30.

Rytės vakarai buvo užimti – parbėgusi iš darbo skubiai ką nors užvalgydavo ir sėsdavo prie siuvimo mašinos. Iš senų Gražinos drabužių kūrė naujus, o viena suknelė ypač pavyko. Užbėgdavo ir pusseserės, kartais ne tik kad ką nors pataisytų, susiūtų, bet ir patarimo pasiklausdavo. Rytė jautėsi reikalinga, ir nuotaika pamažu taisėsi. Net Ancės šaukiama valgyti kokio nors jos pagaminto skanėsto, tik ranka numodavo. Siuvimas jos nevargino, o tą iš dviejų suknelių sukurptą rūbą dar ir išsiuvinėjo. Ancė net rankomis suplojo:

– Nors į parodą nešk, vajetau, tai grožis. Tokio drabužio jokioje parduotuvėje nerasi, – čiupinėdama mėlyną kaip dangus su balto šilko intarpais suknelę gėrėjosi Ancė. – Stebuklingos tavo rankos, Rytele, tikra menininkė.

– Ką jūs, teta, – raudo Rytė, – aš dar tik mokausi, va, kai išmoksiu siūti…

– Eik, jau eik, ką čia šneki. Jau sykį Dievo duota, tai joks mokslas žinių nepridės. Galėsi vien iš siuvimo pragyventi.

– Tai kad noriu ne tik siūti, labiausiai traukia naujus modelius kurti. Man taip patinka kitas moteris puošti.

Ancė nepritariamai palingavo galva:

– Tu ir pati pasipuošk, visai savimi nesirūpini. Išeitum kur nors, su jaunimu pasiaustum, o tai sėdi namuose kaip kokia senė. Neapsižiūrėsi, kaip jaunystė prabėgs, paskui gailėsiesi.

– Daug darbo turiu, – teisinosi Rytė.

– Sakyk, kad nenori, ką ten darbas, – liūdnai pratarė Ancė. – Nors į kiną nueitum, vis pažmonys…

– Tai kad, teta, televizorius yra, pasižiūriu aš tų filmų, kam dar iš namų eiti. Va, apsiūsiu Gražiną, tai reikės ką nors pasikalbinti į kokį koncertą nueiti. Gražina jau išmesti senus rūbus norėjo, o va kiek aš jai naujų pasiuvau. Ir Mykoliukui.

– Kaip jie ten – sugyvena? – pasmalsavo Ancė.

– Kaip du balandėliai, – nusijuokė Rytė. – Pavyko Gražinai, Jonas labai ja rūpinasi, ir anyta puiki senukė. Kai Gražina už Jono tekėjo, visos jos draugės šaipėsi, kad tik dėl pinigų už tokio seno ir negražaus eina. Manau, kad iš pavydo. Nėra jis nei toks senas, nei negražus, bet užtat širdį auksinę turi, matytumėte, kaip jis apie Gražiną šokinėja.

– Na, ir gerai, – nusiramino Ancė, – gera ta Gražina, nors ir draugavo su Alvina, bet niekada negirdėjau pas ją nei kokių išgertuvių, nei triukšmo jokio. Ir kaip kirpėją ją visi giria, sako, kad ir sostinėje geresnės nerasi. O valgyti ateik, labai skanios sriubos išviriau, o tai vis sausai ir sausai… Skrandį skaudės, – pabarė išeidama.

31.

Vieną dieną visai netikėtai parduotuvėje pasirodė Irena. Dar labiau suapvalėjusi, išsipuošusi, juodai nusidažiusi plaukus.

– Pagaliau radau tave, – sučiauškėjo džiugiai. – Vis ruošiausi, ruošiausi užbėgti, bet to laiko… – senu papratimu tarškėjo. – Dirbu čia visai netoli, tokioje privačioje kavinėje, gyvenu kaip inkstas taukuose. Pasiilgau tavęs, taip seniai mačiau. Na, kaip tu čia gyveni, pasakok. Girdėjau, butą nusipirkai. Gražina vieną kartą buvo užbėgusi, tai ir pasakė, kur tavęs ieškoti.

Rytė apsidžiaugė viešnia. Buvo pasiilgusi Irenos optimizmo, jos gebėjimo pakovoti už save ir kitus.

– Tai visgi pavyko ištrūkti iš Zuzanos glėbio? – nusijuokė. – Kaip jos ten dabar be jūsų, kas jas maitina? Turbūt poniai pačiai tenka bulves skusti.

– Neklausk, Rytele, – atsiduso Irena, – ko tik man nežadėjo, kad neišeičiau, kad nors iki rudens pabūčiau, bet aš – ne ir ne. Nežinau, kaip jos ten dabar, girdėjau, kad Valius lyg ir pabėgo, bet gal tik gandai, kur jis, tinginys, dings nuo sotaus stalo. O Alvina su motina tai pjaunasi lyg dvi pasiutkatės, akis išsidraskyti baigia.

– Tai Alvina vis dar neišteka?

– Kas ją ims? Girdėjau, kad Aras atbulas traukiasi, kažkaip įstengė skolas Zuzanai išsimokėti, tai kam dabar jam ta šavalka? Zuzana siunta, tikėjosi atsikratyti dukrelės, bet toji ir toliau ant sprando sėdi, – piktai nusijuokė. – Ką čia mes apie tas prietrankas, geriau pasakok, kaip tu gyveni? Gal jau irgi ruošiesi tekėti?

– Ką jūs, Irena, kas mane ims? – dirbtinai linksmai pertarė Rytė. – Dabar tik pinigingos madoj, be to, spėsiu, dar mokytis sugalvojau. Niekur tie vyrai nedings. Kaip jūsų naujas darbas, ar patinka? – nukreipė kalbą nuo savęs.

Rytė nenorėjo su niekuo dalytis ja ištikusia bėda, pati stengėsi ištrinti iš atminties tą baisų vakarą, o tuo labiau nenorėjo pasakotis Irenai, kuri, nors ir gera moteris buvo, bet per jos didelį kalbėjimą visi viską greitai sužinodavo.

– Kaip ponia dabar jaučiuosi, – pasididžiavo Irena. – Aš virtuvės šefė, gaminame labai skaniai, užbėk kada nors, pamatysi, kaip puiku pas mus. Ir kolektyvas geras, niekas su botagu už nugaros nestovi, sutartinai dirbame.

Ilgai dar plepėjo abi, prisiminė darbą pas Zuzaną, bet po pietų padaugėjo pirkėjų, ir Irena išplevėsavo, pažadėjusi vėl greitai užeiti.

32.

Artėjant rudeniui, vėstant orams parduotuvėje daugėjo klientų. Gėlės buvo kokybiškos, neapvytusios, pasisekimą turėjo ir Rytės daromos puokštės, kurių buvo užsisakoma vis daugiau. Savininkė Ieva, džiaugdamasi gera apyvarta, negailėdama Rytei pridėdavo ir vieną kitą dešimtį litų. Bet ir laisvų dienų sumažėjo. Net neatrado laiko nuvežti Gražinai pataisytus rūbus, todėl teko atvažiuoti Jonui juos paimti. O vakare jau skambino džiūgaujanti Gražina, apstulbusi nuo Rytės išmonės siuvant jai rūbus.

– Ryte, tu stebukladarė, – šūkavo į telefoną pagauta džiaugsmo. – Viskas kaip nulieta ant manęs, o jau fasonai, o jau grožis! Miestelio poniutės varsto pavydžiais žvilgsniais ir vis klausinėja, kur pirkau tokias sukneles. Ir Mykoliuko kostiumėlio grožis neapsakomas, kaip užsienietiškas. Net nežinau, kuo aš tau ir atsilyginsiu. Gaila, kol kas negaliu ištrūkti – visi darbuose, o Mykoliukui pilvelį skauda, neturiu kam jį palikti.

Nors Rytė gynėsi bet kokio atlygio, už poros dienų atvažiavo Jonas, tempdamas du didžiulius krepšius.

– Čia tau lauktuvių, – drovėdamasis pastatė juos priešais Rytę. – Tik galvoju, kam aš čia juos tau į darbą atvežiau, kaip tu juos namo parsineši. Pjovėm kiaulę, tai ir lašinukų, ir dešrikę vieną kitą, kumpio… Va, čia dar agurkų Gražinutė užmarinavo, kitokių daržovių.

– Kas viską suvalgys? – ne juokais išsigando Rytė. – Kam to reikėjo?

– Na, jau nežinau, Gražinutė liepė tau įduoti, ir viskas.

Kad ir kaip spyrėsi Rytė, Jonas dar valandą palaukė, kol ji baigė darbą, ir nugabeno ją su visomis lauktuvėmis namo. Važiuodami juokavo, Jonas spindinčiomis akimis pasakojo apie Mykoliuką, gyrė Gražiną, sakė, kad tokios žmonos visi jam gali pavydėti, kvietė Rytę dažniau atvažiuoti.

– Gal ir vyrą tau miestelyje surasim, – šypsojosi į ūsą.

– Kad nesiruošiu dar, – gynėsi Rytė išraudusi, – kol kas man dar tai nerūpi.

– Gal ir tavo teisybė, – sutiko Jonas, – jauna dar tu labai, spėsi. Svarbiausia savo žmogų surasti. Va, man tai pavyko, – šypsojosi patenkintas. – Kad tik sveikatos užtektų vaiką paauginti, o gal dar vieną. Gražinutė sakė, kad ties vienu neapsistos.

Išvažiavus Jonui, kuris skubėjo, net kavos nenorėjo išgerti, Rytė pusę lauktuvių nugabeno Ancei.

– Ar pašėlai? – sutriko Ancė. – Tai jau vėl siuntinys iš Gražinos, na, ir dosni ta mergelė, auksinės širdies moteriškė. Bet tau atvežė, tu ir valgyk, o tai vaikštai vėjo perpučiama.

– Ar aš viena tiek suvalgysiu? Be to, pas jus dažnai valgau, tai ir dalijamės draugiškai. Šviežios mėsytės įdėjo, tai ką nors skanaus pagaminkit, aš namuose mažai būnu, suges paskui.

– Na, gerai, gerai. Beje, prisiminiau, būtų gerai, kad šitą savaitgalį laisva būtum. Šarūnas nori iškylą prie ežero suorganizuoti, tik mums, saviems. Sako, su vasara atsisveikinti reikia, kol dar gražios dienos. Išsikepsim mėsytės, gal dar kuri iš mergų parvažiuos, anūkų labai pasiilgau, – atsiduso. – Išsibėgiojo visi, tuoj viena liksiu.

– Ką jūs, teta, – priėjusi Rytė meiliai apsikabino. – Neliksit viena, geros jūsų mergaitės, ir Šarūnas rūpinasi. Ir aš visada šalia, nežadu niekur toliau nuo jūsų trauktis.

– Ačiū tau, Rytute, už gerą žodį, – net susigraudino Ancė. – Geras tu vaikas. Jei nori, aš su tavo Ieva pakalbėsiu dėl laisvų dienų.

– Ne, ne, nereikia, – numojo ranka Rytė, – jau tris savaites be išeiginių dirbau, noriu šiek tiek pailsėti.

– Tai ir čia tave išnaudoja, – supyko Ancė.

– Tikrai ne, – nuramino Rytė. – Aš pati apsiėmiau padirbėti, mačiau, kad Ieva darbais iki kaklo užsivertusi, nes dar vieną gėlių parduotuvę atidarė. Siūlė man eiti dirbti į naująją, bet nenoriu, apsipratau ir su vieta, ir su žmonėmis. Aš juos pažįstu, visada žinau, ko nori, kokios gėlės patinka.

– Tai kad tu su savo charakteriu turbūt prie bet ko pritapsi, – palingavo galva Ancė. – Myli žmonės tave už tavo supratimą ir gerumą. Tiesa, gerai, kad prisiminiau: buvau kapinėse, paliejau gėles ant tavo mamos kapo. Reikia paminklą pastatyti, tai pagalvojau, kad be tavęs negaliu išrinkti. Vienu žodžiu, kai tik būsi laisva, nueisime, prie bažnyčios toks žmogelis gyvena, iš akmens labai gražius iškala. Ir ne brangininkas.

– Ačiū, kad pasirūpinote, – net susigėdo Rytė, – įsisukau į darbus ir pamiršau visai.

– Nieko, vaikeli, nieko, numirę niekur neskuba, palauks, – liūdnai nusišypsojo Ancė.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 26 (30), 2013 m. birželio 29–liepos 5 d.

29.

Rytę pažadino saulė, plieskianti tiesiai į akis. Pro pravirą langą kvepėjo šviežiai nupjauta žole, o paukščių klegesys buvo toks, kad atrodė, jog susirinko visas orkestras su ne visai suderintais savo instrumentais. Išlipusi iš lovos, prišoko prie atviro lango. Visa Jono ir Gražinos sodyba buvo kaip ant delno. Jonas, užsidėjęs dalgį ant pečių, lėtai, vis pastabčiodamas ir apsidairydamas, žingsniavo tolyn į laukus, kažkur link tvenkinio skubiai nutrepeno jo vikri mamytė. Buvo dar anksti, saulė tik per porą sprindžių virš netoliese esančio beržynėlio kybojo, bet sodyboje gyvenimas jau virte virė. Skubiai įšokusi į rūbus ir pasistvėrusi rankšluostį Rytė nuskubėjo prie tvenkinio praustis. Vanduo jau gėlė rankas, bet nusiprausus, rodėsi, pasaulis nušvito dar ryškesnėmis spalvomis. Rytas jau buvo rudeniškai vėsokas, bet kopianti aukštyn saulė ir dangus, apmėtytas retais plonais debesų kuokšteliais, žadėjo giedrą dieną. Grįždama nuo tvenkinio sutiko Jono mamą. Prijuostės sterblėje nešėsi pririnkusi darže rasotų agurkų, pomidorų, daržovės atrodė tokios šviežios ir skanios, kad Rytė net seilę nugurkė.

– Labas rytas. Ko tu, dukrele, tokia ankstyva? Reikėjo pamiegoti dar, – raukšlių spindulėliai pasklido nuo gerų pablukusių akių.

– Kad nesimiega, močiute, šitoks gražus rytas. Aš įpratusi anksti keltis. Gal padėti reikia?

– Ką tu, ką tu, – sumosavo rankomis senutė. – Ilsėkis, kur jau matyta, kad svečią į darbą įkinkytume.

– Tai kad nesu pavargusi, be to, man nuobodu, kai nieko neveikiu, aš taip nepratusi.

– Einam į virtuvę, jeigu jau taip nori, pusryčius gaminsim, – močiutė vėl paskleidė juoko raukšlelių vėduoklę.

Virtuvėje jau sukinėjosi Gražina.

– Ko tu, martele, tokia ankstyva? – susirūpino senutė.

– Jonukui užkąst paruošiau, jis nori iki pietų pabaigti pievą šienauti, – šypsojosi Gražina. – Be to, ir sūnelis šiandien anksti valgyti paprašė. Nenuoramos tie mano vyrai. A, mamyt, jau bulvių priskutau, sakau, gal cepelinų išsivirsim.

– Gerai, vaikeli, o aš bėgu, dar krapų priskinsiu, reikia agurkus raugti. Kad ją galas, tą mano atmintį, vis pamirštu ir pamirštu, kelis kartus reikia į tą pačią vietą grįžti, – tursendama pro duris bambėjo senoji.

Gražina susirūpinusi žvelgė iš paskos senajai moteriškei.

– Gaila man jos, dar prieš metus tokia greita, tokia vikri buvo… Nesakyčiau, kad dabar nejudri, bet su atmintim vis blogiau, kartais bijau jai ir Mykoliuką palikti, bet kaip pasakysi – senutei širdis plyštų, ji taip vaiką myli, – nerimavo Gražina. – Kartais abu reikia saugoti, o kartais mamytė tokio šviesaus proto, kad pavydėti galima.

– Gerai tau, Gražina, – pavydžiai atsiduso Rytė, – vyras myli, anytą turi auksinę, sūnelis sveikas – ne kiekvienai tokia laimė išpuola.

– Oi, Rytele, ne kiekvienai ir išgyventi tiek reikia, kaip man, – atsiduso Gražina. – Tau irgi nuo gyvenimo yra kliuvę, bet, patikėk, ateina laikas, ir gyvenimas veidu į tave atsisuka. Aš irgi maniau, kad jau viskas, nugyvensiu gyvenimą kaip susiraukšlėjusi senmergė, be šeimos, be vaikų, o va, ir apsivertė viskas. Visada norėjau šeimos. Mano tėvai išsiskyrė, kai dar vienuolikos neturėjau, vėliau į namus atėjo patėvis. Po poros metų jis mane bandė išprievartauti, tik mama nepatikėjo, sakė, kad pati prie jo lendu. Išėjau iš namų, šiaip taip išgyvenau, pas tėvą pinigų prašinėjau, paskui dirbti pradėjau, kirpėja išsimokiau. O su mama ir dabar nebendrauju, net nežinau, kur gyvena, iš mūsų kaimo jiedu išsikėlė kažkur. Ai, tiek to, ko mes čia nuo pat ryto graudulingas kalbas vedžiojam. Eitum po sodą pasivaikščioti, uogų pasiskintum. Gale namo labai skanios kriaušės prinokusios.

– Ne, aš noriu ką nors veikti, pati žinai, kad nemoku ir nemėgstu laiko veltui leisti.

– Tada imk peilį ir supjaustyk daržoves salotoms, – nusijuokė Gražina.

– O kaip jums čia sekasi, atrodo, minėjai, kad kaimo turizmu užsiimate ar ūkininkaujate?

– Kaip ir visiems šiandien, – numojo ranka Gražina. – Buvo vasarą čia tų poilsiautojų, bet ne tiek, kiek anksčiau būdavo. Iš šito biznio neišgyventume, bet auginame ožkas, kurios gana populiarios, jų pieną jaunos mamos perka, jis vaikučiams labai sveikas. Savo paukščiai, savo daržovės, pienas, kiaulių auginame, taip ir verčiamės. Aišku, ir dirbti daug reikia. Su namų ūkiu susitvarkom patys savo jėgomis, bet laukuose tai tenka ir samdyti, patys nespėjam. Ir aš negaliu nuo Mykoliuko atsitraukti.

– Nenorėtum auklę samdytis?

– Net neužsimink Jonui, nė iš tolo, – atsiduso Gražina. – Sako, tu sėdėk su vaiku, aš viską padarysiu. Tik kad gaila į jį žiūrėti, kaip galuojasi, visai sveikatą pabaigs. Kaip tau ten, darbe, ar neskriaudžia šeimininkė?

– Ieva labai gera, sutinkam mudvi, – pasidžiaugė Rytė. – Štai ir dabar išleido porai dienų, sakė, pati padirbs.

– Kaip nepadirbs, – šyptelėjo Gražina, – juk be išeiginių dirbi. Bijo prarasti tokią darbuotoją.

– Kad ir nenoriu tų išeiginių, tik tiek, kad pradėjau mokytis siūti, siuvamąją mašiną įsigijau.

– Matai, o man nepatinka siūti, aš geriau po daržą, po laukus ar valgyti pagaminsiu. Stovi ir pas mus gera siuvamoji, guli medžiagos nuo seniai, reikia paklodes apsiūti, daug ką reikia, tik vis laiko neturiu, – Gražina nusijuokė. – Ką ten laiko – aš jo į valias dabar turiu, tik kad rankos nekyla, darbas nepatinka.

– Rodyk, – pakilo nuo kėdės Rytė.

– Ką rodyti? – išpūtė akis Gražina.

– Na, kur ta tavo siuvamoji, duok man – tuoj pat atsiūlėsiu tas tavo paklodes. Žinok, be darbo pikta darausi, – juokais pagrasino Rytė.

Rytė išsinešė siuvamąją į lauką, pasidėjo ant stalo po sena obelimi ir ėmėsi darbo. Po pusvalandžio tvarkingai sulankstytų paklodžių krūvelę nunešė į kambarį.

– Gal dar ką reikia pasiūti? – vėl kibo prie Gražinos. – Gal tau persiūti ką nors reikia?

– Gal ir reikia, – nedrąsiai pratarė Gražina. – Po gimdymo pastambėjau, tai daugelis drabužių man netinka, ankštoki pasidarė.

– Žinai, kaip padarom, – greitai nusprendė Rytė, – aš tave pamatuosiu ir galėsiu tavo rūbus namo paimti, vis tiek vakarais nieko neveikiu. Sesija dar toli, taip kad laiko į valias. O dabar duok kokį medžiagos gabalą, gražią prijuostę tau sukurpsiu.

Iš gėlytėmis pamarginto kartūno Rytė pasiuvo puošnią prijuostę, puoštą raukiniais, ant kišenės net aplikaciją prisiuvo, iškirpusi iš skiautės du raudonus obuolius su žalsvais lapeliais.

– Tu tikras talentas, – gėrėjosi Gražina ir iš karto pasipuošė nauja prijuoste. – Ir dirbi labai greitai.

Pavalgiusios pusryčius ir suruošusios viską pietums, abi sulindo į rūbinę, iš kur Gražina traukė sukneles, sijonus, palaidines, viską matavosi ir skirstė į krūveles. Tų rūbų, kurie ankšti, krūvelė buvo gerokai didesnė.

– O šituos jau reikia išmesti, – paspyrė koja irgi ne mažesnę krūvą.

– Ką tu, – šokosi Rytė, – duok juos man, aš tau tokių rūbų sukurpsiu…

– Gerai, gerai, imk, – nuolaidžiai šyptelėjo Gražina, – imk tu juos ir siūk ką nori, man nereikia, aš rūbų ir taip neturiu kur dėti.

– Gerai, ačiū tau, o šituos aš paimsiu namo ir pataisysiu tau, matysi, bus kaip nauji, – džiūgavo Rytė.

– Neliksiu skolinga, nenoriu, kad dykai dirbtum, aš atsilyginsiu.

– Ką tu čia kalbi, – vos ne iki ašarų įsižeidė Rytė, – aš tau kaip draugei, o tu… Be to, man patinka siūti, čia man kaip praktika bus.

– Nepyk, tikrai nenorėjau įžeisti, – apsikabino ją Gražina. – Kaip tu nori. Bet užtai turėsi pas mus dažnai atvažiuoti. Čia ne tik vasarą, bet ir žiemą labai smagu, su rogėmis važinėjamės.

– Be abejo, atvažiuosiu, pas jus tiesiog rojus, – džiūgavo Rytė. – Gaila, kad jau šiandien reikia namo važiuoti, bet ką padarysi. Žinai, mano svajonė – tai toks darbas, kad pati sau viršininkė būčiau, kad niekas man nekomanduotų.

– Kas gi nenorėtų tokio darbo, – nusijuokė Gražina. – Aš, nors ir mėgstu savo darbą, bet į tą grožio saloną, kur dirbau, grįžti nenorėčiau. – Ir su pasididžiavimu pridūrė: – Merginos sakė, kad buvusios klientės vis klausinėja, kur aš dingau, teiraujasi net mano telefono. Jonukas žada, kai paaugs Mykoliukas, nuosavą saloną man įkurti. Bet, žinai, aš net nenorėčiau į miestą grįžti, čia tokia ramybė, toks gerumas, kad niekur iš čia eiti nenoriu.

Gerokai įdienojus iš laukų grįžo Jonas. Gražina, pamaitinusi Mykoliuką, iš laukų parsivedė anytą.

– Jau jūs, mama, visai, – nepiktai barėsi, – neieškok jūsų, tai ir nevalgytumėte visą dieną.

– Tai kad nenorėjau, dukrele, – gynėsi senutė, – kiek čia mano amžiuje to valgio reikia. Bedirbdama net ir nepastebėjau, kaip laikas prabėgo, bet užtat žoles iš patvorių išroviau.

Vakare atvažiavo Šarūnas, sakėsi skubantis, bet Jonas vis tiek iškrapštė jį iš mašinos, sodino prie stalo, vertė valgyti.

– Kur tai matyta, kad žmogus iš mūsų namų nevalgęs išeitų. Juk po kelionės, o ir namie dar kada būsite.

Prikrovę du didelius krepšius lauktuvių, nuo kurių niekaip nei Rytei, nei Šarūnui nepavyko atsiginti, išleido juos namo. Prieš pat išvažiuojant Gražina atitempė dar vieną krepšį.

– Čia Ancei perduok, – atsikvėpė uždususi. – Ir neprieštarauk, viskas, važiuokit.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 25(29), 2013 m. birželio 22–28 d.

26.

Dienos slinko vienodos, bet Rytė nenuobodžiavo. Šarūnas iš kažkur atgabeno nenaują kompiuterį, ir ji vakarus dabar praleisdavo atkakliai baksnodama klaviatūrą, nardydama po internetą. Mokėsi sparčiai, nes padėjo pusseserės ir retkarčiais prišokdamas Šarūnas. Ancė neapsikentusi atėjo ją apibarti.

– Vaikeli, ar jau visai nupušai? Kur matyta, kad iki paryčių sėdėtum prie to prakeikto kompiuterio. Man sakė, kad pas tave šviesa dega iki ryto. Visai sveikatą pabaigsi, juk dar nesutvirtėjai, – barėsi teta. – Jau ir pas mus neturi kada užbėgti. Jei nesiliausi, pasakysiu Šarūnui, kad išsivežtų tą savo velnio aparatą. Ir mergoms namie neleidžiu ištisai vėpsoti į ekraną.

– Nepykit, aš noriu kuo greičiau išmokti, – teisinosi Rytė. – Nedirbsiu gi visą gyvenimą gėlių pardavėja, mokytis noriu.

– Suprantu, meregele, viską suprantu, – atsiduso Ancė. – Tik viską su protu daryti reikia. Kaip tavo sveikata dabar, ar nesvaigsta galva?

– Kad lyg ir praėjo, apetitas žvėriškas atsirado, matot, kaip pasitaisiau, tuoj svorį mesti reikės, – ant vienos kojos prieš ją pasisuko Rytė.

– Na, na, tik nepersistenk. O iš tikrųjų šiek tiek pasitaisei, – kritiškai ją nužvelgė Ancė. – Laikykis, meregele, viskas bus gerai. Išeitum kur nors vakare su mano mergom, prasiblaškytum.

– Kad netraukia, teta, dar nenoriu, gal kada vėliau, – gynėsi Rytė.

27.

Vieną dieną visai netikėtai į parduotuvę visas švytėdamas užsuko Gražinos Jonas.

– Labas, Rytele! – dar nuo durų sušuko. – Sveikink, sūnų turiu! Vakar gimė, beveik keturių kilogramų, tikras galiūnas. Parink didelę puokštę, nešiu Gražinutei, prisikankino ji vargšė.

Rytė apsidžiaugusi net į veidą pakštelėjo prišokusi. Patiko jai tas paprastas žmogelis, kupinas gerumo ir atjautos.

– Aš jums, Joneli, padarysiu gražią puokštę, prisėskit, atsipūskit kol kas…

Jonas, dribtelėjęs ant klientams skirtos sofutės, kalbėjo kaip užsuktas: ir kaip Gražina gimdė, ir koks sūnus gražus, pnašus į motiną, ir koks jis laimingas, gavęs tokią žmoną.

– Žinotum, kaip man ją peikė, – palingavo jis galva, – ir šiokia, ir tokia, bet aš pats mačiau, kad jos širdis labai gera, neklausiau nieko. Ir šeimininkė gera, tokios paieškoti reikia. O ką žmonės šneka, man nusispjaut, – numojo jis ranka.

– Neįsivaizduoju, ką blogo apie Gražiną galima pasakyti, – nustebo Rytė, – va, jos draugės tai jau tikrai gero žodžio nevertos. Išskyrus Betą.

– Tai kad jos draugės daugiausia ir kalbėjo, vis protino mane, kad ji tik dėl pinigų su manim, kad su visais vyrais už pinigus…

– Eikit, Joneli, eikit, tai tik jos draugės taip ir galėjo, tikriausiai iš pavydo.

Gražina dora moteris, ne kokia aferistė, kaip kitos. Juk jai daug kas pavydėjo – populiari kirpėja, gerai uždirbdavo, tai ar ne pikta toms plevėsoms.

– Tai jau tikrai, – atsiduso Jonas. – Varge augusi, vargą pažino, bet nepasidarė nei pikta, nei nemaloni. Džiaugiuosi, kad tokią žmoną gavau, ir visa mano giminė džiaugiasi, prie visų pritapo.

– Na, va, – Rytė padavė puokštę, sudėstytą iš orchidėjų, – manau, jai tikrai patiks. Ir būtinai perduokit nuo manęs sveikinimus, kai tik galėsiu, užbėgsiu aplankyti.

– Ačiū tau, toks grožis, – apsidžiaugė Jonas. – Tu geriau pas mus į kaimą atvažiuok. Pasiprašyk išeiginių ir atlėk nors porai dienų. Gražina labai apsidžiaugs.

„Iš tikrųjų nuvažiuosiu į kaimą, paprašysiu Šarūno, gal nuveš. Ieva tikrai išleis“, – mintyse džiaugėsi Rytė.

28.

Po truputį, labai lėtai Rytė kapstėsi iš savo būsenos. Atrodė ir linksma, ir šneki, tačiau kartais ją apimdavo tokie panikos priepuoliai, kad net kojas pakirsdavo, drebėdavo rankos ir jai rodėsi, kad už kiekvieno kampo tyko kažkas baisaus ir pavojingo. Tada užsirakindavo namuose, išjungdavo šviesą ir susirietusi į kamuolėlį gulėdavo lovoje, klausydamasi menkiausio krebždėjimo, gaudydama kiekvieną nakties garsą, virpėdama laukdavo ryto.

– Gal jau iš proto kraustausi? – vis dažniau iškildavo į paviršių mintis, bet nenorėjo su niekuo nei kalbėtis apie tai, nei tartis. Tikėjo, kad viskas praeis, kad pati išsikapstys iš savo baimių. Darbe Rytei sekėsi, atsirado daug klientų, šeimininkė buvo patenkinta, vis pridėdavo prie algos vieną kitą dešimtį litų. Patiko jos sukurtos puokštės, pirkėjai prašydavo, kad ji parinktų gėles. Pagaliau gavusi atlyginimą nusipirko ir išsvajotą siuvimo mašiną. Tą patį vakarą sėdo prie jos ir iš dviejų senų suknelių sukurpė sau naują rūbą. Apsivilkusi pasisukinėjo prieš veidrodį ir liko labai patenkinta. Pamačiusi Ancė apsidžiaugė.

– Na ir rankas turi auksines, – nuoširdžiai gėrėjosi jos rūbu. – Vaikeli, didelius pinigus gali uždirbti vien siūdama. Sėdi sau namuose kaip ponia ir siuvi, žinoma, su laiku ir buto didesnio reikės.

– Ką jūs, teta, dar toli iki to, mokytis dar daug reikia.

– Mokytis tai, žinoma, reikia, kas dabar žmogus be mokslo, bet kas jau įgimta, tai įgimta. Regina irgi geras rankas turėjo – ir mezgė gražiai, ir siuvo, tik kad per gerklę viskas nuėjo, – liūdnai atsiduso Ancė. – Paveldėjai iš mamos gabumą rankų darbui.

Rytei pasisekė – vietinėje kolegijoje buvo papildomas priėmimas į siuvimo specialybę, ir jai visai lengvai pavyko įstoti į neakivaizdinį skyrių. Žinoma, teks pakloti nemažus pinigus už mokslą, bet Rytė buvo pasiryžusi net nevalgyti, kad tik galėtų mokytis. Ir čia su Ieva pavyko sutarti, kad išleis reikalui esant į paskaitas ar sesijos metu.

Vieną savaitgalį susiruošė pas Gražiną į svečius. Šarūnas nuvežė ir pasakė atvažiuosiantis, kai tik ji paskambins.

– Būk, kiek tau reikia, džiaugiuosi, kad pagaliau iš namų ištrūkai, o tai vis namuose ir namuose, – draugiškai papriekaištavo. – Nei draugių turi, nei kur eini, negalima šitaip. Ir į bažnyčią galėtum nueiti, laikas jau…

– Nueisiu, būtinai nueisiu, – neprieštaravo Rytė.

Gražina sėdėjo sode obels pavėsyje, greta vežimėlyje miegojo jos baltaplaukis sūnelis. Apsidžiaugusi viešnia, Gražina stvėrė Rytę į glėbį.

– Taip laukiau, taip laukiau! – beveik apsiašarojusi šūkavo Gražina. – Jonelis sakė, kad žadėjai atvažiuoti. Kaip tu dabar gyveni, pasakok viską. Nepaleisiu tavęs greitai. Kada tau reikia į darbą? – susirūpinusi klausė.

– Tik poryt, Šarūnas atvažiuos manęs, – šypsojosi Rytė. – Greičiau rodyk tą savo stebuklą, – įgrūdusi Gražinai į rankas didžiulį pliušinį meškiną, Rytė puolė prie vežimėlio.

– Viešpatie, kaip lėlytė, – atsargiai pradengė vežimėlį dengiančią marlę. – Koks vardas?

– Mykoliukas, – pasididžiuodama tarė Gražina. – Nenorėjom įmantrių vardų. Norėjom ko nors lietuviško, Jonelio tėvo vardu pavadinom.

– O jam tinka šis vardas, – žiūrėdama į pūstažandį tvirtą rubuilį šypsojosi Rytė. – Ar atsigavai jau po gimdymo, Jonas sakė, kad nebuvo taip lengva.

– Ką čia… vieni juokai. Pati matai, kad visos kančios atsiperka, kai šalia toks džiaugsmas. Ir gimdysiu, kiek galėsiu, noriu didelės šeimos. Va, ir tėvelis mūsų pareina.

Pro sodo kampą su šypsena ligi ausų pasirodė Jonas. Atrodė ir sulieknėjęs, ir pajaunėjęs.

– Mergaitės, eikite į vidų, mano mamytė jau stalą padengė. Ir Mykoliuką padabos, o judvi pasišnekėkite. Aš irgi dar vieną darbelį pabaigsiu ir prie jūsų prisidėsiu.

– Kai pagalvoju, tai net nežinau, už ką man tokia laimė, – šypsojosi Gražina. – Vyras tiesiog ant rankų nešioja, anyta, nors senutė, bet vikri, neleidžia dar prie jokių darbų, o Mykoliuką tiesiog dievina.

– Laiminga tu, Gražinut, – atsiduso Rytė, žiūrėdama į pagražėjusią jaunąją mamą, kuri jau buvo be savojo baisaus makiažo, įsmukusi į lengvutę gėlėtą suknelę, basomis kojomis braukė per baltų dobiliukų pievelę.

– Rytele, žinau, kas tau atsitiko, man Ancė pasakė. Turi susiimti ir toliau gyventi. Man panašiai atsitiko, kai vos penkiolikos buvau, bet, kaip matai, išgyvenau ir laimę suradau. Ir man vyrai ne vienus metus tik pasišlykštėjimą kėlė. Paskui nieko, apsipratau, buvo ir vienas, ir kitas, bet nė vienas nenorėjo šeimos. Kaip tuščia žirnio ankštis jaučiausi, – Gražina stabtelėjusi pažvelgė Rytei į akis. – Pažadėk man, kad dėl šios nelaimės visų vyrų nekaltinsi. Pamatysi, ir tarp jų žmonių yra, – linksmai nusijuokė.

– Ačiū tau, – pro ašaras pratarė Rytė. Jai atrodė, kad nuo nuoširdžių Gražinos žodžių ir saulė linksmiau suspindo. – Ilgą laiką norėjau tik mirti, o ir Zuzana taip pasityčiojo, vagimi padarė…

– Neimk į galvą, šuo loja, o karavanas ir toliau sau eina. Dar surasi savo laimę, kartais ji tūno ten, kur visai nesitiki. Užteks mums verkšlenti, einam prie stalo, nes turbūt jau ir išalkai.

Rytė tylėdama palingavo galvą.

– Dar niekaip negaliu pamiršti, – nurijo ašaras tarsi sprangų kąsnį. – Kaip tik prieš akis tas baisus veidas su dideliu randu…

– Sakai, randas, – sukluso Gražina. – Toks raudonas, per visą dešinį skruostą?

– Na, taip, – nustebusi sužiuro Rytė.

– Juodaplaukis, stambokas, rankos kaip kastuvai, – susimąstė Gražina. – Aš manau, kad žinau, kas jis. Paklausyk, tai vienas iš Alvinos bernų, atrodo. Prieš trejetą metų Alvina su juo tampėsi, ne kartą ir sumušta, bet paskui buvo dingęs. Ko gero, bus jisai. Žinai, ką manau, kad gal Alvina jį ant tavęs ir užsiundė. Nepamenu vardo, lyg Silvijus ar Savelijus, baisus žmogus.

– Eik sau, negali būti, netikiu, – Rytės akyse pasirodė išgąstis. – Žinau, kad ji paskutinė kiaulė, bet kad šitaip galėtų, netikiu… Kuo aš jai nusikaltau?

– Tai tu dar jos nepažįsti, – nelinksmai šyptelėjo Gražina. – Nusikaltai, kad tu esi graži, kad žmonės tave myli, kad Arui patinki, kad Martynas tave užtaria.

– Nereikia man nei to jos Aro, nei Martyno, – beveik sukūkčiojo Rytė. – Jeigu tai ji padarė, tada ir už žvėrį baisesnė, – užsidengė veidą rankomis.

Gražina apkabinusi, tarsi mažą vaiką glostė glėbyje čiūčiuodama:

– Jei gali, tai ir verk, paverkus palengvėja. Blogiau, kai žmogus ašaras viduje kaupia, nereikia jų bijoti.

Iš už namo išlindo Jonas ir net stabtelėjo su rūpesčiu veide, pamatęs abi moteris. Gražina tylomis mostelėjo, kad eitų ir netrukdytų, todėl Jonas skersomis vėl nutykino už namo.

– Bet tardytojas Paukštys sakė, kad neįmanoma nustatyti, kas toks buvo tas vyras, sakė aš pati kalta, kad sėdau į tą mašiną, – vėl sukūkčiojo Rytė.

– A, Paukštys, – negražiai vyptelėjo Gražina. – Vaikel, jau viskas ten seniai pinigais užpilta, be to, Paukštys Alvinos draugės Donatos brolis. Nors kokios jos ten draugės, tik tol, kol pinigų yra. Taip kad teisybės gali neieškoti, nerasi. Ne pirmą kartą Alvina taip keršija, ir visai nesvarbu, kad tu nieko nepadarei jai, bet gal tiesiog jaučia malonumą, kai kitam blogai. Man atrodo, esu jį mačiusi Martyno kompanijoje, – susimąstė Gražina, – bet negaliu garantuoti.

– Netikiu, kad Martynas galėtų su tokiu susidėti, – pakėlė galvą Rytė. – Jis toks žmoniškas, mandagus.

– Naivumėli, tu, naivumėli, – kreivai šyptelėjo Gražina. – Nepažįsti tu dar žmonių. Taigi visi žino, kad jis priklauso vienai didesnių gaujų Lietuvoje, ir rankelės ne kartą sukruvintos.

Rytė išplėtusi akis be žado spoksojo į Gražiną.

– Taigi buvo atvažiavęs vasaros vidury pas Zuzaną ten prie ežero. Viena buvau, plaukti mokinau…Galėjo… – Rytė net sukrūpčiojo.

– Būk rami, jis tau nieko niekada nepadarys. Martynas visiems yra sakęs, kad tu labai primeni jo avarijoje žuvusią seserį. Pareiškė, kad niekas nekištų nagų prie tavęs, nes baigsis blogai. Laikosi kažkokio savo garbės kodekso. Ką aš žinau, gal ir mafijozų būna garbingų, – patraukė pečiais Gražina. – Nors aš taip nepasitikėčiau…

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 24 (28), 2013 m. birželio 15–21 d.

25.

Visą savaitę Rytė sukandusi dantis pratinosi vaikščioti viena. Išeidavo į gatvę ir apsidairiusi patraukdavo į vieną ar kitą pusę, kasdien eidavo vis toliau, nors nuolat krūpčiodavo ir dairydavosi. Baimė pamažu rimo, panikos priepuoliai darėsi vis retesni, tačiau vis tiek nesijautė saugiai nei gatvėje, nei namuose, kur užsirakindavo dviem užraktais ir kartais tūnodavo nedegdama šviesos, įsijungdama tik televizorių, kurį jai padovanojo Šarūnas. Ir kai po savaitės susiruošė į naująją darbovietę, nuėjo pėsčia. Autobuse buvo per daug žmonių, ją net šiurpas kratė vien nuo minties, kad kas nors ims ir priglus prie jos važiuojant autobusu.

Visą pusdienį tvarkėsi parduotuvėje, kur dar pusvalandį jai padėjo Marija.

– Ilgai negaliu užtrukti, eisime su vyru pirkti vežimėlio, – trumpai paaiškinusi, kur kas yra, išskubėjo pro duris. Likusi viena Rytė lengviau atsiduso, apsidairiusi sugalvojo perstatyti gėles, sutvarkė puokštes. Prieš pietus užsuko tik dvi mergytės, ieškojusios gėlių mamos gimtadieniui. Išklausinėjusi jų apie mamytę, Rytė surinko puošnią, bet nebrangią puokštę, ir mergytės džiūgaudamos išskubėjo. Pagaliau pasirodė ir savininkė. Jaunyva apvalutė moterėlė, įbėgusi į parduotuvę, žvitriu žvilgsniu permetė naujai išdėstytas gėles ir net rankomis suplojo:

– Gerai tu čia sugalvojai, visai kitaip parduotuvė atrodo. Matau, kad sutarsime, ne tinginė esi. Mano vardas Ieva, o tu, kiek žinau, Rytė esi.

Ieva plepėjo be sustojimo, Rytė net šyptelėjo – šeimininkė jai priminė virėją Ireną, tokią pat paprastą ir mėgstančią pakalbėti.

– Mokėsiu tau tiek, kiek ir Marijai, ar nebus per mažai? – susirūpinusi klausė Rytės. – Patinki tu man, vikriai sukiesi ir skonį turi, matai, kaip gėles sudėstei, visai kitas vaizdas. Marija jau nelabai ir pajudėjo paskutiniu metu. Nesiskundžiu, gera darbuotoja buvo, mokėjo su pirkėjais kalbėtis, bet dabar jai per sunku.

– Ką jūs, – net rankomis sumojavo Rytė, – nesu pratusi prie didelių pinigų, moku apsieiti su mažai…

– Na, ir gerai, – atsipūtė Ieva. – Jei gerai seksis, uždirbsi daugiau, kol kas prekyba prastokai sekasi. Mes čia neseniai įsikūrėme, dar klientūros nuolatinės neturime. Penkerius metus Žalgirio gatvėje kioskelį turėjau, tai kaip iš pypkės ėjosi. Nieko, ir čia įsigyvensime. Svarbiausia, būk mandagi su klientais, akių nedraskyk, nors kartais tokių fifų pasitaiko, kad norisi vazoną ant galvos užmauti. Nebijok, pavyks mums ir čia, nes arti gėlių parduotuvės nėra, niekur nedings, ateis pas mus gėlių pirkti. Taip kad nesijaudinam, – apsisukusi ant vienos kojos, išlėkė palikusi tik salstelėjusį kvepalų kvapą.

Ir tikrai kasdien pirkėjų radosi vis daugiau. Rytė pagaliau apsiprato su žmonėmis, nekrūpčiojo atsiveriant durims, tik kartais minioje šmėstelėjęs veidas vis dar priversdavo susigūžti. Neramino tiktai vis pasikartojantis silpnumas, kai nei iš šio, nei iš susvaigdavo galva, nutirpdavo visas kūnas. Ancė ragino eiti pas gydytoją, pasidaryti tyrimus, bet Rytė vis atidėliojo, motyvuodama tuo, kad nėra laiko, o iš tikrųjų širdies gilumoje baiminosi išgirsti ką nors bloga. Niekada anksčiau nesirgusi jokia sunkesne liga, išskyrus lengvą peršalimą, po pastarojo savo buvimo ligoninėje pradėjo įsivaizduoti baisiausias diagnozes. Todėl ir nėjo pas gydytojus, stengėsi nuslėpti savo negalią.

Pamažu atsirado ir nuolatiniai pirkėjai. Greta esančios įstaigos sekretorė pirko gėles kas trečia diena.

– Mano viršininkas labai mėgsta gėles, bet tik, neduok Dieve, bus apvytusios… – net pasipurtė jauna kaukazietiškų veido bruožų juodakė mergina. – Labai jau tvarkingas ir smulkmeniškas jis, valytojos vargsta pas mus, nes ryte atėjęs kiekvieną dulkelę pastebi. Bet šiaip tai geras žmogus.

Dažnai užsukdavo ir jaunas aukštas vyriškis, kuris pirkdavo tik rožes. Rytė sužinojo, kad jas dovanoja savo sužadėtinei. Rytė labai gailėjo senyvos moteriškės, kuriai vis sutaisydavo gedulingą pintinėlę į kapines, kuriose buvo atgulęs jos vyras.

– Koks žmogus buvo, – braukdama ašaras pasakojosi Rytei. – Ir sveikas, ir darbštus, o jau dainuodavo… Tik šešiasdešimt peržengė, ir viskas, nebėra…

– Tikrai galėjo dar gyventi ir gyventi, – pritarė Rytė. – Kas nutiko?

– Oi, vaikeli, kas šiais laikais dažniausiai nutinka… Vėžys, trys mėnesiai – ir nėra mano brangiausio. Tai vis ir einu į kapines, pasikalbu ten su juo, lyg ir lengviau pasidaro, – guodėsi moteris.

Rytė prisiminė Betą. „Kažin kaip ji? – sukrebždėjo mintis. – Reikės iš šeimininkės Gražinos telefoną sužinoti, ji tai tikrai žinos apie Betą. O gal jau ir jos nėra“, – nuliūdo Rytė.

Vieną kartą užsuko ir tyrėjas, vedęs jos bylą. Pasišaipęs, pasivaipęs tik pareiškė, kad byla dar aiškinama, ir vėl dingo. Rytė tik karčiai nusijuokė, netikėjo, kad kas nors išspręs ją. Kai pasakė mačiusi savo skriaudiką, tyrėjas tik nusijuokė:

– Tokių kaip tu ne viena ir ne dešimt. Kasdien kažkurią pavėžina, o paskui vaikykis vaiduoklius. Pačios sėdate į automobilius, pačios provokuojate savo trumpais sijonais, tai ko čia skųstis…

Rytė net išbalo nuo tokių įžeidinėjimų, bet nieko nesakė, nes matė, kad beprasmiška ką nors aiškinti.

Kai kas pradėjo jau ir puokštes užsakinėti. Darbo daugėjo, bet vis tiek atsirasdavo laiko ir knygą paskaityti, ir žurnalą pavartyti. Rytė mėgo savo pirkėjus, nors buvo keletas žmonių, kuriuos aptarnaudavo tylėdama, nes negalėjo pakęsti jų pasipūtimo ir arogancijos. Žinojo, jei pasakys ką nors, neįtiks, bus apskųsta šeimininkei.

Kol kas dirbo be laisvų dienų, šeimininkė nesiūlė, o ji nedrįso paprašyti, bet vieną dieną įsidrąsino:     

– Gal galėčiau išeiginę dieną rytoj pasiimti? – nedrąsiai paklausė šeimininkės. – Reikalų visokių susikaupė.

– Vaje, kokia aš varna, nepasakiau tau, kad duosiu tau dvi laisvas dienas per savaitę, pati padirbėsiu ar mano dukra ateis, – nusišypsojo Ieva. – Tu vis tyli, o aš per savo darbus ir pamiršau. Tik pranešk iš anksto, paskambink ir kada reikia pasiimk laisvadienį. O rytoj mano Vida padirbs. Tu tik nesigėdink, sakyk, ko ir kada reikia, netylėk, ne žvėris aš koks, viską suprantu. Tu jauna ir išeiti reikia, ir pasilinksminti, pati jauna ne pėsčia buvau, žinau.

Rytė linksmintis visai nenorėjo, bet reikėjo su Ance prie mamos kapo nuvažiuoti. Todėl, pasidariusi gražią puokštę iš baltų kardelių, patraukė pėsčia namo, vis pasidairydama į parduotuvių vitrinas. Vakarėjo, bet dar buvo šviesu. Oras jau kvepėjo rudeniu, buvo gaivu, visai ne taip kaip vasarą, kai neturėjau kur dėtis nuo kaitros ir dulkių.

Praeiviai skubėjo po darbų namo, stumdėsi, todėl Rytė slinko šaligatvio pakraščiu arčiau pastatų, kad jos nestumdytų. Kai kažkas sugriebė už rankos, net suakmenėjo. Atsisukusi pamatė baltuojančią Martyno šypseną.

– Ko tokia užsisvajojusi? Kur skubi?

– Namo, po darbo, – atsigavo pagaliau Rytė.

– Girdėjau, kad tu dabar mieste gyveni, – nepaleido jos rankos Martynas. – Gal einame kur nors kavos išgerti.

– Kad skubu namo, – gana šiurkščiai ištraukė ranką Rytė.

Martynas nustebęs žiūrėjo į ją.

– Neatrodė, kad skubėtum.

– Nenoriu aš niekur eiti, pavargau, – išraudusi teisinosi Rytė.

– Taip ir sakytum, – tiriamai į ją pažvelgė Martynas. – Einame, nors palydėsiu šiek tiek, seniai mačiau. Ech, gera vasara buvo, – atsiduso. – Prisimeni, kaip mane plaukti mokei? Gaila, taip ir neišmokau. Nieko, ateis kita vasara, vis tiek turėsi išmokyti. Girdėjau, kad išėjai iš Zuzanos. Kas ten atsitiko?

– Nenoriu apie tai net kalbėti, – atšovė Rytė. Tačiau pamažu išpasakojo, kodėl teko išeiti iš senojo darbo.

– Tai aferistė, tai karvė, – Martynas net nusikeikė. – Aš pasirūpinsiu, kad tau atiduotų pinigus, dantyse įsikandusi atneš.

– Nereikia, Martynai, neprasidėk tu su ja, kažkaip nepatogu. Juk jūs visi su Alvina draugaujate, Aras…

– Tik nereikia, – Martynas nusispjovė, – šuo jai draugas, o ne aš. Tegul mane mafijozu, galvažudžiu vadina, bet ir vagis gali garbingas būti, o tos dvi….

– Tiek to, – stengėsi nukreipti kalbą nuo nemalonios temos Rytė. – Geriau pasakok, kaip tu, kaip Aras…

– Na, apie savo gyvenimą nelabai ką galiu pasakoti, tau bus sveikiau mažiau žinoti, – nusijuokė Martynas. – O Aras… Tos dvi bobos spaudžia ženytis, o Aras vis atbulas ir atbulas. Beje, ko nėjai pas Dianą dirbti, ten nors gerus pinigus būtum užkalusi. Kai Diana sužinojo, kad išėjai iš Zuzanos, ieškojo tavęs, bet dingai kaip į vandenį. Ji iš tavęs tokį modelį būtų padariusi!

Rytė klausėsi Martyno ir pati savimi stebėjosi, koks baisus jis jai iš pradžių pasirodė, o iš tikrųjų visai nieko, paprastas vyrukas. Na, ir kas, tegul jį vadina mafijozu, bet jis toks draugiškas, linksmas.

– O galėjai pas mane namų tvarkytoja būti, – visai rimtai dėstė Martynas, – tokia freken Bok, žinai, ta, kur pas Karlsoną buvo…

Kai prie sankryžos atsisveikino, Rytė vis dar šypsojosi, ją nuoširdžiai prajuokino jo šiurkštoki, bet nepikti pasišaipymai iš praeivių.

– Dabar žinau, kur tu dirbi, tai ateisiu pas tave gėlių pirkti, – atsisveikindamas tarė Martynas. – Iki, gražuole.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 23 (27), 2013 m. birželio 8–14 d.

24.

Užslinkusi naktis atnešė ne poilsį, ne nusiraminimą, o tęsėsi be galo su košmarais, siaubu, iš atminties išplaukiančiais vaizdiniais, primenančiais patirtą siaubą. Rytė blaškėsi pusiaumiga, krūpčiojo, porą kartų net pašoko iš lovos drebančia širdimi. Jai vis rodėsi, kad kambario tamsoje slypi kažkas, kas tuoj tuoj stvers ją už gerklės ir pradės smaugti. Kaip tada miške… Sapne vis bėgo ir bėgo, vatinėmis linkstančiomis kojomis brido per klampią tamsą, kurioje, žinojo, jos tykoja kažkas baisaus. Pakirdusi dar su aušra tyliai pravirko iškamuota prisiminimų. „Už ką man visa tai?“ – galvoje kalė viena mintis. Gulėjo, nenorėdama prikelti tame pačiame kambaryje tyliai šnopuojančių pusseserių, ašaros riedėjo kaip lietaus lašai ir gėrėsi į pagalvę. Dar visiems miegant pakilusi ant pirštų galų nuslinko į virtuvę ir labai nustebo radusi ten Ancę, kuri vienmarškinė susimąsčiusi sėdėjo prie stalo, gėrė kavą. Greta stovėjo pustuštis degtinės butelis.

– Ne, ne, nepagalvok, – pašnibždomis pratarė Ancė, – aš tik vieną stiklelį…

– Nesimiega? – įsipylusi ir sau kavos prisėdo šalia Rytė.

– Vis galvoju, – Ancė gurkštelėjo kavos. – Mąstau, kaip čia padaryti, kad atsiimtum iš Zuzanos pinigus, galvoju, kaip pagauti tą niekšą, tą pusžmogį… O tai visą gyvenimą ir dairysiesi sau už nugaros. Girdėjau, kad nemiegojai, vis varteisi.

– Ką mes galime padaryti? – nuleido galvą Rytė. – Su Zuzana nepakovosi, o dėl to vyro… – nutilusi Rytė užsidengė veidą. – Aš nenoriu jo ieškoti, bijau. Bijau į gatvę išeiti, man atrodo, kad jis iš paskos seka ar kur už kampo tykoja. Bijau įeiti į laiptinę, eiti į parduotuvę.

– Na, ko tu, – Ancė, prisislinkusi arčiau, apkabino Rytę. – Pati pagalvok – jei mes nuleisime rankas, gal dar ne vieną merginą tas pabaisa pražudys. O Zuzaną palik man, aš dar jai parodysiu.

– Jūs nežinot, kokia jinai, – vėl vos nepravirko Rytė.

– Žinau, vaikeli, gerai žinau. Mes kartu augome, kartu į šokius vaikščiojom. Bjaurybė ji, bet aš žinau, kaip ją paveikti, turiu priemonių. Turi priežasčių manęs bijoti, – Ancė negražiai vyptelėjo. – Sutvarkysiu šitą lachudrą…

Sėdėjo abi virtuvėje gurkšnodamos kavą, Ancė pabaigė degtinės likučius, pašokusi iškepė kiaušinienę ir privertė Rytę pavalgyti.

– Sėdžiu ir galvoju, kaip tas gyvenimas greitai prabėgo, – susigraudino ir Ancė. – Nelabai ką gero mačiau ir aš. Vis bėgau ir bėgau, keliuose darbuose dirbdavau, kad tik vaikus išmaitinčiau. Bet niekada nenuleidau rankų, visada tikėjau, kad ateis ir šviesesnė diena. Žinau, kad mane smerkia dėl vaikų, mat betėviai, iš pašalių prisigaudyti. Kaimo bobos siusdavo, galvojo, kad jų vyrus vilioju. Labai mat jie man reikalingi.. Tik vaikų norėjau ir niekada nesigailėjau, kad turiu jų visą pulką. Neišmėčiau jų po pasaulį, pati išauginau. Geros tos mano mergos, nė viena šunų keliais nenuėjo, o kad ne visoms gyvenimas pavyko, ką padarysi. Ir sūnus geras, tik norėjau, kad kitą kelią pasirinktų, bet yra kaip yra.

– Kodėl neištekėjot, lengviau būtų buvę. Nejaugi nieko nemylėjot? – prisiglaudusi prie tetos Rytė girdėjo, kaip neramiai spurda šios širdis.

– O kam būtų buvę reikalingi mano vaikai? – liūdnai atsiduso Ancė. – Nenorėjau, kad koks svetimas diedas mano vaikus skriaustų. Ar mylėjau? Va, būtent, kad mylėjau, todėl ir nenorėjau bet ko. Manai, kad vaikų prisidirbau, tai niekad ir nemylėjau? Mylėjau ir dar kaip, kito tokio niekur neradau, deja, ne mano jis buvo.

– Ar tai ne… – Rytė nusigandusi savo klausimo nutilo.

– Žinau, ko norėjai paklausti, taip, tavo tėvą mylėjau, – atsiduso. – Mes metus laiko jau draugavome, kai iš Kauno grįžo Regina, buvo pas giminaitę išvažiavusi, mokytis įstojusi. Gabi buvo, gražiai dainavo, tik kad mokslai labai greitai jai nusibodo. Teta Aldona nepajėgė su ja susitvarkyti ir parsiuntė namo. Ir viskas – nugvelbė nuo manęs tavo tėvą, vienu žodžiu, pakišo išgėrusiam savo grožybes, o paskui kur dingsi, turėjo ženytis, tavęs Regina jau laukėsi. Garbingas žmogus buvo, nors šiek tiek bevalis, niekaip nepajėgė su pačia susitvarkyti. Buvo laikas, kai norėjo palikti Reginą, klaupė ant kelių, kad priimčiau, bet aš ne ir ne…Vieną kartą, tik vieną, neatsilaikiau – ir štai Šarūnas, tavo brolis. Užtat Regina man visą gyvenimą negalėjo atleisti, nelaiminga ji buvo, vargšė. Ir aš kalta jaučiausi, visą gyvenimą sąžinė graužė.

– Kaip aš galiu smerkti? – ašarodama pratarė Rytė. – Visą laiką jaučiau, kad Šarūnas mano brolis, ir žmonės kaime šnekėjo. Aš tik džiaugiuosi, kad turiu jus visus, ką viena daryčiau, – Rytė beveik balsu įsiraudojo.

– Ša, ša, – ramino Ancė dukterėčią. – Gyvenime visko būna, bet laikas viską užglosto. Pati pamatysi, kaip skausmas susigulės, ir galvoti apie tai nenorėsi.

– Nežinau, man atrodo, kad niekada nepamiršiu tos baisios nakties.

– Aišku, nepamirši, tik gyvenimas pateiks kitokių išbandymų, – kreivai vyptelėjo Ancė.

Abi apsikabinusios braukė ašaras nuo veido. Viena apraudojo savo nelinksmą praeitį, kita – miglotą ateitį, pro kurią neprasiskverbė kol kas nė menkiausia žiburėlis.

– Gana čia mums aitrytis, pašinus iš širdies rankioti, – pakilo nuo kėdės Ancė. – Eik

nusiprausti, nereikia, kad čia mus apsiraudojusias matytų. O aš pusryčius pagaminsiu. Gal nusileistum į apačią, parduotuvė jau bus atidaryta, šviežios duonelės nupirktum.

Rytė linktelėjo galva, bet prausdamasi drebančia širdimi vis rideno galvoje vieną mintį: kaip išeiti į gatvę. Nors parduotuvė buvo gretimame name, iš baimės linko kojos. Net pati ant savęs supyko: „Visai jau lepšė pasidariau, teta teisingai sako, reikia gyventi, kad ir kaip sunku būtų. Reikia susidoroti su baime pačiai, be niekieno pagalbos, nevedžios gi manęs už rankos kažkas visą gyvenimą.“

Nusileidusi liftu Rytė atsargiai apsidairė, paskui iškišo galvą pro lauko duris į gatvę. Gatve skubėjo vienas kitas žmogelis – gal į darbą, gal savais reikalais – ir niekas nekreipė į ją dėmesio. Kiek pastovėjusi giliai įkvėpė ir nuėjo šaligatviu stengdamasi nesidairyti. Kai kažkur pokštelėjo uždaromos durys, Rytė vos nesuklupo, tačiau atkakliai yrėsi tolyn nutirpusiomis kojomis. Net kasininkė parduotuvėje atidžiai pažvelgė į ją, kai padavė pinigus už pirkinius. Išėjusi iš parduotuvės Rytė prisėdo šalia ant suolelio ir kelis kartus giliai įkvėpė, bandydama nurimti. Pylė prakaitas, pykino, svaigo galva. „Gal ir man, kaip mamai, vėžys?“ – lindo į galvą mintis. „Na, ir gerai, kas iš tokio gyvenimo? Kaip dūšia be vietos, niekam nereikalinga.“ Bet tuoj vėl susigriebė, kad turi tetos šeimą ir kad reikia kaip nors kapstytis, neskaudinti savo bėda visų kitų.

Namuose visi buvo sukilę, skambėjo juokas, buvo daug triukšmo, kuris palaipsniui rimo, merginoms skirstantis į darbus. Namuose pas mamą buvo belikusios tik dvi, trečioji tik paviešėti užsukusi.

– Atrodo, pavargstu nuo to triukšmo, – apsidairė Ancė, – bet kai tik visi išsiskirsto, taip tuščia namuose, taip tuščia. Gerai, kad tu arti būsi, vis viena pas kitą galėsime atbėgti. Šarūnas šiandien užimtas, negalės mus pavežti į parduotuves, bet galime ir pačios maršrutiniu autobusu pavažiuoti. O jei bus sunku, galėsime su taksi grįžti. Pavalgysime ir eisim.

Rytei vėl pradėjo širdis daužytis pagalvojus apie ėjimą į miestą, bet prisiversdama nusišypsojo:

– Gerai, teta, einu, ką nors užsimesiu, gali būti vėsoka.

Rytė su teta stovėjo autobuso stotelėje ir beveik drebėjo, visa išpilta šalto prakaito.

– Ar tau viskas gerai? – susirūpino Ancė.

– Ne, ne, viskas gerai, – per prievartą nusišypsojo Rytė ir pasistengė nutaisyti linksmesnį veidą, nesidairyti aplinkui. Autobuse buvo nedaug žmonių, ir ji lengviau atsikvėpė. Parduotuvėje buvo tarsi ir lengviau, nors krūpčiojo nuo kiekvieno garsesnio žodžio, tačiau teta išblaškė jos baimes, nuolat plepėdama, tarėsi, ką pirkti, rodė jai užuolaidų pavyzdžius. Po truputį Rytės širdis rimo, mergina, pagauta užkrečiamo pirkimo įkarščio, šiek tiek aprimo ir net galėjo pasiginčyti su teta dėl pirkinių.

– O gal paeiname iki gėlių parduotuvės, čia irgi netoli, beveik už kampo, – susigriebė Ancė, – bent pasidairysi. Gal nepatiks, ar ką ?

Rytė abejingai linktelėjo galva. Su nesunkiais krepšiais abi netruko pasiekti gėlių parduotuvę. Nedidelis stiklinis paviljonas buvo iš lauko apkabinėtas žydinčiomis gėlėmis. Viduje pasitiko maloni pardavėja, atsikišusį pilvą siaustydama siauru chalatėliu:

– Ar tik ne mane pavaduosi? – šypsojosi, – pažinau pagal Betos pasakojimą. Turbūt nė viena neturi tokių puošnių plaukų. Aš Marija.

Susidrovėjusi Rytė linktelėjo galvą.

– Vajetau, kaip gerai, pačiu laiku atėjai, – tarškėjo pardavėja, – jau tik pusantros savaitės beliko iki atostogų. O tai maniau, kad iki pat gimdymo reikės čia galuotis. Savininkė labai gera, išleidžia, kai tik reikia, pati padirba ir su užmokesčiu nesismulkina. Šventėms vis kokią nors dovanėlę pasuka…

– Bet turbūt pagimdžiusi grįši į darbą? – paklausė susirūpinusi Ancė.

– Tai kad ne, paauginsiu vaiką. Penkerius metus nepastojau, tai dabar norėsiu pasidžiaugti savo vaikeliu. Ir vyras neleis dirbti, – susidrovėjusi šyptelėjo.

Rytė dairėsi susidomėjusi. Jai parduotuvė patiko: švari, tvarkinga, puošni.

– Darbas nėra sunkus ir pasėdėti gali, aš megzti mėgstu, šeimininkė nedraudžia, kai žmonių nėra. Jei moki puokštes daryti, dar daugiau uždirbsi, žinoma, jei netingėsi.

– Netingi ji, netingi, – nepatenkinta sumurmėjo Ancė. – Darbo nebijo, švari, rūpestinga.

– Aš nieko ir nesakau, – užraudo Marija, – tokį darbą tik jaunoms ir dirbti. Pirkėjai mieliau renkasi, kur pardavėja jaunesnė, simpatiškesnė. Aš manau, kad gėles turėtų pardavinėti tik jaunos ir besišypsančios. Man čia labai patiko, bet kad dar didesnis džiaugsmas laukia. Pirkėjų netrūksta, parduotuvė pakeliui į kapines ir santuokų rūmai netoli, gauname daug užsakymų vestuvėms, įvairiems renginiams. Kai daug darbo prieš kokias nors šventes, pati šeimininkė su dukra įsitraukia į darbą. Na, tai kaip, ar norėsi čia dirbti? – susirūpinusi klausė.

– Patinka, – nusišypsojo Rytė.

Ji džiaugėsi, kad galės dirbti vienumoje, be to, labai mylėjo gėles, mokėjo jomis rūpintis ir, kaip sakė Ancė, „gerą ranką augalams turėjo“.

Namo sugrįžo tik po pietų, abi išalkusios ir ištroškusios. Rytė pati net nustebo, kad ir nerimas taip nekankino.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 22 (26), 2013 m. birželio 1–7 d.

22.

Ruošėsi ilgai, todėl gerokai užtruko ir išjudėjo jau įdienojus. Ir vis per Ancę. Tai nerado kažkokio savo mėgiamo puodelio, ilgai ieškojo skarelės, kurią pati buvo pamiršusi ant medžio šakos pakabintą. Rytė su Šarūnu kantriai laukė, net ir padėti ieškoti negalėjo, nes Ancė nesisakė ko nerandanti. Oras, kaip reta, pasitaikė labai gražus.

– Dar stabtelėsime įsipilti kuro ir judėsime į namus, – sėdo Šarūnas prie vairo. – Galvoju, kad tave, Ryte, reikėtų išmokyti vairuoti, ką žinai, gal ir mašiną nusipirksi, dabar be jos kaip be rankų.

Rytė tylėdama palingavo galvą. „Kurgi ne, – pamąstė viena sau. – Kažin už ką pirkti, kai visi pinigai dingo. Reikia darbo ieškoti pirmiausiai.“ Atsilošusi žiūrėjo pro langą į jau rudenėjančius laukus. Ancė snaudė, Rytė taip pat kartais jausdavo, kad snusteli, bet ir vėl pakeldavo galvą. Važiavo tylėdami, kiekvienas paskendęs savo mintyse.

– Gal norite kavos išgerti? – paklausė prie degalinės pakelėje sustojęs Šarūnas. – Atnešiu į automobilį.

– Ne, ne, išlipsime, norisi kojas pamankštinti, – užprotestavo Ancė. – Lipam, Ryte, ir tau ne pro šalį pasivaikščioti.

Ancė užsinorėjo gaivaus gėrimo, Rytė su Šarūnu pasirinko kavą.

– Ir man kavos, – pasigirdo už nugaros vyriškas balsas.

Rytė staiga išbalo ir vos nesusmuko ant grindų.

– Kas tau, vaikeli? – išsigando Ancė.

Rytė visa drebėdama atsisuko. Vyriškis stovėjo šonu, per visą veidą driekėsi didelis randas. Mergina jautė, kaip jai linksta kojos, dar truputis – ir kris.

Rytė suspaudė Ancei ranką ir vos girdimai sušnabždėjo:

– Einam į mašiną…

– Einam, einam… – suskubo Ancė. – Laikykis į mane.

Rytė drebėjo, negalėdama ištarti nė žodžio. Susirūpinęs atbėgo Šarūnas:

– Kas atsitiko? Gal važiavimas užsupo?

– Kad nežinau, – patraukė pečiais Ancė. – Tyli, nieko nesako.

Pamačiusi iš degalinės išeinantį vyriškį, Rytė užsidengė rankomis veidą. Šis atidžiai pažvelgė į jų pusę ir sėdo į tamsintais stiklais automobilį. Išsukdamas iš aikštelės dar kartą atidžiai pažvelgė, kur pro mašinos langą matėsi Rytė.

– Ryte, sakyk gi, kas atsitiko. Mes negalime padėti nežinodami, kas tau yra, – griežtokai prakalbo Šarūnas. – Ką skauda?

– Nieko, – vos išspaudė žodį Rytė. – Tai jis…

– Kas? – nesuprato Ancė.

Tik Šarūnas iš karto susigaudė.

– Supratau, – paniuro jis. – Čia tas, tas… kuris Rytę nuskriaudė. Gal kuri netyčia pastebėjote mašinos numerį?

Numerio nematė niekas, nes ne tas rūpėjo. Šarūnas bėgo atnešti vandens, Ancė surado kažkokių širdies lašų, girdė Rytę pati šluostydamasi ašaras.

– Oi, vaikeli, – vis dūsavo. – Laikykis, stenkis negalvoti. Pasmaugčiau tą gyvatę savo rankomis.

Šarūnas piktai trinktelėjo mašinos dureles:

– Net nepastebėjome, kuria kryptimi nuvažiavo, nė automobilio neįsidėmėjau.

– Tamsus… – suvapėjo Ancė.

– Tai nepadės, – paniuro Šarūnas.

Rytė tarsi sustingo, atrodė, kad net negirdi, ko jos klausia, tylėjo kalbinama, sėdėjo pastirusi, lyg sumedėjusi, akis įsmeigusi į vieną tašką.

– Važiuojam greičiau, – Ancė apkabino Rytę, priglaudė prie savęs ir tylėdama glostė jai rankas.

– Ar gali kalbėti? – susirūpino Šarūnas.

Rytė pažvelgė į jį tarsi nepažindama ir vėl tylėdama nusisuko.

– Nekalbink tu jos, – sumosavo rankomis Ancė, – sugirdžiau aš jai raminamųjų vaistų, gal nurims truputį.

Rytė visą kelią sėdėjo atsirėmusi į Ancę, užsimerkusi, nereaguodama į aplinką. Šarūnas tylėjo, tik matėsi, kaip juda sukąsti žandikauliai.

– Tik nemėgink man vėl kalbėti apie savo Dievą, – pašnibždomis prašneko Ancė. – Kaip jis gali leisti tokius dalykus? Kuo gi ji nusikalto, kad tokia bausmė? Tegul baudžia tuos, kurie to verti. Ir aš pati žinau, kad daug nuodėmių turiu, tai kodėl manęs nebaudžia, o pasirinko šį kūdikį? Nėra teisybės nei ant žemės, nei danguje…

Šarūnas paniuręs tylėdamas vairavo mašiną. Rytė gal miegojo, o gal tik apsimetė, užsimerkusi tūnojo, prigludusi prie ją apkabinusios Ancės.

Parvažiavo gerokai po pietų. Rytė dairėsi lyg nesuvokdama, kur esanti, tarsi viską matytų pirmą kartą. Šarūno prilaikoma sunkiai užlipo į Ancės butą. Namuose nieko nebuvo.

– Kur sesės? – susirūpino Šarūnas .

– Jos į kaimą, į talką išvažiavusios, skambinau, sakė, kad rytoj grįš. Gal liksi nakvoti? – pasiūlė Ancė sūnui.

– Gerai, tik trumpam nuvažiuosiu į kleboniją, pažiūrėsiu, kaip ten reikalai, ir grįšiu.

Paguldžiusi merginą motina pamojo Šarūnui, kad ateitų į virtuvę.

– Kaip tu manai, gal reikėtų iškviesti gydytoją? Taip sunkiai sveiko, va, ir vėl viskas iš naujo, – atgalia ranka nubraukė ašarą. – Gal į policiją praneškime?

– Kas iš to, – ironiškai nusišaipė Šarūnas. – Juk jau tyrė bylą ir neištyrė, taip viskas ir užsiraukė. Beveik apkaltino, kad pati kalta. Bandysiu ieškoti pats kitais keliais.

– Tik būk atsargus, sūnau, matai, koks žvėris palaidas laksto. Šitaip sugadino mergaitei gyvenimą, kol dabar vėl ant kojų atsistos… Mat juos bala, tuos pinigus, bet kas sveikatą sugrąžins?

23.

Kai iš talkos kaime sugrįžo Ancės merginos, Rytė lyg ir atsigavo. Namai prisipildė balsų, juoko, triukšmo, visos tupinėjo apie Rytę, kalbino, klausinėjo, vengė tik kalbėti apie jos nelaimę, nelietė tokių temų. Tik Rytė dažniau tylėdavo, kalbinama atsakinėjo, bet pati vengė bendravimo. Buvo išbalusi, prastai miegojo, per miegus verkdavo. Ancė, pasiguldžiusi Rytę savo kambaryje, naktį keldavosi, glostydavo kūkčiojančią merginą, kol ši vėl užmigdavo. Vieną dieną atskubėjo Šarūnas, linksmai šypsodamasis pareiškė:

– Ar nori, Rytele, į savo butą?

Rytė tylėdama linktelėjo galvą.

– Ar ne per anksti vienai gyventi? – susirūpino Ancė. – O tu jau visus dokumentus sutvarkei?

– Viskas tvarkoje, per Betos advokatą susitvarkėme. Šaunu, gyvensi kaimynystėje, tik aukštu žemiau. Še tau dokumentai ir raktai.

Rytė su ašaromis akyse pažvelgė į Šarūną:

– O kaip pinigai, juk neturiu nė lito, nieko neturiu…

– Tu turi mus, – apkabino Rytę Ancė. – O tai ir yra svarbiausia.

– O čia tau dar pinigų pirmai pradžiai, – Šarūnas padėjo pluoštelį ant stalo. – Pavyko neblogai jūsų namą kaime parduoti, O ir Beta, sužinojusi, kad butas tau, nuleido kainą. Kai tik pajėgsi, eisime pas tą Betos draugę dėl darbo pasikalbėti.

– Aš jau ir dabar galiu, – pro ašaras šypsojosi Rytė.

– Na, jau ne, vaikeli, dar kokią savaitėlę palauk, sustiprėk. Ir savo bute susitvarkyti reikės, ir užuolaidų, gal ir baldų trūksta. Kad ir dabar galime nueiti pasižiūrėti, ko trūksta, ką reikia nusipirkti, – pasiūlė Ancė.

Rytė apsidžiaugė, nes nieko neveikimas jai buvo kaip bausmė. Darbu galėdavo užimti ne tik rankas, bet ir mintis, todėl vis bandė padėti pusseserėms namų ruošoje, bet tos tik mosavo rankomis:

– Eik, ilsėkis, dar užtektinai pridirbsi savo gyvenime.

Visi trys nusileidę aukštu žemyn atsirakino buvusį Betos butą ir įėjo. Baldai buvo beveik visi, tik jau nebuvo knygų, gėlių, televizoriaus, užuolaidų, kampuose vėlėsi dulkių kamuoliai, kabėjo voratinkliai. Virtuvėje irgi reikėjo gerokai pridėti ranką.

– Tai rytoj galime ir eiti nusipirkti, ko trūksta. Juk reikia ir indų, ir patalynės, nes nieko neturi, – apsidžiaugė būsimu apsipirkinėjimu Ancė.

– Laikykis, mama į savo stichiją papuolė, nepavydžiu tau, – tyliai Rytei į ausį sušnabždėjo Šarūnas.

– Ką ten šnibždatės? Vėl mane apkalbinėjate, – juokais pagrūmojo Ancė, darinėdama spintų duris. – Ką ji, vaikas, supranta, ko reikia. Bet ne bėda, ko truks, visada pas mus gali užbėgti. Aš taip džiaugiuosi, kad tu būsi šalia, – visa išraudusi nuo bėgiojimo Ancė klestelėjo ant sofos. – Ne tiek daug tų pinigų atliko, bet pirmai pradžiai užteks.

Rytė džiaugėsi, kad turės kuo užsiimti, buvo išsiilgusi veiklos. Pavargo nuo savo minčių, nuo nieko neveikimo, nuo savo apatijos. Niekas nedžiugino ir sveikata buvo nekokia, vis svaigo galva, beveik nieko nevalgė. Tarsi atspėjusi jos mintis Ancė pareiškė:

– Valgysi kol kas pas mus, o tai visai sudžiūsi, vieni kauleliai beliko.

– Kad visai nesinori, vis pykina nuo maisto ir skrandį paskauda, – paprieštaravo Rytė.

– Nieko keisto, juk nevalgai. Maitinsiu per prievartą, – nepiktai pagąsdino. – Nueisim kurią dieną pas gydytoją, pažiūrėsime, kas ten su tuo tavo skrandžiu darosi.

Zita DZIDOLIKIENĖ

Nr. 21 (25), 2013 m. gegužės 25–31 d.