Kovo 11-oji šiemet Marijampolėje minėta Nepriklausomai Lietuvai dedikuotomis Mišiomis, šventine eisena, 25-iais istorinio varpo prie centrinio pašto dūžiais – po dūžį už kiekvienus Laisvės metus, iškilminga karine rikiuote, marijampoliečių apdovanojimais. Bet daugiausia jaudinančių akimirkų į kultūros centrą susirinkusiems marijampoliečiams dovanojo Rygiškių Jono gimnazijos 148-osios laidos abiturientai. Jaunuoliai parodė pačių surežisuotą vaidinimą, kuriame atgimė sunkūs ir džiaugsmingi lietuvių tautos išgyvenimai istorijos tėkmėje. Abiturientų Rugilės Navickaitės ir Justo Lapinsko pastatytą muzikos, šokio ir vaizdo spektaklį, kuriame vaidino gausus būrys bendraamžių, jau matė šių metų gimnazijos šimtadienio svečiai.
Vidudienį Švento Arkangelo Mykolo bažnyčioje visi tikintieji pakviesti malda dėkoti už Nepriklausomą Lietuvą. Mišias aukojo JE vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, Marijampolės garbės pilietis. Mišiose giedojo mišrus choras „Suvalkija“, vadovaujamas Virginijos Junevičienės. Nuo bažnyčios pajudėjusi šventinė statutinių organizacijų eisena stabtelėjo prie centrinio pašto laiptų, suvaidinusių reikšmingą vaidmenį Lietuvos ir Marijampolės išsilaisvinimo istorijoje. Būtent čia, pačioje miesto širdyje, esantys pašto laiptai dar sąjūdžio pradžioje buvo virtę drąsiausių žmonių susirinkimo vieta ir tribūna, būtent čia iškelta pirmoji trispalvė. Kaip tų jaudinančių dienų aidas, nuskambėjo 25 dūžiai vadinamo Laisvės ir laimės varpo, kurį 2013 m. rudenį čia pritvirtino Marijampoliečių bendrija kartu su Lietuvos Vytautų klubo Marijampolės skyriaus nariais. Garbė skambinti istoriniu varpu minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį suteikta 1990 m. kovo 11-ąją Marijampolėje gimusiai Dainorai Galinytei, šiuo metu diplomuotai rinkodaros specialistei. Varpo dūžius pasitiko marijampoliečių plojimai. Vėliau šventinę programą tęsė iškilminga rikiuotė, kurioje dalyvavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono kariai, Suvalkijos 4-osios šaulių rinktinės šauliai, policijos, priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai, kitų statutinių organizacijų nariai. Iškelti septynias trispalves vėliavas centrinėje aikštėje pakviesti karių, policijos ir priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos, skautų, Rygiškių Jono gimnazijos ir tautinių šokių kolektyvo „Jotvingis“ atstovai. Istorinį pranešimą susirinkusiems marijampoliečiams ir svečiams perskaitė istorikas Kazys Balickas. Gėlių puokštės išneštos ant Sausio 13-osios kovotojo Rimanto Juknevičiaus kapo ir prie Kančių koplytėlės Vytauto parke bei paminklo „Tautai ir Kalbai“ aikštėje.
Gausiai į Marijampolės kultūros centro salę susirinkusius vietos gyventojus pasveikino Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys. Savo šventinėje kalboje jis ragino neprarasti tikėjimo Tėvyne, savo galimybėmis, kad ir kokie pavojai betykotų, mylėti Lietuvą ne tik už jos grožį, bet ir už atlaikytus sunkumus bei už jos stebuklingą prisikėlimą. Švento Jurgio, Marijampolės globėjo medaliu, už prasmingą visuomeninę veiklą ir svarų indėlį į bendruomenės sveikatinimą buvo įvertinta klubo „Diabetas ABC“ pirmininkė Genovaitė Naidzinavičienė. Savivaldybės mero ir kitų įstaigų vadovų padėkos įteiktos grupei marijampoliečių. Čia visų akivaizdoje apdovanoti ir šių metų nacionalinio diktanto Marijampolėje laimėtojai. Administracijos direktoriaus Meto Ražinsko įsteigtas prizas – rašikliai auksine plunksna – šiemet įteikti Sūduvos gimnazijos gimnazistėms sesėms dvynėms Eglei ir Jurgai Staškauskaitėms, diktantą parašiusioms be jokios klaidos.
Viešųjų ryšių tarnyba
Danguolės Micutienės ir Arvydo Kluoniaus nuotraukos.
Prieš tūkstantį metų benediktinas, misionierius, arkivyskupas netoli dabartinio Paluknio krikštijo Lietuvos karalių ir nuo tada „atsirado Lietuva“. Jeigu analų raštininkas būtų žinojęs, kad žodis „Lietuva“ reiškia „valstybę“, aišku, kad tokio žodžio būtų neįrašęs, kaip ir žodžių „karalystė“ ir „karalius“. Mūsų Tautoje žodžiai „karalystė“, „karalius“ ir „Lietuva“ įgavo administracinę reikšmę beveik prieš tris tūkstančius metų.
Dar anksčiau už žodį „Lietuva“ – prieš du tūkstančius metų – yra užrašyta „galindos ir sūdinai“. Aišku, jie turėjo savo teritoriją, istoriją, religiją, kultūrą ir santvarką, nes raštininkas juos pastebėjo – užrašė. Bet tai ir viskas – buvo ir nėra. Tarytum nuskendo į Letą ar sudegė lyg feniksas, tik pastarojo liko pelenai, o šių neliko nė pelenų.
Po tūkstančio metų pasaulyje vėl pasirodo galindos ir sūduviai, tik dabar kronikininkas užrašo daugiau žinių – Ordino ir prūsų karuose pirmutinius be kovos išnaikina galindas, o per paskutinius penkerius metus – sūduvius. Abiejų genčių žemės virsta dykromis be gyventojų (taip užrašyta).
Klausimas ne tik mums, bet ir viso pasaulio istorikams. Ką galindos ir sūduviai veikė nuo Ptolemėjaus iki Petro iš Dusburgo – tūkstantį metų? Kaip sugebėjo gyventi pasaulyje nepastebėti? Ir dar tūkstantis klausimų.
Po Žalgirio mūšio LK Vytautas reikalauja Ordino, kad jis atsisakytų Nemuno kairiojo kranto kampo (Sūduvos), kurio žmonės kalba ta pačia kalba kaip ir LK Vytautas. Žinome, kad faktiškai šios žemės nevaldė nei Ordinas, nei LK Vytautas, bet pagal dovanojimo raštą ji priklausė Ordinui. Galiausiai Ordinas atsisako, ir vėl dingsta Sūduva.
Po šimto metų (apie 1500 metus) du Prūsijos vyskupai vizitacijos metu sužino – yra prūsų, kurie garbina „sūduvių dievaičius“ (-deywoty zudwity). Vadinasi, garbina ne prūsų, žemaičių, aukštaičių ar lietuvių, kurie tuo metu gyveno, bet sūduvių, kurie išnaikinti prieš du šimtus metų, kurių „nėra“.
Ir vėl klausimas. Žinome, kad tikėjimas ir jo apeigos yra ne piemenavimas su botagu rankoje. Reikia įgyti specialų išsilavinimą, tikėjimo pažinimą ir gauti įgaliojimus. Būtina gyva ir gerai organizuota institucija, galinti pateikti kvalifikuotus vykdytojus. Iš vizitacijos ataskaitos aišku, kad tokios institucijos Prūsijoje nebuvo – tai liudija žodis „sūduvių“, ji buvo Prūsijos pašonėje – Sūduvoje. Ši medžiaga liudija, kad 1500 metais Sūduvoje buvo tik Senasis Tautos Tikėjimas ir jokio kito tikėjimo nebuvo. O kad išvengtų tiesos– „Sūduvoje niekas negyveno“.
Kiek vėliau prūsų kalba išleistų katekizmų įžangose siūloma daugiau nebeleisti prūsakalbių katekizmų, nes visos gentys supranta sūduvių kalbą. Su kuo susidūrėme? Su imperija, daugiakalbe valstybe ar istorijoje nežinomu reiškiniu? Tik imperijoje ir daugiakalbėje valstybėje visoms tautoms ir gentims privaloma viena kalba. Taip yra ir mūsų valstybėje: privaloma viena sūduvių kalba, kuri konstitucijoje įvardinta lietuvių kalba (pagal valstybės įvardijimą). Dėl to, kad sūduvių kalba tapo valstybės kalba, neatsirado nei sūduvių kalba, nei sūduviai, nei Sūduva.
Labiausiai pasisekė ištrinti iš istorijos Sūduvą ir sūduvius rusų carui, kai Sūduvą įjungė į Suvalkų guberniją. O toliau viskas vyko automatiškai. Pagal gubernijos įvardijimą žemė tapo „suvelcizna“, patys išsivertėme „Suvalkija“, čia gyvena „suvalkiečiai“ ir kalba – „suvalkiečių kalba“. Viskas vyko paprastai, taisyklingai be prievartos, nes niekas nepradingo – nei žemė, nei žmonės, nei kalba. Tai kas, kad Onaitytė tapo Petraitiene: kaip ji vaikščiojo po kiemą, taip ir dabar vaikšto – viskas po senovei. Netiesa. Onaitytė numirė, o kartu ir visas jos dvasinis turtas, kuriuo ji naudojosi ir kitiems dalijo. Jos visa dvasinė suma (iki Petraitienės) turi tik vieną slapyvardį, kodą, dalią, šeimininką, kuris kitavardžiams šaukiniams neatsiliepia. Tai didelis praradimas.
Privalome atsiminti: pagal mūsų tautosaką (mūsų šventraštį) žodis ir vardas priklauso Dievo žinybai, o jo paviešinimas visuomenei vyksta tik per apeigą – tai įstatymas. Pateiktas žodis (naujadaras) ar vardas be apeigos yra melas, klaida, netvarka. Toks žodis yra neįstatyminis žodis. Šiais žodžiais dažniausiai naudojosi kriminaliniai nusikaltėliai – vagys, melagiai, garbėtroškos, niekintojai, kerštautojai, grobikai, pavergėjai ir t.t. Įvardinti ką nors neįstatyminiu žodžiu yra tiesos niekinimas, nudvasinimas. Prieš keliolika metų Suvalkų vaivadijoje užėjęs į seną sodybą išgirdau lietuvišką šnektą. Pasisveikinęs kreipiausi tikriausiai į šeimininką: „Kaip jūs, suvalkiečiai, gyvenate?“ Žmogus pirmiausiai paraudo, o paskui pamėlynavęs tarė: „Mes ne suvalkiečiai, mes dzūkai, o suvalkiečių ieškokite apie Marijampolę“. Supratau, kad labai įžeidžiau žmogų. Kitas atsitikimas buvo prieš dvidešimt metų. Marijampolėje vyko Sūduvos priešistorės konferencija. Po pirmos dienos pranešimų, kitą dieną, vyko pranešimų aptarimai ir ginčai. Vienas dalyvis prasitarė, kad sūduviai yra jotvingiai, bet kitas paprieštaravo – jotvingiai buvo išnaikinti XI a., o sūduviai – XIII a. Pusamžis profesorius, norėdamas išspręsti juodviejų ginčą, pasiūlė atidžiau ištyrinėti klausimą ir tiksliai nustatyti, kada buvo išnaikinti jotvingiai. Tada pakilo viena įtūžusi moteris – Baltarusijos Istorijos instituto istorikė, archeologė, ir garsiai tarė: „Ką jūs čia kalbate? Mano proseneliai, tėvai, aš, mano vaikai ir visi, gyvenantys aplink mano gimtinę, esame jotvingiai, ir mūsų niekas nesunaikino“. Atrodo, kad visi numirė ar užmiršo kalbėti.
Gal mes be priežasties įsižeidžiame ir pykstame, kad caro dėka tapome suvalkiečiais, o žemė – Suvalkija. Šie žodžiai yra aukštos dvasinės vertės. Žinome ir suprantame: „valkata, valkiotis, valka, apvalkalas, užvalkalas, valas, vilkti“ ir t.t. Senajame tikėjime „valka“ buvo vienuolių valkatų darbužis, išaustas iš liepų karnų (plaušų). Šį drabužio įvardijimą ir jo gamybą pasiskolino sanskrito vienuoliai. Nuo Suvalkų į šiaurės pusę prie Valkos upelio buvo valkatų vienuolynas, ir Suvalkų vardas susijęs su šiais vardais. Slavų metraščiai mini vienuolius valkatus, dėl kurių tekdavo bėgti nepradėjus mūšio. Slaviškoje Mato evangelijoje sakoma, kad trys valkatai atvyko į Betliejų pagarbinti gimusį Jėzų. Tai netiesa. Visi trys atvykėliai buvo skirtingų vienuolijų vienuoliai ir tik vienas iš jų buvo valkatas. Pagal visus ženklus Suvalkai yra dvasingas miestas ir negėda būti jo gyventoju. Bet… Jis yra dvasingųjų vienuolių, Galindos žemės miestas ir griežtai ne Sūduva, nes ką turi ir gali Galinda, to neturi ir negali Sūduva. Ir atvirkščiai, ką turi ir gali Sūduva, to neturi ir negali Galinda. Įstatymas yra amžinas ir nepajudinamas – kiekvienas Dievo vienetas yra nepakartojamas pasaulis, todėl mes ne suvalkiečiai, o sūduviai.
Galiausiai Sūduva ir sūduviai.
Per Sūdelio ir Sūduvio ežerus teka Sūduvėlė (dabar įvardinta Vygra, bet iš tikro Vygra išteka iš Vygrio ežero), o prie jos yra didelis Sūduvos kaimas, atsiradęs XVI a. iš Sūduvos vienkiemio. Visas šis vardynas yra Sūduvos kalnyne (Sūduvos kalnuose, Sūduvos Aukštumoje).
Žodis „Sūduva“, „Sūda“ reiškia gimtinę, tėviškę – žmogaus arčiausio Dievui, gausiai aukojančio, tarpininko tarp Dievo ir žmogaus, kunigo.
Atrodo, supratome, kad genties įvardijimo bendrinė reikšmė yra įstatymas visai Tautai, genties žemei, žmonėms, jų veiklai, pareigoms ir įgaliojimams. Vadinasi, tik galindas galėjo būti vienuoliu, sūduvis – kunigu (popiežiumi), gudas – kariūnu, aukštaitis – karaliumi, žemaitis – žemės motinos sūnumi ir t.t. Šie ir visi Tautos neatšaukti ir nepanaikinti įstatymai kartu su šiandieniniais mus veikia visa savo jėga, nepriklausomai nuo mūsų žinojimo ar nežinojimo, visus vienodai – ištarėją, veikėją, girdėtoją ir regėtoją.
Sunkiausia ir kvailiausia diena, kai ryte per radiją išgirstu skelbimų pranešėją sakant: „Suvalkija ar suvalkiečiai“. Jis nežino, kad klysta ir kitus klaidina, bet tikrai yra kaltas, aš kaltas, kad išgirdau, ir visi, kurie išgirdo, nes klaidos dvasiai, kaip ir visoms dvasioms, yra neišvengiamas įstatymas – dauginkitės. Ką daryti? Pirkčiau radiją, kurį galima programuoti, kad netartų nereikalingų, melagingų ir klaidingų žodžių. Tada girdėčiau kalbos kratinį, kurį vartojo Tauta Ptolemėjaus laikais iki Brunono. Pasiekčiau dvasios tyrumą ir nereikėtų vaikščioti į bažnyčią. Atrodo, pastarasis ženklas „nevaikščioti į bažnyčią“ sparčiai plinta, tik kitais būdais.
Kažkada Sūduvoje klebonas pasiskundė savo parapijiečiui:
– Žmonės nevaikšto į bažnyčią.
Parapijietis paklausė:
– O ką Dievas sako? Kodėl jis nevaikšto į bažnyčią?
– Žmonės – ne Dievas. O aš Dievo neklausinėju.
– Labai teisingai ir tiksliai atsakei, kodėl žmonės nevaikšto į bažnyčią.
Ir dar vienas pokalbis. Vadovas grėsmingais žodžiais bara pavaldinį ir galiausiai klausia:
– Kada padarysi?
Anas atsako:
– Padaryta.
– Tai kodėl nieko nesakai?
– Kad niekas neklausia.
Sūduvoje dar XX amžiaus pirmojoje pusėje didžiausias ir svarbiausias įstatymas buvo „Einu pasitarti“ su kaimynu, žmona, vyru, seneliais, vaikais, medžiu, kalnu, Dievu ir t.t. Šį įstatymą nusistebėdamas mini ir Petras iš Dusburgo prieš 700 metų. Todėl sakome – nepasiteiravimas, nepasitarimas, neieškojimas, nebendravimas ir t.t. yra didžioji nuodėmė, klaida, kaltybė, bet tik ji rašo istoriją, priverčia juoktis, verkti ir kentėti. O mes, sūduviai, vis teiraujamės ir ieškome savęs, nors žinome tikrai, kad mūsų nėra, bet sakome tikrai, kad 2020 metais minėsime seniausiojo pasaulyje tikėjimo 500 metų pripažinimą Sūduvoje, Tautoje ir Visame Pasaulyje. Ženklas – Simno bažnyčia. Ačiū Dievui, kad sūduvis, kad manęs nėra ir kad aš esu.
Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dieną Marijampolės „Sūduvis“ savo kraštiečiams padovanojo gražią pergalę: žaisdamas namuose, rezultatu 73:68 nugalėjo Kauno BC „Boom“ komandą ir iškovojo teisę žaisti ketvirtfinalyje.
Naudingiausiu varžybų žaidėju vėl pripažintas Aivaras Žibūda, pelnęs net 31 naudingumo balą ir į priešininkų krepšį sumetęs 29 taškus. Matas Lisajevičius šįkart pasižymėjo atlikęs 5 rezultatyvius perdavimus.
Ketvirtfinalio kovos prasidės jau ateinančią savaitę. „Sūduvis“ išvykoje susirungs su Kauno KTU komanda. Apie atsakomąsias varžybas namuose krepšinio gerbėjams pranešime atskirai.
Marijampolės kraštotyros muziejus Dzūkijos sostinėje pristato parodą „Sūduvos – Suvalkijos spalvos“, skirtą etnografinių regionų metams.
Alytaus kraštotyros muziejuje atidarytoje parodoje eksponuojami gražiausi Sūduvos (Suvalkijos) regionui būdingi XIX a. pab. – XXa. pr. tekstilės pavyzdžiai: šventinis moters kostiumas, margosios juostos, lelijų raštais kaišytos prijuostės, siuvinėti marškiniai, subtilūs nėriniuoti galvos apdangalai, liemenės, baltosios drobulės, rankšluosčiai, staltiesės, lovatiesės.
Iki kovo 24 d. parodoje, kuri sudaryta iš Marijampolės kraštotyros muziejaus rinkinių, dzūkai galės pasigrožėti iki mūsų dienų išlikusiu Sūduvos krašto liaudies audinių lobynu. Unikalūs eksponatai atspindi didelį jų meniškumą ir savitumą, kuris atskleidžia suvalkiečių audinių raštų ir spalvų rimtumą, gal šiek tiek liūdnumą, labai apgalvotus spalvinius sprendimus bei gilias amato tradicijas. Paroda iliustruojama fotografijomis, perteikiančiomis spalvotą Sūduvos karšto žmonių buvusių gyvenimų paveikslą.
Parodos atidarymo metu Marijampolės kraštotyros muziejaus direktorius Antanas Pileckas pristatė sukauptus Sūduvos krašto audinių turtus, skambėjo autentiškos dainos, kurias atliko muziejaus ansamblis „Marijampolės kanklinykai“, vadovaujamas etnografo Jauniaus Vyliaus.
Pirmosios kovo savaitės pabaigoje Marijampolės kolegijoje šurmuliavo atvirų durų diena, kuri sukvietė smalsius gimnazijų, vidurinių mokyklų moksleivius bei mokytojus.
Renginį pradėjo kolegijos direktorius V. Viliūnas sveikindamas visus susirinkusius, ištroškusius žinių ir naujų potyrių. Skatindamas ugdyti savo žingeidumą, uoliai domėtis visais reikšmingais, iškylančiais klausimais, direktorius kvietė atidžiai klausytis ir kitų kolegų.
Direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai I. Sviliuvienė pristatė šiais metais kolegijoje siūlomas studijų programas, kurių yra 13. Kiekviena iš jų priklauso ir reprezentuoja vieną iš keturių skirtingų studijų sričių, t.y. technologijos, socialinių, humanitarinių, biomedicinos mokslų studijų sritys.
Studijų skyriaus vedėjas M. Šnipaitis supažindino moksleivius su 2015 m. priėmimo taisyklėmis. Pristatė sąlygas, terminus, svarbiausias datas ir atsakė į moksleiviams dažniausiai kylančius klausimus.
R. Zygmantaitė, Tarptautinių studijų ir ryšių skyriaus vedėja, susirinkusiems pristatė tarptautinio judumo galimybes Marijampolės kolegijoje. Šiais laikais, turint didelį norą, reikia naudotis suteikiamomis galimybėmis: keliauti į savo svajonių šalį studijuoti ar atlikti praktiką.
Vėliau moksleiviai išsiskirstė į auditorijas, kuriose atskirai ir daug plačiau buvo pristatomos visos studijų programos iš pirmų lūpų. Studentai dalijosi sukaupta patirtimi, dėstytojai pasakojo apie studijų programų vingrybes: paskaitas kolegijoje, praktikos vietas, įsidarbinimo galimybes. Įvardinti vieną studijų programą, sulaukusią daugiausiai abiturientų dėmesio, sunku, kadangi jaunuoliai apylygiai reiškė susidomėjimą visomis studijų programomis.
Renginio pabaigoje, sužinoję aktualius dalykus, išklausę svarbią informaciją, abiturientai turėjo galimybę pabendrauti su Marijampolės kolegijos studentų atstovybės (MKSA) nariais ir sužinoti ne tik apie rimtąsias studijų proceso veiklas, bet ir apie laisvalaikio praleidimo būdus, atstovybės ir kolegijos bendruomenės organizuojamus renginius, jų užkulisius ir smagius momentus iš studentiško gyvenimo.
Džiugu, jog atvirų durų dienoje dalyvavo moksleiviai ne tik iš Marijampolės: svečių sulaukėme iš Lazdijų, Prienų, Alytaus bei Vilkaviškio rajonų.
Aistė LENKAUSKAITĖ
Marijampolės kolegijos Viešosios komunikacijos skyriaus vedėja
Kovo 5 d. Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta žinomo Lietuvos lakūno, sklandytojo, žurnalisto, rašytojo Jono Dovydaičio (1914–1983) knyga „Aerodromo apysakos“, kurią būtent šiais metais išleido jo sūnus Jonas Heraklis Dovydaitis. Knygos pristatymas – tai ne tik skaitytojo naujas žvilgsnis į rašytojo kūrybą, bet ir visuomenės paskatinimas prisiliesti prie aviacijos ne tik suvokiant, kas tam tikrus žmones traukia atsiplėšti nuo žemės, bet ir patiems būti arčiau dangaus.
Knygą, be sudarytojo ir leidėjo, pristatė lakūno-rašytojo pusbrolis marijampolietis Rimantas Dovydaitis, kuris, demonstruodamas skaidres su garsiojo pusbrolio įvairių gyvenimo etapų nuotraukomis, perbėgo per rašytojo gyvenimą pasidalindamas ir ne chrestomatinėmis žiniomis apie „Aerodromo apysakų“ autorių. Knygos pristatyme visuomenei R. Dovydaitis akcentavo ne tik savo pusbrolio nuopelnus aviacijai, žurnalistikai, lietuvių literatūrai, bet apskritai kalbėjo apie mūsų krašto aviatorius, prisidėjusius prie Lietuvos aviacijos garsinimo. „Jonas nerašė „iš galvos“, – akcentavo R. Dovydaitis, – visi jo kūriniai turi realų pagrindą: realius veikėjus, realius įvykius“. Kaip pikantišką naujieną R. Dovydaitis pateikė pusbrolio pirmuosius žingsnius į aerodromą. „Mane į aviaciją nuvedė… karvė“, – apie savo lakūno kelią sakęs Jonas Dovydaitis. Mat vaikystėje Kaune Dovydaičiai laikė karvę, o ganyklos buvo netoli aerodromo…
Rašytojo sūnus Jonas Heraklis, dalindamasis prisiminimais apie tėvą, pasidžiaugė ir knygos pristatymo auditorija. „Smagu, – sakė jis, – kad yra žmonių, kurių akys nukreiptos į dangų“. Šiais metais išleista knyga – ne vien ankstesnio leidimo „Aerodromo apysakų“ pakartojimas, į šią knygą rašytojo sūnus sudėjo ir apsakymų iš kitų J. Dovydaičio knygų, atsiminimų. J. Dovydaitis buvęs labai produktyvus rašytojas, o jo knygos būtent apie aviaciją, anot kritikės J. Sprindytės, turinčios išliekamąją vertę.
Apie aviaciją susirinkusiesiems kalbėjo ir Marijampolės aeroklubo vadovas Alvydas Danilaitis, pristatydamas „aviacijos židinį“ mūsų krašte – Marijampolės aeroklubą, įsikūrusį vadinamajame Sasnavos aerodrome, apie nueitą beveik 40 metų kelią nuo susikūrimo, balansavimo ant išnykimo ribos ir šiuo metu – labai stiprų aeroklubą, kuriame, pasak klubo vadovo, aviacijos šventės (skrydžiai lėktuvais, motorizuotomis skraidyklėmis, įspūdingi parašiutininkų pasirodymai) sezono metu vyksta kiekvieną savaitgalį.
Marijampolietis Vytautas Gaulia atsiminė tuos laikus, kai Jonas Dovydaitis porą mėnesių gyveno Marijampolėje, kai buvo statomas Marijampolės cukraus fabrikas. V. Gaulia prisiminė, jog rašytojas būtent to laikotarpio įkvėptas parašė knygą „Dideli įvykiai Naujamiestyje“, taip pat ir patį rašytoją – gražų vyrą, į kurį krypdavo daugelio merginų akys…
Knygos pristatymas baigėsi skatinimu ne tik skaityti „Aerodromo apysakas“, bet ir dažniau žvalgytis į dangų.
Laima GRIGAITYTĖ
Autorės nuotraukos.
Iš Jono Dovydaičio biografijos
Lakūnas, sklandytojas, žurnalistas, rašytojas Jonas Dovydaitis gimė Vilniuje 1914 m. liepos 24 d. Prano ir Marcelės Dovydaičių šeimoje. Pranas Dovydaitis – 1918 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras. 1913 metais buvo pakviestas redaguoti vieną iš didžiausių tuo metu lietuviškų laikraščių „Viltis“. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, laikraščio leidyba nutrūko ir Pranas Dovydaitis su šeima įsikūrė Kaune. Būsimasis rašytojas Jonas Dovydaitis mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, Aukštesniojoje technikos mokykloje. 1932 m. pradėjo sklandyti, dalyvavo statant Nidos sklandymo mokyklos angarą. 1934–1937 m. mokėsi Karo aviacijos lakūnų puskarininkių mokykloje ir skraidė lėktuvais ANBO. 1937 m. Lietuvos aeroklubas paskyrė J. Dovydaitį žurnalo „Lietuvos sparnai“ techniniu redaktoriumi. Tais pačiais metais pradėjo skraidyti akrobatiniais lėktuvais, 1938 m. Tautinėje olimpiadoje tapo pirmuoju Lietuvos akrobatikos čempionu. Prasidėjus sovietinei Lietuvos okupacijai, 1941 m. birželio 14 d. buvo suimtas Jono tėvas prof. Pranas Dovydaitis, o po poros mėnesių ir Jonas. Tėvas 1942 m. nuteistas sušaudyti, sūnus, praradęs sveikatą, 1944 m. buvo išsiųstas į tremtį. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, iš tremties pavyko grįžti į Lietuvą. Dirbo žurnalisto darbą, rašė. Mirė 1983 m. rugsėjo 20 d. Vilniuje.
Skandinavijoje atsiradęs ir šiandien jau visame pasaulyje vis populiarėjantis šiaurietiškas vaikščiojimas su lazdomis jau turi nemažai pasekėjų ir Lietuvoje. Neretai dažnas praeivis, nesusidūręs su šia inovacija, vaikščiojančius nulydi keistu žvilgsniu. Tačiau pasidomėjus daugiau, kokiu tikslu taip yra vaikščiojama, ir išbandžius šią fizinio aktyvumo formą, nekyla abejonių, kad tai išties naudinga sveikatai. Kasmet šiaurietišku ėjimu susidomėjusiųjų gretos vis auga, todėl nenuostabu, kad Marijampolės krašto gyventojai gan aktyviai dalyvauja šiaurietiško ėjimo mokymuose ir kaskart į juos atsiveda ir draugus, ir antrąsias savo puses, ir net visą šeimą.
„Mūsų savaitei“ apie šiaurietišką ėjimą, jo subtilybes pasakojo ir tai išbandyti savo kailiu leido Marijampolėje jau bene ketverius metus šiaurietišką ėjimą propaguojantis Marijampolės savivaldybės visuomenės sveikatos biuro visuomenės sveikatos stebėsenos specialistas Mantas ČĖSNA.
Mantas Čėsna: „Mūsų tikslas – sveikatinti žmones“
Šiaurietiško ėjimo trenerio klasifikaciją turintis M. Čėsna tvirtina, kad pirmą kartą su šiaurietišku ėjimu susipažino viešėdamas Suomijoje. Iš pradžių jis į tai žiūrėjo skeptiškai, tačiau sužinojus, kad profesionalūs slidininkai ėjimą su lazdomis renkasi kaip alternatyvą treniruotis vasarą, iš karto kilo didžiulis susidomėjimas šia aktyvia veikla, mat pats Mantas – aistringas slidininkas. „Tai anaiptol nėra sporto šaka. Sporte svarbūs rezultatai, rekordai, žymūs pasiekimai, o šiaurietiškas ėjimas yra aktyvus laisvalaikis, kuris stiprina sveikatą, gerina nuotaiką“, – teigia Mantas. Vaikštant su lazdomis, dirba viršutiniai kūno raumenys – pečių, rankų, liemens srities. Skirtingai nei bėgiojant, sumažėja krūvis kojų sąnariams bei nugarai, o taisyklingai atliekami judesiai atpalaiduoja kaklo ir pečių raumenis. Taip pat vaikščiojimas su lazdomis gerina ir širdies ritmą, kadangi įkvepiama daugiau deguonies, gerėja kraujotaka. Vertėtų paminėti, kad ši fizinė veikla gerina ir medžiagų apykaitą, vaikščiojant išeikvojama daugiau energijos. O didžiausias šiaurietiško ėjimo privalumas, anot mūsų kalbinto specialisto, – tai greitai išmokstama veikla, tinkanti įvairaus amžiaus žmonėms. Šiaurietiškas ėjimas gerina emocinę žmogaus būklę, gana plačiai taikoma kaip reabilitacija po traumų.Tai naudinga žmonėms, dirbantiems sėdimą darbą, bei tiems, kurie siekia atsikratyti antsvorio.
Ėjimo technika gana paprasta: einama natūraliai žengiant dešine koja, tuo pat metu statoma kaire ranka laikoma lazda, ir atvirkščiai. Treneris teigia, kad ėjimo greitį pasirenka kiekvienas, todėl nereikia vytis tų, kurie eina greičiau. Jis taip pat paminėjo dažną einančiųjų daromą klaidą – daugelis mano, kad lazdos jiems teduoda atramą, tačiau iš tikrųjų jos skirtos atsispirti ir taip žengti tolyn. Einant svarbu taisyklingai kvėpuoti pagal savo žingsnių ritmą, atlikti rankų mostus, kad dirbtų pečių raumenys.
Išbandę šį ėjimą, greitai perpratome pačią ėjimo techniką, o nueitas ilgas atstumas pasirodė gana trumpas. Vaikščiojant su lazdomis, kyla jausmas, kad į žemę remiesi keturiomis kojomis, jauti, kaip dirba visas kūnas, o skųstis nuovargiu visiškai nereikia.
Žingsniuoja ir mokiniai
Marijampolės savivaldybės visuomenės sveikatos biuras šiaurietiško ėjimo užsiėmimus jau vykdo ketverius metus. Sulaukęs biuro direktorės Linos Laukaitienės pritarimo, Mantas Čėsna su kolegomis pirmieji Marijampolės mieste pradėjo šią veiklą. Šiaurietiško ėjimo trenerio specialybę įgijęs instruktorius pasakojo, kad pirmieji metai buvo nelengvi, kadangi tuo metu dar nebuvo labai didelio gyventojų susidomėjimo. Tačiau laikui bėgant, vedami noro ir pastangų, šiandien biuro darbuotojai turi nemažai veiklos organizuojant šiuos užsiėmimus.
„Pats šiaurietiškas ėjimas galbūt ir neturi tikslios filosofijos. Mūsų pagrindinis tikslas – sveikatinti gyventojus. Per visus tuos metus mes išplėtėme savo veiklą, ir dabar vien tik Marijampolės mieste suskaičiuojame apie tūkstantį gyventojų, vaikščiojančių su lazdomis. Kiekvieną paskutinį mėnesio pirmadienį organizuojame jau tradiciniu tapusį pasivaikščiojimą, į kurį ateina vis naujų veidų. Žmonės aktyviai dalyvauja seminaruose, pateikia pasiūlymų. Pramokę vaikščioti, neretai vaikšto savarankiškai, prie jų prisijungia jų šeimos nariai, draugai, moko taisyklingai juos eiti. Mūsų biuras aktyviai bendradarbiauja su Šiaurietiško ėjimo asociacija, jos lektoriais, viena iš didžiausių šiaurietiškų lazdų gamintoja įmone „LEKI“, kurios atstovybė yra Lietuvoje, kitomis įmonėmis, kurios prekiauja lazdomis. Kartu vykdome bendrus renginius. Visgi labiausiai ryšį palaikome su kitų miestų visuomenės sveikatos biurais – taip mes keičiamės informacija, patirtimis, rengiame ėjimus“, – apie savo biuro veiklą pasakoja instruktorius. Jis, be sveikatos stebėsenos specialisto pareigų biure, taip pat vykdo veiklą neoficialiame šiaurietiško ėjimo klube Marijampolėje „Šiaurietiškas žingsnis“. Šis klubas vykdo individualius mokymus ir pavieniams asmenims, ir grupelėms, prekiauja inventoriumi. Tačiau, pripažįsta, kad dėl didelio užimtumo sveikatos biure veiklai klube lieka vis mažiau laiko.
Marijampolės visuomenės sveikatos biuras dažnai sulaukia skambučių iš gyventojų šiaurietiško ėjimo klausimais. Dažniausiai žmonės domisi, kokias lazdas reikia pasirinkti. Ėjimo instruktorius visada rekomenduoja rinktis reguliuojamo aukščio lazdas tam, kad būtų galima prisitaikyti individualiai pagal ūgį ir žingsnius. Jų kainos svyruoja nuo 10 iki 200 eurų (kaina turi įtakos prabangai ir patogumui, nors rezultatai bus tokie patys). Visgi prieš įsigyjant lazdas, visada rekomenduoja ateiti išbandyti. „Yra buvę atvejų, kai žmogus yra išbandęs ir įsitikinęs, kad tai ne jam. Su lazdomis vaikštant tikrai yra lengviau, tačiau fiziškai neaktyvus žmogus, pirmą kartą praėjęs tam tikrą atkarpą, neretai pavargsta, kadangi į darbą įsijungia viršutiniai raumenys. Dėl to žmogus praranda motyvaciją eiti toliau“, – sako instruktorius.
Paklaustas, kokia žmonių grupė dažniausiai renkasi šiaurietišką ėjimą, Mantas vienareikšmiškai atsako, kad tai vyresnio amžiaus moterys. Pasak jo, vyrai į ėjimą su lazdomis žiūri kiek skeptiškiau, o kalbėdamas apie jaunuolius, tikina, kad jiems reikia aktyvesnio, suteikiančio adrenalino užsiėmimo. „Jaunimas taip pat įsitraukia, bet jo yra kur kas mažiau. Visgi, siekiant jaunimą skatinti aktyviai, sveikai gyventi, dažnai esu kviečiamas į mokyklas supažindinti mokinius su šiaurietišku ėjimu, pervesti juos vieną ar kitą ratą. Bendradarbiaujame su Rygiškių Jono, Sūduvos, Marijonų gimnazijomis, „Ryto“ pagrindine mokykla ir kitomis savivaldybės mokyklomis. Neseniai buvau pakviestas į Želsvos pagrindinę mokyklą. Ėjimus tenka organizuoti ir Marijampolės kolegijoje. Pastebiu, kad aktyviausi čia yra dėstytojai, kiti kolegijos darbuotojai. Šiaurietišku ėjimu susidomi įvairios įmonės, sulaukiame kvietimų jų darbuotojams suorganizuoti žygį. Prie mūsų prisijungia ir visuomenėje žinomi asmenys: miesto taryboje esantys žmonės, savivaldybės administracijos darbuotojai. Neseniai didžiųjų metų švenčių proga Marijampolės sveikatos biuro vardu šiaurietiško ėjimo lazdas mes padovanojome mūsų miesto merui Vidmantui Braziui ir tikimės, kad jis vaikšto su jomis“, – apie savo veiklą pasakoja Mantas.
Vaikščiojimui svarbi danga
„Vienas užsiėmimas trunka apie 90 minučių, į tą laiką įeina ir instruktažas, kadangi kaskart ateina vis naujų žmonių, kuriems šiaurietiškas ėjimas yra naujiena. Stengiamės pravesti žmones kuo ilgesnį laiką, nes taip praktikuodamiesi jie išmoksta taisyklingai vaikščioti. Neretai pasitaiko ir tokių atvejų, kada ėjimo dalyviai prašo tęsti ėjimą ilgiau. Šaltuoju metų laiku būna kitaip – dėl prastesnių oro sąlygų žmonių į ėjimus susirenka mažiau, o šiltuoju metų laiku jų skaičius taip išauga, kad į pagalbą tenka pasikviesti savo koleges iš sveikatos biuro.Taip mums kartu lengviau dirbti, stebėti vaikščiojančių daromas klaidas bei gilinti žinias, tobulintis toliau“, – šypteli Mantas. Paklaustas, ar marijampoliečiai turi tam tikrą specifinę ėjimo trasą, jis nedvejodamas atsakė, kad Pašešupio parkas mieste yra tinkamiausia vieta užsiėmimams. Anot jo, čia galime vaikščioti ir žole, ir asfalto danga, o tai leidžia gyventojams pajusti skirtumą vaikščiojant skirtingu paviršiumi. Be Pašešupio parko, jis taip pat paminėjo ir Marijampolės kolegijos teritorijoje esančią trasą, kurios danga yra sudaryta iš skaldos. „Jos privalumas tas, kad drėgnu oru vaikščiojimas nesukelia diskomforto, nėra balų ar purvo, puikiai sminga lazdos. Deja, jis neilgas. Tačiau pačią geriausią trasą visame rajone, manau, turi Kazlų Rūda. Ten žmonės vaikšto pažintiniame miško take, kvėpuoja grynu oru, grožisi nuostabia miško aplinka. Mums taip pat tenka ten pasivaikščioti“, – sako instruktorius. Mantas atkreipė dėmesį į tai, kad danga labai svarbu. „Asfaltu vaikščioti kiek sudėtingiau nei žole – einant kietu paviršiumi mažesnis sukibimas, kitoks atsispyrimas, todėl norint vaikščioti kieta danga reikia pasipraktikuoti. Prie lazdų galime pridėti specialius guminius antgalius, skirtus vaikščioti ant asfalto, betono ir kitų kietų paviršių. Tuomet lazdos nepraslysta, jos neskleidžia triukšmo, neatkreipia praeivių dėmesio. Tačiau jei su uždėtais antgaliais mes vaikščiosime ant žolės – prarasime sukibimą, atramą“, – dėsto specialistas.
Meilę sportui paveldėjo iš tėčio
Mantą Čėsną sportas lydi nuo mažumės. Jau būdamas dešimties metų, pradėjo aktyviai bėgioti, o vėliau užsiimti orientaciniu sportu. Jis yra baigęs Lietuvos kūno kultūros akademiją, turi Sporto bakalauro laipsnį, studijavęs Kauno medicinos universitete ir apsigynęs Visuomenės sveikatos magistrantūros laipsnį. Dar besimokydamas Kauno medicinos universitete, susidomėjo slidinėjimu ir taip atrado naują, tuomet dar mažai kam žinomą šiaurietišką ėjimą. Prieš tapdamas šiaurietiško ėjimo instruktoriumi, 2011 m. VšĮ „Baltijos šiaurietiškojo ėjimo centre“ dalyvavo instruktorių mokymuose, o 2012 m. Vokietijoje jam buvo suteiktas šiaurietiško ėjimo instruktoriaus sertifikatas NWI (angl. Nordic Walking International). Pašnekovas teigė, kad šiuo metu Marijampolėje jis esąs vienintelis, turintis šiaurietiško ėjimo trenerio sertifikatą ir akredituotas Lietuvos šiaurietiškojo ėjimo asociacijoje.
Mantas pasakojo, kad jo tėtis savo laiku taip pat aktyviai sportavo, buvo dviratininkas. Jis skatino Mantą sportuoti, ir jis, kitaip nei jo tuometiniai bendraamžiai, nuolatos liedavo prakaitą sporto salėje. Jis nesistebi: augo tokioje aplinkoje, kur sportas šeimoje buvo viena didžiausių vertybių. Neseniai pats pašnekovas sulaukė šeimos pagausėjimo ir tiki, kad sūnus paseks jo pėdomis. Nors sukūrus šeimą laiko lieka vis mažiau, Mantas randa laiko sportuoti. Vienas mėgstamiausių jo užsiėmimų yra „speed-hikingas“ – tai greitas žygiavimas su šiaurietiško ėjimo lazdomis įkalnėse.
Šiaurietiško ėjimo instruktorius domisi ir alternatyviais sveiko gyvenimo judėjimais. Yra išbandęs jogą, aerobiką, domisi liaudies medicina ir apie tai dažnai diskutuoja su kolegėmis iš visuomenės sveikatos biuro. Jis sveikina tuos žmones, kurie konkrečiai specializuojasi panašaus pobūdžio srityse ir jas propaguoja, pridurdamas, kad sveikata yra vienas didžiausių turtų mums patiems.
Tiems, kurie abejoja, ar verta lankyti tiek šiaurietiško ėjimo, tiek kitokius užsiėmimus, pataria įsiklausyti į savo vidinius norus, rūpintis savo sveikata, nebijoti žengti ryžtingai bei stengtis gyventi sveikai. „Neretai šiandieninis mūsų gyvenimo tempas, darbas, mokslai išmuša žmogų iš vėžių. Fizinis aktyvus yra viena iš priemonių, kuri mus gali atstatyti tiek fiziškai, tiek psichologiškai“, – teigia Mantas. Ateityje jis planuoja suburti daugiau šiaurietiškam ėjimui neabejingų žmonių, perduoti savo žinias kitiems, įgyti daugiau patirties bei plėsti savo veiklą visuomenės sveikatos biure.
Mantas Čėsna Marijampolės visuomenės sveikatos biuro vardu nori padėkoti Marijampolės savivaldybei, kurios dėka jie gali skleisti visuomenei naudingą informaciją, vykdyti užsiėmimus. Susidomėjusieji šiaurietišku ėjimu visada gali kreiptis į biurą, kurio darbuotojai atsakys į visus rūpimus klausimus.
Artimiausias susitikimas vyks kovo 30 d. 15.00 val. prie Marijampolės Sūduvos gimnazijos stadiono (R. Juknevičiaus g. 32, Marijampolė). Daugiau informacijos apie šiaurietišką ėjimą rasite www.marijampolesvsb.lt.
"Ne žemės derlumu, ne drabužių įvairumu, ne šalies gražumu, ne miestų ir pilių stiprumu laikosi tautos, bet daugiausia išlaikydamos savąją kalbą, kuri didina ir palaiko bendrumą, santaiką ir brolišką meilę. Gimtoji kalba yra bendrosios meilės ryšys, vienybės motina, pilietiškumo tėvas, valstybės sargas. Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę".
Antrąsias atkrintamojo etapo varžybas su Kauno BC „Boom“ kovo 7 d. „Sūduvis“ išvykoje pralaimėjo rezultatu 69:64. Marijampoliečių komandos neišgelbėjo ir naudingiausiu varžybų žaidėju pripažintas Aivaras Žibūda, į priešininkų krepšį sumetęs 20 taškų. Matas Lisajevičius pelnė 13 taškų.
Atkrintamosiose varžybose žaidžiama iki dviejų pergalių, todėl „Sūduvis“, siekdamas patekti tarp dviejų geriausių B diviziono komandų, gausiančių teisę kitame sezone rungtyniauti aukštesniame A divizione, į lemiamą kovą kils trečiadienį, kovo 11 dieną. Varžybos vyks Marijampolės žaidimų sporto mokyklos salėje (Gamyklų g. 1), pradžia 18 val. Kviečiame marijampoliečius palaikyti savo komandą ir padėti išplėšti taip reikalingą pergalę.
Mokolų pagrindinės mokyklos 6-5 klasių mergaičių kvadrato komanda vasario 28 dieną Kėdainių sporto centre varžėsi dėl Lietuvos mokinių olimpinio festivalio kaimo vietovių mokyklų aukščiausių apdovanojimų.
Kvadratas – populiariausia olimpinio festivalio, dabar jau vadinamų Lietuvos mokyklų žaidynių, sporto šaka. Jose dalyvavo 41 rajono ar savivaldybių mokyklos. Finalinėse varžybose, nugalėjusios savivaldybės ar rajoninėse, zoninėse ir tarpzoninėse varžybose, rungėsi Biržų r. Medeikių, Plungės r. Stalgėnų pagrindinių mokyklų, Kauno r. Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos ir Mokolų pagrindinės mokyklos komandos.
Po labai atkaklių susitikimų Mokolų pagrindinės mokyklos komanda tapo nugalėtoja. Antrąją vietą laimėjo Plungės r. Stalgėnų pagrindinės mokyklos , o trečiąją – Kauno r. Akademijos Ugnės Karvelis gimnazijos komanda. Kvadratas yra mėgstamas visų mokyklų mokinių, tačiau šiais metais tarp geriausių komandų, patekusių į finalines varžybas, buvo net trys komandos iš mažų kaimo mokyklų.
Mokolų pagrindinės mokyklos komandos sportininkės pasipuošė aukso medaliais, jos apdovanotos pirmosios vietos diplomais. Geriausiai žaidė komandos kapitonė Monika Lekeckaitė, Gabrielė Senavaitytė, Kornelija Kazlauskaitė, Dileta Guogaitė, Erika Sukackaitė, joms atkakliai kovoti padėjo Viktorija Grigaitė, Karina Dabkevičiūtė, Augustė Zubrickaitė, Goda Tamulynaitė ir Adrija Vyšniauskaitė. Beje, komandos kapitonė Monika Lekeckaitė yra ne tik gera sportininkė: ji labai gerai mokosi, kasmet dalyvauja matematikos olimpiadose, o 2014 metais ji laimėjo pirmąją vietą respublikoje.
Už pasiekimus 2014 m. olimpiadose, konkursuose, festivaliuose pagerbti gabiausieji Marijampolės savivaldybės moksleiviai ir juos ruošę mokytojai. Iškilmėse, kuriose gausiai dalyvavo mokslo, muzikos, dailės jaunieji talentai, įstaigų vadovai, pedagogai bei tėvai, šalies ir tarptautinių renginių nugalėtojams įteikti atminimo suvenyrai, jų mokytojams padėkota už nuoširdų darbą lavinant pastebėtus moksleivių gabumus.
Talentų pagerbimo šventę savivaldybės Švietimo skyrius organizuoja jau antrus metus. Šių metų gabiausiuosius sveikino Savivaldybės meras Vidmantas Brazys, mero pavaduotojas Sigitas Valančius, Švietimo, kultūros ir sporto departamento direktorius Vygantas Dilys, Švietimo skyriaus vedėja Asta Vaznienė.
Sveikindamas jaunuosius talentus, meras Vidmantas Brazys pasidžiaugė mokinių pasiekimais ir dėkojo jų pedagogams, kurių dėka jie pasiekė tokių puikių rezultatų.
„Mokomės ir siekiame pergalių ne mokytojams ar mokyklai, o savo ateičiai. Džiaugiuosi, kad galime pasveikinti tuos, kurie savo talento, ryžto ir noro tobulėti dėka, ugdomi mokytojų, garsino savo mokyklų ir Marijampolės vardą. Širdingai dėkoju mokytojams už nuoširdų ir profesionalų darbą, atkaklumą ir kantrybę ugdant jaunuosius talentus“, – sakė meras linkėdamas, kad papildomi užsiėmimai ir pastangos tobulėti atneštų ne tik gražių pergalių ateityje, bet ir padėtų siekiant savo užsibrėžtų tikslų gyvenime.
Renginyje skambėjo šv. Cecilijos gimnazijos mokinių Luko Butkaus (mokytoja Nadiežda Liberis) ir Urtės Karčiauskaitės (mokytoja Dana Žemaitienė) bei Marijampolės muzikos mokyklos saksofonistų (mokytojas Benas Aukščiūnas, koncertmeisteris Arūnas Šerpytis) atliekami muzikiniai kūriniai, visus sužavėjo šokio grupės „MM“ (mokytoja Daina Misiukevičienė) dovanojamas šokis „Katės“.
Lietuvos Respublikos Seimo narys Albinas Mitrulevičius vardiniu laikrodžiu apdovanojo reikšmingiausių rezultatų pasiekusį Marijonų gimnazijos devintoką Kristijoną Samuolį, kuris Argentinoje vykusioje tarptautinėje gamtos mokslų olimpiadoje laimėjo bronzos medalį. Mokytojoms, padėjusioms pasiruošti Kristijonui šiai olimpiadai, jis įteikė padėkos raštus.
Šiemet gabių mokinių pagerbimo šventėje buvo apdovanoti 26 kūrybingi, gabūs, pasižymėję meno ir mokslo srityse mokiniai, 1 meno kolektyvas ir 23 juos globoję mokytojai iš Rygiškių Jono, Šv.Cecilijos, Marijonų gimnazijų, Muzikos ir Dailės mokyklų, Rimanto Stankevičiaus ir Mokolų pagrindinių mokyklų. Jauniesiems talentams ir jų mokytojams taip pat bus skirta graži muzikinė dovana – išvyka į Kauno muzikinį teatrą. Bilietus iš asmeninių lėšų dovanoja Seimo narys Albinas Mitrulevičius, transportu pasirūpins Marijampolės savivaldybė.
Vadovaujantis Marijampolės savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu nuo 2015 m. kovo 9 d. draudžiamas sunkiasvorio krovininio transporto (krovininių automobilių, miškovežių, traktorių), kurio bendroji masė daugiau kaip 10 tonų, eismas Marijampolės savivaldybės vietinės reikšmės viešaisiais keliais polaidžio metu.
Marijampolės savivaldybės mokyklos entuziastingai atsiliepė į Lietuvos jaunimo paskelbtą pilietinę akciją ,,Lietuvai ir man“, skirtą netradiciškai paminėti Kovo 11-osios jubiliejinę sukaktį. Net 21 švietimo įstaigos mokiniai kartu su mokytojais beveik 3 savaites pynė trispalves draugystės apyrankes, kuriomis papuošė specialią Gediminaičių stulpų konstrukciją Vilniaus nacionalinėje dailės galerijoje. Mokyklų atstovams Savivaldybės administracija skyrė specialų autobusą, kuriuo visą būrį moksleivių kovo 4 dieną į sostinę išlydėjo Savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Valančius, švietimo darbuotojai. Marijampolės mokiniai į Vilnių išvežė daugiau kaip šešis tūkstančius rankų darbo trispalvių apyrankių.
Artėjant Kovo 11-ajai Gediminaičių stulpų konstrukciją jau papuošė Rygiškių Jono, Sūduvos, Marijonų, Šv. Cecilijos ir Igliaukos Anzelmo Matučio gimnazijų, Rimanto Stankevičiaus, Petro Armino, Jono Totoraičio, Padovinio, Gudelių ir Želsvos pagrindinių mokyklų bei Mokolų mokyklos-darželio, Jaunimo mokyklos, Suaugusiųjų mokymo centro bei vaikų lopšelių-darželių ,,Šypsenėlė“, ,,Vaivorykštė“ ir ,,Nykštukas“ vaikų rankdarbiai. Marijampoliečiams, kartu su kitais šalies mokiniais besisvečiuojant nacionalinėje dailės galerijoje, nuotaiką praskaidrino atvykęs Ministras Pirmininkas Algirdas Butkevičius. Sostinėje Marijampolės mokiniai ne tik pristatė savo apyrankes, bet ir aplankė Valdovų rūmus. Tai akcijos dalyviai galėjo padaryti nemokamai. Prieš išvykstant į sostinę kalbinti mokiniai sakė jautę didžiulį malonumą kurti apyrankes – toks būdas jiems leis dar geriau ir linksmiau įsiminti šią istorinę datą.
Ypatingai Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 25-metį paminėjo ir „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos mokiniai. Jie savo jėgomis pristatys didžiausią rankdarbių skaičių – net 2600 apyrankių. Artimiausiomis dienomis Vilnių pasieks ir Marijampolės „Žiburėlio” mokyklos-daugiafunkcio centro, „Ryto“ ir Sasnavos pagrindinių mokyklų mokinių nupintos apyrankės. „Ryto“ mokyklos bendruomenė yra sukūrusi taip pat įspūdingą apyrankių kiekį – 1380 vienetų.
Viešųjų ryšių tarnyba
Danguolės Micutienės ir mokyklų atstovų nuotraukos.
„Mes tikrai mylime Lietuvą“
Apie kelionės į Vilnių įspūdžius pasakoja Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos moksleivės Jolita Andriulaitytė, Ieva Jarmalavičiūtė ir Greta Stasiūnaitė. Štai mergaičių įspūdžiai iš kelionės.
„Kovo 4 dienos ankstų rytą susirinkome prie Kultūros centro. Vykome į Vilniaus nacionalinę dailės galeriją ant Gediminaičių stulpų kabinti nupintų apyrankių, skirtų Lietuvos valstybės atkūrimo 25-čiui pažymėti. Galerijoje vyko renginys. Kalbėjo premjeras A. Butkevičius, šoko ir dainavo tautiškais rūbais apsirengę vilniečiai. Pynėme apyrankes, fotografavomės ir tiesiog džiaugėmės savo nuveiktu darbu. Net nenumanėme, kad tiek žmonių prisijungs prie šios akcijos.
Taip pat turėjome galimybę aplankyti Valdovų rūmus. Jie mums paliko neišdildomą įspūdį. Muziejuje viskas buvo gražu, prabangu, tiesiog dvelkė istorija ir senove. Turėjome progą įsivaizduoti, kaip gyveno garsūs didikai, karaliai ir kunigaikščiai. Taip pat Valdovų rūmuose pagilinome istorijos žinias. Pats muziejaus pastatas priminė senus laikus.
Vėliau turėjome šiek tiek laisvo laiko pasivaikščioti po sostinę. Nors lijo lietus, jis nesutrukdė grožėtis įspūdingu Vilniaus centru, parkais ir Katedra. Apžiūrėjome pastatų architektūrą, pažinome įvairiems istoriniams laikotarpiams priklausančius ornamentus. Manome, kad kiekvienas lietuvis turi žinoti savo gimtosios šalies istoriją, ji turi būti perduodama iš kartos į kartą.
Mums ši ekskursija buvo pati įdomiausia, nes mums yra svarbi Lietuva ir jos istorija. Džiaugiamės, kad atstovavome savo mokyklai, parodėme savo pilietiškumą. Mes tikrai mylime Lietuvą!“
9 klasės mokinė Greta STASIŪNAITĖ
7b klasės mokinės Ieva JARMALAVIČIŪTĖ ir Jolita ANDRIULAITYTĖ
Vasario 27 d. Kultūros centre vyko Lietuvos vaikų ir moksleivių – lietuvių liaudies kūrybos atlikėjų – konkurso „Tramtatulis“ pirmasis etapas.
Šių metų „Tramtatulis“ skirtas Etnografiniams regionų metams paminėti. Kas dvieji metai organizuojamos jaunųjų liaudies kūrybos atlikėjų varžytuvės vyksta jau šeštą kartą.
Pagrindinis konkurso tikslas – skatinti vaikus ir moksleivius domėtis savo krašto, etnografinio regiono tradicine kultūra, suvokti jos vertę, ugdyti pavienius jaunuosius lietuvių liaudies dainų, sakytinės kūrybos, instrumentinės muzikos atlikėjus ir skleisti liaudies kūrybą. Jame gali dalyvauti atlikėjai nuo 4 iki 19 metų. Konkursas, kuriame varžosi vaikų folkloro ansamblių dainininkai, pasakotojai, muzikantai, tarmiškai atliekantys liaudies dainas ir pasakojantys tautosakos kūrinius, grojantys tradiciniais lietuvių liaudies instrumentais, vyksta trimis etapais: vietinis, regioninis ir respublikinis.
Šių metų „Tramtatulio“ vietiniame etape dalyvavo 14 atlikėjų. Šventės dalyvius sveikinęs Savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Valančius pasidžiaugė pasiruošusiais dalyvauti šiame konkurse ir dėkojo pedagogams, kurie skiria daug dėmesio Sūduvos krašto etninei kultūrai ir ugdo instrumentinės, pasakojamosios ir dainuojamosios tautosakos jaunuosius atlikėjus.
Konkurse dalyviai vertinami atsižvelgiant į pasirinktų kūrinių meninę vertę, atlikimo autentiškumą, įtaigumą, laisvumą, balso natūralumą, grojimo meistriškumą, sceninę kultūrą.
Savivaldybės etapo vertinimo komisija, kurią sudarė etninės kultūros specialistė Ona Birutė Surdokienė, folkloro kolektyvų vadovės Eglė Alenskaitė ir Žydruolė Mankauskaitė-Zenevičienė, dalyvauti regioniniame ture išrinko šiuos atstovus: Sūduvos gimnazijos instrumentinės muzikos atlikėjus Danguolę Aušrą Petravičiūtę, Irmantą Daunoravičių ir Luką Mockų (mokytoja Rasa Slankauskienė), Rygiškių Jono gimnazijos dainuojamosios tautosakos atlikėją Tomą Kurapką (mokytoja Audronė Jusaitytė) ir Liudvinavo laisvalaikio salės pasakojamosios tautosakos atlikėjus Simoną Ulevičių ir Vaivą Tumynaitę (vadovė Vita Gvazdaitienė).
„Tramtatulio“ konkurso regioninis – Suvalkijos (Sūduvos) turas vyks kovo 22 d. Prienuose. Jame dalyvaus Jurbarko, Kauno, Prienų, Šakių, Vilkaviškio rajonų, Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos savivaldybių ir Birštono atstovai.
Marijampolėje, Šventosios Šeimos namuose, vyksta susitikimai su dr. lekt. Brone GUDAITYTE, kurie organizuojami vieną kartą per mėnesį. Bronė Gudaitytė – filosofijos mokslų daktarė, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto lektorė, radijo laidų vedėja, dvasinės ekologijos propaguotoja. Dėstytoja ypač mylima ir gerbiama studentų, VDU tradiciniuose bendruomenės rinkimuose 2014 m. pelnė "Metų širdies" apdovanojimą. Skaitytojams siūlome susipažinti su lektorės mintimis, išsakytomis kovo 2 d. vykusiame susitikime.
Apie vartotojišką kultūrą
Savo gyvenimą įsivaizduojame kaip pasaką, bet jaučiamės jame kaip turguje. Aplinką skenuojame naudos ieškančiu žvilgsniu, sprendimus darome remdamiesi kriterijumi apsimoka/neapsimoka, skaičiuojame, kiek verta mylėti, vykdyti pareigas ir atvirkščiai – kiek to daryti neverta. Esame taip įsijautę į vartotojišką kultūrą, kad net ir meilėje ieškome naudingų mainų, esame įpratę gerbti ir mylėti už „kažką“, todėl abejingai susitinkame, ir abejingai išsiskiriame. Galimybė rasti „geresnį sandėrį“ mums yra nepalyginamai patrauklesnė ir didesnė už norą prisitaikyti prie kito žmogaus, jį suprasti. Vaikomės įvairių titulų ir garbės raštų. Mes nuolat reikšmingai žvilgčiojame į laikrodį – turime mažai laiko. Skubame į dar daugiau daiktų, šlovės, į dar daugiau užsimiršimo kupiną pasaulį – pradedame gyventi išorinį gyvenimą ir gyvename tik dėl to, kas regima. Nesuvokiame savo būties trapumo ir egzistencijos laikinumo, todėl visais įmanomais būdais stengiamės įsitvirtinti išoriniame pasaulyje jam primesdami savo kurtas taisykles. Tačiau, patikėjus ta iliuzija, jog stovime laipteliu aukščiau negu Kūrėjas, ima keistis ir visa mus supanti tikrovė, vertybės ir interesai.
Aš ESU
Mūsų dienomis, kai didžioji dalis gyvenimo verda socialiniuose tinkluose, virtualioje erdvėje, tikrovės sąvoka tapo visai miglota. Galima teigti, jog prancūzų filosofo Descart‘o mintis cogito ergo sum („Mąstau, taigi esu“) iš esmės pakito, ir XXI a. ji skamba taip: „Vartoju, taigi esu“. Taigi gyvename ribotame regimajame pasaulyje, pasikliaudami proto kuriamomis ribotomis prasmėmis, nepažįstame savęs, todėl trokštame to, kas reikšminga kitiems. Sutelkę dėmesį į ateitį, skirtingų sėkmei pasiekti planų kūrimą, nepastebime, kad Didžioji Šviesa slypi arčiau, nei galime įsivaizduoti. Lektorė B. Gudaitytė pabrėžia meilės, tikėjimo ir vilties svarbą, o savęs sureikšminimą išskiria kaip priežastį, kuri sukelia nemažai nemalonių, nepageidautinų pasekmių. Pasak lektorės, tiek santykyje su Dievu, tiek santykyje su kitu žmogumi, esame pernelyg linkę susitelkti į save. Sakydami „AŠ ESU“ – visą dėmesį skiriame žodžiui „AŠ“, vietoj to, kad koncentruotumės į antrąją frazės pusę: „ESU“. Juk pats Dievas sakė Mozei: „Aš esu, kuris esu“ (Iš 3,14). Vadinasi, „ESU“ yra vardas to, kuris duoda mums buvimą.
Apie pyktį
Pyktis – taip pat reakcija, kylanti iš egoizmo, kuri parodo, kas žmogui yra svarbiausia. Pykstame, nes kiti nevykdo mano valios. Kiti nesielgia taip, kaip aš norėčiau. Mums atrodo, kad mes geriausiai žinome, kaip viskas turėtų būti, ir supykstame, jei viskas vyksta ne taip, kaip įsivaizdavome. Tai reiškia, kad pykti imame tada, kai dominuoja mūsų ego, mūsų „AŠ“, arba tada, kai tai tiesiog tampa įpročiu. B. Gudaitytė, kalbėdama apie pyktį, jį apibūdina kaip vidinę ugnį, kuri „suryja viską, kas žmoguje yra geriausia“. Lektorė paaiškina, kodėl pykčiui apibūdinti pasitelkia ugnies palyginimą: jis veikia kaip tikra ugnis. Pykčiu liepsnodami žmonės kaista ir rausta. Iš pykčio kilę žodžiai nudegina tą, kuriam jie skirti. Pripažinkime, niekas nenori atsidurti šalia pikto žmogaus, tačiau savo pykčio rimtai nevertina. Anot lektorės, verta pastebėti, jog net jeigu ir garsiai neišsakome to, ką mąstome, net jeigu ir slepiame pyktį, juk pačios mintys nuo to nesikeičia. Mums atrodo, kad tai – tik mintys. Tačiau jos – lygiai taip pat skaudžiai deginanti ugnis, kurią liepsnojant viduje nesąmoningai išduoda žmogaus akys, o vėliau ir veiksmai.
Apie gyvenimą dėl kitų
Paklauskime savęs, kiek mums rūpi kiti žmonės? Kiek mes skiriame laiko kitiems ir dėl kitų? Kiek mes dirbame, kad kitiems būtų geriau, kad kitiems būtų daugiau pagarbos? Nebijokime atsisakyti savojo „AŠ“, nebijokim ištarti: „Aš čia esu dėl Tavęs. Ir tu esi svarbesnis už mane“. Tai – žodžiai, kuriuos ištarti reikia meilės ir didelės vidinės stiprybės. Tai žodžiai, kuriuos nuoširdžiai gali ištarti tik tas, kuris myli ne „už ką nors“, bet už nieką. Būti kartu ir suprasti vienas kitą – svarbiau už galimybę turėti, duoti ir gauti. Todėl nepasiduokim piktosios dvasios gundymui skaičiuoti gautą ar būsimą naudą. Nepasiduokim tokiems klausimams: „Ar tik nesu išnaudojamas? Kokia man iš to nauda?!“ Neskaičiuokim, o toliau darykime gerus darbus. Džiaukimės turėdami dar vieną gražią dieną gyventi, džiaukimės galėdami daryti gerus darbus. Mylėkime ir jauskime atsakomybę už tuos, su kuriais kartu einame gyvenimo keliu, nes Dievas mums pasirodo netiesiogiai ir tik meilėje kitam žmogui.
Aušra ČEBATORIŪTĖ
P.S. Artimiausias susitikimas su B. Gudaityte numatytas balandžio 13 d. 18.00 val. Šventosios Šeimos namuose. Maloniai kviečiame!
Vasario 28–kovo 1 dienomis Rygoje vyko VII Pabaltijo plaukimo veteranų varžybos „Gintarinė taurė 2015“. Susirinko daugiau nei 150 dalyvių iš stipriausių Latvijos, Lietuvos, Estijos, Ukrainos ir Rusijos plaukimo klubų.
Dėl pagrindinio prizo – „Gintarinės taurės“ – varžėsi komandos, sudarytos iš 12 vyresnių nei 25-erių metų plaukikų, suskirstytų į amžiaus grupes kas 5-eri metai. Absoliutūs varžybų nugalėtojai buvo nustatomi sumuojant dviejų rungčių rezultatus.
Tarp devynių Lietuvos ekipų iš Kauno, Vilniaus, Kaišiadorių, Klaipėdos, Šiaulių, Ignalinos ir Panevėžio startavo Marijampolės plaukimo meistrų klubas „Torpedos“. Klubui atstovavo Aldona Mažėtienė, Margarita Cinelienė, Violeta Viskantienė, Ilona Šufinskienė, Jūratė Pranckevičienė, Algirdas Žebrauskas, Gediminas Šenfeldas, Aurimas Kadūnas, Saulius Bražukas ir Vilmantas Krasauskas. Asmeninėje įskaitoje geriausiai pasirodė V. Krasauskas, iškovojęs 2 sidabro ir 1 bronzos medalį, absoliučioje įskaitoje užėmęs 13 vietą. J. Pranckevičienė iškovojo bronzos medalį. Moterų estafetėse kompleksiniu ir laisvu stiliumi klubo moterys savo amžiaus grupėje iškovojo bronzos medalius. G. Šenfeldas pagerino 2, o V. Krasauskas – 1 savo amžiaus grupės Lietuvos rekordą.
Ar verta pačiam kurti verslą? Ar verta žmones sudominti verslu, jo kūrimu ir plėtojimu, padrąsinti imtis iniciatyvos ir pradėti savo verslą? O gal verčiau dirbti ir nesiblaškyti?
12 straipsnių ciklu bandysime kartu atsakyti į šiuos klausimus. Kiekviename straipsnyje rasite patarimus, patirtimi dalinsis savo smulkų verslą turintys žmonės, padarę savo klaidų ir pasiekę aukštumų. Galėsite užduoti klausimus, į kuriuos Jums atsakys patyrę verslo konsultantai.
Trumpai apie straipsnius. Straipsniai subalansuoti tiems, kurie galbūt tik pasvajoja ar pasvarsto apie nuosavą verslą, ir puikiai tinka tiems, kurie jau kuria ir vysto savąjį verslą. Bus aptartos pačios svarbiausios temos, aktualios žmonėms, jau turintiems savo verslą ar ketinantiems jį kurti. Žemiau Jums pateikiame straipsnių ciklo planą.
Skaitydami šį, pirmąjį, straipsnį, galėsite kitu kampu pažvelgti į verslo kūrimą. Verslo kūrimas – tai nauja pradžia, nauja galimybė, nauji patyrimai. Sužinosite, ką svarbu daryt ir ko nedaryti norint pradėti verslą bei į kokius 7 klausimus verta atsakyti ruošiantis kurti savo verslą.
Kuriame verslą: ką daryti ir ko nedaryti?
DARYTI
NEDARYTI
Rinktis veiklą, kuri pelninga. Kad ir kaip jūs mėgstate kepti bandeles, tačiau jei toje pačioje gatvėje įsikūrę trys kepyklėlės, rinkitės arba kitą „gatvę“, t.y. rinką, arba kitą produktą. Nemanykite, kad „nušluosite“ konkurentus be sunkios kovos. Pelną neša klientai – prisitaikykite prie to, ko jiems reikia.
Konsultuotis ir ieškoti informacijos. Ieškokite informacijos visur, kur tik galite jos gauti, į visus versle iškylančius klausimus jau yra atsakyta knygose, internete, konsultantų užrašuose. Būkite atviri ir visuomet, iškilus sunkiems klausimams, turėkite vilties ir optimizmo.
Rizikuoti. Jei nori turėti tai, ko dar neturi, – padaryk tai, ko dar niekad nesi daręs. Žinoma, rizika turi būti pamatuota ir įvertinta, nes ji visada yra – tik išmokite ją kontroliuoti, o ne jos vengti.
Pasirinkti tinkamus partnerius. Tai svarbu bet kuriame gyvenimo etape, ypač versle. Verslas kur kas sėkmingesnis, kai jus supa tinkami žmonės, kurie kompensuoja jūsų silpnybes, pasinaudoja jūsų stiprybėmis ir kartu sukuriate nuostabią komandą.
Rasti finansavimą. Investuotojai bet kada pasiruošę investuoti į geras idėjas, kurios išspręs žmonių problemas, todėl supraskite, kad finansavimas nėra didžiausia kliūtis. Be to, naujai besikuriantis verslas gali gauti paramą verslo pradžiai, nemokamas konsultacijas. Tai aptarsime kituose mūsų ciklo straipsniuose.
Rinktis veiklą, kuri Jums nepriimtina. Pasirinkus veiklą, kuri nusižengia jūsų moralės normoms ar vidinėms nuostatoms, vargsite kiekvieną dieną, neturėsite polėkio dirbti,bus sunku vystyti verslą ir kurti naujas idėjas.
Tikėtis greito rezultato. Naujai sukurtas verslas – jūsų kūdikis, kuriam užaugti reikės laiko, laimė, ne 18 metų. Tačiau nereikia tikėtis, kad pirmi mėnesiai bus pelningi. Skaičiuojama, kad pradedant verslą, verta turėti santaupų bent šešiems mėnesiams. Aktyviai dirbant po šešių mėnesių jau yra tikimybė gauti pirmas pajamas, kurios leis pragyventi.
„Copy/ Paste“. Kad ir kaip gerai išmanytumėte draugo, kolegos ar kaimyno verslo modelį, atkartoti jo nepavyks. Skirsis rinka, laikas, kai pradedat veiklą, tiekėjai ir begalė kitų esminių punktų, todėl nekopijuokite, o kurkite savo. Juk antro „Facebook“ kol kas nėra!
Likti komforto zonoje. Labai paprasta prisitaikyti ir priprasti prie to, ką darai kiekvieną darbo dieną, ir nesuvokti, kad rezultatas bus toks pats, kaip ir kiekvieną darbo dieną. Plėsti komforto zonos ribas, nuolatos iš jos išeinant, yra vienintelis būdas pasiekti aukštumas.
Būti susiraukus ir tikėtis blogiausio. Svarbu, kad tikėtumėte savo idėja. Tik tokiu atveju galėsite ja „užburti“ ir kitus, pritraukti darbuotojus ir klientus. Šypsena – kalba, kurią moka visas pasaulis.
7 klausimai, į kuriuos verta atsakyti prieš pradedant verslą:
Ką man patinka daryti?
„Pasirink mėgstamą darbą ir tau gyvenime nė vienos dienos nereikės dirbti“./ Konfucijus/
Plačiai paplitęs mitas, jog dirbti reikia sunkiai, kad darbas negali teikti malonumo ir į darbą visi nenori eiti. Tačiau pasirinkus mėgstamą veiklos sritį, žmogus gali kur kas sparčiau tobulėti, tapti savo srities profesionalu ir visa tai daryti su malonumu bei polėkiu.
Ką moku daryti?
Atsakę į klausimą, ką jums patinka daryti, pagalvokite dar, o ką iš tų veiklų tikrai gebate puikiai atlikti? Būtent tai gali būti šauni jūsų verslo kryptis. Sėkmingiausi verslininkai į tris klausimus: „Ką man patinka daryti?“, „Ką moku daryti?“ ir „Ką gyvenime darau?“ turi vieną atsakymą.
Kas dar tai daro?
Apsidairykite aplinkui, galbūt norite steigti kirpyklą, nors aplinkui jau yra 5 kirpyklos, kurios sunkiai verčiasi? O gal jūsiškė bus tikrai ypatinga ir gebės pritraukti klientus? O galbūt jūs gaminate puikius kepinius, o netoliese nėra nieko panašaus į mažą jaukią kepyklėlę?
Kokią problemą išspręsiu?
Pamąstykite, kaip jūsų klientai, ar išsprendžiate jų problemas? Jeigu jūsų siūlomas produktas ar paslauga neišspręs žmonių problemų, jie tiesiog su jumis nebendraus. Žmonės išleidžia pinigus tam, kad patenkintų begalę savo skirtingų poreikių, turite patekti į pirkinių sąrašą ir jame išlikti, to pasiekti galite tik išsprendę problemas, su kuriomis susiduria jūsų klientai.
Ko man reikia?
Pasvarstykite, kokių patalpų, įrangos, žmonių jums reikia? Ar tai gali būti tiesiog jūsų namai, nes ruošiatės prekiauti savo rankdarbiais, ar reikia šviesių, erdvių patalpų, nes norite įkurti vaikų priežiūros centrą? Galbūt reikės specialios įrangos, kurią žinote kaip lengviau gauti, ar jus supa žmonės, kurie yra genijai savo srityje ir pasiruošę dirbti kartu.
Koks pavadinimas?
Nepersistenkite ir neišvaistykite kelių savaičių prie poros žodžių: ne pavadinimas sukuria vertę, o veikla, kurią jis puošia. Pavadinimas turėtų būti lengvai įsimenamas, lengvas, traukiantis akį ir ausį, iškart pasakantis apie jūsų veiklą. Yra keletas taisyklių, į kurias būtina atsižvelgti kuriant pavadinimą, kurios aprašytos šiame puslapyjehttp://www.vlkk.lt/lit/nutarimai/imoniu-pavadinimai.html. Registrų centro svetainėje galite pasitikrinti, ar nėra kitos įmonės, užregistruotos tokiu pačiu pavadinimu.
Kiek investicijų reikia?
Verslo pradžiai tikrai reikalingi pinigai ir investicijos. Tačiau tai nereiškia, kad turite sunkiai dirbti 10 metų, jog galiausiai, sukaupę reikiamą pinigų sumą, galėtumėte pradėti savo verslą. Yra daug būdų, kur jūs galite gauti paramą būsimam verslui. Tai investicijos, fondai, paskolos su mažesnėmis palūkanomis. Apie tai parašysime kituose straipsniuose.
Atsakę į šiuos klausimus, t.y. sugalvoję sritį, kuri jums patinka ir kurią puikiai išmanote, patikrinę, ar tai jūsų aplinkoje bus nauja ir naudinga veikla, numatę, kas bus jūsų potencialūs klientai, supratę, kokių patalpų, kokios įrangos ir kokių žmonių reikia įgyvendint veiklą, pasvarstę apie reikalingas investicijas, apžvelgę, ką reikia daryti ir ko nereikia daryti, – žengiate pirmąjį žingsnį savo verslo sukūrimo link.
Kitame straipsnyje, skirtame aptarti mokesčius pradedančiajam verslui, sužinosite, kokie ir kokio dydžio mokesčiai yra taikomi, kokias lengvatas galite gauti ir kuo ypatingi pirmieji mokestiniai metai.
Paulius ŠŪMAKARIS
Straipsnių ciklas parengtas įgyvendinant projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“, finansuojamą Europos regioninės plėtros fondo.
Daugiau apie projektą:
Įgyvendinant iš dalies ES Struktūrinių fondų finansuojamą projektą „Verslumo ir inovacijų paramos paslaugų plėtra – VIPPP“ sutarties Nr. VP2-2.2-ŪM-02-K-01-008, sukurtas straipsnių ciklas, skirtas verslumo skatinimui. Projektas vykdomas pagal Lietuvos 2007 – 2013 m. Ekonomikos augimo veiksmų programos 2 prioriteto „Verslo produktyvumo didinimas ir verslo aplinkos gerinimas“ priemonę „Asistentas – 4” ir finansuojamas Europos regioninės plėtros fondo.
Projekto vykdytojas: asociacija „Lietuvos mediena“
P.S. O dabar – mažytis testas. Kokius verslus matote šiame paveikslėlyje?
Atsakymų variantai:
– valčių nuoma;
– meškerių pardavimas;
– sliekų auginimas;
– žvejyba;
– ………..
Atsakymus siųskite adresu verslo.ideja2015@gmail.com iki kovo 31 d.
"Didžiausia mano nelaimė – kad anaiptol ne iškart tapau savimi. Mūsų niekas nemokė būti savimi. Mus mokė būti tuo ir anuo, lipdyti save pagal kokį nusususį ar nežemiškai idealų modelį, kurį sugalvojome ne mes patys. Mokė keisti, lamdyti save, mokė prisitaikyti. Tačiau niekad nemokė būti savimi.
Būti savim anaiptol nėra paprasta, tam reikalingas didis talentas. Dabar dažnai pamanau, kad genialumas tėra viso labo tobulas gebėjimas begal tvirtai, užsispyrus, ligi pat galo išlikti pačiu savimi".
Vakar vykę tiesioginiai mero rinkimai bei rinkimai į savivaldos tarybas pasižymėjo didesniu rinkėjų aktyvumu nei 2011 m. rinkimuose ir Marijampolės apskrityje, ir visoje Lietuvoje.
Nors pateikiami duomenys yra išankstiniai, jau galima teigti, jog Marijampolės savivaldybė perrinko merą socialdemokratą Vidmantą Brazį, o Vilkaviškio rajonas – taip pat socialdemokratą merą Algirdą Neiberką (abu kandidatai surinko per 50 proc. rinkėjų balsų). Kitų trijų Marijampolės apskrities savivaldybių kandidatų į merus laukia II rinkimų turas. Išankstiniais duomenimis, Kalvarijos savivaldybės lyderis – Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Valdas Aleknavičius (27.76 proc. rinkėjų balsų), Šakių – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Juozas Bertašius (43,71 proc. rinkėjų balsų), Kazlų Rūdos – socialdemokratas Giedrius Bielskus (27,28 proc. rinkėjų balsų).
Rinkimuose į savivaldybių tarybas triumfavo Lietuvos socialdemokratų partija (Marijampolėje laimėjusi 13 mandatų, Vilkaviškyje – taip pat 13, Kalvarijoje – 2, Šakiuose – 6, Kazlų Rūdoje – 6).
Žemiau pateikiame visus išankstinius rezultatus.
Marijampolė
Tiesioginiuose rinkimuose į merus – Lietuvos socialdemokratų partijos atstovo Vidmanto Brazio pergalė (54,87 proc. rinkėjų balsų), antroje vietoje – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų kandidatas Valdas Pileckas (13,40 proc.), toliau – Darbo partijos atstovas Metas Ražinskas (8,95 proc.), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas Gediminas Akelaitis (7, 72 proc.), partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas Rolandas Jonikaitis (6,72 proc.) ir Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio kandidatas Artūras Venslauskas (5,98 proc.).
Rinkimuose į savivaldybės tarybą, kaip minėta anksčiau, nugalėjo Lietuvos socialdemokratų partija, gavusi 13 mandatų iš 26 (lygiai pusę!), toliau Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (4 mandatai), Darbo partija (3 mandatai), Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (2 mandatai), Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (2 mandatai) ir partija „Tvarka ir teisingumas“ (2 mandatai).
Vilkaviškis
Tiesioginiuose rinkimuose į merus – Lietuvos socialdemokratų partijos atstovo Algirdo Neiberkos pergalė (53,77 proc. rinkėjų balsų), antroje vietoje Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio kandidatas Gytis Lukoševičius (12,05 proc.), toliau Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos atstovas Bernardas Marčiukonis (8,00 proc.), Visuomeninio rinkimų komiteto „Vilkaviškis 2015“ kandidatė Danutė Grabauskienė (7,38 proc.), Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovas Evaldas Janulionis (5,91 proc.), Darbo partijos kandidatas Edmundas Žalys (5,05 proc.) ir išsikėlęs pats kandidatas Vytautas Lekešius (3,62 proc.).
Rinkimuose į savivaldybės tarybą, kaip minėta anksčiau, nugalėjo Lietuvos socialdemokratų partija, gavusi 13 mandatų iš 24 (daugiau nei pusę!), toliau – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (3), Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (3), Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (2), Visuomeninis rinkimų komitetas „Vilkaviškis 2015“ (2) bei Darbo partija (1).
Kalvarija
Tiesioginiuose rinkimuose į merus daugiausiai balsų surinko Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų kandidatas, dabartinis meras Valdas Aleknavičius (27,76 proc.), jau aiškus jo konkurentas II ture partijos „Tvarka ir teisingumas“ atstovas Vincas PLIKAITIS (22,31 proc.), toliau Darbo partijos kandidatas Antanas Burinskas (16,71 proc.), Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio atstovas Jonas Kazys Dzirmeika (13,35 proc.), Lietuvos liaudies partijos kandidatas Nerijus Šidlauskas (6,65 proc.), Lietuvos socialdemokratų partijos atstovė Edita Gumauskienė (5,51 proc.) ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos kandidatas Algirdas Bansevičius (4,61 proc.).
Rinkimuose į savivaldybė tarybą daugiausiai balsų pelnė partija ,,Tvarka ir teisingumas”, gavusi 4 mandatus iš 20, toliau Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (taip pat 4 mandatai), Darbo partija (4 mandatai taip pat), Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (3 mandatai), Lietuvos socialdemokratų partija (2 mandatai), Lietuvos liaudies partija (2 mandatai) ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (1 mandatas).
Šakiai
Tiesioginiuose rinkimuose į merus daugiausiai balsų surinko dabartinis meras, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos narys Juozas Bertašius (43,71 proc.), toliau Lietuvos socialdemokratų partijos kandidatas Bernardinas Petras Vainius (23,21 proc.), Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų kandidatas Algirdas Klimaitis (16,73 proc.), Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) atstovas Mindaugas Tarnauskas (8,43 proc.), partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatas Kęstutis Gudelevičius (3,34 proc.) ir Darbo partijos atstovas Antanas Litvinas (2,46 proc.).
Rinkimuose į savivaldybės tarybą daugiausiai balsų pelnė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (gavo 10 mandatų iš 24), toliau Lietuvos socialdemokratų partija (6 mandatai), Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (5 mandatai), Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) (2 mandatai), Darbo partija (1 mandatas), Partija „Tvarka ir teisingumas“ negavo nė vieno mandato.
Kazlų Rūda
Tiesioginiuose rinkimuose į merus daugiausiai balsų surinko Lietuvos socialdemokratų partijos kandidatas Giedrius Bielskus (27,28 proc.), antroje vietoje liko dabartinis savivaldybės meras Lietuvos laisvės sąjungos (liberalų) atstovas Vytautas Kanevičius (25,45 proc.), toliau Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narys Aidas Vaišnora (23,86 proc.), Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų atstovė Ramutė Vinikienė (11,72 proc.), partijos „Tvarka ir teisingumas“ kandidatė Daiva Juknevičienė (4,78 proc.) ir Darbo partija atstovas Vaidmantas Pabedinskas (3,63 proc.).
Rinkimuose į savivaldybė tarybą daugiausiai balsų pelnė Lietuvos socialdemokratų partija (6 mandatai iš 20), toliau Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdis (5 mandatai), Lietuvos laisvės sąjunga (liberalai) (4 mandatai), Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (3 mandatai), Darbo partija ir partija „Tvarka ir teisingumas“ gavo po vieną mandatą.
Vasario 28 d. Regionų krepšinio lygoje (RKL) žaidžianti Marijampolės vyrų krepšinio komanda „Sūduvis“ gražia pergale pradėjo pirmąjį atkrintamųjų varžybų etapą, rezultatu 76:65 įveikusi Kauno BC „Boom“ komandą. Rezultatyviausiai „Sūduvio“ ekipoje žaidė Matas Lisajevičius, pelnęs 33 taškus (7/13 trit.) ir surinkęs 28 naudingumo balus, jam puikiai talkino Aivaras Žibūda, pelnęs 13, ir Gediminas Navickas, pridėjęs 9 taškus.
Atkrintamosiose varžybose bus žaidžiama iki dviejų pergalių. Dvi geriausios B diviziono komandos turės teisę kitame sezone rungtyniauti aukštesniame A divizione.
Atsakomąsias varžybas su Kauno BC „Boom“ „Sūduvis“ žais išvykoje kovo 7 d.
Viešoji įstaiga Marijampolės verslo informacijos centras (toliau – MVIC) kviečia Marijampolės apskrities smulkų ir vidutinį verslą (SVV) konsultuotis bei teikti paraiškas investicijoms pagal neseniai paskelbtas Europos Sąjungos paramos programas 2014-2020 m. finansinėje perspektyvoje. Šiuo metu yra galimybė aplikuoti dėl vienos iš trijų priemonių finansavimo: „REGIO INVEST LT+”, „NAUJOS GALIMYBĖS LT“ bei „EXPO SERTIFIKATAS LT“. MVIC direktoriaus Simono Žundos teigimu, visos jos mažoms bei vidutinėms įmonėms atveria dideles galimybes plėtrai.
„Neseniai Lietuvos verslo paramos agentūra paskelbė kvietimą smulkiam ir vidutiniam verslui teikti paraiškas pagal tris finansines priemones: „REGIO INVEST LT+”, skirtą skatinti investicijas į inovatyvią gamybą ir paslaugų kūrimą, „NAUJOS GALIMYBĖS LT“, kurios tikslas – paskatinti SVV įmones ieškoti užsienio rinkų ir plėsti esamas, bei, galiausiai, – „EXPO SERTIFIKATAS LT“, kuria teikiama parama sertifikuoti produkcijai ir taip kelti Lietuvos įmonių bei jų gaminamos produkcijos prestižą. Visi trys variantai suteikia daug galimybių, todėl labai kviečiu visas įmones jomis pasinaudoti“, – kalbėjo MVIC vadovas Simonas Žunda.
Trys priemonės skirtingiems poreikiams
„REGIO INVEST LT+” žinoma kaip investicinė priemonė stambesniems projektams, reikalaujanti nemažai lėšų iš pačių įmonių. Pagal ją įmonės turėtų skirti ne mažiau 200 tūkst. eurų, o maksimali parama siekia 35 – 45 proc. prašomos sumos, todėl galvojantiems apie mažesnes investicijas ši priemonė netinka.
„NAUJOS GALIMYBĖS LT“ turėtų dominti asociacijas, prekybos ir pramonės amatų rūmus, taip pat klasterius, bendradarbiavimo tinklus, tačiau galutinis naudos gavėjas vis tiek yra smulkios bei vidutinės įmonės. Pagal ją finansuojamas verslo dalyvavimas užsienio parodose, o tai leidžia atrasti naujas užsienio rinkas, partnerius. Aplikuojantys gali tikėtis gauti 50 proc. prašomos pinigų sumos.
Paskutinė iš priemonių – „EXPO SERTIFIKATAS LT“ – skirta gamyba užsiimančiam verslui, siekiančiam sertifikuoti produktus, kurie būtų eksportuojami į užsienį. Verslininkai turi galimybę sertifikuoti savo produktus pagal tokius sertifikatus kaip „Kosher“, „Halal“, BRC ir kt., kurie reikalingi tam tikrose rinkose. Čia taip pat finansuojama ženkli dalis – apie 50 proc. – išlaidų.
Yra ir naujovių
S. Žunda pasakojo, jog tarp šių priemonių yra tiek naujų, tiek tęstinių ir jau sėkmingų rezultatų spėjusių pademonstruoti paramos įrankių.
„NAUJOS GALIMYBĖS LT“ yra jau ne pirmus metus veikiantis mechanizmas, kuriuo verslas aktyviai naudojasi. „REGIO INVEST LT+” parama taip pat teikiama jau nuo seniau, tik pakeitė savo pavadinimą. Tiesa, skirtumas nuo jos pirmtakių yra tas, kad ši programa skirta išskirtinai regionams. Na, o „EXPO SERTIFIKATAS LT“ yra visiškai nauja priemonė, kuri, manau, bus tikrai labai reikšminga gamybos sektoriui“, – nuomone dalinosi MVIC vadovas.
Svarbu konsultuotis dėl paraiškų rengimo
MVIC direktoriaus Simono Žundos teigimu, prieš pradedant ruošti paraiškas tokioms priemonėms, visada patartina pasikonsultuoti su profesionalais. MVIC Marijampolės apskrityje šiuo metu kaip tik įgyvendina pagal ES struktūrinių fondų paramą finansuojamą projektą „Aukštos kokybės viešųjų paslaugų teikimas ir verslumo skatinimas“, kuriame nemokamai konsultuojamos įmonės ir savo verslą planuojantys steigti asmenys.
S. Žundos įsitikinimu, tiems, kuriems panašių paraiškų ruošimas nėra kasdieninė veikla, nesunku padaryti esminių klaidų.
„Konsultuotis verta vien dėl to, nes teikiamas projektas turi atitikti labai daug taisyklių, teisės aktų. Žmogui, kuris to paprastai nedaro, nesunku kažką praleisti, ne taip interpretuoti konkrečius formalumus ir kriterijus. Tai yra sudėtingi projektai, todėl pačiam paruošti gerą projektą praktiškai neįmanoma.
Verslas pats rengia tik paprastesnes paraiškas, pavyzdžiui, dalyvavimui užsienio parodose pavienėms įmonėms, bet sudėtingesnių investicinių projektų pradėti ruošti iš esmės net neverta, todėl asmeniškai raginu visus susidomėjusius kreiptis į mus. Esame pasiruošę padėti visiems, kurie nori pasinaudoti šiomis galimybėmis“, – ragino Simonas Žunda.
Su Marijampolės verslo konsultantais galite susisiekti telefonu 8-655-51751 ar el. paštu info@mvicentras.lt. MVIC įgyvendinamam projektui „Aukštos kokybės viešųjų paslaugų teikimas ir verslumo skatinimas“ iš ES struktūrinių fondų paramos skirta daugiau kaip 200 tūkst. eurų.
Nuotraukoje – Izraelyje vykusios tarptautinės parodos ISRA FOOD 2014 akimirka. Dešinėje, pirmame plane, matote MVIC vadovą Simoną Žundą su Lietuvos transporto bendrovėmis prie stendo "Made in Lithuania".
Vasario 25 dieną Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (apskr. VPK) Kazlų Rūdos policijos komisariato (toliau – Kazlų Rūdos PK) bendruomenės pareigūnė Akvilė Krunglevičienė kartu su Antanavo bendruomenės centro darbuotoja Vilija Rugieniene lankė Antanavo seniūnijoje gyvenančius pagyvenusius ir vienišus asmenis, su jais kalbėjosi apie sukčiavimo prevenciją, dalino informacinius lankstinukus ir kalendorius.
Siekiant užkardyti nusikalstamų veikų, susijusių su sukčiavimu, paplitimą, Kazlų Rūdos PK pareigūnai nuolat informuoja, kaip apsisaugoti nuo telefoninių ir kitų sukčių, kurie žmonėms dažniausiai praneša apie artimųjų (vaikų, vaikaičių, giminaičių) nelaimes, artimųjų sužalotus per tariamą įvykį (tariamus eismo įvykius, nustumiant nuo laiptų ir pan.) kitus žmones, laimėjimus loterijoje ir pan.
Sukčiai, atvykę į namus, prisistato policijos pareigūnais, medikais, banko darbuotojais, socialiniais darbuotojais, „Sodros“ specialistais, prekybos agentais, „teikia“ valiutos keitimo paslaugas.
Pastaruoju metu sparčiai plinta ir naujos sukčiavimo formos, kuomet nusikaltėliai, paskambinę žmonėms į namus, melagingai prisistato įvairiais tyrėjais, kriminalistais ir melagingai praneša, kad žmogus apsipirkimo metu neseniai (pavyzdžiui, vakar ar šiandien) parduotuvėje atsiskaitė netikrais eurais, paaiškina, kad atvyks patikrinti į namus, ar žmogus neturi suklastotų eurų, ir beveik tuo pačiu metu į namus atvykę skambinančio nusikaltėlio bendrininkai, atlikę tariamą „kratą“, pasisavina žmonių laikomus namuose pinigus ar vertingus daiktus.
Kazlų Rūdos policijos pareigūnai pataria, kad atvykę daryti kratos, tikri policijos ar kitų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai visada privalo prisistatyti, neuniformuoti pareigūnai privalo parodyti savo tarnybinius pažymėjimus, privalo paskelbti asmeniui, pas kurį ruošiasi daryti kratą, ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartį arba, išimtiniais atvejais, pareigūno surašytą nutarimą atlikti neatidėliotiną kratą, duoti susipažinti bei pasirašyti nutartį arba nutarimą, ir tik tuomet turi teisę atlikti šį procesinės prievartos veiksmą. Primename, kad detalią kratos ar poėmio atlikimo tvarką numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 145, 147, 149 straipsniai.
Kilus nors menkiausiam įtarimui, kad patekote į sukčiaus pinkles, nedelsdami skambinkite savo artimiesiems arba praneškite policijai Bendruoju pagalbos telefonu 112.
Nepalikite atrakintų durų, neįsileiskite į gyvenamas patalpas, privačias valdas nepažįstamų asmenų. Jei asmuo ar asmenys kelia Jums įtarimą, įsidėmėkite jų išvaizdą (aprangą, bruožus), taip pat automobilį, kuriuo atvyko (modelį, spalvą, valstybinius numerius).
Dažniau lankykite savo artimuosius, kurie gyvena vieni atokiose gyvenvietėse, informuokite apie sukčiavimo atvejus, naujas sukčiavimo formas ir būdus, kaip apsisaugoti.
Visus Kazlų Rūdos savivaldybės bendruomenės narius prašome nebūti abejingus neteisėtoms veikloms ir apie daromus pažeidimus nuolat informuoti Kazlų Rūdos policijos komisariato pareigūnus telefonu Nr. (8 343) 95 404, raštu ar el. paštu kazlurudospk@policija.lt .
Kazlų Rūdos savivaldybės administracija nuo 2015 m. kovo 1 d.sekmadieniais laikinai (kol bus atnaujintas traukinių eismas) organizuoja keleivių vežimą maršrutu „Kazlų Rūda-Marijampolė“. Autobusas važiuos:
Vasario 25-osios popietę Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje vyko Marijampolės neįgaliųjų meno darbų paroda-aukcionas „Visi skirtingi, bet visi lygūs“. Šią parodą surengė Marijampolės savivaldybės I grupės neįgaliųjų draugija, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ Marijampolės padalinys ir Lietuvos kurčiųjų draugijos Marijampolės kurčiųjų pirminė organizacija.
Parodos organizatoriai siekė pristatyti veikiančias nevyriausybines neįgaliųjų organizacijas ir įrodyti, jog negalia nėra kliūtis talentui atsiskleisti, svajonėms įgyvendinti. „Nesvarbu, kokią negalią tu turi, svarbu tavo geros idėjos ir svajonės“, – sakė renginio vedėjas Martynas Andriukevičius.
Parodoje-mugėje savo darbus, atliktus įvairia technika, demonstravo kiekvienas to pageidavęs nevyriausybinės organizacijos narys. Čia buvo gausu odos, keramikos, dailės kūrinių, nertų, megztų ir kitokių parodai skirtų rankdarbių. Gerą susirinkusiųjų nuotaiką palaikė Marijampolės savivaldybės neįgaliųjų vokalinis ansamblis „Girnos“, vadovaujamas Gintaro Difarto.
Progos dalyvauti parodoje-aukcione nepraleido ir Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojai Sigitas Valančius ir Gintautas Stankevičius, kiti Marijampolės savivaldybės tarybos nariai bei Lietuvos Respublikos Seimo narys Albinas Mitrulevičius. Visi svečiai mielai dalyvavo aukcione ir įsigijo tikrai puikių, su meile sukurtų darbų. Renginio organizatoriai tikisi, jog tai taps kasmetiniu renginiu, kuris pritrauks vis daugiau marijampoliečių.
„O mes į šiaurę dumsim, o mes į šiaurę dumsim…“ Ar pamenat šią frazę iš vaikystėje pamėgto animacinio filmuko? Mes taip ir padarėm – vieną rytą išdūmėme dviese motociklu į Norvegijos šiaurę – į Nordkapą ir Lofoteno salas. Idėja savo akimis pamatyti šį gamtos sukurtą stebuklą, dar kartą išbandyti save ilgoje ir ekstremalioje kelionėje seniai mums nedavė ramybės.
Per Taliną – į Suomiją
Ankstų rytą atsisveikinę su vaikais ir gimtąja Marijampole, vakarop jau buvome Taline, o iš ten – keltu į Helsinkį. Kadangi bilietų į keltą iš anksto nebuvome rezervavę, teko nakvoti Estijos sostinėje. Sutrikę dairėmės, kur rasti nakvynę. Netikėtai mus užkalbino likimo broliai – baikerių grupė iš Lenkijos. Jie mielai mums davė privataus viešbučio „Silva“ adresą (Laulu g. 14, tel. +372 670 6490) ir paaiškino, kaip jį surasti (mes keliavome be navigacinės sistemos). 25 eurai už naktį dviviečiame kambaryje, motociklas saugiai paliktas aptvertame kieme, lova, dušas, malonus šeimininkas – po sunkios kelionės ar gali norėti ko nors daugiau?
Iš Talino į Helsinkį kasdien plaukia keletas keltų („Superseacatt“, „NordicJetLine“, „Silja Line“). Bilietais patartina pasirūpinti iš anksto, nes sekmadienio vakarą dauguma estų plaukia į Suomiją dirbti, tad laisvų vietų dažnai nebūna. Kitą rytą už bilietą sumokėję 850 Estijos kronų (187 litai, 2 keleiviai + motociklas), netrukus išvydome Suomijos krantus. Helsinkyje – Vilniaus dydžio mieste, kuris mus pasitiko įspūdinga architektūra ir 30 laipsnių karščiu, mūsų keliai su lenkais išsiskyrė. Šią grupę domino tik Suomijos sostinės senamiestis, vakare jų vėl laukė nakvynė Taline. Vėliau šie baikeriai ketino aplankyti Nidą, paragauti lietuviškų valgių ir gėrimų. Kvietėme juos keliauti drauge, bet šiaurė jų neviliojo…
Mūsų kelias E75 vingiavo per visą Suomiją. Vietomis ežerų daugiau nei sausumos (vandenys užima 10 procentų Suomijos teritorijos). Pusiaukelėje tarp Javaskiulos ir Oulu, šalia Piuhejervio, verta užsukti į degalinę išgerti puodelį kavos, pasiklausyti nuostabaus varpų gaudesio. Varpai iš viso pasaulio, maži ir galingi (sunkiausias sveria 8 tonas) – taip atrodo Vaskikello (išvertus iš suomių kalbos „žalvario varpas“) varpų muziejus po atviru dangumi. Mus ypač sužavėjo kavinukės interjeras – kur tik pasisuksi, varpai, varpeliai: stikliniai, žalvariniai, moliniai, ir pagal nuostabią varpų muziką šokantis fontanas. Užsukome ir į Suomijos aviacijos muziejų, apžiūrėjome senus lėktuvų modelius. Artėjo vakaras, tad sukome artimiausio kempingo link.
Kempingai Suomijoje dažniausiai įsikūrę nuostabaus grožio gamtos kampelyje: ant ežero kranto gali sėdėti iki ryto ir klausytis paslaptingų miško garsų… Galima paplaukioti valtele, pažvejoti, dienos nuovargį palikti pirtelėje. Nakvynės kainos dviems asmenims rąstų namelyje su virtuvėle ir dušu svyruoja nuo 39 iki 55 eurų.
„Arctic Cirkle“ – Kalėdų senelio namai
Patekėjus saulei, sėdome ant motociklo ir patraukėme tiesiai pas Kalėdų senelį, suomiškai vadinamą Joulupukinu. Kelias vingiavo Botnijos įlankos pakrante. Vakarop, pasigrožėję turistų pamėgtu Rovaniemio miestu, sustojome prie „Arctic Cirkle“. Taip pavadinta Kalėdų senelio buveinė, Kalėdų paštas, suvenyrų parduotuvių, restoranų ir kavinukių eilė. Šis didžiulę teritoriją užimantis kalėdinis miestas įsikūręs Korvatunturio kalno papėdėje. Jis veikia birželio, liepos, rugpjūčio ir gruodžio mėnesiais kasdien nuo 9 iki 19 valandos, o kitu laiku – nuo 10 iki 17 valandos (išsamiau www.santaclaus.posti.fi arba www.santaclausvillage.info).
„Arctic Cirkle“ – Kalėdų senelio darbo vieta. Gyvena jis Korvatunturio kalne, tad po 19 val. skuba namo. Vasara už poliarinio rato – ne itin karšta, o saulė ištisą naktį kybo danguje. Rytais Kalėdų senelis mėgsta ilgiau pamiegoti (poilsis būtinas, nes jis dirba 365 dienas per metus). Vasaros dieną Kalėdų senelis svetima kalba sveikinasi apie 50 kartų, o kiek žiemą – suskaičiuoti neįmanoma. Per metus jis gauna 800 tūkst. laiškų, kuriuose išsakyti vaikų norai, siekiai, slapčiausios svajonės. Laisvo laiko vaikų numylėtinis turi tik vakarais. Tuomet, pašėręs savo elnius, eina žvejoti, pasivaikščioti.
Gaila, kad mums nepavyko pabendrauti su Kalėdų seneliu, nes atvykome per vėlai, po 20 valandos. Su nuostaba stebėjome, kaip elfai – Kalėdų senelio pagalbininkai – dirba pašto skyriuje: kiekvieną lankytoją jie pasitinka su šypsena, kalbina įvairiomis kalbomis, tarsi būtų atklydę iš vaikystėje girdėtos pasakos. Įspūdį dar labiau sustiprina vaikų klegesys, kuris užgožia tyliai skambančias Kalėdų giesmes.
Kalėdų seneliui mes parašėme laišką. Jį elfė pažymėjo specialiu poliarinio rato antspaudu ir paaiškino, kad norėdami atsakymą iš senelio gauti netrukus laišką turime įmesti į oranžinę pašto dėžę, nes iš jos laiškai išimami kasdien. Laiškas, pakliuvęs į raudoną pašto dėžę, bus atplėštas prieš pat Kalėdas.
Šiaurės elniai ir lapiai, arba samiai
Palikę svajones ir norus, traukiame tolyn – laikas ieškoti artimiausio kempingo. Netrukus mus pasitinka tundra – amžino įšalo (vasarą pašalas išeina tik iš paties viršutinio dirvos sluoksnio) gamtinė zona, kurioje daug pelkių ir ežerų. Miškai čia neauga, tik samanos, kerpės, žemaūgės žolės ir krūmai. Nors šilčiausio vasaros mėnesio – liepos – vidutinė temperatūra ne aukštesnė kaip 10 laipsnių šilumos, vasarą į tundrą atskrenda daug paukščių – laukinių žąsų, ančių. Žiema tundroje ilga (iki 8 mėnesių) ir žvarbi, o vasara trumpa ir vėsi.
Naktį praleidę jaukiame kempinge, rytą vėl traukiame tolyn į šiaurę. Šiaurė iš tiesų mus užhipnotizavo, pakerėjo savo grožiu, paslaptimi, ji tarsi šnibždėjo: kad ir kiek važiuotumėte, čia dar ne šiaurė, judėkite pirmyn, ten, už horizonto, – šiaurė. Motociklas vis labiau tolo nuo Rovaniemio, kai staiga kelyje pastebėjome šiaurės elnius: po vieną, po du jie išdidžiai žygiavo kelio viduriu, žvelgdami į mus liūdnomis akimis. Vairuotojai, supratę, kad šiems žvėrims negalioja eismo taisyklės, taikosi prie tokių eismo sąlygų – prilėtinę greitį, mandagiai juos apvažiuoja. Šie laukiniai žvėrys visiškai nebijo automobilių, bet žmonių arti neprisileidžia. Įsivaizdavau, kad šie gyvūnai – dideli ir grėsmingi, nes tokie jie pavaizduoti kelio ženkluose. Iš tikrųjų jie nedideli, labai gražūs, mieli, bet kartu ir pavojingi. Susidūrus su jais, privaloma iškviesti policiją. Ji pagal ant žvėries ausies esančią žymą nustatys savininką. Šiaurės elnių Suomijoje skaičiuojama apie 200 tūkst. – tai gyvybiškai svarbus samių tautos pragyvenimo šaltinis.
Lapiai, arba samiai – tauta, turinti savo kalbą ir tradicijas, išvaizda išsiskirianti iš suomių. Nors Suomijoje gyvena tik 6500 samių (Norvegijoje – 45 tūkst.), tik daugiau kaip tūkstantis dar nepamiršo savo gimtosios kalbos. Praeityje lapiai gyveno beveik visoje Suomijos teritorijoje, vėliau suomiai juos išstūmė į šiaurę. Tai klajoklių tauta, tik daugiau kaip prieš 30 metų nustojusi klajoti. Iki tol samiai gyveno palapinėse, suręstose iš aukštų medžio karčių ir apdengtose elnių kailiais (jas vadino kota). Vienai palapinei uždengti prireikdavo net 60 elnių kailių. Pakelėse matėme ne vieną tokią palapinę. Jų viduje akį traukia įvairūs samių suvenyrai – iš elnių kailio ir odos pasiūti batai, drabužiai, iš kaulo ir ragų padaryti papuošalai, medžioklės įrankiai. Nenuspėjamo amžiaus samė, vilkinti spalvingais tautiniais rūbais, su mumis mielai nusifotografavo.
Vidurnakčio saulė
Keliaujant tolyn į Skandinavijos šiaurę, vis retėjo pakelėse išsimėtę akmeniniai ir mediniai samių namukai, velėna dengtais stogais. Darėsi nejauku likus kely tik dviese. Mums neteko belstis į svetimų namų duris, nakvynę suradome netoli Lakselvo oro uosto įsikūrusiame kempinge labai keistu pavadinimu „Saulės tekėjimo kempingas“. Ką šis pavadinimas reiškia, supratau tik po vidurnakčio iš namelio išėjusi į lauką. Lauke buvo šviesu kaip dieną. Akis išpūtusi žiūrėjau, kaip didžiulis saulės kamuolys šokinėja, raičiojasi, supasi dangaus pakrašty, bando šoktelėti virš medžių viršūnių. Ne veltui žmonės iš viso pasaulio važiuoja į šiaurę pasižiūrėti vidurnakčio saulės. Tai tik užpoliarėje matomas gamtos reiškinys, kai vidurnaktį saulė ne pasislepia už horizonto, o pakibusi per sprindį virš jo vėl ima kilti. Gaila, kad nespėjau to įamžinti nuotraukoje.
Nordkapas – šiauriausias Europos taškas
Mūsų kelionės tikslas – Nordkapo kyšulys – pasitiko žvarbiu vėju ir 7 laipsniais šilumos. Šiaurės Norvegijoje, Mageriojos saloje, Finmarsko provincijoje, esanti 307 metrų aukščio stati uola turistus pasitinka didžiuliu metaliniu gaubliu. Beveik negyvenama sala , kurioje yra šiauriausias Europos taškas, su žemynu sujungta požeminiu tuneliu (ilgis – 6 kilometrai 800 metrų), iškastu po jūra. Norint patekti į patį „Europos ašigalį“, teko praverti piniginę: įvažiuodami į salą motociklu, sumokėjome po 117 Norvegijos kronų (44 litus, tiek pat mokėjome ir išvykdami iš jos). Šiaurės kyšulio aplankymas kainavo dar 390 Norvegijos kronų (145 litai). Skardis įspūdingai atrodo iš paukščio skrydžio, tačiau žvalgytis stovint ant uolos krašto – baugu. Uola atitverta tvora, nes dažnam turistui kyla noras kuo toliau žengti į šiaurę. O žengti toliau nėra kur – tik horizontas ir Arkties vandenynas.
Kelionės į Nordkapą pradėtos rengti daugiau kaip prieš šimtą metų, XIX a. pabaigoje. Laivai, numetę inkarą netoli kranto, ant vandens nuleisdavo valteles ir smalsuolius atplukdydavo prie skardžio. Dar 300 metrų į viršų serpantinais – ir prieš akis Europos pakraštys. Tik XX a. viduryje norvegai nutiesė įspūdingą 40 kilometrų kelią per kalnus. Kasmet Nordkapą – norvegų pasididžiavimą – aplanko 250 tūkstančių turistų. 1988 m. čia iškilo didžiulis pastatų kompleksas, kuriame neturint plano kyla pavojus pasiklysti. Pagrindinė jo dalis iš tolo primena ateivių erdvėlaivį – pastatas apvalus, jo viršuje gaublys – Žemės simbolis. O Nordkapo ekspozicijų salėje galima praleisti ir visą dieną: vilioja kavinės ir greito maisto restoranas, parduotuvių kompleksas, pašto skyrius, uoloje iškalta koplyčia, viešbutis, be to, kas pusę valandos rodomas dokumentinis filmas apie Nordkapą. 1989 m. pastatyta skulptūra 7 vaikams iš skirtingų pasaulio dalių simbolizuoja draugystę. Skulptūra „Motina ir vaikas“ pučiant šiaurės vėjams mums suteikė užuovėją.
Išvažiuoti iš salos vėl tenka tuo pačiu keliu – pasirinkimo nėra. Įveikę serpantinais apie 170 kilometrų atstumą, pagaliau paglostę šiaurės elnius, pro kurių bandas sudėtinga prasibrauti, sukame į E6 kelią, vedantį link Tromsės – šiaurės Norvegijos sostinės. Šis miestas, dažnai vadinamas šiaurės Paryžiumi, – su Šiaurės pašvaistę primenančia bažnyčia, medine architektūra, apsuptas kalnų, mums paliko neišdildomą įspūdį. Įsikūrę miesto pakrašty esančiame kempinge, jau temstant sėdome ant motociklo ir, pervažiavę įspūdingą tiltą, netrukus vaikštinėjome senamiesčio gatvelėmis, fiordo pakrante.
Lofoteno salos
Lofoteno salos – vienos gražiausių pasaulyje – mus tiesiog užbūrė. Sumokėję 83 Norvegijos kronas (30 litų), keltu iš Melbu pasiekėme Fiskebolą ir tęsėme kelionę žavėdamiesi kalnų, jūros ir laukinės gamtos harmonija. Svarbiausios salos, priklausančios Lofotenui, yra Austvogiojus, Jimsiojus, Vestvogiojus, Flakstadiojus, Moskenesiojus, Veriojus, Riostas ir Hinioja. Šiame regione gyvena apie 24 tūkst. žmonių, nuo Fiskebolo iki Lofoteno salyne esančio kaimo A – tik 170 kilometrai. Jį įveikti būtina vien todėl, kad savo akimis išvystumėte Arkties vandenyno platybes. Kaimas A – tai studentų, keliaujančių autostopu, rojus. Visas jų turtas – įspūdžiai ir tai, kas telpa kuprinėje. Čia išvydome nemažą palapinių miestelį, apsuptą nepakartojamo grožio kalnų, uolų.
Lofoteno vikingų muziejuje (bilieto kaina 1 asmeniui – 100 Norvegijos kronų, arba 37 litai) susipažinome su VIII-IX a. čia gyvenusių vikingų buitimi, papročiais. Rugpjūčio mėnesio pirmomis dienomis čia vyko vikingų festivalis (www.lofotr.no), tad galėjome iš arti stebėti, kaip vikingų rūbais apsirengę amatininkai gamino įvairius dirbinius, masyvius sidabro papuošalus, moterys čia pat audė gobelenus, prakaitą liejo kalvis. Ir nors oras buvo prastas, lijo, norinčių turiningai praleisti laisvalaikį netrūko. Prisiminėme kiekvieną vasarą Kernavėje vykstančius festivalius, puoselėjančius senovinius lietuvių amatus.
Rasti nakvynę Lofoteno salose – išties nelengva užduotis. Pagailėjome 11 tūkst. Norvegijos kronų (410 litų ) už nakvynę žvejų namelyje, tad naktį praleidome palapinėje Moskenesiojaus kempinge (110 Norvegijos kronų, arba 40 litų, www.lofoten-info.no). Netoliese, už 150 metrų, keltų prieplauka, iš kurios du kartus per dieną (6 val. ryto ir 13.30 val.) keltai plaukia į Bodo.
Salą mes palikome tik apie pietus, tad rytą dar spėjome aplankyti Reinės žvejų kaimą, kuris pagrįstai yra pripažintas kaip viena gražiausių Norvegijos vietovių. Šiose salose gausu galerijų, muziejų (www.museumnord.no). Oro temperatūra rugpjūčio mėn. siekė vos 12 laipsnių šilumos. Prieš išvykdama į šią kelionę, buvau daug skaičiusi apie Lofoteno salas, turėjau savą viziją, bet tokio grožio kalnus, uolas išvydau pirmą kartą. Atrodo, kad visatos kūrėjas šiam rojaus kampeliui nepagailėjo žalios spalvos dažų – kad ir kur pažvelgsi, ypatinga sodri žaluma. „Už kalnus gali būti gražiau tik kalnai“, – viskas tuo pasakyta. Nors kelias vietomis ypač pavojingas, vingiuotas ir siauras, keliaudami motociklu, mes turėjome vieną ypatingą privalumą – gaiviu tyru oru kvėpavome 12 dienų, o šiaurys be gailesčio gairino mūsų veidus.
Į Norvegiją abu su vyru keliavome jau trečią kartą, kaskart stengdamiesi ją prisijaukinti, daug gražių vietelių jau buvome atradę. Ši šalis, o ypač jos šiaurė, nepalieka abejingų. Aplankius Lofoteno salas, iki tol matyta Norvegija nublanko. Keliaudami namo, iš tolo pasigrožėjome Svartiseno ledynu, apžiūrėjome tarsi katilas kunkuliuojantį vandens sūkurį Saltstraumeną. Dviejose Norvegijos pakrantės srityse stiprios potvynių srovės sukelia žinomus sūkurius: Lofoteno Melstromą prie Lofoteno šiaurinės pakrantės ir Salstraumeną prie Bodo. Įspūdingas reginys. Gera vietelė tiems, kam jau nusibodo ši „ašarų pakalnė“: tik vienas neatsargus žingsnelis – ir tu jau pragare… O gal rojuje?
…ir vėl prieš akis kelias
Naktis kempinge ir vėl prieš akis kelias… Mūsų plieninis žirgas skriejo kartu su vėju, nepastebėjome, kaip atėjo vakaras. Pasibeldėme į vienus jaukius namus, pasitiko tik šuo. Niekas neatvėrė durų vėlyviems svečiams. Susiskaičiavome likusias kronas, jų turėjo pakakti mokesčiui už saldų miegą. Šįkart norvegiškos kronos negelbėjo, pasirodo, mes nakvynės ieškojome jau Švedijoje, tai liudijo prie kiekvieno namo plevėsuojančios šios valstybės vėliavos. Apsistojome Saningardene – kalnų apsuptame pensionate (www.sanninggarden.com). Iš restorano sklindantys malonūs kvapai kvieste kvietė užsukti. Neapsirikome, o rytą prie lauko durų pastebėjome diplomą – lentelę, bylojančią apie čia kuriamus maisto šedevrus, apie gautus apdovanojimus.
Naktiniai nuotykiai Suomijoje
Po 4 valandų, keltu perplaukę Botnijos įlanką, kelionę tęsėme Suomijos keliais link Helsinkio. Naktis mūsų nebaugino – automobilių vos vienas kitas, kelias laisvas – tik skriek. Bet netikėtai teko sustoti vidury mums nepažįstamo greitkelio – baigėsi benzinas. Nuovargis ir klausimas „Ką daryt?“ vertė ieškoti išeities. Kaip tikra autostopininkė profesionalė dukart kilstelėjau ranką ir netrukus prie mūsų sustojo autobusiukas. Du lėtapėdžiai suomiai nelabai suprato, ką vokiškai jiems porinu. Taip kurį laiką ir kalbėjomės: jie – angliškai, aš – vokiškai. Pasitarę tarpusavy, jie atidarė autobusiuko duris kviesdami vidun. Tik už kokių 5 kilometrų pavyko rasti per naktį dirbantį ABC centrą, skirtą tolimųjų reisų vairuotojams. Čia viskas vienoje vietoje: degalinė, parduotuvė, kavinė. Nusipirkome benzino ir šie šaunūs vyrukai mus parvežė atgal. Tamsoje vos suradome šalikelėje paliktą savo motociklą.
Tik švintant, kai vos nenukritau nuo motociklo (buvau prisnūdusi, nes akys lipte lipo), mano vyras nusprendė ieškoti ramios vietelės palapinei. Kritome miegoti tiesiog su visais drabužiais, o ryte nubudę susipažinome su mus supančia aplinka. Įsikūrėme žvejų rojuje – netoliese buvo parduodami žvejybos leidimai, ant ežero bangų suposi valtys, ledinis ežero vanduo viliojo atsigaivinti, nuplauti kelio dulkes.
„Aš – valkata, aš – kelio brolis…”
Išaušo dar vienas gražus rytas Suomijoje. Mūsų laukė dar tolimas kelias, mintyse skambėjo daina, kurią kažkada grojau gitara: „Aš – valkata, aš – kelio brolis, aš nieko neturiu ir nieko man nereikia…“ Panašiai ir jautėmės, mus guodė tik tai, kad su kiekvienu nuvažiuotu kilometru vis artėja Lietuva. Po pietų jau pasiekėme Suomijos sostinę. Kelto bilietų nebuvome iš anksto rezervavę, tad vargo patyrėme nemažai. Blaškėmės, stumdėmės, grūdomės motociklu per kamščius ir 30 laipsnių karštį, praradę viltį išvysti Talino krantus, bet mums pasisekė: sumokėję 88 eurus džiaugėmės bilietais į „NordicJetLine“ keltą (www.njl.info).
Raudonas FERRARI ir jo šeimininkai
Laiko atsisveikinti su Helsinkiu turėjome pakankamai, tad grožėjomės iš uosto išplaukiančiais laivais, dairėmės į senamiesčio stogus, stebėjome praeivius. Staiga visi laukiantieji kelto nuščiuvo išvydę raudoną „Ferrari“. Taip ir traukė akį ši dvivietė pakeliamu stogu mašinytė, smalsu buvo stebėti jos savininką ir gražią greta jo sėdinčią merginą. Ši porelė įtartinai žiūrėjo į priekyje jų stovintį mūsų BMW motociklą (vėliau paaiškėjo, kad jie pirko VIP bilietus ir, žinoma, tikėjosi visur būti pirmi). Keltas į Taliną plaukia 1,5 valandos, tad mano vyras, po sunkios dienos įsitaisęs patogiame krėsle, užsnūdo. Aš, kelto parduotuvėje iki soties prisiuosčiusi įvairiausių prancūziškų kvapų, pripirkusi vaikams lauktuvių, išėjau į denį pakvėpuoti tyru oru. Netikėtai mane užkalbino „Ferrari“ savininkas Peteris. Jis domėjosi, iš kur mes grįžtame, ką įdomaus pamatėme. Jis klausė, kur mes šią naktį Taline nakvosime. Atsakiau, kad nežinau kur, – gal kempinge, gal viešbuty, o gal po žvaigždėtu dangum. Estiškai pasikalbėjęs su drauge telefonu, jis pakvietė mus vykti į savo namus. Šiek tiek papasakojo apie save, kad gyvena nuosavame name už 10 kilometrų nuo uosto, jūros pakrantėje, kad svečiams įrengtas atskiras kambarys, kad jam įdomu bus su mumis pabendrauti. Sutrikusi padėkojau už kvietimą ir grįžau džiugią žinią pranešti savo vyrui. Papasakojau, kad Peteris pakvietė nakvoti pas save, kad turėtume sekti paskui jo automobilį. Abu pasitarę, nusprendėme Taline pasukti savo keliais, nenorėjome nepažįstamiems žmonėms sudaryti rūpesčių. Tačiau, kai keltas priartėjo prie Talino krantų, mus susiradęs Peteris liepė rikiuotis paskui raudonąjį „Ferrari“, kurio vairą perleido savo merginai. Garsiai kaukiant automobilio ir motociklo varikliams, atsidūrėme Talino pajūryje, nuosavų namų rajone. Palikę motociklą garaže, artimiau susipažinome su šia pora. Rūpestinga šeimininkė Evelin palydėjo mus į svečių kambarį, šalia buvo pirtis ir baseinas. Gurkšnodami arbatą ir „Vanna Tallinn“, daug sužinojome vieni apie kitus.
Didžiausia Evelin aistra – penki sportiniai žirgai. Apie juos ji galėtų pasakoti valandų valandas. Jie iš tiesų nuostabūs, nors mums juos teko matyti tik nuotraukose. Šie žirgai prižiūrimi netoli jų namų, už 25 kilometrų esančiame žirgyne. Evelin – buvusi Estijos jojimo čempionė – kiekvieną dieną ten praleidžia keletą valandų, žirgams ji atiduoda visą savo meilę. Peteris – išties spalvinga asmenybė. Jam prabanga – tarsi savaime suprantamas dalykas, supantis kiekvieną milijonierių. To jis neslepia (užtenka pamatyti jo prabangių automobilių parką), bet ir nesididžiuoja. Bet už viską įdomesnis buvo pats bendravimas – tarsi nemokamas seminaras mus dominančiais verslo klausimais. Taip ir praplepėjome iki paryčių kaip seniai nesimatę draugai. Pamatėme ir naktinį Talino gyvenimą, keletą valandų praleidome kazino. Nejauku buvo, tačiau tai bus įdomi patirtis.
Iki Lietuvos skridome kaip ant sparnų. Mus lydėjo gera nuotaika ir puikūs prisiminimai apie kelyje sutiktus žmones, patirtus įspūdžius. Ir dabar vakarais dažnai prieš akis iškyla tolimos Šiaurės peizažas – kerintis, užburiantis. Dėl jo buvo verta įveikti daugiau kaip 5 tūkstančius kilometrų. Kelionės – tai mūsų turtas, kurio niekas nepavogs, neatims, nesunaikins ir neapmokestins.
