Šeštadienis, 26 liepos, 2025
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 255

    Velnio gūžta: sodyba, kurioje šeimininkauja „kiti“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Kartais šiurpi praeities patirtis persekioja ilgus metus, visur palikdama ženklus, jog niekas nedingsta be pėdsako, jog tai, kas buvo, gali kada nors išlįsti į, rodos, ramią kasdienybę – lyg vaiduoklis iš užkeikto kapo. Marijampoliečiams Rasai ir Sauliui (vardai pakeisti, tikrieji vardai ir pavardės redakcijai žinoma. – Aut. past.) trejus metus trukęs košmaras, gyvenant senoje atokioje Sauliaus giminės sodyboje, iki šiol sugrįžta kaip nesuvokiamai baisi patirtis, vis nepaliekanti jų ramybėje. Iki šiol sutuoktiniai neranda atsakymo, kas kamuodavo juos nerimo persunktomis naktimis, iki šiol jaučia, jog sprendimas parduoti sodybą, padiktuotas baimės, neatsakė į klausimą, kodėl jiems teko patirtis, kurią mažų mažiausiai galima pavadinti mistiška.

    Į pražūtį nuviliojo balsas

    „Pamenu, dar mažas būdamas, jaučiau nepaaiškinamą baimę, lydėjo jausmas, jog mane visą laiką kažkas stebi“, – pasakoja Saulius apie ankstyvuosius išgyvenimus sodyboje, kurioje gimė ir užaugo, kuri ir jo mamos tėviškė buvusi. Tiesa, į vaiko baimes niekas tuomet nekreipė jokio dėmesio, tik kartą mama papasakojo šiurpią savo brolio, Sauliaus dėdės, mirties istoriją. Jam, jau suaugusiam vyrui, gyvenusiam tuose pačiuose namuose, kaip vėliau jis pasakos namiškiams, kažkoks balsas įsakmiai patarė… pasikarti kluone. Vyras nežino kodėl, tačiau net nebandė nepaklusti: pasiėmė virvę, nuėjo į kluoną, tačiau jį nuo pradėto darbo sustabdė tas pats balsas, šįkart  įsakęs ne kartis, o šokti į šulinį. Sauliaus mamos brolis net nedvejojo: tiesiog tėvų akyse atvėrė šulinio dangtį ir šoko. Laimei, tuomet vyro tėvas, buvęs netoliese, sūnų ištraukė ir pajutęs, kad čia kažkas ne taip, nuvežė jį į psichiatrijos ligoninę, kur, beje, vyriškis vos pora dienų tepabuvo: tiek, kiek reikėjo laiko atlikti tyrimams, kurie jokių psichikos sutrikimų neatskleidė. Balsas vyrą, rodos, paliko ramybėje, tačiau į įprastą gyvenimą, kurį bandė kurtis išėjęs iš gimtųjų namų, žmogus jau nesugebėjo sugrįžti. Po dvejų metų namiškius pasiekė žinia apie jo mirtį. Teismo medicinos ekspertai, ištyrę lavoną, nustatė, jog mirties priežastis – vaistų perdozavimas. Dabar tik belieka spėlioti, ar šiam „žygdarbiui“ vėl jo nepaskatino tas pats balsas…

    Kas vidurnaktį – šaltis ir mirtina tyla

    Saulius apie paslaptingos dėdės mirties faktą vis dažniau galvoti pradėjo tuomet, kai pats tapo praktišku protu nesuvokiamų reiškinių įkaitu – prieš septynerius metus, kai jo gyvenime jau buvo atsiradusi Rasa, su kuria jaunuolį siejo draugystė, vėliau peraugusi į šeimyninį gyvenimą. Dar nesusituokę įsimylėjėliai pabandė gyventi kartu tuomet jau negyvenamoje, likusioje tik kaip vasaros priebėga, sodyboje. „Buvo pirmoji naktis, kai nakvojome sodyboje, – pasakoja Rasa. – Iš miego pažadino kažkoks bruzdesys spintoje. Rodės, kažkas judino spintoje sukabintus pakabus, blaškėsi.“ Tuo pat metu atsirado pojūtis, jog kažkas stebi. Rasa prikėlė jau miegojusį Saulių, kuris iš pradžių tik ranka numojo, o paskui ir pats pasigavo savo moters nerimą: aiškiai girdėjo knibždesį spintoje, jautė, jog yra stebimas.

    Toji naktis buvo tik įvadas į tolesnius mistinius išgyvenimus. Rasa ir Saulius, gyvendami sodyboje, jau ir dieną jautė, jog yra stebimi, degindavo šviesą per naktis, o kiekvieną vidurnaktį išgyvendavo itin keistą potyrį: būtent tuo metu netgi apgaubdavo visiška tyla (nutikdavo net šunų lojimas, paukščių čiulbėjimas), kurios baugumą sustiprindavo ledinis šaltis, persmelkiantis tiesiog iki pat kaulų smegenų. Tai buvo dar ne viskas – pasitaikydavo ir reiškinių, sukėlusių dar aštresnių pojūčių. Pavyzdžiui, vieną šaltą ankstyvo rudens popietę Rasa paprašė Sauliaus pakurti krosnį – šalta. Vyras vos spėjo malkų atsinešti, kai abu išgirdo krosnyje klegančius vyro, moters ir vaiko balsus – juoką, šnabždesį. Rasa ėmė mąstyti logiškai: „Gal kas ant aukšto paslapčia užlipo?“ Patikrino, tačiau nieko ten nerado, o balsai krosnyje nesiliovė. Tuomet Saulius ryžosi – atidarė krosnies dureles ir… Didžiulė šūsnis pelenų vėju tiesiai į veidą, net užspausdama akis…

    Antausis nuo… vaiduoklio

    Žiemos vakarais abu sodybos gyventojai pro langą matydavo į juos besistebeilijantį aukštą, nuaustą tarsi iš rūko vyrą, kuris nuo įsidrąsinusių žvilgsnių išnykdavo. Kitas „vyras“ – barzdotas nykštukas – prikeldavo Rasą su Sauliumi iš miego, ir, kybodamas ore, iš jų vaipydavosi (kartą Saulių netgi pastvėręs į savo riebias rankas buvo, aptaškė jį kažkokiais syvais, kurie dvi savaites ant rankų kaip egzemos laikėsi), kol išlėkdavo tiesiog pro lango stiklą, tik vėją sukeldamas, bet stiklo net neįbrėždamas.  

    Kitą kartą vakare Saulius su Rasa žiūrėjo televizoriaus, kuris nei iš šio nei iš to išsijungė ir tuo pačių metu pasigirdo Sauliaus mamos, buvusios tuomet nuo sūnaus per 40 km, balsas: „Sauliau, ką darai? Baik!“, kurį aiškiai girdėjo ir Rasa. Praėjus kelioms minutėms televizorius tiesiog pats įsijungė ir tuo pat metu į kambarį, tiesiai pro langą, įlėkė labai auštas „krištolinis“ (visas perregimas) „žmogus“, kuris prabėgdamas delnu skaudžiai perbraukė Sauliui per galvą, Rasai skėlė veriantį antausį ir išnyko tiesiog sienoje. Ar reikia dar sakyti, kad po to įvykio sodybos gyventojai naktį nebeužmigo, klausydamiesi, kaip ant namo aukšto vyksta „derybos“: kalbasi moteris su keliais vyrais, kažką tariasi…

    O kantrybės taurė galutinai buvo perpildyta tuomet, kai Rasą naktį iš miego pažadino kažkokio glitaus padaro bučiniai, sukėlę ne tik šiurpią baimę, bet ir begalinį pasišlykštėjimą. Moteris ir šiandien galėtų prisiekti, jog ją lietęs padaras – tikrai ne šios žemės gyventojas…

    Ramybės neturėjo ir nauji sodybos gyventojai

    Rasa ir Saulius, kaip minėta, išgyvenę sodyboje trejus metus, daugiau nesiryžo rizikuoti: nors ir vieta, ir pati sodyba buvo, rodos, ideali vieta jaunos šeimos gyvenimui, apsisprendė ją parduoti, patys išsikeldami į miestą ir tapdami paprasčiausiais buto nuomotojais.

    „Vos tik išsikėlėme į miestą, pardavę sodybą, viskas baigėsi lyg mostelėjus burtų lazdele“, – pasakoja Rasa. Šeima rado ramybę, tikėdamiesi, jog buvusioje jų nuosavybėje – vaiduoklių pamėgtoje sodyboje – naujieji gyventojai ras išeitį, kaip „susikalbėti“ su ateiviais iš Anapus. Deja… Saulių po kurio laiko pasiekė gandai, kad ir nauji sodybos savininkai (nupirko jauna šeima) tapo neramių sielų įkaitais. Dar daugiau. Vos porą metų ten pagyvenę, naujieji sodybos šeimininkai ėmė nesutarti, kol šeima galiausiai išsiskyrė. Nesantarvė ir vis didėjančios nesėkmės ėmė tiesiog persekioti tuos žmones. Sako, ir jie bandė parduoti sodybą – nepavyko. Sako, stūkso ji ir dabar  kaip tikras vaiduoklis, iki šiol keldama nepaaiškinamą baimę… Anot Sauliaus, toje sodyboje ramu būna tik tais atvejais, kai kur nors aplink vyksta laidotuvės – tuomet, matyt, visi anapusiniai gaivalai sulekia prie velionio…

    „Nežinau, kodėl toje sodyboje dėjosi ir dedasi tokie dalykai, – sako Saulius. – Galbūt tai tiesiog negera vieta, traukianti kaip magnetas nelaimes, nelaimingus atsitikimus, netgi nusikaltimus. Nežinoma man ir jos istorija, tačiau prisiminimų nuotrupomis išlendantys faktai leidžia spręsti, jog seniai nebūta ten ramybės…“ Be pradžioje minėtos mistiškos dėdės mirties istorijos, Saulius papasakojo, kaip kartą, kasdamas po namo langu žemę ir ieškodamas sliekų žvejybai, atkasė mažo žmogučio – visai dar kūdikėlio – griaučius (kaip išsiaiškino vėliau, tas žmogutis – jo giminės atstovas…). Pasirodė, jog nelaimėlis, pakastas tiesiog po langais, – nesantuokinis kūdikis, kuris į šį pasaulį atėjo nelaukiamas, netgi iki galo neaišku, ar vaikelio, slepiamo, nereikalingo, mirtis nebuvusi smurtinė… 

    Laima GRIGAITYTĖ

    Reikalavimas nešioti atšvaitus – privalomas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Siekiant gerinti saugumo situaciją keliuose, atkreipti eismo dalyvių dėmesį į padidėjusius pavojus tamsiuoju paros metu, akcentuojant būtinybę vairuotojams laikytis pareigų pėstiesiems, taip pat skatinti pėsčiųjų drausmingumą kelyje, iki gruodžio 16 d. vyksta sustiprinta minėtų eismo dalyvių kontrolė.             

    Administracinių teisės pažeidimų ir eismo įvykių registro duomenimis, per šių metų vienuolika mėnesių šalies keliuose įvyko 383 transporto priemonių užvažiavimai ant pėsčiojo pėsčiųjų perėjose. Šiuose įvykiuose žuvo 27 pėstieji ir sužeisti 373 eismo dalyviai. Vien spalio–lapkričio mėnesiais registruoti 107 tokie eismo įvykiai: žuvo 6, sužeisti 94 eismo dalyviai.

    Laikotarpiu, kai eismo sąlygas sunkina ilgas tamsusis paros metas, blogas matomumas, taip pat krituliai, slidūs keliai, į eismo įvykius daugiausia patenka ir juose nukenčia pėstieji. Nerimą kelia tai, kad pastaruoju metu transporto priemonių susidūrimai su pėsčiaisiais įvyksta nereguliuojamose pėsčiųjų perėjose.

    Policijos pareigūnai iki gruodžio 16 d. kontroliuos, kaip transporto priemonių vairuotojai laikosi pareigų pėstiesiems. Priemonės bus vykdomos prie šviesoforu reguliuojamų, taip pat nereguliuojamų pėsčiųjų perėjų, gyvenvietėse, kaimo vietovėse, neapšviestuose kelių ruožuose, atkreipiant dėmesį į vietas, kur pėsčiųjų dalyvavimas eisme gali būti pavojingas.

    Pareigūnai sieks atkreipti pėsčiųjų, dviračių vairuotojų, vadeliotojų, kitų eismo dalyvių dėmesį į atsakingumą kelyje, padidėjusius pavojus tamsiuoju paros metu, būtinybę naudoti atšvaitus, dėvėti ryškiaspalves liemenes ar kitus drabužius su šviesą atspindinčiais elementais. Kartu šiems eismo dalyviams primins Kelių eismo taisyklių reikalavimus tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, kurie yra ne rekomendacinio pobūdžio, bet PRIVALOMI!

    Marijampolės apskr. VPK Kelių policijos skyriaus informacija

    Nešvaistykite pinigų brangiems nukalkinimo preparatams!

    Autorius
    Romas Šimanauskas
    -
    11

     

    Štai kokį būgną radau išardęs skalbimo mašiną, į kurią nuolat buvo pilamas labai žymios firmos nukalkinimo blefas_mpreparatas. Dauguma gausiai reklamuojamų kalkių naikiklių absoliučiai neveiksmingi, o kai kuriose situacijose net kenkia. Daugelyje skalbimo mašinų randu kažkokias gleives, panašias į želatiną. Labai jau man panašu į kažkokių bakterijų kolonijas. Ir labai panašu į tai, jog tos bakterijos maitinasi aliuminio oksidais. Tai reiškia, kad ėda pagrindines skalbimo mašinų būgnus laikančias konstrukcijas. Šioje nuotraukoje parodytas būgnas, kuris kaip tik ir aplipęs pastarosiomis gleivėmis. Tik štai labai gaila, kad tinklapyje niekaip negaliu perteikti „aromato“, sklindančio nuo šios substancijos. Todėl daugelis šeimininkių skundžiasi, jog skalbimo mašinose yra pašalinių kvapų. Tad ką daryti, kaip atsikratyti priklausomybės nuo žalingų įpročių pilti visokį šlamštą į savo skalbimo mašinas? Labai paprasta. Naudokitės senovine liaudies išmintim! 

    Dar rugstis_mmočiutės žinojo, jog actas ar citrinos rūgštelė kuo puikiausiai nuvalo kalkes. Tad ir naudokimės tomis priemonėmis. Juolab jog citrinos rūgštelės pakelis kainuoja centus. Čia pateikiau paveikslėlį, kaip su citrinos rūgštele panaikinamos kalkės. Ši skalbimo mašina pabuvo pusdienį su maistine citrinos rūgštele ir rezultatas kaip ant delno. Švara… Ir čia tik pusdienis profilaktinio mirkymo po ilgamečio skalbimo mašinos naudojimo. Galima įsivaizduoti, kaip atrodytų būgnas, jei tai būtų atliekama, na, tarkim, vieną kartą per mėnesį. Esu užtikrintas, jog tokį būgną galėtute naudoti vietoj veidrodžio.

    Tad būkime išmintingi ir nebūkime reklamų aukomis! Kaip skalbimo mašinų daktaras, turiu išrašyti kažkokį receptą, taigi štai jis!

     

     

     

    Nukalkinimo receptas 

    Ingredientai: 200 g citrinos rūgšties (dar žinomos kaip E330), 1 litras verdančio vandens.

    Nukalkinimo procedūra: I būdas. Citrinos rūgštį ištirpiname verdančiame vandenyje. Nerekomenduoju citrinos citrinu_rrūgštį pilti tiesiai į skalbimo mašiną, nes grūdeliai nusės ant dugno ir ne visi ištirps, tad prarasime efektyvumą. O ištirpinę rūgštelę karštame vandenyje būsime užtikrinti, jog visa ji ištirpo. Tada tą tirpalą pilame į skalbimo mašiną. Ir dar pilame per skalbimo milteliams pilti skirtą vietą karšto vandens. Vandens reikia pripilti tiek, kad truputį apsemtų skalbimo mašinos durelių stiklą (aišku, skalbimo mašinos durelės turi būti uždarytos). Ir reikėtų visa tai palikti nakčiai, o ryte paleisti išpumpavimo funkciją, ir visas negeras skalbimo mašinos turinys stiklainisatsidurs kanalizacijoje. Tada paleisti skalavimo funkciją, kad išplautų rūgštelės likučius, ir nukalkinimo procedūra baigta. (Šio būdo minusas yra tas, kad nepatogu pilti vandenį per skalbimo milteliams pilti skirtą vietą). II būdas. Citrinos rūgštį ištirpiname verdančiame vandenyje ir supilame į skalbimo mašinos būgną. Tada paleidžiame virinimo programą ir sekame, kada pasišildys, ir prieš pat perplovimą išjungiame skalbimo mašiną iš elektros tinklo, kad neišpiltų rūgšties tirpalo lauk. Tada išjungtą skalbyklę paliekame nakčiai, o ryte, įjungus skalbimo mašiną į tinklą, ji tęs darbą ir pradės skalavimo programą. Reikia leisti skalbimo mašinai pabaigti programą. Ir nukalkinimas baigtas. (Šio būdo minusas yra tas, kad nepatogu sekti, kada prasidės praplovimas, kad neišpiltų rūgštaus vandens).

    Pastaba. Jei vanduo labai kalkėtas, tai šią procedūrą atlikti reikia vieną kartą per savaitę, jei vanduo vidutinis – tai kartą per mėnesį. O jei vanduo beveik be kalkių, tai profilaktiškai nukalkinimą galima atlikti kas pusmetį.

    Romas ŠIMANAUSKAS

    www.remontininkas.lt

    Kalėdų stebuklo belaukiant, kviečia tradiciniai advento vakarai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Marijampolės kultūros centras tęsia gražią advento renginių tradiciją. Adventiniam susikaupimui ir džiaugsmingam Kalėdų stebuklo laukimui skirti renginiai kviečia pasibūti muzikos apsuptyje, pažvelgti į savo širdies gelmes ir pamąstyti apie skubančio laiko pilnatvę.

    Gruodžio 10 dieną, trečiadienį, 18.00 val. prieššventiniam dvasinio susikaupimui gražiausias adventines ir kalėdines giesmes atliks Marijampolės mokyklos – darželio „Želmenėliai“ jaunučių choras (vadovas Valdas Mačiulskas)

    Gruodžio 13 d., šeštadienį, 16.00 val. pasibūti advento rimtyje ir pasiklausyti sakralinių bei pasaulietinių muzikos kūrinių kviečia Č. Sasnausko choras (vadovas Mindaugas Radzevičius) ir birbynininkas Darius Klišys.

    Adventinius vakarus, kuriuose skambėjo muzikiniai kūriniai ir pamąstyti apie Kalėdų prasmę, laiko pėdsakus žmogaus gyvenime kvietė eilėraščių posmai, jau surengė kultūros centro mišrus choras „Šešupė“ (vadovas Pranas Pavilionis), tautinės dainos ansamblis ,,Lietuvninkas“ ir Sūduvos gimnazijos moksleiviai (vadovė Danutė Klevienė).

    Susitikime advento žvakių šviesoje, kad dvasiškai praturtėję, uždegę artėjančių švenčių džiaugsmo žiburius pasitiktume Šv. Kalėdas…

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės Micutienės nuotraukos.

    Picture Gallery
    Kalėdų stebuklo belaukiant, kviečia tradiciniai advento vakarai

    Kai piliulės ir tabletės visiškai nepadeda…

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    …Ateina pacientas pas gydytoją ir skundžiasi, jog prastai jaučiasi: nuolat viduriuoja, skauda pilvą… Gydytojas jam išrašo vaistų ir liepia ateiti po trijų dienų. Praėjus tam laikui, pacientas vėl čia. „Ar geriau?“ – klausia gydytojas. „Ne, – atsako pacientas, – vis taip pat blogai…“ Gydytojas vėl išrašo vaistų, prie sąrašo priduria raminamuosius, pasikalba su pacientu, šis jam nuo širdies viską išsipasakoja ir susitaria susitikiti vėl po trijų dienų. Šįkart į gydytojo klausimą „Ar geriau?“ pacientas atsako plačia šypsena: „Taip, man geriau! Viduriuoju, pilvą skauda, tačiau dėl to neimu į galvą!“

     Štai tokiu anekdotu Marijampolės ligoninės anesteziologijos ir intensyviosios terapijos tarnybos Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriaus vyr. specialistas gydytojas kardiologas Vitas VYŠNIAUSKAS pradeda pokalbį apie psichoterapiją (psichoterapija – iš graikų kalbos ψυχοθεραπεία, psychotherapía – sielos gydymas, psichinių, emocinių ir psichosomatinių sutrikimų bei ligų gydymas psichologinių metodų visuma, taikant verbalinę ir neverbalinę komunikaciją).

    Anekdote – du racionalūs grūdai

    „Šiame anekdote, – sako V. Vyšniauskas, – yra du racionalūs grūdai, kurie pasireiškia gydytojo ir paciento santykiu bei paciento sugebėjimu susigyventi su liga.“ Anot gydytojo, anekdote išreikšta didelė tiesa: ligonis pasitikėjo gydytoju, pasijuto psichologiškai tvirtesnis, netgi pamiršo ligą. Liga liko kokia buvusi, tačiau pacientas jautėsi geriau! Kita vertus, pacientas išmoko susitaikyti su liga, normaliai gyventi su ja ir jos simptomais. „Šie dalykai, – teigia V. Vyšniauskas, – labai svarbūs tiek medicininiu, tiek psichologiniu požiūriu. Medicininė etika sako: gydytojas visiškai išgydyti gali nedidelę dalį pacientų, kiek didesnei daliai gali pagerinti sveikatos būklę, tačiau gali paguosti, patarti, palaikyti dvasiškai, įkvėpti noro gyventi, matyti gyvenimo džiaugsmą. Visa tai netgi svarbiau už medikamentus.“ Psichoterapijos taikymas – iš tikrųjų tai ligonio išmokymas gyventi su liga, ligos valdymas, jos simptomų mažinimas, mokėjimas apgauti ligą, nes kalbėti apie visišką pasveikimą galima tik tuo atveju, kai esama tam tikrų ūmių ligų. Kitos ligos, deja, turi perspektyvą kartotis, tad čia pacientui svarbiausia ne vien sąžiningai vaistus gerti, bet mokėti gyventi nesilankstant ligai.

    Ligonis turi būti išvien su gydytoju prieš ligą 

    Gydymo procese, anot V. Vyšniausko, yra trys kertiniai dalykai: liga, ligonis ir gydytojas. Tikslas, rodos, aiškus – nugalėti ligą. Paprasta matematika: jei ligonis eina kartu su gydytoju prieš ligą, nugalėti lengviau, tačiau neretai būna, kad ligonis palinksta prie ligos, tuomet gydytojas lieka vienas prieš du. Apie kokį sėkmingą gydymą tuomet galima kalbėti? O kokia gali būti sėkminga gydymo praktika, jeigu pacientas gydytoju net nepasitiki? Jei skeptiškai žiūri netgi į gydymo įstaigą? Jokios. „Kai buvo itin aktyviai puolama Marijampolės ligoninė, – prisimena V. Vyšniauskas, – buvo padaryta didžiulė žala ne tik įstaigos įvaizdžiui, bet ir patiems pacientams. Žmonės atvykdavo į ligoninę su neigiama išankstine nuostata (net trečdalis tokių nepasitikinčiųjų buvo), kuri viską darė, kad patvirtų tą neigiamą įsitikinimą, o ne pagydytų ligą. Tai aš galėčiau pavadinti didžiule pshichologine infekcija, kuri buvo įnešta į ligoninę. Tokiu atveju gydymo įstaigą išvis reikėjo uždaryti, kol bus pašalintas tas „virusas“. Juk užuot gydęsis ligonis, iš prigimties esąs įtarus, tik blaškėsi tarp ligos, ligoninės ir gydytojo.“

    Psichoterapija – ne vien gražių žodelių kalbėjimas ir glostymas

    Psichoterapija, kaip minėta, – gydymo metodas ne vaistais, bet žodžiu, elgsena, aplinka, bendravimu. Tikslas – pakelti žmogaus dvasią, suaktyvinti vidines psichologines dvasios jėgas kovai prieš ligą, sužadinti norą ieškoti būdų, kaip prisitaikyti prie likusių ligos simptomų. „Psichoterapijos metodai, – sako V. Vyšniauskas, – paprastai esti individualūs ir kolektyviniai. Individualioji psichoterapija – kasdienis gydytojo ir paciento bendradarbiavimas, kurio tikslas – nugalėti paciento baimę, nepasitikėjimą, sužadinti vidinį troškimą gyventi (net ir miršta žmogus pirmiausiai psichologiškai). Juk liga tik ir laukia, kad žmogus nuliūs, tuomet lengva prie jo prieiti, jį valdyti. Ir apskritai pastebėta, jog psichologiškai silpną žmogų ligos be didesnio vargo sėkmingai puola. Kolektyvinė pshichoterapija – tai darbas grupėje, kurią sudaro žmonės suburti pagal tam tikras ligas. Specialūs psichoterapeutai, dirbdami su tokia grupe, gali padėti žmonėms susivokti, pasijusti stipresniais, be to, remdaniesi vienas į kitą, ligoniai iš tiesų atranda savyje daugiau jėgų gyventi.“

    Nereikia manyti, kad psichoterapija – vien gražių žodelių kalbėjimas, laikymas už rankos ir galvelės glostymas. Dar senovės graikai pastebėjo, jog psichologinei pusiausvyrai žmoguje atkurti neretai reikalingas net… stresas. Štai kodėl antikos laikais vėliau sudievintas gydytojas Asklepijas turėjo tam tikrus psichoterapijos kabinetus, netgi tokius, kuriuose pacientams būdavo sukeliamas šokas (kabinete paprastai būdavo gyvatės, kurios tarsi taikydavosi įkąsti pacientui, tad šis tokiu būdu patirdavo stresą, tuo metu reikalingą psichikai sureguliuoti). Agresyvioji pshichoterapija tam tikrais atvejais veikia kaip šaltas dušas ir padeda žmogui noriau kabintis į gyvenimą.

    Tikėjimas gali kalnus kilnoti 

    „Apskritai, – sako V. Vyšniauskas, – lemiamas veiksnys gydymo, žinoma, ir pshichoterapijos, procese – pasitikėjimas. Reikėtų netgi kategoriškai pasakyti: nepasitiki gydytoju – visai net neik pas jį, ieškok kito. Netgi Biblijoje labiausiai akcentuojamas būtent tikėjimas. Prisiminkime, ką sakė Kristus, kai įvykdydavo stebuklą – pagydydavo mirtinai sergantį žmogų: „Ne aš – tavo tikėjimas tave išgydė.“ Be to, įrodyta, jog Jėzus Kristus ne veltui sakė, kad savame krašte pranašu nebūsi: savo gyvenamojoje vietovėje jis stebuklų padarė gerokai mažiau, mat tos pačios aplinkos, kurioje jis užaugo, žmonės buvo įtarūs, skeptiški jo atžvilgiu: jiems Žmogaus Sūnus tebuvo tik dailidės vaikas. Kita vertus, kaip sako Paulius II laiške korintiečiams, garsiajame Himne meilei? „Tikėjimas gali kalnus kilnoti!“ Ir tai, be abejo, šventa tiesa.“ Nereikia pamiršti, jog žmogaus potencialas labai didelis, tik reikia juo norėti naudotis – netgi savęs gydymui…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotrauka.

    Gydytojas Vitas Vyšniauskas įsitikinęs, jog gydymo procese būtinas abipusis pasitikėjimas tarp gydytojo ir paciento.

    ausveitis

     

     

     

     

     

     

     

    „Ten, kur Kvietiškio dvaras stovėjo…“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Antrąją žiemos savaitę Marijampolės kolegija (MK) pradėjo gruodžio 8 d sukviesdama kolegas, partnerius, svečius į šventinę popietę „Ten, kur Kvietiškio dvaras stovėjo…“ Pritemdyta šviesa, ant stalelių degančios žvakės, kolegijos bendruomenės nariai, įsikūniję į ano meto dvariškius, sukūrė kerinčią aplinką.

    Neeilinio renginio programą iškilminga prakalba pradėjo grafienė Pranciška Butlerienė (lekt. V. Mickuvienė). Jos kvietimu iškilmių salėje pasirodė Kauno valstybinio muzikinio teatro solistė Raminta Vaicekauskaitė su Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Muzikos akademijos studentėmis. Viešnios demonstravo neįtikėtinas balso stygų galimybes ir džiugino susirinkusiųjų ausis ne tik lietuviškais, bet ir angliškais bei itališkais kūriniais. Skambėjo tokių didžių, įtakingų kompozitorių kaip V. A. Mozart bei J.S. Bach kūriniai, ištraukos iš kitų garsių muzikinių šedevrų.

    Renginio metu Kvietiškio dvaro dvariškiai demonstravo šokių „La Paela“ bei „Ali la Persel“ žingsnelius bei sukinius. Šokio damos buvo pasirėdžiusios pūstomis sukniomis, įmantriomis šukuosenomis, o ponai nė kiek  neatsiliko nuo savo šokio partnerių. Į senųjų Kvietiškio dvarų ponų vaidmenis įsikūnijo Marijampolės kolegijos direktoriaus pavaduotoja akademinei veiklai I. Sviliuvinė, direktoriaus pavaduotojas ekonomikai ir infrastruktūrai R. Giedraitis, Viešosios komunikacijos skyriaus vedėja, kolegijos fotografas bei lektorės.

    Kaip ir daugelyje renginių, taip ir čia skambėjo liaupsės ir padėkavojimai svečiams bei dvariškiams. Gero žodžio sulaukė visi atvykusieji, kuriems buvo įteikti grafų Butlerių herbu patvirtinti padėkos raštai. Neįprastas padėkos išreiškimas nustebino svečius, o dvariškiams suteikė malonumą stebėti džiugius ir linksmus apdovanotųjų veidus.

    Muzikiniu numeriu Marijampolės kolegijos bendruomenę ir svečius sveikino MK Lengvosios muzikos studijos vadovas Tomas Makluševičius su kolega Rimu Romansevičiumi. Smuiko, fortepijono bei gitaros muzikos skambesiai vilnijo per visą salę ir privertė suklusti į pašnekesius pasinėrusiuosius.

    Vakaro pabaigai – šventinio torto fejerverkai ir dvariškių liaupsės bei tikėjimas, jog tokio tipo renginiai taps tradicija ir džiugins ne tik kolegijos, bet ir miesto bendruomenę.

    Aistė LENKAUSKAITĖ

    Marijampolės kolegijos Viešosios komunikacijos skyriaus vedėja

    Antano Gudelevičiaus nuotraukos.

    Picture Gallery
    „Ten, kur Kvietiškio dvaras stovėjo…“

    Marijampolės ir Norvegijos LIONS klubai artina Kalėdas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Jau tapo graži tradicija, kad artėjant didžiosioms metų šventėms Marijampolės ir Norvegijos LIONS klubai rengia kalėdinio gerumu akciją.

    Su Marijampolės apskrities LIONS klubu bendradarbiaujantys Norvegijos 104D regiono LIONS klubų nariai šiemet, kaip ir ankstesniais metais, pasiskubina atvykti dar prieš šv. Kalėdas, kad savo apsilankymu ir dovanomis sukurtų šventinę nuotaiką, labdaringa veikla prisidėtų prie šviesesnių švenčių kūrimo.

    Marijampolėje lankysis 27 Norvegijos LIONS klubų nariai, tarp jų 8 jaunimo atstovai. Tradiciškai kartu jau daugelį metų atvyksta ir šios norvegų kalėdinės gerumo misijos iniciatorius, vienas aktyviausių su Marijampole susigiminiavusios Kvamo savivaldybės LIONS klubo narių Agnaras Hoyseteris. Jam už ilgametę aktyvią paramą miesto gyventojams, pagalbą įvairiuose socialiniuose projektuose yra suteiktas Marijampolės garbės piliečio vardas.

    Sudaryta bendra LIONS klubų kalėdinio gerumo programa. Gruodžio 12 d., penktadienį,10 val. labdaringa kalėdinė misija vyks Socialinės pagalbos centro padalinyje Kartų namuose. 11.30 val. numatytas apsilankymas organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Degučių vaiko dienos centre, kuriame bus atidarytos bendromis Marijampolės apskrities LIONS klubo, Marijampolės savivaldybės administracijos ir Norvegijos 104D regiono LIONS klubų narių pastangomis suremontuotos dušo patalpos. Norvegijos „liūtai“ mielai prisidėjo prie šių projekto įgyvendinimo, nes patalpų sutvarkymas turėtų pagerinti šį dienos centrą lankančių vaikų gyvenimo aplinką.

    Tai ne pirmas Marijampolės apskrities LIONS klubo narių su kolegomis norvegais įgyvendintas projektas Degučių vaiko dienos centre. Marijampolės garbės piliečio Agnaro Hoiseterio iniciatyva jau keletas metų teikiama svari materialinė parama šiam centru. Pernai sutvarkyta ir moderniai įrengta centro virtuvė, pakeista daugelis langų, buvo organizuoti vaikų užimtumą skatinantys užsiėmimai.

    15 val. numatytas kalėdinis spektaklis daugiafunkcio centro „Žiburėlio“ auklėtiniams, organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Degučių vaiko dienos centro, Kartų namų ir kitų savivaldybės vaiko dienos centrų ugdytiniams. Po spektaklio vyks susitikimas su Kalėdų Seneliu, kalėdinėmis dovanėlėmis įvairias grupes nudžiugins Marijampolės apskrities LIONS klubas, Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamentas.

    Marijampolės dramos teatro Jaunimo dramos studijos spektaklį „Lakštingala“ ir šventinį pasibuvimą mažiesiems bei visiems prisidedantiems prie likimo nuskriaustų vaikų aplinkos gerinimo dovanoja Marijampolės apskrities ir Norvegijos 104D regiono LIONS klubai.

    Gruodžio 13 d., šeštadienį, 10 val. Marijampolės apskrities ir Norvegijos LIONS klubų atstovai širdingai kviečia marijampoliečius susitikti J.Basanavičiaus aikštėje – pasidalinti Kalėdų švenčių laukimo ir kalėdinio gerumo nuotaikomis, pasivaišinti šilta kalėdine sriuba, pabendrauti.

    12 val. iš J. Basanavičiaus aikštės išvyks tradicinis Kalėdinio gerumo karavanas, pripildytas Marijampolės ir Norvegijos „liūtų“ suruoštomis dovanomis. Organizuojamo karavano misija – nuvežti kalėdines dovanas tvarkingai, tačiau kukliau gyvenančioms ar negandų ir nelaimių užtiktoms, daugiavaikėms savivaldybių šeimoms. Norvegijos ir Marijampolės klubo nariai aplankys 51 šeimą 9 savivaldybės seniūnijose. Atrinkti šeimas padėjo seniūnijų seniūnai ir socialiniai darbuotojai.

    Marijampolės apskrities LIONS klube šiuo metu yra 32 nariai ir jie džiaugiasi galėdami kartu su bičiuliais iš Norvegijos 104D regiono LIONS klubų tęsti šią gražią tradiciją – prieškalėdiniu laikotarpiu padėti tiems, kam reikalinga pagalba, ir gražiais darbais, labdaringa veikla prisidėti prie gražesnių švenčių kūrimo, pabendrauti su bendraminčiais.

    Kviečiame susitikti kalėdiniuose Marijampolės ir Norvegijos LIONS klubų paramos ir gerumo renginiuose!

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Picture Gallery
    Marijampolės ir Norvegijos LIONS klubai artina Kalėdas

    • Akimirka iš praėjusių Kalėdų "artinimo": "liūtai" ir marijampoliečiai J. Basanavičiaus aikštėje.

    • Akimirka iš praėjusių Kalėdų "artinimo": kalėdinę sriubą maišo Rimantas Lekeckas, Marijampolės apskrities LIONS klubo prezidentas.

    Šakiuose – mėnuo prieš smurtą

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (apskr. VPK) Šakių r. PK pareigūnai lapkritį paskelbė „Mėnesiu prieš smurtą“. Per tris šio mėnesio savaites buvo aplankyta dvylika Šakių rajono bendrojo lavinimo mokyklų, kur mokiniams buvo skaitomos paskaitos „Vaikų patyčios ir smurtas, elektroninės patyčios“, rodomi prevenciniai priešsmurtiniai filmukai, dalinami informaciniai lankstinukai ir lipdukai „Mes prieš smurtą ir patyčias“, „NE smurtui ir patyčioms“. Vaikai buvo raginami pasisakyti prieš patyčias ir įsipareigoti nesityčioti ir nesmurtauti, tai jie galėjo patvirtinti pasirašydami ant plakato. Buvo surinkta apie 360 moksleivių parašų.

    Įvyko du susitikimai su moterimis. Jų metu vyko režisierės J. Lapinskaitės filmo „(Ne) eilinė moters istorija“ peržiūra, filmo ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje  įstatymo, jo taikymo aptarimas. Susitikime dalyvavusioms moterims buvo padalinti lankstinukai apie tai, kada ir kur kreiptis, jei šeimoje smurtaujama.

    Minint Tarptautinę kovos su smurtu prieš moteris dieną, lapkričio 24-ąją Kudirkos Naumiestyje ir lapkričio 25-ąjąŠakiuose buvo vykdomos Gerumo dienos akcijos, kurių metu praeiviams buvo dalinama nemokama Gerumo arbata su sausainiais, informaciniai lankstinukai, lipdukai ir balionai priešsmurtine tema, raginama nesmurtauti ir pasisakyti prieš smurtą, patvirtinant tai parašu ant plakato. Šių akcijų metu surinkta daugiau kaip 150 piliečių parašų.

    Rengti šias akcijas policijos pareigūnams padėjo nemažas būrys Šakių rajono jaunųjų policijos rėmėjų, taip pat policijos rėmėjos Rita Dumbliauskė ir Ieva Bernotaitė. Už pagalbą taip pat dėkojame UAB „Gulbelė“ administracijai ir picerijai KIBA, kurie dovanojo sausainių ir  išvirė arbatą.

    Finalinis mėnesio renginys-konferencija „Mes-prieš smurtą“ vyko lapkričio 28-ąją dieną Šakių savivaldybės salėje. Joje bendruomenės pareigūnė A. Mockevičiūtė supažindino susirinkusius su visais minėto mėnesio renginiais. Su Šakių rajono policijos komisariato viršininku  Mindaugu Akelaičiu apdovanojo piešinių, fotonuotraukų konkurso „Mes – prieš smurtą“ nugalėtojus, įteikdami jiems ir jų mokytojams diplomus bei atminimo dovanėles.

    Konferencijoje dalyvavę pranešėjai analizavo patyčias ir smurtą tarp vaikų, vis labiau įsigalinantį smurtą artimoje aplinkoje, jų atsiradimo priežastis ir pasekmes, buvo diskutuota kaip pagerinti prevencinį darbą, tobulinti įstatyminę bazę. Konferencijoje kalbėjo Šakių rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyriaus vedėja Rūta Lebedžinskienė, Pedagoginės psichologinės tarnybos direktorė Dana Kriaučiūnienė, Šakių vaikų globos namų direktorius ir evangelikų-liuteronų kunigas Virginijus Kelertas, Kauno moterų draugijos narės, Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuroras Audrius Ažukas, Šakių rajono savivaldybės administracijos direktorius Juozas Puodžiukaitis bei VšĮ Šakių ligoninės vyr. gydytojas Algirdas Klimaitis. Konferencijoje kalbėjęs Šakių r. PK viršininkas Mindaugas Akelaitis atkreipė dėmesį į tai, kad dirbant prevencinį darbą ir užkertant kelią smurtiniams nusikaltimams, būtinas teisėsaugos institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir valdžios atstovų bendradarbiavimas. O kunigas V. Kelertas apibendrino: piktą reikia nugalėti gerumu.

    Marijampolės apskr. VPK Šakių r. PK informacija

    Picture Gallery
    Šakiuose – mėnuo prieš smurtą

    Šaltą žiemą – šiltos arbatos nuotaikai pakelti, depresijai nuvyti

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    4

     

    Gyvybinės energijos susilpnėjimas ar net praradimas, pasireiškiantis nuo paprasto geros nuotaikos nebuvimo iki darbingumo praradimo, abejingumo viskam, netgi sau, laikui bėgant išsivystantis į varginančią depresiją, ko gero, viena iš skaudžiausių paskutiniųjų dešimtmečių rykščių visame pasaulyje. Tad nenuostabu, jog ieškome būdų tam užkirsti kelią, kai tik pajuntame pirmuosius dvasinio nuovargio, vėliau pereinančio į fizinį, požymius. Nuostabu, kad gyvybines jėgas galime susigrąžinti atsigręžę į žaliąją vaistinėlę. Motulė gamta pasirūpino, kad galėtume ne tik išgyventi, bet turėtume ir kokybišką gyvenimą: būtume pakilios nuotaikos, pilni entuaziazmo, o negeros mintys iš galvos tiesiog čiuožte iščiuožtų. Taigi iš vaistažolių krepšelio nuotaikai praskaidrinti, nervinei įtampai sumažinti, miegui pagerinti, depresijai nuvyti šįkart traukiame pirmiausiai jonažolę, valerijoną, mėtą ir melisą.    

    Jonažolė: saulės šviesa bei šiluma stiklinėje vandens

    Jonažolė, be visų kitų savybių, gerina nuotaiką, šalina lengvą depresiją, labiausiai ši vaistažolė tinkama vartoti, kai maža saulės. Šis augalas turi savybių atgaivinti pažeistas organizmo ląsteles, puikiai gerina medžiagų apykaitą, ramina nervus, tonizuoja, padeda įveikti depresiją. Tamsos metą jonažolių arbata prilygsta saulės šilumai iš… stiklinės. Tai – geros nuotaikos augalas, valantis, tvarkantis ne tik kūną, bet ir sielą.

    Beje, specialistai įspėja, jog su jonažole atsargiau elgtis turėtų padidėjusiu kraujospūdžiu besiskundžiantys asmenys. Jonažolė tonizuoja ir yra viena iš tų negausių vaistažolių, labai tinkančių žmonėms, kuriuos vargina būtent žemas kraujo spaudimas. Būtina įsidėmėti, jog jonažolė yra tokia veikli ir galinga, jog visais atvejais vartoti ją reikia ne ilgiau kaip mėnesį ir daryti pertrauką. Jei jonažolė dedama į kitų vaistinių žolelių mišinius, ten ji yra tik uoli pagalbininkė kitiems augalams.

    Gerą nuotaiką padės atgauti toks jonažolės panaudojimas: 2 valgomuosius šaukštus susmulkintos jonažolės žolės su žiedais ir lapeliais užpilti emaliuotame inde 1 litru vandens, pašildyti iki virimo, nukošti per sietelį ir gerti kaip arbatą su medumi arba cukrumi.

    Valerijonas: suaudrintų nervų ramintojas

    Padidėjus centrinės nervų sistemos jautrumui, prisiminkime valerijoną, kuris vartojamas ir nuo nemigos, isterijos, širdies kraujagyslių sistemos neurozės, lygiųjų raumenų spazmų, esant skydliaukės hiperfunkcijai. Taip pat valerijonas mažina kraujo spaudimą, gerina virškinimą, gydo plaučių uždegimą, skarlatiną, egzemą, opas, sunkia gyjančias žaizdas, vartojamas menopauzės metu. Būtina įsiminti, jog be pertraukos valerijonu galima gydytis ne ilgiau nei 3 mėnesius. Ilgai jį vartojant gali atsirasti priklausomybė, sumažėti darbingumas, sutrikti skrandžio ir žarnyno veikla. Valerijono preparatai didina kraujo krešumą. Atsargiai juos reikia vartoti hipertonikams.

    Nerekomenduojama vartoti sergant kepenų ligomis. Valerijono preparatai nevartojami, jei susilpnėjusi skydliaukės funkcija, padidėjęs slopinimas centrinėje smegenų žievėje, sumažėjęs jautrumas įvairiems dirgikliams, sumažėjus kraujo spaudimui bei susilpnėjus raumenų tonusui.

     Nuo nervinio sukrėtimo, isterijos, epilepsijos atsiginti padės valerijono užpilas: peiliu iš nerūdijančio plieno smulkiai supjaustyti valerijono šaknis, užpildyti jomis 1/5 butelio apimties, pripildyti butelį iki viršaus degtine arba spiritu ir pastatyti į tamsią vietą 9 dienom. Vėliau nupilti skystį, išspausti šaknis, palaukti kol nusistovės ir nukošti per keturgubai sudėtą marlę. Vartoti po 15-30 lašų 3 kartus per dieną 30 min. prieš valgį. Taip pat galima paruošti kitą užpilą: sugrūsti porcelianiniame inde valerijono šaknį, 2 arbatinius šaukštelius miltelių užpilti stikline kambario temperatūros vandens, ryte išmaišyti ir leisti nusistovėti. Vartoti ryte ir dieną po 1 valgomąjį šaukštą, o vakare – po 1/4 stiklinės. Saugoti vėsioje vietoje.

    Mėta: kai reikia energijos

    Mėtos nuoviras tvirtina visą kūną, gerina žarnyno veiklą, apetitą, padeda esant meteorizmui, nuo viduriavimo, ipokondrijos, osteporondrozė, uždegiminės ligos, vyresnio amžiaus žmonėms suteikia gyvumo, teikia energiją, kelia nuotaiką, mažina nervinę įtampą, atstato jėgas po ligų, ramina, malšina skausmą, skatina prakaito išsiskyrimą, mažina padidėjusį skrandžio rūgštingumą, malšina dažnus galvos skausmus, skrandžio ir žarnyno spazmus, gerina nėščiųjų savijautą, gydo neurozes, isterijas, nemigą, gerina savijautą sergant širdies ligomis, rekomenduojama nuo padažnėjusio širdies plakimo, tulžies pūslės ligų.

    Mėtų arbata gerina kraujotaką, padeda įveikti miego sutrikimus, mažina galvos skausmą, gana sparčiai numuša karštį, padeda atsipalaiduoti, įveikti stresą ir įtampą. Ją galima gerti bet kuriuo paros metu: iš ryto ji teiks budrumo, dieną padės malšinti skausmus ir skrandžio spazmus, o vakare atpalaiduos.

    Melisa: kai reikia nuvyti nerimą

    Melisų preparatai veikia raminančiai esant nerimui ir nemigai, gerina virškinimą, skatina tulžies išsiskyrimą, slopina virškinamojo trakto spazmus. Vaistinė žaliava – melisų lapai. Iš jų ruošiami užpilai, jų dedama į sudėtinių raminamųjų vaistų sudėtį. Melisų lapuose yra gausu eterinio aliejaus, todėl iš jų galima paruošti užpilą aromatinėms vonioms. Melisos taip pat gali būti vartojamos kaip prieskoninis augalas.

    Melisos arbatos vartojamos nuo isterijos priepuolių. Kadangi melisa ramina, naudojama sutrikus skrandžio ir žarnyno, širdies darbui, miegui, kilus nerimui. Be to, ji žudo bakterijas. Melisos arbata geriama persišaldžius, sergant gripu, astma, kai pykina, padidėjus kraujo spaudimui. Melisos eterinis aliejus atpalaiduoja ir suteikia jėgų. Pakanka maudantis įlašinti į vonią keletą lašų. Galima į vonią įpilti džiovintos melisos nuoviro.

    Keletas receptų nuotaikai pakelti, depresijai įveikti

    Kai kamuoja nemiga, padidėjęs nervingumas

    ***Lygiomis dalimis reikia imti sausos ajero, mėtos, rūgštynės, jonažolės žaliavos. 1 šaukštą mišinio užvirti įpylus 1 stiklinę vandens. Gerti po 1 šaukštą 3 kartus per dieną prieš valgį.

    ***1 dalis valerijonų šakniastiebių su šaknimis, 1 d. apynių spurgų, 2 d. pipirmėčių lapų. 1 valgomąjį šaukštą mišinio užpilti stikline verdančio vandens. Gerti po pusę stiklinės 3 kartus per dieną.

    ***2 dalys valerijonų šakniastiebių su šaknimis, 3 d. ramunėlių žiedų, 5 d. kmynų vaisių. 1 valg. šaukšt. mišinio užpilamas stikline verdančio vandens. Geriama po pusę stiklinės ryte ir vakare.

    Kai padidėjęs nervingumas ir padažnėjęs širdies plakimas

    ***1 dalis valerijonų šakniastiebių su šaknimis, 1 d. sukatžolių žolės, 1 d. kmynų vaisių. 1 valg. šaukšt. mišinio užpilamas stikline verdančio vandens. Geriama po pusę stiklinės 3 kartus per dieną.

    Parengė Laima GRIGAITYTĖ

    ausveitis

     

     

     

     

     

     

     

    Džosefas Edisonas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

    „Mūsų tikrieji palaiminimai dažnai mums apsireiškia skausmo pavidalu, praradimuose ir nusivylimuose, tačiau turėkime kantrybės ir greitai juos pamatysime tikraisiais atvaizdais“.

    „Sūduvis“ įveikė „TTS-Telesferą“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Gruodžio 6 dieną išvykoje „Sūduvis“ įveikė kol kas be pralaimėjimų žaidusią Pabradės „TTS-Telesfera“ komandą rezultatu 80:77. Po šios pergalės „Sūduvis“ įsitvirtino turnyrinės lentelės antroje vietoje.

     Rezultatyviausiai mūsų komandoje žaidė Gražvydas Bieliūnas – 18 taškų, Paulius Knyza – 14 ir Deividas Kisielius, pelnęs 13 taškų.  

    Artimiausias varžybas „Sūduvis“ žais namuose, Marijampolės ŽSM salėje, gruodžio 13 dieną su Kauno VDU komanda. Varžybų pradžia 17 val. „Sūduvį“ treniruoja Kęstutis Juozaitis.

     Organizatorių informacija

    Stankus: kai mintys sukasi daugiausiai apie muziką…

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    2

     

    „Muzika yra ore, muzika yra visur, pasaulis yra jos pilnas. Ir tu paprasčiausiai jos pasiimi tiek, kiek tau reikia“, – sako marijampolietis Lukas STANKEVIČIUS, atkakliai besistengiantis realizuoti save didžėjaus (didžėjus – asmuo, parenkantis ir leidžiantis muziką įvairiuose renginiuose ir klubuose) bei muzikos kūrėjo kelyje.

    …Dar, rodos, visai neseniai jis, trindamas mokyklos suolą, svajojo apie laisvę, jos neribotas galimybes, nuo kurių sukosi galva, o dabar, nepraėjus nė pusmečiui po brandos atestatų įteikimo, Lukas jau pajuto visą tos išsvajotosios laisvės svorį, mat, pasirodė, jog tai – ne vien teisė rinktis, bet ir pareiga su visa atsakomybe mažais žingsneliais eiti savo pasirinkimo keliu, kuris nėra nei lengvas, nei paprastas… Bet, kaip sako jaunasis didžėjus, kitokio kelio jis ir negali įsivaizduoti…

    Gitarą nugalėjo… klubinė muzika

    Lukas Stankevičius šiemet baigė Marijampolės „Sūduvos“ gimnaziją, be kitų brandos egzaminų, laikydamas ir muzikos egzaminą, kuriame jam pirmiausiai imponavo kūrybinė užduotis („vakarykštis“ abiturientas džiaugiasi, jog jo muzikos žinios egzamino metu buvo įvertintos „puikiai“).

    Prisimena: būdamas vienuolikos metų amžiaus, pradėjo groti gitara, ketverius metus lankė muzikos mokyklą, vis tobulindamas savo grojimo įgūdžius. Vis dėlto aistra gitarai, peržengus paauglystės slenkstį, ėmė ir priblėso, tačiau tuomet jis „atrado“ klubinę muziką ir pajuto norą į šią sritį pasinerti. Juolab kad tai buvo ne vien muzika, bet ir veikla, kurioje ne tik pats gali save realizuoti, bet ir būti tarp bendraamžių, juos užimti. Žinoma, pirmiausiai jis tik domėjosi, klausėsi įvairiausios tokio pobūdžio muzikos, stebėjo ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio geriausių didžėjų darbą, paskui ėmė bandyti pats. Iš pradžių apsiribojo tik kompiuteriu ir jame turimomis programomis, o paskui įsigijo ir visą tikram didžėjui reikalingą įrangą.

    Savarankiškumo pamokos ir susivokimas savyje

    Pagaliau atėjo metas išbandyti save publikos akyse. Pirmasis Luko pasirodymas prieš ketverius metus, kaip pats sako, – Marijampolės restorane „Midaus ragas“. Tuo metu pagal mainų programą į renginį buvo susirinkę moksleiviai iš įvairių šalių, tad Stankus (pavardės trumpinys pamažu tapo sceniniu vardu) debiutavo kaip didžėjus, linksmindamas daugiakalbę minią. Prisimena: labai kruopščiai ruošėsi šiam renginiui, atidžiai rinkosi muziką, o kai „pirmas blynas“ pasirodė visai neprisvilęs, pajuto, jog šiuo keliu norėtų eiti toliau. Iš pradžių pats siūlė savo paslaugas, o vėliau jau imdavo ir kitų pasiūlymų sulaukti. Gimtadienio, kitų progų pobūviai, renginiai kavinėse – tai Luko, kaip didžėjaus, tuomet dar moksleivio, žingsniai į jo pasirinktą muzikos kelią.

    Baigęs gimnaziją, L. Stankevičius susidūrė su abiturientui, jau laikančiam rankose brandos atestatą, įprastu klausimu: „O kas toliau?“ Mintis vėl mokytis tuoj po mokyklos baigimo iškart nuvijo: jautė būtinybę padaryti pertrauką, kad suvoktų, ko iš tikrųjų nori, kad nereikėtų blaškytis ir kaltinti vėliau dėl skuboto pasirinkimo. Tad niekur nestojęs mokytis Lukas sumąstė išvykti į užsienį padirbėti – įgyti didesnio savarankiškumo bei užsidirbti pinigų tolesnių tikslų realizavimui. Šių metų spalio pradžioje jis išvyko į Angliją, įsidarbino automobilių plovykloje. Darbas nelengvas, daug darbo valandų, tačiau palaipsniui įgyjamas savarankiškumas leido ir save pažinti. Lukas, šiuo metu vėl gimtajame mieste, jau neabejoja, jog kitais metais jis tikrai bus studentas, studijuos renginių organizavimo specialybę ir dės visas pastangas, kad taptų labai geru didžėjumi. Be to, pabuvojus užsienyje, visai kitoje aplinkoje, ten dirbus, pasikeitė požiūris ir į patį gyvenimą.

    Kai muzika – gyvenimo būdas

    Pastaruoju metu Stankus ne tik renka muziką būsimiems pasirodymams, bet kartu su Vokietijoje gyvenančiu bičiuliu dirba prie muzikinio projekto: vaikinai kuria muziką, kurią patys ir atliks (Lukas gros gitara).

    Stankaus tikslas – „groti“ ne tik Marijampolėje, o ir visoje Lietuvoje. „Muzika, – sako Lukas, – yra tai, kuo gali dalintis su kitais. Muzika – tai mano gyvenimo būdas. Tiesiog net neįsivaizduoju savo gyvenimo be jos. Net pagalvojęs apie tai, ką galėčiau veikti be savo dabartinio užsiėmimo, besisiejančio su muzika, kiekvieną kartą suprantu, kad mano mintys sukasi tik… apie ją. Kalbant apie muziką, jos pateikimą žmonėms, kurie jos klausosi, galima atrasti žmonių, kuriems lygiai taip pat patiks būtent tas pats muzikos stilius, kuris patinka tau pačiam. Ir dėl to galiu drąsiai teigti, jog muzika – bendravimo forma“.

    Tiesa, jaunasis didžėjus puikiai suvokia, jog „prasimušti“ šioje srityje nėra paprasta, tačiau jis nelinkęs verkšlendamas nuleisti rankų. „Mane, – sako Lukas, – įkvepia skaitytų literatūros kūrinių, filmų herojai, taip pat žinomiausi Lietuvos ir ypač pasaulio didžėjai: nė vieno iš jų kelias nebuvo lengvas, bet jie nesustojo, ėjo tolyn. Taigi ir aš, ištikus nesėkmei, pagalvoju, kad daugelis pradėjo „nuo nulio“, todėl nėra ko pasiduoti!“

    Belieka Stankui tik palinkėti sėkmės siekti savo tikslų: ryžto tam jis turi per akis!

    Laima GRIGAITYTĖ

    Luko Stankevičiaus asmeninio albumo nuotraukos.

    Picture Gallery
    Stankus: kai mintys sukasi daugiausiai apie muziką…

    • Lukas Stankevičius, Toks jis kasdienybėje.

    • Lukas Stankevičius, Toks jis kasdienybėje.

    • Lukas Stankevičius, Toks jis kasdienybėje.

    • Lukas Stankevičius, Toks jis kasdienybėje.

    • ...ir didžėjo amplua.

    • ...ir didžėjo amplua.

    • ...ir didžėjo amplua.

    • "Instrumentai" savirealizacijai ir ateities siekiams.

    Diabetas – ne kliūtis bendrauti

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    „Diabetas nesirenka: jauno-seno, vargšo-turtingo, vyro-moters“, – tokiais žodžiais į Pasaulinės diabeto dienos minėjimą šiemet pakvietė Marijampolės klubas „Diabetikas ABC“. Klubo pirmininkės Genovaitės Naidzinavičienės žiniomis, pasaulyje šia klastinga liga serga 328 mln žmonių, o ateityje sirgs kas dešimtas planetos gyventojas. Pasaulinė diabeto bendruomenė privalo vienytis, kad įveiktų diabeto epidemiją. Renginio aplinką puošė mėlynos spalvos simboliai. Mėlynas ratas žymi vienybę, gyvybę ir sveikatą, atspindi dangų, po kuriuo gyvena visos pasaulio tautos.

    Pristatydama klubo veiklą, G. Naidzinavičienė pasakojo apie vykdomas socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektus, kurių pagalba skiriamas dėmesys sveikos mitybos įgūdžiams, nemokamai atliekami kraujo tyrimai vietos gyventojams ir kita. Marijampolės miesto dienų šventės metu buvo atlikta pustrečio šimto tyrimų, o lapkričio 11–12 dienomis – dar apie 400. Kuo ankstyvesnėje stadijoje aptinkamas diabetas, tuo geresni gydymo rezultatai. Visi, kuriems buvo nustatytas padidėjęs cukraus kiekis kraujyje, buvo paskatinti kreiptis neatidėliojant į gydytoją endokrinologą. Pati klubo pirmininkė, kaip savarankiško įgūdžių ugdymo specialistė, moko sergančiuosius pažinti diabetą ir jį valdyti. Organizuojamos teminės paskaitos, seminarai, akcijos „Atspėk, padėk, draugaukim“.

    Klubo nariai aktyviai dalyvauja sporto varžybose. Ypač buvo sportiški pastarieji metai. Dėl puikių klubo komandos rezultatų respublikinės sporto varžybos „Cukrinis diabetas – ne kliūtis sportuoti“ šiemet buvo surengtos Marijampolėje, padedant Marijampolės savivaldybės tarybos nariui Alvydui Kirkliauskui.

    Klubo surengtame renginyje Pasaulinei diabeto dienai paminėti dalyvavęs savivaldybės meras Vidmantas Brazys nuoširdžiai dėkojo klubo pirmininkei G. Naidzinavičienei už begalinį rūpestį savo žmonėmis, už kruopštų švietėjišką darbą. „Ligos negalime pasirinkti, kaip ir savo tėvų, o paveldimumas vaidina stiprų vaidmenį. Galime pasirinkti tik sveikesnę mitybą“, – sakė savivaldybės vadovas. Klubo moterys buvo suruošusios sveikesnių patiekalų stalą, prie kurio vaišinosi visi atvykusieji.

    Mėlynos spalvos žiedais padėkota gydančioms gydytojoms. Nepamiršta gimtadienių proga pasveikinti klubo narius, prisiminti Amžinybėn išėjusius kolegas.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.

    Picture Gallery
    Diabetas – ne kliūtis bendrauti

    • Renginio svečius sveikina klubo pirmininkė G. Naidzinavičienė.

    • Meras įteikia gėles G. Naidzinavičienei.

    • Mėlyni gėlių žiedai - padėka gydytojoms.

    • Sveiko maisto stalas parengtas.

    Metų padėkos vakare – aukšti savivaldybės apdovanojimai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Baigiantis metams Marijampolės kultūros centre gruodžio 3 dienos vakarą surengta Metų padėkos šventė, kurios metu apdovanoti iškiliausi savivaldybės ar savivaldybei nusipelnę žmonės. Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys, Savivaldybės apdovanojimų komisijos pirmininkas, dviem asmenims įteikė Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, ordinus ir du medalius. Po apdovanojimų ceremonijos kviestiniai vakaro svečiai stebėjo šventinį koncertą, kurį Kalėdų pirmąją dieną galės pamatyti LNK televizijos žiūrovai. Tai buvo vadinamojo „auksinio dueto“ – aktoriaus Mariaus Jampolskio ir Irūnos Puzaraitės – jubiliejinis koncertas „Penkeri metai drauge“, kurio prodiuserė ir režisierė – Laima Lapkauskaitė. Koncerto svečiai buvo žinomiausi popmuzikos atlikėjai.

    Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, ordinas įteiktas ilgamečiam žemės ūkio darbuotojui, atkakliam Marijampolės regiono cukrinių runkelių augintojų interesų gynėjui, daugelio savivaldybės renginių ir objektų rėmėjui Mangirdui Krunkaičiui. Antrasis Švento Jurgio ordinas atiteko į UAB koncerno „ALGA“ prezidento Andriaus Linkaus rankas. Šis verslininkas beveik dvidešimt metų sėkmingai vysto įmonę, kuri jau išaugusi į stambią įmonių grupę. Jo veikla neapsiriboja vien verslu – A. Linkus remia vertingų leidinių leidybą, savivaldybės sporto ir kultūros renginius.

    Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, ordiną šiais metais Apdovanojimo komisija paskyrė ir žinomai meno mecenatei Beatričei Kleizaitei-Vasaris. Ji po ilgų gyvenimo išeivijoje metų, norėdama atsidėkoti savo kraštui Suvalkijai, dovanojo Marijampolei daugiau kaip 2 mln. litų įvertintą meno kūrinių kolekciją. Tai per 400 tapybos, grafikos ir skulptūros darbų, sukurtų daugiau kaip 30-ties autorių. Kolekcija eksponuojama naujai įkurtoje Beatričės Kleizaitės-Vasaris meno galerijoje Marijampolės senamiestyje. Garbaus amžiaus mecenatė šį kartą negalėjo dalyvauti apdovanojimų ceremonijoje.

    Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, medalis buvo įteiktas Tomui Šaparniui, šemet liepą išgelbėjusiam skendusio dvylikamečio gyvybę. Kitas medalis papuošė Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus 2-ojo poskyrio vyresniojo tyrėjo Ričardo Šimčiko asmeninę kolekciją. Prašant Lietuvos Caritas organizacijai, jis apdovanotas už atkaklią kovą prieš prekeivius žmonėmis.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Daugiau informacijos:

    Aurelija Baniulaitienė

    Marijampolės savivaldybės administracijos

    Viešųjų ryšių tarnybos vedėja

    mob. 8 686  92 708, tel. (8 343)  90 087

    el. p.: aurelija.baniulaitiene@marijampole.lt

    Ričardo Pasiliausko nuotraukos.

    Picture Gallery
    Metų padėkos vakare – aukšti savivaldybės apdovanojimai

    • Jaunimas įneša savivaldybės apdovanojimus.

    • "Auksinis duetas" - Irūna ir Marius.

    • Šv. Jurgio ordinininkas A. Linkus su žmona Galina.

    • Meras ir M. Krunkaitis.

    • Apdovanotasis policijos pareigūnas R. Šimčikas.

    Apie baltų vienybę, gyvenimą ir… žaidimą

    Autorius
    Albinas Kurtinaitis
    -
    0

    Iš kur atsirado baltai? Ne dėl Baltijos jūros, nes lenkai, švedai, suomiai ir estai – ne baltai.

    1845 metais kalbininkas F. Neselmanas savo veikalo „Senųjų prūsų kalba“ įžangoje pasiūlė prūsų, lietuvių ir latvių kalbas vadinti baltų kalbų šeima. Bet… Tautos, kalbančios germanų kalbomis, yra germanų tautos, slavų kalbomis kalbančios – slavų tautos ir t.t. Po 100 metų Vakarų Vokietijoje po Antro pasaulinio karo pabėgėliai iš Latvijos, Lietuvos ir Prūsijos pradėjo kurti Baltų Tautų Sąjungą. 1958 metais Mordovijos „Dubrovlage“ pasirodė pirmieji Sąjungos kaliniai – trys latviai: vienas iš Vakarų Vokietijos ir du Rygos studentai.

    Seniausios žinios apie baltus.

    Senas sanskrito žodis „bala“ reiškia – valstybę, valdžią, kareiviją, prievartą, jėgą, galybę. „Šambala“ – be prievartos, dieviškoji ramybė. Tai vietovė, gyvenvietė, miestas, kuriame gyvena dievaičiai, ypatingos dvasios ir šventi žmonės. Ji yra į šiaurę nuo Himalajų kalnų. Indų epe „Mahabharatoje“ minimas kalnas, gyvenvietė „Meru“, panašus į Šambalą tik jame gyvena ir velniai. Jis yra taip pat į šiaurę nuo Himalajų. Graikas Platonas aprašo miestą-salą „Atlantidą“ Atlanto vandenyno viduryje. Jos žmonės buvę labai galingi, žiaurūs ir žuvo po vandeniu. Apaštalas evangelistas Jonas „Apreiškime“ rašo: „Aš regėjau Naują Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus, dėl Dievo šventųjų“.

    Visi kalba apie ypatingą gyvenvietę ir ypatingus žmones.

    Ką mes žinome apie šiuos dalykus?

    Kasdieninėje kalboje sakome: „Graži kaip iš balos“, „Ima kaip iš balos“, „Dingo kaip baloj“, „Bala žino“, „Bala nematė“, „Palaida bala“ ir t.t. Šiuos pasakymus suprantame: „Bala gali pakeisti kūną ir dvasią“, „Bala – nesibaigianti gėrybių versmė“, „Bala gali sunaikinti pėdsakus“, „Bala žino apie viską“, „Balai nerūpi šis menkniekis“, „Nėra nei įstatymo, nei tarpusavio ryšio – betvarkė, netvarka“.

    Mūsų kalboje „baltas, balta“ reiškia visų spalvų (išskyrus baltą) kryptingą judėjimą, kuris pagimdo baltą spalvą – tobulą spalvą.

    Baltijos jūra įvardinta vietinių gyventojų. Trečiame amžiuje prieš Kristų. Vardas yra antrinis.

    Vilkaviškio rajone yra keliolika įvardintų gyvenviečių, kurių vienas sandas yra „-bal-“ – Virbalis, Vaitkabaliai, Krijobaliai, Ožkabaliai, Šilbaliai ir t.t.

    Tame pačiame rajone Podvarko miške ir Mėšlinių kaime prie Kumečių ežero yra dvylika Baltkalnių.

    Ant Pajevonio ir Būdviečių kaimų ežios yra Balakalnio kalnas, kurio dvasinių objektų gausa ir jų galių įvairovė neturi analogų Žemėje.

    Prie Balakalnio šiaurės-vakarų pusės yra slėnis, vadinamas Balonis arba Apatkas.

    Nuo Balakalnio į vakarų pusę už 300 žingsnių prasideda kalnas. Jo vardai priklausė nuo gyventojų pavardžių. Jis papėdėje apjuostas trijų šventtakių juosta ir vidaus plotas apie 76 ha. Jo viduje – centre yra keturkampis plotas 1,5 ha, apjuostas vienu šventtakiu. Visas kalnas yra buvusi prieštvaninė gyvenvietė. Jos išorės rytų pusėje – Dievo Tėvo šventykla. Šiaurės – Dievo Dvasios ir Dievo Sūnaus šventyklos. Iš gyvenvietės iš pietų pusę eina šventtakis ir už 200 žingsnių atsišakoja šventtakis į prisikėlusiųjų kapus. Toliau šventtakis, perkirtęs Javonio upelį, pasuka į rytų pusę, kol pasiekia didoką kalną – bendruomenės kapus. Abeji kapai apardyti per Antrąjį pasaulinį karą ir melioraciją. Žmonių skeletų kaulai suakmenėję.

    Po tyrinėjimų nustatyta: gyvenvietė įkurta prieš 14.400 metų ir baigusi gyvuoti prieš 12.200 metus. Ji vadinos Bala, o gyventojai – baltais (tobulaisiais).

    Baltai Baloje nesidaugino, nors gyveno poromis. Jie rinkdavo jaunuolius iš Tautos genčių, kurios gyveno nuo Oderio iki Minsko ir nuo Lietuvos-Latvijos ribos iki Būgo (pagal dabartinius įvardijimus).

    Baltai kalbėjo Tautos genčių bendra kalba, kurią patvirtino Aukščiausias redaktorius ir ją įvardijo baltų kalba.

    Bala buvo tik gyvenvietė, o Balakalnis – darbovietė. Dievas per baltus tvarkė baltų, Tautos ir visos žmonijos gyvenimą, taip pat Saulės ir Visatos kūnus.

    Ar dabar galima įvardyti baltų tautomis tas, kurios kalba baltų kalbomis? Tikrai galima, nes šių kalbų neįmanoma prikergti prie jokių kalbinių grupių, net prie indoeuropiečių. Kalbininkai, nesuradę įtikinamų ryšių tarp baltų ir indoeuropiečių kalbų, sugalvojo saliamonišką apibrėžimą – baltų kalbos yra seniausios indoeuropietiškos kalbos. Tiesos yra. Vadinasi, jeigu kalbame baltų kalba, tai esame baltai.

    Antras žodis „vienybė“ reiškia atskirų dvasių (žmonių) sambūrį, sąjungą – vienybės dvasią.

    Kiekvienas žmogus yra nepakartojamas pasaulis arba „Kiek galvų, tiek protų“. Tuomet ar įmanoma vienybė, bendrystė, brolybė tokioje minioje? Įmanoma, jeigu virš visų dvasių iškeliama viena dvasia – pripažįstamas jos būtinumas, teisingumas, gyvybingumas, saugojimas, gynimas, už ją kovojama ir aukojamasi, o tai reiškia kitų vienybės dvasių menkinimą, žeminimą, atskleidžiant jų nepilnavertiškumą, kenksmingumą ar naikinimo būtinumą.

    Aišku, kad tiek, kiek yra žmonių sambūrių, tiek vienybės dvasių, nors jos visos skirtingos, bet savo siekimo būdais ir galutiniu tikslu panašios. Vadinasi, ir Baltų vienybės dvasia yra … „nepanaši į jokią vienybės dvasią,– pasakė kalbininkai ir tautosakų tyrinėtojai,– „Eglė žalčių karalienė“ – nestandartinė, nepaaiškinama“.

    Mes patys privalome ieškoti savęs. Visgi Baltų vienybė panaši į Rato vienybę. Ratas sujungtas iš skirtingų dalių: stukų, stipinų ir stebulės pagal Rato Statutą. Kam ratui reikalinga stipri vienybės dvasia? Ar turtui, pelnui, garbei, malonumui, žaidimui, pasiaukojimui, tarnavimui, vergavimui ir t.t.? Rato vienybė šių dvasių nesiekia. Jos vienintelis siekimas – tikslas kiekvienam padėti, pagelbėti, patalkinti –nuvežti, atvežti, pervežti, pavėžinti nesiteiraujant, kas tu esi – draugas ar priešas. Bet ratas pats negali pajudėti iš vietos. Jis visa savo esybe yra sujungtas su vežėju, kuris žino, kiek krauti ant rato, kur link važiuoti, pasukti, sustoti ir kada taisyti. Rato vienybė neįmanoma be rato ir vežėjo vienybės. Vežėjas yra Dievas.

    Pagaliau aišku, baltų vienybė yra baltų ir Dievo vienybė, kurią patvirtina Tautos pėdsakai mūsų žemėje, mūsų kalba ir Dievo archyvas.

    Apie pėdsakus šiek tiek kalbėjome.

    O mūsų kalbos ryšį su Dievu patvirtina keturi žodžiai: svajonė, gyvenimas, žaidimas, laimė.

    Svajonė – siekimas patekti į motinos įsčias.

    Gyvenimas – būtinybė pasiteirauti Dievo dvasios. Pavyzdys. Man reikia iš Vilniaus nuskristiį Kairą. Teiraujuosi Dievo dvasios, ar nuvyksiu? Sako, kad šiuo reisu nenuvyksiu, nes prie Viduržemio jūros nukris lėktuvas. Teiraujuosi toliau. Ar galiu pašalinti kliūtį? Atsako, kad galiu arba kad negaliu.

    Žaidimas – nesiteiravimas Dievo dvasios. Pavyzdys. Man reikia iš Vilniaus nuskristi į Kairą. Atvykstu į oro uostą, perku bilietą ir skrendu į Kairą. Netoli Viduržemio jūros lėktuvas krenta iš 8 km aukščio. Per kritimo laiką galiu daug ką atlikti, o dar daugiau ištarti, bet žaidimas ir žaidėjas jau pasiekė finišą – pabaigą – nelaimę.

    Laimė – prisikėlimas, aukščiausias pasiekimas. Senoji mūsų pasakojamoji tautosaka dažnai užbaigiama: „… ir laimingai gyveno“. Šių dviejų žodžių junginys-formulė aiškiai sako: norint pasiekti laimę – prisikėlimą, reikia būtinai gyventi – pasiteirauti Dievo dvasios. O kad pasiteirautume Dievo, reikia jį pažinti. Tautos ir baltų seniausias įstatymas yra Dievo pažinimo įstatymas: „Tautos kalba savo žmogų supažindina su Dievu per akimirksnį“. Šiuo įstatymu negali pasinaudoti jokia imperija, valstybė, tauta ar gentis, kalbanti kitomis kalbomis, nes jo įstatymo galios aprėžtos nepajudinamais žodžiais: „Tautos (baltų) kalba…“ Ar dėl to kitos pasaulio tautos yra nuskriaustos? „Ne, – atsakė ratas, – nes ką aš galiu, kiti negali, kaip ir aš negaliu, ką kiti gali“.

    Taigi Baltų vienybė yra gyvenimas, bet ne žaidimas.

    Albinas KURTINAITIS

    Marijampolės reprezentacinis vaizdo klipas – dovana miestui

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Artėjančių švenčių proga asociacija „Marijampoliečiai“ kartu su Jaunųjų inovatorių baze ruošia kalėdinę dovaną miestui. Organizacija pradėjo filmuoti reprezentacinį Marijampolės miesto vaizdo klipą. „Pavasarį didelio dėmėsio susilaukė vaizdo klipas „Happy from Marijampolė“, jis tapo populiariausiu vaizdo klipu, pristatančiu Marijampolę. Dabar idėja kita – bandysime populiarinti šventiškai pasipuošusios Marijampolės vaizdus“, – priminė Jaunųjų inovatorių bazės vadovė Ramona Šilerytė. Organizacija, norėdama sužinoti kraštiečių nuomonę apie Marijampolę, atliko visuomenės apklausą.

    Apklausos metu respondentams buvo pateikti klausimai apie tai, koks galėtų būti Marijampolės reprezentacinis vaizdo klipas. Respondentai galėjo išreikšti savo nuomonę, pasiūlyti, kokius vaizdus būtų galima nufilmuoti, kokių įdomių faktų žino apie Marijampolę, kokio pobūdžio turėtų būti vaizdo klipas ir t.t. Šią apklausą užpildė 300 respondentų.

    Į anketos klausimus atsakė ne tik Marijampolėje gyvenantys žmonės, bet ir kituose Lietuvos miestuose ir netgi užsienyje dienas leidžiantys kraštiečiai. Pateikus klausimą: „Ką apie Marijampolę būtinai turėtų žinoti kitų miestų gyventojai?“, vienas respondentas atsakė: „Šiame mieste daug gražių  parkų ir jis nenusileidžia kurortams!“, kitas apklaustasis teigė: „Kad miestas yra strategiškai palankioje transporto plėtrai geografinėje padėtyje – svarbių transporto srautų sankirta (VIA BALTICA)“. Marijampoliečiai šmaikščiai juokauja teigdami, kad Marijampolė yra ne kaimas.

    Taip pat apklausoje respondentams buvo užduotas klausimas: „Ar į vaizdo klipą reikėtų įtraukti interviu su marijampoliečiais?“ Du trečdaliai marijampoliečių pasisakė, kad interviu nereikėtų įtraukti į vaizdo klipą. Absoliuti dauguma apklaustųjų į klausimą: „Koks turėtų būti video: rimtas, oficialus, laisvesnis ar linksmesnis?” atsakė siūlydami, kad video turėtų būti laisvesnis, linksmesnis.

    „Vaizdo klipe netradiciniais būdais bandysime atskleisti švenčių nuotaiką, pasitelksime kuo daugiau savanorių ir naudosime profesionalią įrangą. Jau dabar suskaičiuojame daugiau nei 100 žmonių, kurie dalyvaus scenų filmavime”, – planus atskleidė operatorius Tomas Bujauskas. Ši iniciatyva yra remiama Marijampolės savivaldybės Jaunimo užimtumo programos. Vaizdo klipą planuojama įrašyti į 20 kompaktinių diskų ir padovanoti Marijampolės savivaldybės įstaigoms.

    Asociacija „Marijampoliečiai“ yra žinoma kaip didžiausių jaunimo iniciatyvų mieste iniciatorė. Kovo 11-ąją organizacijos komanda sukvietė visų kitų jaunimo organizacijų sąšauką pasveikinti Laisvei, sukūrė vaizdo klipą „Happy from Marijampolė“. Marijampolės miesto dienų metu organizacija surengė didžiausią iki šiol šiame mieste buvusį bėgimą, liepos mėnesį kartu su savivaldybe suorganizavo Tautiškos giesmės giedojimo akciją, o visą vasarą miestiečiai rinkosi į Poezijos parke asociacijos organizuojamus renginius „Parkas gyvai“ po atviru dangumi. Neseniai Marijampolėje sukvietė verslo, politikos ir akademinio pasaulio atstovus į dviejų dienų konferenciją „10 metų ES ir NATO“ bei surengė tradicija tampantį labdaros koncertą.

    Asociacijos „Marijampoliečiai“ informacija

    Pirmieji akcijai „Maltiečių sriuba 2014“ pinigines atvėrė marijampoliečiai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Marijampolėje „Saugiausios kalėdinės eglės“ įžiebimo šventės metu Jono Basanavičiaus aikštėje surengta pirmoji 2014 metų „Maltiečių sriubos“ akcija. Jau devintą kartą organizuotą maltiečių akciją kaip ir kasmet aplankė meras Vidmantas Brazys, mero pavaduotojas Sigitas Valančius, LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius.

    „Dėkoju maltiečiams už pagalbą seneliams, vienišiems žmonėms, vargstantiems ir dovanojamą artimo meilę vienišiems seneliams, nes ne tik ši graži akcija, bet ir savanorystė yra brangiausios bendruomeninės paramos ir gerumo vienas kitam vertybės”, – aukodamas ir girdamas gardžią maltiečių sriubą sakė V. Brazys.

    Maltos ordino pagalbos tarnybos (MOPT) Marijampolės skyriaus vadovė Marija Miliauskienė džiaugėsi, kad tradicinės maltiečių akcijos palapinė ir šiais metais buvo marijampoliečių gausiai lankoma.

    „Akcijos metu vaišinome ne tik sriuba, bet ir karšta arbata, kava, kakava, siūlėme įsigyti jaunųjų maltiečių pagamintų kalėdinių suvenyrų. Ši akcija – puiki proga maltiečiams atkreipti visuomenės dėmesį į vienišų, senų ir sunkiai sergančių žmonių padėtį ir jiems reikalingą pagalbą, o marijampoliečiams pasidalinti gerumu, paremti vargstančiuosius. Malonu, kad apsilankiusieji ne tik vaišinosi sriuba, domėjosi maltiečių veikla, bet ir suprasdami teikiamos pagalbos seniems žmonėms reikalingumą dosniai aukojo“, – dalijosi mintimis akcijos koordinatorė M. Miliauskienė.

    Akcijos metu aktyviai talkinę jaunieji maltiečiai taip pat buvo patenkinti gausiu dalyviu skaičiumi ir akcijos rezultatais, nes žmonės buvo labai draugiški, šnekūs, su šventine kalėdine nuotaika vaišinosi sriuba, arbata, kava ar kakava ir aukojo. Iš viso Marijampolės maltiečiai akcijos „Maltiečių sriubos 2014“ metu surinko 1130 Lt aukų.

    Prasidėjusi Marijampolėje, akcija „Maltiečių sriubos 2014“ pasklis po Lietuvos ir vyks dar 29 -iuose miestuose.

    Šios akcijos tikslas – paskatinti remti vargstančiuosius ir surinkti aukų socialinių projektų globojamų žmonių pagalbos organizavimui. Už žmonių suaukotus pinigus MOPT savanoriai kiekvieną dieną aplanko ir atveža karšto maisto pamirštiems, dažnai neturintiems pavalgyti ir savimi negalinčiais pasirūpinti seneliams. Maltiečiai visoje Lietuvoje globoja 2000 senelių, beveik 400 jų kasdien vežamas karštas maistas.

    Maltos ordino pagalbos tarnyba yra 1991 m. įkurta ir daugiau kaip 900 savanorių vienijanti Maltos ordino socialinės pagalbos organizacija. Pagrindiniai Lietuvoje vykdomi projektai yra: „Maistas ant ratų“ – karštos sriubos išvežiojimas į namus sunkiai sergantiems senukams 15 -oje miestų, „Priežiūra namuose“ – projektas 6 -iuose miestuose, taip pat – socialiniai vaikų dienos centrai 8-iuose miestuose, veikia Jaunieji maltiečiai.

    Maltos ordinas (MO) – seniausia humanitarinės pagalbos organizacija pasaulyje, įkurta daugiau kaip prieš 900 m. Jeruzalėje. Šiuo metu MO vykdo pagalbos projektus 120 -yje pasaulio šalių ir daugiau kaip 80 tūkst. savanorių visame pasaulyje teikia pagalbą skurstantiems bei ligoniams, nukentėjusiems nuo karo, gamtos katastrofų ar stichinių nelaimių.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės Micutienės nuotraukos.

    Picture Gallery
    Pirmieji akcijai „Maltiečių sriuba 2014“ pinigines atvėrė marijampoliečiai

    Man ne tas pats!

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kazlų Rūdos policijos komisariatas vykdo tęstinį projektą „Man ne tas pats“, finansuojamą iš Kazlų Rūdos savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialios programos.

    Kazlų Rūdos policijos komisariato pareigūnai Kazlų Rūdos Švč. Jėzaus Širdies   bažnyčioje surengė koncertą „Man ne tas pats“.

    Šio koncerto tikslas – suburti  vaikus ir jaunimą bendram tikslui: menine, muzikine išraiška  propaguoti sveiką gyvenimo būdą (be alkoholio ir tabako), išsaugoti sveikatą pačių sukurtoje   aplinkoje,   kuriant gerus tarpusavio santykius.

    Koncerto metu Kazlų Rūdos savivaldybės švietimo įstaigų mokiniai visus susirinkusius džiugino savo talentais, muzikiniais gabumais. Visi dalyviai bei juos ruošę vadovai buvo apdovanoti, jiems įteikti ir padėkos raštai.

    Daugiau informacijos apie vykdomą projektą galite rasti  čia:

    http://www.kazluruda.info/2014/11/04/igyvendinamas-projektas-man-ne-tas-pats/

    Marijampolės apskr. VPK Kazlų Rūdos PK informacija

    Picture Gallery
    Man ne tas pats!

    Dėl eismo apribojimo kelyje Nr. 201 Marijampolė – Kalvarija 14,27 km. (Jungėnų geležinkelio pervažos rekonstravimas)

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Informuojame, kad  nuo 2014 m.gruodžio 8 d. kelyje Nr. 201 Marijampolė – Kalvarija 14,27 km. (Jungėnų geležinkelio pervažoje) bus vykdomi rekonstravimo darbai, kurių metu transporto priemonių eismas nukreipiamas keliais  Nr. 5122 Ožkabaliai – Turgalaukis – Liudvinavas, A – 5 Kaunas – Marijampolė – Suvalkai, Nr. 200 Kalvarija – Gražiškiai – Vištytis.

    Darbai bus vykdomi iki 2014 m. gruodžio 19 d. 18 val., todėl kelyje Nr.201 – 14,27 km.  bus uždraustas eismas.  Minėta apylanka bus pažymėta kelio ženklais. Prašome atkreipti dėmesį į šiuos eismo pakeitimus bei laikytis kelio ženklų reikalavimų. Esant būtinumui  rekomenduojame pasirinkti Jums patogesnį maršrutą.

    Marijampolės apskr. VPK Kelių policijos skyriaus informacija

    PERVAZA.14KM.

     

     

     

     

     

     

     

     

     

    Konkurso „Auksinis rudenėlis 2014“ aidai ir nugalėtojų darbai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Lapkričio 27 d. jaunieji Marijampolės apskrities (ir ne tik!) literatai susirinko į tradicinę, baigiamąją dvidešimt antrąjį kartą vykstančio tarptautinio jaunųjų literatų konkurso „Auksinis rudenėlis – 2014“ šventę, kuri vyko Marijampolėje, Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje. Šiemet jau tarptautinį statusą įgijęs konkursas (jame dalyvavo jaunieji kūrėjai iš Lenkijos ir Rusijos) „išaugino“ gražų kūrėjų derlių: per 30 jaunųjų literatų vertinimo komisijai pateikė savo darbus.

    Baigiamojoje šventėje pagrindinė jos režisierė – literatė Luana Masienė pirmiausiai perskaitė ištrauką iš kitų metų vasario mėnesį pasirodysiančios Editos Lei knygos „Miglos slėnis“, skirtos vaikams ir visiems tiems, kurių pasaulis atviras fėjom bei kitiems Miglos slėnio gyventojams. Šįkart iš Miglos slėnio į šventę šalia Gyvybės medžio (Vaida Abramavičiūtė) buvo pakviesta Žodžių fėja (Rasa Truncaitė), kuri buvo šventės šeimininkė, ir paršelis Migelis. Žodžių fėja vieną po kito savo kūrybą skaityti kvietė jaunuosius kūrėjus, tuos, kurie iš kasdienybės iš rankioja žodžius ir sudėlioja taip, kad jie suskambėtų (savo kūrinius skaitė ne tik mūsų krašto jaunieji literatai, bet ir svečiai iš Punsko (Lenkija), taip pat konkurso dalyvių kūrinių ištraukas skaitė ir Andžela Paplauskienė, literatė, vertinimo komisijos narė). Dalijimąsi žodžiu nutraukė Žodžių fėjai atneštas laiškas, kuriame nurodymas: paskelbti konkurso laureatus.

    Prieš šią svarbią ceremoniją – sveikinimai. Jaunuosius literatus sveikino Marijampolės moksleivių kūrybos centro (konkurso organizatoriaus) direktorė Nijolė Pileckienė, džiaugdamasi, jog daugiau nei du dešimtmečius gyvuojantis konkursas jau peržengė netgi mūsų šalies ribas, tapo tarptautiniu, MKC koordinatorė Audronė  Šlyterienė, Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Valančius, pažadėdamas po Naujųjų metų „Auksinio rudenėlio 2014“ darbus išleisti atskiru leidiniu, konkurso darbų vertinimo komisijos pirmininkė Marijampolės kolegijos lektorė Vidutė Mickuvienė, akcentuodama, jog tokie konkursai teikia labai daug vilties: atrandi „perliukus“ ir suvoki, jog bus Lietuva, bus ir kūryba!

    Na, ir pagaliau laureatai. A kategorijoje, skirtoje Lietuvos, ir, pagal pageidavimą, užsienio kūrėjams dalyvavo 30 dalyvių. Pirmojoje amžiaus grupėje I-oji vieta skirta Deivydui Stankevičiui, Vilkaviškio rajono Kybartų Saulės progimnazijos 6 kl. mokiniui (mokytoja Gitana Literskytė- Katkevičienė), II-oji – Emilijai Kėvelaitytei, Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos 5 kl. mokinei, (mokytoja Irena Ūkelienė) ir Ignui Kraukšliui, Marijampolės „Ryto“ pagrindinės mokyklos 6 kl. mokiniui, (mokytoja Birutė Bubnytė),  III -oji – Uršulei Aleksaitei, Lenkijos Respublikos Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos 5 kl. mokinei (mokytoja Elena Degutienė). Antrojoje amžiaus grupėje I-oji vieta skirta Lukui Butkui, Marijampolės Šv. Cecilijos gimnazijos 8 kl. mokiniui (mokytoja  Romualda Šulinskienė),  II -oji – Gretai Šakavičiūtei, Marijampolės sav. Padovinio pagrindinės mokyklos 8 kl. mokinei, (mokytoja Jūratė Rugienienė), III -oji – Augustei Valuckaitei, Vilkaviškio raj. Virbalio vidurinės mokyklos 8 kl. mokinei (mokytoja Inga Kardauskienė). Trečiojoje amžiaus grupėje I-oji vieta skirta Minijui Montvilai, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos II kl. gimnazistui (mokytoja Violeta Žebrauskienė), II -oji – Ausmėjai Uleckaitei, Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos I kl. gimnazistei (mokytoja Violeta Žebrauskienė), III -oji – Ramintai Kasparavičiūtei, Marijampolės „Sūduvos“ gimnazijos II kl. gimnazistei (mokytoja Laimutė Kraukšlienė). Ketvirtojoje amžiaus grupėje I -oji vieta skirta Gabrielei Laukaitytei,  Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos IV kl. gimnazistei (mokytoja Aušra Bulkevičienė), II -oji – Gabrieliui Zaveckui,  Vilkaviškio raj. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos III kl. gimnazistui (mokytoja Nijolė Černauskienė), III -oji – Aidai Barkauskaitei, Vilkaviškio raj. Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos III kl. gimnazistei (mokytoja Nijolė Černauskienė).

    B kategorijoje, skirtoje tik užsienio kūrėjams, dalyvavo iš viso 7 dalyviai. I-oji vieta skirta Viktorijai Riabovai, Rusijos federacijos Kaliningrado srities Tilžės 3-oji pagrindinės mokyklos 9 kl. mokinei (mokytoja Vita Kovalenko), II -oji – Michailui Mamajevui, Rusijos federacijos Kaliningrado srities municipalinė autonominės švietimo įstaigos Pokryškino pagrindinės mokyklos 9 kl. mokiniui (mokytoja Tatjana Rodenko).

    Konkurso laureatai buvo apdovanoti diplomais, rėmėjų įsteigtomis atminimo dovanėlėmis. Visi kiti konkurso dalyviai buvo apdovanoti padėkos raštais ir rėmėjų įsteigtomis atminimo dovanėlėmis.

    „Mūsų savaitės“ informacija

    Laimos Grigaitytės nuotraukose – šventės akimirkos.

    Picture Gallery
    Konkurso „Auksinis rudenėlis 2014“ aidai ir nugalėtojų darbai

    O dabar jūsų  dėmesiui – konkurso "Auksinis rudenėlis 2014" laureatų darbai!

     

    Deivydas STANKEVIČIUS

    Pirmoji žvaigždė

    Suspindo danguje žvaigždė pirma,

    Galvoju norą aš kaip visada,

    Ar saldumynų maišo man norėt,

    Ar išminties ir ištvermės?

     

    Galvoju aš labai rimtai,

    Ar svarbūs man tie pinigai?

    Gali turėti jų į valią,

    Jei dirbdamas atskleisi savo galią.

     

    Gal Žemėje taikos norėti,

    Gal amžinai nesustorėti,

    Gal vaisto nuo visų ligų-

    Galvoti norą taip sunku!

     

    Kol pagaliau sugalvojau norą,

    Pamačiau žvaigždžių jau porą.

    Tada  pats vienas suburbėjau:

    – Ak, greičiau sakyt reikėjo…

     

    Pelytės skrydis

    Kiškis kraipo uodegytę

    Nustraksėjęs pas pelytę.

    Ta pelė svečiuos pas paukštį,

    Nori ji pakilt į aukštį.

    Bet nesiseka labai,

    Neprigyja jai sparnai,

    Nusivylė ir pravirko,

    Bet ežys gėlių nupirko.

    Jis paguost nusprendė pelę

    Ir pakeist jos sunkią dalią.

    Bet kiškelis atliuoksėjo,

    Pagalvojęs taip kalbėjo:

    ,,Tu, pelyte, įnoringa,

    Ko gi tau ant žemės stinga?

    Maisto atsargų turi

    Ir aruodai dar pilni,

    O žydram dangaus skliaute

    Vanagas stebės tave,

    Tokios progos nepraleis,

    Į tave nagus suleis.

    Jei gimei pilka pelyte,

    Šitaip buvo numatyta,

    Nesvajoki apie aukštj,

    Nenorėk pavirst į paukštį.

    Neatneš tau skrydis laimės,

    O tik nevilties ir baimės.

    Taigi būki savimi,

    Džiaukis viskuo ką turi!‘‘

    Pasisukęs vėl į šviesą

    Kiškis dar išrėžė tiesą:

    ,,Jeigu nori būt laiminga,

    Te jėgų tau nepristinga,

    Būk, pelyte, kas esi

    Ir didžiuokis savimi!‘‘

     

    Emilija KĖVELAITYTĖ

     

    Viltis

    Spalis barsto lapus –

    Padalijo džiaugsmus.

    Jau už lango lietus,

    Ir smarkus, ir niūrus.

     

    Šalti jo lašai-

    Šlapi vakarai

    Man rudenio

    Nuotaiką griauna.

     

    Saulužėle, pabūk,

    Savo veido neslėpk,

    Spindulėlį šviesos ir vilties

    Man atsiųsk…

     

    Tapytojas

    Ant galvos nukrito lapas,

    Pirmas, antras, trečias…..

    Kas ten medžio šaką purto?

    Kas lapus čia krečia?

     

    Vėjas! Vėjas rudeninis

    Drasko medžio skarą.

    Krisdami lapeliai

    Šnara, čeža, šneka.

     

    Krinta auksaspalviai

    Ant vingiuoto tako.

    Rudeninis vėjas

    Sau paveikslą tapo…

     

    Stebuklas

    Juoda naktis per žemę brenda,

    Užklojus saulę kerinčiu rūbu.

    Aplink tamsu, tik mažos žvaigždės

    Plevena tyliai danguje.

     

    O kartais jos ir krenta

    Giliam dangaus skliaute.

    Tikiu, kad mano noras išsipildys,

    Kai tik pagausiu jas…

     

    Ignas KRAUKŠLYS

     

    Lietutis

    Mūs lietutis skaidriai baltas,

    Kartais šiltas, kartais šaltas.

    Jis užklumpa netikėtai,

    Verčia čiupti platų skėtį.

     

    Jei lašnoja karštą dieną,

    Atgaivina visą pievą.

    Jei prakiūra rudenėlį,

    Liūdesį visur pasėja.

     

    Mūs lietutis skaidriai baltas,

    Kartais šiltas, kartais šaltas.

     

    Gyvenimas

    Kartais atrodo, kad gyvenimas –

    tai pamoka.

    Nežinai, kada jos pabaiga.

    Mus kantriai moko užjausti,

    bet sunku tai padaryti.

     

    Kartais atrodo, kad gyvenimas –

    tai drama.

    Kartais tragedija,

    kartais komedija,

    bet visada jausmų

    kupina.

     

    Aš žinau, kad gyvenimas –

    Tai Dievo dovana.

     

    Kodėl ruduo?

    Ruduo…

    Ar jis rudas?

    Ne. Geltonas.

    Tada jį reikėtų vadinti geltuo.

    Bet kai kur jis raudonas.

    Tai kaip vadinti?

    Gal geltrauduo?

    O gal raudgeltuo?

    Geriausia – plikiu.

    Juk visi lapai nukrinta.

     

    Uršulė ALEKSAITĖ

     

    Lietus

    Oras niūrus,

    Į langą barbena lietus.

    Ir krenta, ir dūžta,

    Ir krenta, ir dūžta.

    Dangus labai pilkas,

    Lietus visai rimtas,

    Jis šlapias ir piktas.

    Ir visa, kas buvo gražu

    Tampa šlapia ir niūru.

    Savo piktą valią lietus

    Rodys gal visus metus?

    Ir ryte labai šlapius

    Rado tėtis savo batus!

    O lietus – lyg koks bajoras,

    Jam patinka toksai oras.

    Sėdi linksmas po medžiu,

    Šypsosi, nes jam gražu.

     

    Žiema

    Jau mūs miela teta

    Nuklojo sniegu kelią,

    Jau mūs teta – balta žiema

    Vaikus kas rytą kelia.

    Keleliais, vieškeliais baltais

    Jie skuba su žiema,

    Jie bėga su draugais

    Pažaisti pusnyse.

    Vaikučiai nepabūgę –

    Nebijo žiemužėlės.

    Kai šoko jie į pusnį –

    Net šurmulį pakėlė.

    Sušalo jų rankytės,

    Žandukai net pabalo,

    Akytės ašaroja,

    Nosytės  raudonuoja.

    Sugrįžę pasidžiaugsim,

    Susėsime prie židinio.

    Susėdę padainuosim

    Žiemužė atkeliavo!

     

    Lukas BUTKUS

     

    Po Aidaho dangumi

    Eime tada tu ir aš, kai horizontas driekiasi kaip pacientas ant operacinio stalo.               

    /T. S. Eliot/

    Besileidžianti Aidaho saulė atsispindėjo mano mažojo brolio kambario lango kraštelyje man sėdint ant sausos žolės kieme. Priešais save besidriekiančiuose laukuose, kur ganėsi keli tuzinai galvijų, rodos, pamačiau ateinantį žmogų. Jis abiejose rankose nešė metalinius kibirus, pilnus pieno, kurie jam lipant įkalnės šlaitu tiško ant mėlynų, gerokai nublukusių  darbinių kelnių. Tik jam padėjus kibirus ir pasilenkus taip, kad nukrito šiaudinė skrybėlė nuo pražilusios galvos, supratau, kad tai fermeris Džo iš gretimo ūkio.

    Aukštas, kresnas, darbingas senis, kuris visą gyvenimą praleido plušėdamas  savo tėvų ūky, kad turėtų ką perduoti saviems palikuoniams, mano tėvų žodžiais, buvo vienas iš kelių žmonių, kurie tikrai keliaus į dangų. Man atrodė, jie nori, kad ir aš būčiau toks žmogus. Iš tikrųjų nežinojau, kodėl taip pamaniau.

    Mano broliukas, kuriam tada buvo mėnuo su trupučiu, sirgo, jis labai kosėjo. Tėvai, tiesą pasakius, netikėjo, kad jis serga. Sakė, kad jo siela sunegalavo. Sakė, kad malda padės ir jis pasveiks. Nuo pat mažumės jie mane auklėjo, kaip ir kiti tėvai miestelyje,- melskis ir turėsi Viešpaties malonę. Aš gyvenau tuo metu tarsi kolonijoje žmonių – nomadų ir atsiskyrėlių, kurie netikiėjo moderniąja medicina. Jų  gyvenimas buvo skirtas tiktai dirbti ir šlovinti Viešpatį.

    Miestelis Aidaho valstijoje, kuriame gyvenau vadinosi Horslotas (angl. Arklio dalia).  Kaip ir daugelis mano amžiaus jaunuolių, privalėjau klausyti savo tėvų ir laikytis jų religinių pažiūrų. Nors ne visi paaugliai iš širdies tikėjo tuo, ką jiems tėvai kalbėjo apie mūsų gyvenimo prasmę, tikindami, jog visų mūsų gyvenimai suplanuoti iš anksto, aš buvau iš tų vaikų, kurie tikėjo tėvų žodžiais. Buvau iš tų, kurie šventai tikėjo, kol sulaukiau septyniolikos metų.

    Aš gerai žinojau, ką darysiu baigęs mokyklą: dirbsiu tėvų ūkyje, plušėsiu, turėsiu savų vaikų ir, kaip mano tėvai, mokysiu juos su žmona. O kai mano tėvai – pasenę ir nugyvenę savo gyvenimus – iškeliaus pas Viešpatį į dausas, perimsiu fermą, kurioje užaugau. Tada, daug gera padaręs šeimai ir kitiems, galiausiai pats nukeliausiu į dausas.

    Kai taip dar maniau, man Horslotas buvo visas pasaulis. Buvo turgus, bažnytėlė, viena „mokykla“, kurioje vaikus mokė du žmonės, vos mokantys rašyti. Mokė ne paprastų dalykų, kurių mokosi kiti vaikai už mūsų miestelio ribų, kaip fizikos ar biologijos, bet apie Viešpatį ir ūkio darbus – kaip pasirūpinti gyvuliais. Miestelyje gyveno keli šimtai žmonių, aš gimiau praėjus vos keleriems metams po įsikūrimo. Mano tėvai užaugo panašiame miestelyje, bet žemei ten tapus nederliai, jie įsikūrė vietoje, dabar vadinamoje Horslotu. Vietovė buvo visiškai negyvenama, bet žali laukai ten driekėsi kiek akis galėjo užmatyti.

    Man dar vis besėdint ant sausos žolės, išgirdau, kaip mama šaukia į vidų vakarienės. Aš įėjau į valgomąjį tėvams jau sėdint prie stalo. Jie žvelgė į mane rūsčiai, nes jiems nepatiko, kad vėluoju. Mano mama, kaip ir kitos moterys miestelyje, – namų šeimininkė, o mano tėtis –  ūkininkas, kaip ir dauguma vyrų. Daug dirbantis ir uolus Viešpaties žmogus.

    Mano broliukas tądien gulėjo lovoje. Tikriausiai miegojo. Mes pradėjom vakarienę kaip kiekvieną dieną –  malda. Kaip įprasta, pabaigę maldą, mes prašėme, kad pasveiktų mano brolis. Galiausiai pradėjom valgyti, buvo patiekta bulvių košė su sviestu.

    Valgant negalima kalbėtis, nebent manęs ko paklaustų. Įprastai mano tėvai nesikalba prie stalo, ta diena nebuvo išimtis. Tą tylą pertraukdavo tik iš antro aukšto atsklindantys broliuko kosuliai, kurie raižė mano širdį, nes jaučiau, kad malda nepadės.

    Jau kuris laikas netikėjau, kad maldos padeda žmonėms pasveikti.Taip nutiko nuo tada, kai mirė mano geras draugas, su kuriuo buvau pažįstamas beveik visą gyvenimą. Prisimenu tiksliai, kad jis apsinuodijo maistu. Tris dienas vėmė, kol galiausiai numirė. Neprisimenu detalių. Kad ir kiek meldžiausi dėl jo, jis tiesiog paėmė ir numirė. Tėtis sakė, kad tai Viešpaties valia. Tačiau žinojau, kad tai netiesa…

    Baigę vakarienę mes dar kartą pasimeldėm.

    Kadangi visada po vakarienės eidavom miegoti, aš dar užsukau į savo brolio miegamąjį. Jo maži pirščiukai krutėjo. Man buvo gražu žiūrėti, tačiau bijojau, kad maldos jam nepadės sulaukti nė  dviejų mėnesių, galėjo būti, kad su juo leidau paskutines savaites. Būdamas vyresnis brolis žinojau, kad turiu juo pasirūpinti, tiesiog jaučiau atsakomybę už jį ir negalėjau jam leisti numirti.

    Mes visada eidavom gulti aštuntą valandą vakare, nes iš ryto laukdavo ūkio darbai. Pasimeldęs ir užpūtęs žvakę, atsiguliau į lovą.

    Lauke buvo dar šviesu. Palaukęs, kol mama ir tėtis užmigo, aš išlipau iš lovos. Apsirengęs išsiėmiau savo per metus sutaupytus pinigus iš po čiužinio. „Turėtų užtekti  vaistams“, – pagalvojau. Kadangi artimiausias tikras miestas buvo už pusvalandžio kelio pėsčiomis, žinojau, kad suspėsiu grįžti, kol dar visiškai nesutemo.

    Esu buvęs kelis kartus su tėčiu parduoti derlių tame mieste, tad gerai orientavausi. Mes neturėjom automobilio, todėl mums tekdavo nešti viską, ką ketinom parduoti, o paskutinį kartą ten buvom nuėję ne per seniausiai. Tada aš dar klausiau tėčio, koks ten įdomus pastatėlis šalia kelio, ir jis atsakė, kad vaistine. Dar paaiškino, kad ten atseit perka „vaistus“, daiktus, sukurtus velnio, jie turėtų „padėti“. Aš gerai įsiminiau, kur ta vaistinė.

    Kai ten nukeliavau ir pasakiau senyvai vaistininkei broliuko ligos simptomus, ji paaiškino, kad mažylis serga gripu ir kad jam reikalingi stiprūs milteliai ir sirupas. Nupirkus juos man neliko nė cento.

    Jau temo, tačiau aš gerai žinojau kelią, todėl neturėjau problemų grįžtant. Atsidusau lengviau, kai pagaliau tyliai įėjau į namus. Padėjau vaistus po čiužiniu, kur gulėdavo mano dabar išleisti pinigai.

    ***

    Tik pabudęs pasimeldžiau ir kibau į darbą ūkyje.

    Pamelžiau karves, parnešiau iš vištidės kiaušinius, palesinau vištas, palaisčiau mamos darželį ir kita. Jai išbėgus pas kaimynę, nuėjau į broliuko miegamąjį, kur jam sugirdžiau tamsiai rudos spalvos sirupo. Tik staiga mane  užklupo netikėtai pasirodęs tėvas. Jo venos iššoko, kai pamatė, ką padariau. Jis pagriebęs vaistus man iš rankų, sviedė pro langą. Tada, pastvėręs mane, nutempė žemyn, į mano kambarį, kur diržu talžė man nugarą tol, kol jaučiau skausmą. Jis vis kartojo kažką vėl ir vėl, bet nesupratau nė žodžio. Kai baigė, likau gulėti ant grindų…Tėvas mane užrakino kambaryje, liepdamas melstis už tai, ką padariau. Tenai prabuvau kelias dienas. Be maisto, be vandens. Kambaryje likau tik aš ir tamsa, nes neturėjau nei lango, nei žvakės.

    Praėjus trims dienoms, mane kamavo neapsakomas skausmas ir pilvo maudimas nuo alkio. Nė žodžio neišgirdau iš tėvo ar motinos. Tik už medinės  kambario sienos girdėjosi mano broliuko verksmas ir kosuliai.

    Galiausiai mane mama išleido ketvirtos dienos rytą, tylėdama  padavė man duonos ir pieno.  Man vis dar labai stipriai  maudė pečius ir nugarą.

    ***

    Aš stovėjau prie Horsloto bažnyčios altoriaus. Mamos rankose gulėjo mano broliukas, apkamšytas kažkokiu dėmėtu, drobiniu skarmalu; jis vis dar sirgo. Tėvas stovėjo paėmęs mamą už rankos man iš kairės. Jie abu net tada negalėjo žiūrėti man į akis dėl to, kad pasipriešinau jų valiai.

    Mes trise stovėjom priešais kunigą, kuris kalbėjo maldą per Sielos Apvalymo ceremoniją. Visada Horsloto gyventojai pasilikdavo po mišių, kad palaikytų ceremonijos metu sergančiojo šeimą. Mano šeima buvo ne išimtis. Ceremonijos metu, kunigui sukalbėjus kelias maldas, sergančiojo galva buvo šlakstoma švęstą vandeniu; su kūdikiais buvo elgiamasi kaip per krikštą – juos panardindavo.

    Kunigas nutilo. Jis paėmė mano broliuką iš motinos glėbio. Aš nekrutėjau. Tiesiog žvelgiau, kaip nė garso neišleisdamas broliukas išniro iš vandens. Po kelių dienų jis mirė.

    Negalėjau patikėti, kad jis negyvas. Kai palaidojom jį, pasakiau sau, kad viskas. Viskas – keliauju iš čia. Susikroviau, kaip man atrodė, reikalingus daiktus, bet jau beveik prie slenksčio mane sulaikė tėvas. Jis, aišku, sielojosi dėl to, kad mirė jo sūnus – mano brolis, tačiau  neketino pasakyti, kad klydo ir kad galbūt vaistai būtų padėję…Jis man neleido išeiti, laikė mane kaip kokį gyvulį namie užrakintą savo kambaryje. „Melskis, melskis, melskis“, – tik tiek tegirdėjau, kol man vieną naktį pavyko pabėgti.

    Palikęs be gailesčio savo šeimą, skubėjau į jau pažįstamo miesto policiją. Tenai patyriau baisiausią smūgį. Pasirodo, kad mano tėvai nieko blogo nepadarė nužudydami mano brolį jeigu tai susiję su jų religinėmis  pažiūromis. Mano žandikaulis atvipo tai išgirdus. Kaip? Tėvai gali leisti numirti savo vaikui, jeigu tai susiję su jų religija? Negalėjau tuo patikėti.

    Kadangi buvau jau pilnametis, išėjęs iš namų, pradėjau ieškotis darbo ir pratinausi  prie visuomenės už Horsloto. Neturėjau nei išsilavinimo, nei kitų įgūdžių, išskyrus patirtį ūkyje, todėl niekas tame didmiestyje nesamdė kažkokio kaimo berniūkščio – kvailo ir atsilikusio, nelankiusio tikros mokyklos ir vos mokančio skaičiuot. Aš neturėjau nė cento kišenėje ir neketinau grįžti į Horslotą, vienintelę vietą, kurioje pritapau. Darėsi vis liūdniau ir prasčiau, norėjosi tik palikti šį pasaulį, nes tokiame gyventi, kaip man tuomet atrodė, ilgiau nebegalėjau…

    Gal tenai, kur vykstu, sutiksiu Viešpatį, – aš nežinau. Bet jeigu pamatysiu, paklausiu, kodėl neišklausė mano maldų, kai man  labiausiai to reikėjo? Kodėl leido  mirti mano broliukui?                                       

    II dalis

    Štai kaip pasaulis baigsis:
    Ne su trenksmu, bet su tyliu vėjo gūsiu…

    /T. S. Eliot.

    Aš prisimenu, kaip kritau, kaip lengvas vėjo gūsis pakylėjo mane. Jaučiausi tada pirmą kartą laisvas, nesupančiotas nematomų pančių; jaučiau vėsų orą, gaubiantį mane, o tada – tamsą. Tik tiek.

    Tyla, triukšmas; tamsa, šviesa… Man niekas neberūpėjo.  Tartum gulėdamas ant nugaros skriečiau padebesiais į nežinią.Bet tada išgirdau balsus. Žmonės baltais chalatais, panašūs į angelus iš matytų paveikslų, supo mane. Tik visiškai atsimerkęs supratau, kad nebuvau danguje. Po šios praregėjimo  akimirkos aš užmigau.

    Pasirodo, likau gyvas. Lūžo abi rankos, kojos, raktikaulis, galbūt pažeistos smegenys… „Tau pasisekė, kad likai gyvas, jaunuoli“, – kartojo mano gydytojas.- „Tikras stebuklas, kad likai gyvas. Šeši metrai – ne juokai“.

    „Stebuklas. Stebuklas. Stebuklas. Stebuklas“, – aidėjo gydytojo balsas tartum aidas, atsimušantis mano galvoje. Aš tylėjau, nė žodžio netariau nei jam, nei slaugei, kuri mane turėjo prižiūrėti. Mąsčiau ir mąsčiau apie tai, kodėl likau gyvas. Neturėjau išgyventi, bet išgyvenau. Nejaugi tai Viešpaties valia? Nejaugi turėjau likti gyvas?

    Laikas, man begulint ligoninėj, intensyviosios slaugos skyriuje, tapo bereikšmis, tik tuščia idėja, tartum zvimbiantis uodas man prie ausies, – visa sulėtėjo, o gal net ir išnyko. Dieną keitė naktis, o naktį rytas, – supratau tik tiek, jog ligoninėje dirbančių žmonių gyvenimas tęsėsi, o manasis seniai buvo baigtas.

    „Ar aš blogai padariau, kad iššokau?“ – po kelių savaičių tylos galiausiai paklausiau, rodos, mirusio balsu mane dažnai lankančio gydytojo, kuris nekantravo smalsumu daugiau sužinoti apie mane.

    „Nežinau, – tarė jis kiek nustebęs dėl  mano klausimo. – O kodėl tu bandei nusižudyti?“

    Kiek patylėjęs, pakėliau į jį dar apsiblaususias, paraudusias akis nuo sugipsuotos rankos, padėtos ant savo pilvo.

    „Todėl, nes… – užsikirtai. – Nes neturėjau, kur eiti.“

    „Bet tu jaunas, ir ryžaisi tokiam beprotiškam žingsniui, kaip nutraukti savo gyvenimą…“

    Aš tylėjau, nes nežinojau, ką atsakyti.

    „Aš šokau, nes nebegalėjau ištverti… nebegalėjau ištverti sielvarto ir neteisybės, lydėjusios mane visą gyvenimą; neturėjau žodžio savo šeimoje. Gal ir pasielgiau kaip bailys, bet man neberūpi.“

    „Iš kur tu, jaunuoli?“ – prisėdęs ant baltos, ne per seniausiai perklotos lovos krašto, kažkodėl daug įdėmiau į mane žvelgdamas paklausė gydytojas.

    „ Iš Horsloto“ – išveblenau.

    Gydytojas,  sprendžiant iš jo susimąsčiusio žvilgsnio,  buvo gerokai nustebęs. Jam  nerišlia greitakalbe papasakojau apie save: kaip gyvenau tenai, apie broliuką, tėvus, viską…

    „ Niekas nepasikeitė nuo tada, kai išėjau,“ – liūdnai tarė jis.

    Buvau sukrėstas, kai gydytojas tai pareiškė. Tik dabar, geriau įsižiūrėjęs, pamačiau veidą žmogaus, kurio, maniau, daugiau niekada nepamatysiu. Tai buvo Matas Tomasas. Jis, – kaip čia pasakius? – buvo mano brolis. Iki dabar prisimenu, kaip mes žaidėme. Kai jis paimdavo mane ir, išmetęs į orą, pagaudavo. Man buvo ką tik suėję ketveri, kai jis paliko mus. Tai buvo baisi diena, nes tėvai pyko, kažką labai garsiai aiškino Matui ir priekaištavo. Stebėjau per dar dažais kvepiantį durų slenkstį, kaip jis krovėsi daiktus į mažą ryšulėlį: vilnonius drabužius, nes jau buvo ruduo, mamos megztas kojines… Ir, nė nepažvelgęs į dar mažą mane, išėjo. Iki tos akimirkos, kai jis atsisėdo ant palatos lovos, kurioje aš dabar gulėjau sunkiai sužeistas, buvau visiškai pamiršęs, kad jis kada nors egzistavo. Buvau kiek suglumęs, kol atsipeikėjau nuo šilto stipraus brolio apkabinimo. Mano nuskausminamųjų perpildytas kūnas suglebo jo glėby… Aš pravirkau.

    ***

    Buvo bepradedą kristi margai nusidažę Aidaho valstijos lapai, kai aš, Jonas Tomasas, pagaliau vežamas vežimėlyje savo brolio Mato, palikau ligoninę, kurioje praleidau pastaruosius kelis mėnesius. Baltu gipsu mano rankos ir kojos vis dar buvo papuoštos, o aš per tą laiką sugebėjau galutinai suvoktii, kad ir vėl turiu brolį. Tačiau mano noras gyventi nesugrįžo.

    Jis išėjo jau sulaukęs šešiolikos metų, o man tada buvo tik ketveri. Jis regėjo, kaip miestelis, kuriame gimiau ir užaugau, buvo pastatytas. Jam buvo tik penkeri, kai su tėvais persikėlė už šimto kilometrų į žaliuojančius laukus, kurie vieną dieną taps Horslotu. Jie ir aštuoniolika panašių šeimų keliavo, kol rado  tinkamą vietą. Brolis sakė, kad pirmą kartą pažvelgęs į laukus, kurie tęsėsi dešimtis kilometrų, jis apstulbo nuo grožio, rodos, primenančiorojaus aprašymą. Namas po namo kilo, ūkis po ūkio stiprėjo. Taip pamažu atsirado Horslotas. Tada gimiau aš (brolio žodžiais) – vienas iš pirmųjų,  – gal net pirmasis? – miestelyje gimusių vaikų.

    Jis man pasakojo, kaip, sulaukęs trylikos metų, pabėgdavo iš Horsloto į greta esantį miestelį, kur jį traukte traukė sena biblioteka. Tenai jis leido valandas, kai nereikėdavo dirbti ūkyje, skaitydamas knygą po knygos, pasinerdamas į vis kitą, naują matematikos, fizikos, chemijos, biologijos pasaulį. Ir tada jis suprato, kuo nori būti gyvenime. Ne ūkininku, kuris pluša nuo ryto iki vakaro, o daktaru, kuris gelbsti gyvybes. Tenai dirbusi bibliotekininkė suprato, iš kur jis, suprato  jo padėtį todėl jam padėjo. Išrinkdavo knygas, kurias derėtų  skaityti,  savaitgaliais šiek tiek pamokydavo, nes, pasirodo, ji buvo ir mokytoja.

    Mano brolis net nesulaukęs penkiolikos ryžosi išeiti, bet tiesiog neprisivertė. Jau buvo savaitė praėjusi nuo mano ketvirtojo gimtadienio, kai pradėjo bręsti nesantaika tarp mano tėvų ir Mato. Rodos, viskas buvo gerai mano keturmečio akimis, kol, žaisdamas su medinėmis kaladėlėmis, kurias tėvas išdrožė laisvalaikio metu, tądien išgirdau motinos griežtą, pakeltą balso toną, atsklindantį iš pirmojo aukšto.

    „Kur buvai, sūnau?“ – tarė ji.

    „Buvau su kaimynų vaikais,“ – sumelavo jis.

    „Tai, ką ten laikai rankose?“ – motina parodė pirštu į jos megztu avies vilnos megztiniu apgaubtą knygą.

    Jis neatsakė, tik žiūrėjo į medines grindis sau po kojomis, o aš pro durų staktą stebėjau iš viršaus juos, nenutuokiančius apie mano būtį. Paėmusi iš jo kietu viršeliu įrištą knygą, vos neišmetė iš rankų.

    „Bi…“ – sunkiai perskaitė pradžią. – „Biologija!?“

    Tada, prisimenu, nuėjau į savo kambarį toliau žaisti kaladėlėmis, nes supratau, jog brolis padarė kažką bloga. Man nederėjo toliau klausytis. Kai brolis paliko namus, tėvai, tik tiek pasakė,  kad jis išėjo su velniu. Todėl tikriausiai jis ir išsitrynė iš atminties, nes Matas tapo Horslote tabu  – uždrausta tema.

    Dabar žinau, koks buvo Mato naujasis gyvenimas. Nukeliavęs, rodos, daugiau nei šimtą kilometrų iki Boizio miesto (kur mane ir atgabeno sraigtasparniu ir kur gydžiausi),jis pradėjo dirbti krovėju vienoje firmoje, kad galėtų lankyti naktines pamokas. Jis pasakojo, kaip miegojo pirmus mėnesius iki pat žiemos autobusų stotyje.  Orams atšalus, brolis apsigyveno kartu su bendradarbiu – vieninteliu, kuris jį suprato, mažame dviejų kambarių bute.

    Taip klostėsi jo gyvenimas pirmus kelerius metus, bet tik gavęs  išsilavinimą, Matas pasijuto pagaliau laimingas ir laisvas, jau visiškai atsiskyręs  nuo tėvų ir Horsloto. Jis norėjo būti daktaru – toks buvo jo tikslas, bet vienas dalykas jį skyrė nuo svajonės. Pinigai. Dar kelerius metus padirbęs, Matas ketino atsisakyti savo svajonės, bet  jo draugas, kuris taip šiltai priglaudė, neleido to padaryti. Markas, rodos, toks buvo jo vardas, paskolino kelis tūkstančius Matui, kad šis galėtų įstoti į koledžą.

    Gaila, Markas mirė nuo vėžio, kuriuo jis sirgo ir su kuriuo kovojo nuo vaikystės…

    ***

    – Ar tu kada nors pagalvodavai apie mus? – paklausiau jo, kai vežė mane per sanatorijos, kurioje po truputį sveikau, kiemelį.

    – Beveik visada – tarė jis. – Kartais gailėjausi, kad tavęs kartu nepasiėmiau, bet ir džiaugiausi.

    – O kodėl negalėjai atvažiuoti manęs pasiimti, kai tapai gydytoju?– patylėjęs paklausiau.

    Matas kurį laiką tylėjo. Tik vos besilaikančių, spalvotų  lapų ošimas drįso drumsti tą šventą tylą, gaubusią mus taip lengvai. Vėjo gūsiai probrėkšmais mus lenkdavo.

    – Aš bijojau, – galiausiai tarė jis.- Bijojau smerkiančių tėvų, kaimynų žvilgsnių. Mane  jie laikė gerumo įsikūnijimu, kai dar gyvenau tenai. Jie vis kartojo savo mažiams, kad lygiuotųsi į mane. Ir pažiūrėk, kuo tapau, – gydytoju! Jie mane prarytų gyvą, išvytų iš miestelio!“

    Aš nusijuokiau, prisiengęs medvilninio megztinio, kurį man padovanojo Matas, rankove.

    – Ko kikeni?

    – Cha, cha… Tiesiog pagalvojau, kad dauguma tėvų neatsidžiaugtų jeigu jų sūnūs taptų gydytojais. O Horslote..

    –Tas tiesa, – jis nutilo.- Žinai, kartais tėvų pamokymai, kad medicina blogis, jog ji siųsta velnio, vėl aplanko. Dėl to pradedu mąstyti ir ginčytis su jais viduje.

    – Bet tu dar meldies? – paklausiau.

    – Seni įpročiai nedingsta,– tarė jis. – Be to,  mano tikėjimas neišblėso.  Kai Markas mirė, pasijutau esąs vienišiausias žmogus pasaulyje. Galvojau mesti mokslus ir grįžti į Horslotą, bet žinojau, kad Markas man niekada nebūtų to atleidęs. Tad išlaikęs visus egzaminus, išsinuomojau butą, kuriame kartu gyvenome. Nors buvau pasiekęs savo svajonę, nepajėgiau atsikratyti vienatvės, kokia laimė, kad likimas man atsiuntė tave.

    Mes abu patylėjom, kol įsukom į greta esančio miškelio tankumyną. Tyloje aiškiai girdėjau, kaip Matas bando tramdyti ašaras.

    III dalis

    Pajausti skausmą, tarti drąsų žodį, suprasti grožį, –

    to užtenka žmogui gyvenime.

                        /T. S. Eliot/

    Kaip  metų  laikas  keičia  metų  laiką  –  taip  keičiasi  žmonės.   Tačiau  metų  laikai  sugrįžta, o žmonės – ne.

    Praėję keturiasdešimt metų, rodos, buvo patys laimingiausi, tik sielos kertėse tysoję demonai liko, nepajudėjo iš vietos, laukdami tinkamos progos užklupti. Kaip kokie laukiniai žvėrys, ar tai būtų tigras, ar tai leopardas, tačiau jie nedingsta tose tamsiose sielos kertėse, kurias vadinu „savo vidinėmis džiunglėmis“.

    Rodos, žmogus suskysta pažvelgęs baimei į akis, bet aš nesuskydau. Sėdėjau atrėmęs galvą į aprasojusį mašinos stiklą, kai ji, vairuojama mano brolio Mato, dundėjo gruoblėtu pakalnės šlaitu žemyn į atsiskyrusį nu kitų miestelį, vadintą Horslotu. Rudeniško ryto migla supo apleistus pastatus, kiek per daug panašius į žaislines kaladėles.

    Per tuos metus miestelis – šaltas ir liūdnas –  gerokai pasikeitė, jis stūksojo kaip memorialas kartą jame gyvenusiems žmonėms atminti. Nors tiek laiko prabėgo, man iš atminties neišbluko  nusitęsę pašonėje žali laukai, akmens skaldos gatvė, vėjo pustomo bažnyčios varpo skambesys… Aš, išlipęs iš automobilio, atsidusau. Pažvelgiau į Matą, rakinantį dureles, ir pamojau ranka eiti kartu apsižvalgyti po mūsų vaikystę. Saldus laukų oras, trumpi vėjo gūsiai tiesiog šaukė man: „Namai“.

    Tenai, tolumoje, pačiame  miestelio pakrašty, stovėjo mūsų tėvų namas. Aš krūptelėjau, nes jis atrodė toks pat, tik kiemo žolė, rodos, buvo nepjauta daugiau nei dešimtmetį. Durys  išlūžusios, keli langai išdaužyti. Viduje senus, nepaliestus baldus dengė didelis dulkių sluoksnis, o visur,  ne tik kampuose,  kabėjo voratinkliai. Atsisukau į Matą, jis manė tą patį: „Kada jie mirė?“. Mūsų kambariai buvo nepaliesti, viskas buvo kaip palikom, rodos, tėvai nė karto nebuvo ten  užėję.

    Miestelis išmirė – jo nebeliko. Uždėjom nuvirtusias duris į  vietą ir patraukėm prie mašinos. Aš neliūdėjau, kad miesto kaip ir nebeliko, bet man nedavė ramybės klausimas, kodėl?

    Prisisegiau saugos diržu, Matas įjungė variklį, tik  pasirodęs priešais mus vyras rankos mostu sustabdė automobilį. Pamaniau, kad priešais stovi ir sustoti ragina gerasis fermeris Džo. Ta pati šiaudinė skrybėlė pūpsojo ant pusplikės žilos galvos; dėvėjo tuos pačius mėlynus išblukusius džinsus, o ant krūtinės krito žila barzda. Mes išlipę žvelgėm nustebusiais žvilgsniais į vaiduoklį, stovintį priešais mus.

    – Fermeri Džo? – nedrąsiai tariau.

    – Ne, – tarė kažkur girdėtas švelnus,  senyvas balsas.- Džo buvo mano tėvas. Aš Mo.

    Prieš mane stovėjo tas berniukas, su kuriuo žaisdavau nuo vaikystės, tik susenęs kaip aš, bet ne taip, kaip Matas. Fermerio vienintelis vaikas. Keista, jis numanė, kas esam.

    – Kur jūs buvot?

    Nelaukdamas atsakymo, Mo mus pakvietė į medinę lūšną, netoli mūsų namo. Nuo tada, kai paskutinį kartą ten buvau (prieš keturiasdešimt su trupučiu metų) mano manymu, nedaug, kas tepasikeitė. Jis apžiūrinėjo mus. Pirmiausiai mane, o po to su didesne nuostaba Matą. Mo, pavaišinęs mus žolelių arbata, paprašė papasakoti, kur gyvenome, išėję iš Horsloto.

    – Kai mano broliukas mirė, – tariau tyliai, bet aiškiai, – bandžiau nusižudyti.

    Mo nustebęs žvelgė į mane. Žiūrėdamas į jį, pamačiau tą patį vaikinuką iš vaikystės.

    – Nežinau. Dabar, kai pasenau atrodo, kad labai kvailai pasielgiau,nors buvau sugniuždytas. Mane po bandymo nusižudyti atgabeno į Boizą. Tenai po geros savaitės supratau, kad mane gydantis daktaras yra Matas.

    Mo nustebo išgirdęs, jog Matas tapo daktaru. Tada brolis papasakojo savo istorijos dalį.

    – Kai pasveikau, – tariau tęsdamas,- susirgau depresija, kol susipažinau su savo būsima žmona Marija. Mūsų pažinties metu mokinaus naktiniuose kursuose. Tada pradėjau dirbti žurnalistu vietiniame laikraštyje. Susilaukėm dviejų mergaičių ir prieš dvejus metus tapome seneliais.

    – Mo, turiu tau vieną klausimą, – patylėjęs tarė Matas. – Kas atsitiko miesteliui? Kodėl jis toks apleistas?

    Mo nusišypsojo ir vaikiška šypsena pažvelgė į mane.

    – Tai tu kaltas, Jonai. Kai  išėjai, visi vaikai laikė tave didvyriu – legenda! Visi aliai vieno, kai suaugo, išėjo susiprotėję, jog čia neverta gyventi. Dauguma ir negrįžo. Taip po truputį miestelis  išmirė.

    – O kodėl tu neišėjai, Mo? – patylėjęs tariau.

    – Nes čia mano namai. Čia gimiau ir augau, o gal paprasčiausiai bijojau.

    Mus tris apgaubė tyla, kol ją nutraukė Matas.

    – Ar žinai, kur mūsų tėvų kapai?

    Jis vedė mus per visą miestelį iki kapinių, kuriose kažkur gulėjo mano mažasis broliukas. Atsidusau. Nuo tada, kai išvykau, rodos, kapų patrigubėjo. Visas aptvertasis plotas buvo vien  antkapių jūra.

    – Štai, – tarė jis.

    Aš sulaikiau kvėpavimą, rodos, ne tik aš, bet ir Matas. Tenai, žemėje ,tarp žolių gulėjo dvi medinės lentelės, senos ir sutrešusios, su išdegintais jų vardais: Ana Tomasas ( 1921– 1981 ), Morkus Tomasas (1921  – 1986 ).

    Ir abiejose lentelėse, žemiau jų vardų…mano nuostabai, buvo parašyta: „Jonai, Matai, mes jus mylim. Niekada to nepamirškit. Ilgimės jūsų. Mama, tėtis“. Padėjau lėtai ranką ant peties Matui, kuris dar spoksojo negyvom akim į lenteles, apkabinau jį. Tai buvo antras kartas, kai mes apsikabinom, nuo tada, kai susitikom. Mes irgi juos mylėjom, nors sunku patikėti, jų visada ilgėjomės. Stovėdami  prie jų kapų  braukėm ašaras ir nekaltinom, kad darė tai, ką manė esant geriausia mums…

    _________

    Pastaba. Miestas ir veikėjai  pasakojime yra išgalvoti, tačiau tokio tipo religinės bendruomenės egzistuoja, o jų praktika yra pateisinama Aidaho valstijos (JAV) Konstitucija, t. y., jeigu tos praktikos metu nukenčia vaikas(-ai), tėvai nesuimami, o jeigu ir teisiami, tai paprastai  išteisinami.

     

    Greta ŠAKAVIČIŪTĖ

     

    Vieniša

    Mano tėtis didis ponas,

    Jis skaičiuoja milijonus,

    O mamytė pardavėja,

    Dar ir sandėlio vedėja.

    Pirkt mašiną ar batus,

    O gal kailinius naujus,

    Gal išvykti į kurortą-

    Turkiją, o gal Maljorką?

    Taip jie kalba vis kas dieną,

    O mane palieka vieną.

    Neturiu linksmos vaikystės,

    Kaip kaimynė lėlę vystė.

    Ir broliuką ji turėjo,

    Su Reksiuku vaikštinėjo…

    Man tinklinis ir baletas,

    Vakare kūryba, teatras.

    Nėra laiko man draugams

    Ir vaniliniams ledams.

     

    Pojūčiai

    –  Mamyte, o kas yra laimė?-

    Paklausė dukrelė mamos.

    –  O gal tik šviečianti saulė,

    Suteikianti mums šilumos.

     

    Matyti mylintį žvilgsnį,

    Praskridusį paukštį aukštai.

    Ir uodą tūnant pavėsy

    Žiūrėti, kaip žydi rugiai…

     

    Dar bičių medaus paragauti,

    Šaltinio vandens atsigerti,

    Senelės pyrago skanauti,

    Ištraukto iš pečiaus kaitraus…

     

    Girdėti šunelio lojimą

    Ir piktą griaustinį toli,

    Išdykusio žvirblio čirškimą,

    Kurkimą varlių pabaly…

     

    Paliest mamos švytintį veidą

    Ir jausti, kaip plaka širdis.

    Paimti į ranką pieštuką,

    Išdėstyti savo mintis…

     

    Pavasario lietų užuosti,

    kaip kvepia jazminų žiedai.

    Jei tu visa tai gali jausti,

    Laiminga esi amžinai.

     

    Augustė VALUCKAITĖ

     

    Triptikas kūrėjams

      Artimas mano

    (Antanui Vaičiulaičiui)

    Gal ir sunkus tas gyvenimas.

    Bet kai kurie net ir sunkiausiu metu rašo, kuria eiles bei postringauja apie meilę,

    Gyvenimą ir kitus dalykus.

    Bet vienas Šelvių kaimo bernelis rašė kitaip,

    Rašė įdomiai.

    Susieja jis gamtą su žmogumi,

    Meilę su neapykanta

    Ir  gyvybę su mirtimi.

    Vertybė jam – tai  meilė artimam,

    O ypač meilė buvo vienai merginai,

    Gal Valentinai, nepamenu jau,

    Bet žinau, kad ji tikrai ne iš Šiaurės…

     

    Nežinia

    (Salomėjai Nėriai)

    Nebežinau jau, kas tu esi,

    Nežinau, ar lauksi manęs anksti rytą.

    Ar eisi dėl manęs per lūžtantį ledą.

    Ar matysi mane taip pat,

    Ar girdėsi mane,

    Ar norėsi būti su manim?

    Nes širdis mana lyg audrų daina –

    Nebegali mylėti,

    Nebenori jausti

    Ir nenori klausytis, kaip lakštingalos čiulba,

    Ar matyti, kaip vyšnios žydi…

     

    Metai kitaip

    (Kristijonui Donelaičiui)

    – „Didis žodis“, – jis pasakė,

    Gal net toks didis kaip mūs tėvynė.

    Noris kartais imti žodį ir suspausti,

    Bet jis lyg paukštis išskrenda su vėju,

    Linksmu pavasario vėju.

    Ir tegul skrenda jis,

    Ir palieka mus, kaip nebaigtus vasaros darbus,

    O paskui kaip žiemos rūpesčiai, ateina netikėtai ir nelauktai.

    Bet žmogus razbainykas, reikia jam visas

    Rudens gėrybes susirinkti…

    Ir nelieka tada nei žodžio, nei kalbos

    Ir reikia pajusti istoriją iš naujo…

     

    Minijus MONTVILA

     

    Tas keistas dalykas

    Viskas taip slogu ir pilka. Bet turiu žengti pirmyn. Ir tyliai nusikeikiu, kai įlipu į balą. Aplink viskas taip nepakenčiama. Viską, ką dabar jaučiu, tai tik drėgmė ir šaltis. Kas gali būti blogiau. Tikriausiai tai blogiausias derinys, kokį tik galėčiau įsivaizduoti. Ta drėgmė ir šaltis, nuo jų neįmanoma pasislėpti.

    Kaip jau sakiau, turiu eiti pirmyn. Viskas aplinkui miršta. Kur tik pažvelgiu, paskui mane eina mirtis. Ji lyg mano šydas, lyg šešėlis, kuris niekur nepasitraukia nei sekundei. Pilkas ir siaubingas šešėlis. Kad ir kaip stengčiausi nuo jo pabėgti, visos pastangos bevaisės. Ir galiausiai mano viltis miršta, kaip ir viskas aplinkui. Ji pakyla į orą, kaip lengva plunksnelė, akimirką sklendžia tai pirmyn, tai atgal, o tada akimirksniu suyra, sunyksta iki smulkiausių smiltelių, tada pranyksta, kaip ir kiekvieną dieną.

    Keisčiausia tai, kad šis dalykas yra neapsakomai nuostabus daugeliui žmonių. Jie džiaugiasi mirtimi, jie džiaugiasi šia nepakečiama drėgme ir šalčiu, jie tuo mėgaujasi. Ir apskritaikaip jie drįsta? Aš net negaliu įsivaizduoti, kaip tai gali būti pakeliama, o jie tuo mėgaujasi!

    Keisti tie žmonės…

    Aš einu toliau. O tada pamatau dar labiau apgailėtiną ir vertą pasibjaurėjimo dalyką. Vaiko šypseną. Tai ne šiaip  vaiko šypsena, bet ji pilna laimės, laimės dėl to, ko aš nekenčiu. Jis šypsosi ir kelia nuo žemės mirusiuosius, o jo mama jį skatina šiam reikalui, tarsi tai būtų kažkoks nesveikas žaidimas. Keisčiausias šioje situacijoje ne vaikas, o mama. Ji puikiai supranta, kas vyksta, ir, užuot pasipriešinusi, ji džiūgauja. Sunkiai nuryju šleikštulio gumulą gerklėje ir einu toliau.

    Akyse matydamas tas vaikiškas žibančias akis, aš pamatau ne ką malonesnį vaizdą. Nesusivaldau ir tyliai niekam negirdimai nusikeikiu. Tokį vaizdą išvydęs kiekvienas nusikeiktų. Neskaitant to, kad jie džiaugiasi gyvybės užgesimu, dabar jie godžiai metaliniais nasrais, be gailesčio nutempia žuvusiuosius į krūvą. Ir tada lyg niekur nieko padega juos. Budelio veidas nušvinta, kai jam iš kokio trečio karto pavyksta padegti nelaimėlius.

    Keisti tie žmonės.

    Tikriausiai daugiau nei keisti. Jie žiaurūs. Negaliu suprati jų elgesio, o ypač emocinės būsenos.  Jie taip džiaugiasi. Tai žiauri laimė. Aš tematau pilką visumą ir slenkančias šešėlyje dienas, o jie kalba, kaip tai nuostabu. Žmonės kalba, kad šiuo metu juos supa pačios gražiausios spalvos, kad viskas tarsi tobula, kad tai nepakartojama, o aš tematau pilką visumą.

    Nekenčiu to. Nekenčiu to jausmo. Nekenčiu savęs už tai, kad į viską žiūriu kitaip. Juk galėčiau ir aš džiaugtis taip, kaip visi. Nekreipti dėmesio į viską ir lengvabūdiškai džiaugtis net ir krentančia iš dangaus mirtimi. Bet negaliu. Negaliu apsimesti, kad man tai patinka, negaliu apsimesti, jog viskas, kas vyksta, yra tobula. Nes tai netobula. Galbūt būtų geriau, jei galėčiau, bet negaliu.

    Skaudžiausia tai, kad mano pilkas ir siaubingas šešėlis niekada niekur nedings. Net ir pasibaigus viskam jis sugrįš, jis ras mane, jis ras visus, kaip rasdavo ir iki mano egzistencijos pradžios, kaip ras ir po mano pabaigos. Tik viskam išnykus išnyks ir jis. Galima guostis tik tuo, kad už jį yra stipresnių. Kad kiekvieną kartą atėjus metui jį nušluoja, kad kiekvieną kartą jis be gailesčio įveikiamas, iki kol ateis jo metas. Iki kol ateis kitas nelemtas ruduo.

     

    Smulkmenos

    Visas gyvenimas sudarytas iš mažų dalelių, tarytum taip pat kaip vandenynas sudarytas iš neapsakomo skaičiaus vandens dalelių.  Kiekviena dalis gali nereikšti nieko arba reikšti labai daug, kiekvienas praradimas gali pakeisti gyvenimą arba gali nepakeisti nieko, bet koks pokytis gali apversti viską aukštyn kojomis arba, atvirkščiai, gali viską sustatyti į savas vietas.

    Pavyzdžiui, aš einu gatve. Einu ir apie nieką negalvoju. Nes taip yra lengviau. Lengviau todėl ,nes toks ,kai kam menkas dalykas kaip kito skausmas neegzistuoja. O aš negaliu žiūrėti į tą nepakeliamą skausmą, negaliu apsimesti, kad nieko nėra, kai matau žmones, kurie neturi nieko ir patiria stingdantį šaltį, kuris juos smaugia. Arba kaip žmonės reaguoja pamatę žmogų vežimėlyje? Niekaip. Jie tiesiog to nemato. Jie nejaučia to žmogaus noro pakilti, nejaučia tos vilties pasiekti debesis ir skristi kartu su paukščiais ten, kur bus lengviau.

    Kaip jau sakiau, einu ir apie nieką negalvoju. Tai netiesa. Ta akla ir nejautri kaukė yra netikra. Netikra kaip viltis, jog pabudus ryte aš pabusiu niekados šalyje, netikrai, kaip netikras ir mano pasaulis…

    O ar niekada nepagalvojate apie tokį menką dalyką kaip spalvotos kojinės? Taip, taip, jūs gerai supratote, tiesiog paprastos spalvotos kojinės. Net tokia menka smulkmena, kaip priešais mane einančio žmogaus kojinės gali pakeisti viską. Jos gali suteikti tokį ypatingą ir nepakartojamą dalyką, bet tokį įprastą ir menką – šypseną. Tas mažas geltonas burbuliukas ant spalvotųjų kojinių gali priminti saulę. Nuostabią vasaros saulę, kuri sukelia tiek daug nepakartojamų dalykų, kuri primena, kad gyvenimas gali būti lengvas ir laisvas kaip pienės pūkas, sklendžiantis tarp  minkštų debesų…

    O kaipgi pieštukas? Atrodo, jis visiškai neypatingas ir niekuo nestebinantis, bet vien pagalvojus apie jo praeitį supranti, kad savo rankose laikai stebuklą. Jis lyg paukštis, apkeliavęs pusę pasaulio, patyręs tai, ko net negalime įsivaizduoti, o tada sugautas ir įkalintas narve, nemylimas ir nevertinamas. Bet tik parodžius jam šiek tiek dėmesio su jo pagalba kuriami stebuklai. Įvertinęs tai, gali netgi patikėti, kad svajonė pasiekti mėnulį ranka yra daug paprastesnė nei paprasto pieštuko kelionė iki tavo rankų. Tokia smulkmena, su tokia istorija ir prasme…

    Kiekvienas namuose atsidaręs stalčių rastume paprastą arbatinę žvakutę. Ko ji verta? Ogi nieko. O gal kažko verta? Taip, tikriausiai ji kažkuo ypatinga, juk ji guli jūsų stalčiuje. Bet kuo gi ji nepaprasta? Juk ji sudega, ir tiek iš jos naudos. Bet tik pabandykite pažvelgti į tą mažą stebuklą, į tą nepakartojamą dalyką, kurį sukuria maža žvakutė. Ji savyje turi tiek magijos, kiek nė vienas žmogus niekada neturėjo, o mes jos nevertiname. Pati paprasčiausia žvakutė gali pagelbėti, kaip niekas to nepadarytų. Tik pagalvokite ir nuoširdžiai atsakykite, kokių priemonių imtumėtės, jei netektumėte šviesos savo namuose? Žinoma, užsidegtumėte žvakę, kuri galėtų išgelbėti visą vakarą, kuri galėtų nušviesti gerą kelią į rytojų. Kiek pasikeistų, jei tą vakarą, kai dingtų šviesa, niekur nerastumėte žvakės? Tada taip ir galvotumėte, kokia naudinga ji būtų, ir tai tebūtų ta pati paprastoji žvakutė, kuri niekam nereikalinga…

    Kartais gyventi būna sunku. Gyvenimas krauna mums ant pečių daugybę sunkumų. Jis klupdo mus ant žemės, bet tik tam, kad galėtumėme atsistoti.

    Artimo žvilgsnis gali pakeisti visą gyvenimą. Kas, jei tas žvilgsnis būtų šaltas, kaip šiaurės ašigalį stingdantis vėjas,kas jei jis būtų aštrus kaip ašmenys? Tik paprastų paprasčiausias žvilgsnis ir tas pats gali sujaukti viską aplinkui. Jei tą akimirką, kai jums būtų laibai sunku, kai gyvenimas persistengtų ir užkrautų jums per daug naštos, kai jūs visa gerkle klyktumėte prašydami pagalbos, išvystumėte savo draugo žvilgsnį, kuris butų pilnas pagiežos, pilnas kaip mėnulis prieš keičiantis ciklui, kas jei tas žvilgsnis jus atstumtų? Argi jums neskaudėtų? Žinoma, kad skaudėtų, o skausmas gali pakeisti viską, jis gali pražudyti šviesą žmoguje.

    Bet juk žvilgsnis gali būti ir kitoks. Juk net paprasto praeivio žvilgsnis pačią niūriausią dieną gali pakeisti viską. Jis gali suteikti vilties, gali pakeisti mūsų sprendimus ar ketinimus, jis gali duoti tai, ko mums trūksta.

    Žodis. Žodis gali daugiau nei bet kas pasaulyje. Jis gali nutraukti ir sukurti bet ką. Tai pati stipriausia žemiška jėga. Dar nė vienas žmogus, nurydamas savo piktus žodžius, nepakenkė skrandžiui. Bet kam laikyti tai, kas jau sukurta? Kam laikyti žodžius savyje, jei jau jie prisirpo mūsų galvoje? Juk tai tik smulkmena, juk tai tik žodžiai, jie nieko nereiškia. Jie visiškai tušti, kartais netaisyklingi, o kartais tokie sudėtingi, bet vis tiek tai tik žodžiai. Tačiau net paprasčiausia frazė gali žmogų pakylėti iki dangaus tiek tiesiogine prasme ,tiek ne.

    Viskas sudaryta iš mažų smulkmenų, kurios susijusios tarpusavy, tarsi du magnetai ir kartu tokios atskiro, kaip žvaigždės danguje. Kiekviena smulkmena yra tokia didelė ir tokia maža, kaip visa visuma. Supratęs tai, gali apversti viską aukštyn kojomis arba, atvirkščiai, gali viską sustatyti į savas vietas.

     

    Ausmėja ULECKAITĖ

     

    Ką žino baltas katinėlis

    Kai debesys danguj sudaro paveikslėlį,

    Man norisi parodyti į jį pirštu,

    Ir pasakyti, kad tai baltas katinėlis,

    Paklausti, ar jį matai ir Tu.

     

    Kai ant palangės tupi stora musė,

    Ir šildos rudeninės saulės spinduliuos,

    Man knieti pasikviest Tave minutei

    Ir pasijuokti iš tingumo jos.

     

    Kai lapai įvairiom spalvom dažyti,

    Nukloja žemę kilimu minkštu,

    Man puokštę norisi iš jų surinkti

    Ir Tau padovanoti, papuoštą geru žodžiu.

     

    Kai upėje smagiai sau plauko antys,

    Viena iš jų man į Tave vis būna panaši.

    Todėl aš visada spėlioju tyliai,

    Ar Tu taip pat mane tarp jų randi.

     

    Kai aš stebiu vargšelius paukštelius,

    Viduržiemį atskridusius į lesyklėlę,

    Bandau atspėti ar pažįsti juos,

    Kaip aš skiriu zylutę nuo varnėno.

     

    Kai šiltas  vėjas judina medelių šakeles

    Ir virpa vėjyje jauni lapeliai,

    Man norisi eit pasivaikščioti kartu,

    Kaip kad seniau sutikti juodąjį šunelį.

     

    Kai neskubėdama einu aš takeliu

    Ir nuskinu kuklutę lauko gėlę,

    Tikiuosi, kad matai ją Tu,

    Tikiuosi, kad matai ir visą pievą.

     

    Ir kai galiausiai vėl tarp debesų matau aš katinėlį,

    Aš suprantu, kiek daug pasaulyje gražių vaizdų.

    Tik Tau parodyt jų visų nespėjau,

    Nes per trumpai pabuvom mes kartu.

     

    Nors gal nereikia rodyti Tau šito grožio,

    Kadangi viską Tu ir taip matai.

    Tau baltas katinėlis stebuklus parodo,

    Kurių Tu čia su manimi, deja, nepamatei.

     

    Aš nežinau, ką jis tau ten pasako,

    Nes Tu man to išduot jau negalėsi niekada.

    Bet man užtenka vien žinoti,

    Kad Tu matai mane ir būsi visada šalia.

     

    Norai

    Aš noriu būt tuo vienu lašeliu,

    Kuris išpranašauja ilgai lauktą lietų.

    Deja, esu tik tas, kuris į stiklą atsimuš

    Ir nusiris į apačią visai nepastebėtas.

     

    Aš noriu būti tuo vienu paukščiu,

    Kuris pirmasis ryte traukia giesmę.

    Deja, esu tik tas, kuris dainuoja naktį,

    Kad jo nė vienas šiam pasauly negirdėtų.

     

    Aš noriu būt tuo vienu kačiuku,

    Kurio akutės spingčioja gailiau už rasą.

    Deja, esu tik toks, kokių ir taip jau daug,

    Tik toks, į kokį norisi vien akmeniu paleisti.

     

    Aš noriu būti ta viena rože,

    Kurios žiedelis ir už kraują raudonesnis.

    Deja, esu tik ta, kuri nuvys pirma,

    Kurios spalva už sielvartą pilkesnė.

     

    Aš noriu būt tuo vienu pieštuku,

    Kuriuo kiekvieną piešinį piešei ir pieši.

    Deja, esu tik tas, kurio širdelė neaštri,

    Tik tas, kurio širdelė sutrupėjus.

     

    Aš noriu būt tuo vienu megztiniu,

    Kurį tu taip myli jau nuo seniai.

    Deja, esu tik tas, kuris jau greit nubluks,

    Tik tas, apie kurį tu pamiršai visai.

     

    Aš noriu būti tuo pliušiniu šuniuku,

    Kuris sau sėdi ant minkštutės lovos.

    Deja, esu tik tas, kurio ausytė nuplėšta

    Ir nudraskytos dvi vatinės kojos.

     

    Aš noriu būt ta viena antele,

    Kurios plunksnelės žvilga lyg auksinės.

    Deja, esu tik ta, kurios vieta tik virtinės gale,

    Kurios spalva ir plunksnos nykios, metalinės.

     

    Aš noriu būt tuo vienu didžiuliu medžiu,

    Kurio vardu žvaigždynai pavadinti.

    Deja, esu tik ta, kuri tamsos platybėse viena,

    Ta, kurios vardo nieks negali prisiminti.

     

    Aš noriu būt tuo vienu baltu trintuku,

    Kuris naudingas bus nors ir po poros metų.

    Deja, esu tik tas pajuodęs ir trapus,

    Kurį išmes po pirmo sugadinto lapo.

     

    Aš noriu būt tuo vienu takeliu,

    Kuriuo kas dieną daug žmonių praeina.

    Deja, esu tik tas, kurio žolėj jau nematyt,

    Tik tas, kuriuo kažkas praėjo kartą, tačiau nuo tol daugiau nebepraeina.

     

     

    Aš noriu būt kažkuo labai svarbiu,

    Tokiu, kuris pasaulyje ką nors pakeistų.

    Deja, esu tik tas, kuris tik norų turi didelių,

    Tiek daug, kad neįmanoma įvardint skaičiais.

     

     

    Raminta KASPARAVIČIŪTĖ

     

    Banali meilė kaip iš seno filmo

    Mūsų visų meilė įamžinta laike. Laikas ją apriboja nuo pirmojo žvilgsnio iki paskutinės akimirkos drauge. Meilė iki mirties. Tobulas, lengvas, paprastas romanas ir amžina aistra.

    Istorija prasideda pobūvyje, kai jauna, žavi mergina sėdi tolimame salės kampe nuleidusi galvą. Jos link žingsniuoja du juodi išblizginti batai. Mergina lėtai pakelia akis – priešais stovi uniformuotas, griežtų veido formų, bet kerinčių akių vaikinas. Išgirsta kimų balsą:

    – Ar galiu jus pakviesti šokti?

    Ji kukliai, bet grakščiai pakyla. Šokis įgauna savo magišką galią – išnyksta viskas, lieka tik jie du (o gal jiedu?) begalinėje visatoje. Ir muzika. Tačiau ši baigiasi taip greitai, kaip ir prasidėjo. Šokiui pasibaigus mergina išrausta, akimirką stovi tarsi sustingusi ir išbėga it vėjo pagautas pūkas. Nežinion.

    Ši istorija nesibaigė – likimas dažnai leisdavo jiedviem susitikti. Tas pats likimas dovanojo suvokimą – norim būti kartu.

    Jie gyvena ilgai ir laimingai. Jau pasenę ir susiraukšlėję prisimena jaunystę.

    Ir paskutinės dienos akimirkas sutiks kažkur toli nuo visų. Tik jiedu.

     

    Miškas

    Sumaištis, mašinų gausmas, žmonių šurmulys, nors jokios gyvasties nematyt.

    Tave supa betoniniai blokai ir asfalto danga sukeldami tau nepakenčiamą nostalgiją. Tada žengi žingsnį pirmyn ir panyri į baltą sūkurį, užpildantį plaučius nežemiškos jėgos. Krenti žemyn be jausmų, lyg ten neveiktų jokie dėsniai ir galėtum kristi visą amžinybę. Bet užlieja tamsa, užtemdydama akis ir išplėsdama tavo vyzdžius. Dairaisi, ieškai nežinodamas ko.

    Staiga tave apsupa tamsus miškas. Medžių pertįsusios, susipynusios viršūnės uždengia mėnulį ir žvaigždes, kaip šydas apgaubia dangų. Tu stovi ant melsvai žalios minkštos samanotos dangos nejausdamas nei vėjo, nei šalčio, nei šilumos.

    Iš tamsos išlenda keistas padaras – panašus į lapę, bet didesnis, apgobtas raudonos šviesos. Jis pereina tave lyg vaiduoklis slampinėdamas nuo kelmo iki sukirmijusio rąsto. Nuo medžių mestas šešėlis išnyksta, pasirodžius neaiškiai šviesai.

    Staiga viskas pasikeičia: medžiai, kerpės, augusios ant jų, ir samanos tau po kojom – viskas išsikreipia. Dar vienas blyksnis ir miškas pabąla, pasirodo dangus, nusidažęs raudona spalva. Danguje žybteli ryškios žvaigždės ir nežemiškai arti baltas mėnulio skliautas. Tu pradedi sklęsti oru be gravitacijos. Tave seka lapė sukiodamasi aplink ir meiliai glaustydamasi prie šono. Ji priveda prie melsvų durų, sklandančių nežinioje. Atveri duris ir girdi tolumoje kažką čirškiant. Tave apima jausmas, jog tu jau pabudai.

    Nerimas, likęs galvoje, ir noras sapnuoti toliau priverčia dieną eiti lėčiau.

     

    Lietus

    Lietus nuplovė dulkes nuo apleisto pastato sienų ir atgaivino plytų raudonį.

    Senų, sutrešusių langų rėmų plyšiuose pasimatė samanų sodrumas. Žolės, augančios šalia balkšvo, aptrupėjusio pamato, išsiryškino žalumu. Senas smėlėtas takas, virtęs klampyne, driekėsi nuo sukiužusių, atsilaupiusių ir išvirtusių durų, išilgai kiemą ligi suglebusių kerpėtų vartelių.

    Nuo medžių nukritę šlapi ir apsunkę lapai kartu su pulkais besvorių paukščių beprasmiškai supa neprižiūrėtą kiemą. Tvyro gaivus ką tik išsiskyrusio ozono kvapas, susimaišęs su pelėsio, purvo ir pūvančių lapų tvaiku. Ant jauno, neseniai kieme išdygusio krūmelio išsiraizgęs voratinklis su lietaus užkibusiais lašeliais, likęs nesudraskytas po stiprios liūties. Vėjas, plėšantis medžius ir lapus, žaidžiantis su sulaukėjusių gelių žiedais, velia Tavo plaukus.

    Šį spalvom sodrų sukurtą paveikslą užgožia sunki, šalta dangaus pilkynė, grasinanti dar vienu lietum.

     

    Rutina

    Naktį mėnulio skliautas baltas, nepaprastai ryškus ir kerinčiai apvalus. Upėj jo atspindys, nukritus lapui nuo seno medžio, sumirguliuoja. Linguoja upės šonuos nendrės ir lelijos pagal seną muziką, grojančią per radiją. Jonvabaliai aplinkui sukasi ratais kartu kaip skaisčios mirksinčios žvaigždės danguj.

    Paukščiai praskrenda pro akis porom apsukdami juodus, susuktus rutinos, šaltus siluetus ant akmeninio tilto. Jie eina iš miesto varginančio šurmulio ir grįžta į jį. Nepakelia akių nuo akmeninio grindinio, nepastebi nuostabios mėnesienos šiąnakt.

    Geliantį vidinį šaltį nubloškia šiltas, meilės prisotintas oras kitapus upės. Ant kranto susiglaudusi jauna porelė nedrąsiai pirmą kartą gėrisi mėnesiena. Pabėgę nuo miesto rutinos.

     

    Vakarėja

    Vasaros vakaro saulė apšvietė šiltais, paskutiniais savo spinduliais laukus, medžius, žvyrkelį ir betoninius elektros stulpus. Auksinės spalvos laukai siūbavo bangomis nuo švelnaus, šilto pietų vėjo. Medis, aukštas ir galingas, stovintis vienas vidury laukų, pritariamai lingavo šakomis, virpindamas žalius lapelius.

    Paukščiai, tupintys ant tvirtų jo šakų, čiulbėjo mažai mergaitei, sėdinčiai po medžiu, žiūrinčiai į dangų be debesų ir svajojančiai apie būsiančią diną. Jos dantyse smilga, nuskinta laukuose, kutena surauktą strazdanotą nosytę. Raudonos aguonos, violetinės bajorės, mėlynos vaisginos ir baltos sulaukėjusios ramunės, vos kyšančios virš aukštų žolių, supa ryškiai raudonus palaidus ilgus palukus. Dangus nusidažė geltona, oranžine spalva su melsvais ruožais.

    Saulė pradėjo pamažu leistis ir vakaras virsti naktimi. Mergaitė nubėgo namo per laukus pralenkdama betoninius elektros stulpus ir seną dulkėtą žvyrkelį. Jau vakarėja.

     

    Gabrielė LAUKAITYTĖ

     

    Gatvių labirinto preliudas

    Lėtą susikaupimo liepsną užpučia vėjai – archajiškos paupio fiestos.

    Rūsti mūrų fasado schema, apglėbia savo baugia šiluma.

    Auksinių svajonių laja ir pražuvusios meilės galia,

    Nesuradę sau vietos keistų veidų namuose,

    Nebyliai kalba savo norus struktūriškam miesto fone.

    Architektūrinių monstrų vaidų, šaligatvių aidų, suskeldėjusių svajų

    Permirkę aukštieji bažnyčių bokštų ansambliai,

    Atsispindėję Šešupės vingy, ištirpusios vasarinės epochos pavėsy,

    Sudūžta tėkmėj nuskendus pirmajam rudeninio liūdesio lietui.

    O suvirpėjusių lūpų saldumas ir sarkastiško juoko trapumas,

    Įsirėžę sujauktos atminties poligonuose,

    Miršta išsekusios sielos kampučiuose.

    Prisiminimo lengvumas, tavo žodžių klaidumas

    Skęsta nugairintos vėjo pakrantės šlaituose.

    Vaiskios sutemos ir tylios, graudžios liūdesio ūkanos,

    Sukloję ir išsklaidę manojo gyvenimo rūpesčius,

    Fragmentiškai plaikstosi pilkais gatvių gojais,

    Primindamos tavo paslaptingumo ironiją.

    Ir tas pavargęs minties sūkis, aistros, išsiliejusios iš tuščio butelio šukės,

    Asfalto smaloj įspaustos neįgyvendintų norų žinutės

    Sūkuriuoja parko alėjos takelio duobutėj,

    Ir teliūskuoja perpildytos Dievo malonės likučių.

    Sustoję seklumoje, išvydę rudenio paupio orus,

    Ištrūkę iš rutinos, šiandienos ar rytojaus,

    Pamiršę savo sudėtingas klajones,

    Godžiai ryja upės ekstazę nepasotinamo sielvarto herojai.

    Upėn nusileidžia nepakeliamas rytinio ūžesio svoris

    Sudūžta aušroj šios begalinės meilės istorijos.

     

    Laikas lyja myliomis

    Susverdėja medžių šešėliai nakty,

    Kraujuoja dangus marmurinis,

    Palieja sustingusias mano šaknis,

    Suvilgo suskirdusio laiko rūstybę.

     

    Lyja. Laikas myliomis lyja

    Ir geidžia suvalgyti tylą.

    Tylą nakties mėnesienoje ,vienišą, plyną,

    Kuri man mintis atgaivina.

     

    Ir nugriovęs visą mieliausią žydrynę

    Neleidžia judėti, kur gera ir tyra.

    Man vilties negrąžina nenaudėlis,

    Man nakties mylimos negrąžina.

     

    Naktis vienišiausia visų padarų,

    Ji lieka, kai visa numiršta.

    Paunksmėje spindinčių saulės dukrų

    Išdidžiai ir romiai ji smilksta.

     

    Jos kvapas besvoris ir jausmas trapus,

    Pažįstamas vien tik nedorėliams,

    Kai plikas boluoja viršūnėj dangus,

    Aš su jais ant stogų vakaroju.

     

    Ir lietus ten kartu, kur juokingai nyku,

    Kur myluojasi gėris ir blogis.

    Kartais  griūva dangus

     Ir  laimingus kvailius laikas lengvai užliūliuoja.

     

    Ankstyvas pasąmonės nubudimas

    Nesuteikia dangiško rojaus.

    Stoja laikas ir nyksta širdy,

    Giedrėjančiam sąžinės klony.

     

    Ant kojų sustingusių savo

    Aš sutiksiu rytojų,

    Su nakties paslaptim atsisveikinu,

    Gailiai jai moju..

     

    Nieko netrokštu labiau

    Nei  nakties ,draugės besvorės,

    Nemėgstu rytų,

    Jų šalčio ir perspaustų norų.

     

    Gabrielius ZAVECKAS

     

    Kūryba ir žvejyba, arba horoskopas visiems metams

    (Perskaičius Kristijono Donelaičio „Metus“)

    Blogieji  laikai

     Mekšrai[1] nekimba… O ką veikti, kai nekimba? Žinoma, kad laukti, kol užkibs. Vis dėlto  šis laukimas mano širdžiai be galo malonus – daug kartų malonesnis nei laukimas poliklinikoje už durų. Kodėl?  Todėl, kad aplinkui ramybė, gali stebėti aplinką ir mokytis iš gamtos. Todėl, kad…  Štai nejučiom vėjas atpučia pageltusį lapą ir panardina greta plūdės į vandenį. Geltonas, formos tobulos, ląstelienos tinklelis dar beveik tvirtas. Tačiau vis dėlto geltonas. Tikriausiai buvo ir daugiau lapų, tik kitus vėjas turbūt nupūtė  kur nors į pievą ir netrukus jie taps trąša medžiams, o šis pasisukalios tvenkinio pakrašty ir neduos naudos  niekam. Ar tikrai? O gal duos postūmį kūrybai. Na, jeigu ne pačiai kūrybai, tai bent pamąstymams apie ją.

     Na, kai mažiau laiko atima žvejyba, daugiau laiko turėtų likti kūrybai. Deja, visų pirma, vien laiku sotus nebūsi, visų antra, dienos todėl ir sunkios, kad laiko trūksta. Žinoma, kai galiausiai mirtingieji randa laiko kūrybai, prasideda atgaiva –  atrandama tiesiog oazė Sacharoje (arba pirtis Antarktidoje – nelygu, iš kurios perspektyvos pažvelgsi). O temos… Ko gero, šie „sunkūs laikai“ labiausiai nuteikia rašyti apie proto galias ir negalias, pačios kūrybos vertę.

    Ramieji laikai

     Kai Ramiaisiais laikais vaikštinėju šalia tvenkinio, medžių lapų nebūna nė kvapo. Tačiau kartkartėmis gamtoje įvyksta kažkas panašaus į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją – prieš medžius sukyla šerkšnas. Pastarasis galbūt nepriverčia susimąstyti būties klausimais, tačiau priverčia pasijusti unikaliai –  nuteikia jaukiai, nors tuo pat metu pasijauti tarytum mažaraštis: grožiesi, bet juk žinai, kad šerkšną sukūrė šaltis. Ši „revoliucija“ pradžiugina, bet,  kita vertus, priverčia pasijausti vienišam.

     Ramiųjų laikų kūryba mano viena mėgstamiausių. Ji tarsi „lipa ant sąžinės“, tarsi verčia ieškoti atsakymų į klausimus, kuo šie laikai tokie ramūs ir raminantys… Ir ko trūksta iki pilnos laimės ir bent puspilnės ramybės – siurprizo iš gamtos. O juoda ir balta spalva nuteikia romantiškai.

    Naivieji laikai

    Kai po neršto išeinu į pirmąją (oficialiai) žvejybą, kimba visokios žuvys. Besigėrėdamas plūdės svyravimu iš kairės į dešinę ir iš viršaus į apačią, pastebiu, kad atgyja ne tik žuvys – karklas prie kranto taip ryškiai sužaliavęs, kad, rodos, nesitiki, jog jis priklauso šiems laikams. Medžių  lapų rotacija marga, kaip ir žmogaus gyvenimas – tai nukrinta, tai užgimsta pumpuru, sužaliuoja ir vėl pasensta…

    Naiviaisiais laikais prasideda geriausi kliovai[2]: atgyja ir lydekos, ir tie patys mekšrai, ir karšiai… Žodžiu, viskas atgyja. Deja, atgyja (prispiria) ir darbai (turiu minty kūrybą). Kūrybai laiko daug nebūna, tačiau ši pasireiškia brandumu – visų laikų patirtis mus užgrūdina ir jau šį bei tą suvokiame apie meną. Ypač paaštrėja savianalizė – klaidos arba pripažįstamos, arba atmetamos. O štai stipriąsias puses patys sau naiviai žadame dar labiau tobulinti – nuo pirmadienio.

    Naujojo Lapo laikai

    Naujojo Lapo laikais medžių lapai būna „pačiame jėgų žydėjime“. Tik štai ironiška, jog su jais jau būname apsipratę, kaip sakoma, „prie gero greit priprantama“. Priprantame ir prie lapų. Prie šilto vandens. Priprantame prie šilumos. Ilgainiui, pernelyg apsipratę su gerais dalykais, nustojame juos vertinti. O galimybę vėl džiaugtis galbūt turėsime tik po keturių epochų… Gaila.

    Visoms naivioms viltims, atsiradusioms Naiviaisiais laikais, ateina metas arba būti realizuotoms Naujojo Lapo amžiais, arba prakeiktoms daugeliu negatyvių žodžių  –  „galėjau“, „tingėjau“, „aplinka trukdė“. Bet kuriuo atveju, tos viltys negyvena ilgiau kaip tris mėnesius.

    Kūrybai atsiveria pačios plačiausios galimybės, kadangi laiko turime. Psichologų teigimu, jeigu norime, kad kažkokia veikla taptų mums įpročiu, reikia ja užsiimti tris savaites – tuomet veikla nebereikalaus didelių valios pastangų. Tris savaites nuoširdžiai skiriant laiko kūrybai, galima daug ką nuveikti, o jeigu tos trys savaitės – tik pasiruošimo laikotarpis? Tik pagalvokit, kokius didžius darbus gali atlikti kiekvienas mirtingasis! Todėl, jei tris savaites sugebėsi kruopščiai pildyti baltą lapą, didelė tikimybė, kad Naujojo Lapo laikais sugebėsi savo gyvenimą pertvarkyti taip, kaip nori ir sieki.

    Naujojo Lapo laikai – tarsi renesansas, tarsi nauja pradžia, auksinė proga, kurios metu geriausia kurti kitokio, netgi priešingo stiliaus nei esi įpratęs kūrinius: jeigu mėgai prozą, pereik prie poezijos, o jeigu mėgai poeziją, pereik prie prozos. Tai vienintelis laikotarpis, kai temos į galvą ir širdį plūsta maždaug vienodais srautais. Kaip ir visose veiklose, kurioms ruošiamasi tris savaites, pradėti reikia nuo veiksmų plano sukūrimo –  taigi, vertėtų suplanuoti bent vieną strūktūrizuotą kūrinį. Visa kita – panelės Mūzos rankose. O jeigu esi racionalesnis žmogus arba pragmatikas ir Mūza netiki, tuomet – tavo rankose.

    Epilogas

    Ei, vis dėlto užkibo nelabasis (turiu minty mekšrą). Galbūt mano mintys apie kūrybą jį telepatiškai paveikė, o gal nukritusio lapo sukiniai priviliojo. Pasvarstysiu vėliau, o dabar skubu traukti savo vienintelį laimikį. Nedidelis – nedaug turėsiu naudos. Praktinės. O dvasinės? Tikrai nemažai, nes permąsčiau savo kūrybos galimybes visais metų laikais.

    Taip, naudos yra. Net ir Rainiui, kuris laukia manęs prie vartelių. Ką gi, iki kitos lapo kelionės.

     

    Trioletų triptikas

    Aš kaliau anksčiau save prie kryžiaus
    Druskoje mirkytom vinimis,
    Nors dar sielos mano nereikėjo gydyt,
    Aš kaliau anksčiau save prie kryžiaus.
    Ieškojau  prasmės gyvenimo žygio,
    Ir tikėjausi teisybę taip apgint.
    Aš kaliau anksčiau save prie kryžiaus
    Druskoje mirkytom vinimis.

    Tik dabar, kai ramybės dvasia neranda,
    Aš svajoju prisikalt save prie kryžiaus.
    Nes visa, ką turėjau, pamečiau seniai iš rankų.
    Tik dabar, kai ramybės dvasia neranda,
    Kai pamirštu, kas esu kiekvieną kartą,
    Ir visvien ten pat kasdien suklystu
    Tik dabar, kai ramybės dvasia neranda,
    Aš svajoju prisikelt naujon būtin.

    Man daugel davė Dievas dovanų avansu,
    Žinau, kad teks darbais Jo garbei sumokėt.
    „Aš amžiams jam skolingas“ ramia širdim ištarsiu:
    Man daugel davė Dievas dovanų avansu.
    Tiktai bijau pasilikti egoistiškame transe,
    Ir neatiduot savęs Tiesos keliams nutiest.
    Man daugel davė Dievas dovanų avansu,
    Žinau, kad teks darbais Jo garbei sumokėt.

     

    Aida BARKAUSKAITĖ

     

    Miniatiūrų ciklas „Rudens šokiai“

    Praradimų šokis

    Lietinga diena, bet mintys dar nesušlapo, jos skuba. Skuba lyg  praeiviai, bėgantys nuo lietaus. Nuo pilkų debesų ir vėjo šuorų. Minčių skvernai plaikstosi, skverbiasi gilyn į pasąmonę. Bėgti? Nuo ko? Dėl ko? Rutinon įsukti žmonių pasauliai atsiribojo nuo džiaugsmo minučių ir gražiausių aplinkos vaizdų žmogaus akims.  Mėgavimasis gamtos teikiamais vaizdiniais beveik neegzistuoja. Jis išnyko kaip nukritęs obuolys – supuvo.

    Paprastas šokis

    Medžio gebėjimas lapus nudažyti impresionizmui būdingomis spalvomis prilygsta stebuklui… Gaila, jog šiandien retas žmogus tai pastebi. Ieško stebuklų kažkur kitur. Menkina elementarius, pernelyg paprastus reiškinius, nors būtent šie reiškiniai ir yra stebuklai.

    O aš dievinu paprastumą. Noriu dieną naktį stebėti  medį savo kieme ir dėkoti jam už suteiktą euforiją mano sielai. Už aplankiusias  gražiausias mintis ir naujus norus. Už spalvų gausą, Už juoką taršant lapus. Už nuotraukas, kurias ateityje rodysiu savo vaikams. Taip, aš noriu, kad mano vaikai taršytų lapus, juoktųsi ir mokėtų džiaugtis medžiu mano vaikystės kieme. Įsivaizduoju netgi rašinio temą – “Įsimintiniausi rudens savaitgaliai pas senelį”.

    Trumpam išeinu. Grįšiu rytoj vėl pasvajoti prie tavęs – mano Medi, mano Kieme.

    Senas šokis

    Sena gatvė … Senas suskilęs žibintas. Sulūžęs suolelis… Šie “senoliai” matę daug linksmų ir niūrių praeivių veidų. O kiek regėję įsimylėjėlių bučinių! Tik dabar šion gatvėn niekas neužklysta šaltais vakarais… Kartais vėjas mėtydamas lapus ošia ir skuodžia lyg anie dvidešimtmečiai praeiviai… Seną dainą šnara medžiai seni.

    Baugu. Neramu žibintui ir suoleliui… Jie laukia. Laukia praeivių. Tų, kurie prieš dvidešimt metų pro juos skubėjo.

    Šlapias šokis

    Aš ėmiau mylėti lietaus balas. Tikrai.  Jos, nors ir purvinos, bet laukia…  žmonių. Kad  ištaškytų. Vieną dieną ėmiau ir pabandžiau – perbėgau tiesiai balos viduriu. Mane pradžiugino. Nuostabus jausmas! O jeigu lyja? Tada dar smagiau!!!  Basos kojos, šiltas lietaus vanduo.  Nėra  laiko nuobodžiauti!  Nėra laiko liūdėti!

    O jeigu jau nesi vaikas? Baloms tai nesvarbu! Aš tikiu, kad jos laukia ir didelių, ir mažų. Svarbiausia – gera nuotaika. Todėl bėgant gatve reikia mojuoti… Mojuoti kaimynams, praeiviams. Visiems ! Ir nesvarbu, kas ką pasakys. Juk tai mano džiaugsmas. Mano laimės laikas!

    Ant kojų purvo lašeliai… Ir drabužiai šlapi. Šilta, nors Spalis, nors lyja trečia diena iš eilės. Kaip gera negalvoti apie nieką kitą. Tik apie balas. Noris visada būt šlapiai ir nejausti net menkiausio drebulio nuo šalčio.

    Lietau, nenustok lyti. Man reikia tavęs. Reikia balų, kad džiaugtis galėčiau. Kad bėgčiau ir negalvočiau… Kad viską pamirščiau.

    Jautrus šokis

    Jaučiu jį kai lietus lyg krištolas krenta žemėn. Kai regiu vėjo blaškomus paukščius. Kai stebiu lindinčius būdoj ir drebančius nuo šalčio kiemsargius. Kai regiu skėčius, vėjo laužomus… Jausmas . Tai jausmas, kurio neįmanoma apibūdinti. Bandau, bet ar atspėsiu – Graudulys, Gailestis, Liūdesys, Kančia, Ilgesys… Kodėl tik tokie žodžiai braunasi į pasąmonę?         Šiandien ne mano diena, todėl Dangau, nemėtyk vandens lašų. Vėjau, nestūgauk. Būk švelnus. Prašau. Visa širdim.

    Tikroviškas  šokis

    Eiti per lapų kilimą geriau nei per raudoną. Daugiau spalvų, kontrasto… Jis natūralus, kaip ir Gamta. Kristi ant žemės ir daryti lapų angelą smagiau. Nėra taip banalu, kaip žiemą. Čiuožti nuo kalnelio nulytu šlaitu juokinga. Tačiau bandyti verta. O šokti lietuje? Pavojinga sveikatai. Bet tai gali būti geriausias šokis gyvenime. Kurti laužą šaltu vakaru palankiau. Tik taip galima įvertinti tikrąją šilumos naudą.

    Kiek pramogų… Nors dažniausiai žmogus negeba įvertinti metų laikų paslapties. O juk reikia nedaug – visuose reiškiniuose įžvelgti atsakymus. Nebėgti nuo lietaus, nuo vėjo… Reikia matyti, stebėti, surasti… Ir tiesiog mėgautis.

    Žmogaus ir rudens šokis

    Dvi sielos susitiko. Jautė. Mylėjo. Išgyveno. Jis ir Ji. Blogis nemiega, jis juokiasi pajaco juoku. Tyčiojasi iš Meilės. Skaudu…

    Lyg gulbės sukasi balerinos. Puantų skriestuvu brėžia taisyklingas figūras scenoje. Aš pirmą kartą žiūriu baletą ir jaučiu, kaip pakvimpa šermukšniais. Ne tik. Kvepia ir lietumi, Jaučiu lengvą debesies miglą, švelnų voratinklį… O atsimerkusi regiu „Gulbių ežerą“.

    Nuostabi sintezė – kūno ir sielos. Ir muzikos palyda išskrendantiems paukščiams.

     

    Viktorija RIABOVA

     

    Lietuvos šviesuolis

    Poema

    Tamsi gadynė buvo

    Be džiauksmo ir dainų.

    Staiga žvaigždė sužibo

    Virš varganų kaimų.

     

    Žiema šalta,  speiguota

    Parašė ant langų

    Kad pirmą sausio gimė

    Poetas tų laikų.

     

    Bet vargas,  kaip ir skurdas

    Nėra tikra bėda.

    Atsėlino nelaimė

    Juoda, juoda skara.

     

    Ir skamba tarsi varpas

    Galingas neramus.

    Nuo maro miršta žmonės

    Nejau pasaulis žus.

     

    Anapilin nuėjo daug

    Lietuvos žmonių.

    Bet Apvaizda budėjo

    Su angelais kartu.

     

    Virš lopšio jie skrajojo

    Nelaimę vijo lauk.

    Gyvenki, Kristijonai,

    Didžiu žmogum užauk.

     

    Donelaičių sodybą

    Vėl  „aplenkė“  bėda.

    Vaikai septyni  liko

    Ir jų našlė mama.

     

    Jis augo ir stiprėjo,

    Ir mokėsi gerai.

    Ten  Knipavos mokykloj

    Jam skleidesi sparnai.

     

    Ir štai pirmasis skrydis,

    Pirma darbo vieta.

    Mokykloj Stalupėnų

    Dirbs mokytoju čia.

     

    Jis vadovavo chorui,

    Bažnyčioj vargonavo.

    Vedė Anną- Reginą

    Pirmąją meilę savo.

     

     Tolminkiemyje kunigavo

    Ir  žodį  Dievo skleidė

    Parapijiečius jis mylėjo

    Juos užjautė ir guodė.

     

    Toks paprastas,  didis žmogus!

    Bendravo su valstiečiais,

    Žinojo jų bėdas, vargus

    Savo poemoje sudėtus.

     

    Toks paprastas darbo žmogus!

    Savo rankom sukūręs

    Viską kas buvo

    Ir viską kas bus!

     

    Michailas MAMAJEVAS

     

    Metai su Donelaičiu

    Laiškas

    Mano susipažinimas su Donelaičiu įvyko tik prieš metus. Ir gal tai atsitiko savo laiku, nes anksčiau gal nebūčiau supratęs jo, jo kūrybos ir nnebūčiau įvertinęs to, kas su manimi atsitiko per K. Donelaičio jubiliejinius metus. Apie tai noriu papasakoti ir padėkoti pačiam Donelaičiui, kad jis atsirado mano gyvenime.

    Svarbiausias Donelaičio kūrynis – poema „Metai“ – turi keturias dalis. Per metus su manimi atsitiko irgi keturi įvykiai, kurie liks su manimi kaip ryškiausieji prisiminimai.

    Donelaitis pradėjo savo poemą pavasario vaizdais. Mano metai su Donelaičiu prasidėjo rudenį. Pirmas ryškus mano prisiminimas – mano „Rudenio gėrybės“ – tai poemos sudėtingi posmai mano mintyse ir lūpose. Aš mokausi ištrauką iš poemos atmintinai, kad paskui dalyvaučiau konkurse. Skaitau ištrauką visiems: šeimos nariams, bendraklasiams mokykloje, draugams – taip man patiko jos skambėjimas. Prieš išvažiuojant į konkursą, su manimi atskirus poemos žodžius kartojo ir mano geriausiais draugas Dima, man tai buvo tikrai nuostabu – Donelaičio žodžiai įkvėpė ir jį, jis net po to pradėjo lankyti lietuvių kalbos fakultatyvą kartu su manimi. 

     Mano dalyvavimas Kaliningrade ryškiojo skaitymo konkurse „Pasaulis skaito Donelaitį“ mane tikrai sujaudino. Gaila, kad gražiai pasirodyti man ten nepavyko, labai maišė jaudinimas nuo didelės salės, daugybės talentingų žmonių, tiesiai sakant, aš tokioje aplinkoje buvau pirmą kartą. Tada išgirdau Donelaitį kitomis kalbomis, ir dar karta buvau įtikintas, kad prisiliečiau prie kažko gražiaus, svarbaus ir didingo. 

    Mano „Žiemos rūpesčiai“ prasidėjo neužilgo. Kitas renginys, susijęs su Donelaičiu, man buvo tikrai nuostabus ir iten sėkmingas. Kartu su manimi buvo mano draugas Dmitrijus, ir mes skaitėme Kaliningrade pranešimą su gražiai sugalvotu pavadinimu „Kristijonas Donelaitis – Gintaro krašto inkliuzas“. Neįtikėtina, bet pranešimų konkurso žiūri tarp visų konkursantų iš priestižinių mokyklų ir gimnazijų išsirinko mus, pakvietė kitą dieną dar kartą pasirodyti ir mes,  paprasti kaimo vaikinai, sužinojome, kad sugebėjome užimti pirmąją vietą tarp 9-11 klasės mokinių – tai buvo mano didžiausias laimėjimas. Dabar prisimenu, kad mūsų mokytoja tada pasakė, kad tai yra labai simboliška, kad vaikinai iš Stalupėnų – Nesterovo rajono – atnešė laimėjimą į Donelaičio gimtinę.

    Pavasarį vėl mūsų laukė steigmena. Mano „Pavasario linksmybes“ atnešė vėl Donelaitis ir vėl tai atsitiko pirmą kartą mano gyvenime. Aš pamačiau LIETUVĄ. Tai buvo tikras sapnas, tai buvo pasaka, kuri turbūt niekada nepasikartos. Dėl laimėjimo pranešimų konkurse mus pakvietė į gėlėtą, pasakišką vietą – Druskininkus. Išvyka buvo pilna gražių Lietuvos vietų lankymų: muziejų, parkų, pramogų centrų, susipažimome su lietuvių mokiniais iš „Atgimimo“ mokyklos, su keletu iš jų dabar draugaujame, susirašinėjame.

    Atėjo 2014 metų vasara – devynios klasės Pokryškino mokykloje prabėgo kaip keletas dienų. Išlaikiau egzaminus, gavau atestatą – pasibaigė vaikystė ir mokyklos gyvenimas. Bet metai su Donelaičiu tęsiasi. Mano „Vasaros darbai“ praėjo, kaip keista bebūtų man pačiam, –  Vilniuje – stovykloje "Lietuva – esi, buvai ir būsi". Tai man buvo tikra avantiūra – vykti į svetimą šalį vienam, be pažistamų žmonių ir giminių. Bet mano abejojimas greitai išnyko, kai sutikau savo bendraamžius ir prasidėjo stovyklos gyvenimas. Tikrai tai, kas man nutiko Vilniuje, mano kaimo draugams galbūt nepajusti per visą gyvenimą. Tiek buvo įdomių renginių, pasirodimų, išvykų, apsilankimų, darbų, susipažinimų. Net norisi pasakyti nuoširdų ačiū organizatoriams už puikiai praleistą vasaros gyvenimą. Iš padarytų vararos darbų į namus iš stovyklos atsivežiau filmuką su šokiu, kur aš dalyvavau stovyklos uždarymo metu, savo rankų darbą – molinį lekštę, padėką už ištraukos iš Donelaičio „Metų“ skaitymą, gautą talentų vakaro metu. Ir kupiną įspūdingų prisiminimų ir nuotraukų laiką.

    Donelaičio dėka 2014 metai man buvo ypatingi, pilni nuotykių ir pažinčių. Aš per metus labai daug įdomaus išgirdau ir pamačiau. Išsipildė mano sena svajonė – apsilankiau Lietuvą, apie kurią man pasakojo dar močiutė. Bet savo akimis pamatyti tai labiau verta. Sutikau daug gerų žmonių – lietuviai man labai patiko savo nuoširdumu ir svetingumu.

    Galvoju, kad laikas su lietuvių poetu tuo nesibaigs, kaip ir mano prisiminimai. Dėkoju Donelaičiui, kad galėjau šiais metais prisiliesti prie Jo kūrybos, pajusti ir nuveikti kažką svarbaus Jo jubiliejaus proga. Ir galiausiai dėkoju už tai, kad Jis padėjo man suprasti save.    

     

    [1] Mekšras – taip šnekamojoje kalboje vadinama žuvis – kuoja.

    [2]Kliovas – šnekamojoje kalboje taip vadinamas laikas, kai gerai kimba žuvys.

    „Torpeda“ pagerino Lietuvos veteranų plaukimo rekordus

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

    Lapkričio 29-30 dienomis  vyko X-asis atviras 2014 m. Lietuvos veteranų plaukimo čempionatas.  Moderniame Kauno plaukimo centro baseine dalyvavo 246 sportininkai iš Lietuvos,  Latvijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos.

    Varžybose startavo ir 16 Marijampolės klubo „Torpeda“ narių:  A.Mažėtienė, M. Cinelienė , V.Viskantienė, I. Šufinskienė, J. Pranckevičienė, S. Grigas, A. Guoga, A. Žebrauskas, G.Šenfeldas, K. Bendoraitis , A.Kadūnas , V.Krasauskas , S. Bražukas , A. Virbickas , A.Glaveckas ir A.Murauskas.

    Sėkmingai pasirodę klubiečiai iškovojo 23 aukso medalius ir pagerino 3 Lietuvos veteranų plaukimo rekordus.

    Klubo „Torpeda“ informacija

    Tikroji tiesa apie Sūduvą ir menamas garsaus archeologo ryšys su Vilkaviškiu

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Įžymaus  Lenkijos archeologo Jurgio Antanavičiaus  (Jerzy Antoniewicz) 1955–1966 m. trumpą jo vykdytų kasinėjimų į pietryčius nuo Suvalkų esančios Šveicarijos vietovėje Romos laikų sūduvių kapinyne ataskaitą, kurią tik dabar, po mokslininko mirties praėjus net  43 metams, paruošė ir išleido jo bendradarbis Jan Jaskanis atskiru stambiu veikalu. Jame galų gale viešai pripažinta Antonevičiaus tiesa, kad plačiame šio krašto areale gal net pora tūkstantmečių gyveno Ptolemėjaus antrame amžiuje minėti sūdinai (sūduviai), baltų gentis.  Keista, o apie jotvingius, kuriuos taip įkyriai perša kiti lenkų mokslininkai, nekalbant apie sūduvius, – nė žodžio. Kad buvo jotvingiai, niekas nesiginčija, bet tai ta pati gentis, tik jų vardas iškilo istorijoje vos ne 1000 metų vėliau. Juk Sūduvos, o ne Jotvos centru galima vadinti Liudvinavą su jo upeliu Sūduone, o pati „Jotva“ yra  gana toli  Baltarusijoje. Pasitvirtina teiginys, kad, sustiprėjus skitų- slavų spaudimui iš Rytų, sūduviai atrinko drąsiausius savo vyrus raitelius ir pasiuntė juos ginti Sūduvą nuo tų genčių antplūdžio. Ir tik po 1280-ųjų, kai lenkų pakviesti kryžeiviai iš vakarų nugalėjo susiskaldžiusius sūduvius, kurių dalį ištrėmė į Sembą, vėliau pavadintą „Sūduvių, o ne jotvingių kampu“. Kiti sūduviai pasitraukę į Rytus už Nemuno, ir tik po Žalgirio  mūšio, Vytautui parklupdžius kryžiuočius, dalis jų, aišku, jau tik palikuonys, sugrįžo atgal. Matyt, slavams palaužus jotvingius, išlikusieji sumišai atvyko į šiapus Nemuno ištuštėjusius plotus. Reikia pažymėti, kad Sūduvos ribos ėjo iki Narevo, o į Vakarus – vos ne iki pat Marienburgo, į kurį  mes, važiuodami ekskursijon, prieš  menamą Žalgirio mūšio vietą matėme rodykles „Kimeneva“ ir „Galinda“. Taigi būtent iš ten, iš Kimenevos valsčiaus, sūduvius ištrėmė į Sembą. Kryžiuočių kronikose niekur neminėta, kad tai  jotvingiai. Tai ir suprantama, nes jie susidūrė tik su žemaičiais, sūduviais ir lietuviais, o buvę toliau Rytuose „pasieniečiais“ sūduviai-jotvingiai jau kažkiek skyrėsi bent tarminiu aspektu nuo sūduvių, gal ne tiek, kaip sūduviai nuo prūsų kalbiniu požiūriu.

    Tyrinėtame kapinyne rasta Romos laikų monetų, romėniškų dirbinių ir daug vakarietiškos gamybos įkapių. O proslaviškų ?.. Deja… Ne veltui J. Antonievičius savo darbus įvardino „Materialy sudowskei kultūry“. Štai šis užrašas ir yra pagrindinis ir kartu materialus įrodymas, kur buvo Sūduva, o Šiurpilis  jų, tik ne jotvingių centras, kaip Lenkijoje vis dar tebetvirtinama. Pagaliau beveik neabejoju, kad Antonevičius buvo Jurgis Antanavičius, atsidūręs kadais, kaip ir palaimintasis Jurgis Matulaitis, Lenkijoje ir taip tapęs „Ježiu“.    

    Beje, į Vilkaviškį dar caro laikais iš Lenkijos grįžo buvęs tenai nemažo fabriko savininkas  Jan Antoniewicz (Jonas Antanavičius), gal dar net ir archeologo giminaitis. Mat susižavėjo pas jį atvykusia dirbti gražuole tarnaite M. Žemantauskaite iš Vilkaviškio ir vedęs ją. Grįžęs į Vilkaviškį, „atlietuvėjo“, pasistatė 3 mūrinius namus kitapus gatvės, prieš rusų cerkvę (vienas tebestovi, kitus karas nušlavė) užaugino dvi dukras Mariją ir Juzę, ir pats prieš karus numirė. Yra  senosiose kapinėse ir paminklas jam…

    Įdomus faktas, kad mano žmona, būdama mergaitė, augo tenai ir bendravo su jo dukromis, jau  studentėmis, besimokiusiomis Paryžiuje. Vėliau jos tapo prezidento Antano Smetonos vertėjomis. Prieš bolševikmetį  abi emigravusios į JAV. Prieš pora dešimtmečių ten mirusios.

    Marijos sūnus Kriščiukaitis (prezidento garbei pavadintas Antanu) buvo grįžęs, mėgino atgauti savo senelio namus, bet nieko nepešęs išvyko atgal. 

    Juzės gyvenimas buvo dramatiškas. Ją buvo pamilęs Lietuvos karininkas Vilkaviškyje. Motina užsigeidė turtingo žento, beveik tokio kaip ji jaunystėje, todėl neleido tuoktis. Nusivylęs jaunuolis prie ponų bažnyčios Vilkaviškyje šovė į savo numylėtąją ir po to sau į galvą. Abu pasveiko. Deja, karininkas liko visiškai aklas. Jinai nelaimingąjį vis lankė, bendravo iki pat karo, bet taip ir liko netekėjusi. Tuo tarpu motina, iššvaisčiusi draugėms turtus, po karo numirė skurde molinėje lūšnelėje…

    Vytautas GRINIUS

    Istorinėje nuotraukoje – Jurgis Antanavičius.

    image003

     

     

     

     

     

     

     

     

     

     

    Mokolų pagrindinės mokyklos mokinių triumfas kvadrato varžybų maratone

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Lapkričio mėnesį vyko tikras kvadrato varžybų maratonas. Mokolų pagrindinėje mokykloje vykusiose Marijampolės savivaldybės mokyklų pradinių klasių mokinių pogrupio varžybose triumfavo mūsų mokyklos mokiniai.

    Finalinėse miesto mokyklų grupėje dėl nugalėtojų vardo „Ryto“ pagrindinėje mokykloje kovėsi Mokolų, P. Armino ir „Ryto“ pagrindinių bei „Saulės“ pradinės mokyklos komandos. Nugalėtojais po atkaklių ir lygių kovų tapo P. Armino pagrindinės mokyklos mokiniai, o mūsų komanda šį kartą liko ketvirta.

        Kaimo mokyklų grupėje geriausiai sekėsi Mokolų pagrindinės mokyklos mokiniams, antri liko Igliaukos A. Matučio gimnazijos, treti – Liudvinavo K. Borutos vidurinės mokyklos mokiniai.

        Lapkričio 19 d. į kvadrato varžybų maratoną įsijungė 5-6 klasių 2001-2002 metų gimimo mergaitės ir berniukai.

        Miesto mokyklų grupėje pogrupio varžybose vėl nepralenkiamos buvo Mokolų pagrindinės mokyklos  mergaitės, o antrosios buvo J. Totoraičio progimnazijos atstovės. Berniukų komanda pogrupio varžybose kovojo su J. Totoraičio progimnazijos ir „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos komandomis. Mūsiškiai, kaip ir mergaitės, be didelės įtampos abi komandas gana užtikrintai nugalėjo.

        Finalinės visų tipų mokyklų 5-6 klasių varžybos vyko lapkričio 28 dieną mūsų mokykloje. Jose dalyvavo abiejų pogrupių po dvi stipriausias mergaičių ir berniukų komandas. Mergaičių komandos šiais metais atrodė vienodai stiprios. Tačiau mūsiškės gana užtikrintai nugalėjo „Ryto“ pagrindinės mokyklos jaunąsias sportininkes ir tapo nugalėtojomis. Antrąją vietą laimėjo  „Ryto“ pagrindinės mokyklos mergaitės,  laimėjusios prieš R. Stankevičiaus pagrindinės mokyklos atstoves.

       Berniukų kovose naujo vėjo įnešė P.Armino ir R. Stankevičiaus pagrindinių mokyklų mokiniai. Po atkaklios kovos tarpusavio susitikimą laimėję nuolatiniai savivaldybės pirmų – antrų  vietų laimėtojai R. Stankevičiaus mokyklos mokiniai finale pralaimėjo 1:2 namuose žaidusiems Mokolų berniukams. O P. Armino mokyklos mokiniai laimėjo prieš „Šaltinio“ , tačiau neįstegė rimčiau pasipriešinti nugalėtojais tapusiems Mokolų komandos atstovams. Taigi galutinė berniukų komandų rikiuotė tokia: I vieta – Mokolų, II vieta – R. Stankevičiaus, III – P. Armino pagrindinės mokyklos komandai. Ketvirti – „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos mokiniai.

        Kaimo vietovių mokyklų grupėje varžėsi keturios mergaičių ir penkios berniukų komandos. Brandų žaidimą parodžiusios Mokolų pagrindinės mokyklos mergaitės žaidė pergalingai ir tapo varžybų nugalėtojomis. Antroje vietoje, kaip ir pernai, liko Igliaukos A. Matučio gimnazijos atstovės. Kovą dėl trečiosios vietos laimėjo Sasnavos pagrindinės mokyklos, o ketvirtosios – Liudvinavo K. Borutos vidurinės mokyklos mergaitės.

        Berniukų komandų varžybose intrigos įnešė po keleto metų vėl dalyvavusi Padovinio pagrindinės mokyklos komanda. Ji nusileido tik nugalėtojais tapusiems Mokolų berniukams. Trečiąją vietą laimėjo Sasnavos pagrindinės mokyklos, ketvirtąją – Liudvinavo K. Borutos vidurinės mokyklos, o penktąją – Igliaukos gimnazijos mokiniai.

       Geriausiai nugalėtojų komandose žaidė Monika Lekeckaitė (tai tikrai geriausia žaidėja: ir stipri, ir gudriai išnaudojanti visas situacijas), Gabrielė Senavaitytė, Erika Sukackaitė, Augustas Valukonis, Gustas Šmulkštys, Artūras Ašmonas, Audrius Rudzika ir penktokai Paulius Eidukevičius bei Lukas Galavočius.

      Taigi visos trys mokyklos kvadrato komandos toliau tęs kovas zoninėse LMOF varžybose. Palinkėkime jiems noro ruoštis šioms varžyboms ir sėkmingo žaidimo.

    Fausta GUOGAITĖ

    Mokolų pagrindinės mokyklos 7 klasės mokinė

    Picture Gallery
    Mokolų pagrindinės mokyklos mokinių triumfas kvadrato varžybų maratone

    Gyventojai kviečiami į NEMOKAMUS mokymus apie būsto renovaciją MARIJAMPOLĖJE

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Mokymai vyks Marijampolėje, gruodžio 11 d. (ketvirtadienį) nuo 10 val. viešbutyje „Lūna“ (Mokyklos g. 1, Mokolų k.)  

    Šie mokymai skirti daugiabučius namus administruojančioms įmonėms, daugiabučių namų bendrijoms ir visiems daugiabučiuose namuose gyvenantiems žmonėms bei kitiems suinteresuotiems asmenims. Mokymų metu bus pateikiama informacija apie būsto renovacijos teisinius, inžinerinius ir finansinius aspektus. Išklausę mokymus gausite tai patvirtinančius pažymėjimus. Mokymai truks iki 5 valandų, mokymų trukmė gali šiek tiek kisti priklausomai nuo mokymų dalyvių ir jų jau turimo žinių bagažo. 

    Mokymų metu sužinosite:

    – nuo ko pradėti norint renovuoti būstą;

    – su kokiomis teisinėmis problemomis yra susiduriama prieš ir po renovacijos darbų;

    – kaip spręsti kylančias konfliktines situacijas tarp butų savininkų, darbus atliekančių įmonių;

    – sužinosite, kokios yra patikimiausios Lietuvos įmonės, atliekančios daugiabučių namų renovacijas Lietuvoje;

    – susipažinsite su po prastos renovacijos pastebimais brokais ir jų galimais taisymais;

    – sužinosite daugiau apie būsto renovacijos finansavimą ir naudą administruojančioms įmonėms;

    – taip pat bus paliesta ir daugelis kitų aktualių temų. 

    Mokymus ves lektoriai iš Kauno technologijos universiteto, Mykolo Riomerio universiteto ir Vytauto Didžiojo universiteto.

    Daugiabučių namų atstovai, kurie jau pradėjo būsto renovacijos procesus, galės pasikonsultuoti su kompetentingais lektoriais, padėsiančiais spręsti iškilusias problemas.

    Mokymai NEMOKAMI.  

     Visi susirinkę turės galimybę ne tik sužinoti naujausią informaciją apie būsto renovacijos procesus, bet ir naudingai praleisti laiką, dalijantis patirtimi su kitais mokymų dalyviais diskusijų metu. Mokymų metu dalyvius vaišinsime kava/arbata  ir skanėstais prie jų. Todėl prašome iš anksto užsiregistruoti, kad galėtume užsakyti reikalingą kiekį skanėstų.

     Dalyvių skaičius neribojamas.

    Norinčius dalyvauti šiuose mokymuose kviečiame registruotis el.paštu milda.petraviciute@inlinen.eu 

    arba telefonu 867315576, 

    arba el.registracijos formoje:

    https://docs.google.com/a/inlinen.eu/forms/d/1y5AEBvdy89M7fV45yM79pgjm9bc5O59Ue7ENhjHAlWU/viewform?edit_requested=true&edit_requested=true

    Kiemo vartų automatika

    Nacionalinė karjeros savaitė Vilkaviškyje

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    ,, Aš negaliu pakeisti vėjo krypties, tačiau galiu pakreipti bures, kad visada pasiekčiau savo tikslą.“/Jimny Dean/

    Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (apskr. VPK) Vilkaviškio r. PK su Marijampolės teritorinės darbo biržos Vilkaviškio jaunimo darbo centru lapkričio 24-28 dienomis vykdė projektą „Nacionalinė karjeros savaitė“, kurį globoja Lietuvos Respublikos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Šio projekto tikslas – supažindinti moksleivius su profesijų įvairove ir taip juos paskatinti dar mokykloje pradėti ruoštis sėkmingai karjerai.

    Lapkričio 24 dieną profesijų labirintais vaikščiojo Vilkaviškio „Ąžuolo“ progimnazijos aštuntokai. Kokios asmeninės savybės būtinossėkmingaipolicininko veiklai, pasakojo Vilkaviškio r. PK bendruomenės pareigūnė Vilija Grybauskienė. Tai greita orientacija, operatyvus mąstymas, leidžiantis tinkamai vertinti situaciją ir priimti sprendimą, geri bendravimo įgūdžiai, sklandi kalba, tvarkinga išvaizda. Būtina nepriekaištinga reputacija, fizinis pasirengimas bei gera sveikata, tinkanti pareigoms vidaus tarnyboje.

    Lapkričio 25 dieną Gražiškių gimnazijos III ir IV klasės mokiniams pareigūnė V. Grybauskienė papasakojo apie  policininko profesiją, vykdomą veiką, supažindino su šiai profesijai keliamais reikalavimais. Vilkaviškio jaunimo darbo centro vyr. specialistė Jūratė Drunienė pristatė  karjeros planavimo žingsnius, po filmų peržiūros vyko diskusija. Gimnazistai aktyviai domėjosi galimybėmis įsigyti profesinę kvalifikaciją. Susitikimo metu kalbėjome apie verslą ir savanorystę policijoje.

    Kitomis savaitės dienomis karjeros savaitės renginys vyko ir Keturvalakių mokykloje-daugiafunkciame centre. Kartu su 9-10 klasių mokiniais bandėme įveikti profesijos labirintą, o pradinukai mokykloje atidarė kirpyklėlę. Kirpėja Danutė supažindino su kirpėjos darbu, parodė darbe naudojamas priemones, papasakojo apie plaukų priežiūrą. Kartu su mamomis ir kirpėja mokiniai  kūrė šukuosenas, kurias demonstravo susirinkusiems bendramoksliams, mokytojams ir svečiams.

    Su vyresniųjų klasių mokiniais susitiko bendruomenės pareigūnė Vilija Grybauskienė. Pareigūnė kalbėjo apie galimybes įgyti policininko profesiją, pristatė savanorystės projektą „Savanoriai – žmonių saugumui“. V. Grybauskienė paminėjo, kad šiuo metu Vilkaviškio rajono policijos komisariate savanorišką veiklą vykdo 20 jaunuolių. Yra susidomėjusių tarnyba policijoje, ketinančių studijuoti teisę, kad vėliau galėtų savo gyvenimą susieti su šia tarnyba. Policijos savanoriai save realizuoja dalyvaudami prevencinėje veikloje. Itin  džiaugiamasi ir didžiuojamasi tais savanoriais, kurie kupini gerų idėjų ir pasiryžimo organizuoti darbą su jaunimu, jiems skirtus renginius.

    Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK informacija

    Picture Gallery
    Nacionalinė karjeros savaitė Vilkaviškyje

    1...254255256...278Puslapis 255 iš 278