(Tęsinys. Pradžia čia)

Šešupės versmės

Graži ši Sūduvos krašto dalis – su banguojančiomis kalvomis ir jose iškylančiomis viršūnėmis, su upių ir upelių vingiuojančiais, įvairiai spindinčiais ir čiurlenančiais vandens kaspinais, su fantastiškai gražiais ežerų mėliais ir čia stūksančių kalvų bei jas puošiančių miškų veidrodiniais atspindžiais. Su neapsakomais panoraminiais vaizdais, žvelgiant nuo kalnų viršūnių į žaliuojančius  miškus, duona alsuojančius laukus, kaimus ir miestelius.

O kur dar panoraminių vaizdinių sukelti dvasiniai priminimai apie tose erdvėse tūkstančius metų gyvenusius mūsų gentainius, jų kultūrą, pasiekusią mus per tų amžių kultūros paminklus: piliakalnius, senkapius su juose slypinčiais istorijos archeologiniais metraščiais, jų kovas ir fantastinius padavimus, vienaip ar kitais užsifiksavusius seniausiuose vandenvardžiuose. To įspūdžio vedami pabandykime žvilgtelėti į Sūduvos aukštumų panoramines erdves pridedamoje iliustracijoje. (6 pav. –  Šiurpilio ežero apylinkės)

Gamta ir laikas taip lėmė, kad mūsų Sūduvos upių motina Šešupė pradžią gauna nuostabaus grožio Sūduvos aukštumų centrinėje dalyje, ledynmečio liežuvio išstumtoje dubumoje ir priešledyninių vandenų tėkmės išgraužtame slėnyje etninėse lietuvių žemėse.

Jose stūkso didžiuliai mūsų tautos materialinės ir dvasinės kultūros turtai, kurių tik nežymi dalis mus pasiekia per archeologinius radinius ir skurdokus istorijos šaltinius. Arčiausiai Šešupės versmės pradžios stūkso įspūdingas Šiurpilio piliakalnis, iškilęs ant 228 m kalvos, su 2500 m² dydžio pilies aikštele, apjuosta žemės ir akmenų pylimo. Apie 100 m žemiau šio pylimo įrengtas kitas pylimas – maždaug vieno metro aukščio, matyt, saugojęs buvusį papilį. Žavi mūsų protėvių gebėjimas – sumaniai pasirinkta piliakalnio vieta.

Ši įspūdingo aukščio kalva, nuo kurios atsiveria platūs apylinkių vaizdai, yra įsiterpusi tarp keturių ežerų: didžiausio Šiurpilio (70,6 ha ploto), Eglyno – 17,6 ha, mažiuko Eglynėlio ir „šifruotu“ pavadinimu Raktelio. Būtent Raktelio ežerėlis buvo natūrali gamtos priedanga iš Vakarų pusės į vedantį įėjimą į papilį. Iš Rytų pusės siaurą žemės juostą tarp Šiurpilio ir Eglyno ežerų, prie pilies kalno papėdės, patikimai dengė miškų raistas. Į Pietus nuo piliakalnio, tarp Šiurpilio ežero atšakų, buvo įrengta gyvenvietė, kurioje rasta XI–XIII a. keramikos dirbinių. Natūralios gamtinės kliūtys ir įrengti pilies kalno gynybiniai įtvirtinimai darė šią pilį labai patikimą, manoma, ją buvus vienu iš istorinės Mėrūniškių žemės bendruomenių centrų. Kita vertus, yra daug sąsajų, saistančių su jos vardo kilme. Daugiau linkstama į versiją, kad pilies – piliakalnio vardas yra sietinas su pilies valdovo Šiurpos – Siurpos vardu ir kad tai galėjo būti Mėrūniškių žemės viena iš pagrindinių pilių. Mėrūniškių vardas yra aptinkamas 1422 m. Melno taikos sutartyje, nusakant sienas ir žemes, kurios turi priklausyti Lietuvos Didžiajai kunigaikštystei. Dar anksčiau Mėrūniškių žemė – valsčius – yra paminėta Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikos“ 197 skirsnyje, kur rašoma: „ Brolis Konradas, magistras, visados rūpinęsis netikėlių naikinimu, subūręs galingą raitelių ir pėstininkų kariuomenę, su raitija įsiveržė į Sūduvos valsčių, vardu Mėrūniškis, kur nukovė 18 šio valsčiaus žymių viešpačių [dominos], o kitus [karius] paliko prie įeigos (greičiausiai minima įeiga į Sūduvą buvo įrengta prie Geldapės upės (tokios įeigos buvo įrengiamos miško užtvarose iš nukirstų medžių ant kelių į Prūsijos gilumą, paliekant jose praėjimus su sargybos vietomis), – K.S.) į minėtąją žemę. Jis šį valsčių smarkiai nusiaubė, degindamas ir plėšdamas, nukaudamas ar paimdamas į nelaisvę šešis šimtus vyrų ir moterų“. Tai vyko 1278– 1279  metais. (7 pav. – Šiurpilio pilies aikštelė).

Dėl paties vardo kilmės galimos kelios versijos: viena – 1273 m. Ipatijaus metraštyje minimas  Šiur-pa vardas sūduviškai turėtų būti “Sur-pa“, nes pagal Būgą ( t.III, P. 134 ir 141) naujieji lietuvių š ir ž yra kilę iš junginio si ir zi, bet atsiradę vėliau, todėl Šur-pa pirminis vardas būtų Sur-pa; antra – sūduviai turėjo istorinį žemės vadą Skurdą (Scurdo), minimą 1283 m. P. Dusburgiečio (P. 211), kuris, nenorėdamas pasiduoti kryžiuočiams, su savo žmonėmis pasitraukė į Lietuvą.

Galbūt vardas sietinas su ežeruose, pelkėse, upėse augančiu augalu „šiurpiu“ – Sparganium, brandinančiu kaulavaisį. Šiurpius ėda gyvuliai, vandens žvėreliai, paukščiai. Na, o lyriškai mąstant galbūt nuo šiaurinio šalto vėjo – šiurpio, siaučiančio pilies kalne ankstyvą pavasarį ir šaltą darganotą rudenį. Visai galima prielaida, kad dabartinis piliakalnio vardas yra žilas naujadaras, bet ne istorinis. Istorinis vardas greičiau galėtų būti tapatinamas su Mėrūnu – Meruniska, Merunisken, Mėrūniškiu, kurio kilmę būtų galima įžiūrėti iš žodžio mernas „drėgnas“ / LKŽ VIII, 217, 221/. Dar ir šiais laikais prie Mėrūniškio kaimo, esančio prie Didžiojo Mėrūniškių ežero, aplinkui daug pelkėtų vietų.

Naujausi (2005 m.) tyrimai ir paskelbti 1981–1991 m. Šiurpilio apgyvendinimo komplekso ir Šiurpilio pilies gynybinės architektūros tyrimų rezultatai (M. Engel, J. Okulicz-Kozaryn, C. Sobczak, 2009), atlikti radioaktyvios anglies metodu (C14), parodė, kad Šiurpilio pilies ankstyvųjų viduramžių gynybinių įrengimų pėdsakai yra iš IX–X a., tuomet buvo pastatyta galinga žiedinės gynybos tvirtovė. (8 pav. – Šešupės ištakų ežerynas).

Į Šiurpilio apgyvendinimo komplekso sąvoką plačiąja prasme reikia įjungti ne taip toli esantį sūduvių kapinyną, vadinamą Šveicarijos (pagal netoli esančio kaimo pavadinimą) vardu žymios mūsų archeologės Marijos Gimbutienės. Lenkijoje bendrai visą sūduvių kultūrinį dvasinį paveldą vadinama jotvingių – pagal K. Būgą – jotvių vardu, nors jotvingiai ir sūduviai buvo Vakarų baltai, tačiau jų gyventos plačios teritorijos turėjo savo arealus. Jotvingiai visuomet gyveno labiau į Pietus, Pietryčius maždaug nuo Augustavo, o sūduvių gyventos teritorijos ėjo nuo šios ribos į Šiaurę iki Nemuno.

Taigi apie Šveicarijos kapinyną. Jame 1961 m. atkastas II–III a. žemdirbio kapas, kuriame buvo įdėtas visas arklas. Medinių dalių neišliko, bet geležiniai apkaustai ir irklo pavidalo geležinis noragas buvo išlikę ir tai greta su kitais radiniais byloja apie aukštą to meto žemdirbystės kultūrą. Šiame kapinyne rastas kunigaikščio kapas pačiame didžiausiame – 18 m skersmens pilkapyje. Maždaug 55 metų amžiaus kunigaikštis gulėjo nedegintas smėlio aikštelėje po akmenų sampilu. Prie jo rasta 85 cm ilgio geležinis kalavijas, skydas, iečių, kirvis, žirklės, pincetų, kaulinės šukos, sidabrinių žieduotų segių, sidabru ir auksu puoštų apskritų ir keturkampių plokštelių, gražintų rozetiniu raštu, sidabrinė elnio figūrėlė ir žirgo aprangos daiktų. Kapas priskiriamas IV amžiui. Šalia šių palaikų aptiktas ir kitas V a. degintas kunigaikščio kapas šalia nedeginto žirgo. Tarp sudegusių kaulų rastas 94 cm ilgio geležinis kalavijas, sidabrinė lankinė segė, emaliuota apskrita plokštelė, gintaro karolių. Maždaug vieno kilometro atstumu nuo šio kapinyno poros ha plote pastebėti gyvenviečių pastatų pėdsakai datuojami II–IV amžiais. Netoli šios gyvenvietės randasi Osinkų – Drebulinės gynybinis piliakalnis.   

Bet tęskime toliau Šešupės versmių apžvalgą. Jas atrandame, važiuodami senuoju pašto keliu iš Jelenievo – Egliniškių į Vyžainius, už 300 – 400 m nuo šio kelio esančiame lapuočių medžių raiste, kurį dalina į dvi dalis tik mažas keliukas, supiltas dabartiniais laikais, atskirdamas Juodąją Ančią nuo Šešupės versmės. Pasirodo, kad šis keliukas veda į Pašešupėlės kaimą, įsikūrusi ant maždaug 200 m aukščio kalno šlaitų, kurie lėtai pakyla į  266 m aukščio kalno viršūnę. Šio kaimo sodybos yra vaizdingai išsidėsčiusios palei vingiuotai į kalną kylantį laukų keliuką, iki jis įsijungia į didėlesnį kaimo kelią, einantį iš Bachanovo prie Juodosios Ančios ežero į žemai prie Šešupės slėnyje esantį Vodzilkų- Važnyčiotojų-Vadeliotojų kaimą. Jame aptinkame, visai netikėtą pamatyti šiose vietose, sentikių-stačiatikių medinę seną bažnytėlę, dar vieną šių vietų apgyvendinimo istorijos liudininką.

Šešupės versmės raistas nėra didelis, apie vieno kilometro ar kiek daugiau, esantis 150 m aukštyje nuo jūros lygio, kitaip sakant, absoliutinė jo altitudė yra 150 m (čia ir toliau, kalbant apie ežerų, kalnų aukštį, bus nurodomi absoliutiniai aukščiai). Galima įtarti, kad kažkada dabar esantis atskiras Juodosios Ančios upės baseinas per šį raistą jungėsi su Šešupės baseinu ir dvi Sūduvos upės sesės dalijosi nuostabaus grožio Juodosios Ančios ežero vandeniu, nes dabartinis raistas yra atsiradęs iš palaipsniui sunykusio senovinio ežero.  (9 pav. – Šešupės versmė).

Ančios – Juodosios Ančios – ežeras yra Suvalkų kraštovaizdžio parko puošmena, giliai įsirėžęs į moreninę įdubą – ledyno suformuotą riną. Ežeras yra pratekamas – šiauriniame jo krašte įteka vienintelė didesnė upė Juodoji Ančia, gavusi pradžią iš aukščiau esančio Eglinėlio ežerėlio. Iš ežero, labiausiai į pietus nutysusio jo kampo, vėl išteka ta pati Juodoji Ančia. Yra manoma, kad tai giliausias Lenkijos ežeras, jo gylis siekia 108,5–113 m, ištysęs Šiaurės Pietvakarių kryptimi beveik per 5 km, plačiausioje vietoje jo plotis tesiekia apie 0,9–1,0 km.  Ežero vandens paviršius yra 227 m aukštyje, o aplinkiniai krantai iškyla dar aukščiau – į 266–279 m aukštį. Pagal vandens paviršiaus lygio altitudę iš visų Sūduvos aukštumose esančių ežerų tik Vižainių ežero vandens lygis yra aukštesnis kaip 15 m. Ančios ežero vanduo nepaprastai skaidrus, galima įžvelgti iki 12 m gilį. Šiaurinėje ežero pusėje augantis miškas, dar plačiau išsiplėtęs į rytinę jo krantų pusę, teikia ežerui papildomo žavesio.

Lenkai dabar ežerą vadina Hancza-Hanča, Matyt, dėl slaviškojo vokalizmo ežero baltiškas vardas Ančia dabar lenkų tariamas Hanča ir rašomas Hancza, nors tiek gerai, kad jie Ančios vardo visai nesuslavino ir nepavertė vertiniu – kaczka-kačka (antis). Baltiška ežero vardo kilmė yra labai sena ir prasminga. Manau, kad jis galėjo gimti dar tais laikais kai šio krašto autochtonai – baltai gyveno gimininėmis bendruomenėmis ir jų mitybos racione didelė dalį maisto sudarydavo rankiojimo būdu – pasisavinamuoju būdu gautas maistas. Kalbamu atveju vandens paukščių – ančių lizdų turinys – kiaušiniai, ančiukai, pačios antys ir panašiai, žodžiu, tai buvo plačiai gaudomas, medžiojamas vandens paukštis, kuris maitindavosi vandens augmenija, gyvūnija, lizdus sukdavo virš vandens priekrantėje ar ežero švendrynuose, pakildavo nuo vandens paviršiaus ir tūpdavo ant vandens. Vaizdžiai sakant, jis visą laiką gyveno, laikėsi ant vandens. Dėl to mūsų proproseneliai baltai, šį vandentūpį paukštį yra pavadinę „ant-is“. Jame atsispindi mūsų prorprosenelių gebėjimas labai tiksliai ir aiškiai bei imliai apibūdinti, nusakyti paukščio esmę. Šių antvandenių paukščių būrio vienaskaitinė forma yra „ant-is“, o didesnis jų skaičius jau  įvardijamas ančių vardu. Didysis mūsų kalbininkas Kazys Būga šio vandenvardžio kilmei iš „vandentūpio paukščio“ paskyrė 1924 m. išleisto žodyno „Lietuvių kalbos žodynas. I sąsiuvinis“ ištisą skirsnį „Ančia – 1“ /K. B. III, 450-453/. Kiti kalbininkai-etimologai ežero vardą taip pat kildina iš vandens paukščio vardo „antis“. Lietuvių kalbos žodyno pirmajame tome, P. 130–133, randame, kad lietuvių anč– priešdėlis reiškia tą patį kaip ir žodis ant, žymintis vietą ar daiktą, kurių viršuje kas yra, darosi ar daroma. Tuomet ir ežeras, ant kurio vandens gyvena daug ančių, įgavo vardą Ančia, o iš tokiu vardu vadinamo ežero ištekančios upės taip pat įgavo Ančios vardą. Sūduvoje Ančia vardą turi dar vienas ežeras gražuolis prie Veisiejų, tikriau sakant, esantis Veisiejų miestelyje. Iš jo išteka (tiksliau sakant, jį prateka) upė Baltoji Ančia. Vandenvardžių su šaknimi anč-, ant- Sūduvoje dar randame prie Šilavoto, tai Jiesios kairysis intakas Ančiupis ir prie Pajevonio – Zanylos intakas Ančlaukinė. Lietuvoje šio vardo hidronimų aptinkame prie Vyžuonos Utenos rajone – ežerą Ančia ir prie Skaudvilės miestelio – Šešuvies upės dešinį intaką Ančia.

Kęstutis SUBAČIUS

Nuotraukoje – Kęstutis Subačius.

(Tęsinys čia)

Kultūros raktas – istorija, kuri susieja praeities, dabarties ir ateities kartas, visais laikais formuoja    tautos charakterį ir papročius.  /Pagal sociologą, politologą Antonį D. Smitą/

Trumpai apie hidronimų reikšmę ir jų tyrimo pagrindinius principus 

Hidronimika yra labai svarbi toponimikos šaka, tirianti seniausius hidronimus jų kilmės, darybos ir semantikos aspektais. Ši kalbotyros mokslo šaka yra labai reikšminga pačiai kalbotyrai, geografijai, istorijai, etnologijai, archeologijai ir kitoms mokslo sritims.

Žymus kalbininkas Kazys Būga  1912 IX 27 laiške Jonui Basanavičiui rašė: „[…] Senų senovės lietuvių tėvynei susekti daugiausiai padeda upių ir ežerų vardai. Tam reikalui aš turėjau rinkti ne vien Lietuvos, Prūsų ir Latvių vandens vardus, bet ir gudų – Minsko, Mogiliovo, Vitebsko, Smolensko (dalies) ir Gardino. Turiu jau lig šiolei vandens vardų surinkęs daugiau ne 3000.“ 

Žinomas vokiečių kalbininkas, indoeuropeistas Hans Krahe (1898–1965) kartu su savo sekėjais XX a. 6–7 dešimtmetyje sukūrė ir pagrindė senųjų indoeuropiečių hidronimų teoriją, kurią kiek pakoregavo jo mokinys V. P. Schmitas. Jo nuomone, senieji Europos hidronimai yra tiesiog indoeuropietiški ir jų paplitimas leidžia tiksliau nustatyti buvusį indoeuropiečių kalbų plotą. Senųjų indoeuropiečių hidronimų teorijai labai svarbūs baltų vandenvardžių, kurių esama ne tik Lietuvoje, Latvijoje, Mažojoje Lietuvoje, bet ir į Rytus, Pietus ir Vakarus nuo dabartinių ir ankstesnių baltų teritorijų, tyrimai. (1 pav. – baltiškos kilmės upių ir ežerų hidronimų paplitimas; a – plotas, kuriame gausu baltiškų hidronimų; b – plotas, kuriame jų nedaug ir dalis abejotini / pagal Z. Zinkevičių, 2001, P. 15). 

Iš visų užsienio kalbininkų bene daugiausiai lietuvių vandenvardžius tyrinėjo lenkas J. Otrebskis (Otrebski). Jis pateikė daug įvairios darybos hidronimų etimologijos, baltų dialektų, pirmiausiai jotvingių-sūduvių kalbos ypatybių, atkuriant jas iš vandens vardų. Prie jotvingių-sūduvių kalbos rekonstrukcijos daug prisidėjo švedų mokslininkas kalbininkas K. O. Falkas.

Lietuvių vandenvardžių tyrimo raidai didelės reikšmės turi kitų baltų kalbų – prūsų, latvių – hidronimų tyrinėjimai. Daug prūsų hidronimų yra išnagrinėjęs J. Gerulis savo veikale „Senovės prūsų vietovardžiai“, 1922 m. V. Mažiulis savo dviejų tomų darbe „Prūsų kalbos paminklai“ pateikė eilės hidronimų etimologijas. Visus žinomus Prūsijos upių bei ežerų vardus nagrinėjo V. Toporovas daugiatomiame veikale „Prūsų kalba“.

 Lietuvos upių, ežerų vardai renkami jau gana seniai. Pirmieji baltiškus hidronimus pradėjo tyrinėti A. H. Kirkoras, A. Kočiubinskas, A. Pogodinas, K. Būga, M. Vasmeris. Daug vardų XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje iš gyvosios kalbos su talkininkais yra surinkęs J. Tumas-Vaižgantas. Jo surinkta medžiaga buvo paskelbta 1904 m. žurnalo „Dirva“ priede „Žinyne“.

Sistemingas lietuvių hidronimų tyrimas pradėtas XX a. I pusėje. Jų rinkimui vadovavo K. Būga, vėliau A. Salys, J. Balčikonis, A. Vanagas, B. Savukynas. 1963 m. Lietuvių kalbos ir literatūros institutas išleido „Lietuvos TSR upių ir ežerų vardyną“. Labai reikšmingas yra A. Vanago parengtas ir 1981 m. išleistas „Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas“. Be šio veikalo, 1970 m. A. Vanagas išleido knygą „Lietuvos TSR upių vardų daryba“.

Hidronimų tyrimui labai svarbus platus mokslo sričių spektras – geografija, kalbotyra – onomastika, indoeuropeistika, mitologija, paleogeografija, palinologija, paleoekologija, istorija ir jų pasiekimų panaudojimas. Atkuriant tolimų amžių gamtinę situaciją, tų amžių žmonių gyvensenos sąlygas ir būdą, svarbu pasinaudoti paleografijos mokslininkų tyrimais ir jų pasiekimais. Šiame darbe bus pasiremta Algirdo Seibučio darbais: „Etninės paleogeografijos pradmeys. Baltiškųjų kraštavardžių kilmės mįslės“, 2002; „1009 metų Lietuvos pasienio geografinė apybraiža“, 2009, ir kt. Atskirai norisi pabrėžti Meilutės Kabailienės nuopelnus tiriant Sūduvos krašto užpelkėjusius Gabjauriškio, Nopaičio ežerus, Žuvinto ežerą ir jo didžiules pelkes. Tų tyrimų pagrindu buvo patikimai atkurta vėlyvojo ledynmečio ir holoceno laikotarpių klimato, paleoaugalijos rekonstrukcija ne tik mūsų krašto masteliu, bet ir visos Lietuvos. Visa tai išdėstyta jos kapitaliniame veikale „Gamtinės aplinkos raida Lietuvoje per 14 000 metų“, 2006.  

Be galo įvairūs yra lietuviškos-baltiškos kilmės vandenvardžiai. Patį seniausią  hidronimų sluoksnį sudaro upių ir ežerų vardai, kurie susidarė tais laikais, kai baltų protėviai po ledynmečio atkilo į Pabaltijį vėlyvojo paleolito – ankstyvojo mezolito laikais, kai jie kalbėjo indoeuropiečių prokalbe.

Čia gyvenę žmonės, bėgant amžiams, sukūrė mezolito ankstyvąją Nemuno kultūrą, kuri amžių tėkmėje peraugo į neolitinę Nemuno kultūrą. Lietuvos istorijos instituto 2005 m. leidinyje „Lietuvos istorija. Akmens amžius ir ankstyvasis metalų laikotarpis“ rašoma, kad IV tūkstantmečio pabaigoje – III tūkstantmečio pr. Kr. pradžioje čia gyvenę žmonės sukūrė Pamario kultūrą su savo didelėmis ilgalaikėmis gyvenvietėmis, išsiskiriančiomis iš kitų vėlyvojo agrarinio neolito kultūrų, su klestinčia visuomene, „kuri tapo vienu reikšmingiausių to meto Šiaurės Europos kultūros reiškiniu, dariusiu nemažą įtaką kitoms to meto visuomenėms. […]. Šios kultūros gyvenvietės, matyt, buvo svarbūs mainų centrai, kuriuose susikirsdavo įvairių kultūrų prekybos keliai.“ (2 pav. – Pamarių kultūros stulpinės konstrukcijos gyvenamasis pastatas, A. Girininkas. Lietuvos archeologija, P.186).

Yra manoma, kad prieš 8000–9000 m. ar net anksčiau egzistavo bendra indoeuropiečių prokalbė /VLE, t. 8, p. 94/, kuri palaipsniui skyrėsi į probaltų ir kitas siauresnes indoeuropiečių prokalbės šakas – dialektus. Prieš keturis–penkis tūkstančius metų indoeuropiečių kalba jau buvo susiskaldžiusi, vis labiau ryškėjo atskiri dialektai-tarmės, jų tarpe prabaltų-baltų, kurios vėliau išsirutuliojo į savarankiškas indoeuropiečių kalbas. Jos paliko savo tuometinio dialekto kai kuriuos reliktus hidronimuose, kurių leksema yra pasiekusi ir mūsų laikus.

Mezolito pabaigoje porinė šeima tampa ūkinio pobūdžio ir padidėja jos kaip ūkinio vieneto reikšmė bendruomenės gyvenime. Šiame laikmetyje bendruomenės pradėjo gaminti keramikinius puodus, indus. Skaitoma, kad tuo laikotarpiu turėjo atsirasti gimininei bendruomenei priklausanti ūkinės veiklos – medžioklės, maistinių augalų, paukščių kiaušinių, laukinių bičių medaus rinkimo teritorija. Tokių teritorijų, jų ribų nusakymui, apibrėžimui buvo naudotasi toje vietovėje esančiais ir kuo tai išsiskiriančiais iš aplinkos vienais ar kitais gamtos objektais arba upėmis, ežerais, kurie buvo natūrali gamtos riba tarp kaimyninių teritorijų. Bet vien tik šių gamtos objektų matymo vietovėje nepakakdavo, juos dar reikėdavo vienaip ar kitaip įvardinti, pabrėžti jų ryškias, išskirtines vienokias ar kitokias  savybes, kurios būtų panašiai suprantamos ir atpažįstamos kaimyninių bendruomenių narių.

Taigi galime teigti, kad mezolito vidurys ir šio laikotarpio pabaiga, t. y. maždaug prieš 6000–7900 m., yra  upių, ežerų, pelkių vandenvardžių atsiradimo – jų formavimosi proceso pradžia, kurį skatino pasiektas kultūrinės civilizacijos lygmuo. Žinoma, tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad vandenvardžiai galėjo atsirasti dar ir tuomet, kai šiaurės elnių medžiotojai nustojo sekti paskui elnių bandas ir juos medžiodavo, tykodami jų prie didesnių vandens ar kitokių gamtinių kliūčių. Po tokių medžioklių jie grįždavo į savo stovyklavietes ir laukdavo sekančio sezono ne visuomet toje pačioje vietoje. Tačiau tai buvo tik vandenvardžių atsiradimo pirmieji daigai ir sunku pasakyti ar jie persiduodavo kitoms kartoms, nes  jie dar nebuvo tapę neatskiriama gyvenimo būdo ypatybe.

Šiuo metu Lietuvoje yra žinoma apie 10 000 hidronimų: apie 7000 upių ir apie 3000 ežerų, tarp jų priskaičiuojama apie 2500 pasikartojančiais vardais. Pagal kilmę lietuvių hidronimai skirstomi į lietuviškus – baltiškus ir nelietuviškus – nebaltiškus. Nelietuviškos kilmės hidronimų yra nedaug, patys seniausi yra finougriški, kurių priskaičiuojama apie trisdešimt vienetų ir jie beveik visi yra už mūsų krašto ribų. Patys seniausi lietuviški hidronimai skirstomi į dvi grupes: pirmoji – kiek mažesnė, turi aiškias lietuviškas etimologijas ir antroji – yra gausesnė, bet jų etimologijai neužtenka vien lietuvių ir apskritai baltų medžiagos – taip teigia žymus lietuviškų hidronimų etimologijos tyrėjas Aleksandras Vanagas.

Remiantis lietuviškų hidronimų arealinėmis darybos, fonetikos ir leksikos ypatybėmis, kurios tam tikra prasme gali būti pamatinės-substratinės, Lietuvoje skiriami keturi regionai: pietų, šiaurės rytų, vidurio Lietuvos šiaurės ir vakarų. Mūsų nagrinėjamu atveju, mums reikšmingiausias yra pietų regionas. Jis siejamas su sūduvių substratu ir jo hidronimams yra būdingos darybinės ypatybės:

      1) su priesagomis  –ingis, –ingė gausumas; hidronimai su kirčiuota galūne –us; hidronimų su priesagomis –ausis, –eta, –etas, –ina, –inas, –ain-, -(m)en– retumas;

          2) fonetinės – priebalsiai s, z vietoje š, ž (Kirsna, Persas, Berznykas, Zapsė);  dvibalsis ei vietoje ie (Veisiejis, Seivės, Seirijų);

       3) leksinės – kurių hidronimų šaknys yra sūduviškos kilmės (Gailiekas, ež. – iš gailis „baltas, šviesus, spindintis“, Baltasis ež.; Sasna, up. – iš sasnis „kiškis-zuikis“; Stabingis, ež. – iš stabis „akmuo“ Akmenis-Akmeninis, ež.);

         4) derėtų pažymėti dar vieną priesaginį hidronimų išskirtinumą, kaip teigia Z. Zinkevičius / „Lietuvių kalbos kilmė“, t. I, p. 236/, aptinkamą tik visai siaurame pietvakarių ruože – istorinėse jotvingių [sūduvių – K. S.] teritorijose, tai hidronimai su priesaga –da ( –da yra kildinamas iš sūduvių ^*ude „vanduo“).

       5) dabar jau plačiai pripažįstama, kad prūsų II ir III katekizmai yra parašyti ištemtųjų į Semba sūduvių kalbos pagrindu – tai yra sūduvių kalba, ir nagrinėjant hidronimų kilmę bandysime jais remtis, o dar geriau – Vytauto Mažiulio „Prūsų kalbos etimologinių žodynu“ ir Kazio Būgos Rinktiniais raštais, labiausiai trečiam tome esančia studija. Joje labai daug kapitalinės medžiagos ir apie sūduvių – jotvingių kalbą, apie tai – apibendrintai matome Kazio Būgos pasakyme: […] Kaip šitie Suvalkų žemės sūduviai [ordino pavergtieji ir ištremtieji į Sembos pusiasalį Kimenavos ir kitų žemių sūduviai – K. S.] yra kalbėję, mums pasako 1545 metų prūsiškasis katekizmas, […]“.

Pagal hidronimikos mokslo principus visi hidronimai skirstomi į motyvuotus ir nemotyvuotus. Motyvuoti – yra patys svarbiausi, jų susidarymo metu tuo pavadinimu buvo apibudinamas hidroobjektas, laiko tėkmėje tie pavadinimai vienaip ar kitai nusakantys upių ir ežerų vienas ar kitas savybes, susiejant jas su fauna, augalija, krantų fiziografija, vandens spalva ir t. t.   arba jais mistifikuojant savo pasaulio įvaizdžius, gamtinius reiškinius, tapo tikriniais vardais. Šie vardai yra patys seniausi ir jų yra daugiausia. Mažiausiai reikšmingi yra posesyviniai (priklausomybinės kilmės) hidronimai, kilę iš kaimo, vietovardžio pavadinimo ar asmenvardžio. Tokie hidronimai yra vieni jauniausių. 

Remiantis A. Vanago pateiktais duomenimis, patys gausiausi Lietuvos hidronimai yra priesaginiai, jų priskaičiuojama apie 4000, jie sudaro apie 52 % visų hidronimų. Priesagų vediniai geriausiai parodo lietuvių ir taip pat baltų hidronimijos būdingiausius indoeuropietiškumo bruožus. Priesagų vediniai gali geriausiai padėti suvokti baltiškų ar net prabaltiškų hidronimų kilmę. Kalbininkai mano, kad sūduviams būdingi hidronimai su priesagomis –ava, -va,- uva,-ausis, -eta, -etas, -ina, -ini-s,- vin-ė,- vin-ta, -vin-tas.   

Aiškinantis vandenvardžių kilmę reikia turėti mintyje, kad lietuvių kalba formavosi tūkstančius metų baltų genčių, baltų tautų kalbų pagrindu, patirdama vienokią ar kitokia kaimyninių kalbų įtaką, kartu atitinkamai veikdama ir jas. Kito ir mūsų kalbos pagrindiniai elementai. Apie mūsų kalbos raidą labai išsamiai yra išdėstęs žymus šių laikų kalbininkas Zigmas Zinkevičius unikaliame šešių tomų veikale „Lietuvių kalbos istorija“.

Taigi pasiremsiu jo veikale išdėstytais teiginiais, kiek tai siejasi su hidronimų kilmės aiškinimais, esančiais knygose „Lietuvių kalbos istorija“, t. I, p. 187-235 – apie baltų kalbinę sistemą ir jos raidą, bei t. I, p. 235-246; p. 276-305 apie baltų kalbų skilimą; vakarų baltus; taip pat t. II, p. 147-165, – apie kalbinės sistemos raidą – fonetiką. Tai labai svarbūs reglamentai aiškinantis konkretaus hidronimo vardo kilmę. Iliustracijai pateiksiu tik keletą esminių vokalizmo pakitimo įvardijimų.

Mūsų kalboje senoviniai ilgieji balsiai a ir e  išsirutuliojo į  o ir  e ; lietuvių kalba nebepaveldėjo indoeuropiečių ( ide) ilgųjų dvibalsių, trumpasis o išvirto į a, atatinkamai  oi, ou sutapę su  ai, au, ilgasis  o sudvibalsėjo  uo; senoviniai pusbalsiai u, i  ilgainiui virto priebalsiais v, j; atsirado naujas skardusis priebalsis z .

Atskirai reikia pasakyti, kad kalbininkas baltistas Letas Palmaitis istorijos paveldo metraštyje „Jotvingių kraštas“, 2009, straipsnyje „Jotvingių kalbos klausimu“ rašo, kad Sembos sūduvių kalba, (1283 m. Vokiečių ordino ištemti Kimenavos žemės sūduviai – K. S.), parašyti II ir III Katekizmai ir 1545 m. bei 1561 m. išspausdinti, „Šiurkščiai tariant, galėtume įtarti, kad katekizmai parašyti ne prūsų, o jotvingių kalba !“ ir kad, ilgasis a yra atsiradęs iš „Sūduvių kampo“ vietoje ilgojo prūsų o, kuris visuotinai buvo prūsų teritorijoje. Dar teigiama, kad sūduviai „Sūduvių kampe“ turėjo balsį  i , kuris virto e.

Reikia turėti mintyje ir tai, kad mūsų kalbos tarmėse dažnai maišomas t, d  su  k, g, skaitoma, kad sūduvių g yra senesnis. Tik skardumu tesiskiriančių priebalsių k ir g kaitaliojimas, ypač žodžio pradžioje, nėra lietuvių kalbos retenybė /V. Urbutis, „Baltų kalbos etiudai“, 1981, p. 205/

Mus pasiekę hidronimai sukurti ir per tūkstančius metų atnešti iki šių dienų mūsų gentainių. Norėdami geriau perprasti jų tikrąsias reikšmes ar bent priartėti prie jų reikšmių šaknų, turime pabandyti nukeliauti į tuos priešistorinius civilizacijos laikus ir remiantis archeologijos, paleogeografijos, paleoekologijos, kalbotyros mokslų naujausiais pasiekimais, glaustai apžvelgti į to laikmečio mūsų žemėje gyvenusių gentainių gyvenimo būdą, kultūros plačiąja prasme laipsnį, klimato sąlygas ir kitas aplinkybes, kurios galėjo sąlygoti upių, ežerų vardų kilmę.

Neturiu tikslo nagrinėti visus mūsų krašto hidronimus, tam ir jėgų neužtektų, vien tik Šešupės baseine priskaičiuojama 4670 upių, upelių, ir 269 ežerai, ežerėliai, didesni kaip 0,5 ha ploto. Bet to ir nereikia, nes didžioji dalis mūsų krašto pagrindinio Šešupės baseino stambesnių upių ir ežerų yra patekusi į  A. Vanago parengtą veikalą „Lietuvių hidronimų etimologinį žodyną“, ir tuo būtų galima pasitenkinti. Tačiau ne visi į žodyną įtraukti hidronimai etimologiškai išnagrinėti, dalies jų vardų kilmė paaiškinta tik bendrais apibūdinimais arba pasiremta prielaidomis dėl kurių galima diskutuoti. Kitą vertus, etimologinio žodyno sudarytojas turėjo pagrindinį tikslą – pateikti Lietuvos vandenvardžius su jų etimologija, neskirstant, negrupuojant jų pagal Lietuvos regionus ir paliekant nuošalėje daugelį mažesnių upelių ir ežerų.   

Tai buvo viena iš paskatų pabandyti  patyrinėti Sūduvos hidronimų reikšmių prasminę kilmę, pasiaiškinti įvairių autorių pateikiamas jų vardų kilmės hipotezes ir pabandyti pateikti savo matymo optimaliausius variantus. Antroji paskata būtų siekis pateikti krašto vandenvardžius, jų kilmės aiškinimus ne žodyno forma, o aprašomąja, ne griežtai žodyno abėcėline tvarka, o pagal krašto upių, ežerų reikšmę, jų dydį, ištakas, taikantis prie gamtos sukurto natūralaus hidrografinio tinklo ir t. t. Bet, turbūt didžiausia paskata buvo noras papasakoti apie savo kraštą, jo gamtos turtus – vidaus vandenis ir civilizacijos eigą prie jų, pabandyti pasigilinti į čia gyvenusių žmonių dvasinę kultūrą, kurios atskirus elementus arba bent kai kuriuos tos kultūros atspindžius aptinkame išlikusiuose senoviniuose vandenvardžiuose.

Senųjų laikų Sūduva – mūsų tautos civilizacijos lopšys, pradedant akmens, geležies ir vėlesniais  amžiais. Visais amžiais ji pasižymėjo aukšta materialine ir dvasine kultūra. Tą akivaizdžiai matome žvelgiant į mūsų krašto hidronimus, jų kilmės prasmines reikšmes, rodančias mūsų protėvių dvasinį pasaulį – gebėjimus hidronimuose įprasminti juos supusios gamtos ypatybes. Kitaip sakant, jie sukūrė jų gyvenamo laikmečio gamtos, gyvenamosios aplinkos, kurioje gyveno, knygą, žemėlapį. Jos puslapiuose įrašydami upių, ežerų ir jų aplinkos ypatybes, bet taip taikliai, išmaningai tai darė, kad ši knyga keliaudama per šimtus ir tūkstančius metų išliko ir pasiekė istorinius laikus. Išliko todėl, kad jos kūrėjai, mūsų protėviai – sūduviai, sugebėjo į upių, ežerų vardus dvasiškai įausti-įvardinti gamtos ypatybes  ir užkoduoti jas etniniame tautos kode, perduodant jas iš kartos į kartą, nežiūrint jų „Dvasios Knygos“ amžiaus ir istorijos kataklizmų, skaudžiai palietusių mūsų tautą ir ypač sūduvius. Ši knyga, nors ir smarkiai apdraskyta, bet ji pasiekė mus – išgyveno. Metaforiškai ją tiktų vadinti „Amžinąja  gamtos knyga“ arba „Sūduvių protėvių dvasiniu testamentu“.

Sūduvos krašto upių motinos – Šešupės – baseino bendroji apžvalga  

Šešupės baseino upių tinklo užuomazga susidarė, atsitraukus ledyno pakraščiui į Vidurio Lietuvą. Tuomet viena iš ledyninio ežero protakų, jungusių ledyninius ežerus, tapo Šešupės vaga. Tokia protaka nuo Želsvelės iki Sasnos upė naudojasi ir dabar. Šešupės slėnis formavosi penkiomis pakopomis. Pirmoji pakopa aukštupys suformuota ledyno liežuvių išgraužomis. Antroji – traukiantis ledyniniam baseinui, kai upė nešė savo vandenis į 100-105 m aukštyje esantį baseiną, trečiame etape nuslūgus ledyniniam baseinui iki 80 m, upė pailgėjo ir įsigriaužė į buvusio ledyninio ežero baseino nuosėdas. Kai ledyninis ežeras nuslūgo iki 65-60 m aukščio lygį, Šešupės žiotys atidūrė prie Gavaltuvos, o ledyniniam baseinui nuslūgus iki 40 m – žiotys atsirado ties Lazdėnais (Krasnoznamensko) prie Nemuno, čia iškilęs neaukštas takoskyrinis gūbrys tarp Šešupės ir Įsručio upės nukreipė  Šešupės vagą tiesiai į vakarus. Didžioji dalis mažųjų Šešupės intakų susiformavo gerokai vėliau veikiant polaidžio vandenims, krituliams. (3 pav. – Šešupės baseino hidrografinis žemėlapis).

Šešupė yra pagrindinė Sūduvos upė, 297,6 km ilgio. Viena didžiausių ir ilgiausių Nemuno intakų. Lietuvos upių tarpe pagal ilgį ji užima ketvirtą vietą. Už ją ilgesnis Nemunas, Nėris ir Ščara. Šešupės baseinas apima 7,5 procento Lietuvos teritorijos. Visas Šešupės baseinas turi 6104,8 km² plotą, iš kurio 4979,6 km² arba 81,57 % tenka Lietuvai ( dabartinės Sūduvos plotas, įeinantis į Marijampolės apskritį, yra 4464 km²), 175 km² baseino ploto yra Sūduvos aukštumų centrinėje dalyje, Lenkijos teritorijoje, 950,2 km² baseino dalinai vidurupyje ir žemupyje tenka Mažosios Lietuvos – Karaliaučiaus sričiai, dabar Rusijai. Visą Šešupės vagą pagal ilgį galima suskirstyti į tris jai būdingas kryptis: Kalvarijos – šiaurės rytų, Marijampolės – šiaurės, Pilviškių, Kudirkos Naumiesčio – vakarų ir šiaurės vakarų. (3a pav. – Šešupės baseinas Lietuvos teritorijoje).

Upė prasideda senose sūduvių žemėse, dabar Lenkijos teritorijoje, 18 km į šiaurę nuo Suvalkų miesto, prie Šešupėlės kaimo ir toliau teka, galima sakyti, pačiu pačiu dabartinės Sūduvos žemių viduriu. Ji kaip motina ar vyresnioji sesuo, iš savo sesių-intakų švelniai priimdama jų  vandenis, rūpestingai juos  plukdo tolyn link Nemuno. Pačiame žemupyje, turėdama nedidelį nuolydį, patenka į Įsruties-Priegliaus senslėnį ir juo pasisukusi į šiaurę įteka į Nemuną tarp Smalininkų ir Tilžės. Jos žiotys yra tik 85 km nuo Nemuno žiočių ir penkiolika kilometrų aukščiau Jūros upės žiočių. Laivybos Nemunu gerinimo tikslais, siekiant sumažinti Šešupės vandenų sąnašų kaupimąsi Nemuno vagoje ir jas geriau paskleisti, 1891 m., reguliuojant Nemuno vagą, Šešupės žiotys buvo pakeltos per vieną kilometrą aukščiau pagal Nemuno tėkmę. Pagrindinės Sūduvos upės  baseinas yra tankiausias Lietuvoje. Iš viso jame priskaičiuojama 4670 upių ir upelių, tačiau iš jų tik 77 upės yra  dešimt  ir daugiau kilometrų ilgio.

Šešupė yra prisitaikiusi prie paviršiaus nuolydžio ir turi, galima sakyti, simetrišką baseiną. Visos Šešupės kairiosios dalies baseino plotas sudaro 2550 km^2, o dešiniosios – 3555 km². Beveik visi stambesni jos intakai įteka iš dešiniosios pusės, iš kairiosios pusės –tik vienas Širvinta, bet ji su tankiu savo intakų tinklu apima didelę Sūduvos žemumos dalį. Baseino upių tinklą galima suskirstyti į įvairaus ilgio grupes. Jame vyrauja smulkūs intakai, iki 3 km jie sudaro net 62 % viso upių ilgio. Ilgesnių kaip 5-10 ir 10-20 km intakų yra tik 7- 8 %, dar ilgesnių upių visai nedaug – tik 2-3 % viso baseino upių ilgio.

Pagrindiniai upes formuojantys veiksniai yra klimatas, reljefas ir geologinė sąranga. Šešupės baseine iškrenta palygint nedaug kritulių, o vidutinė daugiametė  sniego danga yra plonesnė nei kituose baseinuose. Plokščias paviršius ir vandeniui nelaidūs gruntai sąlygoja didelį vandens išgaravimą. Pagrindinis upės drėgmės šaltinis yra krituliai. Šešupės aukštupys ir vidurupis yra Sūduvos aukštumos užuovėjoje, dėl to čia kritulių iškrenta mažiau. Pietrytinėje Šešupės baseino dalyje kritulių per metus iškrenta apie 700 mm, vidurupyje – 750 mm ir žemupyje – 800-850 mm. Molio bei priemolio gruntai apsunkina kritulių įsigėrimą į gruntą ir nemaža jų dalis (540-560 mm) išgaruoja. Tai sąlygoja mažėjantį Šešupės vandenų požeminį maitinimą link žemupio ir tai ryškiai matyti vasaros mėnesiais sumažėjus kritulių kiekiui. Po didesnio lietaus vandens lygis upėje greitai kyla.

Dar 1559 m. girių surašymo metu Šešupės baseino plotuose plytėjo galingos karališkosios girios su medžioklės dvarais: Buchtoje, Trobose – dabartinis Liudvinavas, Trobose – dabartinė Kalvarija. Dar anksčiau apie girių didybę byloja Didžiojo Kunigaikščio medžioklės pilys – Birštone, Punioje, Vygriuose, Dovydiškėse ir kitos. (4 pav. – stumbro medžioklė).

Nuo tais laikais 80% buvusio miškingumo mūsų laikus pasiekė tik apie 15%, kuris yra gana skirtingas prie atskirų baseino intakų. Miškingiausias yra Višakio baseinas. Miškai čia užima 54% viso baseino ploto. Taip pat didelį miškingumą turi baseinai: Pilvės – 32%, Siesarties – 28%, Jotijos – 27%, Sasnos – 26%. Tačiau derlingiausiuose Šakių, Vilkaviškio žemės plotuose miškų beveik neliko. Čia miškeliai, giraitės yra išlikę tik mažai derlinguose smėlinguose plotuose. O patys miškingiausi baseino plotai yra susitelkę smėlingoje senovės deltoje ir joje supustytų kopų miškuose – Kazlų Rūdos girioje, kurios dalis žemės plotų nepakeitė  paskirties nuo poledyninių laikų.

Šešupės baseino ežeringumas sudaro tik 1,1 %  viso baseino ploto ir tai, kartu su baseino miškingumu, sąlygoja-nusako jos nuotakio rėžimą. Didesnio ežeringumo baseinų upių nuotakis būna lygesnis – mažesni potvyniai, didesni vandens debitai sausmečiu. Šešupę pagrinde maitina sniego tirpsmo ir lietaus vandenys. Pavasarinio periodo nuotakis ties Kudirkos Naumiesčiu sudaro net 50 % bendro metinio upės nuotakio. Šešupės debitas žiotyse savo dydžiu yra aštuntas tarp Lietuvos upių ir sudaro 33 m³ per sekundę. Aukščių skirtumas tarp upės ištakų ir žiočių yra 160 m, arba vidutinis upės nuolydis viename kilometre sudaro 53,76 cm. (5 pav. Šešupės rėžimo (1956 m.) grafikai. Fizinė geografija. II, pav. 135).

Šešupė priskiriama prie vingiuotų upių. Tačiau jos aukštupys Sūduvos aukštumoje nėra vingiuotas. Čia upės kritimas – nuolydis yra palyginti nemažas, o atskiros atkarpos ištiesintos. Vingiuotumas žymiai pasikeičia perėjus į lyguminę dalį , maždaug žemiau 100 m altitudės t. y. žemiau Kalvarijos miesto bei Šešupei nusileidus į žemumą.

Kęstutis SUBAČIUS

Nuotraukoje – Kęstutis Subačius.

(Tęsinys čia)