Olelka – Kopyliaus ir Slucko kunigaikštis apie 1398–1440 m., Kijevo kunigaikštis 1440–1454 m., Slucko kunigaikščių Olelkaičių giminės pradininkas
Olelka (Aleksandras) buvo vyriausiasis Kijevo kunigaikščio Vladimiro Algirdaičio sūnus. Iš jo tėvo Vytautas 1394 m. atėmė Kijevo kunigaikštystę ir vietoj jos davė jam valdyti Kopyliaus – Slucko kunigaikštystę. Nors Kijevą nuo 1395 m. ėmė valdyti Alšėniškiai – ne Gediminaičių kilmės kunigaikščiai, glaudžiai susiję su Vytautu, – savo tėvonijos Vladimiro Algirdaičio palikuonys neužmiršo ir neprarado vilties kada nors ją atgauti. Iš tėvo kartu su Kopyliumi paveldėtą kuklų politinį statusą Olelka sugebėjo pakelti 1417 m., kai vedė Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus I ir Sofijos Vytautaitės dukterį Anastaziją. Nuo to laiko šaltiniuose atsiranda duomenų apie jo dalyvavimą svarbesniuose politiniuose įvykiuose. Drauge su broliais Ivanu ir Andriumi Olelka dalyvavo Vytauto ir Jogailos 1422 m. žygyje į Prūsiją, kuris baigėsi Lietuvos, Lenkijos ir Vokiečių ordino sudaryta Melno taika. Jį randame tarp šios sutarties liudininkų. 1428 m. drauge su kitais kunigaikščiais jis lydėjo Vytautą žygyje į Naugardą. Po Vytauto mirties valdžią Lietuvoje perėmus Švitrigailai, Olelka išsaugojo savo statusą naujojo valdovo aplinkoje, dalyvavo šiam sudarant Skirsnemunės sutartį su Vokiečių ordinu, tačiau naujajam valdovui nebuvo ištikimas: 1432 m. įvykus perversmui, kurio metu vietoj Švitrigailos buvo iškeltas Žygimantas Kęstutaitis, Oleka perėjo į perversmininkų pusę. Tačiau patikimas sąjungininkas nebuvo ir Žygimantui. Apie 1433–1435 m. Žygimantas įsakė jį suimti ir įkalinti Kernavėje. Jo šeima tuo metu buvo saugoma Utenoje. Nelaisvėje jis išbuvo iki pat kito perversmo. 1440 m. kai buvo nužudytas Žygimantas Kęstutaitis, Olelką su šeima Lietuvos didikai paleido ir jis grįžo į Kopylių, o paskui prisidėjo prie Jono Goštauto vadovaujam didikų, perėmusių valdžią Lietuvoje ir didžiuoju kunigaikščiu iškėlusių Kazimierą. Apie Olelką, anot Olelkaičių giminės globoto XVI a. kronininko Motiejaus Stryjkovskio, netgi kalbėta kaip apie galimą kandidatą į Lietuvos sostą, tačiau jis svajojo tik apie tėvo prarastą Kijevą. Iš tiesų Kazimieras Kijevą grąžino Olelkai dar 1440 m. ir 1441 m. pradžioje, kai su sūnumis atvyko pas jį į Vilnių ir nusižeminęs Ponų tarybos akivaizdoje paprašė grąžinti buvusias tėvo valdas. Kijevą Olelka valdė iki pat mirties 1454 m. pabaigoje, aktyviai rėmė Lietuvos stačiatikių bažnyčią savo valdose ir už jų ribų. Palaidotas Kijevo Pečiorų lauroje, o valdžią Kijeve sėkmingai sugebėjo perimti jo sūnus Simonas.
Parengė Antanas Žilinskas
Nuotraukoje – Olelka.
Dalininkas – Artūras Slapšys.