2016-02-26 apie 4.44 val. gautas pranešimas, kad, išdaužus prekybos centro UAB “Palink”, esančio Marijampolėje Saulės g., stiklą, patekta į vidų ir pagrobta nenustatytas skaičius cigarečių pakelių bei nenustatytas skaičius kramtomosios gumos pakelių.
Iš karto į įvykio vietą išskubėjo Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus pareigūnės Edvina Smilgiūtė ir Greta Statkevičiūtė bei Kriminalistinių tyrimų skyriaus pareigūnas Žygimantas Gasčiauskas. Dirbdami įvykio vietoje, apie 06.35 val. pareigūnai per langą pamatė gatve einantį vyrą, kuris buvo labai panašus į vaizdo kamerose užfiksuotą vagišių. Jis nešėsi sportinį krepšį (kaip vėliau paaiškėjo, jis su moterimi ir vaiku skubėjo į autobusų stotį). Nieko nelaukdami, pareigūnai sėdo į automobilį ir ėmė vytis. Sulaikę patikrino vyro krepšį, kurio dvigubame dugne buvo rasti cigarečių pakeliai ir kramtomoji guma. Įtarimai sustiprėjo, kadangi kameros taip pat buvo užfiksavusios, kad asmuo iš stovo ima cigaretes ir kramtomąsias gumas.
Netrukus atvykęs patrulių ekipažas vyriškį sulaikė, jis pristatytas į areštinę. Paaiškėjo, kad tai 1993 m. gimęs marijampolietis policijai žinomas, anksčiau teistas dėl įvykdytų vagysčių.
Pradėtas ikiteisminis tyrimas
Marijampolės apskr. VPK informacija
Nuotraukose – Edvina Smilgiūtė ir Greta Statkevičiūtė bei Žygimantas Gasčiauskas.
Marijampolės savivaldybės taryba vasario 22 d. patvirtino pagrindinį šių metų finansinį dokumentą – 2016-ųjų Marijampolės savivaldybės biudžetą. Šiemet jis kiek didesnis kaip 41 mln. eurų, o tai yra apie 6 proc. daugiau nei ankstesniais metais. Išlaidos paskirstytos pagal vienuolika programų.
Daugiausia pajamų tikimasi surinkti iš gyventojų pajamų mokesčio ir valstybės dotacijų. Išlaidų planas patvirtintas pagal minėtų vienuolika tikslinių programų, kurios atitinka strateginį trimetį savivaldybės veiklos planą. Beveik pusę biudžeto išlaidų, kaip ir kasmet, sudarys švietimo ir ugdymo proceso kokybės užtikrinimas, antra pagal išlaidų poreikį sritis – socialinės paslaugos ir kita parama gyventojams. 6 proc. didėja lėšų kultūros projektams. Biudžete numatyta lėšų ir svarbiems savivaldybės infrastruktūros objektams, kad būtų galima vykdyti ES ir valstybės finansuojamus strateginius darbus – užbaigti pervažas per geležinkelį, tvarkyti miesto viešąsias erdves, pradėti statybų daugiafunkcę areną, atnaujinti gatves ir kelius. Nepamiršta sveikatos apsauga, investicijų ir verslo skatinimo sritis, turizmas, sportas, žemės ūkis ir aplinkos apsauga. Išlaidų numatoma savivaldybės valdymo kokybei gerinti ir valstybinėms (savivaldybėms perduotoms) funkcijoms vykdyti.
Savivaldybės taryba nusimatė sritis, kurioms bus skiriamos viršplaninės lėšos, jei tokių atsiras. Tokie pinigai pirmiausia bus nukreipti švietimo įstaigų poreikiams patenkinti, skoloms padengti, daugiabučių namų kiemams tvarkyti.
Viešųjų ryšių tarnyba
Pateikiamose diagramose matyti Marijampolės savivaldybės 2016 m. biudžeto paskirstytos pajamos ir išlaidos.
Vasario 24 dieną pirmą kartą Baltijos šalyse, Respublikinėje Panevėžio ligoninėje aortos aneurizmos operacija atlikta nauju metodu. 81-erių metų vyrui implantuota naujos kartos dirbtinė aorta, kuri patį operacijos procesą pavertė daug paprastesniu – implantavimui buvo reikalingas vos vienas minimalus pjūvis. Pasak operacijai vadovavusio Respublikinės Panevėžio ligoninės Intervencinės radiologijos skyriaus vedėjo dr. Andriaus Pranculio, naujasis procedūros metodas leidžia labiau tausoti pacientų sveikatą, o gijimas po operacijos kur kas greitesnis.
„Beveik trečdalis aortos aneurizma sergančių pacientų neišgyventų po įprastos aortos operacijos – atviro chirurginio metodo, kai priklausomai nuo aneurizmos atsiradimo vietos, daromas didelis pjūvis pilve arba krūtinėje. Naujasis metodas išsiskiria tuo, kad tai yra minimali invazinė procedūra – naujos kartos stentgraftas „AFX“ į pažeistos kraujagyslės vidų implantuojamas per minimalų pjūvį vienoje iš kirkšnių, – sako dr. Andrius Pranculis. – Kita svarbi naujovė – tai, kad atliekant operaciją nauju metodu, naudojamas mažesnis kontrasto kiekis (kraujagyslėmis tekantis kraujas nėra matomas, todėl operacijos metu suleidžiama specialaus skysčio, t. y. kontrasto, kuris kraujotaką padaro matomą). Kontrastas iš organizmo pašalinamas per inkstus, todėl jo kiekis labai svarbus ligoniams, sergantiems inkstų nepakankamumu“.
Naujuoju būdu atlikta operacija truko 1,5 val. Ją atliko 6 savo srities specialistų komanda: dr. A. Pranculis, Respublikinės Panevėžio ligoninės angiochirurginio skyriaus vedėjas Arūnas Čepkauskas, gydytoja anesteziologė Evelina Dimgailė, rentgeno technologas, operacinės slaugytoja ir anesteziologijos slaugytoja.
Pacientas po operacijos praėjus vos kelioms valandoms juokavo, kad rytoj jau vaikščios. A. Čepkauskas pastebi, kad tai realus dalykas: po įprastos aortos aneurizmos operacijos pacientai įprastai keletą dienų praleidžia intensyviosios terapijos skyriuje, po to bent savaitę ligoninėje, o visiškai išgyja tik po 2–3 mėnesių; tuo tarpu po naujosios operacijos, dėl nedidelio pjūvio, žmogus ant kojų gali stovėti jau kitą dieną, gijimas sutrumpėja iki kelių dienų, o intensyviosios terapijos skyrius nėra būtinas.
Kol kas šio tipo operacija buvo atlikta tik Respublikinėje Panevėžio ligoninėje, tačiau dr. A. Pranculio teigimu, artimiausiu metu šis metodas turėtų būti pradėtas taikyti ne tik kitose Lietuvos ligoninėse, bet ir Baltijos šalyse. Pasak specialisto, būtent šiuo metodu gali reikėti operuoti apie 20 proc. visų pacientų, kuriems diagnozuota aortos aneurizma. Kitose užsienio šalyse šis metodas taikomas jau dvejus metus.
Aortos aneurizma – tai aortos, stambiausios žmogaus arterijos, sienelės susilpnėjimas ir pavojingas išsiplėtimas, kai gresia jos plyšimas ir iškyla rimtas pavojus gyvybei. Aortos aneurizmos plyšimas sudaro apie 5 proc. visų staigių mirčių, o tai yra beveik tiek pat žmonių, kaip ir nuo prostatos vėžio bei tik šiek tiek mažiau nei nuo krūties vėžio. Aortos aneurizma dažniausiai serga vyresnio amžiaus žmonės, vyresnių nei 60 metų susirgimų dažnis siekia 4–8 proc.
Gyvename Ispanijoje ir auginame dvejų metukų sūnų, turintį Lietuvoje išduotą gimimo liudijimą. Norime vaikui duoti kitą vardą. Ar tai įmanoma padaryti ir ar būtina dėl to atvykti į Lietuvą?
Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis
Nuo 2011 m. pabaigos įsigalioję Asmens vardo, pavardės ir tautybės keitimo taisyklių pakeitimai suteikia teisę keisti nepilnamečio vaiko vardą.
Pažymėtina, kad nepilnamečio vaiko vardas gali būti keičiamas tada, jeigu turimas vaiko vardas neatitinka jo interesų.
Taisyklių 15 punkte įtvirtinti reikalavimai naujai pasirenkamam vaiko vardui: jis turi atitikti vaiko lytį, neprieštarauti Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai, taip pat neprieštarauti vaiko interesams ir gerai moralei.
Dėl nepilnamečio vaiko vardo pakeitimo turėtumėte kreiptis į savo deklaruotos gyvenamosios vietos Lietuvoje civilinės metrikacijos įstaigą. Jeigu gyvenate užsienyje ir nesate deklaravęs gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje, prašymą pakeisti vaiko vardą galite pateikti paskutinės savo gyvenamosios vietos Lietuvoje civilinės metrikacijos įstaigai arba Vilniaus miesto civilinės metrikacijos įstaigai. Patvirtintą prašymo formą galite rasti Teisingumo ministerijos interneto tinklalapio skiltyje „Teisinė informacija“.
Į civilinės metrikacijos įstaigą galima kreiptis ne tik asmeniškai, bet taip pat per įgaliotą atstovą arba per Lietuvos Respublikos konsulinę įstaigą, esančią arčiausiai Jūsų gyvenamosios vietos, jeigu gyvenate užsienyje. Taigi, nėra būtina iš kitų valstybių vykti į Lietuvą tam, kad civilinės metrikacijos įstaigai pateiktumėte prašymą dėl nepilnamečio vaiko vardo pakeitimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kreipiantis per atstovą, be kitų vaiko vardo pakeitimo procedūrai atlikti reikalingų dokumentų, turi būti pateikiamas atstovavimą patvirtinantis dokumentas ir atstovo asmens tapatybės dokumentas.
Įgaliojimą dėl atstovavimo keičiant vaiko vardą galima sudaryti ir elektroniniu būdu internetiniame tinklalapyje www.igaliojimai.lt .
Kreipiantis į civilinės metrikacijos įstaigą, turi būti pateikiamas aukščiau minėtas nustatytos formos prašymas, taip pat pareiškėjo (šiuo atveju, nepilnamečio vaiko vieno iš tėvų arba abiejų tėvų) asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas (tinkamais dokumentais laikomi Lietuvos Respublikos piliečio pasas, Lietuvos Respublikos pasas arba asmens tapatybės kortelė, užsienio valstybės piliečio tapatybei patvirtinti – atitinkamos užsienio valstybės piliečio pasas arba asmens tapatybės kortelė, asmens be pilietybės tapatybei patvirtinti – leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje arba asmens be pilietybės kelionės dokumentas.
Kartu turėtų būti pateiktas nepilnamečio vaiko gimimo liudijimas, jo asmens tapatybės dokumentas, jeigu vaikas šį dokumentą jau turi, taip pat kito iš vaiko turimų, t. y. įrašytų vaiko gimimo liudijime, tėvų, jeigu jam teismo sprendimu nėra neterminuotai apribota tėvų valdžia, rašytinis sutikimas dėl nepilnamečio vaiko vardo keitimo. Be to, turi būti pateiktas vieno iš vaiko tėvų arba jų abiejų motyvuotas raštiškas prašymas, kuriame būtų nurodyta, dėl kokių priežasčių pageidaujama keisti nepilnamečio vaiko vardą.
Jei vaikui yra suėję 10 metų, yra būtinas ir jo rašytinis sutikimas dėl vardo keitimo.
Už vardo keitimą mokama nustatyto dydžio valstybės rinkliava – 12 eurų.
Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.
Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk
Marijampolės vyrų krepšinio komanda „Sūduva – Mantinga“ savivaldybės vadovams pristatė pirmąjį sezono trofėjų – Lietuvos krepšinio federacijos taurę. Puikiai kovojusi komanda LKF vyrų (mažosios) taurės turnyro finale Palangoje įveikė „Mažeikių“ klubą ir jau antrus metus iš eilės tapo taurės čempionais.
LKF taurės čempionus sveikino Savivaldybės meras Vidmantas Brazys, mero pavaduotojai Povilas Isoda ir Irena Lunskienė, administracijos direktorius Sigitas Valančius, sporto skyriaus vedėjas Vytautas Papečkys, UAB „Mantinga“ direktorius Kęstutis Svitojus, LR Seimo narys Albinas Mitrulevičius.
Susitikime dalyvavo „Sūduva – Mantinga“ klubo prezidentas Klemencas Agentas, komandos vadovas Vytautas Skučas, vyriausiasis treneris Marius Kiltinavičius, komandos kapitonas Marius Valukonis, puolėjas Aurimas Kieža, ir naudingiausias finalo žaidėjas Gintautas Matulis.
Priėmime miestą reprezentuojančią komandą pasveikino ir gerų žodžių už laimėtą LKF taurę negailėjo Savivaldybės meras V. Brazys. Pasak mero, puikus komandos žaidimas ne tik pateisino sezono pradžioje išsakytas viltis sulaukti aukščiausių apdovanojimų, bet ir įrodė, kad marijampoliečiai mėgsta krepšinį ir myli savo komandą, nes į varžybas jau susirenka daug žiūrovų. Sveikindamas komanda meras užsiminė ir apie tęsiamus darbus dėl daugiafunkcinės arenos statybos Marijampolėje.
„Noriu padėkoti komandai už pirmąją pergalę ir gražų komandinį žaidimą. Džiugu, kad komandoje šį sezoną žaidžia net šeši marijampoliečiai, o puikus pasirengimas bei atkaklumas suteikia vilčių sulaukti ir naujų pergalių. Jūsų laimėjimai mums yra didelis džiaugsmas ir pasididžiavimas, o Marijampolės sportinis gyvenimas jau tiesiog neįsivaizduojamas be vyrų krepšinio komandos“, – sakė meras V. Brazys.
Klubo prezidentas, UAB „Mantinga“ valdybos pirmininkas K. Agentas taip pat džiaugėsi klubo pasiektą pirmąją pergalę, krepšininkų nusiteikimu kovingam ir darniam žaidimui ir dėkojo savivaldybės vadovams bei rėmėjams už komandos palaikymą, vildamasis, kad puikūs rezultatai džiugins ir ateityje.
„Džiaugiuosi, kad šį sezoną suburta tvirta ir kovinga komanda, puikiai žaidžiantys marijampoliečiai pateisina tikslus, kad miesto garbę turi ginti mūsų krašto vaikinai. Aikštelėje pasirodantys savi sportininkai yra puikus pavyzdys jauniesiems krepšininkams, o ateityje tikiuosi kels dar didesnį susidomėjimą krepšiniu ir pritrauks dar daugiau žiūrovų“, – kalbėjo klubo prezidentas K. Agentas.
Komandos treneris Marius Kiltinavičius patikino, kad komandos šio sezono tikslai – pasiekti aukščiausių rezultatų, todėl komandinis darbas, puikus krepšininkų žaidimas bei atkaklumas, jau padėjo apginti LKF taurės čempionų titulą. Komandos vyrai sutartinai žadėjo toliau siekti aukščiausių rezultatų, kad galėtų šį sezoną dar pradžiuginti krepšinio sirgalius bei visus marijampoliečius.
LKF taurę laimėjusi „Sūduva – Mantinga“ komanda už pergalę buvo apdovanota ir savivaldybės įsteigtu 2000 eurų piniginiu prizu.
Antrą kartą LKF taurę iškovojusią „Sūduva-Mantinga“ komandą taip pat sveikino, dėkojo ir atminimo dovaną įteikė Marijampolės krepšinio federacijos prezidentas direktorius Sigitas Valančius.
„Marijampolė yra sportiškas miestas, todėl kasmet didelis savivaldybės dėmesys skiriamas sportui, o su rėmėjų pagalba palaikome reprezentacines sportines komandas, todėl džiugu, kad pasiekiama puikių laimėjimų ir garsinamas Marijampolės vardas“, – sakė savivaldybės administracijos vadovas S. Valančius.
„Sūduva-Mantinga“ komandos kapitonas, sėkmingai atstovaujantis gimtojo miesto komandai Marius Valukonis Savivaldybės merui Vidmantui Braziui įteikę krepšinio kamuolį, su komandos žaidėjų parašais linkėdamas ne tik stebėti krepšinį, bet ir išbandyti rankos taiklumą aikštelėje.
Marijampolės savivaldybės administracijoje Savivaldybės tarybos Aplinkos apsaugos ir kaimo reikalų komiteto iniciatyva vasario 23 d. organizuotas pasitarimas apie privalomą gyvūnų ženklinimą. Pasitarime be savivaldybės tarybos ir administracijos atstovų dalyvavo Marijampolės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, Marijampolės gyvūnų mylėtojų asociacijos, UAB „Mindraja“ vadovai, vietos žurnalistai. Susitikimo metu priminta, kad nuo šių metų gyventojams įsigaliojo prievolė paženklinti mikroschemomis laikomus šunis, kates, šeškus ir duomenis užregistruoti Gyvūnų augintinių registre. Svarstyta, kaip gyventojams palengvinti šią prievolę įvykdyti, nes skirtas laikas ribotas – iki 2017 m. balandžio mėn.
Anot valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko Kastyčio Stankaus, nuo metų pradžios įsigaliojęs Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo reikalavimas gyvūnų savininkams uždeda dvi prievoles – suženklinti ir užregistruoti laikomus gyvūnus. Marijampolės savivaldybėje specialiais „čipais“ gyvūnus turi teisę žymėti 10 privačių veterinarijos gydytojų kaimo vietovėje ir trys veterinarijos gydyklos mieste. Gyvūnui po oda įvedamas „čipas“ su duomenimis. Veterinarijos tarnybos vadovas primena, kad ženklinamas gyvūnas turi būti paskiepytas nuo pasiutligės, šis skiepas privalomas kartą per metus. Taigi į paslaugos kainą skaičiuojama mikroschema, skiepas, pats darbas. Gyvūnų augintinių registro tvarkytoja – valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Duomenų suvedimas į registrą atliekamas nemokamai. 2016 m. atvesti augintiniai turės būti ženklinami per keturis mėnesius nuo atvedimo, bet ne vėliau kaip perduodant kitam savininkui, o iki 2015 metų gruodžio 31 d. atvesti gyvūnai turės būti paženklinti ir užregistruoti iki 2017 m. balandžio 1 d. Vėliau gyvūnų laikytojams grės piniginės baudos.
Valstybinis veterinarijos inspektorius Kęstutis Matulevičius atkreipė dėmesį, kad pasitelkus protingas priemones turi būti kontroliuojama ir mažinama gyvūnų populiacija, ypač kaimo vietovėse. Gudelių ir Marijampolės seniūnijų seniūnai Algirdas Murauskas ir Juozas Milius pasiūlė organizuoti prie kaimo bendruomenių akcijas, kad žmonės ženklinimo paslaugą gautų vietoje ir galbūt pigiau, o nepageidaujamus gyvūnus galėtų atiduoti gyvūnų mylėtojų organizacijoms. Savivaldybės tarybos Aplinkos apsaugos ir kaimo reikalų komiteto narys Kęstutis Mažeika išsakė idėją su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto studentais, būsimais veterinarijos gydytojais, organizuoti nemokamas gyvūnų sterilizacijos akcijas.
Susitikime dalyvavęs Marijampolės savivaldybės mero pavaduotojas Povilas Isoda paragino visas su gyvūnų gerove ir kontrole susijusias organizacijas teikti pasiūlymus savivaldybės administracijai, kaip pastūmėti į priekį gyvūnų ženklinimo, vakcinavimo ir populiacijos kontrolės klausimus, racionaliai naudojant nedideles šioms reikmėms savivaldybės biudžete skirtas lėšas.
Valdžia turi būti kuo arčiau piliečių, o piliečiai – dar arčiau valdžios. Prieš daugiau nei metus mano ir kolegų socialdemokratų iniciatyva dešimtmetį svarstyta tiesioginių merų rinkimų idėja tapo realybe. Esu įsitikinęs, kad atėjo laikas žengti dar toliau – atverti teismus visuomenei įvedant visuomeninių teisėjų (tarėjų) institutą.
Kviečiu visuomenę rimtai diskusijai, ar siūlomas visuomeninių teisėjų (tarėjų) modelis yra priimtinas.
Pradėsiu nuo atsakymo į klausimą, kodėl tik dabar teikiame Visuomeninių teisėjų (tarėjų) teismuose koncepciją visuomenei svarstyti?
Esu šalininkas nuomonės, kad permainų procesai turi vykti apgalvotai, pagrindus teoriškai, evoliuciniu būdu. Teismų problemoms spręsti buvo pasirinktos įvairios priemonės: teisėjų atrankos bei karjeros tobulinimo, teisėjų savivaldos stiprinimo, teisėjų bendravimo su visuomene mokymai, teismų reformos ir kitos.
Seimas praėjusių metų pabaigoje nutarimu pradėjo teismų reorganizavimo procesą. Teismams dar reikės laiko pasiruošti reformai, o teisės ir pareigos po reorganizavimo pereis reorganizuotiems teismams nuo 2018 m. Kaip socialdemokratui man rūpi, kokią įtaką reforma turės ne tik teisėjų darbui, bet visų pirma, kaip ji tenkins visų piliečių teisę sulaukti teisingumo. Manau, kad dabar yra tinkamiausias laikas visuomenei pristatyti visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose koncepciją, kaip vieną iš priemonių, kuria siekiama didinti visuomenės pasitikėjimą teismų veikla.
Labai svarbu Lietuvos teisinei sistemai parinkti geriausiai tinkantį visuomeninių tarėjų dalyvavimo teismų veikloje modelį. Norėčiau pažymėti, kad siekiant suformuluoti tarėjų instituto įdiegimo į Lietuvos teisinę sistemą gaires, turi būti atsižvelgiama į politinę valią, visuomenės nuomonę ir teisės mokslo darbus šia tema. Lietuvos teisės instituto 2015 m. parengtoje monografijoje „Tarėjų instituto perspektyvos Lietuvoje“ pabrėžiama, kad piliečių pasitikėjimo ir pasitenkinimo valdžia siekimas – būtinas demokratijos atributas. Jei šis tikslas nėra įgyvendinamas, būtina imtis institucinių arba procedūrinių reformų ar kitų adekvačių korekcinių priemonių.
Šiandien mes gauname nemažai skundų nepatenkintų vykdomu teisingumu, todėl ieškome priemonių ir būdų, padedančių užtikrinti asmens teisę į tinkamą teisminę gynybą. 2014 m. Teisingumo ministerijos užsakymu visuomenės nuomonės tyrimų kompanijos „Baltijos tyrimai“ atliktos gyventojų apklausos duomenimis, net 61 proc. Lietuvos gyventojų pritartų visuomenės atstovų įtraukimui į teismų darbą.
Visuomenėje nusistovi tam tikri teisingumo supratimo stereotipai, manau, kad tik didinant teismų atvirumą žmonėms galima sulaukti didesnio pasitikėjimo teismais. Jau šiuo metu turime tokį teisinį reglamentavimą, kuris įtvirtina tam tikrą visuomenės atstovų dalyvavimo teismų veikloje formą, pvz. teismų savivalda, grindžiama visuomenės dalyvavimu, visuomenės atstovai skiriami nariais į teisėjų atrankos komisiją, etikos ir drausmės komisiją, Teisėjų garbės teismą ir t.t. Be kita ko, turime ir įtvirtintą teismo posėdžio viešumo principą, nustatantį visuomenės teisę dalyvauti teismo procese.
Dabar siūlomas tarėjų institutas, kaip visuomenės dalyvavimo teisingumo vykdymo procese forma, kilo iš prisiekusiųjų teismo, siekiant išspręsti dėl pastarojo modelio naudojimo kilusias problemas, kartu neatsisakant visuomenės atstovų įtraukimo į teisingumo vykdymą. Tarėjų ir profesionalių teisėjų – bylas nagrinėjančios kolegijos yra labai populiarios žemyninėje Europoje. Tarėjų institutas veikia Vokietijoje, Prancūzijoje, Švedijoje, Austrijoje, Belgijoje, Danijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir kitur.
Atkreipčiau dėmesį į teigiamus tarėjų dalyvavimo nagrinėjant bylas aspektus, įvardintus koncepcijoje: visuomenės švietimas, požiūrių įvairovė, „gyvosios” ir formaliosios teisės sutarimas, didesnė demokratija, papildoma apsauga nuo galimo poveikio teismui ir nuo paties teismo piktnaudžiavimo, papildomas teisėjų nepriklausomumo garantas, didesnis legitimumas.
Tarėjų įtraukimas įtakotų tiek teisinę sistemą, tiek ir pačią teismų sistemą. Tarėjai turėtų sudaryti galimybes teismams priimti sprendimus, kurie šalims yra labiau suprantami, o teismui leistų geriau suprasti šalių poziciją ir lūkesčius. Pritarčiau nuomonei, kad siekiant suprasti teisiamo asmens elgesio motyvus ir galimą vienos ar kitos bausmės poveikį jam, taip pat civilinio ginčo šalių tikruosius poreikius ir motyvus, reikia nusimanyti apie būtent tos socialinės grupės ir terpės, kurioje jis gyvena, dirba bei siekia sėkmės ir pripažinimo, ypatumus. Iš bendruomenės pritraukti įvairiausioms socialinėms grupėms atstovaujantys asmenys į teismo vertinimą atneša požiūrių įvairovę, o per tai ir įvairiapusiškiau įvertintus, teisingesnius sprendimus. Pozityvų teismų sistemos vertinimą, be kita ko, formuoja visuomenės supažindinimas su teismo institucija ir jos darbu, bendrų teisinių žinių sklaida, taip pat paklusimas įstatymui.
Tarėjai į teismo procesą perkelia bendruomenėje vyraujantį supratimą. Byloje dalyvaujantys asmenys – teisiamieji, nukentėjusieji, ieškovai, atsakovai ir kiti – ir jų artimieji turi nepalyginamai mažiau galimybių jaustis patyrę neteisingumą, teismo sprendimo vykdymas palengvėja, visuomenės pasitikėjimas teismu išauga, o teisingumo vykdymas netampa tik formaliu.
Bene svarbiausia, visuomenės požiūriu, tarėjų dalyvavimo teismams priimant sprendimus funkcija – teisingumą vykdančių profesionalių teisėjų kontrolė. Dažniausiai tikimąsi, kad tarėjai padės apsisaugoti nuo korupcijos, suveiks kaip tam tikras stabdis, padidins korupcinės veikos atskleidimo tikimybę, nes pats korumpuotos institucijos įvaizdis teismui yra vienas pagrindinių nepasitikėjimą skatinančių faktorių.
Tarėjų institutas – būdas piliečiams įgyvendinti demokratinę teisę tiesiogiai dalyvauti valdant savo šalį. Kalbant apie Lietuvą, įgyvendinant kitų valdžios šakų funkcijas mūsų piliečiai dalyvauti gali, o teismo darbe – ne. Šiuolaikinių socialinių mokslų kontekste piliečių dalyvavimas teismo darbe analizuojamas ir per svarstomosios demokratijos prizmę. Šią demokratijos kryptį tyrinėjantys teoretikai tvirtina, kad tokia demokratijos forma teikia daugiau naudos nei kitos valdymo formos, kadangi ji skatina piliečius teikti ir ginti savo nuomonę, taip pat skatina labiau informuotos piliečių bendruomenės formavimąsi. Be to, svarstymai padeda pasiekti bendro supratimo ir tolerancijos bei suteikia didesnę tikro konsensuso tarp piliečių tikimybę.
Praėjusią savaitę parengtą Visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose koncepcijos projektą pateikiau svarstyti visuomenei. Norėčiau sukelti platesnę diskusiją visuomenėje dėl siūlomo visuomeninių teisėjų (tarėjų) modelio, todėl kviečiu visus aktyvius žmones, teisės, psichologijos ir kitų mokslo šakų mokslininkus, advokatus, prokurorus, teisėjus, notarus ir kitus teisės taikymo praktikus susipažinti su koncepcijoje pateiktais pasiūlymais. Tam, kad visuomeninių teisėjų (tarėjų) modelis pasiteisintų ir būtų priimtas visuomenėje, svarbios visos detalės.
Juozas BERNATONIS, teisingumo ministras, socialdemokratas
Norėjau išsinuomoti statybinius instrumentus, tačiau manęs buvo paprašyta palikti asmens dokumentą kaip užstatą. Ar galima jį palikti?
Atsako teisingumo ministras Juozas Bernatonis
Tikriausiai dažnas esame susidūrę su tokia situacija, kad norint gauti paslaugą ar išsinuomoti kokį daiktą, pavyzdžiui, pasiplaukiojimas valtimi, riedučių, dviračio nuoma ir kt., mūsų paprašo kaip užstatą palikti asmens tapatybės dokumentą, t. y. asmens tapatybės kortelę ar pasą. Ar teisėta kaip užstato prašyti šių dokumentų?
Asmens tapatybę patvirtinančio dokumento paėmimas nelaikomas asmens duomenų tvarkymu, tačiau tai nereiškia, kad tokia veikla teisėta. Kaip užstatą palikus asmens tapatybės dokumentą, niekas negali būti garantuotas, kad jis nebus panaudotas piktiems kėslams, kol naudositės išsinuomotu daiktu. Paliktu dokumentu gali būti pasinaudota būtent tuo metu arba padaryta kopija, nurašyti dokumente esantys duomenys, kuriais galbūt bus siekiama pasinaudoti ateityje. Taigi, taip nerūpestingai neturėtų elgtis pats žmogus, kurio prašoma palikti asmens dokumentą, o dokumento kaip užstato prašantis asmuo tokiais savo veiksmais daro pažeidimą.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta, kad asmens tapatybės kortelės ar paso paėmimas kaip užstato užtraukia 14–28 eurų baudą. Taigi šių dokumentų paėmimas kaip užstato yra draudžiamas ir už tokius veiksmus baudžiama administracine tvarka.
Dėl šio administracinio teisės pažeidimo reikėtų kreiptis į policiją. Rajonų, miestų policijos komisariatų (vyriausiųjų komisariatų), nuovadų vadovai ir kiti tam įgalioti policijos pareigūnai turi teisę policijos vardu nagrinėti administracinių teisės pažeidimų bylas ir skirti administracines nuobaudas už tokį pažeidimą – įspėjimą, baudą arba baudą su daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis objektas, konfiskavimu.
Šiame atsakyme pateikiama tik bendro pobūdžio informacija, kuri neturėtų būti vertinama kaip oficialus teisės aiškinimas ar konkrečiu atveju priimtas sprendimas.
Daugiau informacijos teisinio švietimo klausimais ieškokite Teisingumo ministerijos interneto svetainėje http://www.tm.lt/klausimai/duk
Paraudusios, pavargusios akys, skausmas, perštėjimas, niežėjimas, svetimkūnio jausmas akyse, rytais traiškanojančios akys, suprastėjęs regėjimas – atpažįstate save? „Sveikiname“, greičiausiai kenčiate nuo naujos civilizacijos ligos – sausų akių sindromo. Pasak oftalmologės dr. Aurijos Kalasauskienės, kol kas Lietuvoje statistinių duomenų, kiek žmonių kenčia nuo šios ligos, nėra, tačiau dėl kasdienių technologijų naudojimo akių skausmu skundžiasi vis daugiau pacientų.
Kodėl išsivysto sausų akių liga?
„Norėčiau atkreipti dėmesį, kad ne naujos technologijos gadina akis, bet nesąmoningas žmogaus elgesys, kai jomis naudojasi. Pavyzdžiui, žiūrėdami televizorių ar į kompiuterio monitoriaus ekraną, taip pat skaitydami, vairuodami fiksuojame žvilgsnį, todėl pradedame rečiau mirksėti. Normalus sveiko suaugusio žmogaus mirksėjimas yra vidutiniškai apie 10 mirktelėjimų per minutę, o fiksuojant žvilgsnį mirksėjimas suretėja iki 3–4 kartų per minutę – taip dėl ilgiau atviro vokų plyšio sutrūkinėja ašarų plėvelė, ašaros greičiau išgaruoja ir akys sausėja. Manoma, kad ikikompiuterinėje eroje žmonės mirksėjo beveik 60 proc. dažniau, todėl ši liga vadinama civilizacijos pasekme, be to, dabar akis neigiamai veikia ne tik išmanieji įrenginiai, bet ir biuruose įrengti kondicionieriai, oro šildytuvai ir šildymo sistemos, dėl kurių pučiamos oro srovės akys taip pat sausėja greičiau“, – sako akių gydytoja A. Kalasauskienė.
Akys sausėja ne tik veikiamos išvardintų veiksnių: sausų akių simptomais skundžiasi kas trečia moteris, nes riziką susirgti šia liga didina menstruacijos, nėštumas, kūdikio žindymas ir menopauzė. Minėtą diskomfortą gali pajusti ir nešiojantys akių lęšius bei vartojantys vaistus nuo slogos, kosulio, širdies ligų ir antidepresantų bei dauguma vyresnių nei 40 m. žmonių, mat senstant akys natūraliai sausėja.
Dr. Aurija Kalasauskienė pabrėžia, kad ašarų plėvelė susideda iš 98,2 proc. vandens ir 1,8 proc. druskų, tačiau tarp dviejų mirktelėjimų ašarų plėvelė garuoja, tad joje vandens kiekis sumažėja 1–2 proc., o druskų padidėja iki 20 proc. Jeigu druskų kiekis ašaroje padidėja retai, žmogus pajunta laikiną diskomfortą, kuris praeina dažniau pamirksėjus, tačiau jeigu tai tampa nuolatine būkle, ašaros tampa žalingomis akies paviršiui: iš pradžių atsiranda akies diskomfortas – svetimkūnio akyje jausmas, nuolatinis ašarojimas (tai apsauginė organizmo reakcija), deginimas, po to atsiranda akies paviršiaus pažeidimas – žūsta junginės ir ragenos ląstelės, o ligos negydant, pažeidžiamos nervinės galūnėlės ir ima vystytis lėtinis skausmas.
Kokia situacija Lietuvoje?
2015 m. Lietuvoje atlikta gydytojų oftalmologų apklausa parodė, kad net 99 proc. jų sausų akių ligą (SAL) vertina kaip rimtą susirgimą, be to, statistika rodo, kad jos simptomai vargina bene kas antrą pacientą, apsilankantį pas akių gydytoją. Vis dėlto, nemaža dalis sergančiųjų sausų akių liga vis dar gydomi lašais, kurių sudėtyje – tik druska ir vanduo.
„Yra pacientų, kurie ne tik serga sausų akių sindromu, bet ir skundžiasi chronišku akių skausmu – taip šią ligą tampa sunku valdyti, nes, net ir gydant, akių skausmas išlieka. Šie pacientai ir taip yra jautresni skausmui nei kiti, tačiau neteisingas gydymas – skiriant dirbtines ašaras ar lašus, kuriuose – vanduo su ištirpusiomis druskomis, – situaciją tik pablogina, – sako gydytoja dr. A. Kalasauskienė. – Žmonės vis dar mano, kad ašaros – tai skaidrus sūrus „vandenėlis“, todėl jausdami akių sausumą, lašinasi dirbtines ašaras. Retas kuris žino, kad žmogaus ašaros, tai sudėtingas tirpalas, sudarantis priekinę akies obuolio dalį, ir pagal savo sandarą susideda iš trijų sluoksnių – paviršinio lipidinio (riebalinio), vidurinio vandeninio ir giliausio gleivinio (mucininio). Jei žmogus kenčia dėl lipidinio sluoksnio nepakankamumo, lašindamas vandenines dirbtines ašaras, jis dar labiau nuplauna lipidų likučius nuo akies paviršiaus – taip liga progresuoja.“
Tai kaip iš tikrųjų gydytis?
Kaip teigia oftalmologė, reikia pasirinkti tinkamą akių ląstelių atkūrimo būdą ir ligos priežastinį gydymą – osmoprotektorius, apsaugančius akies ląsteles nuo dehidratacijos. Gydymas osmoprotektoriais iš esmės skiriasi nuo simptominio gydymo įprastais vandeniniais lašais, mat gydant šiuo būdu, slopinami ne ligos simptomai, bet stabdomas pats ligos mechanizmas ir užkertamas kelias uždegimo vystymuisi: osmoprotektoriai kaupiasi ląstelėse, jose išlaiko reikalingą vandens koncentraciją, taip ląsteles apsaugodami nuo sunaikinimo. Veikiant osmoprotekcijai, įsijungia atstatomieji akies paviršiaus ir ašarų aparato procesai: ašara vėl turi visus ašarai privalomus komponentus – subalansuotą vandens ir druskų kiekį, gleivinį audinį, lipidus ir imuninę ašaros sistemą sudarančius baltymus. Nuolat papildant osmoprotektorių atsargas, slopinamas uždegimas, užtikrinama nuolatinė ragenos apsauga, o nemalonūs sausų akių simptomai palaipsniui išnyksta.
2013 m. moksliniame leidinyje „Ocular Surface“ paskelbta, kad pagrindinė sausų akių ligos priežastis yra padidėjęs druskų kiekis ašarose (hiperosmoliariškumas), kurio neįmanoma koreguoti įprastais lašais. Įrodyta, kad osmoprotektoriai (L-karnitinas ir eritritolis) slopina uždegimą, padeda akies paviršiaus ląstelėms išsaugoti vandenį net ir padidėjus druskų koncentracijai ašarose.
Ar įmanoma, kad sausų akių liga neišsivystytų?
Kaip rašo portalas www.sveikaakis.lt, jau milijonus metų egzistuoja unikalus osmoprotekcijos mechanizmas: žuvys (kaip ir kiti gyvūnai) gamina osmoprotektorius – daleles, kurios „užrakina“ vandenį ląstelės viduje ir neleidžia jam išgaruoti net aplinkoje esant daugiau nei 4 kartus didesnei druskų koncentracijai. Vandens gyvūnuose yra ne vienos, o keleto skirtingų rūšių osmoprotektorių ir daug didesniais kiekiais nei žmogaus organizme.
Osmoprotektorių kaupimas ląstelių viduje – tai specifinė apsauginė reakcija, padedanti žmogaus ląstelėms užsitikrinti gyvybiškai būtiną vandens kiekį ir išgyventi. Tik dėl osmoprotektorių žmonės po intensyvios fizinės treniruotės ar gausesnio alkoholio pavartojimo kitą dieną yra vis dar gyvi: tiek prakaituojant, tiek geriant alkoholį pasekmė ta pati – organizmas praranda vandenį ir ląstelės turi išgyventi padidėjusio druskingumo sąlygomis. Širdies, kepenų, inkstų, smegenų ląstelės prikaupia osmoprotektorių, todėl nepraranda vandens, o apie ląstelėse prasidėjusį vandens trūkumą mums praneša jaučiamas troškulys. Kol papildome prarastą vandens kiekį atsigerdami, gyvybiškai svarbių organų ląstelės išgyvena tik veikiamos osmoprotektorių.
„Ta pati taisyklė galioja ir akims: kad akies paviršiaus ląstelės nežūtų dėl dehidratacijos, būtini osmoprotektoriai, tačiau Lietuvoje vis dar visų ligų panacėja – ramunėlių ar kitų žolelių kompresai. Teko gydyti pacientę, kuri nevartojo paskirto gydymo bet, pasitarusi su kaimyne, įsilašino Auksinio ūso tirpalo – žinoma, akių gleivinė buvo nudeginta“, – patirtimi dalijasi gydytoja-oftalmologė dr. A. Kalasauskienė.
Yra dar vienas simptomas, signalizuojantis apie akių ligas – galvos skausmas. Retai šį erzinantį nemalonų reiškinį pacientai susieja su regėjimu – dažniau manoma, kad tai nuovargio, persidirbimo ar kitų bendrinių organizmo negalavimų pasekmė. Yra daugybė su akimis susijusių sveikatos sutrikimų, galinčių lemti galvos skausmus, svarbu žinoti, kad šie skausmai gali būti netiesioginiu ženklu, jog turite regėjimo problemų.
Anot dr. A. Kalasauskienės, norint išvengti sausų akių ligos ar paprasčiausio jų nuovargio, reikia laikytis taisyklingo darbo ir poilsio režimo. Būtinos pertraukėlės kas 40–45 minutes po intensyvaus darbo akimis – jų metu reikia pasėdėti užsimerkus ar pabendrauti su kolegomis, nes nustatyta, kad pokalbio metu mirksėjimo dažnis būna nuo 10,5 iki 32,5 kartų per minutę. Be to, itin svarbu, kad darbo vieta būtų tinkama – kompiuterio monitoriaus ekranas turi būti nuleistas žemiau, kad vokų plyšys būtų mažesnis ir mažiau išgaruotų ašaros. Jei šios priemonės nepadeda, o akyse jaučiamas diskomfortas, būtina įsilašinti osmoprotektorių – to, ką mūsų akis gamina pati, tačiau nepakankamai.
Premjero Algirdo Butkevičiaus pareiškimai dėl mokytojų streiko ir neva egzistuojančių mokytojų profsąjungų ryšių su Rusija peržengė bet kokias padorios politikos ribas.
Premjero bandymai diskredituoti pedagogų profesines sąjungas klijuojant jiems „Rusijos įtakos“ etiketes rodo absoliutų nesugebėjimą ieškoti sprendimų kritinėse situacijose. Tokia derybų su profesinėmis sąjungomis taktika verčia abejoti ne tik Vyriausybės vadovo etika, bet ir jo kompetencija.
Vertinant esminį faktą, kad mokytojai Lietuvoje uždirba mažiausiai Europoje, padarysiu tai, ką turėjo padaryti Premjeras. Pasiūlysiu sprendimą ir lėšų šaltinį, kuris jau per šių metų antrąjį pusmetį į Lietuvos biudžetą atneštų iki 20 milijonų eurų papildomų pajamų. Jų užtektų būtinam mokytojų atlyginimų didinimui. Mano siūlymo esmė – įgyvendinant kompleksinę alkoholio prevencijos programą, skubiai priimti alkoholio kontrolės ir akcizų įstatymams pataisas, kas leistų ženkliai padidinti pajamas iš alkoholio akcizo.
Alkoholio akcizo didinimas naudingas dviem aspektais – tai lengviausia priemonė didinti biudžeto įplaukas ir tuo pačiu mažinti alkoholio vartojimą.
Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, praėjusiais metais padidinus akcizo tarifus, alkoholio suvartojimas sumažėjo apie 2,4 proc., tačiau įplaukos į biudžetą padidėjo net 6,4 mln. eur. Alkoholio kontrolės politikos ekspertų duomenimis, dar padidinus skirtingų alkoholinių gėrimų apmokestinimą iki maksimalaus dydžio, kuris nedidintų šešėlinės rinkos, galima gauti apie 40 mln. eurų papildomų metinių pajamų ir sumažinti alkoholio vartojimą 25 proc. Taikant šį siūlymą, daugiausiai didėtų alaus akcizo mokestis. Alaus butelis parduotuvėje pabrangtų vidutiniškai vos 12 centų ir tai tikrai nepaskatintų nelegalios prekybos.
Atėjo laikas, kada nebeužtenka tuščių žodžių apie alkoholio prevenciją, reikalinga politinė valia ir sprendimai, kuriuos būtina priimti artimiausioje LR Seimo pavasario sesijoje.
Papildomas biudžeto pajamas siūlau nukreipti mokytojų atlyginimų didinimui, nes mokytojų reikalavimus laikau pagrįstais ir teisingais. Tai bus pirmas ženklas rodant pagarbą žmonėms, be kurių pastangų Lietuva neturi ateities. Premjere, nejaugi Jūs to nesuprantate?
Eilinė viešnagė Lietuvoje JAV gyvenančiam Stasiui GOŠTAUTUI (g. 1939 m. sausio 3 d. Kaune), žinomam Lietuvos meno ir literatūros tyrinėtojui, daktarui, dažnai būna ir tiesioginis pasivaikščiojimais po blausiais prisiminimais gaubiamos ankstyvos vaikystės žemę. Tą jis, Makauskų dvaro (Kalvarijos sav.) paveldėtojas, galėjo pasakyti ir kartu su kalvarijiečiu istoriku Algimantu Babecku vaikštinėdamas po tas vietas, kurios prisidėjo prie jo nerimastingos sielos, vedusios jį per nepaprastai turiningą gyvenimą, formavimo. Šiuo metu iš buvusios dvaro didybės išlikę tik pastatai – „kašarai“, kuriuose gyveno dvi kumečių šeimos, 80 hektarų S. Goštautui priklausančios žemės ir, atgavus paveldėjimo teisę, klausimas (tiesa, šiuo metu jau nebeaktualus): o ką daryti su visa šia pirmiausia dėl praeities brangia nuosavybe? S. Goštautas, ispanų literatūros ir meno specialistas, tuomet leido sau garsiai pasvajoti: pastatytų buvusio dvaro valdose 100 vėjinių malūnų – ech, ir elektros prigamintų, ir duoklę mylimo ispanų rašytojo M. Servanteso herojaus Don Kichoto atminimui atiduotų (tačiau realybė buvusi kitokia: kaip pats teigia, dvaras parduotas jau prieš porą metų, mat nutarus, kad iš taip toli jo prižiūrėti neįmanoma, be to, „užsikrovus“ mokesčiams ir S. Goštauto vaikams buvus per sudėtinga rūpintis juo, tad geriausia išeitis buvo parduoti tam, kuris jį nuomojo nemaža metų, atitikdamas S. Goštauto tėvo norus: auginti pašarą gyvuliams ir užsiimti tuo, ką mūsų žemdirbiai per tūkstančius metų taip gražiai darė…).
… Bet kur tik nenuneša laki šio žmogaus vaizduotė, persipynusi su imliu protu, niekada neišduodančia atmintimi bei garbingos giminės, kurios šaknys siekia net Barboros Radvilaitės pirmąjį vyrą, aura! Kita vertus, visas šis „nekilnojamas turtas“ S. Goštautui leido iki šiol išsaugoti don kichotiškais nuotykiais bei don kichotiška išmintimi persunktą sielą, gyvenimo džiaugsmą bei jėgą teigti nepaisant vis didėjančios metų naštos…
Emigrantu tapo būdamas vos penkerių metukų
Stasys Goštautas buvo vienturtis Liucijos ir Vaclovo Goštautų sūnus. Motina, kilusi nuo Liubavo, Makauskų dvaro savininko Stanislovo Skotnickio dukra, tėvas, kilęs iš Žemaitijos, po vedybų tapo ne tik dvaro šeimininku, diegusiu naujus ūkininkavimo metodus, bet ir aukštu valdininku: buvo Vilkaviškio, Marijampolės apskrities viršininku. 1940 m., rusams okupavus Lietuvą, okupacinė valdžia V. Goštautą suėmė ir uždarė į Marijampolės kalėjimą, o 1941–1944 m., vokiečiams atėjus, vėl sugrįžo ir į savo dvarą, ir buvusias Marijampolės apskrities viršininko pareigas. Artėjant rusų armijai, 1944 m., V. Goštauto sprendimu, visa šeima pasitraukė į Vokietiją ir apsigyveno Miunchene. Mažajam Stasiukui tuomet nė penkerių nebuvo…
Apie savo vaikystę Lietuvoje S. Goštautas neką teprisimena, tačiau tie prisiminimai visam gyvenimui atmintin įsirėžę. Gyvenamoji aplinka lėmė, kad dar visai mažas būdamas mokėjo kalbėti penkiomis kalbomis: rusų, lenkų, vokiečių, prancūzų ir, žinoma, lietuvių (deja, išskyrus gimtąją kalbą, kitos kalbos, laikui bėgant, pasimiršo). Stasys atmena ir išvykimą iš Lietuvos. Važiavo vežimu, traukiamu arkliais, sėdėjo ant Magdalenos Gavėnienės (šiandien JAV gyvenančios Marijampolės garbės pilietės Magdalenos Stankūnienės) kelių…
Atsidavė literatūrai ir menui
Vokietijoje Goštautų šeima išgyveno penkerius metus, po persikėlė į Kolumbiją. Baigęs gimnaziją, S. Goštautas studijų universitete objektu pasirinko ispanų literatūrą ir meną, pradėdamas aktyviai reikštis ir kaip žurnalistas, rašantis pirmiausia literatūros, kultūros temomis. Polinkis menui, pasireiškęs nuo vaikystės (atsimena: buvo gabus ne tik literatūrai, bet ir dailei, muzikai, tik vėliau šių polinkių nevystė), meilė savo šaknims lėmė tai, kad dar nebaigęs universiteto ispanų kalba parašė knygą apie lietuvių meną, kuri Pietų Amerikoje buvusi labai populiari. „Dabar to nepadaryčiau – nedrįsčiau“, – sako S. Goštautas, pats stebėdamasis savo drąsa.
Kolumbijoje gyveno iki 1962 m. Tais metais persikėlė į JAV, čia baigė studijas (studijavo Fordhamo, Harvardo universitetuose). Dar šiek tiek faktų ir skaičių:1964–1966 m. dirbo UPI žinių agentūroje, 1966–1968 m. – Niujorke Lotynų Amerikaiispanų kalba leidžiamo žurnalo „Vision“ redakcijoje. Nuo 1966 m. bendradarbiavo Encyclopaedia Britannica redakcijoje. 1968–1977 m. dėstė ispanų kalbą ir Lotynų Amerikos literatūrą Niujorko universiteto „Wellesley“ kolegijoje, 1977–1980 m. – Bostono universitete, 1981–1982 m. – Lafajeto (Ystonas, Pensilvanijos valstija) kolegijoje. 1972 m. jis – mokslų daktaras, 1982–1984 m. Teksaso universiteto literatūros vertėjų sąjungos ALTA vykdomasis direktorius, žurnalo „Translations Review“ vienas iš redaktorių, o 1999 – 2000 m. – vienas iš Kauno VDU dėstytojų.
S. Goštautas nuo 1979 m. PEN klubo Emigrantų centro JAV valdybos narys, atstovavęs lietuvių rašytojams PEN suvažiavimuose: 1979 m. Brazilijoje, 1983 m. Venesueloje. Taip pat bendradarbiavo žurnaluose „Aidai“, „Metmenys“, „Amerikos lietuvis“, „Kultūros barai“, laikraštyje „Draugas“, parašė knygų apie dailę ir literatūrą, anglų kalba išleido rinktinę apie M. K. Čiurlionį. Beje, S. Goštautas, ko gero, vienintelis mūsų tautos pasididžiavimo – M. K. Čiurlionio ir jo kūrybos – profesionalus propaguotojas JAV!
„Senieji“ ir „naujieji“ išeiviai iš Lietuvos labai skiriasi, bet…
Šiuo metu S. Goštautas su šeima gyvena netoli Bostono (turi tris vaikus, penkis anūkus), į Lietuvą atvyksta gana dažnai. Traukia jį čia ne tik sentimentai gimtajam kraštui. Veikliam žmogui įdomu stebėti gyvai Lietuvos kultūrinį gyvenimą, aplankyti parodas, susitikti su bičiuliais, kurių Lietuvoje jis turi išties daug.
S. Goštautas, kalbėdamas apie išeiviją, sutrinka: tai jam – sunkus klausimas. „Kuo skiriasi? – svarsto jis. – Ir, aišku, kurie išeiviai: naujieji ar senieji? Dabar viskas yra gana stipriai susimaišę… Senoji išeivija, daug davusi Lietuvai, ir be jos nežinia, ar būtų išvis išlikusi Lietuva, baigia išmirti, o naujieji išeiviai yra ne politiniai, bet ekonominiai. Tai nieko blogo, bet jų pagrindinis interesas yra rūpintis tik savimi ir savo šeima… Tačiau paskutiniu metu pastebima tarp naujųjų išeivių daug lietuviškumo puoselėjimo tendencijų: veža vaikus į šeštadieninę mokyklą, kartais net 30 km, dalyvauja vaikų rengimuose, taigi JAV lietuviai dėka tu naujų ateivių staiga pagyvėjo.“
„Visą gyvenimą dariau tai, ką norėjau“
Į aštuntą dešimtį įkopusiam S. Goštautui išties galima pavydėti energijos, optimizmo ir meilės gyvenimui. Kokia viso to paslaptis? „Visą gyvenimą dariau tai, ką norėjau“, – atvirauja JAV gyvenantis lietuvis. Kiek save prisimena, nebuvo linkęs susitaikyti su primestais standartais, drąsiai vijosi svajones, nebijodamas ir rizikuoti dėl jų. Štai, pavyzdžiui, jam tebuvo vos vienuolika metų, kai jis, prisiskaitęs nuotykinių grožinės literatūros kūrinių (ypatingas poveikis buvęs D. Defo „Robinzono Kruzo“), pabėgęs iš namų į… džiungles. Visa Kolumbija mažojo „Robinzono“, panorusio išbandyti visiškai savarankišką gyvenimą, tuomet ieškojo…
Daug keliavęs, pažinęs daug žmonių, kultūrų, S. Goštautas liko ištikimas savo principui: ne vien domėtis menu, literatūra, bet ir skleisti ją. Tad jo žurnalistinė, literatūrinė kritinė veikla – iki šiol didysis stimulas judėti pirmyn. Vienas iš paskutiniųjų didelių jo darbų – knyga apie M. Servantesą jo mirties 400-ųjų metinių proga. Ne tam, kad išaukštintų su vėjo malūnu besirungusį Liūdnojo vaizdo riterį – kad dar kartą būtų pašlovintos laikui nepavaldžios humanizmo idėjos…
Kas trečias šalies darbuotojas patiria stresą ir tik kas ketvirtas dėl šios priežasties tinkamai įvykdo paskirtas užduotis – tokius rezultatus atskleidė šių metų sausį remiantis streso valdymo programa „StressOff“ atliktas tyrimas. Besikeičiantys reikalavimai ir projektų įvykdymo terminai, informacijos trūkumas ir nepasitenkinimas atliekamomis užduotimis – pagrindiniai veiksniai, lemiantys įtampą darbe ir galintys sukelti rimtų sveikatos problemų. Šalies organizacijose atlikto streso valdymo tyrimo rezultatai bus pristatomi pirmojoje Lietuvoje streso valdymo konferencijoje „StressOff“, kuri vyks balandžio 14 d.
Kiekvieną kartą, kai turime laiku atiduoti projektą, esame pakviečiami į vadovo kabinetą ar deramės su tiekėjais, mūsų organizme įsijungia streso mechanizmas, kuris pradeda „pumpuoti“ streso hormonus. Po 10, 20 ar 40 metų imame justi nesuvaldytos įtampos pasekmes, kuomet stresas, lyg užviręs virdulys, pradeda svilti ir taškytis į visas puses, o streso hormonai jau būna sugadinę imuninę sistemą. Tad labai svarbu pastebėti pirmuosius ženklus: nuolatinį ar migreninį galvos skausmą, nugaros skausmą, pečių juostos surakinimą, rankų ar kojų tirpimą, nemigą, širdies ritmo sutrikimus. Taip pat įvertinti pakitusią savo psichinę ar emocinę būseną (nuolatinis galvojimas apie darbą, apatiškumas, jautrumas, pablogėjusi atmintis ir t. t.), kitokį elgesį artimoje aplinkoje (nesusikalbėjimas su kolegomis, pykčiai su artimaisiais, laiko trūkumas sau ir savo pomėgiams, alkoholio ar nereceptinių vaistų vartojimas ir t. t.).
Ką daryti, kad specialistai ir vadovai paskirtas užduotis atliktų kokybiškai ir laiku, profesinė veikla teiktų džiaugsmą, o finansiniai įmonių rezultatai būtų geresni? 5 patarimais dalinasi sertifikuotas streso valdymo konsultantas ir programos „StressOff“ autorius Lukas Mackevičius.
Mėgaukitės savo veikla. Kad darbe būtų kuo mažiau neapibrėžtumo, kuris ir yra pagrindinis streso šaltinis, su vadovais ir kolegomis nuolat keiskitės informacija apie organizacijos veiklą, naujus projektus, užduotis. Kiekvienas darbuotojas turėtų žinoti savo funkcijas, atsakomybes, terminus bei prioritetus. Taip pat turėtų būti sudarytos sąlygos vienu metu atlikti vieną užduotį – tam puikiai padeda kruopštus prioritetų nustatymas ir jų laikymasis. Be to, labai svarbu darbe atrasti papildomą veiklą, kuri suteiktų teigiamų emocijų – tai gali būti asmeninis tobulėjimas, dalyvavimas kuriant naują produktą, pokalbiai su kolegomis ar jų mokymas. O jei dirbate nemėgstamą darbą, jus erzina kolektyvas ir nepasitikite vadovu – kuo greičiau keiskite darbą.
Išmokite valdyti nerimą. Norint pasiekti emocinį ir psichologinį atsipalaidavimą, t. y. išmokti išjungti streso „akceleratorių“, prieš tai būtina išsiaiškinti dažniausiai nerimą keliančius veiksnius. Įvardinkite ir užsirašykite visas įmanomas problemas, su kuriomis galite susidurti situacijai pakrypus bloga linkme. Tada nuoširdžiai raštu atsakykite į šiuos tris klausimus: Ar pakeisiu situaciją, jei dėl jos jaudinsiuosi? Jei galėsiu pakeisti situaciją, ar iš tikrųjų tai darysiu? Jei situacija pasisuks bloga linkme, kokios pasekmės manęs laukia? Jei reikalai pakryps bloga linkme, koks bus mano planas? Kokie bus mano konkretūs veiksmai?
Užtikrinkite tvirtą ir konstruktyvų bendravimą. Neišvengiamai kiekvieną dieną bendraujate su kitais, nebent dirbate namuose arba esate negyvenamoje saloje. Ne kiekvienas pokalbis yra malonus, tačiau siekiant pagerinti bendravimo kokybę galima pasitelkti įvairias metodikas. Viena jų – „laimiu – laimi“ metodika, kurios metu galite iš anksto apgalvoti bendravimo situaciją ir atsakyti į klausimą, ką konkrečiai turite padaryti, kad ir jūs, ir jūsų pašnekovas liktumėte patenkinti rezultatu.
Pasirūpinkite visaverte mityba. Nuolatinis stresas išeikvoja dideles mineralų ir vitaminų atsargas, ypač B ir C grupės, taip pat kalio, kalcio, magnio, cinko ir kt. Šie vitaminai ir mineralai yra pagrindinės statybinės medžiagos, kurių pagalba antinksčiai gamina streso hormonus ir padeda kūnui susitvarkyti su įtampa, nejusti nuovargio ir išlikti energingam. Daugelis mūsų šį energijos stygių kompensuojame gerdami kavą, energinius gėrimus, smaližiaudami ar rūkydami. Tačiau reikėtų suvokti, kad šis energijos pliūpsnis yra trumpalaikis ir po kelių valandų energijos lygis dar labiau sumažėja, organizmas reikalauja naujos „stimuliantų“ dozės. Todėl nepamirškite pilnavertės mitybos ir vartokite visaverčius angliavandenius, kurie yra pagrindinis energijos šaltinis.
Užsiimkite fizine veikla.Jei norite išlikti žvalūs 12–14 valandų, labai svarbu stiprinti širdies ir plaučių darbą, užsiimti vadinamomis kardio treniruotėmis. Be to, fizinis aktyvumas yra puikus būdas išvalyti organizmą nuo streso hormonų pertekliaus.
Stresas iš organizmo pasišalina tik per 2–3 savaites, tačiau su įtampą sukeliančiomis situacijomis susiduriame kone kasdien. Taigi kaip išmokti suvaldyti stresą ir būti efektyviems pašėlusiai greitame XXI amžiuje, kaip susidraugauti su stresu ir jo sukeliamą energiją paversti pozityvia ir naudinga jėga, išsamiai bus kalbama balandžio 14 d. Vilniuje vyksiančioje pirmojoje Lietuvoje streso valdymo konferencijoje „StressOff“.
Papildoma informacija:
Toma Lipskytė
Strateginės komunikacijos bendrovės „OMConsulting“ jaunesnioji projektų vadybininkė
„Ar įsigalės „greiderinė raganų medžioklė“, ar nugalės sveikas protas?..“, – svarstė „Mūsų savaitė“ neseniai skelbtame rašinyje „Kalvarijos 2016-ųjų biudžeto svarstymas: į „raganų medžioklę“ – su… greideriu priešakyje“. Šiandien jau galime konstatuoti, jog sveikas protas, kiek įmanoma tokioje situacijoje, nugalėjo: greideris nepervažiuos per Kalvarijos viešąją biblioteką, traiškydamas ją, o kai (jei?) bus nupirktas, gerins savivaldybės kelių būklę.
Taigi Kalvarijos savivaldybės taryba, posėdžiaudama vasario 22 d., pagaliau patvirtino 2016 m. savivaldybės biudžetą, kuris būtų analogiškas praėjusių metų biudžetui, jei ne planiniai valstybiniai pakeitimai: minimalaus atlyginimo, socialinių bei kultūros darbuotojų atlyginimų padidinimai. Skaičiais ši išraiška atrodo taip: 2015 m. Kalvarijos savivaldybės biudžetas buvo 8459,2 tūkst. eurų, 2016 m. – 8754,1 tūkst. eurų.
Vis tik negalima teigti, jog savivaldybėje nuo šiol bus taika ir ramybė: naujieji biudžetiniai metai prasideda su dideliais klaustukais, nepopuliarių sprendimų preliudija bei diržų susiveržimu 5 proc. tam, kad pedagogams visus metus būtų išmokėti atlyginimai.
Bibliotekos greideris nesutraiškys, o maksimalų įstaigų etatų skaičių lems ir gyventojų apklausa
Į posėdžio darbotvarkę buvo įtraukti keturi klausimai dėl įstaigų (Kalvarijos meno mokyklos, sporto centro, kultūros centro bei viešosios bibliotekos) didžiausio leistino pareigybių (etatų) skaičiaus nustatymo, tačiau tai buvo visiškai nesvarstyta – palikta ateičiai, mat čia sumąstyta atsiklausti savivaldybės gyventojų, kiek ir kokių etatų šioms įstaigoms reikėtų (šiuo tikslu bus surengta apklausa). Tokią mintį, matyt, lėmė nevykęs sumanymas bibliotekos biudžeto sąskaita (mažinant čia etatus) pirkti greiderį (bibliotekos finansavimas liko toks pats kaip pernai, tiesa, „nurėžus“ 5 proc., bet apie tai – vėliau). Giliau paanalizavus, paaiškėjo, jog visų keturių minėtų įstaigų įstatyminiai normatyvai, apibrėžiantys maksimalų pareigybių skaičių, nebuvo patvirtinti nuo pat savivaldybės įsikūrimo dienos! Savivaldybės meras Vincas Plikaitis įsitikinęs, kad kada pareigybių skaičius (etatai) nepatvirtinamas, o patvirtinamas tik biudžetas – pinigai, atsiranda daug savivalės, netikslingai sukuriamų etatų, kitaip tariant, atsiranda per daug vadovaujančiųjų, o dirbti praktiškai nelieka kam. Tam, kad objektyviai būtų nustatytas minėtų įstaigų maksimalus etatų skaičius, ir bus savivaldybės teritorijoje atliekama apklausa, kuri visgi nebus vykdoma skubos tvarka.
Pedagogų atlyginimams išmokėti – „nurėžti“ 5 proc. visų savivaldybės reikmių, išskyrus socialines
Opiausia 2016 m. savivaldybės biudžeto problema – pedagogų atlyginimai. Tai jau ilgalaikė problema – trūksta mokinio krepšelio lėšų. Pagal tarifikaciją, 2016 m. net apie 170 tūkst. eurų savivaldybėje trūksta. Visos švietimo įstaigos, išskyrus Akmenynų ir Liubavo pagrindines mokyklas, balansuojančias „ant ribos“, tačiau išsitenkančias su turimu krepšeliu (jei pagrindinėje mokykloje yra 80 vaikų, ji išsilaiko, mokinio krepšelio lėšų pakanka), „minusinės“. Pagal Švietimo ministro aprašą, nesvarbu, ar klasėje vienas mokinys, ar 30: nuo mokinių skaičiaus mokytojo atlyginimo tarifikacija nepriklauso, tad savivaldybės čia vėl laukia nepopuliarūs sprendimai – mokyklų tuštėjimo metas (dėl kritiško mokinių skaičiaus mažėjimo reorganizuotos bus Alksninės, Nemunaičių pagrindinės mokyklos, Suaugusiųjų mokykla).
Kad savivaldybėms pedagogams visus metus būtų laiku išmokėti atlyginimai, priimtas nepopuliarus sprendimas: nutarta nuo visų savivaldybės reikmių, išskyrus socialines reikmes, „nurėžti“ 5 proc., kad pinigų mokytojų atlyginimams užtektų ir gruodžio mėnesį (tiek trūksta, įvertinant „minusinį“ krepšelį). Šis „nurėžimas“, pasak savivaldybės Finansų ir biudžeto planavimo skyriaus vedėjos Laimos Trečiokienės, savivaldybės įstaigų darbuotojų atlyginimų neturėtų paliesti: bus sutaupyta už komunalinius patarnavimus, iš reprezentacinių lėšų ir pan.
Greideris leis sutaupyti?
Posėdyje taip pat nutarta savivaldybės vardu pirkti greiderį, kuris bus perkamas iš savivaldybės savarankiškoms funkcijoms (laimei, ne bibliotekos sąskaita!) skirtų lėšų – jo pirkimui skirta 31,9 tūkst. eurų (tokios sumos užteks tik naudotai mašinai). Pasak mero, kai jį nupirks, perduos UAB „Kalvarijos komunalininkui“ kaip įstatinio kapitalo didinimą. Greideris, tikisi meras, atsipirks per metus, o vėliau iš jo, nors ir naudoto, bus galima ir sutaupyti, be to, turint šią techniką, pagerėsianti savivaldybės kelių būklė.
Komentuoja sveikos mitybos specialistė Vaida Kurpienė, knygos „Balansas: skanus maistas ir sveikos gyvensenos idėjos aktyviems žmonėms“ viena iš autorių.
Mitas. Sulieknėti galima tik nevalgant angliavandenių (vaisių, bulvių, kruopų, duonos).
Tiesa tik iš dalies. Angliavandeniai mums būtini ir turi sudaryti 50–65 proc. mitybos. Svarbu atsižvelgti į kelis dalykus. Pirma, angliavandeniai suteikia organizmui energijos, o baltyminiai produktai (mėsa, žuvis, varškė) negali jų pakeisti. Laikantis dietų, kur atsisakoma angliavandenių, negauname pakankamai gliukozės, t. y. „kuro“ organizmo gyvybinei veiklai palaikyti, kas ypač svarbu sportuojantiems. Iš pradžių, norėdamas gauti energijos, organizmas ima deginti gliukozės atsargas (glikogeną), o su šiuo procesu iš organizmo šalinami skysčiai ir ardomi raumenys. Atrodo, kad svoris sparčiai krenta, deja, tai tik – iliuzija. Atsistačius skysčiams, svoris sugrįš. Antra, mažo angliavandenių kiekio dietos dažnai skatina valgyti daugiau gyvulinės kilmės produktų: mėsos, kiaušinių, pieno produktų. Tokios dietos vadinamos baltyminėmis, kai valgydami per daug baltymų, gaunate per didelį jų kiekį ir dalis perteklinių aminorūgščių šalinamos per inkstus. Inkstai per daug apkraunami, alinami, o dieta ilgainiui ima kenkti ir kepenims, gali įvykti negrįžtamų pokyčių. Be to, gali didėti cholesterolio lygis kraujyje ir didėja tikimybė susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Jei valgysite daug pramoniniu būdu apdorotos mėsos (dešrų, kumpių), yra didesnė tikimybė susirgti vėžiu – apie tai pastaruoju metu nemažai kalba Pasaulio sveikatos organizacija. Trečia, iš tiesų reikia vengti kai kurių angliavandenių: aukščiausios rūšies miltinių gaminių, sausų pusryčių, dribsnių, pervirtų kruopų ir daržovių, cukraus, šlifuotų ryžių, sulčių, saldžių pieno produktų. Ketvirta, būtina valgyti lėtai pasisavinamų angliavandenių pusryčiams ir pietums: įvairiausių grūdų (ne dribsnių) košių, viso grūdo dalių bemielės duonos, nesvarbu kvietinės ar ruginės. Mėgaukitės viso grūdo dalių (pilno grūdo) makaronais ar natūraliais ryžiais. Vaisius ir uogas taip pat valgykite į sveikatą, tik geriau pirmoje dienos pusėje.
Mitas. Atsisakius pusryčių arba pietų, „susitaupo“ kalorijų vakarui.
Ne. Režimas ir teisingas maisto pasiskirstymas – be galo svarbu. Pirmuoju atveju, t. y. atsisakant pusryčių, po kelių valandų norisi saldumynų ar saldžios kavos, trūksta energijos. Visą likusią dieną užsisukame gliukozės / insulino spiralėje ir norime greitai pasisavinamų angliavandenių: miltinių gaminių, saldumynų, picos, baltos duonos sumuštinių. Dieną baigiame su „pliusu“, – net jei ir labai mažu, per metus susikaupia aiškiai matomas kiekis… Pietų atsisakymas veikia šiek tiek kitaip. Stebitės, kad labai norisi valgyti vakarais, kankina stiprus alkis? Viena iš dažniausių priežasčių – per maži pietūs. Pietūs turėtų sudaryti 30–40 proc. jūsų maisto raciono kiekio, juos valgyti būtina.
Mitas. Jei nejaučiu troškulio – skysčių organizmui pakanka.
Ne. Teiginys, kad troškulys yra pagrindinis skysčių trūkumo signalas – klaidingas. Troškulį jaučiame, jei organizmui trūksta 0,5–1 litro vandens. Jeigu vandens trūksta daugiau, šį jausmą prarandame. Taigi galvoti, kad „man skysčių nereikia, nes organizmas neprašo“ – klaidinga. Būtinas skysčių kiekis priklauso nuo žmogaus sveikatos būklės, medžiagų apykaitos, mitybos būdo, fizinio aktyvumo lygio, aplinkos sąlygų bei svorio. Žmogaus organizme yra apie 60 proc. skysčių ir kiekviena ląstelė turi būti aprūpinama vandeniu. Dehidratacijos požymių yra įvairiausių: nuo sausų lūpų, vidurių užkietėjimo iki aukšto hemoglobino lygio. Vienas paprasčiausių būdų sužinoti – patikrinti šlapimo spalvą. Jei ji šviesi – gerai, jei šlapimas be spalvos – išgerta per daug skysčių, jei tamsus – jūsų organizmas dehidratuotas. Ši taisyklė negalioja, jei jūs geriate B grupės vitaminus, kurie šlapimą nudažo skaisčiai geltona spalva. Skysčių teorinė norma žmogui, sveriančiam 60 kg ir 120 kg, bus visiškai skirtinga. Orientacinę skysčių normą galite pasiskaičiuoti asmeniškai – padauginkite savo kūno svorį iš 0,03 ir gausite kiekį litrais. Gerkite tiek, kiek nurodyta ir stebėkite savo šlapimo spalvą, kuri yra pagrindinis kriterijus jums reikiamam skysčių kiekiui nustatyti.
Mitas. Aktyvus sportas tik didina apetitą ir valgyti norisi vis daugiau.
Netiesa. Taip atsitinka, jeigu mityba yra nesubalansuota ar tiesiog trūksta miego. Kai kurie žinodami, kad mityba lieknina akivaizdžiai efektyviau nei sportas, pasirenka keisti tik mitybą ir visiškai nedidina fizinio aktyvumo – tai neteisingas požiūris. Žinoma, jei iki šiol antsvorio turintis žmogus nesportavo, pirmiausia rekomenduoju susitvarkyti mitybą ir tik tada imtis sporto, nes gali būti per sunku vienu metu pakeisti viską. Aktyviai sportuoti rekomenduoju pradėti praėjus porai mėnesių, kai pakeitėte mitybą, įgavote naujų mitybos įpročių ir matote aiškius savijautos bei kūno pasikeitimus. Tuomet ženkite kitą žingsnį ir pasirinkite sporto šaką, kuri jums patinka ir teikia malonumo. Jei jau sportuojate, kreipkitės į mitybos specialistą.
Mitas. Kad pasiektų gerų rezultatų, sportininkai turi pakentėti ir valgyti tik sausą liesą vištieną, baltus ryžius ir kiaušinių baltymus.
Netiesa! Sportininkų maistas gali būti ir skanus, ir įvairus, tereikia laikytis sveikos gyvensenos ir maisto balanso. Pusryčiams mėgaukitės skania (nesaldžia ir kramtoma) koše ar sveiku sumuštiniu, pietums galite rinktis daug įvairių šviežių daržovių ir sotų patiekalą, kupiną angliavandenių, pvz., viso grūdo makaronus, orkaitėje keptas bulves arba baltymų. Pavakariams tiks rauginto pieno produktas, šviežios daržovės ar riešutai bei sėklos. Vakarienei idealu šviežių, termiškai neapdorotų daržovių porcija su baltymais: pupelėmis, tofu, žuvimi, varške, nedideliu mėsos gabalėliu ar kiaušiniu.
Ypač svarbu, kad atrastumėte sveikų produktų skonį ir jaustumėtės energingi. Kitu atveju, nuolat kankinsitės ir kovosite su savimi. Ar tikrai to norite? Juk yra daug lengvesnis ir malonesnis kelias.
Istorija visada linkusi kartotis. Tiesa, su tam tikromis variacijomis. Sovietinių laikų realijos – kultūros objektų vartymas buldozeriu – šįkart atgimė Kalvarijos savivaldybėje. Ne, skulptūrų, kulto pastatų niekas dar čia nevarto: ugnis nukreipta į savivaldybės kultūros įstaigas, konkrečiai – į Kalvarijos viešąją biblioteką, kuri buvo ir yra tikras šviesulys visomis prasmėmis šiame krašte. Savivaldybės valdančioji dauguma smogti šiai įstaigai sumanė panaikindama direktoriaus pavaduotojo, dokumentų komplektavimo ir tvarkymo skyriaus vedėjo, informacijos ir kraštotyros skyriaus vedėjo, staliaus etatus, valytojo etatą sumažindama 0,25 etato (paliekant 0,75 etato), Aistiškių filialo bibliotekininko etatą sumažindama 0,25 etato (paliekant 0,75 etato), tai reiškia – iš viso įstaigos etatų skaičių sumažindama trimis etatais. Piniginė šios „reformos“ išraiška – 22 tūkst. eurų sumažintas bibliotekos finansavimas metams. Nors savivaldybės biudžetas visiškai nesumažintas (nėra jokių „iš viršaus“ atėjusių nurodymų veržtis diržus), toks sprendimas valdančiajai daugumai su meru Vincu Plikaičiu priešakyje turi oficialų pateisinimą: savivaldybė už sutaupytas lėšas ketina pirkti greiderį krašto kelių būklei gerinti (užteks gi nuomoti!), o ne oficialiai – tai susidorojimo akcija, nukreipta ne tik į viešąją biblioteką, bet ir į Kalvarijos sporto centrą, taip pat nevyriausybines jaunimo organizacijas, arba – senų politinių sąskaitų suvedinėjimas.
Nuotaikos Nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse – lyg pervažiavus greideriu
Šių metų vasario 15 d., Nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse, Kalvarijoje vyko viešas savivaldybės 2016 m. biudžeto svarstymas. O vasario 12 d. Lietuvoje 2016-ieji oficialiai paskelbti Bibliotekų metais. Kuo šios datos siejasi? Pasirodo, sąsajų labai daug, tiesa, nelabai pozityvių… Mat viešajame biudžeto svarstyme buvo pateikti preliminarūs duomenys, kuriuos Kalvarijos savivaldybės taryba, labai tikėtina, patvirtins jau ateinantį pirmadienį vyksiančio tarybos posėdžio metu. O tie duomenys labai nepalankūs pirmiausiai Kalvarijos viešajai bibliotekai: be išties pagrįstų priežasčių 2016 m. finansavimas šiai įstaigai numatomas sumažinti, kaip minėta, apie 22 tūkst. eurų (tokia suma skiriama dviejų mėnesių bibliotekos su visais jos skyriais darbuotojų atlyginimams).
Biblioteka dubliuoja kultūros centro funkcijas?
O prieš savaitę iki viešojo savivaldybės biudžeto svarstymo Kalvarijos viešosios bibliotekos direktorė Laima Karpavičienė buvo pakviesta susitikti su savivaldybės meru V. Plikaičiu. Susitikime taip pat dalyvavo savivaldybės tarybos nariai Kęstutis Krasnickas bei Jonas Dzirmeika. Tiesa, prieš šį susitikimą bibliotekos direktorė buvo įpareigota pateikti merui visų bibliotekos pareigybių aprašą su visomis jų atliekamomis funkcijomis, arba paprastai – kas ką veikia. Direktorė aprašą pateikė, o susitikimo su meru metu sužinojo, jog meras neturėjęs laiko susipažinti su pateiktais duomenimis… Pats susitikimas su meru buvęs daugiau nei įdomus. Buvo nagrinėjami net tokie klausimai, kuo skiriasi bibliotekininkas nuo vyr. bibliotekininko (Kalvarijos valdžios nuomone, niekuo: ir tas, ir kitas vis tiek yra bibliotekininkai!), iškilo didelių neaiškumų dėl dokumentų komplektavimo skyriaus – ką ten žmonės veikia? Pagaliau atėjo eilė ir kraštotyrai, kuriai Kalvarijos viešoji biblioteka dėmesį skiria prasmingais darbais: o išvis kam to reikia bibliotekoje? L. Karpavičienė valdžios atstovų buvo priversta atsakyti ir į klausimą: kas svarbiau – biblioteka ar mokyklos? „Viskas svarbu, – atsakiusi bibliotekos direktorė, – bet jei bus sunaikintos bibliotekos, nieko neliks…“ Susitikimo reziumė – dokumentų komplektavimo ir kraštotyros skyriai „nieko neveikia“, tad jų galima ir atsisakyti (pasak politikų), o realiai tai skambėtų kitaip: dokumentų komplektavimo skyrius atsakingas už naujų knygų pirkimus, sutvarkymą, pagaliau prenumeratą ir t.t. (kitaip tariant, formuoja visą bibliotekos dokumentaciją). O liaudiškai tai skambėtų vaizdžiai: rugius nukirsk, sumalk ir duoną iškept be… kepyklos! Bet politikų išvada tokia: biblioteka dubliuoja Kalvarijos kultūros centro darbą!
Politinis susidorojimas?
Visos strėlės krypsta į Kalvarijos viešosios bibliotekos draugystę su buvusiu savivaldybės meru Valdu Aleknavičiumi. „Jei matome, kad žmogus dirba, jį palaikome“, – neslepia bibliotekos administracija, nors vienodai pagarbiai elgiasi su visais politikais. Beje, dabartinis Kalvarijos meras bibliotekos gyvenimu ir veikla niekada per daug nesidomėjo, reginiuose nedalyvaudavo.
Po viešojo biudžeto svarstymo virtualiojoje erdvėje pasirodė komentarai, kuriuose „žinovai“ teigė apie „teisybės atstatymą“. „Kalvarijos viešosios bibliotekos keli etatai bus panaikinti. Gyventojai tikrai žino, kad ten – tik buvusio mero globotiniai, kurie tik naudoja pinigus, kurių ir taip trūksta savivaldybės biudžete“, – aiškino vienas komentatorius.
„Visiškas chaosas – buldozerio principas ėmė veikti, – sako buvęs savivaldybės meras V. Aleknavičius. – Tokiais sprendimais vykdome savo krašto debilizavimą.“ Mat 2016 m. savivaldybės biudžeto apkarpymai nukreipti ne vien į biblioteką – į visus, kurie palaikė V. Aleknavičių. Taip užkliuvo, kaip minėta, ir Kalvarijos sporto centras, ir NVO, ir net mokyklos.
Beje, kai vasario 12 d. vyko savivaldybės Švietimo, kultūros, sporto ir jaunimo reikalų komiteto posėdis, opozicijos atstovams V. Aleknavičiui ir N. Šidlauskui apie tai buvo informuota paskutinę minutę, kai abu dalyvauti negalėję. Nelemtas sutapimas?
Tokių „nelemtų sutapimų“ yra ir daugiau. Neseniai pasirašytame mero potvarkyje „Dėl Kalvarijos savivaldybės švietimo įstaigų vadovų tarnybinių atlyginimų koeficientų nustatymo“ dviejų pagrindinių mokyklų – Liubavo ir Akmenynų – direktorėms skiriamas skirtingas atlyginimo koeficientas. Nors mokinių skaičius mokyklose panašus, Akmenynų pagrindinė mokykla dar turi Universalų daugiafunkcį centrą Aistiškiuose, kurio paskirtis – ne tik ugdymas, bet ir neformalus švietimas bei bendruomenės užimtumas. Liubavo pagrindinės mokyklos direktorei Romualdai Jankevičiūtei skirtas net 3 procentiniais punktais didesnis atlyginimas nei Akmenynų pagrindinės mokyklos direktorei Alei Sidarienei. Kodėl? Atsakymas paprastas: Liubavo mokyklos direktorė priklauso „tai“ partijai, nors meras V. Plikaitis aiškina, jog Liubavo mokyklos direktorė, turėjusi minimalų koeficientą, nes trūko krepšelio lėšų, šiais metais pasistengė, kad vaikų skaičius mokykloje paddidėtų, todėl ir pakėlė koeficientą. Taigi dabar Liubavo krepšelis +4,1, o Akmenynų – tik +2,7, tad viskas čia esą teisingai.
Einame toliau. Sausio pabaigoje vykęs savivaldybės vadovų susitikimas su Nevyriausybinių jaunimo organizacijų atstovais – taip pat pretekstas „raganų medžioklei“, arba biudžeto apkarpymui ir NVO. Mero klausimas: „Ar taip išeina, kad jūsų organizacija tarsi dubliuoja kultūros centro veiklą?“ Ausma Sakalauskaitė: „Jei taip ir nutiktų, tai nuo to miesto bendruomenei tik didesnė nauda. Nes veikdamas jaunimas save realizuoja, stiprina organizacinius įgūdžius, ugdo pilietiškumą, atsakomybę ir kuria pridėtinę vertę bendruomenei.“ Meras: „Noriu paklausti jūsų, matau čia įstatus: profesionalaus meno sklaida…. Ar jūs galite užtikrinti šių funkcijų įgyvendinimą?“ Kultūros centro direktorė: „Na… galime, iš dalies, bet…“ Meras: „Aišku. Aš manau, jog negalite.“ KC: „Mes tokių pažinčių neturime.“ Ausma: „Oi, reikia tik panorėt!“, mat Ausma Sakalauskaitė ir Jolita Giedraitienė – dvi aktyvistės – įnešusios gaivios sumaišties, gerinančios krašto kultūrinį gyvenimą, į Kalvariją gebančios pakviesti profesionalius atlikėjus. Tarybos narys Kęstutis Krasnickas šių aktyvisčių veiklą įvertino taip: „Viskas visiems buvo gerai, atsirado čia kažkokios dvi mergelės ir kelia problemas lygioj vietoj“. Štai kaip!
Reziumė: yra Kalvarijoje kultūros centras (jam, beje, 2016 m. biudžete numatyta 3 etatais daugiau), taigi visa krašto kultūra turi būti po vienu stogu, vykdoma centralizuotai (kaip senais gerais tarybiniais laikais!), ir jokių čia dubliavimųsi!
Savivaldybės meras: „Mažiau vadovų – daugiau dirbančių žmonių!“
Bet grįžkime prie Kalvarijos viešosios bibliotekos. Savivaldybės meras šiuo klausimu bendraudamas su „Mūsų savaitės“ žurnaliste buvo kategoriškas: „Ką bibliotekoje jie veikia? Dubliuoja kultūros centro funkcijas! Bibliotekoje turi būti darbas su žmonėmis, kompiuteriais… Kiek čia tų knygų, kad dviejų žmonių reikia? Direktorės pavaduotojos išvis nereikia. Informavimo ir kraštotyros skyriaus vedėjo taip nereikia. Nereikia ir staliaus, valytojo etatas per didelis – kiek čia to valymo!“
Taigi ir numatytas 196,8 tūkst. eurų biudžetas metams esąs čia per didelis, užteks ir 174,6 tūkst. eurų.
„Sporto centre nereikia metodininko, nereikia ir raštvedžio, – toliau vardijo meras, – man kuo mažiau vadovų, o daugiau dirbančių žmonių!“ (Reikia suprasti, jog Kalvarijos savivaldybėje pripažįstamas tik fizinis darbas!)
Apkarpius minėtoms įstaigoms etatus, sutaupytos lėšos bus skirtos… greiderio, kainuosiančio 20–30 tūkst. eurų, pirkimui. „Jei mūsų keliais nepravažiuoja žmonės, – šį sprendimą argumentavo V. Plikaitis, – kiti klausimai nėra tokie svarbūs.“
Taip prasideda 2016-ieji – Bibliotekų metai…
Dar šiek tiek faktų. 2000 m. Kalvarijos viešojoje bibliotekoje buvo 18,5 etato, šiuo metu – 20,5 etato, yra 11 filialų. Bibliotekos veikla taip išaugusi (projektinė veikla, parodų organizavimas, knygų pristatymas, teminiai vakarai ir t.t., arba, mero supratimu, funkcijų dubliavimas), jog jau seniai neatitinka nusistovėjusio stereotipo, į kurį vėl norima iniciatyvią, kūrybingą bendruomenę įsprausti (bibliotekos įvaizdis – skaito, mezga, kavą geria – čia negalioja). Gal todėl savivaldybės mero pavaduotojas Antanas Burinskas leido sau pasakyti priešingą merui nuomonę: „Kokie etatai bibliotekoje buvo, tokie ir turėtų išlikti. Pakeitimų biudžeto klausimais nereikia nei bibliotekoje, nei kultūros centre.“
Seimas 2016-uosius paskelbė Bibliotekų metais, atsižvelgęs į mažėjantį knygų perkamumą ir skaitymą Lietuvoje, įvertinęs, kad bibliotekų atgaivinimas, jų fondų papildymas, susitikimų su rašytojais, kūrybos vakarų, knygų aptarimų, jaunųjų rašytojų skatinimo renginių organizavimas turėtų didžiulę reikšmę visuomenei tobulėti ir jos dvasingumui bei kultūrai ugdyti. „Skaitančioji Lietuvos, kaip ir Kalvarijos krašto, bendruomenė pasijuto itin pakiliai, – teigia Kalvarijos bibliotekos direktorė L. Karpavičienė. – Bet apmaudu, kad mūsų biblioteka taip šia proga buvo pasveikinta valdančiosios savivaldybės daugumos… Nepaisant visko, savo skaitytojams norime pasakyti: mes Jūsų laukiame ir turime, ką Jums pasiūlyti!“
* * *
Rytoj Kalvarijoje tarybos posėdyje bus priimamas 2016-ųjų metų biudžetas. Ar įsigalės „greiderinė raganų medžioklė“, ar nugalės sveikas protas, sužinosime jau greitai.
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinėje mokykloje vėl mažųjų skaitymas – iššūkis XXI a. Pirmokams pasimokius šimtą dienų mokykloje, antrokai surengė originalią ir žaismingą šventę „Už 100 dienų mokykloje – 100 pasakų“. Vienu metu buvo skaitomos šimtas pasakų. Antrokai dovanojo 99 pasakas. Pusę iš jų sukūrė jie patys, o padėjo mokytos Aurelija Kovzonienė ir Gražina Vencienė. Šimtąją pasaką pasekė pirmokėlio Ąžuolo mama Renata Venslovienė.
Šis susibūrimas pateisino teiginį, jog knyga mūsų mokykloje yra mylima, skaitoma ir eina lygia greta su kitomis šio laikmečio technologijomis. Pirmokų mokytojos Gitana Kalinauskienė ir Erika Venckevičienė pasakojo vaikams apie pasakų skaitymo svarbą, jos padeda žmogui tobulėti, keistis. Mokytojos akcentavo, kad pasakų reikšmė yra neįkainuojama, nes skaitymas lavina vaizduotę, kūrybiškumą, sugebėjimą įsijausti į kito asmens emocijas, padeda suprasti jo pasaulėjautą. Mokytojos sakė, kad vaikas, skaitydamas pasakas, niekada nebus vienišas. Su juo visada bus jo mylimi pasakų herojai. Pasakos praturtina dvasinį pasaulį, nes kiekvieno žmogaus gyvenime jos užima tam tikrą vietą – vieniems atsako į vaikystėje kylančius klausimus, kitiems pateikia patarimų ir nurodymų, kaip spręsti pačias sudėtingiausias gyvenimo problemas. Pasakos įvairiomis formomis parodo, kad kova su gyvenimo negandomis yra neišvengiama, tai natūrali kasdienybės dalis. Stebuklingi dalykai, nutinkantys pasakose, suteikia viltį, tikėjimą geresne ateitimi, saugumo jausmą.
„Ateities knygos turinys ir rašytojo vaizduotės lakumas priklauso nuo to, ką skaitys mūsų vaikai“, – tai taikli Švedijos karalienės Silvijos išmintis, raginanti toliau ieškoti pokyčių ir naujų skaitymo skatinimo formų.
Laima VAIČIŪNIENĖ
Marijampolės Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos bibliotekos vedėja
…Gyveno kartą trys seserys, kadangi visos trys buvo gimusios sausio mėnesį, po Ožiaragio žvaigždynu, tai pasivadino jos Ožiaragėmis. Jei pridurtume „už devynių jūrų marių…“, būtų puiki pasakos pradžia. Tik šį kartą nereikės plaukti per marias, nes sesės Ožiaragės gyvena ir kuria įdomius bei originalius papuošalus čia pat –Marijampolėje.
Įdomioji papuošalų dalis – pagrindinė medžiaga – biseris. Biseris – maži skaidraus arba spalvoto stiklo karoliukai. Tik tiek teigia išmaniosios enciklopedijos. Iš tikrųjų viskas daug sudėtingiau. Maži stiklo karoliukai yra tai, ką pamatysite pažvelgę į biserį, pabertą ant delno. Tačiau kai žvelgiate į baigtą kūrinį, matote daugybę kitų dalykų – stiklo karoliukų ten jau nebematyti. Tai ir vadiname Biserio magija.
Mažąsias stiklo sėklytes (beads) laikas taip plačiai išbarstė po visą pasaulį, kad šiandien vargiai besurasi kraštą, kuriame viena ar kita forma jos nebūtų prigijusios. Į biserio garbintojų gretas rikiuojasi actekai, inkai ir majai. Naujosios Zelandijos aborigenai nuo seniausių laikų iki šių dienų siuvinėja tautinius rūbus geometriniais biserio ornamentais. Net ir karščiausiuose Afrikos kraštuose, kur beveik nėra rūbų, biseriu puošiami šventi indai ir apeigų atributika. Senieji biserio gerbėjai dirbo su stambiomis biserio sėklytėmis. Vėliau, tobulėjant technologijoms, biseris vis mažėjo, kol XVI amžiuje pavyko pagaminti net 0,6 mm dydžio karoliukus. Deja, apie tokio smulkumo biserį esame tik skaitę, šių laikų smulkiausias biseris yra 1,5 mm. Tarp vėrėjų šis dydis nepopuliarus, nes yra tikras iššūkis – juk vienam papuošalui reikia sunerti net 6200 karoliukų! Tačiau mes geriausius savo darbus atliekame būtent iš jo. Mažiausi karoliukai leidžia tiksliau perteikti smulkiausias rašto detales.
Dvasingumo ir grožio paieškos vienija senąsias epochas ir šių laikų žmones. Mes, kaip ir jie, sprendžiame tas pačias spalvų ir raštų derinimo problemas. Gal ir Senajame Egipte (iš kurio, manoma, atkeliavo biseris) kažkas taip pat kaip ir mes jaudinosi, ar pasiseks? Ar patiks jo darbas?
Biserio panaudojimo sritys labai įvairios: čia ir prabangiausi gobelenai, apeiginiai rūbai bei atributika ir, be abejo, papuošalai. Tokios pat įvairios ir biserio rankdarbių technikos: be populiariausių – siuvinėjimo bei vėrimo – jis dar ir įaudžiamas, įmezgamas virbalais ir vąšeliu. Mes užkliuvome už pastarojo būdo ir bandome jėgas, nerdamos papuošalus, vadinamus žgutais. Vardas ne ypač poetiškas, tačiau kitų atitikmenų lietuvių kalboje, deja, nėra: bandymai naudoti „vėrinys“ neprigyja, nes adata suverti papuošalai yra jau kita rankdarbių rūšis, tas pats ir su „nėrinys“, kuris naudojamas darbams iš siūlų. Taigi mes žgutus iš biserio, suverto ant siūlo, neriame vąšeliu.
Nors buvo laikai, kai biseris kainavo tiek aukso, kiek svėrė pats, ir buvo vietų, kur net atstojo piniginį vienetą, šiandien jis nėra toks brangus. Gaminamas įvairiose šalyse: Prancūzijoje, Vokietijoje, Kinijoje, šiek tie skiriasi, tačiau yra įperkamas. Pats populiariausias biseris pagamintas Japonijoje, kaip ir dera, pasižymintis preciziška kokybe, taip pat Čekijos ir biseris, garsėjantis nepaprastai plačia spalvų gama. Šiandien brangiausia yra ne medžiagos, o laikas ir kantrybė, reikalingi originaliam ir kruopščiam biserio darbui sukurti. Skubėdami visur suspėti, viską išgirsti ir pamatyti, sunkiai randame laiko tylai ir ramybei…
Labai norėtume pasigirti: „Mums idėjas neša vėjas!“ Būna ir taip, tačiau iš tiesų esame praktiškos suvalkietės, todėl dažnai laimi universalumas. Savo kurtus papuošalus norime priderinti prie žemiško garderobo. Nors dėl šių papuošalų populiarumo internetas mirga žgutų shemomis, norėdamos, kad mūsų kūriniai būtų originalūs, kiekvienam ruošiame individualų projektą, kuriame tiksliai apskaičiuojame karoliukų išdėstymą, spalvas ir atspalvius. Beieškodamos geriausio sprendimo, derindamos raštus, dažnai sugaištame daugiau laiko, nei užtrunka nunerti žgutą.
Kai po visų abejonių, ginčų ir ieškojimų sprendimas būna priimtas, biserį reikia suverti ant šilkinio arba medvilninio siūlo. Žinoma, suverti tokia tvarka, kad vėliau karoliukai taisyklingai susinertų norimu raštu. Šiam darbo etapui reikalinga netgi tam tikra meditacija, kai ne tik akys, bet ir mintys negali kryptelėti kažkur į šoną, nes padarytos klaidos neįmanoma ištaisyti nenutraukus siūlo. Kai visi karoliukai suverti, į rankas imamas vąšelis, ir kiekvienas iš kelių tūkstančių karoliukų suneriamas į apvalų stulpelį. Prasideda labiausiai intriguojantis etapas: „ Kaipgi tai atrodys?.. “ Čia biseris dažnai parodo ne tik savo žavesį, bet ir kaprizus… Ne kartą buvome apstulbintos netikėto spalvų žaismo, ne kartą teko ir nusivilti, ir ardyti bei pradėti kūrybines paieškas iš naujo… Kad žgutas taptų vėriniu, reikia ir dailių užbaigimo detalių.
Mūsų kūriniai – kolektyvinio darbo vaisiai. Kūrybinės erdvės atsiranda ir jaunajai kartai. Tiesa, vąšelio įsiūlyti kol kas nepavyko, bet sukurti nuotraukų koliažus darbų pristatymui pasitelkiame vieną iš dukterų. Taigi mūsų kūriniai saugo net kelių širdžių ir rankų šilumą ir gerąją energetiką. Nuo vaikystės matėme rankdarbius neriančią Mamą, todėl mums tai – įprastas darbo įrankis. Gal todėl ir susidomėjome būtent šia biserio papuošalų kūrimo technika.
Kaip ir kiekvienas stebuklas, biserio magija nemėgsta tuščių žmogiškųjų kalbų: vos pravėri lūpas, bandydamas viską nupasakoti, kažkur išbėgioja nykštukai, dingsta fėjos, pakelia sparnus mūzos ir belieka tik stiklo karoliukai, todėl verčiau tegul apie šią magiją pasakoja sukurti darbai..
Norėdamos, kad džiaugtųsi ne tik akys, bet ir siela, savo kūriniams renkame vardus. Stengiamės, kad jie papildytų kūrinio idėją, būtų įsimintini ir išskirtiniai. Mūsų kolekcijoje rasite tokius pavadinimus: „Rožių vynas“ , „Smilgų auksas“, „Šecherezados pasaka“, „Užsispyrėlio sutramdymas“ ir t.t.
Ožiaragių darbų kolekciją galite surasti adresu https://www.facebook.com/biseriozgutai/
Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys praėjusią savaitę buvo susitikęs su savo visuomeniniais patarėjais ir apžvelgė savivaldybės aktualijas. Tuo pačiu pasidalijo rūpesčiais, problemomis ir išklausė patarėjų nuomonės vienu ar kitu klausimu.
Meras pasidžiaugė, kad pavyko surinkti pernai metų biudžetą ir už tai padėkojo savivaldybėje veikiančioms verslo įmonėms. Verslo įsteigtų darbo vietų pagalba pavyko surinkti 5 mln eurų fizinių asmenų pajamų mokesčio, viršytas žemės, turto mokesčių planas. Neliko skolų už komunalines, aplinkos tvarkymo paslaugas. Anot mero, šiemet numatyta skolintis tik projektams iš dalies finansuoti.
Savivaldybės vadovas patarėjams išdėstė planus rekonstruoti buvusios pedagoginės mokyklos pastatus pritaikant juos Marijampolės menų mokyklai. Dabartinis muzikos mokyklos pastatas numatytas įtraukti į privatizavimo fondą. Tikimasi gauti 11 mln eurų paramą iš Europos Sąjungos fondų miesto sankryžoms per geležinkelį rekonstruoti. Bus pradėtas naujas europinis projektas, kurio metu socialiniam būstui bus pritaikytas buvęs kolegijos bendrabutis. Į projektų akiratį įtraukta vienos judresnių V. Kudirkos gatvės, vedančios pro senąją turgavietę, atkarpa nuo Laisvės g. iki P. Vaičaičio g., šaligatviai Vytauto gatvės nuo Sodo g. iki Vytenio g. ir P. Armino gatvės nuo Sodo g. iki Vytauto g. Taip pat tvarkymo darbų sulauks Vaižganto ir Seminarijos parkai. Priimti investuotojus parengta Marijampolės laisvoji ekonominė zona. Investuotojai jau derasi dėl įsikūrimo sąlygų, bet kol kas tai dar komercinė paslaptis.
Mero visuomeninis patarėjas VšĮ „Sveikatingumo idėjos“ vadovas Andrius Jasinskis pasidalijo suplanuotų darbų idėjomis. Vasarą bus tęsiamas tarptautinis menininkų projektas „Malony“, kurio metu tikimasi su amerikiečiais architektais nustebinti marijampoliečius įspūdingai apšviečiant miesto centrą. Iš sporto fondo gavus reikiamą lėšų sumą planuojama miesto centre įrengti kilnojamą sporto aikštelę. VšĮ „Sveikatingumo idėjos“ aktyviai dirba įgyvendinant neformaliojo ugdymo programas. Tarp jaunimo populiarios verslumo, jaunųjų kompiuterininkų mokyklos. Ketvirtoji veiklos kryptis – miesto vietos veiklos grupė (VVG). Rudens-žiemos laikotarpiu bus kvietimas teikti projektų paraiškas.
Visuomeninis patarėjas Sūduvos gimnazijos direktorius Alvydas Zdanys pasidžiaugė gražiai dirbančiu jaunimu. Anot jo, net 111 gimnazijos mokinių lankys verslumo ir kompiuterių mokyklas. Pati gimnazija yra įsigijusi 12 kompiuterių robotų – mokiniai mokosi juos programomis valdyti.
Ketverius metus truksiančios kadencijos laikotarpiui merui be užmokesčio patarinėja aštuoni įvairių veiklos sričių specialistai. Be minėto VšĮ „Sveikatingumo idėjos“ direktoriaus A. Jasinskio ir Marijampolės Sūduvos gimnazijos direktoriaus A. Zdanio patarėjų gretose yra verslo įmonių „Mantinga“, „Arvi“ ir ko savininkai bei vadovai Klemencas Agentas ir Vidmantas Kučinskas, Padovinio žemės ūkio bendrovės direktorius Gintautas Gumauskas, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistas Viktoras Kemeraitis, architektė Reda Marcinkevičienė, ūkininkas, žemės ūkio kooperatyvo „Marijampolės regiono cukriniai runkeliai“ valdybos pirmininkas Mangirdas Krunkaitis.
Nuo vasario 1 d. Lietuvoje pradėjo veikti vienkartinių gėrimų pakuočių užstato sistema. Čia pateikiama pagrindinė informacija, kurią reikėtų žinoti kiekvienam gyventojui.
Kaip veikia užstato sistema?
Vartotojas, atėjęs į parduotuvę nusipirkti gėrimo, kuris įpakuotas į vienkartinę pakuotę, palieka 10 ct užstatą. Užstatas grąžinamas, kai pirkėjas priduoda tarą parduotuvėje.
Parduotuvėse surinkta tara yra surenkama ir nuvežama į skaičiavimo centrą. Ten pakuotės yra suskaičiuojamos ir paruošiamos perdirbti.
Kokių gėrimų pakuotės dalyvauja užstato sistemoje?
Naujoji užstato sistema apima į stiklinę, plastikinę ir metalinę pakuotę (skardines) išpilstytą alų, alaus kokteilius, sidrą, vaisių vyną ir jo kokteilius bei gėrimus, kitus fermentuotus gėrimus, alkoholinius kokteilius ir nealkoholinius gėrimus, girą, taip pat visų tipų vandenį, sultis, nektarą.
Naujojoje užstato sistemoje nedalyvauja vaisių vyno, vaisių vyno gėrimų ir vaisių vyno kokteilių bei stipriųjų gėrimų pakuotės.
Užstato sistemoje taip pat nedalyvauja gėrimų pakuotės, kurios buvo įsigytos ne Lietuvoje.
Visos sistemoje dalyvaujančios pakuotės pažymėtos užstato ženklu.
Kur surenkamos pakuotės?
Pakuotes grąžinti ir atgauti užstatą galima visose parduotuvėse, kurių prekybos plotas yra didesnis nei 300 kv. metrų, arba kaimo parduotuvėse.
Pakuotės turi būti tuščios, išlaikiusios pradinę formą, o jų etiketės – nepažeistos.
Pakuotės svoris, forma ir ant etiketės esantis brūkšninis kodas yra pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos taromatai atpažįsta pakuotes.
Kas yra taromatai ir kiek jų bus?
Taromatai – modernūs įrenginiai, į kuriuos galima patogiai priduoti pakuotes. Jų Lietuvos parduotuvėse VšĮ „Užstato sistemos administratorius“ kartu su „Tomra Group“ planuoja įrengti apie 1000. Taromatų įrengimas bus baigtas balandžio pab.
6. Ar parduotuvėse, kuriose pakuotės bus surenkamos rankiniu būdu, bus atlaidžiau žiūrima, jei tara bus suglamžyti arba be etikečių?
Ne, pakuotėms taikomi vienodi reikalavimai, nes iš parduotuvių, kuriose tara surinkta rankiniu būdu, pakuotės bus gabenamos į skaičiavimo centrą, kuriame jos bus suskaičiuojamos automatiškai, naudojant panašius įrengimus, kaip ir taromatai.
Kada prekyboje pasirodys pakuotės, kurios dalyvauja vienkartinių gėrimų pakuočių užstato sistemoje?
Nors užstato sistema pradeda veikti nuo vasario 1 d., prekyboje sistemoje dalyvaujančios pakuotės turėtų pasirodyti šiek tiek vėliau. Vasario 1 d. gamintojai ir importuotojai pradeda tiekti užstato ženklu pažymėtas pakuotes. Be to, prekybininkai siekia visų pirma išparduoti senas pakuotes, už kurias užstatas nėra imamas.
Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus, pardavėjai senas pakuotes turi išparduoti iki gegužės 1 d. Visos pakuotės, už kurias imamas užstatas, yra pažymėtos užstato ženklu. Nepažymėtas pakuotes gyventojai turėtų išmesti į tam skirtus rūšiavimo konteinerius.
Ar galima į taromatus priduoti daugkartinius alaus ir giros butelius?
Taip, taromatai priima ir daugkartinėje užstato sistemoje dalyvaujančius butelius.
9. Kodėl nesurenkama kitos pakuotės (pvz., kartonas, tetra pak)?
Statistika rodo, kad būtent vienkartinių gėrimų pakuotės labiausiai teršia mūsų gamtą ir patenka į sąvartynus, nors galėtų būti perdirbamos. Užsienio šalių – Skandinavijos, Olandijos, Vokietijos, Estijos – patirtis rodo, kad vienkartinių gėrimų pakuočių užstato sistema padeda surinkti ir perdirbti labai didelius šių atliekų kiekius.
Be to, gyventojai dažnai būtent gėrimų pakuotes palieka gamtoje – miškuose, paežerėse, pakelėse, nors žaliava, iš kurių gaminamos gėrimų pakuotės, suyra per itin ilgą laiką. Pavyzdžiui, stiklas suyra per 1 mln. metų, plastikinis buteliukas – per 450 metų, metalinė skardinė – per 200 metų.
Kur gauti daugiau informacijos apie užstato sistemą?
Visą informaciją apie sistemą be vietas, kur galite grąžinti pakuotes, rasite www.grazintiverta.lt.
Gero filmo ir gero maisto patiekalo ingredientai ne taip jau ir skiriasi. Abiems reikia žinių, vaizduotės, subtilios skonio paletės, drąsos eksperimentuoti ir meilės. Vasario 26 d. Lietuvos kino ekranus pasieksiančiame naujausiame Naomi Kawase darbe „Kaip žydėjimas vyšnios“ („An“, 2015) viso to rasime su kaupu. Filmas žiūrovus ne tik supažindins su egzotiško japoniško deserto gamybos ypatumais, bet atskleis ir kur kas subtilesnio, nuo vienatvės ir liūdesio gelbstinčio recepto sudedamąsias dalis.
Originalus filmo pavadinimas „An“, išvertus iš japonų kalbos, reiškia tamsią raudoną saldžiųjų pupelių pastą, paplitusią Japonijos, Korėjos ir Kinijos virtuvėse. Japonijoje ji daugiausia naudojama saldumynams – kaip bandelių, ryžių pyragėlių, koldūnų įdaras, žele saldainiams gaminti. Vienas populiariausių desertų su pupelių džemu – dorayaki blynai. Šis gardėsis gimsta du purius biskvitinius blynelius, šiek tiek primenančius amerikietiškus blynus, pertepant saldžiu pupelių pastos sluoksniu.
Dorayaki pavadinimas kilo iš japonų kalbos žodžio „dora“, reiškiančio gongą, kurio formą atkartoja blynai. Bet, žinoma, kaipgi legendinis desertas galėtų apsieiti be smagios jo atsiradimo istorijos? Pasakojama, kad samurajus Benkei paliko gongą ūkininkui, kurio namuose slapstėsi ir šis panaudojo instrumentą ne kam kitam, o gardiesiems blynams kepti.
Geri kulinariniai filmai beveik niekada nėra tiesiog filmai apie maistą. „Kaip žydėjimas vyšnios“ – ne išimtis. Tai pasakojimas apie kantrybę, dėmesingumą, gebėjimą atleisti kitiems ir sau, gyvenimo džiaugsmą. Filme prisiliečiama ir prie jautrių atskirties, visuomenės netolerancijos kitokiam, įsišaknijusių prietarų temų.
Maisto gaminimas yra meilės ir gerumo aktas. Visą gyvenimą diskriminuota, tyliai kentėjusi moteris savo švelnumu, išmintimi geba įkvėpti aplinkinius žmones, užgydyti jų žaizdas. Maistas šiame filme tampa gyvenimo, gamtos, nesustojančios jos tėkmės metafora. Tokue kviečia įsiklausyti į pupelių pasakojamas istorijas. Jos receptas virsta maistu sielai, vaistu nuo visų ligų, priešnuodžiu vienatvei. „Kaip žydėjimas vyšnios“ – filmas, kurį neabejotinai verta įtraukti į savo meniu visiems geram kinui ir skaniam maistui neabejingiems žiūrovams.
Vasario 16-oji – Lietuvos valstybės atkūrimo diena – Marijampolėjepaminėta iškilminga karine rikiuote J. Basanavičiaus aikštėje ir šventiniu koncertu „Tvirtai tikėdami Lietuva“ Kultūros centro didžiojoje salėje. Koncerto pradžioje Marijampolės savivaldybės meras Vidmantas Brazys pasveikino susirinkusiuosius garbingos šventės proga ir įteikė Savivaldybės apdovanojimus. Vidudienį savivaldybės žmonės buvo laukiami Mišiose Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje maldai už Tėvynę.
Atėjusieji į iškilmingą rikiuotę J. Basanavičiaus aikštėje turėjo progą išvysti LDK Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono karius, tarp kurių šiemet pirmą kartą žygiavo ir savanoriai, Lietuvos šaulių sąjungos, policijos, kitų statutinių organizacijų pareigūnus. Rikiuotės dalyvius ir stebėtojus pasveikino Lietuvos Respublikos Seimo narys Albinas Mitrulevičius. Trumpą istorinį pranešimą apie 1918 m. vasario 16 d. pasirašyto Akto svarbą ir reikšmę tolimesniam Lietuvos valstybingumui perskaitė istorikas Kazimieras Balickas. Po rikiuotės miestiečiai buvo pakviesti pasivaišinti bataliono paruošta kareiviška koše ir arbata.
Į gausiai susirinkusius kultūros centre marijampoliečius kreipėsi savivaldybės meras V. Brazys. Jis kvietė nepamiršti dr. Jono Basanavičiaus ir kitų Vasario 16-osios akto signatarų duoto mums kiekvienam įsipareigojimo savo valstybei. Meras ragino stiprybės ieškoti Sūduvos krašto šviesuolio Lietuvos III Prezidento dr. Kazio Griniaus žodžiuose: „Sunkiausiais laikais kaip tik kiekvienas lietuvis turi išlikti tvirtas ir atsparus kaip tas „ąžuols drūts ant Nemunėlio”. „Tą tvirtybę mūsų proseneliai ir seneliai parodė atstatydami istorinę teisybę. Tvirtybę lietuvių tauta parodė ir Kovo 11-ąją, tuo nustebinusi visą pasaulį“, – sakė savivaldybės vadovas. Keturiems Marijampolės savivaldybei nusipelniusiems žmonėms meras įteikė Švento Jurgio, Marijampolės globėjo, medalius. VšĮ „Marijampolės telekinas“ direktorius Stasys Baublys medaliu įvertintas už kino ir televizijos sklaidą Marijampolės regione, Marijampolės socialinės pagalbos centro direktorė Vilma Ratkevičienė – už nuopelnus plėtojant socialines paslaugas savivaldybės gyventojams, Marijampolės savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos departamento vyriausiasis paminklotvarkininkas Gedeminas Kuncaitis – už indėlį tvarkant ir saugant kultūros paveldą, neseniai į užtarnautą poilsį išėjęs UAB „Marijampolės švara“ generalinis direktorius Zigmas Mačys – už nuopelnus tvarkant ir prižiūrint savivaldybės teritoriją. Dar devyniems savivaldybės žmonėms meras įteikė savo padėkas ir specialius padėkos ženklelius.
Šventinį koncertą marijampoliečiams dovanojo Marijampolės savivaldybės vaikų ir suaugusiųjų meno kolektyvai. Čia netrūko šokių, dainų ir muzikavimo. Koncerte pasirodė Marijampolės muzikos mokyklos kanklininkių trio, Šv. Cecilijos gimnazijos berniukų choras ir choro „Suvalkija“ jaunimo grupė, Šv. Cecilijos gimnazijos choreografijos studija „Pas de Grasse“, Rimanto Stankevičiaus pagrindinės mokyklos jaunučių tautinių šokių kolektyvas, Marijampolės muzikos mokyklos tautinių šokių kolektyvo „Javonėlis“ jaunučiai, vyrų vokalinis ansamblis „Sūduvietis“, tautinių šokių kolektyvas „Jotvingis“, ir pučiamųjų instrumentų orkestras.
Koncerto lankytojai išklausė III šalies Prezidento dr. K. Griniaus istorinės kalbos, pasakytos 1950 m. vasario 16 d. per radijo stotį „Amerikos balsas“, įrašo. Prezidentas K. Grinius pranašiškai numatė sovietų imperijos griūtį, nes tai „milžinas ant molinių kojų – palis, kojos sumirks ir milžinas nugrius“. Jos kvietė lietuvius neprarasti vilties ir tikėti šalies laisve
Gydytojai skambina pavojaus varpais, kad šiais metais gripo virusas itin pavojingas kraujagyslių sistemai ir dėl šiltos žiemos itin lengvai plinta, tačiau žmonių atsakingumas, imantis visų profilaktikos priemonių vengiant užkrato, nedidėja. „USP Baltics“ iniciatyvai „Sergu atsakingai“ užsakyto tyrimo duomenimis, pusė apklaustųjų per pastaruosius 3 mėn. juto peršalimo simptomus, tačiau iš jų net 75 proc. vis tiek ėjo į darbą. Pasak psichologės Alinos Butkevičienės, įmonėje vyraujantis mikroklimatas ir sergančio artimųjų požiūris gali tapti svarbia priežastimi, lemiančia darbuotojo pasirinkimą, kur sirgti ir kaip sveikti.
„Atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad 82 proc. apklaustųjų nuo 18 m. iki 49 m. ėjo į darbą net jausdami peršalimo simptomus. Didžiąją mūsų visuomenės dalį sudaro kaip tik tokio amžiaus žmonės, taigi, galima teigti, kad visuomenė palaiko tokį elgesį, nes pati nesijaučia tiek saugi, stipri ir sveika, kad pajėgtų elgtis drąsiai ir netoleruoti sergančio kolegos. Ir čia turime prieštaravimą: visuomenė dažniausiai toleruoja sergantį darbuotoją, tačiau jo kolegos, o jie taip pat yra visuomenės dalis, jį vertina neigiamai – tyrimo rezultatai atskleidžia, kad net 90 proc. darbuotojų pasisakė už tai, kad kolegos sirgdami turėtų nedirbti“, – sako šeimos klinikos „InMedica ALFA” psichologė-ekspertė A. Butkevičienė.
Anot jos, šį prieštaravimą galima bandyti suprasti per saugumo prizmę: kai darbe sutinkame sergantį kolegą, dažniausiai rodome nepasitenkinimą, jaučiamės nejaukiai šalia kosulio varginamo ir sloguojančio – netenkame saugumo jausmo dėl savo sveikatos ir norime, kad sergantis kolega sveiktų namuose, nekeldamas pavojaus aplinkiniams. Tačiau, kai susergame patys, dažniausiai einame į darbą, prisigalvoję įvairių priežasčių: privalome dirbti, nes kiti mūsų darbų nenudirbs, ligos simptomai nėra tokie rimti, dėl ligos galiu netekti dalies pajamų, ant manęs pyks vadovas, nebuvimas darbe pakenks mano karjerai ir t.t. Gali būti ir kitokia situacija, kai atėjęs į darbą susirgęs darbuotojas siekia ne dirbti, o sulaukti kolegų dėmesio, užuojautos ir net pagyrimo už tokį poelgį, gal net pasiūlymų nudirbti jo darbus, nes jis „vargšelis“ serga, bet vistiek dirba. Kaip teigia psichologė, tai iškreiptas būdas patenkinti saugumo ir svarbumo poreikį.
„Darbuotojo apsisprendimą eiti į darbą jam sergant galime suprasti kaip lojalumą įmonei, ištikimybę profesinei veiklai, bet pažvelgus giliau, neįžiūrime darbuotojo atsakomybės už save, savo artimųjų ir kolegų sveikatą. Darbuotojas jaučia atsakomybę dirbti, tačiau nejaučia atsakomybės tinkamai gydytis ir pasveikti. Kiti nenudirbs jo darbų, tačiau ar jis pats gebės savo darbus atlikti kokybiškai, ar darbo našumas išliks nepakitęs, kai jaučiami peršalimo simptomai ir nelengva sukoncentruoti dėmesį į darbinę veiklą? Taip, baimės jausmas sugadinti santykius su vadovais ar kolegomis čia atrodo įtikinamas – darbuotojas gali bijoti netekti profesinės pagarbos, prieš kolegas ir vadovus pasirodyti silpnas, tačiau iš kur kyla ši baimė? Iš poreikio būti reikalingu, įvertintu, svarbiu, jaustis saugiai net sergant“, – įžvalgomis dalijasi psichologė.
Šiais skubos laikais jaustis saugiai net ir sergant kartais būna neleistina prabanga, tačiau, kai darbuotojas pats sau neleidžia sirgti, jis gali jausti stresą ir likęs namuose. Kai jaučiasi finansiškai stabilus, ramus dėl socialinių garantijų, profesinio pastovumo, kolegų ir vadovų supratingumo, jaučia artimųjų palaikymą, darbuotojas leidžia sau atsakingai bei saugiai sveikti namuose. Kitu atveju, net ir likęs namuose, jaus diskomfortą ir kaltę, kad kolegoms teks nudirbti jo darbus, kad vadovas bus nepatenkintas, kad kilo grėsmė netekti darbo ar dalies pajamų – tai pirmiausia signalizuoja apie ryšio su artimaisiais stoką ir tarpusavio nesupratimą.
Tyrimas atskleidė paradoksą: nors 91 proc. darbdavių teigė, kad peršalusiems darbuotojams suteikia laisvadienius, dėl to, kad susirgo ir nėjo į darbą, 34 proc. darbuotojų sulaukė pastabų – 7 proc. jų teigė sulaukę priekaištų iš vadovų, iš abiejų – vadovų ir kolegų – 27 proc. Taip, tiesiogiai ir netiesiogiai, darbuotojas jaučia spaudimą ateiti į darbą sirgdamas. „Sergu atsakingai“ iniciatyva atlikto tyrimo analizė rodo, kad dalinai darbuotojus taip elgtis verčia nusistovėjusios vidinės įmonės taisyklės: pavyzdžiui, daugiau nei 200 darbuotojų turinčiose įmonėse dėl galimo darbuotojų simuliavimo laisvadieniai sergant neskiriami net 40 proc. atvejų, 101–200 darbuotojų – 33 proc., 50–100 darbuotojų – 7 proc., iki 50 darbuotojų – 0 proc.
Pasak psichologės-ekspertės Alinos Butkevičienės, teigiamas, pozityvus, saugus mikroklimatas skatina darbuotojo atsakomybės jausmo augimą – pirmiausia, atsakomybės už save. Tinkamas mikroklimatas dažnai net per atstumą teigiamai psichologiškai veikia namuose sergantį darbuotoją – jis linkęs kuo greičiau pasveikti bei grįžti į darbo vietą, kur jaučiasi reikalingas ir saugus. Neigiamas, negatyvus, nesaugus mikroklimatas skatina darbuotojo atsakomybės jausmo žlugimą, gali sukelti daug baimių, ypač, kai darbdavys nuolat transliuoja, kad jis yra pakeičiamas, kad tokių kaip jis yra daug, kad jis niekur kitur nebus reikalingas. Po ilgametės darbinės patirties tokiose įmonėse darbuotojas dažnai pasijunta menkavertis, nereikalingas ir stengiasi išsilaikyti bent šiame darbe, net jei tenka dirbti susirgus.
„USP Baltics“ užsakymu tyrimų bendrovė „BERENT Research Baltic“ atliko tyrimą, kurio metu apklausė 500 aktyvių darbo rinkos dalyvių nuo 18 iki 60 m. amžiaus. Taip pat buvo apklausta 400 Lietuvoje veikiančių įmonių, kuriose dirba ne mažiau kaip 20 darbuotojų, direktorių, personalo ir kitų vadovų. Tyrimo tikslas buvo išsiaiškinti, ar plačiai paplitusi praktika sergant eiti į darbą ir kokie motyvai tai skatina daryti
Sūduvos fotoklubo nario Valentino JURAIČIO fotografijos paroda „Provincija (Gurbšilis, Nadruva)“, eksponuojama Utenos krašto muziejuje, – savitai suskambusi nespalvota fotografija, socialiniai portretai ir Mažosios Lietuvos architektūra.
Fotografijų ciklą „Gurbšilio žmonės“ V. Juraitis pradėjo kurti 2000 metais, jis siekė užfiksuoti dviejų amžių sandūrą ir pokyčius visuomenėje. Ta – vietovė Gurbšilio mišką supantys kaimai Vilkaviškio rajone. Fotomenininkas, lankydamasis kaimo vietovėse, fiksuoja besivystančio kapitalizmo bruožus. Pastebi, kad tuomet, kai Vilniuje ir kituose šalies centruose tvyro postmodernistinė dvasia, didžioji Lietuvos kaimo dalis gyvena ikiindustrinį, etnografinį gyvenimą, kur ryškus tautinis ir etninis identitetas.
Fotografijose – dvi Lietuvos. Kita parodos fotoserija – Nadruva. Tai Kristijono Donelaičio gimtinės apylinkės, kur iš poeto laikmečio išliko tik bažnyčių sienos ir bokštai, akmenys ir seni ąžuolai.
Parodos autorius yra išleidęs fotoalbumus „Plikomis akimis“, „Nadruva“. Porą dešimtmečių fotografuodamas kaimą, provinciją siekia parodyti, kad žmogaus dvasinis gyvenimas iš esmės netapo lengvesnis ar paprastesnis.
V. Juraitis taip pat nemažai fotografuoja Aukštaitijos kraštą, yra išleidęs knygas „Pasivaikščiojimai po Utenos kraštą“, prieš kelerius metus – „Ignalina lelijos žiede“.
ės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Marijampolės kriminalinės policijos skyriaus pareigūnės Edvina Smilgiūtė ir Greta Statkevičiūtė bei Kriminalistinių tyrimų skyriaus pareigūnas Žygimantas Gasčiauskas. Dirbdami įvykio vietoje, apie 06.35 val. pareigūnai per langą pamatė gatve einantį vyrą, kuris buvo labai panašus į vaizdo kamerose užfiksuotą vagišių. Jis nešėsi sportinį krepšį (kaip vėliau paaiškėjo, jis su moterimi ir vaiku skubėjo į autobusų stotį). Nieko nelaukdami, pareigūnai sėdo į automobilį ir ėmė vytis. Sulaikę patikrino vyro krepšį, kurio dvigubame dugne buvo rasti cigarečių pakeliai ir kramtomoji guma. Įtarimai sustiprėjo, kadangi kameros taip pat buvo užfiksavusios, kad asmuo iš stovo ima cigaretes ir kramtomąsias gumas.
Mažąsias stiklo sėklytes (beads) laikas taip plačiai išbarstė po visą pasaulį, kad šiandien vargiai besurasi kraštą, kuriame viena ar kita forma jos nebūtų prigijusios. Į biserio garbintojų gretas rikiuojasi actekai, inkai ir majai. Naujosios Zelandijos aborigenai nuo seniausių laikų iki šių dienų siuvinėja tautinius rūbus geometriniais biserio ornamentais. Net ir karščiausiuose Afrikos kraštuose, kur beveik nėra rūbų, biseriu puošiami šventi indai ir apeigų atributika. Senieji biserio gerbėjai dirbo su stambiomis biserio sėklytėmis. Vėliau, tobulėjant technologijoms, biseris vis mažėjo, kol XVI amžiuje pavyko pagaminti net 0,6 mm dydžio karoliukus. Deja, apie tokio smulkumo biserį esame tik skaitę, šių laikų smulkiausias biseris yra 1,5 mm. Tarp vėrėjų šis dydis nepopuliarus, nes yra tikras iššūkis – juk vienam papuošalui reikia sunerti net 6200 karoliukų! Tačiau mes geriausius savo darbus atliekame būtent iš jo. 
Dvasingumo ir grožio paieškos vienija senąsias epochas ir šių laikų žmones. Mes, kaip ir jie, sprendžiame tas pačias spalvų ir raštų derinimo problemas. Gal ir Senajame Egipte (iš kurio, manoma, atkeliavo biseris) kažkas taip pat kaip ir mes jaudinosi, ar pasiseks? Ar patiks jo darbas?
Biserio panaudojimo sritys labai įvairios: čia ir prabangiausi gobelenai, apeiginiai rūbai bei atributika ir, be abejo, papuošalai. Tokios pat įvairios ir biserio rankdarbių technikos: be populiariausių – siuvinėjimo bei vėrimo – jis dar ir įaudžiamas, įmezgamas virbalais ir vąšeliu. Mes užkliuvome už pastarojo būdo ir bandome jėgas, nerdamos papuošalus, vadinamus žgutais. Vardas ne ypač poetiškas, tačiau kitų atitikmenų lietuvių kalboje, deja, nėra: bandymai naudoti „vėrinys“ neprigyja, nes adata suverti papuošalai yra jau kita rankdarbių rūšis, tas pats ir su „nėrinys“, kuris naudojamas darbams iš siūlų. Taigi mes žgutus iš biserio, suverto ant siūlo, neriame vąšeliu.
Nors buvo laikai, kai biseris kainavo tiek aukso, kiek svėrė pats, ir buvo vietų, kur net atstojo piniginį vienetą, šiandien jis nėra toks brangus. Gaminamas įvairiose šalyse: Prancūzijoje, Vokietijoje, Kinijoje, šiek tie skiriasi, tačiau yra įperkamas. Pats populiariausias biseris pagamintas Japonijoje, kaip ir dera, pasižymintis preciziška kokybe, taip pat Čekijos ir biseris, garsėjantis nepaprastai plačia spalvų gama. Šiandien brangiausia yra ne medžiagos, o laikas ir kantrybė, reikalingi originaliam ir kruopščiam biserio darbui sukurti. Skubėdami visur suspėti, viską išgirsti ir pamatyti, sunkiai randame laiko tylai ir ramybei…
Labai norėtume pasigirti: „Mums idėjas neša vėjas!“ Būna ir taip, tačiau iš tiesų esame praktiškos suvalkietės, todėl dažnai laimi universalumas. Savo kurtus papuošalus norime priderinti prie žemiško garderobo. Nors dėl šių papuošalų populiarumo internetas mirga žgutų shemomis, norėdamos, kad mūsų kūriniai būtų originalūs, kiekvienam ruošiame individualų projektą, kuriame tiksliai apskaičiuojame karoliukų išdėstymą, spalvas ir atspalvius. Beieškodamos geriausio sprendimo, derindamos raštus, dažnai sugaištame daugiau laiko, nei užtrunka nunerti žgutą.
Kai po visų abejonių, ginčų ir ieškojimų sprendimas būna priimtas, biserį reikia suverti ant šilkinio arba medvilninio siūlo. Žinoma, suverti tokia tvarka, kad vėliau karoliukai taisyklingai susinertų norimu raštu. Šiam darbo etapui reikalinga netgi tam tikra meditacija, kai ne tik akys, bet ir mintys negali kryptelėti kažkur į šoną, nes padarytos klaidos neįmanoma ištaisyti nenutraukus siūlo. Kai visi karoliukai suverti, į rankas imamas vąšelis, ir kiekvienas iš kelių tūkstančių karoliukų suneriamas į apvalų stulpelį. Prasideda labiausiai intriguojantis etapas: „ Kaipgi tai atrodys?.. “ Čia biseris dažnai parodo ne tik savo žavesį, bet ir kaprizus… Ne kartą buvome apstulbintos netikėto spalvų žaismo, ne kartą teko ir nusivilti, ir ardyti bei pradėti kūrybines paieškas iš naujo… Kad žgutas taptų vėriniu, reikia ir dailių užbaigimo detalių.
