Pirmadienis, 26 spalio, 2026
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 272

    Įspūdinga jaunųjų kūrėjų paroda „Policijos pagalbininkas“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Rugsėjo mėnesį Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Marijampolės aps. VPK) Viešosios tvarkos skyriaus Miesto policijos nuovada surengė konkursą „Policijos pagalbininkas“ bei plakatų, rašinių ir patarlių konkursą „Modernioji ateities policijos technika“.

    Trečiadienį, spalio 15-ąją, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje esančiame Multicentre vyko piešinių-plakatų paroda ir buvo apdovanoti laureatai. Bendruomenės pareigūnė Akvilė Klimavičiūtė dėkojo visiems dalyviams ir džiaugėsi, kad vaikų pateiktos idėjos įdomios, ir ką gali žinoti – galbūt jos kada nors taps realybe.

    Vaikų kurtos patarlės apie policiją taip pat buvo įdomios, įtvirtinančios policijos misiją – GINTI, SAUGOTI, PADĖTI.

    Marijampolės aps. VPK Viešosios tvarkos skyriaus viršininkas Raimundas Antanavičius piešinių autorių klausė, kurie iš jų nori tapti dailininkais. Neišdrįso prisipažinti nė  vienas! Tačiau paklausus, kas norėtų būti policininkais, pakilo nemažai rankų. Vaikai džiaugėsi galėdami nusifotografuoti su policijos pareigūnais, o Marijampolės aps. VPK viršininko Skirmanto Andriušio padėkos ir dovanėlės, be abejo, maloniai nuteikė visus jaunuosius kūrėjus.

    Jais tapo:

    Ema Kaftanaikaitė iš „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos,

    Deimantė Plėdytė iš Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos,

    Austėja Jonkutė iš Degučių mokyklos-darželio,

    Goda Gužauskaitė iš „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos,

    Rapolas Senkus iš Mokolų mokyklos-darželio,

    Miglė Arbačiauskaitė iš Šv. Cecilijos gimnazijos,

    Smiltė Eidukevičiūtė iš Šv. Cecilijos gimnazijos,

    Deimantė Vilbikaitytė iš Degučių mokyklos-darželio,

    Deimantė Kadišiūtė iš Mokolų mokyklos-darželio,

    Paulina Juodeškaitė iš Želsvos pagrindinės mokyklos,

    Rokas Babinskas iš mokyklos-darželio „Želmenėliai“,

    Ignas Vasiliauskas iš mokyklos-darželio „Želmenėliai“,

    Vaida Mališauskaitė iš mokyklos-darželio „Želmenėliai“,

    Gabrielius Radzevičius iš Šunskų pagrindinės mokyklos,

    Justė Vitkauskaitė iš „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos,

    Kamilė Kvederavičiūtė iš Želsvos pagrindinės mokyklos,

    Justė Liščiukaitytė iš šv. Cecilijos gimnazijos,

    Jonas Maksvytis iš „Smalsučio“ pagrindinės mokyklos,

    Šarūnas Lapinskas iš „Žiburėlio“ mokyklos-daugiafunkcio centro,

    Aurelija Avižienyė iš „Ryto“ pagrindinės mokyklos.

    Šią parodą galima apžiūrėti jau minėtame Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Multicentre.

    Marijampolės aps. VPK informacija

    Picture Gallery
    Įspūdinga jaunųjų kūrėjų paroda „Policijos pagalbininkas“

    Gyvuliniai baltymai – navikų augimo reguliatoriai!

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Kai knyga „Onko–stop“ jau buvo parengta, autoriui iš Maskvos atvežė žymaus amerikiečių specialisto, biochemijos daktaro Kolinzo Kempbelo knygą „Kinų tyrimas“. Knygoje apžvelgiami keturias dešimtis metų trukusios medicininių ir biologinių tyrimų praktikos rezultatai, 27 metus trukusios ir garsių fondų finansuotos laboratorinės programos išvados, akivaizdžiai ir įtikinamai parodoma, jog teisinga mityba gali išgelbėti gyvybę.

    Man asmeniškai K. Kempbelo knygoje lyg ir nėra netikėtai naujų minčių ir rekomendacijų, išskyrus 750 unikalių nuorodų. Dauguma jų – pirminiai informacijos šaltiniai, įskaitant ir šimtus kitų tyrėjų publikacijų, kuriose atkreipiamas dėmesys į vėžio, širdies ligų, insultų, nutukimo, diabeto, autoimuninių ligų, osteoporozės, Alzhaimerio ligos, inkstų akmenligės, apakimo ir daugelio kitų ligų mažinimo būdus.

    Kinijos vyriausybei sutikus, buvo įgyvendintas didžiulis projektas, kuriame dalyvavo ir Kornelio, Oksfordo universitetai, taip pat ir Kinijos profilaktinės medicinos institutas. Šio projekto metu buvo gilinamasi į daugybę ligų, taip pat tirti veiksniai, susiję su mityba ir gyvenimo būdu Kinijos žemės ūkio rajonuose, vėliau ir Taivanyje. Šio projekto, kuris geriau žinomas kaip „Kinijos tyrimas“, dėka buvo sukaupta per 8000 svarbių įrodymų, patvirtinančių tarpusavio ryšį tarp įvairių mitybos būdų ir ligų. Išvados šokiruojančios!

    „Mažai baltymų turinti dieta stabdė vėžio, kurį sukelia aflatoksinas (dažniausiai pasitaiko žemės riešutuose, gliaudytuose bet kokiuose riešutuose. – Aut past.), vystymąsi, nepriklausomai nuo to, koks šio stipraus kancerogeno kiekis buvo suvartotas. Jeigu vėžys jau vystėsi, mažai baltymų turinti dieta smarkiai stabdė jo tolesnį plitimą. Kitaip tariant, šios kancerogeninių savybių turinčios cheminės medžiagos gebėjimas sukelti vėžį būdavo sumažinamas beveik iki nulio, pasitelkus mažai baltymų turinčią dietą. Baltymų maiste įtaka buvo tokia reikšminga, kas mes galėjome skatinti ar nutraukti vėžio vystymąsi tiesiog pakeitę jų kiekį maiste“, – teigiama išvadose.

    Buvo nustatyta, kas pats aktyviausias  vėžio sukėlėjas yra… KAZEINAS, kuris sudaro net 87 proc. karvės pieno baltymų! Jis provokuoja ir pagreitina navikų augimą visose ligos stadijose. Saugių baltymų yra augaliniame maiste, ypač kviečiuose. Geriau nevartoti gyvulinių baltymų daugiau nei 30 g per dieną (ir tai – ne kiekvieną dieną). Tyrimais įrodyta, jog net 5–10 metų griežtos dietos besilaikiusiems ir, atrodo, jau vėžio atsikračiusiems žmonėms liga sugrįždavo ir smogdavo dar stipriau, jei ligonis vėl pradėdavo valgyti daug gyvulinių baltymų turintį maistą. Pažodžiui cituoju ilgamečių tyrimų išvadą: „Niekada anksčiau mes taip giliai nesuvokėme, kokią įtaką mityba daro vėžiui ląstelių lygmenyje, taip pat ir visai populiacijai. Tirti duomenys rodo, jog gyvuliniai baltymai skatina navikų augimą. Vartojant gyvulinius baltymus, didėja hormono IGF-1 kiekis – tai yra vėžio atsiradimo rizikos veiksnys, o vartojant maistą, kuriame yra daug kezeino (pagrindinio karvių pieno baltymo), kancerogenai lengviau patenka į ląsteles. Savo ruožtu tai leidžia dar pavojingesniems kancerogenams prisitvirtinti prie DNR, dėl to padidėja mutageninių reakcijų, skatinančių vėžinių ląstelių augimą, ir greičiau ima augti jau pradėjęs formuotis navikas“.

    Mokslininkų gauti duomenys patvirtina, jog gyvuliniais produktais pagrįsta dieta skatina moteriškų lytinių hormonų gamybą visą gyvenimą, o tai gali lemti krūties vėžį. Dabar mes turime daug svarių argumentų dėl to, kad mityba neapdorotais augaliniais produktais gali užkirsti kelią vėžiui ir jį išgydyti.

    Anatolijus MALOVIČKO

    Liaudies gydytojas, natūropatas 

    ausveitis

     

     

     

     

     

     

     

    Aštri moliūgų sriuba

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Mums reikės:

    500 g moliūgo,

    4 vnt bulvių,

    1kubelio vištienos sultinio,

    1 vnt morkos,

    1vnt svogūno,

    100 g rūkytos šoninės,

    1arbatinio šaukštelio čili pastos,

    180 g lydyto sūrelio su kumpiu.

    Gaminimo eiga

    Moliūgą, bulves nulupame, supjaustome kubeliais, užpilame vandeniu, įdedame sultinio kubelį ir verdame, kol suminkštės. Šoninę pakepiname su svogūnu ir supjaustyta morka, sudedame į sriubą, paverdame keletą minučių, nukeliame nuo ugnies, dedame lydytą sūrelį bei čili pastą. Viską sutriname blenderiu, pakaitiname 1 min., patiekiame su skrudintos duonos riekele.

    Rita ČIUPLIENĖ

    Rita ČIUPLIENĖ, baigusi virėjos-padavėjos specialybę Marijampolės profesinio rengimo centre, P. Armino pagrindinėje mokykloje dirbo virėja. Kulinarija jai – tai menas, kurio galima mokytis visą gyvenimą. Moteris mielai sukasi virtuvėje, jai patinka išbandyti naujus receptus, kurti naujus patiekalus. Rita įsitikinusi, jog tik namuose gamintas maistas „kvepia“ meile.

    Picture Gallery
    Aštri moliūgų sriuba

    • Rita Čiuplienė.

    • Aštri moliūgų sriuba.

    Nesėkmingas avies aukojimas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Išgirdę žodį „bulvė“ mintyse jau valgome cepelinus, o pamatę besiganančias avis, atsiprašau vegetarų, imame svajoti apie šašlyką. Toks minčių srautas turbūt sūkuriuotų mūsų galvose. Jurbarko policijos pareigūnai apie šašlyką negalvojo, kai jiems vienas Jurbarko r. sav. esančio kaimo gyventojas pasiūlė kyšį, kokio turbūt bent jau Lietuvoje dar niekam niekas nebuvo pasiūlęs – gyvą avį.

    Avį – pasigauti, 100 litų – nuvažiuoti pasiimti pas uošvę

    Visą šį gėrį pareigūnams siūlė policijai žinomas  G. G., gimęs 1977 m. Šiam asmeniui ne kartą buvo skirtos administracinės nuobaudos. Vyras ir šį kartą „prisižaidė“ ant savo galvos – būdamas neblaivus (2,78 prom. alkoholio), neįvertino situacijos, paskambino policijai ir pasiskundė, kad namuose triukšmas, sūnus užsirakino ir piktybiškai neįsileidžiąs jo į namus. Policijai atvykus, minėtas G. G. tarnybiniame automobilyje pareigūnams pasiūlė 100 litų, bet  šie turėtų nuvažiuoti pas jo uošvę ir pasiimti pinigus. Be to, jis galįs duoti ir avį (policija ir ją turėtų pasigauti).

    Kiek šypseną bekeltų tokie siūlymai, tačiau pareigūnai net ir tokius atvejus turi vertinti principingai – vadovaudamiesi įstatymais. Už kyšio objekto originalumą šį kartą – 10 balų, už avies aukojimą – ilgalaikis sulaikymas ir pradėtas ikiteisminis tyrimas.

    Daiva KLIMAVIČIENĖ

     

    Keturi marijampoliečiai – Konstitucijos egzamino finale!

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Spalio 14 dienos vidudienį visoje šalyje vyko Lietuvos Respublikos Konstitucijos egzamino II etapas, kuriame varžėsi sėkmingai I egzamino etapą perkopę piliečiai. Marijampolės savivaldybės administracijoje II etapo testą, kuriame buvo 19 konkrečių klausimų su keturiais galimais atsakymais ir vienas originalių minčių reikalaujanti užduotis, sprendė penki dalyviai. Tai geriausieji iš trylikos I etapo dalyvių. Keturiems iš jų sėkmingai pavyko perkopti nustatytą barjerą ir patekti į finalinį egzamino etapą. Atsakyti teisingai didžiąją dalį pateiktų klausimų sugebėjo marijampoliečiai: Vladislovas Greičius, Povilas Isoda, Marius Šačikauskas ir Jonas Žemaitis.

    Į 15 arba daugiau klausimų teisingai atsakiusiųjų iš visos Lietuvos užduotis toliau vertins centralizuota vertinimo komisija, kuri išrinks Konstitucijos egzamino nugalėtojus. Laimėtojų apdovanojimai vyks spalio 28 d. Prezidentūroje.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės nuotrauka.

    „Kino pavasaris” Marijampolėje surengs nemokamas geriausių pasaulio filmų peržiūras

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Edukacinis kino sklaidos projektas „Kino karavanas” tęsia kelionę per Lietuvos regionus ir spalio 22-23 d. aplankys Marijampolę. Čia marijampoliečiams ir miesto svečiams bus parodyti du filmai (iš viso 4 nemokami seansai), praėjusiame „Kino pavasaryje” sužibėjusi komedija – itin nuotaikingas filmas „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo” bei geriausias 2013 metų Europos filmas – „Didis grožis”.

    „Kinas – populiari pramoga, jaunimas ir vyrenieji kino mylėtojai noriai lankosi kino teatruose didžiuosiuose miestuose, o mažuose miesteliuose šios galimybės nėra. Norime Lietuvos regionuose parodyti gerą ir kokybišką nekomercinį kiną tiems, kas neturi galimybės jo pamatyti bei supažindinti su Europos kino tendencijomis. Jau aplankėme Anykščius, Panevėžį, Druskininkus, Biržus, Alytų. Dabar eilė – Marijampolei”, – teigia Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris” direktorė Vida Ramaškienė.

    „Kino karavanas”  bendradarbiaudamas su kino teatru „Spindulys“ ir Marijampolės Savivaldybe ketvirtąją spalio savaitę, darbo dienomis – trečiadienį ir ketvirtadienį surengs keturis nemokamus kino seansus Marijampolėje. Marijampolės miestui skirta „Kino karavano“ programa ypatinga tuo, kad žiūrovai per dvi dienas galės išvysti pasaulyje kino kritikų ir žiūrovų įvertintus naujausius filmus. Spalį Marijampolės mieste „Kino karavanas“ skleis pozityvią nuotaiką ir skatins į kiną pasikviesti šeimos narius, draugus ir kolegas. Renginiai – nemokami.

    Spalio 22 d. ir 23 d., 17:30 val. kino teatre „Spindulys“ vyks filmo „Šimtametis, kuris išlipo pro langą ir dingo“ (Hundraåringen som klev ut genom fönstret och försvann / The 100-Year-Old Man Who Climbed Out the Window and Disappeared, 2014) nemokama peržiūra. Ši nuotykių komedija priviliojo daugiau nei milijoną žiūrovų Švedijoje ir privertė kvatoti ne tik Berlyno kino festivalio publiką, bet ir lietuvaičius.  Filme trumpus, bet įsimintinus vaidmenis atlieka lietuviai akoriai: Algirdas Paulavičius – Josifo Stalino, Sigitas Račkys – Michailo Gorbačiovo.

    Spalio 22 d. ir 23 d., 19:15 val. kino teatre „Spindulys“ vyks filmo „Didis grožis“ (La Grande Bellezza / The Great Beauty, 2013) nemokama peržiūra. Šį filmą būtina pamatyti, nes tai geriausias 2013 metų Europos filmas. Filme netrūksta ramių ir prasmingų pasivaikščiojimų po amžiną miestą… Kino kūrėjas kviečia atsidurti romantiškoje Romoje kartu su miesto aukštuomene ir pamatyti, kaip klostosi viską gyvenime mačiusių žmonių peripetijos įvairiausiose kurioziškose situacijose. Neabejotina, kad istorijos vingiai ir  Romos vaizdai nustebins ir sužavės žiūrovus.

    Apie projektą:

    Vieneri metai, 10 filmų, 20 miestų, 50 seansų, 25 kino paskaitos – tokia po Lietuvos miestus kelionę pradėjusio kino sklaidos projekto „Kino karavanas” formulė. Per Lietuvą keliaujančio „Kino karavano” tikslas – supažindinti lietuvaičius su Pasaulyje pripažintais kino kūrėjų darbais, pasižyminčiais išskirtiniais bruožais, požiūriu, kino supratimu ir išraiška, pamatyti kitokį kiną ir jį pamilti.

    Projektą itin palankiai sutinka miestai ir miesteliai bei jų Savivaldybės, kultūros centrai, bendruomenės ir vietiniai entuziastai. Šis projektas orientuojamas į jaunimo, senjorų ir šeimos kultūrinį užimtumą. Atsižvelgiant į tai, kad kinas yra universali meninė priemonė, projekte skatinama dalyvauti įvairi auditorija – nuo vaikų iki vyresnio amžiaus žmonių. 

    „Kino karavanas”  2014-2015 m. ketina aplankyti 20 Lietuvos miestų ir miestelių (Kaunas, Klaipėda, Šiauliai, Panevėžys, Alytus, Marijampolė, Utena, Kėdainiai, Telšiai, Tauragė, Ukmergė, Druskininkai, Biržai, Jurbarkas, Anykščiai, Varėna, Kupiškis, Zarasai, Birštonas, Nida), kuriuose surengs 50 kokybiškų ir profesionalių kino peržiūrų vietinėms bendruomenėms. Viso bus parodyta 10 skirtingų naujausių kino filmų, atrinktų į Vilniaus tarptautinio kino festivalio „Kino pavasaris”  programą ir/arba įvertintų pasauliniu mastu.

    Europos Komisijos „Kūrybiškos Europos“ programos remiamas projektas „Kino karavanas” (tarptautinis pavadinimas „Operation: Kino“) vykdomas kartu su 4 tarptautiniais partneriais – Transilvanijos tarptautiniu kino festivaliu (Rumunija), Sofijos tarpautiniu kino festivaliu (Bulgarija), Sarajevo tarptautiniu kino festivaliu (Bosnija ir Hercegovina) ir Splito tarptautiniu kino festivaliu (Kroatija). Šiose šalyse taip pat bus rengiamos nemokamos profesionalios naujausių pasaulio kino kūrėjų darbų peržiūros bei kino profesionalų paskaitos regionuose, kur dar labai jaučiamas didelis nekomercinio, kokybiško, meninio kino trūkumas.

    Apie filmus:

    ŠIMTAMETIS, KURIS IŠLIPO PRO LANGĄ IR DINGO

    Švedija, Kroatija, nuotykių, komedija, 2014, 114 min., T

    Režisierius: Felix Herngren

    Vaidina: Robert Gustafsson, Iwar Wiklander, Mia Skäringer, Alan Ford, David Wiberg

    Alanas Karlsonas yra nepaprastas senukas. 100 metų jubiliejaus sukaktuvėms jis prisimena nerealiai nugyventą unikalų laikotarpį. Nuo pat ankstyvos vaikystės jis sklandžiai įprato miegoti, valgyti ir sprogdinti. Susidraugavęs su jo didenybe dinamitu ir vedamas absurdiškų atsitiktinumų Alanas turėjo garbės sutikti garsiausius diktatorius, kontroversiškiausius prezidentus, iškiliausius atradėjus, garbingiausius mokslininkus ir net pažinti Alberto Einsteino brolį. Vieną dieną jo mylimiausias katinas Molotovas nukentėjo nuo išalkusios lapės ir sprogstantis keršto planas atvedė Alaną į prakeiktą senelių prieglaudą kažkur Švedijos provincijoje. Neeilinio gimtadienio proga jis apsisprendžia pasaldinti rutiną ir su šlepetėmis išeiti dar vienam nuotykiui. Autobusų stotyje Alanas priglaudžia netikėtai vertingą lagaminą, susiranda naujų draugų, patenka į godžių mafijos gangsterių akiratį, ramiai slapstosi nuo aptingusio policininko, susipažįsta su dramble Sonia ir iškeliauja į Indoneziją. Alanui Karlsonui nieko nėra neįmanomo, nes šis senukas smarkiai įtakojo svarbiausius šiuolaikinio pasaulio įvykius. Dažniausiai tai nutikdavo visai netyčia.

    Daugiau informacijos: http://www.kinopavasaris.lt/filmas?id=1393175633

    DIDIS GROŽIS

    Italija, Prancūzija, drama, komedija, 2013, 142 min., N-16

    Režisierius: Paolo Sorrentino

    Vaidina:  Toni Servilo, Carlo Verdone, Sabrina Ferilli, Carlo Buccirosso

    Filmas „Didis grožis“ nagrinėja aukštuomenės gyvenimo subtilybes, grožio sąvoką ir keri stulbinančiais Amžinojo miesto vaizdais. Istorijos įvykių epicentre atsidūręs Romos naktinio gyvenimo liūtas, rašytojas Džepas Gambardela, sulaukęs 65-ojo gimtadienio nusprendžia gyvenimą kreipti nauja vaga ir daryti tik jam patinkančius dalykus, siekdamas išsilaisvinti iš kankinančio aukštuomenės gyvenimo bei nagrinėdamas asmeninio gyvenimo dramą. Kerinčių Romos vaizdinių, Feliniško grotesko, kritikos aukštuomenės tuštumai ir kone karikatūrinių vakarėlių kadrų, persipinančių su intelektualiomis diskusijomis fone Džepas neria į didžio grožio gyvenimo verpetą, perpildytą beprasmiškumu ir nagrinėja grožio prigimtį, jau netrukus atsiskleisiančią Marijampolės kino ekranuose.

    Daugiau informacijos: http://www.kinopavasaris.lt/naujiena?id=1380006220

    Daugiau informacijos:

    media@kinopavasaris.lt

    www.kinopavasaris.lt

    arba:

    Austė Lazickaitė

    Projekto koordinatorė

    auste@kinopavasaris.lt

    +370 685 80331

    Ar gera gauti DOVANAS?

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    8

     

    Tesėdamas pažadą ir atsidėkodamas už Jūsų atsiliepimus bei el.laiškus, pratęsiu pasakojimą apie savo gyvenimo kelio pažinimą ir klystkelius. Šiandien pasidalinsiu dar viena neįkainuojama pamoka – senolio „paslaptimi“.

     Dažnai prisimenu pamokančią senolio istoriją apie Dovaną: „Pastebėjo turtingasis kaimynas nuoširdžiai dirbantį medkirtį, kuris labai gražiai rūpinosi savo šeima: seneliais, žmona ir vaikais. Pagailo, kad taip sunkiai dirba ir nusprendė padėti: nupirko benzopjūklą bei palinkėdamas sėkmės jį padovanojo. Paklausęs medkirtys gražių, nuoširdžių žodžių bei kaimyniško supratimo dėl sunkaus gyvenimo ir atsidėkodamas padovanojo savo senąjį kirvį – jų draugystei prisiminti… Po kelių dienų apiplyšęs, kruvinas, pervargęs medkirtys atėjo pas turtuolį prašyti pasigailėjimo vardan šeimos.

    – Pasigailėk, žmogau. Seniau per dieną, nukirsdamas du – tris didelius medžius, padarydavau tiek malkų, kad užtekdavo visai šeimai laimingai ir linksmai pragyventi. Dabar per tris dienas dar nenukirtau nė vieno didesnio medžio. Šio naujojo daikto ašmenys beveik visai nekerta medžio, bet skaudžiai sužeidžia mane. Tuoj neturėsime ką valgyti…  pasigailėk mūsų ir grąžink kirvį…“

    „…Apie tai visada susimąstyk, – pridūrė Senolis, – prieš norėdamas padėti draugui ar įteikdamas arba gaudamas DOVANĄ. Nes ir Dievo teikiamas dovanas dažnai Velnias įvynioja į pagundų ir laikinų malonumų pakuotes. Tik nuo mūsų priklauso, ką pasiimame: ar dovaną, ar tik pakuotę (problemą)…“

    Kaip bebūtų keista, pastebiu, kad mano nesėkmės panašios į šio medkirčio. Nesėkmes patiriu dviem atvejais. Pirma – netinkamai pasinaudodamas savo galimybėmis, dažniausiai dėl tuo metu netinkamo elgesio, nuostatų ar įpročių. Ir antra – nepagalvodamas apie tolimesnes pasekmes „susigundau“ laikinais malonumais (apie kuriuos rašiau praeitame pasakojime – http://msavaite.lt/pasitinkant-rudens-gerybes-apie-laikinus-ir-naudingus-malonumus/).

    …Dabar nesėkmės būna kaip DOVANOS – tobulėjimo PAMOKOS. Nesėkmės, kurios „nešė“ nusiminimą, neviltį, savigraužą ir pan., pamažu pasitraukė. Tik vėliau pastebėjau, kad kai kuriems seniesiems pakeleiviams tai pradėjo nepatikti(!!?) ir vietoje jų atsirado daug naujų draugų (pakeleivių). Pradėjo „keistis pasaulis“ – atsirado daugiau džiaugsmo, pradėjo sektis, nustojau naudoti „būtinus“ gydytojų paskirtus vaistus ir t.t… Ar pastebėjote, kad teisingai išspręstos Pamokos, suteikdamos malonumą, „nesugrįžta“, o neišspręstos – sugrįžta su dar didesniu „išbandymu“..?

    …Daugelis klausia, negi taip paprasta atsisakyti „NESĖKMIŲ pakuočių“ ir kaip tai galima padaryti? Tai priklauso nuo trijų svarbiausių dalykų:

    1. Nuo mūsų pasirinkto tikslo, į kur mes „einame“, ir ko iš tikro norime? Jeigu neturime tikslo, „vaikščiojame ratu“ dažnai pagal kažkieno kito norus…

    2. Nuo mūsų minčių, žodžių ir veiksmų – kam skiriame savo laiką ir energiją? Pastebėkime kitus, apie ką jie dažniausiai galvoja, kalba – ar ne taip ir gyvena? Pagalvokime, ar apie ką galvojame – ar tikrai norime, kad tai išsipildytų..?

    3. Nuo mūsų aplinkos, draugų ir artimųjų, t.y., ar mes jiems būsime priimtini „kitokie“ ir ką darys, kai pradėsime keistis? Daugeliui šis pokytis sunkiausias: „įtikinti“, kad pačiam nieko blogo neatsitiko (..?) ir kad nuo to bus visiems tik geriau. Žinoma, kai kam tai bus nepriimtina ir gali tekti net pasirinkti…

    … tai yra daugeliui rimtas gyvenimo kelio posūkis – todėl mes dalinamės savo patirtimi, padėdami vieni kitiems. Ar tai verta vardan savęs ir artimųjų – atsakymas yra tik mumyse. Man labai malonu, kad dažnai susitinku vis naujų, įvairaus amžiaus žmonių, pasirenkančių vienokį ar kitokį pokyčių kelią…

    * * *

    Kitas senolio pasakojimas, kurį jis sakė girdėjęs net iš savo senolio, dar labiau pakeitė ir mano supratimą apie gyvenimo ir galimybių DOVANĄ:

    „Vieną naktį žmogų aplankė angelas ir išpranašavo, kokią Dievo Dovaną gauna gyvenime – jis turi galimybę susikrauti didžiulį turtą, įgyti svarbią padėtį visuomenėje ir vesti puikią merginą bei susilaukti daug puikių vaikų… Visą gyvenimą žmogus laukė, kad išsipildytų pažadėti stebuklai, tačiau nieko neįvyko ir jis galiausiai numirė vienatvėje bei skurde. Kai žmogus pasiekė dangaus vartus, pamatė tą patį angelą, kuris kadaise jį aplankė, ir pradėjo jam priekaištauti:

    – Tu žadėjai man didelius turtus ir puikų gyvenimą. Aš laukiau visą laiką… bet nieko nesulaukiau. Kodėl?

    – Aš šito nežadėjau, – atsakė angelas. – Žadėjau tau galimybę įgyti didžiulį turtą, svarbią padėtį visuomenėje ir puikią merginą, tačiau tu visa tai praleidai.

    – Nesuprantu, ką tu nori tuo pasakyti, – tarė sumišęs žmogus.

    – Ar pameni, kaip kadaise tau kilo mintis apie rizikingą verslo sandėrį, tačiau tu išsigandai nesėkmės? – paklausė angelas. Žmogus linktelėjo.

    – Tu atsisakei tos minties ir po septynerių metų ji kilo kitam žmogui, kuris neišsigando nesėkmės ir, jei pameni, tapo vienas iš turtingiausių žmonių.

    – Prisimink, – tęsė angelas, – kaip kartą didžiulis viesulas apgriovė miestą, šimtai žmonių pateko į griuvėsių spąstus. Tu galėjai išgelbėti daug žmonių, tačiau išsigandai, kad valkatos gali įsilaužti į tavo namus ir pavogti visą turtą. Taigi nekreipei dėmesio į pagalbos šūksnius ir pasilikai namuose.

    Žmogus ir vėl linktelėjo, prisiminęs savo gėdą.

    – Galėjai išgelbėti gyvybę daugeliui žmonių ir visi, likę gyvi mieste, būtų gerbę tave, – kalbėjo angelas. – Ar prisimeni moterį nuostabiais plaukais, kuri tave labai domino? Ji nebuvo panaši nė į vieną tavo matytų moterų. Bet tu būgštavai, kad ji niekada nesutiks tekėti už tokio kaip tu. Išsigandęs, kad ji gali tave atstumti, „aplenkdavai“ ją.

    – Taigi, žmogau, – palingavo galvą angelas, – ji būtų tapusi tavo žmona. Su ja būtum susilaukęs daug puikių vaikų ir jūsų gyvenimas būtų sklidinas laimės…“

    …Kiekvieną kartą po šio pasakojimo senolis padarydavo tylos pauzę, po to nusišypsojęs paklausdavo:

    – Ar tai ne apie mus ir mūsų draugus, turinčius „didelius“ norus ir vis dar laukiančius stebuklo? Vietoj drastiško pasinaudojimo savo galimybėmis, vis dar „bekuriančius“ pasiteisinimo taisykles bei abejotinas baimes, įpročius…

    – Ar pagalvojai, kodėl vieni pasiaukodami naudojasi galimybe tik kažką pasirinkti: ar Sveikatą, ar Laimę, ar Sėkmę, ar Turtą, ar ..? Ir kodėl kiti „ima“ viską? O treti..? – su ironiška šypsena veide senolis padarydavo „apmąstymui“ pauzę.

    Per daugelį metų įsitikinau, kad šie klausimai yra svarbūs norintiems geresnio gyvenimo sau ir savo artimiesiems: nepriklausomai nuo amžiaus, turimo išsilavinimo ar turto, užimamų pareigų ar šeimyninės padėties. Todėl, įkvėptas šio senolio pasakojimų, jau daugiau negu dešimt metų „keliauju“ vis dar atrasdamas daug nuostabių gyvenimo paslapčių. Surasdamas naujus Mokytojus ir Pakeleivius. Dažnai net pačiam sunku patikėti, kokios paprastos „tiesos“ gali pakeisti ir mūsų bei mūsų artimųjų gyvenimą. Suprantu, kad šios „paslapčių tiesos“ yra paslėptos, kaip bebūtų keista, po mūsų laikinų malonumų „užsiauginta“ skraiste. Daugeliui ne paslaptis, kad dar „nemąstantys“ ir neturintys „žinių“ bei „sugebėjimų“ VAIKAI yra daug laimingesni už mus. Pagalvokime, jeigu ir mes galėtume, kaip jie:

    1. Taip paprastai atvirai bendrauti, be „privalau“…

    2. Pasitikėdami savimi būti tokie kūrybingi, be baimės …

    3. Lengvai pamiršti nesėkmes ir nuoskaudas, nejausdami pykčio …

    4. Viskuo džiaugtis, gėrėtis ir kurti svajonių planus, be ieškojimo naudos …

    5. Būti energingi ir darbingi visada, be „medikamentų“ ar papildų …

    6. Neslėpti ir nesivaržyti savo „netobulybių“, be noro įtikti visiems…

    7. Ilsėtis tada, kada norime ir laukti „rytdienos“ su džiaugsmu, be…

    …tik mažai kas, bėgant metams, gali visa tai „leisti“ sau, išliekant (kaip daugelis vadina) – SĖKMĖS VAIKIAIS. Yra žmonių, kurie jų net „nemėgsta“ todėl, kad jiems visada ir visur sekasi, „nesupranta“ kitų nesėkmių, ką sugalvoja, tas jiems ir pildosi, susiranda gerus darbus ir t.t… Iš kur jie tokie atsiranda – kitame pasakojime.

    * * *

    Kviečiu ir Jus pasidalinti savais vargais ir džiaugsmais, įminti vis daugiau „paslapčių“, kaip ne tik norima, bet ir tampama – LAIMINGESNIAIS, SVEIKESNIAIS ir TURTINGESNIAIS. Jau seniai įsitikinau – jeigu ką nors gali padaryti vienas, tai gali ir kiti – dar geriau. Kiekvienas savo gyvenimo kelyje esame pastebėję SĖKMĖS „paslapčių“, todėl siūlau – PASIDALINKIME. Parašykite ir savo pastabas bei pasiūlymus komentaruose arba el. laiške (algis@komota.lt).

    Tikiu, kad kiekvienoje nesėkmėje yra įpakuota DOVANA – tad linkiu pasiimti ją, o „nepasilikti“ tik prie šios „pakuotės“ (problemos). Darant tai drauge su kažkuo (…), dažnai būna lengviau ir maloniau „susirasti“ tik „Dovaną“. Nepamirškime, kad nepasiimtos „Dovanos“ sugrįžta vėl ir vėl, tik kitoje „pakuotėje“…

    Algis PADVELSKIS

    Laida „Marijampoliečiai.lt“ pradeda trečiąjį sezoną

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Jaunimo laida „Marijampoliečiai.lt“ pradeda skaičiuoti jau trečiuosius veiklos metus. Naują sezoną komanda pradeda atsinaujinusi. Laidą ves vaikinai, Marijampolėje gerai žinomi visuomenės aktyvistai Martynas Andriukevičius ir Ričardas Bagdanavičius. Prie reporterių, operatorių ir montuotojų grupės prisijungė ir daugiau jaunų žmonių, kurie ne tik tobulėja rengdami laidas, bet ir kuria bei įgyvendina įvairias asociacijos „Marijampoliečiai“ iniciatyvas.

    „Laida „Marijampoliečiai.lt“ kaip visuomet dinamiška, gyva ir miestą atskleidžia jauno žmogaus akimis. Jeigu komanda nusprendžia dalyvauti senjorų renginyje, tai ieško jaunatviško požiūrio, jeigu verslo idėjos pristatyme, reportažu ragina ir kitus jaunus žmones imtis iniciatyvos. Pagrindiniais laidos uždaviniais ir laikome sąmoningo, motyvuoto, pilietiško jaunimo ugdymą ir pozityvaus marijampoliečių požiūrio į mūsų miestą formavimą“, – sako asociacijos „Marijampoliečiai“ vadovė Vaida Kelerytė.

    Pasak asociacijos vadovės V. Kelerytės, laida yra unikali jaunimo iniciatyva Lietuvoje, išugdžiusi ne vieną talentingą jauną žmogų. Organizacijos užuomazgos prasidėjo informaciniame portale www.marijampolieciai.lt, vėliau entuziastai pradėjo kurti laidą, o prieš metus ši komanda tapo  asociacija „Marijampoliečiai“ ir per dvylika mėnesių įgyvendino didžiausias iki šiol buvusias iniciatyvas mieste.

    Kovo 11-ąją komanda organizavo visų kitų jaunimo organizacijų sąšauką pasveikinti Laisvei, sukūrė vaizdo klipą „Happy from Marijampolė“, jį peržiūrėjo maždaug 50 tūkst. žmonių. Marijampolės miesto dienų metu organizacija surengė didžiausią iki šiol šiame mieste buvusį bėgimą, liepos mėnesį kartu su savivaldybe suorganizavo Tautiškos giesmės giedojimo akciją, o visą vasarą miestiečiai rinkosi į Poezijos parke asociacijos organizuojamus renginius „Parkas gyvai“ po atviru dangumi.

    Pirmąją naujojo sezono laidą žiūrovai pamatys jau šį ketvirtadienį, spalio 13 dieną 20.30 val. per Marijampolės televiziją. Turite idėjų, pasiūlymų laidos turiniui? Susisiekite su komandos kūrybine grupe elektroniniu paštu tvjaunimolaida@gmail.com arba socialiniame tinkle Facebook: „Laida marijampoliečiai.lt“. Komandai svarbi jūsų nuomonė, tad kviečiame visus marijampoliečius drąsiai ir aktyviai siūlyti temas laidai. Informaciją apie laidą ir miesto naujienas galite rasti portale www.marijampolieciai.lt

    Žadėjo melstis už pareigūnus

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Į Marijampolės apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (Marijampolės aps. VPK) pirmadienio rytą atėjo marijampolietė Magdelena Kazimiera Senkiūtė. Moteris pasakojo apie, jos žodžiais tariant, nuoširdžiausiai ir profesionaliausiai dirbusius pareigūnus.

    Į policiją M. K. Senkiūtė kreipėsi sekmadienį, pasigedusi  dviejų piniginių, kuriose buvo asmens dokumentai, banko kortelės ir PIN kodai, pinigai. Policijos pareigūnai (kaip išsiaiškinome, tai buvo patruliai Mindaugas Žemaitis ir Juozas Ulevičius) atvyko, apžiūrėjo, ar nėra įsibrovimo požymių. Jie pasirūpino, kad būtų užblokuota banko kortelė.  Neilgai trukus moteris vėl sulaukė tų pačių pareigūnų – jie patikino, kad banko kortelė saugi, pasiteiravo, ar neatsirado dingusios piniginės. Tačiau ji jau turėjo gerą žinią – atidžiai dar kartą apžiūrėjusi namus, abi pinigines ji rado užkritusias už virtuvės baldų.

    Garbaus amžiaus moteris savo turbūt pirmąjį susidūrimą su policijos pareigūnais prisimena kaip su tikrais angelais sargais – tokio dėmesingumo, gerumo ji, sakė, net nebūtų galėjusi tikėtis. Prašė perduoti jos asmeninę padėką pareigūnams, o pati žadėjusi melstis, kad jiems viskas sektųsi, kad būtų sveiki ir puoselėtų savo gerumą, kurį jai teko patirti iš šių šaunių policininkų.

    Marijampolės aps. VPK informacija

     

    Kazlų Rūdos policijos komisariato savaitės naujienos

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    2014 m. spalio 2-ąją Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (Marijampolės aps. VPK) Kazlų Rūdos PK policijos pareigūnai šventiškai nusiteikę dalyvavo  policijos  –Angelų sargų dienos šventėje. Susirinkusius pareigūnus  profesinės šventės proga sveikino Marijampolės aps. VPK viršininko pavaduotojas Alfredas Bartkus,  Kazlų Rūdos savivaldybės meras Vytautas Kanevičiu , Kazlų Rūdos PK laikinai einantis viršininko pareigas Ridmantas Jonika. Už nepriekaištingą ir pavyzdingą tarnybinių pareigų atlikimą, pasiektus rezultatus stiprinant teisėtvarką Marijampolės aps. VPK viršininko Skirmanto Andriušio įsakymu Angelų sargų dienos – policijos šventės proga padėka įteikta Kazlų Rūdos PK Viešosios policijos skyriaus Patrulio būrio vadui Deividui Kygai; Kazlų Rūdos savivaldybės meras Vytautas Kanevičius už nepriekaištingą  tarnybinių pareigų atlikimą įteikė padėką Kazlų Rūdos PK Viešosios policijos skyriaus tyrėjui Donatui Akrangliui. Taip pat padėkos įteiktos Kazlų Rūdos PK rėmėjams Dariui Bartkui, Vytautui Minevičiui ir Romui Kasakaičiui  už aktyvų dalyvavimą saugant viešąją tvarką ir visuomenę, pagalbą policijos pareigūnams užkardant nusikalstamas veikas.Už pagalbą vykdant prevencines priemones akcijos „Spindulį tau nešu“ metu,   padėkos įteiktos  UAB „Aideka“ ir UAB „Rimtrans“ vadovams, VĮ Marijampolės regionino keliai Saugaus eismo ir kelių priežiūros specialistui Egidijui Lovkiui.  

    Kaip ir kiekvienais metais,  policijos komisariate lankėsi VšĮ Kazlų Rūdos Socialinės paramos centro vaikų dienos centro  „Šypsniukas“  lankytojai, kurie policijos pareigūnams dovanojo pačių gamintus darbelius-angeliukus.

    2014 m. spalio 7-8 d. Marijampolės aps. VPK Kazlų Rūdos  PK specialistė (nepilnamečių reikalų pareigūnė) Viktorija Siaurusevičiūtė, bendruomenės pareigūnė Akvile Krunglevičienė kartu su patrulių būrio patruliu  Mindaugu Gerdžiūnu,  vyriausiąja patrule Irma Pimpičkiene Kazlų Rūdos pagrindinės mokyklos 5-7 klasių mokiniams vedė pamokas tema „Saugus kelias į mokyklą“,  kurių metu pareigūnai  vaikams priminė tai, kas itin svarbu pėstiesiems – kalbėjo apie atšvaitų, atšvaitinių liemenių svarbą, apie tai, kaip kirsti perėjas,  geležinkelio pervažas. Primintos ir keleivių pareigos (saugos diržai, elgesys autobusų sustojimo aikštelėse). Akcentuoti reikalavimai dviračių vairuotojams. Pamokų metu veikė „Saugaus eismo dalyvio“ paštas. Mokiniai atvirukuose, dovanotuoseVĮ Marijampolės regiono kelių, rašė linkėjimus draugams saugaus eismo tema.

    Pamokose mokiniams trumpai priminta jų  administracinė ir baudžiamoji  atsakomybė už padarytus pažeidimus ir nusikaltimus (vagystės,  alkoholio ir tabako gaminių vartojimas, chuliganiški veiksmai).

    2014 m. spalio 8 d. Marijampolės aps. VPK Kazlų Rūdos PK bendruomenės pareigūnė Akvilė Krunglevičienė susitiko su Kazlų Rūdos Valdorfo progimnazijos tėvų bendrija. Susitikimo metu  buvo pristatytas Kazlų Rūdos PK projekto „Keturi metų laikai“ metu   atliktas tyrimas „Delinkventinio elgesio,  nelaimingų atsitikimų mažinimas mažamečių tarpe“, vykdomos, bei numatomos prevencinės priemonės. Pareigūnė ir tėvai diskutavo, kokių priemonių būtų galima bendrai imtis  siekiant  užkirsti  kelią  patyčioms, viešosios tvarkos pažeidimams mokyklos teritorijoje.

    2014 m. spalio  9 d. Marijampolės aps. VPK  Kazlų Rūdos PK, lydimi auklėtojos Virginijos Gustainienės, lankėsi  Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijos 1 c  klasės mokiniai. Kazlų Rūdos PK specialistė (nepilnamečių reikalų pareigūnė) Viktorija Siaurusevičiūtė su patrulių būrio vyresniuoju  patruliu  Gediminu Pečkiu  mokiniams pasakojo apie policijos darbą ir  policininkų profesiniam pasirengimui keliamus reikalavimus.  Pareigūnai, dalindamiesi savo asmenine patirtimi,   parodė  vaizdinę  medžiagą apie pasirengimą tarnybai, pasakojo apie studijas Mykolo Romerio universiteto Viešojo saugumo fakultete, Policijos mokykloje.

    Pamokos pabaigoje  mokiniams buvo  priminta apie atsakomybę už  nepilnamečių  daromus pažeidimus bei nusikalstamas veikas. Taip pat mokiniai turėjo galimybę pamatyti Kazlų Rūdos PK patalpas, buvo supažindinti  su policijos komisariato struktūra. 

    Marijampolės aps. VPK Kazlų Rūdos PK informacija

    Picture Gallery
    Kazlų Rūdos policijos komisariato savaitės naujienos

    Yamamoto Tsunetomo

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    „Kad ir kas bebūtų, neįmanomų dalykų nėra. Jeigu žmogus degs ryžtu, tai vieno jo žodžio pakaks sudrebinti dangų ir žemę. Netgi kasdieniuose dalykuose iškyla ir atsiskleidžia kario dvasios gelmė. Tik silpnadvasiai niekuomet negalės pasigirti ryžtingumu, todėl kad ir kiek stengtųsi, niekada dangus ir žemė nepaklus jų valiai“.

    Marijampoliečių kūryba – Aukštaitijos erdvėse

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Rugsėjo 13 d. Dusetų dailės galerijoje buvo atidaryta gausi Sūduvos krašto menininkų paroda – penki kūrėjai pristatė tiek savo, tiek negalėjusių atvykti kolegų tapybos ir fotografijos darbus. Renginio pradžioje galerijos direktorius Alvydas Stauskas prisiminė praeitų metų rudenį, kai su tokia pat gausia ir įvairia paroda Dusetų menininkai viešėjo Marijampolėje. Tuomet ir buvo sutarta, kad sulauksime atsakomojo šeimininkų vizito. Miesto vicemero pažadas suteikti transportą nebuvo tuščias, ir štai po metų sulaukėme svečių iš Suvalkijos.

    Parodos autorius pristatė Jūratė Kadusauskaitė-Preikšienė. Pirmiausiai dailininkė prisipažino, kad mintis Dusetose surengti tokią parodą iš pradžių jai atrodė misija neįmanoma – ir dėl nuotolio, ir dėl organizacinių sunkumų, – tačiau palengva viskas puikiai išsisprendė. Atrenkant darbus, nebuvo vadovaujamasi viena koncepcija – menininkai rodo tai, kas mieliausia jiems patiems, ką pastaruoju metu kuria. Beveik visi autoriai dirba dailės pedagogais, nes vien iš meno neišgyventų.

    Trumpaipristatysiu parodoje eksponuojamų darbų autorius. Dalis šių biografinių ir kūrybinių faktų paimta iš katalogo „Marijampolės menininkai. Laiko ženklai“, kurį išleido savivaldybė Marijampolės miesto savivaldos 220 metų jubiliejui.

    Justinas Prakapas – Lietuvos dailininkų sąjungos narys, vienas iš Dailės mokyklos įkūrėjų. Nepaisant garbaus amžiaus, tapytojas yra labai produktyvus, mėgsta eksperimentuoti, išbandyti įvairius žanrus bei stilius. Iš parodoje rodomų jo tapybos darbų vienas ypač artimas dusetiškiams- „Aš beržas, lietuviškas beržas…“ su Pauliaus Širvio portretu.

    Eglė Ambraziūnaitė – keramikė, tapytoja, monotipijų bei asambliažų kūrėja. Vilniškė, tačiau tvirtai šaknis įleidusi Suvalkijos derlingose žemėse. „Kūrybai laisvo laiko lieka nedaug, labiausiai mėgstu kurti, kai lyja, tada sekasi geriausiai…“

    Jolita Bičkienė – tapytoja, Marijampolės šv.Cecilijos gimnazijos dailės mokytoja. Yra iliustravusi įvairių leidinių, dalyvauja projektuose, konkursuose, o parodas dažnai rengia su vyru Egidijumi, taip pat dailininku.

    Egidijus Bičkus – tapytojas, VšĮ “Sambalsiai“ (kultūrinės-meninės veiklos sklaida) vienas iš steigėjų, aktyvus tarptautinių projektų, plenerų dalyvis. Pastaruoju metu Egidijus susidomėjo fotografijos, ypač juodai-baltos galimybėmis, jau yra surengęs pirmąją personalinę parodą.

    Jūratė Kadusauskaitė-Preikšienė – tapytoja, Lietuvos dailininkų sąjungos narė, dailininkų bei dailės pedagogų klubo „Žvilgsnis“ įkūrėja ir vadovė. Nuo 1988 m. per 40 parodų, plenerų, projektų dalyvė, ne vieno iš jų iniciatorė bei kuratorė.Daugiausiai tapo abstrakcijas, neprisiriša prie konkrečių formų ir žaidžia spalvinėmis dėmėmis, linijomis, eksperimentuoja netikėtais spalvų deriniais, potėpių kryptimis.

    Skirmantė Makarevičienė – tapytoja, keletos personalinių bei bendrų parodų dalyvė. Paveiksluose – tiek gamtos didybė, tiek maži jos akcentai, ypač traukia akį šiltos, trykštančios gyvenimo džiaugsmu abstrakcijos.

    Vaclovas Vekerotas – tapytojas ir dizaineris. Vilniaus menininkų klubo „Plekšnė“ narys. Mėgstamiausia tema – vandenų stichija, laivų romantika. Autoriaus nuostata tokia: „Jei paveikslas bus nutapytas be meilės ir jausmo, tai tebus dažyta lentelė…“

    Ričardas Vainas–tapytojas, skulptorius. Dėsto dailę ir dizainą Marijampolės profesinio rengimo centre, buvo išrinktas „Metų dėstytoju“. Medinės skulptūrėlės, išsiskiriančius savitu ir neįprastu stiliumi, jau yra pabuvojusios Vokietijoje, Suomijoje, Ispanijoje. “Kiekvienas kūrinys yra savarankiškas reiškinys gimstantis iš keistų emocijų ir vaizduotės. Bet, kai jis baigtas – autoriui nebepriklauso. Jis ima gyventi savo gyvenimą, nepriklausomai nuo jį sukūrusio autoriaus valios. Todėl manau, kad svarbiausia – pats kūrybos procesas”…

    Romas Linionis – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, per 70 surengtų autorinių parodų, penkių autorinių knygų autorius. Šiuo metu dirba Marijampolės kraštotyros muziejuje. Fotomenininkas mėgsta kurti pasaulį pagal save fotokoliažų pagalba: „ Fotoaparatas – tarpininkas tarp pasaulio ir tavęs. Viskas, ką kliudė akis ar fiksavo objektyvas, tapo motyvais, fragmentais, detalėmis (kaladėlėmis), reikalingais atspindėti gyvenimo epizodą, vyksmą, viziją ar net muziką.“

    Laimutė Kraukšlienė – menotyrininkė, fotomenininkė, įkūrė ir vadovavo Marijampolės menininkų klubui ir galerijai „Kiemas“, Sūduvos fotoklubo pirmininkė, parodų kuratorė, įvairių leidinių, kultūros straipsnių autorė. Dirba kultūros renginių organizatore Beatričės Kleizaitės-Vasaris menų galerijoje. “Man fotografija – savęs ieškojimas. Kartais įžvelgiu daugiau, o kartais savęs visai neatrandu kadre – kažkas svetimo, atsitiktinio…“

    Antanas Beniulis – fotomenininkas, turintis savo studiją. „Man fotografija – ne tik vaizdas ir šviesa…“, sako jis, kviesdamas fotografijos lakštuose atrasti ar bent užčiuopti trapius saitus tarp autoriaus ir pasaulio, tarp pasaulio ir mūsų.

    Vytenis Skroblas – architektas, fotografas, dalyvauja visose klubo ruošiamose parodose, yra surengęs keletą autorinių parodų.„Fotografija susidomėjau dar vaikystėje. Greičiau tai buvo smalsumas ir pažinimas, nei koks nors tikslas ar saviraiška. Fotografija – tai neįprastos mintys apie įprastus dalykus, todėl ir šiandien fotografija mano gyvenime yra pažinimas, bet jau plačiąja prasme. Supančios aplinkos pažinimas ir atradimas iš naujo, žvelgiant kitu kampu.“

    Parodos atidaryme dalyvavęs grafikas Arvydas Každailis,sveikindamas svečius, linkėjo jiems „kūrybinių džiaugsmų, nes tai praturtina mūsų gyvenimą, nenuleisti rankų, nežiūrint, koks bebūtų kultūros oras – ar dargana, ar sausra. Mūsų darbas svarbus ne tik mums, bet ir visuomenei, ypač jaunimui.“

    Dailininkas Romualdas Pučekas džiaugėsi įdomia, įvairiapusiška paroda, šiltais žodžiais atsiliepėapie Marijampolę kaip seną, patriotišką, saugantį lietuvišką dvasią miestą: „Būnant ten, jautiesi, lyg iš naujo vartytum Lietuvos istorijos ar literatūros vadovėlius. Su kokia didele pagarba yra įamžinti visi tame krašte gyvenę, dirbę šviesuoliai. Paminklai, atminimo lentos, gausybė informacijos apie juos – mums, dusetiškiams, yra ko pasimokyti.“

    Baigdamas parodos atidarymą A.Stauskas palinkėjo atvykusiems menininkams kūrybinės ugnelės ir kad šis gražus bendradarbiavimas tęstųsi ir toliau, nes būtent per kūrybą arčiausiai susipažįstame, iš naujo atrandame vieni kitus.

    Vilija VISOCKIENĖ

    Egidijaus BIČKAUS nuotraukos.

    Picture Gallery
    Marijampoliečių kūryba – Aukštaitijos erdvėse

    Povilas Žėkas: „Vidinius pokyčius turi atspindėti ir mūsų santykiai su aplinkiniais žmonėmis“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    14

     

    „Žmogaus siela ateina į šį pasaulį tobulėti – pasisemti žinių ir patirties, – įsitikinęs Povilas ŽĖKAS, garsiosios Merkinės piramidės įkūrėjas ir šeimininkas, kuris šiuo metu užsiima piramidės aplinkos priežiūra, dvasinių žinių, gaunamų iš aukščiausių jėgų, tolesniu plėtimu. Diplomuotas biologas, labai sėkmingai baigęs šios srities studijas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, tačiau dėl savo nuo vaikystės nurodyto kelio atsisakęs tolesnių studijų bei mokslinės karjeros, savo tikėjimu yra labai tvirtas. Be pagalbos žmonėms, Povilui labai svarbus ir pažinimo procesas, kurį visada šalia esanti blogio stovykla apsunkina, bet visgi atlieka savo misiją: ko nepražudo – tą sustiprina…

    „Mūsų savaitė“ Povilą Žėką kalbina visiems, kuriems dvasiniai ieškojimai nesvetimi, aktualiais klausimais.

    – Sakoma, jog žmogus visų atsakymų į jam rūpimus klausimus turi ieškoti savyje. Kaip išmokti paklausti savęs? Ir – svarbiausia – išgirsti (pajusti) teisingą atsakymą?

    – Galiu atsakyti remdamasis asmenine patirtimi. Visų pirma svarbu išmokti pajusti vidinę tylą. Nuraminti įkyrias mintis bei emocijas. To pasiekti padeda kasdieninė meditacija. Tai nėra religinė praktika. Jos gali išmokti kiekvienas. Šioje srityje žmogus gali atrasti savo metodą arba pasikonsultuoti su meditaciją praktikuojančiais bičiuliais. Tik vidinėje tyloje prabyla žmogaus siela. Tik tyloje patiriame vienybę su Dieviškuoju. Tik iš sielos gelmės mus aplankantis aiškumo pojūtis yra teisingas. Visa kita dažniausiai yra kitų žmonių mums primesta pasaulėžiūra, nuomonė nebūtinai atitinkanti mūsų sielos (širdies) giluminius poreikius. Kaip žinia, jeigu nesiklausome širdies, kenčiame. O kas nori kentėti?

    – Didžiausios problemos, kankinančios šių laikų žmogų, vis dėlto yra ne išorinės, o vidinės, kylančios iš nesusikalbėjimo su savimi ir kitais. Kaip patartumėte spręsti tokias problemas?

    – Šiuolaikinis žmogus pernelyg susitapatina su išoriniu pasauliu. Pasaulio negandos užvaldo daugelio žmonių protus. Mintimis esame nuolat pasinėrę į neišsprendžiamų problemų sūkurį. Nekontroliuojami minčių srautai tarsi srauni upė mus neša pražūtingojo krioklio link – prarandame savastį, pamirštame "kas aš esu", nežinome, kur keliaujame – koks mūsų gyvenimo tikslas. Dėl to ir kenčiame. Šią problemą padeda spręsti malda ir meditacija. Tačiau nuolat skubančiam žmogui dažnai būna sunku sustoti. Būna, kas tokiu atveju sustabdo bei priverčia susimąstyti liga ar kita didesnė nelaimė . Kasdien sutinku žmonių, kurie būtent šiuo – sunkiuoju – būdu pradėjo savo dvasinę kelionę. Ir nesigaili, nes jau dabar, nors negandos kartais nepasitraukia akimirksniu, jie jau jaučiasi laimingi ir dėkingi Dievui už šio gyvenimo stebuklą.

    – Filosofai (berods, tai E. Levino mintis) teigia, jog Dievo atvaizdo reikia ieškoti kitame žmoguje, kitaip tariant, Dievo reiškimosi plotmė – žmonių tarpusavio santykiai. Paneikite arba pagrįskite šią mintį.

    – Visiškai pritariu minčiai, jog Dievas apsireiškia bei veikia per žmones, kuriuos sutinkame savo kasdieniame gyvenime. Tiesa, ne visuomet šie susitikimai malonūs. Kartais turime išmokti savotišką pamoką: tapti supratingesni, išmokti atleisti, mylėti. Tobulėdami dvasiškai turime siekti ne tik vidinio šventumo. Vidinius pokyčius turi atspindėti ir mūsų santykiai su aplinkiniais žmonėmis. Jeigu žmogus nesugeba mylėti to, kuris yra šalia, kaip jis gali mylėti Dievą, kuris, kaip tariame melsdamiesi, yra danguje?

    – Ką galėtumėte pasakyti apie likimą: ar nuo jo negalime pabėgti, ar turime galimybių jį nusikalti, kokio norime?

    – Remdamasis iš Aukščiausiojo šaltinio gautomis dvasinėmis žiniomis bei asmenine meditacine patirtimi galiu teigti, jog likimą renkasi paties žmogaus siela prieš įsikūnydama Žemėje. Tad mes jau žinome (tik vėliau primirštame), kokie esminiai įvykiai mūsų laukia šiame įsikūnijime. Kita vertus, tikėjimo ir valios pastangų dėka žmogus gali koreguoti savo likimą, pakreipti jį dvasingumo link. Tai nelengvas kelias, tačiau jį pasirinkę žmonės jaučia vidinį džiaugsmą – kur beeitų, ką bedarytų.

    – Sielos ir kūno sveikatos santykis. Kokį jį jaučiate stebėdami pas jus atvykstančius žmones? 

    – Bendraudamas su kupolo ir piramidės komplekso lankytojais nuolatos akcentuoju, jog gyvenime svarbu siekti visapusiškos pusiausvyros: turi būti sveikas ir kūnas, ir siela. Jeigu stiprinsime tik kūną, tikrai staiga nepasijusime sveiki ir energingi. Pusiausvyros dėsnis reikalauja ne mažiau dėmesio skirti ir subtiliesiems sielos poreikiams, kurių svarba ne mažesnė, nei maisto mūsų kūnui. Todėl, kai maldoje tariame žodžius "kasdieninės duonos duok mums šiandien", prisiminkime ir dvasinę savo prigimtį. Iš patirties galiu paliudyti, jog tik dvasinių poreikių svarbą suvokę piramidės ir kupolo lankytojai patiria ilgalaikių sveikatos bei kasdienio gyvenimo pokyčių ir išlieka dėkingi Aukščiausiajam už kasdienes gyvenimo malones.

    – Jei sau padėsi, tai ir Dievas padės. Pakomentuokite šią mintį.

    – Šis dėsningumas taip pat aktualus. Būna, kad žmogus gali ar netgi privalo visų pirma tam tikras problemas išspręsti pats dar prieš kreipdamasis pagalbos į Aukščiausiąjį. Pavyzdžiui, pabūti kupole bei piramidėje ir paprašyti Dievo pagalbos atvyksta žmogus, kuriam remiantis medicininiais tyrimais gresia sunki kvėpavimo takų vėžio forma. Tačiau čia pat, po maldos ir meditacijos, išsiėmęs cigaretę jis užtraukia gardų dūmą… Žinoma, vėliau jis galės kaltinti ir Dievą, ir visus šventuosius, kad nepadėjo jam pasveikti, tačiau ar įžvelgs savo paties kaltę? Panašių situacijų gyvenime būna daug, kuomet net nesusimąstydami apeliuojame į Dievo gerumą, gailestingumą. Tačiau ar patys žengiame pirmąjį būtiną žingsnį tam, kad ir Aukščiausiajam suteiktume galimybę apsireikšti mūsų gyvenime?

    – Kiekvienas žmogus nori būti tiesiog laimingas. Ar yra universali laimės formulė? Jei taip, kokia ji?

    – Deja, kiekvienas turime atrasti savą kelią į laimę. Aš jį atradau paskirdamas savo gyvenimą žmonėms, kuriems reikalinga mano pagalba, paguoda, užtarimo malda. Esu laimingas, galėdamas suteikti žmonėms sveikesnio, prasmingesnio gyvenimo viltį. O paskui dėkoju Dievui stebėdamas kaip lankytojų lūkesčiai pildosi.

    – Kas pasikeitė Jūsų gyvenime, pasaulėvokoje?

    – Stengiuosi nuolat dvasiškai tobulėti: siekiu naujų žinių bei patirčių. Pagrindinis dvasinės informacijos šaltinis jau daugel metų išlieka toksai pats – tai asmeninis ryšys su Dievu. Tačiau taip pat nemažai naudingos informacijos gaunu bendraudamas su bičiuliais, skaitydamas jų rekomenduojamą literatūrą. Domiuosi psichologija, asmenybės tobulėjimo praktikomis. Vadovaujuosi principu: išbandyk pats, o paskui mokyk kitus, – todėl neskubu skleisti, populiarinti naujų mokymų, kol pats neįsitikinu jų teisingumu bei efektyvumu.

    Kasdieniame gyvenime taip pat patyriau permainų. Sukūriau šeimą su man visapusiškai artima siela, susilaukiau dukrytės. Ypatinga – meilės–patirtis leido man atsinaujinti,  naujai pažvelgti į pasaulį. Pradėjau geriau suprasti, atjausti, mylėti visus mane supančius žmones. Esu nuoširdžiai dėkingas Dievui už naujas patirtis. Dėkingumo praktika tapo kasdieninės maldos dalimi.

    – Kaltė ir gėda, kaip teigė vienas iš dvasinio kelio vadovų, yra ardančios jėgos, žlugdančios asmenybės tobulėjimą. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

    – Žmogaus siela iš prigimties yra veržli, kūrybinga, linkusi tobulėti. Kaltė, gėda bei visa aibė kitų negatyvių būsenų neigiamai veikia sielos potencialą. Todėl kiekvienas mūsų kasdieninės meditacijos metu turime mokytis stebėti savo vidinę būseną, kuo anksčiau identifikuoti negatyvus bei užkirsti jiems kelią, kol jie galutinai mūsų neužvaldė. Esu parengęs dokumentą „Nuodėmės ir dorybės“, kuriame išsamiau aptariu įvairių būsenų poveikį žmogaus kūnui bei sielai. Šį dokumentą galima rasti bei perskaityti interneto svetainėje www.merkinespiramide.lt

    – Nesėkmių ruožas: kas tai? Žmogaus nuolatinio klydimų ar išbandymų pasekmė?

    – Ganėtinai dažnai tenka bendrauti su žmonėmis, kurie liudija apie nesėkmes jų pačių arba artimųjų gyvenime. Tam tikrais atvejais darau prielaidą, jog įvykiai nėra tarpusavyje susiję, o žmonės pernelyg linkę įžvelgti dėsningumus ten, kur jų iš tiesų nėra – tokia jau mūsų prigimtis. Tačiau taip būna tikrai ne visuomet. Tam tikri įvykiai kartojasi gan dažnai. Jų pobūdis panašus. Kartais jie būdingi netgi vienos giminės skirtingų kartų atstovams. Tuomet galima daryti prielaidą, kad egzistuoja priežastiniai ryšiai. Dažnai ir patys žmonės turi įtarimų, kad jie ar jų giminė dėl tam tikrų priežasčių buvo prakeikti, nužiūrėti. Neatmestinas ir priežasties-pasekmės (karmos) dėsnio poveikis mūsų gyvenime. Kiekvienu atveju bandau žmogui padėti individualiai: išklausyti, patarti, užtarti maldoje. Tačiau šioje srityje greitų sprendimų nebūna. Nevalia karmos ar prakeiksmo tiesiog „nuimti“. Tokie ritualai veikia tarsi vaistai nuo skausmo: padeda tik trumpam, o paskui tik blogiau. Be to, brangiai kainuoja. Todėl anksčiau ar vėliau pačiam žmogui tenka susiimti į rankas: sistemingai darbuotis keičiant požiūrį, įpročius, daugiau energijos skirti dvasinei praktikai. Po kurio laiko situacija pati pradeda palaipsniui keistis į gerą. Deja, nemažai žmonių vis dar puoselėja vartotojišką požiūrį žvelgdami į gilias dvasines problemas: jie nuolat ieško vis „galingesnių“ pagalbininkų, bando nusipirkti sveikatą, ramybę, laimę, nušvitimą ir pan. Tačiau situacija iš esmės pradės kisti tik tuomet, kai žmogus suvoks, kad išbandymai (kad ir kokia bebūtų jų priežastis) yra savotiška Dievo dovana. Nemaloni, tačiau dėl tam tikrų priežasčių sielai reikalinga pamoka šioje gyvenimiško skausmo-džiaugsmo mokykloje. Juk įveikdama problemas, spręsdama sudėtingus uždavinius siela patiria katarsį bei tobulėja.

    – Sakoma, jog jei tavo valia sutampa su Aukščiausiojo valia, eini teisingu keliu. Kaip žinoti, jog vykdai Aukščiausiojo valią? Galbūt tu paskendęs iliuzijoje ir eini klystkeliu?

    – Vykdydami Aukščiausiojo valią, kuri sutampa su asmenine dvasine misija, žmonės patiria nevienadienį džiaugsmą. Jis sklinda iš pačios sielos gelmės ir persmelkia mūsų būtį, kasdienybę. Ši būsena neišblėsta dėl pavienių nesėkmių. Taip pat ji nepriklauso nuo nuolat kintančių žemiškojo gyvenimo aplinkybių. Kad ir kas beatsitiktų – vidinis džiugesys visuomet su tavimi, visuomet tavyje. Tai pastebima netgi iš šalies. Žmonės, kurie aiškiai suvokia esminius savo gyvenimo tikslus bei sistemingai juos įgyvendina, spinduliuoja „užkrečiančiu“ džiaugsmu. Ilgainiui susiformuoja dvasinių bičiulių ratas, kuriame tobulėti bei įgyvendinti savus tikslus tampa lengviau. Bendradarbiaudamas sielos tobulėja sparčiau.

    – Žmogus mirties akivaizdoje: kai netenkame artimo žmogaus, kaip iš naujo pradėti gyventi? Kaip išlaikyti ryšį, kai netenkame fizinio bendravimo?

    – Kas mes esame? Žvaigždžių dulkės. Na, o tiksliau mūsų kūnas yra sudarytas iš daugybės dalelių – atomų bei molekulių – kurios prieš milijardus metų „gimė“ didžiųjų žvaigždžių visa naikinančiose liepsnose. Taigi, mūsų žmogiškasis gyvenimas pernelyg trumpas, kad liūdėtume dėl jo laikinumo. Tačiau dvasia nemirtinga. Ji „įamžina“ prasmingai nugyventus gyvenimus, kad ir kokie trumpi jie bebūtų. Svarbi ne trukmė, o kokybė. Pajutę, jog mūsų dvasia išties nemirtinga, suvokiame, jog išsiskyrimas su artimom sielomis taip pat laikinas. Netrukus vėl susitiksime su tais, kurie anksčiau už mus baigė šią žemišką kelionę. Tai įvyks nei per anksti, nei per vėlai, nes kiekvienam savas laikas. O dvasinius bičiulius, kurie per savo asmeninę patirtį atrado arba tobulėdami suvokė, jog žemiškasis gyvenimas susideda iš daugelio gimimu bei mirtim paženklintų fragmentų, ramina mintis, jog praeityje tikriausiai jau ne kartą susitikę tikrai ir ateity dar ne vienąkart sutiksime tas pačias mums (kažkodėl) giminingas sielas bei vėl tobulėsime drauge.

    – Prasmės klausimas: o kam aš čia esu?

    – Daugybė religingų žmonių bei filosofų kelią prasmės klausimą bei pateikia be galo daug atsakymų. Kiekvienas jų savotiškai teisingas, nes atspindi skirtingų žmonių patirtį. Mano nuomone, svarbiau ne atrasti, o ieškoti. Nes dvasinis tobulėjimas yra procesas, kurio metu žmogus įveikia skirtingas dvasinės raidos fazes ir kiekvienoje jų keldamas prasmės klausimą pateikia atitinkamą atsaką.

    Mane įkvepia dvasingų žmonių gyvenimo pavyzdžiai. Domiuosi jų biografijomis. Stengiuosi pasisemti išminties bei sekti jų pavyzdžiu. Akivaizdu, jog meilė, tarnystė artimui yra nepakeičiamos vertybės, kurios įprasmina žmogiškąjį gyvenimą. Svarbios ir žinios, kurios padeda geriau pažinti Dievo kūriniją bei su viltimi keliauti Amžinybės link.

    – Dėkoju už atsakymus.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Nuotraukos iš asmeninio Povilo Žėko albumo.

    Picture Gallery
    Povilas Žėkas: „Vidinius pokyčius turi atspindėti ir mūsų santykiai su aplinkiniais žmonėmis“

    • Povilas Žėkas.

    Merkinės piramidė: vieta, kurią įprasmino apreiškimas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    85

     

    Vietos, tampančios traukos objektais, visada turi savo unikalią istoriją (dažnai netgi legendomis apipintą), kuri apsigyvena toje vietoje, kviesdama lankytojus nuolat prie jos prisiliesti. Skirtingi tikslai žmones veda į tokias vietas: paprastas smalsumas, tikėjimas ten patirti netgi transcendentinių potyrių, sveikatos, ramybės ar laimės paieškos ir t.t. Ne vienas Sūduvos krašto žmogus (kaip ir daugybė žmonių iš visos Lietuvos, netgi iš užsienio) tokiais asmeniniais tikslais vyksta į Česukų kaimą, esantį prie Merkinės (Varėnos raj.), kur traukos vieta yra tapusi trišonė piramidė bei šios vietovės šeimininko Povilo ŽĖKO sukurta aplinka. „Mūsų savaitė“ šįkart per daug nesidomėjo piramidę aplankiusių žmonių įspūdžiais, nesiryžo tyrinėti „magiškųjų“ patyrimų, o tiesiog leidosi į kelią, ir skaitytojams šią unikalią vietą bei jos šeimininką pristato iš arti.

    „Mūsų savaitės“ žurnalistę pasitikęs Česukų kaime, prie pat piramidės, jau nuolat gyvenantis Povilas Žėkas iškart patraukė dėmesį sklindančiu nuoširdumu ir šiluma. Aiškiai matėsi viena: tai, ką šis žmogus sukūrė ir tebekuria, yra to tvirto tikėjimo rezultatas, arba, kitaip tariant, – kelias, į kurį jis buvo pašauktas dar vaikystėje…

    Apreiškimo įprasminta vieta

    Povilo Žėko (g. 1983 m.), kaip pats pastebi, jau gimimas buvo su tam tikru lemties palytėjimu – gimė jis antrąją Velykų dieną. Užaugo gimtajame Alytuje, baigė Alytaus Jotvingio gimnaziją… Rodos, įprasta jauno žmogaus biografijos dalis. Vis dėlto nuo pat vaikystės Povilo gyvenimo būta dalykų, kryptingai vedusių jį prie dabartinio kelio. Kaip pats teigia, nuo mažumės turėjęs ryšį su savo angelu sargu, kurį, kaip įprasta mažiems vaikams, tuomet vadindavo nematomu geriausiu draugu. Jog tai ne šiaip sau vaikiškos fantazijos, įsitikinta, kai Povilui buvo septyneri. Tuomet, 1990 m. rugpjūčio mėnesį, Povilas kartu su šeimos nariais, giminaičiais dalyvavo šv. Roko atlaiduose Merkinės bažnyčioje. Berniukas mintyse išgirdo balsą, aiškiai sakantį: „Aš sveikinu tave, vaike…“ Šį balsą Povilas dabar laikytų apreiškimo pradžia, mat po to įvykiai rutuliojosi tiesiog žaibiškai. Po atlaidų šeimynykščiai rinkosi Česukų kaime – Povilo senelių sodyboje, kur dalis giminaičių ir nakvojo. „Trečią valandą nakties, – pasakoja P. Žėkas, – visi buvome pažadinti tarsi griaustinio garso, o staigiai sukelti ant kojų kieme išvydome neįtikėtiną reginį: didžiulis šviesos srautas, atsiradęs tarsi vietoj sustojus žaibui, nutvieskė naktį (paslaptingą šviesą regėjo žmonės net už 3 kilometrų būdami). Tame šviesos sraute aš išvydau angelo sargo, tiesiančio ranką iš širdies, figūrą.“  Pasak Povilo, visas šis įstabus reginys truko apie 20 minučių, paskui viskas sutemo, o visiems regėjusiems tai tapo įrodymas, jog ši vieta yra paženklinta dieviškąja malone. Tiesa, ton vieton, kurią ženklino paslaptingas šviesos srautas, apie metus negalima buvo eiti – per stipri energetika buvusi, kuri po metų nuslūgo, tačiau po to ten nuėjus žmogų apimdavo teigiami potyriai, savijautos pagerėjimas. Kitaip tariant, tą vietą įprasmino apreiškimas.

    Traukos objektas – trišonė piramidė ir ją gaubiantis stiklinis kupolas

    Povilas, kaip teigia, po to įsimintino įvykio įgavo teisę su savo angelu sargu mintyse nuolat bendrauti (šis bendravimas atstojo draugus, leido ateities įvykiams užbėgti už akių), tačiau sulaukęs 12 metų iki pilnametystės šią teisę prarado: pertrauka buvo reikalinga, kad Povilas fiziškai, psichiškai ir dvasiškai subręstų.

    Sulaukus pilnametystės, kaip teigia P. Žėkas, prasidėjo II – asis etapas, kurį pastebėjo jau ne vien artimieji: tai buvo didelių darbų metas. Intensyvus procesas, iš aukščiau duotas įgaliojimas skleisti žinias, didžiulis informacijos srautas apie visatą, gėrį, blogį, sielą… ir – dabar jau garsiosios piramidės statybos. 2002 m. pastatyta trišonė piramidė buvo kaip pažadas ne tik ryšį su Dievu pajusti, bet ir fizinę bei dvasinę sveikatą teikti. Apie garsiąją Merkinės piramidę per dešimt jos gyvavimo metų kalbėta ir rašyta buvo išties daug ir visaip: vieni lankytojai džiaugėsi išsigydę nuo ligų, atgavę dvasios ramybę, kiti teigė jokio poveikio nepajutę – pasaulis margas. Būta ir rimtų išpuolių prieš šį statinį, ypač kai piramidė buvo apdengta stikliniu gaubtu. „Tikrieji stebuklai čia vyko ir vyks ilgai“, – nesiliaujantį susidomėjimo fenomeną bei lankytojų būrius traukiančią vietą apibūdina pats šios vietovės šeimininkas.

    Grįžkime į dešimtmečio istorijos pradžią. Trišonė piramidė vos išdygusi sukėlė didžiulį susidomėjimą: apsilankyti Česukuose ir pamatyti piramidę bei joje pabūti žmonės skubėjo iš vis tolimesnių Lietuvos vietovių, netgi užsienio. Pasklido garsas apie neįprastas – gydomąsias – erdvės, kurioje stovėjo Trišonė, savybes. Akivaizdžių fizinės bei dvasinės sveikatos pokyčių patirdavo daugybė žmonių, netgi būta žaibiškų pokyčių-stebuklų: dėl įvairių priežasčių judėjimo negalią turintys žmonės čia pat – dar meditacijos-maldos metu – atsistoję pradėdavo vaikščioti (kartais nežymiai prilaikomi juos atlydėjusių artimųjų), atslūgdavo ilgą laiką žmones kamavę įvairiausi skausmai, normalizuodavosi cukraus kiekis kraujyje, atsistatydavo sutrikusi kraujotaka („sušyla“ stingti linkusios rankos, kojos; atsistato normalus kraujospūdis), pradėdavo gyti uždegiminiai procesai, įvairūs vidaus organų susirgimai ir t.t. Tačiau tikrai ne visų lankytojų siekiai realizuodavosi tuojau pat: kaip aiškina Povilas, žmogus turi būti pasiruošęs priimti Dievo malonę. Tai suvokę žmonės lankydavosi nebe vieną kartą taip patirdami laipsniškus pokyčius, kol pasiekdavo trokštamą rezultatą. Tiesa, niekuomet netrūko ir skeptikų, kurie savo vizitą Česukuose reziumuodavo vienu žodžiu: „nesąmonė“.

    2009 m. gruodį P. Žėko piramidei iškilo grėsmė – jis susidūrė su biurokratais, nusprendusiais ją nugriauti. Į turizmo maršrutus įrašyta vadinamoji Merkinės piramidė valdininkams užkliuvo tuomet, kai virš jos iškilo maždaug 12,5 metro aukščio stiklo kupolas. Garsiosios piramidės ir kupolo sumanytojo P. Žėko teigimu, pastačius stiklo konstrukciją, buvo baigti erdvės formavimo darbai, ir piramidė įgavo maksimalią galią, kuri leis ne tik atsilaikyti prieš biurokratus, bet ir vykdyti didžiąją funkciją – generuoti gerąją energiją.

    Merkinės piramidės erdvė tebekuriama

    Merkinės piramidės vidaus erdvė, kaip minėta, jau baigta formuoti. Esminiai darbai buvo atliekami 2010-aisiais – pastačius piramidę gaubiantį skliautą. Tais pačiais metais įvyko ir Šventosios Dvasios atėjimo šventė, kurios metu piramidės erdvės kūrėjai bei lankytojai, kaip teigia P. Žėkas, patyrė ypatingą Dievo malonę: Aukščiausiasis palaimino žmonių jau nuveiktus darbus Merkinės piramidės erdvėje bei leido pajusti Šventosios dvasios artumą, kuris neblėsta iki šiol. Tą liudija ir dvasiškai atviri, jautrūs žmonės, kurie bent kartą apsilankę Merkinės piramidėje ją nuoširdžiai lygina su visuotinai pripažintomis šventovėmis, esančiomis tiek Rytų, tiek Vakarų pasauliuose.

    Tuo tarpu Merkinės piramidės aplinka per keletą pastarųjų metų buvo ir toliau intensyviai vystoma: įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, lankytojų (ypač neįgaliųjų) patogumui nutiesti takai, apjungiantys svarbius Merkinės piramidės erdvės elementus, įrengtas šiuolaikiškas WC. Taip pat daug dėmesio skirta aplinkos grožiui: atnaujinti jau esantys bei suformuoti nauji gėlynai, žmonių patogumui bei poilsiui sodybos teritorijoje pastatyta daugiau suolų, informaciniuose stenduose papildyta informacija anglų bei rusų kalbomis. Šiuo metu projektuojami simboliniai vartai, per kuriuos žengdami sodybos svečiai „apsivalys“ nuo juos slegiančių įkyrių, neigiamų emocijų bei minčių, pajus dvasinį pakylėjimą, pasirengs meditacijai Merkinės piramidėje. Na, o kitų metų pavasarį numatomas dar vienas šventiškas įvykis. Šalia Merkinės piramidės bei kupolo bus įrengta Angelo erdvė, kurioje lankytojai patirs dvasinę atgaivą bei galės įsipilti jau pamėgto energinio vandens iš Merkinės piramidės.

    Laima GRIGAITYTĖ

    Nuotraukos iš asmeninio Povilo Žėko albumo.

    P.S. Pokalbis su Povilu Žėku – netrukus.

    Picture Gallery
    Merkinės piramidė: vieta, kurią įprasmino apreiškimas

    • Merkinės piramidė.

    • Merkinės piramidė.

    • Merkinės piramidė.

    • Merkinės piramidė.

    • Merkinės piramidė.

    • Merkinės piramidė.

    • Merkinės piramidė.

    • Merkinės piramidė.

    • Merkinės piramidė.

    • Merkinės piramidė.

    • Merkinės piramidė.

    • Merkinės piramidė.

    • Povilas Žėkas.

    • Povilas Žėkas.

    Iš futbolo klubo „Šešupė“ rudens dienoraščio

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    LFF I lygos moterų futbolo čempionato ture Šiauliuose

    Rugsėjo 27 -oji. Vilkaviškio „Šešupė-Čyčkai“ – Kauno FM „Tauras“ 1 : 1.

    Pirmos rungtynės ėjosi gana sklandžiai ir gražiai. Matėsi žaidimo braižas, turėjome kelias realias progas pelnyti įvarčiui. Kėliniui įpusėjus, į Kauno vartus buvo paskirtas 11 m baudinys, kurį sėkmingai realizavo komandos kapitonė Greta Vaicekauskaitė.

    Antras kėlinys vyko permainingai. Realių progų įvarčiui pasiekti neturėjo nė viena komanda. Gal tik mūsų komandos patirties stoka neleido šių rungtynių laimėti, kadangi kelios žaidėjos paliko gynybą ir nuskubėjo į priekį pelnyti antro įvarčio, bet futbole dažniausiai būna atvirkščiai, už tai mes buvome nubausti, patys gavome įvartį.

    Rungtynėmis ir rezultatu esame labai patenkinti. Visos merginos rungtyniavo pagirtinai.

    Antros rungtynės vyko prieš Šiaulių FA. Jau nuo pirmų minučių matėsi ryškus šiauliečių pranašumas. Pasipylė į mūsų vartus įvarčiai. Gal „Šešupės“ merginos po lygiųjų su Kauno komanda dar gyveno ta laimės euforija ir niekaip negalėjo normaliai susikaupti, o gal paprasčiausiai jau nebeturėjo jėgų? Mūsų komanda labai jauna, nemažai merginų tą dieną apskritai žaidė futbolą pirmą kartą, tai buvo jų debiutas LFF I lygos čempionate. Taigi pralaimėjome 0 : 10.

    Dėkojam visom merginom už pasiaukojimą, ryžtą ir nugalėtą žaidybinę baimę.

    „Mažais žingsneliais didžiojo futbolo link“

    Vilkaviškio futbolo klubas „Šešupė“, aktyviai vykdantis savo veiklą Vilkaviškio ir Kauno rajonuose bei miestuose, spalio 2 dieną po teorinių ir praktinių mokymų pradėjo startą Kauno miesto darželiuose („Giliukas“, „Gintarėlis“, „Naminukas“), įgyvendindamas nekomercinį projektą „Mažais žingsneliais didžiojo futbolo link“, inicijuotą respublikinės ikimokyklinio ugdymo kūno kultūros pedagogų asociacijos „Riukkpa“, Lietuvos futbolo federacijos ir Masinio futbolo asociacijos.

    Darželiuose mažieji futbolo dalyviai suskirstyti į grupes. Vienai grupei atstovauja apie 20 ikimokyklinukų. Trijuose darželiuose 5 dalyvių grupės, apjungusios 100 vaikučių, treniruojamos FK „Šešupės“ trenerių Vytauto Paunksnio ir Gintarės Timinskienės bei darželių pedagogių, mažiesiems futbolo mylėtojams žaidimų bei praktinių užsiėmimų pagrindu skiepiją meilę futbolui, moko šio žaidimo paslapčių, ugdo sveikos gyvensenos būdą tiek tarp mažųjų projekto dalyvių, tiek tarp jų tėvelių. Matant kiekvienos dalyvių grupės palaikymo komandas, drąsiai galima teigti, kad tokio susidomėjimo futbolu, tokios aistros „sergant“ už „savuosius“ galėtų pavydėti bet kokia profesionali futbolo komanda.

    Projekto užsiėmimai darželiuose vyks iki gruodžio mėnesio ir pasibaigs „Futboliuko“ Kalėdų švente.

    „Mažais žingsneliais didžiojo futbolo link“ į 2015 metus keliauja ne viena būsima futbolo žvaigždė, prie kurios gimimo prisideda ir FK „Šešupė“.

    LFF I lygos moterų futbolo čempionato turas Vilkaviškyje

    Kartu su „bobų vasara“ tęsiasi LFF I lygos moterų futbolo čempionato kovos. Spalio 5 dieną Vilkaviškio miesto stadione savo jėgas išbandė Vilniaus MFK „Žalgiris“, Druskininkų FK „Druskininkai“ ir Vilkaviškio FK „Šešupė-Čyčkai“ komandos. Šiame ture turėjusi dalyvauti Nemenčinės „Rūta“ dėl objektyvių priežasčių neatvyko.

    Mūsų komandos vartus gynusios Ornelos Butanavičiūtės pastangomis jaunosios „Šešupės“ komandos futbolininkėms, kurių amžiaus vidurkis siekia vos 13,5 metų, pavyko atlaikyti patyrusių varžovių – Vilniaus „Žalgirio“ – atakas ir „išplėšti“ lygiąsias rezultatu 0:0.

    Dėl technikos ir patirties stokos nesugebėjome savo vartus apsaugoti nuo Indrės Momeniškytės, turinčios ilgametės patirties, atstovaujančios Lietuvos rinktinei ir žaidžiančios Druskininkų komandoje, kuri ir įmušė visus 4 įvarčius. Druskininkams pralaimėta 0 : 4.

    Žinant, kad objektyviausius vertinimus apie komandos žaidimą pasako jos sirgaliai, malonu buvo girdėti jų šiltus atsiliepimus. Sirgaliai „Šešupės“ merginų komandos pasirodymą įvertino teigiamai, įpareigodami siekti dar geresnių rezultatų, kurie ateis su sunkiu darbu treniruočių metu ir amžiumi.

    FK „Šešupė“ inform.

    Picture Gallery
    Iš futbolo klubo „Šešupė“ rudens dienoraščio

    242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu (Pabaiga)

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    2

    9–10 dienos (liepos 4-oji–5-oji): …kai tikslas yra KELIAS, arba širdies išsiplėtimo malonė

    Ištrauka iš Stefanijos dienoraščio:

    „Pabudau 5.15 val. ir vos neapsižliumbiau – KELIAS juk šiandien baigsis. Nebus geltonų rodyklių, aštuonias dienas man rodžiusių kryptį. Kur aš be jų nueisiu? Kaip rasiu teisingą, tą vienintelį, kelią? Prikėliau Laimą. Dušas. Kavos puodelis – ir pirmyn. Likę vos 14 kilometrų…

    Ėjome non stop. Pakeliui pavijome portugalų trijulę, kuri jau antra diena keliauja koja kojon su mumis. Jie linksmuoliai: nuolat dainuoja, o vakar alberge netgi pašoko. Diogo, Zita ir Barbara – trys artistai optimistai. Diogo – vyndarys, paveldėjęs vynuogynus, visą kelią Laimai pasakojo apie vyndarystę, apie Porto vyno kelią“.

    …Pagaliau einame Santjago de Kompostelos, gerai išsilaikiusio viduramžių miesto, gatvėmis. 10.46 val. Na, štai ir ji – miesto centre esanti Santjago de Kompostelos nuostabaus grožio, didinga, gotikinė katedra, pasitinkanti sunkų kelią nuėjusius piligrimus iš visų pasaulio šalių, – populiariausia po Jeruzalės ir Romos šventyklų krikščionių piligrimų šventovė ankstyvaisiais viduramžiais.

    …Į katedrą su kelionės kuprinėmis neįleidžia – ką gi, teks tinkamai išnaudoti laiką, likusį iki šv. Mišių. Šv. Mišios už kelią įveikusius piligrimus – 12.00 val. Reiškia, turime laiko ne tik įsikurti iš anksto numatytoje būsimos nakvynės vietoje, beje, esančioje prie pat katedros, bet ir kavos puodeliui. Čia mūsų laukia staigmena: kavą atneša ispanė, šiek tiek kalbanti lietuviškai. Pasirodo, jos vyras lietuvis, klaipėdietis, – meilės emigrantas. Ir kur tik tu nesutiksi lietuvių?

    Susiradome vokiečių rekomenduotą viešbutį, prisiglaudusį prie didingos katedros. Ir vėl staigmena: šiandien nakvosime San Martin Pinario vienuolyne, tikroje celėje. Jauku: daiktų tiek, kiek reikia. Balta: pagaliau balti rankšluosčiai, balta, vėju kvepianti, patalynė. O jau grožis to vienuolyno!

    12.00 val. šv. Mišios už piligrimus. Iškilmingos, prasmingos. Pilna katedra piligrimų, pasiekusių tikslą.

    Ištrauka iš Laimos dienoraščio:

    „Pasikartosiu, ką rašiau rašinio apie šią kelionę pradžioje.

    …Kai mąstome, kalbame apie kelią, iškart jis asocijuosi su tikslu. Rodos, kitaip ir negali būti: kam reikalingas betikslis kelias? Remiantis tokia seka, tikslas iškyla lyg prasmė, o kelias – tik priemonė jai pasiekti.

    Ši, rodos, neatremiama logika buvo sugriauta pėsčiomis nuėjus 242 kilometrus Portugalijos ir Ispanijos žemėmis geltonomis rodyklėmis nužymėtu keliu, kuris vedė į Ispanijos šiaurėje esančią Santjago de Kompostelą – kelionės tikslą (ne vien mūsų – tūkstančių piligrimų, ištisomis dienomis, savaitėmis pėsčiomis, dviračiais, netgi raiti ant arklių minančių kilometrą po kilometro, kol pavargusios, neretai pūslėtos, žaizdotos, sutinusios kojos paliečia Santjago de Kompostelos katedros aikštės grindinį). Tuomet, kai prieš akis iškilo didinga akmeninė katedra, lyg žaibas plykstelėjo suvokimas: juk tikslas ir buvo pats kelias – sunkus, tačiau kupinas įžvalgų, suvokimų, išbandymų. Tai buvo kelias ne vien kalnais, išdžiūvusių kalnų upių vagomis, sunkiais grindiniais, karščiu tvoskiančiu didmiesčio betonu, kaimų gatvelėmis ar miško takais, tai buvo kelias ir į save, su savimi… Šv. Mišios už piligrimus Santjago de Kompostelos katedroje kelionės pabaigoje vainikavo ištvermę, kantrybę, o šv. Mišių pabaigoje didžiulis sidabrinis smilkytuvas, lyg švytuoklė pakildamas iki pat aukštų katedros skliautų, skleisdamas malonų smilkalų kvapą, tarsi kalbėjo apie pasiektą tikslą. Bet vis dėlto tikslas buvo pats kelias…“

    Iš Stefanijos dienoraščio:

    „Aš dėkojau Dievui ir šluosčiau ašaras. Ir už ką man tokia laimė? Negalėjau patikėt. Ačiū už KELIĄ, ačiū už laimę. Ačiū už visus kelyje sutiktus žmones. Ačiū už tuos, kurie kartu su mumis meldėsi, juokėsi ir verkė. Ačiū už laimės ašaras“.

    Po šv. Mišių stovime gan ilgoje eilėje (tokia įstaiga – prie pat katedros) dėl piligrimo diplomo gavimo (norint jį gauti, reikia nueiti ne mažiau kaip 100 km pėsčiomis, taigi mes visus kriterijus atitinkame daugiau nei dvigubai). Pagaliau mūsų eilė. Trumpa diskusija apie Kelią, patirtį, gautą jame, ir – mūsų rankose piligrimo diplomai.

    Vakarą praleidžiame celėje. Kalbame apie kelią, apie kelyje patirtus nuotykius, gautas malones…

    Iš Stefanijos dienoraščio:

    „Apibendrinom įgytą patirtį, ir taip graudu graudu pasidarė. Aš jau pasiilgau KELIO. Tai kas bus toliau? Kaip reikės priprasti prie civilizacijos? Kaip reikės ištverti be KELIO, be jo vilionių, paslapčių?“

    Iš Laimos dienoraščio:

    „Ar buvo vilionių nutraukti Kelią? Taip, ir ne viena. Vienos iš jų kalbėjo malonumais, kitos – kančiomis. Ačiū Dievui, jog užteko jėgų atsispirti ir vienoms, ir kitoms, neišklysti iš KELIO ir eiti juo iki galo…“

    …Rytas. Santjage lyja, purškia lyg duše. O vakar mums Dievulis davė dar vieną malonę: kai išvydome didingąją katedrą, švietė saulė. Tokia saulėta diena čia, Šiaurės Ispanijoje, pasitaiko ypač retai…

    Iš Stefanijos dienoraščio:

    „Šiandien dar kartą dalyvavome piligrimų Mišiose. Kažkas nerealaus! Apžiūrėjome Šv. Jokūbo kapą – jo palaikai ilsisi sidabriniame karste – kriptoje po centriniu katedros altoriumi. Na, savaime aišku, jei ne Jokūbas, nebūtų ir šio KELIO, nebūtų ir manęs kelyje.

    Ką man davė KELIAS? Sunku atsakyt, kol kas pati nesuprantu. Tik žinau, kad mokė suprasti, pamilti, padėti kitam žmogui, užjausti jį. Mokė kantrybės, atlaidumo, o svarbiausia – suteikė taip ilgai lauktą ramybę, leido pajusti harmoniją su savimi. ,,Išėjau su Dievu, grįžau su savimi”. Taip. Aš susirinkau save – išbarstytą, išdalintą, išderintą. Lyg mozaiką susidėliojau save iš gabaliukų – iš kely surinktų akmenukų. Kely sutikti žmonės mane praturtino, jie liko mano širdy. Ar atėjo į Santjagą pakeliui sutikta vokietukė, ar atėjo Eduardo iš Venesuelos, kuris atrodė lyg ,,stepių vilkas”? Jei neatėjo, tai ateis. Ne šiandien, tai rytoj. NES TIK EINANTYS NUEINA“.

    Iš Laimos dienoraščio:

    „Lengvas liūdesys užplūdo lėktuvui pakilus iš Santjago de Kompostelos oro uosto: dalis širdies lieka Pirėnų pusiasalyje: Portugalijoje ir Ispanijoje… Tačiau vos po akimirkos liūdesį nustelbia džiaugsmas: širdis tiek išsiplėtė (dar viena – ir pati svarbiausia – KELIO pamoka!), kad joje dabar telpa ir Ispanija, ir ypač – Portugalija…“  

    Laima GRIGAITYTĖ

    Stefanija NAVICKIENĖ

    Asmeninio albumo nuotraukos.

    Picture Gallery
    242 kilometrai pėsčiomis švento Jokūbo keliu (Pabaiga)

    • Dar einame geltonų rodyklių keliu...

    • Su šauniąja portugalų trijule – Barbara, Zita, Diogo.

    • Jau tikslas netoli...

    • Didingojoje Santjago de Kompostelos katedroje.

    • Nuėjus 242 km geltonomis rodyklėmis.

    • "Mūsų" vienuolyno kieme.

    • Rankose - piligrimo diplomas.

    • Sidabriniame karste - šv. Jokūbo palaikai.

    • Didingojoje Santjago de Kompostelos katedroje.

    • Garsusis katedros sidabrinis smilkytuvas.

    • Smilkytuvą, sveriantį apie 700 kg, įsupti - didelis darbas.

    • Garsusis katedros sidabrinis smilkytuvas.

    • Eilė gauti piligrimo diplomą gan didelė.

    • Prie didingosios katedros.

    • Prie didingosios katedros.

    Dokumentinis filmas „Pasaulio virtuvė“ kviečia atverti duris ir širdis kitataučiams

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    Į Marijampolę atkeliauja naujas režisierės Aistės Ptakauskės dokumentinis filmas „Pasaulio virtuvė“, kuris kviečia susipažinti su penkiomis Lietuvoje gyvenančiomis kitatautėmis moterimis, paskatinti būti atviresnius kitų kultūrų, tautybių ir rasių žmonėms. Visi norintieji jį galės pamatyti nemokamai, o paskui sudalyvauti diskusijoje su kūrėjais, herojėmis ir žmogaus teisių ekspertais.

    Juostos peržiūra rengiama spalio 15-ąją, trečiadienį, 17.30 val. kino teatre „Spindulys“. Po seanso žiūrovai laukiami diskusijoje, kurią moderuos Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja dr. Jolanta Mickutė. Magistro diplomą ji gavo Oksfordo universitete, o disertaciją apie žydų moterų politinę, kultūrinę ir seksualinę istoriją tarpukario Lenkijoje apsigynė Indianos universitete JAV. Akademikės interesų sritis – tautinės mažumos ir lyčių studijos (tarpdisciplininė mokslo sritis, kurioje dėmesys skiriamas lyčių tapatybei ir pristatymui).

     „Pasaulio virtuvė“ – pilnametražis dokumentinis filmas apie penkias moteris, kurios atsikraustė gyventi į Lietuvą skirtingu metu, iš skirtingų pasaulio šalių ir dėl skirtingų priežasčių. Iš pirmo žvilgsnio jų gyvenimo istorijos atrodo neįtikėtinos, bet geriau įsiklausius pasirodo, kad tai galėjo nutikti kiekvienam. Juosta pasakoja ne tik apie sunkumus, kuriuos imigrantai patiria Lietuvoje, bet ir būdus, kaip užsieniečiai praturtina Lietuvos visuomeninį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą.

    „Pasaulio virtuvė“ – ne vien filmas. Kartu tai yra kvietimas pasvarstyti, iš ko dėliojame savo pasaulį, kurį vadiname namais, – iš lyties, amžiaus, odos spalvos, tautybės, o gal tiesiog iš atjautos, talento, meilės ir žmogiškumo? Kvietimas pasikalbėti, kas mus verčia jaustis svetimais, ir paraginimas ištiesti pagalbos ranką tiems, kas šalia mūsų nesijaučia visiškai savais.

    Pagrindinis sąmoningumo apie žmogaus teises stiprinimo ir kovos su diskriminacija dėl tautinės kilmės, rasės, lyties bei amžiaus kampanijos „Pasaulio virtuvė“ tikslas – atkreipti lietuvių dėmesį į imigrantų teises ir paskatinti Lietuvos visuomenę būti atviresnę kitų kultūrų, tautybių ir rasių žmonėms. Kampaniją finansuoja Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo NVO programa Lietuvoje.

    Filmas bus parodytas 15 šalies miestų. Po kiekvienos viešos peržiūros bus rengiamos savivaldybių, visuomeninių organizacijų ir miestų bendruomenių atstovų diskusijos. Be to, gyventojai kviečiami pademonstruoti savo svetingumą ir pasikviesti užsienietį pietų ar vakarienės, o kartu sužinoti daugiau ne tik apie šį žmogų, bet ir apie jo šalį, kultūrą.

    Herojės

    ALICIA GIAN

    Aktorė, dainininkė, režisierė į Lietuvą atvyko pagal studentų mainų programą ir pasiliko, nes rado čia savo gyvenimo meilę. Didžiausia jos  svajonė – turėti teatrą ir šeimą. Amerikoje turėti šiuos abu dalykus vienu metu atrodė nerealu. Bet Lietuvoje ji patikėjo, kad jos svajonė gali išsipildyti…

    AMINAT SAIJEVA

    Baltijos šalių čečėnų draugijos pirmininkė į Lietuvą atvyko oficialaus vizito kaip Čečėnijos užsienio reikalų viceministrė, bet antrą viešnagės dieną Čečėnijoje prasidėjo Grozno šturmas… Moteris tiki, kad gyvenime dar išauš diena, kai ji pamatys Šiaurės Kaukazo tautas laisvas, besidžiaugiančias gyvenimu. Kiekviena jos gyvenimo akimirka – atkakli kova už laisvę.

    BOŽENA KARVELIENĖ

    Romų integracijos namų vadovė, pedagogo asistentė ir socialinė darbuotoja, tarpininkaujanti tarp romų bendruomenės ir vidurinio lavinimo įstaigų. Ji norėjo gyventi vadovaudamasi savo galva, o ne kitų žmonių primetamomis taisyklėmis, todėl paliko taborą ir ryžosi pradėti gyvenimą nuo nulio. Teko dirbti pardavėja ir krupjė, susidurti su nepasitikėjimu ir diskriminacija, bet jauna moteris pasiekė savo – įgijo išsilavinimą, sukūrė šeimą ir dabar deda visas pastangas, kad romai būtų laikomi visaverte lietuvių visuomenės dalimi.

    KEISHA LARAINE INGRAM

    Mykolo Romerio universiteto magistrantė, tarptautinių programų studentų ambasadorė pabaigusi studijas panoro likti gyventi ir dirbti Lietuvoje, nes čia jaučiasi saugi ir laiminga kaip niekur kitur. Ji statė tiltus Jamaikoje, tiesė kelius Afganistane, projektavo aikštes Zambijoje. Į Lietuvą atvyko įgyti vadybininkės diplomo ir išsiugdyti verslumo, kad galėtų sukurti savo verslą ir padėti tiems, kam gyvenime mažiau pasisekė.

    MARISA LEONAVIČIENĖ

    Kelionių organizatorė, buvusi Lietuvos garbės konsulė Urugvajuje į protėvių gimtinę atsikraustė su keturiais mokyklinio amžiaus vaikais. Išaugusi su močiutės istorijomis apie pasakišką Lietuvos gamtą ir kultūrą, vos pabaigusi mokyklą, ji išvažiavo į Lietuvą, ruošėsi čia pasilikti, kurti savo verslą, bet išsigando reketo ir grįžo į gimtąjį Urugvajų. Ten susilaukusi keturių vaikų, visgi nusprendė, kad jie privalo patirti, ką reiškia gyventi Lietuvoje ir būti lietuviais.

    Režisierė AISTĖ PTAKAUSKĖ

    Scenaristė, prozininkė, dramaturgė, prodiuserė, režisierė arba, kaip trumpai save vadina, pasakorė. Pasakoti istorijas jai reiškia gyventi, susivokti ir išgyventi, kitaip tariant, būti pasaulyje. Niekas daugiau jai nesuteikia tiek malonumo, jėgų ir kančių kaip istorijų pasakojimas… Aistei tai – darbas, pomėgis, poilsis ir didžiulė atsakomybė. Kūrėja tiki pasakojimų burtais, jų galia gydyti, mokyti, iš pagrindų keisti žmogų, o tuo pačiu – ir aplinkinį pasaulį. „Pasaulio virtuvė“ – jos bandymas išburti pasaulį, kuriame taikiai įsitektų visos lytys, visos rasės, visos tautybės, visi amžiai, visos gyvybės.

    A.Ptakauskė Vilniaus universitete įgijo anglų filologijos bakalauro ir literatūros teorijos magistro laipsnius. Studijų metu stažavosi Oksfordo, Dublino ir Konstancos universitetuose. Literatūrinę veiklą pradėjo 2001 metais, kai Lietuvos rašytojų sąjungos žurnalas „Nemunas“ išspausdino pirmąją jos novelę. 2003-iaisiais knygynuose pasirodė pirmas A.Ptakauskės prozos rinkinys „Ieškau darbo!“, už kurį autorė apdovanota Augustino Griciaus premija už geriausią metų prozos debiutą. Viena novelė iš šio rinkinio, „Kleptomanas“, publikuota vokiečių kalba.

    2001 metais A.Ptakauskė pastatė spektaklį pagal pirmą savo pjesę „Atsargiai – liftas!“ Antra A.Ptakauskės pjesė „Abipus durų“ 2002-aisiais laimėjo prizinę vietą Prano Lemberto nacionaliniame studentų kūrybos konkurse. Vėlesnės A.Ptakauskės pjesės pristatytos daugelyje šiuolaikinės dramaturgijos festivalių Lietuvoje ir užsienyje.

    Laimėjusi Fulbright stipendiją, dar vieną – televizijos, radijo ir kino scenarijų rašymo bei režisūros – magistro laipsnį A.Ptakauskė gavo Niujorko valstijoje įsikūrusio Sirakūzų universiteto S.I.Newhouse'o viešosios komunikacijos mokykloje, kuri laikoma viena geriausių pasaulyje entertainment school – pramogų industrijos mokslo įstaigų. Kurį laiką dėstė Kalifornijos menų institute. Grįžusi į Lietuvą, kūrė TV dramų, trumpametražių ir dokumentinių filmų scenarijus, juos pati režisavo, taip pat yra išleidusi knygų paauglėms, netradicinėms erdvėms pritaikiusi operą „Everardas II – Lietuvos karalius“, išvertusi keletą pjesių ir Leonardo Coheno romaną „Žavūs nevykėliai“, už kurį 2005-aisiais nominuota premijai už geriausią metų literatūrinį vertimą.

    Kaip viskas prasidėjo

    „Pasaulio virtuvė“ gimė 2012 metų lapkritį, kai Lietuvoje vyko kasmetė pilietinė akcija „16 dienų be smurto prieš moteris“. Viena iš akcijos organizatorių – JAV ambasada Vilniuje paprašė Aistės Ptakauskės sukurti spektaklį, kuris prasmingai užbaigtų renginių ciklą. Režisierei kilo mintis atkreipti lietuvių dėmesį į mažai pastebimą moterų grupę – migrantes, kurios į Lietuvą atsikraustė iš kitų šalių ir kultūrų. Kuo jos skiriasi nuo lietuvių, o kuo panašios? Kokių džiaugsmų ir kokių sunkumų jos patiria Lietuvoje? Ar šios patirtys būdingos tik joms, ar ir kitiems Lietuvos gyventojams?

    Kurdama spektaklį, Aistė apklausė keliolika moterų iš Estijos, Moldovos, Uzbekistano, JAV, Etiopijos, Urugvajaus, JAV, Čečėnijos. 2012 metų gruodžio 8 dieną septynios iš jų susirinko Valstybinio jaunimo teatro Dalios Tamulevičiūtės salėje, kad pasidalytų su žiūrovais istorijomis apie savo gyvenimą Lietuvoje. Spektaklis sulaukė didžiulio susidomėjimo ir pritarimo.

    Mes nežinojome, kad visai greta mūsų gyvena tokių įdomių žmonių! Mes supratimo neturėjome, kiek daug nuostabių dalykų vyksta Lietuvoje! Mes pamatėme save ir savo šalį visai kitomis akimis!

    Tokios buvo dažniausiai pasikartojančios žiūrovų reakcijos. Spektaklį panoro pamatyti ne tik Vilniaus, bet ir kitų miestų gyventojai. Pasirodė, kad lietuviai dažnai atrodo šalti ir nesvetingi ne iš prigimties būdami pikti ir įtarūs, bet per mažai žinodami, kaip jaučiasi ir ką veikia į Lietuvą iš užsienio atsikraustę žmonės, per mažai su jais bendraudami. Spektaklis patvirtino, kad noras tai sužinoti yra ir kad jis didelis. Tuomet ir gimė idėja „Pasaulio virtuvę“ paversti dokumentiniu filmu, kuris galėtų pasiekti visus Lietuvos kampelius.

    Juosta pasakoja ne tik apie sunkumus, kuriuos patiria imigrantai, bet ir kaip užsieniečiai praturtina Lietuvos visuomeninį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą. Kartu tai yra raginimas atkreipti lietuvių dėmesį į imigrantų teises, pasikalbėti, kas mus verčia jaustis svetimais, ir ištiesti pagalbos ranką tiems, kas šalia mūsų nesijaučia visiškai savais. „Paprastai domimės, ką užsieniečiai apie mus galvoja, o ne kaip jie pas mus jaučiasi, – sako režisierė Aistė Ptakauskė. – Turime atsidurti tų žmonių kailyje.“

    „Tikiuosi, kad filmas padės lietuviams atidaryti savo namų duris ir širdis žmonėms, kurie yra skirtingi, – pažymėjo filmo sukūrimą parėmusios NVO programos Lietuvoje vadovė Dovilė Šakalienė. – Globalizacijos laikais mūsų visuomenėje neišvengiamai atsiranda įvairių tautybių ir kultūrų žmonių. Jų bijome, kai nesuprantame ir nepažįstame. Geriausias vaistas nuo baimės ir neapykantos – pažinimas, o geriausia pažinti konkretų žmogų.“

    Užsieniečiai sudaro tik 1 proc. Lietuvos gyventojų. Šis rodiklis yra vienas žemiausių Europos Sąjungoje (vidurkis – 6,6 proc.), greičiausiai todėl, kad Lietuva – viena iš migrantams nepakančiausių visuomenių žemyne. Tai ypač akivaizdu moterų migrančių atveju: dauguma iš kitų šalių į Lietuvą atsikrausčiusių moterų patiria ryškią socialinę ir profesinę atskirtį – per mažai dalyvauja socialiniame gyvenime, sunkiai įsitvirtina darbo rinkoje, turi ribotą priėjimą prie integracijai būtinų priemonių (lietuvių kalbos, kompiuterinio raštingumo mokymo).

    Dokumentinį filmą „Pasaulio virtuvė“ šalies žiūrovams dovanoja Europos Ekonominės Erdvės NVO programa Lietuvoje.

    Daugiau apie filmą

    Interneto puslapis – http://www.pasauliovirtuve.eu

    Mes „Facebook“ – https://www.facebook.com/pasauliovirtuve

    Mes „YouTube“ – http://www.youtube.com/channel/UCu4u1_8H-SSAOyVT1JAOg5g

     

    „Sūduvos kraitėje 2014“ netrūko nei svečių, nei suvalkietiškos šiupininės

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Spalio 4-oji padovanojo Marijampolės krašto žmonėms ne tik puikų orą, bet ir daug šurmulio bei įdomybių Marijampolės mieste, kuomet čia vyko tradicinė rudens šventė „Sūduvos kraitė 2014“. Jau senokai Sūduvos sostinė buvo sulaukusi tiek svečių. Pažiūrėti, kaip moka sūduviai linksmintis ir šių metų derliumi džiaugtis, atvyko seimūnai Bronius Bradauskas, Bronius Pauža, Albinas Mitrulevičius, socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, krašto apsaugos ministras Juozas Olekas, žemės ūkio viceministrė Lina Kujelytė, Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas. Svečiams įteikti simboliniai juodos duonos kepalai, bet pirmą kepalą į savo rankas priėmė svarbiausias savivaldybės „gaspadorius“ meras Vidmantas Brazys. Sveikinimo kalboje jis padėkojo žemdirbiams, kitiems žemės ūkio darbuotojams už sunkų metų triūsą. Mero ir administracijos direktoriaus Meto Ražinsko padėkomis apdovanoti pažangiausiai besitvarkančios ūkininkų šeimynos, kadangi šventė buvo dedikuota Šeimos metams, gražiausių sodybų šeimininkai. Keturiems savivaldybės gyventojams įteikti aukšti savivaldybės apdovanojimai – Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, medaliai. Šiuos apdovanojimus gavo ūkininkai Juozas Botyrius ir Jonas Kurtinaitis, Sūduvos seniūnų klubo prezidentė Liudvinavo seniūnė Irena Lunskienė ir Savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėjas Eugenijus Alesius.

    Nuo paties ryto miesto širdyje – J. Basanavičiaus aikštėje – virė senųjų amatų, tautodailės ir kulinarinio paveldo kermošius „Ką pirksit, ponai?..“ Ir pirkti tikrai buvo ką – nuo gražiausių keramikos arbatinukų, odos rankinių iki vaismedžių sodinukų ir pačių vaisių. Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stotis nutiesė ilgą moliūgų taką, vaišino žolelių arbata. Taku buvo galima ne tik grožėtis, bet pramokti moliūgų veislių pavadinimų. Seniūnijos kvietė užeiti į bendruomenių šeimakiemius, kur dažną pavaišino ar pasiūlė įsigyti kokybiško medaus, aliejaus. Po šventės atidarymo visi norintieji turėjo progą paragauti suvalkietiškos šiupininės sriubos, kurią išvirė ilgametis Kaziuko mugės Vilniuje organizatorius, restorano „Marceliukės klėtis“ savininkas Vytenis Urba. Greta aikštės buvo demonstruojama naujausia žemės ūkio technika, laukė „TopGear“ geriausio Baltijos šalyse automobilio rinkimai ir naujausių automobilių ekspozicija.

    Poezijos parke rudens gėrybių ir grožybių ekspozicijas ir muzikinius sveikinimus buvo parengusios ugdymo ir socialinių įstaigų, nevyriausybinių organizacijų kolektyvai. Prie jų prisidėjo Sūduvos medžiotojų klubas, bitininkai ir sodininkai. Čia pat surengtos dekoratyvinių paukščių parodos. Gyvūnų mylėtojų asociacija ieškojo keturkojams naujų globėjų, rengė konkursus, viktorinas, gyvūnų pasirodymus. Savivaldybės tarybos nario Alvydo Kirkliausko iniciatyva parke pirmą kartą buvo galima išmėginti ir 50 kg sveriančios statinaitės ridenimą į kalną.

    Nuo seno už metų derlių lietuviai dėkojo Aukščiausiajam. Ir šį šventinį šeštadienį už žemdirbių ir šeimų santarvę bei gerovę kviesta melstis į Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčią. Progines Mišias aukojo Jo Ekscelencija Juozas Žemaitis, Marijampolės garbės pilietis. Atnašų auką nešė Elenos ir Algirdo Gvazdaičių šeima iš Patašinės kaimo ir Kvainauskų šeimyna iš Sasnavos seniūnijos: tėvai – Leonora ir Klemensas – bei dukros – Daiva ir Marija.

    Gausią derliaus gėrybių šventę praturtino savivaldybės meno kolektyvų pasirodymai ir svečiai – Kriščiūnų šeimos kapelija iš Kaišiadorių bei šventinę programą nuotaikingai užbaigęs dainininkas Vytautas Šiškauskas.

    Aurelija BANIULAITIENĖ

    Viešųjų ryšių tarnybos vedėja

    Autorės nuotraukos

    Picture Gallery
    „Sūduvos kraitėje 2014“ netrūko nei svečių, nei suvalkietiškos šiupininės

    Susitikimas su knygos „Moteris iš raudonos Audi“ autore Birute Jakučionyte – spalio 20 d. 17 val. Marijampolėje, knygyne “Pegasas” (Bažnyčios g. 13)

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Marijampolėje  vyks aktyvios ir energingos socialinių projektų  „Ekodaiktai.lt”, „Kamštelių vajus” ir kt. sumanytojos  ir organizatorės, dienoraščio „Jakučionyte.lt” ir knygos „Moteris iš raudonos Audi” rašytojos, suvalkietės Birutės Jakučionytės  susitikimas su skaitytojais.  

    „Myliu Marijampolę, čia mokiausi, čia prabėgo patys gražiausi mano jaunystės metai, čia iki šiol gyvena mano draugai ir pati labai dažnai lankausi. Man tikrai smagu atvažiuoti į šį miestą net tik su savo knyga, bet ir dėl konkurso „Kamštelių vajus“. Marijampolė –  šeštasis miestas, kurį aplankysiu savo poros savaičių ture per Lietuvą. Į susitikimus kviečiu skaitytojus ar šiaip smalsuolius, ar norinčius gauti geros energijos dozę, o gal postūmį kažką pradėti daryti, ko iki šiol nedarė. Spalio 14d. Lietuvoje prasideda ir mano organizuojamo  ekologijos  konkurso „Kamštelių vajus“  finalas. Marijampolėje šiam konkursui prisiregistravo tik 23 komandos.  Visa mano kelionė per Lietuvą sutampa su konkurso finalu – dienomis bendrausiu su šimtais mokytojų ir mokinių, sversiu jų surinktus plastikinius butelių kamštelius, o vakarais lėksiu į knygynus ar bibliotekas. Taip aplankysiu aštuonis Lietuvos miestus. Labai noriu pati savo ausimis išgirsti kaip gyvena žmonės ne tik sostinėje.“  Apie konkursą daugiau galite paskaityti internetinėje svetainėje www.kamsteliuvajus.lt“ – pasakoja Birutė Jakučionytė.

    Birutė Jakučionytė gimė 1974 m. Suvalkijoje. Augo drauge su keturiomis seserimis ir trimis broliais, Marijampolės Pedagoginėje mokykloje (dabar kolegijoje) įgijo pradinių klasių mokytojos išsilavinimą. Daug metų gyveno ir dirbo Vilniuje. Po skyrybų autorė su keturiais sūnumis išvyko gyventi į Londoną, tačiau ir toliau aktyviai dalyvauja Lietuvos visuomeniniame gyvenime. Birutė savo šeimos  patirtis emigracijoje aprašo blog’e www.jakucionyte.lt, jos rašiniai yra publikuojami Delfi.lt ir Anglija.lt.

    Knygą  „Moteris iš raudonos Audi“ išleido Psihologijos studija „Menas Būti“.  Studijos įkūrėja, psichologė-psichoterapeutė Alicija Eiliakas pasakoja: „Lietuvoje autorė žinoma kaip keturių vaikų mama, visuomenės veikėja, renginių autorė ir vedėja, talentinga ir labai drąsi moteris. Tai neeilinio likimo, jautri ir mylinti moteris, mama, sesuo, dukra, draugė. Jos rankose viskas virsta auksu – gal ne tiesiogine prasme, tačiau ji turi gebėjimą matyti žmonėse tai, kas juose geriausia ir vertingiausia, bei skatinti juos augti ir tobulėti.“

     „Knygoje papasakota tokia skausminga gyvenimo istorija, bet taip aistringai, jog imi galvoti, kad būtų verta ją patirti, kad įstengtum parašyti tokią knygą. Norėčiau būti šio realistinio kūrinio autorė. tą knygą sveika paskaityti žmonėms, kurie mano: a) kad yra nelamingi; b) kad kiti turi jiems padėti; c) kad persidirba . Bet ta knyga įrodo ir kitką – vyrų ir moterų pasirengimas/nepasirengimas aukotis yra skirtingas. Dar ji yra linksma ir energinga knyga, o autorė – sveiko, realistinio proto ir TVIRTAI stovi ant žemės. REKOMENDUOJU: Moteris iš raudonos “Audi”: “ – sako rašytoja, žurnalistė Audronė Urbonaitė.

    Knygos redaktorė Lina Tamuk: „Birutės istorija ‒ ne tik įkvepianti, intriguojanti, stebinanti, bet ir begėdiškai atvira ir nuoga. Aštri. Pikantiška. Su labai daug prieskonių. Gluminanti. Nepatogi ir keista. Tartum išskrosta ir išpreparuota siela. Gyva sielos ir kūno išklotinė. Santuokos anatomija.  Ją skaitydami vieni žavėsis, kiti šiurps ir baisėsis, treti gūžčios pečiais, kvatos ar sukios pirštą prie smilkinio. Bus ir pasipiktinusių, ir pasibjaurėjusių. Bus suglumusių. Bet abejingų neliks. Nes tokios knygos Lietuvoje dar nėra buvę!“

    Susitikimas Marijampolėje su šia neeiline moterimi vyks spalio 20 d., 17 val. knygyne “Pegasas” Bažnyčios g. 13

    Daugiau informacijos apie knygą ir jos autorę, taip pat apie konkursą „Kamštelių vajus‘2014“:

    Milda Auglytė Tel. +370 647 83657, milda.auglyte@vakomanda.lt

    Birutė Jakučionytė, tel.: 8 618 12181, birute.jakucionyte@gmail.com

    www.jakucionyte.lt,   www.ekodaiktai.lt, www.kamsteliuvajus.lt

    Mikroautobusų nuoma Klaipėdoje

    Spalio 20d. Marijampolėje vyks respublikinio konkurso “KAMŠTELIŲ VAJUS‘2014” finalas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Jau trečius metus vykstantis ekologijos konkursas “Kamštelių vajus’2014” tapo tikra manija. Šiemet konkursui prisiregistravo net 192 komandos iš visos Lietuvos. Tai įvairios mokymo įstaigos, bendruomenės ir net pavienės šeimos. Šiemet konkurso finalui bus įrengti kamštelių ir Meninių darbų surinkimo punktai septyniuose miestuose: Panevėžyje, Šiauliuose, Mažeikiuose, Klaipėdoje, Marijampolėje, Alytuje ir Vilniuje. Marijampolėje kamšteliai bus renkami spalio 20d., Draugystės g. 14,  „Plasta“ firminėje  parduotuvėje, nuo 10 iki 16 val. Marijampolėje kamštelius pristatyti prisiregistavo dvidešimt trys šio krašto komandos. Pernai respublikinėje parodoje Marijampolės Degučių mokyklos-darželio sukurtas Meninis darbas „Suvalkietiški raštai“ savo amžiaus grupėje gavo patį aukščiausią įvertinimą.

    Viešosios įstaigos „Draugiški šeimai“ (www.ekodaiktai.lt) organizuojamas  konkursas „Kamštelių vajus“ susilaukė neįtikėtino vaikų ir suaugusių dėmesio visoje Lietuvoje. 2012 metais buvo surinkta ir atiduota perdirbti 922 kilogramai plastikinių butelių kamštelių, pernai net daugiau nei keturios tonos – 4110 kilogramų. Praėjusiais metais konkurse dalyvavo 151 komanda, buvo pristatyta apie šimtas septyniasdešimt meninių darbų, sukurtų iš plastikinių butelių kamštelių – virš penkiasdešimt darbų dalyvavo respublikinėje meninių darbų parodoje.

    „Kamštelių vajus“ vyksta jau trečius metus. Kamštelius raginame rinkti visą vasarą ir rudenį, spalio mėnesį juos surenkame iš konkurso dalyvių, tačiau labai daug vaikų ir suaugusiųjų Lietuvoje nenustoja rinkti kamštelių ištisus metus. Daug kam tapo įprotis ant šaligatvio ar miške surastą kiekvieną plastikinio butelio kamštelį įsidėti į kišenę, o namuose turėti atskirą dėžę kamšteliams rinkti. Per kelis metus „Kamštelių vajus“ tapo tikra manija visoje Lietuvoje. Manau, kad šiemet surinksime apie šešias tonas plastikinių butelių kamštelių. Laukiam ir meninių darbų, kurie kiekvienais metais tampa vis profesionalesni. Smagu tokiais ne tik mokyklą, bet ir rimtą įstaigą papuošti.“ – pasakoja konkurso organizatorė, socialinio projekto Ekodaiktai.lt įkūrėja Birutė Jakučionytė. – „Pagrindiniai šių metų konkurso prizai – knygos. Visoms dalyvavusioms komandoms knygas dovanoja UAB “Alma Littera”.  Knygas pirksime ir pirmosioms nugalėjusioms komandoms: I vietai teks knygų už tris tūkstančius litų, II – ąjai už du tūkstančius, o III – ąjai už tūkstantį litų.“

    Konkursui prizus įsteigė: VšĮ „Žaliasis taškas“, UAB „Alma Littera“, Ekodaiktai.lt, AB „Plasta“, UAB „Virtualių asistenčių komanda“, europarlamentaras Gabrielius Landsbergis. Informacinis rėmėjas: Grynas.lt

    Viešosios įstaigos „Žaliasis taškas“ marketingo vadovė Elzė Rudienė teigia: „Šio konkurso sėkmė parodė, kad ir mažus darbus darydami, tačiau visi drauge susitelkę galime pasiekti didžiulių rezultatų. Smagu, kad tokiu puikiu konkursu galime pasidalinti ir su kolegomis kitose Europos šalyse – tai puiki priemonė dar ir dar kartą kalbėti apie ekologiją, rūšiavimo naudą ir svarbą.“

    Konkurso organizatoriai kviečia visus į finalinį renginį spalio 24 dieną, 18 val. PLC "Panorama" (Vilnius) centrinėje aikštėje ir meninių darbų parodą. Paroda vyks PLC “Panorama” galerijoje II aukšte, spalio 24 – lapkričio 1 d.

    Spalio 20 dieną plastikiniai butelių kamšteliai ir iš jų sukurti meniniai darbai bus renkami Marijampolėje, Draugystės g. 14,  „Plasta“ firminėje parduotuvėje nuo 10 iki 16 valandos. 

    Daugiau informacijos apie konkursą ir konkurso taisykles ieškokite:

    www.kamsteliuvajus.lt, www.lidmania.com, www.grynas.lt, www.ekodaiktai.lt

    Atsakingi asmenys: 

    Milda Auglytė tel.: +370 647 83657 milda.auglyte@vakomanda.lt

    Birutė Jakučionytė  tel.: +370 618 12181 ekodaiktai@gmail.com

    Konkursas „Kamštelių vajus‘2014“ yra dalis sveiko verslo iniciatyvos „ EKODAIKTAI.LT“. Projekto tikslas – šviesti visuomenę, skatinti gyventi ir leisti laisvalaikį sveikai, naudoti ekologiškas priemones, tausoti aplinką ir energijos šaltinius, skleisti žinią apie tokių paslaugų naudą.  Šios iniciatyvos veiklos kryptys yra pažintinio ir eko turizmo skatinimas, socialiai atsakingų verslo kelionių organizavimas, sveikos gyvensenos seminarų organizavimas, ugdomųjų/patyriminių renginių organizavimas, ekologiškų priemonių bei žaislų naudojimas, sveiko maisto vartojimas, kūrybingumo ir inovacijų skatinimas versle.

    Picture Gallery
    Spalio 20d. Marijampolėje vyks respublikinio konkurso “KAMŠTELIŲ VAJUS‘2014” finalas

    • Marijampolės Degučių mokyklos-darželio meninis darbas.

    Marijampolės policijos viršininkas: „Šitą ženklą reikia susmulkinti“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Kaip ir kasmet spalio pradžioje (šiemet – penktadienį, spalio 3-ąją) Marijampolėje buvo minima Policijos-Angelų sargų diena. Tik šįkart joje dalyvavusieji svečiai, o ir patys pareigūnai, buvo gerokai nustebinti. Turbūt ne vienas sukluso, kai Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Skirmantas Andriušis, apdovanotas Valstybės sienos apsaugos tarnybos ženklu „Už nuopelnus valstybės sienos apsaugai”, stojo prie mikrofono ir garsiai pareiškė, kad šį ženklą reikėtų susmulkinti į daug dalių. Tik antrasis sakinys paaiškino, kodėl tą medalį reikėtų smulkinti: nes tai – visų Marijampolės regiono policijos pareigūnų nuopelnas.

    Policijos-Angelų sargų šventė prasidėjo kaip ir dera tokią dieną – Lietuvos policijos kapelionas Algirdas Toliatas ir Marijampolės policijos kapelionas Remigijus Gaidys pašventino Marijampolės miesto policijos nuovadą. Čia dirbantys pareigūnai turėjo garbės išklausyti ne tik kapelionų, bet ir miesto vadovų – mero Vidmanto Brazio ir administracijos direktoriaus Meto Ražinsko sveikinimus ir linkėjimus. Marijampolės aps. VPK viršininkas Skirmantas Andriušis dėkojo miesto vadovams, kad savivaldybės dėka buvo renovuotas šis senas miesto pastatas. Jis ne tik papuošė miestą, bet ir čia dirbantiems žmonėms nereikės žiemą iš šalčio kabinetuose siaustis paltais. „Juk čia dirba mūsų miesto žmonės – mūsų vaikai, broliai ar tėvai, kaimynai ar draugai. Turime juos gerbti, sudarydami geras darbo sąlygas“,- sakė viršininkas.

    Policijos diena neįsivaizduojama be iškilmingos rikiuotės J. Basanavičiaus aikštėje. Lydimi Marijampolės pučiamųjų orkestro, pareigūnai žygiavo į Šv. Vincento Pauliečio bažnyčią, kurioje Mišias aukojo jau minėti policijos kapelionai – A. Toliatas ir R. Gaidys. Pamokslo metu nuskambėję žodžiaine vieną paskatino susimąstyti.

    Oficialioji šventės dalis – malonioji: daugybė sveikinimų ir linkėjimų, padėkos pareigūnams už nuopelnus tarnyboje, už tai, kad aktyviai dalyvauja ir įvairiose veiklose (pvz., sporto renginiuose, fotografijos konkurse „Sustok, akimirka“ ir pan.). Į sceną kilo ne tik svečiai iš kaimyninės Lenkijos, bet ir mūsų policijos veteranai, teisėsaugos institucijų atstovai. Seimo narys Albinas Mitrulevičius pažadėjo, kad nuo Policijos veiklos įstatymo projekto Seimas tikrai nubrauks dulkes, o miesto meras prašė, kad policija būtų šiek tiek atlaidesnė miestelėnams.

    Marijampolės policijos vadovas Skirmantas Andriušis kalbėdamas kolegoms pareigūnams nedaugiažodžiavo: „Pasirinkome labai sunkią profesiją. Bet jei jau pasirinkome, turime ja didžiuotis, nes esame tie, kurie arčiausiai žmogaus, arčiausiai valstybės. Linkiu ir Jums, ir sau, kad pasitikėjimas policija augtų, kad nepasitaikytų įvykių, kurie nubrauktų tą pasitikėjimą. Būkit sveiki ir stiprūs, tegul laimingos būna Jūsų šeimos, Jūsų artimi ir mylimi žmonės“.

    Šventės kulminacija – koncertas, kurį šį kartą surengė patys Marijampolės aps. VPK darbuotojai. „Sūduvos“ gimnazijos muzikos mokytojos Danutės Klevienės vadovaujami pareigūnai kolegoms dainavo taip, kad salė plojo atsistojusi. O choreografės Alinos Kvietkauskienės tautinių šokių kolektyvas „Jotvingis“ (kuriame šoka ir policijos pareigūno šeima) trenkė polkas, net žiūrovams kojos kilnojosi! Pasirodymą surengusiam Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos mokiniui – būgnininkui ir gitaristui Vilteniui Dzemijonui linkėta sėkmės TV projekte „Lietuvos talentai“.

    Tikriausios ir maloniausios tos šventės, kurios yra ne „parodomosios“ – jos vyksta be lozungų, triukšmo, be bravūros. Kai gali kolegai paspausti ranką, pasakyti  gražų žodį ar mielą komplimentą, pasidžiaugti jo pasiekimais ar įvertinimais.  Ačiū miestelėnams, kurie dalyvavo mūsų šventėje. Dėkojame, kad esate su mumis ne tik per šventes. O mes stengsimės nenukrypti nuo savo misijos – GINTI, SAUGOTI, PADĖTI.

    Marijampolės aps. VPK informacija

    Picture Gallery
    Marijampolės policijos viršininkas: „Šitą ženklą reikia susmulkinti“

    Alberas Kamiu

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    „Turėjimo aistra tėra kita troškimo kuo ilgiau išlikti forma; būtent ji provokuoja bejėgį meilės kliedesį. Nė viena būtybė, net pati mylimiausia ir mums atsakanti dar didesne meile, niekada nepriklauso mums“.

    Plėšiką įklampino gudri močiutė su kaimynais

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    Jeigu ne sveika garbaus amžiaus pensininkės nuovoka, neprarasta susidūrus su įžūliu plėšiku, ir pilietiški jos kaimynai Dambravinos kaime (Kazlų Rūdos sav.), anksčiau 6 kartus jau teistas ir pavojingu recidyvistu prieš 5 metus pripažintas Valdas Januškevičius (49 m.) dabar, septintąjį kartą, galėjo būti teisiamas ir už nužudymą.

    Vėl „suvystytas“

    Marijampolės apylinkės teismas paskelbė, kad Skriaudžių (Prienų r.) gyventojas Valdas Januškevičius turi kalėti 5,5 metų. Taip pat nurodė nuteistam plėšikui sumokėti Ligonių kasai 114 litų už jo sužalotos Onos K. (83 m.) gydymą.

    Išgirdęs nuosprendį, nuteistasis tik kraipė galvą tylėdamas, išsiduodamas, kad teismas jam buvo esą neteisingas. Paklaustas teisėjos, ar suprato nuosprendį, nusivylusio žmogaus balsu V. Januškevičius pralemeno: „Nesutinku…“ Žinoma, teisėja į jokią diskusiją nesileido.

    Nuteistasis turi teisę apskųsti šį nuosprendį apeliacine tvarka, jeigu tikisi kitokios – jo – tiesos. Kada ir kaip tai daryti, jis tikrai žino, nes „zonos“ gyvenimo ypatumus išmano apie 23 metus, kai pirmą kartą buvo nuteistas už tyčinį sunkų žmogaus sužalojimą ir įkalintas 7 metams. Po to V. Januškevičius vėl vis sugrįždavo gyventi už grotų, nes tai vogdavo, tai plėšdavo – būdavo teisiamas Marijampolėje, Kaune, Vilkaviškyje. Paskutinį kartą, 2013-ųjų sausio pradžioje, atlikęs bausmę už plėšimą ir turto sugadinimą, šis pavojingas recidyvistas laisvėje sugebėjo neįkliūdamas gyventi apie 16 mėnesių. Tuomet gudrios garbaus amžiaus pensininkės ir jai į pagalbą šokusių trijų kaimynų ir buvo vėl „suvystytas“.

    Prašė sutvarstyti

    Kadaise vidurinį išsilavinimą įgijęs, bet pastaruoju metu be jokio darbo bastęsis V. Januškevičius, turintis žmoną ir polinkį į alkoholį, gegužės 13-osios popietę blaškėsi po kaimyninį Kazlų Rūdos kraštą – važiuodamas dviračiu, atklydo į Dambravinos kaimą. Buvo žvejojęs su bičiuliu šiame krašte ir išgėręs.

    Neblaivus vyras važiuodamas krito ir susižalojo ranką. Tik jis pats žino, ar to nepadarė tyčia, nes būtent žaizda rankoje paskatino V. Januškevičių užsukti į tvarkingą, medžiais apaugusį vienkiemį netoli kelio.

    Pro praviras namo duris įėjęs į vidų ir radęs namo šeimininkę Oną K., svečias iškart atkišo jai savo sužalotą ranką ir paprašė ją aptvarstyti. Ona K. buvo dėmesinga ir jautri užklydusiam nepažįstamam, anot jos, kelininkui, vilkinčiam oranžiniu drabužiu, nes nieko blogo neįtarė – aprišo žaizdą, ant rankos uždėjo polietileno ir dar užmovė baltą pirštinę. „Kelininkas“ išėjo.

    Tačiau visai netrukus, kai Ona K. buvo išėjusi pasidarbuoti kieme, prie jos sodybos vartų vėl priėjo tas pats V. Januškevičius, už sodybos dar išgėręs alaus, pastoviniavęs ir sumanęs gauti iš geradarės pinigų. Esą – paprašyti, nes močiutė pasirodė esanti geros širdies.

    Reikalavo ir kraustė

    Iš pradžių prie vartų stovėdamas V. Januškevičius paklausė pensininkės, ar ji negalėtų pakrauti jo mobiliojo telefono. Išgirdęs, kad telefono ir įkroviklio močiutė neturi, plėšikas nusprendė daugiau nefantazuoti ir, greitai priėjęs prie savo geradarės, staiga stipriai sugriebė smulkaus sudėjimo ir sunkiai vaikštančią pensininkę už drabužių ir už sprando ir pareikalavo pinigų. Išsigandusi moteris pradėjo šaukti pagalbos, bet niekas neišgirdo, nes artimiausi kaimynai – už kokių 300 metrų, tad užpuolikas nutempė savo auką iki namo durų. Močiutė priešinosi, sugriebė laikytis už durų, bet plėšikas kažkuo perrėžė jai ranką – tada pradėjo smarkiai bėgti kraujas, duris nelaimėlė paleido.

    Kuo užpuolikas sužalojo, Ona K. nematė. Moteris vėl pradėjo šauktis pagalbos, tačiau smurtautojas prašvokštė, kad perrėš jai ir gerklę, o paskui padegsiąs jos namą.

    Supratusi, su kuo turi reikalą, pensininkė pati nuėjo į kambarį ir padavė plėšikui 10 litų monetomis. Sakė, kad daugiau neturi. Tuomet įsibrovėlis pareikalavo alkoholio ir maisto, pats apieškojo spinteles, šaldytuvą, nes jam neužteko geraširdės paduoto indelio su mėsa. Vyras įžūliai rikiavo uogienes, indus su medumi, aliejumi, klausinėjo, kada grįš sūnus.

    Kai tik plėšikas nuėjo į kitą kambarį apžiūrėti spintos, Ona K. – dabar net jai pačiai keista, iš kur atsiradę jėgų! – skubiai nėrė pro duris į lauką. Net spėjo greitai ištraukti lauko durų spynoje iš vidaus buvusį raktą, perkišo jį į spyną jau iš lauko pusės ir 2 kartus užrakino. Gudri močiutė dar spėjo pagalvoti, kad raktą galinti pamesti, todėl geriau palikti jį spynoje.

    Užrakinusi name įsibrovėlį, pensininkė pasileido vieškelio link. Skubėjo vis atsisukdama ir tuoj pamatė, kad plėšikas jau išsivadavęs iš užrakinto namo ir ją vejasi. Močiutė vėl pradėjo šauktis pagalbos.

    Išsigando kaimynų

    Kai Onos K. šauksmą išgirdo savo darže dirbusi kaimynė Liūda Biskienė, ji neliko abejinga. Moteris, pamačiusi skubančią pensininkę, pastebėjo, kaip ją prisivijęs nepažįstamasis sugriebė ir parmetė ant žemės. Tada neabejinga kaimynė paskambino į policiją ir pasileido tekina senutei į pagalbą. Netrukus paskui L. Biskienę puolė bėgti ir netoliese buvęs jos vyras Romas Pranas Biskys, ir kaimynas Bronislovas Baltutis.

    Pamatęs atbėgančius žmones, plėšikas paliko griovyje sukniubusią savo auką ir puolė bėgti jos namo link, kur buvo palikęs savo dviratį.

    Kai į Onos K. sodybą atbėgo B. Baltutis, prie sužalotos ir išgąsdintos, per burną stipriai spaustos ir net vienu momentu sąmonę praradusios močiutės palikęs kaimynus Biskius, sodyboje plėšiko jau nebuvo. Dviračio ratų žymės išdavė, kuria kryptimi nusikaltėlis sprukęs. Tuomet apsidairęs B. Baltutis pamatė sprunkantį dviratininką už kokių 500 metrų ir, turėdamas šautuvą savigynai, nubėgo paskui, o priartėjęs nurodė sustoti. Bebaimis matė, kad dviratininko ranką slepianti balta pirštinė buvo kruvina, tad suprato, jog gaudo tą, kurio ir reikia. Šis, beje, jau buvo nusimetęs oranžinį drabužį – vilkėjo mėlynu. Tada plėšikas įsakmiai liepė nesikišti, primindamas, kad jį pasivijęs žmogus – ne policija, ir jau būtų pabėgęs, bet tuo metu, kai B. Baltutis vis tiek sekė chuliganą apie 10 minučių, iš Kazlų Rūdos atvyko iškviestas policijos ekipažas. Plėšikas buvo lengvai sučiuptas.         

    Verti pagyrimo

    Sužalotai Onai K. prireikė skubios medikų pagalbos ir mėnesį trukusio gydymo, nes ranka jai buvo sužalota ne juokais – keliomis durtinėmis ir plėštinėmis žaizdomis, kurias teko siūti net dvylikoje vietų.

    Po įvykio Kazlų Rūdos policininkai džiaugėsi pensininkės sugebėjimu pergudrauti jos kambariuose įžūliai šeimininkavusį gerokai jaunesnį ir patyrusį plėšiką ir teigė, kad toks močiutės poelgis – užrakinti nusikaltėlį ir pabėgti – gali būti lyg „receptas“ kitiems žmonėms panašiose situacijose.

    Ir policininkai, ir pati Ona K. džiaugėsi ir neabejingais kaimo žmonėmis, skubiai šokusiais į pagalbą ir veikusiais gudriai. Visiems trims policija viešai padėkojo už pagalbą sulaikant plėšiką – už pilietiškumą, drąsą ir budrumą.

    Beje, po įvykio Ona K., išgirdusi plėšiko pavardę, labai nustebo: ji suprato, kad kadaise šis gyvenęs kaimynystėje, kažkada dar ir bulvių iš jos gavęs…

    Pensininkė dar stebėjosi ir tuo, kad jai vis pavyksta išsprūsti iš mirties nagų – esą kadaise ji išgyvenusi elektros smūgio jėgą ir dar išsikapsčiusi skęsdama Nemune.

    Ieškodavo  naujų aukų

    O sučiuptas girtas (1,77 promilės – vidutinis girtumo laipsnis) V. Januškevičius iš pradžių tikino niekuo nenusidėjęs – stebėjosi, ko iš jo norima. Vyras teigė, kad dviračiu važiavęs žvejoti. Bet meškerės jis tuo metu neturėjo. Vėliau savo kaltę pripažino iš dalies – esą plėšimui nesiruošęs iš anksto, jokio žaloti skirto daikto jis neturėjęs. Prie šios minties nuteistasis ir pasiliko – tikino, kad močiutė galėjusi kažkaip susižaloti pati. Teismas tuo nepatikėjo.

    Beje, pareigūnai, tirdami šį plėšimą, dar nustatė, kad išvakarėse V. Januškevičius apvogė vieną netolimą negyvenamą sodybą, įsibrovęs per išdaužtą langą, ir iš jos išsinešė įvairių daiktų. Šie daiktai netrukus buvo surasti per kratą V. Januškevičiaus namie. Į tą apvogtą sodybą recidyvistas buvo užsukęs anksčiau, kai neva ieškojo darbo, ir nusižiūrėjęs ją naujam „žygiui“.

    Irena ZUBRICKIENĖ

    Picture Gallery
    Plėšiką įklampino gudri močiutė su kaimynais

    • Ona K. sugebėjo pergudrauti patyrusį plėšiką. Loretos Juodzevičienės nuotrauka.

    • Kazlų Rūdos policijos vadovai (du pirmieji iš dešinės) padėkos raštais pagerbė visus tris Dambravinos kaimo gyventojus, išgelbėjusius plėšiko užpultą kaimynę ir padėjusius sučiupti patį plėšiką. Policijos archyvo nuotrauka.

    • Plėšikas, atvykęs iš kito rajono, nusižiūrėjo atokų vienkiemį, kurio šeimininkė – garbaus amžiaus, sunkiai vaikštanti pensininkė. Policijos archyvo nuotrauka.

    • Vagis ir plėšikas V. Januškevičius dabar nuteistas jau septintą kartą. Policijos archyvo nuotrauka.

    Atšvaitai gali išgelbėti gyvybę

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    Eismo įvykiai, kuriuose sužalojami ar žūsta pėstieji, pradėjo kelti išties didelį nerimą policijos pareigūnams. Gausiai dalijami atšvaitai, sustiprinta vairuotojų ir pėsčiųjų kontrolė tamsiuoju paros metu, keliamas žmonių sąmoningumas įvairių akcijų ir susitikimų metu rodo, kad ne viskas – policijos rankose. Eismo dalyvių, ypač pėsčiųjų, savisaugos stoka – kaip niekad aktuali problema.

    Dažniausiai pėsčiuosius, dviratininkus transporto priemonės partrenkia ir sužaloja (kartais – mirtinai) neapšviestuose kelio ruožuose, kai jie eina per važiuojamąją kelio dalį, važiuojamąja dalimi ar netikėtai į ją įeina (įbėga). Pasitaiko atvejų, kai pėsčiuosius, gulinčius važiuojamojoje dalyje, transporto priemonės pervažiuoja. Dėl tokių eismo įvykių dažnai kalti būna patys pėstieji, neturintys jokių šviesą atspindinčių elementų, dėvintys tamsius drabužius, prieš, įžengdami į važiuojamąją dalį, neįvertinantys atstumo iki artėjančios transporto priemonės.

    Esant prastam orui ir tamsiam paros metui, svarbu ne tik turėti atšvaitą, bet ir tinkamai jį prisitvirtinti. Jis turi būti prisegtas dešinėje drabužių pusėje, automobilio žibintų aukštyje, kad jį matytų iš priekio atvažiuojantys transporto priemonių vairuotojai. Juostinis atšvaitas dedamas ant dešinės rankos, ties alkūne, o ant dešinės kojos – žemiau kelio. Ant rankinės ar kuprinės atšvaitai segami iš dešinės pusės.

    Atšvaitą ant vaikų drabužių reikia pritvirtinti suaugusio žmogaus kelių lygyje. Šioje vietoje prikabintas atšvaitas labiausiai atspindės autotransporto šviesas ir siųs įspėjamąjį signalą automobilio vairuotojui. Prisegti ar prisiūti prie vaiko drabužių arba prikabinti, pavyzdžiui, prie kuprinės, atšvaitai „apšviečia“ vaiką 130–140 m atstumu nuo automobilio. Turintį atšvaitą vaiką vairuotojas, įjungęs trumpąsias šviesas, pastebės iš 140 metrų, o, įjungęs ilgąsias, – net iš 400 metrų atstumo.

    Šių metų spalio 1-19 dienomis mūsų šalyje policijos pareigūnai vykdys sustiprintą pėsčiųjų, dviračių vairuotojų, vadeliotojų kontrolę. Dar kartą norima atkreipti šių eismo dalyvių dėmesį į saugumą kelyje, atšvaitų ar kitų šviesą atspindinčių elementų naudojimo svarbą tamsiuoju paros metu. Policijos pareigūnai, vykdydami eismo priežiūrą, nesitaikstys su eismo dalyvių daromais šiurkščiais Kelių eismo taisyklių pažeidimais, t. y. už netinkamą elgesį kelyje bus taikomos ne tik prevencinio, bet ir administracinio poveikio priemonės. Visi, būdami eismo dalyviai, turime suprasti, kad svarbiausias dalykas kelyje kiekvieno atsakomybė už savo ir kitų saugumą.

    Marijampolės aps. VPKKelių policijos skyriaus informacija

    Algirdas Jančas: gerą sveikatą lėmė visiškai pakeistas gyvenimo ir mąstymo būdas

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    2

     

    Mokėjimas pasirūpinti savo sveikata įkyriai nevarstant įvairių gydymo įstaigų durų prilygsta tikram menui. Tad dažnai mes kaip stebuklą traktuojame žmogaus pastangas išsigydyti netgi sunkias ligas be sudėtingų operacijų ar arkliškos dozės medikamentų, nors tai ir ne joks stebuklas, o visiškai natūralus dalykas: juk ne veltui sakoma, jog pats žmogus, jei sugeba panaudoti jame glūdinčias galias, yra tikras stebukladarys. Tokius pastebėjimus puikiai iliustruoja žinomo mūsų krašte muzikanto, saviveiklininko Algirdo JANČO (g. 1942 m.) patirtis, kurią, ko gero, labiau tiktų vadinti gyvenimo būdu, besitęsiančiu du dešimtmečius. Šis žmogus šiandien turi visišką teisę garsiai pasakyti, jog mokėjimas valdyti save yra pirmas žingsnis iki visiško išlaisvėjimo, kurio pradžia – griežta disciplina…

    Kardinalūs pokyčiai – sulaukus penkiasdešimtmečio

    Šių metų spalio 4 d. bus lygiai 20 metų, kai A. Jančas gyvena kitaip: keliasi anksti, kad prieš visus dienos darbus galėtų atlikti tam tikrus ritualus, laikosi griežtų mitybos įpročių ir… jaučia, jog ne tik yra sveikas, bet ir gyvena visavertį gyvenimą.

    Žmogus teigia, jog apsispręsti kardinaliems gyvenimo būdo pokyčiams prieš daugiau nei dešimt metų, sulaukus penkiasdešimtojo gimtadienio, jį privertė staigus sveikatos sušlubavimas.

    …Buvo Kalėdų metas. A. Jančas, apsirengęs Kalėdų seneliui, dalyvavo šventinėse programose įvairiuose kultūros namuose. Po vieno tokio vakaro, jau mąstydamas apie išvyką į kitus kultūros namus, grįžęs namo, pasijuto prastai: netikėtai ištiko silpnumo, skausmo priepuolis, kurį žmogus iš pradžių stengėsi ignoruoti (vėl rengėsi šventiniam pasirodymui skirtus drabužius, kaip Kalėdų senelis, dalijo dovanas, žarstė linkėjimus…). Skausmai vidaus organų srityje nesiliovė. Kreipėsi į medikus. Trumpam pagerėjo, tačiau pats suvokė, kad šis signalas aiškiai bylojo, jog reikia keisti mitybos įpročius. Pirmiausia kelias dienas žmogus visiškai badavo. Skausmai lyg ir liovėsi, išliko tik aiškus suvokimas, jog jei nori gyventi, privalo kažką iš tiesų rimtai keisti savo gyvenime. Tik ką? Atsakymas atėjo ne iš karto, praėjus beveik dvejiems metams, keisto atsitiktinumo – skelbimo laikraštyje – dėka. Ten buvo parašyta, jog organizuojami ajurvedos kursai… A. Jančui žodis „ajurveda“ nieko tuomet nesakė – žmogų „užkabino“ frazė, jog ten bus mokoma, kaip išsigydyti pačiam… Taigi net nedvejojo…

    Ajurveda – mokslas apie gyvenimą

    Ajurveda, kaip teigiama šios srities literatūroje, – gyvenimo mokslas, daugelio natūralių ir alternatyvių medicinos formų šaltinis – minimas viename seniausių (6 000 metų senumo) pasaulio tekstų , Rig Vedoje. Sanskrito kalboje AYU reiškia gyvenimą, VEDA reiškia mokslą. Prieš 5000 metų iš Indijos kilęs mokslas nagrinėja žmogų, kaip sudėtinę gamtos dalį. Šis mokslas apima dietologiją, gyvenimo būdo ir režimo analizę, meditacijos ir kvėpavimo metodus, medicininių augalų ir prieskonių pritaikymą kasdieniniame gyvenime, natūralius gydymo ir terapijos metodus, kūno, proto ir sielos valymo bei atsinaujinimo programas. Platesne prasme, Ajurveda Indijoje visada siekė paruošti žmoniją pilnai realizuoti savo potencialą per psichosomatinę integraciją. Galutinei savęs realizacijai ši natūrali ir alternatyvi medicina nurodo visapusišką sveikatos priežiūrą.

    Akivaizdu, kad Ajurveda išugdė beveik visas pasaulio medicinos sistemas. Prekybos su Indija jūros keliais dėka egiptiečiai žinojo apie Ajurvedą daug ankščiau už Aleksandro invaziją 4-ame šimtmetyje Pr. K. Po šios garsiosios invazijos apie Ajurvedą sužinojo ir graikai bei romėnai. Iš šios sąveikos kilo medicininės tradicijos forma, vadinama Unani . Pirmojo šimtmečio pradžioje Ajurveda budizmo dėka plito į Rytus, labai paveikdama Tibeto ir Kinijos medicinos bei herbologijos sistemas. Apie 323 Per. K., Nagardžuna, budizmo vienuolis ir Ajurvedos autoritetas, parašė Susruta Samhita apžvalgą. 800m. Ajurveda buvo išversta į arabų kalbą. Du islamo gydytojai: Avicenna ir Razi Serapion, padėję suformuoti europietiškąją medicinos tradiciją, buvo griežti Ajurvedos pasekėjai. Netgi Paracelsus, laikomas modernios šiuolaikinės Vakarų medicinos tėvu, taip pat griežtai laikėsi Ajurvedos linijos.

    Postmoderniame amžiuje Ajurvedos tradicija yra populiari dėl savo subtilaus ir tuo pat metu moksliško požiūrio į asmens, kaip visumos, gydymą. Jos tikslas – gydyti ne tik kūną, bet tuo pat metu ir protą bei sielą. Rasti teisingą pusiausvyrą tarp šių dviejų sferų Ajurvedai padeda jos unikalus gamtos dėsnių ir žmogaus kūno veiklos panašumų supratimas, taip pat ir jos holistiniai gydymo metodai. Tai suteikia Ajurvedai pranašumą lyginant su kitomis gydymo sistemomis. Galbūt dėl šios priežasties Ajurveda šiandien yra seniausia pasaulyje nenutrūkusi medicinos tradicija.

    Paskaitų metu atsivėrė neregėti, negirdėti dalykai

    „Kursai vyko tuometiniame „Sūduvos“ kino teatre, – prisimena A. Jančas. – Dvi savaites vyko paskaitos (beje, buvo ir asmeninės konsultacijos), per kurias atsivėrė negirdėti, neregėti dalykai“. Šalia teorinių žinių išdėstymo vyko ir praktiniai užsiėmimai. Pavyzdžiui, vieną dieną per savaitę – visiško bado dieta: badaudamas organizmas „sudegina“ visas šiukšles (šios dietos A. Jančas laikėsi dešimt savaičių, net ir kursams seniai pasibaigus). Vyko taisyklingos, subalansuotos mitybos mokymai, kurių esmė labai paprasta: jei laikysiesi tūkstančius metų egzistuojančios išminties „kodeksų“, nebus ligų.

    A. Jančas pajuto, jog vedinė kultūra jam labai artima. Tad visiškai sąmoningai jis atsisakė savo racione mėsos, tapo vegetaru (tiesa, jo žmona neprisijungia prie vyro atradimų, pokyčių, tačiau Jančams pavyksta suderinti skirtingus mitybos įpročius, sampratas), visišku abstinentu.

    Be kitų ajurvedinių „postulatų“, į sąmonę įsirėžė pagrindinė tiesa: žmogui svarbiausia gyvenime geros emocijos ir meilė – tiek reikia, kad gyvenimas būtų visavertis, švytėtų gražiausiomis spalvomis.

    Per griežtą savikontrolę – į visišką laisvę

    A. Jančas jau daugelį metų laikosi griežtos dienotvarkės, kuri tik to nesuvokiant gali atrodyti kaip varžtai, laiko gaišimas. Keliasi žmogus paprastai ketvirtą valandą ryto, atlieka tam tikrus ritualus: sukalba, kaip jis vadina, „16 ratų“ – tam tikras maldas („Kartojant Dievo vardą, – sako A. Jančas, – valosi širdis“.), sūdytu vandeniu išpurškia visas angas, medituoja. Daug laiko, beje, skiria ir šventraščių skaitymui – tai, anot A. Jančo, padeda dvasiniam augimui, tobulėjimui. Ar nevargina toks kasdienių ritualų laikymasis? Visiškai ne, kaip sako žmogus, dvidešimt metų gyvenantis tuo pačiu ritmu: gyvenant tokį gyvenimo būdą, laiko viskam užtenka, darbai vyksta labai sklandžiai, tiesa, dingsta poreikis televizijos programų stebėjimui, be to, tik tam lieka mažiau laiko. „Mums gyvenime yra visada suteikiamas pats geriausias variantas, – įsitikinęs A.Jančas, – tačiau mes patys viską mokame meistriškai sugadinti… Siauras mąstymas, didžiulis prisirišimas prie materialių dalykų, pataikavimas savo tuštybei bei ambicijoms ne tik lemia ligas, bet ir vietoj trokštamos laimės neša vien kartėlį ir nesugebėjimą džiaugtis gyvenimu“.

     Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotrauka.

    ausveitis

     

     

     

     

     

     

     

    1...271272273...291Puslapis 272 iš 291