Marijampolės savivaldybėje dirbantys žurnalistai ir leidėjai šiemet paminėti kasmetinės Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos savivaldybės atstovų buvo pakviesti į vadinamą Marijampolės sporto muziejų, prieš kelerius metus įkurtą VšĮ Marijampolės futbolo klubui priklausančiose patalpose adresu: Kauno g. 125. Kaip svečiams pasakojo viešosios įstaigos direktorius Antanas Popiera, muziejuje glaudžiasi Marijampolės futbolo komandos „Sūduva“ laimėtos turnyrų taurės, medaliai, klubo prezidento Vidmanto Murausko surinkta firminių šalikų kolekcija, kita su futbolu susijusi atributika. Čia vietą rado ir kai kurie Marijampolės ledo ritulio eksponatai. Tradicinio kasmetinio susitikimo su žiniasklaida vieta pasirinkta neatsitiktinai – šiuos metus Seimas yra paskelbęs Sporto metais. Kai kurie iš žurnalistų muziejų aplankė pirmą kartą.
Žiniasklaidos atstovus pasveikino Marijampolės savivaldybės mero pareigas laikinai einanti Irena Lunskienė, administracijos direktorius Sigitas Valančius, mero pavaduotojas Povilas Isoda. Jie palinkėjo ir toliau žurnalistams būti tais „sielos gydytojais“, kurie iškelia skaudulius ir verčia juos gydyti.
Šiuo metu Marijampolės savivaldybės teritorijoje veikia regioninė radijo stotis „Kapsai“, regioninė Marijampolės televizija, Marijampolės apskrities laikraštis „Suvalkietis“, „Miesto laikraštis“, informacinis leidinys „100 procentų“, mėgstami naršytojų interneto portalai www.msavaite.lt; www.marijampolieciai.lt; www.suduvosgidas.lt; www.regionunaujienos.lt; www.suvalkijoskrastas.lt.
Balandžio 28 d. Kalvarijos gimnazijos II-IV klasių mokinių komanda (Dominykas Nemura, Evelina Maziliauskaitė, Gytis Palionis, Aivaras Monkus, Karolis Kalvaitis, Elmas Žemaitis, Mantas Juška, Norbertas Snapkauskas) pavadinimu „Vikingai“ pirmą kartą dalyvavo respublikiniame konkurse ,,Jūrų keliais“.
Šiam konkursui mokiniai labai atsakingai ruošėsi: mokėsi atlikti teorines užduotis, rišti jūrinius mazgus ir įvardinti jų pavadinimus. Buvo išmokta ir labai vertingų dalykų, t.y. kaip reikia tinkamai tvarstyti žaizdas ir teisingai atlikti dirbtinį kvėpavimą. Paruoštą namų darbų užduotį –filmuką gimnazijos dalyviams pavyko nusiųsti patiems pirmiesiems.
Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje devintą kartą vykusiame konkurse komandos nariams Dominykui, Elmui, Evelinai ir Aivarui teko paplušėti gelbstint dūstantįjį dūmų labirinte. Kitiems teko nerti į vandenį, o iš jo visiems sulipti į plaustą. Džiugu, jog šioje rungtyje kalvarijiečiai buvo pirmieji. Nuopelnai už šioje rungtyje užimtą lyderių poziciją atiteko Mantui, Norbertui, Karoliui ir Gyčiui. Pirmąją vietą komanda užėmė ir navigacijos užduotyje, kurioje prie laivo valdymo stojo kapitonas Dominykas, atsakingai vairavo Mantas, o puikiai ir laiku laivą sustabdė Karolis. Komandos nariai stengėsi ir virvės traukimo rungtyje, tačiau čia teko nusileisti stipresniems varžovams.
Kalvarijos gimnazijos „Vikingai“ debiutavę konkurse puikiai pasirodė ir tikisi didesnės sėkmės sulaukti kitais metais plaukiant „Jūrų keliais“.
Kalvarijos gimnazijos Ugdymo karjerai koordinatorės,
Gegužės 4 dieną Kalvarijos kultūros ir poilsio parko stadione įvyko Kalvarijos savivaldybės bendrojo ugdymo mokyklų mokinių pavasario krosas. Mokiniai varžėsi penkiose amžiaus grupėse. Dalyvavo 99 mokiniai iš 6 švietimo įstaigų.
Daugiausia prizinių vietų iškovojo Kalvarijos sav. Sangrūdos gimnazijos sportininkai, Kalvarijos sav. Jungėnų pagrindinės mokyklos bėgikai liko antri, o Kalvarijos gimnazija – trečia. Medalius laimėjo Kalvarijos sav. Akmenynų ir Nemunaičių pagrindinių mokyklų mokiniai.
Varžybų nugalėtojai buvo apdovanoti Kalvarijos savivaldybės administracijos Švietimo ir ugdymo skyriaus atminimo medaliais.
Nuo gegužės 4 d. Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariate (toliau – apskr. VPK) keičiasi darbo organizavimo tvarka – viešoji ir kriminalinė policija susijungia ir dirbs bendrai. Šiems pokyčiams buvo ruoštasi, vyko ir tebevyksta pareigūnų mokymai.
Marijampolės apskr. VPK struktūroje nebeliko atskirų kriminalinės ir viešosios policijos padalinių – įsteigti Veiklos ir Reagavimo skyriai, tačiau kaip ir iki šiol, sunkius, sudėtingus nusikaltimus tirs specializuoti komisariato padaliniai (Organizuotų nusikaltimų, Kriminalinės žvalgybos, Ekonominių nusikaltimų ir kt.).
Reagavimo skyrius, kuriam vadovauja vyresnysis komisaras Raimundas Antanavičius, 24 val. per parą Marijampolės, Kalvarijos, Kazlų Rūdos savivaldybių teritorijose reaguoja į įvykius, gyventojų pranešimus, surenka pirminę informaciją bei įformina pirminius procesinius veiksmus, užtikrina viešąją tvarką Marijampolės savivaldybėje.
Veiklos skyriaus pareigūnai, kuriems vadovauja vyresnysis komisaras Eugenijus Biskys, vykdys administracinių nusižengimų, nusikalstamų veikų atskleidimą ir tyrimą Marijampolės sav., kuri yra suskirstyta į 4 teritorijas. Kiekvieną teritoriją aptarnauja vyresniojo pareigūno vadovaujami tyrėjai. Jie vykdo nusikalstamų veikų prevenciją, įformina įvykius, užtikrina viešąją tvarką ir pagal savo kompetenciją tiria nusikalstamas veikas. Kitaip tariant, vyresnieji pareigūnai paskirsto darbus, tiria pareiškimus ir pan., todėl jiems pavaldūs pareigūnai dirba gatvėse, apklausia asmenis, surenka reikiamą informaciją. Veiklos skyriuje dirbantys bendruomenės pareigūnai vykdo bendrąją nusikalstamų veikų prevenciją formuojant saugią aplinką. Šiame skyriuje dirba ir specialistai, kurie užtikrina tinkamą policijos licencijuojamos veiklos vykdymą, prižiūri, kad būtų laikomasi nustatytos tvarkos įgyjant, saugant, perduodant ginklus, vykdo kitų leidimų sistemos objektų kontrolę bei užtikrina licencijavimo taisyklių kontrolę.
Jau nuo 2016 m. pabaigos pagal naująjį veiklos modelį dirba Marijampolės apskr. VPK Vilkaviškio, Šakių, Jurbarko rajonų ir Kalvarijos bei Kazlų Rūdos policijos komisariatai. Šiuo modeliu orientuojamasi į operatyvų įvykių reagavimą tiek mieste, tiek rajone, kokybiškesnį teisės pažeidimų ir nusikalstamų veikų atskleidimą bei tyrimą. Remiantis gyventojų apklausos duomenimis – patruliavimas viešose vietose, reagavimas į pranešimus ir pagalba nukentėjusiajam – svarbiausios policijos darbo sritys, kurias gyventojai vertina ne itin palankiai. Vadovaujantis naujuoju modeliu šią situaciją siekiama pagerinti, o kitų komisariatų, kurie jau dirba pagal naująją tvarką, pavyzdžiai tik patvirtina, kad einama teisinga linkme ir tikime, kad pateisinsime gyventojų lūkesčius ir jie greičiau sulauks profesionalios pagalbos.
Nuotraukoje – Eugenijus Biskys (kairėje ) ir Raimundas Antanavičius.
2014 metų pavasarį istoriniu arklių pašto keliu „Sankt Peterburgas—Kaunas—Varšuva“ riedėjo pašto karietos. Beveik keturias gegužės savaites per Latviją, Lietuvą ir Lenkiją pasikeisdami jas traukė 10 stambiųjų žemaitukų veislės žirgų. Karietos pašto keliu įveikė daugiau kaip 800 kilometrų, keliavo daugiau nei 20 žmonių komanda. Tais metais gegužės 23 d. Kalvarijoje buvo sutiktos karietos prie senosios arklių pašto stoties, palydėtos į teatralizuotą šventę Karališkajame parke, kuriame atliktos keliautojų sutikimo apeigos.
Šį kartą gegužės 2 d. į Kalvariją atvyko trys garbūs vyrai: Lietuvos edukologijos universiteto profesorius, Lietuvos kraštotyros draugijos pirmininkas Libertas Klimka, VšĮ„Klajūnų klubas“ prezidentas, keliautojas Gintautas Babravičius, knygų autorius, fotografas, keliautojas, Lietuvos Žurnalistų sąjungos, Lietuvos geografų draugijos, tarptautinės raitelių gildijos„LongRidersGuild“ narys Gintaras Kaltenis. Svečiai pristatė albumą „Senuoju pašto keliu- žirgais ir karietomis“.
Svečius ir susirinkusius nustebino pasirodžiusi artistų trijulė: žirgų mylėtojas (Kęstutis Krasnickas), tarnaitė (Laima Kupstienė), ponia (Rasa Januškienė). Jie pasirodė išmanantys apie senąjį pašto kelią, žinantys svečių kelius ir raitelių žygius. Garbiems vyrams dovanas įteikė Kalvarijos savivaldybės mero pavaduotojas Kęstutis Bagdanavičius, Švietimo ir ugdymo skyriaus vedėja Danutė Lisauskienė.
Gegužės 4-ąją kasmet Lietuvoje minima Šv. Florijono – gaisrų sergėtojų diena. Tądien gyventojai paprastai kviečiami iš arčiau susipažinti su ugniagesio-gelbėtojo profesija ir darbe naudojama technika. Šiemet dėl plačiai vykdomų karinių pratybų „Žaibo kirtis 2017“ Marijampolėje veikiančios ugniagesių-gelbėtojų organizacijos susilaikė nuo masinių renginių, todėl Marijampolės savivaldybės vadovai pasirinko kitą būdą – aplankė juos profesijos dienos proga jų darbo vietoje. Savivaldybės atstovai palinkėjo sėkmės tarnyboje ir asmeniniame gyvenime, taip pat įteikė saldžias dovanas, kurios, pajuokavo, padės malšinti darbe patiriamą stresą.
Savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Isoda, administracijos direktorius Sigitas Valančius ir mero padėjėjas Albinas Mitrulevičius susitiko su Marijampolės apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos viršininku Vidu Barausku ir tuo metu budėjusios komandos nariais. Šių metų gegužės 16 d. valdyba yra suplanavusi pagal vykdytą su kaimynais lenkais projektą atnaujintų tarnybinių patalpų pristatymą kviestiniams svečiams. Su valdybos viršininku savivaldybės atstovai aptarė ugniagesių-gelbėtojų pasirengimo specifiką, veiklos tendencijas. Anot V. Barausko, kiekviena diena šiame darbe yra nenuspėjama – viena be iškvietimų, kitą gelbėtojai kviečiami 4–5 kartus. Vidutiniškai per savaitę sulaukiama per 20 pagalbos signalų. Valdybos administracijos dirbančios moterys prisipažino, kad ilgainiui priprantama prie pagalbos signalų – jie tampa ne taip draskantys širdį ir joms beveik negirdimi. Iš viso valdyboje, kurios padaliniai yra Šakiuose, Vilkaviškyje, Kazlų Rūdoje ir Kalvarijoje, dirba 200 žmonių.
Marijampolės savivaldybės išlaikoma Marijampolės priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, vadovaujama Tado Klusevičiaus, šiuo metu turi apie 40 savanorių. Vadovas itin džiaugiasi aštuoniais jaunais ūkininkais, kurie atėjo savanoriauti ir realiai galėtų padėti esant atvejui. Gaila, kad savanoriams keliami tokie patys sveikatos ir draudimo reikalavimai kaip profesionalams. Bet ką padarysi – darbo sąlygos yra gana ekstremalios. Tarnyba turi penkis punktus seniūnijose, juose tarnauja 20 ugniagesių. Pasak T. Klusevičiaus, gaisrų mažėja, bet didėja kitų nelaimių skaičius. Anksčiau gaisrai sudarydavo apie 70 proc. ugniagesių-gelbėtojų darbo ir 30 proc. autoavarijos bei kiti nutikimai. Dabar situacija verčiasi priešingai – apie 70 proc. iškvietimų sudaro autoįvykiai ir kiti ne su gaisrais susiję atvejai.
Nuo liepos 1 d., įsigaliojus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisoms, nedarbo draudimo išmokos bus apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu – t. y. 15 proc. Tai jau buvo įtvirtinta ir praeitais metais Seimo priimtame Socialinio modelio pakete. Nedarbo socialinio draudimo išmokos didėja, nes jos bus skaičiuojamos pagal kitą formulę ir pastovioji dalis priklausys nuo minimalios mėnesinės algos (dabar priklauso nuo valstybės remiamų pajamų dydžio).
Taip pat nuo liepos 1 d. nuo 6 iki 9 mėnesių ilgėja nedarbo draudimo išmokos mokėjimo trukmė visiems bedarbiams nepriklausomai nuo turimo stažo. Šiuo metu iki 9 mėnesių mokama tik turintiems 35 metų darbo stažą.
Be to, didėja gaunančiųjų nedarbo socialinio draudimo išmoką aprėptis, nes reikės tik 12 mėnesių per 30 mėnesių darbo stažo (dabar reikia 18-os per 36 mėnesius).
Pasak Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Darbo rinkos skyriaus vedėjos Nijolės Dilbienės, siekiama suvienodinti socialinio draudimo išmokų apmokestinimą, nes, pavyzdžiui, ligos, motinystės, tėvystės, vaiko priežiūros išmokos yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu (daugumoje Europos Sąjungos šalių, taip pat Latvijoje ir Estijoje, gyventojų pajamų mokestis mokamas ne tik nuo nedarbo, ligos, motinystės (tėvystės) pašalpų, bet taip pat ir senatvės pensijos).
Apmokestinus nedarbo socialinio draudimo išmokas gyventojų pajamų mokesčiu, į valstybės biudžetą būtų surenkama papildomų lėšų, kuriomis būtų galima finansuoti aktyvias darbo rinkos politikos priemones, nes jos yra efektyvios ir ieškantiems darbo, ir darbdaviams.
Pagal Nedarbo socialinio draudimo įstatymo nuostatas, nedarbo draudimas yra socialinio draudimo rūšis, kai nedarbo draudimo išmokomis kompensuojamos šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl nedarbo negautos pajamos ar tik dėl dalinio darbo negautų pajamų dalis.
Nuo 2017 m. sausio 1 d. gyventojui taikomas mėnesio neapmokestinamų pajamų dydis nuo 200 eurų padidėjo iki 310 eurų, taigi jei asmuo uždirbo minimumą, gyventojų pajamų mokestis nebus nuskaičiuojamas, bet neapmokestinamų pajamų dydis gali būti taikomas „Sodros“ nustatyta tvarka.
Vidutinė nedarbo išmoka, kuri, prognozuojama, 2018 m. sieks 221,7 Eur, nebus apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu, nes bus mažesnė už minimalų šalies atlyginimą.
2018 m. maksimali nedarbo išmoka, kuri bus apmokestinama gyventojų pajamų mokesčiu, bus 654,3 Eur.
„Žaibo kirtis 2017“ atsisveikina su Marijampole ir kviečia marijampoliečius į susitikimą!
Gegužės 6 d., šeštadienį, Lietuvos kariuomenė, baigdama nacionalines pratybas „Žaibo kirtis 2017“ ir atsidėkodama Marijampolės miesto gyventojams už šiltą priėmimą, surengs ginkluotės, ekipuotės ir technikos parodas, vaišins kariškomis vaišėmis. Renginyje taip pat dalyvaus Policijos departamento ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM struktūrinių padalinių atstovai.
Renginys vyks Vytauto g. (atkarpoje nuo P. Vaičaičio g. iki Bažnyčios g.) nuo 15.00 iki 17.00 val.
Gegužės 4 d. 19 val. 26 min. Marijampolės sav., Želsvos k., kelyje Marijampolė-Liudvinavas-Krosna, 9-ame km, po eismo įvykio rastas automobilis „Audi A4 Avant“ ir mopedas „Jamaha MBK“. Eismo įvykio metu žuvo mopedu „Jamaha MBK“ važiavę jaunuoliai (abu gimę 1998 m.) bei sužalotos automobilio „Audi A4 Avant“ vairuotoja (g. 1996 m.) ir kartu važiavusi mergina (g. 1995 m.), kurios dėl patirtų sužalojimų paguldytos į Marijampolės ligoninę.
Keliauti, pažinti žmones, kitų šalių kultūrą – buvusio marijampoliečio Artūro MKRTŪMIAN aistra, atvedusi jį prie kelionių įmonės įkūrimo ir idėjos įgyvendinimo. „Esu kurį laiką gyvenęs Kinijoje, Pietų Korėjoje, Portugalijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje, o apkeliavęs turbūt ne vieną dešimtį šalių, neskaičiuoju to, tiesiog mėgaujuosi galimybe atrasti kažką naujo, – sako jis. – Dažnai kitose šalyse mieliau pabendrauju su vietiniais žmonėmis, nei aplankau kokį nors objektą.“ Artūro įkurta turizmo įmonė keliautojams siūlo labai specifinę programą – pažinti ir… įsimylėti Islandiją, šalį, kurią jis pats atrado jau nemaža pasaulio išmaišęs, bandydamas derinti darbus su pomėgius, pomėgius su darbais, kol galiausiai susipainiojo ir tarp jų padėjo lygybės ženklą – tuomet viskas (ir dėstytojo darbas su studentais universitete, ir kelionių vadovo, organizatoriaus) stojo į savo vietas.
Į Islandiją vyko uždarbiauti
Islandija Artūro kelionių istorijoje pirmą kartą sušmėžavo dar jam būnant studentu, tiesa, apie ją tuo metu žinojo tik iš geografijos vadovėlių ir išskirtinio domėjimosi šia šalimi tikrai nejautė. „Kaip ir dauguma studentų, – pasakoja Artūras, – ieškojau, kur ir kaip galima papildomai užsidirbti vasaros metu. Tuo metu, 2007 metais, mano geras bičiulis Tomas jau kurį laiką darbavosi Islandijoje, tad sulaukiau iš jo pakvietimo prisijungti darbuotis kartu. Ilgai nesvarstęs sutikau, o pasibaigus egzaminų sesijai susikroviau lagaminą ir jau sėdėjau lėktuve. Kelionė buvo tarsi į nežinomybę. Šalis tuo metu buvo nelabai kam žinoma. Apie ją informacijos internete buvo nedaug, tad susižavėjimo ji man nesukėlė. Kelionė mintyse atrodė tarsi darbo stovykla emigracijoje. Pirmyn stūmė tik mintis, jog užsidirbsiu pinigų, o ir padirbėti teks su nuolatiniu gerų emocijų užtaisu Tomu. Tuo metu jau buvau pakeliavęs ir matęs nemažai Europos, tačiau Islandija buvo pirmoji tolimesnė kultūrine prasme kelionė… Dabar galiu drąsiai sakyti, kad po Islandijos mane jau kelionėse sunku kuo nors nustebint…“
Pirmieji įspūdžiai: „Atrodė, kad nusileidau į Mėnulio žemę“
„Pirmoji kelionė įsiminė tikrai ilgam, nors pirmieji įspūdžiai atradimais toli gražu nekvepėjo, – pasakoja Artūras. – Skridau birželio pabaigoje. Ilgas skrydis su persėdimu, nuovargis, išlipi iš lėktuvo, o ten… +10 laipsnių (ir visa tai vasaros viduryje!), lijo stiprus lietus. Oro uoste pasitiko Tomo bendradarbis. Vykome į savo laikinuosius namus, vadinamus „Summer house“. Vaizdas niūrokas: lyja, šalta, aplinkui nė vieno medžio (NĖ VIENO!), lavos laukai, kurie toli gražu egzotika nekvepėjo: nei kalnų nei tarpeklių – nieko, tiesiog negyvenama teritorija (atrodė, kad nusileidau į Mėnulio žemę), o nuovargis tik sustiprino niūrias emocijas. Kita dieną – darbas. Ištisai lyja, vėjas… Atrodė, jog tai bus prasčiausiai praleista vasara…“
Pažintinė kelionė „islando akimis“ ir pirmieji VAU!
„Viskas pasikeitė po kelių dienų, – tęsia pasakojimą Artūras. – Atėjo savaitgalis. Islandas, pas kurį dirbome, retkarčiais pavežiodavo po salą parodyti apylinkėse esančias gražias ir lankytinas vietas, taip pat leisdavo naudotis savo automobiliu ir šalį pažinti patiems – užsipili kuro ir važiuoji.
Išaušo mano pirma pažintinė kelionė „islando akimis“. Tai turbūt buvo ta diena, kada aš įsimylėjau Islandiją. Tai nebuvo visų žinomos ir populiarios vietos (geizeriai ar populiariausi kriokliai), tai buvo turistų nelankomos vietos, kurios net žemėlapyje nebuvo pažymėtos.
Štai pravažiuoji kalną, pasuki į kairę ir, atrodo, kai jau nėra kur važiuoti, dar nuvažiuoji pora šimtų metrų, ir čia atsiveria koks nors tarpeklis, kurio niekas nesitiki. Tą dieną buvo mano pirmieji VAU! Labiausiai žavėjo tai, kad su kokiu entuziazmu minėtas islandas pasakoja apie savo šalį, su kokiu rūpesčiu ir pagarba žiūri į gamtą, tarytum tai būtų jo mama ar sesuo (beje, tai daugumos islandų bruožas).
Taigi pirmą kartą Islandijoje praleidau 2 mėnesius, o kelionės laisvu nuo darbo metu man įdiegė priklausomybę šiai šaliai.“
Nuo turisto – iki kelionių organizatoriaus
Darbai baigėsi. Artūras, grįžęs į Lietuvą, toliau tęsė studijas tarsi po eilinių atostogų. O štai Tomui gyvenimas pamėtėjo didesnių pokyčių. Finansinė krizė Islandijoje „išvijo“ iš šalies ne vieną emigrantą, taip pat ir Tomą, kuris grįžęs į Lietuvą pradėjo dirbti turizmo srityje, Artūrui vis sakydamas, jog jie dar sugrįšią į Islandiją. „Pamenu jo skambutį, – sako Artūras, – kuris tuo metu atrodė nereikšmingas, tačiau matant tai, kur esame abu dabar, tai buvo lūžio taškas. Pokalbis skambėjo maždaug taip: „Artūrėli, sukuriam Islandijos turistinę programą, aprašysime vietas, kur buvome, padėsime šią šalį atrasti keliautojams, apnakvyndinsime ten juos – mes juk galim parodyti tai, ko kiti net nežino!“ Tas mane labai „užkabino“. Mintis „vežė“ nuo to, kad bus proga aplankyti šalį vėl ir vėl. Na, taip viskas ir prasidėjo: sukūrėme programą, tapome kelionės vadovais vienoje iš turizmo kompanijų, pirma kelionė, antra… Laikui bėgant, keliautojų ratas vis plėtėsi, pradėjo ir kitos kompanijos samdyti mus kaip kelionių vadovus. O štai pernai įkūrėme jau savo įmonę!“
Taigi Islandijoje nuo 2007 metų Artūras reguliariai lankosi kiekvienais metais po keletą kartų, tad jau ir pats tiksliai nesuskaičiuotų, kiek kartų buvęs šioje šalyje.
Po Islandiją – automobiliu ir… pėsčiomis
„Mes keliautojams siūlome porą maršrutų, – pasakoja Artūras. – Pirmasis skirtas komforto mėgėjams, norintiems pamatyti gamtos įvairovę. Tai kelionė automobiliu po beveik visas populiariausias Islandijos vietoves ir dar keletas mažiau turistų lankomų vietų. Nakvynės patogiuose namukuose, bendros vakarienės su nacionaliniais valgiais bei gėrimais leidžia ir pailsėti fiziškai, ir praturtėti emociškai. Būtent šį maršrutą mes patys ir sukūrėme, juo pradėjome savo turistinius kelius, jį kiekvienais metais, remdamiesi žmonių atsiliepimais ir emocijomis, tobuliname, keliautojams mažiau įspūdingas vietas keičiame kitomis, siekdami sukelti didesnių įspūdžių. Šiame maršrute viskas: geizeriai, ledynai, tarpekliai, kriokliai, subalansuota pirmai pažinčiai su Islandija.
Taip pat galime pasiūlyti kelionę pėsčiomis. Šiuo maršrutu pradėjome vaikščioti remdamiesi „National Geography“ rekomendacijomis. Žurnalas maršrutą tituluoja kaip vieną iš gražiausių pasaulio maršrutų pėsčiomis. Tai kelionė tiems, kurie nori pažinti save, susilieti su gamta, atitrūkti nuo civilizacijos, pažinti gamtą. Kelionė reikalauja šiek tiek ir fizinių pastangų, tad jai reikia šiokio tokio pasiruošimo. Septynių dienų atotrūkis nuo civilizacijos – ne kiekvienam, mat gamta paruošusi visko. Dideli vėjai, lietus, saulė – tokios oro sąlygos sustiprina emocijas, einant per gražiausias Islandijos vietas, brendant per sraunias ledyno suformuotas upes ar leidžiant naktį šalia ugnikalnio. O žinant, kad didžioji maršruto dalis automobiliu nepasiekiama, sukuria ir palaimos pojūtį, kad ne kiekvienas gali pamatyti tai, ką matai pats.“
Islandija – gamtos mylėtojų šalis
Kelionė po Islandiją be kuriuo būdu įspūdinga, tačiau būtina visada žinoti, jog tai – ne poilsis tingiame Viduržemio pajūrio kurorte. „Aukštakulnius, suknelę ar kostiumą, keliaujant po Islandiją, reikėtų palikti namie, – sako Artūras. – Islandijoje civilizacijos paliestų vietų nėra daug (sostinėje gyvena beveik pusė šalies gyventojų – 125000 žmonių), visa kita – maži miesteliai ir kaimai. Žinoma, aptarnavimas ir turizmas stipriai išvystytas šiuo metu, tačiau šalis nėra perpildyta dangoraižiais ar kupina spalvotų istorijos vingių. Čia reikia važiuoti stebėti gamtos. O ji net ir mums vis pasiūlo pamatyti kažką naujo, nes nuolatos keičiasi.“
Žmogus, keliaujantis į šia šalį, pasak Artūro, turi nebijoti žemos vasariškos temperatūros. Islandijoje palmės neauga, vasarą maksimali temperatūra siekia vos +20 laipsnių, paprastai svyruoja tarp 10–18 laipsnių, visa tai papuošiant vėju ar periodiškai atsirandančiu lietumi.
„Aš visiems sakau, kad Islandija – ne pradedančiųjų keliautojų šalis, – patirtimi dalijasi Artūras. – Aplankius šią šalį, emocijų kartelė tikrai pakyla labai aukštai, todėl būna sunku surasti naują šalį, kuri ir vėl nustebintų. Dauguma keliautojų su mumis kelionės pradžioje sako: „Na, mes matėm visko ir kažin ar Islandija dar gali kažkuo nustebinti!“ O ji nustebina, ir kai kurie grįžta su mumis antrą kartą keliauti kitu maršrutu.“
Islandijos klimatas ir islandiška nuotaika
„Sunku apibūdinti Islandiją keliais sakiniais…“ – pripažįsta Artūras. Tai jauna sala, susikūrusi prieš 16–20 milijonų metų, skiriantis Eurazijos ir Šiaurės Amerikos tektoninėms plokštėms. Skilimo vietose atsiradę ugnikalniai besiverždami suformavo salą. Sala dėl savo aktyvumo nuolatos keičiasi. Pavyzdžiui, 1973 metais vienoje iš Islandijos salų 155 dienas besiveržiantis ugnikalnis išplėtė salos ribas 2 km2. Kitas faktorius, lemiantis gamtos pasikeitimus, yra greitas ledynų tirpimas. „Kai kiekvienais metais atvažiuoji į ta pačią vietą ir matai to tirpsmo pasekmes, – sako Artūras, – iš tiesų pasidaro liūdna. Kai kurie smulkesni ledynų pokyčiai matomi net ir po 2 savaičių. Kiti smulkesni pokyčiai susiję su atšiauriu klimatu, dideliais vėjais ir žemės drebėjimais – nuskyla uolos, atsiveria plyšiai ir t.t. Dėl sąlygiškai šaltų (iki +20 laipsnių šilumos) vasarų ir ilgų, vėjuotų, tamsių žiemų augalija labai skurdi, ji sunkiai atsigauna, tad islandai saugo savo gamtą kaip niekas kitas, ten netgi žolė yra vertybė, nes ištrypus takelį praeiti žmonėms žolė toje vietoje atsigauna tik po 5–10 metų.
Islandija yra prie pat šiaurės poliarinio rato. Tai reiškia, kad dienos ilgumas per metus kinta praktiškai nuo visiškos dienos birželio pabaigoje iki visiškos nakties gruodžio pabaigoje, o temperatūra būdinga šiaurietiškoms šalims. Islandija – ugnikalnių šalis. Joje pilna garuojančių geoterminių šaltinių, kurie formuoja mikroklimatą. Šiaurinius krantus skalauja Arkties vandenynas, pietinius – šiltoji Golfo srovė, kuri sušvelnina žiemos temperatūrą. Taigi toks junginys, kai vidus verda, o išorė šąla, oras maišosi tarsi mikseryje, ir turime tai, kad sala yra vėjuota ir kupina kritulių šalis, žiemos šiltos (nuo +5 iki -10 laipsnių), tačiau pilnos kritulių, pridėkite nostalgiją saulei žiemą bei norą užmigti naktį vasarą ir gausite tai, kas vadinama Islandijos klimatu ir islandiška nuotaika. Žinoma, tokie veiksniai ir padaro šią šalį nuostabia ir unikalia, kuri traukia sugrįžti vėl ir vėl. Beje, dėl „draugiško“ klimato, uodų ten tiesiog nėra.“
Pernelyg greitai iš akmens amžiaus – į vieną iš šiuolaikiškiausių valstybių
Kaip maitinasi ugnikalnių šalies žmonės? „Šiais laikais islandų maistas praktiškai panašus kaip ir visame Vakarų pasaulyje: ant grilio kepti steikai, kepta aviena, žuvis – daugiausia menkė, lašiša, vištiena, visa tai valgo su geoterminiuose šiltnamiuose išaugintomis daržovėmis, – pasakoja Artūras. – Islandai, gyvendami šalto klimato šalyje, mėgsta sočiai pavalgyti. Žiemą maistas tampa dar ir pramoga, kuri praskaidrina nuotaiką tamsiomis dienomis.“
„Islandai, – dalijasi savo žiniomis apie Islandijos istoriją keliautojas, – kilo iš norvegų tautos, kai jie išsikraustė iš Norvegijos, ieškodami laisvės nuo tuometinio norvegų karaliaus. Visą laiką jie buvo arba danų, arba norvegų priespaudoj, kuri „melždavo“ ir taip menkus islandų resursus. Ne visi atvežti gyvuliai priprato prie salos klimato, tad šiandien laukuose besiganančius galite pamatyti arklius, avis ir karves. Dėl sunkaus klimato islandai žemdirbyste nelabai galėjo užsiimti. Gyvulininkystė ribota, tad žuvininkystė tapo pragyvenimo šaltiniu ir prekybos objektu, o žvejyba buvo labai pavojingas darbas ir daug žmonių negrįždavo iš žvejybos. Kodėl? Pirmiausiai jie nemokėjo plaukti (kaip išmokti, kai vandenynas šaltas, o baseinų nėra?), antra, žvejyba buvo vykdoma tik žiemą, kai didžiausi vėjai ir aplinkui tamsu. Islandai neturi jokių resursų: medžio nėra – nėra malkų, šilumos, ugnies ir net maisto paruošimo, mediena visa būdavo renkama vandenyno pakrantėje, rąstai būdavo srovių atnešami iš Norvegijos ir net Sibiro. Toliau – nėra molio – nėra ir plytų, nėra puodų. Statydavo jie viską akmenimis ir apdėdavo žolės sluoksniu. Taigi galite įsivaizduoti namus be langų arba su minimaliais langais, siauromis ir mažytėmis durimis. Šviesos, šilumos nėra, žvejyba žiemą pavojinga ir aplinkui – besiveržiantys ugnikalniai. O dabar pabandykite įsivaizduoti, ką jie valgydavo. Taip, jie valgydavo nekeptą ir nevirtą maistą – arba džiovintą, arba fermentuotą. Puodai buvo iš banginių stuburo slankstelių, o šaukštai – iš ožkų ragų. Tokiomis sąlygomis jie gyveno praktiškai iki šaltojo karo pradžios, kada amerikiečiai pradėjo steigti Islandijoje savo karines bazes, o su bazėmis atsirado infrastruktūra, elektra, keliai, automobiliai, pramonė ir t.t., ir visa tai – beveik prieš 100 metų. Taigi, jeigu trumpai manęs paprašytų apibūdinti islandų žmones ir kultūrą, pasakyčiau taip: maža tauta, kuri stengėsi IŠGYVENTI sudėtingomis gamtos sąlygomis ir kuri pernelyg greitai išaugo iš akmens amžiaus į vieną iš šiuolaikiškiausių valstybių.“
Į Islandiją – iš oro
Artūras, kiekvieną kartą leisdamasis į kelionę po Islandiją, stengiasi pažinti ten kažką naujo. „Laisvu metu mėgstu paskraidyti – tiesiogine šio žodžio prasme, – sako jis, – esu aviacijos bendruomenės narys, tad šiemetinė Islandijos atradimo tema – dangus. Kiek oro sąlygos leis, noriu apžiūrėti šalį iš oro: praskristi ten, kur nėra kelių, o žmogui nueiti užtruktų keletą dienų.“ Tikėtina, šis siekis bus įgyvendintas. Kaip ir daugybė naujų, susijusių su šį žmogų užbūrusia Islandija.
Asmeninio Artūro Mkrtūmian archyvo nuotraukos.
Aplankyti šį ar kitus nuostabius pasaulio kampelius paprasta ir smagu keliaujant kemperiu, o vienas geriausias kemperių nuomos kainas galima rasti apsilankius Puikūs Kemperiai.
Marijampolės savivaldybės administracija kartu su Marijampolės gyvūnų mylėtojų asociacija planuoja š. m. gegužės 5 d. (penktadienį) 13 val. 30 min. Marijampolėje Mokolų seniūnijoje Uosupio g. prie Nr. 4X ir Vilkaviškio g. 76 vykdyti sulaukėjusių benamių kačių kastravimo programą „Pagauk-Sterilizuok-Paleisk“. Tai humaniškas būdas mažinti benamių sulaukėjusių kačių skaičių, stabdant jų dauginimąsi. Programa skirta sulaukėjusioms katėms, kurios yra prisitaikę gyventi lauke. Šios programos metu benamės katės ir katinai gaudomi ir sterilizuojami/kastruojami, vėliau paleidžiami atgal į pagavimo vietas. Tuo pačiu vykdoma ligų (pvz. pasiutligės) prevencija jas skiepijant. Sterilizuotos katės pažymimos standartiniu tarptautiniu ženklu – nukirptu kairės ausies galiuku.
Ši programa bus vykdoma pirmą kartą. Prašome gyventojų savavališkai nešerti sugautų kačių. Jei norite prisidėti prie šios programos, turite kreiptis į Marijampolės gyvūnų mylėtojų asociacijos prezidentę Daivą Leonavičiūtę.
Marijampolės Rygiškių Jono gimnazija, šį pavasarį mininti 150-ties metų įkūrimo jubiliejų, šventinius renginius pradėjo konferencija, kurią surengė balandžio 28-ąją gimnazijos salėje. Į konferenciją atvyko buvę gimnazijos mokiniai, pedagogai, miesto bendruomenė.
Pradėjęs konferenciją gimnazijos direktorius Vilhelmas Petkevičius trumpai pristatė gimnazijos istorinius tarpsnius, paminėjo iškiliausius darbuotojus. Ypatingą dėmesį jis skyrė pirmajam gimnazijos lituanistui Petrui Kriaučiūnui, vadintam „kalbos daktaru”. Direktorius prisiminė ir vėlesnį lituanistą kun. Antaną Šmulkštį, tragiško likimo pokario direktorių Antaną Praną Daniliauską ir kitus. V. Petkevičius pripažino, kad turtinga gimnazijos istorija įkvėpė ir įkvepia dabartines kartas. Galbūt dėl to į gimnazijoje organizuotą konferenciją negalėjo neatvykti kviečiami archeologijos mokslininkai prof. dr. Albinas Kuncevičius ir doc. dr. Algimantas Merkevičius, Jono Jablonskio provaikaitė Eglė Lukėnaitė-Griciuvienė, žurnalsitė, knygų autorė Perpetua Dumšienė ir kiti. Baigdamas savo pasisakymą gimnazijos direktorius užtikrino, kad „išmokome istorijos pamoką, o istorija mokė mus”.
Sveikindama susirinkusius konferencijos dalyvius Marijampolės savivaldybės mero pareigas laikinai einanti Irena Lunskienė neslėpė, kad kiekvienam yra didelė garbė baigti tokią gimnaziją. Ji pakvietė rygiškiečius tapti aktyviais artėjančios Lietuvos kultūros sostinės ambasadoriais – Marijampolė ja taps 2018 m. „Jubiliejus atėjo ir praeis, ateis kiti jubiliejai, tik kad garsas ir garbė nesusilpnėtų”, – palinkėjo mero pareigas einanti I. Lunskienė.
Konferencijoje apie Palaimintąjį arkivyskupą Jurgį Matulaitį ir kitus garsius Rygiškių Jono gimnazijos auklėtinius kalbėjo prof. Kęstutis Žemaitis, Prezidento Kazio Griniaus sąsajas su šia gimnazija priminė laikinai Lietuvos prezidento Kazio Griniaus muziejaus direktoriaus pareigas einantis Tomas Kukauskas. Gimnazistų įspūdžius perteikė buvęs gimnazistas, dabar Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto studentas, Darius Dumčius.
Gimnazijos studentai specialiai konferencijai buvo parengę įspūdingą vaidinimą, kuriame viduramžių dvasia ir šiuolaikinių gimnazistų mintys susipynė filosofiniuose apmąstymuose.
Šių metų gegužės 2 d. užgeso dar viena ryški mūsų miesto žvaigždė – prozininkė, poetė, ilgametė humoro grupių vadovė, scenaristė ir režisierė Onutė Vyšniauskaitė–Mačiulienė.
Ji priklausė tai pačiai, anot poeto Justino Marcinkevičiaus, „3o –ųjų metų gimimo“ kartai, nors gimė šiek tiek vėliau – 1932 m. balandžio 12.
Gyvenimas nuostabiame Dzūkijos kampelyje Jovaišių kaime (Lazdijų rajone), prie Ančios ežero, netoli miško. nebuvo rožėmis klotas. Tiesa, Jovaišių pradinę mokyklą ji suspėjo pabaigti, o Leipalingių vidurinę teko palikti, nes tėvas, apkaltintas partizanų slėpimu, 1948-aisiais 10-čiai metų buvo „pavėžintas“ į Sibirą. Šeimai teko slapstytis. Dėdės remiama O. Mačiulienė baigė Klaipėdos prekybininkų mokyklą. Dirbo padavėja Palangoje ir prekybininke Marijampolėje.
Susikūrus Maisto pramonės automatų gamyklai, Onutė čia išdirbo net 25 metus (1961–1986). Nuo 1961 m. Onutė pradėjo vadovauti (rašė scenarijus ir režisavo) humoro grupėms, daugkartinėms konkursų laureatėms ir diplomantėms, net 3 metus – absoliučiai geriausioms respublikoje. Šiai širdžiai mielai veiklai Onutė atidavė net 45 metus, iš jų 22 metus Marijampolės profesinio rengimo centro, kuriame dirbo, jaunimo humoro grupei „Jaunieji ūkininkai“, 12-metų – šauniajam duetui „M2“.
Dirbdama Automatų gamykloje, parašė pirmąjį scenarijų (nutylėdama autorystę), pati režisavo komediją „Kad ji prasmegtų, ta Amerika“. Vėliau sekė ir kiti scenai Onutės parašyti veikalai, kuriuos vaidinti taip mėgo Marijampolės rajono kultūros namų saviveiklininkai.
Galbūt todėl sunku patikėti, kad Onutės plunksnai priklausė ir daugybė partizanams skirtų dainų, kuriuos mažoji poetė rašė dar vaikystėje , matydama tiek nekaltai ištremtų, sužalotų ir nužudytų žmonių.
Mūsų Onutė, taip šmaikščiai atskleidžianti suaugusių žmonių silpnybes, buvo ir nepakeičiama mažųjų draugė, padovanojusi jiems net 7 savo parašytas knygeles : „Pirko meškinas bites“ (1994), „Bitė ir lietutis“(1996) „Žiužė prie upelio“(1997), „Velykos“ (1997), „Kiškių šviesoforas“ (1997), „Raudonviršio derybos“ (1998), „Vilko aludė“ (2005).
„Turbūt man, atėjusiai į šį pasaulį, Dievas skiepyte įskiepijo didelį jausmą – meilę . Meilę žemei, dangui ir ypač žmogui. Atimkite viską, tik palikite šalia žmogų“, – sakė ji, atverdama kitą savo kūrybos klodą – knygas , skirtas suaugusių skaitytojų auditorijai: apsakymų rinktinę „Istorinė obelis“ (2000) ir 2-jų dalių romaną apie savo gimtąjį kaimą „Užupių vėtros“ (2007 ir 2010).
Kokia buvo „mūsų Onutė“, kaip ją vadino daugybė marijampoliečių? Linksma? Liūdna? Užjaučianti? Suprantanti? Mylinti? Turbūt visokia. Kaip ir paskutinioji jos knyga „Gyvenimas rimtai ir nerimtai“.
Onutė Mačiulienė palieka mus, palikdama visų mūsų: artimųjų, draugų, bendradarbių ,širdyse daugybę šiltų, brangių akimirkų, mums padovanotas savo parašytas knygas. Bibliotekose dar galime rasti ir jos eilėraščius, kartu su kitų Marijampolės literatų klubo „Sietynas“ (kuriame ji buvo nuo pat įkūrimo 1999-ųjų metų) narių kūriniais sugulusius net į 4-is klubo almanachus (1999–2004), spausdintus žurnale „Šluota“, laikraštyje „Akistata“, vietiniuose spaudiniuose „Suvalkietis „ ir „Savaitė“. Tai didelė dalis jos pačios. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar išsaugosime tą jos mums paliktą turtą.
Gegužės 2-osios vakare IŠĖJO Onutė Mačiulienė, ilgai kankinta sunkios ligos, dėl jos praradusi savo didžiausią pomėgį ir kartu vertybę – BENDRAUTI su žmonėmis. MŪSŲ ONUTĖ… Marijampolės veidas, vizitinė kortelė, šviesos ir juoko nešėja… Poetė, rašytoja, ilgametė saviveiklininkė, aštrialiežuvė – tiesiog NUOSTABUS ŽMOGUS. Liūdną žinią paskelbė jos dukra Roma Mačiulytė. Nuoširdi užuojauta Onutės šeimai. Tai skaudi netektis ir visiems, kas nors kartą bendravo su Onute neoficialioje aplinkoje, narpliojo gyvenimo tiesas ir neteisybes, kartu kūrė, svajojo, planavo…
Šviesios atminties Onutė Mačiulienė palaidota Marijampolės naujosiose kapinėse.
Tautos Didžiojo Įstatymo šios dvi nuotrupos gana seniai pateko į kitų tautų gyvenimo būdo patarimų rinkinius. Jodvi– mūsų tautosakos neperžengiami įstatymai, o kitoms tautoms – nieko neįpareigojantys patarimai. Jų „kalbinis lobynas“, išverstas į mūsų kalbą, atveria žemę po kojomis, o iš ten pasigirsta dar vienas senas įstatymas: „Nemė(g)džiokite kitų, nes būsite negailestingai sumedžioti“. Šiandien „medžiojame“ kitų tautų gyvenimo būdą, kalbą, dainas, giesmes, maldas, pažodinį vertimą ir viską, ką sugriebia mūsų ryklio nasrai, nes mes – ne kinai, o tik „tokie esame, kaip ir kitų tautų vaikai“. Prieš tris tūkstančius metų kinų imperatoriaus račius mąstė, kodėl jam vieną dieną sekasi, o kažkurią kitą – nesiseka… Kodėl? Jis, nesimokęs net vidurinėje mokykloje, mąstė, o aš nemąstau. Kas su manimi atsitiko per pastaruosius 700-500 metų?
Jau anksčiau sakėme, kad visų tautų mokytoja yra klaida ir tik per kelias ar keliolika klaidų visi „taria“, jog surado „tiesą“. Taigi jie teis ar neteis, vertins ar nevertins mirusiųjų darbus, klaidų neišvengs, nes „kiek galvų, tiek razumų“. Klausimas, ar mes pažinojome klaidą? Pažinojome labai gerai: „mislijau, dūmojau – motulė šaukia.<…> Tik gailiai kukuoja girioje gegutė“. Suklydau! Prie kiekvienos šventyklos būtinai yra kelios Dievo Trejybės maldyklos apsivalyti ir sunaikinti klaidingas ir nereikalingas dvasias (nuodėmes). Koks skirtumas kitų tautų nuo mūsų Tautos? Jų mokytoja yra klaida, kuri moko per klaidų gausą ieškoti „tiesos“. Mūsų mokytojas Tėvas ir tik Jis įvardija tiesą ir klaidą (pastarąją privalome sunaikinti).
Viena baisiausia ir galingiausia pasaulio klaida auginama iki šios dienos – tai apaštalo Judo niekinimas, žeminimas, smerkimas, kaltinimas. „Neteiskite“, bet visi teisiame. „Apie mirusįjį tik gerai arba nieko“, bet mes jau 2000 metų jį kaltiname ir kankiname visomis baisiausiomis dvasiomis. Jėzus teisingai pasakė: „Geriau jam būtų buvę negimti“.
Kas buvo apaštalas Judas?
Judo tėvas buvo dvasininkas iš Levio giminės, motina – iš Judo. 5505 metais jauni tėvai dėl visapusiško nepaklusnumo Romos Imperijai pabėgo iš Damasko už imperijos ribų. Po kurio laiko apsigyveno netoli Vilniaus Karijotėse. 5510 metais gimė pirmas sūnus Judas, tėvai jį pašventė Dievui ir Izraeliui. Tėvas artimai bendravo su mūsų vienuoliais ir 17 metų Judą išsiuntė į Sūduvos Dievo pažinimo skelbėjų vienuolyną, ten jis mokėsi 9 metus. Per tą laiką tėvas sužinojo visą būsimą sūnaus gyvenimą ir Izraelio 3000 metų ateitį.
5537 metais du izraelitus išlydėjome į jų žemę. Judas tapo Jėzaus pirmu apaštalu. Juodu ypatingais atvejais vartojo vieno ar dviejų sakinių kalbą, kurios kiti apaštalai nesuprato. Per paskutinę vakarienę Jėzui iš kairės buvo apaštalas Jonas, o iš dešinės apaštalas Judas. Jėzus ir Judas suvalgė aliejuje dažytos duonos. Sugrįžkime namo. Aukotojas po laužymo apeigos Dievui Tėvui skirtą dalį pamerkdavo į aliejų ir jai suteikdavo mirties dvasią. Apaštalai pirmą kartą dalyvavo tokioje aukoje (ji buvo ne mokomoji ar parodomoji). Jie pamanė, kad Jėzus per aliejuotą duoną Judui suteikė klaidos dvasią – velnią, nors pats jos valgė. Baisu. Apaštalų neišmanymas Jėzų padarė velnio bendradarbiu. Ir jis nesakė: „mane išduos“, jis sakė: „mane įduos“, nors abu pasakymai reiškia – „pasakys tiesą“. Galiausiai Jėzus pasakė, Judas išėjo, o apaštalai nesuprato ką pasakė. Alyvų kalne Judas pabučiavo Jėzų. Dar kartą grįžkime namo. Aukotojas prieš aukojimo-pakylėjimo apeigą būtinai privalėjo atsisveikinti, pabučiuojant indą, kuriame buvo Dievo Tėvo Sūnaus kūnas, ir indą, kuriame buvo Sūnaus kraujas. Aiškiau negali būti. Tas, kuris bučiuoja, yra aukotojas – šiuo kartu Judas. Jėzaus aukos vienintelis ir didžiausias aukotojas yra Judas. Kai ryte jis nunešė Jeruzalės dvasininkams jų sidabrinius ir pasakė, kad auka (Jėzus) jų nepriėmė, jie jį išsivedę laukan užmušė akmenimis. Aukotojas mirė pirma aukos. Judui šis skausmas buvo tik akimirksnis, lyginant su dviem tūkstančiais metų, per kuriuos mes jį teisiame, šmeižiame, niekiname ir kankiname… Baisu… bet aišku. Mes nepažįstame Dievo, savo kalbos. Esame diplomuoti (anot Maironio, „šarvuoti“) bedieviai ateistai. Mes tikime ir kitus tikiname, kad nekrikštytas (Jonas Krikštytojas) galėjo kitus krikštyti, kad auką (Jėzų) aukojo be aukotojo, kad nešventinti mūsų šaltiniai, akmenys ar žemės plotai yra šventi, kad įvykis, stebuklas gali įvykti be įstatymų ir t. t.
Ar keista? Visiškai nekeista. Juk diplomą davė medžiotojas, o aš – tik jo mokinys. Kas gi toliau? Liepto galas. Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
Jorėti (augti, plisti, žaliuoti ir t. t.), arba į tradicinę jotvingių Jorę (nuo XIX a. ši šventė perkrikštyta Jurginėmis), pavasario sutikimo šventę po atviru dangumi, paskutinę balandžio mėnesio dieną jau aštuntą kartą iš eilės pakvietė Jotvingių ir prūsų bendrija. Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje Ožkiniuose (netoli Punsko, Lenkija), alsuojančioje meile ir pagarba senajam baltiškųjų kultūrų paveldui, vėl susirinko mūsų tautos atstovai – tiek gyvenantys šiapus, tiek anapus dvi valstybes skiriančios sienos, – kad pabūtų drauge, pasimėgautų po užsitęsusios žiemos pagaliau aukštyn šoktelėjusia tikrą šilumą skleidžiančia saule, pagaliau ir Jore – diena, kai Aukščiausioji galybė Perkūno šviesos pavidalu nusileidžia į Žemynos globojamus kūnus, viską perkūnydama naujo vešėjimo metui.
Viskas jotvingių ir prūsų gyvenvietėje tądien alsavo senąja nemariąja dvasia: gyvenvietės statiniai, skambantys akmens ir medžio simfonija, taip pat tradiciniu tapęs Jorės viralas „Dilgė“, kurio pagrindinis komponentas – pirmosios po žiemos sužaliavusios dilgėlės, ir, žinoma, – žmonės, tąkart buvę kartu, jusdami praėjusių amžių dvasią ir nešdami ją ateinančioms kartoms.
Jorėti šventės dalyvius kvietė ir folkloro kolektyvai. Pirmiausia, „Kukumbalio“ iš Merkinės vedami, visi įsiliejo į iškilmingą eiseną, kurios galutinis tikslas – aukuras. Gyvoji grandinė, skambant giesmėms, aidint būgno ritmui, vyniojosi apie kultines gyvenvietės vietas, patraukė prie pagrindinės gyvenvietės alkvietės, kur vyko ir pagrindinės apeigos. Jos skirtos žalumos dievui Joriui (Joris – tai pavasario Perkūnas, žadinantis gyvybės jėgas, valdantis žemės raktus, prikeliantis augmeniją, pabudinantis žemę, siunčiantis lietų), Gabijai, ugnies globėjai, Žemynai, Žemei motinėlei, iš kurios atėjome ir kurion sugrįšime, pagerbti. Buvo aukojamos aukos (druska su gintaro dulkelėmis, grūdas, duona kasdienė), kad žemelė būtų vaisinga, kad duotų gerą derlių, kad žmogų lydėtų gera sveikata, laimė, kad vienybė ir ramybė susilietų į vieną santarvę.
Po apeigų – koncertas, kurį dovanojo jau minėtas „Kukumbalis“, Punsko „Tėviškės aidai“, Alksnėnų „Alasėlis“, „Dzūkijos aidai“, Vidugirių-Šeštokų kapela, Seinų kapela.
Jotvingių ir prūsų gyvenvietės, tapusios jaukiais namais Jorės šventės dalyviams, įkūrėjas Jotvingių ir prūsų bendrijos vadovas Petras Lukoševičius džiaugėsi, kad gyvenimas jo sukurtoje erdvėje verda ir netgi pamažu pranoksta lūkesčius. Pripažino, kad tuomet, kai pradėjo minėtos gyvenvietės atkūrimo darbus, daug ko nežinojo: pasirodė, jog nematoma jėga jam nežinant vedė teisingu keliu. Dabar, prabėgus ne vieniems metams, atlikus tam tikrus tyrimus, paaiškėjo, kad gyvenvietei pasirinkta vieta išties ypatinga: senovėje šioje teritorijoje būta gana daug sakralių vietų, kurios iš tikrųjų dabar atgyja.
Netikėtai iš gyvenimo, darbų sūkurio mirtis išplėšė vilkaviškietę Mariją DANILAITIENĘ (1944–2017). Ne tik Vilkaviškis – visa Lietuva – neteko audėjų audėjos, Vilkaviškio kultūros centro Audimo artelės audėjos, mokytojos, patarėjos, už austas tradicines suvalkietiškas kaišytines prijuostes 2010 metais pelniusios aukščiausią meistro įvertinimą – „Aukso vainiką“ konkursinėje respublikinėje parodoje, už sijonų audinius – antrą vietą tarptautinėje parodoje Lenkijoje. Audėjų audėjos, iki pat pabaigos jau neįsivaizdavusios savo gyvenimo be audimo staklių, nors audimo paslaptys jai atsivėrusios brandžiame amžiuje, nepaisant to, jog visa tai buvo tiesiog genuose įrašyta, tik ilgai teko laukti, kol galų gale išvys dienos šviesą…
Daug metų viena, bet ne vieniša
Marija Danilaitienė buvo Vilkaviškio krašto vaikas. Gimusi ir užaugusi Grajauskų kaime, po vidurinės mokyklos baigimo darbo ieškoti patraukė į Vilkaviškį – čia nugyveno visą gyvenimą.
Gyvenimas audėjų audėjos per daug nelepino: teko išgyventi ir pačius juodžiausius laikus – ankstyvą sūnaus Virginijaus, vos 22 metų vyruko, mirtį, vyro netektį. Iš pačių artimiausių žmonių buvo likęs tik Marijos tėviškėje su šeima ūkininkaujantis sūnus Juozas, anūkai (Juozo ir mirusiojo Virginijaus vaikai). Rodos, viena gyvenusi moteris turėjo ir vieniša jaustis, tačiau M. Danilaitienė tikrai tokia nesijautė: gyvenimas „Aukso vainiko“ nugalėtojai buvęs be galo įdomus, nes kupinas kūrybos, perduotos iš amžių glūdumos.
Pirmasis darbas – sudėtingo rašto servetėlės
M. Danilaitienė augo šeimoje, kurioje buvo devyni vaikai: 5 broliai ir 4 seserys. Mama buvusi nepaprasta audėja, meną šiam amatui paveldėjusi iš savo mamos, taip pat garsios audėjos. Kaip kalbėjusi M. Danilaitienė, vos jai ir seserims prakutus, mama bandė dukras mokyti audimo, tačiau nė viena net nemanė to imtis – ir pati M. Danilaitienė purtėsi šio amato, net nenumanydama, kad laikui bėgant viskas pakryps kita vaga.
Pirmasis ženklas buvo, kai Vilkaviškio audėjų audėjos mama, jau gan silpnos sveikatos, viena gyventi nebegalėjo. Į dukters Marijos namus atsikraustyti sutiko su vienintele sąlyga: “Ateisiu pas tave gyventi, jei ir stakles priimsi.” Kas beliko – tik sutikti su šia sąlyga.
Nors namuose ir atsirado audimo staklės, M. Danilaitienė iš pradžių net nesirengė išmokti jomis naudotis. Po kurio laiko šį požiūrį vis dėlto teko pakeisti. Lemtingas atsitiktinumas šįkart buvo nauja Marijos darbovietė. 2000 m. moteris įsidarbino kavinėje, kurios savininkė prasitarė norinti lininių servetėlių. M. Danilaitienė darbdavei atnešė parodyti savo mamos austas servetėles. Savininkei jos patikusios ir užsakiusi išausti. Deja, Marijos mamos, tuomet sulaukusios 82 metų, sveikata darbo neleido tobulai atlikti, be to, ir servetėlių raštas buvęs itin sudėtingas. Teko senajai audėjai į pagalbą kviesti kitą žinomą audėją Valę Babinskienę, kuri patalkino, tačiau kažkam jau reikėjo darbą iki pabaigos „pritempti“. „Nagi aš išausiu“, – netgi sau netikėtai ryžosi Marija. Tiesa, nedrąsiai pirmąkart sėdo į stakles, kruopščiai klausydamasi visų nurodymų, o kai jau prisėdo, tai ir „atsirišo“ – lyg ji visada būtų audusi, taip gerai sekėsi.
Audimas buvo ir duona kasdienė, ir ramybės oazė
Po sėkmingo pirmojo audimo darbo M. Danilaitienė kuriam laikui vėl paliko ramybėje stakles, tačiau neilgam. Vilkaviškio kultūros centro entografės Nijolės Skinkienės, sukūrosios kultūros centre Mažąją audimo artelę, paskatinta, į audimą jau rimtai „įsivažiavo“. Tiesa, vien prigimtiniais gabumais šiam amatui neapsiribojo: lankė Vilniaus etninės kultūros centro organizuotus kursus Rumšišėse (suvalkiečių bei dzūkų tautinių rūbų audimo subtilumo mokėsi), Palangoje (žemaičių tautinius rūbų audimo specifiką “perkąsti” stengėsi), o vėliau – audimas audimas audimas. Audė tautinius sijonus, juostas, prijuostes etnografiniams kolektyvams (kiek jų išausta, ko gero, jau ir pati nebūtų suskaičiavusi). Audėjai labiausiai prie širdies buvęs prijuosčių audimas: nors darbas reikalauja itin daug kruopštumo, kantrybės, tačiau ir daug kūrybose jame, kuri pražysta nepaprastu grožiu.
Mažojoje audimo artelėje M. Danilaitienė audė pagal patentą. Čia jau darbas priklausęs nuo turimų užsakymų: tiksliai reikėjo laikytis raštų, kolorito, kad išaustas drabužis autentiškai atspindėtų vieną ar kitą regioną. Audė audėja ir namuose mamos staklėse. Senoji audėja, Marijos mama, šį pasaulį paliko laiminga, kad pagaliau perdavė dukrai savo amatą… O ir dukra buvo laiminga, kad perėmė šią dovaną: smagu, kad tokiu būdu galėjo žmonėms parodyti, ką Dievas davė, kad mūsų tautos paveldas nelieka vien muziejuose dūlėti.
Nors audimas reikalauja begalinės kantrybės, šis darbas įnešdavo ir daug ramybės širdin. „Kai susikoncentruoji, – sakiusi audėja, – niekam kitam minčių nelieka. Didžiulis malonumas jausti tą ramybę ir kartu matyti, kaip milimetras po milimetro gimsta audinys, ima mirgėti raštai jame.“
„Paliko viską, ką turėjo savyje vertingiausio“
„(…) parašysiu dar apie vieną jos savybę – meilę žmonėms ir dėkingumą jiems, – mintimis apie Amžinybėn išjusią audėją dalijosi Vilkaviškio kultūros centro etnografė Nijolė Skinkienė. – Džiaugdamasi savo sėkme, Marija visada paminėdavo vyresnę audėją Valę Babinskienę. „Tai mano draugė ir mano Mokytoja. Ji daug ko mane išmokė. Ir, aišku, mano mamutė. Iš jos aš ir paveldėjau tą norą austi“. Paskui mintys nubėga į ateitį. „Gerai, kad dar Emilija spėjo išmokti audimo, net ir prijuosčių. Ir mokslus eit reikia, bet ir išmoktas amatas gyvenime praverčia.“ Čia Marija kalba apie savo anūkę, kitų vaikaičių vardus mini, jų ateitį bando įsivaizduoti. Visi jai rūpi.
Vilkaviškio kultūros centre veikiančioje Audimo artelėje Marija buvo patarėja, klaidų taisytoja, staklių remontuotoja, siūlų žinovė – buvo viskuo. „Artelės inžinierė“ taip mes ją pavadindavom. Begalės pažįstamų, būrys draugų. Kiekvienam po žodį, jeigu reikės išties ir pagalbos ranką. Be jokio gailesčio ar pavydo mokė audimo kitas moteris. Ir vis sakė, kad reikia perduoti viską, ką moki, ką išmanai. Kad negalima vertingų dalykų išsinešti išeinant.
Išėjo darbšti, kūrybinga, sąžininga, nuoširdi, veikli moteris – Mama, Močiutė, Audėja, Draugė, Mokytoja… Bet mums paliko nuostabius audimo raštus, gražiausius prisiminimus, žmogišką gerumą, šilumą, jautrumą, meilę. Paliko viską, ką turėjo savyje vertingiausio.“
Pagrindinės eismo nelaimių priežastys yra vairuotojų nesugebėjimas įvertinti eismo situacijos pasikeitus važiavimo sąlygoms, saugaus važiavimo greičio ir atstumo nesilaikymas, iš anksto nenumatomi veiksmai, atsiradus kliūčiai kelyje, pėsčiųjų abejingas požiūris į savo saugumą kelyje.
Atsižvelgiant į tai, ir siekiant gerinti avaringumo situaciją keliuose, dar kartą atkreipti visų eismo dalyvių dėmesį ne tik į saugumą, bet ir kiekvieno atsakomybę už savo elgesį kelyje, siekiant skatinti kultūringą transporto priemonių vairuotojų elgesį, mažinti pavojingo ir chuliganiško vairavimo atvejų, dėl to įvykstančių eismo įvykių skaičių, neleisti kelių eisme dalyvauti asmenims, vairuojantiems transporto priemones, esant neblaiviems, apsvaigusiems nuo narkotinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, mažinti eismo įvykių, įvykstančių dėl leistino važiavimo greičio viršijimo, skaičių, juose nukentėjusių žmonių skaičių, taip pat atsižvelgti į tai, kad keliuose pasirodo dviračių, mopedų, motociklų vairuotojai, prasideda žemės ūkio darbai ir į laukus dirbti išvažiuoja daug žemės ūkio bendrovių ir ūkininkų technikos, skirti dėmesį į žemės ūkio technikos vairuotojų daromus KET pažeidimus, mažinti tam tikrų Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimų, su jais susijusių eismo įvykių skaičių, ugdyti eismo dalyvių sąmoningumą, mažinti eismo įvykių, į kuriuos dėl savo kaltės patenka ir juose nukenčia pėstieji, dviračių vairuotojai, vadeliotojai, skaičių, sumažinti tikimybę eismo dalyviams išvengti atsakomybės už daromus KET pažeidimus, Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policija gegužės mėnesį ypatingą dėmesį skirs ir nuolat tikrins, principingai vertins ir fiksuos jauno amžiaus vairuotojų daromus KET pažeidimus, kontroliuos motociklų, keturračių motociklų ir motorolerių vairuotojus, fiksuos jų daromus KET pažeidimus bei vykdys prevencines priemones:
Gegužės 2 bei 5 – 7 d. – tikrins transporto priemonių vairuotojų blaivumą, apsvaigimą nuo narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
Gegužės 8 – 14 d. – kontroliuos asmenis, pavojingai ir chuliganiškai vairuojančius transporto priemones. kurių metu aktyviai kontroliuos leidžiamą važiavimo greitį viršijančius vairuotojus, privalomų saugos priemonių naudojimą (saugos diržai, vaikų vežimo automobiliuose tvarkos taisyklių laikymasis, naudojimasis mobiliojo ryšio priemonėmis vairuojant).
Gegužės 15 – 21 d. – vykdys pėsčiųjų, dviračių vairuotojų, vadeliotojų kontrolę (atšvaitų, kitų šviesą atspindinčių elementų naudojimas tamsiuoju paros metu, važiuojamosios kelio dalies perėjimas, ėjimas ja ten, kur draudžiama, šių eismo dalyvių nepaklusimo eismo reguliavimo signalams, kelio ženklų, ženklinimo reikalavimams).
Gegužės 23 – 25 d. – kontroliuos transportų priemonių techninę būklę (padangos, žibintai).
Gegužės 26 – 28 d. – tikrins transporto priemonių vairuotojų blaivumą, apsvaigimą nuo narkotikų ar kitų psichiką veikiančių medžiagų.
Gegužės 29 – 31 d. – vykdys Rusijos Federacijos piliečių, vykstančių tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją, kontrolę.
Jaunųjų matematikų mokyklos „Delta“ įkūrėjas, Kauno technologijos universiteto gimnazijos mokytojas ekspertas Leonas Narkevičius skaičiuoja trisdešimt penktus pedagoginės veiklos metus. Mokytojo biografiją puošia įspūdingi skaičiai: respublikinėje Lietuvos mokinių matematikos olimpiadoje kasmet pasirodo bent 10 jo mokinių, o į tarptautines matematikos olimpiadasper visą L. Narkevičiaus karjerą jų važiavo net 18. Pelnytų apdovanojimų Lietuvos olimpiadose mokytojas nebesuskaičiuoja: jose kasmet bent keletas jo mokinių įvertinami aukščiausias balais, pagyrimo raštais ar medaliais. Pats mokytojas šių skaičių nesureikšmina ir teigia, kad svarbiausia – padėti talentingam mokiniui gauti daugiau nei mokykla kartais gali pasiūlyti.
– Papasakokite, kaip jūsų mokiniams sekasi užkariauti matematikos pasaulį?
– Visi mano mokiniai, dalyvavę pasaulinėse matematikos olimpiadose, laimėjo bent jau garbės raštą – tai irgi pasiekimas, nes ne visiems dalyviams jis įteikiamas.2007 m. laimėjome ir vienintelį iki šiol tarptautinėse matematikos olimpiadose Lietuvos mokinių iškovotą aukso medalį. Anuometis dvyliktokas Kęstutis Česnavičius Vietname buvo pirmas. Baigęs mokyklą jis įgijo matematikos daktaro laipsnį Masačiusetso technologijos institute, atliko postdoktorantūros studijas prestižiniame Berklio universitete Kalifornijoje. Šiuo metu pasaulio matematikos olimpiadose ryškiai lyderiauja Azijos regiono gyventojai. Lietuvos rezultatai išlieka reitingo viduryje.
– Kaip susiklostė, kad jūsų krepšelyje tiek daug olimpiadų dalyvių ir nugalėtojų?
– Pimasis postūmis buvo tai, kad man teko laimė mokyti labai gabų mokinį Giedrių Alkauską. Šį anykštėną mokiau KTU gimnazijoje. Tuomet dar neturėjau mokinių ruošimo olimpiadoms patirties, tad tiesiog duodavau Giedriui literatūros,ir jis nemažai ruošėsi savarankiškai. Kartu išsiruošėme ir į Baltijos šalių matematikos olimpiadą. Patiko toje sferoje, tad nutariau nelaukti,kol likimas padovanos dar vieną Giedrių, o pradėti mokinius tikslingai rengti olimpiadoms. Beje, Giedrius pirmasis į Lietuvą parvežė tarptautinės olimpiados sidabrą.
Pradėjus dirbti su vyresniųjų klasių gabiais vaikais, atsirado noras juos surasti dar žemesnėse klasėse ir lavinti matematinius įgūdžius nuo mažens.Tad nutariau 2–8 klasių mokinius kviesti mokytis papildomai į prieš 18 metų įkurtą jaunųjų matematikų mokyklą, kurią vėliau, pasitarę su mokiniais, pavadinome „Delta“. Čia su kolegomis sudaromesąlygas papildomam gabių ir smalsių mokinių ugdymui. Natūralu, kad tokiems vaikams reikia atskiro mokymo, nes mokykloje, dirbant pagal ugdymo programas ir klasėje mokant 20, o kartais ir daugiau vaikų, mokytojams dažniausiai nelieka laiko taikyti individualių metodų pagal kiekvieno mokinio gebėjimus ir žingeidumą, tad ne visi mokiniai mokykloje gauna savo lygį atitinkančių užduočių.
Per daugiametę darbo patirtį žinau, kad užklasinis ugdymas gabiems mokiniams – būtinas. Paskatinti jauni mokinukai olimpiadose sugeba aplenkti netvyresnius varžovus. Pernai du mano aštuntokai varžėsi su devintokais ir dalijosi antrą ir trečią vietas.
– Sakote, kad norint tapti matematikos olimpiadų laureatu, vien tik gabumo nepakanka. Kokios dar mokinių savybės svarbios siekiant aukščiausio įvertinimo?
– Reiktų atskirti, kad mokyklinė matematika yra ne tas pats, kas dalyvavimas olimpiadoje. Kartais į žemesniųjų klasių olimpiadas mokytojai siunčia geriausią klasės mokinį neatlikę jokios atrankos. Toks mokinys gali būti ir nesuinteresuotas dalyvavimu renginyje. Dar blogiau, kad tai jam gali sukelti daug streso, nes jis nenorės pasirodyti vidutiniškai.Juk jis įpratęs būti geriausiu, o olimpiadoje visaip gali susiklostyti. Mokinys turi būti suinteresuotas siekti tikslo, o ne priverstas jo siekti, todėl jis turi mėgti varžytis su kitais. Suprantama, kad noras nugalėti nesvetimas kiekvienam mokiniui, bet tikram olimpiadininkui pats varžymasis su bendraamžiais, pabendravimas su jais teikia malonumą.
– Kodėl tiek daug investuojate į mokinių ruošimą olimpiadoms?
– Olimpiadose pelnyti apdovanojimai mokiniams teikia didelį moralinį džiaugsmą. Nors realiai to medalio nėra kur padėti, ne visada ir stojant į aukštąją mokyklą jis praverčia, tačiau pelnytas medalis ar pagyrimo raštas suteikia didelį moralinį džiaugsmą,skatina tobulėti ir siekti tikslo. Turbūt tikslo siekimas yra vienas iš svarbiausių olimpiadose išugdomų savybių.Tokios išugdytos jaunų mokinių savybės vėliau padeda darbinėje, akademinėje karjeroje. Manau, kad matematikos ir kitų dalykų olimpiadose galioja universalūs sporto varžybų principai, skatinantys norą pasiekti rezultatą, nuolatinį mokinių tobulėjimą.
Tikiu, kad matematika yra daugiau nei mokslas, todėl siekiu, kad ją pamiltų kuo daugiau smalsių jaunų protų. Džiaugiuosi, kad įdiegta meilė dažniausiai neblėsta ir mokiniams kloja tvirtus pamatus ateities tikslams pasiekti.
Gegužės 1–19 dienomis Marijampolės mieste ir jo apylinkėse Lietuvos kariuomenė organizuoja pratybas, kurių metu bus treniruojamasi atlikti krašto gynybos veiksmus.
Pasak pratybų organizatorių, pratybos kasdienei gyventojų veiklai įtakos neturėtų turėti. Minimaliai gali būti panaudota aviacija ar mokomosios karinės imitacijos priemonės.
Lietuvos kariai tikisi gyventojų supratimo ir dėkoja už bendradarbiavimą.
Nuo gegužės 1 d. 7. 00 val. iki gegužės 6 d. 18. 00 val. kariuomenės technikai bus rezervuotos abi automobilių stovėjimo aikštelės, esančios Poilsio gatvės pabaigoje.
Prašome atkreipti dėmesį į šiuos eismo pasikeitimus ir laikytis kelio ženklų reikalavimų bei atsiprašome gyventojų už laikinus nepatogumus.
08:21 Kas gi man daugiau rašys, jei ne mano geriausias draugas? Žmogus, dėl kurio aš kraustausi iš proto jau labai seniai, tik esu tą užslėpusi ir niekam nieko nesakau.
Tajus: Sveika. Kaip tu laikaisi? 😉 Čia taip liūdna be tavęs, neturiu su kuo išeiti į lauką, išskyrus Leoną, bet su juo nenueisiu į jokį renginį ar koncertą, nelabai mėgsta tokius dalykus. Pati gi žinai.
Aš: Labukas. Baigiu priprasti prie aplinkos, tai gal ir neblogai. Prigirdyta vaistų, ir dar šiąnakt parašė Gustas. Tai šiek tiek sureagavau gal per smarkiai, pati to nesuprasdama, bet vėl užmigau. Nors šiaip čia visai saugiai jaučiuosi. Dar paguldė į palatą naują draugę, tik ji serga šizofrenija, tai kol kas su manimi visai nebendravo, tik kai su sesele įėjo, tai pasisveikino. Nenoriu lįsti tol, kol pati neparodys iniciatyvos, nes dar ką nors ne taip padarysiu. Palauk, kai grįšiu, tai atsigriebsime už viską. 😆
Tajus: Gustas? Juk tarp jūsų viskas seniai baigta. Ką jis tau dar rašė???
Aš: Kad tipo nesijaudinčiau dėl jo, jis pasišalina iš mano gyvenimo, o jeigu kas nors nutiks, kad nekaltinčiau savęs. Dar leido suprasti, kad gailisi dėl mūsų pasibaigusios draugystės.
Tajus: Tegul jis užsi*isa. Tikiuosi, kad neatrašei jam.
Aš: Neatrašiau ir nežadu atrašyt.
Tajus: Šaunuolė. Gal šiandien atvažiuosiu aplankyti. Ką reikia atvežti?
Aš: Pageidaučiau poros varškės sūrelių, banano, jogurto ir sulčių… Kaip juokinga, išvardinau tokius produktus, kurie ligoninėse valgomi tik po kokių sunkių operacijų. 😀
Tajus:Okei. Ilsėkis dabar ir apie nieką negalvok. Esi saugiose rankose. Tavo smegenims reikia tokio maisto, čia esant savotiškai vyksta jų operacija.
Aš:Ačiū. 😉
Tajus: Čiau miau, dabar lekiu mokytis. 😉
Ir taip šiltai mes bendraujame jau septynerius metus! Nežinau, kaip jis moka, bet jam paprasčiausiai sekasi su visais bendrauti tobulai. Jis ir pats kaip tobulybė… Su niekuo nesipyksta, visada šypsosi, gerai nusiteikęs, protingiausias jaunuolis, kokį tik pažįstu. Ir kaip jis su manimi tokia paprasta gali bendrauti? Pamenu, susipažinome dar per www.one.lt pažinčių portalą, kai Tajus turėjo geriausią draugą Gerardą, o šis gyveno toje pačioje laiptinėje kaip ir aš. Tajus visada ateidavo pas jį į svečius, o aš tada taip jį buvau įsimylėjusi, kad net sėdėdavau laiptinėje ir laukdavau jo, kol išeis iš Gerardo, kad galėčiau bent pasisveikinti. Po metų aš perėjau į kitą mokyklą, kurioje mokėsi buvusi geriausia mano draugė ir Tajus. Užsirašiau į populiarų ansamblį, o tenai patekome kartu šokti per pačią pirmą repeticiją. Kaip vaikinas, Tajus labai simpatiškas: turi gerą figūrą, dideles tamsiai pilkas akis, tiesią nosytę, putlias lūpas, nuostabiai gražią ir lygią šypseną, ilgas blakstienas, ežiuko plaukus (rudos spalvos) ir yra metro aštuoniasdešimties ūgio. Aktyvus, sportiškas, dalyvauja įvairiuose renginiuose, mokslų olimpiadose, muzikuoja, labai protingas ir mielas. Tik jis visiškai racionalus. Apgalvoja kiekvieną žodį prieš pasakydamas, smulkiai apmąsto situaciją, išnagrinėja visus galimus variantus, kurie jam atrodo bent kiek įdomesni. Jo pažymių vidurkis 9,6, o mano – tik 8. Ot protingas vaikis… Kai jo gyvenime pasirodė panelė, aš tiesiog užsitvėriau tvorą, kuri neperžengia geriausių draugų vartų. Džiaugiuosi, kad taip gerai pažįstame vienas kitą. Ir teigiamas, ir neigiamas savybes žinome, bet vis tiek esame geriausi draugai. Einame kartu į koncertus, gimtadienius, keliones – visur. Niekas kitas net neįsivaizduoja mūsų atskirai, nors esame tik draugai, neišskiriami. Na, tik tą žodį „neišskiriami“ galbūt patobulinčiau, nes mus kai kas išskiria. Ir ne kas kitas kaip jo mergina. Bet aš ir negalėčiau prašyti ko nors daugiau, nes jis man ir taip per daug duoda. Labai branginu mūsų draugystę, nekeisčiau jos į nieką. Ir… geriau pagalvojus, jis juk niekada nežiūrėtų į mane kaip į savo merginą.
10:58 Paguldė naują vaikinuką į mūsų skyrių, atrodo visai normalus. Ryškios rudos akys, šiek tiek ilgesni tamsūs plaukai supinti į kasytę, su „Adidas“ kelnėmis, tokios pačios firmos šlepetėmis ir „Nike“ bliuzonu. Labai aukštas, antakyje turi auskarą. Gal susibendrausime, nes kol kas dar baisu, kai didžioji dalis pacientų už mane vyresni… Jis sėdi ant sofos užsikėlęs koją ant kojos ir minko telefoną.
13:19 Jo vardas Klaidas. Priėjo prie manęs, kai skaičiau knygą, padavė ranką pasisveikindamas, o kai aš ištiesiau savąją– ją pabučiavo! Persimetėme keletu žodelių. Pirmasis įspūdis gan keistas, nes nors poelgis su ranka labai džentelmeniškas, tačiau jo kalbėjimas yra labai žargoniškas, daug keikiasi. Kaip mama pasakytų: kalėjimo kalba. Nors matosi, kad stengiasi būti mandagus. Jį čia paguldė dėl to, kad be saiko vartoja alkoholį, diena iš dienos būna girtas, buvo pradėjęs ir narkotikus, bandė žudytis. Kaip supratau, tai jį čia atvežė draugai, nes buvo tokia bloga situacija, kad net nepastovėjo ant kojų, komos būklės, o mama išvijo iš namų, nes negalėjo tokio jo pakęsti. Tai visą parą gulėjo ir blaivėsi kitame skyriuje, buvo įstatytos lašelinės ir leidžiami vaistai, o kai jau atsipeikėjo, paguldė į mūsų skyrių. Dar spėjo papasakoti, kad laiptinėje rado savo daiktus, sukrautus į lagaminą, o namai buvo užrakinti .Galima sakyti, jis dabar be pastogės būtų, jeigu ne ligoninė. Žinoma, priglaustų draugai, bet tai ne tas pats, kas gulėti savo lovoje, gerti karštą kakavą ar glaustis prie radiatorių, kai šalta.
Įkaitintoje keptuvėje pakepiname kiaulienos gabalėlius, užberiame prieskonių mėsai, maltų juodųjų pipirų, įmetame rozmarino šakelę. Kol kepa mėsa, susmulkiname daržoves, pievagrybius, ant daržovių užpilame truputį aliejaus, įdedame pora šaukštų majonezo, grūdėtų garstyčių, prieskoninių žolelių, smulkinto saliero, šiek tiek druskos ir viską ranka gerai išmaišome. Į kepimo rankovę sudedame pakepintą kiaulieną, įmetame lauro lapų ir viską užklojame daržovių ir prieskonių mišiniu. Kepame orkaitėje 240 laipsnių temperatūroje apie valandą. Kol troškinasi mūsų gaminys, pasigaminame salotų. Aš paruošiau žalių žirnelių, Pekino kopūsto, alyvuogių ir svogūno laiškų salotas, uždėdamas gerą šaukštą majonezo. Kaip ten su tomis kalorijomis? Kas troškinį gamins pirmą kartą, primenu, kad kepimo rankovės valgyti nereikia (juokauju). Skanaus!
Štai pravažiuoji kalną, pasuki į kairę ir, atrodo, kai jau nėra kur važiuoti, dar nuvažiuoji pora šimtų metrų, ir čia atsiveria koks nors tarpeklis, kurio niekas nesitiki. Tą dieną buvo mano pirmieji VAU! Labiausiai žavėjo tai, kad su kokiu entuziazmu minėtas islandas pasakoja apie savo šalį, su kokiu rūpesčiu ir pagarba žiūri į gamtą, tarytum tai būtų jo mama ar sesuo (beje, tai daugumos islandų bruožas).
Taigi Islandijoje nuo 2007 metų Artūras reguliariai lankosi kiekvienais metais po keletą kartų, tad jau ir pats tiksliai nesuskaičiuotų, kiek kartų buvęs šioje šalyje.
Taip pat galime pasiūlyti kelionę pėsčiomis. Šiuo maršrutu pradėjome vaikščioti remdamiesi „National Geography“ rekomendacijomis. Žurnalas maršrutą tituluoja kaip vieną iš gražiausių pasaulio maršrutų pėsčiomis. Tai kelionė tiems, kurie nori pažinti save, susilieti su gamta, atitrūkti nuo civilizacijos, pažinti gamtą. Kelionė reikalauja šiek tiek ir fizinių pastangų, tad jai reikia šiokio tokio pasiruošimo. Septynių dienų atotrūkis nuo civilizacijos – ne kiekvienam, mat gamta paruošusi visko. Dideli vėjai, lietus, saulė – tokios oro sąlygos sustiprina emocijas, einant per gražiausias Islandijos vietas, brendant per sraunias ledyno suformuotas upes ar leidžiant naktį šalia ugnikalnio. O žinant, kad didžioji maršruto dalis automobiliu nepasiekiama, sukuria ir palaimos pojūtį, kad ne kiekvienas gali pamatyti tai, ką matai pats.“
Žmogus, keliaujantis į šia šalį, pasak Artūro, turi nebijoti žemos vasariškos temperatūros. Islandijoje palmės neauga, vasarą maksimali temperatūra siekia vos +20 laipsnių, paprastai svyruoja tarp 10–18 laipsnių, visa tai papuošiant vėju ar periodiškai atsirandančiu lietumi.
Islandija yra prie pat šiaurės poliarinio rato. Tai reiškia, kad dienos ilgumas per metus kinta praktiškai nuo visiškos dienos birželio pabaigoje iki visiškos nakties gruodžio pabaigoje, o temperatūra būdinga šiaurietiškoms šalims. Islandija – ugnikalnių šalis. Joje pilna garuojančių geoterminių šaltinių, kurie formuoja mikroklimatą. Šiaurinius krantus skalauja Arkties vandenynas, pietinius – šiltoji Golfo srovė, kuri sušvelnina žiemos temperatūrą. Taigi toks junginys, kai vidus verda, o išorė šąla, oras maišosi tarsi mikseryje, ir turime tai, kad sala yra vėjuota ir kupina kritulių šalis, žiemos šiltos (nuo +5 iki -10 laipsnių), tačiau pilnos kritulių, pridėkite nostalgiją saulei žiemą bei norą užmigti naktį vasarą ir gausite tai, kas vadinama Islandijos klimatu ir islandiška nuotaika. Žinoma, tokie veiksniai ir padaro šią šalį nuostabia ir unikalia, kuri traukia sugrįžti vėl ir vėl. Beje, dėl „draugiško“ klimato, uodų ten tiesiog nėra.“
Dėl sunkaus klimato islandai žemdirbyste nelabai galėjo užsiimti. Gyvulininkystė ribota, tad žuvininkystė tapo pragyvenimo šaltiniu ir prekybos objektu, o žvejyba buvo labai pavojingas darbas ir daug žmonių negrįždavo iš žvejybos. Kodėl? Pirmiausiai jie nemokėjo plaukti (kaip išmokti, kai vandenynas šaltas, o baseinų nėra?), antra, žvejyba buvo vykdoma tik žiemą, kai didžiausi vėjai ir aplinkui tamsu. Islandai neturi jokių resursų: medžio nėra – nėra malkų, šilumos, ugnies ir net maisto paruošimo, mediena visa būdavo renkama vandenyno pakrantėje, rąstai būdavo srovių atnešami iš Norvegijos ir net Sibiro. Toliau – nėra molio – nėra ir plytų, nėra puodų. Statydavo jie viską akmenimis ir apdėdavo žolės sluoksniu. Taigi galite įsivaizduoti namus be langų arba su minimaliais langais, siauromis ir mažytėmis durimis. Šviesos, šilumos nėra, žvejyba žiemą pavojinga ir aplinkui – besiveržiantys ugnikalniai. O dabar pabandykite įsivaizduoti, ką jie valgydavo. Taip, jie valgydavo nekeptą ir nevirtą maistą – arba džiovintą, arba fermentuotą. Puodai buvo iš banginių stuburo slankstelių, o šaukštai – iš ožkų ragų. Tokiomis sąlygomis jie gyveno praktiškai iki šaltojo karo pradžios, kada amerikiečiai pradėjo steigti Islandijoje savo karines bazes, o su bazėmis atsirado infrastruktūra, elektra, keliai, automobiliai, pramonė ir t.t., ir 
visa tai – beveik prieš 100 metų. Taigi, jeigu trumpai manęs paprašytų apibūdinti islandų žmones ir kultūrą, pasakyčiau taip: maža tauta, kuri stengėsi IŠGYVENTI sudėtingomis gamtos sąlygomis ir kuri pernelyg greitai išaugo iš akmens amžiaus į vieną iš šiuolaikiškiausių valstybių.“
