Nors ruduo jau įsibėgėjo, saulutė dar džiugino savo šiluma. Besimėgaudama gražiu oru, fėja Gilė skrajojo ieškodama kažko įdomaus. Trumpam stabtelėjusi pasigėrėti gražia tujų tvora, fėja išgirdo dainuojant mergaitę. Ji drąsiai purptelėjo į kiemą, o ten mama su maža dukryte vyniojo skalbinius. Bet fėjos akis patraukė ne jos, o šalia sumesta šviežiai nupjautų obels šakelių krūva. Kai ji prisiartino, krūva šakų pradėjo judėti ir iš jos išlindo keletas kalbančių pagaliukų.
– Kas jūs ? ir ką veikiate žmonių pasaulyje? – nustebo Gilė.
– Kaip tai kas ? – nustebo šie. – Mes – linksmieji pagaliukai ir čia gyvename!
– Jūs gyvenate su žmonėmis ? Ir jie jus mato bei girdi ? – nustebo fėja.
– Maža to, jie patys mus sukūrė ir suteikė naują gyvenimą! – patikslino pagaliukų kompanija.
– Kas čia per stebuklai, man pradeda atrodyti, kad aš patekau ne į žmonių pasaulį, o į kitą pasaką. Dabar aš noriu viską žinoti! – išpūtusi akis stebėjosi fėja.
Iš krūvelės iššoko pagaliukas su didžiausia šypsena, prisistatė ir tarė:
– Mano vardas Šakaliukas , aš tau viską aprodysiu ir papasakosiu, tad sek paskui mane.
Keistai krypuodamas jis pradėjo pasakoti…
– Galima sakyti, jog man labai pasisekė, nes kažkada mane ir visus, kuriuos sutiksi šiame kieme, surado ir sukūrė žmogus, vardu Steponas. Jo dėka niekam nereikalingos sergančios medžių šakos ir šalikelėje paliktas akmuo pavirto gyvu padarėliu. Kai kas įgavo žmonėms pažįstamas formas, o kai kas, kaip pavyzdžiui aš, tapo kažkuo ypatingu… – pasigyrė Šakaliukas.
Taip jiems bešnekant, fėja net nepajuto, kaip atsidūrė priešais didžiulę akmeninę vištą, kuri savo geležiniais nagais kapstė žemę ir lesė akmeninius grūdus. Pasukę už šulinio, sutiko lėtai besidairantį akmeninį avinėlį ir jam iš paskos dzibenantį sušilusį nuo saulės akmeninį ežiuką. Šis pasiūlė fėjai ant jo pajodinėti , kad po to visiems galėtų papasakoti, jog pasaulyje egzistuoja ir ežiai be spyglių.
Staiga fėja išgirdo kažką burkuojant ir pasukusi už šulinio pamatė iš kriauklių sumeistrautus du balandėlius. Jie kedeno savo kriauklių plunksnas taip, kad šios net skambėjo. Už namo kampo pasigirdo kitas garsas, tai buvo dar vieno paukštelio švelnus čiulbėjimas. Fėja prisėdo ant akmens ir klausėsi melodijos. Staiga kažkas sukaukšėjo, atsigręžusi atgal ji pamatė kamputyje susispietusių medinių, raudonnosių elnių krūvelę. Kai Gilė paklausė, kodėl jie nevaikšto kieme, šie paaiškino, jog jie nepaprasti, o Kalėdiniai elniai, todėl kantriai laukia žiemos savo jaukioje ir sausoje buveinėje.
Tada Šakaliukas pakvietė į namus, kur nuo įvairiausių padarėlių net akys raibo. Kadangi fėja gali juos girdėti, tai linksmas klegesys iš karto įtraukė ją į pažinčių sūkurį. Ir ko tik čia nebuvo… Akmeninė Varlė karalienė išsipūtusi nuo pasididžiavimo, grakšti ponia su savo vaikučiais, panaši į gazelę arba žirafą… O kitoje lentynoje ūbavo kriauklių šarvus įsitaisiusi pelėda. Medžio ir akmenukų padarėliai demonstravo savo ypatingumą.
Bet visų išdidžiausias, kampe užvertęs fosilijų liekanomis papuoštą galvą, trimitavo kažkoks ponas. Ant jo galvos puikavosi legendomis apipintieji „velnio pirštai“. Ilgai manyta, jog tai tėra žaibo išlydžio į smėlį rezultatas, o dabar sakoma, kad tai kadaise klestėjusių vandenų gyvių – belemnitų – uodegų liekanos. Ir kaip nejausti pranašumo su tokiomis puošmenomis?
Palypėjus laiptais aukščiau, fėja sutiko keistuolį padarą, kuris priminė paukštį Tukaną, – šis nelabai leidosi į kalbas. Kitam aukšte fėja prisėdo ant laiptų po gražios formos iš kerpės išdygusiu medžiu ir po be spygliukų, bet labai miela eglute. Pačiam namo viršuje, jaukioje palėpėje, prie stalo, darbavosi dailininkė, šio namo šeimininko dukra. Tikriausiai dėl to, kad ji daug piešia, tėtis jai sumeistravo dar vieną ežiuką, kuris vietoje spygliukų saugo jos pieštukus ir parkerius.
– Na, kopėme mes, kopėme, o dabar leisimės žemyn, parodysiu, kur gimiau aš ir kiti mano draugai, – tarė Šakaliukas.
Jie nusileido į patį rūsį, o ten – daugybė visokių niekučių ir gausybė įrankių. Fėja, paėmusi grąžtą, vartė jį rankutėse ir stebėjosi, niekaip nesuprasdama, kam jie reikalingi. Šakaliukas nepraleido progos pademonstruoti savo žinias.
– O štai šiuo įrankiu meistras man išgręžė akis, – tarė jis rodydamas į užtaisytą gręžimo įrankį.
Brrr, kaip baisiai nuskambėjo , – pasipurtė fėja stebėdama didžiulį aparatą.
– Skamba nekaip, bet mes, sausi medinukai, nejaučiame skausmo, o ir akys mums labai reikalingos!
– Turėtų būti ypatingas žmogus tas Steponas, – pakraipė galvą fėja.
– Laikas tave su juo supažindinti, – tarė Šakaliukas, ir abu išėję laukan patraukė per kiemą.
Fėja užuodė besikūrenančią pirtį ir smalsumo vedama kyštelėjo galvą vidun. Ten, kaip ir visuose namuose, buvo pilna padarėlių. Dirstelėjusi virš durų, ji pamatė tarsi įstrigusias sienoje tris antis. Šakaliukas paaiškino, kad šias skrendančių ančių galvas Steponas išdrožė labai seniai, dar 1970 metais, kai buvo jaunas vaikinas. Jau tada jis mylėjo medį ir kūrė gražius dalykus.
Kažkur pasigirdo staklių dūzgimas. Suktais ir mažais laipteliais Gilė su Šakaliuku pakilo į dirbtuves, kur kvepėjo medžiu, o visos lentynos buvo nukrautos įvairiausiais keistais dalykėliais. Prie stalo, priešais langą, sėdėjo žmogus, vis, pavartydamas rankose, jis kažką įnirtingai šveitė.
Gilė nustebo ir atsisukusi į Šakaliuką sušnibždėjo:
– Jis tikrai kitoks, jam vietoje akių kažkoks juodas snapas…
Šakaliukas vos nesuskilo iš juoko:
– Tai tokie specialūs tėvuko akiniai. Niekas tokių šeimoje neturi. Per juos viskas labai gerai matosi!
Staiga meistras išgirdo šnabždesį ir nusiėmęs akinius apsidairė. Pamatęs šalia stovinčią fėją, nė kiek nenustebo, tik maloniai pasiteiravo:
– Sveika, fėja, ir kokie vėjai tave atpūtė? Gal kuo galėčiau padėti?
– Sveiki, tai kad visi vėjai man palankūs, štai netikėtai atpūtę iki jūsų. Aš ne su reikalu, aš tik šiaip, žmonių pasaulio pažinti atskridau. Šakaliukas man jau viską aprodė ir apie jus kalbėjo. Jei būtų kas nors kitas tai papasakojęs, pagalvočiau, jog esate ne žmogus, o burtininkas.
– Na, aš tik pjaunu, šveičiu, šlifuoju, gręžiu, ir viskas, – kukliai truktelėjo pečiais Steponas.
– Bet ar daug žmonių taip daro? Ar daug žmonių susitraukusioje nuo ligos šakoje pamato tai, ką pamatote jūs? Ar daugelis, išgręžęs Šakaliukui akis, suteikia jam naują gyvenimą?
Meistras vėl truktelėjo pečiais, akimirkai susimąstė, brūkštelėjo per rankose laikomą šaką ir nedrąsiai ištarė:
– Gal ir nedaug, bet yra.
– Jei kiekvienas dabar pagalvotų, kiek tokių žmonių pažįsta, tai retas kuris užlenktų du pirštus, – spirgėjo Gilė.
Meistras padėjo darbus į šalį ir pakvietė Gilę vakarienės, vaišino aguonų pyragu ir gardžia kava. Atnešė medžio gabalėlį, pastatė jį ant stalo ir jame Gilė pamatė keistą padarą, panašų į žuvį. Tada Steponas atsuko kitą to paties medžio pusę, apvertė, o ten pasirodė pelėda.
– Labai mažai aš čia ir prisidėjau, nuvaliau, pašveičiau ir uždėjau vieną akelę, visa kita – gamtos kūrinys, – vėl kukliai paaiškino meistras.
– O kas tai būtų pamatę, jei jūs nebūtumėte to parsinešęs, nuvalęs ir parodęs? – nerimo fėja.
– Tikriausiai niekas, – nusišypsojo Steponas.
– Kažkur girdėjau tokį posakį, kad gero meistro rankose ir pagalys atgyja, tai apie jus. Tikriausiai visi medžiai svajoja pas jus pakliūti, – patikino Gilė.
Po vaišių visi išsiskirstė kas sau. Šeimos mama nuėjo megzti, dukra nuvedė vaikučius miegoti, o Steponas, atsisveikinęs su Gile, patraukė link savo dirbtuvių. Šakaliukas liuoktelėjo į savo lentyną, nes už lango jau temo. Tik Gilė niekur neskubėjo. Ji pasekė meistrą ir, kai jo dirbtuvėse užsidegė šviesa, nutūpė ant palangės. Matė, kaip jis krapštosi tarp savo medienos, kaip dėlioja šakeles ir varto rąsto gabalėlį. Gilė įsitaisė susuktame vijoklyje paukštelio lizdelyje ir stebėdama meistrą mąstė…
,,Vieniems duota gražiai dainuoti, kitiems – skaniai gaminti maistą, dar kitiems – valdyti teptuką, o Steponui duota matyti, matyti tai, ko kiti nemato, bet kas yra visai šalia. Kokia puiki pažintis ir dar vienas atradimas, kurio dėka supratau, kad kai žmogus turi dovaną, jis kuria mažus stebuklus. Nelengva susitarti su gamta, kuri nepaklūsta jokioms taisyklės, o šis žmogus tai sugeba. Vis tik gražūs dalykai vyksta žmonių pasaulyje,“ – galvojo Gilė ir nusprendė niekur neskristi. Jaukiai įsitaisė apleistame paukštelio lizdelyje, užsiklojo vijoklio lapu ir besiklausydama, kaip meistras dirba, užmigo prie dirbtuvių lango.
Daugiau nuostabių Stepono darbų galite pamatyti čia: http://stepas.proservis.lt/
* * *
Kur skris fėja kitą dieną, niekas nežino, o gal jūs turite ką papasakoti ir parodyti? Tad rašykite Gilei: gilespastas2016@gamil.com
Fėja užuodė besikūrenančią pirtį ir smalsumo vedama kyštelėjo galvą vidun. Ten, kaip ir visuose namuose, buvo pilna padarėlių. Dirstelėjusi virš durų, ji pamatė tarsi įstrigusias sienoje tris antis. Šakaliukas paaiškino, kad šias skrendančių ančių galvas Steponas išdrožė labai seniai, dar 1970 metais, kai buvo jaunas vaikinas. Jau tada jis mylėjo medį ir kūrė gražius dalykus.
