48.

– Grožybė kokia, – dūsavo Ancė, įsupta į didelius kailinius, sėdėdama rogėse. Ir iš tikrųjų: apsnigti laukai, apšerkšniję medžiai atrodė tarsi iš seno atviruko. Rytė sėdėjo tylėdama, lūpomis klajojo lengva šypsena, ji buvo pasiilgusi kaimo, jo žmonių paprastumo, nors ir suvokė šių dienų realybę – nėra kaime ką veikti. Važiuojant kalbėtis nesinorėjo, šaltis spaudė visai žiemiškai, todėl visi trys sėdėjo įsmukę į kailius ir tik tylomis grožėjosi žiemos nutapytais paveikslėliais.

Gražina su motinėle jau buvo grįžusios iš bažnyčios ir sutiko viešnias išskėstomis rankomis. Skubiai nurengę vedė, sodino prie gausiai nukrauto stalo, net privertė ir Rytę išgerti mažytį stikliuką, pasak Jono mamos, „širdies lašų“. Rytė net pasipurčiusi iš pasibjaurėjimo užsimerkusi nurijo žolelėmis kvepiantį gurkšnelį ir nustebusi pajuto, kaip sušilo viduje ir atsileido kaustęs šaltis. Net ir Ancė, numojusi į savo ligą, drąsiai užsivertė stiklelį.

– Jeigu jau širdies lašai, tai ko neišgerti, – nusijuokė ji. – Tikrai nepakenks.

Tik mažasis Mykoliukas miegojo, visai nepaisydamas nei šventės, nei triukšmo, nors visi klegėjo, pasakojo įspūdžius, mat nors kartais ir susiskambindavo, bet ar viską papasakosi telefonu. Kai Jonas išbėgo apeiti gyvulius, o Ancė su Jono mamyte nuslinko apžiūrėti senosios verpalų ir mezginių, Rytė neiškentusi papasakojo Gražinai apie Martyną. Apie tai, kad slapstėsi pas ją, tik nutylėjo apie jo, jos manymu, kvailą pasiūlymą tekėti už jo. Gražina visai nenustebo, pasirodo, apie tai buvo rašyta spaudoje, ir iš tikrųjų: tik kažkas norėjo pakišti Martyną.

– Kad tu ir drąsi, – nusijuokė Gražina. – Ką žinai, gal jis žmogų nužudė ar ką apiplėšė, o ėmei ir įsileidai!

– Nėra jis toks baisus, kaip apie jį šnekama, – raustelėjo Rytė. – Vasarą prie ežero atvažiuodavo, kai dar pas Zuzaną gyvenau, sykiu maudydavomės, visai normalus vyrukas.

– Apskritai kas ten žino, apie visus prikalbama tiek, kad teisybės ten būna tik katino ašaros, – susimąsčiusi atsiduso Gražina. – Manai, aš nežinau, ką apie mane šnekėdavo? Net ir tos pačios vadinamos draugės pasistengdavo papilti pamazgų. Nesuprantu, kuo aš joms kliuvau. Nors ką ten aš, jos ir viena apie kitą tiek papasakodavo, kad net šlykštu klausytis būdavo.

– Bet kaip tu taip ilgai su jomis ištvėrei, tu gi visai kitokia nei Alvina ar Diana? – stebėjosi Rytė. – Jeigu man žmogus nepatinka, aš stengiuosi kuo mažiau su juo bendrauti.

– Oi, Rytut, koks dar tu vaikas, – atsiduso Gražina. – Nors ir nelengvas buvo tavo gyvenimėlis, bet tu jo dar tiek mažai matei. Kaip žmonės sako: iš bado šuo ir krūmą bado, taip ir aš iš tos vienatvės glausdavausi prie pažįstamų, pati vaidindavau irgi tokią, nors paskui pati savimi šlykštėjausi. Aš dėkinga Jonui, kuris manyje pamatė tą tikrą, nesuvaidintą. Žinai, mes, kai jaunos, visos svajojame apie princą, jei ne ant balto žirgo, tai bent bant balto mersedeso, ir dažnai nevertiname to, kas šalia mūsų. Su Jonu mes gana seniai pažįstami, ateidavo į kirpyklą, kažkada ir pati iš jo pasišaipydavau: kažkoks kaimo Jurgis, ilgai jis mane jaukinosi. Galvojau kaip ir visos: kažkoks senis iš kaimo, bet paskui pro tą kaimišką luobą įžiūrėjau tokią auksinę širdį ir gyvą protą, kad iš karto jis ir į princą pavirto… Štai taip būna, tad, Rytele, niekada neskubėk atstumti žmogaus, ne visada matyti iš karto, kas jo viduje.

– O tu Joną mylėjai tekėdama? – nedrąsiai paklausė Rytė.

– Mažas tu vaike, – liūdnai šyptelėjo Gražina, – kartais pagarba ir supratimas daug svarbiau už meilę. Buvo tų meilių pas mane, ir kas iš to? Plykstelėjo kaip degtukas, sudegė ir vėjas pelenus nupūtė. Manau, kad stipresnė ta meilė, kuri atsiranda kartu gyvenant. Taip, dabar galiu drąsiai pasakyti, kad Joną myliu. Jis man viskas: tėvas, brolis, vyras, mano vaiko tėvas, žmogus, su kuriuo vienas kitą suprantame iš pusės žodžio. Mudu nevaikštome susikibę už rankučių, nesėdime prieš mėnulį, bet aš žinau, kad visada bus į ką atsiremti. Tai kokios dar kitokios meilės reikia? Na, užteks čia mums, eime kelti Mykoliuką, jis gi dovanėlių laukia, nors dar, ko gero, nesupranta, kas tai.

Viename iš kambarių stovėjo didžiulė eglė, po kuria kūpsojo daugybė dėžučių ir maišelių. Mieguistas Mykoliukas, ant tėvo kelių įsitaisęs, trynė akeles ir vis tiesė rankeles į spindinčius žaisliukus.Vos ne iki pavakarių visi užtruko prie dovanėlių: dalinosi, aikčiojo, gėrėjosi, matavosi. Ir esmė buvo net ne pačiose dovanose, o vieno kitam dėmesyje. Tuo labiau Rytei, kurios gyvenimas dovanomis niekada nelepino.

Dvi dienas nesibaigė šventinis šurmulys, lankėsi kaimynai, sveikino vieni kitus su šventėmis, bet dažniausiai didelis džiaugsmas baigiasi dideliu skausmu. Antrą švenčių dieną, jau besiruošiant važiuoti namo, paskambino Ieva ir verkdama papasakojo, kad buvo padegtos jos abi gėlių parduotuvės. Pasirodo, apdegė ir ji pati gesindama , nes tuo metu buvo vienoje iš parduotuvių. Kitos parduotuvės pardavėja nenukentėjo, nes jau buvo išėjusi namo. Išdegė vidus, o ir gėlės: kurios neapsvilo, nukentėjo gesinant. Rytė liko be žado, galvoje sukosi mintys ne tik kur gauti kitą darbą, bet ir gailestis, matė ir žinojo, kiek darbo ir širdies Ieva įdėjo į savo verslą. Be to, artėjo žiema, didėjo mokesčiai, o likusių pinigų irgi amžinai neužteks. „Štai ir baigėsi mano geras gyvenimas ir ateitis. Kuo reikės mokėti už mokslą?“ – viena mintis kalė galvoje. Rytė šluostėsi be paliovos riedančias ašaras ir nežinia, ko labiau gailėjosi – savęs ar Ievos, o gal paties darbo, kurį labai mėgo.

– Nusiramink, – netikėtai griežtai įsikišo Jonas. – Esi gyva, sveika, ką nors sugalvosime. Tarp žmonių gyveni, neprapulsi.

– Teisingai, – pritarė ir įvykio priblokšta Gražina. – Rasime tau ir darbą, pagaliau gi tu siūti moki, o klientūros aš tau tikrai surasiu.

– Gerai sako, – nusišluostė ašaras ir Ancė, – nereikia savęs laidoti iš anksto, viskas bus gerai.

Namo važiavo visi tylėdami, šį kartą Jonas vežė ne su rogėmis, o su automobiliu. Rytė buvo pasišovusi iš karto lėkti pas Ievą, sužinoti, kas ir kaip, bet abu ją atkalbėjo, mat rytas už vakarą protingesnis.

Naktis prabėgo beveik be miego, norėjo nakvoti pas Ancę, bet paskui persigalvojo, nes teta vis virkavo, kad net teko raminamųjų vaistų sugirdyti.

– Taigi sakoma, kaip tu Kalėdas praleisi, tokie ir visi ateinantys metai bus… Pasirodo, kad nieko gero nebus, – vis dūsavo Ancė, kol užmigo.

49.

Nuostoliai buvo tikrai nemaži. Rytė su Ieva stovėjo viduryje parduotuvės, žvalgėsi į vandeniu sulietas sienas, sulaužytus ir sutryptus augalus ir abi verkė.

– Na, ką gi, susiimkime vieną kartą, – susigriebė Ieva, – bent išvalykime patalpą. Gerai, kad nors draudimą gausiu.

– Ir ką dabar darysite? – susirūpino Rytė.

– Kad net nežinau, šiandien visai galva nedirba, – numojo ranka Ieva. – Dar vyks tyrimas, reikės pas tyrėją vaikščioti, nėra kada galvoti, kas toliau bus. Ugniagesiai sako, kad ir vienu, ir kitu atveju tai tikrai padegimas. Bet kas man tokią kiaulę pakišo, net neįsivaizduoju. Čia mieste dar yra viena firma, prekiaujanti gėlėmis, jos savininkė atrodo tokia padori ir maloni moteris. Be to, lyg ir nekliudėme viena kitai. Nesuprantu, kas tiems žmonėms darosi, tiesiog žvėrėja, – vėl pravirko. – Aš tau dar pinigų skolinga, gal palauksi, savaitės gale atiduosiu?

– Na, ką jūs! – net pasipiktino Rytė. – Atiduosite, kai galėsite, dar turiu iš ko gyventi.

Pas tyrėją kvietėsi ir Rytę, tačiau ji iš viso nieko negalėjo pasakyti: nei kas grasino, nei ko nors reikalavo. Ir pirkėjams nebuvo dėl ko labai supykti, kad šitaip kerštautų.

Ancė atvedė porą savo draugių, kurioms reikėjo pasiūti neįmantrias sukneles, tad Rytė turėjo užsiėmimą.

Vieną dieną prie jos buto durų, gerokai nustebindama, atsirado ir Diana, kuriai skubiai reikėjo naujos suknelės, nes ruošėsi su savo mankenėmis kažkokiam konkursui.

– Gražina man tavo adresą davė, sakė, kad tu siuvi kaip geriausia dizainerė, – švytėjo išbalintais dantimis.

Išvyniojusi žvilgančią plonytę medžiagą, ilgai tarėsi dėl modelio, galų gale nusprendė:

– Pasiduodu tavo malonei ir skoniui, sako, kad tu pati geriau sugalvoji, – nusijuokė Diana. – Daraisi garsi, Gražina taip tave išgyrė, kad tuoj madingiausia siuvėja mieste pasidarysi. Beje, mačiau suknutę, kurią Gražinai pasiuvai, fantastiška! Ar galėsi man per savaitę pasiūti?

– Pasistengsiu, – pagalvojusi pratarė Rytė. – Neturiu nieko skubaus, tik gal galėsi ištaikyti nors vieną kartą pasimatuoti… Gal kavos norėtum?

Diana su malonumu pasiliko gerti kavos, sėdėdamos šnekėjo apie šį bei tą, bet Rytė vengė paklausti apie Arą, kol pati Diana neprabilo apie brolį.

– Aras dabar Ispanijoje biznį varinėja, net nežinau tiksliai, kuo jis ten užsiima – lyg ir nekilnojamuoju turtu prekiauja, bet vis zyzia, kad į Lietuvą nori. Didelis patriotas, pasirodo, – prunkštelėjo Diana.

– O kur Alvina, gal jau ištekėjo? – neiškentė Rytė.

– Ką tu! – net rankomis sumojavo Diana. – Nesuprantu aš jų: tąsėsi, tąsėsi, išsiskyrė, vėl susiėjo, o dabar net nežinau, kur Alvina. Lyg ir į Emyratus išdūmė, kas ten ją supras, melagė ji baisi. Aš Arui ne kartą sakiau, kad jau laikas surimtėti, vesti, galėtų gerą, turtingą merginą gauti, o jis vis blaškosi po svietą tai su viena, tai su kita ir niekaip nenusiramina. Nieko, jei netrukus grįš, tai ir žmoną čia jam surasime.

Rytė tylėjo, nerasdama ką pasakyti.

– Buvo Martynas į darbą pas mane užsukęs, toks pasikeitęs, lyg ir išpuikęs, ko nepaklausi, to negausi, burbsi kažką ir tiek. Aro adreso klausė, matyt, irgi lėks į Ispaniją…

Visą vakarą Rytė sėdėjo prie kompiuterio, kurdama suknelės modelį Dianai, kol pagaliau išrinko, jos manymu, tinkamiausią variantą ir jau tą patį vakarą sėdo prie darbo. Prisiminė kažkada kartotus močiutės žodžius: „Kai rankos užimtos, galva šviesesnė darosi“.

„Nieko, kaip nors išgyvensime, – mąstė dygsniuodama medžiagą. – Jei iki šiol išgyvenau, kaip nors išsikapstysiu ir toliau. Ievai daug daug blogiau, o laikosi moteriškė…“

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 33 (37), 2013 m. rugpjūčio 17–23 d.

45.

Ilgai tylėdami gėrė kavą, Martynas slapčia žvilgčiojo į Rytę kažką įtemptai mąstydamas.

– Paklausyk, – tarsi apsisprendęs pasisuko į ją. – Tau juk nelengva ir dirbti, ir mokytis, sudžiūvai kaip šiekštelė. Ir uždirbi turbūt nedaug, juk už mokslą irgi reikia mokėti. Artėja žiema, ar pagalvojai, kaip išsiversi su tais keliais skatikais?

Rytė apie pinigus visai nemąstė, kol kas turėjo dar už parduotus namus, o visa kita jai atrodė tolima ateitis.

– Tai kad man visiškai užtenka, kiek turiu, nebadauju, apsirengusi – ko daugiau reikia. Kodėl tau parūpo mano pinigai? – Rytė nustebo.

– Taigi matai, kas Lietuvoje darosi, o jeigu neteksi darbo, ką tada darysi?

– Kad Ieva sakė, jog gana stipriai stovi ant kojų, lyg ir nežada bankrutuoti.

– Vaikuti, jau daug net ir stipresnių prekybos taškų užsidarė, neišgyveno, o ką ta Ieva su savo smulkme gali. Žmonėms ne gėlių, žmonėms valgyti reikia.

Rytė norėjo ginčytis su Martynu, įrodinėti savo teisybę, bet pagalvojo, o ką jeigu jis teisus. Tikrai, kur tada dingti, ką daryti…

– Na, nežinau, manau, kad vis tiek darbą kur nors rasiu, aš jokio darbo nesibijau, galiu ir gatvę šluoti, ir grindis plauti, pagaliau kaimo darbus visus moku, galiu eiti pas ūkininkus dirbti. Be to, siūti moku , – bandė aiškinti Rytė.

– Ir ką – visą gyvenimą daržus ravėsi ar indus mazgosi ? – nusišaipė Martynas. – O gal prie siuvamosios kūprinsiesi už kelis litus? Kad ir ten ne aukso kasyklos. Kas turi pinigų, ieško dizainerių, vienetinių rūbų, o vargšai mokėti neturi iš ko, perka viską dėvėtų rūbų parduotuvėse. Tai kam tada tie tavo mokslai bus reikalingi?

Rytė sutrikusi tylėjo prikandusi lūpą ir beveik norėjo verkti. Martynas jai nupiešė tokią ateitį, kad nesimatė net menkiausio šviesos spindulėlio.

– Jeigu tu draugas, tai patark man, ką daryti, – beveik proverksmiu prabilo Rytė. – O gal dar pas Dianą tokiu atveju kreiptis, ne vieną kartą kalbino, sakė galėčiau modeliu būti…

– Pas Dianą prostitute galėtum būti, žinoma, pagal tavo išvaizdą sprendžiant, prie stoties stovėti nereikėtų, trauki į aukščiausią kategoriją, – piktai drėbė Martynas. – Visi žino, kad ji pardavinėja piniguočiams savo modelius, net į užsienį užsakovams siunčia. Tave vilioja toks verslas? Gal tau patinka?

– Kam tu taip? – pašokusi Rytė išbėgo į virtuvę. Prikandusi lūpą braukė ašaras, jautėsi nepelnytai įskaudinta. Stovėjo prie lango, verpdama tik vieną mintį, kas bus toliau. Nejaugi viskas taip blogai?

– Tu atleisk, kad aš taip, bet, deja, tokia tikrovė, – priėjęs Martynas apkabino krūpčiojančius pečius. – Išeitį visada galima rasti, ko tu iš anksto sielvartauji, juk dar dirbi. Aš tik patarti noriu, kad pagalvotum, situacija Lietuvoje labai greitai keičiasi. Tave sukramto ir išspjauna, bet nenusimink, nepaliksiu tavęs likimo valiai.

– Nesuprantu, ko tu manimi taip rūpiniesi, – suirzo Rytė. – Koks tau skirtumas, kaip aš toliau gyvensiu.

– Turiu didelių planų dėl tavęs, – šyptelėjo Martynas. – Negalvok nieko blogo. Dėl tavo ateities… – nuramino pamatęs dideles Rytės akis. – O šiaip tai galėtum tekėti už manęs ir…

Rytė lyg nudeginta atšoko nuo jo.

– Tu ką, išprotėjai? – sužiopčiojo sutrikusi. – Tokie juokai man nepatinka.

– O kas čia tokio? – neva juokais nustebo Martynas. – Aš tau į vyrą nepanašus? Gyventume kaip du balandėliai, dizainere tave padaryčiau.

– Pralinksminai ir išgąsdina tu mane, – Rytės širdis po truputį rimo. – Negražu taip juokauti. Kokia gi iš mūsų pora? Nei aš tave myliu, nei tu mane, ką gi mes kartu veiktume?

– Ką tu žinai, ką aš myliu, ar nemyliu, – suirzo Martynas. – Ką tu iš viso apie meilę išmanai? Aš pats nežinau, kas tai per daiktas, ir žinoti nenoriu, bet, jei kas, mano pasiūlymas galioja. Raminkis, – pamatęs, kad Rytė vėl baikščiai traukiasi, – juk dar nevedu tavęs prie altoriaus.

Išėjus Martynui, dar ilgai Rytė nenusiramino. „Na, ir jo juokeliai… – širdo viena sau. – O gal nejuokavo? Nesuprantu, koks jis žmogus, kartais toks geras, o kartais aš jo bijau, juk tiek apie jį kalbama. Bet juk būna, kad dauguma kalbų – tai tik žmonių pramanai. Ko aš čia ardausi?“

46.

Dienos slinko vienodos ir nuobodžios. Ruduo artėjo į pabaigą, gėles kando pirmosios šalnos. Rytė pastebėjo, kad tikrai sumažėjo klientų. Girdėjo aplinkui visus kalbant, kaip sunku išgyventi, nėra darbo, bet Rytė daugiau galvojo apie tai, kad ne per toli ir Kalėdos, lakstė po parduotuves, ieškodama visiems savo pažįstamiems nors menkų dovanėlių. Nuliūdino tik tai, kad Šarūnas neparvažiuos Kalėdoms, o gal ir visai Romoje pasiliks, ten jam gana solidų postą pasiūlė. Kvietė atvažiuoti pas jį, bet kaip ji paliks Ancę, o ir pas Gražiną reikės nuvažiuoti, negražu neaplankyti, juk tiek gero jai Gražinos šeima padarė. „Turbūt ir tikra sesuo nebūtų tokia gera“, – mintyse džiaugėsi Rytė. Ancė irgi nubraukė ašarą, nes šiemet šventėms ne tik Šarūnas, bet ir dukros tikriausiai nesusirinks. Vienos vaikai negaluoja, kita pati serga, kitai vėl su darbais kažkokia kebeknė ar dar kažkas. Be to, visos toli nuo Lietuvos, po airijas, ispanijas išsibarsčiusios, savų rūpesčių kupinos.

– Na, ką aš čia, – save ramino Ancė, žiūrėdama į Rytę, – jie visi jauni, jų ir rūpesčiai kitokie… Sakytum, mirštu ar ką, tada visi kaip paukščiai sulėktų, o aš dar niekada tokia stipri nesijaučiau, manęs nei prižiūrėti, nei valgydinti nereikia. Ko jiems čia į seną bobą vėpsoti.

Rytė nesiginčijo, nors manė, kad vienai dienai visi galėtų ištrūkti, juolab kad užsienyje, buvo girdėjusi, ir atostogų Kalėdų proga žmonės gaudavo bent porą savaičių.

– Gražina užsisipyrė, kad atvažiuotume, skambino anądien, – pralinksmėjo Ancė. – Ką manai, gal važiuosime? Bet žinai, mergele, galėtum ir pati ištrūkti kur nors pasilinksminti su draugais. Vis darbe ir namie, niekur neini. Pas drauges nueitum. Ar nenusibosta vienai namuose?

– Aš juk ne viena, jus turiu, – linksmai nusijuokė Rytė. – O gal jums jau įkyrėjau kasdien čia landžiodama?

– Ir ką tu čia tauški, vaikeli, nei šį, nei tą, – nuliūdo Ancė. – Pati žinai, kad tu – mano didžiausia atrama, paguoda mano. Ką daryčiau, jei ne tu, šuniu reikėtų kaukti nuo vienatvės. O aš niekada nemėgau būti viena, man visada žmonių reikėjo. Užtat ir vaikelių daug prasimaniau, – išdykėliškai mirktelėjo Rytei. – Bet ir tau, Rytele, reikėtų susirast kokį draugą, o tai gyveni kaip vienuolė, niekur neini. Negi į senmerges taikaisi? Žinok, su vyru ne visada būna gerai, bet ir be jo blogai.

– Betgi jūs, teta, visą gyvenimą be vyro išgyvenote – ir nieko.

– Be vyro, bet ne be vyrų, visą laiką turėdavau prie šono kokį nors priegulą, kad lovą pašildytų, – išdykėliškai mirktelėjo Rytei. – Negerai moteriai vienai gyventi, ant savo kailio patyriau. Nėra nė kam lovą sušildyti.

– Jūs, teta, kad pasakysite… – nusijuokė Rytė.

47.

Rytei pasisekė iki Kalėdų sukurpti du paltus. Nupirkusi dėvėtus, pavertė madingais rūbais, kuriuos godžiai nusistvėrė dvi pardavėjos iš kaimyninio gastronomo. Tik kad to laiko vis pritrūkdavo, reikėjo ruoštis žiemos sesijai, bet namuose buvo gana šalta, tai nenorėdavo ilgai vakaroti ir, palindusi po patalais, stengdavosi kuo greičiau sušilti. Vieną dieną pareidama partempė dižiausią eglę, nusipirkusi čia pat, gatvėje, tik eglutei žaisliukų pas Ancę buvo mažoka, tad bėgiojo ieškodama ko nors originalaus, pati karpė iš spalvoto blizgančio popieriaus originalias girliandas, kabino saldainius ir obuolius.

– Nemėgstu tų naujamadiškų puošybų, – niurzgėjo Ancė. – Smagiau, kai pats gali nuo eglutės skanumyną nupešti. Prisimenu, kiek būdavo džiaugsmo, kai mamelė iš tešlos paukščiukų prikepdavo, nudažydavome juos burokų rasalu ar morkų sultimis, kokia grožybė. Mums, vaikams, tikra pasaka būdavo. Dar angeliukus iš vatos tėvelis sumeistraudavo, niekas kaime ir nepirkdavo tų blizgučių. Vėliau jau tokia mada atėjo.

Net ir savo bute Rytė pasipuošė mažą eglutę, įstačiusi ją į žemą gėlių vazą. Kvepėjo mišku ir širdį džiugino šventės laukimas. Buvo nutarta, kad važiuos pas Gražiną į sodybą, kur abi buvo nekantriai laukiamos. Kaip tik Jonui per Kalėdas penkiasdešimt penkeri stuktelėjo, tai pasitarę, patardę Gražiną abi su Ance brangų laikrodį jubiliatui nupirko. Nebuvo pamiršta ir Jono mama, kuriai Rytė pasiuvo šiltą, gėlėmis siuvinėtą juodą liemenę, o Gražinai ir kailinukus iš kailio skiaučių sukūrė. Abi su Ance net lengviau atsikvėpė, kai viską gražiai supakavo, apraišiojo ir po atviruką užkišo.

– Kaip mes viską ir nugabensime? – susirūpino Rytė.

– Nieko baisaus, taksi išsikviesime, ne vargšės esame. Negi Joną švenčių dieną trukdysime.

Kūčių vakarienę pavalgė kuklią, kiek ten joms dviem tereikia, ir anksti miegoti nuėjo, nes buvo nusibėgiojusios, pavargusios nuo žmonių grūsties, nuo šurmulio. Be to, visą dieną rašė ir išsiuntinėjo pluoštus sveikinimų visoms Ancės dukroms ir anūkams. Net ir Irenai Rytė nusiuntė sveikinimą į jos darbovietę. Abi buvo patenkintos, tarsi atlikę šventą darbą.

– O į bažnyčią iš ryto eisime? – pagaliau ištarė vis kirbėjusią mintį Rytė.

– Ne, – kategoriškai nukirto Ancė. – Nueisime prie tavo mamos kapo, padariau gražią puokštę iš pušų šakelių. Neliks laiko bažnyčiai, – pasiteisino. – Ir prie kapo papoteriauti galima.

Rytė seniai pastebėjo, kad Ancė vengia bažnyčios, tik nesuprato kodėl. Gal todėl, kad, jos žodžiais tariant, Bažnyčia iš jos sūnų atėmė, o gal buvo kažkokia paslaptis, kurios Rytė nežinojo. Pati ji irgi ne itin veržėsi, nes mama į bažnyčią neidavo ir jos nevesdavo. Tik kol močiutė buvo gyva, tai ir prie Pirmosios Komunijos privedė, ir į bažnyčią kas sekmadienį nusivesdavo, kur Rytei visada merkėsi akys ir ji vos neužmigdavo. Todėl ir nebuvo ypatingai dievobaiminga, nepaisant to, kad Šarūnas švelniai priekaištaudavo.

Kalėdų rytą anksti atsikėlusios greitai suvaikščiojo į kapines, kur sniego buvo iki kelių, sušalusios grįžo namo, tik norėjo sėsti ko nors užkąsti, kai suskambėjo durų skambutis.

– Ką čia atnešė?.. – nepatenkinta suniurnėjo Ancė, eidama atidaryti durų.

Už durų stovėjo Jonas, visas apšarmojęs, lyg Kalėdų senelis iš pasakos ir labai linksmas.

– Vajetau, ir ko dabar važiavai? – pliaukštelėjo rankomis Ancė. – Mes būtume su taksi…

– Tik greičiau renkitės, – nusijuokė Jonas. – Ir kuo šilčiau. Aš su rogėmis atvažiavau. Jei žiema, tai ir linksmybės žiemiškos. Kokios Kalėdos be rogių…

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 32 (36), 2013 m. rugpjūčio 10–16 d.

42.

Prieš eidama į darbą, Rytė neužėjo į namus. Nenorėjo trukdyti Martyno, manė, gal miega, ir šiaip jautėsi nepatogiai. Šiek tiek pradėjo gailėtis, kad leido jam pagyventi savo bute, ką žinia, gal ką baisaus padaręs, kad slapstosi. Bet jai juk nieko blogo nepadarė, tai ir baidytis nėra ko. Tegul sau pabūna. Iš darbo paskambino Gražinai, paklausė, ar ši nieko prieš, kad atvažiuos kartu su Ance.

– Nepatinka man jos nuotaikos, atrodo, kad be džiaugsmo gyvena, – guodėsi ji draugei.

– Aišku, tegul atvažiuoja, ji nebloga moteris ir poilsio nusipelnė, – apsidžiaugė Gražina. – Daug kas ją smerkė dėl jos gyvenimo būdo, bet ji šimtą kartų geresnė nei Zuzana. Ši visą laiką vaidino doruolę, o iš tikrųjų – tai gyvatė pamatinė. Labai lauksim jūsų abiejų, tu paskambink, Jonas atvažiuos paimti.

– Ne, ne, nesivarginkit, autobusu atvažiuosim, o kas ten, tik keli žingsniai nuo stotelės, pėsčios ateisim.

– Nesikuklink, brangioji, Ancei po ligos dar ir vaikščioti tikriausiai nelengva, tu tik pasakyk, ir Jonelis atlėks.

– Geras tas tavo Jonelis, – atsiduso Rytė.

– O kas sako, kad jis blogas, – nusijuokė Gražina. – Atvažiuokit, labai lauksiu. Pamatysi, kiek Mykoliukas paaugo, tikras Mykolas pasidarė.

Rytė norėjo užsiminti apie Martyną, bet nutylėjo, pagalvojo, kad tai ne jos paslaptis, nes ką žinia…

Dabar, kai sumažėjo pirkėjų, Rytė daugiau turėjo laiko ir mokslams, ir šiaip skaitymui. Pradėjusi nuo spalvingų žurnalų, pastebėjo, kad kur kas įdomiau paskaityti laikraštį, o paskui jau ir knygai laiko atrasdavo.

Kai vakare po darbo, įsėlinusi į laiptinę, atsirakino buto duris, ją pasitiko tyla. Tyčia garsiai sutrepsėjusi, nuėjo į virtuvę, atsargiai pravėrė ir vieno, ir kito kambario duris, bet namuose buvo tuščia.. Tik miegamajame ant lovos gulėjo raštelis, o greta ant spintelės stovėjo pamerkta didelė raudonų rožių puokštė. „Ačiū tau, – rašė Martynas. – Mano reikalai susitvarkė geriau, nei buvo galima tikėtis, nors man patiko tavo namai ir su malonumu dar ilgai čia pabūčiau, bet turiu trumpam išvykti į užsienį. Palikau tau pinigų virtuvėje ant stalo. Tai ne kažkokia labdara, o tiesiog atsilyginu kaip nuomininkas“.

Rytė, nubėgusi į virtuvę, ne tik apstulbo, bet ir supyko – ant stalo gulėjo net penkios šimtinės.

– Ką jis sau galvoja! – net balsu šūktelėjo pasipiktinusi. – Juk aš jam kaip draugui… Grąžinsiu aš jam tuos pinigus, nereikia man jų.

43.

Vis dėlto Gražina atsiuntė savo Joną jas paimti. Ancei buvo dar nelengva vaikščioti, ypač tolimesnį atstumą, greitai nuvargdavo ir tuoj dairydavosi, kur atsisėsti. Su Jonu tuoj rado bendrą kalbą, abu išmanė žemės darbus, todėl kalba sukosi apie bulves, kiaules, daržus. Rytė sėdėjo tyliai šypsodamasi, paskendusi savo mintyse, tiksliau, jos mintys klydinėjo kaip akli kačiukai, užgriebdamos tai vieną įvykį tai kitą, tiesiog šliaužė paviršiumi, kartais dryksteldamos aštriais nagučiais, bet šiaip netrikdydamos palaimingos ramybės. Kaimą ji mylėjo, prie miesto pratinosi sunkiai, bet pamažu, padėjo jai tai, kad ji sukosi savo mažame erdvės plotelyje, neištrūkdama už jo ribų ir tik palaipsniui plėsdama jas. Juk čia, mieste, neturėjo nei draugų, nei pažįstamų, o tuos, kurie ją supo anksčiau – Zuzaną su jos namiškiais, Alvinos draugus – ji vis labiau trynė iš atminties, kol vėl kas nors iš jų, pasirodydami jos akiratyje, sužadindavo nemalonų smalsumą. Bet kartu pradėjo jausti kažką, kas retkarčiais sutrikdydavo jos snūduriuojančią rimtį. Kad ir Martyno pasirodymas. Priminė Arą, kurį prisimindavo vis rečiau ir rečiau. O tą baisųjį nakties įvykį tarsi uždarė giliai giliai sąmonės kertelėje, neleisdama išlįsti į dienos šviesą, tik kartais naktyje, jau pusiaumiegom, blykstelėdavo siaubo akimirka, priverčianti pašokti iš lovos.

Gražina išbėgo į kiemą pasitikti svečių.

– Džiaugiuosi, kai kas nors atvažiuoja, – tarškėjo apkabindama viešnias. – Vasara baigėsi, svečių jau labai retai apsistoja pas mus. Nors nenuobodžiaujame, veikti tikrai yra kas, nes vien šiuo pramogų verslu daug neuždirbsi, tai gelbsti nemažas ūkis. Ne turtuoliai, bet ir neskurstame.

– Vaje, kaip pasiilgau kaimo, – palaimingai atsiduso Ancė, išsiropšdama iš automobilio. – Dieve, Dieve, kokia palaima, kaip lengva kvėpuoti. Eikite į vidų, aš dar čia pabūsiu.

Tūptelėjo ant suolelio obels pavėsyje ir giliai atsiduso.

– Einame į vidų, dar prisibūsite, – gana griežtai mestelėjo Jonas. – Galėsite būti, kiek tik panorėsite.

– Iš tikrųjų! Gi nei maži vaikai, nei ūkis, būkite, kiek tik širdis geidžia. Ir mamytei bus linksmiau, juk mes darbais apsikasę, nuobodu jai vienai, – pritarė ir Gražina.

– Nežinau, nežinau, – abejodama visus apžvelgė Ancė. – O kur tavo mažasis turtas? Labai noriu pamatyti. Vaikai – tai palaima, ypač kol maži. O užauga – ir viskas, tu jų jau kaip ir neturi, nereikalinga jiems pasidarai, – liūdnai atsiduso.

– Miega mano sūnelis, – Gražinos akys nušvito. – Dantukai dygsta, tai abu pastaruoju metu neišsimiegoję, bet jau nieko, lyg ir geriau. Paskui pamatysite.

Namuose laukė nukrautas vaišėmis stalas, net ir rasotas butelis degtinės puikavosi viduryje. Jonas pripildė stiklelius, ragindamas išgerti už atvykėles, bet Ancė kategoriškai atstūmė stiklelį.

– Aš savo cisterną jau išgėriau, o dabar dar pagyventi noriu. Tik kai atsiduri ant slenksčio, supranti, kaip gyventi smagu, – nelinksmai nusijuokė. – Dabar man ir be šito, – mostelėjo galva į butelį, – gyventi linksma.

Iš lauko atiturseno Jono motina, nešdama pintinę geltonų kaip auksas kriaušių. Gražina pripuolusi atėmė iš jos pintinę ir nepiktai subarė:

– Jūs, mama, kaip mažas vaikas, gi daktarai uždraudė sunkius daiktus kilnoti. Prisišauksite bėdą.

– Tai kad, Gražinute, aš ir taip vaikštau kaip su karūna ant galvos, bijau, kad nenukristų, – pašmaikštavo senutė, sėsdama prie stalo. – Viešnias palepinti norėjau.

Kai už sienos storu balsu apie savo pabudimą pranešė Mykoliukas, visi sukruto.

– Taigi čia jau visas Mykolas, o ne Mykoliukas, – Ancė paėmė ant rankų smalsiai besidairantį berniuką. – Sunkus koks – kaip akmenukas.

Ancė, susidraugavusi su Jono motina, kartu apėjo daržus, tvartus, apžiūrėjo visą ūkį, paskui sėdėjo abi po obelimi ir kažką be paliovos kalbėjo, vis pertraukdamos viena kitą.

Dvi dienas ir Rytė, ir Ancė stengėsi, kiek galėdamos padėti, kad Gražina galėtų daugiau apibėgti atitrūkusi nuo vaiko. Rytė dar spėjo ir vaikui rūbelių pasiūti. Pagaliau visi įkalbėjo Ancę dar pasilikti.

– Iš tikrųjų, teta, kas ten namuose jūsų laukia? – pritarė ir Rytė.

– Tai tu nevalgiusi būsi, – spyriojosi Ancė. – Ir gėlės nuvys, palaistyti reikės.

– Na, jūs čia dabar, – net išraudo Rytė. – Moku ir pati valgyti pasigaminti, o gėles irgi palaistysiu. Nutarta – liekate, kai nusibos, parveš jus namo. Juk pati sakėte, kad labai kaimo pasiilgote.

Rytę namo parvežė Jonas vėl su krepšiu kaimiškų gėrybių.

– Nebijok, Rytele, pasirūpinsime tavo teta, – ramino Jonas. – Mums tikrai jokių nepatogumų, ir mamytė apsidžiaugė, bent pasikalbėti turės su kuo. Matyti, kad Ancė supratingas žmogus, daug vargo patyręs, ir ne mums spręsti apie kitus žmones… Kažkaip žmonės labai greiti lįsti į kitų gyvenimus, kritikuoti, smerkti. O aš manau, kad visada reikia ir į save atsigręžti, visi mes ne be nuodėmių, – dėstė iš lėto.

Vėl įstrigusi rutinoje Rytė automatiškai ėjo į darbą, namo ir vėl į darbą, kol vieną dieną nutarė, kad gana, reikia kažką keisti. Pradėjo vartyti laikraščius, ieškodama anonsų, žiūrinėdama, kas kur vyksta. Nuėjo į vieną parodą, į kitą, net įsidrąsino netoli savo namų ir į kažkokios jaunos atlikėjos koncertą nueiti. Bet čia jau jai visai nepatiko. Antra vertus, minioje kažkas panašus į Arą šmėkštelėjo, tad dainos nuplaukė į antrą planą, mintys plakėsi lyg plaštakės, net burna išdžiūvo. „Kokia aš kvailė, – priekaištavo pati sau. – Ko jis man turi rūpėti? Irgi mat pasaulio bamba…“, – pyko pati ant savęs.

Kasdien paskambindavo Gražiina, pranešdama, kaip laikosi teta.

– Įsivaizduok, teko abi iš daržo iškrapštyti, – juokėsi Gražina. – Tokios dvi bitutės-darbštuolės, neklauso visiškai. Susivienijo ir neleidžia nė žodžio ištarti: jos ir sveikos, ir drūtos. Tik Jono dar klauso. Parveja jis jas namo, nespėjai apsižiūrėti, o jos ir vėl – tai šieną grėbia, tai žoles rauna, tai dar kažką kapsto. Dvi neramios dūšios. Bet pamatytum, kaip Ancė sustiprėjo, o ir mamelė tarsi atgijo, o buvo tokia nusilpusi.

– Bet net nepatogu, užkroviau savo bėdą tau ant sparndo, – sumišo Rytė.

– Jau ir pati nežinai, ką šneki, – net supyko Gražina. – Ką, ar pas mus duonos trūksta, ar vietos nėra? Baik man tokias kalbas.

44.

Ancė grįžo išbuvusi net porą savaičių, pažvalėjusi, palinksmėjusi, atrodė kupina jėgų.

– Dieve, tai žmonės, – dūsavo grįžusi. – Svetimi, o mielesni ir artimesni net už gimines. Su Gražina ne vienus metus vienoje laiptinėje gyvenome, o susitikę, būdavo, tik „labas“ ir „sudie“. Su mano mergom tai ji pabendraudavo, o aš – ką ten… Būdavo, išsipusčiusi, išsidažiusi, garsi kirpėja, pas kurią kitos savaitėmis eilėje laukdavo.

Ancė vėl šoko gaminti Rytei valgį, vėl abi vakarodavo prie įjungto televizoriaus, kol Ancė sėdėdama imdavo knapsėti, tada Rytė eidavo į savo butą, kur dar prisėsdavo prie kompiuterio, braižydama naujus rūbų modelius, ieškodama naujų idėjų ir minčių.

Vieną vėlų vakarą, nuaidėjus durų skambučiui, kažkodėl pirmoji šovusi į galvą mintis buvo, kad tai vėl Martynas. Ir atspėjo: už durų, slėpdamas veidą už didžiulės puokštės, šaipėsi pažįstamas veidas.

– Aš ir vėl pas tave labai nepatogiu laiku, bet pravažiuodamas mačiau, kad lange šviesu, – teisinosi jis. – Aš tiesiai iš kelionės, ilgai neužsibūsiu. Ar nesutrukdžiau, gal ne viena?

– Ką tu, kas pas mane gali ateiti taip vėlai, – pakvietusi užeiti pamerkė gėles ir šoko virti kavą. – Gal valgyti nori?

– Žinai, neatsisakysiu, – nesikuklino Martynas. – Valgiau tik anksti ryte, tai esu alkanas kaip vilkas.

Šį kartą Rytė turėjo kuo vaišinti, tad greitai padengė stalą, net sauso vyno butelį ištraukė.

– Beje, grąžinu, tu turbūt pamiršai netyčia, – paduodama voką su pinigais tarė Rytė. – Aš tau kaip draugui, o tu…

Martynas ilgai tylėjo, įsmeigęs į ją akis, nuo jo žvilgsnio Rytei net karšta darėsi.

– Keistuolė tu, – pagaliau tarė. – Neįsižeisk, bet keistuolė ir kvailutė, kita tavo vietoje tik apsidžiaugtų pinigais, o tu…

– Kol kas aš pati dar pajėgiu užsidirbti, – ramiai pratarė Rytė. – Be to, mano poreikiai ne tokie ir dideli. O išmaldos man nereikia, nesu pripratusi.

– Tai nejaugi neturi jokių svajonių, kaip kitos merginos? Kailiniai, papuošalai, kurortai?.. Juk tu mėgsti gražiai apsirengti, visada tokia puošni…

– Bet už savus pinigus, – atšovė Rytė. – O būti puošnia visai nedaug pinigų reikia, juk aš siūti moku.

Martynas susidomėjęs klausėsi, kol Rytė dėstė, kaip ji nusiperkanti darbužį iš antrų rankų, jį perdaranti, paverčianti tikru meno kūriniu.

– Kaip supratau, tu nori būti dizainere? – atidžiai išklausęs pratarė Martynas.

– Na, kam tai skambiai? – sutriko Rytė. – Man tiesiog patinka siūti, gal namie siūsiu, bet reikia mokslą baigti, nors kai pagalvoju, nieko ypatingo aš ten neišmoksiu. Kaip vien a dėstytoja sako, jei nieko neturi nei galvoje, nei širdyje, jokie profesoriai tau nepagelbės.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 31(35), 2013 m. rugpjūčio 3-9 d.

Dienos lėkė taip nepastebimai, kad Rytė net neapsižiūrėjo, kaip prabėgo pirmoji sesija. Džiaugėsi atsiskaičiusi visus dėstomus dalykus, tegul įvertinimai ir nebuvo patys geriausi, bet vis tiek… Artėjo Kalėdos, ir ji džiaugėsi lakstydama po parduotuves, ieškodama dovanėlių, buvo laiminga pirmą kartą galėdama kažką padovanoti žmonėms, esantiems šalia jos. Džiaugėsi, kad sustiprėjo Ancė, kad žada Kalėdoms grįžti ir pusseserės, o gal ir Šarūnui pavyks ištrūkti į Lietuvą. Ir laisvo laiko daugiau atsirado, nes Ancė stengėsi viską daryti pati, kratėsi Rytės pagalbos.

– Vaikeli, jei pati nejudėsiu, tai mane laidot galėsit, – pyko, kai Rytė puldavo ką nors paduoti ar padaryti. – O aš dar gyventi noriu ir nėra čia ko apie mane šokinėti kaip apie kokią invalidę.

Tik laiptais sunkiai lipdavo, bet vis tiek su Ryte eidavo pasivaikščioti, kaip ji pati sakydavo, – pakvėpuoti. O šiaip Rytė dažniausiai laiką leisdavo namuose. Prasidėjus žiemai, sulėtėjo prekyba, darbe galėjo mokytis, niekas netrukdė. Ancė vėl ją lepino savo išradingais patiekalais, Rytei belikdavo tik partempti produktų krepšius. Dažnai pasikalbėdavo su Gražina, kuri ją kvietė Kalėdoms, erzino, kad jos dūsautojas iš kaimo vis teiraujasi, kada ji atvažiuos. Nieko negirdėjo nei apie Zuzaną, nei apie Alviną ir nekvaršino dėl to sau galvos. Ir tik kartais, šmėstelėjus minčiai apie Arą, tarsi širdį trumpam sugnybdavo, bet vydavo prisiminimus tolyn ir stengėsi gyventi šia diena. Retkarčiai paskambindavo Šarūnas, rūpėjo mamos sveikata, nes žinojo, kad pati Ancė tikrai neišsiduos, jei ir blogai bus. Laukė Kalėdų kaip didelės šventės, nes buvo visų pasiilgusi ir net nežinojo, į kurią pusę pasiduoti – norėjo ir pas Gražiną, bet ir Ancės negalėjo palikti, juolab kad visų pasiilgusi buvo. Ieva žadėjo duoti dvi laisvas dienas, tai Rytė iš anksto džiaugėsi, kad galės pasmaguriauti Ancės keptais pyragais ir niekur neskubėti.

Vakarodavo Rytė ilgai, vis piešė rūbų modelius, svajodama kada nors įgyvendinti savo fantazijas realybėje. Žinodama, kaip Gražina mėgsta pasipuošti, pasiuvo jai gražią suknelę, išsiuvinėjo karoliukais ir pati džiaugėsi, koks gražus kūrinys išėjo. Mykoliukui nupirko didelį pūkuotą meškiną ir dar keletą mažų, bet mielų smulkmenų. Nepamiršo nė vieno, su džiugesiu laukdama šventės.

Vieną vėlų vakarą, jai berymant prie naujų piešinių, suskambo durų skambutis. Šiek tiek nustebo, nes Ancė eidavo miegoti gana anksti, todėl net trupučiuką išsigando: gal vėl tetai kas nors atsitiko. Bet, atidariusi duris, net sustingo iš nuostabos.

41.

Už durų Rytė išvydo tą, kurį mažiausiai tikėjosi pamatyti. Martynas įtemptai šypsojosi, vis apsidairydamas, tarsi kažko ieškodamas ar bijodamas.

– Nepakviesi vidun? – nusišypsojo sutrikusiai Rytei.

– Oi, atleisk, – dar labiau sumišo Rytė. – Žinoma, užeik. Taip netikėtai tu čia…

– O ką? Ar negaliu senų draugų aplankyti? Čia tau, – ištraukęs iš lagamino-„diplomato“ padavė saldainių dėžę. – Žinau, kad visos merginos mėgsta saldumynus.

– Eime, sėskis. Gal kavos išgersi? – vesdamasi į kambarį paklausė Rytė.

– Gal ir išgersiu, jei nieko stipresnio neturi. Tiesa, prisiminiau, kad tu alkoholio iš viso nevartoji. Tu jau atleisk, kad taip vėlai įsiveržiau, bet reikalą turiu.

Rytė virtuvėje virė kavą, įtemptai galvodama, ko gi Martynui taip vėlai vakare prireikė, kad prisiminė ją. Atnešė puodelius, surado spintelėje kiek padžiūvusių sausainių, sūrio.

– Atsiprašau, bet nelaukiau svečių, – teisinosi išraudusi. – Pas mane beveik niekas neužsuka, gal tik Gražina ir jos vyras arba Šarūnas, teta…

– A, kunigėlis, – nusivaipė Martynas. – Pažįstu, pažįstu… Na, pasakok, kaip tu gyveni, girdėjau, mokaisi ir, sako, kad siuvi labai puikiai.

– Tai gal tau ką pasiūti reikia? – nusijuokė Rytė. – Deja, vyriškų rūbų nesiuvu, bent jau kol kas.

– Oi, ne, aš visai kitu reikalu. Klausyk, ar negalėčiau pas tave porą dienų pabūti? O ne, nieko negalvok, ne į tavo lovą prašausi, – pamatęs, kaip išsigando Rytė, sumosavo rankomis Martynas. – Manęs ieško policija, nors aš ir nekaltas, bet kol bus išaiškinta teisybė, turiu šiek tiek pralaukti. Žinoma, jei tu negali manęs priimti, aš išeisiu. Vien todėl atėjau pas tave, kad niekm net į galvą neateitų manęs čia ieškoti.

– Ne, ne, nebijau, tik galvoju, kaip paaiškinti Ancei, kad pas ją nakvosiu, – sunerimusi pratarė Rytė.

– Reiškia, su manim viename bute bijai pasilikti, – šyptelėjo Martynas. – Nesvarbu. Skolingas aš tau neliksiu, ką žinai, gal kada ir mano pagalbos tau reikės.

– O dėl ko tavęs ieško?

– Tau geriau nežinoti, bet tik tiek sakau, kad šį kartą aš visiškai nekaltas, mane tiesiog pakišo. Nieko, viskas susitvarkys, draugai tuo rūpinasi, man tik poros dienų reikia.

– Gerai, – sutiko Rytė. – Aš tuoj sugalvosiu, ką tetai pasakyti, žinoma, ji apsidžiaugs, kad pas ją miegosiu, tik smalsi labai, tuoj pradės tardyti, kas atsitiko.

– Ancę pažįstu, sakyk, kad atsirado tarakonų, o tu išpurškei skysčiu nuo jų ir miegoti negali, – patarė Martynas. – Šviesos aš nedegsiu, tik televizorių įsijungsiu, portjeros tankios, iš lauko nebus matyti.

– Bet ką tu valgysi, pas mane beveik nieko nėra? – susirūpino Rytė. – Šaldiklyje yra mėsos, bet kada aš tau pagaminsiu, man į darbą anksti…

– Tik tu nesirūpink, viskas tvarkoj, – ramino Martynas. – Jei bijai su manimi likti, eik ramiai pas tetą.

Kažkodėl Ancė net ir nenustebo, pamačiusi Rytę su drabužiais glėbyje.

– Tarakonų atsirado, išpurškiau, – sumišusi pralemeno Rytė.

– Na, ir gerai, – nudžiugo Ancė. – Man dar smagiau, kai tu šalia. Paklosiu mergaičių kambaryje, kaip ponia išsimiegosi. Gal valgysi?

– Oi, ne, aš pavalgiusi, – Rytė jautėsi nesmagiai, turėdama meluoti tetai. Pagalvojo, kaip gerai, kad dega tik sieninė lemputė, o tai iš karto būtų matyti, kad ji meluoja.

– Tu matai – ir vėl tarakonų atsirado, – pakraipė galvą Ancė. – Buvo čia jų prieš kokius trejus metus, buvome išnaikinę, o štai – ir vėl… Dar ir rytoj išpuršk, gi pas mane išsimiegosi, tiems bjaurybėms vieno karto bus per mažai. Pas mane lyg ir nematyti dar.

Miegojo Rytė labai blogai. Ilgai neužmigo, o kai užmigo, vėl kažkur bėgo, ją vaikėsi baisus juodas šuo, tad pašoko vos garsiai nesurikusi.

– Ilgai varteisi, – susirūpino Ancė, kuri jau buvo atsikėlusi ir pagaminusi pusryčius. – Gal lova netiko, jei nori, gali kitame kambaryje miegoti.

– Ne, ne, viskas gerai, gal tiesiog nakčiai per daug valgiau, – pamelavo Rytė. – Šiandien anksčiau bėgsiu į darbą, reikia kai ką patvarkyti, vakar nespėjau.

Pagavusi akimirką, kai Ancė įlindo į vonią, Rytė tyliai išslinko iš buto, pirštų galais nubėgo žemyn ir įsmuko į savo butą. Martynas buvo jau atsikėlęs ir apsirengęs, atsisėdęs prie stalo gėrė kavą.

– Tu grįždama man nupirk laikraščių – visus respublikinius, kuriuos tik rasi. Paimk pinigus, – padėjo ant stalo šimtinę.

– Pirma, pinigų dar tiek turiu, kad nupirkčiau laikraščius, o antra, kas tau iškeis pinigus anksti ryte, – supyko Rytė.

– Tikrai nenorėjau tavęs įžeisti, – susirūpino Martynas, – tik aš įpratęs už viską savais pinigais mokėti.

Pinigų vis tiek Rytė neėmė, laikraščius eidama į darbą nupirko ir parduotuvėje vartė, ieškodama ko nors, kas būtų susiję su Martynu. Visą dieną praleido kamuojama rūpesčio, kas gi atsitiko. Buvo palikusi Martynui atsarginį raktą, nors šis ir minėjo, kad niekur neis. Ir iš darbo išsmuko visa valanda anksčiau, pamelavusi Ievai, kad turi neatidėliotinų reikalų. „Kaip nesmagu, kad reikia meluoti, bet ką padarysi. Negaliu nepadėti. Nors apie jį ir visaip kalbama, bet man jis tikrai nėra blogas. Nors iš pradžių ir labai nepatiko, atrodė akys negeros. Žmogų nepažinsi iš karto.Kartais žmonės nežinia ką prikalba“,- mąstė žingsniuodama namo. Užbėgusi į parduotuvę nupirko maisto. „Gi žmogus visą dieną buvo nevalgęs“- atsiduso. Ir į laiptinę įėjo, apsukusi apie namą visą ratą, iš kitos pusės, nes bijojo, kad pamatys teta pareinančią ir šauks tuoj pas save. Tačiau namai pasitiko kepsnių kvapu. Martynas, užsirišęs jos prijuostę, šeimininkavo virtuvėje.

– Aš ir vakarienę pagaminau, – kaltai nusišypsojo jis. – Šiek tiek pašeimininkavau čia likęs. Radau mėsos, bulvių, panaršiau po tavo atsargas. Ar tu iš viso valgai ką nors?

– Aš pas Ancę dažniausiai valgau, nes kai grįžtu, jau nenoriu nieko gaminti. Čia Gražina man iš kaimo maisto per savo Joną atsiunčia.

– Kaip ji ten laikosi? – paklausė Martynas, ragaudamas padažą.

– Labai gerai, sūnelį auginasi. Ir vyras auksinis, o ir anyta kokia puiki senutė, – čiauškėjo Rytė, net jos akys sužibo.

– Tai ir gerai, niekada netikėjau, ką ten apie ją Alvina pliurpė. Gražina – geras žmogus, svarbiausia nesikiša, kur jai nereikia. Nesusitinki Alvinos?

– Kad nelabai ir trokštu ją sutikti, – papurtė galvą Rytė. – Nežinau, ką ji veikia. Nei ji, nei jos motina.

– Ką veikia Alvina? Uždarbiauja, – nusijuokė Martynas.

– Ką ji gali dirbti, nieko nemokėdama, – nustebo Rytė. – Ji net lėkštės paskui save neišsiplauna, lovos nepasikloja.

– Ką, ką, – pamėgdžiojo Martynas. – Tam darbui, kurį ji dirba, nereikia nei mokslo, nei žinių. Prostitutė ji, savanorė.

– Eik tu sau! – net atsisėdo Rytė. – O kaip tada Aras?

– Nieko, bėga nuo jos, o ji jį gaudosi ir šantažuoja. Ji nestovi prie stoties, bet ieškosi turtingų diedų ir prilimpa kaip erkė. O kas čia Arui nauja, juk ir jo sesutė tokia pati, tik gal markė aukštesnė, kokybė geresnė. Nors Diana ir nemėgsta Alvinos, bet šiame „versle“ ji jai padeda – supažindina su kuo nors, kas nuo jos pačios atlieka.

Rytė sėdėjo apstulbusi, be žado spoksodama į Martyną.

– Ko tu stebiesi? Nejaugi nežinojai? – smalsiai į ją pažvelgė Martynas. – Matai, vaikeli, kai kurios merginos ar moterys šitaip uždirba daug daugiau, nei tu savo parduotuvėje. Ir darbas nesunkus bei malonus, – vaipėsi , stovėdamas prie kriauklės.

Į Rytę vėl ūžtelėjo prisiminimų, kuriuos visada ginė kuo toliau, banga. Ji išbalo ir vos nesužiaukčiojo.

– Kas tau? – išsigando Martynas.

– Nieko, nieko, pavargau, eisiu aš jau geriau pas Ancę, – atsistojus kažkodėl linko kojos.

– Nevalgysi?

– Darbe pavalgiau, – pamelavo Rytė.

Net Ancė vakarieniaujant į ją įtariai žvilgčiojo.

– Gal tu ieškokis kito darbo, – susirūpino ji. – Matau , kokia išbalusi, turbūt ir pavalgyti nėra laiko. O dar tuos mokslus sugalvojai, pabaigsi sveikatą…

– Nieko man nėra, – ramino ją Rytė, – gal ir peršalau šiek tiek, kas žino, o gal nuo tų tarakonų nuodų galvą skauda, nes dar vieną kartą išpurškiau.

– Tai ir neik pas save, čia būk, kiek tau reikės. Paskui gerai išvėdink, dar nešalta, palik langus atidarytus. Visokios bjaurasties prisiveisia. Dieve, Dieve, – atsiduso. – Skambino Šarūnas, sakė niekaip tau prisiskambinti negalėjo. Tik Kalėdoms parvažiuos, bet ar jau visam laikui, ar ne, taip ir nesupratau. Sakau, gal man nueiti išvėdinti tavo kambarius, juk raktą tai turiu, – pakeitė kalbą.

– Oi ne, ne, – išsigando Rytė. – Nereikia, vėl jums gali negerai pasidaryti, juk sakė gydytoja, kad visko saugotis turite. Išvėdinsiu pati, o gal nenorite, kad pas jus būčiau?

– Na, tik jau, ką tu čia pliauški, – net supyko Ancė. – Aš tik džiaugiuosi, kad tu šalia. Prisigimdžiau vaikų, užsiauginau, o dabar viena likau, – atsiduso. – Taigi mes visos užauginame vaikus, o kai reikia paleisti, širdį skauda, tokia vieniša jaučiuosi. Nors ką aš čia, man tik džiaugtis, geros mergos užaugo, darbščios, tik kad gyvenimai, kaip ir man, nesikloja, gal tik Šarūnui vienam gerai…

Sėdėdama ant lovos Ancė susimąsčiusi pešiojo ant pečių užmestą skarą.

– Bet ir jam koks ten gerumas: nei šeimos, nei vaikų, o juk sūnus vienintelis, – giliai atsiduso.

– Na, ko jūs, teta, – priėjusi apsikabino Rytė. – Gi turite tų anūkų visą būrį.

– Tai kad ir tie toli, dabar jau retokai matau. Vadina mane Aldona, ji dabar Airijoje gyvena, kad pas ją gyventi važiuočiau. Irgi mat sugalvojo. Ką aš ten veiksiu? Žinau, jai būtų lengviau, vaikučius pasaugočiau, bet iš Lietuvos tai jau aš tikrai kojos nekelsiu. Čia gimiau, čia ir mirsiu.

– Tik nereikia apie mirtį, – net supyko Rytė. – Turite gyventi, jūs visiems reikalinga.

Nepatiko Rytei Ancės nuotaikos, atrodė, jog ši niekaip negali atsigauti. Dingo ta garsiakalbė, pašmaikštauti mėgstanti raudonskruostė, kažkaip susmuko, tapo tarsi mažesnė, niekur nenorėdavo eiti, ir Rytė nežinojo, ko griebtis, kaip pralinksminti tetą, sužadinti šios norą vėl džiaugtis gyvenimu.

– Žinot, ką sugalvojau? Man bus dvi laisvos dienos, važiuojam pas Gražiną, – staiga apsisprendė Rytė. – Pakvėpuosit grynu oru, kaime pabūsit, o ir Mykoliuko dar nematėt.

– Na, nežinau, kažin ar aš ten labai reikalinga, – atsiduso Ancė. – Nei giminė, nei draugė…

– Ar jūs Gražinos nepažįstat? Jie abu labai svetingi, džiaugiasi, kai kas nors atvažiuoja, juk Gražinai kaime turbūt nusibosta.

– Aha, niekada nepagalvojau, kad Gražina kaime gali gyventi, ji toks miesto vaikas. Neįsivaizduoju jos be to baisaus dažų sluoksnio ant veido, – šyptelėjo Ancė.

– Nepažintumėte, beveik visai nesidažo, o vis tiek pagražėjo. Ji dabar negali atvažiuoti, Mykoliukui turbūt dantukai dygsta, tai mes imsime ir padarysime staigmeną. Autobusu nuvažiuosime. Sutikit, teta…

– Gerai, gerai, matysim, juk dar ne šiandien važiuojam.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 30 (34), 2013 m. liepos 27–rugpjūčio 2 d.

40.

Bėda visada pasirodo nelaukiama, be to, niekada neateina viena – tuo Rytė įsitikino tik įžengusi į namus. Tiksliau, pirmiausia užsukusi pas Ancę. Jau net nuo paties ryto ją kamavo kažkokia ne itin gera nuojauta. Todėl atsirakinusi duris net nelabai nustebo nieko neradusi namuose. Suprantama, kad Ancės dukros buvo pasklidę po pasaulį, Šarūnas kažkokiais reikalais išvykęs į Romą, bet kur Ancė? Miegamajame draikėsi bet kaip išmėtyti rūbai, ant spintelės prie lovos paskleisti vaistai, švirkštai. Net nutirpusi, pagauta blogos nuojautos Rytė sudribo ant lovos, bet vėl pašokusi bėgo į kitus kambarius, virtuvę, kur krito į akis ant stalo gulėjęs raštelis su vieninteliu adresu „Centrinė ligoninė“. „O, Viešpatie!“ – išsigandusi garsiai šūktelėjo ir, apimta panikos, puolė pro duris. Drebančiomis rankomis šiaip taip atsirakino savo butą ir, numetusi daiktus, išsitraukė telefoną. Suradusi telefonų knygoje ligoninės numerį, apmirusia širdimi laukė atsiliepiant.

– O kas jūs tokia būsite? – paklausus apie Ancę nuskambėjo piktas moteriškas balsas. – Pašaliniams mes informacijos nesuteikiame.

– Aš ne pašalinė, aš dukterėčia, nežinau, kas atsitiko, – drebančiu balsu pralemeno Rytė. – Parvažiavau namo ir radau raštelį, kad…

– Insultas, – taip pat piktai atrėžė kažko įširdusi moteriškė. – Keturiolikta palata.

Vos ne klupčiodama Rytė puolė į gatvę, pasigavo taksi ir važiuodama ramino save tik viena mintimi, kad teta gyva, nes guli palatoje, o ne lavoninėje.

Ancė gulėjo viena dvivietėje palatoje. Pramerkusi akis bandė pajudėti, bet tik bejėgiškai kilstelėjo vieną ranką ir sunkiai iš savęs išspaudė:

– Matai, kaip…

– Nešnekėkit, jei sunku, – pripuolusi Rytė glostė rankas. – Vėliau papasakosite, kai galėsite, svarbu, kad… Paskambinsiu šiandien Šarūnui ar kuriai iš mergaičių…

– Ne, ne… – net sumosavo ranka Ancė. – Nesakyk nieko…

Kalbėjo sunkiai, tarsi voliodama burnoje žodžius, bet kalbėjo.

– Einu aš pas gydytoją ir tuoj grįšiu, – pašokusi Rytė išbėgo ieškoti gydytojos.

– Nieko jau, nieko, – ramino Rytę geraširdė storulė gydytoja. – Viskas bus gerai. Jūs dukra?

– Ne, aš dukterėčia, dukros išvažiavę, bet ji man kaip mama. Aš buvau išvažiavusi, bet grįžau, ir štai…

– Laimei, kad, pasijutusi blogai, pajėgė išsikviesti greitąją pagalbą. O šiaip tai tikrai viskas linksta į gerą pusę. Dar palaikysime šiek tiek ligoninėje, stebėsime, bet šiuo metu pavojus negresia.

Lengviau atsidususi Rytė grįžo į palatą.

– Viskas bus gerai, gydytoja sakė, – jau nuo durų džiugiai pareiškė Rytė. – Pataisys jus ir važiuosime namo. Bet dar truputį turėsite čia pabūti.

– Tu važiuok, pailsėk, – Ancė sunkiai tarė žodžius. – Aš miegosiu.

Grįžusi namo Rytė ilgai galvojo, kuriai iš dukterų skambinti, nenorėjo išgąsdinti, bet nepasakyti irgi negalėjo. Pirmiausia bandė prisiskambinti Šarūnui, bet niekas neatsakė į skambutį.

– Rytoj paskambinsiu, – nutarė eidama miegoti.

Kitą rytą, jau būdama darbe, prisiskambino Šarūnui, nusakė padėtį, ir abu nutarė, kad nėra ko gąsdinti seseris.

– Ir tau nėra ko skubėti, – nuramino jį Rytė, – ji tikrai neblogai jaučiasi, aišku, nevaikšto, gydytoja sakė, kad kairė pusė paralyžuota, bet mano, kad atsistatys. Na, gal ne visiškai, bet vis tiek…

– Kiek kartų aš jai sakiau, kad nueitų pasitikrinti sveikatą, bet ką tu jai padarysi, kaip mažas vaikas užsispyrė… – širdo Šarūnas. – Bet, kai grįš, jai tikriausiai reikės priežiūros, tada gal kuri iš seserų galėtų. Ar kokią moteriškę reikės ieškoti.

– Nesirūpink, kol kas nieko nereikia, aš po darbo pas ją kasdien nueisiu. Paleisti tai jos tikrai dar greitai nepaleis, paskui matysime, – ramino jį Rytė. – Tu tik nesijaudink, viskas bus gerai, taip gydytoja sakė. Tik turės labiau pasisaugoti.

Į darbą Rytė ėjo nepailsėjusi, tarsi net nebuvo tų kelių laisvų dienų, ir vis galvojo, kaip reikės tvarkytis, kai Ancę išleis iš ligoninės. „Ai, vis kaip nors susitvarkysime“, – ramino save, tikėdama, kad viskas bus gerai. Darbe irgi laukė nelabai malonios naujienos. Ieva apsiverkusi sėdėjo parėmusi galvą, vartydanma kažkokias sąskaitas.

– Tikrino čia visus popierius mokesčių inspekcija, kažkas savo liežuvį pakišo, įskundė. Nieko per daug nerado, bet vies tiek prikibo ir baudą įsūdė. Kaip gi be to? Tai tas blogai, tai tas negerai, lyg būtume didžiulė firma ar verslininkai kažkokie. Nesuprantu, kam skersai kelio perėjau… – rypavo Ieva, negalėdama nurimti. – Sužinosiu vis tiek, kas tai padarė, į snukį trenksiu.

Nuotaika buvo sugadinta visai dienai, ir nors ir kaip Rytė stengėsi šypsotis pirkėjams ir elgtis lyg niekur nieko, kai kurie net paklausdavo, kas atsitiko.

– Nieko, tikrai nieko, – šypsodamasi tikino Rytė, bet, matyt, šypsena buvo tokia dirbtina, kad paklausęs tik pakraipydavo galvą.

Rytei prasidėjo tikras maratonas. Šiaip taip atsikankinusi darbe, kuris dabar neteikė jokio džiaugsmo, nes visos mintys buvo ten, ligoninėje, po darbo bėgo į parduotuvę, ieškojo, ką nupirkti tetai, paskui vėl skubėjo į ligoninę, kur pasėdėdavo gerą valandą, šaukšteliu sumaitindavo vakarienę, sugirdydavo sultis ir tik Ancei užmigus išeidavo namo. Šarūnas skambindavo kasdien, ir Rytė stengėsi žvaliai kalbėti, neišsiduodama, kad jau pavargo. Nebuvo laiko nei siūti, net ir mokslams neištaikydavo nė minutės, nors buvo parsinešusi iš bibliotekos nemažą krūvelę knygų. Bandydama atlikti mokslo užduotis knapsėdavo prie stalo, kol metusi viską nerdavo į lovą, kad iš ryto vėl įsisuktų į kasdieninę karuselę. Pagaliau neiškentusi išsiprašė iš Ievos pietų pertraukos, per kurią bent suspėdavo apsipirkti, kad po darbo galėtų eiti tiesiai į ligoninę, kuri bent jau tik už dviejų stotelių buvo.

Pagaliau po trijų savaičių Ancė jau pajėgė sėdėti, bandė pati viena ranka pavalgyti, nors ir pusę ant savęs išlaistydama, tačiau abi džiaugėsi, kad sveikata lėtai, bet taisosi. Ir Rytei pasidarė lengviau, gal tiesiog jau priprato prie nuolatinio skubėjimo, be to, jau ir Ancės dukroms atsargiai pasakė, neminėdama, kad buvo labai blogai, tad patarė nesiskubinti į namus, ji puikiai susidorojanti. Žinojo, kad ir jos visos be galo darbščios, bet nenusisekę šeimyniniai gyvenimai jas taip pat verčia dirbti neskaičiuojant nei valandų, nei dienų.

Pagaliau atėjo diena, kai Ancę buvo galima paiimti iš ligoninės. Dar sunkiai vaikščiojo pasiremdama lazdele, tapo pikta, nervinga, nes nepakentė tokios savo būklės. Įpratusi visą gyvenimą viską daryti pati, darėsi nekantri, net užrikdavo, nors paskui ašarodama atsiprašinėdavo Rytės. O į Šarūno pasiūlymą pasamdyti moterį jai prižiūrėti šokdavo piestu.

– Nepakęsiu savo namuose kažkokių bobų, – vis dar sunkiai kalbėdama pareikšdavo. – Dar to man betrūko, net nebandykit. Aš jau ir pati galiu užpakalį nusivalyti, tarnaičių man nereikia.

Dažnai ir Rytės pagalbos kratydavosi, viską stengėsi atlikti pati, tik kad nei rankos, nei kojos dar nelabai klausyti norėjo. Bet Rytė džiaugėsi jau ir tuo, kad kai prigamindavo maisto ir suvyniodavo jį, kad neatšaltų, jau nereikėjo tetos valgytdinti. Sunkiai, bet pavalgydavo ir Rytei parėjus belikdavo tik sutvarkyti išdrabstytus maisto likučius. Žinoma, ir tai pati Ancė bandė sutvarkyti, bet kai besilenkdama pakelti nuo gringų duonos gabalėlį parpuolė, Rytė griežtai jai uždraudė ką noras dirbti, pagąsdino, kad išveš į ligoninę. Todėl Ancė ir leido dienas prie televizoriaus, anksčiau nemėgusi ašaringų serialų, dabar žiūrėdavo beveik visus iš eilės, o vakare Rytei perpasakodavo juos, kartais net ašarą nubraukdama.

– Man tie visi veikėjai lyg ir savi tapo, kaip kokie giminės, – pati iš savęs šaipėsi Ancė. – Atrodo, kad seniai visus pažįstu, lyg kartu būtume gyvenę. Tu matai, kai pagalvoju, tai visur tie žmonės vienodi ir bėdos panašios. Užtat turbūt žmonės ir sėdi prie tų serialų, nes savo gyvenimus daugelis juose suranda. Bet jau ir nuo jų pavargau, norėtųsi į lauką, į gatvę išeiti, kokio nors darbo nusitverti. O dabar ką? Tik į balkoną iššliaužiu, pasidairau ir – vėl atgal. Pusė žmogaus iš manęs beliko. Neduok tu, Dieve, niekam tokios bėdos daržove būti…

– Ką jūs, teta, kokia iš jūsų daržovė? – pyko Rytė. – Juk ir vaikščiojate, jau ir ranka atsistato po truputį.

Kiekvieną dieną Rytė sąžiningai masažuodavo tetos kūną, ypatingą dėmesį skirdama dar sunkiai valdomai kairei rankai. Stebėjosi tetos užsispyrimu ir tvirtumu, su kuriuo ši stengėsi nepasiduoti ligai.

– Ir iš kur, teta, pas jus tiek valios? – stebėjosi Rytė, pamačiusi su kokiu atkaklumu sukandusi dantis Ancė mankština savo kūną.

– Vaikeli, aš kaimo žmogus, pripratusi prie darbo. Kokia nors miesto poniutė jau gal ir nugeibusi nuo tokios ligos būtų, – visai rimtai aiškino Ancė. – O ir padermė mano stipri, žiūrėk, mamelė iki pat mirties bėgte bėgiojo ir tėvelis drūtas buvo, tik kad tas šnapsas prakeiktas, todėl ir paskendo, mat girtas maudytis nuėjo. O šiaip mes visi tokie neparmušami.

– Bet kartais ir neparmušamus parmuša, – nusijuokė Rytė. – Gerai, kad nepasiduodate.

– O, Rytute, juk ir tu iš mūsų giminės. Ar tau stiprybės neužtenka? Kita irgi būtų palūžusi nuo to, ką iškentei, o tu tiek ištvėrei. Nuo pat vaikystės, – Ancė nusibraukė ašarą. – Mes, šios giminės moterys, jau tokios, niekas mūsų neima: nei badas, nei maras, vis pavyksta į paviršių išsikapstyti. Žinoma, gali virkauti sėdėdama namuose ir nieko nedaryti, bet kam nuo to geriau? Manai, aš nenorėjau verkti supratusi, kas man nutiko, bet nė velnio! Viena sau pamaniau, jau aš tai nepasiduosiu ir – ką! Va, jau vaikščioju, o ateis laikas ir šoksiu, matysi.

Rytė džiaugėsi tetos optimizmu. Niekada nesusimąsčiusi apie savo gyvenimo bėdas, stūmė dienas lyg iš inercijos ir tik dabar, po Ancės žodžių, pagalvojo, kad ši teisi. Juk ir ją pačią gyvenimas nuo mažens gerokai palamdė – gerianti motina, darbas pas svetimus, tarnystė pas Zuzaną, motinos mirtis, pagaliau tai, kaip buvo išvyta iš Zuzanos namų… O patį baisiausią nutikimą tą naktį miške stūmė nuo savęs kuo toliau, tarsi bandydama nukišti kažkur giliai giliai į atminties užkaborius, stengėsi apie tai negalvoti, neanalizuoti, nes tada pasijusdavo labai blogai.

– Jūs teisi, teta, reikia pačiam žmogui prieš viską atsilaikyti, bet, manau, kad jeigu bėdoje liksi vienas, gerai nebus, – susimąsčiusi pratarė Rytė.

– Aš ir nesakau, kad gerai. Žmogus negali būti vienas, kiekvienas iš mūsų nors turime, į ką galime atsiremti. Šį kartą tu – mano stipriausia atrama, – giliai atsiduso Ancė. – Ką be tavęs būčiau dariusi?

– Ką jūs, teta, jūsų pačios stiprybės ir jums, ir man, ir dar dešimčiai pakaktų, – nusijuokė Rytė.

– Gal ir tavo teisybė, – palingavo galva Ancė. – Gerai jau, baikim tas savo pagrabines mišias, geriau einame ką nors skanaus pasigaminkime.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 29(33), 2013 m. liepos 20-26 d.

36.

Diena pasitaikė labai graži, kas šiuo metu jau retai bebūdavo, todėl Rytė džiaugėsi ištrūkusi iš miesto. Nuvažiavusi pas Gražiną, skubėjo apvaikščioti ir apžiūrėti visus pašalius, atkakliai pasipriešinusi visų pastangoms pirmiausia pasodinti ją už stalo. Pasiilgusi kaimo tylos ir gamtos grožio, smalsiai dairėsi pao laukus, po sodą, apžiūrėjo net vešliai suvešėjusį daržą. Vis pripuldama ir Gražina ėjo kartu, nešdamasi ant rankų jau pasėdintį mažąjį Mykoliuką.

– Mamai vis blogėja, – susirūpinusi guodėsi Gražina. – Metai jau daro savo. Protas šviesus, bet jėgos silpsta ir su Mykoliuku nepajėgia žaisti, nors šis iš visų jėgų pas ją veržiasi… Bet ji vis tiek stengiasi, kiek gali, nepratusi be darbo sėdėti, tai vis ką nors nusistveria.

– O ką daktarai sako?

– Ką ten sakys – senatvė. Šviesus žmogus Jono motina, dar ir laikraštį paskaito, ir televiziją pažiūri, akys gana šviesios. Tik jėgos silpsta, sudžiūvo į šakalėlį, bet kratosi visų vaistų ir gydytojų. Tik labai mėgsta prie puodų suktis, kažkada buvo pagarsėjusi kaimo gaspadinė: ir vestuvės, ir laidotuvės – visokie baliai be jos neapsieidavo. Dieve, Dieve, kaip tas gyvenimas greitai prabėga, – atsiduso Gražina.

– Na, tu čia dabar: kaip kokia senutė, – subarė Rytė. – Jauna dar, tik gimdyk vaikučius ir augink.

– Kaip gerai, kad atvažiavai, – džiaugėsi Gražina, – svarbesnė tu man ir už gimines. Kai pamačiau tada tave pirmą kartą pas Zuzaną, pagalvojau: tokia jaunutė, o šitaip stumdoma. Kaip jaunesnė sesutė tu man. Beje, buvo atsibeldusi Alvina, bet kažkaip neprilipo ji čia, nepatiko ji mamelei, o Jonas iš viso jos pakęsti negali. Tai pasisukiojo, pasisukiojo ir išlėkė. Dabar, kai pagalvoju, ir ką aš bendro su ja turėjau, vien baliukai ir tiek. Esu tokia laiminga, bet kartais bijau, kad kas nors nutiks blogo, nes ar gali žmogui būti taip gera, tokia pilnatvė?

– Nesigąsdink, viskas bus gerai, – ramino Rytė, tarsi būtų pati turėjusi didelę gyvenimo patirtį. – Alvina buvo ir pas mane į parduotuvę atlėkusi, akis draskė, klausė, gal žinau, kur Aras. Lyg jis man rūpėtų. Nei giminė, nei artimas žmogus. Iš viso nesupratau, ko ji iš manęs norėjo. Paieškok man kokio nors darbo, nes sėdėti nieko neveikiant – man tiesiog kančia, – kitur nukreipė kalbą.

– Kaip aš tau dėkinga už pataisytus rūbus, einu kaip su naujais, net kaimo poniutės man pavydi. Skolinga esu tau be galo.

– Na, ką tu čia, – net supyko Rytė, – man čia didelė praktika, o, be to, atsilyginai man dešimteriopai, šitiek maisto pridėjai, dar ir šiandien pirkti nereikia. Ir Ancė tau dėkoja. Tai ieškok, ką dar galiu pasiūti.

– Gerai, jei jau taip nori, bet bijau, kai sužinos moterys, kad pas mane tokia šauni siuvėja, gali neatsiginti nuo užsakymų, – nusijuokė Gražina.

Ir iš tikrųjų pavakare, kai visi sėdėjo prie stalo, pasibeldė kaimynė, nedidelės kaimo parduotuvės savininkė. Šiek tiek sumišusi ėjo iš karto prie reikalo:

– Man labai nesmagu, bet, sakau, gal galėtumėt… Atsilyginsiu su kaupu, nes turiu savaitgalį į vestuves eiti, o apsivilkti neturiu ką. Kai pamačiau Gražinutės sukneles, net širdis apsalo.

Rytė su šypsena nužvelgė žemą drūtą moteriškę, bet Gražina nepatenkinta pratarė:

– Turėk sąžinės, Rima, žmogus pailsėti atvažiavo, o jūs kaip musės…

– Nieko, Gražinut, manau, kad per dieną susitvarkysiu, – nuramino Rytė. – Tik medžiagą atsineškite, – kreipėsi į kaimynę.

Ši nudžiugusi iš karto šoko traukti iš krepšio medžiagą.

– Kaip tyčia ir pasiėmiau, sakiau, kad jei ir nesiūsite, tai bent patarsite, – lemeno nudžiugusi.

Tačiau pamačiusi medžiagą Rytė iš karto susiraukė. Ryškiai raudona, stambiomis gėlėmis išmarginta medžiaga visiškai netiko kresnai Rimos figūrai.

– Jūs atleiskite, – sumišusi pratarė Rytė, – bet iš šitos medžiagos nesiūsiu, ji jums visiškai netinka. Nebent chalatui.

Kaimynė sutrikusi vyniojo medžiagą, grūdo atgal į krepšį.

– Gal turite kokią nors kitokią medžiagą, smulkesniu raštu ar kokią jau senesnę suknelę, bandyčiau ką nors padaryti, – teisinosi Rytė. – Ši medžiaga jums sugadins visą balių.

Tačiau Rima, piktai žybtelėjusi akimis ir pro sukąstus dantis atsisveikinusi, movė pro duris. Rytė vos neverkdama atsisuko į Gražiną:

– Ką aš padariau, man reikėjo kaip nors kitaip pasakyti, įžeidžiau moterį, visai to nenorėdama…

– Neimk į galvą, – įsikišo ir iki šiol tylėjęs Jonas. – Gal ir gera pamoka jai bus, nes kaip apsirengia, tai nors į rugius statyk…

– Vis tiek nesmagu, – nenurimo Rytė. – Tiesa, kokios naujienos apie Betą, žadėjai kažką papasakoti, – paklausė Gražinos.

– Blogai, visai blogai, skambino jos giminaitė, sakė, kad nėra jokios vilties, paskutinė vėžio stadija, nedaug laiko jai teliko. Ten ir laidos, nes visa jos giminė ten gyvena, – nuliūdo Gražina. – Gaila man jos, šiaip gyvenimas nenusisekė, vyras kitą susirado, sūnui ji visiškai nerūpi, gerai, kad dar giminės geri, ją žiūri. Ten jos dvi pusseserės, brolis, jie ir rūpinasi viskuo.

Išbuvo visą savaitę. Šiek tiek siuvo, žaidė su Mykoliuku, kuris ją pamatęs krykšdamas tiesė rankeles.Ir Jono mama, tarsi dar vienas mažas vaikas, beveik nesitraukė nuo Rytės, sėdėdavo greta šiai siuvant ir su humoru pasakodavo apie kaimo gyvenimą. Tik visus juokino kasdien pradėjęs užsukti, prasimanęs kokį nors reikalą jaunas kombainininkas. Visi suprato, kad jam labai rūpi Rytė, bet ši apsimetė nieko nematanti irr nesuprantanti.

– Ko tu nuo jo atbula? – stebėjosi Jonas. – Neblogas vyras, darbštus.

– Atstokit su piršlybom, – gynėsi Rytė, – man nieko nereikia.

– O tu nespjauk, – vis erzino Jonas, – vyras ir iš stuomens, ir iš liemens, pinigų daug turi…

– Ne pinigų man reikia… – nuleido galvą Rytė.

– Nepyk, Rytute, – net sutriko Jonas, – aš tik juokauju. Mat jį galas tą auksaplaukį. Spėsi, jauna dar esi. Ateis laikas ir surasi savąjį.

37.

Grįžus namo, pasirodė taip tuščia ir nuobodu, kad Rytė vos nepravirko, atsisėdusi prie televizoriaus. Išsivažinėjo pusseserės, išvažiavo Šarūnas, liko tik Ancė, kuri irgi buvo užimta rudens gėrybių konservavimu.

Vieną laisvos dienos popietę net nepasibeldusi įsiveržė Ancė.

– Renkis, lekiam į kapines, jau paminklą atvežė ir pastatė. Tai gal aplink patvarkyti reikės. Nuveš kaimynas, nereikės autobusu trenktis.

Rytė pati sau priekaištavo, kad jos visai netraukia kapinės. Žinojo, kad taip negerai, bet sunkiai galėjo save pergalėti. Jai atrodė, kad motina gyva, tik kažkur išvažiavusi, niekaip neįstengė patikėti, kad ją paslėpė šis nedidelis žemės kauburėlis.

Paminklas Rytei patiko, buvo nedidelis, kuklus, tik su paprastučiu užrašu.

– Kai pagalvoji, kiek čia tas gyvenimas trunka, – dūsavo Ancė, šlavinėdama aplinkui žemes. – Atrodo, tik pradedi gyventi, o vieną dieną tik mirkt – ir viskas. Aš tai norėčiau, kad mane palaidotų mūsų miestelio kapinėse, prie mamos. Regina visada norėjo į miestą, tai nors numirusi gali pasidžiaugti, kad dideliame mieste, – liūdnai nusišypsojo. – Kaip tau paminklas?

– Visai neblogas. Man nepatinka, kai ant kapo užritina didžiulį akmenį, tarsi bijodami, kad numiręs neatsikeltų.

– Taigi, taigi, ir aš taip sakau. Argi numirusiam svarbu kapai, gėlės, paminklai. Čia gyviesiems to reikia. Vis kuo įmantriau, kad pasirodytų prieš kitus, kad stebėtųsi. Dieve mano, kokia kvailystė. Kai numirsiu, man bus tas pats, kur mane padės. Ai, einam iš čia, o tai vis apie mirtį, lyg nebūtų daugiau apie ką šnekėti. Radom kalbą… Važiuojam namo, matai, kad vėl niaukiasi, gausim lietaus, grįšim šlapios kaip katės benamės.

38.

Rytė pradėjo ne juokais pavargti. Žmonės nešė gėles glėbiais, net Ieva atėjusi dejavo:

– Visai pakvaišo tie žmonės, nespėju gėlių vežti, kas čia pasidarė. Nors kas padėtų, o tai viena ir viena. Ir dukra jau nelabai laiko turi. Mesiu viską velniop, važiuosiu, kur akys veda. Ir ko aš čia taip plėšausi, pati nežinau. Ir tų pinigų užtenka, bet, va, žmogus vis nori daugiau ir daugiau, kol vieną kartą nieko nebereikia. Žiūrėk, kaip Beta, jau užvakar užbaigė savo vargus. O irgi vis lėkė, plėšėsi, keliuose darbuose triūsė… – nubraukė išriedėjusią ašarą.

Rytė irgi šluostėsi ašaras, nes nors Betą pažinojo labai menkai, bet tikėjo, kad tik ji davė stimulą naujam jos gyvenimui.

– Reikės ieškoti daugiau darbuotojų, nes ir tau sunku vienai, o aš neturiu laiko vaduoti. Tau mokytis reikia. Tai ne anksčiau, kai užsukdavo vos vienas kitas, jau maniau, kad uždaryti reikės. Matyt, žmonėms lengviau gyventi pasidarė, kad gali sau leisti tiek gėlių pirkti. O dar neseniai visi dejavo, kad net duonos nėra už ką nusipirkti, – širdo Ieva.

– Pastebėjau, kad daugiausia tie patys vis ateina, aišku, užbėga ir kiti praeidami, bet turiu ištikimų pirkėjų, – džiaugėsi Rytė.

– Ar nepavargai čia viena? – susirūpino Ieva. – Bet ką aš čia, be abejo, pavargai, tik ar tu skųsiesi. Tave man pats Dievas atsiuntė, sėkmę man atnešei. Su tavo atėjimu apyvarta padidėjo daug kartų, giria tave žmonės, džiaugiasi. Bet dar ir mokytis turi, nenoriu jaustis kalta, jei tau mokslai nutrūktų.

– Tai kad kol kas spėju, – ramino ją Rytė, – bet, aišku, reikės žmogaus, nes prasidės egzaminai, reikės išeiti.

– Tikrai ieškosiu žmogaus, – pažadėjo Ieva išeidama.

39.

Vakarais Rytė neturėjo laiko pailsėti, mokėsi, bet svarbiausia – siuvo. Kur nustvėrusi medžiagos gabalą ar paėmusi seną rūbą, taisė, siuvo, siuvinėjo, ir iš jos rankų išeidavo tikras šedevras.

– Turėtum parduoti savo rūbus ar parodą surengti, – patarinėjo jai pusseserės.

– Juokaujat turbūt, – palingavo galva Rytė, – parodai suruošti reikia vardą turėti, o kas aš? Mergelė iš provincijos. O parduoti ir nežinau kam, neturiu laiko ieškoti pirkėjų.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 28(32), 2013 m. liepos 13-19 d.

33.

Nors Rytė ir gavo laisvą dieną, bet diena pasitaikė nekokia, ir iš pradžių buvo norėta išvyką atidėti, bet pagaliau visvien nutarė pavažiuoti prie netoliese esančio ežeriuko paiškylauti.

– Tik jau nesušalsim, – numojo ranka Ancė, – svarbiausia – nelyja. Užsikursim laužą, jei ką…

Kartu važiavo Šarūno draugas, gretimo rajono klebonas Viktoras. Rytei jis iš karto nepatiko, o ir Ancė, kritiškai nužvelgusi riebiu pagurkliu pasipuošusį šviesiaplaukį, burbtelėjo Rytei:

– Slidus kažkoks…

Abiems nepatiko jo saldus meilikaujantis balsas, taukais aptekę skruostai ir šaltas akių žvilgsnis.

– Kam tu jį pasikvietei? – piktai paklausė Ancė, kai atvažiavus pasivedė Šarūną į šalį.

– Tik jo dėka būsiu paskirtas klebonu į gerą parapiją, – skėstelėjo rankomis Šarūnas. – Žinai, jo pažintys daug ką reiškia. O ir mano kelionė į Romą tik jo dėka, taigi atsilyginti reikia. Vis ramybės nedavė, lindo ir lindo į akis…

– Ką gi, jei taip, tai pakentėsime, – nusijuokė Ancė ir nueidama jau sučiulbėjo Viktorui: – kunigėli, ar jums šašlykėlį ar dešrelių pakepti?

Rytė net pyktelėjo, mat niekaip neištaikė pasikalbėti su Šarūnu: kunigas Viktoras kaip prilipęs nesitraukė nuo Šarūno nė per žingsnį. Ir vis smailino akeles į Rytę, net Ancė prunkštelėjo.

– Užspringau, – vos sulaikydama juoką pareiškė, o Rytė bijojo pakelti akis, nes Viktoro žvilgčiojimai jai sukėlė net paniką. Tai pagaliau pastebėjo ir Šarūnas, iki tol įsijautęs į pasakojimą apie Italiją.

– Kas tau? – susirūpino pamatęs išrasojusią merginos kaktą.

– Ai, nieko, šiek tiek galvą skauda, nekreipk dėmesio.

– Be reikalo važiavome, – paniuro Ancė, – judu sau pliurpiat be sustojimo, o ką mudviem veikti, jūsų litanijų klausytis?

– Atsiprašau, mama, mudu per daug įsijautėme, – prikando lūpą Šarūnas. – Geriau tu, Rytele, papasakok apie savo darbą. O butu ar patenkinta? Vis ruošiuosiu užbėgti, bet kad to laiko…

– Kodėl gi, jei reikės, ir laiko rasime, abu panelę aplankysime, – šypsodamasis įsiterpė Viktoras.

– Kad mažai namuose būnu, – bandė išsisukti Rytė, – dieną darbe, vakare pas tetą. Kada, Šarūnai, išvažiuoji? – nusuko kalbą.

– Dar pora dienų, ir – sudiev, Lietuva. Bet neilgam, gal kokiam pusmečiui, o paskui bus matyti.

– Augini vaikus, augini, bet, pasirodo, ne sau, – liūdnai atsiduso Ancė. – Ir vėl liksiu tik savo mergynu, bet kad ir jos jau išsilakstė po svietą. Nei vaikus matau, nei anūkus. Laimė dar, kad Rytelė šalia, o tai susirgtum ar ką, tai nieko ir neprisišauktum.

– Ką jūs čia, mama, – nepiktai subarė Šarūnas. – Juk telefonai yra ir tarp žmonių gyvenate. Pagaliau, kaimynai, ne dykumoje gi gyvenate.

– Bet savi, tai vis savi…

34.

Išvyka nusisekė prastokai, galima sakyti, visai nenusisekė. Ancė liūdėjo, kad sūnus vėl išvažiuoja, Rytė irgi tiek daug norėjo Šarūnui papasakoti, bet varžėsi jo draugo, ir Šarūnas buvo kažkoks paniuręs, liūdnas. Maža to, važiuojant atgal, Viktoras atsisėdo gale mašinos, šalia Rytės, ir nors kiek ji besitraukė tolyn nuo jo, vis tiek jautė, kaip jai prie šono spaudžiasi jo riebi šlaunis.

– Tai, panele, gal įsvečius pakviesi? – kalbino smailai žvilgčiodamas. – Taip sakant, įkurtuves atšvęstume.

– Kad neturiu laiko įkurtuvėms, dirbu beveik be išeiginių, o vakarais dar ir siuvu, – atšovė Rytė beveik piktai.

– Kunigėliui, matyt, jaunos mergelės rūpi? – atsisuko su šypsena Ancė, nors iš pykčio net akys patamsėjo.

– O ką, kunigai – irgi žmonės, – akiplėšiškai nusišypsojo Viktoras. – Mes į kiekvieną gražų žmogų, kaip į paveikslą žiūrime. Be to, manau, kad kiekvienai jaunai merginai ne pro šalį kunigo patarimai.

– Tai kad ji turi patarėją, kiek reikia, Šarūnas pataria, – atšovė Ancė. – Be to, savas, tai vis ne svetimas.

Išleidęs prie namų abi moteris, Šarūnas dar šnipštelėjo Rytei:

– Užbėgsiu rytoj. Laikykis, sesut.

– Na, ir fruktas, – gūžtelėjo pečiais Ancė, kai jos užlipo į Rytės butą.

– Ko Šarūnas su juo tąsosi? – pyktelėjo ir Rytė.

– Žinai, nuo jo ir Šarūno karjera priklauso, – atsiduso Ancė, – priverstas tąsytis. Tai bjaurus žmogus, nors ir kunigas. O ką darysi, reikia taikytis, kitaip nieko gero nepasieksi. Va, gi pati dirbai pas Zuzaną, ar nesitaikei… Patinka ar nepatinka, o kartais reikia kęsti dantis sukandus.

 Kitą dieną į darbą užbėgo Šarūnas.

– Maniau, kad galėsiu ilgesniam laikui ištrūkti, tačiau niekaip nepavyko, tai, galvoju, nors užbėgsiu atsisveikint, – skėstelėjo rankomis Šarūnas. – Neliūdėk, Rytele, neilgam išvažiuoju, gal dar ir anksčiau teks sugrįžti.

– Taip gaila, taip gaila, kad negali ilgiau pabūti, – Rytės akyse pasirodė ašaros.

– Na, ką tu, raminkis, Rytele, juk turi kompiuterį, susirašysime. Be to, aš neilgam, – ramino Šarūnas. – Viskas bus gerai, tik neliūdėk.

Išėjus Šarūnui Rytė dar nubraukė vieną kitą ašarą, tačiau pradėjo rinktis klientai, teko pamiršti, nustumti tolyn savas bėdas ir šypsotis.

Vieną dieną visai netikėtai pasirodė Alvina. Atėjo kartu su kažkokia drauge peroksidu nubalintais plaukais ir iššaukiančia suknelės iškirpte. Pati Alvina atrodė kažkokia tarsi išblukusi, netekusi savo buvusio ryškumo, suglamžytas trumpas sijonėlis atrodė taip, tarsi su juo miegota.

– Va, kur tu pasislėpusi! – piktdžiugiškai šūktelėjo net nepasisveikinusi. – Niekas nežino, kur tu dingai, bet aš vis tiek išknisau…

– Neturiu dėl ko slėptis, o kam reikia manęs, žino, kur rasti, – atšovė Rytė. – Reikėjo ko nors?

– Galvojau, kad Arą čia rasiu, – piktai nusišaipė Alvina. – O tai vis svajojo, kaip tave į lovą pasiguldyti, tai dabar, kai pavijau jį šalin, gal pas tave atšliaužė. Ieškau, nes pinigų man dar skolingas. Už abortą, kurį jo dėka teko darytis ir, žinoma, savais pinigais. O žadėjo atiduoti, bet dabar slapstosi tikriausia. Tai ir pamaniau, kad gailestingai priglaudei, juk visą laiką akis ant jo pakabinus buvai, visus juokinai.

Alvina beveik šaukė, bet kuo ji labiau tūžo, tuo labiau Rytė rimo. Tylėdama dėliojo gėles, rišo puokštę, tarsi abiejų draugių lyg ir nebūtų čia.

– Ko tyli, varna, tu? – beveik spiegė Alvina, net draugė, dažytoji blondinė, paėmė už rankos, mėgindama ją nuraminti.

– Aro nemačiau nuo to laiko, kai išėjau iš jūsų, – ramiai pareiškė Rytė. – Viskas, daugiau nieko negaliu pasakyti. O kad pabėgo nuo tavęs, nieko keisto, kas tavo isterijas gali ištverti, – pridūrė.

– Einam, einam, – sugriebusi už rankos draugė tempte išsitempė besispyriojančią ir berėkaujančią Alviną.

– Kas per diegas? – į parduotuvę įėjo Ieva. – Čia klientė siautėja?

– Oi, ne, čia tik mano pažįstama. Pasirodo, jaunikis pabėgo, tai ir siautėja, pas kiekvieną pažįstamą ieško, – piktai pareiškė Rytė. – Taigi pati matote, kokia pasiutusi isterikė, kas gi gali pakęsti tokią ilgai? Aš pas juos tarnavau, tai gerai žinau, kas ji per diegas.

– Tai kad ir aš žinau, kas ji tokia, juk ją pusė miesto pažįsta, – nenustebo Ieva. – Tik galvojau, kad atėjo gėlių pirkti, na, o jau jeigu klientė, reikia su viskuo taikytis. Ši panelė negražiai garsėja, tąsosi su kuo papuola, nežiūri, ar jaunas, ar senas, ar vedęs, ar ne. Sakai, jaunikis pabėgo, betgi kas ją ir pristot galėjo? – pakraipė galvą. – Turbūt koks šleivas kreivas… Šiaip pana ir iš veiduko nieko, ir figūrėlę turi, tik kad apsileidusi baisiai, visa susiglamžiusi…

Peržvelgę gėles, nutarė, ką reikia papildyti, dar išgėrė kavos, ir Ieva išskubėjo pro duris. O Rytei vėl sukilo visos mintys apie Arą. Ji nenorėjo jo niekuo kaltinti, teisino, kad vyrai visada naudojasi tuo, kas lengvai prieinama, bet vis dėlto širdį gnaibė lengvas skausmas, mąstant, kad gal ir ne toks jis geras, kaip ji įsivaizduojanti.

Mintis išsklaidė po darbų užplūdę pirkėjai. Rytė stebėjosi, kad anksčiau net nenumanė, kiek žmonės gėlių perka. Juk jos miestelyje jų niekas nepirkdavo. Reikia, nubėgai pas kurią nors kaimynę ir bet kuri suskins tau didelę puokštę nemokamai. Arba kur paupiuose ievų pasilaužai ar pievoje ramunių pasiskini, ir viskas. Bet pinigus mokėti, tai jau ne…

35.

Rudenėjo. Prasidėjo lietūs, kažkaip vasara labai staigiai išėjo, palikdama tik saulėtų dienų prisiminimą. O šį kartą ruduo nebuvo nei saulėtas, nei šiltas. Rytė, šiek tiek žvarbdama darbe, pargrįžusi namo skubėdavo į lovą, pasiėmusi užrašus, šiltai apsiklojusi skaitydavo iki vėlumos. Jau prasidėjo įžanginė sesija, tačiau į visas paskaitas ji niekaip nesuspėdavo, nes padaugėjo darbo gėlių parduotuvėje ir Ieva maldaudavo, kad nors pusę dienos ji galėtų dirbti. Kažkokiu būdu sužinojusios apie gabią siuvėją pristodavo moterys su prašymais pasiūti išskirtinį rūbą. Kol kas Rytė tokių darbų kratėsi, paprasčiausiai trūko laiko. Nuovargis darė savo, vėl pradėjo svaigti galva, kartais net susvyruodavo iš įtampos. Laimė, kad Ancė nepaleido jos iš savo globos, mat mergina pamiršdavo ir pavalgyti. Žiūrėk, vakare jau ir beatbėganti su lėkšte karštos sriubos, o dažnai po darbo grįžusi Rytė ant stalo rasdavo vakarienę, suvyniotą į storą rankšluostį, kad neatvėstų. Džiaugėsi davusi Ancei savo raktus, nes kartais tiesiog nebūdavo jėgų pakilti dar vieną aukštą. Pasiilgo visų pažįstamų žmonių, pasiilgo savo mažo dulkėto miestelio, pati baisėjosi ją apėmusia apatija.

Su sesija susitvarkė greitai, atmintį turėjo gerą, tad pasiskolinusi pas bendrakursę Živilę užrašus net ir darbe juos persirašinėjo. Žinoma, nuovargis darė savo, tad pamačiusi ją svyrinėjančią Ieva griežtai prisakė darbe nesirodyti visą savaitę.

– O tai abi mes čia bėdos prisidarysime, – nepiktai bambėjo. – Eik, pailsėk, nes matau, kad vos kojas pavelki.

Važiuoti pas Gražiną apsisprendė staiga, sėdėdama prie stalo, nenoriai knaibydama Ancės išvirtą grikių košę. Tarsi pajutusi per atstumą Rytės norą netikėtai paskambino pati Gražina.

– Žinau, kad baigėsi tavo sesija, ir žinau, kad gavai visą laisvą savaitę, todėl vyniokis greitai, Jonas rytoj ryte atvažiuoja tavęs paimti, – neklausydama jokių prieštaravimų pareiškė Gražina. – Visi tavęs pasiilgome, mamelė ir ta neduoda ramybės, kada tu atvažiuosi.

– O aš kaip tik ir galvojau jus aplankyti. Sakytum, lyg telepatija kokia, – džiugiai nusijuokė Rytė.

– Jokia ne telepatija, tiesiog pažįstu Ievą ir susiskambinau su ja, tai ji man viską ir išdėstė. Sakė, kad pasidarei lyg ta smilga vėjyje, net svyruoji eidama. Nieko, pastatysime tave ant kojų. Beje, žinios apie Betą visai nekokios, na, kai pasimatysime, viską ir papasakosiu. Būk pasiruošusi, apie devintą Jonas paims tave.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 27 (31), 2013 m. liepos 6–12 d.