Muziką jaučianti visu kūnu

Autorius

-

Bal 16, 2014 | 8:14

Marijampolietė Kamilė ZAVECKAITĖ jau keleri metai – tik viešnia savo gimtajame mieste. Vilniaus M. K. Čiurlionio menų gimnazijos dešimtokė – itin perspektyvi pianistė, laurus pelniusi įvairiuose tokio pobūdžio konkursuose Lietuvoje ir užsienyje. Talentingos ir darbščios mergaitės gyvenimo kelias nuo pat mažumės neatsiejamas nuo muzikos, o pradžia, atvedusi į didžiąsias muzikos scenas, – Marijampolės šv. Cecilijos gimnazija (kai Kamilė čia mokėsi, įstaiga vadinosi Vilkaviškio vyskupijos KKC vidurinė mokykla). Ir, žinoma, mokytoja. Taip jau yra, kad pirmiausia mokytojas mokinį augina, brandina, vėliau ryšys tampa abipusis – ir mokytojas mokosi iš mokinio. Tokio gražaus ryšio pavyzdys – specialybės (fortepijono) mokytojos Angelės Radzevičienės, turinčios 46 metų muzikinio pedagoginio darbo patirtį, ir minėtos Kamilės bendravimas, prasidėjęs mergaitei atėjus į pirmą mokyklos klasę, kur pirmuosius žingsnius į didingą muzikos pasaulį jai padėjo žengti būtent ši mokytoja. Mokytoja mokinę užaugino, toliau ją ugdo kiti, tačiau ryšys, puoselėjamas muzikos, nuoširdaus bendravimo, paprasčiausios žmogiškos šilumos, tarp jų plėtojasi toliau. Skaitytojams siūlome pažintį su Kamile, kurią pristato būtent jos mokytoja.

Greitai aplenkė bendraamžius

Beveik prieš dešimtmetį mažutę, protingų ir žvitrių akių mergytę mama atvedė į Vilkaviškio vyskupijos KKC vidurinę muzikos mokyklą laikyti stojamųjų egzaminų. Buvo akivaizdu: mergaitė tikrai ne pirmą kartą stovi scenoje, taip pat – ir prieš komisiją. Neklydau. Kamilė (toks buvo septynmetės vardas), dar būdama trejų metukų, buvo tapusi respublikinio „Dainų dainelės“ konkurso laureate.

Mergaitė sudomino visų specialybių mokytojus, tačiau šeimos pageidavimas buvo vienareikšmis: fortepijonas. Mažoji Kamilė ne tik puikiai atliko visas gautas užduotis, bet ir sužavėjo nuovokumu, greita reakcija į klausimus. Tačiau mane labiausiai apstulbino mažylės intuityvus dainelės frazavimas, melodijos lankstumas, aiškus ir tikslus 6/8 metro, prieštakčių pojūtis. Tas atlikimo lengvumas, nuotaikingumas tarsi pulsavo pavasariu. Mačiau ir žinojau: Kamilė gros. Jau tuomet tame muzikavime plastiškai ir harmoningai dalyvavo visas mažas mergaitės kūnelis.

Didelis tėvų rūpestingumas buvo juntamas per visus Kamilės mokymosi mokykloje metus. Apsupta meilės ir dėmesio, mergaitė užaugo darbšti, pareiginga, todėl dirbti su ja buvo vienas malonumas.

Mergaitė greitai pralenkė bendraamžius, o po pirmųjų grojimo mėnesių jau dalyvavo respublikiniame jaunųjų pianistų maratone Kaune. Pavasarėjant moksleivė sėkmingai pasirodė muzikiniame konkurse „Muzika ir aš“, o gegužės mėnesį įvyko pirmasis Kamilės solinis koncertas – rečitalis. Šis koncertas mažajai pianistei buvo tikras ištvermės egzaminas, kurį mergaitė išlaikė puikiai. Klausytojai šiltai atsiliepė apie mergaitės muzikavimą, stebėjosi jos muzikine atmintimi ir ištverme. Sutikite: valandą praleisti scenoje prie fortepijono nėra taip paprasta net daug patyrusiems atlikėjams. Ir taip visąlaik: koncertai, festivaliai, projektai, knygų, dailės parodų pristatymai, kuriuos puošė Kamilės muzikavimas.

Vardan muzikos sugebėjo daug ko atsisakyti

Besimokydama ketvirtoje klasėje moksleivė tapo tarptautinio pianistų konkurso „Gradus ad Parnassum“ diplomante. Pasiruošimas šiam konkursui buvo bene pats sudėtingiausias. Man jis buvo tarsi gelbėjimosi ratas po skaudžios nelaimės šeimoje. Kita vertus, laiko turėjome mažai – vos keturis mėnesius. Reikėjo labai gerai apgalvoti programą, kad mergaitė galėtų parodyti, ką turi geriausio. Dalyvaujant tarptautiniame konkurse ir programa turėjo būti žymiai sudėtingesnė nei iki šiol, be to, ji jokiu būdu negalėjo prasilenkti su nuostatais. Dirbome kasdien ir daug. Dažnai susitikdavome du kartus per dieną, taip pat ir savaitgaliais. Kamilė turėjo daug ko atsisakyti: televizoriaus, dviračio, knygų, draugių… Tik niekaip neatsisakė dešimtukų, kurie puikavosi ir bendrųjų disciplinų pasiekimų knygelėje. O juk tam irgi reikėjo skirti nemažai laiko ir kruopštaus darbo.

Kartais Kamilė susigraudindavo dėl griežčiau pasakyto žodžio ar jos amžiui tikrai per sunkių užduočių. O jų buvo galybė ir reikėjo dirbti, nes kelias į pergalę tikrai ne rožėmis klotas. Besiruošiant konkursui, susidūrėme su nemaža problema: Kamilės rankutė buvo nedidelė, tad kūriniuose kai ką tekdavo pakeisti. Privalėjau rasti išeitį. Kai kur dešinės rankos natas turėjo perimti kairė ranka. Sunkiausia tai buvo padaryti ilguose pasažuose, kai rankų kaita negalėjo pakenkti garso lygumui, melodijos vientisumui. Dėl didelio susikaupimo, ypatingo dėmesingumo, ne vaikiškai brandaus suvokimo ir didelio užsispyrimo bei darbo Kamilė su tuo susidorojo ir tapo konkurso diplomante.

Marijampolietė – M. K. Čiurlionio menų gimnazijos pasididžiavimas

Penktieji mokslo metai buvo ypač produktyvūs. Mergaitė pasiruošė ir sėkmingai dalyvavo respublikiniame pianistų konkurse „Musica amabile“, II tarptautiniame konkurse „Olimpo musicale“ apdovanota spec. prizu „Olimpo viltis“, respublikiniame B. Dvariono pianistų ir stygininkų konkurse tapo dviguba laureate (I vieta ir diplomas už geriausią romantinės muzikos kūrinio atlikimą). Po pastarojo konkurso Kamilė pakviesta tęsti mokslus nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų gimnazijoje. Pirmuosius metus mergaitė mokėsi neakivaizdiniu būdu, o po metų išvyko į Vilnių mokytis septintoje klasėje. Čia prasidėjo didysis jos kelias į muziką. Kamilė turėjo daug dirbti, kad pasivytų draugus, „užtaisytų“ spragas, pagautų tą pagreitį, be kurio negalimas ėjimas pirmyn. Prisitaikyti prie aukštų „čiurlioniečiams“ keliamų reikalavimų tikrai buvo nelengva, tačiau Kamilė nepasidavė. Mergaitė pamatė, kad ta pora darbo valandėlių Marijampolėje buvo tik katės ašaros. Taip pat suprato, kaip buvo reikalingos gamos, kurios anksčiau atrodė tokios nuobodžios.

Šiandien Kamilė – M. K. Čiurlionio menų mokyklos pasididžiavimas. Mergaitė turi nuostabią specialybės mokytoją E. Jurkevičiūtę-Navickienę, kurios padedama labai daug pasiekė. Pasisekė ne tik Kamilei. Kiekvienam mokytojui darbštus, girdintis ir atsiliepiantis į pastabas mokinys – Dievo dovana, tikra atgaiva širdžiai. Be galo šiltai Kamilė mini ir kitus mokyklos mokytojus.

Pelnyti laurai neužtemdė įgimto kuklumo

Į storiausią aplanką nesutalpintum Kamilės pelnytų padėkų ir pagyrimo raštų, diplomų, tačiau mergaitė dėl to visiškai neišpuiko. Be galo maloni, kukli, dėmesinga – tokią Kamilę prisimena visi, nors kiek su ja bendravę. O ar galėjo būti kitaip, kai mergaitė užaugo apsupta dėmesio ir meilės, jausdama tėvų palaikymą? Tikrai ne, nes tik tėvams mergaitė turi būti dėkinga už įdiegtą tvarkingumą, disciplinuotumą ir begalinį darbštumą. Mane, kaip buvusią Kamilės specialybės (fortepijono) mokytoją, nepaprastai džiugina jos didžiuliai laimėjimai, darbštumas ir nauji siekiai.

Iš širdies noriu palinkėti, kad Dievas pripildytų jos širdį malonėmis ir atlygintų už džiaugsmą, kurį ji suteikia kitiems, dalydamasi savo rūpestingo darbo vaisiais. Ir toliau nesustok, miela Kamile!

Tik faktai

Kamilė yra laimėjusi daugelyje respublikinių ir tarptautinių pianistų bei kamerinių ansamblių konkursų. Taip pat ji koncertavusi Lietuvoje, Danijoje ir Italijoje. Jos paskutiniai pasiekimai: trečiojo tarptautinio konkurso „Gradus ad Parnassum“ diplomantė (Lietuva, 2007 m.), penkioliktojo respublikinio B. Dvariono pianistų konkurso laureatė, apdovanota taip pat ir už geriausią romantinės epochos kūrinio atlikimą (2008 m.), penktojo respublikinio J. S. Bacho pianistų konkurso laureatė (2009 m.), antrojo respublikinio pianistų konkurso „Čekų muzika. XX amžius“ I vietos laimėtoja (partnerė – obojininkė Monika Boreikaitė)(Lietuva, 2012 m.), tarptautinio festivalio-konkurso „Su muzika per Europą“ I vietos laimėtoja (Lietuva, 2012 m.). Laimėjo II vietą III tarptautiniame Rachmaninovo pianistų konkurse (Vokietija, Frankfurtas prie Maino), koncertavo Italijoje (Romoje ir L‘Agviloje). Dalyvavo prof. Andrea Coen meistriškumo pamokoje, turėjo progą groti senoviniu klavyru. Profesorius juokavo, jog grįžusi į Lietuvą galės pasigirti, kad ji yra trečias žmogus iš Lietuvos, kuriam buvo leista prisiliesti prie šio instrumento.

Kamilė yra dalyvavusi K. Uinsko, G. Aleknos, G. Wainberg-Tatz, M. Rubackytės, A. Žlabio, A. Coen, G. Gruzmans, N. Sirioginos, J. Lowenthal meistriškumo kursuose. Taip pat 2013 m. vasario mėnesį Kamilę už 2012 m. pasiekimus apdovanojo LR prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Angelė RADZEVIČIENĖ

Fortepijono mokytoja metodininkė

Asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 19 (23), 2013 m. gegužės 11–17 d.

Picture Gallery

Muziką jaučianti visu kūnu

Muzika - jos pašaukimas.
Kartu su mokytoja Angele Radzevičiene.
Kartu su mokytoja Angele Radzevičiene.
Romoje.
Paryžiuje.
Su tėčiu išvykoje.

Klubas, tapęs saviraiškos ir rekordų arena

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 16, 2014 | 6:59

0

„Esu zanavykė, prieš daug metų su šeima persikėlusi į Vilkaviškio rajoną ir čia įleidusi šaknis“, – taip save pristato Vilkaviškio lopšelio-darželio „Buratinas“ direktorės pavaduoja Lilija NAVIKIENĖ, geriau ne tik Sūduvos krašte, bet ir visoje Lietuvoje žinoma kaip Vilkaviškio netradicinių rankdarbių klubo „Lelija“, neseniai šventusio pergalę (klubo moterų nuveltą 579,8 m ilgio, 12 cm pločio tautinės vėliavos spalvų juostą agentūra „Factum“, veikianti prie Lietuvos kultūros fondo, pripažino Lietuvos rekordu, kuris bus įrašytas į Lietuvos rekordų knygą) vadovė.

Rankdarbių kursai – naujas startas saviraiškai

L. Navikienė, apie darbą ikimokyklinėje įstaigoje svajojusi, nes ne iš karto čia pradėjo savo darbinę karjerą, dabar gali džiaugtis visiška savo, kaip moters ir asmenybės, savirealizacija. Turi du suaugusius vaikus – dukrą ir sūnų, džiaugiasi, kad jie su šeimomis gyvena Lietuvoje, kad gražiai auga keturi. Darbas, artimieji ir pomėgiai – visa tai sudaro L. Navikienės gyvenimo ašį, apie kurią sukasi tikrai nenuobodi kasdienybė. Moteris neslepia, jog didžiausias jos pomėgis – rankdarbiai, atvedę ją iki tikrų aukštumų. O viskas prasidėjo gana netikėtai. „Prieš šešerius metus, – pasakoja L. Navikienė, – pradėjau lankyti rankdarbių kursus. Kursus pasirinkau vien dėl to, kad galėčiau bendrauti su kitais žmonėmis. Tuo laikotarpiu visą savo laisvą laiką skirdavau sunkiai sergančiai mamai. Jutau, kad reikia pasisemti jėgų. Taigi nuėjau į mokymus. Ir nuo jų viskas prasidėjo. Susibūrėme į klubą. Klubo pavadinimo kilmė susijusi su mūsų pirmuoju darbu – Vilkaviškio miesto herbas – dvižiedė lelija.“ L. Navikienei rankdarbių kursai ne tik atvėrė jos pomėgį didžiausiam pomėgiui – rankdarbiams (ir dabar, kai tik lieka laiko nuo tiesioginio darbo, moteris mezga, neria, velia, dekupažuoja… – ar viską išvardysi?), bet ir leido save realizuoti gražiame bendravime – klube „Lelija“, šiemet šventusiame penkerių metų sukaktį.

Iš klubo „Lelija“ istorijos

Skaitytojams pristatome Vilkaviškio netradicinių rankdarbių klubo „Lelija“ istoriją. 2008 m. vasario 13 d. Vilkaviškio turizmo ir verslo centre organizuotus vilnos vėlimo ir kitų technikų naudojimo mokymus pradeda lankyti apie 40 klausytojų. Po šių mokymų 10 moterų iš įvairių rajono kampelių nusprendžia įkurti klubą. Sugalvojo pavadinimą „Lelija“, sukūrė emblemą ir šūkiu pasirinko amerikiečių rašytojos Shakt Gavain mintį, kad „raktas į kūrybingumą – tai noras kažką bandyti, rizikuoti ir pažiūrėti kas iš to bus“. Jau pirmaisiais gyvavimo metais iš vilnos nuveltas Vilkaviškio miesto herbas, kurio dydis 3,9x 2,99 m, plotas 11,661 kv. m.

2009 m., kai Lietuva šventė savo vardo tūkstantmetį, iš 1000 nuveltų lelijų suformuota Lietuvos vėliava. Lelijas velti padėjo miesto gyventojai ir svečiai prieš teatrų pasirodymus „Pasimatymai po gluosniais“. Bendras nuveltas plotas daugiau kaip 20 kv. m. Lopšeliui- darželiui „Buratinas“ nuvelta emblema: 1 m x1,5 m, sukomponuota iš 36 veltų detalių.

2010 m. nuvelta 300 vnt. gairelių su Vilkaviškio herbu ir užrašu „Vilkaviškis“. Vienos gairelės su visomis jos detalėmis gamyba užėmė beveik 4 val. Ir šios gairelės, ir kiti, didieji darbai, padovanoti Vilkaviškio kultūros centrui.

2011 m. kartu su Vilkaviškio rajono lelijų augintojais organizuotas „Lelijų takas“, kuriame klubo moterys mokė velti lelijas, o gėlininkai – jas auginti.

2012m. nuvelti 2 paveikslai „Napoleonas Vilkaviškyje“ (plotas 3 kv.m), kurie buvo padovanoti Vilkaviškio krašto muziejui ir Prancūzijos ambasadai.

Klubas organizuoja ir dalyvauja akcijose: pirmąjį klubo veiklos jubiliejų moterys nusprendė pažymėti priveldamos batukų Vilkaviškio ligoninės Akušerijos-ginekologijos skyriaus mažyliams. 2012 m. prisidėjo prie karių organizuotos akcijos „Megzti batukai Afganistano vaikams“.

Dalyvauja mugėse, savo šeimynų taip pat nenuskriaudžia: primezga, privelia…

„Lelijos“ klubas vienija 10 moterų, per penkerius metus trys iš jo išėjo, bet atėjo trys naujos, tad narių skaičius yra stabilus – 10. Amžius nuo 45 iki 65. 3 ūkininkės, 1 medikė, 3 pedagogės, 1 buvusi žurnalistė, 1 namų šeimininkė, 1 buhalterė.

Pagrindinė klubo veikla – kurti didelius darbus kartu, pasitelkiant savanorius, o klubo veiklos tikslas – puošti ir garsinti miestą, rajoną.

Naujasis rekordas – juosta Lietuvai

Klubas, kaip minėta, 2008 metais jau pasiekęs Lietuvos rekordą, veldamas Vilkaviškio herbą, šiemet, minėdamas savo veiklos penkmetį, organizavo akciją „Juosta Lietuvai“. Dešimt Vilkaviškio netradicinių rankdarbių klubo moterų (Rima Blažaitienė, Asta Gustaitienė, Liucija Rutkauskienė, Edita Mozūraitienė, Danguolė Protasevičienė, Birutė Pavlovienė, Vitalija Jokūbaitienė, Daiva Čiegienė, Kristina Alkevičienė, Lilija Navikienė) nuvėlė tautinės vėliavos spalvų juostą, šį darbą pradėjusios 2013 m. balandžio 12 dieną kartu su visuomene minint klubo jubiliejų. Planavo, kad juostos ilgis bus 500 m , plotis – 0,1 m, o plotas – 50 kv. m. Pirmiausia buvo veliama sausuoju būdu klubo užsiėmimuose, pasitelkiant savanorius. Kamšymo adatomis buvo badoma ant audinio. Birželio mėnesį vėlė antruoju būdu – šlapiai prie Vilkaviškio kultūros centro kartu su miesto ir viso rajono gyventojais, savanoriais mėgėjiškų teatrų spektaklių "Po paupio gluosniais" metu.

Juosta išmatuota ir panaudota 2013 m. liepos 6 d. Valstybės dienos proga giedant Tautos himną jo autoriaus dr. Vinco Kudirkos tėviškėje Paežeriuose, Vilkaviškio rajone. Nesuinteresuotų asmenų patvirtintas juostos ilgis- 579,80 m., plotis-0, 12 m, plotas- 69,576 kv.m

Savanoriai užsiregistravo klubo veiklos metraštyje. Užfiksuotas vėlimo abiem būdu laikas. Abiem būdais vėlė 328 valandas. Sunaudota 588 metrai medvilninio audinio, 15 kg vilnos. Klubo moterims į pagalbą atėjo daugiau kaip 130 savanorių, tarp kurių buvo ne tik Vilkaviškio rajono, bet ir kitų šalies vietovių gyventojai. Vieni patalkino tik simboliškai, bet buvo ir tokių, kurie darbavosi ne vieną kartą. Klubas ypač dėkoja savo aktyviausiems pagalbininkams: Janinai Jokūbynienei, Onai Baltutienei, Eglei, Vanesai, Tajai, Michaeliui Špringeliams ir kitiems.

* * *

Klubo vadovė L. Navikienė sau ir „Lelijos“ moterims linki neišsenkančių idėjų, noro kurti, stebinti, garsinti. Kai širdį šildo tokia prasminga veikla, gyvenimas atrodo gražus…

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 37 (41), 2013 m. rugsėjo 14–20 d.

Picture Gallery

Klubas, tapęs saviraiškos ir rekordų arena

Lilija Navikienė.
„Lelijos“ moterys prie rekordinės juostos.
„Lelijos“ moterys prie rekordinio herbo 2008 m.

„Temidės“ III etapo nugalėtojai – Marijampolės gimnazistai

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 15, 2014 | 20:12

0

Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Miesto policijos nuovados Nepilnamečių reikalų pareigūnų veiklos grupės specialistai balandžio 11-ąją Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijoje surengė Marijampolės apskrities moksleivių teisinių žinių konkurso „Temidė“ III etapą. Dėl galimybės dalyvauti baigiamajame respublikiniame etape susirungė Vilkaviškio rajono Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos komanda „DON 5“, Jurbarko rajono Veliuonos gimnazijos komanda „Justicija“ ir Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos komanda „Nusikaltimas ir bausmė“. Vertinimo komisiją sudarė kompetentingi nariai: Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus viršininkas Raimundas Antanavičius, Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėjo padėjėja Vilija Bačkierienė, Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė Birutė Čekauskienė, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilkaviškio rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyresnioji specialistė Vilija Grybauskienė, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio viršininkas Linas Žievys.

Komandos turėjo atlikti 6 užduotis. Visos komandos, entuziastingai nusiteikę, išradingai ir nuotaikingai pristatė savo komandas, sprendė testą bei kryžiažodį teisine tematika. Itin įdomiai pateiktas buvo Lietuvos Respublikos teisinės sistemos modulio žaidimas, su kuriuo visos komandos puikiai susitvarkė.

Itin įdomiai buvo įgyvendinta dienoraščio kūrimo užduotis – komandos pristatė ir įvairiais būdais įamžino istorijas apie savo narius, jų užklasinę veiklą, bendradarbiavimą su teisėsaugos institucijomis.Komisijos nariai turėjo kaip reikiant paplušėti – komandos buvo vertinamos atsižvelgiant į atsakymų tikslumą, pasirodymų originalumą, kūrybiškumą, užduočių ir temos atitikimą. Visos komandos buvo pasirengusios konkursui ir atkakliai gynė savo mokyklų garbę, tad komisijai teko nelengva užduotis – išrinkti geriausius. Konkurso dalyvių komandas drąsiai galime pavadinti lygiavertėmis varžovėmis pagal surinktus taškus: „Nusikaltimas ir bausmė“ – 304, „Justicija“ – 283 ir „Don 5“ – 274. Pirmąją vietą iškovojo ir į „Temidės“ IV etapą, vyksiantį balandžio 25-ąją Panevėžyje, keliaus Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos komanda „Nusikaltimas ir bausmė“. Tikimės, kad sėkmė komandą lydės ir Panevėžyje.

Marijampolės apskrities VPK informacija

Picture Gallery

„Temidės“ III etapo nugalėtojai – Marijampolės gimnazistai

Nugalėtojai.
Nugalėtojai kartu su pareigūnais.

Nešantis per amžius sukauptą protėvių patirtį pro laiko vartus

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 15, 2014 | 10:48

0

Menininkas Algimantas Sakalauskas ir jo kuriami stogastulpiai

Marijampolės municipalinio dramos teatro kiemelis papuoštas teatro šimtmečio proga pastatyta skulptūra – stogastulpiu, kuriame atsispindi teatro simbolika, praeities, dabarties sintezė, viltingas žvilgsnis į ateitį. Tai ne vien jubiliejinis paminklas: prieniškio menininko, VšĮ „Meninė drožyba“ vadovo Algimanto Sakalausko rankomis sukurtas medinis stebuklas saugo ir teatralus, ir teatrą, skleisdamas gerąją energiją, mat skulptūros autorius savo darbuose naudoja šimtmečiais žinomas tiesas, leidžiančias tam tikrų proporcijos, formų dėka uždėti energetinę apsaugą vietovei, kurioje stovi panašaus pobūdžio stogastulpis, koplytstulpis.

A.Sakalauskas, kurio šaknys – Vilkaviškio rajonas, Dailučių kaimas, kaip menininkas, žinomas ne tik Lietuvoje. Jo kūrinių – ir stogastulpių, ir kitų medžio darbų – geografija labai plati, siekianti net Japoniją, Lenkiją, Čekiją, Vokietiją, Austriją, Rusiją. Vis tik šiam žmogui, dėl gautų žinių, rodos, paprasto koplytstulpio paslapties įminimui atsisakiusiam svaiginančios karjeros, svarbiausia, kas yra čia: mūsų šalies istorija, mitologija, menas ir… galimybė savo darbais prisidėti prie teigiamos energijos skleidimo.

Ribinėmis akimirkomis gauta informacija pakeitė gyvenimą

„Kelias mano, kaip ir kiekvieno žmogaus, – pasakoja A.Sakalauskas, – elementariai paprastas: kažką bakstelėjai, suklupai, prabudai… Taigi ir man, jei jau grįžtant į labai senus laikus, buvo lemta būnant armijoje patirti artimą ribą tarp gyvenimo ir anapusinio pasaulio, ir per tas kelias sekundes aš gavau pažinimo pradžios tašką. O paskui, po kažkiek laiko, tai pasikartojo, tiesa, ne taip grėsmingai: tuomet priėmiau informaciją, kas yra tie mūsų koplytstulpiai, kas yra Lietuva, kodėl mes čia gyvename, kodėl mums duotas ypatingas likimas – sukauptą per amžius protėvių patirtį nešti per laiko vartus“.

Gauta informacija, kaip sako menininkas, leidžia teigti, jog mums lemta pereiti į naują proto pakopą per virsmą. „Visi apie tai kalbame, – sako stogastulpių meistras, – bet nežinome, kas tai yra, kas bus ir ką reikia daryti.“ Paslaptis esą labai paprasta: reikia gyventi kaip gyvenome, tik stengtis, kad tiek materialusis, tiek dvasinis pradas būtų pusiausvyroje, nes jei tik kuri pusė bus pažeista, bus blogai: arba mes būsime nepajėgūs pereiti tą ribą, arba išvis neturėsime dvasinio potencialo iki to net prieiti. Jei vien materialus pradas vyrauja, žmogus užsidaro toje materijoje, apanka nuo materialinės gerovės, jei jis save paskiria vien dvasiniams dalykams, jis nepajėgus pasirūpinti savimi, tampa kitiems našta.

Šis suvokimas, kurį, kaip teigia A.Sakalauskas, gautas išgyvenus ribines akimirkas, balansuojant tarp gyvenimo ir mirties, visiškai pakeitė jo gyvenimą, nurodė kelią, kuriuo jis iki šiol eina.

Kad žemei būtų sugrąžintas rojus

„Vienas Japonijos profesorius, – teigia menininkas, – koordinuojantis medžio skulptūrų judėjimą pasaulyje, yra pasakę apie Lietuvą, kad mes esame unikalūs tuo, kad tai mums genuose įrašyta: vieni tai daro, kitiems to reikia. Lietuva dar tuo ypatinga, kad per amžius išsaugojo tą tradiciją, žinojimą ir, kaip minėjau, tą įrašą genuose“.

Anot A.Sakalausko, stogastulpių dėka atstatomas, palaikomas tiesioginis kontaktas su aukštesniu protu, aukštesne energija, kuri mums gyvybiškai čia reikalinga, nes juk vien materija, kaip minėta anksčiau, gyvas nebūsi – reikalingas dvasinis pradas ir net ta šviesioji energija (tamsiosios mes pakankamai „privalgėm“ ir kitaip ja prisisotinom). Būtent tam ir reikalingas stogastulpis, arba, pavadinkim, geometrinė architektūrinė forma, kuri generuoja tam tikro dažnio bangas, o bangos – tai nešančioji energija, kuri plūsta pas mus, ir taip vyksta energetiniai mainai. Ta pati forma, kaip ir stogastulpių, yra pastatuose (stogai): gyvenamųjų namų, tvirtovių, bažnyčių, pagodų… Žmonės visame pasaulyje instinktyviai bokštelius stato – ir ne veltui: jie „dirba“, generuodami teigiamą energiją. Šie energetiniai dėsniai galioja visame pasaulyje tarsi viena universali kalba.

„Aš džiaugiuosi, – sako stogastulpių meistras, – šiuolaikinių architektų nauju požiūriu į mus supančią aplinką, domėjimusi Rytų kultūrų įtakomis (tame pasaulyje žinojimas daugiau išsaugotas, nei čia, pas mus: tam „padėjo“ karai, netgi draudimai). Kaip mes bemylėtume Dievą, keičiasi tik pavadinimai, o juk su krikščionybe atėjo stogastulpių, koplytstulpių draudimas (nepriklausomai nuo to, ar žinojo, ar nežinojo jų tikrosios prasmės). Kad draudimai visiškai neįsigalėtų, senoliai į tuos stogastulpius pradėjo kelti šventųjų skulptūrėles. Na, nepatogu gi savąjį šventąjį versti! Taip ir buvo stogastulpiai išsaugoti. Kitas draudimas – caro laikais. Po 1863 m. sukilimo visur jie buvo uždrausti, o trečiąjį draudimą mes visi patyrėme – buldozerio politika: masiškai visus koplytstulpius, kryžius, jei nevertė buldozeriais, tai neleido statyti, laukė, kol jie supus, nugrius. Visa tai mes išgyvenome, išsaugojome ir todėl mums suteikta galimybė vėl eiti į priekį“.

A.Sakalauskas iškelia paradoksalią mintį: Žemėje buvęs rojus! Mat ten, kur „sutvarkyta“ energetika, ten ir yra rojus: žmonės gerai gyvena, jie tarpusavyje nesipyksta, sveikata gera, visko užtenka, dvasinis ir materialusis pradas pusiausvyroje – tai ir yra rojus. Žmonės dainuoja, garsais erdvę valo, savo sveikatą saugo. O kai visa tai sugriauname, balsas prapuola, norai dingsta, prasideda vegetavimas…

Stogastulpio (koplytstulpio) „anatomija“ ir „fiziologija“

Taigi kaip „veikia“, atrodytų, paprasčiausias stogastulpis ar koplytstulpis? „Veikia“ jis, – sako A.Sakalauskas, – labai paprastai. Kiekvieno stogastulpio pats pavadinimas pasako: ant stulpo stogas. O tas stogas – tai taisyklinga pagal tikslias Egipto Cheopso piramidės proporcijas (kiek teko tyrinėti senųjų išlikusių egzempliorių per visą Lietuvą, mūsų senoliai labai tiksliai tai darydavo) geometrinė forma – taip pat piramidė. Taigi ta geometrinė forma (aišku, labai svarbu, kad būtų viršūnė sveika – saulutė, metalinė, medinė, ar špilius) – kompozicija tada dirba. Jei tik kažkurią dalį nuimame, pavyzdžiui, nėra tos metalinės ar medinės viršūnės – saulutės, ta piramidė tik apatinę dalį generuoja. Norint, kad atsidarytų kosmoso vartai, turi būti visa sistema“.

Mūsų senoliai, pasak meistro, naudojosi aukso taisyklės pjūviu (statinis su įstrižaine sutampa kaip 1,618), naudojo dar ir žmogaus proporcijas: kiekviena kūno dalis už kitą didesnė panašiai kaip aukso taisyklės pjūvyje. „Kadangi laikas vietoj nestovi, – sako menininkas, – mes esame ant ribos, kada įžengsime į kitą pakopą, visa Saulės sistema atsidūrė visai kitoje erdvėje, kitu kampu ir pati energija srūva, todėl šiuo metu stogastulpiams ir koplytstulpiams reikalinga kita forma, kad priimtų pilną energiją. Žinoma, veikia ir senieji stogastulpiai, bet jie yra silpnesni. Kita forma jau eina pagal garsus – pagal garso bangos ilgį, arba – sidabro pjūvį – 2,002“.

Teigiamą energiją generuojantys stogastulpiai atrodo gan paprastai: matoma yra viena piramidė, o visa kita proporcingai nematoma – ant stulpo gula proporcijos. Svarbiausia, kad „nepjautų“ per pusę piramidės tas santykis nuo žemės, tiesa, gali būti keturios, penkios tos piramidės – lygiai taip pat, kaip ir muzikos garsuose. Jeigu mes klausome muziką, kuri atitinka žmogaus kūno dažnį – visur gi tie garsai ir yra, (mums priimtinas dažnis 70 Hz), ji „nepjauna“. Bet jei muzikos dažnis 100 HZ (afrikietiški ritmai), kažkiek kenčiam – iš smalsumo, egzotika, įdomu, bet paskui jau blogai: „byra“ širdis, kiti organai, mat visiškai netinka dažnis. O Afrikoje ta muzika tinka: ten, kitame Žemės lopinėlyje, žmonės kitu dažniu gyvena.

Stogastulpiai teigiamą energiją skleidžia iki keliasdešimties kilometrų spinduliu

Tradicinį stogastulpį (tą, kuris stovėdavo laukuose, prie sodybų), kaip teigia A.Sakalauskas, mes galime apčiuopti iki 4 kilometrų spinduliu, o nauja forma dešimt kartų stipresnė, taigi tokį stogastulpį galima užčiuopti 40 kilometrų spinduliu.

Beje, daug senųjų mūsų stogastulpių, koplytstulpių buvo ant dviejų – trijų koplytėlių, tai tos koplytėlės energiją geometrine progresija sumuodavo, tad teigiamos energijos laukas būdavo gerokai platesnis.

„Teigiamas stogastulpių poveikis, – sako meistras, – lyg ekranas uždengia žmogui negatyvius laukus ar vandens srautus, anomalines zonas, netgi žmogaus emocijų neigiamus palikimus, įgyventus ar įmelstus neigiamus elementus ir juos išskaido“.

Koplytstulpis apsaugo žmogų, kuris toje erdvėje gyvena. Bet stebuklas, pasak meistro, įvyksta tik tada, kai Dievas tiek aplink, tiek žmogaus širdyje. Žvelgiant į vėtytą ir mėtytą mūsų šalies istoriją, atrodytų, nesuderinama: kaip čia – išliko teigiamą energiją generuojantys koplytstulpiai, o Lietuvą, kas tik nenorėjo, tas nemindė? „Lietuvai, – sako A.Sakalauskas, – suteikta galimybė: išsaugojom kalbą, tradicijas, beveik švarų genofondą, bet nelaimės prasidėjo dar tada, kai brolis prieš brolį pakėlė ranką (Kainas prieš Abelį. Adomas – lietuviškas vardas! Sakote, hebrajiškas? O kuriuo laiku tai perrašyta? Gal jie iš mūsų nusavino?)“.

Anot meistro, reikia pusės metų nuo pastatymo, kad stogastulpis pasiektų savo maksimumą – susiderintų bangos. Tuomet teigiama energija veikia kaip apsauga nuo visokio blogio. Ypač tai aktualu, jei žmogus persikelia gyventi į energetiškai nežinomą vietą. Jei tai neigiamos energijos prisodrinta vieta, žmogui ten persikėlus, ne iškart pasijus visos pasekmės. Reikės ketverių metų, per kuriuos ta vieta pradės neigiamai veikti žmogaus gyvybines funkcijas. Ketverius metus vyksta organizmo kova, o po ketverių metų jau vyksta permušimas. Taigi tada jau pažadinami visokie gumbai, skauduliai, piktybinės ląstelės, ir žmogus suserga. Dažnai būna, kad nei iš šio, nei iš to per gan trumpą laiką žmogus ne tik sunkiai suserga, bet ir miršta. Laikui tokion vieton pastačius stogastulpį, pasak A.Sakalausko, viso to galima išvengti.

Kaip teigia meistras, įmanoma ir bute, kambaryje pasistatyti tokį energijos generatorių. Kambarinis energetinės piramidės variantas yra analogiškas lauko stogastulpiui, tik mastelis mažesnis. Vienintelis jos minusas – negalima kilnoti iš vienos vietos į kitą, jei nori, kad ji padėtų. Jei pasuki kitu kampu ar kitur pastatai, viskas griūva (panašiai kaip radijo bangos – tik pasuki, nėra bangos).

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 36(40), 2013 m. rugsėjo 7-13 d.

Picture Gallery

Nešantis per amžius sukauptą protėvių patirtį pro laiko vartus

Algimantas Sakalauskas.
Kūrėjo darbai: menas dera su teigiamos energijos skleidimu.
Kūrėjo darbai: menas dera su teigiamos energijos skleidimu.
Kūrėjo darbai: menas dera su teigiamos energijos skleidimu.
Kūrėjo darbai: menas dera su teigiamos energijos skleidimu.
Kūrėjo darbai: menas dera su teigiamos energijos skleidimu.

Į Britų salų botanikos sodus – pasisemti patirties

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 15, 2014 | 7:31

0

Kiekviena šalis yra unikali, ypač savo gamta. Ne išimtis ir mūsų kraštas. į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos net 49 vien Marijampolės savivaldybės teritorijoje augančių augalų rūšys – vos ne ketvirtadalis saugotinos Lietuvos augmenijos. Tai Gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stoties (GTEŠS) nuopelnas, ne vienų metų darbas. Kaip jau ne kartą spaudoje minėta, prie Šunskų esančiame Karužų kaime yra įkurtas Marijampolės botanikos sodas, kuriame auginama didžiulė augalų kolekcija, skirta ne tik mainams su kitomis šalimis, bet ir savajam miestui papuošti. GTEŠS direktorius dr. Arūnas Balsevičius, nepaisant to, kad labai trūksta žmonių, kad visuotinė krizė yra išreguliavusi finansavimą, stengiasi, kad sodas gyvuotų, negaili nei laiko, nei savo asmeninių lėšų.

Balandžio pradžioje A. Balsevičius savo iniciatyva buvo išvykęs pasidairyti į Airijos botanikos sodus. „Kuriame savąjį botanikos sodą, todėl ir patirties pasisemti reikia. Nereikia virti savose sultyse, pažinimas visada duoda daug naudos. Esu matęs Italijos botanikos sodus, tačiau mane labiausiai žavi klasikinis angliškas kraštovaizdžio formavimas“, – paaiškino jis.

Liverpulis: iš pūgos – į tropinių augalų salelę

Nors Liverpulis pasitiko jį šlapdriba ir pūga, tačiau tai nesumažino nei entuziazmo, nei pažintinės reikšmės, apžiūrint klasikinius angliškus parkus ir sodus, aptvertus tvoromis. Airija nėra egzotinė šalis su šiltais paplūdimiais, čia klimatas kitoks, permainingas, labai skiriasi šiaurinė ir pietinė šalies dalis, turinti turtingą istoriją su savo puikiomis pilimis, kalnais ir įspūdingais ežerais, čia galima pasigrožėti beribėmis erdvėmis, vandenynu, kalnais. Šiaurinė Airijos dalis sukultūrinta, pietinėje dalyje natūrali gamta, papuošta senovinėmis pilimis su jas supančiais sodais. Angliško stiliaus parkuose palikta daug tuščių erdvių, puoselėjamos senų medžių grupės biologinei įvairovei išsaugoti. Per teritoriją dažniausiai teka upokšniai, kuriuose plaukioja antys. Garsus visoje Europoje Liverpulio angliško kraštovaizdžio Steftono parkas miesto centre nėra tikras botanikos sodas su dokumentuotomis augalų kolekcijomis, tačiau pagrindinė jo paskirtis – džiuginti žmonių akis, plėtoti komercinę, rekreacinę botaninę ir edukacinę idėjas.Nustebino palmariumas (Palm House) su gausia tropinių augalų kolekcija, egzotiškais augalais, apie kuriuos galima tik pasvajoti. Patogu, kad įėjimas nemokamas, ir stebina, kad nėra iš paskos sekiojančių prižiūrėtojų, augalą galima pačiupinėti, apžiūrėti.

Seftonas: peizažinio stiliaus parkas

Seftono parką suprojektavo prancūzų kraštovaizdžio architektas Eduardas Andrė. Per savo gyvenimą jis suprojektavo apie 100 privačių ir visuomeninių parkų visame pasaulyje, daugiausia Europoje. Žinomiausi iš jo sukurtų yra Seftono parkas Liverpulyje, Anglijoje, buvusios Liuksemburgo citadelės sodai, taip pat daugelis želdynų Paryžiaus viešosiose erdvėse. Lietuvoje irgi yra jo darbų: peizažinio stiliaus parkai buvusiuose Tiškevičių dvaruose Lentvaryje, Trakų Vokėje, Užutrakyje ir Palangoje, atspindintys jo brandžiąją kūrybą.

Dublinas: formuojant natūralų kraštovaizdį

Dublino botanikos sodas pasižymi didele augalų įvairove, kolekcijomis ir tvarka. Puikios atviros augalų ekspozicijos, edukaciniai renginiai, paskaitos, nemokamas įėjimas pritraukia gausybę žmonių ne vien tik iš Europos. Nėra dirbtinio „išlaižyto“ grožio, formuojamas natūralus kraštovaizdis, neskubama grėbti nukritusių lapų, šalinti nudžiūvusios šakos, nekreipiama dėmesio į ne vietoje išaugusį augalą. Prie sodo yra turtingas arboretumas (žemės sklypas, kuriame mokslo, pažintinės rekreacijos ir kitais tikslais kaupiami, tiriami ir eksponuojami vietiniai ir introdukuoti sumedėję augalai).

Belfastas: neprilygstama oranžerija

Belfasto botanikos sodas daug kuklesnis, matyti, kad trūksta profesionalo rankos lauko kolekcijose. Bet užtat labai įspūdinga oranžerija ir tropinė dauba, kuri unikali visoje Britanijoje. Tai 1880 metais iškastas didžiulis griovys ir ant jo pastatyta oranžerija. Dauboje – įvairiausi vandens augalai, plaukioja paukščiai, įveista įvairių rūšių žuvų.

Belvėderis: augalai iš viso pasaulio

Unikalus ir Belvėderio parkas. Belvėderio rūmai pastatyti 1740 m. kaip medžioklės namelis pirmajam Belvėderio grafui Roberti Rochfortui. Pastatas, nors ir nelabai didelis, yra architektūriškai reikšmingas dėl Diokletiano langų terasų. 1982 m. dvarą iš paveldėtojų nupirko apskrities taryba. Po restauracijos, kuriai buvo skirta keli milijonai svarų, pastatas ir sodai buvo atidaryti lankytojams. Pilies savininkas grafas buvo aistringas botanikas, keliautojas, rinko augalus iš viso pasaulio. Stebina didžiulė augalų įvairovė, bet trūksta profesionalaus tvarkymo.

***

Dešimt dienų, praleistų praleistų Airijoje, buvo skirtos įspūdingai ir kontrastingai gamtai. Miškų šalyje mažai likę, daugiausia pievos ir ganyklos, apsuptos gervuogių gyvatvorių. A. Balsevičių maloniai nustebino, kad prie prekybos centrų, kultūrinių augalų prekyviečių įveisti sodų centrai, todėl ir prekybos centruose galima nusipirkti įvairiausių daigų, sodinukų. Stebina didelė jų įvairovė, naujos veislės. Žinoma, įsigijo ir augalų sėklų, ir daigų. Ką davė ši kelionė? „Neįkainojamos patirties, pamatėme, ką galime daryti geriau ir efektyviau. Tik kad turėtume tiek lėšų…“ – nedaugžodžiavo A. Balsevičius.

Zita DZIDOLIKIENĖ

A. Balsevičiaus asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 22 (26), 2013 m. birželio 1–7 d.

Picture Gallery

Į Britų salų botanikos sodus – pasisemti patirties

Dublino botanikos sodo alpinariumas.
Araukarijos.
Montesumos pušis.
Arboretumo fragmentas.
Kamelijų sodelis.
Dublino botanikos sode žydi rododendrai.
Bananas nokina vaisius (beje, banano vaisius yra uoga).
Sukulentų kolekcija.
Dublino botanikos sode auga bambukai.
Dublino botanikos sodo tropikų kampelis.
Plačragis priskiriamas paparčiams.
Seftono parko dirbtinė sala.

Arbatpinigiai: padėka, prievolė ar puikybės ženklas?

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 15, 2014 | 6:39

0

Lankantis bare, kavinėje, restorane ar viešbutyje, naudojantis taksi paslaugomis – visur aptarnavimo sferoje susiduriama su neprivalomu, bet lyg ir būtinu mokesčiu už teikiamas paslaugas. Tai – arbatpinigiai arba, kaip sako jaunimas, „taupantis“ kalbos ženklus, – „arbata“. Senosiose Europos valstybėse arbatpinigiai egzistuoja nuo labai seniai, kaip ir kai kuriose kitose pasaulio šalyse. Daugelyje valstybių šis gestas yra priimamas maloniai, tačiau yra ir tokių šalių, kur arbatpinigiai suprantami visai kitaip. Štai Kinijoje tokia padėka nepopuliari, o Japonijoje, Skandinavijos šalyse, Australijoje arbatpinigiai netgi įžeistų ne vieną barmeną ar padavėją, nes šie įsitikinę, kad klientas palieka papildomų pinigų tik manydamas, jog jų atlyginimas nėra pakankamas, arba tiesiog bruka kyšį. Tiesa, kai kuriose šalyse (turbūt ir Lietuvoje) aptarnavimo sferos darbuotojų atlyginimai iš tiesų yra maži, tad jeigu ne arbatpinigiai, šie darbuotojai negalėtų pragyventi vien iš savo atlyginimo. Ten, kur arbatpinigiai labai populiarūs ir labai toleruojami, vyrauja nerašyta taisyklė: arbatpinigių reikėtų palikti 10–20 procentų nuo išleistos sumos. Ar pasiduodame tokiai tradicijai?

Rūta GUSTIENĖ, Marijampolės teismo teisėja:

– Ir aš manau, kad padavėjų, taksistų darbas yra mažai apmokamas, tad esu už arbatpinigius ir visada jų palieku. Nepersistengiu: pavyzdžiui, jeigu kavinėje už pietus reikia mokėti 8 litus, tai 2 litus palieku arbatpinigių. Tik aš retai turiu tokių progų – nedažnai vaikštau į kavines. Arbatpinigius sieju su aptarnavimo kokybe: jeigu aptarnavo maloniai, be jokių laukimų ir nesusipratimų, tai to uždarbio palieku džiugiai. Turbūt ir arbatpinigių besitikintys darbuotojai iš anksto tam pasiruošę – dauguma dirba gerai, o arbatpinigiai tik įpareigoja juos pasitempti. Bent man nepasitaikė įsivelti į ginčą ar dėl ko nors susigadinti nuotaiką. Mano supratimu, arbatpinigiai – jokia prievolė ir jokia būtinybė, o tik padėka.

Gintaras ZAVISTAUSKAS, Kalvarijos savivaldybės juristas:

– Žinoma, kad palieku arbatpinigių! Tiesa, jeigu tik atsiskaitau grynaisiais. O dabar juk populiaru visur atsiskaitinėti mokėjimo kortelėmis, tad aptarnavimo sferos darbuotojai tokiu atveju lieka be arbatpinigių – aš tai tikrai neieškau kišenėse monetų, nes jų paprastai nesinešioju. Kita vertus, einant, pavyzdžiui, į kavinę, niekada pagrindinė mintis nėra apie arbatpinigius, kuriuos paliksiu, todėl viskas priklauso nuo situacijos. Žinau, kad arbatpinigių reikėtų palikti iki 10 procentų nuo išleistos sumos. Tai man priimtina. Didesnė suma gal jau ir išduotų esant puikybės, bet šiaip arbatpinigius laikau padėka, o ne prievole. Toks padėkojimas darbuotojus įpareigoja, motyvuoja.

Rita PLESECKIENĖ, Kazlų Rūdos savivaldybės specialistė:

– Na, čia jau ne mano tema pokalbiui! Aš nesilankau restoranuose, taksi nevažinėju, tad ir dalinamais arbatpinigiais negaliu pasigirti. Bet pritariu, kad arbatpinigių aptarnavimo sferos darbuotojams duoti reikia – tokia tradicija. Ir žinau, kad daugelyje pasaulio šalių galioja nerašyta taisyklė – arbatpinigių palikti 10 procentų nuo išleistos sumos. Beje, kai kuriose kavinėse, restoranuose, žinau, arbatpinigiai būna įskaičiuoti į galutinę sumą, tad dosnūs klientai gali ir apsigauti – pamaloninti padavėjus du kartus! Taip pat žinau etiketo specialistų nuomonę, kad ypač didelė pinigų suma, kaip arbatpinigiai paliekama aptarnaujančiam personalui, nėra gero tono ženklas, kaip ir arbatpinigiai, paliekami smulkiomis monetomis.

Rolandas GYLYS, Vilkaviškio policijos vadovas:

– Taip, arbatpinigiai yra padėka už gerą aptarnavimą, todėl jų visada palieku, kai taip būna. Bet jeigu netenkina aptarnavimo kokybė, visai nepalieku – man buvę taip. Tada esu pastebėjęs, kad arbatpinigių negavęs darbuotojas išlydi mane nepasitenkinimą atvirai išduodančiu žvilgsniu. Turbūt laiko gobšuoliu, šykštuoliu. O reikėtų tokiam darbuotojui pačiam susimąstyti, kodėl liko be arbatpinigių, ir daryti išvadas, kažką keisti savo darbe, savo elgesyje. Ir vis dėlto būna gerokai daugiau atvejų, kai arbatpinigių palieku. Dažniausiai kaip įprasta – 5–10 procentų nuo išleistos sumos. Paprastai sugrąžinu kažkiek iš man duotos grąžos – dažniausiai metaliniais litais. Kartą buvę, kad palikau ir banknotą. Jeigu aptarnaujantis darbuotojas rūpestingas ir malonus bei dėmesingas, kodėl gi jam neatsidėkojus?!

Rūta ŠAKNAITIENĖ, Kudirkos Naumiesčio (Šakių sav.) gyventoja:

– Palieku arbatpinigių, nes taip reikia. Visi taip daro, ir aš taip pat. Bet duoti arbatpinigių Lietuvoje ir duoti užsienyje – skirtingi dalykai. Kai kuriose užsienio šalyse gali užsitraukti, pavyzdžiui, viešbučio darbuotojos nemalonę, jeigu nepaliksi arbatpinigių. Suges nuotaika, iškils visokių klausimų, laikas bus švaistomas visai ne tam, dėl ko važiavai. Nes užsienyje arbatpinigiai – labai sena tradicija. Jų nedavęs, būsi palaikytas esąs neišsiauklėjęs, tarsi iš mėnulio nukritęs, šykštus, net kvailas. Pavyzdžiui, turkai, gavę arbatpinigių viešbučiuose, visai kitaip sutvarko turisto kambarį. O Lietuvoje arbatpinigių tradicija yra nesena – ji ne mūsų, primesta iš šalies. Juk tarybiniais laikais, palikęs restorano padavėjai dalį grąžos, galėjai ją įžeisti – tai yra pažeminti. Ir klientui būdavo gėda tai daryti. O dabar – kita tvarka, kitos tradicijos, kitoks supratimas. Bet jeigu aptarnauja nemaloniai – jokių arbatpinigių! Ir jeigu aptarnavimo sferoje žmogus dirba tik dėl arbatpinigių, tai geriau jau jis ieškotų kito darbo arba stengtųsi persiauklėti. Man atrodo, po truputį arbatpinigiai tampa gero tono ženklu ir praranda savo pradinę – atsidėkojimo už gerą aptarnavimą – prasmę. Todėl tikėtis gero aptarnavimo gali būti vis sunkiau.

Kalbino Ieva LAUKYTĖ

Autorės ir asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 5(9), 2013 m. vasario 2–8 d.

Picture Gallery

Arbatpinigiai: padėka, prievolė ar puikybės ženklas?

Rūta Šaknaitienė.
Gintaras Zavistauskas.
Rita Pleseckienė.
Rolandas Gylys.
Rūta Gustienė.

Skanaus!

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 15, 2014 | 6:30

0

Lietinių blynų tortas

Sudėtinės dalys: miltai – 200 g, kiaušiniai – 2 vnt., aliejus – 50 g, cukrus – 100 g, vanilinis cukrus – 1 arb. š., varškė – 400 g, šokoladas – 100 g, grietinė – 50 g, braškės.

Iš miltų, kiaušinių, vandens ir aliejaus sumaišome lietinių blynų tešlą.

Varškę permalame mėsmale, beriame cukrų, vanilinį cukrų, dedame grietinę ir maišome viską, kol ištirps cukrus. Tada dedame trintų braškių ar kitų mėgstamų uogų.

Iškeptus blynus pertepame paruošta varške. Viršutinis sluoksnis turi būti blynas.

Šokoladą ištirpiname karšto vandens vonelėje, įpilame šlakelį aliejaus. Šiltu šokoladu aptepame torto viršų, papuošiame turimomis uogomis.

Įdaryta višta

Sudėtinės dalys: ryžiai – 150 g, morka – 1 vnt., svogūnas – 1vnt., česnakas – 3 skiltelės, sviestas – 100 g, obuoliai – 1 vnt., karis – 1 arb.š., druska, pipirai, malta kalendra, krapai, džiovinti bazilikai.

Viščiuką nuplauname ir nusausiname popieriniu rankšluosčiu. Įtriname druska ir pipirais, maltos kalendros sėklomis bei česnaku. Paliekame bent vienai valandai pasimarinuoti.

Kambario temperatūros sviestą sumaišome su džiovintais bazilikais ir smulkintais krapais. Gautą masę paskirstome po oda virš viščiuko krūtinėlės.

Ryžius išverdame, dedame šaukštelį kario prieskonių, kepintą šiaudeliais pjaustytą morką bei kepintus kubeliais pjaustytus svogūnus.

Iš obuolio išėmę sėklas jį supjaustome skiltelėmis ir taip pat įmaišome į ryžius su kepintomis daržovėmis. Viską pasūdome ir kemšame į viščiuko vidų. Užsmaigstome mediniais smeigtukais, kad kepant neišbyrėtų įdaras.

Viščiuką dedame į aliejumi pateptą skardą, įpilame šlakelį vandens, pridengiame folija.

Orkaitę įkaitiname iki 200 ⁰C temperatūros, pašauname viščiuką ir kepame 30 minučių. Po to temperatūrą sumažiname iki 150 ⁰C, nuimame foliją ir dar kepame 30 minučių. Patiekiame su šviežiomis daržovėmis.

Daržovių sriuba su vermišeliais

Sudėtinės dalys: šaldytų daržovių mišinys – 200 g, bulvės – 2 vnt., vermišeliai – 100 g, vištienos blauzdelė – 1 vnt., grietinė – 50 g, druska, lauro lapai, pipirai, krapai.

Iš vištienos blauzdelės išsiverdame sultinį. Tada dedame kubeliais pjaustytas bulves. Kai bulvės šiek tiek apvierda, suberiame šaldytas daržoves. Kai daržovės suminkštėja, suberiame vermišelius. Viską paverdame apie 10 minučių. Pasūdome, įberiame pipirų. Pagardiname grietine ir šviežiais krapais.

Lietiniai blynai su dešrelėmis

Sudėtinės dalys: miltai – 200 g, kiaušiniai – 2 vnt., pieniškos dešrelės – 200 g, fermentinis sūris – 100 g, svogūnai – 1 vnt., druska, ciberžolė, aliejus – 70 g.

Iš miltų, kiaušinių, vandens, aliejaus ir žiupsnelio ciberžolės sumaišome tešlą. Iškepame lietinius blynus.

Svogūną supjaustome pusžiedžiais ir pakepiname. Pienišką dešrelę pjauname išilgai pusiau. Fermentinį sūrį sutarkuojame.

Į iškeptą blyną dedame dešrelę, kepintų svogūnų ir tarkuoto sūrio. Susukame vamzdeliu. Pakepame keptuvėje su aliejumi. Patiekiame su majonezu ir pomidorų padažu.

Rita ČIUPLIENĖ

Autorės nuotraukos.

juodasis šokoladas

Nr. 20 (24), 2013 m. gegužės 18–24 d.

Picture Gallery

Skanaus!

Lietinių blynų tortas.
Lietiniai su dešrelėmis.
Įdaryta višta.
Sriuba.

Pomirtinė K. Donelaičio kelionė

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 14, 2014 | 20:26

2

Iš Tolminkiemo istorijos

Prieš 300 metų vos už keliolikos kilometrų nuo mūsų Vilkaviškio krašto, Lazdynėliuose, gimė grožinės lietuvių literatūros pradininkas, kunigas, poetas Kristijonas Donelaitis. Kunigas ir poetas, paprastų kaimo žmonelių, lietuvninkų gynėjas ir globėjas, net 37 metus išgyveno Tolminkiemyje, kaimelyje prie Romintos mitologinės girios. Aukštame kalnelyje jo rūpesčiu iškilo bažnyčia, klebonija, mokykla, našlių namai.

Mažosios Lietuvos inteligentai lietuviai ir vokiečiai XVIII–XIX a. išgarsino K. Donelaičio vardą bei Tolminkiemį. Prieškario Lietuvoje po K. Donelaičio vietas keliavo jo palikimo puoselėtojas iš Lietuvos.

Antrojo pasaulinio karo metais Tolminkiemį nuniokojo karas, kaimelis, perfrazavus poeto V. Reimerio, žodžius virto ,,Purvinaisiais prūdais“ (Čistyje Prudy (sovietinis Tolminkiemio pervadinimas) rusiškai: „švarūs tvenkiniai“ ).

Apie 1960 m. susirūpinta bažnytėlės atstatymu ir muziejaus įrengimu. Architektas Napalys Kitkauskas pradeda tyrinėjimus, parengia atstatomos bažnyčios ir restauruojamos klebonijos projektą. Po įtemptų ir sudėtingų archeologinių kasinėjimų, po bažnyčios altoriumi suradus poeto palaidojimo vietą, mokslininkams pavyko nustatyti ir pagal išlikusius palaikus atkurti poeto portretą. Veido rekonstrukciją pagal atkastą poeto kaukolę atliko archeologas V. Urbanavičius.

K. Donelaičio sugrįžimas į Tolminkiemį

Nuo 1971 m. prasidėjo bažnyčios atstatymo darbai, o 1975 m. nuspręsta atstatytoje bažnyčioje įkurti muziejų ir po altoriumi įrengtoje kriptoje perlaidoti poeto palaikus. 1978 m. pabaigoje dviejų istorinių asmenybių – poeto K. Donelaičio ir T. Ruigio – palaikai pervežti iš Vilniaus į Tolminkiemį. Istorinis ekskortas vyko per Marijampolę, Vilkaviškį, Kybartus.

Pagal projektą K. Donelaičio perlaidojimo kriptoje buvo numatyta virš palaidojimo įrengti antkapinę plokštę, skirtą tik poetui. Po ilgų paieškų Molėtų rajone surastas didžiulis tamsus akmuo.

Tolminkiemio memorialo kūrėjas N. Kitkauskas, tų istorinių įvykių aktyvus dalyvis, yra smulkiai apibūdinęs perlaidojimo procesą.

Profesorius J. Markulis – Erelis ir Donelaitis

Iš N.Kitkausko užrašų: „1979 m. birželio 13 d. mes su J. Misiuliu pernešėme K. Donelaičio palaikus iš Istorijos ir etnografijos muziejaus palėpės į pirmą aukštą. Jie buvo saugomi juodoje dėžėje, panašioje į karstą. Palaikų perkėlimui į laidojimo urną buvo iškviestas medikas, profesorius J. Markulis (pokario laikų garsusis partizaninio judėjimo provokatorius J. Markulis – Erelis. – A. Žilinsko pastaba). Į perlaidojimo ceremoniją atvažiavęs pagyvenęs, kumpanosis, rausvo veido su ūsiukais J. Markulis užsivilko chalatą, užsimovė gumines pirštines. Tuo metu E. Misiulis suredaguoja tekstą, kuris bus įdėtas į urną, įrašo ir J. Markulio pavardę.

Ąžuolinio karsto dugne, kur ruošiamasi perkelti K. Donelaičio palaikus, pritvirtinama lentelė su įrašu. Karstan įdedamas ir tekstas su perlaidojimo dalyvių pavardėmis ir parašais.

Perlaidojimo urnos viduje J. Markulis įklojo lignino, o ant jo – K. Donelaičio kaulus. J. Markulis palaikus sudeda taip, kad jie primintų bendrą žmogaus skeletą. Ant palaikų vėl užklojamas ligninas.

Visi dirbo susikaupę, tik baigęs darbus J. Markulis juokavo, save vadindamas ,,tarakonu“. Taip jį dėl specifinių ūsų esą praminusi žmona. Dar jis postringavo, kad teismo dieną prisikėlus žmonių palaikams bus sunku atskirti atgijusius kūnus, bet mirusiųjų palaikų atomai bus susimaišę tarpusavyje.“

K. Donelaitis keliauja per Vilkaviškį

Birželio 14 d. ryte komisijos nariai su gėlėmis rankose susirinko Kultūros ministerijos kieme, trūko tik J. Markulio.

Nepavykus gauti juodos ,,Volgos“, komisijos nariai su K. Donelaičio palaikais iškeliavo trimis ,,Volgomis“ (pilkos, smėlio ir pilkai melsvos spalvos).

Iš muziejaus urną išnešė K. Korsakas ir G. Glemža. K. Donelaičio palaikus vežusi ,,Volga“ važiavo ekskorto viduje. K. Donelaičio palaikus vežusi delegacija stabtelėjo netoli Aukštadvario prie ,,Napoleono kepurės“, vėliau prie Kapsuko (Marijampolė). Keliauta pusiau slapčiomis, į perlaidojimo ceremoniją nebuvo pakviesti moksleiviai iš Klaipėdos, Kybartų, K. Donelaičio vardo mokyklų.

K. Korsako prašymu, ekskortas stabtelėjo Alvite, prie kelio ženklo į S. Nėries tėviškę bei Kybartuose. Atvykusi su K. Donelaičio palaikais delegacija iš Lietuvos urną įnešė į bažnyčią ir pastatė ant stalo priešais altorių. Vietoj religinių apeigų kalbėjo valdžios atstovai: akademikas K. Korsakas ir Nesterovo rajono partijos komiteto sekretorius V. Sivkovas. Ceremonijoje dalyvavo Kaliningrado srities Istorijos ir kraštotyros muziejaus direktorius L. Zaičikovas, Čistyje Prudy (Tolminkiemio) apylinkės pirmininkas V. Krivošejevas ir neseniai muziejaus direktore paskirta Liudmila Pavlovna Silova.

Po iškilmingų kalbų urna su Donelaičio palaikais pernešta į kriptą ir nuleista į gilią duobę. Kapą papuošė juodas granito antkapis, kuris buvo nuklotas gėlėmis.

Neįmintos K. Donelaičio paslaptys

Ir perlaidojant K. Donelaičio palaikus, ir vėliau netilo ginčai: ,,Ar iš tikrųjų po bažnyčios altoriumi palaidoti poeto palaikai?”

Pirmieji abejones paskleidė profesorius J. Lebedys, literatūrologas V. Kuzmickas, žurnalistas B. Aleknavičius. Pastarasis tikina, kad atkurtasis K. Donelaičio biustas (pagal V. Urbanavičiaus tyrinėjimus) niekaip negali būti žmogaus kūrėjo, poeto. Ne tie bruožai.

Be to, vyravo prielaida, kad K. Donelaitis galėjo būti palaidotas sode ar tarp keturių ąžuolų. Ugnies į ginčą įpylė skulptorė Onutė Drulienė, kuri 1988 m. su virgule rankose nustatė, kad tarp keturių ąžuolų yra palaidojimas. Archeologai ištyrinėjo aikštelę tarp ąžuolų ir tikrai surado du senus palaidojimus: moters ir vaiko.

Atkritus šiai versijai, profesorius J. Nainys 1989 m. pareiškė, kad jis įsitikinęs, jog K. Donelaičio palaikų identifikacija matematiškai įrodyta.

Tačiau abejonės vis dar sklando. Kas žino, gal ateities kartos pateiks kitas išvadas, suras kitus K. Donelaičio palaikus.

Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto direktorius

Picture Gallery

Pomirtinė K. Donelaičio kelionė

Archeologo V. Urbanavičiaus pagal rastą kaukolę atkurtas poeto biustas.
K. Donelaičio kapas Tolminkiemyje, po bažnyčios kripta. K. Inkratos nuotrauka.
Tolminkiemo bažnyčia po 300 metų nuo K. Donelaičio gimimo. K. Inkratos nuotrauka.
Tolminkiemo bažnyčia po 300 metų nuo K. Donelaičio gimimo. K. Inkratos nuotrauka).
K. Donelaičio palaikų pervežimo vieta prie rodyklės į S. Nėries tėviškę (1979 m.).

,,Šalis ta Lietuva vadinas“

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 14, 2014 | 19:17

0

Balandžio 11 d. Šakių kultūros centre įvyko knygos apie poetą P. Vaičaitį sutiktuvės.

„Ši knyga, – rašo knygos sudarytojas Vidmantas Staniulis, – tai bandymas prisiminti poeto P. Vaičaičio atminties puoselėjimą prieškaryje ir pirmą mėginimą pastatyti poetui paminklą Sintautuose“.

,,Šis paminklas, iškilęs Sintautų miestelio aikštėje, – tai lyg paties Vaičaičio sugrįžimas iš ten, kur buvo daugiau kaip šimtmetį išėjęs. Dabar ramiai žvelgia į Pentos slėnį, regi gimtuosius Santakus, o šalia esančioje granitinėje knygoje iškalti žodžiai visiems primena, kad yra šalis, kur upės teka linksmai tarp girių ūžiančių, ir kad šalis ta Lietuva vadinas“… (Iš knygos sudarytojų įžanginio žodžio).

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius Antanas Žilinskas knygoje rašo apie vilkaviškiečių indėlį į Sintautų istoriją.

Vilkaviškio krašto muziejaus informacija

Picture Gallery

,,Šalis ta Lietuva vadinas“

Knyga apie poetą P. Vaičaitį.
Prano Vaičaičio kapas.

Atpildas: name prie Marijampolės merginą nušovę žudikai siunčiami už grotų

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 14, 2014 | 15:14

1

Šiandien (balandžio 14-ąją) Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį marijampoliečiui Martynui Rinkevičiui (33 m.) , Kalvarijos gyventojams Egidijui Galiniui (29 m.) ir Martynui Grigoriu (29 m.), taip pat marijampoliečiui Dainiui Kulbokai (38 m.)., kurie dalyvavo ar prisidėjo prie 2012 metais Marijampolės savivaldybėje, Mokolų kaime, įvykdyto žiauraus nusikaltimo – kulkomis suvarpė gyvenamąjį namą, kurio viduje buvo 6 suaugę asmenys ir 2 mažamečiai. Viena moteris buvo sužeista, kita – nuo pataikytos kulkos žuvo.

M. Rinkevičius, E. Galinis, M. Grigoriu kaltinti tuo, kad 2012 06 16-osios naktį, turėdami tikslą nužudyti namo gyventoją Gintarą Žemininką (28 m.), atvyko į pastarojo namus, kur M. Rinkevičius tyčia paleido ne mažiau 24 šūvius iš „Kalašnikov“ sistemos automato, M. Grigoriu tyčia šovė ne mažiau 2 kartus iš nenustatyto modelio pistoleto kulkosvaidžio į gyvenamojo namo pirmąjį ir antrąjį aukštus ir taip nužudė name tuo metu buvusią Gintaro Žemininko draugę marijampolietę Neringą N. (24 m.) ir nesunkiai sutrikdė Gintaro tetai Vidai G. (50 m.) sveikatą.

Kiti 4 name buvę suaugę asmenys ir 2 mažamečiai vaikai liko sveiki, nes kulkos jų nekliudė.

E. Galinis buvo kaltinamas tuo, kad jis padėjo įvykdyti M. Grigoriu ir M. Rinkevičiui nusikaltimą, nes juos nuvežė į nusikaltimo vietą, laukė jų automobilyje ir buvo pasirengęs išvežti juos iš įvykio vietos. Teismas nustatė, kad E. Galinis suprato savo veiksmus, savo vaidmenį nusikalstamoje veikloje ir savo veiksmais pritarė M. Rinkevičiui bei M. Grigoriu neteisėtiems veiksmams.

D. Kulboka buvo teisiamas už tai, kad jis neteisėtai, be tam reikalingo leidimo įgijo šaunamuosius ginklus, šovinius, kuriuos laikė daugiabučio namo rūsyje, o 2012 metų birželį perdavė M. Rinkevičiui. Šiais ginklais buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas.

Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, kaltinamųjų ir liudytojų parodymus, nusprendė pripažinti visus 4 asmenis kaltais. Skirdamas bausmes kaltinamiesiems, teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupėje.

M. Rinkevičiui teismas skyrė subendrintą 10 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 3 250 litų baudą. Bausmė skirta atsižvelgiant į tai, kad jis ne kartą teistas, į jo aktyvų vaidmenį padedant išaiškinti nusikalstamas veikas ir jas padariusius asmenis, jo prisipažinimą, tai, kad turi mažametį vaiką, bei į šio kaltinamojo sunkią sveikatos būklę.

M. Grigoriu skirta subendrinta 14 metų, o E. Galiniui – 12 metų laisvės atėmimo bausmės. Atsižvelgta, kad M. Grigoriu nusikalstamas veikas padarė nepraėjus nei parai, o E. Galinis – praėjus keliems mėnesiams po to, kai buvo paleisti iš bausmės atlikimo vietos. Visa tai rodo, jog išvadų iš savo ankstesnio elgesio jie nedaro, gyvenimo būdas nepasikeitė, o antivisuomeninės nuostatos nesumažėjo.

D. Kulbokai skirta 1 metų 1 mėnesio kalėjimo bausmė. Jis suimtas posėdžių salėje. Bausmė skirta atsižvelgus, kad ginklai, kuriais jis neteisėtai disponavo, buvo didelės šaunamosios galios, o tai rodo ypatingai didelį veikos ir didesnį paties kaltinamojo pavojingumą. Todėl teismas mano, kad D. Kulbokos atžvilgiu bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Nustatant bausmės dydį atsižvelgta, kad D. Kulboka anksčiau neteistas, vedęs, turi mažametį vaiką, dirba pagal verslo liudijimą.

Teismas solidariai iš kaltinamųjų M. Rinkevičiaus, M. Grigoriu, E. Galinio priteisė nukentėjusiajai 4 030 litų turtinei žalai ir 40 000 litų neturtinei žalai atlyginti. Taip pat Valstybinei ligonių kasai 3 696,89 litus – už nukentėjusiosios Vidos G. gydymą.

Šis nuosprendis dar neįsiteisėjęs, jis dar gali būti skundžiamas aukštesnės pakopos teismui.

KAT ir „Mūsų savaitės“ informacija

Picture Gallery

Atpildas: name prie Marijampolės merginą nušovę žudikai siunčiami už grotų

Žemininkų namas po tragedijos. Redakcijos archyvo nuotrauka.
Broliai Žemininkai. Redakcijos archyvo nuotrauka.
Egidijus Galinis nuteistas kalėti 12 metų. Kalvarijos policijos nuotrauka.
Martynas Rinkevičius nuteistas kalėti 10,5 metų. Nuotrauka iš socialinio tinklalapio "Facebook".
Martynas Grigoriu nuteistas kelėti 14 metų. Kalvarijos policijos nuotrauka.

Miško sodinimo talkoje pasodinta 4000 ąžuoliukų

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 14, 2014 | 10:23

0

Pavasarinės miško sodinimo talkos Marijampolės miškų urėdijos darbuotojams yra įprastas ir natūralus šio metų laiko darbas.

Savanoriškai prisidėjo prie miškų atkūrimo

„Miškus mes įveisiame ir atkuriame kiekvienais metais. Savo jėgomis miško sodinimo darbus atlikti nėra paprasta, nes viską lemia gamta, kartais tenka ilgai laukti tinkamų oro sąlygų ir sodinimo darbus organizuoti labai operatyviai, todėl dalį sodmenų pasodiname patys, dalį – samdomi rangovai“, – pasakojo Marijampolės miškų urėdijos Šunskų girininkijos girininkas Virginijus Rudzevičius.

„Šiemet buvome maloniai nustebinti UAB „Arvi cukrus“ kolektyvo, kuris parodė iniciatyvą savanoriškai prisidėti prie miškų atkūrimo Marijampolės regione ir suorganizavo miško sodinimo talką „Kartu mes galime augti…“, kurios metu bendromis jėgomis su Marijampolės miškų urėdijos darbuotojais Šunskų girininkijos miško kirtavietėje pasodino 4000 ąžuoliukų“, – džiaugėsi Šunskų girininkijos girininkas Virginijus Rudzevičius.

Nustebino darbuotojų entuziazmas ir komandinė dvasia

„Esame matę įvairiausių miško sodintojų, tačiau UAB „Arvi cukrus“ kolektyvas išties nustebino savo entuziazmu ir susidomėjimu miškininko profesija, nepaisant to, jog dauguma akcijos dalyvių pirmą kartą sodino mišką, darbas ėjosi sklandžiai – su daina, buvo jaučiama komandinė dvasia. Iš karto matyti, jog darbuotojai įmonėje yra gerai susibendravę, o nauja veikla „kitoje“ aplinkoje, rodos, tik dar labiau juos suvienija“, – akcijos įspūdžiais dalinosi girininkas Virginijus Rudzevičius.

Pasinaudojo galimybe išmokti ir sužinoti

Miško sodinimo akcijoje dalyvavo per trisdešimt dalyvių, kuriems teko išklausyti medelių sodinimo instruktažą, susipažinti su miško sodinimo įrankiais bei tiesiogiai pabendrauti su miškininkais specialistais. „Organizuodami šią akciją išsikėlėme sau keletą tikslų: prisidėti prie Lietuvos miškų puoselėjimo, išmokti teisingai tai daryti, išbandyti savo gebėjimus naujoje veikloje, sužinoti kažką naujo apie miškus, gamtą, aplinkos saugojimą, išplėsti savo darbuotojų kompetencijų ribas bei, žinoma, pabendrauti gryname ore“, – akcijos idėjomis dalinosi UAB „Arvi cukrus“ generalinis direktorius Andrius Leškevičius. Marijampolės miškų urėdijos inžinierius Vitas Ramanauskas supažindino akcijos dalyvius su jaunuolynų sodinimo ir priežiūros darbais, pademonstravo individualias pasodintų medelių apsaugas, miškininko darbo įrankius.

Mėgavosi geru oru ir vaistažolių arbata prie laužo

Gerą dalyvių nuotaiką dar labiau skaidrino saulėtas pavasario oras ir čia pat bundanti gamta. Visi akcijos dalyviai po maloniai varginančio darbo galėjo pasistiprinti karšta koše prie laužo ir pasimėgauti natūralių vaistažolių arbata, kuria juos vaišino Marijampolės gamtos tyrimų ir ekologinio švietimo stoties darbuotojai. Renginį apvainikavo memorialinio medelio – ąžuolo sodinimas ir medinės iškabos su akcijos užrašu įkalimas sodinimo vietoje. „Tikimės, kad tokia akcija bus geras pavyzdys ir kitoms įmonėms bei taps tradiciniu pavasariniu mūsų įmonės renginiu“, – sakė A. Leškevičius.

Giedrius ŠLEKYS

UAB „Arvi cukrus“

Aplinkos apsaugos inžinerijos projektų vadovas

Picture Gallery

Miško sodinimo talkoje pasodinta 4000 ąžuoliukų

Medinė iškaba su akcijos užrašu sodinimo vietoje. Akcijos organizatorių archyvo nuotrauka.
Miško sodinimo akcijoje dalyvavo per trisdešimt dalyvių. Akcijos organizatorių archyvo nuotrauka.

Policijos devizas policininkei Daivai – jos kasdienio gyvenimo programa

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 14, 2014 | 9:40

0

Moteris – vulkanas. Taip būtų galima pasakyti apie Kalvarijos policijos pareigūnę Daivą KVEDARIENĘ (33 m.). Kadaise pradėjusi dirbti pasieniete Rokiškio užkardoje (nes tuomet laisvų vietų policijoje beveik nebūdavo!), iš Jungėnų kaimo kilusi moteris visada siekė susirasti darbą arčiau gimtinės. Kai sužinojo apie laisvą darbo vietą Lietuvos ir Lenkijos pasienyje, Kalvarijos užkardoje, į Suvalkiją Daiva parsivežė ir rokiškietį savo vyrą Andrių. Maždaug prieš 9-erius metus D. Kvedarienė pradėjo dirbti Kalvarijos policijoje – iš pradžių budėtoja, vėliau patrule. Dabar Daiva – aukštąjį teisinį išsilavinimą įgijusi policijos tyrėja, apylinkės inspektorė Kalvarijos mieste ir kinologė. 13 metų policijoje tarnaujanti pareigūnė nė karto nebuvo gavusi drausminių nuobaudų. Ji iki šiol tik skatinta įvairiomis padėkomis, gerais gyventojų žodžiais, apdovanota policijos III laipsnio pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“.

Daiva – energinga policininkė ir aktyvi visuomenininkė, savo veikla akcentuojanti gyvenimo vertybes, sėkmingai kaupianti nematerialųjį žmogaus gyvenimo turtą. O didžiausias Daivos turtas – jos šeima, kurioje auga trys vaikai.

– Kalbamės Motinos dienos išvakarėse, o Jūs esate trijų vaikų mama, tad Jums ši proga labai aktuali. Kaip ją minite?

– Ir pati esu mama, ir turiu savo mamą bei močiutę, kurią laikau antrąja savo mama, todėl Motinos diena man yra triguba šventė. Ypatingų tradicijų neturime, bet ši diena, kaip ir Velykos, Kalėdos, gimtadieniai, Rugsėjo 1-oji, mums yra viena didžiausių šeimos švenčių. Visiems mums aišku, kad renkamės mūsų sodyboje. Susidaro būrys žmonių, trijų kartų atstovai. Branginu tokias akimirkas! Juk labai svarbu turėti šeimą, bendrauti, kartu džiaugtis. Dar, manau, labai svarbu nejučia perduoti šią bendravimo būtinybę savo vaikams. Jie mato, kaip mes vertiname vienas kitą, ir patys tai perima.

– Kokios dovanos Jus labiausiai džiugina per Motinos dieną?

– Tikrai ne pagal kainą vertinu dovanas! Vertinu originalumą. Vaikai nudžiugina rankdarbiais, dukra, kadangi yra muzikali, padainuoja grodama gitara. Man patinka viskas, kas yra netikėta, o staigmenų mūsų šeimoje tikrai netrūksta. Prieš kurį laiką mane labai nudžiugino jaunėlio sūnelio, tuomet gal trejų metukų vaiko, dovana – labai graži jo nuotrauka rėmeliuose su man skirtu užrašu „Tau, Mamyte, skinu gėlytę!“. Smagu, kad vaikui į talką atėjo artima giminaitė. Aš, mama, nieko nežinojau, todėl tą akimirką, kai sūnelis įteikė savo dovaną, buvau labai nudžiuginta ir sujaudinta.

– Turite sūnų ir dukrą, jau gerokai užaugusius paauglius, ir jaunėlį, tik pradėjusį lankyti mokyklą. Ką jie paveldėjo iš Jūsų, savo mamos?

– Mantas, vyriausias sūnus, yra aktyvus sportininkas, kaip ir aš mokykloje. Man sekėsi žaisti krepšinį, patiko ir lengvoji atletika. Pamenu, 60 metrų bėgimo rungtyje vienais metais buvau pasiekusi tuomečio Kapsuko rajono rekordą. Mantas irgi neatsilieka: puikiai žaidžia krepšinį, o kai buvo 13 metų, savo amžiaus grupėje užėmė pirmąją vietą kamuolio metimo rungtyje Lietuvos mastu. Be to, Mantas kartais pasvajoja apie karo tarnybą – būtų uniformuotas kariškis. Gal potraukis uniformai – iš manęs?.. Už Mantą metais vyresnė Rita yra muzikali, dainuoja, groja gitara, lankė pramoginius šokius. Aš kadaise irgi muzikos mokykloje išmokau griežti smuiku. Tiesa, labai norėdavau išmokti jodinėti, bet tai man ir teliko tik svajonė, o dukra šią mano svajonę įgyvendino – jodinėja žirgais. Be to, Rita tikrai paveldėjo daug mano charakterio bruožų – užsispyrimą siekiant tikslo, ryžtingumą, kovingumą, principingumą. Į gyvenimą ji žiūri rimtai, pasvajoja apie žurnalistikos, psichologijos studijas. Na, o jaunėlis Kajus, mūsų pirmokas, jau irgi neša iš mokyklos pagyrimus, dalyvauja konkursuose – irgi kol kas visuomeniškas, aktyvus vaikas.

– Tai gal nors šis vaikas ketina eiti mamos pėdomis – tapti policininku?

– Ne, kol kas ir Kajus nekalba apie norą būti policininku. Turbūt vaikai, matydami mane, daug užimtą darbe ir nuolat turinčią darbo reikalų bei rūpesčių, įsivaizduoja, kad kitose srityse yra lengviau. Aš niekada neskatinau savo vaikų rinktis mano profesiją, bet jeigu gyvenimas taip susiklostys, kad kuris nors pasuks šiuo keliu, tai tikrai neatkalbinėsiu. Dar daugiau – duosiu įvairių patarimų. Mūsų vaikai gerai žino, kad policininku turi dirbti tik šiai tarnybai pasišventęs žmogus, nepaisantis nelengvos materialinės padėties, nepriteklių policijoje. Štai mano kasdienio gyvenimo programa – tai Lietuvos policijos devizas: „Ginti. Saugoti. Padėti!“ Tik aš visada dar pridedu susikurtą devizo tęsinį: „Niekad niekad neliūdėti!“

– Ir Jūsų vaikai paiso šio devizo?

– Sakyčiau, paiso. Štai abu vyresnieji turi progą devizo laikytis mūsų kasdienybėje, rūpindamiesi jaunėliu broliu, jį globodami. O nekalbant apie būtiną kasdienį dėmesį kiekvienam žmogui, Mantas su tėčiu kartą skubėjo gelbėti ir išgelbėjo tris žmones, skendusius viename Dzūkijos ežere, kai mūsų šeima atostogavo. Kalbėti apie antrąją devizo dalį turbūt nė nereikia – geros nuotaikos ir linksmumo vaikams niekada netrūksta.

– Tai ir paauglystės problemos gal nekankina mamos-policininkės?

– Nemeluosiu, nes su tokiomis problemomis susiduria turbūt visi tėveliai, nepriklausomai nuo jų profesijos, bet svarbiausia, kad paauglystės problemos būtų sprendžiamos kartu su tėvais, o ne užsimerkiant prieš jas, vaikus tik baudžiant ir laukiant, kada praeis ta paauglystė. Nuolat baustas vaikas, manau, užaugs turėdamas daug nuoskaudų, neigiamų emocijų, todėl nebus geras žmogus. O argi ne pats didžiausias mamos (ir tėčio, žinoma) siekis, kad vaikai būtų dori, geri žmonės, nedarantys bloga kitiems? Kad ir kokios profesijos atstovai jie būtų, pirmiausia – pagarba sau ir kitiems.

– Esate savo vaikams draugė?

– Taip, labai viliuosi, kad taip yra. Ir aš su savo mama esame draugės. Patys artimiausi žmonės. Ir ne tik todėl, kad į mamą kreipiuosi „tu“, kaip ir mano vaikai į mane. Šie anksčiau mane ir vardu pavadindavo, o dabar – mamuku. Tik į senelius kreipiamės „jūs“. Bet aš nesureikšminu to, kaip kas kreipiasi į tėvus, kaip kas įpratęs ar kaip turėtų kreiptis. Čia taisyklės nėra. Svarbu – supratimas ir pagarba.

– Turite progą čia viešai pasidžiaugti, už ką esate dėkinga savo mamai…

– Mamai dėkoju už gerumą ir nuoširdumą, už amžiną dėmesį ir rūpestį, už supratimą. Už tai, kad nuo mažens gyvenau taip, jog galėčiau daug daug imti iš gyvenimo. Tiesa, tėvai šiek tiek mane pristabdydavo, užtat aš gavau pamoką – savo vaikų nestabdau. Taip pat dėkoju ir antrajai savo mamai – močiutei. Ji visada sakydavo, kad niekas žmogui neateina už dyką – reikia įdėti darbo, kad būtų atlyginta. Už tokį „įkaltą“ požiūrį, už įdiegtą atsakingumą – labai ačiū!

– Na, o koks požiūris Jus atvedė į policiją?

– Noras tarnauti žmogui. Dirbti policijoje – mano svajonė nuo mokyklos laikų. Jos neapleidau. Nors pirmiau sukūriau šeimą, bet ir studijos neliko nuošalyje. Aš didžiuojuosi, kad esu policininkė, nors Lietuvos policijos įvaizdis ir nėra pats geriausias. Niekada neslepiu savo profesijos, kai būna kokia nors situacija, ir ginu policijos autoritetą, jeigu to prireikia. Esu sąžininga policininkė, todėl mane žeidžia ir skaudina, kai dėl konkretaus policininko blogo poelgio metama dėmė visai policijai. Juk policininkai – iš tų pačių žmonių, todėl ir yra tokių, kurie užėmę policijoje ne savo vietą. Todėl sakau, kad apsivalymas nuo netikrų policininkų yra gerai. Nors negaliu slėpti, kad man būna nemalonu išgirsti, jog policininkas paėmė kyšį ar sėdo vairuoti girtas, arba padarė avariją, pabėgo… Ir įkliuvusiųjų aiškinimas, kad taip nutiko dėl esą skurdo policijoje, mane pykdo. Taip, neturi būti tokia šalies policijos padėtis, kokia yra dabar, nes tada žmonės kalba, jog nesijaučia saugūs ir nepasitiki policija, bet aš žinau viena: ne dėl algos ėjau į policiją, o dėl to, kad tarnaučiau žmogui. Juk visada smagiau ką nors dovanoti (pagalbą nukentėjusiems žmonėms, rūpestį), nei pačiam kažką gauti.

– Koks yra žmonių požiūris į policininkę – moterį? Pastaruoju metu esate apylinkės inspektorė – vienintelė pagal šias pareigas moteris Kalvarijos policijoje.

– Nesusidūriau su labai neigiamu požiūriu į mane, policininkę, vien dėl to, kad esu moteris. Nepasakyčiau, kad žmonės uniformuotomis pareigūnėmis mažiau pasitiki. O kad nustemba, tai tikrai taip. Buvę visko – net baiminomės galimų avarijų, kai pravažiuodami vairuotojai net atsisukdami žiūrėjo į mus, mašinas stabdančias dvi uniformuotas patrules ir tarnybinį šunį! Bet taip buvo iš pradžių, o dabar gal jau visi pripratę. Bet vis tiek aš manau, kad bent jau apylinkės inspektoriumi geriau dirbtų vyrai. Nors, atrodo, susitvarkau su savo darbu, bet moteris policijoje rastų vietą, kur geriau galėtų save realizuoti.

– Ar dažnai savo darbe susiduriate su pavojais?

– Pavojus pavojui nelygu. Visai neseniai vykome su kolega pagal iškvietimą į namą, kuriame buvo užsibarikadavęs vyras. Mes važiavome gelbėti jį nuo savižudybės. Kai nuvykę bandėme išprašyti jį iš dūmuose skendinčio užrakinto namo, jis leido pro lango stiklą į mane puodelį. Pataikė į veidą. Teko gydytis. Bet taip būna nedažnai. Dažniau apspjauna kokia sulaikoma neblaivi pažeidėja, gatvėje vyrai laido nepagarbias replikas. O nepilnamečiai garsiai nereplikuoja. Gal todėl, kad daugelis jų Kalvarijoje mane pažįsta bent iš matymo. Nepagarbos ir neprognozuojamo elgesio labiausiai reikia tikėtis iš neblaivių asmenų. Galiu pasakyti, kad tikra teisybė, jog keli girti vyrai dažnai yra kur kas geriau, negu viena girta moteris. Šios būna agresyvios ir nenuspėjamos.

– Ar nesinori su tokiomis neklaužadomis taip pat elgtis šiurkščiai?

– Atvirkščiai – norėdama nekiršinti, nedidinti agresijos, stengiuosi su tokias žmonėmis kalbėtis ramiai, aiškinu, griebiuosi diplomatijos. Juk nėra tik pagrindinis tikslas – nubausti. Tegul žmonės auklėjasi, mokosi iš klaidų.

– O kaip elgiatės su pažįstamais pažeidėjais ar įtariamaisiais? Gal jiems esate labai nuolaidi?

– Nesu nuolaidesnė nei kitiems. Pavyzdžiui, esu dariusi kratas pažįstamųjų namuose. Tie mano pažįstamieji turi suprasti, kad tai – mano darbas, ir viskas. O jeigu įkliūtų gana artimas žmogus, yra galimybė tyrimą perduoti kitam pareigūnui, kad niekas neįtartų manęs šališkumu.

– Paminėjote kratas, todėl laikas nors trumpai pakalbėti apie Jūsų „krėtiką“ Grantą. Juk esate taip pat retenybė – turbūt viena iš 5 kinologių Lietuvos policijoje šalia bene 70 vyrų kinologų.

– Šioje tarnyboje reikia labai mylėti šunis, o kinologo lytis, manau, ne taip svarbu. Kalvarijos policijoje tarnybinio šuns idėją pakišau pati – įkalbėjau tuomet komisariatui vadovavusį Romualdą Kubilių. Pradėjau ieškoti tinkamo šuns ir įsigijau vokiečių aviganį – Grantą. Jis laikomas ir prižiūrimas mano namuose. Policija Grantą iš manęs nuomoja. Man jis – pirmas mano tarnybinis šuo. Dabar Grantui jau 7 metai ir du mėnesiai. Jis dresuotas pagal pagrindinę programą: žmogaus ir daikto paieška, pėdsekystė, bendras paklusnumas, apsaugos funkcijos. Grantas po šios programos gerai išlaikė egzaminą. Vėliau baigė narkotikų ir psichotropinių medžiagų paieškos kursą. Įdomu, kad Granto mama – pasienyje tarnavusi „pareigūnė“. Vėliau vėl vyksta kursai ir egzaminai, nes išlaikyto egzamino išvados galioja pusantrų metų. Kursuose su Grantu mokausi ir aš pati.

– Na, ir kokie gi Granto nuopelnai jo tarnyboje?

– Grantas – patyręs šuo. Liūdniausia, kad jo karjera policijoje jau artėja prie pabaigos. Mat toks šuo rengiamas tarnybai apie trejus metus, o gali tarnauti tik tol, kol jam sukaks 8-eri ar 9-eri. Taigi Grantui jau liko nedaug laiko dirbti. Jau ieškau pamainos jam. Kadangi Granto veiklos specializacija – narkotinių ir psichotropinių medžiagų paieška (kiti policijos šunys dar specializuojami lavonų, sprogmenų paieškoje), tai ir jo geriausi pasiekimai – šioje srityje. Įtarus nusikaltimais dėl disponavimo kvaišalais, Grantas yra apieškojęs daug vietovių, pastatų, automobilių, žmonių ir aptikęs kanapių, kokaino, heroino, amfetamino. Taip pat ieškojęs miške pasiklydusių žmonių, ne kartą pėdsakais nuvedęs tiesiai pas pažeidėją į namus. Su Grantu esame dalyvavę varžybose – 2010 metais iš Lietuvos kinologų daugiakovės pirmenybių parsivežėme trečios vietos apdovanojimą pėdsekystės rungtyje.

– Jau ir klausti nereikia, kad tokioje tarnyboje šuo ir kinologas turi būti draugai…

– Aš kitaip pasakysiu: kinologas – šuns vadas. Šuo išmokytas paklusti savo vadui. Tokie terminai šioje srityje. Na, o paprasčiau tariant, aš Grantui – ir šeimininkė, ir draugė, ir mama, kaip sako mano vyras Andrius. Su Grantu tik aš galiu pasiekti gerų rezultatų. Kitas mano kolega, sakykime, pasiskolinęs Grantą, nemokėtų su juo dirbti. Todėl būna, kad dėl Granto esu netikėtai iškviečiama vykdyti užduoties ir po darbo valandų, ir savaitgaliais – ir naktimis, ir tik auštant. Bet esu fanatikė šiame darbe, tad lengvai galiu mesti pradėtus darbus namie ir lėkti… Beje, mūsų apskrities policijos įstaigose dirba iš viso 5 kinologai. Grantu aš pasitikiu besąlygiškai. Besąlygiškas pasitikėjimas šunimi yra pagrindas siekiant gerų darbo rezultatų su tarnybiniu šunimi. Nepasitikint savo šunimi, kinologu dirbti negalima. Kur šuo, siekdamas tikslo, veda, ten reikia bėgti paskui jį ir akylai stebėti bei suprasti jo kūno kalbą (to mokoma kinologų kursuose). Juk išdresuotas šuo apie radinį parodo savo kūnu – pavyzdžiui, uodega, žvilgsniu, savo poza ir panašiai. Praleisi tą akimirksnį – darbas perniek.

– Žinau, kad su Grantu dažnai dalyvaujate įvairiuose renginiuose vaikams, paaugliams. Gal gudriu „komisaru Grantu“ susižavėję moksleiviai vien dėl to vėliau pasuks į policiją?

– Gali būti ir taip, bet vaikai yra vaikai, jie šunis visada myli. Aš reprezentuoju kinologo ir policijos darbą mokyklose ir stovyklose. Vaikams didžiausią įspūdį padaro praktinė paieška: ieškome miške pasislėpusio žmogaus, paslėpto daikto. Būtų gerai, jeigu darbu policijoje dabar susižavėję moksleiviai vėliau būtų tikri policininkai. Tik jie iš anksto turėtų žinoti, kad į policininką VISADA žiūrima lyg per didinamąjį stiklą. Policininkas visose gyvenimo situacijose ir turi išlikti policininkas.

– Jūsų kolegos Jus vertina ne tik už tiesioginį darbą policijoje, bet ir už aktyvią „užklasinę“ veiklą. Išduokite, kuo gi dar Jūs užsiimate? Ir kaip visur spėjate?

– Aš negaliu be aktyvios veiklos! Ir niekur kviesti manęs nereikia – pati įsisiūlau! Dalyvauju Tarptautinės policijos asociacijos Kalvarijos skyriaus veikloje – organizuojamės sau įdomesnį laisvalaikį, sąskrydžiuose rengiame saviveiklos programas. Taip pat esu Jungėnų kaimo bendruomenės aktyvi narė. Bendruomenėje organizuojame įvairius renginius. Projektų metu bendrauju su vietos jaunimu, stengiuosi suburti juos aktyviai, turiningai sportinei bei kitokiai veiklai, kad visi kartu kurtume glaudesnę vietos bendruomenę, puoselėtume savo gimtąjį kraštą. Bet labai viliuosi, kad manęs netrūksta ir mano šeimoje. Ir agurkus pati raugiu, ir aplinką tvarkau, pati projektuodama gėlynus, ir sodinukais rūpinuosi. Kai kada mažiau dėmesio skiriu tvarkai namuose, nes tam ne visada lieka laiko, ir, be to, nemanau, kad tai gyvenime yra svarbiausia. Aš pajuokaudama mėgstu sakyti: „Neplauti indai pletkų nepadaro – pletkus padaro atėję ir juos, neplautus, pamatę žmonės“.

– Dėkoju už pokalbį.

Karolina ZUBRAITĖ

Nr. 18 (22), 2013 m. gegužės 4–10 d.

Picture Gallery

Policijos devizas policininkei Daivai – jos kasdienio gyvenimo programa

Daiva Kvedarienė. Laimos Grigaitytės nuotrauka.
Daiva Kvedarienė ir Grantas - draugai. Asmeninio albumo nuotrauka.
Daiva - viena iš kelių kinologių tarp Lietuvos kinologų. Asmeninio albumo nuotrauka.
Apdovanojimas šalies varžybose - abiejų nuopelnas. Asmeninio albumo nuotrauka.
Jaunėlis Kajus leidžia įrodyti vyresniems sesei ir broliui, kad jie rūpestingi ir padedantys. Asmeninio albumo nuotrauka.

PAGARBOS ir SAVIGARBOS labirintuose pasiklydus

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 14, 2014 | 8:18

0

Kodėl nemažėja lytinių nusikaltimų ir jų aukų?

Lytinių nusikaltimų buvo visais laikais. Apie juos pasakys girdėję ir gausiam informacijos srautui neabejingi dabartiniai jaunuoliai, ir šiurpius prisiminimus apie savo laikmečio įvykius išsaugoję jų seneliai, proseneliai. Tačiau pastaruoju metu jau reikia mušti garsiais pavojaus varpais, nes teismų nuosprendžiai, kuriais patvirtinama įvairaus plauko prievartautojų kaltė, rodo, kad mintys apie seksą užvaldo vis jaunesnius asmenis – netgi paauglius.

Apmaudžiausia, kad vienas toks nusikaltimas dažniausiai iškart apkartina nemenkos grupės jaunų žmonių kasdienybę: vieni – aktyvūs nusikaltėliai, kiti – jų aukos, treti – nusikaltimo liudininkai. Šie – neretai matę, girdėję, žinoję, bet neišdrįsę sustabdyti savo bendraamžių, nesuradę dingsties padėti jų nusižiūrėtai aukai. Dar viena grupė tuo pačiu nusikaltimu nuliūdintų žmonių – nuteistų žagintojų ir jų aukos (ar aukų) tėvai.

Nors daug kas numoja ranka į tokius nusikaltimus džiaugdamiesi, kad jie patys – niekuo dėti, bet taip elgtis nederėtų. Reikia apie tai kalbėti, nes tokie nusikaltimai – paklydimo savigarbos ir pagarbos kitiems labirintuose padarinys. Jeigu žmonės labiau gerbtų vieni kitus, tokių visam gyvenimui didelę sielos ir minčių žaizdą paliekančių nusikaltimų gal būtų bent jau mažiau.

Paaugliai – niekdariai

Štai du penkiolikmečiai ir septyniolikmetis, vienos Suvalkijoje esančios mokyklos moksleiviai, beveik metus gyveno apsėsti vienos mintis – bet kokia kaina įgyti lytinio gyvenimo patirties. Tik tai jie suprato ir įgyvendino kaip išsigimėliai ir iškrypėliai – klasta, smurtu, patyčiomis, šantažu. Matyt, tik taip paaugliai suvokė vyriškumą.

Neseniai šiems trims vieno kaimo jaunuoliams Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį. Du vaikinai pasiųsti už grotų, nors vargu ar jie į laisvę, atlikę bausmę, pareis pagerėję ir supratę savo poelgį, įvertinę, kokį blogį padarė mergaitei, iš kurios niekingai tyčiojosi. Trečias nusikaltimo dalyvis nuteistas tik lygtinai, nes jis rankų prie mergaitės kūno neprikišo – buvo savotiškas kurstytojas, „idėjų bankas“. Bet šis vaikinas pripažintas bendrininku padarytame nusikaltime ir turbūt visą gyvenimą jo biografijoje bus linksniuojamas žodis „žagintojas“.

Liūdesio ir gėdos įkaitė

Labiausiai, žinoma, nusikaltimas palietė žagintojų auką – dabar jau 15-metę Pauliną (taip pavadinkime mergaitę – V. K.). Galima sakyti, ją parklupdė nelaiminga pirmoji meilė.

Po viešu skandalu virtusių orgijų paauglė labai išgyvena, jai prireikė psichologo pagalbos. Šiuo metu Paulina jau geriau supranta, kokio brutalaus, skaudžias pasekmes galinčio turėti nusikaltimo auka ji tapusi. Jos paslapčiai išaiškėjus, Paulina perėjo mokytis į kitą mokyklą. Anot motinos, ji vengia bendrauti su bendraamžiais, nenori išeiti iš namų, praradusi pasitikėjimą net draugėmis, kartais ji net pavadinama prostitute. Paauglė jau apie porą metų neišsivaduoja iš liūdesio ir gėdos gniaužtų. Todėl Paulinos mama įsitikinusi, kad visi dukters žagintojai turėjo būti nuteisti griežčiausia bausme, kokia skiriama už nepilnamečių įvykdytus nusikaltimus, – 10 metų kalėti. Ji dabar ketina to siekti skundu Apeliaciniam teismui.

Šiuo metu psichoterapijos specialistai žagintojų aukai Paulinai nustatę depresinę reakciją, adaptacinį sutrikimą. Iki nusikaltimo mergaitė buvo visiškai sveika.

Iš visų trijų nuteistųjų Paulinai teismas priteisė 30 000 litų moralinės žalos atlyginimo. Galbūt šie pinigai bent atvertų daugiau galimybių vargingai gyvenančiai šeimai rūpintis Paulinos dvasinės sveikatos reikalais, tačiau nedaug tikimybės, jog šie tūkstančiai pasieks Pauliną, jeigu ir įsiteisės paskelbtas teismo nuosprendis. Mat tik vyriausias nuteistasis turi darbą, o dviejų jo bendrininkų dalį turėtų atlyginti tėvai. Šie – daugiavaikiai, gyvenantys iš nepilnamečiams jų vaikams skiriamų pašalpų ir tik nedidelių šeimų galvų uždarbių.

Dvylikametės meilė

Pavartykime skaudžios kaimo vaikų istorijos bylą nuo pradžių.

Trijų paauglių, daugiau galvodavusių apie seksą, o ne apie pamokas, kompiuterius ar žvejybą, fantazijų auka tapo tos pačios mokyklos moksleivė – tuo metu vos 12 metų Paulina. Ji mokykloje niekuo neišsiskyrė iš kitų – paprasta, tvarkinga, pareiginga. Paulinos nelaime tapo… meilė trejais metais vyresniam klasės draugės broliui Tadui (15 m.). Apie tai žinojo ir kelios jos draugės. Paulina neslėpė savo jausmų ir nuo paties Tado – apie tai parašydavo jam SMS žinučių. O Tadas iš tokių žinučių tik pasišaipydavo. Bet šis „vyras“ žinia apie „iki kulnų“ įsimylėjusią Pauliną pasipuikuodamas gyrėsi savo draugams Ramūnui (15 m.) ir Pauliui (17 m.).

Kartu pamokose ir po pamokų laiką leisdavusių Tado ir Ramūno galvose, aptarinėjant Tado „meilės reikalus“, netrukus gimė mintis pasinaudoti Paulinos dėmesiu Tadui. Iniciatyvos ėmėsi Ramūnas. Jis parašė Paulinai, kad Tadas su ja tikrai draugautų, jeigu ji „pasirašytų“ intymiems santykiams ir su Tadu, ir su juo, Ramūnu.

Galima tik stebėtis, tačiau Pauliną ši žinia… sudomino. Kaip vėliau teigė su šia mergaite bendravę psichologai, taip nutiko dėl jos jauno amžiaus – 12 metų mergaitė, neturėdama reikiamų žinių apie lytinius santykius, negalėjo teisingai suvokti su ja atliekamų veiksmų prasmės.

Pirmoji nuoskauda

Paulinos pasimatymas su abiem vaikinukais, žinutėmis sutarus laiką ir vietą, vakare įvyko nuošalioje vietoje – prie geležinkelio. Buvo nešaltas sausis, ir duotą pažadą Paulina turėjo skubiai vykdyti lauke. Tadas ir Ramūnas patiesė ant žemės savo striukes ir liepė mergaitei gultis. Nė vienas negrasino ir nestumdė savo naivios aukos, o Paulina dar paklausė, ar Tadas „po to“ tikrai su ja draugausiąs. Šis atsakė teigiamai ir tuoj pat lengvai pasiekė savo tikslą. Po Tado „vyriškumą“ įrodė ir Ramūnas. Baigę savo „darbą“, abu paaugliai juokdamiesi nuėjo savais keliais.

Mergaitei tai buvo pirmieji lytiniai santykiai, dar nepažinta gyvenimo tikrovė. Apie tai ji niekam nesipasakojo, jautė nuoskaudą, bet Tado iš savo minčių neišmetė. Deja, į naujas jos žinutes Tadas, nevykdydamas duoto pažado draugauti, atsakydavo trumpai: „Trink mano numerį.“ Maža to, jis pradėjo draugauti su kita moksleive iš tos pačios mokyklos, Paulinos drauge, tad įsimylėjusiai mergaitei teko stebėti savo svajonę iš šalies ir kentėti dėl nelaimingos pirmosios meilės.

Draugės nepadėjo

Paulinos ir abiejų minėtų vaikinų keliai tuo pačiu meilės tikslu vėl susidūrė po gero pusmečio – tų pačių metų vasaros pabaigoje. Paulina į vieną kiemą buvo atvykusi susitikti su savo draugėmis. Čia buvo ir Tadas su Ramūnu. Jie iškart prisiminė žiemą prie geležinkelio patirtus jausmus ir užsimanė viską pakartoti. Kartu su jais buvo ir planui pritarė keleriais metais vyresnis jų draugas Paulius. Iš pradžių šių vaikinų dėmesys Paulinai atrodė tik kaip nekaltas flirtas, o baigėsi tuo, kad trijulė tiesiog nunešė mergaitę iš namo kiemo, kur buvo daugiau vasarojančio jaunimo, į vieno bičiulio butą, kuriame tuo metu nebuvo tėvų, paguldė ant lovos, nurengė ir išžagino.

Vadovavo Paulinos įsimylėtas Tadas – jis nurodė paklusti. Paulina verkė ir prašė jos neliesti, tačiau Paulius atėmė mergaitės telefoną ir paaiškino, kad jį grąžins tik po lytinių santykių. Bute buvo triukšmo, tačiau prie namo toliau sau ramiai sėdėjo būrys nelaimėlės draugių ir draugų, tik niekas neskubėjo gelbėti Paulinos.

Apsiverkusi ir išniekinta mergaitė buvo išleista iš buto per langą, kad būtų mažiau liudininkų. Tai padarė į namus grįžęs vienas to buto gyventojas.

Nufilmavo pusnuogę

Neįskųstų žagintojų galvose sukosi nauji planai. Praėjo vos savaitė, ir Tadas vėl pakvietė Pauliną susitikti prie geležinkelio. Kai patikli, savo vilties nenumarinusi mergaitė atėjo, rado ne tik Tadą, bet ir Ramūną bei Paulių. Tadas savo tikslą vėl pasiekė gana greitai, o Ramūno artumo Paulina kratėsi. Tuomet Tadas laikė mergaitės rankas, o Ramūnas smaginosi…

Pauliui meilės nereikėjo. Jis tik šantažavo Pauliną, atėmęs telefoną, kad praneš apie jos meiles mamai, paliks prie geležinkelio nuogutėlę. Pabūgusi mergaitė pildė žagintojų užgaidas. O kai Paulina, atsitraukus abiem „vyrams“, rengėsi, Paulius pusnuogę ją nufilmavo savo mobiliuoju telefonu. „Operatorius“ dar ir šaipėsi, į jo replikas tokiu pat tonu atsiliepė ir abu žagintojai.

Mokytojos nenuslėpė

Reikia manyti, kad tik tie nufilmuoti kadrai užbaigė patyčias iš patiklios ir naivios Paulinos. Nors filmuojant tikėtasi, kad mergaitė bijos išplatinamų vaizdų, todėl jaunieji žagintojai galėsią šantažuoti ir naudotis Paulina kada tik panorėję, tačiau išėjo atvirkščiai. Vos tik kadrai su pusnuoge mergaite mokykloje pasklido iš telefono į telefoną ir pasiekė kelias mokytojas, šios pradėjo aiškintis, kas įvykę. Netrukus visa Paulinos „meilės“ istorija tapo žinoma policijos pareigūnams – buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl grupinio mažametės išžaginimo.

Visos patyčios vyko 2011 metų sausio–rugsėjo mėnesiais. Policininkams pavyko įrodyti tris kartus, kai Tadas ir Ramūnas išžagino Pauliną. Dviem atvejais pagalbininkas buvo šantažu Pauliną paveikdavęs Paulius. Nors jis nė karto lytiškai nesantykiavo su mergaite, tačiau matė, ką darė draugai, juos skatino, padėjo palaužti Pauliną. Tokiu būdu Paulius tapo bendrininku.

Gailestinga Temidė

Kaip minėta, šias paauglių orgijas, virtusias baudžiamąja byla, jau išnagrinėjo teismas. Dabar jau 19 metų „operatoriui“ Pauliui Š. paskirta 3 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, bet jos vykdymas atidėtas 3 metams.

Ką tik 18-ąjį gimtadienį sutikusį Ramūną M. teismas nusprendė pasiųsti už grotų 4 metams, kaip ir vis dar nepilnametį Tadą D. (17 m.). Po nuosprendžio abu šie vaikinai dar palikti laisvėje, kol įsiteisės teismo dokumentas. Jeigu niekas nepasikeis, abu nuteistieji turėtų būti išvežti į „zoną“.

Baudžiamajame kodekse už mažametės išžaginimą numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 5 iki 15 metų. Šios istorijos dalyvių teismas pasigailėjo ir kur kas švelnesnę bausmę skyrė todėl, kad visi kaltininkai anksčiau buvo neteisti, teisme savo kaltę pripažino, nors parodymus šiek tiek ir kaitaliojo, be to, iki minėtų nusikaltimų jie buvo palankiai charakterizuojami ir mokykloje, ir kaime, kur gyvena. Prasčiau atsiliepiama tik apie Ramūną, kuris nelinkęs mokytis ir paisyti drausmės. Beje, šio vaikino, daugiavaikės šeimos atžalos, motina kadaise, kai jis buvo visai mažytis, irgi 4 metus kalėjo už grotų, nes buvo nuteista irgi už „meilės reikalus“.

Nėra pagarbos, stinga savigarbos

Išžaginimas – sunkus nusikaltimas. Už tokį nusikaltimą baudžiami asmenys, sulaukę 14 metų.

Tokių įtariamų nusikaltimų Marijampolės apskrities policijos įstaigose kasmet įregistruojama maždaug iki 20. Didesnė jų dalis ištyrus baigiasi teismo bausmėmis kaltiesiems.

Kodėl nemažėja lytinių nusikaltimų? Ar išties galima teigti, kad dažniausiai tokiu atveju kaltos abi pusės? Kodėl vyrai (vaikinai) negerbia moterų (merginų)? Ar dailioji lytis tinkamai supranta savigarbą? Galų gale – šeima ar mokykla yra tokių nusikaltimų „lopšys“? Į šiuos klausimus atsakymų ieškojo paprašyti „Mūsų savaitės“ pašnekovai.

Vilija ŠERMUKŠNIENĖ, Mokolų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja:

– Priešingos lyties atstovais vaikai pradeda domėtis jau bene trečioje klasėje. Paslaptingai renkasi, su kuo draugauti, mergaitės prieš kūno kultūros pamoką vengia persirengti prie berniukų, įdomiai reaguoja į berniukų komplimentus, taip pat vaikų reakcija išduoda jų supratimą apie skirtingas lytis ir pasodinus į tą patį suolą berniuką su mergaite.

Mes, mokytojai, nuo mažens skatiname mergaites turėti savo mažų paslapčių, susijusių su lytimi, o berniukus – savo. Kartu skatiname vienų kitiems pagarbą, savigarbą. Tam skiriamos klasės valandėlės, individualūs pokalbiai, organizuojami renginiai, kartais trunkantys net savaitę ar mėnesį. Manau, supratimą, kad žmonės turi gerbti vieni kitus, vaikai mokykloje tikrai įgauna – mokytojai nepraeina pro šalį, pastebėję kokią nors priešingai liudijančią situaciją. Tačiau jeigu auklėja vien tik mokytojai, naudos bus nedaug. Tokia linkme vaikus turi auklėti ir šeima. Neužtenka vaiką gražiai bei švariai aprengti ir tada puikuotis, kad esame geri, rūpestingi tėvai. Neužtenka vaikui žodžiais ką nors paaiškinti. Svarbiausia – pačių tėvelių pavyzdys namuose, pati šeimos atmosfera. Vaikai elgiasi taip, kaip mato elgiantis namuose suaugusiuosius.

Labai svarbu, kad kiekvienas vaikas būtų linkęs kalbėtis, išsipasakoti, svarstyti ir turėtų artimą žmogų. Jeigu tokiu artimu draugu netampa tėvai, tuomet būtų gerai nors mokytojas ar socialinis pedagogas. Manau, tuomet mažiau būtų nelaimių ir nusikaltimų.

Dar labai svarbu – vaiko užimtumas nuo pat mažens. Tie, kas bėga iš būrelio į repeticiją, paskui – dar, sakykime, į treniruotę, paprasčiausiai neturi laiko „gyvenimui gatvėje“. Kartu tokie vaikai turi pomėgių, su jais susijusių aukštesnių svajonių, kažko vis siekia. Tokio vaiko tikslas – ne kalėjimas, o visuomenėje gerbiamo žmogaus gyvenimas.

Andžela PAPLAUSKIENĖ, Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinės mokyklos mokytoja:

– Minėta brutali istorija – tai medžiaga klasės vadovui ar ir šiaip pedagogui kalbėtis šia tema su savo mokiniais, siekiant paanalizuoti grėsmingą, bet gyvenime, deja, pasitaikančią situaciją, vertinant visų dramatiškos istorijos dalyvių elgesį, svarstant, kaip išvengti ir kaltininko, ir aukos likimo. Nevengti kalbėtis apie tai būtina, nes tylos pozicija tik aktyvina panašius nusikaltimus.

Tėvai nutolę nuo savo vaikų – tik tokią išvadą pirmiausiai padarau, kai išgirstu apie nepilnamečių įvykdytą nusikaltimą. Manau, tėvai nuo mažens turi įdiegti savo vaikams, kad jų pagrindinis tikslas – siekti žinių, padėsiančių susikurti gražią ateitį. Bet iškart liūdnai pasakysiu: vis dažniau siekti žinių į mokyklą ateina vos keli vaikai iš visos klasės. Kiti – tik „atsėdėti“ laiką, prabūti.

Be to, mokiniai ne taip supranta, kas yra laisvė. Jiems tai – laisvas, nedraustinas elgesys, nepaisant, kad tokiu jų elgesiu suvaržoma ar net paminama kito žmogaus laisvė. Mokiniai žino savo teises, bet nežino (arba nenori žinoti) pareigų.

Visada mokykloje akcentuojame, kad būtina gerbti kitą žmogų, skatiname berniukų pagarbą mergaitėms. Tačiau kai kuriose pastebėtose situacijoje berniukai dažniau tik nusistebi ir klausia: „O KODĖL turėčiau mergaitę praleisti pirmą pro duris? Dabar – lygios visų teisės!“ Manau, čia – minėtų nusikaltimų pradžia.

Man liūdna ir apmaudu, bet tik kaip seną prisiminimą galiu pateikti iškalbų pavyzdį. Prieš keliolika metų buvau liudininkė, kai paauglys mano auklėtinis, eidamas gatve kartu su mergaite, neleido draugei eiti šaligatvio pakraščiu arčiau gatvės – kad jos nesužalotų pravažiuojanti mašina. Ta vieta ėjo jis pats – jam tėvų buvo įdiegta, kaip svarbu gerbti, globoti, saugoti MOTERĮ! Gražu! Bet mes tuo dabar jau dažniau galime tik stebėtis… O juk net pirmykštėje bendruomenėje vyrai suprato, kokia svarbi moters misija gyvenime, todėl nesivesdavo jos į medžioklę, kad išvengtų rizikingos moteriai situacijos.

Kita medalio pusė – savigarbos stokojančios mergaitės. Mėgstu kartoti, kad mergaitė turi kvepėti kvepalais, o ne cigarečių ar alkoholio tvaiku. Deja, vis mažėja kvepalais kvepiančių mergaičių – jos nori būti aktyvios, siekia pranokti berniukus įvairiose situacijose, veržiasi prie žalingų įpročių, dėmesio siekia keiksmais ir išsišokimais. Žodžiu, ne tos vertybės diegiamos vaikams – sparčiai įvykęs vertybių perkainojimas. O viskas prasideda, manau, nuo kūdikystės: jauniems tėveliams labai juokinga, kai dvejų metų vaikelis pakartoja keiksmažodį, ketverių – stumdo ar kerta ranka močiutei, šešerių – puola namiškius užsimojęs pagaliu. Kas bus, kai vaikas bus 12 ar 14 metų? Kur dingo mamos ir dukros, tėvo ir sūnaus pasisėdėjimai? Ar tikrai, kaip tvirtina psichologai, tėvai su vaikais per dieną bendrauja vidutiniškai tik 7 minutes? Tuomet ir kirba galutinis retorinis klausimas: kur mes nueisime?..

Vilma VĖLYVIENĖ, marijampolietė psichologė:

– Kalbant apie panašias situacijas, pirmiausia ateina į galvą mintis, kad jos yra lyg ledkalnio viršukalnė, kuri, žinia, turi ir mažai matomą povandeninę dalį. Išlindus tai viršukalnei, visuomenė susiima už galvų ir svarsto, kaip ir kodėl taip galėjo nutikti. O nutiko todėl, kad tiek nusikaltime dalyvavusieji, tiek gal ir aukos jau anksčiau neišvengiamai turėjo elgesio, emocinių problemų. Tai galėjo būti ir dalyvavimas patyčiose, bėgimas iš pamokų, melavimas, psichologinė agresija su bendraamžiais, ryškus opozicinis ir nepagarbus elgesys su tėvais ar mokytojais. Tai galėjo būti ir prastas mokymasis, nepasitikėjimo savimi, menkos savivertės ar užsisklendžiantis elgesys. Tik kad nei tėvai, nei mokyklos aplinka į tai dažniausiai nesigilina – laukiama, kol tai išsispręs savaime. O savaime dažnai ir neišsisprendžia, problemos neretai tik gilėja.

Kalbant apie tokio paauglių elgesio dinamiką, tenka pasakyti, kad nei savigarbos, nei savivertės išmokti negalima. Tam, kaip ir visos vaiko asmenybės formavimuisi, didžiausią įtaką turi tėvų ir vaikų tarpusavio santykiai. Visi tėvai myli savo vaikus, bet juos prižiūrėti, auklėti ir bendrauti tėvai moka taip, kaip buvo auklėjami patys, o socialinės sąlygos, visuomenės normos yra gerokai pasikeitusios. Augdamas saugioje, pagarbioje, besidominčioje vaiku šeimoje, kur tėvai skiria nedalomo laiko vaikams, toks vaikas elgiasi adekvačiai save įtvirtinamai, turi teigiamą savivertę ir savigarbą, o tai yra tarsi tvirtas skydas, apsaugantis nuo neigiamų įtakų ir neigiamo bendraamžių spaudimo (kuris pasireiškia kaip „nesakyk – žiūrėk ir tylėk“). Toks vaikas ne tik neis ten, kur jį pakviečia, bet nesibaimins apie tai pasikalbėti su savo tėvais, žinodamas, kad sulauks jų dėmesio ir pagalbos. O esant nepalankioms auklėjimo aplinkybėms, kai tėvai patys yra sutrikusios asmenybės, auga problemiškas vaikas, kurio savivertė yra daugiau ar mažiau neigiama. Tai pasireiškia keleriopai: arba nesugebėjimu pasipriešinti bendraamžių spaudimui (kaip tie vaikai, kurie tylėdami žiūrėjo, kas vyksta), arba agresyviu, kitą niekinančiu elgesiu, kuriuo nesąmoningai siekiama gauti pripažinimą, pasididžiuoti savimi. Taip tarsi pakeliamas vidinės savivertės trūkumas.

Kokia išeitis? Kur kas didesnis dėmesys patyčių, netinkamo elgesio prevencijai mokyklose, kai įtraukiama visa mokyklos bendruomenė. Tam yra speciali programa mokykloms. Skandinavijos mokyklose gimusi ši programa labai padėjo keisti mokyklos bendruomenėse tarpusavio santykius. Manyčiau, kad būtų naudingos ir privalomos probleminių šeimų tėvystės mokyklos. Juk kad ir šiuo atveju: nubausti vaikai, skaudūs išgyvenimai – ir jų tėvams, bet iš esmės pokyčių šeimose auklėjimo, bendravimo klausimais neįvyks.

Vida KARALIŪNAITĖ

Nr. 24 (28), 2013 m. birželio 15–21 d.

Redakcijos archyvo nuotraukos.

Picture Gallery

PAGARBOS ir SAVIGARBOS labirintuose pasiklydus

Vilija Šermukšnienė.
Andžela Paplauskienė.
Vilma Vėlyvienė.

Jonvabalių naktys (Tęsinys)

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 14, 2014 | 7:57

0

Šeštadienį Alvina išsiuntė Rytę į turgų. Alvinos draugų ir kompanijų dėka maisto atsargos gerokai apmažėjo.

– Tu geriau supranti apie produktus, o ir mūsų Irena turi jau grįžti, kels triukšmą, kad šaldytuvas tuščias, o ji iš kirvio išvirti sriubą dar neišmoko, – gerinosi Alvina. – Be to, turguje maistas šviežias, tai ne prekybos centruose. Nuvešiu tave ir paleisiu prie turgavietės, o po valandos paimsiu. Turiu užlėkti pas Dianą.

Rytė tik apsidžiaugė galėdama ištrūkti iš pabodusių namų – pasiilgo žmonių, šurmulio. „Kaip belaisvė“, – pamanė viena sau. Lėtai ėjo pro prekystalių eiles, atidžiai apžiūrinėdama daržoves, mėsą, guviai derėjosi. Jai, augusisiai kaime, buvo nelengva įpiršti pamėlusį paukštį, nešviežią mėsą.

– Ar čia tu, Rytute? – staiga išgirdo pažįstamą balsą. Už prekystalio stovėjo jaunyva drūta moteriškė. Rytė apsidžiaugė. Tai senosios Vizbarienės marti Marytė, kurios daržus ne kartą ravėjo, kitus ūkio darbus dirbo.

– Tai išgražėjai, net pažinti neįmanoma. Aš ir sakau visiems: turbūt lengvą duoną Rytė turi, kad kaime net nesirodo. Na, kaip tau ten, pas Zuzaną?

– Viskas gerai, – Rytė lyg ir neturėjo dėl ko skųstis, be to, ir šiaip nemėgo apkalbinėti žmonių. – Darbas kaip darbas, didelio ūkio nėra, tai daugiau po namus sukuosiu, tvarkausi.

– Tai, sakau, pavyko mergelei, – atrodo, nuoširdžiai džiaugėsi moteris. – Tik man blogai, nerandu tokios darbščios pagalbininkės kaip tu. Žmonės išsibėgiojo, o kas liko, net už pinigus neprisiprašau į pagalbą, geriau sėdi namuose ir geria.

Rytei smilktelėjo per širdį. Labai norėjo paklausti apie motiną, bet nedrįso, bijodama išgirsti vis tą patį apie motinos girtuokliavimą. O Marytė vis tarškėjo, net skruostai įkaito. Per kelias minutes Rytė sužinojo viską: kas kaime mirė, kas gimė, kas susimušė, kas vedė ar ištekėjo.

– O kaip mama? – pagaliau įsidrąsino Rytė.

Marytė patylėjo.

– Jau maniau, kad nepaklausi, o kokia bebūtų, vis tiek motina, – priekaištingai palingavo galvą. – Galėtum kada ir pasirodyti. Kai tu buvai namuose, šiek tiek dar prisilaikydavo, o dabar visai paileido. Voliojosi vieną dieną prie parduotuvės, nepajėgė net pro duris įeiti. Senokai mačiau ją, bet girdėjau, kad serga. Kas ten žino, kada ji sveika, kada serga, kai šviesios dienos nemato.

Rytė nuliūdo. Kad ir nepakentė tokio gyvenimo būdo, tačiau gailėjo mamos iki ašarų. Prisimindavo tokias švelnias mamos rankas, kai apkabindavo vaikystėje, jos juoką ir skambų balsą, kai užtraukdavo dainą. Žmonės kalbėjo, kad abi sesrys Merkelytės apdovanotos tokiu balsu, kad ir numirusį prikeltų.

– Prašysiu Šarūno, kad parvežtų namo, kai tik Zuzana grįš iš savo kurortų, – pažadėjo Rytė.

– Turi gražų brolį, – nusišiepė moteris.

– Ne brolis, tik pusbrolis, – Rytę šiek tiek suerzino kaimynės pastaba.

– Taigi visas kaimas žino, kad Ancė tavo tėvą į lovą pasiguldė. Nesistebiu, nes jis iš pradžių ją norėjo vesti, kol tavo motinėlė savęs nepakišo, o paskui jau reikėjo ženytis, nes tavęs laukėsi. Matyt, Ancė keršydama seseriai ir vaiką nuo tavo tėvo pagimdė.

Rytė prikandusi lūpą tylėjo. Ši žinia jos per daug nenustebino, bet tik dabar suprato tikrąjį seserų nesantaikos gilumą.

– Ačiū, teta Maryte, – mergina skubiai susikrovė į krepšį daržoves, – jau turiu bėgti, Alvina atvažiuos manęs paimti.

Alvinos teko laukti ilgai. Suplukusi nuo kaitros Rytė sėdėjo ant suolelio medžio pavėsyje ir svajojo, kaip pasiners į ežerą. Kankino troškulys ir valgyti norėjosi, o Alvina vis nesirodė. Merginai darėsi neramu, nes ir pinigų apsipirkus beveik neliko, net autobuso bilietui neužteks. Pagaliau pasirodė ir Alvinos mašina, bet prie vairo sėdėjo Diana.

– Kur Alvina? – nustebo Rytė.

– Ai, Alvina šiek tiek neįgali vairuoti, – nusijuokė Diana. – Per daug įkalė, bet vis tiek prisiminė, kad žadėjo tave parvežti su pirkiniais. Taigi, sėskis, parvešiu.

– Žinai, Ryte, manęs vis tiek nepalieka mintis prisikalbinti tave į savo firmą, –važiuodama pareiškė Diana. – Šitokia klasiška pana, o smirsti tuose Zuzanos palociuose. Jokios ateities, jokių perspektyvų. Ir jokių pramogų. Jaunystė tik viena, o tu ją tuščiai švaistai. Ką apie tai manai? – pasisuko ji į Rytę.

– Man kol kas gerai. Turiu pastogę, užsidirbsiu ir stosiu mokytis. Nežadu visą gyvenimą kitiems patarnauti, – išdidžiai pareiškė Rytė.

Diana palingavo galvą:

– Nejaugi tu manai, kad dirbdama pas Zuzaną greitai užsidirbsi. Jai atsisveikinti su litu lyg peilis po kaklu. Pasensi belaukdama didelio uždarbio, ir mokytis nereikės. O pas mane pinigai dideli ir greiti. Po pasaulį pavažinėtum, – viliojo Diana. – Na, tiek to, pagalvok, pamąstyk, tik ne per ilgai. Pasenusių manekenių man nereikia. Kuo jaunesnė, tuo geriau.

Sekmadienį iš pat ankstyvo ryto grįžo virėja Irena. Namai iš karto pagyvėjo. Irena guviai sukosi apie puodus, išpasakodama visas savo giminaičių istorijas. Rytė jai labai tiko į klausytojas, nes tylėdama lupo daržoves sriubai ir nepertraukė virėjos plepėjimo. Tačiau klausėsi tik puse ausies, nes galvojo apie motiną. Negalėjo ji mamos smerkti, nors ir nepateisino jos nuosmukio, amžino girtuokliavimo, bet vis tiek suspausdavo širdį kiekvienąkart apie ją pagalvojus.

Vakarop visai nelauktai parvažiavo Zuzana, viena, be Valiaus. Krito į akis persimainęs jos veidas, buvo kažkokia sukritusi, apsiblaususi.

– O kur tavo viršutinė pusė? – mestelėjo Alvina, pamačiusi motiną. – Ar tik nepabėgo gražuolis?

Kažką po nosimi burbtelėjusi Zuzana nuslinko viršun į miegamąjį, ten ilgai kuitėsi, buvo girdėti, kaip kažkam skambino, verkšleno ir tik temstant išlindo iš kambario.

– Ryte! – pašaukė merginą. – Kada Valius išvažiavo?

– Kad net nežinau, – sutriko mergina. – Nemačiau aš jo.

– Tai ką po velnių namuose veiki, kad nematai, kas ateina ir kas išeina. Taip ir

apšvarintų, o tu net nepastebėtum.

– Aš pas Ancę buvau išėjusi, Alvina mane išleido.

– Tave ne lakstyt pasamdžiau, o kad dirbtum!

– Ar aš blogai dirbu? – Rytei pašoko apmaudas. – Ir ne mano reikalas ganyti jūsų vyrą. Beje, sužinojau, kad serga mano mama, norėčiau kurią dieną nuovažiuoti

– Tegul mažiau geria, – nusiviepė Zuzana. – Gerai, gal už kokios savaitės. Pati važiuosiu į tą pusę, galėsiu pamėtėti.

– Ir jei galėtumėt, pinigų norėčiau, gal mamai vaistų reikės pirkti, – droviai paprašė Rytė.

Na, ir ruduo artėja, o aš batų neturiu, dabar vyksta visokios akcijos, nusipirkt galėčiau pigiau.

Zuzana nekantriai mostelėjo ranka:

– Rytoj, rytoj, šiandien aš per daug pavargus, nekvaršink man galvos.

Po vakarienės Rytė padėjo Irenai suplauti indus, paruošė produktus kitos dienos

pusryčiams. Irena pamojo Rytei prieiti arčiau

– Dingo Valius, – paslaptingai sužnibždėjo. – Girdėjau, kaip Zuzana kažkam skambino ir skundėsi, kad net nebuvo pas ją atvažiavęs. Gal tu ką nors žinai? – smalsavo net prisikišusi.

– Nei ką žinau, nei ką girdėjau, – nusisuko Rytė, bijodama, kad raustantys skruostai išduos ją meluojant. – Gal kokiais verslo reikalais išvyko?

– Koks ten verslas, – nusijuokė Irena, – katino ašaros. Išlaiko jį Zuzana. O gal turtingesnę ar jaunesnę susirado. Kiek jis gali tverti su šita sena boba. Nors ir pats ne kažkas. Bet vyrui visada lengviau nei moteriai, jie kaip katinai, nuo vienos katės lėkštės grietinę nulaižo ir bėga pas kitą. Jei Valius pabėgo, Zuzana nelaukus ieškos kito. Kad ir kaip ten būtų, moteriai sunku be vyro, – liūdnai atsiduso.

– Bet juk šiais laikais daug vienišų moterų ir jos nesiskundžia, keliauja po pasaulį, kuria savo verslą. Kartais vyras tik našta, – paprieštaravo Rytė.

– Nieko tu nesupranti, – pyktelėjo Irena. – Va, kai pati ištekėsi, tada pamatysi. Ką čia šnekėt – su vyrais nelabai kas, bet ir be jų blogai. Šiap tai man gaila Zuzanos – šėrė, rengė tą sukčių, o dabar va tau, špygą parodė.

– Ką gali žinot, gal atsitiko kas nors, nelaimė kokia, – susirūpino Rytė.

– Na, ir taip gali būti. Va, viena mano giminaitė į laidotuves važiuodama avariją apturėjo, tai ir neaišku, ar išgyvens. O jei išgyvens, kas iš to, visam gyvenimui luoša likti gali. Vaje, vaje, – atsiduso Irena, – kas šiam pasauly darosi. Na, pasiskubinam, reikia daug ką nuveikti. Ar nesakė Zuzana, kitą savaitgalį kažkokių garbingų svečių laukia, bus čia mums ką veikti.

– Tai reiškia, kad kitą savaitgalį nenuvažiuosiu pas mamą, – nuliūdo Rytė.

Po poros dienų Valius atsirado visai netikėtai. Rytė tik išgirdo triukšmą, matė pro langą, kai skraidžiojo į kiemą jo daiktai, net užkimusi klykavo Zuzana, iš apačios, iš kiemo, rėkalojo Valius.

– Durne tu, – plyšojo net susiriesdamas, – kol tu savo storą pilvą ant smėlio kepinai, aš areštinėj sėdėjau. Mane gatvėj užpuolė, o kaltas likau aš. Apspardė, net šonkaulis lūžo. Ir daiktus atėmė, ir automobilį, paskui rado kitame rajone, bet jau iki grobų nurengtą. Nu dar tokios durnos bobos nesu matęs. Man jau nusibodo, eisiu aš iš čia, žinokis tu su tais savo dvarais, turtais, reikalinga tu čia man kaip šuniui penkta koja.

Vis dėlto Valiaus pagąsdinimas, kad išeis, Zuzaną lyg šaltas dušas paveikė. Liovėsi mėčiusi Valiaus daiktus, išbėgo į kiemą, tampė jį už rankovės, kažką karštai aiškindama, bet jau tyliai. Prie lango stovėjo Rytė ir išplėstomis akimis žiūrėjo į kieme vykstančias batalijas.

– Na, ar ne durna, – prislinko Alvina. – Mausto jis ją, o mano motinėlei tinka. Pas mergas buvo nuslinkęs, ne kitaip. O kaulus, ko gero, kurios nors diedas aptikęs aplamdė. Na, kvaiša, kvaiša, juk čia ne pirmas toks spektaklis, – nusispjovusi Alvina įlindo į savo kambarį.

Pirmiau mėčiusi daiktus dabar Zuzana padėjo Valiui juos surinkti, ir abudu vėl atbogino viską atgal į namą.

– Cirkai be pinigų, – nusijuokė Irena, kai Rytė grįžo į virtuvę. – Kas žino, gal jiems taip patinka – pasistumdo, pasirėkauja ir meilė paskui karštesnė.

– Man Diana siūlo pas ją dirbti, – prisipažino Irenai Rytė. – Nežinau, baugu kažkaip, nes nei pažįstu gerai, nei ką. Zuzana, kokia bebūtų, bet nuo vaikystės žinoma, ir Alvina. Nors geros draugės nebuvom, bet kartu mokėmės, čia aš kaip pas savus.

– Oi, vaikeli, gerai pagalvok. Čia turi stogą virš galvos, o apie tas manekenes ir Dianą esu ne tik gero girdėjusi. Parduos į užsienį ir turėsi prostitute dirbti. O paskui išsigelbėjimo jau nėra. Ne viena šitaip gyvenimą susidirbo.

– Bijokit Dievo, nesu tokia naivi, kad užkibčiau ant kabliuko, – nusijuokė Rytė. – Mano gyvenime irgi rožėmis nekvepėjo, išmokau už save pastovėti. Be to, manekenė tai dar nereiškia, kad ji prostitutė.

– Kaip žinai, bet nepulk niekur stačia galva, gerai apgalvok. Juk pas Zuzaną nėra taip blogai, esu ir kituose namuose dirbusi, tai užvaikydavo iki devinto prakaito.

Visą savaitę Rytė su Irena plušo nesustodamos, viena namus valė, gramdė, kita iš virtuvės neišlindo. Ištaikiusi minutę į virtuvę prišokdavo ir Rytė, nes labai daug ką norėjo išmokti. Pasirodo, buvo laukiama Zuzanos sesers iš Amerikos.

– O aš net nežinojau, kad ji turi seserį, – nustebo Rytė. – Nors nuo vaikystės tame pačiame kaime gyvenome…

– Nežinau, kaip ten yra, jos ne vienos motinos, tai gal atskirai gyveno ir nelabai giminiavosi, – paaiškino Irena. – O dabar šit kokia proga pasitaikė, gal savo Alviną išgrūs už balos. Bet bijau, kad naudos iš jos nei čia, nei ten…

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 7(11), 2013 m. vasario 16-22 d.

Prekė internetu – patogumas ar katė maiše?..

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 13, 2014 | 10:28

12

…ir „kelialapis“ į artimiausią policijos komisariatą skųstis, prašyti surasti sukčių? Tokių skundų Marijampolės apskrities policijos įstaigose būna neretai – mažiausiai vienas kas savaitę. Policijos įvykių suvestinės rodo, kad daugiausia patiklių žmonių, „padovanojusių“ savo kelias šimtines ar net kelis tūkstančius litų nepažįstamiems asmenimis, interneto skelbimuose apsimetusiems pardavėjais, yra Vilkaviškyje ir Marijampolėje. Apie tokius įvykius daug rašoma spaudoje, tačiau turbūt kiekvienam rūpi išbandyti pačiam. Tad ar pasitikite interneto parduotuvėmis, pavieniais prekybininkais, nors žinote, kad policijos pareigūnai sukčius tokiais atvejais nustato ne visada?

Aušra PAJAUJYTĖ (Marijampolė):

– Turiu tokios patirties, kad galiu sakyti, jog prekyba internetu nepasitikiu. Todėl ir vengiu to. Esu keletą kartų pirkusi drabužių. Vienas sportinis kostiumas sūnui buvo per mažas, kitas drabužis išskalbus liko kažkoks apsivėlęs. Prasta kokybė! Kai pamatai prekę internete, pirmiausia patraukia jos kaina. Pavyzdžiui, 7,50 lito. Bet kol prekę gauni, su pristatymo išlaidomis ta kaina išauga iki 13,50 lito! Gal aš buvau taip blogai pasirinkusi, bet vos įsigijau vieną prekę, toji interneto parduotuvė vėliau mano adresu atsiuntė kitą prekę ir tiesiog įžūliai ragino, kad ją kuo greičiau atsiimčiau, nes bus skola. Bet aš tos prekės neprašiau! Tuomet teko skambinti ir „dalykiškai pasišnekėti“. Ir mano draugės turi panašios patirties, todėl ir sakau, kad prekyba internetu nepasitikiu – ypač, kai prekė brangesnė.

Ridmantas JONIKA (Kazlų Rūda):

– Pagal internete rastą asmeninį skelbimą niekada nesu pirkęs, bet jeigu interneto parduotuvė jau neblogai žinoma, turi daug klientų, girdėti geri atsiliepimai, tai kodėl gi ne? Reikia tik iš anksto tuo pasidomėti. Bet mano tarnyba (esu policininkas) ragina priminti žmonėms, kad tikrai ne vienu atveju pirkėjas, naudodamasis prekybos internetu paslaugomis, paskui skaičiuoja nuostolius ir skuba į policiją su prašymu surasti apgaviką. O šis, anksčiau skelbęs apie parduodamą prekę, telefoną būna jau ne tik išjungęs, bet ir numerį pakeitęs. Štai Kazlų Rūdos policijoje kasmet būna po 3–4 ikiteisminius tyrimus, kuriais stengiamės nustatyti pirkėjo pinigus paėmusį, bet be žadėtos prekės palikusį sukčių. Daugiausia pas mus buvo nukentėję žmonės, kurie domėjosi automobilių ir jų dalių prekyba. Jie – ne kokie kvaileliai, o nuovokūs, protingi žmonės, patikėję „autogido“, „autoplius“ svetainėmis. Tuomet ir kyla klausimas: kodėl jie taip vaikiškai elgėsi – ėmėsi pirkti katę maiše ir siuntė pinigus visai nepažįstamam asmeniui, dar negavęs prekės? Laimė, tokie žmonės antrą kartą ant to paties grėblio nebelipa.

Eglė KVIESULAITIENĖ (Vilkaviškis):

– Aš naudojuosi prekybos internetu paslaugomis – kartais „užeina“ taip, kad kelis pirkinius per kelias dienas užsakau, o paskui kelis mėnesius vėl nieko neieškau. Tai yra patogu ir pigiau. Ypač – prieš didžiausias šventes, kai reikia daugybės dovanėlių. Esu pirkusi buities prekių, kvepalų, kuriuos jau buvau išbandžiusi anksčiau. Naudojuosi tik tų interneto parduotuvių paslaugomis, kurios man jau atrodo patikimos, nes pamėgtos draugų ir pažįstamų. Dar niekada nebuvau apgauta. Tiesa, drabužiais, parduodamais internetu, jau nesigundau, nes buvę, kad įsigytieji netiko. Bet jų kokybė tenkino. Privačių žmonių skelbimais internete apie parduodamas prekes nesidomiu – nepasitikiu.

Darius GIRAITIS (Skaisčiūnai, Marijampolės sav.):

– Negaliu sakyti, kad labai pasitikiu prekyba internetu, bet ir negaliu sakyti priešingai. Kiekvienas atvejis – skirtingas. Dažniausiai sugundo mažesnė kaina, bet tada būna, kad netenkina prekės kokybė. Neskubu naudotis nežinomų pardavėjų pasiūlymais. Patikimiau, kai rekomenduoja artimi žmonės. Esu pirkęs internetu piniginę, pačiūžas – jos tiko ir patiko. Kartais nesibijau pirkti ir pagal užsienio šalių pardavėjų skelbimus. Kai užsakytos prekės ilgiau negaunu, žinoma, būna neramu – kirba mintis, kad liksiu apgautas. Tada vėl rašau tuo pačiu adresu ir teiraujuosi. Gaunu atsakymą, o netrukus – ir pačią prekę. Patogi man tokia prekyba.

Jūratė VAIČIŪNAITĖ (Marijampolė):

– Nesinaudoju prekybos internetu paslaugomis, nes paprasčiausiai bijau pirkti katę maiše. Kartą esu pirkusi striukę, bet jos dydis man netiko, tad dar turėjau nemažai rūpesčių, kol radau, kam striukę parduoti ir taip atgauti pinigus. Bet turiu nemažai artimų žmonių, kurie aktyviai ieško prekių internetu ir jas gauna. Gal ne visada lieka patenkinti, bet bando ir vėl. Žinau pavyzdžių, kai merginos buvo nusižiūrėjusios internete puošnias progines sukneles, bet paskui, kai gavo jas, sumokėjusios pinigus, liko labai nepatenkintos tų suknelių kokybe – vos ne rūsyje pasiūtos buvo. Nuotraukose buvo tikrai ne tos suknutės, kurias pirkėjos vėliau gavo! O grąžinti prekę tokiais atvejais dažniausiai nėra kur. Tokie faktai ir numuša pasitikėjimą. Be to, man atrodo, dažniau galėčiau pirkti prekę internetu tik tada, kai už ją būtų galima atsiskaityti tik gavus ir gerai apžiūrėjus, o netikus – iškart grąžinti.

Ieva LAUKYTĖ

Asmeninių albumų ir redakcijos archyvo nuotraukos.

Nr. 9 (13), 2013 m. kovo 2–8 d.

Reklama internete: https://www.seospiders.lt/seo-paslaugos

Picture Gallery

Prekė internetu – patogumas ar katė maiše?..

Eglė Kviesulaitienė.
Aušra Pajaujytė.
Darius Giraitis.
Jūratė Vaičiūnaitė.
Ridmantas Jonika.

Radiniui prie Vilkaviškio beveik 5000 metų!

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 13, 2014 | 9:51

2

I dalis

Detektyvinė

Pasakojimą pradėsiu nuo pernai rudenį kadais buvusio mūsų mokinio Albino Selmistraičio netikėto telefono skambučio į muziejų. Jis man pasakė, kad kaimynas Arūnas atsinešė akmeninį kirvelį ir klausia, kas tai per daiktas. Sutarėme apžiūrėti. Grįžęs namo, nedelsdamas nuėjau į jo paežerės sodybą. Pamatęs radinį, gerokai nustebau – titnaginis kirvelis! – ypatinga retenybė… Įvairų archeologinių radinių per daugelį metų surinkau pats, kai ką atnešė mokiniai, bet titnaginių nepapuolė. Dalį atidaviau Vilkaviškio krašto muziejui, o šis gali būti net iš Mezolito laikotarpio, kuris prasidėjo 8000 metų prieš Kr. Tai bent! Svarbiausias klausimas buvo: kur jis aptiktas? Nes be tikslios vietos toks radinys beveik netenka didžiosios dalies mokslinės vertės. Pasirodo, kaimynas buvo užsiprašęs telefonu pagal skelbimą Vilkaviškio „Santakoje“ atvežti juodžemio. Atvežė, bet kas ir iš kur, neturi supratimo. Gal nuo kokio durpyno? Besklaidydamas žemę ir pamatęs… Klausimas „iš kur?“ pakibo ore. Albinas ėmėsi detektyvo vaidmens ir jam po gana ilgų ir painių paieškų vis tik pavyko nustatyti, iš kur galėjo būti vežta. Ilgai nelaukdamas, atsidūriau prie nurodytos netoli Vilkaviškio šiaurinio riboženklio vietos, ten kaip tik buvo rengiama statybinių medžiagų parduotuvė, susiradau Alvydą Balsevičių, šeimininką, dabartinės „Vilkdangos“ savininką, geranoriškai parodžiusį tuos nustumdytos paviršinės žemės kaupus, iš kurių ir buvo pakrautas gruntas daržui pagerinti. Išsikalbėjome. Papasakojau apie radinį. Labai apgailestavo, kad pats neužtikęs. Dar paaiškino, kad greta buvusi pelkutė, o gilioje senovėje gal net didokas ežeriūkštis. Suprantama, ko nors daugiau nesitikėjau. Apsiribojau tik nuotrauka.

II. dalis

Istorinė

Radėjas geranoriškai sutiko kirvelį padovanoti muziejui. Pamatęs dovaną, mūsų bendradarbis Tomas Kukauskas atnešė beveik tokį patį, rastą kažkieno, kažkada, kažkur už Kalvarijos, netoli Juodelių kaimo. Sumaniau paskambinti archeologui Vygandui Juodagalviui, kaip tik tyrinėjančiam Sūduvos kraštą, pranešdamas apie radinius, kurių radybvietes jis ketino pasižymėti atlase. Paklaustas apie senienų amžių, paaiškino: „Jeigu gludinti, tai greičiausiai bus iš Neolito, prasidėjusio ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kr.“, kartu siūlydamas pavartyti jo 2010 m. išleistą knygą „Užnemunės priešistorė“, kurioje pamačiau tarp daugelio kitų spalvotų nuotrauką su aprašymu visai tokio pat tipo kirvelių, randamų daugiausia tik Sūduvoje ir tuo gausiau, kuo toliau į Vakarus, Pietus. Šiaurinėje Lietuvos dalyje titnaginiai gludinti beveik visai neaptinkami. Tiesa, prie paties Vilkaviškio irgi iktol nerasta, nebent tenai muziejuje yra, o visi kiti – iš tolimesnių apylinkių. V. Juodagalvis džiaugiasi ir kartu stebisi atradęs Vilkaviškio ir Marijampolės kraštotyros muziejuose esančias kai kurias kitas unikalias vertybės, tarp jų – ir kirveliai, kurie dar nebuvo žinomi kitiems įžymiems respublikos archeologams. Galima tik įsivaizduoti, ką reiškia anais amžiais taip nugludinti titnagą, kadangi jo kietumas dešimtbalėje sistemoje yra net 7 vienetai iš 10 (pastaruoju žymimas pats kiečiausias iš mineralų – deimantas). Įveikti titnagą net su dabartine šlifavimo technika – labai nelengva užduotis. Kai skulptorius Julius Narušis šlifavo mūsų Vytautų klubo suplanuotą statyti granitinį Vytauto Didžiojo paminklą, dabar stovintį Marijampolės Vytauto Didžiojo parke, pats mačiau, kaip naudojo net ugnies liepsną, o jo padėjėjas Jonas Dulinskas man rodė tuo pačiu metodu apdirbinėtus įmantrius kūrinius iš juodojo titnago gabalų. Tik tada supratau, koks tai sunkus, atsakingas darbas. O prieš tuos kelis tūkstantmečius sūduviai, aišku, jog nė sapnuote nesapnavo apie panašias priemones. Viską darė rankomis, naudodami žvirgždą su vandeniu. Man ne tik tai krito į akį, atkreipiau dėmesį į šį radinį iš kitos pusės – meniškosios.

Tobula, tiesiog ideali ašinė simetrija: tolygus abipusis nusmailėjimas, keturkampių plokštumų vienodumas… Išsiskyrė ne tik forma, bet ir švelniai gelsvai palša spalva, keldama mintį, kad tai tiesiog kone dailės kūrinys. Beje, archeologai tvirtina, kad tokie, ypač tobuli įtveriamieji kirveliai būdavo ne vien darbui ar kovai, bet ir kaip išskirtinis vado, savotiškas prestižo ženklas, neretai naudotas aukojimo ritualui vandenyje; jų aptikta ir įkapėse. Nekeista, kad radėjas pirmiausia klausinėjo, kas ir kam dabar galėjo pagaminti tokį dailų suvenyrą ir jį pamesti. V. Juodagalvio veikale rašoma, kad prieš penketą ketvertą tūkstantmečių Vakarų ir Centrinėje Europoje, Skandinavijoje tyrinėtos titnagingos radybvietės, kurias kitaip nepavadinsi kaip priešistorinių amatininkų dirbtuvėmis. Nustatyta, kad tokio tipo gaminiais ir pusgaminiais buvo keičiamasi net su gerokai nutolusiais kaimynais. Beje, yra paminėta ir tai, kad galėjo būti ir vietinis dirbinys, mat titnago apdirbimo radybviečių net iš paleolito (paleo – senas, mezo– vidurinis, neo– naujas, litos- akmuo graik.) laikotarpio, prasidėjusio X amžiuje, būta ir prie Nemuno, Ūlos, Kirsnos, o iš kalbamo Neolito epochos dar su nebaigtais ruošiniais ir prie Volkovisko titnagyno.

Kitas dokumentuotas faktas rodo, kad čia gyvenę sūduviai bendravo net su romėnais, gabendami į ten gintarą. Juk graikas Klaudijus Ptolemėjus antrajame mūsų eros šimtmetyje dideliame veikale „Geografija“ minėjo sūdinus ir galindus, tikriausiai žinias gavęs nebent iš pačių romėnų. Aišku, kad tai turėjo būti čia ilgus amžius gyvenusi ypač gausi, plačiai žinoma gentis, kurios teritoriją lenkų istorikas J. Lowmenskis apibrėžia net 100 000 kv. kilometrų, iki pat Bugo, Narevo upių. Juk tie žmonės staiga į čia nenukrito iš dangaus. Antai R. Rimantienės „Archeologijos atlase“ (psl.206) rašoma, kad prasidėjus žalvario amžiui 1600 m. prieš Kr. čia jau nustota gaminti titnaginius kirvelius. To amžiaus III periode – 1300-1100 m. „Pietarių kaime (prie Marijampolės – mano past.) degintiniame kape kaip aiškus ryšių su romėnais įrodymas rastas žalvarinis kovos kirvis. Pagal tokių ir ypač pagal minimų įtveriamųjų titnaginių keturkampių kirvelių radinių gausą ypač išsiskiria Vilkaviškio ir Marijampolės rajonai. Daroma išvados, kad šiose teritorijose net nuo seniausios epochos nuolat gyventa. Pastarąjį teiginį galiu patvirtinti ir savo patirtimi. 1954 m. V.Kudirkos Paežeriuose susitikau su Juozu Merkšaičiu (1887-1977), buvusiu knygnešiu, poetu, korespondentu. Jis man papasakojo, kad apie 1922 m., tarnaudamas pas ūkininką Račiukaitį, kasė durpes Opšrūtuose prie Alksnės upelio ir pustrečio metro duobės dugne ant smėlio rado tarp buvusio ugniakuro anglių kaulinį lyg tai peilį (beje, tas vietas gerai pažįstu, ne kartą anksčiau teko tuose durpynuose žvejoti). Apie jo radinį iš spaudos sužinojęs Anglijos Karališkojo muziejaus atstovas siūlė jam didelius pinigus, bet jis, būdamas karštas Lietuvos patriotas, savo lobį atidavė į Kauno Karo muziejų. Man prieš kelerius metus teko tą eksponatą matyti. Tai apie 18 cm šeivikaulis su įskaloje įstatytomis aštriomis titnago skeltėmis. Radinio metu esą buvo vienintelis toks Europoje išlikęs pilnai sukomplektuotas įrankis, naudotas tuometinių elnių ir mamutų medžiotojų, slinkusių tundroje įkandin besiganančių bandų. Aišku, ši priemonė buvo ir šiuolaikinio peilio prototipu, vėliau archeologų įvardinta ietigaliu. Atrodo, galų smaigaliai galėjo tarnauti ir kaip yla-adata kailiuose skylei pradurti, siuvant ar daug kam dar, suprantama, neįtvėrus jo į ieties kotą. Minėtos gentys per tūkstančius metų, orams pamažu vis šylant, kartu su tundra ir elniais traukėsi šiauryn. Tai dabartiniai estų, suomių pro pro proainiai, kitaip sakant, – finougrai. Be abejo, jie, be to, buvo dar spaudžiami mūsų kilmės ateivių iš pietryčių, medžioklę pradėjusių keisti gyvulininkyste, net žemdirbyste. Antai Lenkijos lietuviškojoje dalyje archeologas J. Antoniewičius nustatė, kad dar priešistoriniais laikais čia jau imta naudoti žagrė, suprantama, ir traukiamoji jėga: arkliai, jaučiai…

Todėl mūsų radinys – titnaginis kirvelis – yra tik kukli grandis, dar vienas įrodymas, kad čia gyventa įvairių genčių, pirmiausia iš pietvakarių, vėliau pietų, pietryčių bent ištisą 10-tį tūkstantmečių, kurie gimė, gyveno, kovojo su gamta ir kūrė, tobulino savo darbo įrankius, kultūrėjo.

Kiek daug paslapčių slepia Sūduvos žemė, kiek dar nerasta ir neatrasta senienų, apie kurių mokslininkai net nežino, kad galėtų tiksliau pasakyti, iš kur mes atėjome, kaip gyvenome, mąstėme… Juk, pavyzdžiui, J. Merkšaičiui radus tą kaulinį peilį- ietigalį, užteko paimti ir pridėti bent vieną angliuką, kad dabar naujausiais metodais nustačius laiką pagal tai sužinotume, kada degė tas laužas, apsėstas besišildančių, kailiais vilkinčių barzdotų medžioklių. Kaip atrodė to laiko žmonės, mes galime pamatyti Marijampolės kraštotyros muziejuje, kur yra eksponuojami rastų Turlojiškės pelkių vietoje griaučiai ir ten pat esantis rekonstruotas vieno vyro, gyvenusio prieš 2835 metus, portretą su patikslinta jų gyvenimo data visuotinai pripažintu radiokarbono būdu Oksforde, Anglijoje. 1996 m. vilkaviškietis Jonas Vasmanas, dirbęs kraštotyros muziejaus direktoriumi, organizavo pakartotiną archeologinę ekspediciją toje radybvietės teritorijoje. Ten kartą ir man teko pabuvoti su juo, kaip ir prie Kybartų jo iniciatyva surengtoje Stanaičių pilkapio kasinėjimo ekspedicijoje, kuomet buvo rasta dabar muziejuje esanti restauruota didžiausia Lietuvoje laidojimo urna…

Sugrįžtant į mūsų laikus, įdomu pastebėti, kad praeito šimtmečio pradžioje, 1905 m., dr. Jonui Basanavičiui pirmuosius eksponatus Lietuvių mokslo draugijai, jos būsimam senienų muziejui, į Vilnių atvežė dr. K.Grinius ir kun. T. Žilinskas. Tai buvo kirveliai, gi daktaras netrukus dar padovanojo nupirkęs riterio šarvus, rastus Keturvalakiuose, kuriais jaunimas apsirengęs žaidė karą, o vietinis klebonas maišydavo krosnį su senovine kario peikena.

Noriu kreiptis į žmones, radusius, turinčius, gal rasiančius, žinančius apie panašias senienas. Neslėpkite, informuokite muziejus, būtinai nurodykite radimo vietą ir aplinkybes. Tegul mokslininkai užpildo mūsų Sūduvos baltas dėmes, kurių šiame Lietuvos krašte žymiai daugiau nei kitur, tedaro patikslintas išvadas apie tai, kada ir iš kur vedė mūsų genties kelias į Sūduvą.

III. dalis

Legendinė vizija

Susipažinę su istorine faktine medžiaga, pamėginkime duoti valią vaizduotei, šiuo atveju – autoriaus vizijai, o kiekvienas kitas, dar skaitydamas rašinį, tikiu, jau turi „nusipiešęs“ savąją.

…Vieną saulėtą vidurvasario dieną 3013 –aisiais prieš Kr. metais, prie dviejų platokų upių santakos, miško proskynoje, į kalvelę prie išsikerojusio didingo ąžuolo atjojo ietimi ginkluotas pusamžis vyriškis ir pridėjęs delnus prie burnos gūdžiai sustaugė vilko balsu: „Uhū!! uhū!..“ Jam netrukus paantrino Rytuose staugimu atsiliepę žvėrys, o iš pietryčių įkandin nuaidėjo: „Oho!.o-o!“ – kitoks, artimesnis, garsas. Po akimirkos iš ten pasirodė vedinas žirgu antras medžioklis, įsmeigė žemėn savąją ietį ir pakėlęs abi rankas į viršų pasisveikino: „Aš – Šeimis, antai ateina mano genties žmonės“. „O aš, Vilkis, atsivedžiau savus“, – tarė pirmasis.

Neužilgo gentys susibičiuliavo, apsižiūrėję vietovę, nusprendė kurtis vieni netoliese kitų. Prieš didįjį ąžuolą buvo sutartinai įrengtas Šventosios Ugnies židinys, kurį ėmėsi globoti žilabarzdis krivis su dviem vaidilutėm. Pirmiausia paaukota auka visagaliui Perkūnui.

Neužilgo vyrai ėmėsi ręsti būstus, kiti patraukė medžioti, žvejoti, moterys ruošė maistą, kitos mezgė tinklus, prižiūrėjo vaikus, gamino molinius indus… Darbas virte virė. Gyvenimas tekėjo įprasta nuo amžių vaga.

Rudeniop atsitiko didelė nelaimė: netolimame nuo upių esančiame aklaežeryje prigėrė sužeistas meškos Vilkis. Apraudotą velionį po keleto dienų sudegino ant laužo ir pelenus išbarstė netoli šimtamečio ąžuolo, o nuėję prie jo žūties vietos pagal senovinį paprotį atliko aukos ritualą: į vandenį žynys nuleido genties vado turėtą amuletą – titnaginį kirvelį, kad jo vėlę Praamžis saugotų dausose.

Štai ką apie tuos tolimus laikus man paporino šis rastasis titnaginis kirvelis ir jį menančios susibėgę, greta draugiškai čiurlenančios Vilkaujos ir Šeimenos upelės bei didingo ąžuolo vietoje atstatyta Šventovės katedra.

Vytautas GRINIUS

Lietuvos prezidento K.Griniaus muziejaus direktorius

Autoriaus nuotraukos.

Nr. 31(35), 2013 m. rugpjūčio 3-9 d.

Picture Gallery

Radiniui prie Vilkaviškio beveik 5000 metų!

Albinas Selmistraitis su radiniu rankoje.
Albinas Selmistraitis su straipsnio autoriumi.
Kirvelis ant kelmo.
Turlojiškės ir Kirsnos vyrai.
Kauliniai ietgaliai su titnaginiais ašmenėliais.

Kaip kovoti su keršto jausmu?

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 13, 2014 | 9:13

0

„Norėčiau sužinoti, kaip kovoti su keršto jausmu?

Mūsų 8 metukų sūnus prieš kelias dienas grįžo iš kiemo sumuštas draugų. Kol tvarsčiau pramuštą kaktą, vaikas verkė ir kūkčiodamas vis kartojo: „Aš dabar jį užmušiu!“ Iš pradžių lyg ir nekreipiau į tai dėmesio, nes labiau rūpėjo apvalyti žaizdą ir suprasti, ar nereikia su vaiku skubiai važiuoti į ligoninę. Bet kai netrukus ir vyras prisijungė prie sūnelio „giesmelės“, kad „būtinai reikia atsilyginti“, suklusau. Vyras aiškiai užtarė vaiką, pritarė jam ir dar skatino sakydamas: „Atkeršijęs tu būsi tikras vyras!“ Negalėjau nuslėpti siaubo akyse, jau žiojausi bartis, bet vyras mane tarsi užčiaupė. Jis, nepaisydamas, kad viską girdi po traumos jau rimstantis sūnus, piktai man išrėžė: „Ko čia vaidini taikdarę? Atsirado, matai… Gal užmiršai, kaip tada, per Astos gimtadienį restorane, keršijai jai už per didelį dėmesį, rodytą man ankstesnėje šventėje, ir nuolat šokai su jos vyru, koketuodama ir svaigdama, ir vis į Astą akies krašteliu žiūrėdama? Juk po to pati man pasakei, kad taip savo draugei keršijai.“ Likau be žado…

Išties galiu pripažinti – tada, per gimtadienį, savo elgesiu, koks šiaip man yra neįprastas, aš tikrai keršijau. Tad gal mūsų mažametis vaikas paveldėjo šį negerą jausmą iš mūsų, tėvų? Aš norėčiau atsikratyti keršto jausmo. Kaip tai padaryti?“ – „Mūsų savaitėje“ konsultuojančiai psichologei skirtame laiške rašo pavardės prašiusi neskelbti Kalvarijos gyventoja Laura (30 m.).

Kai vaikui nėra galimybės mokytis veiksmingų tvarkymosi su pykčiu būdų

Laiške matome kelias svarbias iškeltas problemas. Viena jų apie – apie supykusį vaiką, kuris tikrai turi teisę į savo pyktį, tačiau pagal amžių dar neturi tiek įgūdžių, kad su iškilusia situacija mokėtų susidoroti be muštynių ar peštynių.

Kita problema – suaugusiųjų gebėjimas tvarkytis su kylančiais jausmais.

Pradėkim nuo to, jog keršto jausmas nėra įgimtas – jis yra išmokstamas iš vaikui svarbių žmonių. Mes gimstame paveldėdami temperamento bruožus – aktyvumą, energijos lygį, impulsyvimą, susitelkimą į save (intraversiją) arba polinkį būti su kitais (ekstraversiją). Ant šio prigimtinio pagrindo mūsų charakterius formuoja mus supantys artimiausi žmonės. Kūdikystėje ir vaikystėje jų įtaka yra milžiniška ir lemiama. Ne veltui kūdikiai, kurie neturi bent vieno jų psichologiniais poreikiais (neužtenka patenkinti tik fiziologinius kūdikio poreikius) besirūpinančio suaugusiojo, dažnai suserga, jų mirtingumas yra žymiai didesnis. Vaikui augant, įtaką daro ir kiti aplinkiniai, bet jie nenulemia esminių būdo bruožų. Vadinasi, ką pasėsim, tą ir pjausim. Vaikai mokosi iš tėvų elgesio ir esminių jų nuostatų. Kartais tėvai sako viena, o daro kita. Vaikai „į save“ pasiims tai, kas daroma, o ne tai, kas sakoma. Jei susimušusiam su kitu vaikui bus sakoma: „Tu tai nesimušk“, bet viduje tėvai galvoja: „Galėtų ir jis duoti atgal“, tai nesąmoninga ir garsiai neišsakoma nuostata lengvai pasieks vaikus. Tad lengvai paaiškinama, kodėl vaikai, kuriems tėvai garsiai sako, kad muštis negalima ir negražu, dažnai pešasi, yra agresyvesni.

Šitame laiške matome tokias tėvų nuostatas: mamos sąmoningą nuostatą, kad nereikia „nieko užmušti“, bet elgesys byloja kitokią – nesąmoningą, giluminę nuostatą (kuri dažniausiai pasimato netikėtai) – reikia bausti kaltininkus. Tėvo nuostata – tiek sąmoninga, tiek nesąmoninga – sutampa: „Akis už akį.“ Tai rodo pačių suaugusiųjų nemokėjimą veiksmingai tvarkytis su kylančiu pykčiu. Šiuo atveju nekalbama, dėl ko pykstama, ką reikėtų keisti ir pan., bet „į darbą“ paleidžiamos rankos ar lėkštės, arba peržengiamos ribos (koketuojant). Taigi vaikui nėra galimybės mokytis veiksmingų tvarkymosi su pykčiu būdų. Tikėtina, jog supykęs jis bus tas, kuris pramuš kito kaktą. Jei pasekmės bus skaudesnės, tėvai netgi supyks ir barsis, neprisimindami to kažkada buvusio pokalbio…

Tėvystė pareikalauja iš mūsų augti kartu su vaikais

Ką daryti? Akivaizdu, kad pikta, jei mūsų vaikus kas nors skriaudžia, bet skriaudžiami yra ne visi. Vaikui reikia padėti būti pasitikinčiam savimi, turėti vidinę savivertę, tada prie jo kiti ir nesikabinėja, o apsiginti tokie vaikai moka ne duodami atgal, bet radę tinkamų žodžių, kartais labai taikliai pajuokavę. Pasitikintys savimi vaikai užauga, jei jų nežemina patys tėvai, jų nemuša, jei skiria laiko bendravimui, domėjimuisi, ką vaikas veikia, leisdami su jais laiką, rasdami jiems užklasinių užsiėmimų, kurie sekasi. Reikia rasti laiko ir būdų išklausyti ir suprasti vaiko jausmus, patyrimus. Kartais pasikalbėjimo apie kilusius konfliktus vaikui užtenka – bekalbant „išsiventiliuoja“ stiprūs jausmai, ir to keršto nebereikia. Pokalbio metu galima kartu ieškoti būdų konfliktui spręsti. Tėvystė pareikalauja iš mūsų augti kartu su vaikais – mokytis naujesnių elgesio būdų, nei esame atsinešę iš savo tėvų.

Keletas konkretesnių patarimų, kaip susidraugauti su savo vaikais:

Praleiskime daugiau laiko kartu – veikime, kalbėkime, žiūrėkime televizorių. Skirkime vaikui nedalomo laiko.
Žaiskime kartu įvairius stalo žaidimus – žaisdami vaikai ne tik lavinasi, taip kartu patiriame gerų emocijų.
Norėdami, kad vaikai turėtų teigiamą savivertę, dažniau girkite nei kritikuokite, drąsinkite, jei nesiseka.
Nepamirškime apkabinimų, prisilietimų, akių kontakto – vaikams tai leidžia patirti jausmą, jog jie yra svarbūs.
Iš anksto nustatykime ir konkrečiai apibrėžkime reikalavimus ir taisykles, kurios turi būti nuoseklios.

Vilma VĖLYVIENĖ

Psichologė, psichoterapeutė

Kauno g. 60, Marijampolė,

tel. 8 686 59 554,

el. paštas: vilvel@yahoo.com

interneto svetainė: www.velyviene.lt

Redakcijos archyvo nuotraukoje – Vilma Vėlyvienė.

Nr. 12 (16), 2013 m. kovo 23–29 d.

Apie spalvotą laimės formulę – paskutiniame traukinio vagone

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 13, 2014 | 9:01

2

pagr4518 — Kokia gi ta laimės formulė? Kairėje - knygos autorės Luana Masienė ir Edita Lepšienė.

Balandžio 12 d. Marijampolės geležinkelio stoties laukiamojoje salėje, tąkart virtusioje „paskutiniu vagonu“, visuomenei buvo pristatyta marijampoliečių Anos Lu (Luanos Masienės) ir Editos Lei (Editos Lepšienės) knyga „Spalvota laimės formulė“, išleista net 10000 egzempliorių tiražu (knygos, kuri yra dovanojama, leidimą parėmė labdaros ir paramos fondas „Švieskime vaikus“).

Knygos pristatymas – simbolinė kelionė traukiniu paskutiniajame vagone, kur paslaugios palydovės keleiviams siūlo kavą, arbatą, pyragaičius, vyksta įprasti kelionėje pokalbiai – apie gyvenimą. Dvi moterys (šio renginio vedėjos režisierės Vita Gvazdaitienė ir Milda Mažėtytė) kalbasi apie jau perskaitytą „Spalvotą laimės formulę“. Taigi diskusija pakrypsta būtent šia linkme, juolab kad tame pačiame vagone keliauja ir pagrindinės knygos veikėjos – Ditė ir Luna, arba – ir autorės Edita bei Luana. Apie knygą, jos gimimo aplinkybes pasakoja Luana. Kas gi yra toji „Spalvota laimės formulė“? Tai knyga apie dvi mergaites, kurios ir žmonės, ir tolimų pasaulių atstovės (Luna iš tolimos žvaigždės, Ditė – iš Žemės gelmėse esančio pasaulio), vieną dieną patenkančios į savo planetas, kad perimtų žinias iš savųjų ir grįžtančios atgal įvykdyti savo misijos. „Į šią knygą galima žiūrėti kaip į mistinę apysaką, savianalizei skirtą psichologijos vadovėlį, galima ją šifruoti panaudojant savo filosofines, religines, ezoterines žinias,“ – aiškino knygos pristatymo metu L. Masienė. Galima šią knygą skaityti ir kaip alegorinę pasaką, todėl skaitytojų auditorijos amžius nenusakomas – tarsi neaišku, kam ji skirta, arba, kaip teigia autorės, skirta tiems, kurių pasaulėžiūroje netrūksta išminties, o pasaulėjautoje – vaikiškumo (prisiminkime pasaulinio garso alegorines pasakas – kad ir A. de Sent – Egziuperi „Mažąjį princą“ ar P. Koeljo „Alchemiką“). Įtaigus „Spalvotos laimės formulės“ stilius, ryškūs personažai, kvapą gniaužiančių nuotykių kupinas siužetas ir perteikiama išmintis (knygoje galima įžvelgti įvairių kultūrų, didžiųjų žmonijos mokytojų išminties sintezę), puiki knygos išleidimo kokybė (tekstą puošia meniškos iliustracijos) leidžia prognozuoti stiprų leidinio įsiveržimą toli gražu ne vien į Sūduvos kultūrinį gyvenimą.

Pagrindinis knygoje keliamas klausimas – kas aš esu? „Jei norite lengvai gyventi, – vis dėlto perspėja L. Masienė, – nesiaiškinkite, kas esate.“ Bet šis klausimas esminis, ir jis ypač svarbus esantiems Paribio zonoje (Paribio zona – tai būsena tarp dvasios ir kūno, metaforiškai – tarp žemės ir dangaus, tai plonytė linija tarp stebuklo BŪTI ŽMOGUMI ir siaubo), kurioje ir suvokiama judėjimo kryptis link gyvenimo prasmės. O gyvenimo prasmė – būti laimingam, arba kalbant metaforiškai – važiuoti ant dviejų bėgių, kitaip tariant, išlaikyti pusiausvyrą (todėl knygos pristatymui ir buvo pasirinkta tokia vieta).

Knygos autorės – artimos draugės, tačiau labai skirtingos asmenybės (Edita Lepšienė – unikalių lėlių kūrėja, Luana Masienė – matematikė, literatė, dizainerė), kaip kūrėjos susilieję kūrybos procese. „Editai atsibodo klausyti mano kalbų, – dėsto Luana knygos gimimo aplinkybes, – tad ji pasiūlė imtis darbų: versti mano kalbą į „žmonių kalbą“. Pusę metų draugės susirašinėjo kompiuteriu, kol šis susirašinėjimas įgavo tokią formą.

„Kaip sunku sudėti žodžius, kad jie skambėtų“, – apie knygų rašymą kartą pasakė Editos mažametė giminaitė. Vaiko žodžiuose – didžiulė išmintis ir tarsi pranašystė: „Spalvota laimės formulė“ skamba!

Laima GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Picture Gallery

Apie spalvotą laimės formulę – paskutiniame traukinio vagone

Paskutiniajame traukinio vagone.
Paslaugios palydovės siūlo kavos.
Kairėje - Edita Lepšienė, viena iš knygos autorių.
Ditė ir Luna. Editos sukurtos lėlės.
"Spalvota laimės formulė". Knyga išleista 10000 egzempliorių tiražu.

Iraida Skirpstienė: „Karūną turėtų uždėti kiti, o ne pats sau“

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 12, 2014 | 9:52

0

Iraida Skirpstienė: „Karūną turėtų uždėti kiti, o ne pats sau“

Ar yra Lietuvoje kultūros politika? Pažvelgus į bet kurios vyriausybės darbus, matyti, kad jų veikla ne visada buvo orientuota į kultūros poreikius, žinoma, neminint prestižinių objektų, kuriais galima pasipuikuoti prieš kitas valstybes, ar saujelės žymių menininkų. Tačiau kultūrinis gyvenimas, beje, pakankamai aktyvus, vyksta ne tik didžiuosiuose miestuose. Kai kalbama apie kultūros politikos nebuvimą, dažniausiai matyti, kad kultūros srityje dirbantis žmogus nesijaučia reikalingas. Iš kultūros darbuotojo šiandien dažnai reikalaujama ne jo širdimi, protu, išsilavinimu, amatu sukurto meno kūrinio, bet gebėjimo išlikti laisvosios rinkos sąlygomis tampant visų pirma ne tik kūrėju, bet ir vadybininku. Kultūra daugiasluoksnė – tai ir profesionalų bei mėgėjų kuriamas menas, ir nacionalinės svarbos dalykai. Tačiau atrodo, kad kol kas regioninė kultūra Lietuvoje yra pasmerkta vienišumui. Didžiuosiuose miestuose yra pasirinkimas, kur eiti, ką žiūrėti, o mažesniuose – žmonės, užspeisti kasdienybės, dažniau knygą keičia į televizorių ar kompiuterį, o jei nėra kur nueiti, tuomet tik tai ir belieka. Nepaisant to, mūsų kultūros darbuotojai išties dirba savo darbą, yra žmonių, kuriems rūpi mūsų kalba, menas, kultūra, tautos identitetas. Investicija į kultūrą grįžta nematomais dividendais. Kultūra – tai vidinė žmogaus nuostata, kuri pasireiškia labai paprastuose dalykuose, tai santykis su savimi ir savo aplinka. Kultūros politika, popkultūra, kūrėjo vieta visuomenėje ir valstybės požiūris į jį… Apie tai ir kalbamės su Marijampolės kultūros centro direktore Iraida SKIRPSTIENE.

– Tai vis dėlto kokia ji – mūsų kultūros politika?

– Pažiūrėkite, prieš rinkimus žadama, projektuojama, bet užtenka išrinktiesiems užimti savo vietas, ir viskas labai greitai pamirštama. Šitiek metų džiaugiamės nepriklausomybe, tačiau, iškovojus laisvę, ar buvo stengiamasi išlaikyti mūsų kultūrą? Nuvertėjo pamatiniai dalykai – garbė, dvasia, idėja. Ne paslaptis, kad šiandien dirbantys kultūros srityje dažnai dirba iš idėjos, negailėdami nei laiko, nei sveikatos už labai mažus atlyginimus. Tik blogai, kad dažnas dėl to save aukština. Karūną turėtų uždėti kiti, o ne pats sau. Būsiu nesąžininga sakydama, kad neskaudu, kai tavęs nevertina, nors aš tikrai taip nesijaučiu. Žinoma, kiekvienas darbas turi savo prestižą ir garbę, bet tik nereikia to savęs aukštinimo. Juk viskas priklauso ne nuo to, kiek dirbi, o nuo darbo kokybės. Be to, apie kokią kultūros politiką galime kalbėti, kai ministrai keičiami kaip pirštinės Mano darbo šioje srityje laikotarpiu dabartinis ministras jau dvyliktas. Ir kartais kalbantis su politikais nesuvoki, ar mes kalbam ne lietuviškai, ar jie lietuviškai nesupranta. Dabar dėl visko kaltinamas laikmetis, bet kad jis jau užsitęsė per ilgai, kaip šis pavasaris.

– Įpratome viską lyginti su sovietiniais laikais. Ar daug matote kultūrinės veiklos skirtumų, palyginti su šiandiena?

– Nesinorėtų taip sakyti, bet visgi lėšų kultūrai buvo skiriama daugiau. Tik bėda, kad visi darbai, visi renginiai buvo politizuoti ir ideologizuoti. Ką darysi, tiek tada, tiek dabar darome tai, ką galime. Gal išliko vienas panašumas su senąja santvarka – kartais mokama ne už darbą, o už darbe praleistą dieną.

– Leidžiama begalė beverčių muzikos įrašų, knygų, televizija knibžda vienadienėmis žvaigždutėmis ir kvailiausiais įgrisusiais šou. Bet ar ši popkultūra turi išliekamąją vertę, ar ji iš viso kam nors reikalinga?

– Vis dėlto manau, kad kultūros mišrainėje turi būti vietos ir popkultūrai, ir dvasiai, žmogus turi teisę pasirinkti, ką jam žiūrėti ar klausyti. Čia, manau, kaip žiūrėjimas pro rakto skylutę – kas, su kuo, kada. Gyvename „ant reitingų“, televizija tokiu būdu ir išgyvena tenkindama žiūrovo smalsumą. O gal tokių „pramogų“ tikslas pamigdyti tautą, kad emocijas lietų namuose prie televizorių, o ne neštų į viešumą.

– Meno, kultūros tikslas – ugdyti žmogų. Kiek dabartinė kultūra prisideda prie to?

– Daug metų dirbu kultūros srityje, pati sau ne kartą kėliau šį klausimą. Ir pasirodo, kad dažnai tai toli nuo ugdymo. Vien gražiai atrodyti scenoje dar nėra kultūra. Labai liūdna, kad kvailių dalis yra didesnė. O ir valstybės požiūris į kultūrą, į kūrėją gana keistas – statome Valdovų rūmus, kai maži atlyginimai, mažos pensijos, dideli mokesčiai, milijonai švaistomi partijų rinkimams.

– O gal didesniame mieste kultūros darbuotojams lengviau nei provincijoje?

– Niekada nepavadinčiau Marijampolės provincija. Kultūrinis gyvenimas čia čia labai aktyvus, turime daug menininkų, garsinančių mūsų miestą ne tik respublikoje. Kultūros darbuotojui lengviau dirbti mažesniuose miestuose, nes geriau pažįsti žmones, žinai jų poreikius, žinai, ko reikia klausytojui ar žiūrovui.

– Bet sutikite, kad šiais laikais kultūrinei įstaigai nėra lengva išgyventi. Tuo labiau kad didesnė tautos dalis gyvena ties skurdo riba, kita dalis emigruoja. Žmonės skundžiasi, kad brangūs bilietai į renginius. Net ir atlikėjai sumažino savo honorarus, gastrolių skaičių. Ar netuštėja Kultūros centras?

– Kad ir kaip keista, bet mūsų centras tuščias nestovi, atlikėjai patys prašosi pas mus. Turime per eilę metų išugdytą žiūrovą ir klausytoją, kurių nebaido net bilietų kainos, nes jeigu yra paklausa, kyla ir kaina. Žinoma, kartais bilieto kaina būna neadekvati renginio kokybei, tačiau ar brangu, kai prestižinio filharmonijos koncerto bilietai pas mus kainuoja 15– 20 litų?

– Ar turite pagalbininkų, rėmėjų? Juk su valstybės skiriamomis lėšomis išsiversti būtų sunku.

– Nedažnai kreipiamės, bet juk svečius reikia pamaitinti, apnakvydinti, reikia transporto, todėl randame žmonių, įstaigų, kurie niekada neatsako pagelbėti. Tai karinis dalinys, UAB „Statybos ritmas“, „Mantinga“, „Arvi“, neskriaudžia ir savivaldybė, kiek gali, tiek duoda lėšų. Yra skirtas biudžetas, kuriame reikia sutilpti, tai ir taupome.

– Ar dar nepavargote, juk šiais laikais kiekvienas darbas – savotiška kova? Gal tiesiog norėtumėte dirbti ramesnį darbą, ne tokį atsakingą?

– Gal ir jausčiau nuovargį, bet vis dar atsiranda žmonių, dėl kurių verta dirbti. Darbo nebijau ir joks nedaro man gėdos. Esu dirbusi elektrike Kauno „Drobėje“, turiu 4 kategorijos elektriko kvalifikaciją. Galėčiau dirbti ir rūbininke ar valytoja.

– O kaip iš elektriko tapote „kultūrininke“?

– Kai ištekėjusi atvykau į Marijampolę, radau skelbimą, kad Kultūros skyriui reikia buhalterės. Taip darbas ir užkabino. Baigiau Kultūros mokyklą, vėliau Klaipėdos fakultetą, bet gal tik gyvenimo universitetai duoda didžiausią supratimą apie viską. Kultūrinis darbas yra komandinė veikla, vienas tu nieko nepadarysi. Nors skaudu, kai tavo darbo srityje daug juodo pavydo, nenoro dalytis nei žiniomis, nei patirtimi.

– Tačiau žmogui nenuleisti rankų padeda ir jo charakterio savybės. Reikia didelės dvasinės stiprybės nugalėti ir biurokratinius, ir žmogiškuosius barjerus, daug ką aukoti.

– Taip, esu stipri, moku nustatyti ribas ir sienas, viską „susidėlioti į lentynas“ pagal prioritetus. Tiesiog mano gyvenimas tai reguliuoja. Ne tik darbas, turiu Vilniuje sergantį tėvelį, kuriam 91 metai, tenka dažnai važinėti, padėti, lakstau pas anūką į Kauną. Mano geriausias draugas – automobilis. Taip ir sukuosi tokiu ratu: Marijampolė–Vilnius– Kaunas–Marijampolė.

– Angelų žemėje nėra, kiekviename žmoguje yra visko – ir gero, ir ne visai, tik labai svarbu, kad žmogus pats pastebėtų, kas jame taisytina, koks jo bruožas jam pačiam nepatinka.

– Žinau, kad turiu bjaurų būdo bruožą: nepakenčiu, jei aš žinau ir moku, tai kaip kiti to nemoka. Dėl to mano kategoriškumo ir atsiranda problemų. Viską mėgstu daryti pati ir iki galo.

– O kaip šeima, ar yra jai laiko? Jei dabar reikėtų kažką aukoti, kas tai būtų – šeima ar darbas?

– Menininkams, kultūros darbuotojams sunku išlaikyti, išsaugoti šeimą, juk mūsų darbas netelpa į įprastas darbo valandas. Esu viena. O jei reikėtų rinktis, man ir šeima, ir darbas lygiaverčiai, galima suderinti. Bet nesu užkietėjusi darboholikė. Jeigu mano patiems artimiausiems žmonėms manęs prireiktų, vis dėlto rinkčiausi juos, o ne darbą.

– Ačiū už pokalbį ir sėkmės jums.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 17 (21), 2013 m. balandžio 27–gegužės 3 d.

Asmeninio albumo nuotraukos.

Picture Gallery

Iraida Skirpstienė: „Karūną turėtų uždėti kiti, o ne pats sau“

Iraida Skirpstienė.
Darbas, netelpantis į įprastas darbo valandas, džiugina įdomiais susitikimais, gražių renginių šviesa.
Darbas, netelpantis į įprastas darbo valandas, džiugina įdomiais susitikimais, gražių renginių šviesa.
Darbas, netelpantis į įprastas darbo valandas, džiugina įdomiais susitikimais, gražių renginių šviesa.
Darbas, netelpantis į įprastas darbo valandas, džiugina įdomiais susitikimais, gražių renginių šviesa.
Darbas, netelpantis į įprastas darbo valandas, džiugina įdomiais susitikimais, gražių renginių šviesa.

Skanaus!

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 12, 2014 | 9:13

0

Greitai pagaminami skanūs kepsniai

10 -čiai porcijų (1 porcijos savikaina 2,5 Lt) reikia: 0,7 kg kiaulienos nugarinės (galima naudoti ir paukštienos krūtinėlę) (8 Lt), 3 bananų (1,5 Lt), 5 džiovintų abrikosų (0,6 L), 10 plonai supjaustyto fermentinio sūrio plokštelių (galima ir iš pakuotės) (5 Lt),20 dantų krapštukų (0,2 Lt), sezamo sėklų apibarstyti sūrio plokšteles (0,2 Lt).

Garnyrui: 1 kg bulvių (gaminsime bulvių košę) (1,7 Lt), 1 stiklinės pieno (0,3 Lt), gabalėlio sviesto (0,1 Lt).

Salotoms: 1 kg raugintų kopūstų (2,50 Lt), 1 tarkuoto obuolio (0,2 Lt), 1 arbatinio šaukštelio medaus (0,3 Lt), 1 riekelės susmulkintos citrinos (0,1 Lt), 1 svogūno (0,2 Lt), žiupsnelio prieskonių: druskos, baltųjų pipirų, meirūno (0,2Lt).

Papuošimui: pertražolių lapų, suvilgytų alyvuogių aliejuje (0,1 Lt).

Gaminimo eiga

Pasiruošus visus reikiamus produktus (mėsą prieš gamindami apie valandą palaikome šaldiklyje ar šaldymo kameroje), darbo griebiamės tik gerai nusiteikę, netgi pasimeldę, kad gautųsi skaniai. Išimtą iš šaldiklio mėsą pjaustome maždaug 1,5 cm storio plokštelėmis, peilį laikydami 45 laipsnių kampu. Pjausnius išmušame įdėtus į polietileno krepšelį (tokiu būdu mėsoje išlieka visos maistingos medžiagos, be to, pjausnius taip galima itin plonai išmušti), dedame vieną ant kito, kiekvieną sluoksnį pabarstydami prieskoniais, druska. Po to visus apverčiame, kad visa mėsa persiimtų prieskoniais, druska. Imdami vieną po kito išmuštus pjausnius, dedame į kiekvieno vidurį abrikosą bei banano gabalėlį, suvyniojame kaip vokelį, o ant viršaus uždedame sūrio lakštą, susmeigiame dviem dantų krapštukais. Paruoštus kepimui kepsnius sudedame į sviestiniu popieriumi išklotą skardą, apibarstome sezamo sėklomis ir dedame į įkaitintą orkaitę. Po 10 minučių skardą ištraukiame, kepsnius dar kartą apibarstome sezamo sėklomis ir kepame dar 10 minučių. Iškeptus kepsnius apibarstome prieskoniais.

Garnyrui – bulvių košei – išvirtas pasūdytas bulves nukeliame nuo ugnies, nusunkiame palikdami pusę sunkios, įdedame sviesto, pieno ir ištriname iki piurė.

Salotoms paruoštus raugintus kopūstus, truputį pagardintus alyvuogių aliejumi, sumaišome su smulkintu svogūnu, apipilame meduje ištrinta citrina, o ant viršaus burokine trintuve užtarkuojame obuolį.

Lėkštę, į kurią dėsime patiekalą, iš apatinės pusės apibraukiame citrina: gautas patiekalas vilios ne tik subtiliu skoniu, bet ir nepakartojamu aromatu.

Skanaus!

Vitalis VASILIAUSKAS

Asmeninio albumo nuotraukos.

Kaunietis Vitalis Vasiliauskas, paramedikas, masažuotojas (beje, masažo paslaugas teikiantis ir Marijampolėje), domisi viskuo, kuo tik įmanoma. Taigi ir kulinarija šiam žmogui – dėmesio objektas, tikras menas, kurio jis, jau pripažintas gurmanas, vis dar mokosi netgi ir keliaudamas po įvairias pasaulio šalis.

Nr. 30 (34), 2013 m. liepos 27–rugpjūčio 2 d.

Picture Gallery

Skanaus!

Užstatytas automobilis. Ar „pereiti“ per mašinos šonus vinimi?

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 12, 2014 | 8:42

0

… Ankstyvas rytas, pusė septynių. Vyras iš buto išskuba į darbą. Kaip kasryt, eina savo automobilio, stovinčio daugiabučio namo kieme, link. Ir – „siurprizas“! Ne, mašina vietoje – nepavogta, į ją niekas nebuvo įsilaužęs, bet ji – aklinai užstatyta! Kitas vairuotojas, į aikštelę įvažiavęs, matyt, naktį ir neradęs kitos geresnės vietos, kaip palikti savo „ratus“ nakvoti ant pirmojo automobilio kelio… Užstatyto automobilio vairuotojas, įsėdęs į savo mašiną, ilgai „pypia“, vis labiau nepaisydamas ankstų rytą keliamo triukšmo ir aplinkiniuose daugiabučiuose daugėjančių langų, kuriuose užsidega ir smalsių, ir piktų kaimynų įžiebta šviesa. Į „pypimą“ nereaguoja tik nepajudinama tvora tapusio automobilio vairuotojas, ko gero, miegantis ramiai, kaip sveikas kūdikis. Užblokuoto automobilio vairuotojas, nežinodamas, kas taip įžūliai ne vietoje paliko savo mašiną, pradeda niršti: juk jau vėluoja į darbą. Išlipęs iš savo mašinos, jis judina tvora tapusį automobilį, bet signalizacijos garsas nestiprus. Spiria į vieną ratą, į kitą – rezultatas tas pats. Taip praeina bemaž pusvalandis… Tuomet žmogus, dėl savo bejėgiškumo išsivaduoti ne juokais įtūžęs, užrakina savo užblokuotą automobilį ir į darbą patraukia pėsčiomis. Smarkiai vėluodamas. Nuotaikos vyrui nepakelia ir šuniuką į lauką išvedusio kaimyno juokais paleista replika: „Nežinai, kaip pamokyti tokį asilą?! Ogi „pereik“ vinimi tos mašinos šonus – kitą kartą žinos! Arba paskambink žmonai, kad kuo greičiau užrašytų ant popieriaus lapo riebiomis raidėmis „Vairuoju aš – ASILAS!“ ir priklijuotų tokį skelbimą ant šio asilo mašinos!“

Pažįstamas vaizdelis? Kaip tokiu atveju elgtis?

Vytautas ŠVETKAUSKAS, marijampolietis teisėjas:

– Mūsų kieme tikrai dažnai taip būna. Vienas kaimynas, gydytojas, turintis dažnai išvažiuoti iš namų pagal savo įtemptą darbo grafiką, vis kviečia policininkus, kad padėtų jam išvažiuoti, nes kelias mašinai būna užstatytas. Kai toks atvejis, tik vienintelį sprendimo būdą ir matau – skambinti į policiją. Savavališki veiksmai gali prišaukti didesnį nemalonumą. Visi vairuotojai privalo laikytis kelių eismo taisyklių – jokių interpretacijų net negali būti! Turbūt tinkamiausias būdas norinti išvengti tokių situacijų – oficialiai įrengti užtvarą ant įvažiavimo į daugiabučio namo aikštelę. Tik daryti tai legaliai, gavus atitinkamų specialistų leidimą. Bent jau svetimi tada nepalikinės čia automobilių, o kaimynai bendrą kalbą tarpusavyje dar randa.

Janina ŽAKIENĖ, marijampolietė pensininkė:

– Esu antroji moteris mūsų mieste, kadaise įsigijusi vairuotojo pažymėjimą, sena vairuotoja, todėl galiu palyginti: tų mašinų kiemuose buvo prigrūsta ne visada – gal tik per pastarąjį dešimtmetį pradėjo daugėti, kai šeimos pradėjo turėti ne po vieną automobilį, o po kelis – vos ne kiekvienam šeimos nariui. Tos mūsų senų daugiabučių aikštelės mažos, nepritaikytos tokiai mašinų gausai. O nedrausmingų vairuotojų, žinokite, vis daugiau! Ir niekas jų kiemuose nekontroliuoja. Kai randame užstatytą mašiną, pirmiausia stengiamės sužinoti, kieno ji, kur gyvena savininkas. Dirbame sekliais! O į policiją dėl to tai neskubame skambinti – bandome patys surasti, sulaukti. Tikras vairuotojas niekada nepaliks savo automobilio taip, kad užtvertų kelią kitam.

Karolis ZUBRICKAS, marijampolietis inžinierius:

– Pats niekada nepalieku automobilio taip, kad trukdyčiau eismą kitam, bet esu matęs, kad Vilniuje, kur keletą metų gyvenu, žmonės šią problemą sprendžia lengvai. Jeigu jau vairuotojas netinkamai paliko savo mašiną, tai ant jos lango palieka gerai matomą lapelį su užrašytu savo telefono numeriu. Užstatyto automobilio vairuotojas atėjęs paskambins tuo numeriu, ir problemos nebeliks per kelias minutes ir be jokių pykčų. Tai paprasta ir veiksminga. Dar esu pastebėjęs, kad vairuotojai, norėdami išvengti minėtos problemos, atvažiavę palieka savo automobilį truputį išsikišusį – kiek tai netrukdo eismui aikštelėje. Nors tai labai negražu kitų atžvilgiu, bet atvykus trumpam galima likti ramiam, jog taip paliktos mašinos niekas neužstatys.

Lina ADOMAVIČIENĖ, marijampolietė prekybininkė:

– Esu girdėjusi, kad kaimynai būna susitarę palikti savo automobilį laisva pavara – esą prireikus mašina bus pastumta ir be jos savininko. Bet tai negerai – kas ir bus, jei kiekvienas mano mašiną galės stumdyti! Negalima užstatyti kito automobilio, ir viskas! Save gerbiantis žmogus niekada taip nepadarys. Bet gerbti privalome ir kitus – juk bendruomenėje gyvename. O to nepaiso tik savanaudžiai ir „ereliai“. Tai dėl jų prie daugiabučių namų negali tinkamai privažiuoti greitoji pagalba, ir tada medikai šimtą metrų vedasi sunkų ligonį, galbūt vos paeinantį, į „greitukę“. Arba kita nelaimė – gaisras. Ar visuose daugiabučių kiemuose gali lengvai dirbti gaisrininkai, kai gyventojų automobiliai palikti be jokios tvarkos?! Kita vertus, ne prie vieno daugiabučio yra neišnaudotų galimybių padidinti aikštelę, tik ne visur tuo užsiimama.

Martynas MATULEVIČIUS, Marijampolės kelių policijos pareigūnas:

– Užtverti kelią kitam automobiliui, trukdyti eismui – kelių eismo taisyklių pažeidimas, už kurį skiriama administracinė nuobauda nuo 100 iki 300 litų. Radus savo automobilį užstatytą, reikia kviesti policiją. Atvykę pareigūnai turi teisę nutempti pažeidėjo automobilį, kurį jis vėliau turės atsiimti iš saugojimo aikštelės, užmokėti už paslaugą, sumokėti baudą. Iškviestas pareigūnas gali užsiimti ir nedrausmingo vairuotojo paieška – čia jau nuo jo paties priklauso, kokį būdą problemai spręsti pasirinks. Nepasakyčiau, kad tokių pranešimų į policiją būna daug. Kartais aklavietėje likę vairuotojai atsiunčia mums tos užfiksuotos situacijos nuotrauką. Jeigu yra nurodyta tiksli vieta, laikas, data, matyti automobilis, tai pažeidėjas pagal tą nuotrauką bus nubaustas. O tie kaimyniški susitarimai ir patarimai, sakyčiau, yra iš fantastikos sferos.

Kalbino Ieva LAUKYTĖ

Autorės ir asmeninių albumų nuotraukos.

Nr. 4(8), sausio 26–vasario 1 d.

Stulbinantis miškų fėjos lėlių pasaulis

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 11, 2014 | 10:19

0

Kai iš netikėtai atsivėrusios dvasinės tuštumos ištraukė… lėlės

Autorinių lėlių kūrėja – taip būtų galima pristatyti Nedėldaržio kaime (Sasnavos sen., Marijampolės sav.) gyvenančią Editą LEPŠIENĘ. Tiesa, toks apibūdinimas, kol nepamatai Editos darbų (autorinių lėlių), – labai sausas, beskonis, bekvapis… O kai pamatai, netenki žado: tai – ne lėlės, tai meno kūriniai, alsuojantys subtilia prabanga, detalės ir visumos derme, „kažkuo“, kas žadina jausmus, fantaziją. Lėlių kūrimas jau ir pačią autorę visiškas užbūręs: jų kūrimas, padėjęs nugalėti staiga atsivėrusią dvasinę tuštumą, moteriai atvertė visiškai kitokį gyvenimo puslapį, kupiną jaudulio, slėpiningų ženklų, su niekuo nepalyginamo kūrybos džiaugsmo…

Sukūrus svajonių namus, atsivėrė… tuštuma

Jauki, išpuoselėta Lepšių sodyba, esanti miškų apsuptyje, Marijampolės ir Kazlų Rūdos savivaldybių riboje, – nuolatiniai šeimos namai vos penkeri metai. Buvę miestiečiai, ilgai gyvenę Marijampolėje, finansinei padėčiai pagerėjus, įsigijo vieną sodybą, bet „neužsikabino“ už jos: po kurio laiko pardavė, tačiau mintis pabėgti iš miesto neapleido. Netikėtas atradimas – miško trobelė su nemažu žemės sklypu – buvo tai, kas įkūnijo visas šeimos fantazijas. Tiesa, iki to momento, kai nusipirkę naująją sodybą Lepšiai galėjo palikti miestą, praėjo daug laiko, buvo įdėta labai daug darbo: statybos, tvenkinių kasimas, aplinkos tvarkymas – svajonių namų kūrimas. „Sužavėta filmo „Paplūdimys“ gamtovaizdžio, svajojau gyventi tokioje aplinkoje, kad išėjusi iš namų nusileisčiau nuo kalnelio ir – į vandenį“, – pasakoja Edita. Svajonės išsipildė su kaupu: tokį ritualą šeima, kurią sudaro žmona, vyras ir dabar aštuoniolikmetė dukra, nuolat gali kartoti, man gyvenamasis namas sodyboje pastatytas ant pušelėmis aptūpto kalnelio, nuo kurio nusileidus – jų pačių iškastas tvenkinys.

Kai jau Lepšiai įsikūrė Nedėldaržyje, Edita pajuto, jog kažko trūksta. Didieji darbai baigti, o kur toliau save realizuoti (šeimos maitintojas, didysis pagalbininkas buityje – vyras)? Svajonėms susikurti svajonių namus išsipildžius, staiga atsivėrė dvasinė tuštuma. Štai tuomet į moters gyvenimą atėjo lėlės, tiesa, ne iš karto, o žingsnelis po žingsnelio.

Viskas prasidėjo nuo naminuko

Edita nuo pat mažumės buvo linkusi prie meno. Molis, dažai, medžiagos skiautė, mezgimas, siuvinėjimas, piešimas… Šį sąrašą galima tik pildyti, mat polinkis dailei reiškėsi per norą prie visko prisiliesti, viską išbandyti, vis ką nors gražaus padaryti. Edita, gimusi ir augusi Kalvarijoje, čia baigusi vidurinę mokyklą, vėliau, šito polinkio vedama, mokėsi Kauno dailės mokykloje. Sukurta šeima, buitis kūrybinius bandymus nustūmė į antrą planą, tačiau meniniai polinkiai – tai, kas buvo užkoduota galbūt nuo pat gimimo, niekur nedingo. Prieš trejetą metų, jau pabaigus didžiuosius sodybos tvarkymo darbus ir pasidžiaugus tuo, kas sukurta, atsivėrusi minėta dvasinė tuštuma vertė pirmiausiai įsiklausyti į save, save išgirsti. O paskui rankose lyg netyčia atsirado molis… „Šiai sodybai reikia elfo“, – pamąstė Edita, nuo vaikystės labai mėgstanti pasakojimus apie elfus, fėjas. Šalia molio, plastilino atsirado vielos gabalėliai, dėžutė nuo pieno, medžiagos skiautės… Ir prasidėjo… Editos rankose pamažu ėmė ryškėti vis aiškesnius bruožus įgaunanti figūra… Procesas užbūrė, nejučia užpildė visą atsivėrusią tuštumą, o rezultatas… Dabar moteris labai kritiškai vertina savo pirmąją sukurtą lėlę. Ne, tai ne elfas gavosi, greičiau – padykęs naminukas, populiarusis lietuvių mitologijos personažas.

Svarbiausia – procesas

Sukurtas naminukas radęs nuolatinę vietą Lepšių namuose, o lėlių kūrimo procesas įsisiūbavo. Edita ėmė gilintis į lėlių kūrimo subtilybes, išsiaiškino technologiją. Viela, modelinas, dažai, medžiaga, vilna (plaukams) tapo jos nuolatiniais palydovais kelyje į lėlę. Moteris pripažįsta: kai pasineria į naujos lėlės kūrimą, pasineria į visiškai kitokį nei realybė pasaulį, kuriame bėgioja elfai, žiedų jūroje maudosi fėjos, netgi dangus skamba tik širdimi girdima muzika.

Lėlės kūrimas – ilgas procesas: maždaug mėnesio reikia, kad gimtų nauja lėlė. Edita neslepia: rezultatas ją džiugina, tačiau tas džiaugsmas toks trumpas. Po to – vėl kelias į… naujos lėlės gimimą.

Lėlių kūrėja, vos pasirodžius jos pirmosioms lėlėms, sulaukusi gana keistų klausimų: „Kas žaidžia su jomis? Kur tu perki jų galvas?“ O ką į tokius klausimus atsakysi! Ar iškart įtikinsi, jog nieko ji neperka, kad sukurtų lėlę: kiekviena blakstiena yra Editos sukurta, jau nekalbant apie jos pasiūtus drabužius, sukurtus papuošalus, netgi miniatiūrinius batelius. Kurdama lėlę, privalai būti viskuo: ir kirpėja, ir siuvėja, ir dailininke, ir net… juvelyre!

Per trejus metus sukurta apie 20 įstabaus grožio lėlių. Visos jos turi savo vardus, netgi pasus (sertifikatus, liudijančius, jog tai vienetinis kūrinys)! Agė Melagė, Luna, Ieva, Lolita, Magija, Akimirka, Ditė – tai tik dalis vardus įgavusių Editos rankų ir širdies darbų.

Lėlės – tiltas į dvasinį pasaulį

„Lėlės mane nuvedė į visiškai kitokių žmonių pasaulį,“ – savo atradimais per kūrybą dalijasi Edita, džiaugdamasi į gyvenimą atėjusiais naujais įdomiais žmonėmis: ryšiai, užsimezgę per lėles, džiugina ne tik bendravimo džiaugsmu, bet ir naujomis idėjomis, dalijimusi patirtimi, tobulėjimu (Edita sistemingai lanko įvairius kursus, seminarus, kurių metu gautas žinias panaudoja praktiškai).

Lėlės Editai – taip pat ir tiltas į dvasinį pasaulį. Būtent jų kūrimo dėka Edita perdėliojo savo vertybes. Jei anksčiau kone visą jos pasaulį užėmė buitis, tai dabar atsirado ir kitokių siekių: tobulėti, domėtis, gilintis į save ir aplinką. Smagu, kad šiems siekiams labai palanki atmosfera: namiškių palaikymas ir nuolatinis sąlytis su gamta. Gyvenimas miškų apsuptoje sodyboje, kur, rodos, už kiekvieno žolyno slepiasi elfas ar rytmetinėje rasoje kasdien prausiasi fėja, labai palankiai veikia Editos kūrybines jėgas – jas išlaisvina. O noras tik tobulėti, verčia ją labai kritiškai vertinti savo kūrybą – ji pati sau labai aukštai kartelę kelia.

Be to, tik šio naujo užsiėmimo dėka moteris teigia patyrusi grįžimo į vaikystę palaimą: atgijo seniai pamirštas jausmas – visa siela įsijausti į žaidimą…

…Vaikystėje Edita labai žaisdavo su lėlėmis. Ir ne tik vaikystėje! Prisimena: jau pas ją, paauglę, vaikinai atvažiuodavo, o ji paskubom suslėpdavo lėles. Iš vaikystės Kalvarijoje įstrigęs ir jos lankymasis tuometinėje parduotuvėje „Vaikų pasaulis“. Nueina, būdavo, į žaislų skyrių ir neatplėšia akių nuo lėlių: jos būdavo jai tokios gražios, mielos, net kvepiančios…

Taigi Edita dabar atvirai sako, jog lėlės kūrimas – vaikystės skonis širdyje, savotiška meditacija, atsipalaidavimas, gerosios energijos „pasikrovimas“ (jei bloga nuotaika, prie lėlės kūrimo net nesiartina – kad nepersiduotų jai negera energija). Kai kuria, visiškai atitrūksta nuo kasdienybės, tarsi įdomiame filme gyvena (lyg vaikystėje!).

Editos kuriamas menas jau tapo pripažintas, jau ir užsakymų netrūksta. Kurdama lėlę konkrečiam žmogui, Edita bando įsijausti tą žmogų, taigi sukurta lėlė ne tik išore primena, bet net ir žmogaus vidų atspindi. Ar dar reikia sakyti, kad kūrėja įsijaučia ir į to žmogaus istoriją, o lėlei perteikia žmogaus charakterį! „Kai lėlei nupieši akis, ji įgauna dvasią“, – labai rimtai sako lėlių kūrėja, tikindama, jog tokia – įgavusi dvasią – lėlė tarsi geroji fėja jau pati nešanti gerąją energiją. Netikite tuo? Pažvelkite į Editos sukurtas lėles. Abejonių neliks!

Laima GRIGAITYTĖ

Asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 31(35), 2013 m. rugpjūčio 3-9 d.

Picture Gallery

Stulbinantis miškų fėjos lėlių pasaulis

Edita Lepšienė ir jos lėlės.
Edita Lepšienė nuostabioje savo sodyboje, kurioje „karaliauja“ fėjos.
Ditė ir Luna.
Miško dukra.
Ieva.
Akimirka.
Magija.
Princesė.

Nenupieštos meilės kryptimi

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 11, 2014 | 9:14

6

Vaineta Verbanovaitė: meniniai polinkiai, atėję per apie stebuklingą žmogiškojo ryšio galią

Šešiolikmetė marijampolietė Vaineta VERBANOVAITĖ, nuo kūdikystės kamuojama cerebrinio paralyžiaus, jau plačiai žinoma kaip dailininkė, surengusi net penkias personalines parodas „Pasaulis mano akimis“ . Tapanti kaire kojele Vaineta stebina savo dvasios jėga, o jos ryšys su pačiais artimiausiais žmonėmis – seneliais Roma ir Vasilijumi Verbanovais, ypač močiute, kone mistinis. Net nelabai pastabus žvilgsnis gali pagauti spinduliuojančią giją didžiosios meilės šviesa, ko gero, visam gyvenimui surišusią močiutę ir anūkę. Jų ypatingas ryšys, kaip ne kartą prisimins R. Verbanova, atsiradęs vos Vainetai atėjus į pasaulį: mažylė, dar visiškas kūdikėlis, močiutę pasirinko savo meilei skleisti, o močiutė ir negalėjo nepaklusti, tokia pat meile, rūpesčiu neatsilygindama. Tai ir yra jų abiejų – anūkės ir močiutės – nepalaužiama galia, močiutei teikianti stiprybės būti kasdieniu Vainetos angelu sargu, o anūkei – skleisti kūrybingos dvasios stiprybę, nepaklūstančią sunkios kūno ligos gniaužtams. Kaire kojele tapančios Vainetos paveikslai, matyti ne vien Marijampolės, kitų Lietuvos vietovių, bet ir užsienio žiūrovams, – gyvenimo grožio ir džiaugsmo teigimas, odė visaapimančiai meilės jėgai, širdimi – tarsi teptuku – sieloje rašančiai apie stebuklingo ryšio galią…

Komplikuotas gimdymas lėmė sunkią negalią

Vaineta Verbanovaitė gimė 1998 m. kovo 13 d. Marijampolės ligoninėje. Apie tai, kas įvyko tuomet, prieš 14 metų, mergaitės močiutė kalba sunkiai. Kad marčios gimdymas baigsis gimdyvės ir naujagimės, gimdymo metu trauktos vakuuminiu būdu, nuožmia kova su mirtimi, niekas net įtarti negalėjo: Vainetos mama gimdė laiku, medikai jokio pavojaus neįspėjo. Tik jau tada, kai padėtis visiškai komplikavosi, iš Kauno klinikų iškviestas reanobilis gimdyvę su naujagimę išvežė į Kauno klinikas. Kauniškiai medikai, laimėję kovą dėl mamos ir dukters gyvybių, pasakė, jog kūdikis augs neįgalus. Vaikuuminė procedūra paliko baisius pėdsakus: buvo pažeistos naujagimės galvos smegenys ir stuburas. Mergytei sulaukus vienų metukų amžiaus, buvo garsiai įvardinta diagnozė – cerebrinis paralyžius (cerebrinis paralyžius – raidos sutrikimas, pasireiškiantis kūno padėties, judėjimo ir pusiausvyros sutrikimais, atsiradusiais dėl smegenų dalių, kontroliuojančių raumenų veiklą ir valingus judesius, pažeidimo. Smegenys gali būti pakenkiamos nėštumo metu, per gimdymą – Vainetos atveju – arba pirmus trejus metus po gimdymo).

Pirmasis ištartas žodis – „močiutė“

Nuo pat gimimo mergytė linko labiau prie senelių (V. Verbanovas prisimena, kaip Kaune ją, naujagimę, paguldytą į inkubatorių lankė: mažylės šypseną, senelis tikina, išvydęs ir pareiškęs: „Čia mūsų mergaitė“…) – ypač močiutės – nei prie tėvų: ateina seneliai aplankyti anūkės, šioji nurimsta, laiminga užmiega sūpuojama mylinčių močiutės rankų, ruošiasi išeiti – kūdikio klyksmas. Tad dažnai tekdavo imtis mažąją su savimi. Taip – tarp tėvų ir senelių –Vaineta gyveno iki trejų metukų, kol seneliai visiškai ją pasiėmė (nuo 2007 m. Vaineta ir oficialiai senelių globojama).

Anūkės globa Verbanovams, ypač Romai, iš pat pradžių buvo tikras iššūkis. R. Verbanova iki Vainetos negalios su cerebriniu paralyžiumi niekada nebuvo susidūrusi. Mergytė iki trejų metukų buvo daugiausia gulinti, po truputį – ir sėdinti. Nekalbėjo, nevaikščiojo. Močiutė, kiek įmanoma, išstudijavusi anūkės negalią, nuo pat pradžių dėjo visas pastangas, kad Vainetai negalia kuo mažiau trukdytų. Įvairiausių mankštų, pratimų dėka šešerių metų mergaitė jau žengė pirmuosius savo žingsnelius. Seneliai tos dienos niekada neužmirš: 2006 m. balandžio 6 – oji visai Lietuvai reiškė prezidento R. Pakso atstatydinimą, o Verbanams – dieną, kai Vaineta pradėjo vaikščioti. Prakalbusi mergaitė kiek anksčiau – 5 metukų, iki tol su seneliais bendravusi gestais: kojyte parodydavusi, ko norinti (Vainetos rankos iki šiol labai silpnos, gerokai silpnesnės už kojas). Ar bereikia sakyti, jog pirmasis mergaitės ištartas žodis „močiutė“?

Cerebrinis paralyžius – negalia visam gyvenimui. Tai net ne liga, o savybė, su kuria reikia susitaikyti. Ko tik neišbandė rūpestinga močiutė, kad Vainetai bent kiek būtų lengviau! Įvairiausios tiek tradicinės, tiek netradicinės medicinos priemonės, deja, buvo nepajėgios ištraukti mylimos anūkės iš negalios gniaužtų. Labiausiai padeda masažai, kurie Vainetai atliekami nuo ketverių metukų. R. Verbanova įsitikinusi, jog būtent masažų dėka anūkė ir vaikščioti pradėjusi, o vėliau – ir į dailę pasinėrusi.

Vainetos sveikata – nuolatinis Verbanovų rūpestis. Prieš penkerius metus mergaitei operuota dešinė koja – tiesinta po pėdos sukimo. Prieš ketvertą metų prasidėjo epilepsijos priepuoliai, kuriuos, laimei, pavyko suvaldyti nuolat vartojamų vaistų pagalba. Vis dėlto, nepaisant visų šių rūpesčių, seneliai ir anūkė gali drąsiai teigti: gyvenimas gražus.

Į meną panirusios Vainetos įskaitoje – penkios personalinės parodos

Gyvenimo grožį Vainetai padeda atskleisti ir jos meniniai gebėjimai. R. Varbanovos atmintyje – pirmieji anūkės bandymai reikštis dailėje. Būdama vos ketverių metukų, ji ėmusi spalvinti spalvinimo knygeles. Pradėjusi lankyti Marijampolės mokyklą-darželį „Žiburėlis“, kaire kojele ji jau piešė akvarele, guašu, flomasteriais, spalvotais pieštukais. Mergaitės pirmoji mokytoja Laimutė Maurukienė (dabar jau mirusi) pastebėjo jos gebėjimus, ėmė juos skatinti. Vainetos kūrybiškumą skatino ir mokytoja Jūratė Olbergienė. Ketvirtoje klasėje mergaitė pabandė tapyti aliejiniais dažais ant drobės ir iki šiol ši technika jai pati mėgstamiausia.

2010 m., Vainetai baigus pradinę mokyklą, Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos Draugystės g. filiale jau buvo surengta pirmoji jos darbų paroda „Pasaulis mano akimis“. Po metų antroji personalinė Vainetos darbų paroda Druskininkų vaikų sanatorijoje „Saulutė“ ir trečioji – Marijampolės Jono Totoraičio pagrindinėje mokykloje (Vaineta – būsima šios mokyklos septintokė). Jos darbų pristatymai vyko žmonių su negalia bendrijos „Viltis“ organizuotame renginyje LR Seimo rūmuose bei Kauno Žalgirio arenoje vykusiame Neįgaliųjų dienos renginyje. Prieš porą metų jaunoji kūrėja dalyvavo tradiciniame lietuvių Kalėdų labdaros vakare Londone, kur labdaros aukcione buvo parduotas jos tapytas paveikslas.

Viešosios bibliotekos Draugystės g. filiale vykusiame renginyje užsimezgė rašytojo, režisieriaus ir dainų atlikėjo Vytauto V. Landsbergio bendradarbiavimas su Vaineta ir jos seneliais. Vienas iš šio susitikimo rezultatų – kuriamas dokumentinis filmas apie Vainetą, taip pat režisieriaus iniciatyva keletas jos paveikslų buvo iškeliavę į JAV vykusius lietuvių bendruomenės Padėkos dienos renginius. Vieną Vainetos paveikslą yra įsigijusi ir mūsų šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Ketvirtoji Vainetos personalinė paroda „Pasaulis mano akimis“, buvo surengta Marijampolės P. Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje, penktoji, kaip minėta, – Marijampolės J. Totoraičio pagrindinėje mokykloje. Į Vainetos parodų atidarymus paprastai susirenka daug žmonių, kuriuos traukia Vainetos stipri dvasia, šilumos kupina širdis ir švytėjimas, sklindantis iš jos nutapytų paveikslų. Beje, mergaitės darbus gerai vertina ir dailės specialistai. Vaineta dalyvavo kūrybinėje–edukacinėje programoje „Kurkime kartu“, skirtoje specialiųjų poreikių vaikų ugdymui, kur dailininkė Jūratė Kadusauskaitė-Preikšienė atkreipusi dėmesį į mergaitės kūrybinį potencialą.

„Pasaulis mano akimis“

Ne šiaip sau Vaineta savo parodas pavadina tuo pačiu vardu – „Pasaulis mano akimis“. Tyra mergaitės siela, kupina grožio pajautos, savo piešiniuose perteikia pirmiausia gamtą: močiutės mylimas gėles, kurių pilni namai, pro langą pamatytą žydintį kaštoną, pageltusius rudeninio klevo lapus, ant medžio šakos nutūpusį paukštį… Švelni Vainetos nuostaba, giedra nuotaika, meilės ir švelnumo kupinas žvilgsnis persikelia į paveikslus – štai kodėl jie švyti! Močiutė prisimena: pirmuosiuose mergaitės piešiniuose dominavo tamsios spalvos (taip pasąmoningai šaukė sielos skauduliukai), o vėliau jau viskas ėmė keistis: šviesa, darni spalvų gama, tonai ir atspalviai kalba apie optimistinį pasaulį Vainetos akimis. Mergaitės paveiksluose gula ir įspūdžiai iš kelionių (su seneliais arba tik su močiute Vaineta buvus Švedijoje, Ukrainoje, Anglijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Lietuvos pajūryje…).

Mergaitei dailė – pats mėgstamiausias užsiėmimas, nors piešti, ypač smulkias detales, jai tikrai nelengva: reikia pagalbos ir teptukus pasikeisti, ir spalvas išspausti į paletę. Piešimo proceso metu Vainetai talkina mokytoja Angelė Prišmantienė, močiutė į anūkės meną nesikiša: čia, kaip juokauja, jų charakteriai (arba tiksliau – požiūris į meną) nesutampa…

Kaire kojele (kaip minėta, dėl ligos rankų valdyti Vaineta negali) mergaitė ne tik tapo, bet valdo ja ir mobilųjį telefoną, knygelių, kurias skaito, puslapius varto, netgi savo kambarį susitvarko (Vainetos kambaryje – ideali tvarka) – močiutės pagalbos čia jai neprireikia. Kojele mergaitė ir kompiuterį valdo: naršo po internetą, bendrauja su draugais (Vaineta moka dar ir anglų bei rusų kalbas, tiesa, kalbėti balsu dėl ligos sunku).

„Vaineta – tai gyvenimas“

Kaip minėta pradžioje, Vainetą su močiute sieja nepaprastai stiprus didžiule meile grįstas ryšys. Iš tos didelės meilės R. Varbanova anūkę tiesiog stumia mankštintis, negailėti savęs, kad išspaustų iš savęs viską, kas įmanoma. Gal ir tai lėmė Vainetos būdo tvirtumą. Mergaitė labai atkakliai siekia užsibrėžtų tikslų: sugalvojo – būtinai padarys. Mylimą močiutę Vaineta nustebina ir džiugiomis staigmenomis. Ko verta nuostabi orchidėja ir savo sukurtas eilėraštis Motinos dienos proga! „Vaineta – tai gyvenimas, – sako R. Verbanova, – ji gelbsti nuo ligų, savigailos, suteikia jėgų.“ Verbanovai iš viso turi 8 anūkus. Visi jie be galo mylimi, tačiau Vaineta visada buvo ir yra daugiau nei anūkė – tai nuolatinis rūpestis, koja kojon žengiantis su džiaugsmu. Verbanovų leksikone jau seniai nėra žodžių „negaliu“, „nepajėgiu“, o į klausimą „kaip sekasi?“ atsakymas tas pats –„gerai“. Juk turi būti gerai, kai žmones sieja toks stiprus meilės ir atsidavimo ryšys…

Laima GRIGAITYTĖ

Nr. 35(39), 2013 m. rugpjūčio 31-rugsėjo 6 d.

Picture Gallery

Nenupieštos meilės kryptimi

Vaineta Verbanovaitė. Autorės nuotrauka.
Vaineta su seneliais, Roma ir Vasilijumi Verbanovais. Autorės nuotrauka.
Vainetos paveiksluose dominuoja gamtos motyvai. Asmeninio albumo nuotrauka.
Vainetos paveiksluose dominuoja gamtos motyvai. Asmeninio albumo nuotrauka.
Vainetos paveiksluose dominuoja gamtos motyvai. Asmeninio albumo nuotrauka.
Kartu su mokytoja Angele Prišmantiene. Asmeninio albumo nuotrauka.
Vaineta kojele piešia nuo ketverių metukų. Asmeninio albumo nuotrauka.
Kartu su režisieriumi Vytautu V. Landsbergiu. Asmeninio albumo nuotrauka.
Vaineta susitikime su LR Prezidente Dalia Grybauskaite. Asmeninio albumo nuotrauka.

Rojaus kampelis – iš krūmyno – šiukšlyno

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 11, 2014 | 8:36

7

Ramybe ir jaukumu alsuojanti vieta prie upės, šalia miško, kur laikas praeina nepastebimai, – taip galima trumpai apibūdinti PRANSKEVIČIŲ šeimos sodybą, esančią Ąžuolyno sodų bendrijoje, netoli Buktos kaimo, Liudvinavo seniūnijoje (Marijampolės sav.). Sodybos šeimininkai – Želsvos pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja Laimutė, jos vyras Algimantas ir trys jų dukros – Vanda, Neringa bei Paulina – šią sodybą vadina savo antraisiais namais (nuolat šeima gyvena netoli sodybos esančioje Buktoje). 10 metų savo rankomis kuriama ir tobulinama vieta paupyje iš visiškai apleisto sklypo virto jaukia ir gražia sodyba, kuria džiaugiasi ne tik patys savininkai, bet ir žmonės, nuomojantys ją pobūviams, asmeninėms šventėms.

Paskatinimas – incidentas prie upės

Daugiau nei prieš dešimt metų vasaros metu įvykęs incidentas prie upės Laimutei ir Algimantui Pranskevičiams buvo kaip postūmis susirasti savo kampelį, kuriame neįvyktų jokių nemalonių įvykių. Tuomet, prieš daugiau nei 10 metų, sutuoktiniai paupyje su draugais leido laisvalaikį, kai netikėtai sulaukė žmonių, kurie pasakė, kad tai yra privati valda, kurioje poilsiauti draudžiama. Tada Algimantui Pranskevičiui kilo mintis, jog reikia susirasti savo kampelį, kuriame galėtų ramiai pailsėti. Žmona tam pritarė. Sklypo paieškos truko neilgai. Rudenį jau buvo rasta tokia vieta. Laimutė, būdama atsargesnė, abejojo, ar verta pirkti sklypą, kuris daug metų nebuvo tvarkomas bei prižiūrimas: jo atgaivinimui prireiksią be galo daug pastangų, noro ir darbo. Tačiau Algimanto spontaniškumas ir tvirta nuomonė paėmė viršų. Jis iš karto apsisprendė, jog savo sodybą nori turėti būtent toje vietoje. Ji, toji vieta, nors ir apleista, kažkuo ypač traukė. Ir ne be reikalo. Po visų pastangų ir įdėto darbo tapo aišku, jog tai vieta, kurioje gera būti ir tada, kai tenka dirbti buities darbus, ir tada, kai ilsiesi, ir net tada, kai neveiki nieko.

Niekas netikėjo, kad krūmynas-šiukšlynas virs jaukiu kampeliu

Vos tik Pranskevičiai nusipirko žemės sklypą, arba, kaip sako Laimutė Pranskevičienė, šiukšlyną-krūmyną, į tą paupio kampelį atsivežė savo draugus, giminaičius. Keista, tačiau palaikymo nesulaukė. Visi sakė, jog toje vietoje jau neįmanoma nieko padaryti, kad Pranskevičiai užsikrovė bėdą ant savo pečių, kuria anksčiau ar vėliau teks atsikratyti. Tačiau šeima buvo lyg stiprus kumštis ir nepasidavė artimųjų žodžiams. Paskatinimo nesulaukę, Pranskevičiai kartu su savo dviem tada dar mažomis dukromis nuo ankstyvo pavasario stvėrė savo rankomis tvarkyti apleistą vietą. Pamažu pradėjo ryškėti visas grožis: buvo išnaikinti nereikalingi krūmai, nukirsti seni medžiai, pasėta žolė ir pradėtas statyti namas. Taip pat buvo sodinamos eglaitės, kiti visžaliai augalai. Viskas keitėsi, kol pasikeitė taip, kad toji vieta net nepriminė ką tik nupirkto sklypo…

Draugai, giminaičiai po kurio laiko vėl susirinko toje pačioje vietoje. Niekas nepatikėjo, kad iš tokios apleistos vietos galima pasidaryti širdžiai mielą kampelį, dvelkiantį šiluma ir ramybe…

Daug lemiantis vyro spontaniškumas

Visame sodybos kūrimo procese didelę reikšmę turėjo Algimanto spontaniškumas. Vos tik kilusią idėją vyras turi įgyvendyti čia ir dabar (o Laimutė linkusi viską apsvarstyti). Algimanto spontaniškumas pasireiškė ne vien tada, kai pirko sklypą, bet ir tuo metu, kai kilo idėja nuomoti jau išpuoselėtą sodybą. Vieną dieną kilusi vyro mintis buvo pasakyta garsiai: „Nuomosime!“ Laimutė į tai visiškai nekreipė dėmesio, nors ir girdėjo, jog tie patys draugai, kurie netikėję, jog Pranskevičių darbo ir entuziazmo dėka vieta Ąžuolo sodų bendrijoje šalia upės suklestės, buvo prašę sodybą išnuomoti jų pobūviui.

…O paskui atsirado draugų draugai. Taip plėtėsi tas ratas, o mintys apie sodybos išnuomojimą virto verslu. Pranskevičiai išsipirko verslo liudijimą, tačiau niekada niekur nesireklamavo – viskas vyko savaime. Vis daugiau žmoinių norėjo pailsėti ir gerai praleisti laiką Pranskevičių sodyboje, mat čia dvelkiančią gerą aurą, ramybę, jaukumą ir šilumą pajusdavo ne vien šeimininkai… Kai verslas ėmė įsisukti, reikėjo visus darbus sodyboje atlikti ne vien dėl savęs, savo šeimos, bet ir dėl klientų, atsižvelgiant į jų norus bei pastabas. Viena iš tų pastabų – pastate per mažai vietos. Tada Algimantas, ir vėl pasitelkęs savo spontaniškumą, ėmė statyti priestatą. Juk norisi, kad visiems būtų gerai, tada ir pats pasijauti geriau.

…Sodyboje vyksta nuolatinis tobulinimas. Algimantas daugiausia užsiima statybos darbais, o Laimutė – gėlynais. Taip pat namų ruošoje nepakeičiamos pagalbininkės yra dukros, kurioms šis kampelis yra toks pats mielas kaip ir tėvams. Jos irgi įdėjo daug rūpesčio, kad viskas turėtų savo vietą, kad jaustųsi šiluma ir artumas, kurio Pranskevičių šeimoje neįmanoma nepastebėti.

„Mistinė“ sodybos akacija

Visi medeliai, kiekviena gėlė ir krūmas turi savo kilmės ir augimo istoriją. ,,Šį medelį man padovanojo ketvirtokai, tas rožes parvežė draugai – nuomininkai iš užsienio, štai tas tujas pasisodinau iš daugybės sėklų, tačiau išliko tik stipriausios“, – nenuilsdama pasakoja sodybos šeimininkė ir savo kampelio sodininkė Laimutė. Ypatingą istoriją turi akacijos medis, kurį Laimutei padovanojo jos auklėtiniai išeidami į penktą klasę. Medis, iš pradžių gražiai augęs ir vešliai skleidęs lapus, pradėjo merdėti. Laimutė jį persodino, prižiūrėjo ir… iš vieno medžio stiebelio pradėjo dygti daugiau. Kai medelis visiškai atsigavo, o stiebų buvo labai daug, Laimutė suskaičiavo ir štai! Akacijos stiebų išaugo būtent tiek, kiek mokytoja turėjo auklėtinių!

Viskas kurta savo rankomis

Viskas, ką galima pamatyti Pranskevičių sodyboje, yra sukurta jų pačių rankomis, sugalvota jų pačių galvomis. Jie yra patys sau dizaineriai, projektuotojai ir darbininkai. Idėjų atsiradimas ir jų įgyvendinimas vyko palaipsniui. Vos tik pamatę menkiausią nepatogumą, Pranskevičiai tuoj pat ima dėti pastangas, kad jo neliktų. Žiemą atėjo mintis, jog reikia padaryti vaikams žaidimų vietą. Pavasarį kampelis vaikams jau buvo įrengtas. Laimutė svarstė apie mintį, jog reikia padaryti takelius su medžiu tarp akmenų. Vyras padėjo jos idėjai išsipildyti…

Svarbiausiai yra tai, kad visa šaima ranka rankon dirba ir deda visą širdį į vietą, kurią dabar gali pavadinti savo antraisiais namais. Pranskevičiai pasakoja, kad net ir darbai savo sodyboje nevargina. Atvirkščiai: atsipalaiduoji, užsimiršti. Taigi ten net buitis yra kaip poilsis. Net ir žolės, kurios yra gana didelis plotas, pjovimas atrodo – tik juokas!

Atgaiva, ramybe, gražiausiais jausmais ir emocijomis užpildytas kampelis paupyje tiek patiems šeimininkams, tiek žmonėms, kurie nori praleisti laiką Pranskevičių sodyboje, yra kupinas ypatingo žavesio. Ir laikas čia labai reliatyvus: sekundė pavirsta akimirka, minutė sekunde, o valanda – minute…

Raminta GRIGAITYTĖ

Autorės nuotraukos.

Nr. 29(33), 2013 m. liepos 20-26 d.

Picture Gallery

Rojaus kampelis – iš krūmyno – šiukšlyno

Sodybos šeimininkams darbas - tikras malonumas.
Algimanto rankų darbai.
Sodybos aplinką puošia skoningai išdėstyti akmenys.
Sodybos aplinką puošia skoningai išdėstyti akmenys.
Vaikams skirta žaidimų ir pramogų vieta.
Pranskevičių sodyba.
Laimutės puoselėjami gėlynai.
Laimutės puoselėjami gėlynai.
Algimanto rankų darbai.
Laimutės puoselėjami gėlynai.

Duris atvėrė pirmasis „Mercure“ viešbutis Baltijos regione

Autorius

Laima Grigaitytė

-

Bal 10, 2014 | 20:27

0

Balandžio 1 d. ARVI įmonių grupės valdoma įmonė „Noringė“ prisijungė prie „Mercure“ viešbučių tinklo ir tapo „Accor Global Distribution System“ dalimi. „Mercure“ Marijampolė yra pirmasis šio tinklo ir trečiasis „Acсor“ kompanijos viešbutis Lietuvoje. Balandžio 10 d. įvyko iškilmingas viešbučio atidarymas.

„ARVI visada siekė tobulumo ir tarptautinio pripažinimo. „Mercure“ ženklas virš mūsų viešbučio yra dar vienas aukščiausias mūsų ambicijų ir ilgamečio darbo įvertinimas. Mes tapome visame pasaulyje garsios viešbučių šeimos nariais“, – sakė ARVI įmonių grupės valdybos narys Justas Kučinskas.

„Mercure Marijampole“ įsitraukė į „Accor“ tinklą, kuris didžiausias viešbučių operatorius pasaulyje ir Europos rinkos lyderis, veikiantis 92 šalyse, kuriose jam priklauso daugiau kaip 3 700 viešbučių ir 470 000 kambarių.

„Mercure“ ženklo atsiradimas Marijampolėje nėra vien tik ARVI ar tik Sūduvos regiono įvertinimas. „Mercure“ ženklas reiškia, kad čia – tikra Europa ir kad mes pasiekėme aukščiausius kokybės reikalavimus. Todėl tai yra dar vienas tarptautinis Lietuvos prestižo pripažinimas. Mūsų tikslas – tapti unikaliu, plačiai žinomu ir mėgiamu, aukščiausios kokybės viešbučiu“, – planus pristatė J. Kučinskas.

„Tapdamas mūsų tinklo nariu, „Mercure Marijampole“ pasinaudos profesine mūsų patirtimi pardavimo, rinkodaros, paskirstymo, kokybės, mokymų bei aplinkosaugos srityse, ir tikime, kad veikdami kartu su viešbučio savininkais pasieksime aukštesnį žinių, kokybės ir veiklos efektyvumo lygį“, – sakė „Accor“ grupės prabangių ir vidurinės klasės viešbučių vykdantysis vadovas Lenkijai ir Baltijos šalims Jean Marc Vendioux.

„Accor“ Rytų Europoje, įskaitant Vengriją, Čekiją ir Lenkiją, jau seniai užima rinkos lyderio poziciją. Šiuo metu „Accor“ Lietuvoje turi tris objektus: „Novotel Vilnius Centre “, „Ibis Kaunas Centre“ ir, žinoma, nuo šios dienos „Mercure Marijampole“ viešbutį Marijampolėje. „Mercure“ yra trečiasis pagal dydį vidurinės klasės viešbučių tinklas pasaulyje, išskyrus Šiaurės Ameriką. Jį sudaro 743 viešbučiai 51 šalyje.

Pačiame Marijampolės centre įsikūręs keturių plius žvaigždučių viešbutis „Mercure Marijampole“ trauks kaip jaukus verslo, poilsio ir sveikatingumo kompleksas, turintis 47 numerius. Trys modernia įranga aprūpintos konferencijų salės vienu metu talpins daugiau nei 200 asmenų.

„Mercure“ tinkle saugomas kiekvieno viešbučio autentiškas charakteris ir savitas stilius. Kartu tinklo viešbučiai kuria pasaulinę šeimą, kuriai būdinga stiprus bendros tapatybės jausmas ir svetingumo aistra.

Vaida KELERYTĖ

Ramūno DANISEVIČIAUS nuotraukos.

Picture Gallery

Duris atvėrė pirmasis „Mercure“ viešbutis Baltijos regione

„Mercure Marijampole” – pirmasis toks Baltijos šalyse.
Iš kairės: ARVI įmonių grupės valdybos pirmininkas Vidmantas Kučinskas, ARVI įmonių grupės valdybos narys Justas Kučinskas, „Mecure Marijampole” direktorė Daiva Simanavičiūtė, „Accor“ grupės prabangių ir vidurinės klasės viešbučių vykdantysis vadovas Lenkijai ir Baltijos šalims Jean Marc Vendioux, Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys.
Atidaryme dalyvavo gausus būrys svečių iš Lietuvos ir viso pasaulio. Prancūzijos ambasadorė Maryse Berniau sakė likusi sužavėta Lietuva ir Marijampole.
Iš kairės: Pardavimų ir marketingo vadovas David Henry, ARVI įmonių grupės valdybos narys Justas Kučinskas, Accor“ grupės prabangių ir vidurinės klasės viešbučių vykdantysis vadovas Lenkijai ir Baltijos šalims Jean Marc Vendioux.
ARVI įmonių grupės valdybos narys Justas Kučinskas.

Mūsų savaitė

Mūsų savaitė

Mūsų savaitėthe art of publishing

Susitikimas-diskusija „Marijampolės geležinkelio stotis šimtmečio perspektyvoje“

Kviečia knygos šventė Marijampolės Vytauto Didžiojo parke

Lankykime muziejų kitaip

Pirmą kartą Kalvarijoje!

Projektas ,,PERŽENK SLENKSTĮ“: lėlių teatrų festivalyje „Stebuklingasis Aladino žibintas“ – Klaipėdos lėlių teatras ,,Lino lėlės“ spektaklis vaikams ir visai šeimai

Mūsų savaitė

Susitikimas-diskusija „Marijampolės geležinkelio stotis šimtmečio perspektyvoje“

Kviečia knygos šventė Marijampolės Vytauto Didžiojo parke

Lankykime muziejų kitaip

Pirmą kartą Kalvarijoje!

Projektas ,,PERŽENK SLENKSTĮ“: lėlių teatrų festivalyje „Stebuklingasis Aladino žibintas“ – Klaipėdos lėlių teatras ,,Lino lėlės“ spektaklis vaikams ir visai šeimai

Muziką jaučianti visu kūnu

Klubas, tapęs saviraiškos ir rekordų arena

„Temidės“ III etapo nugalėtojai – Marijampolės gimnazistai

Nešantis per amžius sukauptą protėvių patirtį pro laiko vartus

Į Britų salų botanikos sodus – pasisemti patirties

Arbatpinigiai: padėka, prievolė ar puikybės ženklas?

Skanaus!

Pomirtinė K. Donelaičio kelionė

,,Šalis ta Lietuva vadinas“

Atpildas: name prie Marijampolės merginą nušovę žudikai siunčiami už grotų

Miško sodinimo talkoje pasodinta 4000 ąžuoliukų

Policijos devizas policininkei Daivai – jos kasdienio gyvenimo programa

PAGARBOS ir SAVIGARBOS labirintuose pasiklydus

Jonvabalių naktys (Tęsinys)

Prekė internetu – patogumas ar katė maiše?..

Radiniui prie Vilkaviškio beveik 5000 metų!

Kaip kovoti su keršto jausmu?

Apie spalvotą laimės formulę – paskutiniame traukinio vagone

Iraida Skirpstienė: „Karūną turėtų uždėti kiti, o ne pats sau“

Skanaus!

Užstatytas automobilis. Ar „pereiti“ per mašinos šonus vinimi?

Stulbinantis miškų fėjos lėlių pasaulis

Nenupieštos meilės kryptimi

Rojaus kampelis – iš krūmyno – šiukšlyno

Duris atvėrė pirmasis „Mercure“ viešbutis Baltijos regione