Penktadienis, 18 liepos, 2025
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 271

    Martynas Karpavičius: kai tarp darbo ir laisvalaikio dedamas lygybės ženklas

    3

     

    Vieniems futbolas – laisvalaikio praleidimas su gera kompanija, kitiems – paprastas žaidimas, sportas, kažkam – darbas, o kažkam – viskas viename, arba kitaip – gyvenimo būdas. Savo gyvenimą su šia sporto šaka susiejęs marijampolietis Martynas KARPAVIČIUS ne tik pats domisi futbolo naujienomis, žaidžia, bet ir yra treneris. Savo unikalumą jis parodo tuo, kad yra pirmasis ir kol kas vienintelis treneris Marijampolėje, treniruojantis merginas. Lietuvoje moterų futbolas nėra tiek išpopuliarintas, todėl daugeliui tai atrodo tik vyriškas sportas. M. Karpavičius šį teiginį drąsiai gali paneigti ir geba įrodyti, kad merginos yra ne prastesnės futbolininkės už vaikinus. Be to, Martynas savo gyvenimo būdu įrodo, kad laisvalaikį galima paversti darbu, o darbą – laisvalaikiu.

    Sportas lydėjo nuo vaikystės

    Nuo mažų dienų judrumu ir aktyvumu pasižymėjęs Martynas, vos tik pradėjęs eiti į pradines klases, lankė įvairius sporto būrelius: karatė, aviamodeliavimas buvo jo ieškojimų laukai, kol trečioje klasėje atrado futbolą. Nuo to laiko vaikinas su šia sporto šaka nesiskiria, nors patirta kojos trauma po dvyliktos klasės lėmė, kad į profesionalaus futbolininko karjerą Martynas negalėjo pretenduoti. M. Karpavičiaus ši trauma nesustabdė. Nors po jos Martynas daugiau nebežaidė, bet aplinkybės susiklostė taip, kad vaikinas, dar studijuodamas Lietuvos sporto universitete, tapo merginų treneriu. Savo karjeros pradininke ir mergina, kuri degė noru žaisti futbolą, Martynas laiko vieną iš pirmųjų auklėtinių – Viktoriją Lukoševičiūtę. Ji ir jos mama pasiūlė Martynui treniruoti mergaičių komandą. Susižavėjęs šia mintimi, gavęs palaikymą iš aplinkinių, M. Karpavičius subūrė mergaičių futbolo komandą. Trenerio karjerą pradėjo prieš 5 metus, kai futbolo organizacija organizavo renginį ,,Coca Cola savaitgalio lyga“, kur dalyvavo penkių asmenų mišrios komandos (vaikinų ir merginų). Tada Martyno būsima auklėtinė Viktorija Lukoševičiūtė kartu su mama ir sumanė, kad M. Karpavičius gali treniruoti merginų komandą. 2008 m. jau susiformavo komanda, o po metų šios merginos debiutavo Lietuvos moterų pirmojoje lygoje. Po to sekė dar didesni pasiekimai, o neretai – ir pergalės džiaugsmo akimirkos.

    Niekada nepasiduodantis rutinai

    M. Karpavičius pasakoja: „Kai esi vaikas, į trenerio darbą žiūri vienaip, o dirbant šį darbą viskas atrodo visiškai kitaip. Pradedi labiau gilintis į žinias: kamuolio valdymo techniką, fizinį pasirengimą, psichologiją… Bet kiekvieną kartą gali atrasti kažką naujo ir nepasiduoti rutinai.“ M. Karpavičius ne tik savo treniruojamoje komandoje teikia mergaitėms futbolo žinias, bet ir Keturvalakių pagrindinėje mokykloje. Ten jis jau 5 metus dirba kūno kultūros mokytoju ir 4 metus moko vaikus žaisti futbolą. Pedagoginiai sugebėjimai, bendravimas su vaikais dar jaunam mokytojui suteikia be galo daug patirties ir džiaugsmo. Nepasiduoti kasdienybei leidžia ir įvairūs renginiai (kai kuriuos net organizuoja pats), kuriuose Martynas dalyvauja su savo auklėtinėmis. Jau tradicija tampantys trenerio organizuojami futbolo renginiai praskaidrina ne tik jo treniruojamų mergaičių, bet ir jų tėvelių kasdienybę. Jau ketvirtus metus M. Karpavičius organizuoja šeimų futbolo turnyrus, kuriuose žaidžia jo treniruojamos mergaitės su tėveliais. Martynas taip pat vykdo įvairius projektus Lietuvos futbolo federacijoje, pvz., „Futboliukas“, „Golas“, „Futbolo festivalis“, kuriuose dalyvauja mūsų miesto, rajono ir apskrities vaikai. Visi šie renginiai suteikia ne tik daugybę įspūdžių ir patirties – jie leidžia keliauti po Lietuvą ir pasaulį. Kadangi kitas Martyno pomėgis – kelionės, vaikinui darbas suteikia ir šį malonumą. Juk norint gerai pažinti svetimas šalis, jų kultūrą ir tradicijas, pirmiausia reikia pažinti savo kraštą. Merginų futbolo treneriui tai daryti pavyksta kartu su savo futbolininkėmis. Kartu keliauja po įvairius futbolo čempionatus, turnyrus, kasmet vyksta į futbolo šventes, kurios yra rengiamos skirtinguose Lietuvos kampeliuose. Šventėse merginos žaidžia ne dėl rezultato, o savo malonumui, tačiau noras laimėti ir konkurencija išlieka visada. Nepasiduoti rutinai Martynui leidžia ir didelė laisvė, dėl kurios gali save realizuoti.

    Nėra rėmų, į kuriuos būtų statomas šio trenerio darbas. Jis pats pasirenka, kokius pratimus duoti mergaitėms, kaip jas treniruoti. Pasirinkimo laisvė, kelionės, pažintys ir aktyvus gyvenimo būdas neleidžia Martynui gyventi nuobodžiai ir monotoniškai.

    Žaidimas suvienija

    Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pradėjo burtis pirmosios moterų futbolo komandos Kaune ir Vilniuje. Nors jos žaidė daugiau nei prieš 20 metų, tačiau meilė fubolui išliko, ir ne viena tuo metu žaidusi moteris savo gyvenimą susiejo su sportu ir fubolu. Panašiai atsitiko ir pimosioms M. Karpavičiaus auklėtinėms. Marijampolėje mergaičių futbolas yra gana naujas dalykas – jis gyvuoja dar tik 5 metus (nuo tada, kai Martynas pradėjo savo, kaip trenerio, veiklą). Pirmąsias auklėtines treneris jau išleido į kitą gyvenimo etapą: jos suaugo ir pradėjo sudijuoti, gyventi savarankišką gyvenimą. Žengdamos tolesnius gyvenimo žingsnius, merginos visada eina į priekį kartu su futbolu. Treneris žino, kad daugelis jo treniruotų merginų ir dabar žaidžia futbolą.

    Martynas mergaites, kurias treniruoja, dabar yra išleidęs vasaros atostogų, nes visos jos yra mokyklinio amžiaus (7–11 metų). Įprastai treniruotės vyksta 3 kartus per savaitę. Treneris pasakoja, kad labai didelių krūvių mažoms mergaitėms neduoda, o treniruotė trunka maždaug 1 valandą. Kiekviena treniruotė prasideda nuo apšilimo – kamuolio varymo. Vėliau – žongliravimas kamuoliu ir aktyvus poilsis. Likusi treniruotės dalis priklauso nuo to, ką per tą treniruotę merginos kartu su savo treneriu yra užsibrėžę išmokti ar tobulinti. Treniruotės pabaigoje komanda žaidžia futbolą ir po to pasidaro sau ,,mini varžybas“ tarpusavyje, pavyzdžiui, žongliravimo kamuoliu. Futbolas yra komandinis žaidimas, todėl komanda turi ,,susižaisti“, pažinti vienas kitą, palaikyti, gerbti, laikytis drauge kaip kumštis.

    Pasiekti puikūs rezultatai

    M. Karpavičius su pirmosiomis savo auklėtinėmis 4 kartus žaidė pirmojoje moterų futbolo lygoje. Sistemingas ir nuolatinis darbas kasmet išaugindavo vis geresnius rezultatus. 2011 m. Lietuvos moterų 2-ajame taurės etape M. Karpavičiaus treniruojama merginų komanda iškovojo 1- ąją vietą ir pateko į 3-iąjį etapą. Kiekvienais metais Marijampolėje organizuojamos futbolo varžybos ,,Sūduvos taurė“. Jose Martyno treniruojama merginų komanda 2010 m. laimėjo 1-ąją, 2011 m. – 3-iąją, o 2012 m. – 2-ają vietą. Savo mažąsias žaidėjas Martynas treniruoja dar tik metus, tačiau per šį laikotarpį mergaitės pasiekė labai aukštų rezultatų. Treneris gali didžiuotis ir asmeniniais savo komandos žaidėjų pasiekimais. M. Karpavičiaus auklėtinės Giedrė Vaiginytė ir Klaudija Savickaitė atstovavo Lietuvos rinkinei Baltijos šalių čempionate. Viktorija Lukoševičiūtė ir Monika Akelytė net du kartus tame pačiame čempionate gynė Lietuvos vardą. Šiame čempionate teko pasireikšti ir pačiam Martynui. Žinoma, ne kaip žaidėjui, o kaip vyr.trenerio asistentui. Visi pasiekimai M. Karpavičiaus ir jo auklėtinių neužmigdo ant šlovės ir džiaugsmo laurų. Komanda mokosi, tobulėja ir siekia kuo geresnių rezultatų, kad patektų į Lietuvos merginų futbolo rinktinę ir apgintų nugalėtojų vardą.

    Futbolas – ne tik vyrų sportas

    Požiūrį, kad futbolas yra ne moteriškas sportas, suformavo tai, jog mergaičių futbolas dar neturi gilių tradicijų. Kurį laiką net ir Martyno auklėtinių tėvai prieštaravo, kad jų dukros žaistų fubolą. Jiems atrodė nepriimtina, kad mergaitės po treniruočių grįždavo su mėlynėmis, pavargusios. Bet mergaitės tiesiog degė noru žaisti futbolą ir galiausiai įtikino savo tėvus, kad tai nėra vien vyriškas sportas – futbolą gali žaisti ir merginos. Palaikymas ir pasitikėjimas Martyno veikla atėjo su laiku. Didelio palaikymo sulaukė ir iš Marijampolės miesto valdžios, Marijampolės fubolo centro. M. Karpavičius sako, kad jam suteikiamos visos sąlygos treniruoti merginas tiek aikštyne, tiek manieže. Taip pat futbolininkės turi galimybę išvykti į varžybas. Bėgant laikui savo jėgas prieš merginas norėjo išmėginti net ir vyrai; merginoms teko žaisti prieš įvairių įmonių vyrų komandas, „Sūduvos“ sirgalių komandas. Mergaitės įrodė savo jėgą ir stiprumą, nes žaidė net su suaugusiais vyrais. Aplinkiniams tereikėjo laiko, kad suprastų, jog merginos yra ne prastesnės futbolininkės. Dabar jau patys tėvai atveda savo dukras į futbolo kelią, kuriame joms nesuklupti padeda M. Karpavičius.

    Mergaitės labiau mėgaujasi futbolu

    Paklaustas, kuo skiriasi berniukų futbolas nuo mergaičių, Martynas neabejodamas atsakė: ,,Berniukai žaidžia labiau dėl rezultato, o mergaitės mėgaujasi žaidimu.“ Žinoma, ir merginos nori nugalėti. Taip pat skiriasi fizinė jėga, stiprumas. Tačiau žaidime agresyvumo ir kovingumo netrūksta ir merginoms. Savo komandoje Martynas labiausiai puoselėja pagarbą varžovei. Norint pradėti žaisti futbolą, pirmiausia reikia labai norėti, o visa kita yra išugdoma: koordinacija, vikrumas, greitumas, lankstumas, ištvermė, kovingumas, atkaklumas. Motyvuoti merginas turi ne tik treneris, bet ir tėvai, jų palaikymas. ,,Kai buvome paskutinėse varžybose, pasakiau savo auklėtinėms: „Jei laimėsime šį čempionatą, iškovosime ne tik čempionų titulą, bet ir asmenines aprangas“, – taip Martynas ragino savo auklėtines kuo geriau žaisti ir dėti kuo daugiau pastangų.

    M. Karpavičiaus darbas ir laisvalaikis yra jo pragyvenimo šaltinis. Tai yra žmogus, dirbantis darbą, kuris jam teikia ne vien materialinę, bet ir moralinę naudą. Šiandien Martynas savo gyvenimo be sporto ir futbolo neįsivaizduoja. Atsidavimas mylimam darbui puikiai atsispindi mergaičių komandos pasiektuose rezultatuose. Martynas yra puikus pavyzdys, kad aistra, darbas ir laisvalaikis gali susijungti ir būti bendra visuma.

    Raminta GRIGAITYTĖ

    Asmeninio albumo nuotraukos.

    Nr. 28 (32), 2013 m. liepos 13–19 d.

    Jūratė Makauskienė: būtina stebėti save, kad pažintum kitus

    1

     

    Mes visi gyvename iš to, ką gauname, tačiau gyvenimą kuriame iš to, ką duodame kitiems. Kiekvienas žmogus gyvenime susiranda savo kelią, kuris jį daro laimingu. Atgal į praeitį dairytis nelabai mėgstame, bet vis tiek kartais stengiesi pro metų uždangą įžvelgti paliktus šviesių pėdsakų taškelius, neišblukusius iki šių dienų. Ir surandi žmogų, kuris niekur nedingo, vis taip pat dirba, kaip dirbęs, nekreipdamas dėmesio į buvusius nuopelnus, o jų matyt, būta, kai marijampoliečiai 1999 m. Jūratę MAKAUSKIENĘ, tuo metu dirbusią savivaldybėje socialinės paramos skyriaus vedėja, išrinko populiariausiu metų žmogumi. Šiuo metu Jūratė dirba Marijampolės kolegijoje, dėsto socialinį darbą. Lietuvoje šį darbą dirba apie 6 tūkst. žmonių. Lietuvos socialinių darbuotojų asociacijos iniciatyva nuo 2004 metų kasmet rugsėjo 27 d. Lietuvoje oficialiai švenčiama Lietuvos socialinių darbuotojų diena. Socialinio darbo pradininku laikomas Šv.Vincentas Paulietis, kunigas pamokslininkas, gyvenęs XVI a. Prancūzijoje. Jo priesakais, kurie skatina žmones vadovautis krikščioniškosios pagalbos kitam tiesomis ir grindžiamas socialinis darbas. Skaitytojams siūlome pokalbį su J. Makauskiene, niekur per savo gyvenimą iš socialinės sferos nepabėgusia.

    – Ar nesigailite kažkada iškeitusi gimtąją Žemaitiją į Sūduvos lygumas?

    Daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus atvykau į Marijampolę. Atvykau ir pasilikau visiems laikams mieste, kurio nenorėčiau keisti į jokį kitą. Labai prigijau Suvalkijoje, Marijampolė atitinka mano dvasią, miestas tinka ir dydžiu, ir kompaktiškumu, savas tapo ir gražus. Nėra didelių atstumų. Be to puikūs žmonės: darbštūs, vaišingi, ir be reikalo suvalkiečius piešia gobšiais ir savanaudžiais. Čia žmonės paprasčiausiai viską pamatuojantys ir tik tada priimantys sprendimus. Niekada nenorėčiau keisti šio miesto į kitą. Čia ištekėjau, čia vaikus auginau.

    Socialinis darbas – jūsų darbas. Koks kelias į jį atvedė?Ką jis jums reiškia?

    Žinoma, reikėjo pirmiausia pačios savęs paklausti, ar tikrai tinku šiam darbui. O gal įtakos turėjo tai, kad mama buvo medikė, tad svetimos bėdos niekada šeimoje nebuvo svetimos. Mane visada traukė darbas su žmonėmis ir tarp jų. Socialinis darbas – juk ne vien pašalpų dalijimas, žmonėms ir žodžių, ir užuojautos reikia. Man labai svarbu ne tik mokymas, bet ir nuolatinis mokymasis, tobulėjimas, savęs realizacija. Esu baigusi Vilniaus universitetą, dabar mokausi profesinių santykių konsultavimo jungtinėje Miunsterio akademijos kartu su Vytauto Didžiojo Universitetu mokymo institucijoje, kurioje mokslas paremtas psichoterapiniu pagrindu. Žmogų reikia priimti tokį, koks jis yra, nes visi mums duodami išbandymai skiriami tobulėjimui, daro mus stipresniais. Socialinis darbas – ir savęs stebėjimas, kad geriau pažintum kitus. Prioritetas ne pinigai, nesakau, kad jie nesvarbūs, bet darbas turi patikti, būti įdomus, tada gali ir širdį atiduoti. Labai myliu darbą su studentais. Dėstytoju būti nėra lengva, turi būti ir mokytoju, ir aktoriumi. Dabar labai populiaru kalbėti, jog studentai neturi jokios motyvacijos mokymuisi. Bet motyvacija juk priklauso nuo dėstytojo ir, jei tu sugebi ją įdiegti jaunam žmogui, reiškia, dirbi teisingai. Reikia nuolat ieškoti informacijos, daug skaityti, nesikeičia tik fundamentalūs dalykai. Aš turbūt turiu didesnį nei įprastai atsakomybės jausmą. Atsakomybės už tai, ką darai, jausmas, ko gero, manyje atsineštas iš šeimos, iš mano tėvų. Pedagoginis darbas – nuolatinis kūrybinis procesas. Myliu būti su studentais, tiesiog atsigaunu, nes turiu ką jiems pasakyti. Be to, reikia visada turėti aukštesnį tikslą ir siekti jį įgyvendinti.

    Jūsų, trijų dėstytojų, iniciatyva visuomeniniais pagrindais įkurta studentų vasaros stovykla AUK ( Atrask, Uždek, Kurk) – tai laisvalaikio, atsotogų aukojimas. Vardan ko?

    – Šiemet tai buvo pirmasis mėginimas, kuris pavyko. Kartu su katedros dėstytojomis Živile Adviloniene ir Ramune Jurkuviene nutarėme, kad taip mes galėsime realizuoti savo sumanymus: studentams padėsime sustiprėti dvasiškai, psichologiškai, išmokysime nebijoti klysti, atrasti savo stipriąsias dalis ir jomis naudotis. Tai pranoko lūkesčius: dalyvavo 15 studentų nuo pirmakursių iki absolventų, pasirodo, poreikis yra. Kadangi iniciatyva pasiteisino, galbūt kitą vasarą į stovyklą pasikviesime ir kitų specialybių studentus.

    Kodėl toks svarbus socialinis darbas, kad jam tiek daug dėmesio skiriama?

    Tai demokratinės valstybės išraiška. Nors suprantu, kad ne visada mūsų studentai, baigę mokslus, randa supratimą ir palaikymą. Dar pernelyg daug atsinešta iš tos senosios autoritarinės santvarkos, kai jaunas specialistas privalo daryti tik tai, ką liepia darbdavys. Ir vienam keisti ką nors labai sunku. Kartais jaunas specialistas, nenorėdamas prarasti darbą, bijo keisti įsigalėjusią sistemą, bijo pasipriešinti. Socialinis darbuotojas – pokyčių realizuotojas, o ne vien „pampersų“ keitėjas. Būti specialistu reikia ne tik žinių, bet dar reikia ir mokėti jas pritaikyti. Tačiau, manau, kad kada nors viskas turės pasikeisti, nes nuo socialinio darbuotojo ir kitų žmonių gerovė priklauso.

    Jūsų gyvenimo principas? Ir kokia turi būti moteris šiandien?

    Gyvenk ir elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavim. Tikiu, kad aplinkui daugiau gerų žmonių, nei blogų. O jeigu apie moteris, tai ji turi būti išoriškai moteriška, o viduje – stipri, su bendražmogiškomis neužslėptomis vertybėmis, kurios mums kiekvienai būtų tarsi atramos taškas.

    Kaip žiūrite į socialinę grupę, kurią sudaro nesusituokę poros?

    – Neigiamai. Juk tokioje poroje dažniausia kenčia moteris, nes nėra stabilumo, nėra užtikrintos ateities. Tai nėra tvirta sąjunga. Juk santuokos pasižadėjimas suteikia ne tik išorinę, bet ir vidinę stiprybę, ištartas žodis turi galią materializuotis.

     

    Šis klausimas buvo adresuotas J. Makauskienės kuruojamai antrakursių grupei:

    – Kaip apibūdintumėte savo dėstytoją?

    – Reikli, bet teisinga. Tai viena iš tų dėstytojų, kurie myli savo darbą ir neapsiriboja vien akademinėmis žiniomis. Visada galime kreiptis patarimo: ir atjaus ir supras, ir padės. Kartais ji mums visoms tarsi mama.

    * * *

    Taigi šiandien Jūratė Makauskienė vis tokia pati žemaitiškai atkakli, tikra perfekcionistė ir sakosi turinti penkis angelus, kurie ją per gyvenimą veda tobulybės link, nors, jos nuomone, tobulų žmonių nėra, užtat reikia priimti kiekvieną tokį, koks jis yra. Niekur kitur žmogui nėra taip ramu ir gera, kaip savo paties sieloje…

    Zita DZIDOLIKIENĖ

    Nr. 37 (41), 2013 m. rugsėjo 14–20 d.

    Kaip kreipiatės į savo tėvus: jūs ar tu?

    0

     

    Tėvai – nuo pat mažens mus auginę, mumis rūpinęsi, mylintys ir niekada savo energijos nestokojantys asmenys, kuriuos be jokios abejonės galime pavadinti pačiais artimiausiais žmonėmis. Jie yra mūsų pirmieji mokytojai, kurie gyvenimo mokykloje negaili patarimų ir rūpestingumo. Vaikai tėvams taip pat jaučia meilę, prisirišimą, šilumą, artimumą, pagarbą. Kiekviena šeima puoselėja skirtingas vertybes ir požiūrį į gyvenimą. Kasdieniame tėvų ir vaikų bendravime šeimos išsiugdo skirtingą požiūrį į tarpusavio santykius. Vieni iš pagarbos į tėvus kreipiasi jūs, o kiti dėl artumo pojūčio – tu. Tad kaipgi į savo tėvus kreipiasi ,,Mūsų savaitės“ skaitytojai: jūs ar tu?

    Irena ZUBRICKIENĖ, laikraščio „Akistata“ žurnalistė (Marijampolė):

    – O argi yra taisyklė, nurodanti, kaip vadinti tėvus? Gali būti tik rekomendacija! Tai susiklosto šeimoje nuo pat vaikystės. Mūsų šeimoje susiklostė taip, kad į tėvus kreipdavomės (tėtis jau seniai miręs) tik „tu“. Aš žinau, kad mano mamai labai patiktų, jei kreipčiausi į ją „jūs“, kaip ji kadaise sakydavo savo tėvams (tik neseniai apie tai išsikalbėjome), bet man tai būtų dirbtina, netikra, svetima. Kreipinyje į tėvus vienaskaita aš neįžvelgiu nė kruopelytės nepagarbos. Atvirkščiai – man atrodo, toji vienaskaita rodo artumą tarp tėvų ir vaikų. Juk ir mokykloje mus, pamenu, mokė, kad nemandagu „tujinti“, jei žmogaus nepažįsti. Mūsų sūnus mus taip pat „tujina“. Nustebčiau išgirdusi „jūs“ ir turbūt ieškočiau tokio pokyčio mįslingų „šaknų“! Šiaip aš, būdama „tu“ šalininkė, nekritikuoju ir „jūs“, kai vaikai taip kreipiasi į tėvus, bet stebina, kai toje pačioje šeimoje, pavyzdžiui, tėtį vadina „tu“, o mamą – „jūs“. Arba labai jau rėžia ausį, kai (buvę taip!) nugirsti: „Jūs, mama, tikra debilė!“ Svarbiausia, sakyčiau, ne „tu“ ar „jūs“, kalbant su tėvais, o kalbos tonas, intonacija, dvelkianti meile ir pagarba. Beje, pažįstu garbaus amžiaus sutuoktinius, gyvenančius prie pat Vilkaviškio, kurie visą gyvenimą vienas į kitą kreipiasi „jūs“! Ir tai – kiekvieno reikalas, pasirinkimas, įprotis, supratimas, būsena.

    Mindaugas LYDEKAITIS, studentas (Kazlų Rūdos sav., Antanavas):

    – Mūsų šeimoje visada tėvus vadiname tu, nes toks buvo auklėjimas ir taip jau yra įprasta, net ir nenorėčiau, kad būtų kitaip. Kreipiniu „jūs“ kreipiuosi tik į nepažįstamus, vyresnius už save asmenis, dėl to, kad vyresniesiems jaučiu pagarbą. Nesakau, kad pagarbos nejaučiu savo tėvams, kreipdamasis į juos „tu“. Tiesiog man yra keista, kai kiti žmonės kreipiasi į savo tėvus „jūs“, nes man tai asocijuojasi su nepažįstamu, svetimu žmogumi. O su tėvais juk yra jaučiamas artimumas.

    Irma STRIUPAITYTĖ, padavėja (Kalvarijos sav., Jungėnai):

    – Niekada negalėčiau ir neišdrįsčiau pavadinti tėvų „tu“. Nuo pat vaikystės jie mane auklėjo taip, kad jausčiau pagarbą vyresniam žmogui, nepaisant to, koks yra jo statusas. Šio požiūrio laikausi ne tik tėvų, bet ir kitų giminaičių arba nepažįstamų žmonių, kurie yra vyresni už mane, atžvilgiu. Niekada taip nebuvo, kad žodis „jūs“ peraugtų į žodį „tu“. Pagarba išlieka, nepaisant to, koks yra bendravimas. Jei kada turėsiu savo vaikų, tvirtai žinau, kad juos auklėsiu taip pat.

    Ilona KEMFERTIENĖ, bankininkė (Vilkaviškis):

    – Į vyresnio amžiaus žmones kreipiuosi tiktai „jūs“. Todėl ir į savo tėvus dėl pagarbos ir dėkingumo kreipiuosi „jūs“. Galbūt tai lėmė ir griežtesnis auklėjimas, nes mano vaikai į mane kreipiasi „tu“. Mano tėvai buvo griežtesni, o aš savo vaikams daug ką leidžiu. Su vyresniąja dukra sutariu tartum su drauge, todėl man netrukdo toks kreipinys. Vaikus laikau sau lygiais, o pagarba gali pasireikšti ne tik kreipinyje, bet ir kituose žodžiuose ar darbuose, todėl manau, kad nėra didelio skirtumo, kaip vaikai kreipiasi į savo tėvus.

    Donatas MIŠKELEVIČIUS, moksleivis (Marijampolės sav., Želsva):

    – Savo tėvus kviečiu tiesiog „mama“ arba „tėti“. Bet kai vartoju kreipinį, jis dažniausiai būna „tu“. Pasitaiko ir išimčių – kartais pavadinu „jūs“. Tiesiog, kai kalbu greitai, savaime pasakau bet kurį kreipinį, nes tėvai iš manęs nereikalauja, kad vadinčiau vienaip ar kitaip. Esu įsitikinęs, kad kreipinys „jūs“ pasendina žmogų, o aš savo tėvus laikau dar gana jaunais žmonėmis. Manau, kad nėra skirtumo, kaip pavadinu savo tėvus, svarbu, kad bendravimas išliktų šiltas.

    Raminta GRIGAITYTĖ

    Asmeninių albumų nuotraukos.

    Nr. 26 (30), 2013 m. birželio 29–liepos 5 d.

    Jonvabalių naktys (Tęsinys)

    0

     

    Grįžusi į miestelį, Rytė, tik išlipusi iš autobuso, nuskubėjo į senelės namelį pas nuomininkus. Ir nudžiugo, ir susigraudino pamačiusi, kad namelis šviežiai nudažytas, sutaisytos išvirtusios tvoros, prisodinta gėlių. Jaunoji pora apsidžiaugė pamačiusi Rytę.

    – Laukėme tavęs, jau net ieškoti norėjome, taip labai reikėjo, – tarškėjo raudonskruostė Renata, mikliai sukosi po virtuvę, šoko kaisti kavą, stūmė arčiau lėkštę su pyragėliais.

    – Ačiū, kad aš nenoriu, – bandė spirtis Rytė, bet Renata tik ranka numojo.

    – Taigi šitokia ankstyva, gal dar be pusryčių, tik sėskis greičiau, – nepasidavė šeimininkė. Jos mažakalbis vyras Andrius tik pritardamas šypsojosi. Rytei teko sėstis prie stalo, nes Renatai pasipriešinti niekas nepajėgė.

    – Pasitarėme su Andriumi, – prisėdusi prie stalo Renata atsikvėpė, – ir norime, kad parduotum mums šitą namelį. Jau apsipratome, ir vieta gera, ir abiejų tėvai arti. Siūlė mums į miestą, bet kad abu nenorime, Andrius iš viso piestu šoka.

    Rytė net šyptelėjo įsivaizdavusi Andrių, prieštaraujantį Renatai ir dar taip smarkiai.

    – O aš kaip tik ir norėjau jums pasiūlyti pirkti. Nelabai noriu mieste gyventi, bet ką aš galiu čia veikti: darbo jokio, o, be to, ir mokytis noriu.

    – Tikimės, brangiai nenulupsi, – pagaliau prabilo ir Andrius. – Jau daug įdėjome į šį namelį.

    – Turiu pasitarti su Ance, juk ir ji močiutės dukra, gal ir jai priklauso, aš nelabai apie tas kainas nusimanau, bet kad pinigų reikia.

    – Tai kad mes tau keturis tūkstančius už nuomą jau esame pervedę, – nedrąsiai paaiškino Andrius.

    – O, Dieve, – išsigando Rytė, – o juk aš nė karto savo kortelės nepasitikrinau. Gal jau ir pinigai bus dingę.

    – Na, jau, – nuramino Renata. – Kur jie dings? Grįžusi pasitikrink.

    – Aš ir mamos namelį noriu parduoti, jei nugirstumėte, kas norėtų…

    – Būtinai paklausinėsiu, – nuramino Renata, lydėdama pro duris.

    Pasiėmusi iš kaimynų raktą, Rytė atsirakino mamos namelio duris. Į nosį tvokstelėjo seniai nevėdintos patalpos kvapas, sumišęs su pelėsio ar kažko neaiškaus kvapu. Pirmiausia atlapojo langus, apžvelgė skurdžius kambarėlius, papilkėjusius nuo nusėdusių dulkių. Viskas atrodė taip sava, o kartu jau ir svetima. Suspaudė širdį pagalvojus, kad gal daugiau neteks čia grįžti, bet nuramino save, kad nereikia gręžiotis atgal. „Gal ir mokytis jau galėsiu“, – kirbėjo sena svajonė. Labai norėjo mokytis siūti ir ne taip paprastai, kaip visos siuvėjos, o norėjo pati sugalvoti modelius, prie jų pritaikyti papuošalus, norėjo puošti moteris, kad jos atrodytų išskirtinės, kad kiekviena turėtų išskirtinį rūbą. „Reikia pirkti siuvamąją mašiną, – mąstė Rytė. – Tik kur aš ją dėsiu, nebeturėsiu laiko, dirbdama pas Zuzaną. Gal tikrai reikės pakalbėti su Beta? Bet pirmiausia reikia susirasti darbą. O gal pamėginti pas Dianą? Reikės nueiti pasižiūrėti. Gal Gražina man patartų…“

    Net krūptelėjo suskambus mobiliajam telefonui. Retai juo naudojosi, nemėgo telefonų, jai geriau buvo kalbėtis su gyvu žmogumi. Skambino Ancė:

    – Kur tu, vaikeli, dingai, vis skambinau, ir Šarūnas skambino, bet niekaip tavęs nepagavome.

    Kur tu dabar?

    – Kaip gerai, teta, kad paskambinote. Ai, aš į tą telefoną beveik ir nepasižiūriu, retai nešiojuosi. Dabar aš mamos namuose, liksiu čia nakvoti, Zuzana dviem dienoms išleido. Labai man reikia su jumis pasitarti, kai grįšiu, iš karto atlėksiu.

    – Ar atsitiko kas? – išsigando Ancė. – Mes tik šiandien iš pajūrio grįžom, norėjom tave vežtis,

    bet Zuzana kategoriškai atsisakė išleisti. Ėmė dejuoti, kad labai serganti, visai nepajėgi, nėra kam namais užsiimti.

    – Tai melagė, – pasipiktino Rytė. – Juk pati su Valium ir po Latviją, ir po Palangą davėsi. Tiek to, grįšiu, pakalbėsim.

    – Dar paklausyk, nepadėk telefono, – suskubo kalbėti Ancė. – Padarom šitaip, nėra ten tau ko tuščiuose namuose trintis, atvažiuos Šarūnas ir parveš pas mus, pasėdėsim, pakalbėsim. Lauktuvių tau visi privežė.

    – Tai kad nepatogu…

    – Na, dar ko, – net pyktelėjo Ancė. – Ruoškis už kokios valandos pribus.

    Su Šarūnu atvažiavo ir Ancė.

    – Oi, kaip seniai buvau šituose namuose, – apsidairė liūdnai. – Buvau užlėkusi ir į savo mamos namelį, girdėjau parduodi. Ir labai gerai darai, – nuramino pamačiusi, kaip sumišo Rytė. – Pasitarsim, kiek gali prašyti. Man pinigų nereikia, mama tau namelį paliko, ir pinigai tavo. Patikėk, tai lengva širdim sakau.

    – Bet jūsų dukros… – bandė prieštarauti Rytė.

    – Ką mano dukros? – pyko teta. – Ar rankų, kojų neturi, neužsidirbs? Beje, visos turi pagrindus po kojomis ir nė vienai nereikia svetimo gero. Patikėk, iš visos širdies sakau, ir parduoti tau padėsiu, kad neapsuktų.

    – Atrodo, Renata su Andriumi labai geri žmonės, sąžiningi.

    – Nesvarbu, pinigai ir sąžiningus sugadina.

    – Mama, leisk ir man nors pasisveikinti, – ilgai krapštęsis mašinoje išlindo Šarūnas. – Sveika, sesute, pasiilgau tavęs. Dabar jau ilgokai mieste būsiu, tai dažniau matysimės. Ieškosiu tau darbo, gana pas Zuzaną vergauti.

    – Tai, kad nevergauju, sunku man ten nėra, tik norėtųsi kokio nors rimtesnio darbo. Bet ką aš čia šneku, kur aš tiksiu tik su mokykliniu išsilavinimu…

    – Nenusimink, pagalvosiu ir sugalvosiu, – nusijuokė Šarūnas. – Laikas tavęs rimtai imtis.

    Parvažiavę pas Ancę, visi šoko ruošti cepelinus. Rytė pagalvojo, kaip smagu, kai tiek daug seserų, ir pasijuokdamos, ir pasipykdamos, bet visos pasiskirstė darbus, viena kitai padėdamos. Net ir Šarūnas skuto bulves, šluostydamasis akis, pjaustė svogūnus. Rytė pasigyrė norinti pirkti siuvamąją mašiną ir mokytis siūti. Visos įsisvajojo, kaip Rytė joms siūs, o jos bus modeliai, vaikščios podiumu ir demonstruos jos pasiūtus rūbus.

    – Bet ar ne per žemai sieki, – susiraukė Šarūnas, – galėtum ir apie kokią nors kitą specialybę pagalvoti.

    – Ką tu supranti, – šokosi seserys, – ir pinigų uždirbs, ir pagarboj bus. Tu nežinai, ką reiškia gera siuvėja. O Rytė skonį turi, pažiūrėk, kaip rengiasi, iš nieko rūbelį gražų susitaiso.

    Jau ką Rytė sugebėjo, tai sugebėjo, nusipirkusi dėvėtą drabužėlį, ji taip jį pertaisydavo, kad atrodydavo kaip naujas. Net gatvėje moterys kartais nužvelgdavo originalią Rytės suknelę ar palaidinę.

    – Gerai, gerai, pasiduodu, – iškėlė rankas Šarūnas, – nes jus perrėkti tai jau niekas nesugebės. Beje, aš gyvenau Italijoje, tai ir apie madas šiek tiek nusimanau. Viskas, jau cepelinai puode, eime, Ryte, pasikalbėsim.

    Palikę čiauškančias merginas, jiedu užsidarė mažame kambarėlyje.

    – Žinai, Šarūnai, visą laiką man knietėjo tavęs paklausti, – nedrąsiai prabilo Rytė. – Ar tu laimingas, ar niekada nesuabejojai dėl savo pasirinkimo būti kunigu?

    Šarūnas ilgai tylėjo, nuleidęs akis į žemę.

    – Sunkų klausimą tu man uždavei, – atsiduso jis. – Jeigu atvirai, tai ne kartą kilo abejonių.

    Žinoma, ne tuo, kuriam tarnauju, bet savo pasirinkimu. Abejoju, ar aš vertas tarnauti Dievui. Esu per daug žemiškas, man rūpi daugelis dalykų, apie kuriuos kunigui nevertėtų galvoti, tačiau imi kartais ir nuklysti mintimis, žinoma. Todėl ir sakau, kad pasirinkdama turi gerai apsigalvoti. Nors tu dar jauna, tau visas gyvenimas prieš akis, gali ne kartą rinktis.

    – Atsirado mat senis, – nusijuokė Rytė. – Aš nuo vaikystės norėjau siūti, pati lėles pasisiūdavau, joms drabužėlius. Žinai, kad žaislų nelabai ir turėjau. Bet nesiskundžiu, gal ir gerai, kad taip gyvenau, nebuvo galimybių išpuikti, kaprizus rodyti. Be to, ir mokiausi ne per geriausiai, nelabai galiu iš ko rinktis. Man dabar svarbiausia – susirasti, kur gyventi. Gražina išteka, pas Betą vieta atsilaisvina, gal man pas ją prašytis?

    – Manau, kad turėtum pasiieškoti atskiro buto, tuo labiau, jei ruošiesi siūti, – pagalvojęs patarė Šarūnas. – Nenusimink, padėsim ir su butu, ir su darbu.

    Zita DZIDOLIKIENĖ

    Nr. 13 (17), 2013 m. kovo 30–balandžio 5 d.

    Skanaus! Linkėjimai Lietuvai ir jos gurmanams

    0
    Markus WACHTER, restorano „Stefeles“ (Assamstadt, Vokietija) savininkas, aukščiausios kategorijos virėjas.

     

    Receptais su skaitytojais dalijasi Markus Wachter, restorano

    „Stefeles“ (Assamstadt, Vokietija) savininkas, aukščiausios kategorijos virėjas.

     

    Užkepta feta

    1 porcijai: 200 g fetos sūrio, alyvuogių aliejus, česnako skiltelė, prieskoniai (Markus naudoja Provanso prieskonius), daržovės: pagal skonį. Siūloma svogūno laiškai, poras, pomidoras.

    Paruošimo būdas:

    Ant smulkiai supjaustytų daržovių dedamas fetos sūris, kurį apipilti, priklausomai nuo daržovių kiekio, 1–2 šaukštais alyvuogių aliejaus su susmulkintu česnaku ir prieskoniais. Viskas kepama 180 laipsnių temperatūroje 15 min.

    Prie šio patiekalo tinka baltas pyragas, taip pat baltasis vynas.

     

    Kalakutienos kepsnys „Šveicariškai“

    1 porcijai: 200 g kalakutienos krūtinėlės, pomidoras, sūrio „Elementar“, „Gauda“ (Markui labiausiai patinka austriškas „Bergkäse“) apie 50 g (4 griežinėliai kepsniui užkloti), druska, pipirai, paprika.

    Paruošimo būdas:

    Mėsa supjaustoma pailgais gabalėliais, apibarstoma prieskoniais, apvoliojama miltuose ir kepama karštame aliejuje arba svieste. Svarbu kalakutienos neperkepti, nes bus sausa. Paruošti mėsos gabaliukai dedami į kepimo skardą. Ant viršaus dedami pomidoro griežinėliai ir viskas užklojama sūriu. Kepama orkaitėje (grilio funkcija), kol sūris išsilydys ir gražiai apskrus. Prie kepsnio tinka bulvių kroketai, keptos bulvės arba ryžiai.

     

    Jautienos kepsnys su kandiruotais (cukruotais) krienais

    1 porcijai: 200 g jautienos filė arba nugarinės, krienas, ½ stiklinės vandens, ½ stiklinės cukraus.

    Padažui: svogūnas, sviestas (kepimui), 0,1 l raudonojo vyno, 2 šaukštai cukraus.

    Paruošimo būdas:

    Mėsą supjaustyti 3 cm storio gabalais, ištrinti prieskoniais ir apkepti kiekvieną pusę po 3 minutes, kad vidus liktų sultingas.

    Padažas:

    Nelabai smulkiais gabalėliais supjaustytas svogūnas apkepinamas svieste, užpilama raudonojo vyno, pakaitinus dedami 2 šaukštai cukraus, kol užvirs, tada išjungiama.

    Kandiruoti krienai:

    Užvirinamas vanduo su cukrumi, dedamas sutarkuotas krienas, verdama 10 min. Išvirus nukošti.

    Šis patiekalas patiekiamas su bulvių kroketais arba keptomis bulvėmis, salotomis ir, be abejo, geru raudonuoju vynu.

     

    Medaus panna cotta su marinuotomis uogomis

    Panna cotta išvertus iš italų kalbos – virta grietinėlė.

    Šis receptas yra skirtas 4 porcijoms.

    ½ litro grietinėlės, 4 lapeliai želatinos, 100 g cukraus, likerio pagal skonį (gali būti medaus, vanilinis, citrininis).

    Uogų marinatui: avietes, juoduosius serbentus, gervuoges, mėlynes per naktį laikyti užpiltas degtine su cukrumi. Galima įpilti citrinos sulčių arba išspausti citriną.

    Paruošimo būdas:

    Į pakaitintą grietinėlę dedama šaltame vandenyje suminkštėjusi želatina (vandenį nusunkti), ištirpinama. Pilamas alkoholis, cukrus, viskas išmaišoma, pilama į formeles ir pastatoma šaltai, kol sustings.

    Patiekiama su marinuotomis uogomis.

    Užrašė Vilma STAŠAITIENĖ

    Autorės nuotraukos.

    Nr. 24 (28), 2013 m. birželio 15–21 d.

    Marijampolės jaunieji šauliai – konkurso „NATO užrašas gyvai“ nugalėtojai

    0

    Balandžio 22 d. Lietuvos Respublikos Prezidentūroje ir Krašto apsaugos ministerijoje buvo apdovanoti moksleivių fotografijų konkurso „NATO užrašas gyvai“, skirto paminėti Lietuvos 10 metų narystės Aljanse sukaktį, nugalėtojai.

    Konkurse dalyvavo mokiniai iš 53 Lietuvos mokyklų, konkursui pateikę per 74 originalių darbų. Nugalėtojai buvo atrinkti pagal tris amžiaus kategorijas

    Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Marijampolės jaunųjų šaulių 8-osios kuopos jaunųjų šauliai 5-8 klasių kategorijoje užėmė pirmąją vietą. Marijampolės jauniesiems šauliams taip pat atiteko fotografijų konkurso „NATO užrašas gyvai“ „Facebook“ draugų simpatijų specialus prizas. Krašto apsaugos ministerijos socialinio tinklo „Facebook“ draugai turėjo galimybę balsuoti  ir išrinkti jiems labiausiai patinkančią nuotrauką.

    Vilkaviškio rajono Pilviškių „Santakos“ gimnazijos moksleiviai tapo nugalėtojais 9-12 klasių kategorijoje, Šilalės rajono Pajūrio Stanislovo Biržiškio gimnazijos 2 ir 3 klasių mokiniai laimėjo pirmąją vietą 1-4 klasių kategorijoje.

    Krašto apsaugos ministerijos socialinio tinklo „Facebook“ draugai taip pat turėjo galimybę visą savaitę balsuoti už jiems labiausiai patinkančią nuotrauką. Fotografijų konkurso „NATO užrašas gyvai“ „Facebook“ draugų simpatijų specialus prizas taip pat atiteko Marijampolės jauniesiems šauliams.

    Nugalėtojus Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerijoje pasveikino ir padėkos raštus bei suvenyrus įteikė krašto apsaugos viceministras Antanas Valys,

    Po apdovanojimų ceremonijos Krašto apsaugos ministerijoje konkurso nugalėtojai apsilankė Lietuvos Respublikos Prezidentūroje. Konkurso globėja Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino laureatus ir įteikė jiems dovanas. Prezidentė Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Marijampolės jaunųjų šaulių 8-osios kuopos jauniesiems šauliams įteikė vėliavą ir nusifotografavo bendroje nuotraukoje.

    Moksleivių fotografijų konkursą „NATO užrašas gyvai“ organizavo ir pateiktus darbus vertino Krašto apsaugos ir Užsienio reikalų ministerijų, Pilietinės gynybos centro atstovai. Tokio pobūdžio konkursas buvo organizuotas pirmą kartą ir sulaukė didelio mokinių susidomėjimo. Geriausių nuotraukų fotografijų paroda bus pristatyta ir įvairiose valstybinėse bei švietimo institucijose.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Nuotraukų autorius – Juozas Slabodo.

    Rasa Kalėdienė: „Jei daliji gėrį, atsako visada sulauksi“

    0

     

    Močiutė… Tokia ji dviem mažiems berniukams, tačiau daugeliui mergyčių ir berniukų, kurių diena prasideda nuo jos šypsenos ir šilto apsikabinimo, toks apibūdinimas nesuvokiamas. Kaip ir daugeliui ją pažįstančių. Žavi, veikli, jaunatviška, organizuota, aktyvi – kokia ji močiutė? Rasa KALĖDIENĖ (g. 1964 m.), ilgametė Marijampolės vaikų lopšelio-darželio „Rūta“ auklėtoja, į tokius svarstymus atsakytų ta pačia šypsena – giedra ir atvira, tokia pačia, kokia ji žengia per visą savo gyvenimą: ne visada lygų (juk nebūna „lygių“ gyvenimų išvis), bet visada prasmingą. Rasa beveik 30 metų gyvena gaubiama vaikystės pasaulio – tikro, nesumeluoto, nuoširdaus: jos auklėjami darželyje vaikai keičiasi, tačiau vaikystės šalis visada tokia pati ir visada greta. Ir gera auklėtojai būti šios šalies dalimi bėgant dešimtmečiams, tačiau išsaugant vaikystei būdingą nuostabą, veržlumą ir gyvenimo džiaugsmą.

    Trumpas gyvenimo laikotarpis Klaipėdoje – lemtingiems posūkiams

    R. Kalėdienė – marijampolietė nuo pat gimimo. Iki šiol ji gyvena namuose, kurie saugo ir jos kūdikystę, vaikystę, jaunystės godas (išlikęs sodybvietėje netgi senasis vaikystės namas, šalia kurio pastatyti naujieji namai). Savo vaikystę Rasa prisimena kaip laisvų vėjų pagairę: užaugo lakstydama su kaimynų vaikais, jokių vaikų darželių niekada nebuvo lankiusi (pirmąkart su vaikų darželiu susidūrė tik studijų praktikos metu), o į pirmąją mokyklos klasę ėjo palytėta pirmosios skaudžios netekties: Baltijos jūroje, gelbėdamas kitus, nuskendo Rasos tėvelis.

    Mokydamasi tuometėje Marijampolės 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dab. R. Stankevičiaus pagrindinė mokykla), Rasa buvo labai aktyvi, dalyvaudavo visuose įmanomuose renginiuose, o svajojo… apie mokytojo profesiją. Bet baigusi vidurinę pareiškė norą studijuoti tuomečiame Kauno politechnikos institute, nors iškart suprato, jog jai ten – ne vieta. Tad jau paduotus dokumentus atsiėmė ir nuvežė juos į Klaipėdą – pedagoginių mokslų krimsti. Uostamiestis buvo lemtingas Rasos gyvenime. Čia ji ištekėjo, čia gimė jos vienturtė dukra Viktorija. Deja, šeimyninis gyvenimas truko labai trumpai: Rasa su nė mėnesio neturinčia dukra grįžo į Marijampolę, čia baigė Marijampolės pedagoginę mokyklą, tapo diplomuota vaikų darželio auklėtoja, o vėliau baigė ir Klaipėdos pedagoginį institutą.

    „Man gera čia!“

    Vaikų lopšelyje-darželyje „Rūta“ R. Kalėdienė dirba nuo 1986 m. Šį darželį lankė ir jos dukra, kurią darželis, darbas su vaikais tiesiog užbūrė, tad baigusi vidurinę mokyklą ji nedvejodama pasekė mamos pėdomis: įstojo į Marijampolės kolegiją studijuoti ikimokyklinio ugdymo (praktiką, beje, atliko toje pačioje „Rūtoje“ – darželyje, kur dirba mama). „Aš nuo pat mažų dienų, galima sakyti, augau lopšelyje-darželyje ,,Rūta“, – pasakoja auklėtojos Rasos dukra auklėtoja Viktorija. –Tai mano pirmasis darželis, visada ateidavau iš mokyklos pas mamytę į darbą, stebėdavau vykstančias šventes, pasiruošimus joms. Matydavau mamytės ir jos kolegių nuostabų atsidavimą, meilę, rūpestį vaikams. Matydavau, kaip mamytė su šypsena veide išeina į darbą. Iki šiol ji su džiugesiu keliauja į darbą (jau 27 metus). Man nekilo didelių apmąstymų, kokią specialybę studijuoti. Pasirinkau ikimokyklinio ugdymo pedagogikos studijų programą. 2009 m. Vilniuje įgijau aukštąjį universitetinį išsilavinimą, edukologijos bakalauro laipsnį ir auklėtojos kvalifikaciją. Dirbau Vilniaus lopšelyje-darželyje ,,Lakštingala“ su nuostabiais vaikais ir jų tėveliais, puikiame kolektyve. Aš kiekvieną rytą keldavausi ir keliaudavau į darbą šypsodamasi, kaip ir mano mamytė. Šiuo metu esu vaiko priežiūros atostogose.“

    Rasa savo darbą ir ilgametę darbovietę apibūdina trumpai: „Man čia gera.“ Ji neslepia, kad auklėtojos akys visada spindi, kai su šiluma eini prie vaiko (rankelę jo paimi, apsikabini) ir jauti tokį pat grįžtamąjį ryšį. „Vaikai jaučia, kai juos myli, kai jie saugūs“, – sako Rasa. Nors nuo jos darbo pradžios pasikeitė ištisos vaikučių kartos, su tokia pat energija ši auklėtoja įsiliejusi į vaikystės pasaulį, kuriame daug pasakų, auklėjimo ne moralais, o per praktines smulkmenas. Kartu su kitomis darželio auklėtojomis Rasa (ir, žinoma, vaikai!) stato spektaklius, šokius, organizuoja šventes. „Mūsų darželis ypatingas, – sako R. Kalėdienė (ką gi, leiskime auklėtojai pasigirti!), – čia yra labai daug talentingų vaikų, kurie individulių gebėjimų ugdymo kryptimi lavinami dailės, lego, futboliuko, keramikos ir kitose srityse.“

    Auklėtoja Rasa jau nesuskaičiuotų, kiek vaikų teko išleisti į tolesnį gyvenimą. Smagu, kai buvę auklėtiniai ateina aplankyti. Ne vienas tėvelis, lankęs darželį, atveda į čia jau savo vaikus. O buvusi auklėtinė Gintarė Bykovaitė-Petkevičienė – dabartinė kolegė „Rūtoje“: pasekusi auklėtojos pėdomis ir pati tapo darželio auklėtoja.

    R. Kalėdienė nelinkusi skųstis dabartimi, idealizuojant praeitį. „Blogi laikai? Netiesa, – sako ji. – Nuoširdumo, šilumos ir dabar yra pakankamai, tik reikia mokėti pastebėti, pajausti tai.“ Tiesa, pastebi auklėtoja, naujosios technologijos – mobilieji telefonai (net darželinukai į darželį ateina su jais), kompiuteriai – šiltam bendravimui tikrai nepadeda. Nors ir jaučiamas šiais laikais didesnis sumaterialėjimas, jokiu būdu, pasak R. Kalėdienės, negalima sakyti, kad „vaikai vis blogesni darosi“. „Kiekviename vaike yra labai daug gėrio, tik kartais jo reikia atkakliau paieškoti“, – įsitikinusi auklėtoja.

    Ypatingas ryšys su dukra

    O didžiausias likimo dovanotas gėris R. Kalėdienei yra jos įsčiose išnešiotas vaikas – dukra Viktorija. Rasą su dukra nuo pat jos gimimo jungia labai stiprus ryšys – jos, kaip pati sako, draugės. Viena užauginusi Viktoriją, dabar, atsigręžusi atgal, Rasa teigia, jog iš tiesų neaišku, kuri kurią augino: ar ji Viktoriją, ar Viktorija ją. „Nors man jau 28 metai ir pati auginu 2 vaikučius – 3 metų Ąžuoliuką ir poros mėnesių Benuką, visada jaučiuosi dukrele mamos, kuri man visada bus mamytė, – sako Viktorija Strazdauskienė, šiuo metu su šeima gyvenanti Vokietijoje, Miunchene. – Mano mamytė – mylintis ir rūpestingas žmogus. Bet kuris vaikas norėtų tokios mamytės kaip ji. Aš dėkinga jai už tai, kokia esu dabar. Nors mamytė mane užaugino viena (tėtis su mama išsiskyrė, kai buvau labai maža), niekad nieko man netrūko, o svarbiausia – meilės. Mano mamytė – man draugė: galime iki paryčių sėdėti ir kalbėti apie viską be jokių tabu. Kaip man vaikystėje sakydavo ir dabar daugelis sako: ,,Tavo mama nepakartojama, jaunatviška, veržli.“

    Viktorija dažnai stengiasi mamai surengti kokią nors malonią staigmeną. „Pamenu gerai, kai buvau maža, mama iš paskutiniųjų viską, kas geriausia, stengdavosi man duoti, nors tikrai nebuvom iš pasiturinčiųjų, – pasakoja Rasos dukra. – Neseniai ji pasakė: „Susigraudinau už dovanas ir viską, nereikėjo, dukrele…“ Aš atsakiau: ,,Mamyte, tam ir užauginai gerą dukrą, kuri atsilygina už tavo gerumą.“ Kai Ąžuoliuko paklausiu, ką jis labiausiai myli, jis visada išvardija mamą, tėtį, Benuką ir močiutę…“

    Rasai dukra parengusi išties įspūdingų dovanų. Balandžio 22 d. gimusi moteris užpraeitą gimtadienį šventė Alpėse (dukra išpildė jos seną svajonę – švęsti gimtadienį kalnuose), o štai per praėjusį gimtadienį dukra nustebino mamai skirta įspūdinga fotosesija Miuncheno apylinkėse. „Vis dėlto, – sako Rasa, – geriausia praėjusio gimtadienio dovana man buvo balandžio 6 d. gimęs anūkas Benukas.“

    Išmokusi ir save mylėti

    R. Kalėdienė prisimena: kai jai buvo 33 metai, būdama sanatorijoje apsilankė pas psichologę, kuri paklausė, ką ji mylinti. Rasa vardijo: dukrą, mamą, draugus, vaikus… „O save?“ – paklaususi psichologė. Atsakymo nebuvo, bet po to moteris ilgai mąstė apie tai. Ne tik mąstė – ėmė mokytis šio sunkaus meno. „Nuo tada, būdama Kristaus amžiaus, ėmiau mokytis save mylėti, – sako ji. – Jei myli save, aplinkiniams šalia tavęs bus 100 kartų geriau.“

    Meilė sau davė daug gražių atradimų, iš kurių svarbiausias – gyvenimo grožio suvokimas. „Gyvenimas yra gražus, – sako Rasa, – tik nereikia dėl visų smulkmenų lieti ašaras ir per jas to grožio nepastebėti.“ Kitas kertinis suvokimas, patikrintas patirtimi: jeigu daliji gėrį, atsako visada sulauksi. Šiems suvokimams tapus atramos taškams gyvenime, R. Kalėdienė pajuto, ką reiškia mokėti branginti tai, ką turi, nesisielojant dėl to, ko neturi. Štai kodėl ji jaučiasi ir kaip moteris laiminga, nes turi daug: dukrą, žentą kaip sūnų, du nuostabius anūkus, mylimą darbą, nes nejaučia metų naštos, nes gali dar keliauti ne tik ištikimuoju draugu – dviračiu. Aistra keliauti likusi nuo mokyklos laikų, kai lankė turizmo būrelį. Tuomet buvo aplankytas Sočis, Karpatai, Kaukazas, o šiais laikais jau aplankiusi Prancūziją, Olandiją, Suomiją, Švediją, Norvegiją, Lenkiją, Vokietiją.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Asmeninio albumo nuotraukos.

    Nr. 25(29), 2013 m. birželio 22–28 d.

    „Gyvenu ne savo gyvenimą…“

    0

     

    „Nemaniau, kad kada nors su tokiu laišku kreipsiuosi į visiškai nepažįstamus žmones, net nežinau ko tikėdamasis. Iš pažiūros tokie, kaip aš, vadinami laimės kūdikiais. Turiu viską: pavyzdinę šeimą, gražią, atsidavusią žmoną, du puikius vaikus, mėgstamą, gerai apmokamą darbą, idealiai sutvarkytą buitį, galiu sau leisti atostogų metu keliauti, kur panorėjęs. Rodos, ko dar reikia, kad jausčiausi laimingas? Užuot dėkojęs Dievui ir likimui, save pagaunu, kad gyvenu ne savo gyvenimą. Keista, tačiau savimi būnu tik labai trumpomis akimirkomis, kai… išduodu savo puikiąją, man atsidavusią žmoną, pas kurią grįždamas po eilinių nuotykių jaučiu neapsakomą kaltės jausmą, kurį „tirpdau“ gausiomis brangiomis dovanomis, gėlių puokštėmis. Stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su vaikais, esu visų jų žaidimų draugas, žmonai, kiek įmanoma, padedu buityje, tačiau tuo pat metu jaučiu, jog tai būčiau ne aš, mat dalis manęs rėkia bėgti. Tad retkarčiais ir pabėgu, kad vėl grįžčiau su tuo pačiu kaltės jausmu. Pavargau nuo tokio gyvenimo, pagaliau jaučiu kaltas prieš šeimą, kuri, manau, susidariusi tobulo vyro ir tėvo įvaizdį. Nežinau, kaip žmona reaguotų sužinojusi apie mano „paklydimus“ (beje, jei kokia nors detalė „išplaukia“, sugebu viską tobulai užglaistyti). Kartais pagalvoju apie skyrybas, tačiau šio žingsnio, tvirtai žinau, pats nežengčiau, nors norėčiau (ir tokia mintis ateina), kad žmona mane paliktų. Trumpai tariant, gyvenimo prasmės nematau, rodos, visai be priežasties…“, – „Mūsų savaitėje“ konsultuojančiai psichologei skirtame laiške rašo 47 metų amžiaus Dainius (Marijampolė).

    Kai susiformuoja netikras „aš“

    Psichologams pažįstama situacija, nes su tokiais išgyvenimais susiduria asmenybės, turinčios narcistinių bruožų: asmenybės, kurių tikrasis „aš“ kitiems yra nematomas ir nerodomas. Dažniausiai tikrasis „aš“ yra užslopintas nuo pat vaikystės, po truputį formuojasi taip vadinamas „false self“ (netikras „aš“), kuris padalina asmenybę į dvi atskiras puses. Kyla klausimas, kam ir kodėl taip nutinka? Viena vertus, tai dažniausiai iš prigimties jautresnių vaikų, turinčių lyg „tam tikras vidines antenas“, kurios nukreiptos į tėvų lūkesčių „pagavimą“, problema. Kita vertus, tai tėvų, turinčių narcistinių bruožų, auklėjimo problema. Kas yra tie narcistiniai bruožai? Tai tobulybės siekimas, noras būti įvertintam, pastebėtam, pripažintam, nededant daug pastangų. Tokios asmenybės turi jausmą, kad jos yra ypatingos, demonstruoja aukštą savivertę, siekia turėti geriausius daiktus, dažniau dėl to, kad būtų dėl to įvertintos, negu dėl to, kad jų reikia. Kiti žmonės jiems yra labiau dėmesio gavimo „priemonė“, „auditorija“ jų gyvenimo istorijoms išklausyti, negu iš tiesų rūpi kitas, jo jausmai ir kito gyvenimo patirtys. Tai galioja ir tokių tėvų vaikams: jų vaikai negali būti „paprasti“ – jie turi būti ypatingi, t.y. atitikti tėvų lūkesčius ir būti geresni, nei yra. Jautrūs vaikai tuoj pat pagauna tokius tėvų poreikius ir, norėdami pelnyti gauti tėvų dėmesį meilę, pradeda demonstruoti savo ypatingumą: išmoksta ilgiausius eilėraščius, šoka, dainuoja, vėliau pamindami savo prigimtinius poreikius, pavyzdžiui, ramiai leisti laiką skaitant ar sportuoti, bėgioti laike. Laimei, jei vaiko ir tėvų poreikiai sutampa. Jei ne, formuojasi netikras „aš“, tikrasis „aš“ užsislopina, bet neišnyksta. Jis lieka giliai viduje ir sukuria vidinės įtampos lauką, tai ilgainiui virsta vidiniu liūdesiu, kartais depresiškumu, išgyvenamu beprasmiškumu dėl savasties praradimo. Kartais tai pasireiškia vidurio amžiaus krize, kartais ir tokiais poelgiais, kurie aprašyti laiške. Tie poelgiai yra tarsi nesuprastas kerštas tėvams, kurio tada nebuvo galimybės parodyti, ir tas kerštas nesąmoningai perkeliamas kitiems, niekuo dėtiems.

    Kaip susigrąžinti tikrąjį „aš“ ir rasti kelią į save?

    Tai toks trumpas paaiškinimas, kas gali būti išgyvenamos beprasmybės arba, kitaip tariant, prarastojo „aš“ gedėjimas. Kyla klausimas: ką gi daryti, kaip toliau gyventi? Tokios asmenybės turi gilų gėdos jausmą dėl savo tikrojo „aš“, jiems baisu parodyti savo tikruosius poreikius, kadangi bijo būti atstumti, nepriimti. Taip buvo vaikystėje, ir lieka vaikiškas mąstymas, kad ir kitiems jų tikrieji norai nepatiks. Kartais verta surizikuoti ir atskleisti dalį savęs šalia esantiems, nes jie nėra tie, kuriems tikrasis „aš“ nepatiktų. Kartais galima pabūti tokiu tėčiu, kokiu norisi, o ne kokiu reikia. Pradėti leisti sau atskleisti savo pomėgius, kurie nebūtinai yra „prestižiniai“. Pasikalbėti su žmona, ko, jūsų akimis, galėtų stokoti jūsų santykiai, kad nesąmoningai norisi juos sugriauti, nes atvirumas kuria artumą. Atvirumas dabar gali daug labiau pasitarnauti dabar nei vaikystėje, kai reikėjo savo nuomonę, norus slėpti, nes tėvams jie nepatiko. Dabar jūs kur kas mažiau priklausomas nuo kitų, negu priklausomas nuo tėvų vaikas.

    Jei tai nepavyksta, atskleisti tikrąjį „aš“ padeda psichoterapija, kurios metu ir atrandamas kelias į save.

    Vilma VĖLYVIENĖ

    Psichologė, psichoterapeutė

    Kauno g. 60, Marijampolė,

    tel. 8 686 59 554,

    el. paštas: vilvel@yahoo.com

    interneto svetainė: www.velyviene.lt

       Nr. 36(40), 2013 m. rugsėjo 7-13 d.

    Prieš ištiestą pagalbos ranką – prakeiksmais, kumščiais, kauptukais, šunimis…

    0

     

    Rytą išeinant į darbą – slogios mintys, ar pavyks vakare grįžti namo sveikam po tarnybos. Tokiomis nuotaikomis gyvena ne tik policininkai, kasdien kovojantys su chuliganais ir smurtautojais, bet ir socialiniai darbuotojai, vaikų gynėjai, tiesiantys pagalbos ranką gyvenimo kasdienybėje nesugebantiems savarankiškai dorai gyventi žmonėms, kurių ne vienas – nenuspėjamo elgesio, agresyvus, padrąsintas išgerto alkoholio.

    Neseniai per Lietuvą nuvilnijo diskusijų banga dėl pavojingo vaikų gynėjų darbo, kai Klaipėdoje girta šutvė užpuolė ir mušė, tąsė, stumdė, spardė dvi uostamiesčio Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) darbuotojas, operatyviai sureagavusias į pranešimą apie kelias paras girtaujančią kompaniją bute, kuriame kartu buvo ir mažamečių vaikų. Šis faktas atgaivino ir šiurpius Marijampolės krašto VTAS darbuotojų prisiminimus apie patirtą smurtą, po kurio liko „tarnybiniai randai“ ir neįgyvendinami pažadai sau, kad į tokias šeimas be ginkluotos apsaugos – daugiau nė kojos.

    Darbas yra darbas

    Absurdas: VTAS darbuotojai rūpinasi vargstančiais ir kenčiančiais, bet patys nuolat rizikuoja savo sveikata ar net gyvybe.

    „Tokia mūsų kasdienybė, tokia tarnyba, – tarsi paaiškindama, kodėl nėra ko stebėtis, sakė ilgametė Kalvarijos VTAS vedėja Eugenija Teresė Čiuplienė. – Tikrai ne visada į socialinės rizikos šeimas vykstame su policininkais, bet net ir su jais nuvykusios neretai susiduriame su aplankytųjų priešprieša. Buvę, kad ir peiliu mums grasino, ir kirvį paleido, ir šunimis užpjudė taip, kad grįžome sukandžiotais batais.“

    Bet į policiją šio skyriaus darbuotojos dar niekada nesikreipė. „O kam? Kad dar didesnės priešpriešos sulauktume? – klausė vedėja. – Grįžtame po tokių incidentų, nusiplauname kraują, susitvarkome, atsigauname ir vėl dirbame. Darbas yra darbas.“

    Šiuo metu Kalvarijos VTAS dirba iš viso 3 darbuotojos. Į šeimas kartu vykti ir policininkus jos kviečiasi tik tada, kai tikrai žino, jog reikia paimti vaiką iš šeimos. „Įsivaizduokite, kokios emocijos! Rėkia vaikas, rėkia jo mama ir tėvas – didžiulis stresas. Tokiais atvejais gimdytojai neretai puola, priešinasi. Ir nesvarbu, ar jie blaivūs, ar girti, vyrai ar moterys. Buvę, kad moteris su šakėmis užsimojo.“

    Anot E. T. Čiuplienės, po tokių incidentų darbuotojos nežada mesti darbo – žino, kad patirtis tik labiau užgrūdina, moko, kaip elgtis panašiais atvejais.

    O Vilkaviškio VTAS kartu su 3 moterimis dirba ir 2 vyrai, bet, kaip sakė skyriaus vedėja Rasa Matulaitienė, nėra galimybės „poruoti“ darbuotojus į išvykas pagal lytį, nes kiekvienas turi savo veiklos sritį, savo planus. „Kita vertus, smurtu padvelkusioje situacijoje ir mūsų vyrai ne visada apsigins, nes net ir prieš uniformuotus bei ginkluotus policininkus chuliganai šokinėja, – sakė vedėja. – Tekę ir išsisukti nuo smūgių, ir kuo greičiau bėgti nuo agresyvių piliečių. Esame ir į policiją dėl tokių išpuolių kreipęsi. Tylėsi – tai niekada smurtas nesiliaus.“

    Išvengė peilio dūrio

    Ilgametė Marijampolės VTAS vadovė Nijolė Popierienė dalijosi panašia darbo patirtimi. Anot jos, skyriaus darbuotojų užpuolimai lankomose šeimose – kone kasdienybė. Vienur darbuotojai užgauliojami keiksmažodžiais, kitur pagrasinama kirsti, dar kitur žadama keršyti, susidoroti, linkima rimtų nesėkmių.

    Pati N. Popierienė turi „tarnybinį randą“ veide, likusį nuo kirčio diržu, kai jai buvo netikėtai smogta pasibeldus į vieną lindynę, vos tik duris pravėrė pastogės šeimininkas. Skyriaus specialistė Rita Strazdienė prisimena šiurpius grasinimus kirviu, bet grėsmingai situacijai neleido įsiliepsnoti tuokart drauge buvę policininkai. Jos kolegai Gintautui Pajaujui prieš kurį laiką prakeiksmus siuntė vienas už dukters žaginimą nuteistas ilgai kalėti Marijampolės savivaldybės gyventojas, be užuolankų pažadėjęs „dar susitikti laisvėje“.

    Bene visi šio VTAS darbuotojai galėtų papasakoti įvairių istorijų, kai, nuvykę į šeimas, negalėjo garantuoti, jog išvyks neapstumdyti, neapdraskyti, nesužaloti, ir žvelgė rimtam pavojui į akis.

    O bene skandalingiausias įvykis šio skyriaus darbe – prieš šešerius metus buvęs išpuolis prieš dvi darbuotojas.

    2007-ųjų balandį smurto aukomis darbe tapo patyrusios Marijampolės VTAS specialistės Rūta Šaknaitienė (dabar jau išėjusi į užtarnautą poilsį – V. K.) ir R. Strazdienė. Jos išsituokusių marijampoliečių name tuokart rado be priežiūros paliktą mažametį berniuką, o netrukus iš kito kambario atbėgęs jo brolis Mantas (tuomet 22 m.) įpykęs taip stūmė R. Šaknaitienę į sieną, kad moteris prasiskėlė galvą. Netrukus vaikinas dar kartą šoko prieš viešnias jau kieme – iš pasalų apspardęs R. Strazdienę, į R. Šaknaitienę jis nusitaikė smogti peiliu, sugriebė ją už plaukų ir pargriovė. Specialistė vos išvengė dūrių į veidą, nes sugebėjo pagriebti už peilio geležtės. Ši sužalojo moteriai plaštaką – randas likęs iki šiol.

    Iškovojo priedus

    Abi moterys apie minėtą incidentą iki šiol negali kalbėti ramiai – taip jis sukrėtė savo tarnybinę pareigą vykdžiusias darbuotojas. „Po tokių ir panašių atvejų mūsų darbuotojai išgyvena kankinančią jausmų ir minčių sumaištį, toliau dirbti būna labai sunku, o greičiau atgauti pusiausvyrą gali padėti tik kvalifikuotų specialistų konsultacijos – vien laikas čia bejėgis, – teigė N. Popierienė. – Bet čia, kaip sakoma, kiekvieno asmeninis reikalas.“

    N. Popierienei taip pat apmaudu, kad tik po tokių dramatiškų įvykių atkreipiamas didesnis dėmesys į tikrai pavojingomis sąlygomis dirbančius vaikų gynėjus. „Mes po to išpuolio rašėme raštus, skambinome pavojaus varpais, kol išsikovojome savo statusą – mus pripažino dirbančiais pavojingą darbą, – pasakojo N. Popierienė. – Tokie darbuotojai apdraudžiami nuo nelaimingų atsitikimų ir pavojų. Jeigu, neduok Dieve, kas nors atsitiktų, tai žmogui bent būtų išmokėta tam tikra kompensacija už tarnyboje patirtą traumą, kad galėtų gydytis ir panašiai.“

    Iškart po minėto įvykio Marijampolės savivaldybėje buvo nutarta mokėti priedus VTAS darbuotojams už pavojingas darbo sąlygas ir kurį laiką tai daryta, tačiau netrukus sunkmetis, N. Popierienės žodžiais, „visą rūpestį nupūtė“. Ir tik šiais metais, padidinus finansavimą, tie priedai Marijampolės VTAS vėl sugrąžinti.

    Grįžo sužalota nosimi

    Tai, kad šis darbas yra tikrai pavojingas, patyrė ir Kazlų Rūdos VTAS vadovė Loreta Urbštienė. Jai iš aplankytos daugiavaikės šeimos skubėti pas medikus teko prieš beveik dvejus metus.

    Anot patyrusios specialistės, ir anksčiau jai bei kolegoms būta visko, vykdant tarnybos pareigas – lankomųjų priešiškos reakcijos, grasinimų „atimti“ darbą, keiksmų ir prakeiksmų, net antausių ir stumdymo nuo laiptų.

    L. Urbštienei iki šiol itin skaudu, kad ji nukentėjo šeimoje, kurios vaikais daugybę metų rūpinosi, stengdamasi kuo daugiau padėti, pačius tėvus pažinojo dar tada, kai šie buvo specialiosios internatinės mokyklos moksleiviai, o ji – mokytoja.

    L. Urbštienė tąkart Jankų kaime galėjo būti ne viena aplankytų sutuoktinių Ilmos (32 m.) ir Valdo (32 m.) išpuolio auka, nes šie nepabijojo šokti net prieš keturių atvykusių svečių grupę. Kartu buvo Jankų seniūnijos seniūnas Juozas Rimgaudas Olekas ir dar dvi socialinės darbuotojos. Tikrintojai buvo girdėję, kad septynis vaikus tuo metu auginusi pora, seniai įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą, neretai palieka savo mažamečius be priežiūros, o gaunamas socialines pašalpas (beveik 3 500 litų kas mėnesį) išleidžia nežinia kaip ir kam, nes vien Jankų kaimo parduotuvei buvo skolinga 600 litų.

    Tikrintojų vizitai šiuose namuose – nereti. Galbūt todėl sutuoktiniai ir įsiuto. Vos L. Urbštienė paprašė parodyti, kokių maisto produktų esama šaldytuve, Ilma smogė savo buvusiai mokytojai kumščiu į veidą, o įniršęs Valdas grasindamas išlėkė į lauką ir tuoj sugrįžo nešinas kauptuku – puolė seniūną. Dvi viešnios spėjo išbėgti į lauką.

    Seniūnas susigrūmė su Valdu ir kauptuką atėmė. Tada daugiavaikis chuliganas savo atžalų akivaizdoje čiupo metalinį strypą ir vėl puolė seniūną, bet irgi buvo nuginkluotas. O L. Urbštienei tąkart dėl sužalotos nosies prireikė nedarbingumo lapelio.

    Po kurio laiko užpuolikų veiksmus įvertino teismas.

    Stresai ir pavojai

    Iš policijos įvykių suvestinių žinant, kad ir kituose Lietuvos rajonuose būna tokių išpuolių prieš VTAS darbuotojus, belieka liūdnai konstatuoti, kad sparčiai daugėja atvejų, kai globojami, prižiūrimi gyventojai rūpestį ir globą suvokia kaip panieką, įžeidimą, todėl už jiems tiesiamą ranką „atsidėkoja“ smurtu. Kartu galima prisiminti ir liaudies išmintį, bylojančią, kad tik pasiutęs šuo kanda į ranką, kuri jį maitina. Nepagarbus palyginimas, tačiau pastaruoju metu vis dažniau gyvename ne kaip žmonės.

    Kaip teigė viena iš kalbintų pašnekovių, jeigu ir toliau auklėjimo, rūpybos ir priežiūros darbuotojai bus prižiūrimųjų smurto aukos, tuoj gali nebelikti sąžiningai savo pareigas atliekančių tokių darbuotojų. Arba bus galima dirbti tik reikalaujant uniformuotų ir ginkluotų apsaugininkų palydos.

    Taip ir lieka absurdiška situacija, kuri kasmet vis gilėja dėl žmonių pragertais protais gausėjimo: valstybės dėmesio ir paramos išlepinti remiamieji ir toliau dažnai nežino, kas yra pareiga ir atsakomybė, pagarba ir dėkingumas, o jais besirūpinantys darbuotojai kasdien dirba lydimi stresų ir pavojų.

    KOMENTARAS:

    Vaida VINCEVIČIŪTĖ, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ministro patarėja ryšiams su visuomene:

    – Ministerija netoleruoja ir neigiamai vertina situacijas, kuomet vykdomi išpuoliai prieš socialinį darbą atliekančius darbuotojus. Teisės aktuose yra reglamentuojama tokio darbo specifika, o tokie darbuotojai nuo 2008-ųjų yra įtraukti į pavojingą darbą atliekančiųjų sąrašą. Šie darbuotojai, vadovaujantis teisės aktais, turi būti mokomi, kaip saugiai dirbti, ir jų žinios iš darbuotojų saugos ir sveikatos srities turi būti tikrinamos darbdavio nustatyta tvarka. Darbdavys privalo minėtus darbuotojus apmokyti ir aprūpinti atitinkamomis apsaugos priemonėmis. Siektina, kad patys darbuotojai būtų kompetentingi, turėtų reikiamų žinių ir įgūdžių, kaip apsisaugoti nuo galimų agresyvių gyventojų išpuolių. Tuo tikslu darbuotojai turi būti nuolat mokomi (ir jų žinios nuolat atnaujinamos), kaip elgtis su klientais, turinčių elgesio sutrikimų. Siekiant suteikti socialinį darbą dirbantiesiems saugiam darbui reikalingas žinias ir įgūdžius, 2008 metais buvo išleistos „Metodinės rekomendacijos dirbantiesiems socialinį darbą“.

    Socialinis darbas su socialinės rizikos šeimomis ne be pagrindo įtrauktas į pavojingų darbų sąrašus. Tokie darbuotojai nuolat susiduria su įvairiausiomis rizikomis. Jų darbas yra sudėtingas ir specifinis. Savo darbe siūloma nuolat bendradarbiauti su policija ir, esant įtarimui apie galimą agresiją, vykti į šeimą kartu. Socialinis darbuotojas turi būti apmokytas, kaip atpažinti galimas agresijas, kaip to išvengti. Pavyzdžiui, atvykus į šeimos namus, patartina prieš tai atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta už durų: į galimą triukšmą, riksmus, muštynes. Esant didelei smurto rizikai, darbuotojams siūloma atsisakyti vizitų, nepatartina lankytis agresyvesnėse šeimose vieniems.

    Dar – dėl nelaimių šiame darbe. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir Nelaimingų atsitikimų darbe socialinio draudimo įstatymą, dirbančiųjų pagal darbo sutartis draudimas nuo nelaimingų atsitikimų darbe yra privalomas. Todėl visi socialiniai darbuotojai yra apdrausti nuo visų galimų nelaimingų atsitikimų darbe. Įvykus bet kokiam draudiminiam įvykiui, apie tai pranešama Valstybinei darbo inspekcijai ir „Sodrai“.

    Vida KARALIŪNAITĖ

    Nr. 16 (20), 2013 m. balandžio 20–26 d.

    Ar pasitikime teismais?

    0

     

    Teismas iki šiol buvo tokia institucija, apie kurią dažnas žmogus pasakydavo maždaug taip: „Ir ten tikrojo teisingumo nėra – jis nuperkamas pinigais arba įtakingomis pažintimis.“ Taip, beje, kalbėdavo ir žmonės, nė karto savo gyvenime neperžengę teismo pastato slenksčio, bet tokią nuomonę susidarę iš skandalingų straipsnių spaudoje ir televizijos publicistinių laidų. Štai 2012 metais visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centras „Vilmorus“ jau „tradiciškai“ skelbė, kad Lietuvos teismais nepasitiki 44,79 proc. šalies gyventojų, o pasitiki – tik 16,33 proc. Tačiau neseniai naują tyrimą atlikę kiti specialistai – Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros psichologai – paskelbė visiškai priešingą rezultatą ir tuo nudžiugino teismų darbuotojus. Šio tyrimo duomenimis, teismais visiškai pasitiki 6,3 proc. gyventojų, didžiąja dalimi pasitiki 36 proc., iš dalies pasitiki 33 proc., tad palankiai teismų darbą vertina iš viso 75,3 proc. gyventojų, o nepasitikinčiųjų – vos 14 proc.

    Tyrimą atlikę psichologai teigė, kad ankstesni tyrimai būdavo atliekami skubotai, „nuslydus paviršiumi“, uždavus apibendrintus klausimus, o žmonės atsakinėdavę paskubomis, telefonu, dažnai vadovaudamiesi savo išankstinėmis nuomonėmis. O dabar dirbta visai kitais metodais: su tiriamuoju kalbėta net iki pusantros valandos, pateikta per 80 kruopščiai parengtų išsamių klausimų, leidus įvertinti daug įvairių aplinkybių. Vertintas ir konkrečių teisėjų elgesys, ir tokie dalykai, kaip patogumas susiorientuoti teismo rūmuose. Į klausimus atsakinėjo 397 žmonės, kuriems – 18–90 metų. Visi jie buvo ne atsitiktiniai tyrimo dalyviai, o tik tokie, kurie jau buvo vienaip ar kitaip susidūrę su teismais – ir ieškovai, ir atsakovai, ir kaltinamieji, ir nusikaltimų aukos, ir liudytojai ar tik šiaip proceso stebėtojai, atlydėję savo artimuosius. Anot tyrimo organizatorių, tokio pobūdžio psichologinis tyrimas Lietuvoje atliktas pirmą kartą.

    Minėto tyrimo pėdsakais pasekė ir „Mūsų savaitė“.

    Eridana PALTANAVIČIENĖ, Marijampolės apylinkės teismo teisėja, šalies Apylinkių teismų teisėjų sąjungos valdybos narė:

    – Teismas – institucijos pavadinimas, kurį žino kiekvienas – ir jaunas, ir senas, ir kiek nors su šia institucija reikalų turėjęs žmogus, ir tas, kuris joje niekada nebuvo. Esame viena iš labiausiai besibylinėjančių tautų Europoje. Taigi tai lyg ir reiškia, kad žmonės yra įsitikinę, jog savo tiesą jie apgins teisme. Tačiau viešojoje erdvėje nuolat akcentuojami žemi teismų reitingai ir žmonių menkas pasitikėjimas jais. Gretinant šiuos faktus, sutikime, jie atrodo dviprasmiški. Jeigu jau visuomenė nepasitiki teismais, kaip tai nuolat akcentuojama visuomenei gerai žinomų (autoritetą turinčių) žmonių ir žurnalistų, tai kodėl mes, lietuviai, užimame tokią garbingą vietą tyrimų grandinėje kaip vieni labiausiai minančiųjų teismų slenksčius, kai mus lygina su Europos šalimis senbuvėmis? Valstybėmis, kuriose vienareikšmiškai pripažįstama demokratija, teisinės valstybės prioritetas ir išpažįstamos bei toleruojamos prigimtinės žmonių teisės. Dar keisčiau man, kaip teisėjai, atrodo tai, kad viešojoje erdvėje pateikiami faktai neatitinka tų, su kuriais aš susiduriu kasdieniame savo darbe. Man darbe neteko išgirsti, kad teismas yra nevertas pagarbos ir pasitikėjimo, neteko pajusti tiesioginio priešiškumo teismui. Atvirkščiai – dažnai tenka išklausyti ar net gauti raštu žmonių padėkas, kurios leidžia mums, teisėjams, džiaugtis, kad dirbame nors ir sunkų, tačiau tokį reikalingą žmonėms darbą.

    Ne vienus metus girdime viešosios nuomonės tyrimo rezultatus, kurie nėra mums palankūs. O kiekvienas teisėjas, sąžiningai atlikdamas savo darbą, juk tikisi palankaus požiūrio į save ir objektyvaus įvertinimo. Žiniasklaidoje pateikta vienareikšmiškai negatyvi nuomonė apie teisėjų darbą, asmenybes (iškeliant ir suabsoliutinant atskirus faktus ir siekiant juos parodyti kaip sistemą) savotiškai gniuždo, menkina savivertę, verčia abejoti ir nesididžiuoti savo profesija. Šios psichologinės būsenos nelemia geresnių darbo rezultatų ar didesnių tikslų. Tokias būsenas, aišku, reikia įveikti. Bet ar iš tikrųjų reikia taip jaustis ir ar iš tiesų yra taip, kaip mus bando įtikinti viešai reiškiamos nuomonės? Pasirodo, jog yra visiškai kitaip. Tą patvirtino Vilniaus universiteto Bendrosios psichologijos katedros psichologų 2012-ųjų pabaigoje atliktas tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti tam tikros visuomenės dalies, t. y. dalyvavusių teismo procese žmonių ar stebėjusiųjų teismo procesą, arba kitaip susidūrusiųjų su teismų darbu nuomonę apie teismų darbą ir pasitikėjimą jais. Ir šie respondentai, kurių nuomonę iš esmės suformavo ne žiniasklaida, ne draugai ar kaimynai, o dalyvavimas teismo procese, jo stebėjimas, bendravimas su teismo darbuotojais, nurodė, kad teismais pasitiki, teisėjų elgesį vertina kaip procedūriškai teisingą ir mano, jog teismų darbas gerėja.

    Tyrimui vadovavęs minėtos katedros vedėjas profesorius Gintautas Valickas pažymėjo, kad palankiai teismų darbą ir teisėjus vertina aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės, studijuojantys teisę, kuriems yra 26–49 metai. Taip pat profesorius pažymėjo, kad minėta respondentų grupė geriau vertina rajonų teismų teisėjus ir jų darbą, procesinį elgesį nei didžiųjų miestų teisėjų, o stebėjusieji procesą civilinėse bylose geriau vertina civilinių bylų teisėjus, jų elgesį, įstatymų laikymąsi. Mums suprantama, kad kiti visuomenės nariai, dažnai tiesiogiai net nesusidūrę su teismų darbu, turi kitokią nuomonę.

    Beje, Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus teigimu, tokie profesionalūs tyrimai bus tęsiami ir plečiami, nes jų tikslas – objektyviai pagrįsti visuomenės nuomonę ir rasti bendrus visuomenės ir teismų sąlyčio taškus.

    Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorius Aleksandras Dobryninas, iškėlęs seną filosofijos klausimą, ar teismai atstovauja teisei ar bendruomenei, pateikė visuomeninės nuomonės suformavimo schemą.

    Žinoma, manau, kad reikia įsiklausyti į respondentų nurodytas priemones dėl teismų darbo gerinimo. Viena iš jų – skatinti teisėjų gebėjimą išklausyti ir norą suprasti proceso dalyvius. Respondentai suprato, kad teisėjams reikia mažinti darbo krūvį, užtikrinti, jog būtų nesikišama į teisėjų darbą, užtikrinti socialines garantijas.

    Akivaizdu, kad siekis patenkinti visus visuomenės narius yra nerealus ir nebūtinas. Atsižvelgiant į tai, kad yra dvi ginčo šalys, į teisinį visuomenės išprusimą ir į daugelį kitų veiksnių, suprantama, jog visada bus nepatenkintųjų teismų sprendimais. Tai, kad teismų darbą geriau supranta ir vertina išsilavinę žmonės, rodo, jog reikia visuomenę šviesti ir daugiau kalbėti apie savo darbą mums patiems. Pastaruosius keletą metų esame „užsivertę“ bylomis, tačiau stengiamės gerai atlikti darbą, išlaikyti dvasinę pusiausvyrą ir žmogišką orumą ir džiaugiamės, kad mūsų pastangos tarnauti žmogui ir jam padėti randa atgarsį žmonių širdyse.

    Gintautas PAJAUJIS, Marijampolės vaiko teisių apsaugos skyriaus vyriausiasis specialistas:

    – Dirbant man dažnai tenka lankytis teismuose, dalyvauti posėdžiuose, bendrauti su teisėjais. Sakyčiau, teismų darbas vyksta tikrai sklandžiai, kiek tai priklauso nuo teismų darbuotojų. O teismais nepatenkinti, manau, yra tie, kurie teismo procese tampa pralaimėjusia šalimi. Kažin ar gali būti kitaip, kai teismas yra tokia institucija, kurioje sprendžiami rimti žmonių konfliktai, nemalonūs ir net labai skaudūs dalykai. Pralaimintiems ar jau pralaimėjusiems žmonėms juk visada viskas atrodo blogai. Mano nuomone, teismai daro viską, kas jiems priklauso, bet pačios besibylinėjančios šalys trukdo teismams dirbti – vilkina laiką, prigalvoja visokių nesklandumų, tolina galutinį rezultatą, stengiasi jį pasukti savo naudai melu ir visokiais nepagrįstais prašymais, net kuriozais. Štai jau net ketvirti metai vyksta santuokos nutraukimo byla, nes ieškovė ir atsakovas turi daug turto, kurio niekaip negali ne tik pasidalinti, bet ir įvertinti. Tokių problemų neretai sukuria ir besiskirianti ūkininkų pora – jos bendras turtas gali keistis kone kiekvieną dieną, pavyzdžiui, įsigijus naują karvę. Arba teismų darbą tėvystės teisių bylose vilkina valkataujančios gimdytojos, kurių tenka ilgai ieškoti. O tėvystės nustatymo bylose laikas gaištamas dėl DNR tyrimų. Dėl to ir girdima nuomonių apie neva blogą teismų darbą.

    Žydrutė LISOVSKIENĖ, prekybos įmonės savininkė Marijampolėje, pernai tapusi plėšiko auka:

    – Su teismų darbu susidūriau tik vieną kartą – buvau nukentėjusioji. Esu girdėjusi blogų nuomonių apie teismus, tačiau pati tuo konkrečiu savo gyvenimo faktu susidariau gerą nuomonę. Apiplėšimo byla buvo išnagrinėta labai greitai – per kelias savaites viskas buvo baigta. Viskas vyko numatytu laiku, be jokių atidėliojimų. Galbūt dėl to, kad kaltininkas labai atgailavo, buvo paklusnus, kai jau atsidūrė teisėsaugininkų rankose. Nors jis teismo dienos laukė būdamas laisvėje, tačiau į posėdžius atėjo, nesislapstė. Žinoma, kitas dalykas – nuotaikos teisme. Jos slogios, liūdnos – buvo nejauku net man, nukentėjusiajai, o ką jau kalbėti apie kaltinamuosius… Todėl labai nudžiugau, kad man pačiai teismo procese reikėjo dalyvauti tik vieną dieną, per kurią byla buvo išnagrinėta, o skelbiant teismo nuosprendį mano dalyvavimas buvo jau nebūtinas.

    Birutė ZAVISTAUSKIENĖ, Jonų kaimo (Kalvarijos sav.) gyventoja, prieš 13 metų netekusi per avariją žuvusios 15-metės dukrelės ir buvusi nukentėjusiąja teismo procese:

    – Neduok, Dieve, turėti reikalų su teismais – juolab tokiose bylose kaip mūsų. Nors praėjo 13 metų, skaudūs prisiminimai iki šiol gyvi. Nagrinėjant bylą, man atrodė, kad ne kaltinamasis dėl mirtinos avarijos yra kaltas, o mūsų žuvusi dukrelė ir aš pati, kad bylinėjuosi. Ypač kaltininko advokatas vertė mane taip jaustis – jis, rodės, net bara mane. Atmintyje išliko ir įsakmus teisėjos tonas. Na, turbūt turiu suprasti teisėjus, nes tik vienetai jų patys buvę tokiose situacijose kaip nukentėjusieji, tad ne kiekvienas teisėjas sugeba suprasti kitą žmogų, įsigilinti į jo būseną, bet balso toną turbūt galima valdyti. O ir paskirtoji bausmė buvo nepanaši į bausmę žmogui, kuris pražudė jauną gyvenimą. Tad tik nusivyliau teismu – taip pagal savo patirtį galėčiau vienu žodžiu apibūdinti savo nuomonę apie teismo darbą. Galiu tik džiaugtis, kad tai man iki šiol buvo vienintelis kartas.

    Sonata DIRSIENĖ, Kybartų (Vilkaviškio sav.) gyventoja, dviejose bylose buvusi nukentėjusiąja:

    – Kai pagalvoju ar išgirstu ką nors apie teismą, man šiurpiausia visada tik dėl to, kad teisme vis prikeliami patys skaudžiausi prisiminimai (palaidojome per vadinamąją Virbalio avariją žuvusią dukrelę Enrikytę ir dar šešis labai artimus žmones), o patį teismų darbą vertinu palankiai. Ir kai Vilkaviškio teismas nagrinėjo avarijos, per kurią žuvo mūsų dukrelė, bylą, ir kai tas pats teismas nagrinėjo kitos avarijos, per kurią vos nenutrūko mūsų sūnaus Lukučio gyvybė, bylą, jokių pretenzijų teismui neturėjau. Viskas vyko pagal procesą, darbą lydėjo rimtis, teisėjai buvo dalykiški. Gal tik laikas, nagrinėjant bylas ir laukiant, kol įsiteisės nuosprendis, yra per daug ilgas. Jis labai kankina. Dar galėčiau paneigti visuomenėje tvyrančią nuomonę, kad teismai paperkami. Mūsų abiem atvejais to tikrai nebuvo. Nebent kitose tyrimo grandyse – iki teismo – gal ir būta bandymų papirkti kitus pareigūnus – aš taip esu girdėjusi. Taigi teismų darbas manęs nepiktina.

    Ieva LAUKYTĖ

    Redakcijos archyvo nuotraukos.

    Nr. 12 (16), 2013 m. kovo 23–29 d.

    Jonvabalių naktys (Tęsinys)

    0

     

    11.

    Visai nelauktai paryčiais grįžo Alvina. Buvo girdėti, kad ne viena. Rytė, pašokusi iš miego, išsigandusi, nelabai suprato, kas namuose trinksi durimis. Širdis daužėsi, kojos drebėjo, kai, tyliai pravėrusi savo kambario duris, nusėlino laiptais žemyn. „Vagys“, – viena mintis dūzgė galvoje. Ir tik pamačiusi vidury holo numestą raudoną rankinę, lengviau atsikvėpė, suprato, kas vaikščioja po namus. Norėjo vėl grįžti į savo kambarį, bet nugalėjo smalsumas. Tyliai nuslinko žemyn ir žvilgtelėjo iš už kampo. Prie sienos prirėmęs Aliną bučiavo Aras. Alina, pastebėjusi Rytę, pro jo petį suokalbiškai mirktelėjo jai. Rytė kaip nuplikyta šoko atgal ir ant pirštų galų nutipeno į savo kambarį. „Koks melagis, – kalė galvoje mintis. –Kalbėjo, kad Alina jam nieko nereiškia. O gal Irena teisi, gal tikrai visi vyrai kiaulės ir melagiai…“ Ilgai vartėsi lovoje ir užsnūdo tik paryčiais, nes nenoromis gaudė iš apačios sklindančius balsus, juoką, įsivaizdavo Alviną Aro glėbyje.

    Ryte mergina atsikėlė pavargusi, tarsi sudaužyta, ir nulipo į virtuvę. Ant stalo voliojosi tuščias šampano butelis, iš peleninės biro nuorūkos, mėtėsi vaisių žievelės. Atidariusi langą, kad išsivėdintų, skubėjo viską sutvarkyti, suplovė indus ir ėmėsi gaminti pusryčius. Užmaišė blynus, nes žinojo, kad Alvina juos labai mėgsta. Iš Alvinos kambario jau apsirengęs išlindo Aras.

    – Labas rytas, gražuole, – draugiškai nusišypsojo. – Labai ankstyva…

    – Ir tu ne vėlyvas, – atšovė Rytė.

    – Ko tokia paniurusi, kas negerai? – pasidomėjo užsidegdamas cigaretę. – Ne ta koja iš lovos

    išlipai?

    – Viskas man gerai, tik prastai miegojau. Gal išvirti kavos? O gal pusryčiausi? – bandė

    atrodyti rūpestinga.

    – Ačiū, kavos išgersiu, pusryčių nenoriu, – šypsojosi į ją žiūrėdamas Aras. – Tu jau mums

    atleisk, vakar turbūt per daug triukšmavom, likai neišsimiegojusi.

    Iš kambario išslinko apsimiegojusi Alvina, ant nuogo kūno užsimetusi ploną chalatėlį, pro kurį švietė visos jos grožybės.

    – Apsirengtum ar ką, – susiraukė Aras.

    – Na, čia dabar, ar ko nors nematęs. Nematau reikalo dangstytis, – pasirąžė ji tarsi soti katė. – Kas nepatinka? Šiąnakt kaip ir viskas tiko, net ir chalato nereikėjo, – piktai prisimerkusi pažvelgė į Arą.

    – Atrodai kaip kekšė, – atšovė Aras, ieškodamas automobilio raktelių.

    – O man susidarė įspūdis, kad tau kekšės patinka, – iš piktumo Alinos balsas pasidarė šaižus. – Ar ne taip, brangus sužadėtini?

    – Velnias tavo sužadėtinis, – atšovė Aras ir net neatsisveikinęs išlėkė pro duris.

    – Na, kam tu taip? – tyliai paklausė Rytė. – Jis tik norėjo, kad tu apsirengtum…Net kavos neišgėrė.

    – Užsičiaupk tu, Dievo motina, ką tu supranti, – Alinai iš pykčio visi miegai išlakstė. – Atsirado mat šventoji. Eina jis velniop, nelabai reikalingas. Tyčia pavadinau sužadėtiniu, nes vieną kartą girtas man piršosi, tik kad išsiblaivęs neatsiminė. Nieko, aš jį dar pažabosiu, o tada pašokinės…

    Alvina apsisuko ir, trenkusi durimis, išbėgo iš virtuvės. Rytė, kaip buvo įpratusi, automatiškai suplovė indus, sutvarkė virtuvę ir, pakilusi į savo kambarį, krito ant lovos. Jautėsi įskaudinta ir galbūt pirmą kartą pagalvojo, kad gal tikrai reikėtų kitur darbo ieškotis, kiek gi gali ją žeminti ir užgaulioti. Girdėjo, kaip trinktelėjo lauko durys, matyt, kažkur išdūmė Alvina. Visą dieną tarsi sapnuodama slampinėjo po namus, nusistverdama tai vieną, tai kitą darbelį, bet viskas krito iš rankų, norėjosi tik gulėti ir žiūrėti į lubas. Bet teko eiti ir gaminti pietus, nors nežinojo, ar bus kam juos valgyti, ar Alvina pareis.

    Alvina grįžo dar nesutemus ir lyg niekur nieko linksmai atšokavo į Rytės kambarėlį.

    – Žinai, Gražina ženijasi, – nuo slenksčio naujieną pranešė Rytei. – Na, pagaliau ir tai

    senmergei pavyko, nusistvėrė turtingą. Kas, kad baidyklė ir senas, bet užtat pinigus glėbiais skaičiuoja. Nors ir pati Gražkė ne kažkas, nei snukio, nei figūros, kumelinė kažkokia, o dar kai išsidažo…

    Rytė tylėjo, jai vis dar ausyse skambėjo užgaulūs Alvinos žodžiai, pasakyti ryte.

    – Tai ko čia dabar snukį susukus sėdi? Įsivaizduokit, kokia princesė, žodžio pasakyti

    negalima, – Alvina priėjusi atsisėdo šalia ant lovos. – Visi kaip susitarę mane nervina, ir Aras, ir močia, ir tas pridurkas Valius. Sugalvojo, matot, naują biznį, laksto kaip į uodegą įkirpti ir vis zyzia, kad pinigų nėra. Viskas, metu mokytis, eisiu dirbti.

    – Kiek metų jau mokaisi? – pertraukė Rytė. – Seniai pabaigti turėjai. Motinai juk irgi nelengva tave išlaikyti.

    – Tik nepradėk pamokslauti, – nusišaipė Alvina. – Geriau tegul mane, savo dukrą, išlaiko, o ne tą savo patiesalą Valių. Kiek ji jam pinigų sukiša! Ir kokiam velniui senai bobai dar vyro reikia? Iš jo kaip iš ožio – nei pieno, nei vilnų. Visai ji kvaila, vis tikisi, kad Valius ją ves, o jis duodasi su mergom ir sėdi mano motinėlei ant sprando.

    – Eik, pavalgysi, viską virtuvėje į rankšluostį suvyniojau, dar bus neatvėsę, – pertraukė Alinos

    postringavimą neapsikentusi Rytė. – Ir dar nuo pusryčių blynelių likę.

    – Oi, tai ačiū, tu taip skaniai gamini, – pašokusi Alvina pakštelėjo Rytei į skruostą ir nubėgo žemyn į virtuvę. – Ateik ir tu, dviese valgyti bus skaniau, – dar šūktelėjo iš apačios.

                                      12.

    Savaitgalį grįžo Varnaitienė, Valius iš paskos tempė du didžiulius lagaminus. Abu buvo sušilę ir pikti, matyt, kelionė nepavyko taip, kaip buvo suplanuota.

    – Kad aš kada nors su šituo asilu kur nors važiuočiau, – drėbtelėjo Zuzana ir neatsisukdama

    užsidarė miegamajame..

    Valius irgi buvo piktas. Tylėdamas įsmuko į virtuvę, tiesiai iš čiaupo sriaubė vandenį, tarsi mirdamas iš troškulio. „Nei labas, nei sudie…“ – mintyse nusišaipė Rytė.

    Iš vonios galvą kyštelėjo Zuzana:

    – Ryte, padaryk ką nors užkrimsti, vakare Gražina atvažiuos, turbūt į vestuves kviesti.

    – Tai kad net daryti nereikia, visko yra, tik papjaustysiu, – atsiliepė Rytė.

    – O kur Alvina? Ir vėl išsitrenkė…

    – Prie ežero.

    – Skandintis nuėjo? – piktai pajuokavo Zuzana. – Kai grįš, tegul pasirodo.

    Vakare atvažiavo Gražina su savo išrinktuoju. Rytė per langą žiūrėjo, kaip paskui Gražiną

    iš automobilio išsirita pūkšdamas storulis. Iš viršaus matėsi tik blizganti plikė, apkraštuota žilų šerių kuokštais. „Na ir jaunikis, – viena sau pamanė Rytė. – Į tėvus jai tiktų.“ Kol svečiai šurmuliavo sveikindamiesi, Rytė skubiai dengė stalą, nes žinojo, jog Zuzana nemėgsta laukti, jai viskas turėjo vykti greitai, čia ir dabar. Gražina pastvėrė už rankos pro šalį su lėkštėmis skubančią Rytę:

    – Sėskis ir tu, užteks lakstyti, susipažink su mano Jonu.

    Rytė pasisveikinusi vis vogčiomis dirsčiojo į jaunikį, kuris sukaitęs braukė didele nosine

    prakaitą nuo veido. Žmogeliui apie penkiasdešimt, bet matėsi, kad dar tvirtas, raudonu veidu, kurį puošė nukarę kaip jūrų vėplio ūsai. Laikė Gražiną už rankos, žiūrėjo į ją apsalusiomis akimis ir vis pritardamas linksėjo galva. Arba dudeno storu balsu, pasakodamas apie kelionę, apie savo biznį ir apie tai, kad nori pirkti daug žemės ir kurti kaimo turizmo verslą. Matėsi, kad Gražina visiškai nesikrato ir nesigėdina savo Jono, o glaustosi apie jį kaip katė. „O gal tai labai geras žmogus? – mąstė Rytė, žiūrėdama, kaip jis švelniai glosto Gražinos ranką. – Na, ir kas, kad senas, bet užtat myli labai ir rūpinasi.“

    – Ruoškis ir tu, pamerge būsi, – iš susimąstymo ją pažadino Gražinos balsas. – Didelių

    vestuvių nedarysime, bet bent jau pulko nors pora trejetas porų vis tiek bus.

    – Ačiū, bet negalėsiu, – liūdnai atsisakė Rytė. – Aš tik neseniai mamą palaidojau, kokios man

    vestuvės.

    – Bet jau, bet jau, – šokosi Zuzana. – Niekas tau neliepia siausti, bet pasėdėti juk gali. Tavo

    motinėlė pati mėgo linksmintis, grabe neapsivers.

    Visi nesmagiai nutilo. Rytė norėjo kilti nuo stalo ir nueiti, bet sukandusi dantis liko sėdėti, nuleidusi galvą skaičiavo lėkštę išmarginusias gėlytes ir stengėsi sulaikyti ašaras. Jonas ėmėsi gelbėti padėtį, pasakodamas kelionės epizodus, ir Rytė, pakėlusi galvą, pamatė, kad jis su užuojauta žvelgia į ją. Tik Zuzana lyg niekur nieko valgė toliau, vis paragindama išgerti. Pagaliau pasinaudojusi tuo, kad reikia papildyti lėkštes, mergina pakilo nuo stalo ir nuėjo į virtuvę. Pasilenkusi prie kriauklės plovė indus, o ašaros nevaldomai kapsėjo ant rankų. Tyliai į virtuvę įėjo Gražina:

    – Neverk, žinai gi Zuzaną, jau jos niekas nepakeis. Aš išeisiu pas Joną, kraustykis į mano

    vietą, Beta tikrai nepriekabi, ir brangiai neims. Kiek tu čia gali vargti. O kur Alvina, vėl paskui Arą laksto?

    – Tai kad susipyko aną rytą, – nusišluostė ašaras Rytė. – Išsilakstė abu į skirtingas puses.

    Šiandien prie ežero gulinėjo, o kur dabar – net nežinau. O kaip tu, nebijai tekėti? Juk daug senesnis, kaip tėvas atrodo, – naiviai pasiteiravo.

    – Vaikeli, ar mano amžiuje dar gali rinktis? – nelinksmai šyptelėjo Gražina. – Man jau

    vaikus reikia gimdyti, o ne princo ant balto žirgo atjojančio laukti. Pati žinau, kad nesu nei gražuolė, nei jauniklė, o čia pasitaikė geras žmogus. O kai prie gerumo ir pinigų yra, ko daugiau reikia.

    – Bet ar tu jį myli?

    – Matai, ir meilė visokia būna. Jau bent trejetą metų jis mane mergina, tik labai ilgai neišdrįso net užkalbinti. Šiaip jis labai švelnus ir protingas, baigiu priprasti prie jo, kokių dar čia meilių gali ieškoti. Bent žinosiu, kad už jo – kaip už mūro, saugi būsiu, o moteriai tai svarbiau nei meilė.

    – Žinai, Gražina, aš Alvinos nesuprantu – tai veja Arą, tai vėl paskui jį laksto. Ką darys, jeigu

    jam kantrybė baigsisi?

    – Alvinos nė pats velnias nesupras, ko gero, ir ji pati savęs nesupranta. Matai, Aras jai kaip

    atsarginis variantas. Aišku, vyras gražus, daug mergų jį norėtų turėti, bet Alvinai reikia turtingo. Ji net mano Jonui bandė apsukti galvą, tik šis nepasidavė. Alvina – kaip tas šuo ant šieno: nei pats ėda, nei kitam leidžia… O ir per daug mieste pagarsėjusi, kad kas nors kitas rimtai apie ją galvotų.

    – Betgi Aras žino, kokia ji iš tikrųjų, tai niekaip nesuprantu, ko jis prie jos taip prilipęs.

    – Ne jis prilipęs, o pinigai. Aras didelę sumą pinigų Zuzanai skolingas, o atiduoti neturi iš ko,

    tai Zuzana iškėlė sąlygą, kad galės negrąžinti skolos, jei ves Alviną. Ji kuo greičiau nori šitos bėdos atsikratyti, o Arui irgi naudinga. O antra – Alvina per daug Aro ir Martyno paslapčių žino, tai ir laiko už trumpo pavadėlio berną. Nežinau, nežinau… Kad ir apsives, bet gero iš to tikrai nebus, nes Alvina ir išgerti nevengia, ir su narkotikais pažaidžia, ir šiaip laisvę labai mėgsta.

    – Iš pradžių galvojau, kad tarp jų meilė ar kažkas panašaus, o dabar matau, kad jiedu tik

    akis vienas kitam drasko. Kaip žmonės gali taip gyventi? Juk atsiras vaikai, koks jiems pavyzdys.

    – Būk rami, vaikų tikrai nebus. Bergždžia mūsų Alvinutė, ką turėjo, tas iškrapštyta, todėl ir

    dulkina Aras be baimės. Kaip ir visi kiti… Baigiam apie Alviną, geriau sakyk, ar ateisi į vestuves?

    – Žinai, kad ne nuo manęs priklauso, – atsiduso Rytė. – Nežinau ar Zuzana išleis, o ir

    pasipuošti neturiu kuo. Ką aš ten veiksiu – nei šokti, nei dainuoti negaliu, sėdėsiu kur nors kampe.

    – Būk rami, bus Beta, ji irgi viena, tai abi galėsite draugauti. Iš viso norėjau vestuvių

    nekelti, bet Jonas užsispyrė ir gana. Jis našlys, vaikai užaugę, po pasaulį išsibarstę, ir aš giminių ne per daug turiu, tai nors draugų pasikviesime, o tai atrodys lyg kuilio šermenys.

    Visa sukaitusi į virtuvę įgriuvo Alvina:

    – Namuose svečiai, o manęs niekas ir nesusiprato pakviesti, – prašneko piktai.

    – Kad niekas nežinojo, kur tu pasislėpei, – taikiai pratarė Gražina. – Atvykom į vestuves

    kviesti, manau, tikrai neatsisakysi, su Aru palydoje pabūsit.

    – Tai visgi apvyniojai senį, – nusišaipė Alvina. – Ką tu lovoje su juo darysi, dar kojas pakratys. Nors, jei nori vaikų, atsiras ir tėvų. O pinigų diedas turi, gal ir gerai darai.

    – Ar jau pamiršai, kaip pati aplink jį sukaisi, – sukando dantis Gražina. – Man svarbiausia, kad jis geras žmogus.

    Rytė, nenorėdama klausytis jų apsižodžiavimo, išėjo iš virtuvės.

    – Ryte, ateik, – iš kambario pašaukė Zuzana. – Galėsi rytoj nuvažiuoti namo į savo miestelį,

    susitvarkyti savo reikalus dėl to palikimo. Duodu tau dvi laisvas dienas.

    Atsidariusi rankinę ištraukė kelias šimtines ir padavė merginai.

    – Grįžta Irena, tai kol kas apsisuks viena, nes mes su Valium važiuojam pas jo brolį.

    Apsidžiaugusi Rytė net pasišokinėdama nubėgo į savo kambarį. „Reikėtų ką nors kaimynei nuvežti, – pamąstė. – Juk rūpinasi mamos nameliu. Ir pas nuomininkus reikės užeiti.“

    Zita DZIDOLIKIENĖ

    Nr. 12 (16), 2013 m. kovo 23–29 d.

    Koja kojon su… augalų energetika

    0

     

    …Dalgio ašmenų dar nepalytėti žolynai, gausiais žiedais apsipylę sodai  savo trapaus grožio apogėjuje kiekvieną akimirką tobuli. Nes yra čia. Yra dabar. Yra tokie. Ir jų trumpas žydėjimo gyvenimas byloja apie… laimę. Būti čia ir dabar, gerti kiekvieną buvimo akimirką lyg tyriausią rasą, nesvarstant, kokia viso to prasmė, nekviečiant savo likimo į nesibaigiančią dvikovą, o pasinėrus į gyvenimą tarsi į margaspalvę pievą netrukdyti pajausti į sielą besibeldžiančią pilnatvę, leisti sau pačiam būti laimingam – tiesiog štai šitaip: paprastai, žmogiškai…

    …Prisimenate vaikams skirtą K. Kubilinsko eilėraštį apie nedorėlį Grigą, laužiusį beržo šakeles? Poetas švelniai moralizavo: „Ir berželis turi širdį,/ Viską mato, viską girdi…“, atkartodamas nuo seno ir lietuvių tautosakoje pabrėžiamą neatsiejamą žmogaus ryšį su gamta. Kam guosdavosi našlaitėliai, jei ne liepelei, kleveliui, kas padėdavo seselei brolio gedėti, jei ne saulelė? Ne veltui, pasirodo, netgi XXI amžiaus žmogaus akimis žvelgiant, yra akcentuojamas žmogaus ryšys su gamta, ypač su augalais, kurie, kalbant jau šiuolaikine terminologija, savo energetika gali ir iš ligos patalo prikelti, ir netgi žygdarbiui pašaukti. Gyvybės slėpiniai, pasireiškintys ne tik sudėtingose struktūrose, tačiau, rodos, ir menkame žolės kuokštelyje, – vienas iš kauniečio profesoriaus bioenergetiko, parapsichologo Jono DAINAUSKO dėmesio ir tyrinėjimų objektų.

    Žalieji broliai medžiai: atima, kas bloga, duoda, kas gera

    „Viskas, kas mus supa, yra gyva, netgi Žemė – taip pat gyvas organizmas,“ – sako J. Dainauskas, pabrėždamas, kad mes, įpratę skirti tai, kas gyva ir negyva (pavyzdžiui, akmenys, kristalai…), tiesiog pro akis praleidžiame stichijos, subtilių formų gyvybės pasireiškimą. Taip yra dėl to, kad mes gyvename trimatėje erdvėje (na, dar pridėkime ketvirtą matmenį – laiką), kuri apriboja pažinimą, ir tai, kas mūsų sąmonei nepasiekiama, tiesiog blokuoja. Tik ypatingas jautrumas gali tą menką suvokimą praplėsti (juk tų matmenų priskaičiuojama iki 24) ir priėmus filosofiją, jog yra ne tik tai, ką galima užčiuopti penkiais pojūčiais, galima kalbėti ir apie augalų energetiką. „Visi turi sielas, paskirtį Žemėje, Visatoje, – kalba J. Dainauskas, – o kalbėdami apie žmogaus ir augalų bendravimą, turime atkreipti dėmesį į du aspektus: yra augalai, kurie žmogui teikia energijos, ir yra augalai vampyrai.“

    Bioenergetikas įsitikinęs, kad su augalu žmogui reikia bendrauti kaip su žmogumi, niekada nepamirštant pagrindinio principo: kaip šauksi – taip atsilieps. Jo laikantis galima iš augalų gauti tiesiog neribotą kiekį energijos, sveikatos. Žinoma, reikalingos ir tam tikros žinios. Štai, pavyzdžiui, topolis, drebulė, iš dalies ir eglė – medžiai vampyrai (visi kiti medžiai – donorai). Nereikia manyti, jog medžiai vampyrai – blogio nešėjai. Toli gražu taip nėra. Jie vykdo energijos „atsiurbimo“ funkcijas. Pavyzdžiui, drebulė naikina uždegiminius procesus. Liaudiška priemonė: jei yra koks navikas, uždegimas, patartina prie problemiškos kūno vietos reguliariai laikyti kaladėlę iš drebulės, kad išsiurbtų neigiamą energiją ir tokiu būdu likviduotų ligos židinį. Taip pat, jeigu apninka neigiamos emocijos, rekomenduojama pastovėti prie drebulės – šis medis ištrauks visus negatyvus, tačiau paskui energetiškai pasikrauti jau reikia ieškoti kito medžio. Beje, senovėje stogus dengdavo būtent drebulės skiedromis – tokie stogai ilgai išbūdavo, nes jų jokie kenkėjai nepuldavo. Moterims labai tinka švelnią energetiką generuojantys medžiai: beržas, ypač liepa. Ąžuolo energetika labai stipri (ne veltui šie medžiai gerai auga ir geopatogeninėse zonose), šis medis ne tik suteikia daug energijos žmogui, bet ir padeda save pažinti, nors reikia nepamiršti, jog po ąžuolu nerekomenduojama būti silpnesniems žmonėms – jis per stiprus. O štai po topoliu rekomenduojama pastovėti, kai žmogų apninka problemos, negali apsispręsti, taip pat, kai kamuoja depresijos. Visai ne stebuklas, kad ilgiau pastovėjus po šiuo medžiu išryškės pagrindiniai sprendimai, ateis ramybė.

    Su augalu reikia bendrauti kaip su žmogumi

    J. Dainauskas tikina, kad teigiamą energiją ypač generuoja tie augalai, kuriuos patys auginame, tik reikia nepamiršti ne tik juos prižiūrėti, bet ir pakalbinti, bent mintimis pabendrauti. Netgi sveika vaismedį pabarti, jei jis neveda vaisių: ne vienas faktas liudija, kad išbartas vaismedis, netgi pagrasinant jį nukirti kaip nevaisingą, kitais metais apsipila vaisiais. Gyvybės ir išlikimo instinktas pažadina visas jėgas, ir medis „paklauso“ – pradeda derėti, „išgirdęs“, jog antraip gali žūti.

    Visi augalai, jeigu tik tai žinome, žmogui yra tiek vaistas, tiek maistas, arba, anot bioenergetiko, bendravimo su žmogumi forma. Tad natūralu, kad jie visada ir reaguoja į žmogų. Tai atskleidė ir amerikiečių mokslininkų vykdytas ekperimentas. Prie augalų pritvirtinus elektrodus ir į eksperimento patalpą įvedant vis kitokius žmones, buvo stebima augalo reakcija. Buvo pastebėta, kad augalai vienaip reaguoja į žmogų, kuris jais nuolat rūpimasi, kitaip – į patalpon įvestą žudiką: augalas skleidžia kitokio dažnio impulsus. Augalai audringai reaguodavo netgi kai eksperimento metu per atstumą buvo žalojami (pjaustomi, deginami) kiti augalai: jų imulsai rodė skausmą, stiprų susijaudinimą.

    „Visi augai turi tam tikrų formų sąmonę, – aiškina J. Dainauskas, – tad kai bendraujame su jais, jie mus supranta.“ Jau netgi moksliniu lygiu atvirai kalbama ir apie realią galimybę mintyse susikalbėti su augalu. Dėl to, kad augalai jaučia, supranta, įsitikinusios ir paprastos daržininkės, gėlininkės. Sakoma, kai kurios moterys turinčios itin „gerą ranką“: pas jas augalai tiesiog klestėte klesti, rodos, ir be ypatingos priežiūros, persodinti daigai gerai prigyja netgi ir netinkamu metu pasodinti. O yra ir priešingų atvejų: patekęs į kitokias rankas net vešlus augalas nunyksta, o jei ir išlieka, tai skursta. „Pikta, agresyvi, nuolat viskuo nepatenkinta moteris niekada neturės gražių augalų“, – įsitikinęs bioenergetikas, akcentuodamas, kad augalams reikia ne tik tinkamų augti sąlygų, bet ir bendravimo, meilės (tai netgi svarbiau už trąšią žemę, pakankamą šviesos, drėgmės kiekį).

    Su žydėjimo energija – į harmoniją

    Ne viena rūpestinga gėlininkė pasidžiaugia, rodos, paprasta fraze: „Atsidėkodama už meilę ir rūpestį, gėlė padovanojo puikų žiedą.“ Šioje frazėje, kaip pastebi J. Dainauskas, slypi didžiulė prasmė ir išmintis, mat būtent per žydėjimą augalas labiausiai žmogų apdovanoja energija, arba, kitaip sakant, būtent augalų žydėjimas stipriai energetiškai žmogų pakrauna, tad rekomenduojama kuo daugiau laiko praleisti prie žydinčių medžių, pievų. Netgi nuotraukos, paveikslai, kuriuose vaizduojami žydintys augalai, skleidžia gerą energiją, gali neutralizuoti neigiamą aplinkos energiją.

    Žinoma, neužtenka vien apsikabinėti sienas paveikslais su žydinčiais augalais, reikia, pasak bioenergetiko, ir mąstyti pozityviai, suvokiant, kad nesame išskirtiniai, nesame aukščiau už nebyliuosius brolius – augalus. Būtent tokia mąstysena leidžia tobulėti, subtiliau jausti pasaulį. „Ką reiškia tobulėti? Būti harmoningesniam! – sako J. Dainauskas. – Kai žmogus harmoningas, yra taip pat ir sveikesnis, gražiau bendraujantis. Jis nenulauš medžio, nesutryps gėlės, jis sodins, puoselės.“ Bioenergetikui nesuvokiamas žmogaus noras keisti gamtos pasaulį. „Keisti nieko negalima, – teigia J. Dainauskas. – Kiekvienas drastiškas įsikišimas į gamtos pasaulį atsigręžia prieš patį žmogų. Pačios baisiausios stichijos: žemės drebėjimai, cunamiai, uraganai ir kt. – ne Dievo bausmė, o paties žmogaus prisišaukta reakcija į pyktį, žudynes, neapykantą. Tos stichijos, taip pat turinčios sielą, šitaip reaguoja į žmogaus skleidžiamus negatyvus.“

    * * *

    Svaigiame pavasario žydėjime, kaip aiškina J. Dainauskas, tereikia tik visa siela į save gerti tą nematomą įstabiausių spalvų, kvapų, formų stiprybę, kurią skleidžia ir žydinti tulpė, ir bičių dūzgėjimu aidinti baltaskarė vyšnia, o jei norime grįžti į pirmapradę harmoniją, ryte, tekant saulei, reikia nesidrovėti nuogam pasivolioti rasotoje pievoje – grįš ir jėgos, ir gyvenimo džiaugsmas…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

     

    Magiška kelionė į Provansą – saulės ir kvapų imperiją

    2

    Pažinti Provansą, regioną pietryčių Prancūzijoje, prie Viduržemio jūros pakrantės, saulės ir kvapų imperiją, – tai kiekvieno gurmano ir parfumerio svajonė. Ši svajonė grupei Aromaterapeutų klubo narių išsipildė, kai klubo vadovė, išskirtinių kelionių organizatorė kaunietė Jūratė Kukenienė subūrė bendraminčių draugiją ir pakvietė keliauti kartu. Taigi 25 diplomuotos aromaterapeutės leidosi į 12 dienų trukusią magišką kelionę turėdamos tikslą – praplėsti turimas žinias kosmetologijos, medicinos, psichologijos, kvepalų kūrimo, kremų gamybos, masažų ir kitose srityse. Atrasti deivę savyje moterims padėjo spalvų psichologė, interjero dizainerė Daiva Mikuckaitė, kuri įdomiai pasakojo apie keliauninkėms dar nepažįstamus miestus, lankytinus architektūros paminklus, meno kūrinius ir vyną.

    Provansas – kvapų gurmanų Meka

    Provanse aromatiniai augalai nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens veši tiek laukinėje gamtoje, tiek kultūrinėse plantacijose. Netoli Graso yra daug laukų, kuriuose auginamos gėlės, skirtos kvepalų gamybai, – tai žibuoklių laukai (iš jų gaminamas žibuoklių likeris, cukruotos žibuoklės), levandų, jazminų ir tuberozų laukai. Pas gėlių augintoją Carole Biancalana (www.le-domaine-de-manon.com) mus pasitinka lietuvė vertėja Simona, jau kelerius metus su šeima gyvenanti Provanse. Stebime, kaip ankstų rytą, prieš patekant saulei, mergaitė skina ką tik prasiskleidusius, aromatingus, trapius jazminų (Jasmine Grandiflorum) žiedelius, kuriuos vėliau gėlininkė Carole pristato Christian Dior kvepalų namams. Svaiginantis aromatas, prancūziška ramybė mus tiesiog pakeri. Sužinome, kad pagrindinės Graso gėlės yra keturios: tuberoza, rožė, žibuoklė ir jazminas. Carole pavaišina rožių žiedlapių uogiene (ji augina rožes Rose Centifolia), įsigyjame kvapnių lauktuvių ir išvykstame į kvapų sostinę Grasą.

    Grasą nuo seno garsina trys seniausias tradicijas turintys parfumerių namai: Galimard (1747, www.galimard.com ), Molinard (1849, www.molinard.com) ir Fragonard (1926, www.fragonard.com). P. Suskind romane ,,Kvepalai. Vieno žudiko istorija“ teigiama, kad ,,kvapo įtaiga stipresnė už žodžius, reginius, jausmus ir valią. Kvapo įtaigai neįmanoma atsispirti, jis patenka į mus kaip oras į plaučius, jis užlieja mus, tiesiog užtvindo, ir niekas negali nuo jo apsiginti”. Susimokėjusios kiekviena po 45 eurus, istoriniuose Galimardo kvapų namuose mes panirome į užburiantį kvapų pasaulį – kūrėme išskirtinius savo kvepalus. Kvepalų kūrimas – įdomus, jaudinantis užsiėmimas, reikalaujantis ne tik žinių, bet ir kantrybės. Mums padėjo angliškai, vokiškai bei prancūziškai kalbančios paslaugios šių namų darbuotojos. Po dvi valandas trukusio kruopštaus darbo kiekvienai parfumerei buvo įteiktas diplomas – sertifikatas su įrašytais skaičiais, slepiančiais originalias kvepalų formules.

    Levandų rojus

    Vidurvasarį Provansą vaiskia violetine spalva užlieja levandos – Provanso ,,auksas”. Kilometro spinduliu aplink skleidžiasi jų aromatas, žvalinantis ir raminantis sielą. Levanda į Provansą atkeliavo iš Persijos ir Kanarų salų. Jau XVI a. pradėta spausti levandų eterinį aliejų. Kasmet rugpjūčio 14 – 15 dienomis Sault kaimelyje vyksta Levandų festivalis, liepos 20 dieną levandų augintojai suvažiuoja į Valensolę, o pirmąjį rugpjūčio savaitgalį levandų šventė vyksta Digne kaimelyje. Provanse lengva sekti šio augalėlio keliu nuo lauko iki eterinio aliejaus buteliuko – ūkiuose esančias distiliatorines išduoda ore besisklaidantys balti garai.

    Apsilankėme Marc Malagutti levandų ūkyje (www.distilleriesiron-lavande.fr). Ūkininkas Marc mielai aprodė savo ūkį, supažindino su levandų distiliavimo procesu. Čia pamatėme du didžiulius katilus, kurių vienas skirtas vandeniui, kitas – produktui. Kad įkaitintų vandenį, ūkininkas meta į katilą kvepiantį, išdistiliuotą šieną – tuos likučius, kurie lieka po distiliacijos. Kai vanduo įkaista, garai, kurie ateina į levandas, iš jų ištraukia eterinį aliejų – esenciją. Tuomet garai išeina pro vamzdį, serpantinu nusileidžia žemyn. Kai garai atšąla, išsiskiria skystis, kuris krenta į separatorių, ir pagal svorį atsiskiria eterinis aliejus ir levandų vanduo – hidrolatas. Sužinojome, kad anksčiau skinti levandas galėjo tik vienos šeimos nariai – skindami jie privalėjo dalintis meile kaip duona. Joks pašalinis žmogus negalėjo dirbti ūkyje. Marc šventai tiki, jog tik su meile nuskintos levandos, kurių net spalva kitokia, žmogui atiduoda viską, ką turi geriausio, – savo išskirtinį aromatą. Ūkininkas papasakojo, kad apsodinus lauką levandomis derliaus reikia laukti ketverius metus. Nuostabą kėlė tai, kad iš 1 ha užaugintų levandinų po ketverių metų gaunama 80 kg eterinio aliejaus, o iš tame pačiame plote išaugintų levandų – tik 20 kg eterinio aliejaus. Ne veltui tikroji levanda yra laikoma panacėja nuo šimto ligų, kur kas prasčiau vertinami levandų klonai – levandinai, kurie lengviau užauginami, mažiau vertingesni, pigesni, tačiau dažnai neapsišvietusiam pirkėjui įperšami už tikrų levandų kainą. Subtiliausiems eteriniams aliejams levandos renkamos tradiciniu būdu – rankomis, o levandinų derliui nuimti naudojama galinga žemės ūkio technika.

    Viešnagė Gordes vienuolyne

    Gėrėdamosi Liuberono kalnų grandine, kur uolos atrodo taip, lyg būtų staiga išaugusios iš lygumos, pasiekėme Gordes vyrų vienuolyną, įsteigtą 1148 metais, apsuptą žydinčių levandų laukų. Vienuolyno pastatai – romaninio stiliaus, tai vienas iš gražiausių Provanso regiono architektūros paminklų. 100 metų trukusias statybas, kurias finansavo garsus žmogus, pavarde Kavaillon, pradėjo 12 draugėn susirinkusių vienuolių. Tai bernardinų vienuolynas, kurio sienose yra išlikusios plytos su vienuolių, stačiusių vienuolyną, inicialais. Vienuolyne nėra dekoracijų: jos trukdytų dvasinei meditacijai. Bažnyčioje nėra pagrindinių vartų, tik du šoniniai įėjimai, – tai retas architektūrinis sprendimas. Čia gyvena atsiskyrėliai baltieji vienuoliai, taip vadinami dėl jų dėvimo balto apdaro. Vienuolių veikla – saviaukla bei savišvieta – žinoma visoje Prancūzijoje. Tai kultūrinis centras, manoma, kad seniau čia gyvenę vienuoliai atskleidė visą hidraulikos – vandens malūnų – technologiją. Ypatinga aura supa šią ramybės šventovę: teigiamą energiją vienuoliai bernardinai perduoda ne tik per maldas ar iki ašarų jaudinančias giesmes, bet ir per pačių rankomis surinktas priekonines žoleles, įvairius eterinius aliejus, sielą gydantį medų.

    Šiluma alsuojančios malūnininko istorijos

    Iš tolo mūsų žvilgsnius prikaustė kalnų kaimelis Gordes – mažučiai namukai tarsi kregždžių lizdai prisišlieję prie kalnų. Čia – tas tikrasis pasakiškas Provansas su jaukiomis kavinukėmis, parduotuvėlėmis, bažnyčiomis. Ir žmonės čia kitokie – neskubantys, ramūs, besišypsantys. Ieškodami tikrojo žmogiškumo, užsukome į netoli Gordes kaimelio neseniai, 2003 metais, pastatytą malūną (Moulin Clos des Jeannons, Le Haut Tourteron 84220, Gordes), kuriame spaudžiamas alyvuogių aliejus. Malūno šeimininkas pasitiko mus plačiai šypsodamasis. Su kokia meile ir užsidegimu jis pasakojo mums apie savo verslą! Tai žmogus, kuris mielai dalijasi su čia iš Rytų šalių atvykstančiais smalsiais turistais tuo, ką turi, – žmogiška šiluma. ,,O kad prancūzai taip važiuotų”, – nostalgiškai atsiduso šeimininkas ir ėmė pasakoti malūno atsiradimo istoriją. Sužinojome, kad jo prosenelis svajojo pastatyti malūną, jo tėvas svajojo, o jis pastatė, atiduodamas pagarbą protėviams bei romėnams, kurie prieš 2000 metų pastatė Gordes kaimelį. Visus, kurie užsuka į malūną, šeimininkas pavaišina, su meile pasitinka ir išlydi. ,,Juk negali būti vien pinigai, gamyba ir pinigai, – reikia turėti ir draugų, privalome vieni su kitais dalintis žmogiškumu, šiluma”, – neįprastai skambėjo šio prancūzo žodžiai. Keletą valandų jis nesustodamas pasakojo apie alyvuoges bei iš jų spaudžiamą aliejų. Malūno šeimininkas mus vaišino kelių rūšių alyvuogių aliejumi, kurį ragavome kartu su prancūziškais batonais bei įvairiomis užtepėlėmis, saulėje džiovintais pomidorais ir vynu. Mes jam atsidėkojome skambia lietuviška daina ir gitaros akordais.

    * * *

    Laikas Provanse prabėgo kaip Verdono upėje vanduo… ,,Ach Provansas!“ – tai stebuklinga frazė, burtažodis, nukeliantis mus į tas laimingas, saulėtas ir kvepiančias dienas…

    Stefanija NAVICKIENĖ,

    Ameninio albumo nuotraukos.

    Nr. 27 (31), 2013 m. liepos 6–12 d.

    Žiūrovai: ar dėkojame artistams dovanodami gėles?

    5

     

    Štai po vieno koncerto Kultūros centre nugirstas dviejų pusamžių moterų pokalbis, aidint džiaugsmingų plojimų audrai ir joms pačioms nuoširdžiai, skambiai plojant:

    – O gėlių artistams vėl niekas neneša į sceną… – pusbalsiu sako viena moteris savo kolegei.

    – Ir aš ką tik tą patį pagalvojau. Gėda, norisi slapta pabėgti… – dar garsiau plodama, pritaria kolegė.

    – Tai negi organizatoriai negali pasirūpinti, kad taip nebūtų? Negi jiems sunku iš anksto sužinoti, kiek gėlių reikės, ir jų nupirkti?

    – Nežinau, ar organizatoriai privalo tai daryti… Klausyk, bet mes pačios apie gėles atlikėjams niekada nepagalvojame.

    – Taip, mudvi jau ne pirmą kartą apie tai kalbame, bet ir vėl ateiname be gėlių…

    O kokiomis nuotaikomis gyvena kiti koncertų ir spektaklių, kitokių renginių žiūrovai, matydami, kad atlikėjai liko be gėlių? Gal gėlės artistams – jau nemadinga atgyvena? Gal atlikėjai gėlių jau nevertina, o žiūrovai džiaugiasi vien tuo, kad dar gali nepigų bilietą į renginį nusipirkti?

    Eugenija STRAMSKIENĖ (Marijampolė):

    – Nenešu ir aš gėlių, nors žinau, kad būtų labai gražu, ir noriu tai daryti. Gal ir keistai skamba toks pasiteisinimas, bet mane stabdo salės, žiūrovų jūros dėmesys. Nejauku… Kartą po spektaklio nešiau gėlių iš Vilniaus atvykusiam marijampoliečiui aktoriui, savo sūnaus labai geram draugui. Negalėjau kitaip – nuoširdžiai privalėjau. Bet jaudulys apima net prisimenant tai – man kojos drebėjo… Kai baigiasi koncertas ar spektaklis, visada apgailestauju, kad mažai žiūrovų eina scenos link su gėlėmis, bet pati padėties nepagerinu. Kitą kartą prieš renginį apie tai net nepagalvoju. Bet va, jeigu prieš pat renginį vestibiulyje būtų pardavinėjamos gėlės, ko gero, nusipirkčiau jų ir, sukaupusi drąsą, nuneščiau. Arba per pertrauką susigundyčiau nusipirkti. Ko tik nepadarai, kai ypatingos emocijos užvaldo!

    Ričardas MOCKUS (Marijampolė):

    – Kadangi pats esu Marijampolės kultūros centro darbuotojas, tai galiu pasakyti, kad būna daug atvejų, kai mes, šeimininkai, pasirūpiname gėlėmis atlikėjams, bet ne visada. Štai koncertuoja pasaulinio garso dainininkė Violeta Urmana – marijampolietė iki kaulų smegenų, tai kaip jai gėlių neįteikti? O jeigu renginys ypatingai komercinis, tai mes jau nesikišame. Tokių komercinių renginių būna vis daugiau – ir patys atlikėjai supranta, kad daro šou. Man pačiam labai gražu, kai žiūrovai neša gėlių artistams. Juk tai – padėka, įvertinimas. Esu pastebėjęs, kad gal netgi dažniau gėlių į renginius atsineša, pavadinčiau, ne „poniški“ žiūrovai. Kadangi ir pats esu nemažai keliavęs po šalies scenas, tai žinau, kad Marijampolės žiūrovai niekuo nesiskiria nuo kitų miestų žiūrovų. Kartais mūsiškiai netgi dosnesni ir vaišingesni!

    Eglė SIMANAUSKIENĖ (Bagotoji, Kazlų Rūdos sav.):

    – Mane labai stebina, kai po renginio atlikėjams būna mažai gėlių arba jų išvis nebūna. Gėlės – padėka artistui, pripažinimas, o tam, kas jas nešė – džiaugsmo antplūdis, geros emocijos. Ypač reikia atsidėkoti gėlėmis, kai koncertas ar spektaklis yra nemokamas. Esu iš tų žmonių, kurie į renginius eina su gėlėmis rankoje, ir to mokau savo mokinius. Ypač padėką gėlėmis labai vertina atlikėjos moterys – tai žinau! Jos nepalieka gėlių kur nors persirengimo kambaryje, nenumeta. Todėl aš iš anksto apgalvoju, kad mano dovanotas gėles atlikėjui būtų patogu vežtis namo – kad jos greitai nenuglebtų, neužimtų labai daug vietos. Dar esu pastebėjusi, kaip gerai jaučiasi moksleiviai, paraginti nunešti gėlių artistams – žinomo žmogaus apsikabinimas, bučinys, dėmesys šildo ir taurina, pakylėja. O kai atlikėjai po renginio gauna mažai gėlių arba ne visi, išgyvenu tai, man būna liūdna, gėda, netgi priekaištauju sau, kad per mažai gėlių atsinešiau pati.

    Gintas BALIULIS (Liubavas, Kalvarijos sav.):

    – Man atrodo, čia toks beprasmis mūsų pokalbis… Kaip kas nori, kaip kas gali, taip ir elgiasi. Paprastam kaimo žmogui didieji kultūros renginiai – nelabai pagal jų galimybes. Na, aš galiu sau leisti porą kartų per mėnesį apsilankyti kokiame nors renginyje Marijampolėje, Kaune. Ne visada, bet ir ne išimtiniais atvejais važiuodamas prigriebiu ir gėlės žiedelį ar kelis. Žinau, kad scenos žmonėms tai yra malonu. O kai nuvykstu be gėlių, tai tikrai ne dėl to, kad jau būčiau įvertinęs bilieto kainą ir gėlėms pinigų pagailėjęs.

    Nijolė VAITŪNAITIENĖ (Gižai, Vilkaviškio sav.):

    – Tikrai žinau, kad labai gražu atsidėkoti atlikėjams gėlėmis, bet pati jų esu nešusi labai retai. Ir net nežinau, kuo paaiškinti – tiesiog toks nesusipratimas laiku, amžinas skubėjimas… Kažkaip, rodos, einu į renginį išgirsti, pamatyti arba ir pailsėti, o apie gėles iš anksto nepagalvoju. Dukros, atsimenu, kai dar mokėsi mokykloje, dažnai nešdavosi gėlių į renginius – gal mokytojai paprotindavo. Kita vertus, jeigu kiekvienas žiūrovas ateis su gėlėmis, tai po koncerto ar spektaklio didelėje salėje nusidrieks didžiulės eilės… Manau, gėlėmis artistams turėtų pasirūpinti renginio organizatoriai. Pati, būdama bibliotekininkė ir organizuodama įvairius kamerinius renginius Gižuose, tai darau. Juk tai – šiltas šeimininko dėmesys svečiui.

    Ieva LAUKYTĖ

    Asmeninių albumų ir redakcijos archyvo nuotraukos.

     

    Šeima, kurioje vyras žmoną ant rankų nešioja

    0

     

    Praėjusio rugsėjo pabaigoje marijampoliečiai Vytautas ir Neringa KIRKLIAUSKAI iš 7-ą kartą Šiauliuose vykusių žmonų nešimo varžybų parsivežė pergalę. Jie, turėdami įveikti 314 m distanciją aplink Šiaulių areną, net 4 sekundėmis aplenkė pastarųjų trejų metų šių varžybų nugalėtojus šiauliečius Gediminą Kučinską ir Samantą Chrapan. „Laimėti Šiauliuose buvo vienas iš mūsų neįgyvendintų tikslų. 2009 metais šiose varžybose iškovojome 3 vietą, 2010 metais – 2 -ąją. Ir štai: trečias kartas nemelavo. Nors oro sąlygos buvo itin nepalankios, lijo smarkus lietus, tačiau tai nesutrukdė aplenkti likusias 16 porų iš įvairių Lietuvos miestų“, – įvertina pergalę V. Kirkliauskas, kuriam, kaip ir jo žmonai, šis sportas pirmiausiai – šeimos stiprinimas.

    Žmo­nų ne­ši­mo var­žy­bo­se – nemenka patirtis

    Tokio pobūdžio varžybose jaunieji Kirkliauskai dalyvauja jau ne vieni metai. Ne tik dalyvauja, bet ir pasiekia puikų rezultatų. Nuoga statistika: 2009 m. Lietuvos žmonų nešimo čempionate, vykusiame Dusetose, iškovota I vieta. Tais pačiai metai Žmonų nešimo varžybos aplink Šiaulių areną (Šiauliai) Kirkliauskams dovanoja III vietą. 2010 m. Latvijos žmonų nešimo čempionate, vykusiame Ramkalni, pavyksta užimti IV vietą. Tais pačiais metais pora dalyvauja ir Pasaulio žmonų nešimo čempionate, vykusiame Sonkajarvi mieste, Suomijoje, kur užima V vietą, taip pat ir Žmonų nešimo varžybose aplink Šiaulių areną (Šiauliai), kur tampa sidabriniais prizininkais: jiems skirta II vieta. 2011 m. Latvijos žmonų nešimo čempionate, vykusiame Ramkalni, Kirkliauskai tampa nugalėtojais (ši pergalė sutapo su poros pirmosiomis vestuvių metinėmis). Tais pačiais metais Pasaulio žmonų nešimo čempionate (Sonkajarvi, Suomija) jiems pavyksta laimėti III vietą. Toliau – dvejų metų pauzė. „Dvejus metus nedalyvavome žmonų nešimo varžybose, kadangi ruošėmės motinystei ir tėvystei, – sako V. Kirkliauskas. – Dabar labai džiaugiamės ant rankų sūpuodami 5 mėnesių sūnelį Nojų, gimusį šių metų balandžio 29 d.“ Laimingi tėvai šiemet vėl grįžta į savo pamėgtą sportą ir po atkaklių treniruočių jau minėta įspūdinga pergalė Žmonų nešimo varžybose aplink Šiaulių areną praėjusį rugsėjį.

    Tokios varžybos – sportinis legendos atkartojimas

    Kaip minėta, 2009 me­tais po­ra ta­po Lie­tu­vos žmo­nų ne­ši­mo čem­pio­nais. To užteko, kad būtų pastebėti, įvertinti ir, kaip stip­riau­sia Lie­tu­vos po­ra, pa­kvies­ti da­ly­vau­ti šio­se var­žy­bo­se Lat­vi­jo­je. Tuomet po­ra iš Ma­ri­jam­po­lės nu­run­gė 46 po­ras iš Lat­vi­jos. Tada 31 m. am­žiaus Vytau­tas 24 m. am­žiaus 51 kg sve­rian­čią Ne­rin­gą į sta­tų kal­ną, ku­rio aukš­tis 125 met­rai, už­ne­šė per 32,10 s (žmo­nų ne­ši­mo čem­pio­na­te ga­li da­ly­vau­ti tik su­lau­kę 18 me­tų spor­ti­nin­kai, po­ra tu­ri bū­ti kar­tu bent vie­nus me­tus, mer­gi­nos svo­ris ne­ga­li bū­ti ma­žes­nis nei 50 kg). Vėliau – dalyvavimas ir Pa­sau­lio žmo­nų ne­ši­mo čem­pio­na­te. Graži legenda paaiškina tokių čempionatų atsiradimą. Pasak šios legendos,  XIX amžiuje Suomijos miškuose gyveno plėšikas Rosvo Ronkainen, kuris į savo gaują priimdavo tik tuos vyrus, kurie įveikdavo labai sunkią trasą. Tuo pat metu plėšikai iš kaimų vogdavo ne tik maistą, bet ir moteris, kurias patiems reikėdavo parsinešti ant pečių. 1992 metais vienas suomis prisiminė šią legendą ir nutarė surengti analogiškas varžybas. Nuo 1996 m jos tapo Pasaulio žmonų nešimo čempionatu ir vyksta kiekvienų metų pirmąjį liepos savaitgalį Suomijos miestelyje Sonkajarvi. O rungtis išties ne iš lengvųjų, dalyviams reikia įveikti 253,5 m distanciją, šokinėjant per kliūtis, bristi per 8 metrų ilgio baseiną. Taip pat yra griežti reikalavimai, kad nešama moteris neturi sverti mažiau nei 49 kilogramus. Jei sveria mažiau, tuomet jai ant pečių uždedama kuprinė su svarmenimis, kad dalyvės svoris būtų bent minimaliai leidžiamas.

    Šis sportas – šeimos tarpusavio santykių stiprinimas

    „Viskas prasidėjo dar 2006 – 2007 metais, – pasakoja V. Kirkliauskas, – kada spaudoje ir televizijoje matydavau vaizdus iš Pasaulio žmonų nešimo čempionatų. Viduje vis kirbėdavo klausimas: „O kodėl aš negalėčiau bėgti greitai su žmona ant pečių, juk turiu stiprias kojas, kurias paveldėjau iš tėčio Alvydo Kirkliausko, daug pergalių iškovojusio galiūnų varžybose“. Ir Neringai patinka sportuoti, todėl nusprendėme pabandyti.“ 2009 pirmą kartą šiose varžybose, vykusiose Dusetose, Vytautas(tuomet su dabartine žmona draugavo) ir Neringa tapo nugalėtojais. Kartu su pergale atėjo ir žinojimas: šio sporto pora neatsisakys. Abiem jiems tai – ne tik puikus savęs išbandymas, bet ir tarpusavio ryšių stiprinimas. „Žmonų nešimo čempionatas, – įsitikinęs Vytautas, – šeimos stiprinimas. Mes su Neringa visur kartu: ir išvykose, ir treniruotėse, ir varžybose.“

    Mei­lės es­mė – nie­ko ne­rei­ka­lau­ti

    …Vytautas ir Neringa susipažino draugų vakarėlyje. Tarp jaunuolių iškart užsimezgė ryšys (meilė iš pirmo žvilgsnio?), kuris laikui bėgant tik stiprėjo. Neringa dabar pripažįsta: paties pirmo susitikimo užteko, kad suvoktų, jog tai žmogus visam gyvenimui, iškart apėmė jausmas, jog Vytautą ji būtų pažinojusi vis gyvenimą. Porą nuo pat pradžių vienijo bendri pomėgiai, vis norėjosi kuo daugiau laiko praleisti drauge. Po šešerių metų draugystės noras gyventi kartu natūraliai sutapo su sprendimu tuoktis: net minties abiem nebuvo drauge gyventi nesusituokus – tegu santykiai būna įteisinti ir oficialiai. O šiemet balandį, kaip minėta, Kirkliauskai sulaukė šeimos pagausėjimo – sūnelio Nojaus.    

    „Man, tu­rin­čiai dar ga­na ne­daug gy­ve­ni­miš­ko­sios pa­tir­ties, – sa­ko Ne­rin­ga, ku­rios vedybinis gy­ve­ni­mas dar ne dešimtmečiais skaičiuojamas, – sun­ku teig­ti kaž­ko­kias tie­sas apie tar­pu­sa­vio san­ty­kius, jų ko­ky­bę. Ži­nau vie­na: mei­lė – nuo­sta­bus jaus­mas, ly­di­mas su­vo­ki­mo, jog my­li­mą žmo­gų bran­gi­ni vi­sa esy­be, gy­ve­ni su iš vi­daus ky­lan­čia nuo­sta­ta nie­ko iš jo ne­rei­ka­lau­ti, bet steng­tis kuo dau­giau duo­ti. Pa­ra­dok­sa­lu, ta­čiau tik taip gau­ni vis­ką, ko iš tik­rų­jų rei­kia, kad jaus­tu­mei­si lai­min­ga.“ Ne­rin­ga, jaus­da­ma­si lai­min­ga žmo­na, ma­no, kad jos san­tuo­kos sėk­mė pirmiau­sia pri­klau­so nuo to, jog ji tie­siog lai­ku su­ti­ko sa­vo žmo­gų: Vy­tau­tas bu­vo jos pir­ma­sis vai­ki­nas, stip­rus su­si­ža­vė­ji­mas, pir­mo­ji mei­lė, per­au­gu­si į la­bai bran­dų jaus­mą. Su­tuok­ti­niai teigia mo­kan­tys džiaug­tis šia aki­mir­ka, per daug ne­svars­ty­da­mi, „kas bū­tų, jei­gu bū­tų“, ne­ban­do žval­gy­tis į at­ei­tį su vi­so­kiau­sių sa­vo gy­ve­ni­mo prog­no­zių sce­na­ri­jais, ši­taip ne­leis­da­mi ga­li­moms ne­ga­ty­vioms min­tims ap­kar­tin­ti aki­mir­kos džiaugs­mo. Gal­būt dėl to jie vei­kia kaip vie­na dar­ni ko­man­da ir as­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me, ir spor­to are­no­se.

    Ant ran­kų – ir į ket­vir­tą aukš­tą

    Ne­rin­ga ne­sle­pia: ke­lian­čios ro­man­tiš­kas aso­cia­ci­jas var­žy­bos, į ku­rias šei­ma jau smar­kiai įsi­su­ku­si, ta­po Kir­kliaus­kų po­mė­giu, ku­riam iš tik­rų­jų ski­ria­ma ne­ma­žai lai­ko. V. Kir­kliaus­kas, kaip minėta, ži­no­mo ne tik Ma­ri­jam­po­lė­je ga­liū­no Al­vy­do Kir­kliaus­ko sū­nus, iš tė­čio pa­vel­dė­jęs iš­tver­mę, po­lin­kį spor­tuo­ti, ne­bi­jo­ti iš­ban­dy­ti sa­ve. Jau­nų­jų Kir­kliaus­kų šei­mo­je spor­tas ta­po labai svar­bia lais­va­lai­kio lei­di­mo drau­ge da­li­mi: Ne­rin­ga su Vy­tau­tu, be ren­gi­mo­si žmo­nų nešimo čem­pio­na­tams, nuo­lat kar­tu bė­gio­ja, va­ži­nė­ja dvi­ra­čiais. Vėl­gi – tam, kad bū­tų kar­tu.
    „Ko no­riu iš gy­ve­ni­mo? – svars­to Ne­rin­ga. – Gal­būt to, kad vis­kas lik­tų taip, kaip da­bar yra. Esu lai­min­ga. Ma­no lai­mė – ne vien nuo­sta­bus sūnus ir puikus vy­ras. Tu­riu svei­kus tė­vus, ge­rų draugų, ben­dra­min­čių. Ko dau­giau iš gy­ve­ni­mo no­rė­ti?“ Štai tas sie­los leng­vu­mas, ver­žia­si iš kiek­vie­no Ne­rin­gos pa­mąs­ty­mo. Gal­būt dėl to ji jau­čia­si lai­min­ga – nes leng­va. Gal­būt dėl to su ja ir vy­ras jau­čia­si lai­min­gas?

    * * *

    …Po­ra gy­ve­na dau­gia­aukš­čio na­mo ket­vir­ta­me aukš­te. Vy­tau­tas ne­ven­gia sa­vo žmo­ną, kai na­mo grįž­ta kar­tu, ant ran­kų už­neš­ti vi­sus ke­tu­ris aukš­tus. Ne dėl spor­ti­nio re­zul­ta­to. Šiaip sau.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Asmeninio albumo nuotraukos.

    Nr. 40 (44), 2013 m. spalio 5–11d.

     

    Pažeidėjai toli nenubėgo

    0

    Balandžio 19-ąją, apie pusę aštuntos vakaro, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (aps. VPK) Vilkaviškio r. PK Viešosios policijos skyriaus pareigūnams, dirbusiems pagal priemonių planą Vilkaviškio rajone, teko vaikytis nepaklusnius vairuotojus.

    Kelyje Kalvarija – Gražiškiai – Vištytis, prie Gražiškių kaimo, pastebėjo ir stabdė atvažiuojantį automobilį „Opel Vectra“, tačiau automobilio vairuotojas ne tik kad neketino sustoti, bet padidino greitį ir nurūko Kalvarijos link. Pareigūnai persekiojo bėglį tarnybiniu automobiliu su įjungtais mėlynos ir raudonos spalvos švyturėliais bei per garsiakalbį kartojo reikalavimą sustabdyti transporto priemonę, tačiau šio reikalavimo vairuotojas nevykdė ir sustojo tik pavažiavęs apie keturis kilometrus.

    Kaip paaiškėjo, automobilį „Opel Vectra“ vairavo dvidešimt ketverių metų amžiaus marijampolietis T. M., kuris ne tik neturėjo teisės vairuoti, bet ir buvo apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytas 0,86 promilių girtumas).  Neblaiviam greičio mėgėjui teks atsakyti: pareigūnai jam surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą, nušalino nuo tolimesnio transporto priemonės vairavimo, o automobilis pristatytas į saugojimo aikštelę.

    Tą pačią dieną, pavakary, Ramoniškių kaime (Vilkaviškio r.) stabdomas BMV X5 nestojo ir pareigūnų persekiojamas lėkė didžiuliu greičiu bei, nesuvaldęs automobilio, Pilviškių seniūnijoje esančiame  Bebrininkų kaime nuvažiavo nuo kelio, keletą kartų apsivertė ir apgadino šio kaimo gyventojo tvorą bei nulaužė tris vaismedžius. Kaip paaiškėjo, bėgti nuo policijos pareigūnų ir šis trisdešimties metų Šiaulių miesto gyventojas A. M. tikrai turėjo dėl ko: teisės vairuoti transporto priemonę neturėjo, transporto priemonės dokumentų irgi neturėjo, automobiliui BMV X5 pritvirtinti kitai transporto priemonei priklausantys valstybinių numerių ženklai, mat automobilis buvo pavogtas Vokietijoje. Bėgliui prireikė medikų pagalbos, tačiau po apžiūros jis paleistas gydytis į namus.  Automobilis pristatytas į saugojimo aikštelę, o A. M. teks atsakyti už savo veiksmus pagal Lietuvos Respublikos įstatymus.

    Marijampolės aps. VPK informacija

    Marijampolės aps. VPK archyvo nuotraukos.

    Simona Šermukšnytė: „Ir kažkas iš aukščiau prideda rankytę prie mano SĖKMĖS“

    1
    Šiuo metu Simona yra daug koncertuojančios merginų grupės „Pinup Girls“ dainininkė.

     

    Marijampolėje gimusi ir užaugusi, tuometę 6-ąją vidurinę mokyklą (dabar – „Sūduvos“ gimnazija – aut. past.) baigusi Simona ŠERMUKŠNYTĖ (25 m.) jau septintus metus gyvena Vilniuje ir savo kasdieniu darbu bei scenine veikla kuria savo ateitį, kurioje regi gražią, darnią, laimingą savo šeimą. Merginos svajonės pildosi: ji daro tai, kas jai labai miela, ir yra žinoma Lietuvos pop muzikos scenoje, ji turi aukštojo mokslo diplomą – yra filologė, o 2013 m. rugsėjo 7-ąją santuoka vainikavo apie 7 metus trukusią jos artimą draugystę su vyru, kuriuo labai didžiuojasi nuo pat pirmųjų pažinties akimirkų. Savo vestuvių išvakarėse Simona kalbėjosi su „Mūsų savaite“ – davė paskutinį savo interviu. Paskutinį – kaip Šermukšnytė, nes dabar ji turi kitą pavardę – Nainė.

    ATLIKĖJOS VIZITINĖ KORTELĖ:

    Nuo 5 metukų – pop chore „O lia lia“.

    Nuo 15 metų (2003 m.) – muzikos grupėje „Mokinukės“.

    Nuo 2007-ųjų – grupėje „Pikų panos“.

    Nuo 2011 metų iki dabar – grupėje „Pinup Girls“.

     

    Pradžia – prie laiptinės

     – Simona, kas lėmė, kad pasukote scenos žmogaus keliu?

     – Sakyčiau, mano aistra muzikai (ir tėtis, ir mama, ir daug giminaičių – muzikalūs žmonės), noras „kažką parodyti“ ir talentingoji vadovė Laima Lapkauskaitė, į kurios rankas patekau nuo 5 metukų. Namo kaimynams turbūt pabodo žiūrėti į mano rengiamus koncertus prie laiptinės, todėl vienai kaimynei ir šovė į galvą mintis, kad „šią mergaitę reikia leisti į muzikos būrelį“. Kaip dabar pamenu savo vadovę Laimą Lapkauskaitę dailiu baltu kostiumėliu, sėdinčią prie pianino ir vertinančią priimamus naujokus. Nuo pirmųjų muzikavimo dienų ir tikriausiai iki gyvenimo pabaigos šiai nuostabiai moteriai jausiu ypatingą pagarbą ir padėką.

    – Bet scena jums – ne pagrindinė veikla. Įgijote profesiją, dirbate tarptautinėje įmonėje…

    – Taip, aš norėjau studijuoti, turėti profesiją, o dainavimas – tik aistringas pomėgis. Todėl, 2006-aisiais baigusi vidurinę mokyklą, iškart įstojau ir tuometį Vilniaus pedagoginį universitetą (VPU) ir 2010 metais baugiau lietuvių filologijos studijas. Dabar dirbu vienoje tarptautinėje įmonėje Vilniuje personalo vadove bei administratore. Mano dabartinė veikla – labai intensyvi: daug koncertų su grupe „Pinup Girls“ ir darbas įstaigoje.

    – Aukštuosius mokslus baigę jaunuoliai dažnai būna nusivylę, nes ilgai neranda darbo – darbdaviams nereikalingi specialistai be patirties. Gal turite ką patarti jaunimui, kaip kuo greičiau sėkmingai įsidarbinti?

    – Svarbiausia – norėti dirbti ir į darbą žiūrėti atsakingai. Aš pradėjau dirbti dar būdama pirmo kurso studentė. Darbą pavyko puikiai derinti su paskaitų grafiku, tad sistemingai ir mažais žingsneliais kopiau savo karjeros laiptais. Vieną darbą keitė kitas. Kasmet įgijau daugiau žinių, uoliai mokiausi ne tik su mūsų gimtąja kalba susijusius dalykus. Taip, jaunimui nelengva rasti gerai apmokamą darbą, tad reikia apsišarvuoti kantrybe ir sistemingai darbuotis. Manau, kad pagrindinis jauno žmogaus „arkliukas“ – sužibėjimas per darbo pokalbį, kuris dažniausiai ir lemia, ar esi pakviečiamas dirbti komandoje. Ir pažintys gali padėti, bet ateis metas pačiam parodyti žinias ir išmanymą konkrečioje situacijoje. Kas tada? Pažintys gali padėti gauti darbą, tačiau jame išsilaikyti ar siekti karjeros gali tik pats žmogus. Svarbiausia – netingėti, neskaičiuoti darbo valandų, būti labai atsakingam.

    – Dauguma jaunimo sako, kad lengviausias kelias nerandant darbo Lietuvoje – emigracija…

    – Neturiu nieko prieš tuos, kurie išvažiuoja, nes jeigu žmogui blogai gyventi, reikia kažką keisti. Juolab kad tik nuo mūsų pačių priklauso mūsų gyvenimo gerovė. Aš nenusigręžiu nuo emigracijos, bet išvykti į užsienį mane priverstų tik kritinė gyvenimo situacija. Kol turiu galvą ant pečių, idėjų ir moku realizuoti save, tol savo ateitį puikiai matau Lietuvoje. Šiuo metu man labai patinka Lietuvoje!

    – Lietuvoje, bet tik ne mokytojos darbas, kuriam buvote rengiama VPU? O gal gali taip būti, kad kada nors Simona dirbs mokytoja, kaip ir jos mama? (Vilija Šermukšnienė – ilgametė ir labai gerai vertinama Mokolų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja – aut. past.)

    – Žinau, kad galėčiau dirbti mokytoja ir kad šis darbas yra itin atsakingas. Studijų laikais atlikau dvi praktikas Vilniuje, ir man iš tiesų patiko mokytojauti. Jeigu dirbčiau mokytoja, norėčiau ir siekčiau, kad vaikai tiesiog veržtųsi į mano pamokas ir jiems būtų įdomu. Savo mokykloje turėjau tris nuostabiausias pasaulyje mokytojas: Neolią Knizelienę, Danutę Klevienę ir Ireną. Auštrienę. Jeigu jos dabar skaito šį žurnalą, tai siunčiu visoms po bučinį! Beje, aš jau nuo dešimtos klasės žinojau, kad studijuosiu lietuvių kalbą. Čia tikriausiai mano lietuvių kalbos mokytojos Irenos Auštrienės nuopelnas. Jeigu turėdavome dvi lietuvių kalbos pamokas, aš visą suplanuotą darbą padarydavau per vieną pamoką. Man sekėsi.

    Šeimoje dviračio neišradinės

    – Sekėsi ir toliau sekasi, o ypač turi sektis šiais metais, ar ne? Nes jie jums labai įsimintini: ką tik atšvęstas 25-metis, grupės „Pinup Girls“ veikla – „ant bangos“, vestuvės. Ar laikote save sėkmės žmogumi?

    – Manau, kad savo sėkmę žmogus susikuria pats. Aš dirbu tiek daug, kad kartais visiškai nebeturiu laiko asmeniniams dalykams. Tačiau tikiu ir tuo, kad kažkas iš aukščiau prideda rankytę prie mano sėkmės.

    – Bet juk tie asmeniniai dalykai irgi klostosi puikiai, jeigu dabar – vestuvės! Šiek tiek pakalbėkime apie tai. Kaip pavyko suderinti itin aktyvią koncertinę veiklą su pasirengimu vestuvėms?

     – Ką tik pasibaigusi vasara išties buvo beprotiškai darbinga. Turėjome daugiau nei 120 grupės „Pinup Girls“ koncertų. Tuo pačiu metu dar dirbau ir savo įprastą darbą biure, tad dabar energijos pertekliumi pasidžiaugti negalėčiau. Kadangi nuo pat pradžių su Jonu (Simonos mylimasis Jonas Nainys – „ZIP FM“ radijo stoties laidų vedėjas, TV projektų dalyvis, pramogų pasaulio žmogus – aut. past.) žinojome, kokių vestuvių norime, tai šventės planavimas nebuvo kažkoks didžiulis darbas. Viskas vyko labai palaipsniui ir sistemingai. Mergvakaris buvo smagiai atšvęstas Klaipėdoje, o bernvakaris – Dubingiuose (Molėtų r.).

    – Ar savo vestuvių detales (vietą, laiką) slėpėte nuo žurnalistų, kaip neretai daro žinomi žmonės?

    – Na, tikrai nerėkėme garsiai, kur, kada ir kaip viskas vyks, bet ir nebėgsime nuo žurnalistų, jeigu jų bus per mūsų šventę. Vis dėlto mūsų su Jonu šeimos, artimieji yra per daug paprasti žmonės, kad jiems būtų malonu tokią svarbią dieną būti apsuptiems žurnalistų, tad pagarba jiems skatino mus šiek tiek slėpti savo vestuvių konkretų laiką ir vietą.

     – Simona, jūsų gerbėjams įdomu, kada ir kaip judu su Jonu susipažinote? Kaip manote, kas labiausiai vieną prie kito jus traukė ir traukia?

    – Mudu susipažinome prieš septynerius metus per vieną renginį. Žinoma, pirmiausia akies krašteliu pastebi žmogaus išorę, tačiau labiausiai mane Jonas patraukė savo nuoširdumu. Jis iš tikrųjų yra toks žmogus, prie kurio visada norisi prieiti tik su teigiamomis emocijomis. Aš labai didžiuojuosi, kad toks geras žmogus – mano vyras.

     – Turbūt esate ne kartą pamąsčiusi, koks šeimos modelis yra jūsų siekiamybė?

    – Mano ir Jono šeimos modelis – labai paprastas. Dviračio neišradinėjame. Norime, kad mūsų šeimoje visada vyrautų pagarba, meilė, supratimas ir darna. Kad būtume materialiai apsirūpinę ir mūsų vaikai bei mes patys gyventume taip komfortiškai, kaip tik norime. Svajojame ir stengiamės būti tokia šeima, kad ir po kelių dešimtmečių vis dar galėtume vienas kitam pasakyti: „Myliu tave, seniuk!“

    Populiarumas nevargina

    – Ar jums atrodo patvarios scenos žmonių (ypač – kai abu yra scenos žmonės) santuokos? Juk šou versle visada yra daug naujų pažinčių, daug pagundų, intrigų, flirtui ir aistroms palankių situacijų.

    – Jeigu žmonėms iš tikrųjų gera kartu ir yra vidinė harmonija, manau, visai nesvarbu, ar jie scenos žmonės – šokėjai, ledo čiuožėjai, dainininkai, ar kitų profesijų atstovai. Tik abu porą sudarantys asmenys bendromis pastangomis gali sukurti tobulą šeimą.

    – Scenos žmonės yra labai matomi, jiems plojama, jais žavimasi. Tai – žvaigždės ir žvaigždutės, kaip įprasta sakyti. Ar populiarumas netrukdo kasdienybėje?

    – Aš niekada nesijaučiau ir, manau, nesijausiu esanti įžymybė. Taip, kartais būna situacijų, kai žmonės atpažįsta gatvėje, aptarinėja, apžiūrinėja arba prieina apsikabinti, bet nuo to aš tikrai nesikankinu. Man tai labai mieli momentai, kuriuos vertinu. Nesvajojau būti jokia žvaigžde – svajojau būti mokytoja.

    – Būna, kad mūsų scenos žmonės kartais, švelniai tariant, nusideda. Tai, žiūrėk, avariją padarė, tai girti prie vairo, tai su vagystės, sukčiavimo ar net kvaišalų šešėliu… Ar atlaidžiai vertinate tokius žinomų scenos žmonių paklydimus?

    – Mano nuomonė apie scenos žmonių sukeltus skandalus ir pasitaikančius paklydimus labai paprasta: nereikia kišti nagų ten, kur žinai, kad tikrai gali skaudžiai nusvilti. O jau kvaišalų platinimas ar jų vartojimas – apskritai žemiausio žmogaus lygio charakteristika. Nesvarbu, ar tas žmogus žinomas, ar ne. Kiekvienas pasirenkame, kokiu gyvenimo keliu norime eiti, todėl niekada nesmerkiu kitų žmonių – juk jie tokį kelią pasirinko. Tik nereikia klaidinti, kad dauguma jaunosios kartos pramogų pasaulio žmonių – alkoholio ir kvaišalų garbintojai. Jeigu pats žmogus nenori, jam niekas niekada neįsiūlys kvaišalų, nesupils alkoholio į gerklę, net nepridegs cigaretės. Viskas priklauso tik nuo mūsų pačių.

    – Beje, jūsų – trijų merginų – grupė „Pinup Girl“ kartais, kaip tekę girdėti, vertinama prieštaringai. Ką atsakytumėte žmogui, kuris sako, kad jūsų grupė – tik dar vienas eilinis prodiuserių produktas, labiau traukiantis ne muzika, o tik įvaizdžiu (grožiu, jaunyste)? Ar jaunatviško jūsų įvaizdžio nekritikuoja jūsų tėvai ar seneliai (kitos kartos žmonės), esą tai per nuogos esate, tai per trumpais drabužėliais? 

    – Aš manau, kad tie, kas sakė, jog „Pinup Girls“ – tik produktas ir laikina merginų grupelė, jau įsitikino, jog esame viena iš stipriausių merginų grupių. Turime savo debiutinį albumą, kuriame sudėtos mūsų dainos, taigi vien tik grožio ar kitų antraeilių dalykų nedemonstruojame. Mano tėvai, senelis ir močiutė yra labai jaunatviški žmonės, todėl dar niekada nepriekaištavo dėl kažkokio netinkamo mano elgesio ar veiklos, ar išvaizdos. Priešingai – iš jų dažnai sulaukiu gražių žodžių. Ypatingai linksmų „bajerių“ pasako mano senelis (žinomas dailininkas Juozas Tumas – aut. past.). Šį žmogų ypatingai myliu!

    – Simona, kaip dažnai būnate Marijampolėje? Kaip jums atrodo Marijampolė po didžiosios aikščių, gatvių, parkų rekonstrukcijos?

    – Marijampolėje aš esu retas svečias. Kai grįžtu namo, tai stengiuosi ilgiau pabūti namie su tėvais, aplankyti senelius ir draugus. Marijampolė man visada patiko ir patiks, nes su ja asocijuojasi milijonai teigiamų įspūdžių ir prisiminimų. Taip, miestas dabar sutvarkytas labai gražiai, bet man už viską gražiausia yra … mūsų suvalkietiška kalba! Gyvendama Vilniuje, kartais pamirštu, kaip žmonės šneka suvalkietiškai, tad grįžus namo man labai patinka išgirsti gražią mūsų tarmę.

    – Dėkojame už pokalbį ir linkime sėkmės naujame jūsų gyvenimo etape!

    Kalbino Vida KARALIŪNAITĖ

    Nuotraukos iš asmeninio albumo.

    Nr. 36(40), 2013 m. rugsėjo 7-13 d.

    Skanaus!

    0

     

     

    „Kuršėnų“ vyniotinis

    Tešlai: 4 kiaušiniai, 4 šaukštai cukraus, 4 šaukštai miltų.

    Įdarui: 180 g sviesto (pakelis), 180 g desertinės arba kreminės varškės (pakelis), 0,5 indelio saldinto kondensuoto pieno.

    Biskvitas: kiaušinių trynius išplakti su cukrumi iki purumo. Sudėti miltus, gerai išmaišyti. Iki standumo išplakti baltymus ir sudėti į trynių masę. Tinkamai išplaktų baltymų paviršius yra lygus, blizgantis, neporėtas, o apvertus dubenį baltymai turi laikytis jame, neslysti, nekeisti padėties! Labai atsargiai šaukštu išmaišyti tešlą iki vientisos masės. Tešla turi būti puri, nesukritusi. Pilti tešlą ant kepimo popieriumi išklotos kepimo skardos (manosios matmenys 32 x 35 cm), paskirstyti ją tolygiai per visą skardos dydį. Kepti iki 200 C įkaitintoje orkaitėje 12–15 min. Iškepusį biskvitą iš karto suvynioti ir atvėsinti.

    Įdaras: iki purumo išplakti minkštą sviestą. Plakant po truputį pilti kondensuotą pieną. Galiausiai sudėti varškę ir viską gerai išmaišyti iki vientisos masės. Išvynioti atvėsusį biskvitą, ant jo užtepti varškės įdarą, ir vėl suvynioti į vyniotinį. Palaikyti šaldytuve apie 2 val. Apibarstyti cukraus pudra.

    P. S. Jei naudosite paprastą varškę – ją reikia pertrinti per smulkų sietelį, kad neliktų grūdelių. Aš naudojau desertinę plombyro skonio varškę.

     

    Karšti sumuštiniai su krabų lazdelėmis

    Batonas, 200 g krabų lazdelių, 1–2 svogūnai, 2–3 šaukštai majonezo, 100 g olandiško sūrio, 2 virti kiaušiniai, prieskonių, žalumynų.

    Batoną supjaustyti riekutėmis, svogūną pakepinti aliejuje, olandišką sūrį ir kiaušinius sutarkuoti. Krabų lazdeles supjaustyti kubeliais, sumaišyti su olandišku sūriu, majonezu, keptais svogūnais, kiaušiniais ir prieskoniais.

    Gautą masę užtepti ant batono riekučių. Kepti orkaitėje apie 10–15 min.

     

    Duonos mišrainė

    400 g baltos duonos, 3 virti kiaušiniai, 200 g fermentinio sūrio, majonezo, aliejaus (virimui). 

    Duoną supjaustyti kubeliais ir išvirti aliejuje, virtus kiaušinius, sūrį supjaustyti kubeliais. Duoną, sūrį, kiaušinį išmaišyti, ant viršaus uždėti majonezo.

    Tinka svečiams pavaišinti ir prie alaus. Skanaus!

     

    Spurginiai žagarėliai

    1,5 puodeliai kefyro arba rauginto pieno, 1 kiaušinis, 3 šaukštai cukraus, 2  šaukštai augalinio aliejaus, 0,5 šaukštelio druskos, 0,5 šaukštelio sodos, 2-3 puodeliai miltų, vanilinio cukraus.

    Minkyti minkštą tešlą, uždengti ir palikti 20 min. Padalyti tešlą į 2 dalis, iškočioti 1 cm pločio stačiakampiu, supjaustyti juostelėmis, paskui – norimo dydžio žagarėliais: per vidurį įpjauti skylę ir išversti. Kepti aliejuje.

    Vaida KUBILIŪTĖ

    Autorės nuotraukos.

    „Virtuvėje esu tik naujokė, dar yra kur tobulėti. Bet gaminti man labai patinka, nes gamindama tiesiog atsipalaiduoju. Ieškau receptų internete ir skubu kuo greičiau juos išbandyti. Dažnai stebiu tai, ką daro mama, ir klausiu jos patarimų. Vėliau jos patarimais pasinaudoju gamindama. Per tokį trumpą laiką mano pasiekimai nemaži – draugų jau esu vadinama kulinare“, – sako Vaida.

    Nr. 23 (27), 2013 m. birželio 8–14 d.

    Tik paruošus namų darbus, bus naudos iš Marijampolės laisvosios ekonominės zonos

    1

     

    Marijampolė dar nėra išnaudojusi savo potencialo, kurį plėtoti turėtų plėsdama esamus verslus ir pritraukdama naujus, puoselėdama miesto įvaizdį ir gerovę, sudarydama daugiau galimybių jauniems žmonėms.

    Tarp naujų galimybių įvardinta ir šiaurinėje Marijampolės dalyje prie strategiškai svarbių objektų magistralės „Via Baltica“ ir geležinkelio „Rail Baltica“ kuriama Laisvoji ekonominė zona (LEZ). Jau šiandien 80 hektarų teritorijoje suprojektuota 15 pramoninės paskirties gamybinių sklypų. Į Marijampolės laisvosios ekonominės zonos teritoriją 2015 m. planuojama atvesti ir „Rail Baltica“ geležinkelio europinės bei senos rusiškos vėžių atšakas, bus įvesta elektra, vandentiekis, sukurta nuotekų ir lietaus infrastruktūra, išasfaltuoti privažiavimo keliai, įrengtas modernus apšvietimas. Iš viso į zonos infrastruktūrą planuojama investuoti daugiau nei 11 mln. litų, Per 5 m. į Marijampolės LEZ planuojama pritraukti daugiau kaip 20 mln. litų investicijų ir sukurti kelis šimtus naujų darbo vietų.

    Marijampolės LEZ atstovų teigimu, ieškant investuotojų, bus orientuojamasi į tradicinės gamybos, maisto, logistikos ir automobilių pramonės atstovus. Teritorijoje yra numatyti ir keli sunkesnės gamybos pramoniniai sklypai. Neatmetamos ir grūdų, anglies, trąšų ir kitų žemės ūkio bei technikos pramonės atstovų pritraukimo galimybės. Per 5 metų laikotarpį – daugiau nei 20 mln. litų investicijų, kurios galėtų užimti apie trečdalį teritorijos ploto ir sukurti regione bent kelis šimtus naujų darbo vietų.

    Tačiau nerimą kelia tai, kad naujai sukurtos darbo vietos gali atitekti specialistams iš aplinkinių didžiųjų miestų. Marijampolės teritorinės darbo biržos duomenimis, balandžio 1 d. buvo registruota daugiau kaip 12 tūkst. bedarbių, didžioji dalis (73%) darbo pasiūlymų šiais metais bus skirta kvalifikuotai darbo jėgai, o nekvalifikuotos darbo jėgos paklausa mažėja. Marijampolės LEZ atsiradimas sukurs dar didesnį kvalifikuotos darbo jėgos poreikį. Marijampolės regione veikiančios švietimo institucijos turi pasiruošti ir atkreipti dėmesį į regiono, Marijampolės LEZ raidos kryptis, sukurti palankias sąlygas ir užtikrinti, kad jauni žmonės gautų aukštos kokybės išsilavinimą, atitinkantį nuolat besikeičiančios darbo rinkos poreikius.

    Švietimo institucijos turi vykdyti ne tik patrauklią studijų marketingo politiką, bet ir rengti tuos specialistus, kurie yra reikalingi regionui. Dera suteikti didesnę svarbą geram teoriniam parengimui ir akcentuoti praktinį mokymą. Turėtų būti išvystyta tokia sistema: švietimo institucija skiria daugiau dėmesio praktikos organizavimui, o įmonė atsakingai prisideda prie būsimų specialistų parengimo.

    Tinkamai sutvarkyta infrastruktūra, darbo rinkos pasiūla bus pirmieji argumentai pritraukiant potencialius investuotojus. Marijampolės regionas savo potencialą išlaisvins efektyviai naudodamas sukauptą verslo patirtį, tobulindamas švietimo institucijų veiklą, pritraukęs investicijas ir sukūręs realias darbo vietas čia gyvenantiems žmonėms.

    Siekiant sukurti galimybes viso regiono ekonominei plėtrai ir pritraukti investuotojus, numatytos palankios mokestinės aplinkos priemonės: įmonės Marijampolės LEZ teritorijoje, pasiekusios daugiau kaip 1 mln. eurų investicijų, pirmuosius šešerius metus nemokės pelno mokesčio, o kitus dešimt metų mokės tik 50 % Lietuvos įmonių pelno mokesčio (15 %). Sudaryta ir daugiau palankių sąlygų: PVM mokestinės lengvatos, atleidimas nuo nekilnojamojo turto mokesčio, užsienio investuotojų LEZ gauti dividendai neapmokestinami, valiutos keitimas neribojamas.

    Ramūnas BUROKAS

    Marijampolės savivaldybės visuomeninis mero patarėjas

    Algida Markevičienė: santarvėje su savimi ir gamta

    0

     

    „Gyvenu ir mėgaujuosi gyvenimu“, – sako Šiaudiniškių kaimo (Kybartų sen., Vilkaviškio r.) gyventoja Algida MARKEVIČIENĖ. Moteris, užauginusi šešis vaikus, praėjusi kančios ir nesėkmių kelią, mėgaujasi kaimo gyvenimo kasdienybe, kurioje – ir įprastiniai darbai, ir maži, tačiau džiugūs atradimai. Ir nuolat kuria save: per darbą, per dvasinius ieškojimus (jau pasiekusi II reiki pakopą), per nuolatinį bendravimą su gamta, teikiantį tikrą palaimą. „Pabundu anksti ryte, – sako A. Markevičienė, – neskubėdama išgeriu kavą, po to apeinu savo gyvūnus – visus juos labai myliu, į namus nepatenka niekas, ko nemylėčiau. Ir tai kasdienis mano ritualas.“ O gyvūnų apeiti išties nemažai reikia: daugybė paukščių (vištų, ančių, žąsų, kalakutų), karvės, kiaulės. Sakysite, na, ir kas čia tokio: kone kiekvienoje kaimo sodyboje tai pamatysi. Galbūt, tačiau ne kiekvieno kaimo žmogaus kieme suteiktas prieglobstis buvusiems beglobiams šuneliams (išmestiems, pamestiems, nereikalingiems, net sužeistiems) – jų Algida šiuo metu turi net 12 ir visi jie jau tapę to nemažo ūkio dalimi! O kai lieka šiek tiek laiko nuo įprastinių darbų, A. Markevičienė tampa… mūrininke. Ir ne bet kokia! Savo rankomis moteris meistriškai mūrija akmenimis sieną, jau dabar šviečiančią kaip sodybos aplinkos dekoras…

    Dvasinės stiprybės versmė – vaikystės pasaulis

    A. Markevičienė (g. 1959 m.) kilusi iš labai vaizdingo Šakių kaimo, esančio netoli Vištyčio (Vilkaviškio r.). „Lietuvos Šveicarija“, – taip sako moteris, panirdama į vaikystės prisiminimų peizažus, kurie keitėsi kartu su ja pačia: tiesiog akyse augo miškai, sodinti savomis rankomis, aptūpdami kalnus kalnelius, supusius tėvų sodybą. „Gimiau ir užaugau labai geroje šeimoje“, – toliau gyvena prisiminimais A. Markevičienė, negailėdama gerų žodžių tėveliui, traktorininkui, labai šviesiam žmogui, mamytei, darbščiai ir rūpestingai namų šeimininkei. Nors namai, ūkis, šeima, trys vaikai Algidos tėvams visada buvo prioritetas, šie žmonės visada buvo kupini veržimosi į naujoves (pirmieji kaime įsivedė elektrą, įsigijo televizorių, o į atlaidus Vištytyje važiuodavo motociklu su priekaba-lopšeliu, į kurį įsisodindavo vaikus), atsidėję dvasinio peno paieškoms (kaime buvo sukūrę dramos būrelį, statydavo vaidinimus, kurių rodymas būdavo šventė ir aplinkiniams kaimams). „Man nuo gimimo buvo duota visa, kas geriausia, kad būčiau, kas esu dabar“, – įvertina savo šeimos vaidmenį asmenybės formavimuisi moteris.

    Šakių kaimo pradinę mokyklą Algida pradėjo lankyti būdama vos penkerių metų, tačiau mokslai netapo jos tikslu. „Nebuvau pirmūnė“, – prisimena savo mokyklinius metus moteris: ir pirmąsias klases Šakiuose, ir tolesnius mokslus Pajevonyje bei žiemas, gyvenant moksleivių bendrabutyje, ir paskutiniąsias klases Virbalio vidurinėje mokykloje, į kurią perėjo tėvams šiame miestelyje nusipirkus namą ir palikus gimtąjį kaimą. Būdama 16 metų baigusi vidurinę mokyklą, A. Markevičienė dvejus metus mokėsi Marijampolės prekybos mokykloje, o 18 metų sulaukusi jau šventė ir pilnametystę, ir specialybės įgijimą.

    Dvi nesėkmingos santuokos užgrūdino

    Tais pačiais metais Algida ir ištekėjo, su vyru įsikūrė netoli Kybartų, kad galėtų ūkiškai verstis – taip pasireiškė kaimo gyvenimo trauka. Šeima susilaukė trijų vaikų, tačiau po dešimties bendro gyvenimo metų sutuoktiniai išsiskyrė. Algida po kurio laiko vedybinę laimę bandė dar kartą. Taip ji atsidūrė Šiaudiniškiuose: jis – traktorininkas, ji – karvių melžėja tuomečiame „Švyturio“ kolūkyje. Kad geri specialistai būtų „pririšti“, jiems buvo suteiktas gyvenamasis būstas – alytnamis. Naujojoje santuokoje gimė taip pat trys vaikai, tačiau šeimyninė idilė baigėsi netgi rimtai neprasidėjusi, tad A. Markevičienė vėl liko viena. Tiksliau, vieniša motina, per savo nelengvą gyvenimą užgyvenusi šešis vaikus. „Nieko nesigailiu, kas buvo mano gyvenime, – sako Algida, – tačiau sugrįžti į praeitį ir viską pakartoti nenorėčiau.“ Moteris filosofiškai vertina ir abi subyrėjusias santuokas: jos turėjusios būti tam, kad gimtų vaikai. Visi šeši vaikai – didžiausias motinos turtas, pasididžiavimas, gyvenimo prasmė (beje, moteris jau sulaukusi ir 7 anūkų).

    Išmintis ateina su patirtimi

    „Metai – pats didžiausias turtas, – sako A. Markevičienė, – niekas neatstos sukauptos patirties, su kuria koja kojon žengia ir išmintis.“ Moters kelias į tą metų nešamą išmintį išties nepaprastas. Prieš 20 metų, dar gyvendama santuokoje, kuri išties stūmė ją į aklavietę, Algida pradėjo domėtis reiki, meditacija, numerologija, sveikuolių gyvenimo būdu, įsitraukė į jų veiklą. Sportas, maudynės bet kuriuo metų laiku, pastangos įsiklausyti į save ėmė keisti ir mąstyseną. Gyventi, aiškėjo moteriai, – tai gyventi pirmiausia santarvėje su savimi, po to – su aplinkiniais, o galiausiai – su visu pasauliu. Tuomet, kai tokiu mąstymu ėmė grįsti visą gyvenimą, nebeliko vietos savigailai, kiekviena diena ėmė rodytis kaip stebuklas, dovanotas čia ir dabar. Su šiuo stebuklu ji, ūkininkė, pasitinka kupiną darbų ir rūpesčių dieną, kurios pabaigoje jaučia patį svarbiausią dalyką – gyvenimo palaimą.

    Ūkis, turintis sielą

    A. Markevičienės, kaip ūkininkės, žinioje – 10 ha žemės, 4 karvės, 3 veršiai, nutrijos (prieš trejus metus pasiūlė jai priglausti nutrijas, likusias be šeimininko. Ne tik priglaudė, bet ir suteikė joms sąlygas, panašias į laisvę, visiškai be jokios praktinės naudos – tegu tik gyvena!), avinas, ožka, daugybė paukščių (žąsų, ančių, vištų, fazanų, putpelių) ir… 12 šunų, iš kurių dauguma – buvę benamiai. Algida prisimena: randa valkataujantį šunį (neretai – ir sužeistą), nepraeina pro šalį: priglaudžia, suteikia ne tik pastogę ir maistą, bet ir meilę, o sužeistą – išgydo. Teko slaugyti šunelius lūžusiomis kojomis, kurias dėjo į gipsinius įtvarus. Paskui tas šunelis tampa didelio ūkio dalimi: niekada moteris neišleidžia jo atgal valkatauti. Šuneliai, kaip ir avinas, nutrijos, ožka, fazanai, pasak Algidos, gyvūnai sielai. Kaip ir du sodybvietėje esantys tvenkiniai – taip pat sielai (tiesa, vienas „atiduotas“ paukščiams – tegu turškiasi, o štai kitame jau galima ne tik nusimaudyti, bet ir pažvejoti).

    Šio nemažo ūkio pajamų šaltinis – A. Markevičienės mini paukščių veislynas. Moteris ne tik augina, bet ir perina naminius paukščius specialiai tam skirtuose inkubatoriuose.

    …Ir savo rankomis statoma akmeninė tvora

    Pagal sodybvietės projektą, darytą prieš 12 metų, turėjusi būti akmenimis mūryta tvora. Prieš keletą metų moteris ėmė ieškoti, kas galėtų šią tvorą iš projekto perkelti į tikrovę. Skambina šen, skambina ten – tokių darbų kainos didžiulės. Ką gi – ėmėsi pati. Prisivežė akmenų, rišamosios statybinės medžiagos, išstudijavo šio darbo technologiją ir – pirmyn. Didelio kruopštumo reikalaujantis darbas ėjosi labai lėtai: per visą dieną vos „mažą kampuką“, kaip pati sako, išmūrija. Bet, pažvelgus į atliktą darbą, širdis džiaugiasi: taip dailiai, taip kruopščiai… Šiuo metu, džiaugiasi Algida, jau pusė darbo padaryta, o kita pusė – ateityje. Vėlgi: neskubant, be galo kruopščiai, pasikinkius visą kantrybę.

    * * *

    „Gyvenimas gražus, – sako kaimo darbų sūkuryje paskendusi A. Markevičienė. – Gražus pats savaime. Ir to grožio jame tiek, kiek moki jo įžvelgti…“

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Nr. 26 (30), 2013 m. birželio 29–liepos 5 d.

    Rita Gvazdaitienė: „Scenoje „išsitaškau“

    0

     

    Ritos GVAZDAITIENĖS (g. 1969 m.), Marijampolės dramos teatro administratorės ir aktorės, gyvenimas dažnai lekia kone greičiau už mintis – tik spėk suktis su juo! O paskui didžiulį tempą pakeičia… visiškas štilis. Moteris su tuo susitaikiusi – toks tas gyvenimas: tai pašėlusiame lėkime, tai – rutinos vangulyje. Ir taip – jau daugiau nei 20 metų, kai buvusi prieniškė, metusi tiksliuosius mokslus, leidosi „įkalbama“ teatro magijos, tuomet, be kita ko, atvedusios ją ir į Marijampolę…

    Scenos trauka pasireiškė nuo pat vaikystės

    Rita Gvazdaitienė – tikra prieniškė, vienturtė lietuvės ir ukrainiečio karininko, čia atlikusio karinę tarnybą ir pasilikusio gyventi (žmogų sužavėjo, beje, ne tik vaizdingas Prienų kraštas, bet ir lietuvaitė, su kuria sukūrė šeimą), dukra. Ritos vaikystės prisiminimuose – viešnagės tėčio gimtosiose vietose Ukrainoje. Miesto tipo gyvenvietė, kaip buvo tada vadinama (26 tūkst. gyventojų), ukrainiečių vaišingumas (prisimena didžiulius vaišėmis nukrautus stalus sode) ir dovanos jiems, svečiams, bei senelių namuose lovos su piramidėmis mažėjančia tvarka į viršų suguldytų nėriniais puoštų pagalvėlių. Iš vaikystės prisiminimų likęs ir… sesės ilgesys. Ne bet kokios, o dvynės! „Ech, turėčiau sesę dvynę, tokią kaip aš, – su kartėliu mąstydavo tuomet mergaitė, – kiek mes visko nuveiktume…“ Tačiau likimas ne tik dvynės, bet jokios sesės anei brolio nedavė… O vėliau – ir tėtį atėmė: jai buvo 18 metų, kai tėvai išsiskyrė, tėtis išvyko į Ukrainą, ryšiai su juo nutrūko…

    Rita mokėsi tuometėje Prienų 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dab.– „Žiburio“ gimnazija), toje pačioje, kurią baigė ir mūsų tautos šviesulys Justinas Marcinkevičius, o lietuvių kalbos mokytoja buvo Nijolė Šervenikaitė, viena iš labiausiai pripažintų lituanisčių šalyje. Mokyklos gyvenimą Rita prisimena kaip nepaprastai aktyvų: ji būdavusi ir renginių vedėja, o savo aktorinius gebėjimus lavindavo mokykliniuose vaidinimuose (pirmasis vaidmuo – pradinėse klasėse statyta „Sniego karalienė“, kur Rita vaidino Gerdą). Bet anksti pasireiškusi scenos trauka, baigus vidurinę mokyklą, kuriam laikui buvo nustumta į šoną: Rita pasirinko taikomosios matematikos studijas tuomečiame Kauno politechnikos institute. Tačiau vos metų prireikė, kad suprastų, jog juda ne savo rogėse: pirmakursei studentei pasirinktoji specialybė visiškai neatitiko jos dvasinių poreikių, kuriuos ji tenkino lankydama teatrą. Taigi vos metus prasimokiusi tiksliųjų mokslų studijas lengva ranka metė – ne jai tai, o likimas viską sudėliojo taip, kad ji paliktų ne tik Prienus, bet ir Kauną bei atrastų Marijampolę.

    Savo sukurtų vaidmenų dar neskaičiuoja

    „1988 m. Marijampolėje iš naujo kūrėsi teatras, – pasakoja R. Gvazdaitienė, – kaip tik tuo metu įstojau į tuometę Marijampolės pedagoginės mokyklos saviveiklinio teatro režisūros specialybę, kur aktorinio meno ir režisūros dėstytojas pasiūlė prie stipendijos prisidėti – užsidirbti vakarais valant teatro pastato patalpas.“ Tokia buvo pirmoji pažintis su Marijampolės dramos teatru. Po mokslų baigimo Rita paskyrimą dirbti gavo tame pačiame teatre – kaip garso operatorė (šiose pareigose tik mėnesį pabuvuo), o paskui (ir iki šiol) tapo teatro administratore. Poreikis mokytis, tobulėti vėliau atvedė į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą, kur mokėsi menotyros (šiuo metu belikę tik diplominį darbą apsiginti).

    Dirbdama Marijampolės dramos teatre, Rita nejučia įsiliejo ir į scenos gyvenimą – jau kaip aktorė, vis tobulėjanti, tačiau savo vaidmenų dar neskaičiuojanti – matyt, tam neatėjo laikas. Visą gyvenimą vaidinusi, Marijampolės dramos teatre ji sukūrė išties įspūdingą puokštę vaidmenų: medicinos seselė spektaklyje „Keistuolė misis Sevidž“, „Baisūs tėvai“ – Ivona, „Lopšinė vienuolyne“ – vienuolė, „Paskutinis valsas“ – marti, „Haroldas ir Modė“ – motina, „Keturiese vidurnaktį“ – Olga, „Nusirengti nebūtina“ – Laura, „Į sveikatą“ – Vivjana Buasjer.

    Tai, ko nemato žiūrovas

    Kaip teigia Rita, kiekvienas jos sukurtas vaidmuo jai patinka, o svajonių vaidmens apskritai neturi. Vaidmens kūrimas šiai Marijampolės dramos teatro aktorei – darbas širdimi. „Pirmiausia turi kuriamą personažą suprasti, pajusti, įsigyventi į jo gyvenimą, stebėti, kaip per jo veiklą atsiskleidžia charakteris“, – sako Rita. Tad kurdama naują vaidmenį ji mėgsta stebėti žmones, ypač atrasti jų amžiaus grupes charakterizuojančias detales, kurias aktorė panaudoja įsikūnydama į savo personažą.

    Rita neslepia: jaudulys – nuolatinė būsena, lydinti prieš kiekvieną spektaklį. Tuomet reikia ir kvėpavimo pratimų, ir saviįtaigos. Bet tik iki pirmojo išėjimo į sceną, iki pirmojo joje pasakyto žodžio. O paskui ji būna jau ne Rita, o personažas, gyvenantis visiškai kitą – spektaklio metu vykstantį gyvenimą. Štai todėl vaidindama aktorė visiškai pamiršta savo, kaip asmenybės, egzistenciją, netgi jei ją primena grynai fizinis jos, kaip Ritos Gvazdaitienės, lygmuo…

    „Kartą, prieš eilinį spektaklio „Keturiese vidurnaktį“ pasirodymą, atsikeliu ryte – ogi sprandas surakintas: netgi pasijudinti negaliu, – pasakoja aktorė. – Ką daryti? Prisiperku vaistų, išsiaiškinu jų veikimo subtilybes – ir į teatrą.“ Suleido jai vaistus taip, kad spektaklio metu galėtų netrukdoma judėti. Judėjo lyg nieko nebuvę, tačiau po spektaklio, rytojaus dieną, net iš lovos nekilo…

    Į spektaklio „Baisūs tėvai“ vieną iš pasirodymų Rita atėjo karščiuodama: turėjo per 38 laipsnių temperatūros. „Laimei, kad veiksmas vyko lovoje…“ – pasakoja prisimindama sunkią būseną, kai reikėjo save taip „suspausti“, kad ir vaidmuo būtų natūralus, ir žiūrovas nieko nepastebėtų, nors pačios aktorės būsena buvo tragiška.

     Kitas Ritos patirtas iššūkis – spektaklio „Į sveikatą“ premjera. Kaip ir pridera „barakudai“, turėjo po sceną staipytis įspūdingo dydžio aukštakulniais (realiai Rita apskritai aukštakulnių vengia). Per antrą veiksmą pakrypo koja: ne tik veriantis skausmas, bet ir judėjimas suvaržytas. Vis dėlto perlipo per save ir trečią veiksmą skraidė lyg niekur nieko, tiesa, žudikiškus aukštakulnius pakeitusi į kuklesnius, tačiau labiau kojas saugančius batelius.

    …Liapsusai – jų irgi būna. Kartą vaidinant spektaklyje „Haroldas ir Modė“ pagal scenarijų Ritai, vaidinančiai motiną, reikėjo kreiptis į sūnų. Lyg tyčia užkrito jo vardas. Neramias mintis, spėliones, koks sūnaus vardas, ir situaciją išgelbėjo spontaniškai ir labai natūraliai išsprūdęs kreipinys „brangusis“… Juk spektaklis – tai komanda: negali apvilti, tad sukis kaip nori, tačiau situaciją privalai valdyti. Kai kūrė Lauros vaidmenį spektaklyje „Nusirengti nebūtina“, Rita labai įsigyveno į personažą (toji mergelė vaikščiodavosi klišai į vidų statydama pėdas). Rita ne kartą pagaudavo save, kad eidama miestu ne tik tekstą kartoja, bet ir kojas deda taip, kaip jos kuriama Laura…

    Gyvenimas – kaip iš aukščiau parašytas scenarijus

    Rita Gvaizdaitienė, kaip minėta, 25 metus gyvena Marijampolėje. Viskas čia sava, miela, brangu – ypač teatras. Tai ne tik darbas, tai ir gyvenimas: kitur savęs neįsivaizduoja. Tiesa, būna ir rutina: „Pavargau nuo pastato“, – tuomet nebyliai sau kalba ji, trokšdama pokyčių, tačiau namų – teatro – trauka nugali.

    Ar Marijampolė – provincija? Tik tiek, įsitikinusi Rita, kiek pats esi provincialus. Jeigu norėsi savo kiaute būti, iš jo tavęs nė didžiausi didmiesčiai neištrauks.

    Ryšys su Marijampole Ritai ir kraujo ryšiu grįstas: čia ji ištekėjo, čia gimė ir užaugo jos vaikai. Deja, po 14 metų trukusios santuokos 9 metus Rita gyvena išsiskyrusi, tik su savo vaikais. Sūnus Matas (g. 1992 m.) – Vilniaus universiteto fizikos fakulteto studentas, pasinėręs į energetikos fizikos mokslus, dukra Goda (g. 1994 m.) – taip pat studentė. Taigi su Rita likęs teatras – jos antrieji namai. „Kai esu scenoje, išsilieju, „išsitaškau“, nėra kada apie save galvoti“, – sako aktorė, atkreipdama dėmesį į šiuolaikinę visuomenę, joje įsigalėjusį susvetimėjimą, vengimą rodyti savo jausmus, emocijas, tam tikrą šaltumą, vedantį į surobotėjusį bendravimą. Todėl, pasak Ritos, geriausia gyventi šia diena, mat nežinai, kas bus rytoj, netgi po akimirkos viskas gyvenime gali aukštyn kojom apvirsti. „Gyvenimas iš mūsų juokiasi, tad ir mes iš jo pasijuokime“, – gal kiek teatrališkai, tačiau labai teisingai nuskamba Ritos pastebėjimas apie tą didžiulę paslaptį, kurią bandome įminti nuo gimimo iki pat mirties. „Štai kodėl, jei būtų įmanoma sugrąžinti laiką atgal, viskas būtų taip pat, – įsitikinusi Rita. – Mus kažkas valdo, tad jei galėtume sugrįžti į praeitį, tas pačias klaidas kartotume. O jei su dabartiniu mąstymu, protu grįžtume atgal, dar didesnių klaidų ir dar daugiau jų pridarytume. Tad ar verta ko nors gyvenime gailėtis, juolab – klaidų?“ Negaila Ritai ir šuoliais bėgančio laiko. „Tik išorė parodo, kad laikas praėjo, – sako ji, – o viduje visi liekame tie patys…“

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės, Ramintos Grigaitytės ir asmeninio albumo nuotraukos.

    Nr. 23 (27), 2013 m. birželio 8–14 d.

    Ar rūšiuojame šiukšles?

    2

     

    „Gamta skęsta šiukšlėse ir dėl jų besikaupiančiose nuodingose medžiagose!“ – šiurpina gamtos mylėtojai bei saugotojai. Jie skambina pavojaus varpais ir ragina visus rūšiuoti įvairias atliekas, kad kuo mažiau žalos būtų daroma mūsų aplinkai. Prieš keletą metų Lietuvoje prasidėjusi spalvotų šiukšlių konteinerių „era“ – populiariausias paskatinimas rūšiuoti šiukšles, kurioms net vieta nurodyta. Tačiau, nors ant konteinerių yra užrašytos šiukšlių rūšiavimo taisyklės, ne visi jas perskaito ir ne visi jų paiso. Tada nepatenkinti šiukšlių tvarkytojai skaičiuoja: stiklo konteineriuose netinkamų atliekų dalis sudaro iki 10 proc. (tiek primetama šlamšto), popieriaus – 20–30 proc., o blogiausiai gyventojai rūšiuoja plastiko atliekas – į joms skirtus konteinerius patenka net apie 40–50 proc. perdirbimui netinkamų atliekų.

    Ar į stiklo atliekas galima mesti elektros lemputes? Ar į popieriaus konteinerius tinka mesti ir mažas popieriaus skiautes? Ar prieš išmetant reikia dar ir išplauti plastikinius indelius nuo grietinės, jogurto? Kur mesti ir permatomas, ir baltas (ne popierines) dėžutes nuo kiaušinių?.. Tokie ir kitokie klausimai rūpi norintiesiems labai tvarkingai rūšiuoti įvairias atliekas, tačiau, anot jų, tokios išsamios informacijos stinga – ant šiukšlių konteinerių tai neužrašyta. Tuomet ir lieka vienas kelias – visas atliekas mesti į vadinamuosius bendruosius konteinerius. Ar taip daro ir „Mūsų savaitės“ pašnekovai?

    Nijolė GRUODIENĖ (Marijampolė):

    Oi, mes visas atliekas rūšiuojame visą laiką, nes tikime, kad taip mažiau teršiama gamta. Bet informacijos, kaip labai gerai rūšiuoti, stinga. Pavyzdžiui, nežinau, kur mesti įvairias skardines – kad ir konservuotų žirnelių. Taigi suspaudžiame koja ir metame į bendras atliekas. Aišku, kad bute patogiau viską, kas atliko, mesti į vieną kibirą ar dėžę, bet vis tiek taip nedarome. Turime namie tokį didesnį kibirą, o jame – keli maišeliai skirtingų rūšių atliekoms. Jeigu šiukšles iš namų išnešame kas trečiąketvirtą dieną, tas kibiras nebūna per pilnas – vaizdo virtuvėje negadina. Bet mes gyvename dviese – atliekų pas mus mažai. O didelei šeimai atliekų rūšiavimas bute turbūt nelabai patogu. Vis dėlto stiklą, plastiko atliekas, makulatūrą, manau, daug kas išmeta tvarkingai – į atskirus konteinerius. O aš tai ir indelius nuo grietinės išmetu į plastiko atliekas – įpilu kelis šaukštus sriubos į tą indelį, kad būtų švaresnis, ir išmetu. Nors, tiesą sakant, tiksliai nežinau, ar tokie maži indeliai plastiko atliekose duoda naudos.

    Linardas BALTRAMONAITIS (Marijampolė):

    Aišku, kad rūšiuoju pagrindines atliekas, nes jos visos nebetilptų į prie namo esantį šiukšlių konteinerį. Anksčiau mažiau dėmesio į tai kreipdavau, o dabar esu tvarkingesnis, praktiškesnis – turbūt su amžiumi tai ateina. Kad kieme nebūtų matyti tų mūsų rūšiuojamų šiukšlių, jas, kol nešame į specialius konteinerius, laikome ūkiniame pastate. Bet iki idealaus šiukšlių rūšiavimo man dar būtų ką pagalvoti! Kai būsiu senesnis, tai gal dar praktiškesnis ir paklusnesnis pasidarysiu – gal ir tuos mažiausius polietileninius maišelius mesiu atskirai. Kas žino, gal net juos ir išplausiu – gal net prie Šešupės eisiu, kad namie vandens sutaupyčiau! Na, kol kas tik juokauju. O kol žmonės jauni, daug kam tikrai ne šiukšlių rūšiavimo taisyklės galvoje!

    Irena SENKUVIENĖ (Šiaudiniškiai, Vilkaviškio sav.):

    Kaime lengviau rūšiuoti atliekas, nes daug ką galima sudeginti ar gyvuliams atiduoti, tad didesnių problemų rūšiavimas nesukelia. Bet tai daro tik tie, kurie protauja, kuriems ne tas pats, kaip gyvename. Daugelis mūsų kaime stiklą ir plastiką tikrai rūšiuoja, o kitas atliekas – pagal sąžinę ir supratimą. Bet supratimo, neslėpsiu, trūksta. Nesuprantu žmonių, kurie savo atliekas atneša prie konteinerio ir padeda šalia. Tada šiukšlės gali būti išspardytos, išdraskytos, vėjo ištaršytos. Su šia problema kovojame per mūsų bendruomenės susirinkimus – auklėjame. Bet iš tiesų tai galiu tik pasidžiaugti, kad mūsų kaime nemažai žmonių gražiai tvarkosi, puošiasi, tad ir šiukšles rūšiuoja. Tiesa, informacijos apie rūšiavimą galėtų būti daugiau – pavyzdžiui, vyresni žmonės nežino, ar plastikinį butelį nuo aliejaus mesti į plastiko atliekas išplautą, ar galima ir neplauti. Aš tai tokius butelius sudeginu.

    Laimutė SUJETIENĖ (Marijampolė):

    Kai prisiskaitai, kaip teršiama ir nuodijama gamta, o nuo to vis daugiau kenčiame mes, žmonės, tai atliekų rūšiavimas tampa savaime suprantama būtinybe. Anksčiau mažiau apie tai kalbėta, nebuvo specialių konteinerių, tai ir nerūšiavau. O pastaruoju metu rūšiuoju ir net labai stengiuosi nepažeisti rūšiavimo taisyklių. Bet ne kartą esu pastebėjusi, kad rūšiuoti mums nepadeda šiukšlių vežėjai. Ateini prie konteinerio, o jis – perpildytas. Tada retai kuris žmogus nešasi savo šiukšles atgal į namus – jas arba palieka prie šiukšliadėžių, arba meta į bendrų atliekų konteinerį. Jau netvarka! Ypač netvarkingi, kaip pastebėjau, garažus tvarkantys žmonės. Jie į tą patį konteinerį meta ir stiklainius su uogienėmis, ir dažų likučius, ir drabužius, skudurus, žemes… Sakyčiau, žmonės vis dar abejingi šiukšlių rūšiavimo tvarkai. Ir tikslesnės informacijos apie tvarkingą rūšiavimą trūksta. O kiti dar sako, kad rūšiuoti neverta, nes iš konteinerių išvežtos šiukšlės esą vis tiek išverčiamos į bendrą krūvą…

    Ieva LAUKYTĖ

    Redakcijos archyvo nuotraukos.

    Nr. 14 (18), 2013 m. balandžio 6–12 d.

    Aldona Janulevičienė: „Reformos turi turėti ne tik pradžią, bet ir pabaigą“

    0

     

    Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos direktoriaus pavaduotojai matematikos mokytojai Aldonai JANULEVIČIENEI, kaip, ko gero, ir visiems pedagogams, metai prasideda rudenį, o baigiasi vasarą. Mokykloje, kaip ir gyvenime, viskas ratu: pradžią keičia pabaiga, pabaigą – vėl pradžia… Tad ir kalbamės su A. Janulevičiene apie mokyklą plačiąja prasme, mat visas gyvenimas – mokykla… Juk gyvenime, kaip ir skambučių varstomoje mokykloje, ne kiekvienas sugeba pasiimti tai, kas jam paduodama: vienas neryžtingai trypčioja vietoje, kitas nori gyventi pilnakraujį gyvenimą čia ir dabar, nepaisydamas vis aplankančių kliūčių, nesėkmių…

     – Jūs esate dzūkė, o dabar jau daug metų gyvenate Suvalkijoje. Kas paviliojo jus į mūsų kraštą?

    Aš esu dzūkė, kilusi iš paties gražiausio krašto, tiesiog nuo Varėnos ir Alytaus rajonų ribos. Mokyklą baigiau Dauguose. Savo būsimą vyrą sutikau vieno draugo vestuvėse. Susipažinome gegužę, o jau rugsėjį buvo vestuvės. Žinau, kad tai atrodo labai skubota, net nepažinome gerai vienas kito, bet, pasirodo, kad ne visada galioja taisyklė, jog reikia ilgai draugauti, pažinti vienas kitą… Taigi į Suvalkiją meilė atviliojo.

    Ar buvo lengva. Tai juk du beveik nepažįstami žmonės? Ir vienam, ir kitam reikia ir prisitaikyti, ir perprasti, reikia daug didelės išminties ir iš vienos, ir iš kitos pusės.

    Dzūkei Suvalkijoje tikrai nelengva buvo, mano charakteris ne toks, esu atvira, nuoširdi, bendraujanti, o suvalkiečiai labai santūrūs. Mano vyras irgi daug nekalbantis, santūrus, tačiau labai giliai jaučiantis, man lengva su juo. Juk iš pradžių nieko čia nepažinojau, atėjau kaip į svetimą kraštą, teko priprasti prie visko – santūraus bendravimo, įsigyti draugų, net ir šeimoje abiem teko šlifuoti aštrius kampus. Bet, kaip matote, pavyko. Prigijau ir dabar niekur nenorėčiau iš čia išeiti. Tai jau mano kraštas, mano vaikų žemė, po trisdešimt šešerių metų šioje žemėje jaučiuosi tikra marijampolietė. Dabar, kai ir mamytę pas save pasiėmiau, jau rečiau į Dzūkiją nuvažiuoju.

    Grįžtam prie jūsų darbo. Kodėl matematika? Ar jau vaikystėje pasirinkote būti matematikos mokytoja?

    Taip, man sekėsi tikslieji mokslai, mėgau juos, tačiau dar labai mėgau ir istoriją. Teko rinktis tarp dviejų mėgstamų dalykų. Deja, istoriją studijuoti sustabdė užsienio kalba, mokiausi prancūzų, kuri ne itin man sekėsi. Tuo metu net į galvą nešovė mintis, kad būsiu mokytoja. Tačiau įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą ir niekada to nesigailėjau.. Jau per trisdešimt metų dirbu toje pačioje Rygiškių Jono gimnazijoje ir nenorėčiau nei kitos mokyklos, nei kitos specialybės. Nematau geresnės mokyklos.

    Ar lengva būti matematikos mokytoja? Tai toks išskirtinis dalykas, kuris nėra daugumos mėgstamas? Kaip sugebate į jų galveles „įkalti“ visas tas taisykles ir suvaldyti neklaužadas?

    Esu griežta mokytoja, nes labai svarbu pamokoje nepaleisti vadžių iš savo rankų. Žinoma, ne visi vaikai priima matematiką su noru, tačiau jie sako, kad priima mano aiškinimą. Stengiuosi „išversti“ matematiką į lietuvių kalbą. Mokiniai turi girdėti mane. Neturiu konfliktų su vaikais ir niekada nelaikau pykčio, nesistengiu priminti pastoviai to, kas buvo. Klasę išlaikyti savo rankose – tai irgi Dievo dovana, kai kam ir visą gyvenimą nepavyksta to išmokti.

    – Gerai, kad esate optimistė…

    Vis dėlto didele optimiste savęs nelaikau, esu labai emocionali. Jei yra gerai, visi mato, bet jei blogai, tai irgi matyti.

    Jūsų mokykloje šiemet užderėjo „šimtukų“, net 41, juos gavo 28 abiturientai. Aplenkėte kitas mūsų regiono mokyklas. Ar tai reiškia, kad moksleiviai tapo labiau motyvuoti?

    – Čia ir moksleivių, ir mokytojų bendras darbas. Daugiausia, 19, šimtukų iš anglų kalbos, lietuvių kalbos – 10, matematikos – 7. Po keletą šimtukų ir iš kitų dalykų.

    Kaip žiūrite į nuolatines reformas? Manote, kad jos reikalingos?

    Reformų reikia, tik jos turi turėti ne tik pradžią, bet ir pabaigą. O kol kas turime tik pradžią, o pabaigos nematyti. Kartais tai panašu į eksperimentus. Mūsų 2013-14 m.m. moksleivių laidos, užaugintos nuo 5 klasės, o nuo 2015 m. jau bus pirmoji abiturientų pertvarkos laida, kuri atėjo į 1 gimnazijos klasę. Priimame moksleivius iš visų mokyklų (šiais metais atėjo daugiau nei 200 moksleivių), bet klases formuojame šiek tiek diferencijuodami pagal pažangumą. Mano manymu, dar daug ką reikėtų tobulinti, gerai būtų, kad po aštuonių klasių būtų tikrinamos moksleivių žinios pagrindinėse mokyklose.

    Ką manote apie šiandienos jaunimą? Ar jis labai skiriasi nuo sovietinių laikų jaunimo?

    Be abejo, jaunimas dabar visiškai kitoks: daug laisvesnis bendravime su mokytojais, žinoma, tas laisvumas ne visuomet teigiamas: būna, jog ir piktesnis, ir negailestingesnis kartu. Būtų gerai, kad jaunimas būtų labiau motyvuotas ir stengtųsi paimti viską, ką mokytojai jiems duoda. Jaunimas tapo labai savarankiškas, šiuolaikinis, bet kartais tas šiuolaikiškumas peržengia ribas.

    Visoje Lietuvoje kaip epidemija paplitęs smurtas mokyklose, daug kur nesvetimi ir narkotikai. Ar Rygiškių Jono gimnazija irgi turi šią bėdą?

    Dėl smurto stengiamės pamatyti viską patys. Kalbamės su moksleiviai, aiškinamės, kovojame su šiuo reiškiniu. Bet ir tėvai turėtų daugiau domėtis savo vaikų reikalais, bendrauti ir su mokytojais, ir su savo vaikais. Dėl narkotikų irgi, atrodo, ramu. Stebime savo mokinius, mokykloje daug stebėjimo kamerų.

    Ar, be mokyklos, dar lieka laiko kam nors kitam, kitokiai veiklai ar tiesiog laisvalaikiui?

    Esu ZONTA klubo narė nuo beveik jo įkūrimo pradžios. Jau antrą kartą esu jo prezidentė. Šiuo metu aš taip pat ir Lietuvos ZONTA klubo vicedirektorė, direktore būti teko atsisakyti dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių. 2012 m. su ZONTA teko dalyvauti tarptautinėje konvencijoje Italijoje, Torino mieste, kur man teko garbė nešti Lietuvos vėliavą, skambant mūsų valstybės himnui. Iki šiol jaučiu tą dvasinį pakylėjimą, pasididžiavimą savo tautybe bei su niekuo nepalyginamą patriotiškumo jausmą.

    O laisvo laiko lieka labai mažai, daug savęs mokyklai atiduodu. Galiu iš karto pasakyti, kad nemėgstu nei megzti, nei siūti. Bet labai mėgstu skaityti, ypač detektyvus ir psichologinę literatūrą, kuri praverčia bendraujant tiek darbe, tiek šeimoje ar su draugais. Mėgstu teatrą, koncertus, esu daug keliavusi, kad tik tiek laiko būtų, kiek tų pomėgių atsiranda. Daug šalių apvažinėjau su ZONTA klubu, su mokykla ir su šeima. O dabar jau nemažai laiko skiriu savo trims anūkams, taigi priklausau ir „močiučių klubui“.

    Ko neatleistumėte kitam žmogui?

    Labiausia nemėgstu veidmainiškumo. Gal sunkiau atleisčiau neištikimybę, tačiau ir čia reikėtų gerai įsigilinti į situaciją. Kartais klysti pasmerkdamas žmogų, juk ne visada ir pats teisus esi. Visada bandau pateisinti, juk kiekvienas poelgis turi savo priežastį. Tą patį taikau ir savo mokiniams. Turėčiau būti labai ir ne vieną kartą įskaudinta, kad nustočiau bendravusi su žmogumi.

    – Koks jūsų asmenybės bruožas jums pačiai nepatinka? Ir kur jūsų stiprybė?

    Nepatinka, kad per trumpai galvoju prieš ką nors sakydama, o kartais ir darydama. Kartais pakiša koją tas mano impulsyvumas. Ir dažnai per atvira esu, o tai ne visada į naudą. Bet, manau, kad esu stipri dvasiškai, visada mane palaiko šeima, vyras. Be to, mūsų mokytojų kolektyvas labai geras, palaikome vieni kitus, ypač mes, moterys-matematikės. Čia didelis direktoriaus, kuris neabejingas mūsų bėdoms ir džiaugsmams, visada kiekvienam ras gerą žodį, nuopelnas.

    Jei nebūtumėte tuo, kuo esate, būtumėte…

    Teisininke. Manau, kad mano charakterio savybės būtent tam ir tiktų. Aš ir darbe kartais išnarplioju tokias ne visai lengvas problemas. Būčiau nebloga kriminalistė.

    O politike…

    Politika labai domiuose, seku visą situaciją Lietuvoje, bet pati politike nenorėčiau būti.

    Ačiū už pokalbį ir sėkmės jums!

    Zita DZIDOLIKIENĖ

    Asmeninio albumo nuotraukos.

    Nr. 34 (38), 2013 m. rugpjūčio 24–30 d.

     

    Likęs šviesuliu visiems laikams

    0

     

    Šių metų vasario 14 d., eidamas 98-us metus, mirė Kalvarijos garbės pilietis I kvalifikacinės klasės gydytojas akušeris ginekologas Henrikas SINKUS. Galbūt ne atsitiktinai dangus šį žmogų pasiėmė per meilės vardu tituluojamą dieną: šviesios atminties gydytojas būtent meile grindė visą savo gyvenimą: meile savo darbui, kraštui, žmonėms…

    Kai žmogiška šiluma eina koja kojon su profesionalumu, turime legendą – žmogų su ypatinga charizma. Toks buvo H. Sinkus. Netgi trumpas susitikimas su juo, ko gero, kiekvienam išliko įsimintinas. Pridėkime:  jis buvo tas žmogus, kuris palytėdamas kitus tuo pačiu žmogiškumu ir profesionalumu išsaugodavo sveikatą, suteikdavo vilties, išgelbėdavo gyvybę, skleisdavo išmintį. O jo išminties formulė susidėjo iš  pagarbos gyvybei, meilės gyvenimui ir ištikimybės žmogiškumui.  

    H. Sinkus liko šviesuliu visiems laikams…

    Visą gyvenimą – už gyvybės išsaugojimą

    „Būti gydytoju buvo mano svajonė nuo pat vaikystės“, – buvo sakęs H. Sinkus, Kalvarijoje gyvenęs nuo 1956 m. Gimęs 1916 m. rugpjūčio 26 d. Kudirkos Naumiestyje (Šakių r.), prie mokslo veržėsi nuo pat mažumės. Mokėsi Kudirkos Naumiesčio pradinėje mokykloje, Kauno tėvų jėzuitų privačioje gimnazijoje, Lietuvos karo mokykloje, o gydytojo specialybę įgijo 1940–1945 m. studijuodamas Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete.

    1944–1945 m., dar būdamas studentas, jau griebėsi ir gydytojo praktikos Kauno 2-ojoje moterų ligoninėje (iš pradžių buvo gydytojas stažuotojas, vėliau, gavęs diplomą, gydytojas ordinatorius). Jaunas medikas ginekologas su visu atsidavimu paniro į darbą, kuriame matė kilnią prasmę ir kuris visada buvo labai arti paties didžiausio stebuklo – žmogaus atėjimo į šį pasaulį. Tad visai nenuostabu, kad šiam gydytojui nuo pat jaunystės moraliniu aspektu buvo nesuvokiamas tyčinio nėštumo nutraukimo – dar negimusio vaikelio nužudymo – klausimas. „Tuo metu, kai pradėjau dirbti, – pasakojęs H. Sinkus, – abortai buvo draudžiami, jie buvo atliekami tik išimtiniais atvejais, gydytojų komisijai leidus. Jei būčiau žinojęs, kad po dešimties metų nėštumo nutraukimo operacijos bus legalizuotos, šios specialybės tikrai nebūčiau pasirinkęs.“

    Gyvenimas H. Sinkui, vos baigusiam medicinos mokslus, negailėjo išbandymų. 1946 m. už ryšį su tautiniu pogrindžiu jis buvo areštuotas ir iki 1954 m. įkalintas Vorkutoje. Ten dirbo Komijos ATSR lagerių gydytoju chirurgu, o 1954–1956 m. – Vorkutos gimdymo namų gydytoju akušeriu- ginekologu. „1955 m., sovietinei vyriausybei išleidus įstatymą, kuriuo legalizuojami nėštumo nutraukimai, pasitraukti iš moterų ligų specializacijos negalėjau, nes tuomet nebūčiau gavęs jokio medicinos srities darbo. To negalėjau sau leisti, nes reikėjo ne tik savimi pasirūpinti, bet ir į tremtį pas mane atvykusią šeimą išlaikyti“, – prisiminimais dalijęsis H. Sinkus. Ir tuomet, ir vėliau, jau dirbdamas Kalvarijos ligoninėje (1956–1987 m. dirbo Kalvarijos 1-osios rajoninės ligoninės, Kalvarijos rajono moterų konsultacijos akušeriu-ginekologu, nuo 1987 m. – privačios praktikos gydytoju akušeriu-ginekologu), su abortais gydytojas sunkiai susitaikė, vis stengdavosi moteris atkalbėti nuo tokio sprendimo ir džiaugdavosi, jeigu pavykdavo. „Abortas – sąžinės užgulimas, – yra sakęs gerbiamas medikas. – Jeigu pastojusios moters sveikata leidžia, reikia ryžtis gyvybę priimti. Apsigalvoti reikia prieš pastojant…“

    Pagarba gyvybei – kertinis egzistencijos akmuo

    Pagarba gyvybei H. Sinkui buvo nesuderinama ir su eutanazija, kuri, kaip ir abortas, yra ėjimas prieš gyvybę. Daugiau nei 60 metų buvęs aktyvus medikas praktikas, dirbęs pačiomis įvairiausiomis, sunkiausiomis sąlygomis (ir tarp kalinių, senų ir ne vien žmonių, kamuojamų labai sunkių ligų), pastebėjęs, kad tokių žmonių, kurie būtų norėję savo gyvenimą pabaigti anksčiau nei Dievo skirta, jo praktikoje nepasitaikė daug. „Kai kurių ligų atveju, – sakęs ilgametis gydytojas, – dėl didelio skausmo žmogus sutrinka, ir tai atima sveiką nuovoką, suvokiama kaip nenoras gyventi. Bet gydytojo paskirtis – gydyti, o ne marinti.“ Ilgametės gyvenimo patirties subrandinta išmintis H. Sinkui leido teigti gyvenimą čia ir dabar. Gyvybė pati savaime yra pati didžiausia vertybė, kurią saugoti – kiekvieno žmogaus priedermė.

    Viena iš didžiausių nepagarbos gyvybei išraiškų, anot H. Sinkaus, – savižudybė. „Pasikėsinimas į savo gyvybę, – sakęs gydytojas, – būna tik tada, kai žmogus būna morališkai sutrikęs, netenka visų atramų. To, kad žmogus nusivilia savo gyvenimu, netenka dvasinio atsparumo, priežastys labai įvairios. Viena iš pagrindinių priežasčių – stabilios šeimos neturėjimas.“ Moralės problemos, anot mediko, dažniausia visų kitų problemų priežastis.

    Mokėjo visada įsijausti į žmogų

    „Su kiekvienu ligoniu susidūręs, – kalbėjęs gydytojas, – turi įsijausti ne tik į ligonio anamnezę, bet ir į jo dvasinį gyvenimą. Kai žmogų išklausai, pajunti, ko jam iš tikrųjų trūksta, tad kartais, kad jis pasveiktų, reikia ne vien recepto, bet ir gero patarimo.“ Geru patarimu H. Sinkus dalijęsis kone iki pat mirties su visais, kuriems to reikėjo. O reikėjo žmogiška šiluma ir išmintimi alsuojančio profesionalo patarimų išties daug kam…

    Per gydytojo praktikos metus H. Sinkus yra gydęs ir konsultavęs beveik visas tuo metu Kalvarijos krašte gyvenusias moteris ir merginas, priėmęs apie 8 tūkstančius naujagimių, tarp jų buvo nemažai dvynukų ir vienas trejetukas iš Kalvarijos. „Malonu, kai kiekvienas skausmas baigiasi džiaugsmu. Tokį džiaugsmą patiria moteris, išgirdusi pirmą kūdikio riksmą. Atrodo, kad tuomet ji atgimsta iš naujo, užmiršta patirtas kančias ir iškart griebiasi naujagimio priežiūros“, – su jauduliu kalbėjęs gydytojas, iki gyvenimo pabaigos, nors daug metų ir buvo atitolęs nuo padėjimo žmogui ateiti į šį pasaulį, išsaugojęs jaudulį bei džiaugsmą, kuris kiekvieną kartą jį apimdavo mažam žmogučiui beldžiantis ir jau pasibeldus į gyvenimą. H. Sinkus neslėpė: kiekvienas gimdymas, kuriame jam, kaip gydytojui, teko dalyvauti, būdavo savotiškai jausmingas ir įdomus.

    Gydytojo sūnūs: Algimantas (g. 1942) – habilituotas daktaras, Kauno medicinos universiteto Biologijos katedros profesorius, Silvestras Rimgaudas (g. 1944) – inžinierius šilumininkas, gimė tuomet, kai jis dar buvo studentas, taigi ne tėvas juos ir pasitiko… „Buvo karo metai, kai gimė vaikai, – kalbėjęs H. Sinkus, – neturėjau tuomet už ką nė gėlių žmonai nupirkti, pradžiuginti ją, labai krimtausi dėl to, nors ji ir ramino mane: nėra, na, ir nereikia.“

    Dėmesys žmogaus savijautai H. Sinkaus gyvenime buvo labai svarbus ir darbe, ir asmeniniame gyvenime. Gydytojas nuoširdžiai rūpinosi ir savo žmona Valerija (g. 1921), buvusia gydytoja okuliste, kuri patyrusi insultą sunkiai vaikščiojo, buvo paralyžiuota. Paskutiniaisiais gyvenimo metais H. Sinkus su žmona buvo persikėlęs iš nuosavo namo Kalvarijoje į butą – tokį sprendimą priimti privertė senkančios jėgos: namo kūrenimas, sodo, daržo priežiūra buvo jau ne garbaus amžiaus mediko jėgoms…

    Gyvenimą būtų pakartojęs nieko nekeisdamas

    H. Sinkus, net ir nemažą metų naštų nešdamas ant pečių, kiek leido jėgos, stengėsi dalyvauti visuomeninėje veikloje, apsilankyti bažnyčioje, buvo aktyvus Lietuvos šaulių sąjungos Kalvarijos šaulių kuopos narys, šioje veikloje dalyvavęs nuo pat susikūrimo – 1993 m. Daug dėmesio skyrė knygų skaitymui ir, nors gydytojo praktika jau ir nesivertė, – aktyviai sekė medicinos srities naujoves. H. Sinkaus nuopelnai dideli ne tik kaip gydytojo praktiko. Jis – knygos „Vorkutos politinių kalinių atsiminimai“ bendraautoris (1998 m.), straipsnių rajoninėje ir respublikinėje spaudoje autorius, tarp jų – straipsnių moters genitalijų vėžio klausimais žurnale „Sveikatos apsauga“ (1969 m.), straipsnio „Žmogaus gyvybė yra Dievo gyvybė mumyse“ JAV žurnale „Laiškai lietuviams“ (1995 m.). Už pastarąjį apdovanotas premija. 2000 m. apdovanotas Amerikos lietuvių Žvaigždės medaliu už nuopelnus Lietuvai ir Lietuvos šaulių sąjungai.

    Su Kalvarijos kraštu suaugęs medikas, tapęs ir Kalvarijos garbės piliečiu (šis garbingas vardas jam buvo suteiktas 2008 m. birželio 12 d.), šio krašto žmones apibūdindavo kaip labai kūrybingus, darbščius, dorus, nuoširdžius, nors gydytojui ir labai skaudėjo dėl moralinio nuosmukio, kamuojančio ne vien Kalvariją – visą Lietuvą. „Kai tik pradėjau čia dirbti, – buvo sakęs H. Sinkus, – santykiai šeimose buvo daug darnesni, deja, dabar to nėra. Sovietinis auklėjimas moralę išstūmė… Juk anksčiau tėvai, mokykla ir bažnyčia koja kojon ėjo žmogaus auklėjime, kad žmogus užaugtų doras, dirbantis ir mylintis šeimą, išgyventų santuokoje iki pat mirties.“ Ypač gydytojui buvo skaudu dėl moterų, kurios, nors yra pašauktos šeimai kurti bei naujas gyvybes dovanoti, dažnai yra nelaimingos, nerandančios savo vietos.

    H. Sinkus, nuoširdžiai domėdamasis visu tuo, kuo gyvena mūsų krašto žmonės, matydamas kone visos tautos neviltį ir nepasitenkinimą, linkėdavo vis dėlto nenusiminti. „Visi sunkumai praeina taip, kaip praeina gimdymo skausmai, kurie tuoj pat užmirštami kūdikiui gimus, taigi ir dabartiniai materialiniai sunkumai bus užmiršti“, – sakydavo gydytojas, kuriam pats gyvenimas buvo didžiausia vertybė. Gyventi šiam žmogui visada buvo… tiesiog įdomu, net ir tada, kai už pečių – didelė praeities atkarpa… H. Sinkus prisimindavęs: lageryje jis buvo liudininkas ne tik daugybės mirčių, bet ir gyvenimo meilės: žmonės ten kabinosi į gyvenimą su didžiuliu ryžtu, viltimi, tikėjimu, kad bus geriau. Gal todėl legendinis gydytojas buvo pasakęs, kad savo gyvenimą pakartotų taip, kaip gyveno, nieko nekeisdamas, mat tai nepakartojama dovana, įprasminta kasdienės patirties…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukos.

    Moteris, mokanti save mylėti

    3

     

    „Neįmanoma mylėti kitų pirmiausiai nemylint savęs“, – įsitikinusi marijampolietė Aldona KIČIENĖ, neretai pavadinama miesto vizitine kortele. Būti matomai, pastebimai, ko gero, užkoduota ir jos varde: vardas „Aldona“ kilęs iš žodžio „aldas“, reiškiančio aidą, skambesį. Visada pasitempusi, stilingai besirengianti, mėgstanti ryškių spalvų drabužius, prie kurių skoningai priderinusi visus aksesuarus, ši moteris tarsi apgavusi laiką: niekaip prie jos nepriklijuotum močiutės sengalvėlės etiketės, nors ji – ir močiutė, ir pensininkė. Septyniasdešimt penktuosius gyvenimo metus einanti moteris kiekvieną rytą skuba į darbą (dirba Marijampolės „Saulės“ pradinėje mokykloje logopede), namuose – taip pat sukasi kaip vijurkas, o poilsio metas jai – neskubūs pasivaikščiojimai Šešupės pakrante ar kone ritualinis kavos gėrimas (lėtai, besimėgaujant kiekvienu gurkšniu, įsiliejant į aplinką ir taip pat išsiskiriant iš jos) kurioje nors iš miesto kavinių ar apsilankymas teatre, koncerte.

    Su Sūduvos sostine tiesiog suaugusi

    A. Kičienė tiesiog suaugusi su Marijampole. Gimusi Vilkaviškyje, Sūduvos sostinėje gyvena nuo penkerių metų, tad ir vaikystės prisiminimai susiję būtent su šiuo miestu (iki šiol atmintyje išlikęs vėjo siūbuojamas metalinis laikrodis prie senojo pašto pastato…). Baigusi Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją, tuometėje Marijampolės pedagoginėje mokykloje įgijo ikimokyklinio ugdymo specialybę. Jaunoji specialistė pagal paskyrimą buvo išsiųsta dirbti į Kauną, tačiau vos metus ten prabuvo: ištekėjo už marijampoliečio Romo Kičo – ir vėl į Marijampolę. Šįkart – visam laikui. Čia teko dirbti įvairiose vietose: ir vaikų namuose, ir uždarame cukraus fabriko vaikų darželyje, ir Kalvarijoje, Gižuose, kitose ugdymo įstaigose. Moteris, dirbdama su vaikais, atrado tikrąjį savo pašaukimą – logopediją, tad 1971 m. baigė Šiaulių universiteto tuometinį Defektologijos fakultetą ir tapo diplomuota logopede, specialiąja pedagoge (prie šių vardų dabar reikia pridėti ir metodininkės kvalifikaciją). Logopede A. Kičienė pradėjo dirbti Marijampolės 6-ojoje vidurinėje mokykloje – iš viso čia išdirbo 36 metus! Šiuo metu ji, kaip minėta, Marijampolės „Saulės“ pradinės mokyklos, esančios netoli Sūduvos gimnazijos (buvusios „šeštukės“), logopedė. „Labai myliu savo darbą, vaikus, – atvirauja moteris, – labai džiaugiuosi, kai nuolatinio proceso metu pavyksta pasiekti gražių rezultatų.“ Tad ir prieš beveik 10 metų, 1994 m., oficialiai išėjusi į pensiją, nedirbti net negalvojo – juk tiek dar noro dirbti, jėgų, energijos, kuria norisi dalytis su vaikais! „Kai dirbi, – sako logopedė, – gera gyventi: yra tikslas, įsipareigojimas, o tai juk suteikia gyvenimui prasmę“.

    Geriausias draugas – vyras

    Kičų šeimoje abu sutuoktiniai oficialiai pensininkai. Romas Kičas, buvęs veterinarijos gydytojas, taip pat labai mylėjęs savo darbą, vis dėlto užtarnauto poilsio išėjo atėjus tam skirtam laikui, tad kol žmona darbe, namuose šeimininkauja vienas. Kičai užaugino du vaikus, kurie jau daug metų, sukūrę savo šeimas, susilaukę savo vaikų, gyvena atskirai: sūnus – Marijampolėje, dukra – netoli Elektrėnų. Pasibaigus žmonos darbo laikui ar savaitgaliais sutuoktinius dažnai galima išvysti kartu: žiūrėk, jie neskubėdami vaikšto parke, o štai jau ir sėdi kavinėje prie vitrininio lango ir mėgaujasi puodeliu kavos (kavos gėrimas kavinėje A. Kičienei – savotiškas ritualas). Būna, kad Romas lyg paauglys savo išrinktosios laukia sutartoje vietoje – lyg prieš tai nedrąsiai būtų pakvietęs į pasimatymą, o kitą kartą – jau ir pasitinka ją, grįžtančią iš kokio nors renginio ar susitikimo su drauge (tiesa, daug draugų sutuoktiniai neturi – jau mirę…). „Mano vyras – pats geriausias mano draugas, – neslepia A. Kičienė, – mus jungia abipusė pagarba, pasitikėjimas, labai stiprus prisirišimas.“ Kartu Kičai lankosi kultūriniuose renginiuose ne tik Marijampolėje: nuvyksta į teatrą Kaune, visur ten, kur, kaip sako A. Kičienė, galima ko nors pasisemti, kažką pamatyti. Ir, žinoma, save parodyti, nors, kita vertus, neįmanoma nepastebėti šios moters: ekstravagantiškai apsirengusi, dominuoja ryškios drabužių spalvos, į akis krenta skoningas makiažas, stilinga šukuosena.

    Didelę laimę neša maži džiaugsmai

    „Gyvenimas toks gražus, tik reikia atrasti jį“, – įsitikinusi A. Kičienė, kurios visiškai netrikdo pašėlusio žirgo šuoliais lekiantis laikas. Moters kiekviena diena nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro kruopščiai suplanuota, kupina veiklos („Pabundu ir išskrendu iš lovos“, – sako ji.), tad liūdnoms mintims tiesiog nelieka vietos. Mylinti savo darbą moteris stengiasi ne tik neatsilikti nuo vis kintančių reikalavimų, bet ir tobulėti – mokymosi procesui bet koks amžius yra tinkamas! Tiesa, apie ant pečių nešamą aštuntą dešimtį metų primena sveikata, tačiau, kaip tikina ponia Aldona, ji moka save saugoti ir žino, kaip rūpintis savimi. „Myliu save ir myliu kitus“, – išduoda savo gyvenimo džiaugsmo paslaptį A. Kičienė, akcentuodama, jog pirmiausia vis dėlto reikia mylėti save, mat jei net tu savęs nemylėsi, ir kiti tavęs nemylės. Kaip save mylėti? Pirmiausia, anot ponios Aldonos, reikia tiesiog neapsileisti, prisižiūrėti. Taip pat labai svarbu nelaikyti pykčio, mat jis pražudo. Be to, didžiausias stebuklas, gyvenimo džiaugsmą nešantis, – mokėjimas džiaugtis ir mažu saulės spindulėliu, nes maži džiaugsmai sukuria didelę laimę. A. Kičienė teigia pastebinti, kas yra gražu aplink, todėl visada kupina optimizmo. „Nežinau, kas mane neša lyg ant sparnų, – sako ponia Aldona, – tačiau niekada, net ir dabar, kai ir ligų esu prisirinkusi, ir metų nugyventa nemažai, nepiešiau ir nepiešiu gyvenimo tamsiomis spalvomis“.

    Ryškūs drabužiai leidžia gerai jaustis

    „Dėl mano rengimosi stiliaus „kalta“ mama“, – atvirauja A. Kičienė, vėl atsiminimais grįždama į vaikystę. Prieš akis iškyla mama – labai darbšti, santūri, tačiau dukrelę rengusi itin ryškiais drabužiais. „Jei jau įrišo į kaseles kaspinus – tai būtinai raudonus, – prisimena ponia Aldona, kaip ją vaikystėje puošdavo mama. – O prie tokių kaspinų argi gali būti kitokie bateliai, jei ne raudoni?!“ Galbūt tai ir turėjo įtakos, kad ryškių spalvų drabužiai iki šiol iš A.Kičienės garderobo neišbraukiami. „Visiškai nenoriu nei dėmesio atkreipti, nei išsiskirti iš minios, – sako moteris. – Tiesiog vilkėdama ryškių, man patinkančių spalvų drabužius aš labai gerai jaučiuosi.“ Dangaus žydrumo, jūros mėlio, ryškiai oranžiniai, rožiniai drabužiai ir meistriškai prie jų priderinti aksesuarai – A. Kičienės įvaizdžio dalis. Labai stilingai atrodanti moteris neslepia, kad drabužius paprastai siuvasi. Audinių parduotuvėje (apie audinius, jų kokybę moteris neblogai nusimano) nusižiūri tinkamą medžiagą, jau vaizduotėje matydama drabužį – taigi dažniausiai modelius kuria pati, tiesa, pasitardama su savo siuvėja. „Drabužius moku saugoti, juos nešioju po 10–15 metų“, –sako A. Kičienė. Rūpintis savo išvaizda poniai Aldonai būtina ir dėl darbo: pasak logopedės, vaikai nori, kad jų mokytojos gražiai atrodytų. Kita vertus, jei gražiai atrodai pirmiausiai sau, tai ir visas gyvenimas atrodo gražus…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotrauka.

    Nr. 21 (25), 2013 m. gegužės 25–31 d.