Rytė, sėdėdama prie stalo, tyliai stebėjo Šarūną. Dingo tas linksmas berniokas, su kuriuo krėsdavo vaikiškus pokštus, erzindavo vienas kitą, šaipydavosi. Veide atsirado viena kita raukšlelė, paaštrėję bruožai teikė jam savotiško paslaptingumo, ir nors kalbėdamas, kaip ir kadaise, gestikuliavo išpuoselėtomis baltomis rankomis, Rytei buvo sunku vėl atrasti jame tą vaikystės žaidimų draugą, ramų, santūrų vaikiną, kuriam patikėdavo savo mažas paslaptis. Dabar jis buvo kitoks, ir mergaitė pagalvojo, kad vargu ar norės, ar drįs pasidalyti savo rūpesčiais su juo. Kunigas Vytenis neatėjo, tik paskambino, ir matėsi, kad jo skambutis kažkodėl gerokai suerzino Šarūną. Jis kurį laiką tylėjo, knebinėdamas lėkštėje maistą, atrodė mintimis iškeliavęs labai toli. Paskui tarsi atsibudęs apsidairė ir vėl juokavo, kalbėjo, tik Rytė pastebėjo jo balse daug dirbtinumo, netikro skambesio, išduodančio žmogaus pastangas paslėpti dvasinę sumaištį.

– Kas atsitiko? – sūnaus nerimą pajuto ir motina.

– Visiškai nieko, Vytenis užimtas, vis dar popieriais užsiėmęs, – trumpai  atsakė Šarūnas ir nusuko kalbą apie seserų šeimyninius reikalus.

Už stalo netilo merginų čiauškėjimas, pamažu jų linksmumu vėl užsikrėtė ir Šarūnas, ėmė kartu juokauti. Ancė gale stalo parėmusi rankomis galvą šypsojosi, buvo kaip niekada tyli, tik akyse švietė išdidumo žiburėliai, kai pasukdavo galvą tai į vieną, tai į kitą savo atžalą.

Pagaliau Rytė susiruošė namo. Jautėsi nuvargusi, tačiau tai buvo geras nuovargis. Širdyje jautė ramybę, kaip ir kiekvieną kartą apsilankiusi pas tetą.

– Žinok čia ir tavo namai, esi visada laukiama, – Ancė atsisveikindama išbučiavo mergaitę. – Nesisarmatyk, jei tik kas blogai, iš karto pas mus. Padėsim, kuo galėsim.

– Ačiū, teta, – Rytės akyse pasirodė ašaros.

– Na, na, raminkis, mes visi savi, tu mūsų mergaitė, – Ancė ir pati susigraudinusi paglostė Rytės petį. – Nesileisk Zuzanos jodoma, jei kas, aš su ja susitvarkysiu…

– Oho, tu, mama, šneki lyg koks mafiozas, – nusijuokė Šarūnas. – Bet iš tikrųjų, jei kas negerai, netylėk, – pridūrė surimtėjęs.

– Palauk, aš tau turiu dovaną, vos nepamiršau, – pašokęs puolė prie savo lagaminų ir grįžo su mobiliuoju telefonu rankoje.

– Su praėjusiu gimtadieniu ir kad galėtum man paskambinti. Nes su tavim tiek laiko nebuvo galima susisiekti, – broliškai apkabino merginą.

 Rytė iš džiaugsmo išraudusi nežinojo net kaip dėkoti, nes prie dovanų jos niekas niekada nepratino. Kol senelė buvo gyva, kartais iš savo pensijos nupirkdavo kokį pyragėlį ar saldainių maišelį, ir viskas. Tiesa, dar kai Ancė miestelyje gyveno, kyštelėdavo kokį segtuką plaukams ar šiaip smulkmenėlę, bet tada ir pati nelabai turėjo iš ko, nes burnų buvo daug, o pinigų mažai. Nebuvo namuose nei gimtadienių, nei vardadienių. Ar Kalėdos, ar Velykos – namuose pas motiną visos dienos buvo vienodos, palydimos girtų vapaliojimų, paįvairinamos tik butelių skaičiumi.

– Ar mokėsi naudotis? – susirūpino Šarūnas. – Yra instrukcija, bet tu pirmiausia tik atsiliepti išmok, o paskui po truputį viską suprasi.

Pusseserės dar kelis rūbelius atidavė, teta pridėjo krepšelį maisto, nors Rytė ir gynėsi, kad turi ką valgyti, bet argi Ancę perkalbėsi.

Saulė dar buvo aukštai, kai atsisveikinusi Rytė patraukė į autobusų stotelę, esančią už poros kvartalų, nes aplinkui vyko statybos ir gatvė miesto transportui buvo uždaryta. Eidama vis stabčiojo prie parduotuvių vitrinų (ypač jos akį traukė puošnūs rūbai), kartu nužvelgdama languose atsispindintį savo atvaizdą. Vis neturėdama laiko staipytis prieš veidrodį, dabar pati šiek tiek nustebusi žiūrėjo į grakščią ilgakoję su saulėje švytinčių plaukų aureole, negalėdama patikėti, kad tai ji pati. Sustojusi prie vestuvinių rūbų parduotuvės, lyg užburta užsižiūrėjo į puošnią nuotakos suknelę, balta žaižaruojančia puta pasklidusią vitrinoje. Įsivaizdavo save ja vilkinčią, svajojo apie tą nerealų pavidalą, stovintį šalia ir kažkodėl panašų į Arą. Ir staiga suprato, kad vitrinos stikle tikrai mato jį, besišypsantį ir žiūrintį į ją. Staigiai atsisukusi vos neatsitrenkė į jai už nugaros stovintį vaikiną, liko be žado iš nustebimo.

– Pamatytum tu savo veidą… Aš tau turbūt panašus į vaiduoklį iš siaubo filmų. Nejaugi taip išsigandai? Čia aš, pačiupinėk, – nusijuokė imdamas ją už rankos.

Plykstelėjusi raudoniu Rytė vos išlemeno:

– Iš kur tu?

– Aš čia arti gyvenu. Bet iš kur tu čia? Važiuoju sau iš lėto ir staiga matau, kaip graži panelė, vos ne į vitriną įkritusi, mintyse vestuvinius rūbus matuojasi. Gal jau ir jaunikį turi? – geraširdiškai šaipėsi Aras.

– Pas tetą buvau, Alvina išleido, – vos ne iki ašarų rausdama paaiškino mergaitė, bandydama ištraukti ranką.

– Nusiramink, ko tu čia lyg laukinukė, – surimtėjo Aras. – Nesiruošiu tau įkąsti, juokų nesupranti? Jei namo, tai pavešiu, pas Alviną važiuoju.

Rytė lyg nudegusi atitraukė ranką. Alvinos vardas buvo lyg kaušas šalto vandens, iš karto sugrąžinęs į realybę. „Pabusk, panele, – viena sau karčiai pagalvojo. – Ne tau, Martynai, mėlynas dangus… Neužsimiršk“, – nuramino pati save ir nusišypsojo.

– Tai vežk, jei pakeliui, – žaismingai krestelėjo plaukus.

– Klausyk, – dirbtinai neryžtingai prabilo Aras. – Nedrįstu prašyti, kad vėl

 neišgąsdinčiau, bet gal užsukam į kavinę, čia pat, greta, labai jauki yra.

 Pamatęs atsargų merginos žvilgsnį skubiai pridūrė:

– Paprasčiausiai noriu valgyti, dar nuo ryto kąsnio burnoje neturėjau. Tik pavalgau ir važiuojam, gerai?

– Gerai, jei neilgam, – neryžtingai apsidairė Rytė. – Alvina tavęs laukia, o ir man jau laikas grįžti.

– Alvina palauks, nedega, – abejingai ranka numojo Aras. – Aš jos dažniau laukiu, per daug įprato, kad visi aplinkui šokinėtų.

Rytė nutylėjo, tik pagalvojo, kad nenorėtų šalia savęs tokio vaikino, kuriam visai nerūpi jo merginos norai. Bet, kita vertus, juk ir Alvinai, gyvenime ieškančiai storos piniginės, jis tik antroje vietoje.

Kavinė buvo visai neprašmatni, mažutė, jauki ir be lankytojų, keletas stalelių apdengtų raudonlangėmis staltiesėmis, mažos gėlių vazelės su kukliomis gėlytėmis ir tyli muzika.

– Čia labai skaniai maitina, – paaiškino Aras, kai jie įsitaisė prie dviviečio stalelio lango nišoje. – Ką valgysi? Gal vyno ar šampano taurę?

– Ačiū, aš ką tik nuo stalo pakilau, nė kąsnis daugiau netilptų. Puodelį kavos išgerčiau… – nedrąsiai apsidairė Rytė. – Alkoholio visai negeriu.

– Visai visai? – nustebo Aras.

– Visai visai… – nusijuokė Rytė.

– Na, tada tu ypatinga pana, – pagarbiai į ją žvilgtelėjo vaikinas. – Dabar dauguma panelių tiek prisilupa, kad aršiau nei diedai. Tarp mano pažįstamų nėra nė vienos, kuri negertų. Iš kur tokia abstinencija? Gal įžadus davei?

– Neskanu, tai ir negeriu, – Rytė nenorėjo aiškinti savo gyvenimo peripetijų.

Kol Arnas su apetitu kirto atneštus patiekalus, ji lėtai gurkšnojo kavą, žvelgdama pro langą į vis dar karščiu alsuojančią gatvę, stebėjo retus praeivius, lėtai slenkančius šaligatviu ir besidairančius, kaip ir ji, į savo atvaizdus vitrinose. Kartais kuris nors, pagavęs merginos žvilgsnį, praeidamas nusišypsodavo, o vienas jau nebejaunas vyriškis su juokinga skrybėle ant galvos net sustojo, demonstratyviai griebdamasis už širdies ir vaidindamas, kad ją ant delno tiesia merginai. Rytė sukikeno, Aras nustebęs pakėlė galvą, pažvelgė į Rytę, į langą ir nutaisė tokią rūsčią miną, kad vyriškis skubiai nėrė į šalį. Abu nusijuokė.

– Išgąsdinai vargšą žmogų, – Rytė su gailesčiu žvilgtelėjo į langą.

– Nėra ko žiopsoti į mano paną, – apsimetė pykstąs Aras, bet tuoj pat vėl susijuokė. – Žilė galvon, velnias uodegon, mat ir seniui parūpo jauna panelė.

– Koks jis tau senis, – karštai šoko ginčytis mergina, patenkinta, kad Aras pavadino ją savo mergina. – Simpatiškas, subrendęs vyriškis, turintis humoro jausmą. Tai ne piemuo kažkoks.

– Žiūriu, tau tokie padėvėti patinka, – nusišaipė vaikinas.

Rytė paniuro:

– Man kol kas niekas nepatinka. Turiu omeny vyrus. Tik patinka, kai žmogus šypsosi, juokauja ir visai nesvarbu, ar jis jaunas, ar senas, ar vyras, ar moteris…

– Nepyk, aš tik nevykusiai pajuokavau, – šiek tiek sutriko Aras. – Tikrai neturėjau galvoje nieko blogo. Matai, dauguma panelių, kurias pažįstu, kaip tik ir ieško tokių vyrų. Senstelėję, vadinasi, jau ir tvirtą padėtį turi, ir pinigų, ir namus, ir mašinas, o ką toks plevėsa kaip aš gali pasiūlyti.

– Meilę, – nejučiomis išsprūdo Rytei.

– Nejuokink, – vos neužspringo kąsniu Aras. – Vaikeli, kokia meilė šiais laikais. Tu dar tiki tokiom nesąmonėm? Tada tu tikrai ne iš šio pasaulio. Nori gyventi, ieškok ne meilės, o tvirto pagrindo po kojomis, kabinkis į gyvenimą nagais ir ragais, norėjau pasakyti – dantimis, kitaip pražūsi. Tave suvalgys ir net batų neišspjaus.

– Tai jau ne, – iš pasipiktinimo ir nusivylimo net užkaito Rytė. – Nežadu tekėti be meilės. Ir iš viso apie tai negalvoju.

– Na, na… – su pašaipa į ją žvelgė Aras. – Kol tu lauksi meilės, gyvenimas prabėgs ir liksi prie suskilusios geldos. Tavo ta meilė tik knygose, o realybėje – tik pinigai ir lova.

– Labas, – staiga prie pat ausies pasigirdo spigus balsas, kad abu net krūptelėjo. Prie jų stalelio stovėjo dvi merginos.

– Naują paną pakabinai, ereli, – vaipėsi aukšta, nuo liesumo net sulinkusi blondinė. – Nusibodo Alvina? Ar šiaip kasdienybės paįvairinimui kaimo kvapas?

Mergina būtų buvusi gana simpatiška, jei ne mažos, bėgiojančios akutės ir nemaloniai šaižus balsas. Išdidžiai nužvelgė Rytę, jos kuklius rūbelius ir nusivaipiusi nusisuko. Antroji stovėjo šalia, tarsi apsvaigusi tuščiomis akimis žiūrėjo į langą. Trumpas sijonėlis greičiau priminė plačią juostą, o ne rūbą, turintį pridengti apvalumus. Keistas klajojantis žvilgsnis šliaužiojo kavinėje esančiais daiktais, tarsi matytų juos pirmą kartą, nesustodamas prie žmonių.

– Tai jau vartojot šiandien? – Aras neatrodė nei supykęs, nei sutrikęs. – Iki vakaro neištempsite. Susipažinkite, tai Rytė, o čia Dianos darbuotojos – Rasa ir Rūta, taip sakant, neperskiriamas duetas. Kartu valgo, kartu geria ir kartu miega.

Rytė tylėdama linktelėjo galva ir vėl nusisuko į langą, slėpdama nuoskaudą. „Kaimas mat užkliuvo, jos pačios kaime nebent žvirbliams baidyti tiktų, – pašoko merginai pyktis. – Bet gal jų toks bendravimas, gal tik aš nieko nesuprantu. O Aras, pasirodo, visai toks pat kaip ir Alvina, ir visi kiti į juos panašūs“, – su širdgėla galvojo Rytė. Sunku jai buvo susitaikyti su tuo, kad jis neigia viską, kas jai brangu, tuo labiau kad merginai jis atrodė beveik vyro idealas. Ir staiga griuvo visos oro pilys. Ne, ji nesvaičiojo ir nekūrė nerealių svajonių, per daug gerai pažinojo tamsiąją gyvenimo pusę, tačiau dar niekas nepajėgė sunaikinti tikėjimo kai kuriomis vertybėmis.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 5(9), 2013 m. vasario 2–8 d.

Kiek patylėjusi Alvina pašnairavo į Rytę:

– Mažiau domėkis Martynu, jo reikalai ne tavo nosisi. Ir iš viso, kuo mažiau žinai, tuo širdis ramesnė. Eisiu dar prigulti, – nusižiovavo Alvina.

– Alvina, gal galėčiau trumpam išeiti, noriu tetą aplankyti. Gražina sakė, kad

Šarūnas grįžo, – nedrąsiai paprašė Rytė. – Aš valgį paliksiu šaldytuve, tau tereikės tik pasišildyti…

– O, jūsų šventakupris atsirado…Važiuok, – nusišaipiusi mostelėjo ranka Alvina, – aš šiandien turbūt visą dieną miegosiu. Vakare su Arnu pas Dianą trauksime, jos gimtadienis, reikia formą atgauti, o tai snukis susiglamžęs kaip armonika. Paduosiu pinigus, Gražkei užneši, aš jai šiek tiek skolinga, juk ji toje pačioje laiptinėje kaip ir tavo tetulė gyvena.

6.

Nors saulė dar nebuvo užkopusi į savo vidurdienio viršūnę, tačiau lauke jau kepino kaip krosnyje, kai Rytė išlipo iš maršrutinio autobuso prie tetos namų. Ji kuo greičiau nėrė į laiptinę, šokdama per dvi pakopas užstraksėjo į trečią aukštą ir nekantriai paspaudė skambutį. Atidariusi duris teta nušvitusi pliaukštelėjo rankomis:

– Rytele, pražuvėle, pagaliau atsiradai, o tai vis laukiam ir laukiam – gal paskambinsi ar atbėgsi. Pati nenoriu pas tą storą karvę Zuzaną eiti, mes šiek tiek apsižodžiavom. Ir Šarūnas tavęs labai laukia, – greitakalbe pabėrė Ancė. – Tik kad dabar visi į miestą išsibeldė. Šarūnas lauktuvių neparvežė, tai mergoms nupirkti ką nors nori. Užeik, palauksi, tuoj turi grįžti. Papietausi su mumis…

– O kaip jūs čia, ar visi sveiki? – Rytė nuoširdžiai džiaugėsi tetos svetingumu. Ji žinojo, kad Ancės namuose visada yra laukiama viešnia. Dar vaikystėje ne kartą buvo ir pamaitinta, ir paglostyta, teta ne kartą ir skaudžias ašaras, dėl mamos liejamas, šluostė.

– Pas mus viskas labai gerai, dirbu turguje, mergos irgi darbus turi. Laima gavo kambarį bendrabutyje, išsikraustė su sūneliu, Danutė irgi laukiasi, bet jau po savaitės su vaikais irgi išsinešdins.

– Tai gal su Rimu susitaikė? – Rytė nenustebo, nes vyriausioji Danutė jau nežinia kelintą kartą skyrėsi su savo vyru, taikėsi, vėl skyrėsi, pakeliui vis suskubdama susigriebti vieną kitą vaikelį ir net spėjusi dar kartą porai mėnesių susituokti su kitu vyru ir vėl triukšmingai išsiskirti. Su Rimu pasimušdami, patriukšmaudami vėl susieidavo, o po kokio pusmečio Danutė, susigriebusi vaikus, iš naujo atgriūdavo pas mamą mėnesiui ar dviem.

– Kur ji dėsis? – atsiduso Ancė. – Pati matai, kiek mūsų čia daug, vieni kitiems per galvas lipame, ankšta labai. Gerai, kad savo mažiams savaitinį darželį gavo, be to, Rimas vaikus myli, nors jie ir svetimi jam. Vyriausioji Raselė į mokyklą eina, labai protinga mergelė, mokosi gerai. Užtat nenuobodžiaujam. O mūsų Vilė su visa šeimyna į Airiją išdūmė.

– Tai apmažėjo čia jūsų gerokai, net nežinojau, – nustebo Rytė.

– O kaip tau ten, pas Zuzaną? Ar toji kerėpla neskriaudžia tavęs, ar daug darbo? Gal bent užmoka gerai?

– Taigi žinot, kad darbo nebijau, – nusišypsojo Rytė. – O pinigų dar negavau, sakė, kai grįš nuo jūros, atsiskaitys.

– Va, va, tik žiūrėk, kad neapsuktų, ta boba velnio nešta ir pamesta, už centą utėlę pėsčia į Vilnių nuvarytų. Su pinigais labai sunkiai atsisveikina. Jeigu kas, sakyk man, aš jau žinau, kaip ją pažaboti.

– O gal žinot, kaip ten mama laikosi? – patylėjusi nedrąsiai paklausė Rytė.

– Buvau senąją Pranienę turguje sutikusi, žinai, tą, kur prie kelio žaliam namelyje gyvena, tai sakė, kad Regina pila po senovei, – Ancė patylėjo. – Tavo buvęs kavalierius Vytas dabar pas ją gyvena, abudu kasdien žaliuoja. Visai tą vaikį pribaigs, prasigers ir jis.

– Koks jis ten mano kavalierius, porą sykių palydėjo. O tai ką jo tėvai – nieko nedaro, tyli? – Rytei iš gėdos ir gailesčio net paširdžius sugėlė.

– Ką tėvai padarys, suaugęs juk vyras, ne mažas vaikas, pats žino ką daro, – Ancė nusispjovė. – Bet Regina visai sarmatą pametė, jau visai jai stogas čiuožia, su vaikais prasideda. Pranienė sakė, kad girta bandė padegti močiutės trobelę, kur tavo nuomininkai gyvena. Gavo kaip reikiant nuo vyrų į kaulus, kelias dienas lovoje voliojosi. Viešpatie, viešpatie, ras kada nors kur griovyje negyvą. O vis tiek sesuo, savas kraujas, kaip čia bežiūrėsi. Vaikystėje buvo tokia gera ir švelni, ir kai ištekėjo, viskas buvo gerai, paskui nežinau kas čia pasidarė…

Rytė slapčia nubraukė ašarą. Buvo be galo skaudu bei gėda ir dėl motinos, ir pagaliau dėl Vyto, kurio nors nemylėjo, bet pirmą bučinį buvo jam padovanojusi.

– Ką mudvi čia apie liūdnus dalykus… – susigriebė Ancė ir šoko kraustyti šaldytuvą, traukė mėsą, pjaustė agurkus, nepaisydama Rytės protestų, užkaitė kavą. – Aš vis pliurpiu, o tu gal nevalgiusi…

– O Šarūnas ar visam laikui grįžo, ar tik pasisvečiuoti? – nekantravo Rytė, žinodama, kad nuo tetos vaišių lengvai neatsigins. Ancė jau tokia buvo, visada pasiruošusi maitinti visą pasaulį. Jai, augusiai varge, turbūt atrodė, kad visi nuolat alkani ir ištroškę.

– Atrodo, kad visam, – nušvito teta. – Įsitaisė visai greta bažnyčioje, gyvena klebonijoje, pas mus tik į svečius užbėga. Pasiilgo visų ir apie tave klausinėjo… Juk anksčiau abu vandeniu neperliejami buvot, kaip sesuo tu jam.

„O gal iš tikrųjų sesuo?“ – sukirbėjo Rytei mintis, sukosi ant liežuvio galo, bet paklausti neišdrįso. Teta be paliovos tarškėjo, sukosi po virtuvę kaip vijurkas, savo nemenku stotu vis kliūdama už baldų, puldinėjo pirmyn atgal, dėjo į lėkštes vaišes, nešė į kambarį, kur siuvinėta staltiese dengė stalą.

– Tuoj grįš visi, sėsim pietauti, bet mudvi nelauksime, sėskis prie stalo, nesisarmatyk, jauskis kaip namuose. Bet ką aš čia šneku, – susigriebė Ancė, – juk tu ir esi namuose. Tu man, Rytele, tarsi mano tikra dukra, visada tave savo šeimai priskyriau.

Ištraukusi iš šaldytuvo nuo šalčio aprasojusį degtinės butelį, pylė į stiklelius ragindama išgerti.

– Juk žinot, teta, aš negeriu, – net pasipurtė iš pasibjaurėjimo Rytė.

– Gal ir gerai darai, nenori, negerk, o aš maktelsiu, – neprieštaravo Ancė. – Jei su saiku, tai nekenkia. O gal šampano nori ? Ne – tai ne, nors aš ir pati to bizalo nemėgstu. Degtinė nors kraują pravarinėja, gyvenimą prašviesina. O tu valgyk, valgyk, sudžiūvusi kaip šakalėlis, – ragino, pati skaniai kimšdama už abiejų žandų.

Užkandusi Rytė prisiminė Alvinos prašymą.

– Nubėgsiu iki Gražinos, kol dar visi negrįžo, Alvina prašė kai ką perduoti.

– Bėk, bėk, aš tuo tarpu ką nors karšto į skrandį įmesti sumeistrausiu, –neprieštaravo teta. – Kaip tik vienu aukštu žemiau, po mumis, ji gyvena.

Duris atidarė Gražina. Buvo matyti, kad dar tik neseniai atsikėlusi, susivėlusi ir be makiažo, įsisupusi į puošnų, bet ne pirmo švarumo chalatą, mirkčiojo nepažindama, kas prieš ją stovi.

– O varge, čia gi Rytė, – pagaliau atsitokėjo. – Tavęs pažinti neįmanoma, naktį visai kitaip atrodei. Tu iš tikrųjų klasiška pana, kaip Arnas sakė. Užeik, užeik… Turbūt girdėjai, tik paryčiais išsiskirstėme, tai šiandien pasiėmiau laisvą dieną, išsimiegoti reikia. Vakare pas Dianą eisime.

– Žinau, Alvina sakė, prašė tau pinigus paduoti.

Iš vonios, šluostydama šlapius plaukus, iškišo galvą tamsiaplaukė moteris. Nusišypsojusi Rytei priekaištingai pažvelgė į Gražiną.

– Sveika, gražuole. Ko laikai žmogų tarpduryje, kviesk gi į vidų

– Oi, kokia aš išsižiojusi, matyt, dar nepabudau, – susigriebė Gražina. – Užeik, užeik, gal kavos išgersi?

– Ačiū, tikrai nenoriu. Aš labai trumpam, laukiu Šarūno grįžtant, kažkur su sesėmis išėjęs.

Dviejų kambarių bute vyravo netvarka, ant sofos, fotelių mėtėsi rūbai, žurnalai, knygos, ant stalo pūpsojo pilna nuorūkų peleninė ir tušti puodeliai su pridžiūvusios kavos likučiais. Rytę stebino knygų gausa, nebuvo tiek pas nieką mačiusi – jų buvo pilnos ne tik vieną sieną užimančios lentynos, bet ir apkrauta palangė, net ir po kompiuterio stalu gulėjo tvarkinga jų rietuvė.

Gražina skubiai nuo vieno fotelio nurinko rūbus.

– Nesistebėk, kad tokia netvarka, mes ne kasdien tokios nevalos. Šią savaitę ir aš, ir Beta labai buvom užimtos, daug dirbom, grįždavom tik išsimiegoti, tvarkytis nebuvo jėgų. Net pavalgyti nespėdavome. Aš ruošiuosi kirpėjų konkursui, o Beta dirba prie skubaus projekto. Ji fotografė, dailininkė ar kokia ten dizainerė, net nežinau, vienu žodžiu, dirba su reklama. Tvarkomės, kai turime laiko.

Išsidžiovinusi plaukus į kambarį atėjo Beta. Prisidegusi cigaretę susidomėjusi pažvelgė į Rytę:

– Dabar ir susipažinti galim. Aš Roberta, bet nuo vaikystės visi Beta vadina, taip trumpiau ir patogiau. Jaunesnioji sesutė neištardavo mano vardo, tai taip ir likau visiems Beta. O tavo pusseserės daug apie tave pasakojo, retkarčiais susitinkame. Ausis išūžė, kokia tu graži ir šauni.

Rytė susidomėjusi stebėjo Betą. Kresnoka, ne gražuolė, atrodė griežta ir neprieinama, bet tereikėjo jai nusišypsoti, ir akyse plykstelėdavo žiburėliai, iš vidaus nušviesdami veidą jaunatvišku žavesiu. Tik kažkur giliai giliai žvilgsnyje slėpėsi nežymus tarsi liūdesio ar skausmo šešėlis, lyg įsiklausymas į save pačią, o gal tiesiog metų padiktuota išmintis.

– Kaip sekasi pas garsiąją Zuzaną? Nepažįstu jos, tačiau atrodo, kad „fruktas“ kaip reikiant. Negalvoji kuo nors kitu užsiimti? Nejaugi visą gyvenimą žadi tarnaite būti, svetimas šiukšles kuopti? – paklausė Beta, kai Gražina atsiprašiusi nėrė į vonią, anot jos, „pasikedenti plunksneles“.

– Kad nieko daugiau ir nemoku, – Rytė pajuto, kad Beta klausinėja ne iš tuščio smalsumo.

Gal dėl įtaigaus balso ar atidaus šilto žvilgsnio staiga pajuto pasitikėjimą šia moterimi, kuriai norėjosi atverti širdį, išpasakoti savo slapčiausias svajones ir mintis. Dar jai nepasitaikė, kad pirmą kartą sutiktas žmogus sukeltų tokį pasitikėjimą.. Tarsi perskaičiusi Rytės mintis Beta šiltai nusišypsojo:

– Užbėk pas mus, kai tik panorėsi. Aš dabar dažnai dirbsiu namuose, prie kompiuterio, tai mane beveik visada galėsi rasti. Duosiu savo telefono numerį, reikės – skambink. O darbą tai tau reikia būtinai keisti…

– O ką aš daugiau galiu veikti? – atsiduso Rytė. – Nesakau, kad kaime nepatiko, bet džiaugiuosi iš jo ištrūkusi. Ten visai nėra darbo.

– Kodėl nesimokei toliau? – Beta klausinėjo, bet Rytė nesijautė tardoma, jautė ne paprastą smalsumą, o tikrą susidomėjimą jos gyvenimu.

– Tiesiog tam neturėjau pinigų. Nebuvo net už ką nuvažiuoti dokumentus paduoti. Mokytis tai labai norėjau, buvo visokių svajonių, bet… – Rytė atsiduso. – Gal kada nors…

– Pirmiausia susirask kitą darbą.

– Darbą gal ir rasčiau, koks skirtumas, kur indus plauti – pas Zuzaną ar valdiškoj įmonėj. Galiu dirbti bet ką. O kur gyventi? Pas Zuzaną nors pastogę nemokamą turiu. Be to, šiaip ar taip, žmonės pažįstami, iš mano kaimo.

– Patikėk, viskas susitvarkys, tu dar jauna ir, atrodo, protinga esi, – Beta dar kažką norėjo sakyti, bet iš vonios išlindo Gražina, jau spėjusi apsirengti ir vėl išsidažyti visomis vaivorykštės spalvomis. Ne mažiau ryškūs buvo ir rūbai.

– Einu į parduotuvę, šaldytuve pelė gali pasikarti. Ką tau nupirkti? – pasisuko į Betą.

– Tai kad aš pati tuoj išeinu, mieste ir pavalgysiu, nebent vaisių parnešk.

– Eisiu ir aš, gal visi jau bus grįžę, – atsistojo ir Rytė.

Atsisveikinusi su merginomis vėl pakilo į trečią aukštą, kur už tetos buto durų net laiptinėje girdėjosi balsų lalesys, skambėjo muzika ir garsus juokas. Vos prisilietus prie skambučio durys plačiai atsilapojo, ir Šarūnas stvėrė ją į glėbį, net apsukdamas aplinkui.

– Mažoji sesutė, na, rodykis, rodykis, kokia didelė tu užaugai, – su šypsena žvelgė į ją. Lyg musių spiečius apipuolė pusseserės ir jų vaikai

– Palaukit, jūs mane visai užniurkysit, leiskit nors į vidų, – juokėsi tarpduryje glebėsčiuojama ir myluojama.

– Štiš visi, leiskit man Ryte pasidžiaugti, jūs ją dažniau matėte nei aš, – juokais užsimojo ant sesių Šarūnas ir pastvėręs už rankos nusitempė į kitą kambarį.

– Na, kaip tu? – pasisodinęs į fotelį nepaleido Rytės rankos. – Turėsi man viską viską papasakoti, kaip gyvenai be manęs visą tą laiką.

Rytė negalėjo atsižiūrėti į Šarūną. Suvyriškėjęs, veide jau nebuvo likę vaikiško švelnumo, bruožai paaštrėjo ir net griežtumo įgavo. Net aiktelėjo pamačiusi pradėjusius balti smilkinius.

– Viešpatie aukščiausias, tu jau žilas, – pirštų galiukais paglostė jo plaukus.

– Neminėk Viešpaties vardo be reikalo, – surimtėjo Šarūnas. – Ne tik tau gyvenimas šonus lamdė. Klausyk, jaučiu, šiandien nepasikalbėsime, nenuoramos tuoj duris išvers, ateik pas mane į kleboniją, gerai?

– Bijau, kad nelabai galėsiu ištrūkti, – nusiminė Rytė. – Vargiai Zuzana išleis. Gal tu atvažiuok pas mus prie ežero kurią nors dieną.

– Nenusimink, sugalvosiu ką nors,– ramino Šarūnas. – Susitiksim, tada pasikalbėsime. Eime prie stalo, dar mano draugas kunigas Vytenis turi ateiti, kartu Romoje mokslus krimtome, kiekvienu duonos kąsniu dalinomės. Kažkokius palikimo popierius tvarkosi.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 4(8), sausio 26–vasario 1 d.