologijų studijų programos II kurso IT15NS grupės studentui;
Gretai Vaišnytei, Marijampolės kolegijos Edukologijos ir socialinio darbo fakulteto Kultūros ir sporto vadybos studijų programos II kurso KS15NS grupės studentei.
Marijampolės kolegijos direktorius dr. Vaidotas Viliūnas renginio metu pasidžiaugė šių studentų puikiais mokslo bei veiklos rezultatais ir dėkojo savivaldybės vadovams už vardinių stipendijų teikimo gražios iniciatyvos tęstinumą, pozityvų sprendimą skatinti jaunuosius marijampoliečius mokytis ir savo ateitį sieti su Marijampole, kurioje stiprios verslo įmonės, veiklą plečia užsienio šalių investuotojai.
Visi pilti kupstai vadinami pylėmis, pilimis, pilkalniais, pilkapiais, piliakalniais, pylimais ir t.t. Jotkalnis taip pat supiltas kalnas tuo pačiu laiku ir tų pačių architektų vienuolių gižų kaip ir Gizos piramidė Egipte. Abiejų statinių bendri požymiai: dangaus skliautas, kapas, apeiga ir šventumas. Šventumas – abu pašventinti Dievo Trejybės dvasia ir apjuosti šventtakiais. Apeiga – žmogaus didžiausias priartėjimas prie Dievo. Kapas – tai deimanto uola, saugojanti žmogaus didybę ir amžinumą tarp gyvųjų. Dangaus skliautas – žemėje nepajudinamas taškas, per kurį matuojamas laikas, greitis, nuotolis, judėjimas, užtemimas ir t.t. Jotkalnio galimybės ir tikslumai dideli, nes dideli atstumai: Širvintkalnis (Svirkalnis) už 8,3 km, saulė teka gruodžio 22 d.; Karkakalnis už 9,3 km, saulė teka birželio 22 d.
KITI DUOMENYS
2618 m. kalną pradėjo pilti iš aplinkinių molingų dirvonų.
2624 m. užbaigė kalno statybą. Ant rytinės viršūnės – saulėratis (17 stulpų), vakarinėje viršūnėje – kunigų (popiežių) kapas (smėlis užgrįstas akmenimis ir moliu), vakariniame šlaite – sudegintų palaikų kapas, pietvakarinėje pusėje – pelenė (deginti kūnams ir palaikams).
2627 m. kunigo pelenų pirmas laidojimas.
3441 m. ant kalno centrinės dalies supylė altorių ir sujungė šventtakiu su Vyčio Tako kitais šešiais altoriais. Septyni kalnai – altoriai – sostinės ženklas.
6751 m. kalno šiaurinėje dalyje pradėjo statyti kunigams antrą kapą ir pelenę.
6753 m. baigė antro kapo statybą, bet jame nelaidojo.
7041 m. pirmame kape palaidojo paskutinio 89-ojo kunigo pelenus.
7100 m. nupjovė saulėračio stulpus ir nukasė altorių.
7458 m. iškasė antro kapo ir antros pelenės smėlį, jį panaudojo artilerijos tvirtovių statyboms.
7462 m. iškasė apkasus.
7466 m. ant pirmojo kunigų kapo pastatė geodezinį bokštą.
7485 m. nupjovė geodezinį bokštą.
7522 m. archeologai iškasė 10 duobių ir apardė pirmojo kapo rytinę dalį.
7534 m. pagal ankstesnes stulpavietes atstatė 17 saulėračiostulpų, kad pažintume Tautos praeitį.
7535 (-2017) m. Saulėračio stulpus nupjovė.
KODĖL?
2618 m. kalną statė, kad žinotume, kas buvome, esame ir kur link privalome eiti.
7100 m. altorių nukasė, stulpus nupjovė, kad nepažinotume savęs, tėvų ir Tautos.
7458 m. iš kapo ir pelenės iškasė smėlį, kad „imperiją saugotų tvirtovės“.
7462 m. kasėapkasus, kad „priešai apsaugotų save nuo priešų“.
7466 m. ant Tautos aukščiausiųjų galvų pastatė bokštą, kad „matytume toliau ir skaičiuotume tiksliau“.
7522 m. kasė ir ardė Tautos lobį, kad „turėtume lobį“.
7535 (-2017) m. sargybinis įsakė nupjauti saulėračio stulpus… ir nupjovė.Sargybiniainiekada nežino ką saugoja, bet, kai tampa vienu – ir sargu, ir teisėju, ir vykdytoju, tai ateinančiais metais gali nelikti Jotkalnio.Juk tikrai 2618 metais senoliai neturėjo leidimo pilti kalno ir jo nėra iki šios dienos.
Ką sako Jotkalnis? Tas, kurio pelenai palaidoti Jotkalnyje, sako: „Tėve, pasigailėk jų, nes jie nežino, ką sako ir ką daro, jie nepažįsta savo Tėvo, savo Tautos, savo kalbos ir savęs.
Kiekvienais metais Lietuvos rinką papildo tūkstančiai naujai įkurtų įmonių. Statistikos departamento duomenimis, 2016 m. Lietuvoje buvo įregistruota beveik 9 tūkst. naujų įmonių. Deja, dėl įvairių priežasčių vidutiniškai 5 tūkst. įmonių kasmet nutraukia savo veiklą.Pasak verslo valdymo sistemų bendrovės „Directo“ vadovės Indrės Liutkevičienės, Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo savininkai ir vadovai nemažai pamokų jau išmoko, tačiau labai dažnai ir toliau daro vieną esminę klaidą – per mažai dėmesio skiria veiklos efektyvumui.
Skirkite daugiau laiko vertės kūrimui, o ne techniniams darbams
Nuosavo verslo pradžioje jo savininkai skaičiuoja viską, kas susiję su jų įmonės veikla, tik ne darbo valandas. Neretai brangų laiką pradedantieji verslininkai skiria ne savo verslo strategijos vystymui ir įsitvirtinimui rinkoje, bet įvairių operacinių ir techninių darbų priežiūrai, kontrolei, dažnaiir jų vykdymui, pvz., sąskaitų išrašymui, prekių inventorizavimui, komercinių pasiūlymų rengimui, klientų duomenų bazių sudarymui ir daugybei kitų techninio pobūdžiodarbų.
„Poreikis prižiūrėti ir kontroliuoti savos įmonės procesus būdingas ne tik pradedantiems verslininkams ir tai nėra blogai – geras verslininkas turi žinoti, kas vyksta jo įmonėje. Tačiau labiau patyrę žino, kaip tai atlikti greičiau ir efektyviau. Tam praverčia tinkamos priemonės darbų delegavimui, procesų stebėsenai ir kontrolei. Kai vadovas geba tinkamai deleguoti darbus ir savo įmonėje yra įdiegęs aiškią kontrolės sistemą, jam nebereikia klaidžioti po nesibaigiančius dokumentus kompiuterio ekrane ar pusę dienos praleisti susitikimuose su atskirų įmonės veiklos grandžių darbuotojais“, –pataria Indrė Liutkevičienė.
Darbotvarkėje palikite laiko strateginiams klausimams
Indrė Liutkevičienė, kasdien bendraujanti su dešimtimis Lietuvos įmonių vadovų, pastebi, kad dauguma jų nežino, kaip tinkamai sureguliuoti įmonėje vykstančius procesus. Taikomi metodai ir priemonės neveikia, tad galiausiai jie pripranta prie didelio krūvio ir ryžtasi begales procesų administruoti patys – kad tik įmonės veikla vystytųsi tinkama linkme. „Pavyzdžiui, prekyba užsiimančios bendrovės dažnai susiduria su prekių likučių nesutapimais. Tai labai vargina, ir galiausiai ima atrodyti, kad nuolatiniai trūkumai sandėlyje yra mažmeninės prekybos verslo neišvengiamybė“, – klientų patirtimi dalinasi I. Liutkevičienė.
„Į mus kreipiasi klientai, kuriems labai svarbu rasti sprendimą, kaip sujungti prekių likučius elektroninėje ir fizinėse parduotuvėse. Tai jiems atrodo kaip neįmanoma užduotis, o mums toks uždavinys kelia nuostabą – kodėl prireikia ne vienerių metų eksperimentų, milžiniškų investicijų į procesų optimizavimą, kai sprendimas yra išties paprastas – rasti tinkamą verslo valdymo sistemą, galinčią pasiūlyti prekių valdymo modulį. Tuomet visuose procesuose atsiranda daugiau tvarkos, o vadovų dienotvarkėje – laiko, kurį galima skirti strateginiams klausimams“, – priduria I. Liutkevičienė.
Verslo augimui ruoškitės iš anksto
Daugiau nei 2 tūkst. įmonių Baltijos šalyse verslo valdymo sistemą įdiegusios bendrovės „Directo“ vadovė įvardina ir kitą, verslininkų daromą klaidą – tai netinkamas pasiruošimas verslo plėtrai.
„Kol įmonė jauna, savininkams atrodo, kad visus veiklos procesus jie pajėgūs administruoti savarankiškai. Tačiau neįvertina, kad, laikui bėgant, centralizuoti visus duomenis ir prie naujos sistemos pripratinti didesnį darbuotojų kolektyvą augančioje įmonėje darosi vis sudėtingiau“, –sakoI. Liutkevičienė.
Verta pridurti, kad savarankiškai administruojama įmonės informacija didina nepageidaujamų grėsmių riziką – darbuotojui pakeitus darbovietę, dalis informacijostaip pat gali iškeliauti ir likti neperduota, o kai kurie svarbūs verslo rodikliai apskritai gali būti neįvertinti, nes jų paprasčiausiai niekas nestebi ir neanalizuoja. „Juk kiekvieno, net ir mažo, verslo vadovams reikia priimti sprendimus, pagrįstus aktualia informacija, realiais verslo rodikliais. Nemažiau svarbu yra suprasti šių rodiklių sąsajas ir pastangas nukreipti tiksliai ten, kur jų labiausiai reikia“, – sako verslo valdymo sistemų specialistė I. Liutkevičienė.
Investuokite į klientų aptarnavimo kokybę
Konkurencingoje rinkoje produkto ar paslaugos kokybė nėra vienintelis ir svarbiausias kriterijus, pagal kurį vartotojai renkasi tiekėją. Labai dažnai sprendimą lemia emocinis ryšys su tam tikru prekės ženklu. Šį ryšį kuria prekės ženklo įvaizdis viešojoje erdvėje ir tiesioginio ryšio kūrimas su savo klientais ar pirkėjais. „Dažnai jauni verslai savo pastangas nukreipia į naujų klientų paiešką, tačiau neskiria pakankamai dėmesio jau esamiems. Nuolatinis ryšio palaikymas, dėmesio parodymas, įvairūs su teikiamomis paslaugomis ar produktais susiję priminimai – visa tai kuria rūpestingos ir savo klientus vertinančios organizacijos reputaciją. Tai reikalauja kruopštaus klientų aptarnavimo sistemos sudarymo ir nuolatinės jos priežiūros“, – pataria I. Liutkevičienė.
Rūpinkitės vidine organizacijos kultūra
Įmonės darbuotojai – tai įmonės veiklos ir kuriamų prekių ženklų ambasadoriai. Todėl vadovo darbotvarkėje turi atsirasti laiko įmonės vidinės kultūros kūrimui ir puoselėjimui, siekiant kad darbuotojai žinotų įmonės vertybes, viziją ir artimiausius tikslus. „Paklausti, ar jų įmonėse veikia vieninga vidinė kultūra, įmonių vadovai dažnai atsako, kad tai formuojasi organiškai, tarsi savaime. Toks požiūris nėra teisingas, jei norima, kad „ambasadoriai“ apie įmonę skleistų vieningą informaciją. Čia labai svarbus yra vadovo vaidmuo – jis yra tas žmogus, kuriuo pasitikima ir kuris turėtų užduoti pagrindinį toną, kuo gyvena įmonė, kokių rezultatų ji pasiekė ir kokie planai numatyti artimiausiam laikotarpiui“, – apie vidinės organizacijos kultūros svarbą kalba „Directo“ vadovė I. Liutkevičienė.
Visi mėgsta skaičiuoti ir apžvelgti prabėgančius metus. Vieni juos pradeda skaičiuoti nuo sausio 1-ios dienos, kiti nuo žmogaus gimimo dienos, tačiau yra ir tokių žmonių, kurie susiburia bendrai pavasarinei miško sodinimo talkai ir didžiuodamiesi ištaria: „… štai ir prabėgo dar vieneri metai…“ Taip nutiko ir š.m. balandžio 8 d. Marijampolės miškų urėdijai priklausančiame Varnabūdės miške. Gausus būrys gamtai ir Lietuvos miškams neabejingų žmonių iš Marijampolės apskrities nuo pat ryto sodino ąžuolo, alksnio ir eglės sodinukus miško kirtavietėse Sasnavos bei Varnabūdės girininkijose. Buvo atkurtas beveik 4 ha miško plotas. Bundanti gamta, grynas oras ir miško paukščių tuoktuvių giesmės persipynė su jaunųjų miško sodintojų džiaugsmingais balsais. Išties smagu tiek gyvybės ir entuziazmo regėti miške sakė Marijampolės MU Varnabūdės girininkas Valdas Vasiliauskas. Miško sodinimas- tai ne tik fizinis darbas, bet ir atgaiva ramybė sielai bei gera atsakomybės pamoka jaunimui. Jau tradiciniu tapusiame renginyje, kasmet vis gausiau dalyvauja šeimos su savo mažiausiomis atžalomis. Girininkas V. Vasiliauskas užtikrino, jog kiekvienas žmogus pasodinęs medį, mišką norės po eilės metų pamatyti jį sveiką, užaugusį ir didžiuotis juo, ir tikrai susimąstys bei lengva ranka nenulauš jokio medelio ar šakos be reikalo. Tokios miško sodinimo talkos ugdo žmonių pilietiškumą ir sąmoningumą, pastebėjo į renginį gausų Marijampolės skautų būrį atsivežusi jų vadovė Audronė Levickienė. Miško sodinimas, tai lyg virusas, kuriuo užsikrėtus, kiekvieną pavasarį su bundančia augalija pabunda ir pilietiška pareiga bei noras susiburti bendrai miško sodinimo talkai.
Suvokdami renginio prasmę rėmėjai mielai atsiliepė į organizatorių prašymus prisidėti prie renginio. Renginio metu dalyviai buvo vaišinami kareiviška koše bei arbata, kurią paruošė Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos batalionas. Pietų stalui vaišes geranoriškai padovanojo Marijampolės Rotaract klubas. Ne pirmus metus iš eilės renginyje dalyvauja ir Marijampolės regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojai, kurie ne tik drausmina gyvosios gamtos ir aplinkos pažeidėjus, bet ir prisideda prie miškų puoselėjimo. Šį pavasarį prie miško sodinimo talkos Varnabūdės miške prisijungė ir Aleksandro Stulginskio universiteto miškų fakulteto bei Vištyčio regioninio parko direkcijos darbuotojai aplinkosaugos specialistai. Renginyje taip pat dalyvavo Lietuvos Šaulių sąjungos Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės atstovai, Marijampolės laisvalaikio ir užimtumo centras. Marijampolės miškų urėdijos urėdas Kęstutis Bielskus dėkojo visiems renginio dalyviams ir džiaugėsi jaunimo susidomėjimu miškininko profesija bei Lietuvos miškų ateitimi. Šiais metais balandžio 8 d. visose Lietuvos miškų urėdijose vyko Nacionalinė miško sodinimo akcija prie kurios prisijungė ir Marijampolės miškų urėdija.
