Jau keletą metų kovo mėnesio pabaigoje Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose ir kitose įstaigose vyksta „Veiksmo savaitės be patyčių“ renginiai. Minėtais renginiais stengiamasi atkreipti dėmesį į šiuo metu itin aktualią problemą – patyčias tarp vaikų.
Šiais metais prie „Veiksmo savaitės be patyčių“ renginių prisijungė ir Šakių bendruomenės pareigūnė A. Mockevičiūtė su kitais Prevencijos poskyrio pareigūnais. Vykdydami prevencinę priemonę „Mes prieš smurtą“, kovo 23-ąją pareigūnai vyko į susitikimus su Šakių „Varpo“ mokyklos bei Sintautų pagrindinės mokyklos moksleiviais, o kovo 26-ąją dieną susitiko su Kidulių pagrindinės mokyklos ir Sudargo M. Sederevičiaus pagrindinio ugdymo skyriaus pradinukais.
Susitikimų metu mokiniams buvo pasakojama apie patyčias, mokoma, kaip elgtis, jei patiri patyčias pats ar jas patiria draugas, taip pat buvo suteikta informacija, kur kreiptis pagalbos. Šių susitikimų metu buvo parodyti filmukai apie patyčias, padalinti pareigūnų ir jaunųjų policijos rėmėjų sukurti lankstinukai priešsmurtine tema. Vaikai galėjo pasisakyti prieš smurtą ir patyčias bei įsipareigoti patys nesmurtauti pasirašydami ant tam skirto plakato. Net mažiausieji susitikimų dalyviai sudargiečiai pasakojo, kaip jie suvokia žodį „patyčios“, taip pat kalbėjo apie draugus, kurie negerai elgiasi mokykloje ir kartais iš kitų tyčiojasi. Pareigūnai sulaukė mažųjų klausimų, kaip jiems elgtis, jei kai kuriuos vadina „storuliais“ arba „bebrais“. Jau tokių bėdų paviešinimas sudrausmino beprasivardžiuojančius vaikučius.
Nors statistiškai patyčių skaičius mažėja, tačiau, pabendravus su įvairaus amžiaus moksleiviais, matosi, jog patyčių ir smurto problema labai aktuali, kad dar vis trūksta informacijos, kur jie gali kreiptis pagalbos ir kaip jiems reikia elgtis.
Ką tik prabėgo pati gražiausia pavasario šventė – Šv. Velykos. O kad Velykos buvo ypatingas metas, galėjau įsitikinti ir pats…
Viskas prasidėjo dar balandžio 3 dieną. Šiek tiek labiau religijoje nusimanantys žmonės iškart supras, kad tai buvo Didysis Penktadienis. Jei kas nežinote šios dienos prasmės, tai trumpai Jus „apšviesiu“: Didysis Penktadienis – tai diena, kada buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus. Savo mirtimi jis pasiaukojo už visus žmones. Įprastai šią dieną nevyksta šv. Mišios, netriukšmaujama, atgailaujama ir susimąstoma apie gyvenimo prasmę.
Tačiau aš esu paprastas Marijampolės žmogelis, todėl kaip ir daugelis (tikriausiai) penktadienio pavakarę šiek tiek tvarkiausi namus prieš didžiąją šventę. Baigdamas tvarkytis, trumpam išėjau į balkoną ir išvydau gana keistą šiai dienai vaizdą: ant žemės besėdintį pilietį. Keletą minučių įdėmiai stebėjau, kaip buvo bandoma stotis, žengti žingsnį… Tačiau tos keletas minučių jokių apčiuopiamų rezultatų žmogui nedavė. Sulig kiekvienu žingsniu sekė nusivylimas – kritimas ant grindinio. Galiausiai po gerų 10–15 minučių prie šio žmogaus priėjo pora „iš matymo“, o gal ir ne tik pažįstamų draugų, kurie ištiesė pagalbos ranką ir galų gale leido rasti savąjį tiesos kelią namų link. Jautresnės sielos skaitytojai mane užmėtys akmenimis, jog šiuo savo straipsniu bandau pašiepti „nelaimės“ ištiktą žmogų, galų gale nepadariau nieko, kad jam padėčiau. Tačiau neskubėkite manęs teisti. Ši istorija man sukėlė keletą prieštaringų vienas kitam apmąstymų, kurie ir privertė mane apie tai parašyti:
1) Didysis Penktadienis prasidėjo Kristaus kryžiaus keliu. Negano to, kad Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, jis savąjį kryžių privalėjo nešti pats ant savo pečių į nukryžiavimo vietą. Panašu, kad straipsnio žmogelis savąjį „kryžių“ nešė ne lengviau, nei tą darė pats Jėzus Kristus;
2) dar tėvai man vaikystėje yra sakę, kad gyvenimas niekada nebūna tiesus ir lygus. Jame pilna pakilimų ir nuopuolių. Perfrazuojant tėvų mintis, galima teigti, kad žmogaus gyvenimas tikrai nėra tiesus ir tuo labiau lygus…;
3) dažnam žmogui šv. Velykos asocijuojasi su Kristaus prisikėlimu (trečią dieną kelsis iš numirusiųjų). Smalsu, ar straipsnio pagrindinis herojus iš tiesų „prisikėlimą“ suprato pažodžiui, nes jis vis kėlėsi ir kėlėsi…;
4) na, ir pabaigai paskutinė mano mintis, kuri labai rimtai nubraukia iki šiol mano išsakytus apmąstymus. Ar kas susimąstėme, kiek iš mūsų turime tikrų draugų? Ne, nekalbu apie tuos draugus, kuriuos pasikviečiame pasilinksminti ar smagiai pasišnekučiuojame susitikus gatvėje. Kalbu apie tokius draugus, kurie bus šalia, kai atsidursite pačiame „gyvenimo dugne“. Straipsnio herojus tokį draugą tikrai turi. Niekas iš mūsų nežinome jo gyvenimo istorijos, kokios negandos ar paklydimai jame buvo, tačiau viena yra aišku: kad ir koks sunkus gyvenimas bebūtų, jame niekada negalima likti vienam…
Moderni aukštoji mokykla siekia ne tik rengti aukštos kvalifikacijos specialistus, bet ir įtvirtinti mokymosi visą gyvenimą principus bendruomenėje. Mokymosi visą gyvenimą kultūrą Marijampolės regione puoselėja Marijampolės kolegijoje veikiantis Tobulinimosi studijų centras.
Centras organizuoja mokymus, skirtus įvairių sričių specialistų kvalifikacijos tobulinimui. Šiais mokslo metais bene gausiausiai mokymus lanko regiono socialiniai darbuotojai ir socialinių darbuotojų padėjėjai. Tobulinimosi studijų centro vedėja Biruta Urbonavičienė teigia, kad socialiniai partneriai noriai renkasi kvalifikacijos tobulinimui skirtus mokymus Marijampolės kolegijoje, nes jau yra įsitikinę tuo, kad mokymai vykdomi lanksčiai, atsižvelgiant į besimokančiųjų poreikius. Be to, mokymus veda kompetentingi lektoriai.
Suaugusiųjų mokymas skiriasi nuo dėstymo studentams. Kvalifikacijos tobulinimui skirti mokymai turi remtis naujovių ir patirties sklaida, todėl mokymus vedantys lektoriai ieško būdų, kaip mokymąsi paversti patraukliu procesu.
Taigi kyla klausimas, koks šiandieną turi būti suaugusiųjų neformalus mokymas. Į šį klausimą atsako viena iš mokymų lektorių docentė dr. Vilma Staskevičienė, kuri į mokymus pritraukia gausų socialinių darbuotojų ir socialinių darbuotojų padėjėjų skaičių.
V. Staskevičienė teigia, kad mokymasis turi būti naudingas, bet kartu ir patrauklus bei žaismingas. Neformalius mokymus vedantis lektorius turi ieškoti tokių mokymo(si) metodų, kurie įtrauktų besimokantįjį į mokymosi procesą. Jau praėjo tas laikas, kai mokymai būdavo grindžiami tradiciniais mokymo metodais, tokiais kaip aiškinimas ar paskaita. Šiandieninis mokymasis reikalauja, kad besimokantysis taptų aktyviu proceso dalyviu.
Anot V. Staskevičienės, suaugusiųjų mokytojai taiko aktyvius mokymosi metodus, kurie žadina besimokančiojo kūrybiškumą, kritinį mąstymą, skatina dalintis savo patirtimi. Šiandieniniai mokymai neįsivaizduojami be tokių metodų, kaip diskusija, refleksija, grupinis darbas, probleminių situacijų sprendimas, koncepcijos žemėlapių sudarymas ir kiti.
Kolegijos dėstytojai mokymo naujovių ieško ne tik skaitydami pedagoginę literatūrą, bet ir mokydamiesi užsienyje. Kovo 11–14 dienomis V. Staskevičienė kartu su kolegijos dėstytojomis Kristina Dulinskiene ir Gražina Jakovickiene vyko į Dordrechte (Olandijoje) esantį da Vinci koledžą. Vizito metu jos iš kolegų suomių ir danų mokėsi tokių mokymo(si) metodų, kurie skatina besimokantįjį gilintis į save, geriau save pažinti.
V. Staskevičienė šiuos metodus taiko seminarų metu. Anot lektorės, naujai išmokti metodai psichologiškai įgalina besimokantįjį, nes jis mokydamasis gali atrasti savo stipriąsias puses, kurios padeda lengviau įsisavinti žinias, mažina stresą ir padeda atrasti savo individualų mokymosi stilių.
Biruta URBONAVIČIENĖ,
Marijampolės kolegijos Tobulinimosi studijų centro vedėja
2015 m. balandžio 25 d., šeštadienį, 10 val., visoje Lietuvoje vyks kasmetinė švaros akcija „Darom 2015“. Marijampolės savivaldybės gyventojai pastaraisiais metais buvo aktyvūs akcijos dalyviai, tad kviečiame prisijungti prie švaros akcijos ir šiais metais. Laukiame įstaigų, įmonių, organizacijų kolektyvų, kaimo bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų, šeimų ir kiekvieno gyventojo! Už akcijos organizavimą yra atsakingas Marijampolės savivaldybės administracijos Ūkio departamento Aplinkos valdymo skyrius. Dėl registracijos Marijampolės mieste ar iškilus klausimams prašome kreiptis į skyriaus vyr. specialistę Reginą Pakrosnevičienę, tel. (8 343) 90 056, mob. 8 620 78 879, el. p.: regina.pakrosneviciene@marijampole.lt.
Kaimo seniūnijose akcijos koordinatoriai – atitinkamos seniūnijos seniūnai. Jiems talkina naujai išrinkti seniūnaičiai, kaimo bendruomenių pirmininkai.
Kviečiame didesnes įmones bei organizacijas registruotis iš anksto. Registracija padės tiksliau paskirstyti žmonių srautus į tvarkytinas erdves. Registracijos laikas bus nurodytas atskiru pranešimu.
Kadangi miestai, miesteliai ir miškai Lietuvoje per 7-erių metų akcijos egzistavimą tapo ne tik gražesni, bet ir švaresni, DAROM komanda kelia naują tikslą – valyti vandens telkinius. Juk maudytis švariame vandenyje – daug maloniau ir sveikiau, todėl kviečiame visus narus ir vandens sporto mylėtojus aktyviai dalyvauti akcijoje.
Prireikė advokato, tačiau neturiu pakankamai lėšų jam mokėti. Pagal ką yra nustatomi prioritetai gaunantiems valstybės finansuojamą advokatą? Į ką reikėtų kreiptis?
Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis
Gyventojai dažnai klaidingai galvoja, kad prireikus valstybė jiems be jokių papildomų sąlygų garantuos antrinę teisinę pagalbą – valstybės finansuojamas, t.y. nemokamas advokato paslaugas Jūsų atstovavimui teisme. Verta žinoti: valstybė tokias paslaugas garantuoja tik asmenims, atitinkantiems tam tikrus kriterijus.
Pirmiausia, Jūsų turtas ir pajamos neturi būti tam per didelės. Antrinę teisinę pagalbą gali gauti tik Lietuvoje teisėtai gyvenantys asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių. Yra du teisinės pagalbos finansavimo lygiai. Jei Jūsų pajamos ir turtas neviršys pirmojo finansavimo lygio, gausite nemokamą advokatą, jei neviršys antrojo – 50 procentų išlaidų advokatui kompensuos valstybė, o likusią dalį turėsite padengti patys.
Formules, naudojamas skaičiuojant, ar Jūsų turto ir pajamų lygis leidžia valstybei visiškai arba dalinai apmokėti antrinę teisinę pagalbą, rasite adresu http://www.teisinepagalba.lt/antrine/tm/skaiciuokle/. Remdamiesi formulėmis, savo galimybes gauti tokią pagalbą galėsite apskaičiuoti patys.
Verta žinoti, kad kai kuriais atvejais net ir atitinkant turto ir pajamų ar kitus kriterijus valstybė turi teisę atsisakyti suteikti teisinę pagalbą. Šių aplinkybių sąrašą taip pat rasite adresu http://www.teisinepagalba.lt/lt/antrine/tm/antrinekamteikiama/. Be to, turėkite omenyje, kad jei valstybė teisinę pagalbą Jums jau teikia daugiau negu dviejose bylose, visose kitose bylose dalį išlaidų turėsite padengti patys.
Jei manote, kad atitinkate kriterijus gauti valstybės garantuojamai antrinei teisinei pagalbai, kreipkitės į Jūsų gyvenamosios vietos savivaldybei priskirtą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, pateikdamas prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisę gauti antrinę teisinę pagalbą įrodančius dokumentus bei reikalavimą pagrindžiančius dokumentus. Jų Lietuvoje yra penkios – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje. Tarnyba išnagrinės Jūsų prašymą ir priims sprendimą.
Jei prašymas patenkinamas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, įvertinusi Jūsų nuomonę, parenka iš jos sudarytų sąrašų advokatą, teiksiantį pagalbą. Jūs taip pat turite teisę paprašyti Jums paskirti ir į sąrašus neįtrauktą advokatą, jei turite jo sutikimą. Advokato teikiama pagalba apima dokumentų rengimą, gynybą ir atstovavimą bylose, įskaitant vykdymo procesą, taip pat Jūsų interesų atstovavimą sprendžiant ginčą ne teisme, t.y. taip vadinama ikiteismine tvarka, jei tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas.
Jei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Jums yra nepalankus, jis gali būti skundžiamas administraciniam teismui, kurio veiklos teritorijoje yra ši tarnyba.
Esant reikalui, prisiminkite, kad Jūsų teises visada gali ginti ir privatus advokatas. Lietuvoje registruotų advokatų kontaktiniai duomenys yra skelbiami Lietuvos advokatūros svetainėje www.advoco.lt.
Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.
Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk
Nuotraukoje – teisingumo ministras Juozas Bernatonis.
Lietuvoje per metus reikia tūkstančių litrų kraujo, kad būtų išgelbėti žmonės, praradę didelį kraujo kiekį dėl sunkių chirurginių operacijų, patirtų traumų, avarijų ar kitų priežasčių.
Vienintelis kraujo gavimo šaltinis – kiti sveiki žmonės.
Prašome visuomenę prisidėti prie šios problemos sprendimo – palaikyti neatlygintinos kraujo donorystės idėją.
Kviečiame dalyvauti kraujo donorystės akcijoje, kuri vyks šių metų balandžio 10 d. nuo 10.00 iki 15.00 val. Marijampolės savivaldybės administracijos I aukšto salėje, J. Basanavičiaus a. 1.
Savivaldybės gydytojo tarnyba
Gelbstint žmogaus gyvybę nuolat prireikia donorų kraujo.
Viešoji įstaiga Nacionalinis kraujo centras – didžiausia Lietuvos kraujo donorystės įstaiga, veikianti pagal Europos Sąjungos reikalavimus. Mūsų centras yra įsikūręs Vilniuje, turime filialus Klaipėdoje ir Panevėžyje. Esame kraujo donorystės įstaiga, kurios platus geografinis licencijuotų padalinių išdėstymas užtikrina itin greitą ir saugų kraujo komponentų pristatymą net tolimiausioms gydymo įstaigoms.
Nacionalinio kraujo centro veikla, įranga, personalo kvalifikacija atitinka Europos Sąjungos kokybės standartus ir geros gamybos praktikos reikalavimus. Turime asmens sveikatos priežiūros licenciją kraujo donorystės ir laboratorinės diagnostikos veiklai, geros gamybos praktikos pažymėjimą, vaistinių preparatų gamybos ir didmeninio platinimo licencijas. 2009 m. tapome pirmąja ir kol kas vienintele kraujo donorystės įstaiga Lietuvoje, sertifikuota pagal ISO 9001:2008 standarto reikalavimus kraujo komponentų ir preparatų gamybos ir jų tiekimo sveikatos priežiūros įstaigoms srityje. Nuo 2004 m. Nacionalinio kraujo centro atstovai yra Europos Tarybos Kraujo komiteto ekspertai, o nuo 2006 m. Nacionalinis kraujo centras atstovauja Lietuvą Europos Kraujo Aljanse (European Blood Alliance).
Nacionalinio kraujo centro vizija – tapti kraujo centru, ruošiančiu maksimaliai saugų kraują, jo komponentus ir preparatus iš neatlygintinų kraujo donorų bei atitinkančius Europos Sąjungos kokybės standartus. Nacionalinis kraujo centras visada buvo ir bus patikimas gydymo įstaigų partneris. Svarbiausias mūsų visų tikslas – išsaugoti žmogaus gyvybę ir sveikatą.
Kam reikalingas donorų kraujas?
Donorų kraujas naudojamas kraujo komponentams (eritrocitams, trombocitams, šviežiai užšaldytai plazmai) gaminti. Jų reikia ligoniams po sunkių chirurginių operacijų, gimdyvėms, nudegusiems, sužeistiems ir įvairiomis ligomis sergantiems žmonėms. Vienintelis kraujo gavimo šaltinis – kiti sveiki žmonės.
Neatlygintina savanoriška kraujo donorystė.
Daugelyje pasaulio šalių atliktais tyrimais nustatyta, kad savanoriškai ir be jokio finansinio atlygio aukojantys kraują žmonės mažiausiai linkę slėpti informaciją apie savo sveikatą ar gyvenseną, dėl kurios jie būtų netinkami donorystei. Pagrindinis jų tikslas – padėti kitam, o ne pasipelnyti. Asmuo turi suvokti, kad jam davus kraujo, gali būti išgelbėta kito žmogaus gyvybė. Taigi neatlygintina kraujo donorystė yra pati saugiausia.
Svarbi informacija būsimam kraujo donorui.
Kas gali tapti kraujo donoru?
Kraujo donorais gali būti sveiki asmenys nuo 18 iki 65 metų amžiaus, duodantys kraujo ar jo sudėtinių dalių. Žmogaus kūno masė turi būti ne mažesnė nei 50 kilogramų. 17 metų asmuo gali tapti kraujo donoru tik turėdamas notaro patvirtintą tėvų sutikimą arba į kraujo centrą atvykęs su vienu iš tėvų ar globėju.
Visa informacija apie donorą, jo sveikatą, kraujo tyrimo rezultatus yra konfidenciali, viešai neskelbiama ir teikiama tik asmeniškai pačiam donorui pateikus asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Donoras bet kuriuo metu turi teisę persigalvoti, atsisakyti arba nutraukti donorystę.
Kokius dokumentus privalo turėti kraujo donoru norintis tapti žmogus?
Žmogus, norintis duoti kraujo, privalo turėti asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą – asmens tapatybės kortelę, pasą ar vairuotojo pažymėjimą.
Kaip pasirengti kraujo donorystei?
Prieš duodamas kraujo donoras privalo būti pailsėjęs, pavalgęs. Negalima kraujo duoti nevalgius, nes tai gali sukelti silpnumą. Dieną prieš duodant kraujo siūloma nevalgyti labai riebaus, aštraus maisto ir būtina gerti daugiau nei įprasta skysčių: mineralinio vandens, sulčių, arbatos. Geriausiai tinka negazuoti gėrimai.
Kaip įvertinama būsimojo kraujo donoro sveikatos būklė?
Kiekvieną kartą duodamas kraujo, žmogus užpildo donoro apklausos anketą ir sutikimą/nesutikimą duoti kraujo. Pabendravus su Nacionalinio kraujo centro gydytoju gali išaiškėti sveikatos sutrikimai, kurie svarbūs ir donorui, ir ligoniui, kuriam bus perpilamas kraujas. Gydytojas patikrina bendrą donoro sveikatos būklę (apžiūri išoriškai, matuoja kraujospūdį, pulsą, vertina širdies ir plaučių veiklą). Kraujo donoru leidžiama tapti tik po šios apžiūros, gydytojui patvirtinus.
Kokie tyrimai atliekami kraujo donorams?
Prieš duodant kraujo nustatoma:
ABO kraujo grupė,
rezus D antigenas,
Kell sistemos K antigenas,
hemoglobino kiekis kraujyje.
Kiekvieną kartą davus kraujo, jis tiriamas siekiant nustatyti, ar pacientas neserga:
virusiniu hepatitu B,
virusiniu hepatitu C,
ŽIV,
sifiliu.
Kiek kartų per metus galima duoti kraujo?
Moterims per metus leidžiama duoti kraujo keturis kartus, vyrams – penkis. Pertraukos tarp kraujo davimo privalo būti ne trumpesnės kaip 60 dienų.
Ar gali kraujo donorystė būti sustabdyta ar laikinai atidėta?
Dėl įvairių organizmo sutrikimų, gydymo ar ligų kraujo donorystė gali būti laikinai atidėta. Praėjus gydytojo nustatytam laikotarpiui, vėl galėsite duoti kraujo.
Dvi savaites kraujo negalima duoti po karščiavimo (aukštos temperatūros), po gripo ar kitos virusinės ligos simptomų išnykimo dienos. Šešis mėnesius negalima kraujo duoti po tatuiravimo arba auskarų vėrimo į kūną, sunkios chirurginės operacijos, endoskopinio tyrimo, akupunktūros (išskyrus atvejus, kai ją atlieka kvalifikuotas medikas), po kraujo patekimo ant gleivinės arba sužeidimo adata, kraujo sudėtinių dalių perpylimo.
Kas negali tapti kraujo donoru?
Kraujo donorais negali būti asmenys, sergantys cukriniu diabetu, tuberkulioze, piktybinėmis ir infekcinėmis (hepatitu B ir C, ŽIV, sifiliu) ligomis, taip pat sunkiomis širdies ir kraujagyslių ligomis, centrinės nervų sistemos ligomis, linkę nenormaliai kraujuoti, daugelį kartų nualpę ar patiriantys konvulsijas žmonės, sergantieji sunkiomis skrandžio, žarnyno, šlapimo, kvėpavimo ir kitų sistemų ligomis.
Kraujo donorais negali būti rizikos grupei priklausantys asmenys: užsiimantys prostitucija, intraveninių narkotikų vartotojai ir seksualinių santykių su žmonėmis, priklausančiais bet kuriai rizikos grupei, turintys asmenys.
Kiek laiko trunka paimti kraujo?
Kraujo davimo procedūra (kraujo paėmimas iš venos) trunka nuo 6 iki 15 minučių. Standartinė fiziologinė donoro kraujo davimo dozė – 450 mililitrų. Dar apie 15–20 mililitrų kraujo imama tyrimams.
Kaip elgtis davus kraujo?
Davus kraujo venos dūrio vietoje uždedamas sterilus spaudžiamasis tvarstis, kurio negalima nuimti 2 valandas, jo negalima drėkinti. Kraujo davęs donoras turi pailsėti nuo 10 iki 15 minučių.
Labai retai dėl jaudulio prieš procedūrą, adatos dūrio baimės, nepailsėjus ar nepavalgius, kraujo davimo metu ar po procedūros gali svaigti galva, išpilti prakaitas ar pasidaryti silpna. Jei pajutote nors vieną iš šių simptomų, nedelsdami pasakykite tai kraujo centro specialistams. Jie pasirengę Jums padėti. Kraujo davimo dieną patariama nesportuoti, nedirbti fizinio darbo. Davus kraujo, rekomenduojama daugiau nei įprastai vartoti skysčių, valgyti lengvą maistą, nepatariama gerti stipraus alkoholio.
Geriausiai donorui tinka valgyti jautieną, avieną, veršieną, žuvį, vištieną. Šie produktai turi daugiausia geležies ir padeda greičiau atsistatyti hemoglobinui. Jei labiau mėgstate vegetarišką maistą, valgykite špinatus, perlines kruopas, granatų vaisius, lęšius, gerkite obuolių, granatų sultis.
Apie kraujo sudėtį.
ABO kraujo grupių sistemą sudarė austrų mokslininkas dr. Karlas Landšteineris, už tai apdovanotas Nobelio premija. Mokslininko gimimo diena (birželio 14-oji) 2005 metais paskelbta Pasauline kraujo donorų diena ir minima visame pasaulyje.
Manoma, kad europiečių ABO sistemos kraujo grupių proporcijos beveik tokios pat: O (I) kraujo grupę turi 33,5 procento, A (II) – 37,8 procento, B(III) – 20,5 procento, AB(IV) – 8,1 procento europiečių.
Kell teigiamą antigeną turi apie 9 procentus baltosios ir 2 procentus juodosios rasės žmonių. Manoma, kad Lietuvoje Kell teigiama antigeną turi nuo 6 iki 7 procentų žmonių.
Ar kraujo donorystė nekenkia žmogaus organizmui?
Pagrindinis kraujo donorystės principas – jokios žalos donorui ir didžiausia nauda ligonio sveikatai. Šis principas kraujo donorystėje yra pagrindinis jau daugelį dešimtmečių, nes vienas iš svarbių tikslų – remti kilnią kraujo donorystės misiją ir skatinti žmones duoti kraujo kelis kartus per metus.
VšĮ Nacionaliniame kraujo centre donorų sveikata nuolat stebima ir vertinama. Lietuvos ir kitų šalių ilgametė patirtis rodo, kad nuolatinė kraujo donorystė neturi neigiamos įtakos donorų sveikatai.
Ar kraujo donorystė saugi? Ar duodant kraujo negalima užsikrėsti?
Žmogus, duodamas kraujo, negali užsikrėsti, nes visos medicinos priemonės – nuo adatėlės, kuria duriama į pirštą, iki kraujo surinkimo sistemos – yra sterilios ir vienkartinės. Dūrio vieta taip pat labai kruopščiai dezinfekuojama.
Kraują duoti saugu ir pačiame kraujo centre, ir miestų aikštėse įrengtose specialiose palapinėse, kuomet vyksta kraujo donorystės akcijos, šventės.
Edukacinė Nacionalinio kraujo centro veikla.
Nacionalinis kraujo centras rengia ekskursijas, pasakoja apie kraujo donorystę moksleiviams ar kitoms žmonių grupėms, vyksta į mokymo įstaigas skaityti paskaitų kraujo donorystės temomis siekdamas supažindinti visuomenę su kraujo donorystės reikšme.
Nacionalinis kraujo centras taip pat mielai vyksta į įvairias šventes, dalyvauja bendruomenių renginiuose, kuriuose rengia kraujo donorystės akcijas, supažindina su savo veikla. Visas švenčių bei renginių akimirkas galima rasti socialinio tinklalapio Facebook internetiniame profilyje (www.facebook.com/kraujodonoryste).
KONTAKTAI
VšĮ Nacionalinis kraujo centras
Žolyno g. 34, Vilnius
Nemokama telefono linija 8~800 00003
Daugiau informacijos apie kraujo donorystę galima rasti internetiniame tinklalapyje: www.kraujodonoryste.lt
Marijampolės savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius kartu su Marijampolės savivaldybės socialinių pedagogų metodinio būrelio atstovais 2015 m. balandžio 16 d. organizuoja respublikinę mokslinę-praktinę konferenciją ,,Padėti vaikui galima“. Konferencijos tikslas – dalintis gerąja socialinių partnerių bendradarbiavimo patirtimi ir inovatyviais darbo metodais siekiant sėkmingos vaiko socializacijos visuomenėje. Renginys skirtas įvairių įstaigų ir mokyklų pedagogams, pagalbos vaikui specialistams, psichologams, tėveliams ir visiems, besidomintiems vaikų, patiriančių įvairius sunkumus, šiuolaikinio ugdymo, sunkumų įveikimo bei teikiamų paslaugų ypatumais.
Konferencija vyks Marijampolės „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje, Mokolų g. 61. Pradžia 10 val. Kviečiame dalyvauti!
Informacijos teikimas bei registracija:
Registracija dėl pranešimų pristatymo vyks iki balandžio 10 dienos,
Nuoširdžiausiai sveikinu Jus visus, drauge besidžiaugiančius Kristaus prisikėlimu, jo pergale prieš mirtį.
Šventų Velykų dienos Evangelija mums glaustai atpasakoja įvykius po Kristaus prisikėlimo. Joje minima, kad Marija Magdalietė pirmoji pamato tuščią kapą. Ji nubėga šią žinią pranešti Jėzaus mokiniams. Šie tuoj pat skuba įsitikinti, ar tiesa tai, ką girdi. Vienas iš atbėgusiųjų prie Viešpaties kapo buvo apaštalas evangelistas Jonas. Jis atpasakoja to ryto įvykius, kaip juose gyvai dalyvavęs liudytojas.
Evangelistas Jonas pastebi, jog žinia apie Jėzaus prisikėlimą plito labai greitai. Tiek Marija Magdalietė, tiek apaštalai bėgte bėgo išgirdę šią žinią. Tuo metu jiems nebuvo nieko svarbesnio.
Evangelijos pasakojimo apie Velykų rytą svarbiausioji mintis ta, kad pirmieji liudytojai, išvydę tuščią Jėzaus kapą ir jame paliktas tvarkingai suvyniotas drobules, įtikėjo, jog Jėzus, kaip skelbė Raštai, prisikėlė iš numirusių. Taip Prisikėlimo šviesa nutvieskė ir jų širdis.
Velykų ryto žinia, kai ja įtikima, panašiai paveikia visus. Ji nurita sunkius akmenis ne tik nuo Kristaus kapo, bet ir nuo mūsų širdžių. Velykų žinia padeda suprasti didį Dievo numatytą išganymo planą, Kūrėjo gerumą žmogui. Tai ypatinga naujiena. Nieko svarbesnio per savo gyvenimą žmogus negali išgirsti, kadangi Kristaus prisikėlimas atveria kelią į amžinybę.
Šiandienos žmogui, skubančiam, bėgančiam, esančiam vis nesibaigiančių darbų ir rūpesčių sūkuryje, reikia stabtelėti ir išgirsti, suprasti ir patikėti, jog Kristus tikrai prisikėlė. Tai svarbu, kad nuostabi amžinojo gyvenimo galimybė neliktų praleista. Tokios galimybės praradimas būtų nepalyginamai didesnis nuostolis, nei netekti loterijoje milijonų pamiršus, kad turi laimingą bilietą.
Mielieji, kviečiu ir raginu kartu su apaštalu Pauliumi: „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje“ (Kol 3, 1). Velykų dienos šventųjų Mišių antrajame skaitinyje apaštalas mus kartu ir drąsina: „Kai apsireikš Kristus – mūsų gyvastis, tuomet su juo ir jūs pasirodysite šlovingi“ (Kol 3, 4). Tokiai šlovei ir amžinajam gyvenimui esame pašaukti visi. Tegul džiaugsmingos šv. Velykų žinios priėmimas ir gyvenimas ja mus veda į amžinybės vilties išsipildymą.
Savivaldybėje pristatyta Marijampolės kraštotyros muziejaus ir Marijampolės apskrities archyvo dokumentų ir fotografijų paroda „Marijampolės savivalda 1990–2015“. Paroda skirta po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dirbusių Savivaldybės tarybų veiklos 25-mečiui.
Parodoje eksponuojamos nuotraukos, dokumentai, pasakojantys Savivaldos istoriją, kurią kūrė nuo 1990 m. kovo 24 d. išrinktos Marijampolės savivaldos institucijos. Pirmosios tarybos nariai padėjo politinės kultūros pamatus, nes vykę demokratiški rinkimai į savivaldybės tarybą suteikė daug galimybių ir kartu uždėjo didelę atsakomybę. Parodoje pristatoma marijampoliečių fotografų Romo Linionio, Ričardo Pasiliausko ir Kęstučio Jakubausko nuotraukose užfiksuota įvykius, žmones ir pokyčius atspindinti istorija.
Savivaldos atstovaujamosios institucijos pavadinimai metų bėgyje keitėsi: pirmoji išrinkta nuo 1990 m. kovo 24 d. – Marijampolės miesto Liaudies deputatų taryba, nuo 1990 m. balandžio mėn. – Marijampolės miesto taryba, nuo 1994 m. liepos mėn. – Marijampolės miesto savivaldybės taryba, nuo 2000 m. – Marijampolės savivaldybės taryba. Savivaldoje jau dirbo septynių kadencijų tarybų nariai.
Parodos atidaryme kalbėjęs Savivaldybės mero pavaduotojas Sigitas Valančius teigė, kad ši paroda parodo ketvirčio amžiaus savivaldos istorijos momentus, įrodančius, kad Marijampolėje, kaip ir visoje Lietuvoje, savivaldai teko daug išbandymų, tačiau kiekvieni rinkimai suteikia ne tik naujo pasitikėjimo, bet ir naujos atsakomybės.
Paroda sudomino esamus ir buvusius tarybų narius, savivaldybės administracijos darbuotojus ir marijampoliečius, nes joje užfiksuota daug įdomių įvykių, galima pamatyti, kaip bėgant metams keitėsi savivaldoje dirbę žmonės ir kokius pokyčius priimti sprendimai darė Marijampolėje.
Ši istorija – tarsi įgyvendintas iš anksto kruopščiai parengtas scenarijus, deja, parašytas labai kieta, žiauria nematoma ranka. Tiesa, atsakyti į visus „kodėl?“ žmonės, kuriuos ši istorija skaudžiai palietė, negali nei dabar, praėjus daugiau nei šešeriems metams, nei vargu ar išvis kada galės. Šitaip „pokštauja“ likimas? O gal tai atsitiktinumų virtinė? Tuomet vėlgi – lemtingų atsitiktinumų, mat šioje istorijoje, kaip minėta, viskas vyko kaip pagal iš anksto parašytą scenarijų, kur „atsitiktinumai“– lyg dėlionės fragmentai skaičiais, datomis, situacijomis, žmonių tarpusavio ryšiais sugulė į vieną paveikslą – kraupų, negailestingą, nesuvokiamą… „Mūsų savaitė“ net nebandys atsakyti į kankinančius „kodėl?“, pasistengs tik perteikti tą iš aštrių dėlionės detalių nematoma ranka sudėliotą paveikslą…
„Jau septinti metai eina, kai jos nebėra, tačiau nė kiek nelengvėja. Netiesa, kad laikas gydo žaizdas, atvirkščiai: su kiekvienais metais vis sunkiau… Nebeliko mūsų šeimoje švenčių, visi gyvename įlindę į savo kiautus, nekalbame tarp savęs apie įvykusią tragediją – per sunku dalintis skausmo našta, kuri visiškai nemąžta“, – sako Kybartuose (Vilkaviškio raj.) gyvenanti Sonata DIRSIENĖ (g. 1970 m.), 2009 -ųjų metų vasario 21 -ąją per šiurpią avariją, nusinešusią septynias gyvybes, netekusi savo jaunėlės dukrelės Enrikos. Kraupus eismo įvykis tuomet sukrėtė visą Lietuvą, tačiau po kurio laiko (ir iki šiol) su baisia nelaime žuvusiųjų artimieji, kaip ir Sonata, liko vieni. Ir taip – diena dienon: nešiojantis beribį skausmą, bandant (deja, nesėkmingai…) suvokti žiauraus likimo vypsnius…
Neatšaukiamas faktas
Sonata, kaip minėta anksčiau, – 4,5 metukų Enrikos, kurios 2009-ųjų vasario pabaigoje gedėjo kone visa Lietuva, mama. Mergytė tuokart tapo bene šiurpiausios Lietuvoje avarijos auka: kartu su mažamete žuvo dar 6 jai labai artimi žmonės: jaunas dėdė Darius su sužadėtine ir tragedijos išvakarėse Enrikos Agnietės krikšto mama tapusios tetos Aušros visa šeima (tėvai ir dvi mažametės, už Enriką vyrėlesnės dukterys).
Šiurpi nelaimė 2009-ųjų vasario 21-osios vakarą įvyko pagrindinėje Virbalio miestelio gatvėje. Blaivaus virbaliečio, kuris buvo pakviestas parvežti iš Kybartų į Virbalį Enrikos krikštynose šventusius žmones (Enrika važiavo pasisvečiuoti pas krikštatėvius), vairuojamą visureigį iš jo kelio netikėtai išstūmė iš paskos važiavęs ir neleistinai priartėjęs lengvasis automobilis, vairuojamas girto Kauno rajono Babtų miestelio gyventojo Rimo Muraškovo (g. 1985 m.), šiuo metu atliekančio 10 metų laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose (Kaišiadorių r.). Stipriai pastumtas visureigis tuoj atsidūrė po krovininiu automobiliu, kuris tuo momentu priartėjo priešingoje eismo juostoje vykdamas Kybartų link. Džipas tapo karstu 7 žmonėms, tik vairuotojas liko gyvas – jis patyrė sunkių sužalojimų.
Paskutinė džiugi šeimos šventė
Virbalyje gyvenantys ūkininkai Sabaliauskai užaugino tris vaikus: dukrą Aušrą, sūnus Renatą (vyriausias) ir Darių, sulaukė ir trijų nuostabių anūkių: Aušros dukrelių Miglės ir Dovilės bei Renato dukrytės Enrikos. Gyvenimas šeimai, rodės, šypsojosi: tėvų namuose ne tik per šventes vaikai su savo atžalomis, antrosiomis pusėmis lankydavosi, vieni kitus palaikydavo, o šventės būdavo tikri stebuklai: išmaniosios Aušros, pilnos energijos, labai organizuotos, aktyvios, sugebėdavusios visus uždegti, dėka čia netildavo juokas, į bendrus žaidimus įsitraukdavo ir vaikai, ir tėvai, ir seneliai. Gausiame šeimos rate kiekvienas buvo labai mylimas, reikalingas. 2009 metų pradžia gražiai šeimai dovanojo dar vieną puikią žinią: Sabaliauskų jaunėlis Dariukas pranešė, jog susižadėjęs su ilgamete drauge Lijana, kuri jau buvo tapusi šeimai sava, tad artimieji galį rengtis vestuvėms, įvyksiančioms tų pačių metų vasarą.
Iki vasaros laiko daug, o po metų pabaigos–kitų pradžios švenčių laukia dar vienas smagus susibūrimas – jauniausios Sabaliauskų anūkės, Sonatos (su Renatu Sonata gyvena 15 metų, labai artimai bendravo su visa gyvenimo draugo šeima, ypač su seserimi Aušra) ir Renato dukrytės, krikštynos. Enrikutė buvo tikras stebuklėlis: smalsi, judri, ne pagal metus protinga, itin gyvybinga ir… labai skubėjusi gyventi. Mergytė, sužinojusi apie mamos ketinimą ją krikštyti, vietoj nenustygo: ne tik nekantriai laukė tos ypatingos dienos, netgi pati būdama parduotuvėje išsirinko sau drabužius šventei, palikusi nustėrusią pardavėją be žado: kaip toks mažas vaikas gali taip puikiai suprasti, kas jam tinka? „Būsiu angelėlis!“ – džiaugėsi mažoji ir prieš krikštynas, ir pačią šventės dieną. Ir išties Enrikutės žavesys tuomet išsiskleidė visu grožiu. „Tikras angeliukas!“ – džiaugėsi ir tėvai, ir seneliai, ir krikštatėviai, ir kiti artimieji, šventės proga vėl draugėn susibūrę. Iškilmingą šventės džiugesį ir jaudulį atspindi nuotrauka, fotografuota iškart po pakrikštijimo bažnyčioje. Joje Enrika Agnietė (krikšto vardas) kartu su kunigu, tėvais, krikštatėviais…
Krikštynų linksmoji dalis persikėlė į Kybartus, o vakarop visi suskubo į savo namus. Buvo iškviestas blaivus vairuotojas, kuris po krikštynų namo, į Virbalį, nuvežė tėvukus, po to grįžo kitų paimti. Sonata ir Renatas išlydėjo visus septynis: Darių su Lijana, krikštatėvius Aušrą su Algirdu, abi jų dukras – Miglę (13 m.) bei Dovilę (5,5 m.) – ir Enrikutę, sumąsčiusią pas krikštatėvius trumpam pasisvečiuoti (rytojaus dieną, sekmadienį, vėl visi buvo sumanę pramogauti: važiuos paslidinėti, šašlykų gaiviame žiemos ore išsikepti). Tuomet, visiems septyniems einant pro duris, niekas neatkreipė dėmesio į iš televizoriaus ekrano sklindančios dainos žodžius „…išeisime ir jau niekada negrįšime…“, kurią vėliau, po penkerių metų, žiūrėdami krikštynų vaizdo įrašą, artimieji girdės jau ne kaip antraplanį foną linksmame klegesyje, o kaip garsų nenumaldomos lemties nuosprendį.
Namuose liko Enrikos tėvai, Sonatos mama. Moterys nukraustė stalą, kai paskambino Sonatos draugė: „Avarija“. Toliau viskas vyko lyg sulėtintame šiurpiame sapne, iš kurio pabudindavo atskiri fragmentai, lyg aštrios stiklo šukės durdavę širdin, išdraskydami ją ir vėl – nerealumo pojūtis: taip būti negali. Vienas iš tų fragmentų – Sonatos sesers sūnaus žodžiai: „Neturime Enrikutės…“ Kada? Kaip? Kodėl? – visa tai tuo metu neteko jokio chronologinio pagrindo, susisuko į vieną milžinišką verpetą: avarijos vieta, sumaitoti automobiliai, uždengti kūnai, prie kurių policija net iš tolo artintis neleidžia, greitosios medikai (ne, ne avarijos aukoms iškviesti – artimiesiems), medikamentai, septyni karstai ir didžiulė kapo bedugnė, pasiglemžianti visą gyvenimo džiaugsmą, tikėjimą ateitimi…
Kraupios dėlionės fragmentai jungiasi į visumą
Tą avariją lydėjo mistiški ženklai – tarsi taip ir turėję įvykti. Mat blaivaus vairuotojo vežti septyni keleiviai žuvo ne kokioje nors tolimoje, varginančioje, o vos keletą minučių trukusioje kelionėje, nes nuo Kybartų, kur vyko krikštynos, iki Virbalio – vos 3 kilometrai. Iki namų buvo belikę apie 100 metrų…
Aušra (31 m.) ir Algirdas (laidotuvių dieną – vasario 25-ąją – jam būtų suėję 33 m.: tik kelių dienų pritrūko iki vadinamojo Kristaus amžiaus) Mastaičiai išliko kaip itin darni šeima, savo darbu, pastangomis buvo pasistatę gražius namus Virbalyje, gražiai augino dukreles. Algirdas turėjo vieną brolį, tėtis buvo žuvęs avarijoje (dar vienas kraupios dėlionės fragmentas), sena mama tebegyvena Virbalyje. Pats Algirdas buvo tolimųjų reisų vairuotojas – su „fūra“ po visą Europą daug metų sėkmingai važinėjo, o pikta lemtis jį su visa šeima ištiko prie pat namų… Iš visuomenės sąrašo tuokart buvo išbraukta visa itin sveika, gyvybinga ląstelė – šeima.
Čia dar ne viskas. S. Dirsienės, Enrikos mamos, gyvenime būta ir dar vienos avarijos, kurią moteris vadina jos šeimą užgriuvusių mistiškų tragedijų maišą atrišusia nelaime.
2004-aisiais metais, kai Sonata dar tik laukėsi Enrikutės (buvo šeštą mėnesį nėščia), ji patyrė avariją važiuodama savo sesers vairuojamu automobiliu. Nėščia keleivė per avariją buvo sunkiai sužalota – lūžo stuburas. Likusius nėštumo mėnesius moteris praleido lovoje neramiai, bet viltingai laukdama naujagimės pirmojo sveikinančio klyksmo. Sonatą ir jos gyvenimo draugą bei kitus artimuosius vasarą aplankė didis laukto stebuklo džiaugsmas – Enrikutė gimė laiku ir sveika. Galutinai paaiškėjo, kad vaisius per avariją sužalotos motinos įsčiose buvo nepažeistas. Mergytė augo smalsi, judri, linksma, protinga – laiminga.
Tik po 5 metų šį džiaugsmą negailestingai nužudė kita (Virbalio) avarija. Tarsi mažylė, nepražuvusi per pirmąją avariją, būtų atsinešusi kraupią lemtį ir išėjusi iš šio pasaulio būtent po krikštynų, priimta į Dievo angelų šeimą.
Dar keisčiau: vienas avarijos dalyvių – rusas krovininio automobilio vairuotojas, lygiai prieš 3 mėnesius, 2008 m. lapkričio 21 d., jau turėjęs avariją Vilkaviškio savivaldybės kelyje – susidūręs su automobiliu, kurį vairavo… Virbalio avarijoje žuvusios 20-metės Lijanos sesuo Živilė, tuomet dar labai nepatyrusi vairuotoja. Avarijos pasekmės merginai buvusios skaudžios: visą mėnesį (šis laiko tarpas vėliau pasikartos Sonatos sūnui Lukui patekus į avariją) išbuvo komos būsenos. Živilę tuomet slaugė Darius ir Lijana linkėdami kuo greičiau pasveikti, įkvėpdami optimizmo ir gyvenimo meilės. Po trijų mėnesių Živilė, jau pakilusi iš ligoninės lovos, stovės prie sesers ir jos sužadėtinio karstų…
Ir dar. Tarp šiurpių lemties ženklų Sonata minėjo ir Virbalio avarijos kaltininko R. Muraškovo giminystes: jis – ne tik pakelių maniaku praminto ir iki gyvos galvos įkalinto 65 metų Kazio Jonaičio tolimas giminaitis, bet ir, pasirodo, dar tolimesnis … per Virbalio avariją žuvusio Enrikos krikštatėvio giminaitis… „Tokios kalbos pasiekė mus jau po teismo, – sakė Sonata. – Netikrinome šios giminystės, nes ji mums niekinė“.
Reziumė: kažkas uždraudė, kad būtų tęsiama Sabaliauskų giminė: Sonatos vyresnieji vaikai neturi Renato kraujo, Enrikutė, jo vienintelė dukra, Aušros visa šeima, jaunėlis sūnus Darius su sužadėtine – visi jie brutaliai išvyti iš šio pasaulio.
Kaip minėta anksčiau, po avarijos vienintelis gyvas liko Alvydas, vairuotojas. Šio jauno vyro dalia niekada nebuvo lengva: kilęs iš ne pačios geriausios šeimos, gan vienišas, matęs nemaža vargo, bet jį likimas, pasiėmęs visą minėtą septynetą, paliko būti čia: taip reikia!
Kita avarija – sūnaus
Nepraėjus nė dvejiems metams po šiurpios tragedijos, Sonatai Dirsienei vėl nematoma žiauri ranka grūmoja. Anot moters, dėkui Dievui ir amžino poilsio išėjusiai Enrikutei, kad ji nepasišaukė pas save vyresniojo broliuko Luko (g. 1995 m.), kai tokia proga buvo. Sesutės netektį išgyvenęs tuomet paauglys 2010-ųjų gruodžio 5-osios naktį pats vos netapo kitos šiurpios eismo nelaimės mirtina auka.
Tą naktį Lukas ir jo artimas draugas vilnietis Titas B. (g. 1995 m.) buvo keleiviai pažįstamo kybartiškio Juliaus Abraičio (g. 1991 m.), Mykolo Romerio universiteto studento, vairuojamame lengvajame automobilyje. Kartu važiavo Juliaus bičiulis Valdemaras Kučinskas (g. 1987 m.), taip pat kybartiškis. Abu nepilnamečiai šioje kompanijoje buvo atsidūrę neplanuotai – kai, tądien viešėję pas giminaičius ir draugus Vilkaviškyje, vakare paprašė vieno pilnamečio pažįstamojo parvežti juos į Kybartus (vilnietis Titas tą savaitgalį buvo atvykęs pasisvečiuoti pas savo močiutę į Kybartus). Tačiau pažįstamasis parvežti negalėjo, tad surado kitą asmenį – Julių.
Paaugliai nežinojo, kad Julius tą vakarą jau dviejose kavinėse buvo išgėręs, kaip vėliau tvirtins, porą bokalų alaus. Todėl jie ir nesipriešino, kad juos namo veš neblaivus vairuotojas.
Tiesa, prieš vidurnaktį paėmęs abu 15-mečius, Julius, mašinoje buvęs su keliais savo draugais, dar pranešė, kad visi porai valandų pirmiau važiuos į Marijampolę, o tik tada suks namų link. Paaugliams nebuvo kito pasirinkimo – apie pasikeitusius planus savo mamoms jie galėjo pranešti tik telefonu ir tegalėjo laukti.
Marijampolėje pilnamečiai Kybartų gyventojai užsuko pasilinksminti į „Lūnos“ kavinę. Paaugliai liko laukti automobilyje, nes tokio amžiaus lankytojai „Lūnoje“ naktį nepageidaujami…
Julius su Valdemaru kavinėje buvo apie gerą valandą, tik tada pradėta judėti namo.
Apie pusę dviejų nakties Juliaus vairuojamas automobilis buvo nuvažiavęs nuo Marijampolės apie 12 kilometrų (už Gižų kaimo ribų). Iki namų buvo likę dar kone 30 kilometrų. Čia jaunuolių kelionė staiga nutrūko, nes nepatyrusio ir neblaivaus vairuotojo nesuvaldytas automobilis atsidūrė pakelės griovyje, trenkęsis į kelio atitvarus, nuvažiavęs nuo kelio sankasos, perskridęs per upelį ir kelis kartus vertęsis.
Avarijos pasekmės buvo tragiškos. Vilnietis Titas B., patyręs sunkią galvos traumą, netrukus mirė Vilkaviškio ligoninėje. Beje, šis vaikinukas buvo garsus Lietuvos nacionalinės futbolo akademijos auklėtinis, laikytas vienu iš perspektyviausių šalies jaunųjų futbolininkų. Tuokart jau planuota, kad vaikinas, lydimas motinos, tuoj išvyks žaisti į Italiją…
Reanimacijos skyriuje atsidūrė sunkiai sužalotas V. Kučinskas. O pats Julius, įtarus diafragmos plyšimą, ir keleivis Lukas dėl sunkios galvos traumos buvo išgabenti į Kauno klinikas.
Lukas daugiau negu mėnesį išbuvo nugrimzdęs į komą. Kai atsibudo, paaugliui, padedamam medikų ir mamos, kitų artimųjų, teko iš naujo mokytis paimti į rankas šaukštą, tarti žodį, žengti žingsnį…
Grįžęs į mokyklos suolą, Lukas mokėsi kiek prasčiau negu iki avarijos, negalėjo aktyviai sportuoti, jam nuolat skaudėdavo galvą, buvo labai sunku vaikščioti, net ir dabar jam vis dar šlubuoja atmintis. Baigęs vidurinę ir įstojęs į Marijampolės kolegiją mokytis neakivaizdžiai, šiuo metu jaunuolis išvykęs pusei metų padirbėti į Vokietiją.
Gyvenimas – kaip sunki pareiga
Ir Sonatos, ir jos gyvenimo draugo šeimoje viskas pasikeitė. Tarsi būtų nubrėžtas nematomas, tačiau labai galingas brūkšnys, gyvenimą padalijęs į dvi dalis: iki ir – po. „Iki“ – visos svajonės, laimė, džiaugsmas, ateities lūkesčiai, „po“ – kiekviena diena su kraujuojančiomis sielos žaizdomis, nesusitaikymu su netektimis.
„Nė dienos negyvenu neprisiminusi šios mūsų šeimos ir giminės tragedijos, – sakė jaunėlę dukrelę palaidojusi Sonata Dirsienė. – Kas išgyveno ką nors panašaus, mane supras ir be pasakojimų apie būseną. Nuo tada mūsų šeimos kasdienybė nusidažė juoda gedulo spalva. Visko buvo – ir minčių, kad tolesnis gyvenimas beprasmis, ir depresijos, ir įvairiausių pamąstymų svarstant, kokių mistikos jėgų įkaitais esame tapę. Bet gyviesiems kapų nėra, todėl reikia gyventi toliau – šluostantis ašaras, neatimant šviesių gyvenimo spalvų iš kitų dviejų mano vaikų“.
Nors laikas prieš tokias traumas bejėgis, tragedijos palaužti žmonės visgi gyvena. Tiesa, savo kiautuose užsidarę, netgi į kapines po vieną vyksta, o ta tema tarp savęs nekalba. Tiesa, nuolat savęs klausinėja: kodėl? (ypač Sonata: kodėl būtent tą dieną krikštijo mergytę?). Atsakymų nėra…
Žiaurios lemties naštos, tekusios šiai šeimai, neatlaikė nė kunigas, krikštijęs Enriką. Jis savo noru pasitraukė iš tos parapijos pereidamas į kitą. Avarijos dalyvis, vairavęs sunkiasvorį automobilį, pasak Sonatos, sukrėstas išėjo iš darbo: antrą kartą ta pati šeima – tai ne šiaip sau atsitiktinumas.
„Neįsivaizduoju, kas galėtų paaiškinti, kodėl manęs ir mano artimųjų tyko avarijos, už ką; nenutuokiu, kuo galėčiau būti kam nors nusidėjusi aš ar mano artimieji, galbūt net protėviai, – kalbėjo Sonata. – Kodėl mano šeimos ir giminės likimas – kažkokios nepaaiškinamos mistikos gniaužtuose?“
Kita vertus, Dievas tokius išbandymus duoda tik patiems stipriausiems. Ir Sonata, ir jos šeima, ne vieni metai priimantys gyvenimą jau tik kaip pareigą, žavi ta vidine stiprybe: eiti tolyn į priekį, nors likimas ir daužo iš visų pusių. Šios šeimos tragedija ir jos narių stiprybė labai skiriasi nuo reklamuojamo gyvenimo įvaizdžio, kuriame – vien tik rožinės spalvos, amžina jaunystė, malonumų kerai. Gyvenimas – tai pirmiausiai pareiga, kurią nešti reikia iki galo suvokiant, jog jis ne tik yra duotas, bet bus ir atimtas tos pačios nematomos rankos… O kol esi čia, sąžiningai vykdyk savo pareigą – gyvenk…
Teisingumo ministerija, bendradarbiaudama su Nacionaline karikatūristų asociacija „Humor Sapiens“, Vilniuje pristatė satyrinių, humoristinių piešinių ir karikatūrų parodą teisingumo tema „Stot! Humoras eina!“.
Teismų darbas dar ir šiandien visuomenėje yra apipintas gandais ir nebūtomis istorijomis apie galimybes išsisukti nuo teisingumo ir nupirktais sprendimais. Šie stereotipai inspiravo karikatūrų parodos „Stot! Humoras eina!“ idėją. Profesionalūs karikatūristai ir laisvės atėmimo įstaigose bausmes atliekantys nuteistieji buvo pakviesti su humoru pažvelgti į teisininkų darbo kasdienybę.
„Atrodytų, humoras ir teisė – dvi viena nuo kitos ganėtinai nutolusios, sąlyčio taškų mažai teturinčios sritys. Tačiau būtent karikatūristai, pasitelkdami įvairialypes išraiškos priemones, geba šmaikščiai ir patraukliai atskleisti visuomenėje paplitusius stereotipus, perteikti fobijas, apnuoginti baimes ar nepasiteisinusius lūkesčius“, – sveikindamas parodos dalyvius kalbėjo teisingumo ministras Juozas Bernatonis.
Parodoje eksponuojama 120 profesionalių Lietuvos karikatūristų ir 20 laisvės atėmimo įstaigose bausmes atliekančių nuteistųjų darbų.
„Šiemet parodoje dalyvauja 35 karikatūristai – tai rekordinis autorių skaičius. Galbūt tokį gausų menininkų būrį pritraukė iš pirmo žvilgsnio nesudėtinga, vis dėlto nemažai išmonės reikalaujanti teisingumo tematika. Galima pastebėti, kad apie teisingumą – kaip ir krepšinį – daugelis mano viską žinantys“, – įžvalgomis dalijosi vienas parodos organizatorių karikatūristas Jonas Varnas.
Prizinį parodos fondą – 1000 eurų – pasidalino trys vertinimo komisijos geriausiais pripažinti karikatūrų autoriai: Edmundas Unguraitis, Auritas Sipaitis ir Vladimiras Beresniovas. Paskatinamieji prizai įteikti Antanui Bartašiūnui, Juozui Juozapavičiui ir Iljai Bereznickui.
Ekspozicija Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2, Vilnius) veiks iki balandžio 18 d.
Išsamesnė informacija:
Teisingumo ministerijos Visuomenės informavimo skyrius tel. 8 (5) 2662938, 8 (670) 08331
Kovo 31d. Marijampolės savivaldybės administracijos salėje šešiems išrinktiesiems buvo įteikti sertifikatai, patvirtinantys, jog 2014–2015 mokslo metų pavasario semestro kovo, balandžio, gegužės ir birželio mėnesiams jiems yra skirta Marijampolės savivaldybės studijų rėmimo fondo vardinė stipendija.
Šią stipendiją jau antrą kartą gavo trys Marijampolės kolegijos studentai: Egidijus Pūkas, Vaida Penkaitytė ir Paulina Miliauskaitė. Kitoms trims merginoms – Miglei Juškauskaitei, Brigitai Mozūraitytei ir Agnei Šakočiūtei – šie įspūdžiai buvo pirmieji.
„Malonu, kad galime padėti, stengsimės tai daryti ir toliau“, – sveikindamas studentus kalbėjo Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys. Jis ragino jaunuolius pasilikti gimtajame mieste, kadangi jauni, kuriantys žmonės yra krašto ateitis.
Kolegijos direktorius Vaidotas Viliūnas pabrėžė, jog studentai drąsiai ir kryptingai siekia savo tikslų, jie yra aktyvūs, novatoriški, todėl reikia skatinti pačius geriausius, o savivaldybė ir padeda tai daryti. Atsidėkodamas už ypatingą savivaldos dėmesį, tikėjimą bei pasitikėjimą studentais, V. Viliūnas merui įteikė padėkos raštą taip išreikšdamas pagarbą ir dėkingumą visai Marijampolės savivaldybei ir žmonėms, prisidėjusiems prie šio fondo įsteigimo.
Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas, Studijų rėmimo fondo tarybos pirmininkas Sigitas Valančius džiaugėsi, jog kolegija atsakingai parenka tinkamus ir nusipelniusius studentus vardinėms stipendijoms gauti. Sveikinimus S. Valančius užbaigė linkėdamas geros kloties, aktyvaus bendradarbiavimo ir dalyvavimo ne tik kolegijos, bet ir miesto gyvenime.
Prieš patenkant sertifikatams į studentų rankas, buvo įvardinti kriterijai, kuriais vadovaujantis buvo atrinkti studentai:
studento gyvenamoji vieta deklaruota Marijampolės savivaldybėje;
studentas per semestrą yra pasiekęs geriausių studijų rezultatų;
studentas aktyviai pasižymi taikomojoje mokslinėje, kultūrinėje, sportinėje ar kitoje visuomeninėje veikloje;
studentas nuo studijų pradžios nėra turėjęs akademinių skolų ar drausminių nuobaudų.
Studentai džiaugėsi savivaldybės atstovų rodomu dėmesiu ir su plačiomis šypsenomis veiduose priėmė sertifikatus iš mero rankų.
Aistė LENKAUSKAITĖ
Marijampolės kolegijos Viešosios komunikacijos skyriaus vedėja
Alytaus Jotvingių gimnazijoje vyko 26-oji Lietuvos mokinių informatikos olimpiada (LMIO). Šis renginys kiekvienais metais organizuojamas skirtingose Lietuvos mokyklose. Informatikos olimpiada organizuojama kasmet trimis etapais: mokyklos, rajono (miesto) ir respublikinis etapas. Respublikinį etapą sudaro atrankinė ir finalinė dalys. Išbandyti savo jėgas čia kviečiami tik laimėję respublikinės olimpiados atrankiniame etape. Šiemet dalyvauti finale buvo pakviesti 49 dalyviai iš įvairių šalies mokyklų.
Pirmą kartą Informatikos olimpiadoje medalius iškovojo ir marijampoliečiai. Iš olimpiados parvežtas auksas ir sidabras. Juos iškovojo du Marijonų gimnazijos trečiokai: III b klasės gimnazistas Tadas Žaliauskas apdovanotas aukso medaliu ir diplomu, III a klasės gimnazistas Matas Kaminskas parsivežė sidabro medalį ir diplomą. Gimnazistus olimpiadai ruošė mokytoja Lina Rentelienė.
Organizatoriai džiaugėsi, kad Alytaus Jotvingių gimnazijoje šiais metais susirinko tiek daug intelektualaus jaunimo. Olimpiados dalyvius vertino kompetentinga vertinimo komisija, sudaryta iš Lietuvos ir užsienio šalių universitetų profesorių, doktorantų ir absolventų, programų sistemų inžinierių. Komisijai vadovavo VU MII prof. dr. Valentina Dagienė.
Džiaugiamės puikiausiais pasiekimais ir linkime naujų pergalių ateityje!
Sveikiname nugalėtojus ir dėkojame visiems dalyvavusiems!
Penktadienį, kovo 27 d., Marijampolės ligoninėje lankėsi Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministrė Rimantė Šalaševičiūtė. Vizito metu ministrė buvo supažindinta su ligoninės vykdoma veikla, teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų struktūra, gydymo įstaigos problemomis bei perspektyvomis, susitiko su medikais. Susitikime taip pat dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narys Albinas Mitrulevičius, Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys bei Socialinių reikalų departamento Savivaldybės gydytojo tarnybos vedėja Odeta Aleksienė.
Viešinčią ministrę Marijampolės ligoninės direktorė Audronė Kuodienė supažindino su gydymo įstaigoje teikiamomis sveikatos priežiūros paslaugomis, įgyvendintais investiciniais projektais bei artimiausiais ligoninės planais. Ministrė pasidžiaugė, jog ligoninėje įgyvendinta daug gerų rezultatų davusių projektų, tetrūksta galutinai užbaigti pradėtus projektus bei imtis naujo planuojamo projekto – akušerinio korpuso renovavimo.
Vizito metu SAM vadovė domėjosi ligoninėje trūkstamais specialistais, atliekamų sąnario keitimo operacijų skaičiumi bei kalbėjo apie pacientų eilių šioms operacijos mažinimo galimybes.
Susitikime daug dėmesio ministrė Rimantė Šalaševičiūtė skyrė išplėstinės slaugos praktikos bei slaugytojų darbo užmokesčio didinimo klausimui. Viešnia pabrėžė, jog numatoma plėsti slaugos specialistų kompetencijas priskiriant jiems daugiau funkcijų bei kelti slaugytojų darbo užmokestį. SAM vadovė akcentavo, jog slaugytojų atlyginimai neturi būti vienodi, t.y. turi būti nustatomi atsižvelgiant į darbo krūvį, sudėtingumą, atsakomybę ir pan.
Vėliau ministrė atsakė į medikams rūpimus klausimus, išklausė jų siūlymus. Po susitikimo su medikų bendruomene SAM vadovė lankėsi renovuotame ligoninės operacinių bloke, suaugusiųjų ir vaikų intensyvios terapijos skyriuose bei fizinės medicinos ir reabilitacijos skyriuje.
„Mūsų savaitė“ vėl kviečia Jus fotografuoti ir dalyvauti naujame fotografijų konkurse „Ar iš balos tas gražumas?“. Išlaisvinkite savo vaizduotę užfiksuodami tai, ką, Jūsų manymu, sako konkurso pavadinimas, o nuotraukas siųskite el. paštu redakcija@mususavaite.lt nurodydami savo vardą, pavardę, gyvenamąją vietą. Nuotraukas vertins autoritetinga komisija atsižvelgdama į temos išpildymą, originalumą, techninį atlikimą, kūrybiškumą. Vertinsite ir Jūs patys savo simpatijas išreikšdami socialinio tinklalapio „Facebook“ „Mūsų savaitės“ paskyroje.
Konkurso nugalėtojai bus apdovanoti vertingais prizais bei diplomais.
Taigi fotografuokite, dalyvaukite konkurse, laimėkite!
"Atmink: tu – aktorius pjesėje, ilgoje ar trumpoje, kaip panori statytojas. Jei jis paskirs tau elgetos vaidmenį, piešk jį kuo ryškiausiai, taip pat kurk luošio, archonto ar paprasto žmogaus paveikslą. Tavo uždavinys – puikiai sukurti duotą charakterį, o parinkti jį – kito."
Tuomet, kai jau nebepadeda tradicinė medicina, kai, rodos, išvaikščiota po visas įmanomas gydymo įstaigas, o sveikatos problemoms nei galo, nei krašto nematyti, kaip už paskutinio šiaudo stveriamasi to, kas neįprasta, nors galbūt žinoma nuo amžių glūdumos, tačiau nepelnytai pamiršta, išstumta sparčiai besivystančios farmacijos pramonės. Taip atrandama ir hirudoterapija (gydymas dėlėmis).
Nuo 2004 m. vasario 14 d. Marijampolės apskrityje veikia medicininių dėlių veisimo bei gydymo dėlėmis įstaiga. UAB „Lodeksa“, įsikūrusi Liucinavo kaime (Marijampolės sav.), savo žinioje turi ir pirmąjį Lietuvoje valstybės pripažintą biofabriką, kuriame, kaip minėta, veisiamos ir auginamos medicininės dėlės.
Dėles Liucinave veisia jau 11 metų!
Gydymas dėlėmis siekia labai senus laikus. Archeologai, tyrinėdami Egipto piramides, faraono kapavietėse rado piešinių, vaizduojančių dėlių, kaip gydymo priemonės, panaudojimą. Senovės Kinijoje, Indijoje, Graikijoje, Romoje hirudoterapija buvo taikoma labai plačiai. Medicinos tėvas Hipokratas, sakęs, jog gydytojas gydo – gamta išgydo, parašė atskirą veikalą „Būdai medicininių dėlių panaudojimo“. Avicena taip pat didelę reikšmę skyrė gydymui dėlėmis.
UAB „Lodeksa“ įkūrėja ir direktorė Aura GORBIKIENĖ prisimena, kaip iki 1985 m. Lietuvoje net vaistinėse galėjai nusipirkti medicininių dėlių, deja, farmacijos pramonei įsiviešpataujant, ypač Lietuvai atgavus nepriklausomybę, dėlės, kaip ir dauguma natūralių sveikatos atstatymo būdų, liko nustumtos į šalį… „Lodeksos“ įkūrėjos pažintis su dėlėmis siekia labai senus laikus: A. Gorbikienės atmintyje išlikusi istorija iš jos giminės gyvenimo, siekianti net prieškario laikus. Tuomet plaučių uždegimu sunkiai sirgusi mamos pusseserė. Kaip paskutinės vilties šeimos nariai griebėsi gydytojo prūso, gydžiusio dėlėmis, paslaugų. Ligonei pagerėjo, tačiau jau buvo per vėlu išgelbėti jos gyvybę.
2003 m. A. Gorbikienė susisiekė su mokslininke biologe Dalia Zapkuviene, parašiusia disertaciją apie medicininių dėlių auginimą, profesoriumi Algimantu Kačergiu, gydžiusiu dėlėmis. D. Zapkuvienės pagalba iš tuomet yrančio ekologijos instituto A. Gorbikienė gavo apie 1000 motininių dėlių. Taigi „Lodeksos“ direktorė, hirudologė, baigusi mokslus Maskvos Tautų draugystės universitete, vieninteliame ruošiančiame hirudologus, ėmė pati auginti dėles, kaip minėta, 2004 m. įkurtoje įmonėje Liucinavo kaime bei teikti gydymo medicininėmis dėlėmis paslaugas (šiuo metu biofabrike yra per 100000 dėlių). Per 11 veiklos metų, kaip teigia A. Gorbikienė, tokiu būdu išgydyta per 4 tūkst. pacientų ne tik iš visos Lietuvos, bet ir iš kaimyninės Lenkijos (vyriausia pacientė – 100 metų amžiaus moteris).
Tiesa, pacientų antplūdžio čia šiuo metu nėra (per dieną būna 12–14 pacientų), tačiau aišku viena: laikas parodė, jog senasis gydymo būdas, perkeltas į šiuolaikišką visuomenę, išties reikalingas.
Dėlė – gamtos dovana
Hirudoterapija gali tai, ko negali šiuolaikinė farmacija: juk cheminiams preparatams užkariavus rinką, medicina atsidūrė aklavietėje: daugėja lėtinių ligų, kurių gydymas dažniausiai neefektyvus. Štai kodėl vis labiau atsigręžiama į natūralius gydymo metodus ir gamtą.
Dėlė – gamtos dovana, kuri žmogui gali padėti įveikti daug negalavimų. Jos seilių sekrete yra apie 150 biologiškai aktyvių medžiagų, kurios teigiamai veikia žmogaus organizmą. Šios medžiagos mažina kraujo krešumą, tirpdo trombus, mažina cukraus cholesterolio kiekį kraujyje, veikia priešuždegimiškai, nuskausminančiai, mažina kraujo spaudimą, didina imunitetą, mažina edemas, gerina mikrocirkuliaciją. Medicininės dėlės dedamos ten, kur susitvenkę skysčiai, limfa, veninis kraujas. Nėra jokios kitos medicininės priemonės ar vaisto, kuris iš smulkiųjų kraujagyslių išsiurbtų dėl druskų, mikrotrombų, uždegiminio proceso produktų užsistovėjusį „užpelkėjusį“ kraują, atkurtų pažeistų audinių mikrocirkuliaciją ir padėtų pažeistiems organams greičiau pasveikti.
Pacientai gauna kokybišką ir švarią gydymo priemonę
Medicininės dėlės, uždėtos biologiškai aktyvių taškų srityse, atlieka „gyvosios akupunktūros“ seansą. Tai padeda atgauti ir subalansuoti organizmo gyvybines jėgas.
Pirmoji gydymo dėlėmis procedūra užtrunka apie valandą (paprastai seansas trunka nuo vienos valandos iki trijų). O vėliau, kai dėlės kraują pravalo, tuomet trumpiau – dėlės lengviau dirba. Be to, priklauso ir nuo ligos: reikalui esant, dėlei leidžiama dirbti ilgiau, kad ji kuo daugiau ištrauktų kraujo. Kiti metodai, kai neleidžiama dėlei ilgai dirbti – tik tol, kol ji suleidžia savo biologiškai aktyvias medžiagas.
Dėlės įkandimas (ji iš tikrųjų kanda, nes turi dantukus) panašus į uodo įgėlimą. Tuo metu, kai ji leidžia biologiškai aktyvias medžiagas į žmogaus organizmą, jaučiamas silpnas, kartais stipresnis, dilginimas ar gėlimas. Tai trunka 5 – 10 minučių, po to dėlė pradeda siurbti kraują, ir visi nemalonūs pojūčiai praeina. Pasisotinusi ji nukrinta pati ar nuimama ir iš karto sunaikinama. Antrą kartą dėlės niekada nenaudojamos – taip išvengiama užkrečiamų ligų plitimo. Gydymui gali būti naudojamos tik biofabrikuose užaugintos medicininės dėlės. Juose yra laikomasi visų higienos reikalavimų, atliekami pačių dėlių ir vandens, kuriame jos auga, bakteriologiniai tyrimai. Tokia kontrolė garantuoja, kad pacientai gaus kokybišką ir švarią gydymo priemonę.
Hirudoterapijos seanso metu priklausomai nuo paciento būklės uždedama nuo vienos, dviejų iki net trisdešimties dėlių (kartais net 30–50 dėlių per seansą!). Gydymas dėlėmis nėra labai pigus, tačiau efektyvus: viena dėlė kainuoja 2 eurus, jeigu pacientas pats ją užsideda, ir 4 eurus, jei dėlės dedamos „Lodeksoje“, prižiūrint specialistams.
Dėlės išskiriamos medžiagos gydo visą organizmą
„Pacientai, – sako A. Gorbikienė, – kurie jau išbandė šį gydymo būdą, pastebi, kad labai pagerėja miegas, pakyla nuotaika, padidėja darbingumas ir energija. Netgi pats dėlės įkandimas, jei ji dedama ant biologiškai aktyvių taškų, veikia organizmą teigiamai“. Dėlės išskiriamos medžiagos gydo ne organą, ne ligą, o ligos priežastį ir visą organizmą. Pvz., žmogus gydosi išsiplėtusias kojų venas, ir tuo pat metu sumažėja padidėjęs kraujospūdis, cholesterolio kiekis kraujyje, dingsta bloga nuotaika, susireguliuoja virškinamojo trakto veikla, išnyksta hemorojus. „Jei liga lėtinė, – pastebi hirudologė, – stebuklų sunku tikėtis, tačiau po gydymo dėlėmis savijauta pagerėja, atsiranda subtilūs jutimai. Žmonės sako, jog palengvėja galva, akyse prašviesėja, kojos tampa lengvesnės“.
Dėlėmis galima gydyti daug ligų
Kada prasideda liga? Kai suserga ląstelė. O ląstelė suserga, kai negauna pakankamai maisto medžiagų, deguonies ir negali pašalinti toksinų. Dėlių sekrete esančios biologiškai aktyvios medžiagos atveria tuos kanalus, kuriais į ląstelę patenka būtiniausios medžiagos ir šalinasi jau perdirbtos. Todėl ligų, kurioms gydyti naudojamos dėlės, sąrašas yra labai ilgas. Pirmiausia tai širdies kraujagyslių ligos: aukštas kraujospūdis, aterosklerozė, sutirštėjęs kraujas, stenokardija, miokardo infarktas, išsiplėtusios kojų venos, sutrikusi arterinė kraujotaka kojose ir kt. Ginekologijoje dėlė – taip pat geras pagalbininkas: stabdo įvairius uždegiminius procesus gimdoje, padeda kiaušidžių cistų, endometriozės, klimakso, įvairių sąaugų mažajame dubenyje, netgi lytinio šaltumo ir nevaisingumo, mastopatijos atvejais. Vyrams dėlės padės gydant prostatos ligas, mašnelės susirgimus, impotenciją, šlapimo pūslės šlapimkanalio uždegimus. Labai gerų rezultatų pasiekiama gydant įvairios kilmės galvos skausmus, netgi migreną. Neurologai turėtų prisiminti dėles gydydami neuritus, neuralgijas, radikulitą, stuburo susirgimus (diskų išvaržas), galvos smegenų aterosklerozę, priešinsultinę būseną, insultą.
Kadangi dėlių išskiriamos medžiagos mažina cukraus kiekį kraujyje, gerina kasos darbą, jos naudojamos kompleksiniame diabeto ir jo komplikacijų gydyme.
Priešuždegiminis, priešbakterinis sekreto poveikis pritaikomas ausų – nosies – gerklės ligų, įvairių odos ligų (jaunatvinių spuogų, pūlinių, egzemos, rožės, psoriazės), kvėpavimo organų uždegiminių alerginių ligų (bronchinės astmos, bronchito, plaučių uždegimo) gydyme.
Jei po įvairių operacijų kuo anksčiau bus uždėtos dėlės, greičiau gis žaizdos, nesiformuos sąaugos, nebus didelių randų. Pasitempus, susimušus ar išsinarinus sąnarį, dėlės veiks kaip greitoji pagalba. Kaulų lūžiai sugis taip pat greičiau.
Ir tai dar ne visos ligos, kurias gydyti padeda dėlės. Prisiminus, kaip veikia biologiškai aktyvios dėlių medžiagos, kiekvienos srities specialistas gali pritaikyti jas savo pacientams. Be to, dėles galima dėti ir profilaktiškai: rūkaliams – plaučius išvalyti, alkoholikams – kepenis (užsistovėjęs kraujas, kaip teigia A. Gorbikienė, smirda kaip kanalizacija…).
Hirudoterapija taikoma ne kiekvienu atveju
Tačiau yra grupė ligų ar būklių, kaip įspėja gydytoja, kada gydytis dėlėmis negalima. Tai sumažėjęs kraujo krešumas, hemofilija, didelio laipsnio mažakraujystė, žemas kraujo spaudimas, nėštumas, organizmo išsekimas, alergija dėlėms, aktyvi tuberkuliozė, psichikos ligos (paūmėjimo metu), karščiavimas, opiniai – nekrotiniai procesai žarnyne.
„Dėlė nekimba, – sako hirudologė, – jei žmogus labai bijo. Todėl, prieš pasiryždami eiti pas hirudologą, pasistenkite save nuraminti ir pagalvokite, jog tie mažieji gamtos kūriniai duos jums daug daugiau nei kelios saujos cheminių preparatų. Be to, jų poveikis netrumpalaikis. Gydymo kursą, jei liga įsisenėjusi, reikėtų pakartoti po 2 – 6 mėnesių, o ūminių susirgimų atvejais dažniausiai pakanka vieno kurso. Kuo liga senesnė, tuo gydymas ilgesnis, dėlių reikės daugiau, efektas bus pasiekiamas lėčiau“. Beje, kaip teigia A. Gorbikienė, jei akivaizdu, kad gydymas dėlėmis pacientui nepadės, net nebando.
Natūralūs gydymo metodai ilgiau trunka
Gydymas dėlėmis neturi jokio šalutinio poveikio, tačiau trunka ilgiau – kaip ir visi natūralūs gydymo metodai. „Kai žmonės tikisi stebuklo, – teigia A. Gorbikienė, – turi nepamiršti, jog vieno dviejų seansų kartais būna mažai“. Žmonės kartais galvoja, kad gydymas dėlėmis – tai lyg kažkokia panacėja. Tikrai ne. Reikia pačiam savimi rūpintis. Jei tu dėl padidėjusio kraujospūdžio lankysi dėlių seansus, bet vos išėjęs gersi kavą, alkoholį, rūkysi, sėdėsi prie televizoriaus lašinį įsikandęs, – nieko nebus. Kita vertus, šiuo gydymo metodu žmogaus organizmas tik gydomas. Palyginkime: kiekvienoje cheminėje tabletėje yra tik 20–30 proc. veikliosios medžiagos, o visa kita kaip balastas kažkur organizme nusėda. Pvz., antibiotikų nuosėdos kepenyse išsilaiko apie 20 metų, kauluose – net visą gyvenimą gali išsilaikyti. O hirudoterapija, kaip minėta, nesukelia jokio šalutinio poveikio, be to, stebuklingas dėlių gydymo poveikis ilgam išlieka.
Šių metų kovo 21 dieną Kauno plaukimo centro baseine vyko 2-osios Šeimų plaukimo varžybos. Jose varžėsi 12 komandų, kurias sudarė trijų kartų šeimos nariai. Dalyviai buvo suskirstyti į dvi amžiaus grupes: I amžiaus grupė 70–149 metrai, II amžiaus grupė 150–250. Buvo plaukiamos estafetės (4 po 20 m) laisvu stiliumi.
Pirmoje amžiaus grupėje dalyvavo 8 šeimos. Kaip ir pernai, greičiausiai plaukė marijampoliečių komanda, kurią sudarė Saulė Pranckevičiūtė (16 m.), Rytis Pranckevičius (13 m.), Jūratė Pranckevičienė (40 m.), Virginijus Lickus (67 m.). Jiems antrą kartą buvo įteikta pereinamoji nugalėtojų taurė ir aukso medaliai.
Antroje amžiaus grupėje dalyvavo dar viena šeima iš Marijampolės – plaukimo veteranų klubo „Torpedos“ pirmininkė Aldona Mažėtienė su vyru Vitalijumi, jų dukra Ieva Mažėtytė ir anūkė Barbora Kirvaitytė. Jie šiais metais buvo treti ir iškovojo bronzos medalius.
Visi varžybų dalyviai apdovanoti sertifikatais, lietuviškų sulčių „Magnum“ produktais ir suvenyrais.
Kovo 23–29 d. Lietuvoje vyksta „Veiksmo savaitė BE PATYČIŲ 2015“. Šią akciją jau šeštąjį kartą inicijavo emocinės paramos tarnyba vaikams ir paaugliams – Vaikų linija. Palaikydami iniciatyvą kartu stabdyti patyčias šiemet kvietė ir žinomi Lietuvos žmonės dalindamiesi savo patirtimi ir mintimis. Lietuvos mokinių parlamentas bei Lietuvos moksleivių sąjunga kviečia visų mokyklų bendruomenes pasirašyti peticiją „Patyčioms mokyklose – NE!“.
Prie šios gražios ir svarbios iniciatyvos prisijungė dauguma Lietuvos mokyklų. Marijampolės savivaldybėje užsiregistravo ir įvairius renginius organizavo 29 ugdymo įstaigos.
Veiksmo savaitės metu vyko įvairios diskusijos, pokalbiai, vaidinimai, filmų peržiūros, darbelių gamyba, piešinių ir nuotraukų konkursai, buvo skaitomos paskaitėlės, ruošiama padalomoji medžiaga ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams. Pedagogai vykdė švietėjišką veiklą, kūrė saugesnę aplinką mokykloje. Visiems penktokams buvo išdalintos kortelės su garsių žmonių vaikystės nuotraukomis ir mintimis apie patyčias. Jas išleido ir mokykloms dovanojo Vaikų linija. Pagrindines veiklas ugdymo įstaigose planavo, inicijavo bei įgyvendino mokyklų socialiniai pedagogai, padedami psichologų, klasių auklėtojų, mokinių tarybų, tėvelių. Keturių mokyklų bendruomenės susivienijo ir, susirinkę „Šaltinio“ pagrindinėje mokykloje, koncertavo bei dalijosi pozityvia patirtimi, vykdė veiklą kūrybinėse dirbtuvėse. Mokolų pagrindinėje mokykloje lankėsi pramogų pasaulio atstovė Simona Nainė. Dainininkė su mokiniais diskutavo apie patyčias, dalijosi savo patirtimi, vaikystės, paauglystės išgyvenimais.
Ši savaitė – lyg simbolis ir priminimas, kad gyventi galima kitaip, be patyčių, smurto. Šią nuostatą nuolat mokyklose skiepija socialiniai pedagogai, į kuriuos mokiniai dažnai kreipiasi dėl įvairių jiems iškilusių sunkumų – nesutarimų bei konfliktų su draugais, tėvais ar mokytojais, dėl sunkumų moksluose, patiriamos prievartos, kai jaučiasi vieniši ar nemylimi. Pagalbos iš socialinių pedagogų mokiniai laukia ir dėl įvairių kitų rūpesčių, kuriuos sunku laikyti savyje, o artimam pasakyti nedrąsu. Mes visi kartu ir kiekvienas atskirai galime prisidėti, kad patyčių ir smurto būtų mažiau.
Indrė APUOKIENĖ
Mokolų pagrindinės mokyklos
vyr. socialinė pedagogė,
Marijampolės sav. socialinių pedagogų metodinio būrelio pirmininkė
…Šiems žmonėms kovo 27-oji, Tarptautinė teatro diena, – šventė. Tądien jie laiko rankose gėles, šypsosi juos sveikinantiems artimiesiems, draugams, nors pagal profesiją jie – ne teatralai, nors jų kasdienybė neturi nieko bendra su scena. Ir vis dėlto Tarptautinė teatro diena jiems didelė šventė, nes tai – jų gimimo diena. Sakoma, jog žmogaus atėjimo laikas į šį pasaulį yra labai svarbus jo tolesniam gyvenimui, asmenybės raidai (argi ne todėl tokie populiarūs horoskopai, numerologija paremti spėjimai?). Tad gal ir jie, šie pavasariniai paukščiai, gimę būtent per Teatro dieną, savyje nešiojasi teatralo gyslelę, pasireiškiančią gal meile scenai, gal potraukiu vaidybai, o gal tiesiog dar nerealizuotu užslėptu troškimu save išreikšti per sceninį judesį, dramatiškai ištartą žodį, komišką grimasą? O gal… Tai tik nieko nereiškiantis sutapimas, kokių taip pat pilna gyvenime? Bet tegul kalba jie, žmonės, gimę kovo 27- ąją, Tarptautinę teatro dieną…
„Gimtadienio nešvenčiu – švenčiu Teatro dieną“
„Neteigsiu, jog nuo pat vaikystės savo gimtadienį siejau su teatro diena, – visa tai prasidėjo gerokai vėliau, – pasakoja buvęs policininkas Romualdas KUBILIUS. – Buvo 1983 -ieji metai. Tuomet mokiausi Maskvos aukštosios saugumo mokyklos III kurse, ir draugai man gimtadienio proga padovanojo bilietą į estrados teatrą. Jau iš atminties išsitrynė tuomet matytas spektaklis, tačiau išliko epizodas prieš pat jį: į sceną išėjo tuometinis teatro direktorius Adrejus Mironovas ir visus žiūrovus pasveikino su Tarptautine teatro diena akcentuodamas, jog teatras be žiūrovų – tik televizijos spektaklis, kad ne vien aktoriai žiūrovus, bet ir žiūrovai aktorius „užkrečia“ emocijomis. Na, ir nuo to atmintino vakaro iki šiol švenčiu ne gimtadienį, o Teatro dieną. Nors ir nesu teatralas, teatrą labai mėgstu. Studijuojant Maskvoje, teko lankytis įvairiuose teatruose (tarp jų – ir čigonų, ir kurčnebylių teatre), pajusti gerąją senojo teatro pastato aurą, kurios dažnai dabar pasigendu lankydamasis spektakliuose Lietuvoje“.
Tiesa, R. Kubiliaus pirmoji pažintis su teatru prasidėjo dar paauglystėje. „Pirmasis mano aplankytas teatras – Panevėžio J. Miltinio teatras, – sako buvęs Kalvarijos policijos komisariato viršininkas. – Tuomet, kolūkių laikais, kai bilietai į teatrus išties buvo deficitas, kolūkis, juos gavęs, veždavo mokytojus ir mokinius (nepanorėdavę eiliniai kolūkiečiai…). J. Miltinio teatre, pamenu, stebėjome visai jau ne vaikišką spektaklį, galbūt ne viską aš ten supratau, bet scenos žavesį tikrai pajutau“.
R. Kubilius vėl mintimis grįžta į studijų metus Maskvoje, kur bendraudamas su aktorinį meistriškumą studijuojančiais lietuviais teatro spektaklius turėjęs galimybę stebėti „kaip įsivestas studentas“: iš įvairiausių palėpių, kone iš palubių…
…Kubilių šeima ne taip jau ir seniai įsigijo namą Marijampolėje. Spėkite kur? Ogi netoli Marijampolės municipalinio dramos teatro pastato! Atsitiktinumas ar lemtis? To buvęs policijos komisariato viršininkas nedrįstų kategoriškai teigti, nors pripažįsta, jog gana ilgai ieškojęs namo pirkimui visus kitus variantus atmetė, o čia, prie teatro pastato, viskas tiko…
Į klausimą, ar nepastebėjęs savyje teatralo sugebėjimų, R. Kubilius atsako šypsena, o paskui surimtėja tvirtai pareikšdamas, jog su metais, įgyta patirtimi žmogus lieka tikras tiek darbe, tiek šeimoje. „Kai esi jaunas ir dar neturi pakankamai patirties, daug kur vaidini, – sako buvęs Kalvarijos komisariato viršininkas, – pavyzdžiui, jaunas vyras tampa tėvu. Iš pradžių jis tik vaidina tėvą, o tuomet, kai įgauna patirties, vadinti nebereikia – yra tikras tėvas. Tas pats ir kitur. Ar aš šeimoje vaidinu? O ką gali vaidinti, kai kartu gyveni daugiau nei trisdešimt metų? Kai jaunas buvau, kai siekiau žmonos, kuri tuomet dar nebuvo žmona, dėmesio, štai tuomet ir vaidinau.“ Vis dėlto R. Kubilius neslepia, jog tam tikrą vaidybos laipsnį kiekvienas turime: „Štai baudi vaiką, o pačiam skauda. Ar esi savo vaikui griežtas? Ne, tik vaidini griežtą…“
Išėjimą į teatrą R. Kubilius iki šiol vadina švente, kurioje lankosi tada, kai pavargsta nuo gyvenimo tikrumo ir pasiilgsta vaidybos. Štai kodėl, kaip pastebėjo pašnekovas, pasikeitė ir požiūris į tai, kas rodoma scenoje: jei gerokai anksčiau, jaunystėje, labiau domino pjesės siužetas, kas perteikiama scenoje, tai dabar jaudina pati vaidyba, kaip perteikiamos vertybės, idėjos, kaip aktorius įsikūnija į savo vaidmenį, o siužeto stebėjimas lieka jau antrame plane…
„Gyvenimas man – didelis teatras“
Marijampolės ligoninės Neurologijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Regina MŪSINA, dirbanti šį darbą jau daugiau nei 30 metų, savęs nepavadintų negalinčia gyventi be scenos, nors labai mėgsta retkarčiais ištrūkti į teatrą – moterį labai žavi gyvenimas, atskleistas scenoje, ji išgyvena kartu su į vaidmenį įsijaučiančiais aktoriais jų herojų skausmus, džiaugsmus, netektis ir atradimus. R. Mūsina, kurios gimtadienis taip pat sutampa su Tarptautine teatro diena, per didelės reikšmės šiam faktui neteikia: nėra bandžiusi savęs realizuoti scenoje net ir mokydamasi mokykloje, nors pastebi, jog teatrališkumo daug aplink. „Gyvenimas man – didelė scena, – sako R. Mūsina. – Net ir darbe dažnai tenka vaidinti optimistę, kad galėtum ligoniui suteikti daugiau vilties, jėgų kovoti su liga“. Žinoma, kaip pastebi moteris, teatrališkumas jai nepriimtinas žmonių tarpusavio santykiuose: štai čia jokių kaukių nereikia, viskas turi būti grindžiama tegu karčia tiesa nei saldžiu melu. Žinoma, draugiškas pajuokavimas, be jokio pykčio, neįžeidžiant kitą, ko gero, netgi būtinas: be jo gyvenimas, tas didelis teatras, netenka dalies žavesio ir spalvų.
R. Mūsina savo gimtadienius paprastai švenčia artimųjų rate. Įsimintinas buvo gimtadienis, kai moters vaikai padovanojo bilietus į kiną (į teatrą tą dieną tiesiog nerado bilietų) savo mamą pasveikindami ne tik su gimtadieniu, bet ir su Tarptautine teatro diena!
„Gražiausi žmonės – scenoje“
Grožio salono „Irmina“ savininkė marijampolietė Irma KAUKIENĖ įsitikinusi, jog jos gimatadienis – kovo 27 -ąją, Tarptautinę teatro dieną, lėmė ir jos asmenybės veržlumą, teatrališkumą. Visą gyvenimą nerimstanti, pavasariškai veržli, gaivalinga jėga einanti ten, kur veda svajonė, – taip galima būtų trumpai apibūdinti energingąją „Irminos“ savininkę.
I. Kaukienės net nereikia klausti, ar ji mėgsta teatrą: nuo pat mokyklos suolo, jaunystės studijų ji buvo ta, kuri vedė renginius, dalyvavo dramos rateliuose, humoro grupėse. Nors gyvenimas jos ir nelepino, neprarado įgimto optimizmo, aktyvumo. „Patys gražiausi žmonės tie, kurie yra scenoje“, – įsitikinusi „Irminos“ savininkė, sceniškumą suvokdama ne tik kaip buvimą tikroje teatro scenoje, bet ir tokiose gyvenimo situacijose, kur būtinas pasitempimas, kur, rodos, natūraliai šviečianti žmogaus charizma traukia kitus žmones.
I. Kaukienė savo gimtadienius švenčia ypatingai – lyg tikra Teatro dienos dukra. Ypač įsimintinas buvo gimtadienis, sutapęs su jos grožio salono trejų metų sukaktimi. Tuomet buvo surengta tikrai teatralizuota šventė, kurioje ir atitinkami drabužiai, ir žvakių prieblanda, ir prasmingi žodžiai, skambėję iš širdies, sukūrė nepaprastą atmosferą.
„Mes, pavasariniai žmonės, – sako I. Kaukienė, – natūraliai esame matomi, norime to ar ne, pagaliau tai yra užkoduota mūsų prigimtyje.“ Tad nieko nuostabaus, kad šiai veržliai moteriai dažnai spontaniškai kyla vis naujos idėjos, kurias ji pati ir realizuoja (tai koks nors šventės scenarijus gimsta, tai interjero originali detalė, netgi mintis įkurti savo grožio saloną, gimusi tuoj po gimtadienio, buvo realizuota su tuo pačiu polėkiu).
Teatrališkos prigimties moteris, savęs nebijanti pavadinti darboholike, savo gyvenime nepripažįsta sąvokos „bet kaip“: ką bedarytų, atiduoda ji save visą – kaip geras aktorius visą save atiduoda scenai. „Ką gali bet kaip daryti? Dirbti? Mylėti?“ – retoriškai klausia I. Kaukienė gyvenimą suvokdama kaip mišinį, kuriame egzistuoja ne tik gėris, bet ir blogis. Moteris dažnai lankosi teatre tam, kad pailsėtų nuo kasdienybės rutinos, būtent ten, stebėdama tikrai profesionalią vaidybą, ji gali patikrinti save, savo vertybes – juk kas gi kitas, jei ne menas, pateikia mums išgrynintą gyvenimą!
Šiai moteriai artimumą scenai ne vien prigimtis dovanojo: jos pavardė – taip pat labai artima teatrui. I. Kaukienė pripažįsta, jog gyvenime žmogus labai daug kaukių turi – nieko nepadarysi: situacijos kartais to reikalauja, nors pati labiau vertina tiesumą, nuoširdumą, tikrumą – ypač bendraujant su artimais žmonėmis. Štai iš čia ir kyla jos tvirta nuostata: jokio teatrališkumo kasdienybėje nereikia.
Veržlumas ir mokėjimas priimti gyvenimą kaip dovaną, kuri kaskart pateikia vis naujų siurprizų, I. Kaukienei neleidžia paskęsti kasdienybės pilkumoje ir monotonijoje. O tikroji scena? „Kas žino, gal dar ir vaidinsiu scenoje, – neatmeta galimybės „Irminos“ savininkė, – gal ir ateis tas laikas, kai save išbandysiu ir šioje srityje, pasitikrinsiu save vaidindama scenoje…“
Klausimas: savivaldybės tarnautojas man netiesiogiai duoda suprasti, kad už palankų sprendimą norėtų gauti kyšį. Kur galiu dėl to kreiptis?
Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis
Jeigu valstybės pareigūnas, turintis priimti jums svarbų sprendimą, siūlo palankesnį tokio sprendimo rezultatą, tokio sprendimo pagreitinimą ar kitokias lengvatas ir už tai reikalauja atlygio ar jam neatlygintinai suteiktų paslaugų, – tai yra kyšio reikalavimas. Tokiu atveju nedelsdami kreipkitės į Specialiųjų tyrimų tarnybą (STT).
Į STT gali kreiptis bet kuris asmuo. Galima kreiptis ir anonimiškai. Apie korupcijos atvejus galima pranešti raštu, visą parą veikiančiu „karštosios linijos“ telefonu, elektroniniu paštu pranesk@stt.lt, faksu arba tiesiog paliekant pranešimą STT svetainėje. Į STT galima kreiptis ir tiesiogiai – atvykstant į Pranešimų nagrinėjimo skyrių, esantį Vilniuje, arba į tarnybos teritorinius padalinius.
Kad užfiksuotumėte neteisėtus pareigūno veiksmus, galite įrašyti ir tarpusavio pokalbį. Toks įrašas patvirtintų jūsų pareiškime nurodytas aplinkybes.
Atpažinti, kad kyšio reikalaujama, yra lengva – apie tai tiesiogiai pareiškiama. Tačiau kyšį duoti gali būti ir provokuojama to neįvardijant. Tai įvertinti dažnai būna sunkiau. Jei sudaromos nenumatytos kliūtys, pavyzdžiui, jūs žinote, kad sprendimas aktualiu klausimu turi būti priimtas per tam tikrą laiką, bet tai vis atidedama, iš jūsų reikalaujama dokumentų, kurių pateikti nebūtina, – tai gali būti ženklai, kad jūsų prašoma kyšio. Tačiau taip pat tai gali rodyti tiesiog pareigūno nekompetenciją arba per didelį jo darbo krūvį.
Tokioje situacijoje pirmiausia išsiaiškinkite, ar yra nustatytas terminas priimti sprendimą. Jei terminas praleistas – reikalaukite, kad sprendimas būtų priimtas kuo greičiau. Esant reikalui, valstybės tarnautojo veiksmus galite skųsti jo vadovui ar jo veiklą kontroliuojančiai institucijai.
Jei tiesiogiai bendraujate su pareigūnu, klauskite, kodėl, dėl kokių priežasčių jis vėluoja priimti sprendimą, ir nurodytas priežastis išdėstykite skunde. Visus rašymus, skundus ir raginimus pareiškite ne žodžiu, o raštu ir pateikite įstaigai registruoti. Jeigu pokalbio metu pareigūnas užsimins apie sprendimo pagreitinimą už atlygį ar jam neatlygintinai suteiktas paslaugas, – nedelsdami kreipkitės į STT.
Pernai atlikto sociologinio tyrimo „Lietuvos korupcijos žemėlapis 2014“ duomenimis, lyginant su 2011 m., gyventojai labiau linksta dėl korupcijos kaltinti ne aplinką, o save pačius, mažėja verslininkų, pateisinančių korupciją, mažėja gyventojų, manančių, kad kyšiai padeda spręsti problemas. Esu tikras, kad Teisingumo ministerijai nuosekliai veikiant šia kryptimi, ateityje kyšininkavimo problema ir toliau mažės.
STT yra svarbi bet kokio pobūdžio informacija apie nusikalstamas veiklas. Tad šią tarnybą informuoti turėtumėte ir jei kyšio buvo reikalaujama ne jūsų asmeniškai, tačiau iš kitų šaltinių (artimųjų, draugų, bendradarbių),jei tikrai žinote, kad valstybės tarnautojas ar jiems prilyginamas asmuo prašė kyšio. Net jeigu jūsų pateiktų duomenų nepakaks pradėti ikiteisminiam tyrimui, STT, remdamasi jūsų pranešimu, galės galimą korupcijos šaltinį stebėti atidžiau.
Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.
Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk
Šią savaitę Marijampolės miestą pasiekė nuostabi žinia: vienas didžiausių iki šiol regione vykusių jaunimo projektų „Mano balsas svarbus: Europos jaunųjų piliečių iniciatyva“, dalinai finansuotas programos „Veiklus jaunimas“ ir įgyvendintas VšĮ „Sveikatingumo idėjos“, pripažintas geriausiu nacionaliniu projektu Karolio Didžiojo jaunimo premijos atrankoje. Iš viso buvo vertinama net 14 įvairių bei labai įdomių jaunimo projektų, tarp kurių yra ir visiems gerai žinomos nacionalinės jaunimo iniciatyvos kaip „Man ne dzin“ (Lietuvos jaunimo organizacijų taryba) ar „Žinau, ką renku“ (viešoji įstaiga „Europos namai“), tačiau nacionalinė komisija atrinko ir daugiausiai balų skyrė būtent marijampoliečiams.
Nacionalinę Karolio Didžiojo jaunimo premijos atranką vykdė speciali komisija, kurią sudarė europarlamentarai Vilija Blinkevičiūtė ir Valentinas Mazuronis bei jaunimo organizacijos ,,Sėkmės mokykla” atstovas Šarūnas Dignaitis. Antrasis tarptautinis konkurso etapas vyks Acheno mieste, Vokietijoje, gegužės 11-14 dienomis, jame viešąją įstaigą „Sveikatingumo idėjos“ atstovaus projektų vadovas Vladas Polevičius, kur dėl Karolio Didžiojo premijos jo vadovaujamas projektas „Mano balsas svarbus: Europos jaunųjų piliečių iniciatyva“ varžysis su 27 kitais jaunimo projektais iš kiekvienos Europos Sąjungos valstybės.
„Sakoma, kad patys geriausi ir mieliausi dalykai nutinka visiškai netikėtai, tada, kai mažiausiai apie tai galvoji ir lauki. Taip praėjusią savaitę pasijautė mūsų komanda, kai buvo paskelbtas Karolio Didžiojo jaunimo premijos geriausias projektas Lietuvoje. Ši žinia tik įrodo, kad einame teisingu keliu ir mūsų darbai yra matomi bei vertinami“, – džiaugėsi viešosios įstaigos „Sveikatingumo idėjos“ direktorius Andrius Jasinskis.
Projekto tikslas buvo Rytų Europos valstybių jaunimą supažindinti su Europos piliečių iniciatyvos galimybe, kai įgyvendinant atitinkamus žingsnius galima savo siūlymus ar iniciatyvas tiesiogiai teikti Europos Komisijos svarstymui. Veiklose dalyvavo įvairių amžiaus grupių jaunuoliai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos, kurie viso projekto metu diskutavo su politikais, aktyviais visuomenės veikėjais ir verslo atstovais apie jaunų žmonių galimybes, jų nuomonės svarumą bei potencialias sritis, kur jaunimas galėtų stipriau reikšti savo nuomonę.
„Džiaugiuosi, kad projektas buvo taip puikiai įvertintas, nors nacionaliniu mastu gal ir nėra taip gerai žinomas. Tokie pripažinimai ir nominacijos tik dar labiau motyvuoja galvoti apie naujų ir inovatyvių galimybių jaunimui plėtojimą bei įgyvendinimą. Mūsų komandos tikslai, gerinant jaunimo situaciją Marijampolės regione, yra ambicingi“, – mintimis dalijosi projekto vadovas Vladas Polevičius.
Projektui artėjant pabaigos link tarptautinio susitikimo metu jaunuoliai jau buvo išdiskutavę galimas Europos piliečių iniciatyvos temas, kurios yra aktualios jauniems žmonėms. Visa informacija apie šias temas, Europos piliečių iniciatyvą bei šį projektą yra surinkta ir glaustai pateikta informaciniame buklete, kuris yra parengtas net 5 kalbomis: lietuvių, anglų, latvių, estų ir lenkų.
Daugiau informacijos apie jaunimo demokratiškumo projektą „Mano balsas svarbus: Europos jaunųjų piliečių iniciatyva“ galite rasti internetiniame puslapyje www.myvoicematters.lt.
Per Lietuvą keliaujantis socialinio projekto „Ebru meno – tapymo ant vandens“ turas neaplenkė ir Marijampolės. Šiuos išskirtinius tapymo ant vandens užsiėmimus savo artėjančio 5 -ojo gimtadienio proga organizuoja VšĮ „Meda Project“.
Marijampoliečiai buvo pakviesti ne tik išbandyti unikalų tapybos ant vandens paveikslo kūrimo procesą, bet ir pajusti jo magišką galią. Šių edukacijų rengėjai įsitikinę, kad Ebru – ne tik įdomi tapymo ant vandens technika, bet ir meno terapija, kurioje galima įsitraukti į kūrybinį procesą, panirti į meditaciją ir visiškai atsipalaiduoti arba išlieti savo emocijas.
Tapymo ant vandens nemokamas edukacijas turo Marijampolėje metu organizatoriai dovanojo Astos Lopėčienės penkių vaikų šeimai, Marijampolės socialinės pagalbos centro Kartų namų vaikų socialinės globos padalinio ugdytinėms Audronei, Dovilei bei Viktorijai bei socialinei darbuotojai Daivai Mašalaitienei ir Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ Marijampolės padalinio auklėtiniams Vytautui ir Gabrieliui bei vadovei Marijai Ražinskienei.
Ebru menas – tapymas ant vandens – gyvuoja daugiau nei 500 metų. Tai tapymo procesas, kurio metu piešinys specialiais dažais kuriamas ant jūros dumbliais sutirštinto vandens, po to jis perkeliamas ant popieriaus. Vandens paviršiuje teptukais paskirstomi dažai, sukuriamas vaizdas, vėliau ant piešinio dedamas popierius, kuriame lieka autoriaus darbas.
VšĮ „Meda projekt“ direktorės Eglės Veršinienės, vedusios užsiėmimus Marijampolėje, įsitikinimu, Ebru meno išskirtinumas yra tas, kad čia susitinka trys stiprūs sielos gydytojai – vanduo, spalvos ir judesys. „Ebru unikalumas ir išskirtinumas yra tas, jog to paties pakartoti antrą kartą nebeįmanoma. Galutinį rezultatą pamatai tik perkėlus paveikslą ant popieriaus. Tačiau ypač svarbus pats procesas. Vanduo žmogų veikia raminamai, o abstraktūs, tarsi savaime gimstantys spalvoti kūriniai pašalina piešti nepratusiųjų nerimą suklysti. Tai viena iš pagrindinių sąlygų, leidžiančių šią techniką naudoti kaip terapiją įvairioms amžiaus grupėms. Tapymo ant vandens technika padeda palengvinti ugdymo, informacijos įsisavinimo ir bendravimo procesus, susikoncentruoti, išryškinti asmens teigiamas charakterio savybes, gabumus, veiklų dėka lengviau įveikiamos neigiamos emocijos,“ – teigia E. Veršinienė.
Daugiau apie Ebru – tapymą ant vandens ir net Ebru margučių kūrimą ant vandens – galite sužinoti puslapyje http://www.ebru.lt/
Atšilus orams, gatvėse padaugėjo dviratininkų, tačiau per žiemą atpratę dviratininkai ir automobilių vairuotojai kelyje tiesiog nepastebi vieni kitų. Kai kurie (žiemą nevažinėjantys) automobilių vairuotojai ir dviratininkai dar neatgavę vairavimo įgūdžių ir neįgiję būtino atsargumo.
Daugiau kaip pusė eismo įvykių, kuriuose nukenčia dviratininkai, įvyksta dėl to, kad jie patys nesilaiko Kelių eismo taisyklių, važiuoja būdami neblaivūs, netvarkingais dviračiais, be atšvaitų, žibintų, neužsidėję šalmų ir šviesą atspindinčių liemenių, važiuoja per nereguliuojamas pėsčiųjų perėjas, taip pat neatsargiai įvažiuoja į kelią iš kiemų, kitų šalia esančių teritorijų ir susiduria su keliu važiuojančia transporto priemone. Be to, ne visi dviratininkai paiso šviesoforų signalų. Nemažai problemų kelia gatvėse ir keliuose dviračiais važinėjantys Kelių eismo taisyklių nepaisantys mažamečiai vaikai. Tėvai, įtėviai, globėjai turėtų pasirūpinti, kad vaikai išmoktų svarbiausias eismo taisykles, o nuo 12 m. gatvėmis ir keliais važinėjantys vaikai turėtų mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą.
Policijos pareigūnai primena, kokie reikalavimai taikomi dviratininkams:
– Važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 14 metų asmenims, o išklausiusiems atitinkamą mokymo kursą ir turintiems mokymo įstaigos išduotą pažymėjimą, – ne jaunesniems kaip 12 metų asmenims. Prižiūrint suaugusiajam, važiuoti važiuojamąja dalimi dviračiu leidžiama ne jaunesniems kaip 8 metų asmenims. Gyvenamojoje zonoje dviračių vairuotojų amžius neribojamas.
– Dviračio vairuotojui leidžiama važiuoti keliu tik tvarkingą stabdį ir garso signalą turinčiu dviračiu. Dviračio gale turi būti raudonas šviesos atšvaitas arba raudonos šviesos žibintas, iš abiejų šonų – oranžiniai šviesos atšvaitai, pritvirtinti prie ratų stipinų. Važiuodamas važiuojamąja dalimi, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais arba dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o gale – raudonos šviesos žibintas. Važiuojant keliu tamsiuoju paros metu arba esant blogam matomumui, dviračio priekyje turi degti baltos šviesos žibintas, o dviračio gale – raudonos šviesos žibintas, dviračio vairuotojas privalo dėvėti ryškiaspalvę liemenę su šviesą atspindinčiais elementais. Dviračio vairuotojas (keleivis) iki 18 metų, važiuodamas (vežamas) keliu, privalo būti užsidėjęs ir užsisegęs dviratininko šalmą. Vyresniam kaip 18 metų asmeniui, dviračiu važiuojančiam keliu, rekomenduojama būti užsidėjus ir užsisegus dviratininko šalmą.
– Važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu pagal eismo kryptį. Kai dviračių tako, dviračių juostos, kelkraščio nėra arba jais važiuoti negalima (duobėti ir panašiai), leidžiama važiuoti šaligatviu arba viena eile važiuojamosios dalies kraštine dešine eismo juosta, kuo arčiau jos dešiniojo krašto, išskyrus Taisyklių 106 punkte nurodytus atvejus, taip pat kai reikia apvažiuoti kliūtį, važiuoti tiesiai, kai iš pirmosios eismo juostos leidžiama sukti tik į dešinę. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3–7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.
– Dviračio vairuotojui, važiuojančiam važiuojamąja dalimi, prireikus pasukti į kairę, apsisukti ar pervažiuoti į kitą kelio pusę, rekomenduojama nulipti nuo dviračio ir kirsti važiuojamąją dalį vedantis dviratį, jeigu eismo sąlygos to reikalauja.
– Dviračio vairuotojas, artėdamas prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, visais atvejais privalo sumažinti važiavimo greitį ir gali tęsti judėjimą tik įsitikinęs, kad važiuoti saugu ir nebus trukdoma kitiems eismo dalyviams.
– Dviračio vairuotojas, norėdamas kirsti važiuojamąją dalį ten, kur eismas nereguliuojamas, privalo praleisti važiuojamąja dalimi važiuojančias transporto priemones, išskyrus tuos atvejus, kai kerta išvažiavimus iš šalia kelio esančių teritorijų, gyvenamosios zonos, kiemo, stovėjimo aikštelės, kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka.
– Dviračio vairuotojui dviračio juosta leidžiama važiuoti tik ta pačia kryptimi, kuria vyksta kitų transporto priemonių eismas gretima eismo juosta.
– Dviračių taku ar dviračių juosta dviračio vairuotojas privalo važiuoti kuo arčiau tako (jiems skirtos tako dalies) ar juostos dešiniojo krašto. Jeigu pėsčiųjų ir dviračių take ar šaligatvyje horizontaliuoju ženklinimu (dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto.
– Vietose, kur eismą reguliuoja šviesoforai, dviračių vairuotojai privalo paisyti šviesoforų su dviračio simboliu, o kai jų nėra, – transporto šviesoforų signalų.
Dviračių vairuotojams draudžiama:
važiuoti važiuojamąja dalimi, jeigu įrengti dviračių takai, išskyrus Taisyklėse nustatytus atvejus;
važiuoti automagistralėmis ir greitkeliais;
važiuoti nelaikant bent viena ranka vairo;
vežti keleivius, jeigu nėra įrengtų specialių sėdėjimo vietų;
vežti, vilkti ar stumti krovinius, kurie trukdo vairuoti arba kelia pavojų kitiems eismo dalyviams;
būti velkamiems kitų transporto priemonių;
vilkti kitas transporto priemones, išskyrus tam skirtas priekabas;
važiuoti įsikibus į kitas transporto priemones;
važiuoti pėsčiųjų perėjomis.
Organizuota dviratininkų grupė gali važiuoti važiuojamąja dalimi.
Policijos pareigūnai primena, kad visų eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Šią Kelių eismo taisyklių nuostatą turėtų atminti visi eismo dalyviai – dviratininkai, vairuotojai ir pėstieji.
