Kaip Briuselio neįsivaizduojame be besišlapinančio berniuko ar Kopenhagos – be undinėlės, taip ir Vilniaus – be Baltųjų angelų.Jie tapo sostinės, skelbiamos kaip žemai skraidančių angelų miestu, simboliu. Pirmą žiemos dieną sostinės centre, šalia prekybos centro VCUP,iš upės pusės „nutūpė“ dar vienas Baltasis angelas. Tiesa, šis yra išskirtinis – didžiausias iš visų kitų 200 angelų, puošiančių Vilniaus gatves ir privačių namų kiemus – net 4 metrų aukščio!
„Jau seniai pastebėjome, kad Baltieji angelai tapo naujuoju Vilniaus miesto simboliu, su kuriuo gali lygintis tik legendinis Geležinis vilkas. Pačioje Vilniaus širdyje įsikūręs prekybos centras irgi yra tarsi savotiškas sostinės simbolis – esame seniausiai veikiantis prekybos centras. Nusprendėme šiuos du simbolius sujungti į vieną ir štai vilniečiai bei miesto svečiai gali džiaugtis demokratišku angelu – tokiu, kurį galima apkabinti, pasidaryti su juo asmenukę, o ir atrodo jis įspūdingai. Džiaugiamės galėdami prisidėti prie gražesnio ir pozityvesnio miesto kūrimo“, – sako prekybos centro VCUP vadovė Ona Nevinskienė.
Daugiau nei prieš dešimtmetį Vilniaus angelų idėja kilo skulptoriui Vaidui Ramoškai. Kiekvienas jo sukurtas angelas yra individualus meno kūrinys – skirtingos pozos, kitoniškų veido bruožų: „Skulptoriai turi nerašytas etikos taisykles gerbti kolegų idėjas ir darbą. Aš į savo darbą sudedu visą širdį, o to niekasnenukopijuos, kaip ir atidžiai išdirbtos unikalios gamybos technologijos. Kai tavo darbus mėgina kopijuoti, kyla pasididžiavimas – juk prastų ar nereikšmingų kūrinių niekas nepadirbinėja.“
Menininkas džiaugiasi, kad šalia prekybos centro nutūpęs milžinas – jo karjeros viršūnė. „Pamečiau skaičių, kiek angelų jau esu nulipdęs – vien Vilniuje jų gali būti 200, antra tiek suskaičiuosime kituose Lietuvos ir užsienio miestuose. Naujausias mano darbas perspjauna visus ankstesnius – tiek dydžiu, tiek svoriu į jį negali lygiuotis ankstesni mano kūriniai. Dirbdamas priešios skulptūros supratau, kad senosios darbo priemonės netinkamos ir reikia pačiam gamintis apdirbimo įrankius. Žinoma, tai savotiškas iššūkis, nes kūrinys dėl savo gabaritų vos tilpo dirbtuvėse, tačiau menininkui didžiausias džiaugsmas, kai gali realizuoti savo norus ir kūrybines idėjas“, – pasakoja V. Ramoška.
Naujoji skulptūra yra daugiau nei metru aukštesnė už anksčiau gamintas ir viršija 4 metrus. Tai neoficialus rekordas, mat yra didžiausia angelo skulptūra ne tik Vilniuje, bet ir Lietuvoje. 350–400 kg svorio Baltasis angelas bus užmautas ant 960 kg sveriančio stovo. Tikimasi, kad tokiamasyvi skulptūrabus atspari visiems galimiems išorės veiksniams, įskaitant net ir gamtos stichijas. Be to, speciali, daug metų tobulinta gamybos technologija yra tinkama ir Lietuvoje įprastoms gamtos sąlygoms – dideliam temperatūrų skirtumui, sniegui, lietui, todėl tikėtina, jog investicija bus ilgaamžė. Skaičiuojama, jog tai yra didžiausia tokios technologijos skulptūra Baltijos šalyse.
Nekantraujantys jau dabar pamatyti didžiausią Vilniaus angelą, gali tai padaryti atidarę nuotraukų galeriją, o norintys paliesti ir gyvai „susipažinti“, kviečiami atvykti į prekybos centrą VCUP.
Marijampolės apskrities vyriausiajame policijos komisariate (toliau – apskr. VPK) Marijampolės kriminalinės policijos skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl 2016-11-21 apie 07.23 val. pėsčiųjų perėjoje, esančioje Marijampolės m. R. Juknevičiaus g., netoli tilto, įvykusio eismo įvykio, kurio metu buvo partrenkta per pėsčiųjų perėją ėjusi nepilnametė moksleivė. Prašome eismo įvykio liudininkus, galinčius suteikti informacijos apie įvykio aplinkybes, susisiekti su Marijampolės apskr. VPK tyrėja Egle Vaičiūnaite, tel. nr. (8-343) 52226, el. paštas egle.vaciunaite@policija.lt.
Gruodžio 10 dieną, šeštadienį, 13 val. į Marijampolės J. Basanavičiaus aikštę atkeliauja Kalėdų karavanas, kuris mokykloms atgabens dovanų – sportinio inventoriaus. Kartu su 17-ą kartą per Lietuvą keliaujančiu Kalėdų karavanu atvyks Lietuvos čempionas lengvaatletis, šuolininkas į tolį Povilas Mykolaitis.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) ir bendrovės „Coca-Cola HBC Lietuva“ rengiamo Kalėdų karavano svarbiausia misija – padėti Lietuvos mokykloms sukurti vaikams geresnes sąlygas sportuoti ir paskatinti kuo daugiau žmonių gyventi sveikai. Karavano surinktos dovanos – sportinis inventorius – bus skirtas rajonų mokykloms.
„Siekiame, kad visuomenė, o ypač jauniausios kartos, atrastų sportavimo džiaugsmą, suprastų, kad tai ne tik smagu, bet ir reikšminga jų sveikatai. Sportavimo ir sveikos gyvensenos įpročiai, įdiegti jauname amžiuje, išlieka visam gyvenimui, todėl labai svarbu pasirūpinti, kad vaikai mokyklose turėtų visas reikiamas priemones pabandyti ir užsiimti kuo įvairesnėmis sporto šakomis,“ – sakė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė.
Kalėdų karavanas Marijampolės moksleiviams atveš dovanų – sporto inventoriaus ir suteiks galimybę gyvai pabendrauti su Lietuvos šuolio į tolį čempionu.
„Kalėdų karavano apsilankymas Marijampolėje taps įspūdingu reginiu miestiečiams, o karavano atgabentas taip reikalingas sporto inventorius bus vertinga dovana moksleiviams ir tarsi priminimas visai bendruomenei, jog aktyvus gyvenimo būdas –geriausia dovana, kurią kiekvienas galime sau įteikti ne tik Kalėdoms, bet ir kiekvieną dieną“, – sako Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Isoda.
Gruodžio 7 d. Kalėdų karavanas, tradiciškai išlydėtas iš Vilniaus Rotušės aikštės, keliauja per Lietuvą, iki gruodžio 10 d. aplankydamas Prienus, Raseinius, Kelmę, Klaipėdą, Kretingą, Marijampolę bei Alytų. Sustodamas įvairių miestų aikštėse, karavanas dovanoja žmonėms koncertus, gabena merų ir miestiečių sveikinimus iš miesto į miestą ir mokykloms perduodamas surinktą sporto inventorių bei dovanas.
„Šiemet Kalėdų karavanas, puoselėdamas jau antrą dešimtmetį tęsiamą labdaros tradiciją, keliauja per šalies miestus dalindamasis šventine nuotaika ir kviesdamas visus šalies gyventojus būti aktyviais, – sako Gabrielė Šerėnienė, „Coca-Cola HBC Lietuva“ komunikacijos vadovė. – Džiaugiamės, kad prie šios gražios tradicijos prisideda valstybinės institucijos, verslo organizacijos, geros valios žmonės ir žinomi Lietuvos sportininkai, kurių paaukotos dovanos šiemet pasieks 21 šalies mokyklą“.
Kalėdų karavanas, kuris kasmet gruodžio mėnesį leidžiasi į kelią po Lietuvą, per 16 savo gyvavimo metų jau nukeliavo daugiau kaip 20 tūkst. kilometrų, aplankė 90 miestų ir miestelių, surinko daugiau nei 128 tūkst. eurų paramos, kuri buvo skirta 140 mokyklų.
Gruodžio 10 d., Marijampolė, J. Basanavičiaus aikštė
13.00–14.00 – Karavano sveikinimas miestui, susitikimas su sportininku ir dovanų įteikimas mokykloms.
Į praktinį seminarą „Savigynos ABC“, kurį organizavo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – apskr. VPK) Vilkaviškio rajono policijos komisariatas kartu su Vilkaviškio r. sav. Visuomenės sveikatos biuru, lapkričio 29-ąją atvyko nemažai klausytojų. Susitikime analizavome priežastis, kurios skatina moteris užsisklęsti, kalbėjomės apie jausmus ir baimes, besislepiančias po tokiu elgesiu.
Moterys buvo raginamos netylėti, kalbėti apie patiriamą smurtą, buvo pateikiamos naudingos nuorodos, kur gali kreiptis smurtą patyrusios moterys. Reikia matyti ne tik tai, kas vyksta mūsų namuose, bet nebūti abejingiems, žinant, kad mūsų sesuo, mama, kaimynė ar kolegė patiria smurtą.
Smurtas gali sukelti sunkius padarinius sveikatai, saugumui, gerovei. Lietuvoje smurtą artimoje aplinkoje daugiausia patiria moterys. Šeiminis smurtas turi neigiamos įtakos vaikams, matantiems jo proveržius ir priverstiems augti tokioje aplinkoje. Dažnai vaikai patys pradeda agresyviai elgtis ir suaugę linkę smurtauti savo šeimoje. „Sumažinus smurtą šeimose, tikėtina, kad sumažėtų smurto ir kitoje mus supančioje erdvėje“,– kalbėjo Vilkaviškio r. PK bendruomenės pareigūnė Vilija Grybauskienė.
Seminare moterys išgirdo nemažai praktinių rekomendacijų – kaip išvengti nelaimės, apsiginti ir kokių veiksmų imtis užpuolimo metu. Patarimų negailėjo ir kaip elgtis praktiškai demonstravo Marijampolės apskr. VPK Operatyvaus valdymo skyriaus viršininkas Aušrys Kvederevičius.
Marijampolės apskr. VPK psichologė Laura Krupavičiūtė: „Mielos moterys, niekas negali pasiūlyti Jums sprendimo – kaip pasielgti, Jūs pačios geriausiai žinote, kaip. Tačiau negalime tylėti, mes nusipelnėme būti laimingos, juk norime būti laimingos taip? Tai kodėl kenčiame? Kodėl tylime? Kodėl toleruojame nederamą elgesį su mumis? Dažnas atsakymas – kaltės jausmas, gėdos, bejėgiškumo jausmas.
Paradoksas: aš jaučiuosi kalta, kad tas „geras žmogelis“ prieš mane smurtauja, mane žemina? Ne, mielos moterys, Jūs nesate kaltos, kad neišlyginot jam marškinių ar nepašildėt vakarienės, kad paprašėt pinigų, kai jis buvo blogos nuotaikos,- nesvarbu, kaip teisinasi vyras ar kaip teisinate jį jūs pačios. Jūs nesate kaltos ir nėra gėda apie tai kalbėti. Kai tylime, leidžiame vyrui elgtis taip, kaip jam paranku. Mielos moterys, prie smurto prisitaikyti neįmanoma, psichologiškai jam pasiruošti irgi. Yra pagalbos linijos moterims, policija ir jeigu prieš Jus smurtaujama – netylėkite. Pasipasakokite artimiems žmonėms, kurie nėra įtraukti į konfliktą, tėvams, seserims, broliams, draugams, kolegoms, tai nėra gėda, tai yra drąsu. Moteris netyli, moteris kovoja už savo teises, nes ji turi teisę būti mylima ir gerbiama, ne tik teisę, bet ir privilegiją, mes norime būti laimingos. Jeigu neturite artimųjų žmonių, į ką kreiptis – veikia moterų krizių centrai, pagalbos linijos, galų gale kreipkitės į policiją. Jūs nesate vienos“.
Smurtas artimoje aplinkoje yra opi visuomenės problema. Nepaisant to, kad besikreipiančių moterų daugėja, vis dar išlieka nemažai moterų, kurios savo asmeninę dramą slepia po devyniais užraktais. Tad raginame smurtą patiriančias moteris kreiptis pagalbos į artimuosius, policijos pareigūnus ar specializuotus pagalbos centrus.
Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio r. PK informacija
Kiekvienas jaunas žmogus, sugebantis ir turintis prigimtinį norą apspręsti ir valdyti savo ateities gyvenimo kelią, jaučia esąs apsuptas, tiesiog paskendęs milžiniškos informacijos jūroje apie savo ateities galimybes. Tėvai, broliai ir seserys, giminės, draugai, draugų tėvai, mokykla, knygos, menas, religija, enciklopedijos ir bibliotekos – tai vis informacija apie tavo ateities galimybes. Ne apie konkrečią išpranašautą ateitį, bet apie galimybes, kuriose tu turi didžiulę pasirinkimo laisvę. Tuo tarpu žmonija, Žemės civilizacija, kaip globalios ekonomikos susietas darinys, egzistuoja absoliučiame vakuume apie savo ateities galimybes. Pabrėžiu – absoliučiame vakuume. Žinomas futurologas Alvinas Tofleris žmonijos vystymąsi labai taikliai palygina su mašinos vairavimu. Kuo greičiau važiuoji, tuo toliau į priekį turi pastebėti galimas kliūtis ar pavojingus vingius. Važiavimo ar vystymosi prognostinis ateities įvertinimas yra tiesiai proporcingas važiavimo ar vystymosi greičiui – kuo greičiau leki, tuo toliau kelio ir laiko perspektyvoje turi matyti vingius ir kliūtis. Nesugebėjimas prognozuoti ateities kelio vingių gresia netikėta avarija ar pražūtinga baigtimi. Elementari logika sako, kad greitėjantį Žemės civilizacijos automobilį reikia vairuoti. Bet kaip vairuoti, kai nesimato kelio ir kelio vingių? Tad ir lekiame iš inercijos į tą miglose paskendusią ateities nežinią. Tiesa, tose miglose vaidenasi atominio grybo miražas ir daromos šiokios tokios minimalios pastangos tą grybą aplenkti, bet ar jos pakankamos, galima suabejoti. Dar vienas ateities miražas – tai pasirodantis, tai išnykstantis, priklausomai nuo diskutuojančių optimizmo ar pesimizmo, demografinis sprogimas. Dėl jo pavojaus nedarome nieko, atvirkščiai – mažesnės tautos ir valstybės visomis pastangomis savo laivelius kreipia jo link, kad tik mūsų būtų daugiau. Atskiros, ypač mažesnės tautos požiūriu tai teisinga, bet globalios Žemės civilizacijos ateities panoramoje tai neišvengimai grėsmingi debesys. Kitų grėsmių, kurios mūsų laukia už trečio ar dešimto vingio, mes tiesiog nematome ir net nežinome, kokios jos gali būti ir kokio masto bus jų sukeltos pasekmės. Tiesa, yra viena ateities prognozavimo galimybė: pasitelkus galingiausią Žemės kompiuterinį potencialą, sudėjus į jį kaip išeities duomenis visą aprėpiančią informaciją apie esamą situaciją dabartyje, paleisti modelį vystytis ir prognozuoti ateities pasekmes. Toks modelis duos puikius rezultatus rytdienai, poryt dienai, gal dar ir užporyt dienai, bet kuo toliau nuo šiandienos momento, tuo didesnėse paklaidose skendės prognozės, ir tolimesnėje ateityje toks prognozavimas neteks prasmės. Priežastis čia ta, kad šis prognozavimo modelis remiasi tik žinomų vyksmo faktorių, kuriuos panaudojome kaip išeities duomenis, kiekybiniu kitimu. Kokybiškai naujo faktoriaus toks modelis negali numatyti ir tuo labiau negali prognozuoti jo mažesnės, didesnės ar lemiančios įtakos visuomenės vystymuisi.
Toks Žemės civilizacijos vyksmų modeliavimas, kurį logiška būtų vadinti trumparegišku, šiandien gana plačiai naudojamas. Bet, kaip taisyklė, naudojamas lokaliems veiksmams, lokaliems procesams keletui ar keliolikai metų į priekį. Ryškiausias tokio modeliavimo pavyzdys – orų prognozavimas. Toks modeliavimas – apčiuopti tikras Žemės civilizacijos vystymosi alternatyvas kosminės ateities masteliuose – nieko gero neduos, išskyrus tuos ateities kataklizmus, kurie bręsta šiandieninių tendencijų nekontroliuojamame didėjime. Deja, nors tai ir akivaizdžiai matoma, bet stengiamės nukreipti akis ir guosti save, kad sveikas protas nugalės – dar viena įnirtingai besisukančio gamybos-vartojimo smagračio pasekmė.
Tiesa, vienas galimas ateities prognostinis variantas, deja katastrofiškas, yra numatomas ir realus. Bet jo grėsmė kol kas visiškai nepriklauso nuo mūsų inertiškai lekiančios civilizacijos – tai galimas Žemės susidūrimas su pralekiančiu asteroidu. Tokia galimybė absoliučiai reali, tik nėra atsakymo kada ir kokio dydžio asteroidas įsirėš į mūsų planetą. Žemė jau buvo bombarduota daug kartų, bet katastrofos, palikusios kraterius Žemės paviršiuje ir po Antarktidos ledais, dauguma buvo lokalios, aprėpiančios tik didesnius ar mažesnius planetos plotus. Būta ir katastrofiškų: manoma, kad prieš 65 milijonus metų Jukatano pusiasalyje kritęs asteroidas užbaigė dinozaurų erą Žemėje. Tiesa, yra užuominų, kad kosminės katastrofos galėjo nušluoti nuo žemės paviršiaus ir anksčiau klestėjusias civilizacijas.
Šiandien specialiais astronominiais stebėjimais registruojami ir skaičiuojami galimai pro Žemę pralekiantys ir susidūrimu gresiantys asteroidai. Tai sveikintina, tai realios pastangos bent jau suregistruoti potencialiai pavojingus asteroidus. Tačiau pastaraisiais metais buvo net keli pro Žemę pralekiantys asteroidai, tiesa, ne tokie jau dideli, bet pastebėti paskutinę akimirką, kai jau nieko nebūtų galima padaryti. Būtent toks buvo Čeliabinsko meteorito smūgis, labai vaizdžiai pailiustravęs tokios katastrofos neišvengiamumą. Žinoma, raminame save, ateityje tikėdamiesi jį susprogdinti atominiais užtaisais ar reaktyviniu sprogimo impulsu pakeisti asteroido trajektoriją ir, visai žmonijai džiūgaujant, žiūrėti kaip grėsmingai ir didingai tas pastūmėtas kosminis gigantas pralekia pro Žemės rutulį. Tiesa, čia yra tinkamas momentas pateisinti kosminių civilizacijų (taip pat ir Žemės) techninę vystymosi tendenciją iki sugebėjimo sukurti savo planetos apsaugos sistemą nuo atsitiktinių susidūrimų su kosminiais klajokliais – meteoritais, kometomis ar asteroidais.
Sugrįžkime prie to, kas mūsų valioje ar tariamai mūsų valioje esančių ateities akligatvių. Nėra prasmės jų vardinti, gąsdinti ar guosti save. Galime tik konstatuoti, kad Žemės civilizacijai gyvybiškai svarbi ir būtina informacija apie pavojingas vystymosi tendencijas, apie galimybes jų išvengti, apie vystymosi galimybių įvairovę, apie pasirinkimo galimybes.
Dar kartą konstatuokime, kad Žemės civilizacija, artėdama prie visiškai globalios Žemės planetos civilizacijos, yra absoliučiame vakuume apie savo ateitis galimybes. Ateitį matuoju kosminiais laiko mastais, todėl prisiminti ir pasimokyti iš lokalių Žemės civilizacijų suklestėjimų ir nuopuolių ar visiškų degradavimų negalima, nes buvusiose patirtyse nebuvo tų kokybiškai naujų globalėjančios civilizacijos visą planetą apimančių vystymosi faktorių, tendencijų ir pasekmių.
Taip, yra dar viena galimybė gauti informaciją apie globalios Žemės civilizacijos ateities vystymosi variantus ir pasirinkimą – turėti informaciją apie kitų Kosminių civilizacijų, vadinkime jas Egzocivilizacijomis, nueitą kelią, apie jų vystymosi kelyje iškilusias grėsmes, apie vairavimo techniką tas grėsmes apeinant ar apie neišvengiamą tos ar kitos planetinės civilizacijos degradavimą ir pražūtį. Jeigu mes turėtume maksimaliai gausią daugelio kitų Egzocivilizacijų tokio pobūdžio informaciją, mes, globali Žemės civilizacija, kaip tas atskiras žmogutis, skęstantis informacijos jūroje apie savo ateities galimybes, turėtume galimybę rinktis, arba turėti galimybę dėti pasirinkimo pastangas, arba turėtume galimybę sužinoti, kad pasirinkimo jau nėra – patekome ant tokių vystymosi bėgių, kur priekyje nei iešmų, nei sankryžų nebėra ir stabdžiai jau sudilę – neišvengiamai riedėsime iki galo, iki baigties, bet ir tada mes bent jau žinotume, kiek toli dar nulėks mūsų civilizacijos traukinys, kokias triumfo arkas jis dar pasieks ir kokia neišvengiama pabaiga jo laukia… Bet ir tada dar bus viltis – o gal priekyje dar yra iešmininkai, kuriais galime pasitikėti? Tikėtina, kad skirtingos Egzocivilizacijos per tuos beveik keturiolika milijardų Visatos egzistavimo metų bus stichiškai ar sąmoningai išbandžiusios daugelį vystymosi kelių ir klystkelių, vienos nugrimzdusios į nebūtį, o kitos, savo kelyje sugebėjusios apeiti pragaištingas smegduobes ir pasiekti maksimalias individų ir visuomenių aukštumas. Kontaktuose su kitomis Egzocivilizacijomis absoliuti didžiausia vertybė bus informacija apie jų vystymosi kelią, kitaip sakant kuo detalesnės tų civilizacijų vystymosi istorijos. Tokia informacija bus daug vertingesnė už patį kontaktą, triumfinius susitikimus fanfaroms gaudžiant, sakant kalbas su telepatiniu vertimu. Tokių vertybių gavimas kosminių civilizacijų dvišaliuose ar vienašaliuose kontaktuose neturėtų jokių Kosminės teisės apribojimų. Tokios informacijos paėmimas, informacijos savininkei nežinant, mūsų vertybių skalėje vogimo aktu vadintinas, iš tiesų niekam skriaudos nepadarytų (o ką tie NSO čia Žemėje beveikia?). Tai net būtų galima pavadinti svarbiausiu Kosminių civilizacijų bendravimo tikslu – brangiausios vertybės, kitos civilizacijos kuo detalesnės vystymosi kelio informacijos gavimas. Ir kartu tai būtų pigiausia vertybė ją atiduodant. Netekti jos neįmanoma – gaunant galima pripildyti aruodus, bet atiduodant negali išsemti savojo aruodo.
Daugelio Egzocivilizacijų nueiti evoliucijos ir vystymosi keliai, klystkeliai, degradacijos ir žūtys, sudėti į vieną duomenų bazę tampa Egzocivilizacijų genealoginiu medžiu. Tokio genealoginio medžio vertybė – neįkainojama. Šitokią vertybę turinti civilizacija, analizuodama genealoginio medžio šakų šakojimosi variantus, pasirinkdama sau tinkamą vystymosi kelią, įgyja realų šansą sąmoningai keisdama vystymosi strategiją, pasiekti atskirų protaujančių individų ir planetinės (o gal žvaigždinės ar net galaktinės?) civilizacijos maksimalias dvasines, socialines ir fizines (jeigu jos dar reikalingos?) aukštumas – pasiekti Gyvybės ir Proto išsivystymo ribas Visatoje.
„Štai tie, kurie ankstesniame gyvenime uodegas vizgino ir batus laižė, nūnai vilkais staugia. Tie, kurie vilkais staugė – liūtais riaumoja. Bet asilai ir liko asilais… Yra, vadinas, nekintančių vertybių.“
Nuo lapkričio 25 d. iki gruodžio 10 d. Lietuvoje, kaip visame pasaulyje, vyksta akcija „16 aktyvumo dienų prieš smurtą“. Jos tikslas – supažindinti visuomenę su įvairiomis smurto artimoje aplinkoje apraiškomis, jo padariniais, teisinėmis pasekmėmis bei atsakomybe, su prevencinėmis priemonėmis prieš smurtą, ugdyti nepakantumą smurtiniam elgesiui, informuoti apie pagalbos galimybes patyrus smurtą ir t.t.
Kasmet šalies nevyriausybinės moterų organizacijos organizuoja 16 aktyvumo dienų renginius, kuriais siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į opią problemą. Prieš keletą dešimtmečių Kanados sostinėje, Otavos universitete vienas studentas, neišlaikęs egzaminų, nušovė 16 kurso draugių. Pasipiktinę kiti studentai įkūrė Baltojo kaspino organizaciją. Nuo to laiko organizacijos veiklą palaiko daugiau kaip 100 pasaulio valstybių. Šis įvykis paskatino būtent šešiolika dienų aktyviai tęsti pasipriešinimo smurtui prieš moteris renginius.
Marijampolės apskrities moters veiklos centras kiekvienais metais taip pat organizuoja įvairias akcijas, kurių metu atkreipia dėmesį į visa dar dažną reiškinį – smurtą prieš moteris. Specialūs tentai su vaikų piešiniais tema „Ir vaikai prieš smurtą“ bus iškabinti viešose erdvėse. Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento iniciatyva administracijos pastatas J. Basanavičiaus aikštėje bus apšviestas oranžine spalva. Tokiu būdu savivaldybė solidarizuojasi su Jungtinių Tautų iškelta ta pačia kovos prieš moterų prievartą idėja ir kviečia susimąstyti apie visuomenės skaudulius. Administracijos pastato fojė demonstruojamos fotonuotraukos su garsių Lietuvos moterų veidais, nugrimuotais su „smurto žymėmis“, naudojantis tikromis teismo ekspertizių ir abdukcijų nuotraukomis. Visą laikotarpį iki gruodžio 10-osios – Tarptautinės žmogaus teisių dienos – bus organizuojami susitikimai su atskiromis bendruomenėmis, policijos, prokuratūros, teismo pareigūnais, vaikų teisių apsaugos specialistais, vyks konferencijos Prezidentūroje ir Seime. Gruodžio 3 d. J. Basanavičiaus aikštėje bus dalijamos skrajutės ir vyrams segami balti kaspinėliai kaip simbolis-asmeninis įsipareigojimas ne tik pačiam niekada nevartoti smurto prieš moteris, bet ir nesitaikstyti su smurtu, kovoti prieš bet kokį smurto atvejį.
Lapkričio 26 d., šeštadienį, Spalvoto meduolio diena atkeliauja į Marijampolę!
Kviečiame visus, mažus ir didelius, nuo 10 iki 18 val. į viešbučio „Mercure Marijampole“ „Rygos“ salę (II a), (J. Basanavičiaus a. 8) spalvotais cukraus glaistais marginti meduolius.
„Spalvoto meduolio akcijos” misija – kurti bendruomenę vienijančią šventę, kurioje susirinkę vaikai ir suaugusieji kartu su globotiniais iš vaikų dienos centrų, globos namų, šeimynų, margintų meduolius, kurtų gardžias ir spalvingas dovanas, dovanotų vienas kitam džiaugsmą ir šilčiausias emocijas.
Spalvoto meduolio diena, likus mėnesiui iki Kalėdų, rengiama jau septintą kartą. Šiais metais ji organizuojama 16-oje šalies miestų. Visose prie akcijos prisijungusiose kepyklėlėse, kavinėse, bendruomenių namuose renginys vyksta nemokamai.
Iniciatyvos tikslas – globotinų vaikų savanorystės, integracijos į visuomenę, verslumo įgūdžių ir aktyvumo skatinimas, visuomenės tolerancijos ir pažinimo, socialinių ir bendravimo įgūdžių didinimas.
Iniciatyvos organizatoriai – VšĮ „GMM Projektai”. Šiemet Spalvoto meduolio diena įtraukta į projektą „Už saugią Lietuvą”, globojamą LR Prezidentės D. Grybauskaitės.
Kviečiame aktyviai dalyvauti, kad Spalvoto meduolio diena Marijampolėje taptų džiugia Kalėdų laukimo švente, dovanojančia gerumą ir šilumą!
Rudens žvarba ir lapkričio lietus, šaltai barbenantis į langą, skatina ieškoti šilumos. Jaukus židinys namuose leidžia nurimti, grįžti atsiminimais į vasarą – į dienas, kai buvo daug šviesos ir šilumos, į dienas, skriejusias Olandijoje (mus pakvietė socialinio darbo ekspertė Liez van Wezel, kuri jau 16 metų reguliariai lankosi įvairiose socialinių paslaugų įstaigose Lietuvoje, veda seminarus, mokymus, supervizijas). Mes, Marijampolės kolegijos Socialinio darbo studijų programos dėstytojos dr. Ramunė Jurkuvienė ir Jūratė Makauskienė, visą savaitę stebėjome Olandijos socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo ypatumus, tiesiogiai ir kokybiškai orientuotus būtent į žmogų, kuriais norėtume pasidalinti.
Kad atvykusieji į Olandiją nepasiklystų – gyvas informacijos šaltinis
Iš Eindhoveno oro uosto atvažiuojame į Utrechto miestą. Įeiname į geležinkelio stotį. Dėmesį patraukia specialia šviečiančia liemene apsivilkęs žmogus (vidutinio amžiaus vyriškis, malonus, kuris dėmesingai akimis seka keleivius). Vos tik pamatęs neryžtingai žengiančius, besidairančius keleivius, jis pasiteirauja, gal kažkas nėra aišku, ir tuoj pat atsako į visus kylančius klausimus. Labai paprasta ir patogu: į situaciją pažvelgta čionai atvykstančio asmens akimis ir surastas išmintingas sprendimas: iš kitų šalių atkeliaujantys žmonės nežino tos šalies tvarkos – jie klausinės, trukdys kitiems keliaujantiems klientams, tad tokiai funkcijai atlikti – būti gyvu būtinos informacijos šaltiniu – iš mokesčių mokėtojų pinigų samdomas atskiras žmogus, kurio apmokama darbo vieta jam garantuoja atlygį, o visuomenei – tvarką ir aiškumą.
Atvykusios pas ponią Liez į namus (Zeisto miestas yra įsikūręs pušyne, miškingoje vietovėje) ir šiek tiek atgavusios po kelionės jėgas, buvome informuotos, kad šiandien vakare mes susitiksime su gydytoju Hansu ir jo žmona (jis yra Liez kaimynas, tuo metu atostogavo). Kartu aptarsime, kokias įstaigas mes norime pamatyti iš jų jau apgalvotų ir suplanuotų mums parodyti ir kokių susitikimų, su kokiais žmonėmis mes norėtumėme. Nors tai jau buvome aptarę anksčiau, tačiau jų kultūroje svarbu žmonių atsiklausti, neprimesti savo nuomonės, leisti pasirinkti iš kelių alternatyvų.
Gydytojas Hansas buvo jau susitaręs su keliomis įstaigomis ir kitą dieną mus lydėjo į keturias socialines įstaigas: „Biga Group“ – žmonių su negalia įdarbinimo organizaciją, prestižinius senelių namus, kavinę, kurioje dirba neįgalūs asmenys, inovatyvų bendruomenės centrą.
„Antrosios nuomonės“ daktaras ir… eutanazija
Iš gydytojo Hanso pirmiausiai sužinome apie „antrosios nuomonės“ daktarą. Tam, kad būtų priimami teisingi sprendimai visais dileminiais atvejais, „įsijungia“ vadinamas „antrosios nuomonės daktaras“, kuris stipriai gilinasi į ligonio ir gydytojo situaciją ir padeda priimti šeimos ar kitiems gydytojams, kiek įmanoma, teisingesnį sprendimą. Tarkime, atvejis yra dileminis, gydytojų nuomonės išsiskiria (pavyzdžiui, šeimos nariams atrodo, kad pacientui taikomas nepakankamai geras gydymas), tuomet „antrosios nuomonės“ gydytojas pasitaria su gydančiu gydytoju, ieško visų galimybių ir, jei jų nėra, kartu su šeimos gydytoju paaiškina šeimos nariams, kad viskas yra taip, kaip turi būti. Ši pareigybė padeda gydytojui pasidalinti labai sunkia atsakomybe su kitu gydytoju. „Nepaliekame šeimos gydytojo vieno labai sunkių sprendimų akivaizdoje“, – teigė „antrosios nuomonės“ daktaras. Kita vertus, gydytojas negali savivaliauti, nes per „antrosios nuomonės“ gydytoją vykdoma tam tikra kontrolė. Šio gydytojo konsultacija ir raportas būtini eutanazijos atveju. Nuo 2002 metų Olandijoje atsirado eutanazijos galimybė. Į tai žiūrima labai rimtai ir tai nėra paciento teisė, kad jis nori eutanazijos. „Kol žmogus save valdo, negali būti net minties apie eutanaziją“, – sako gydytojas Hansas. Eutanazija atliekama ypatingais atvejais, kurie labai rimtai nagrinėjami. Iš tikrųjų priimti sprendimą dėl eutanazijos yra sunku ir sudėtinga, be to, tai nėra dažnai taikoma.
Kai oriai išgyvenama iš savo darbo, o ne iš pašalpų!
Lankomės „Biga group“, kuri sukurta suvienijus įvairią negalią turinčių žmonių nevyriausybinių organizacijų iniciatyva. Tai žmonių, turinčių proto ir psichinę negalią, įdarbinimo organizacija, kuriai priklausantys žmonės čia gauna ne pašalpas, o atlyginimus ir oriai išgyvena. Ši verslo organizacija atrenka žmones pagal jų gebėjimus dirbti konkretų darbą (čia žmonės atlieka tik konkrečią operaciją, mažos kompetencijos reikalaujančius darbus, pvz. pjauna žolę, tvarko aplinką, spausdina, kopijuoja, pertvarko arba persiuva kareiviškas uniformas ir t.t.). Tokiu būdu organizacija valstybei per metus sutaupo 12 mnl eurų (būtent tie žmonės sukuria BVP, be to, kaip minėta, jiems nereikia mokėti pašalpų). Socialiniai įsipareigojimai, atsakomybė, naudingumas visuomenei – „Biga group“ moto, kuris ne deklaruojamas kaip skambi frazė, o realiai įgyvendintas reiškinys.
Panašią situaciją matome ir „socilinėje“ kavinukėje: mat ten klientus aptarnauja proto negalią turintys jauni žmonės, čia ne tik normalus klientų aptarnavimas, bet ir pasirūpinta darbo vietomis tiems, kurie patys darbo nesusirastų. Beje, ši kavinukė labai lankoma, populiari, tad ar reikia pabrėžti, kad jos darbuotojai puikiai išgyvena iš savo kasdienio darbo!
Kai pasidaro per sunku
Daktaras Hansas mus nuveža į „hospisą“ (tai paliatyvios pagalbos, slaugos centras), kuriame pagalbą teikia 8 slaugytojos ir 18 savanorių. Emociškai tai sunki vieta: čia artimieji gali slaugyti, lankyti, atsisveikinti savo žmones, likus jiems paprastai 3 mėnesiams iki mirties… Labai jauki, tarsi namų aplinka leidžia neišvengiamą faktą priimti natūraliai, o vaikai, ateinantys aplankyti mirštančių senelių ar kitų artimųjų, gali ir pažaisti, kai pasidaro per sunku…
Kita „stotelė“ – Pirminės sveikatos priežiūros centras kartu su bendruomenės centru. Tai naujas bendruomenės centras, orientuotas ne į ligų ir problemų šalinimą, bet sveikatos stiprinimą. Šalia šeimos gydytojų kabinetų – salė kineziterapijai ir mankštoms, odos procedūros sveikiems ir sergantiems, manikiūras-pedikiūras, vaistinė ir kavinukė su vaikų priežiūros grupe, kur galima palikti vaikelį einant pas gydytoją, susitikti ir pasikalbėti su tuose pačiuose kvartaluose gyvenančiais kaimynais.
Bendruomenės centras
Mes – Bendruomenės centre, kuriame lankosi žmonės turintys priklausomybių, stokojantys socialinių įgūdžių, vieniši, nepasiturintys. Čia dirba trise: socialinis darbuotojas, pastorius ir savanoris. Nuolat budi atsakomybę prisiėmę savanoriai, kurie sutinka kiekvieną ateinantį, padaro jam kavos, pakalbina. Dauguma iš jų turi savus pažįstamus, pasimato, apsikabina, jaučiasi laukiami ir priimti. Pastorius susitinka su atvykstančiais, dažnai vienišais asmenimis. Individualiai kalbasi, daro grupes, ekskursijas, palaiko savanorius. Kliento centrinis darbo modelis atsiskleidžia, kai jie pasakoja apie savo klientus ir santykį su jais: „Ateina dažnai bijodami bei gėdydamiesi savo nemokėjimo užpildyti dokumentų, pagal kuriuos jie gauna pagalbą ir paramą. Geriausias būdas juos atpalaiduoti yra geras humoras. Jie pradeda juoktis, atsipalaiduoja ir tuoj būna patenkinti, kad „taip lengvai“ pajudėjo problemos, anksčiau atrodę neįveikiamomis.“ Antradieniais atvyksta socialinė darbuotoja, ji informuoja žmones, kokią pagalbą jie gali gauti iš savivaldybės, konsultuoja individualiai, daro grupes įvairiomis temomis: kviečia dalintis žmones apie tai, kas jiems aktualu, pvz., vaikų auginimo klausimais, sveiko maitinimosi, gedėjimo, netekus artimųjų. Čia pat veikia maisto bankas – jis atgabena duoną ir kitus produktus neturtingiems bendruomenės lankytojams.
Keliaujant traukiniu
Mums šios kelionės metu daug teko keliauti traukiniais. Traukinyje šiltas, pagarbus, atviras bendravimas tarp jaunų ir senų. Įlipi į traukinį – plačiai atsisėdę jaunuoliai. Lėtai eidamas gali stebėti, kaip greitai jie patraukia visus savo daiktus, vien iš vyresnio asmens priartėjimo įtarę, kad jis gali norėti atsisėsti šalia jų… Nustebino greitas ir nuoširdus įsitraukimas į pokalbį: domisi Lietuva (beje, žino nedaug apie mūsų šalį, teiraujasi, kokios būna žiemos, koks sportas populiarus), dalijasi savo patyrimu, kelionėmis po svečias šalis, pvz., kaip savanoriavo Pietų Afrikoje mokydamas vaikus, kaip keliavo po Pietų Ameriką ar ką studijuoja, kuo domisi…
Susitikimai–sėkmės istorijos
…Liez mums suorganizavo susitikimą su 4 vaikų mama, atvykusia iš Maroko. Kaip vyksta pasisekęs integracijos procesas? Daug žodžių nereikia: netrukus po pokalbio su moterimi parduotuvėje pamatėme jos sūnų, kuris studijuoja universitete ekonomiką ir pavyzdingai dirba privačioje parduotuvėje…
… Naujame bendruomenės centre (taip pat Liez iniciatyva) susitikome su rusaite, labai pasiilgusia natūralios savo Tėvynės gamtos ir gimtosios kalbos. Ji, nors ir sėkmingai adaptavusi Olandijoje, buvo tokia laiminga, galėjusi pakalbėti tėvų kalba…
…Liez mus supažindino su stiprų įspūdį palikusio vieno bankininko šeima. Šeima augina tris vaikus. Į akis krenta čia darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimas ne tik su darboviete, bet ir šeimoje tarpusavyje. Šeimos moteris – IT specialistė–programuotoja – dirba 3 dienas per savaitę. Vyras – bankininkas, dirba ir turi teisę už kiekvieną vaiką pasiimti 1 laisvą dieną per mėnesį. 3 vaikai – 3 laisvos dienos, kurias galima padalinti pusdieniais (taip vaikai išvengė būtinybės lankyti darželį). Pravartu priminti, kad į mokyklą Olandijoje vaikai pradeda eiti nuo 4 metų. Pirmi metai mokykloje – vaiko mokymas plaukti. Būti olandu ir nemokėti plaukti – du nesuderinami dalykai, nesvarbu: turi negalią ar ne. Bankininko šeimos vaikai lanko būrelius. Tėvas ir motina susiderinę parsiveža juos iš popamokinės veiklos, jei jie patys negali parvažiuoti dviračiu (dviratis Olandijoje – kone antra religija!). Tėvas, būdamas labai glaudžiame ryšyje su savo žmona ir vaikais, labai gilinasi į jų vidinį pasaulį, dėl to jis pozityviai žiūri į galimybę parsivežti vaikus iš užimtumo savo mašina: reikia nors pusvalandį individualiai pasikalbėti su kiekvienu vaiku, be brolių ar sesių ir be mamos. Teigiamas puses ši šeima mato vaikų pratinime prie darbo. Vakarais šios šeimos 17 ir 15 metų amžiaus dukros užsidirba prižiūrėdamos kaimynų vaikus. Pinigai nedideli, jie yra tik motyvacija vaikams, nes šeimai jų pakanka. Tačiau svarbiausia priežastis, dėl kurios tėvai leidžia vaikams dirbti, – įgyta patirtis. Vaikai, susidūrę su kaimynų vaikų įnoriais, jautriau supranta tėvus. Pavyzdžiui, paauglė dukra, prižiūrinti kaimynų vaikus (dirba, nors, kaip minėta, šeima pasiturinti), sako: „Dabar suprantu, kaip nelengva jums buvo mus auginti…“. Tėvai šalia savo tiesioginio sunkaus ir atsakingo darbo bei savarankiško 3 vaikų auginimo dar savanoriauja, nes tai neatskiriama visaverčio gyvenimo dalis…
Ninos istorija: pacientas+namų slauga+psichiatro pagalba=visavertis žmogus
Amsterdame susitikome su Nina, turinčia psichinę negalią. Čia pamatėme, ką išties reiškia pagalba namuose ir psichiatrinė slauga bei pagalba. Prie Ninos namų durų buvome įsitempusios, nes tikėjomės pokalbio, kuriame bus daug neaiškių, komplikuotų vingių. Nieko panašaus! Nustebino inteligentiškas veidas, daugybė knygų penkių kambarių bute, kuriame ji gyvena viena. Nina pusę kūno valdo labai sunkiai, bet vaikšto, puikiai kalba angliškai, rusiškai (šią kalbą mokėsi dėl savo įdomumo), noriai leidžiasi į gilias filosofines, pasaulėžiūrines diskusijas. Pacientė nuo paauglystės turėjo psichiatrinių problemų. Diagnozė jai neužvėrė kelių į gyvenimą, bet atvėrė galimybes mokytis, dirbti ir gyventi įdomų gyvenimą, aplinkiniams net nežinant, kad ji ligonė. Ji baigė mokslus, dirbo darbą bibliotekoje, palaikydama nuolatinį kontaktą su psichiatrine slauga. Būtent psichiatrijos specialistai jai padėjo labai gerai save pažinti, suprasti, kalbėti užtikrintai, atvirai pripažinti savo psichiatrines problemas ir ramiai, bet labai aiškiai jas įvardinti. Ji labai daug skaito, yra įdomi pašnekovė. Ji gauna namų slaugą, kuri grindžiama paciento įgalinimu ir puikiai atskiria tokį modelį nuo į darbuotoją orientuoto modelio, įvardija kineziterapines procedūras, kurias gauna, supranta jų prasmę ir poveikį. Progresuojant ligai, Ninai buvo pasireiškusi pirkimo manija. Kai pirkiniai ėmė viršyti galimybes, nedelsiant įsitraukė „skolų“ darbuotojas, kuris dirbo su pacientės apribojimais pirkimų srityje. Pacientė su humoru pasakojo, kokias jausenas ji išgyveno tada, kaip pamažu jos pasikeitė ir ji ėmė džiaugtis tokios darbuotojos buvimu.
Pokalbis su šia paciente buvo ypač įdomus, be įtampos ir labai aiškiai atskleidė, koks esminis skirtumas tarp modelio, kurio centre – pacientas, ir „kitokio“ modelio. „Kitoks“ modelis svarbiausiu dalyku mato „teisės aktuose ir darbo aprašuose“ nurodytas nesuprantamas instrukcijas darbuotojams. Šios instrukcijos realiai visokiais būdais blokuoja paciento galimybes ir didina jo neįgalumą…
Skolų darbuotojai
Olandijoje dažnai komandoje su socialiniais darbuotojais dirba ir skolų darbuotojai. Šios profesijos atstovai gilinasi, dėl kokių giluminių priežasčių klientai nesumoka mokesčių ir auga jų skolos. Kartais tai būna įgūdžių stoka, kartais dėl negebėjimo susitvarkyti su savo norais jie perka daugiau negu išgali, o po to nelieka pinigų būtiniausiems dalykams, kartais tai gali būti psichinės ligos išraiška, tam tikros pirkimo manijos. Kartais problemų gilumines priežastis atpažinti sunku. Pasakojo skolų darbuotoja atvejį, kai labai turtingas, prabangiai gyvenantis vyresnio amžiaus žmogus niekaip nemokėjo mokesčių, demonstravo savo aroganciją. Skolų darbuotoja nuosekliai ir kantriai aiškinosi situaciją, kol suprato, kad žmogui yra demencija, kurią jis nesąmoningai slepia. Identifikavus problemą, namiškiai ne tik sumokėjo skolas, bet ir kreipėsi dėl gydymo. Skolų darbuotojai turi teisę neleisti asmeniui pirkti norimų daiktų ar paslaugų, kurios yra brangesnės, negu jis gali mokėti. Ir niekas nereaguoja į kliento skundus, kad pažeidžiamos jo teisės – juk profesionalas dirba savo darbą ir priiminėja adekvačius sprendimas. Ir tai kitos institucijos palaiko. Pamažu klientas įsitikina, kad tai yra daroma jo labui.
Ir – apie… sveiką senėjimą
Dr. Hansas dalyvauja senyvo amžiaus žmones (šie žmonės yra labai aktyvūs), kuriems per 60 m., jungiančioje asociacijoje, turinčioje apie 800 narių, yra jos tarybos narys. Asociacija labai aktyvina senyvo amžiaus žmones, daug dirba skatindama sveiką senėjimą, o jos aktyviausi nariai yra taryboje. Jie labai rimtai atstovauja seniems žmonėms Savivaldybės taryboje. Kad Savivaldybės tarybos nariai geriau suprastų neįgaliųjų situaciją, Senų žmonių asociacijos taryba daro įvairias akcijas savivaldybės tarybos nariams (pavyzdžiui, kad suprastų aklųjų poreikius, organizuoja vakarienę tamsoje. Kiekvienas dalyvis turi išsikviesti padėjėją, kuri „mato“ infraraudonųjų spindulių pagalba).
…Čia pat – ir paslaugos seniems asmenims, gyvenantiems savo namuose. Robotas pjauna žolę. Parkinsonu sergantis išmintingas 88 metų senolis, buvęs gydytojas, trijų sūnų tėvas, kurį prižiūri žmona (namai visiškai pritaikyti žmogui su negalia), garsiai svarsto žiūrėdamas į žolę pjaunantį robotą, pamažu tardamas žodžius: „Aš nežinau, kas jį valdo ir kur sėdi tas, kuris jį valdo. Panašiai būna ir politikoje.“
Toks vienos valstybės (Lietuvos!!!) juridinis, moralinis ir etinis vystymosi kelio posūkis sukeltų kai kurias konfliktines juridines situacijas Europos Sąjungoje. Turiu galvoje tarptautines žmogaus teises ir laisves ir galimą jų dalinį apribojimą absoliutaus prioriteto šviesoje. Skaitau Franko Fennerio, Australijos nacionalinio universiteto mikrobiologijos garbės profesoriaus prognozę, kad žmonių rasė išnyks per ateinančius 100 metų, praneša „Daily Mail“. Jo teigimu, žmonės nesugebės išgyventi „demografinio sprogimo ir nekontroliuojamo vartojimo“.
Pateikiu ir kitų šaltinių prognozes. Mokslininkai, 2012 metais dalyvavę „Global Catastrophic Risk Conference“ suvažiavime Jungtinėje Karalystėje, dalyvavo neformalioje apklausoje, kuria buvo siekiama įvertinti grėsmes žmonijai. Mokslininkai tikimybę, kad žmonija išliks bent iki 2100 metų, įvertino vos 19 procentų.
Iki šiol jokia katastrofa dar nekėlė grėsmės visai žmonijai, tačiau žinomi JAV biologai Paulas ir Anne Ehrlichai išskiria du veiksnius, kurie gali sukelti civilizacijos žlugimą – populiacijos perteklių ir besaikį vartojimą.
Žinomo rašytojo Derricko Janseno nuomone, didžiąsias žmonijos problemas sukelia auganti gamyba. O jos augimą skatina nemažėjantis žmonių noras vartoti daugiau ir daugiau bei užsiropšti kuo aukščiau savo kultūros hierarchijos kopėčiomis.
Ekonominės ir gamtos katastrofos bus neišvengiamos, jeigu turtingosios šalys nesumažins vartojimo, o pasaulio gyventojų skaičius nesiliaus augęs, rašo guardian.co.uk.
Reikia kuo greičiau stabilizuoti pasaulio gyventojų skaičių ir sumažinti išaugusį vartojimą turtingose šalyse, kad išvengtume „ekonomikos ir aplinkos negandų judėjimo spirale žemyn“, perspėjama svarbioje Didžiosios Britanijos Karališkosios draugijos ataskaitoje.
2013 metais, prieš prasidedant Pasaulio ekonomikos forumui Davose, britų labdaros organizacija „Oxfam“ paragino stambaus kapitalo verslą ir pasaulio lyderius dėti visas pastangas kovoje su skurdu ir nelygybe. „Oxfam“ duomenimis, 100 turtingiausių planetos žmonių praėjusiais metais uždirbo pakankamai, kad pasaulyje visiems laikams būtų išnaikintas skurdas.
Garsus Kabalos mokslo tyrinėtojas Michaelis Laitmanas įsitikinęs, kad išbristi iš pasaulį apėmusios globalios ekonominės krizės įmanoma tik žmonijai iš esmės pakeitus požiūrį į save ir pasaulį. Jo manymu, šiandien mes pribrendome iki šiol nepasiteisinusiam utopinės visuomenės modeliui, kai žmonės gamins tik tiek, kiek reikia patenkinti pagrindinius poreikius, o pagamintos gėrybės bus dalinamos po lygiai. Jo klausiama: „Savo kalbose esate minėjęs, kad žmonija gal žūti labai greitai – per pastaruosius 20 metų. Kodėl tiek mažai duodate jai laiko?“ „Tai ne tik mano idėja, – nuskambėjęs atsakymas. – Mūsų institute dirba dešimtys mokslininkų, kurie bendradarbiauja su tūkstančiais viso pasaulio mokslininkų. Gamta iš tiesų mums praneša, kad jei norime išlikti, turime būti globalūs, turime vienytis. Gamtoje viskas su viskuo yra susiję, tačiau žmogus pastato save prieš gamtą. Šiandien mes atsidūrėme tokioje priešpriešoje su savo prigimtimi, kad mums gresia susinaikinimas.“
Jungtinės Tautos (JT) 2013 m. birželį paskelbė savo prognozes, kuriomis remiantis, iki 2050 metų planetoje gyvens 9,6 mlrd. žmonių.
2012 birželio mėnesį moksliniame žurnale „Nature“ pasirodė Kalifornijos universiteto profesoriaus Anthony Barnosky ir dar dvidešimties autorių bendras straipsnis, kuriame teigiama, jog šiuo metu dėl žmogaus veiklos jau yra pakeista apie 43 proc. žemės paviršiaus ir skaičiuojama, jog situacijai nesikeičiant 2025 metais bus pasiekta kritinė 50 proc. riba.
Atkreipkite dėmesį – cituoju tik labai mažą dalį mąstančių žmonių iš viso pasaulio su dideliu nerimu išsakytų minčių. Tokią šiandien niūrią ateities prognozių mozaiką lemia demokratinio pasaulio žmonių teisės ir laisvės eiti gamybos-vartojimo-turėjimo keliu. Klausimas: kas svarbiau – ar žmogaus teisės ir laisvės, ar žmonijos išlikimo dilema? Žmonijos išlikimo svarba yra nediskutuotina, o kad šiandieninės žmogaus teisės ir laisvės būtų žmonijos išlikimo garantas, tenka suabejoti.
Ne, aš nesiremiu šiomis niūriomis prognozėmis kaip neišvengiama ateities apokalipse. Tačiau šios prognozės inspiruoja klausimą: ar žmonija, kaip globali Žemės rutulio bendruomenė, rūpinasi savo ateitimi, savo išlikimu ar tik šios dienos teisėmis ir laisvėmis? Patikslinkime – ar yra globalių tarptautinių institucijų, kurios nagrinėtų skirtingus futurologinius žmonijos vystymosi modelius, akcentuotų jų teigiamas ir ypač neigiamas puses, lygintų juos, išryškintų tuos vystymosi faktorius, kurie neišvengiamai vestų prie pražūtingų katastrofų ir visa tai būtų teikiama visuomenės analizei? Atskirų mokslininkų, filosofų, futurologų darbų ir minčių yra pakankamai daug, bet, kaip taisyklė, jie lieka mokslinių darbų foliantuose, o sensacijas žvejojančių žurnalistų išmetami į bulvarinius leidinius fragmentai nesukelia visuomenės susidomėjimo, tuo tarpu politikai, verslininkai, bankininkai ir karinės pramonės atstovai tokias mintis ir problemas visiškai ignoruoja. Sutinku, kad skirtingus žmonijos vystymosi kelius sumodeliuoti yra labai sudėtinga, tačiau globalios Žemės civilizacijos ateities vystymosi galimybių skirtumai, jų teigiamos ir neigiamos tendencijos vis dar netapo svarstytina žmonijos problema. Visos žmonijos pajėgos ir resursai šiandieną naudojami teigiamų (gal tariamai teigiamų?) vystymosi tendencijų pajėgumui didinti – šiandienos Žemės civilizacija gyvena kaip voverė smarkiai besisukančiame gamybos-reklamos-vartojimo-turėjimo rate, dėdama visas pastangas, kad tas ratas kuo greičiau suktųsi. Ir tos pastangos duoda rezultatus – tas ratas sukasi ne tik greitai, bet su vis didėjančiu pagreičiu.
Tokioje žmonijos vystymosi fragmentiškoje apžvalgoje matau bendražmogiškų vertybių, gilų dvasinį pasitenkinimą būtimi ir gyvenimu teikiančių vertybių netektį – didžiausią šiandieninės civilizacijos praradimą. Nes tik tokių vertybių erdvėje galimi globalūs ekonominiai, politiniai, socialiniai ar demografiniai sprendimai, akcentuojantys pagrindinį tikslą – pažinimo, kūrybos ir išlikimo tikslą.
Grįždamas prie žmogaus teisių ir laisvių drįsčiau teigti, kad su didėjančiu pagreičiu besikeičiančiame pasaulyje ne jos, teisės ir laisvės, turėtų koreguoti bendražmogiškų vertybių erdvės apibrėžimą, bet atvirkščiai – bendražmogiškų vertybių erdvė turėtų aiškiai ir kategoriškai apibrėžti atskiro žmogaus ar bendruomenių, pagaliau atskirų valstybių (jeigu jos ateityje išliks) teises ir laisves. Naudotis teise ir laisve galima tik tada, kai giliai supranti jų esmę ir prognozuojamas pasekmes. Deja, šiandien egzistuojančių teisių ir laisvių brandinamos pasekmės ateityje iš esmės nenagrinėjamos, neprognozuojamos ir vargu ar artimiausioje ateityje tapsiančios globalios Žemės civilizacijos jautria politikos ir visuomenės nagrinėjama tema.
Ir vėl girdžiu oponentų balsus – vertybės įvairiais istoriniais laikotarpiais buvo skirtingos ir ateityje gali keistis. Pagrindinis šių dienų civilizacijos vystymosi stimulas yra gamyba, nukreipta į visų žmogaus poreikių, taip pat ir pačių žemiausių, tenkinimą ir iš to sekantis besaikis vartojimo stimuliavimas. Ir šiame procese dalis vertybių skirtingais istoriniais momentais buvo skirtingos ir tebėra besikeičiančios.
Bet pasakykite man, ar tiesa ir teisingumas, pagarba, užuojauta, meilė ir sąžiningumas nėra tie vertybių stulpai, kurie turėtų išlinkti tūkstančius ar milijonus metų, kol ant Žemės rutulio bus bent dvi gyvos būtybės, turinčios moralinę teisę vadintis homo sapiens?
Jeigu šis absoliutus konstitucinis prioritetas įsigalėtų pasaulio valstybių konstitucijose, neabejoju, kad tokios problemos, kaip visuotinis nusiginklavimas, beatodairiškai žemės ir jūrų išteklių naudojimas, atmosferos teršimas, demografinis augimas, gamybos-vartojimo karuselės sukimasis, energetinio-techninio potencialo beatodairiškai didinimas neišvengiamai pasiektų finišo tiesiąją – kai begalę kartų svarstytos ir diskutuotos problemos turėtų išgirsti mąstančios žmonijos dalies kategorišką sprendimą.
Priešingu atveju gali pasitvirtinti Fennerio ir daugelio kitų prognozės, ir ne tiek svarbu ar po šimto, ar po tūkstančio metų. Esmė juk glūdi gamybos-vartojimo besisukančio smagračio inercijoje. Ši inercija šiandien yra galingiausias faktorius Žemėje, nulemiantis žmonijos pagrindinę vystymosi tendenciją. Todėl kyla klausimas, ar mąstančių būtybių bendrija, Žemės planetos civilizacija, gali valdyti ir lemti savo vystymosi kelią ir tikslus (ar girdėjote, kad kas nors būtų kalbėjęs ar diskutavęs apie žmonijos vystymosi kelio tikslus po 10, 100 tūkstančių metų ar net po milijono metų?), ar jai tenka bejėgiškai paklusti stichiškai įsuktam ir vis greitėjančiam gamybos-vartojimo smagračiui?
Nors per vasaros vidurį dienos pačios ilgiausios metuose, man šis laikas ypatingas kuo kitu. Tai laikas, kai pati didžiausia gyvūnų gausa. Visi augina jauniklius, pilni krūmai cypsinčių, čirškiančių geltonsnapių.
Kėliausi anksti, todėl miške visada ką nors sutikdavau. Bent jau kirtavietėje besiganančias stirnas. Vieną iš tokių rytų mačiau pagriovio krūmuose šmirinėjančią karetaičių šeimynėlę. Jaunikliai dydžiu niekuo nesiskiria nuo suaugusiųjų, jų amžių išduoda tik geltoni snapų krašteliai. Vieną nelaimėlį stirniną mačiau įšokusį į vielos tinklo tvora aptvertą plotą… Na, kaip įšoko, taip ir iššoks, bado mirtis ten jam negresia. Pasaloje nesulaukiau nei šernų, nei stirnų, nei elnių. Labai gali būti, kad žvėrys miške šiuo metu beveik nekeliauja, nes maisto pilna visur, ypač atvirose vietose – laukuose, pievose ar kirtavietėse. Užkandai, ir miegok sau. O ir įkyrių geliančių vabzdžių ten mažiau… Po trejeto valandų pasalos tuščiai tykoti pabodo, pakilau pasidairyti po nakties ant kelio paliktų pėdsakų. Ir pamačiau tolumoje nuo kelio nueinančią briedę… Nuspėjęs, kur ji pasuks, palaukiau jos ten. Sulaukiau. O tuo pačiu išsiaiškinau besiganančios briedės judėjimo greitį – 4 km/val. Pasirodo, Buktos mišką bet kuria kryptimi briedis neskubėdamas pereina per daugiausiai 2 valandas. Išgirdęs krebždesį aukštai medžiuose kitapus kelio, pamačiau ten voveraitę. Po keleto minučių – didįjį margąjį genį, pietinį purplelį. Pietiniai purpleliai (tokie pilki miško karveliai) kur kas dažnesni miesto parkuose, gyvenvietėse, tad miške juos sutikti nesitikėjau. Prisėdęs kirtavietės pakraštyje, sulaukiau poros stirnų. Tiesa, ganėsi tolokai. O jau kiek visokiausių drugių pakelės žolynuose… Tikri skraidantys žiedai. Kirtavietėje ant aukšto stuobrio rytą sveikina rudoji devynbalsė – ją ten pat matau kiekvieną kartą praeidamas pro šalį, o tai reiškia, kad visai greta slypi jos lizdelis. Ant kelio vėl radau vilko pėdsakus. Nors ir ne kiekvieną kartą juos randu, bet pakankamai dažnai…
Po dviejų dienų aš vėl miške. Tykant pavyko sulaukti tik keleto kėkštų ir šeško. Tiesa, mažasis plėšrūnas per kelią šokavo pakankamai toli, bet su fotoaparato optikos pagalba jį atpažinti buvo visai nesunku. Pabodus tūnoti prie tuščio kelio, pasukau ratu per mišką. Vos už pusės kilometro kirtavietėje tarp žaliais plastikiniais skydais apsaugotų ąžuoliukų pamačiau stirną. Geriau įsižiūrėjęs, radau ir antrą. Vėjas buvo man palankus, tad netrukus atstumą iki jų man pavyko sumažinti perpus. Gaila, sėlinti teko tiesiog prieš saulę, o aukšta žolė ir avietės slėpė ne tik mane, bet ir stirnaites. Besiganydamos šios perėjo kirtavietę skersai ir dingo drebulių jaunuolyne, o aš patraukiau toliau. Nors po medžiais ir tamsoka, bet paukštelių aplink tikrai daug. Vos keletui minutėlių stabtelėjęs, suspėjau nufotografuoti mažojo margojo genio patinėlį, juodąjį strazdą ir jauną liepsnelę. Pajudėjau toliau, ir vos už pusės kilometro pamačiau per išretintą alksnyną einančią briedę. O žolės Buktos miške tai oho kokios… Briedės kyšojo tik kupra ir galva. Nusprendžiau jos palaukti proskynoje, tad kiek suspėjau dar priartėjau prie jos ir nusiteikiau laukti. Kada atėjo arčiau, per fotoaparato ieškiklį pamačiau ją sekančius net du šviesiai rudus briedžiukus. Nedidukai, tamsiomis noselėmis… Taip visa šeima priėjo miško griovį ir ten „užstrigo“. Gal atsigerti norėjo, gal sultingesnė žolė suviliojo. Apsistojo ilgam. Mažyliai sugulė po eglaite, o mama briedė atrajodama saugojo jų poilsį. Arčiau nėjau – kam trukdyti? Didžiausia tikimybė, kad tik išbaidysiu. O jei dar briedei pasirodys, kad aš į jos vaikus kėsinuosi, tai ir užpulti gali. Taip greta praleidom daugiau nei pusvalandį. Tiek išstovėti net ir miško karalienę stebint nėra taip paprasta, tad kas kiek laiko vis prisėsdavau ir dingdavau žolėse. Atsistojęs vėl matydavau atrajojančią briedę. Taip vieną kartą pakilęs iš žolių briedės jau nepamačiau. Pagalvojau, kad nuėjo toliau, nes mane vis tik pastebėjo. Pajudėjau namų link, reikėjo praeiti briedės poilsio vietą. Ir jau pernelyg arti iš griovio (laimei, į kitą pusę nuo manęs) iškilo briedė. Pasirodo, ji tik atsigerti į griovį buvo nulipusi. Sustojau iš karto. Briedė išlipo ant griovio krašto, per petį pažiūrėjo į mane, nuėjo prie eglaitės, prisikėlė vaikus ir nukeliavo savo keliais. O aš jai beveik iš paskos – savų namų link. Dar pakeliui link automobilio spėjau pamatyti per kelią bėgančią voveraitę… Pavakare vėl išėjau į mišką. Vienoje kirtavietėje radau stirniną, kurį laiką jį stebėjau, po to iki sutemų pralaukiau žvėrių ant kelio. Nesulaukiau. Jau po saulėtekio eidamas miško keliu mačiau keletą stirnų siluetų atviresnėse miško aikštelėse. Slepiamos vis tirštėjančios tamsos jos elgėsi kur kas drąsiau nei dienos šviesoje.
Vasara įpusėjo. Lankiausi ne tik miškuose, jei tik rasdavau galimybę, visada užsukdavau ir į pamiškės laukus. Vieną netoli miško esantį pasėlių plotelį pamėgo vasarojančios gervės. Gerokai didesnį nei pusšimčio paukščių būrį ten stebėjau keletą kartų, ruošiausi ir niekaip neprisiruošiau pasistatyti ten slėptuvę… Vis miškas paviliodavo. Orai neskriaudė, tad eidavau į jį beveik kasdien. Ko jau ko, o stirnų prisižiūrėjau. Ir stirninų, ir stirnaičių, ir jau paūgėjusių stirniukų. Tiesa, gerų nuotraukų padaryti nepavyko, niekaip nesisekė pakankamai priartėti prie šių miško ožkelių. Tačiau miškas nenuskriaudė – parodė vieną iš savo retesnių gyventojų, juodąjį gandrą. Pamačiau jį važiuodamas iš eilinės pasalos. Praskrido virš automobilio ir nutūpė ant kelio prieš mane – žiūrėkite ir grožėkitės, koks miško džentelmenas teikėsi pasirodyti…
Laukuose matomi gervių pulkai vis nedavė ramybės, tad vieną vakarą susiruošiau ir dar tamsoje vis tik pasistačiau ten palapinę. Pievas klojo toks gražus rūkas, per kurį nedrąsiai brovėsi pirmieji saulės spinduliai. Taigi – fonas nuostabus, tereikia gervių. Ir jos atskrido! Visu būriu. Ir nusileido vos už keliolikos metrų. Tik ne prieš, o už palapinės… Sparnų šlamesys, ausis kurtinantys klykavimai ir tuščias laukas prieš akis. Ai, dar kiauliukių (tokie maži laukų paukšteliai) šeimynėlė, nusprendusi, kad palapinės stogas – pati geriausia vieta šeimos susirinkimui. Lengvas vėjelis pamažu išblaškė rūko gijas, romantiški saulės spindulėliai pavirto auksiniu karštu blynu, pajutau, kad palapinė vis labiau kaista. Laukas prieš mane vis dar tuščias. Namolio užsinorėjau… Pažiūrėjau į ant kelio palikto savo automobilio pusę – ogi per pievos ražienas į pasėlių lauką atžygiuoja gervių būrelis. Keletą valandų pasisekė pabūti šių paukščių apsuptyje. Dabar jau galiu pripažinti, kad vietą tada slėptuvei išsirinkau ypatingai nesėkmingai, bet iš klaidų visada galima mokytis.
Ne visus paukščius nufotografuoti yra sudėtinga. Štai baltąjį gandrą, snaudusį ant šieno ritinio, nufotografavau tiesiog per automobilio langą. Lygiai taip pat fotografavau ir kovus – vasaros viduryje jų jaunikliai jau dydžiu nenusileidžia tėvams ir kartu skrenda į laukus ieškoti maisto. Jaunus paukščius nuo vyresniųjų atskirti šiuo metu labai lengva – jie kol kas neturi baltos dėmelės aplink snapą. Ji atsiras vėliau, kai nuo dažno snapo kaišiojimo į dirvą nusitrins prie snapo pamato esančios plunksnos. Kiti paukšteliai – karklažvirbliai – mano kiemo senbuviai. Dėl jų net iš namų išeiti nereikia. Atvirose vietose orą „karpo“ ilgauodegių šelmeninių kregždžių sparnai. Jų jaunikliai taip pat jau palikę lizdus, bet skrajūnai dar silpni, tad tupinėdami ant elektros laidų ar tvorų laukia kąsnelio iš tėvų. O tie siuva nepailsdami, net į lietų per daug dėmesio nekreipia. Vos tik jaunikliai pamato kurį iš tėvų artėjant, kuo plačiau išsižioja ir bando atkreipti į save dėmesį. O tėvai dažnai neskuba atiduoti sugautų vabzdžių, norintis maisto jauniklis turi ir prie tėvų priskristi, ir vietoje papleventi, ir ore pasimaitinti. Taip ir mokosi po trupinėlį. Anksčiau galvodavau, kaip lyjant lietui skraidantys paukščiai nesušlampa? Pasirodo, vis tik sušlampa…
Miškas vasarą ne tik gyvūnų gausa pasižymi. Šilti ir drėgni orai skelbia grybavimo pradžią. Koks malonumas iš miško grįžti su pilnu kibiru baravykų… Vasarinė pirmoji baravykų „banga“ netrunka ilgai, tad pražiopsojęs gali ir be grybų likti. Tik kad man niekaip nepavyksta grybavimo su fotografavimu suderinti, jei ne žmona, tai ir be grybų likčiau. Su dideliu fotoaparatu toks ir grybavimas, o be fotoaparato grybauti irgi negaliu. Tai ir fotografuoju grybus. Taip begrybaujant iš eglės ant manęs pabiro smulkios šakelės – pasirodo, ten pora miškinių kiaunių dūko. Viena tiesiog prieš mane nusileido ant žemės, pabėgėjo iki kito medžio ir užsikabarojo vos ne į viršūnę. Aš tik tada prisiminiau, kad fotoaparatą turiu. Na, nors antrąją nusifotografavau.
Taip ir leidau savo visą laisvalaikį miške, tai žvėrelių laukdamas, tai grybus rinkdamas.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos pedagogai dalyvavo konkurse „Sveikatą puoselėjanti įmonė 2016“. Jameįvertinti profesinės sveikatos priežiūros aspektai. Konkurse buvo atsižvelgta ir į saugią bei sveiką darbo aplinką, kurioje būtų užtikrinama optimali darbuotojų sveikata. Taip pat buvo vertinama, kaip įmonės politika ir praktika užtikrina sveikatos stiprinimo priemones darbuotojams, parodant sveikos darbo aplinkos kūrimo ir darbuotojų sveikatinimo priemonių vykdymo naudą, pristatant tai, kaip sektiną pavyzdį kitiems.
2016 m. lapkričio 17 d. tarptautinėje konferencijoje,kurią organizavo Higienos institutas kartu su Sveikatos apsaugos ministerija bei Europos saugos ir sveikatos agentūros (EU-OSHA) Lietuvos ryšių punktu ir Šiaurės ministrų tarybos biuru Lietuvoje, mūsų mokykla, kaip viena iš konkurse dalyvavusių įmonių, buvo apdovanota padėka. Mokyklai buvo dėkojama už iniciatyvas puoselėjant darbuotojų sveikatinimą, sveikesnės visuomenės kūrimo idėjų plėtrą.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla planuoja sveikatos stiprinimo veiklą ir numato šias veiklos kryptis: saugios ir sveikos mokyklos aplinkos kūrimą, darbuotojų sveikatos stiprinimą, moksleivių, mokytojų, medikų, šeimos ir visuomenės bendradarbiavimąformuojantsveikos gyvensenos įgūdžius.
Laima VAIČIŪNIENĖ,
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinė mokykla
Marijampolės Petro Kriaučiūno viešoji biblioteka šį rudenį suskaičiavo 95-erius veiklos metus. Lapkričio 17 d. bibliotekos parodų salėje surengtas jubiliejinis renginys, kurio metu buvo kūrybiškai apžvelgta bibliotekos istorija ir dabartinis vaidmuo. Šventiniame renginyje dalyvavo Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė ir savivaldybės administracijos, Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Marijampolės kolegijos atstovai, kolegos iš kitų miestų bibliotekų, platus skaitytojų ratas. Jubiliejaus scenarijus ir vedimas buvo patikėtas aktorei Reditai Dominaitytei.
Šventės pradžioje bibliotekos direktorė Daiva Kirtiklienė glaustai priminė bibliotekos įkūrimo ištakas ir raidą. Anot jos, Marijampolėje viešoji biblioteka, tiesa, tuo metu vadinta knygynu, 20 amžiaus pradžioje radosi iš poreikio. Ji buvo viena pirmesniųjų Lietuvoje, ir tai visai nenuostabu, nes Marijampolėje – garsioji gimnazija, o jos mokytojai, auklėtiniai buvo Lietuvos valstybės, mokslo ir kultūros kūrėjai. Ypatingai sunkus buvo sovietinis laikotarpis, kai biblioteka tapo ideologinės propagandos įrankiu. Bet ir tada išradingesnės bibliotekininkės, kaip pasakojo direktorė, sugebėdavo pasiūlyti iš po stalo knygą „iš gyvenimo“. Nepriklausomybės laikotarpis buvo veržlus ir intensyvus. Šiuo metu biblioteka yra šiuolaikiška, virtuali. Veikia LIBIS sistema, su partneriais iš Lenkijos Olštyno miesto įsteigtas Multicentras, Draugystės gatvėje iš bendro su Černiachovsko (Rusijos Federacija, Kaliningrado sr.) partneriais projekto įrengta moderni biblioteka šeimai, sukurtas originalus Marijampolės gatvių žinynas ir kt.
Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Aušra Rutkauskienė dėkojo ištikimiausiems skaitytojams sakydama: „Jūs be knygų – niekas, mes be Jūsų – niekas“. Bibliotekos darbuotojos įteikė prisiminimui dovanėlę ilgamečių skaitytojų porai – Lionginui ir Aleksandrai Šepkams.
Sveikindama bibliotekos kolektyvą įstaigos jubiliejaus proga savivaldybės mero pavaduotoja I. Lunskienė linkėjo neprarasti skaitytojų prielankumo ir išreiškė viltį, kad biblioteka atsinaujins ir išoriškai. Mat rengiamas pastato rekonstrukcijos projektas, kurį reikės sėkmingai įgyvendinti.
Šventiniame renginyje skambėjo ištraukos iš literatūros, spektaklių epizodai, muzikiniai pasirodymai. Vieną gražiausių dovanų jubiliejui parengė patys bibliotekos darbuotojai. Jie sukūrė visą ekspoziciją kūrinių, kuriuose graviravimo technika atkartoti senosios Marijampolės gatvių vaizdai.
Viešųjų ryšių tarnyba
Aurelijos Baniulaitienės ir Danguolės Micutienės nuotraukos.
Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos salėje lapkričio 18 d. vyko Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijai skirtas renginys „Mano teisė – augti sveikam“. Renginį organizavo visuomeninės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ Marijampolės struktūrinis padalinys, kuriam vadovauja Ramutė Lepšienė. Renginį globojo Marijampolės savivaldybės tarybos narys, VO „Gelbėkit vaikus“ garbės narys Alvydas Kirkliauskas, daug metų dirbantis sunkiosios atletikos treneriu, pats propaguojantis sveiką gyvenseną. Į renginį sugužėję savivaldybės vaiko dienos centrų ir švietimo įstaigų vaikai turėjo progą prisiminti sveiko gyvenimo būdo pagrindus ir pamatyti Širvintų vaikų dienos centro pastatytą spektaklį – Hamelno miesto legendą „Žiurkių gaudytojas“. Ne gana to, kiekvienas dalyvis gavo dovanų vitaminų, knygelių ir kitokių sveikai gyventi padedančių smulkmenėlių.
Renginio dalyvius ir organizatorius pasveikino ir padėkojo už Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Isoda. Jis su savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir Švietimo, kultūros ir sporto departamentų direktoriais Daiva Pankauskiene ir Vygantu Diliu įteikė pintinę šviežių vaisių, skirtų visiems dalyviams pasivaišinti. Vaikų teisių apsaugos skyriaus darbuotojas Vaidas Zabilevičius trumpai pristatė JTvaiko teisių konvencijos esmę. 1989 m. įvairių šalių vyriausybės, priimdamos JT Vaiko teisių konvenciją, pažadėjo visiems vaikams vienodas teises išgyventi, augti, dalyvauti ir išvystyti savo potencialą, nesvarbu, kokioje šeimoje ar šalyje jis yra gimęs. Lietuvos Respublikos Seimas Vaiko teisių konvenciją ratifikavo 1995 m. liepos 3 d.
Marijampolės savivaldybės gydytoja pristatė pagrindinius sveikos gyvensenos principus. Visuomenės sveikatos biuro direktorė Lina Laukaitienė surengė trumpą viktoriną apie sveiką mitybą. Pabaigoje kiekviena dalyvavausi organizacija pristatė pačių sukurtus plakatus apie sveiką maistą ir buvo apdovanota. Prie savivaldybės vaiko dienos centrų šiemet renginyje noriai prisidėjo „Saulės“ pradinės mokyklos pradinukai, vaikų lopšelio-darželio „Rasa“ priešmokyklinė grupė, Rygiškių Jono gimnazijos mokinių priešsmurtinė grupė.
Renginį rėmė „Mantingos“ labdaros ir paramos fondas, Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, VO „Gelbėkit vaikus“ Marijampolės struktūrinio padalinio parengtas projektas „Aukime sveiki“.
Vakar, lapkričio 20-ąją, buvo minima Pasaulinė diena žuvusiems eismo įvykiuose atminti. Lietuvos ir mūsų krašto bažnyčiose buvo aukojamos Mišios ir meldžiamasi už žuvusiuosius eismo nelaimėse. Pamaldose dalyvavo ir policijos pareigūnai. Kunigai atkreipė visuomenės dėmesį į kiekvieno asmeninę atsakomybę už savo elgesį kelyje, Kelių eismo taisyklių laikymąsi, kad būtų išvengta beprasmių aukų. Pasibaigus Mišioms, policijos pareigūnai bendravo su žmonėmis, kalbėjosi apie eismo saugumą, o VĮ „Marijampolės regiono keliai“ ir jų atstovas dovanojo atšvaitus.
Policija priminė, kad, einantieji neapšviestu kelkraščiu arba važiuojamosios dalies kraštu, tamsios paros metu arba esant blogam matomumui, pėstieji privalo neštis šviečiantį žibintą arba vilkėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba būti prie drabužių kitiems eismo dalyviams matomoje vietoje prisisegę atšvaitą.
Lapkritis – dėl neprognozuojamų gamtos reiškinių vienas sudėtingiausių mėnesių metuose tiek pėstiesiems, tiek ir vairuotojams. Jau šį mėnesį (lapkričio 1-21 dienomis) Marijampolės savivaldybėje buvo sužaloti trys asmenys, vienas jų dėl sužalojimų mirė. Iš viso šiemet Marijampolės savivaldybėje sužaloti 26 žmonės, 2 žuvo.
Marijampolės apskr. VPK informacija
Nuotraukoje – po Mišių, kurias Šunskų šv. Marijos Magdalietės bažnyčioje.aukojo Marijampolės apskrities policijos kapelionas kun. Remigijus Gaidys, policijos pareigūnai su žmonėmis kalbėjosi apie atšvaitų svarbą.
Lapkričio 23 d. (trečiadienį) 17 val. Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje (Vytauto g. 20) vyks susitikimas su Lietuvos policijos kapelionu Algirdu Toliatu ir jo knygos „Žmogaus ir Dievo metai“ pristatymas.
Išleisti kunigo Algirdo Toliato knygą „Žmogaus ir Dievo metai“ pasiūlė jo bendruomenės nariai, sužavėti kunigo pamokslų įtaigos ir grožio. Nors knygoje pamokslai sudėlioti sekant liturginius metus, pats A. Toliatas teigė, jog ją skaityti galima nebūtinai nuo pradžios, o ir interpretuoti taip, kaip skaitytojui norisi. „Gyvenu tuo, kuo tikiu. Esu ieškotojas. Galbūt tai atliepia žmonėms, nes mes visi esame ieškotojai, visi mes ieškom sielos ramybės“, – sakė A. Toliatas, patikinęs, jog pats niekada neketino rašyti knygos.
Kunigas teigė, jog kiekvieną kartą per Mišias susirinkus daugybei žmonių, jis jaučiasi tarytum leisdamasis nuo kalno – jį užplūsta vaizdiniai ir tikintiesiems jis pasakoja tai, ką mato: „Jei nebūtų kiekvieno sekmadienio, kuris mane pastato ant kalno viršūnės, aš ir pats nežinočiau to, ką rašau.“
Bet po mokyklos ir lygiagrečiai su mokykla yra ir bus gatvė, televizorius, internetas, brutalių, pelno siekiančių kino filmų tvanas. Niekas man neįrodys, kad jaunam, bręstančiam jaunimui galimybė kiekvieną pripuolamą akimirką internete matyti pornografijos gyvuliškumą ar filmuose aukštinamą jėgos, prievartos ir žudymo „vyriškumą“ yra žmonijos ir demokratijos pasiektos žmogaus teisių ir laisvių viršukalnės.
Kur Lietuvoje tie žurnalistai, tie donkichotai, su dvasiniu užsidegimu šioje, norisi sakyti, ašarų pakalnėje, šioje susitaikėliškoje su blogiu visuomenėje aukštinantys bendražmogiškų vertybių šeimos židinius, žmones, kurie per atkaklų darbą sukūrė fizines, kultūrines ar dvasines vertybes ir jas dalina kitiems – kur jie? Tuo tarpu, deja, mūsų spauda ir televizija užpildyta be darbo šlitinėjančių Lietuvos milijonierių žmonų prabangiais aprėdais ir neskoningais namais, namais ne savo pinigais pastatytais, tačiau jų savininkai Lietuvos „elitu“ vadinami. Taip, yra skambiais pavadinimais papuoštų televizijos laidų, bet kai žinai jų užkulisius ir pagrindinį tikslą – reitingų siekį, kai kriterijus yra ne tiesa ir teisingumas, bet intrigos ir sensacijos efektas, nerandu Lietuvoje tikrų žurnalistų-donkichotų, nors nedidelė dalis tų, kurie galėtų jais būti, kaltai šypsosi ir sako: „O pragyventi tai reikia…“
Taip, jaučiu, kad ir Jūs vėl šypsotės, skaitydami šito idealisto mintis. Gal iš tiesų esu idealistas, bet kartu suprantu, kad idealams tapti realybe reikia tvirto pagrindo po kojomis. O tas pagrindas, žinoma, ne atskirų donkichotų pakelti skydai, nuleisti antveidžiai ar jie patys su ištiestomis ietimis šuoliuojantys prieš besisukančius malūnus – jie vis tiek sukasi ir suksis. Reikia nuosekliai, neatidėliojant, visu frontu, pagrindiniu konstitucijos principu, absoliučiu valstybės prioritetu tarsi rentgeno spinduliu peršviesti visą įstatymų, įsakymų, potvarkių, normų ir normatyvų sistemą ir papildyti, pakeisti ar atsisakyto to, kas sudarytų nors mažiausią plyšelį apeiti valstybės ir mūsų visų absoliutų prioritetą, kurio tik vienas tikslas – žmogaus tapsmas Žmogumi.
Kaip minėjau, tai ne metų ar dešimtmečių darbas – tai dviejų, trijų kartų koregavimo darbas. Dar kartą sugrįšiu prie mokyklos – tikri Mokytojai į mokyklą gali ateiti tik iš tikromis bendražmogiškomis vertybėmis gyvenančios šeimos, tik iš dvasinių vertybių ugdymu paremtos mokyklos. Didžiulę paramą šiame darbe galėtų atlikti Lietuvos tradicinės religinės konfesijos, jeigu sugebėtų pakeisti savo veiklos prioritetus nuo nekintamų tikėjimo dogmų prie daug kilnesnio tikslo – žmogaus ugdymo, žmogaus dvasinės kokybės pakėlimo virš dabar dominuojančio vartojimo, turėjimo ir pasitenkinimo sindromo.
Ir dar. Kol su besikeičiančiais ministrais žaisime politinius ir ambicijų žaidimus, kol Seime, tvirtindami kitų metų biudžetą, kaip šunys urgzdami, bet su sukąstais dantimis tampysime plyštančią į gabalus biudžeto antklodę, palikdami Kultūros ministrui nubyrėjusius skutus (koks akivaizdus gamybos-vartojimo prioritetas!), kol bendru partijų sutarimu Kultūros ministru nebus skiriamas tikrai to vertas asmuo mažiausiai 6–8 metams, kol ministras su savo ministerijos ir ekspertų komanda nesuformuos kultūrai atsiveriančios valstybės strategijos, kol ta strategija nebus patvirtinta aukščiausiu lygiu, kol ta strategija neduos pelnytų vaisių – kalbos apie kultūros gyvybišką reikšmingumą tautai taip ir liks kalbomis. Tai liečia ne tik Kultūros ministeriją – aukštesni reikalavimai taikytini visai Vyriausybei, jau nekalbant apie Seimą ir visas likusias valstybės institucijas.
Sąmoningai neišsiplečiu ties Lietuvai begaliniai skaudžia tema, kai vietoj Politikų turime politikus, vietoj Ministrų – ministrus, vietoj Teisėjų – teisėjus, vietoj Teisėtvarkos pareigūnų – tik pareigūnus. Palyginkite Lietuvos politikų, teisėjų, valdininkų, pareigūnų, ypač muitinėse dirbančių, deklaruojamus milijonus, realiai turimus ir giminėms užrašytus turtus – ar jums nekyla klausimas, kiek korumpuotų ir sugebančių vogti „elito“ atstovų yra Lietuvoje? O juk taip paprasta būtų palyginti jų realias algas ir turimus turtus. Palyginti, paskelbti visuomenei ir imtis juridinių teisėtvarkos veiksmų. Kažkur, kažką apie tai girdėjome. Deja, tai tokie menki teisingumo trupiniai. Natūralu – juk varnas varnui akies…
Puikiai suprantu, kad ne šventieji puodus lipdo – priėmus naujas įstatymų pataisas, tų įstatymų vykdytojai netaps kitokie, nepakeisime rytdienos mokytojų ir teisėjų. Pasikartosiu: tai ilgų dešimtmečių nuoseklus ir atkaklus darbas – įstatyminiu frontu bei nepaliaujamu dorovinių, moralinių ir etinių nuostatų diegimu ir aukštinimu atvesti visuomenę iki bendražmogiškų vertybių kaip vienintelio egzistencijos pagrindo priėmimo. Tada de Sent-Egziuperi žodžiai, kad didžiausia pasaulyje vertybė yra ryšiai tarp žmonių, taps artimi ir suprantami kiekvienam.
Bet lieka viena, pati sudėtingiausia problema, pats atsakingiausias lūžio taškas – kas inspiruos, kas nenuginčijamai pagrįs to vienintelio kelio pradžios neišvengiamybę – konstituciją papildančių punktų absoliutų būtinumą? Kieno tai galėtų būti iniciatyva – Prezidento, Vyriausybės, Seimo, politinės partijos, visuomeninių organizacijų ar Lietuvos kultūros kongreso? O gal dar yra mums nežinomų donkichotų, kurie rytoj pradės rinkti tautos parašus konstituciniam referendumui Lietuvoje?
Mielas skaitytojau, čia ir galėtume sustoti, toliau nebeskaityti, jeigu apsiribotume tik Lietuvos problemomis. Tačiau mano profesija, žmonijos egzistencijos trukmės pojūtis Visatos laiko begalybėje neišvengiamai veda nuo Lietuvos mokyklų problemos prie žmonijos išlikimo problemos – žmonijos išlikimo kosminiuose laiko mastuose.
Vargu ar metuose yra dienų be eismo įvykių. Apie pačius skaudžiausius gana plačiai informuoja žiniasklaida. Apmaudu, bet eismo įvykiai jau yra tapę mūsų kasdieninio gyvenimo dalimi. Nelaimės keliuose kartais negrįžtamai pakeičia žmonių gyvenimus, niekais paverčia visus planus ir svajones. Sunku būtų įvertinti, kaip eismo įvykiuose patirtos netektys paveikia nukentėjusiųjų šeimas, visuomenę. 2005 m. lapkričio 26 d. Jungtinių tautų organizacija priėmė rezoliuciją, kuria kreiptasi į šalių vyriausybes, kad kiekvienais metais trečias lapkričio sekmadienis būtų skirtas žuvusiesiems eismo įvykiuose atminti. Pagrindinis šios atmintinos dienos tikslas – solidarumo išreiškimas bei dvasinis palaikymas, skirtas šeimoms, kurios išgyvena netektis dėl keliuose prarastų savo šeimos narių, draugų ar tiesiog pažįstamų.
Norėdami prisiminti ir įamžinti žuvusiųjų eismo įvykiuose atminimą, kviečiame Marijampolės apskrities gyventojus, žuvusiųjų, nukentėjusiųjų eismo įvykiuose artimuosius lapkričio 20 d. (sekmadienį) dvasiniam susitelkimui.
Tą pačią dieną Šunskų šv. Marijos Magdalietės (10 val.), Marijampolės šv. Vincento Pauliečio (12 val.), Igliaukos šv. Kazimiero (12 val.), Gudelių Švč. M. Marijos Škaplierinės (10 val.), Gižų šv. Antano (12 val.), o taip pat Marijampolės miesto ir daugelyje apskrities bažnyčių bus aukojamos šv. Mišios, skirtos Pasaulinei dienai žuvusiesiems eismo įvykiuose atminti.
Dvasininkai kalbės apie eismo dalyvio atsakomybę keliuose, atšvaitų naudojimo svarbą, pagarbą vienas kitam. Kelių policijos pareigūnai kartu su VĮ ,,Marijampolės regiono keliai” atstovu po Mišių dalins atšvaitus. Minint šią dieną prisijungs ir VĮ ,,Regitra” Marijampolės filialo darbuotojai.
Kviečiame visus eismo dalyvius nelikti abejingus nei savo, nei kitų saugumui kelyje, gerbti ir saugoti vieni kitus, kad išvengtume eismo įvykių ir beprasmių žūčių.
Marijampolės apskrities policijos kapelionas kun. Remigijus Gaidys
P.S. Šiais metais (iki lapkričio 1-osios) mūsų apskrityje žuvo 12 eismo dalyvių, sužalota 125. 2015-aisiais sausio-spalio mėnesiais eismo nelaimės nusinešė 17 gyvybių, sužeista 147 asmenys. Marijampolės mieste pernai kelyje žuvo 2 žmonės, šiemet per tą patį laikotarpį – 1. Mūsų mieste šiemet per 10 mėnesių įvyko23 eismo įvykiai, kuriuose sužaloti 24 žmonės. Dalis eismo įvykių – dėl neblaivių vairuotojų kaltės.
„Anksčiau smurtas šeimoje buvo tik šeimos reikalas: esą šeimai geriau smurtaujantis sutuoktinis ir vaikų tėvas, negu gyventi išvis be jo. Policijos pareigūnai ignoruodavo mūsų organizaciją bei kitas panašias visuomenines organizacijas, įsitraukusias į pagalbą šeimos smurto aukoms, ir tik ranka numodavo – esą „ko ta „bobų“ organizacija nori“. O dabar – jau visai kitas požiūris. Tai – ir Marijampolės apskrities moters veiklos centro (MAMVC) įkūrėjos ir ilgametės vadovės Adolfinos Blauzdžiūnienės didžiulis indėlis.“ – Taip šio MAMVC suorganizuotoje konferencijoje lapkričio 11-ąją kalbėjo renginio viešnia Nijolė Dirsienė, Vilniaus miesto krizių centro direktorė.
Tradicinis renginys
MAMVC surengta konferencija „Institucinis bendradarbiavimas įveikiant smurtą Marijampolės bendruomenėje“, galima sakyti, yra tradicinis kasmetis MAMVC renginys. Nuo tada, kai 2011-ųjų gruodžio viduryje Lietuvoje įsigaliojo daugelio ilgai lauktas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, MAMVC vadovė su savo kolegėmis jaučia pareigą sistemingai paviešinti apie Centro darbus, nuveiktus per metus, apie pasiektus rezultatus ir pastebėtas problemas ar atsiradusias naujas. Tokiose konferencijose kartu dalyvauja ir kalba prokuratūros, policijos, Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, įvairių sričių specialistai, kolegos, keičiamasi gerąja patirtimi.
Šių metų konferencijoje, kuri vyko Marijampolės kultūros centro patalpose, ir vėl kalbėta apie smurto šeimoje tendencijas, permainas, minėta vis dar liūdna tokių faktų statistika, ieškota problemų sprendimo būdų. Taip tarsi atiduota duoklė minėto Įstatymo įsigaliojimo 5-mečiui.
Skaičiai liūdina
Šiemet iki spalio 1-osios Lietuvos policija įregistravo per 12 000 smurto šeimoje atvejų;
per 8000žmonių gavo vienokią ar kitokią pagalbą po smurto šeimoje atvejų;
dažniausiai smurto aukomis tampa moterys – per 1 000 šiemet, po jų statistikos lentelėse rikiuojasi vyrai – 90, vaikai – 88;
890 Lietuvos vaikų tebegyvena šeimose, kuriose smurtas yra kone kasdienybė;
dažniausiai linkę smurtauti darbingo amžiaus asmenys – 30–59 metų, po jų eina 18–21 metų asmenys (jaunimas);
8 iš 10 smurtautojų tai daro būdami girti;
dažniausiai šeimose smurtauja sugyventiniai vyrai, kiek mažiau – sutuoktiniai, dar mažiau – vaikai prieš tėvus ir t.t.
Prokurorės pastebėjimai
Konferencijoje kalbėjusi Marijampolės apylinkės prokuratūros prokurorė Vilma Sakalauskienė teigė, kad 5 metus veikiantis Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, kaip rodo iš policijos įstaigų gaunami pranešimai, šiek tiek sumažino smurto šeimoje mastus. Ir tai džiugina. „Nors iš tiesų sunku pasakyti, ar tikrai tokių atvejų sumažėjo, ar galbūt smurto aukos mažiau skundžiasi policijai, nes daugeliui smurto aukų vis dar gėda viešinti savo šeimos bėdas“, – sakė prokurorė. Ji pasidžiaugė, kad per tuos penkerius metus pasikeitė teisėjų, nagrinėjančių smurto šeimoje bylas, požiūris į jas: jie jau nesako, kad tai yra elementarios bylos, kurių esą nereikia.
Tik prokurorei atrodo negerai, kad prokuratūros nepasiekia informacija apie tai, kaip sekėsi nuteistam smurtautojui vykdyti paskirtą bausmę – ar žmogus suprato, kad smurtas prieš šeimos narį – irgi nusikaltimas.
Be to, prokurorė V. Sakalauskienė pareiškė norą žinoti ir apie šeimos smurto aukas, kurios pagalbos kreipiasi ne į policiją, o į A. Blauzdžiūnienės vadovaujamą įstaigą. „Gal tai irgi padėtų mažinti smurtą apskritai, būtų teikiama įvairesnė pagalba“, – sakė prokurorė.
Policininkų mintys
Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus viršininkas Raimundas Antanavičius, primindamas policininkų darbo dėl smurto šeimoje problemas ir sakydamas, kad šioje srityje daroma tikrai daug, bet rezultatas vis dar negali džiuginti, savo mintis apibendrino retoriniu klausimu: „Kaip rasti priėjimą į žmogaus smegenis, kad jis liautųsi smurtavęs?“
Kartu šis patyręs policininkas nenorėjo sutikti su MAMVC vadove A. Blauzdžiūniene, kad dar iki šiol Lietuvoje yra žmonių, nežinančių apie smurtautojus turintį pažaboti minėtą įstatymą. Bet ponia Adolfina atrėmė: „Atokiuose kaimuose, bendruomenėse, pataisos namuose tikrai sutikome tokių asmenų, kurie teigė nieko negirdėję nei apie šį įstatymą, nei apie įvairių institucijų teikiamą pagalbą smurto aukoms“. Vadinasi, dirbti šioje srityje tikrai dar yra ką.
Šakių policijos komisariato viršininkas Mindaugas Akelaitis priminė, kad po policijos reformos žengiamų žingsnių nebelieka apylinkės inspektorių, kurie būdavo arčiausiai piliečių, galėdavo daug problemų žinoti ir daug padėti. Bet, kaip įsitikinęs M. Akelaitis, reforma nepaliko visuomenės be „gyvai matomo policininko“ – jau dirba kitų policijos padalinių pareigūnai, tad dėl to smurto šeimoje problemų neturėtų padaugėti. „Bet ši sena „tradicija“ išties yra labai negera, nes smurtaujančiose šeimose augantys vaikai užaugę irgi smurtaus, išsinešdami šeimos „tradicijas“, – sakė M. Akelaitis. – O su smurtu šeimoje kovojantis įstatymas tikrai kryptingai atlieka savo misiją – jis drausmina smurtautojus, baudžia, kartu mažina smurto atvejų.“
Šakių policijos viršininkas pasidalijo savo ir kolegų patirtimi, kaip vykdė pačių sukurtą projektą „Pastebėk, suprask, informuok“.
Konferencijoje būta ir daugiau įdomių, vertingų pranešimų, pasisakymų.
Centrui – jau 20 metų
Konferencijos darbas sutapo su labai gražiu Marijampolės apskrities moters veiklos centro gyvavimo faktu – 20-mečiu! Šis Centras veikliosios marijampolietės Adolfinos Blauzdžiūnienėsaktyvumo dėka buvo įregistruotas 1996-ųjų lapkričio 6-ąją.
Šių eilučių autorė prisimena, kad ponia Adolfina, turėdama gražią idėją burti krašto moteris, teikti joms reikiamą pagalbą, šviesti ir skatinti įdomesnį moterų užimtumą, gerinti moterų gyvenimo sąlygas, būsimojo Centro klausimais pradėjo veikti kur kas anksčiau. Ji nešė savo idėją į viešumą, beldėsi į įvairių institucijų duris, ieškojo rėmėjų, patalpų ir panašiai. Tai liudija ir to meto archyvinė Marijampolės spauda.
Centro įvairiapusės veiklos 20-mečio proga A. Blauzdžiūnienė apžvelgė, anot jos, labai greitai prabėgusius metus, parodė konferencijos dalyviams daugybę nuotraukų, liudijančių apie įdomią ir reikalingą MAMVC veiklą. „Tiek daug per tuos metus mes esame „prisidirbusios“, – šmaikštavo A. Blauzdžiūnienė. – Ir viskas atlikta tik dėl to, kad sėkmingai bendradarbiaujame su daugybe organizacijų ir institucijų. Dėkojame už tai!“
Anot A. Blauzdžiūnienės, Centre suburta veikli darbuotojų komanda, kuriami ir vykdomi projektai, gaunama jiems lėšų. Tuomet vyksta tikrasis juodas darbas, kartu – seminarai, akcijos, apskritieji stalai, konferencijos ir panašiai.
Žingsniai į priekį
Marijampolės apskrities moters veiklos centrą, kurio vadovė prisidėjo prie greitesnio minėto įstatymo įsigaliojimo, žino ir šalies Prezidentūroje.
A. Blauzdžiūnienę ir per šią konferenciją pagerbė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė – jos patarėja Ona Marija Vyšniauskaitė perdavė prezidentės sveikinimus ir linkėjimus, įteikė atminimo dovanėlę. Veikliąją marijampolietę sveikino ir atvykusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos vadovė Algimanta Pabedinskienė, primindama, kad visada nešiojasi širdyje itin gražų faktą apie ponios Adolfinos dėka pasikeitusį vienos marijampolietės gyvenimą: ši moteris kažkada pati turėjo didelių problemų, kreipėsi į Centrą, sulaukė pagalbos ir pradėjo studijuoti teisę – dabar ji yra veikli vietos teisininkė!
Centrą ir jo vadovę sveikino kitos viešnios iš Marijampolės savivaldybės, jos skyrių, kitų įstaigų, taip pat atvykusios veiklos kolegės iš Vilniaus, Kauno, Kretingos ir kitur. Sulaukta dėmesio ir iš užsienio, nes MAMVC turi nemažai partnerių keliose užsienio šalyse, kur semtasi patirties, dalintasi savąja.
„Išties galiu pasidžiaugti, kad mūsų Centras žinomas ne tik apskrityje, – užbaigdama kalbėjo A. Blauzdžiūnienė. – Stengiamės mažinti smurtą šeimoje; prieš trejus metus įkūrėme Vyrų krizių centrą, nes būtina padėti ir smurtaujantiems vyrams, kad jie keistų savo požiūrį; su savo žiniomis ir patarimais važinėjame po atokiausius kaimus, kur apie savo veiklą pasakojame skaidrėmis, rodomomis ant kurios nors kaimo moters atneštos baltos paklodės vietoj ekrano; džiaugiamės, kad į mus pagalbos besikreipusios smurto aukos gali laikinai gyventi mūsų turimose jaukiose patalpose, o veiklos pradžioje juk ant grindų suguldydavome pagalbos ieškančių moterų vaikučius ir užklodavome juos savais drabužiais, daiktais… Kiekvieni metai – tai žingsnis pirmyn.“
Šios šventinės konferencijos darbą nuotaikingai užbaigė keli miesto saviveiklininkų kolektyvai.
Taip jau esti: jei jau susibičiuliavai su bitėmis – tai visam gyvenimui (ko gero, nė vienas tikras bitininkas šios bičiulystės nemeta šiaip sau, pareikšdamas, kad tiesiog nusibodo). Jei jau bent kiek pažinai jų gyvenimą, bent kiek išmokai jų nuolatiniu darbu ir begaliniu teisingumu paremtą kalbą, nesiskirsi su bitutėmis, juolab kad ir jos už tavo rūpestį, darbštumą atsilygins saldžia sveikata. Šia tiesa nė kiek neabejoja nemaža įsipareigojimų turintis Kalvarijos gyventojas Vytautas BURBA (g. 1951 m.),Kalvarijos žvejų mėgėjų klubo „Orija“ vadovas (jo tikslas – kad būtų vandens telkiniuose žuvų, o ne jas pagauti), medžiotojas, baikeris, draugaujantis su Marijampolės baikerių klubu „Siena“ ir jau 6 metus iš eilės su šiuo klubu organizuojantis žvejų varžybas-šventes Sangrūdos laikinųjų globos namų vaikams), neetatinis aplinkos apsaugos inspektorius, tačiau daugiausiai savęs skiriantis būtent bitininkystei – šita bičiulystė žmogui pati brangiausia, o bitučių gyvenimas – pats įdomiausias: jį stebėdamas kiekvieną kartą sužinai vis ką nors naujo…
Pirmąją bičių šeimą įsigijo per… „Moskvičių“
V. Burba gimė ir augo Kalvarijoje. Apskritai gimtojo miestelio niekada ilgam ir nebuvo palikęs. Baigęs Kalvarijos vidurinę mokyklą, ėjo iškart dirbt, o studijavo Kauno politechnikume automobilių remontą ir techninį aptarnavimą neakivaizdžiai. Beveik 20 metų šis žmogus išdirbo Marijampolės vairuotojų mokykloje, mokydamas būsimus vairuotojus (per visą savo darbo istoriją per pusantro tūkstančio žmonių išmokęs vairuoti). Paskutinė V. Burbos darbovietė – Rytų skirstomieji tinklai, kur dirbo nuo sandėlininko iki mechaniko. Tokia patirtis jam, kaip technikos žinovui, nemažai nusimanančiam apie automobilius, buvo labai naudinga ir buityje: be vargo pasiremontuodavo ir savo automobilį, ir kitiems patalkindavo. Štai būtent auksinės meistro rankos V. Burbą atvedė ir… prie bičių.
…Tai buvo prieš daugiau nei 30 metų. Tuomet V. Burba turėjo automobilį „Moskvič“. Tokį patį ir kaimynas, laikęs bites, turėjo. Priekaboko kaimyno būta. Gal dėl to jis sunkiai rasdavęs įtinkantį meistrą, kai „Moskvičius“ imdavęs ožiuotis. Vieną kartą V. Burba kaimynui pataisė automobilį, kitą kartą… Kaimynas taisymu likdavęs patenkintas, tad kartą (buvo ruduo) atsidėkodamas pasakė, jog V. Burbai duosiąs spiečių ir prisakė įsigyti avilį. „Nors ir domėjausi bitėmis, tačiau ilgai nesiryžau pats jų laikyti, – pasakoja V. Burba, – ir kaimyno pažadą duoti spiečių pro ausis tada praleidau: nei įsigijau avilį, nei ruošiausi tai daryti. Netgi pamiršau tą jo pažadą, kai jau kitą vasarą atlekia kaimynas kone uždusęs ir šaukia, jog pasiimčiau spiečių. Nebuvo kur dingti – greitai susisukau, radau avilį, ir jau turėjo pirmą bičių šeimą. Po mėnesio kito dar vieną įsigijau ir taip pradėjau bitininkauti.“ Bitininkystės pradžioje V. Burbą visur minėtas kaimynas už rankos vedžiojo, aprūpino specialiąja literatūra, o paskui jau ir pats V. Burba ėmė labiau viskuo, kas susiję su bitėmis, domėtis, praktiką derino su teorija, šitaip įgydamas vertingos patirties: juk niekas iš giminės nelaikė bičių, tad viską reikėjo mokytis pačiam.
Nuo nepilno kibiro – iki…
V. Burba prisimena: iš pirmųjų dviejų bičių šeimų gavo nepilną kibirą medaus. Džiaugsmo būta neišpasakyto. Kita vertus, tai buvo geras stimulas plėstis. Jau kitais metais žmogaus bičių ūkis padidėjo dar dviem šeimom, ir taip nuolat plėtėsi. Kai jau pasidarė ankšta su bitėmis prie namų, dalį avilių su šeimomis išvežė į kaimą. Šiuo metu V. Burba laiko 22 šeimas: ir prie namų, ir prie Šarkio ežero, ir kaime (čia ypač palankios sąlygos bitininkystei: artimiausias žvyrkelis nuo avilių – už dviejų kilometrų, aplink avilius – pelkės su gausiais spanguolynais, visą šiltąjį metų laiką žydinčiais augalais, tad apie bitelių iš ten prineštą medų išties galima kalbėti kaip ekologišką). Kaip teigia V. Burba, kiek teko daryti medaus tyrimus, rezultatai visada džiugindavo: duomenys būdavo puikūs. V. Burba, jau kaip patyręs bitininkas, sako gebąs atpažinti kokybišką medų nuo nekokybiško: jei medui susicukravus viršuje matyti sustingusi balta puta – medus geras (ta puta – gryna gliukozė). Nederėtų, anot V. Burbos, per daug pasitikėti turguose pardavinėjamu skystu medumi: vasaros pradžioje būna, jog bitininkai medų išima per anksti, kai jame dar daug vandens (toks medus gana greitai prarūgsta, turi aštrų kvapą, nors kokybiškas medus turi savybę praktiškai negesti). Mat kai bitės medų suneša, sparneliais jį garina, o kai išgarina vandenį, tik tada vašku uždengia korius. Štai tada reikia medų imti!
Šiais metais V. Burba išėmė tik 450 litrų (buvę metų, kai iki tonos!) medaus. Pasak bitininko, nedaug – metų prastų būta…
Dėl medaus realizacijos žmogus nesuka galvos: turi nuolatinius klientus. Pagaliau ne vien medus, vaškas, bičių duonelė, pikis – produktai, gaunami užsiimant bitininkyste – svarbu: V. Burbai labai svarbi bičiulystės (apsiėjimo su bitėmis) patirtis, kurios, kaip pripažįsta, jis vis dar mokosi… Anksčiau priklausė bitininkų draugijai, dabar bičių gyvenimo ir darbo su jomis ypatumus studijuoja savarankiškai. Bitininkavimas šiam žmogui – mėgstamas darbas. Nors ir sugelia ne kartą bitelė, eina prie jų plikomis rankomis ir su didžiule meile.
Metų laikai – bičių gyvenimo ritmu
Įdomus bitelių gyvenimas, nors tam, kad jį bent kiek galėtum pažinti, reikia labai daug triūso įdėti. Jau nuo ankstyvo pavasario bent kartą per savaitę būtina apeiti avilius. Pavasarį bitės dauginasi (iš tikrųjų perus auginti pradeda nuo vasario mėnesio), tad būtina plėsti lizdus, įdedant į avilį naujus rėmus. Kai jau labiau prašyla, bitininkas stebi pirmuosius bitelių apsiskraidymus, kurie parodo, kaip bičių šeima peržiemojo: ar stipri išliko, ar nusilpusi (jei bitelės gyvai dūzgia, skraido žvaliai, viskas gerai). Silpnas šeimas, jei tokių yra ne vieną, bitininkas jungia (gamtoje išlieka stipriausi: taigi ir buvusių dviejų šeimų bendra motinėle tampa stipresnioji). Kitas svarbus darbas – lizdų sutvarkymas (reikia išimti tuščius, supelijusius (jei tokių būna) korius, išvalyti avilius, pašalinti kritusias bites (bitės labai tvarkingos: jos pačios išvalo kritusias biteles, bet tam sunaudoja daug energijos, tad bitininko įsikišimas garantuoja spartesnį bitelių darbą nešant medų). Nuo pavasario pabaigos, vasarą – bičių spietimas. Pagauni spiečių – turi naują bičių šeimą! Toliau – medonešis, medaus ėmimas… Taip ir vasara praeina. Paskui, iki rugsėjo 15 d., turi būti baigtas bičių maitinimas (V. Burba savo bites maitina cukraus sirupu), toliau lieka pasiruošimas žiemai. Reikia avilius apšiltinti, atėjus vėlyvam rudeniui – apsauga nuo erkių (V. Burba dūmija – tai labai efektyvu). O žiemą laukia ramybė. Tiesa, gali tik paklausyti, kaip bitelės žiemoja. Tam reikia pro laką įkišti vamzdelį ir prikišus aušį klausytis: jeigu ūžimas ramus, ritmingas, ramiai galima laukti pavasario. Būna, kad bitelių ramybę trikdo avilin įsikrausčiusi pelė. Tuomet graužiką iš avilio tenka bitininkui išprašyti…
Kaip pastebi V. Burba, prie bičių dirbti reikia labai atsidavus, su meile. Jei biteles mylėsi, stropiai ir laiku atliksi visus bitininkavimo darbus, ir bitelės tave mylės, medaus nešykštės. Ir ne tik medaus!
Pagiriamasis žodis pikiui
V. Burba, be kitų bičių produktų, ypač vertina bičių pikį (bičių pikis – tai nuo medžių pumpurų bičių surinkta sakinga, geltonos, rudos, pilkos ar žalsvos spalvos, malonaus kvapo biologiškai aktyvi medžiaga). Būtent pikio užpiltinė šiam bitininkui padėjusi atsikratyti skrandžio bėdų. Pikis užpilamas tik spiritu (degtinėje jis netirpsta). Tokį užpilą reikia palaikyti ir naudoti esant skrandžio žaizdoms, dvylikapirštės žarnos opoms. Preparatą (po 40–50 lašų) reikia lašinti į arbatą. Tokią arbatą gerti keletą savaičių 3 kartus per dieną – efektas garantuotas. Preparatą su pikiu netgi profilaktiškai vartoti naudinga: organizmas bus sveikas, stiprus, atsparus ligoms.
Pikis, arba propolis, laikomas vienu veiksmingiausių natūralių medžiagų, kurios labai naikina ne tik bakterijas, bet ir virusus. Kitaip nei vartojant sintetinius vaistus ir antibiotikus bakterijos ir virusai atsparumo bičių pikiui neįgauna, todėl jo veiksmingumas labai didelis. Pikis žmogaus organizmui suteikia jėgų ir stiprina imuninę sistemą. Jis puikiai tinka širdies ir kraujagyslių ligų, burnos ir dantų, odos ir kitų ligų profilaktikai. Jame gausu vitaminų ir mikroelementų. Daugiausiai B grupės vitaminų, taip pat C, E ir biotino (vit. H). Svarbiausi mikroelementai yra geležis, cinkas, varis, chromas, silicis, vanadis ir manganas. Be to, bičių pikyje rasta svarbiausių aminorūgščių, fermentų ir mineralinių medžiagų (kalcio).
Medikai įrodė, kad bičių pikis padeda įveikti ir daugelį odos ligų, ypač abscesus, spuogus, šunvotes, tinka gydyti opas, nesunkius nudegimus (taip pat nudegimus saulėje), įpjovimus, nubrozdinimus, kitas žaizdeles, nuospaudas ir karpas, taip pat padeda gydyti ir ėduonį bei parodantozę. Preparatais su bičių pikiu sėkmingai įveikiami skrandžio ir žarnyno negalavimai. Propolis puikiai saugo nuo vidurių užkietėjimo. Be to, pasiekta puikių rezultatų bičių pikiu gydant šlapimo sistemos organų (pvz. inkstų ir šlapimo pūslės) uždegimus ir infekcinės kilmės ligas. Ir tai toli gražu ne viskas. Pikis, kaip ir visi bičių produktai, turi daugybę puikių savybių, kurios ne tik bitininkui žada sveikatos ir energijos kupiną gyvenimą.
Laima GRIGAITYTĖ
Nuotraukos autorės ir iš asmeninio V. Burbos albumo.
Penktadienį, lapkričio 11 d., Marijampolės kolegijos bendruomenė pakvietė į savo 15 metų jubiliejų. Pagrindiniu šventės akcentu tapo naujoji Marijampolės kolegijos vėliava, kuri jubiliejaus proga buvo pašventinta Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje vykusių Šv. Mišių metu.
Kiek vėliau, į Marijampolės kultūros centrą kolegijos bendruomenę pasveikinti susirinko marijampoliečiai ir garbūs svečiai iš Marijampolės regiono bei visos Lietuvos. Džiugu, kad susirinkusieji atsižvelgė į Marijampolės kolegijos raginimą ir sveikinimui skirtas lėšas paaukojo „Paramos Etiopijos mokyklai“ projektui. Šiuo metu specialiojoje projekto sąskaitoje jau surinkta 1535 eur. Nuoširdžiai dėkojame už Jūsų gerumą.
Pirmasis Marijampolės kolegijos direktorius Sigitas Valančius prisiminė kaip nelengva buvo išpildyti kolegijos įkūrimui iškeltus reikalavimus bei kokia įtampa tomis dienomis tvyrojo dar tik kuriamoje Marijampolės kolegijoje. Dabartinis Marijampolės kolegijos direktorius Vaidotas Viliūnas taip pat paminėjo Marijampolės kolegijos įkūrėjus ir jų nuopelnus bei trumpai apžvelgė per 15 metų nueitą kelią. „[…]Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo įkurta Marijampolės kolegija. Tai buvo labai drąsus politinis sprendimas […] sprendimo įgyvendinimui labai padėjo tuometinis Švietimo ir mokslo ministerijos profesinio rengimo skyriaus vedėjas R. Pusvaškis ir dabartinis Studijų skyriaus vedėjas A. Levickas.“ Marijampolės kolegijos direktorius padėkos raštais apdovanojo 16 ištikimai kolegijos labui dirbančių asmenų, bei prie kolegijos įvaizdžio puoselėjimo prisidedančių studentų. Savo pranešime direktorius džiaugėsi, kad per 15 kolegijos darbo metų jos veikla net du kartus buvo įvertinta nepriekaištingai, bei akredituota maksimaliam laikotarpiui, kad buvo įdiegta kokybės valdymo sistema pagal ISO 9001 standartą ir šiais metais persertifikuota dar trejiems metams, kad pastaruoju metu padvigubinome tarptautinių projektų ir juose dalyvaujančių darbuotojų skaičių. Savo pranešimą direktorius užbaigė žvilgsniu į ateitį, kur –Inovatyvių technologijų ir Gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, meno ir matematikos srities ugdymo (STEAM) centrų įkūrimas.
Sveikinimo žodžius tarė ir kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų atstovai, linkėjo augti, neišduoti savo principų ir tikslų. Ypač malonu buvo klausytis šiltų socialinių ir verslo partnerių žodžių. Socialinės pagalbos centro direktorė Vilma Ratkevičienė džiaugėsi Marijampolės kolegijos Socialinio darbo studijų programos studentais. Kauno prekybos, pramonės ir amatų rūmų Marijampolės filialo tarybos pirmininkas bei UAB „Mantinga“ generalinis direktorius Kęstutis Svitojus taip pat džiaugėsi ir dėkojo Marijampolės kolegijai už profesionaliai paruoštus specialistus, kurių šioje vienoje didžiausių Marijampolės regiono įmonių dirba arti šimto.
Jubiliejaus proga visiems susirinkusiems Marijampolės kolegija dovanojo instrumentinės grupės „Subtilu-Z“ koncertą. Vaikinai išties pasistengė Marijampolės kultūros centro salę sudrebinti naujai pateiktomis pasaulinio garso bei pačių muzikantų kūrybos melodijomis.
Povilas ŠLAPŠEVIČIUS,
Marijampolės kolegijos viešosios komunikacijos ir marketingo skyriaus vedėjas
Žmonių pasaulyje spustelėjo šaltukas. Fėja Gilė suskubo ieškoti šiltesnės vietelės. Nežinia, kur ji būtų prisiglaudusi, bet staiga jai skrendant pro didelį namą prasivėrė langas ir iš ten pasklido nuostabūs aromatai. Fėja net krūptelėjo, nes kvapas labai priminė jos namus ir ji sekundėlei pasijuto tarsi Fėjų slėnyje. Nieko nelaukdama, kol šis neužsidarė, purptelėjo vidun. Jos nuostabai kambaryje kvepėjo pievomis, medžiu ir vaisiais. Čia buvo be galo jauku ir niekas nepriminė, jog už lango bando karaliauti žiema. Viduryje kambario, prie stalo nukrauto stikliniais buteliukais, gėlėmis, kristalais ir dar galai žino ko sėdėjo nepaprasto grožio mergina.
Ši greitai pastebėjo fėją ir labai tuo apsidžiaugė.
– Koks mielas svečias mane aplankė! Eikš arčiau, – paragino ji ir šalia savęs ant stalo padėjo mažą kėdutę.
– Aš esu Gilė, atskridau iš Fėjų slėnio pažinti žmonių pasaulio, – prisėsdama paaiškino Gilė.
– O mano vardas Eglė, ir taip jau sutampa, kad aš labai domiuosi fėjų pasauliu, – atsakė ši.
– Ar tai reiškia, kad tu ketini keliauti pas mus? – nustebo Gilė.
– Ne, tai reiškia , kad aš ten jau buvau ir susipažinau su kvepalų fėja, – nusišypsojo mergina.
– Aš ją žinau, ji visada apsidėjusi buteliukais, pas ją daugybė gėlių ir dar visokių keistenybių – kaip ir pas tave.
– Būtent su ja ir kuriu dabar kvepalus, – tarė Eglė ir užtaisė fėjai mažutį puodelį arbatos.
– Mūsų pasauliai tokie susipynę… – pamąstė Gilė.
– O taip, mieloji Gile, bet apie tai vėliau. O štai dabar aš užmaišysiu kremą veidui iš įvairių žolelių, kuris moteriai padeda ilgiau išlikti jaunai ir gražiai.
– Ar ši košelė – tai kremas veidui? Mes, fėjos, tik rasa prausiamės, – paaiškino Gilė.
– Jei mes gyventume ten, kur fėjos, gal ir mums tik rasos pakaktų, bet žmonių pasaulyje truputį kitaip ir aš tau papasakosiu kodėl. Žmonėms pirmiausia reikia rūpintis oda iš vidaus. Tai reiškia tinkamai maitintis, išsimiegoti ir daug, daug, labai, labai džiaugtis. Tada oda švyti, o kremas padeda odai apsisaugoti nuo žalingo aplinkos poveikio, drėkina, maitina, švelnina, jame būna daug vitaminų bei mineralų. Svarbiausia, kad kremas būtų iš natūralių medžiagų ir būtinai pagamintas su meile. Jo gamyba – tikras alchemijos procesas, kada susijungia aliejus su vandeniu. Tik šviežiai pagamintas iš natūralių medžiagų ir geros energijos pripildytas kremas gali padėti moteriai būti gražia.
– Štai kaip! Tai reiškia, kad viskas, kas padeda būti gražiems, slypi gamtoje? – įsiterpė fėja.
– Taip! Nepamirškime, kad žmogus – taip pat gamtos dalis. Mes savyje turime visus resursus būti sveikiems, gražiems ir laimingiems. Svarbiausia – nuo savęs neatitolti, įsiklausyti. Mūsų ląstelės atsinaujina kas 7 metus. Įsivaizduok: kas 7 metus mes tampame visiškai nauji. Na, žinoma, tai priklauso nuo to, ar teisingai gyvename ir ar džiaugiamės, kad gyvename. Jei neatsiesime savęs nuo gamtos, galima sakyti, jog būsime amžinai jauni.
Mergina pabaigė pilstyti kremą į gražius indelius, sandariai uždarė ir tarė:
– O dabar mes kursime kvepalus mūsų bendrai draugei – kvepalų fėjai. Vėliau ji gal kažką papildys, o gal ir ne.
– Nuostabu! – suplojo delniukais Gilė ir paklausė: – sakyk, gražioji Egle, o kodėl žmonės kvėpinasi?
– Seniai, seniai, dar Egipto faraonų laikais, kvepalai, kvepiančios dervos, žolelės ir kiti dalykai daugiausia buvo naudojamos balzamuojant mirusiuosius. Viduramžiais buvo nemadinga praustis, todėl kūno smarvei pridengti žmonės sunaudodavo labai daug kvepalų! Mūsų laikais, sakyčiau, yra kelios grupės žmonių. Tie, kurie tiesiog kvepinasi nebrangiais kvepalais, neteikia reikšmės juos rinkdamiesi ir priima tai tarsi kosmetinę priemonę. Kiti perka brangius kvepalus dėl madingo ženklo. Dar kiti priima kvapą kaip intymiausią drabužį, tarsi savo esybės pratęsimą ir kvepalus renkasi labai atidžiai, išjausdami. Kadangi kvepalai išties yra tikri meno kūriniai, juos reikia mokėti „išklausyti“ nuo pirmų natų iki bazinių, o tam reikia laiko, nes kvepalų puokštė gali skleistis net keletą valandų.
– Pasirodo, kvapas labai svarbus žmonių pasaulyje, o fėjos tai kvėpinasi tik tada, kai nori perduoti kažkokią žinią, – paaiškino Gilė.
– Panašiai ir žmonių pasaulyje, – nusišypsojo mergina, – kvapai labai svarbūs, nes uoslės pojūtis mažiausiai paveiktas kultūros ir kitų žmonių sukurtų normų bei labiausiai valdomas instinktų. Per kvapą mes suprantame, ar maistas šviežias, ar tinka mūsų organizmui, padeda orientuotis aplinkoje, susirasti draugų arba nujausti pavojų . Apskritai egzistuoja tiek daug kvapų, kurių mes tiesiog nebejaučiame arba norime juos slėpti. Kad ir natūralus kūno kvapas, jis gali pranešti informaciją apie sveikatą, užterštumą toksinais. Manau, reiktų labiau priimti ir mylėti savo kūną, įsiklausyti, ko jam reikia, o ne užgožti dezodorantais, sintetiniais kvapais ir pudromis. Kvepalai turi derėti su natūraliu žmogaus kvapu ir po keliolikos minučių pasikvepinęs turėtų prie to kvapo priprasti ir nebejausti. Tai reiškia, kad kvepalai tinka ir dera, turėtume žinoti, kokią žinutę perduodame kitiems savo kvapu.
Gilė susidomėjusi Eglės pasakojimu taip įsijautė, kad pradėjo skraidyti ir viską uostyti. Iš kiekvieno eterinio buteliuko sklido keisčiausi kvapai. Tada fėja prisėdo prie tikrų gėlių puokštės ir paklausė:
– O kodėl kvepia gėlės?
– Kvapas yra tarsi augalo siela, jo džiaugsmas ir dalijimosi esmė. Kad kvepėtų, gėlės turi gauti pakankamai saulės šilumos ir šviesos. Tada savo kvapu ir spalvomis privilioja vabzdžius, paukščius, kurie maitinasi žiedadulkėmis, nektaru, taip pernešdami žiedadulkes nuo gėlės ant gėlės. Taip vyksta dalijimasis tarp augalų ir gyvūnų pasaulio. Gyvūnai maitinasi, o gėlės dauginasi. Gėlių skleidžiamas kvapas kartais pasitarnauja ir kaip atbaidymo priemonė, mat kai kurie vabzdžiai tam tikrų gėlių kvapų nemėgsta ir šalinasi. Pavyzdžiui, actekinių serenčių kvapo nemėgsta musės. Šviečiant saulutei, gėlės ima skleisti savo kvapus į aplinką, todėl vasarą pievoje jaučiame tiek daug nuostabių aromatų, ir tai mums labai padeda sveikatai, nes gerąsias medžiagas žmogus gauna ne tik valgydamas, bet ir kvėpuodamas – per gleivinę. Gamtoje gyvenantis žmogus bus sveikesnis vien dėl to, kad kvėpuoja tyru oru. Be to, kvepia ne tik gėlės, eterinius aliejus taip pat išskiria ir kiti augalai: medžiai, žolės, šaknys… Miesto žmogus neturi tokios prabangos kasdieną būti apsuptas nuostabių gydančių gamtos kvapų, todėl jam būtina naudoti eterinius aliejus ir aromaterapiją paversti savo kasdienybe. Taip apsisaugosime ne tik nuo virusų, bakterijų, bet ir subalansuosime savo emocijas, išvalysime aplinką bei mėgausimės kvepiančiais namais…
– Tu taip gražiai apie tai kalbi, kad net nereikia klausti, kodėl visa tai kuri… – linktelėjo Gilė.
– Visad turėjau gerą uoslę ir daug gyvenimo akimirkų fiksuodavau prisiminimuose ne vaizdais, bet kvapu. Visad mylėjau ir myliu gamtą, žmones ir noriu nors dalele prisidėti prie gražesnio pasaulio kūrimo. Savo gyvenime stengiuosi kurti sinergiją iš daug dalykų, kuriuos mėgstu, kuriu, veikiu. Kvapai – mano didžioji aistra, gyvenimo būdas. Visi mano kuriami kvepalai turi savo istoriją, iliustruoja tam tikrą emociją, jausmą – tai asmenybės buteliukuose. Kuriu kvepalus, nes tai man priimtiniausia meno forma, kur galima palikti daug vietos interpretacijai, o kiekvienas besikvepinantis tampa kūrinio dalimi, istorijos veikėju.
Čia tokia daugybė buteliukų ir kvapų, kad tikriausiai reikia daug išmanyti norint susikurti kvapą.
– Nebūtinai žmogus turi daug tuo domėtis ar išmanyti. Padedant aromaterapeutui ar parfumeriui, kiekvienas gali susikurti sau tobulą aromatą, kuris turės visas tuo metu reikiamas savybes, padėsiančias žmogui nors truputį pasijusti geriau, atvers širdį ir pakels nuotaiką.
– Aš atskridau į žmonių pasaulį pamatyti, kuo žmonės skiriasi nuo magija perpildyto mūsų pasaulio. Bet dabar suprantu, kad stebuklų ir čia netrūksta. Jei gėlių kvapas jums prilygsta sielai, jei per kvapus galite atverti širdis ar perduoti žinutę, jūs, žmonės, apie gamtos magiją suprantate daugiau, nei galvojau. Man vis labiau trinasi riba tarp mano ir žmonių pasaulio, – su palengvėjimu atsiduso Gilė.
– Mieloji fėja, aš tikiu, kad kai kur ribos egzistuoja tik žmonių mintyse. Tačiau jos greitai trinasi, kai sąmoningai ar netyčia nutinka kažkas neįtikėtino. Man tai pavyksta per kvapus, kitų žmonių širdis pavergia muzika, ir kai tai nutinka, įvyksta mažytis stebuklas.
Į kvepalų buteliuką nukrito paskutinis lašelis, mergina ištiesė jį fėjai pauostyti ir Gilė įtraukė jau sukurto kvapo aromato…
– Gražioji Egle, tau tikrai gamtos duota jausti, jis tobulas, – ištarė ji ir užsisvajojusi klestelėjo į savo kėdutę.
Stebuklingas vakaras buvo per daug gražus , kad neužsitęstų. Deja, ką mergina su fėja veikė vėliau, mums žinoti neduota. O apie kokią kvepalų fėją jos kalbėjo, sužinosite perskaitę knygą ,,Miglų slėnio fėjų burtai“.
Gilė apsilankė pas Eglę Jonaitytę. Jos kuriamų kvepalų ir kitos kosmetikos ieškokite Fb paskyroje „SkinScent“.
Taip, doros, ugdymo programų yra. Nuo darželinukų iki gimnazijų absolventų. Perskaičiau – daug gražių ir prasmingų tekstų. Kalbėjausi su mokytojais. Mačiau jų ironiškas šypsenas ir atlaidžius paaiškinimus: „Esmė juk ne čia, esmė – paruošti mokinius egzaminams“. Suprantama, doros ugdyme egzaminų nėra ir būti negali, nes dora – tai ne žinios. Deja, doros ugdymas mokyklose dažniausiai pateikiamas kaip žinios, kaip elgesio taisyklės.
Dorovinis ugdymas mokyklose turėtų būti pirmaeilis ir svarbiausias iš visų kitų egzaminais vertinamų dalykų. Nes, pasikartosiu, bendražmogiškomis vertybėmis subrandintas jaunas žmogus neišvengiamai savo individualių gabumų ir galimybių erdvėje pasirinks savo būsimą specialybę. Tuo tarpu maksimaliai žiniomis aprūpintas specialistas be subrandinto bendražmogiškomis vertybėmis dvasinio skeleto visaverčiu sąžinės balsu besivadovaujančiu žmogumi tapti negalės, nes dvasinė branda nėra žinios, kurias ir pavėluotai būtų galima įsisavinti. Iki 20 metų (psichologai patikslins) dvasiškai nesusiformavęs žmogus ateityje gali būti reguliuojamas arba tramdomas tik įstatymų numatytomis bausmėmis, kurios dažniausiai dar labiau luošina tikrų vertybių skalę, ir jis dar labiau įsitvirtina sau nusikalstamas „vertybes“.
Tačiau deklaruoti dorovinio ugdymo pirmaeiliškumą mokyklose dar maža. Reikia Mokytojų, kurie tą pirmaeiliškumą įgyvendintų. Ir ne atskirų dorovinio ugdymo Mokytojų, bet visų mokyklose esančių mokytojų tapsmo Mokytojais.
Taip, gerbiami skaitytojai, pastebiu Jūsų ironiją – straipsnio autorius vėl nuklydo į idealizmo lankas. Taip, nuklydau, kad akcentuočiau tą nelemtą užburtą ratą! Kol iš šeimų neišeis tikromis vertybėmis nešini vaikai, mokyklose nesant Mokytojams, Mokytojams iš didžiosios raidės, nebus subrandintos jaunų žmonių dvasinės vertybės, aukštosios mokyklos, paklusdamos gamybos–vartojimo–turėjimo dėsniui, ruoš būsimus bedvasius specialistus (rašau sutirštindamas spalvas, nes yra išimčių, nors jų mažai), kurie kurs šeimas, eis dirbti į mokyklas mokytojais ir atsainiai dėstys mokyklų programose esančią trečiaeilę discipliną – dorovinį ugdymą – tikro visuomenės atgimimo nebus. Aš tuo neabejoju, bet sutinku, gal egzistuoja kitas, geresnis visuomenės atgimimo kelias. Pasiūlykite jį, jei jis jums žinomas!
Žinios ir Nežinomybė
Taip, specialistai mums reikalingi, bet tai turi būti Žmogus-specialistas, o ne Specialistas-žmogus. Ir žinios reikalingos, jau nekalbant apie specifines žinias atskiroms specialybėms. Žinios reikalingos absoliučiai kiekvienam augančiam jaunam protui. Tik per žiniomis suartą dirvą, tik per tokį rugių lauką galima nueiti iki Nežinomybės bedugnės. Yra nežinojimas ir Nežinomybė. Nežinojimas – tai, ko aš nežinau, bet kitiems tai žinoma. Tai besimokančio nežinojimas. Toks nežinojimas skatina pažinimą, bet tik tada, kai naujas pažinimo šuolis tau teikia didelį vidinį pasitenkinimą, ypač kai tą nežinojimo slenkstį peržengi savo jėgomis, savo pastangomis. Ne kartą, vesdamas ekskursijas Etnokosmologijos muziejuje, esu siūlęs moksleiviams: „Kodėl jūs leidžiate dėti jums į burną mokytojų sukramtytą maistą – žinias? Juk vadovėliai parašyti ne genijams, o normaliems jauniems protams – jums. Todėl siūlau: rytoj sugrįžę iš pamokų paskutinį kartą paruoškite jums užduotas pamokas. Ir tai iš tiesų tegu būna paskutinis kartas, daugiau niekada neberuoškite mokytojų užduočių (juokas, džiaugsmas, plojimai!). Bet aš dar ne viską pasakiau. Po to atsiverskite kitą vadovėlio puslapį – tai, ko jums niekas sukramtyto į burną nedėjo. Prie naujo puslapio – tarsi alpinistas prie stataus uolėto kalno. Jam niekas nepadės, jis vienas, savo jėgomis, žingsnis po žingsnio, plikomis rankomis, tiksliau įtemptais pirštų raumenimis laikydamasis už uolų atbrailų ir tik kojų pirštais remdamasis ant tų pačių uolų atbrailų kyla į viršų. Tai sunku, tai labai sunku ir pavojinga(!), bet jis pats pasirinko šį maršrutą, maršrutą vedantį aukštyn, aukštyn į viršūnę. Ir pagaliau – viršūnė! Koks tai nuostabus jausmas savo jėgomis pasiekti viršūnę! Atsivertę kitą vadovėlio puslapį jūs galite pajausti tą patį nuostabų alpinisto kopimo į pažinimo viršukalnę džiaugsmą. Štai ką jums siūlau sakydamas, kad rytoj paskutinį kartą paruoštumėt mokytojų užduotis. Būkit dviem, trimis, dešimčia puslapių pirmiau to, ko mokomasi klasėje. Bus sunku? Be abejo, bus. Gal net labai sunku, bet viršukalnės džiaugsmas atperka viską. Parašykite man, kaip sekėsi jums, išdrįsusiems eiti šiuo keliu.“
Negavau nė vieno atsakymo. Nereikėtų daryti kategoriškų išvadų, bet tenka pripažinti, kad dauguma moksleivių pažinimo keliu ne eina, bet yra varomi. O pastoviai varomas ir ujamas arklys savanoriškai ir su džiaugsmu vežimo vežti tikrai nepradės.
Taip, čia dar viena šiandieninės pedagogikos bėda – beatodairiškas žinių krovimas į moksleivių galvas ir to pasėkoje – moksleivių abejingumas ir konfrontacija. Žinių perdavimas turėtų būti abipusiai malonus, kai moksleivyje yra subrandinta pažinimo motyvacija, pažinimo džiaugsmas. O tokia motyvacija yra bendražmogiškų vertybių dalis, įgimto ir paskatinto (bet ne prievarta ir ujimu nuslopinto) smalsumo, noro sužinoti, pažinti.
Bet sugrįžkime prie Nežinomybės – tai, ko nėra jokiose enciklopedijose, tai, ko niekas Žemėje dar nežino, nė vienas Nobelio premijos laureatas – pažinimo ir mokslo pirmųjų linijų apkasai, už kurių plyti Nežinomybės erdvės, talpinančios naujus dėsnius, naują pasaulio supratimą, naujus pažinimo klodus, naujas galimybes.
Pasiekti Nežinomybę, pajusti jos dvelksmą, patirti jos didybę – tai tarsi Selindžerio bedugnė rugiuose. Tikro Mokytojo tikslas būtų atvesti savo mokinius prie tos bedugnės, susikabinti rankomis ir atsargiai prie jos priartėjus, pažvelgti į jos gelmę: „Štai, mielieji, mes vadovėlių, dėsnių, formulių ir faktų pagalba perėjome per ištyrinėtą mus supančio pasaulio dalį ir priėjome prie tos dalies ribos. Dabar jūs žvelgiate į tai, ko dar niekas pasaulyje nežino – Nežinomybės pasaulis atsiveria prieš jus – savo intelektu, savo darbais, savo pastangomis, savo kūryba jūs galite į jį įžengti – tai nuostabus nepakartojamas, sukrečiantis pažinimo jausmas. Jeigu tas jausmas jus pasiekė, jeigu ta Nežinomybės nuostaba jus sukrėtė, tai sukrėtė visam gyvenimui – žinios, žinojimas, pažinimas tampa neatskiriama jūsų asmenybės dalimi. Bet tik per žiniomis suvešėjusį lauką eidamas gali pasiekti Nežinomybę – kito kelio prie šios bedugnės rugiuose nėra.“
Tai stipri mokymosi ir pažinimo motyvacija, tik reikia sugebėti ją pateikti jaunam žmogui, sugebėti pateikti kaip nuostabų ir nesibaigiantį gyvenimo nuotykį. Paaiškinti, kad net neįžengus į Nežinomybės erdvę galima su ja, su Nežinomybe, bendrauti. Tas bendravimas – tai klausimai į Nežinomybę. Klausimai be atsakymų, bet su įspūdingu iš begalinių Nežinomybės tolių atsklidusiu tavo klausimų aidu. Tas aidas – taip pat visam gyvenimui.
Deja, kalbant apie klausimus mokyklose, realybė kita. Klausimus užduoda mokytojai, o mokiniai 12 metų yra kalami prie atsakymų kryžiaus – iš jų reikalaujami tik atsakymai – jie turi žinoti, mokėti, atsiminti. Taip per tuos 12 metų juose užmušamas tas gyvas vaikystės smalsumas – klausimų lavina tėvams, klausimų lavina sau ir mokytojams. Ar kada nors kurioje nors mokykloje po užduotos pamokos kitą dieną mokiniai bus vertinami ne pagal atsakymus – ką išmoko, ką atsimena, bet pagal klausimus, kuriuos pagimdė išmokta pamoka, pagal klausimus, kurie veda į kitą vadovėlio puslapį, į geidžiamą, tikrą pažinimą?
Drįstu teigti, kad klausimai, gimstantys tavyje, yra daug kartų svarbesni už atsakymus. Atsakymus galima rasti vadovėliuose, enciklopedijose, o klausimai, vedantys į pažinimą, gali gimti tik tavo širdyje ar galvoje. Žmogus, gyvenantis nesibaigiančių, nuolatinių klausimų erdvėje, yra gyva, siekianti ir kurianti asmenybė. Žmogus be klausimų, net ir labai daug žinantis, yra geriausiu atveju tik geras specialistas. Žinoma, aš kalbu apie Mokytojo aukštąjį pilotažą, bet mokytojas niekada netaps Mokytoju, nesiekdamas aukštojo pilotažo. Aš neturiu recepto, kaip šiandieninius mokytojus pakeisti Mokytojais, kaip jauni tėvai galėtų tapti Tėčiu ir Mama, bet esu giliai įsitikinęs, kad tą užburtą ratą: šeima – darželis – mokykla – gatvė – Internetas ir televizija – retkarčiais bažnyčia ir vėl šeima – darželis… – reikia iš esmės renovuoti, gydyti. O vaistas, deja, tik vienas – bendražmogiškos vertybės, sąžinės dirvoje išaugintos.
Žinoma, bet kokia kita to vaisto diegimo forma yra sveikintina, tačiau tikrų pokyčių galima tikėtis tik tada, kai ši gydymo procedūra taps pirmaeiliu konstitucijoje įtvirtintu valstybės uždaviniu: „Lietuvos respublikos absoliutus prioritetas yra žmogus, jo ugdymas nuo pat gimimo, puoselėjant ir tvirtinant šeimą, kaip pagrindinį bendražmogiškų vertybių šaltinį, iškeliant mokyklas ir mokytojus, kaip aukščiausią tų vertybių įtvirtinimo instituciją.“
