V. – Guodotinas broli Jonai! Ar žinai, kokia šiandien diena?
J. – Liepos 21 –oji, Vinculi. Kuo tau ji ypatinga: diena – kaip diena. Lyg ir karščiai aplėgo. Kalendoriuje irgi nieko nežymėta.
V. – Matau, primiršai, kad prieš 81-erius metus mūsų Lietuvėlė prarado laisvę ir nepriklausomybę. Rusų tankams įvažiavus į Kauną, Maskva surengė spektaklį, vadinamuosius rinkimus į ,,Liaudies Seimą“. Liepos 21-ąją Lietuva tapo LSSR.
J. – Vinculi, ką tik perskaičiau įdomią knygą ,,Prezidentas Antanas Smetona ir jo aplinka“, istoriko A. Eidinto dokumentuota Lietuvos laisvės praradimo istorija.
V. – Ir aš ją skaičiau, supratau, kad jokios Lietuvos okupacijos nebuvo, juk nesusikovė kariuomenės, valdžia pati okupantą įsileido, kariuomenės vadas ir karininkai okupantus palydėjo į jų dislokacijos vietas. Tai aš ir misliju, kad okupacijos ištakų reikia ieškoti ne 1940 metais, o gerokai anksčiau.
J. – Kiek aš pažinojau Antaną Smetoną, tai jis valdžios gviešijosi nuo Steigiamojo Seimo laikų. Jam nepatiko, kad tauta rinkimuose į Seimus rinkdavosi krikščionis demokratus, liaudininkus, socialdemokratus, o ne tautininkus.
V. – Pykosi su lenkais, o tame ginče dėl Vilniaus sulaukė bolševikinės Rusijos palaikymo. Liaudyje yra patarlė: ,,Neik su velniu obuoliaut“! Čiagi Smetona savo spaudos leidinių išlaikymui įsigudrino gauti finansinę paramą iš sovietų. Paskaityk istoriko Z. Butkaus rašinį ,,Jei opozicija gauna paramą svetur“ (Kultūros barai, 1995, Nr. 8/9, psl. 80–89). Tautininkų partijos vadas V. Krėvė susitepa rankas gaudamas pinigus iš sovietų slaptųjų tarnybų. Istorikas Z. Butkus nurodė, ,,jog trečiojo dešimtmečio pradžioje užmegzti glaudūs kontaktai su sovietais V. Krėvės-Mickevičiaus buvo palaikomi iki pat Lietuvos okupacijos 1940 m.“ Istoriko teigimu, rašytojas kartu su Justu Paleckiu dar gerokai prieš okupaciją teikė informaciją sovietams apie Lietuvos politikų nuotaikas, vidaus gyvenimą.
J. – Taip jau išeina, kad Lietuvos pardavimams rusams vyko tautininkams įsivėlus į sovietų pinkles. Nuo 1922 m. Smetona, Valdemaras, V. Krėvė reguliariai kontaktavo su sovietų pasiuntinybe, o ta pora metų iki 1926 m. perversmo finansavo tautininkų spaudą ,,Tautos vairą“.
V. – Šaulių Sąjungos valdybos pirmininkas, Tautininkų partijos pirmininkas ir koketuoja su sovietais? Protu nesuvokiama.
J. – Ogi nuo 1929 m. Krėvė tampa vadovaujančiu asmeniu Lietuvos URM remiamoje, sovietų diriguojamoje Lietuvių draugijai SSRS tautų kultūrai pažinti iki pat 1940 m. Jos nariais pradžioje tapo V. Biržiška, S. Šilingas, J. Jonynas, J. Paleckis, L. Gira, P. Cvirka, P. Pakarklis.
V. – V. Krėvė – nuolatinis Sovietų pasiuntinybės lankytojas, ten lankosi ir S. Smetonienė, kuri rūkė tik rusiškas cigaretes. 1935 m. V. Krėvė su delegacija, tarp kurios narių buvo V. ir M. Biržiškos, J. Jonynas, B. Sruoga, P. Augustaitis, 10 dienų prabuvo SSRS, grįžęs gyrė Sovietų laimėjimus, galimai buvo užverbuotas, nes teikė žinių apie Lietuvos vidaus politinį gyvenimą. L. Giros, P. Cvirkos kūryba verčiama į SSRS tautų kalbas.
J. – Kaip matau, iš šios draugijos gimė sovietinė Liaudies vyriausybė, kurios ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru tampa būtent V. Krėvė.
V. – Būtent po Vilniaus grąžinimo 1939 metais V. Krėvė ir J. Paleckis nuvykę į Sovietų diplomatinę atstovybę ir pasisiūlo savo paslaugas.
J. – Istorikas M. Tamošaitis rašė, kad tai buvo ,,didysis apakimas“. Politikai literatai veržėsi į valdžią, nejausdami, kad jų rankomis smaugiama Lietuvos valstybės nepriklausomybė.
V. – Man skaudu ir dėl trumparegiško Vasario 16-osios Akto signataro K. Bizausko poelgio. Kai 1940 m. birželio 15 naktį vyko Vyriausybės posėdis įteikus SSRS ultimatumą, būtent K. Bizauskas pirmas palaikė ultimatumą. Generolo K. Musteikio atsiminimuose skaičiau, kad K. Musteikiui ir V. Vitkauskui jis išsitaręs: ,,Sušikti lietuviški generolai, nemoka padėties išnaudoti ir atsikratyti Smetonos režimo“.
J. – Mano supratimu, sovietų jungą užsidėjo A. Smetonos opozicionieriai, tad nenuostabu, kad jie tvirtina ,,jokios okupacijos nebuvo“.
V. – Okupacija buvo, bet pagal gudraus ir klastingo Stalino planą.
J. – Ir dar man dingojasi. Poetę S. Nėrį smerkiame, o V. Krėvę. K. Bizauską ir net patį A. Smetoną prie gėdos stulpo nestatome.
V. – Manau, kad Didysis apakimas buvo ne tik naivių rašytojų, bet ir tautos vadų galvose. Tik ar išmokome istorijos pamokos praėjus kone šimtmečiui nuo tų skaudžių Lietuvai dienų?
J. – Sutinku, skaudžios Liepos 21-osios dienos pamokos.
Nuotraukoje – rašytojas V. Krėvė.