Ieškodami savo giminės šaknų, į Vilkaviškio rajoną atvyksta vis daugiau užsieniečių, kažkada čia gyvenusių įvairių tautų (lenkų, vokiečių, rusų, totorių, žydų) palikuonių. Domėjimasis savo krašto istorija ir mus nuveda į tolimas šalis.

Misija Vilkaviškyje

Prieš keletą metų per internetą užsimezgė Vilkaviškio krašto muziejininkų ir Izraelyje gyvenančio Ralpho Salingerio draugystė. Jis į Vilkaviškį ieškoti giminės šaknų atvyko su savo bendražygiu Wayne Frankeliu.

„Lietuva – tai ištisas žydų tautos kapinynas. Čia ilsisi nuo XVI amžiaus gyvenusių mūsų tautiečių palaikai. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje holokausto aukomis tapo 95 procentai mūsų tautos dukrų ir sūnų“, – sakė svečiai.

Šie savo giminių pėdsakų ieškantys „žydų tautos pasiuntiniai“ (taip juos įvardijo vienas garbaus amžiaus vilkaviškietis) lankėsi turėdami misiją užfiksuoti nuotraukose Vilkaviškyje išlikusių žydų kapinių antkapinių paminklų įrašus. Sunkiai įskaitomus tekstus Ralphas ir Wayne iššifravo originaliu būdu. Jie ištepdavo raides skutimosi pasta, po to lentele nuvalydavo paviršių, ir iškaltos raidės paminkluose tapdavo lengvai įskaitomos.

2007 metais abu tyrinėtojai iššifravo 250 įrašų. R. Salingeris šiuos tekstus išvertė į anglų kalbą ir paskelbė savo sukurtame interneto puslapyje www.jewishvilkaviskis.org.

Izraelyje, deja, dar vis sklando stereotipinis mitas, kad Lietuvoje žydai nemėgstami. Mūsų svečiai iš Izraelio ir JAV džiaugėsi geranoriška rajono vadovų pagalba. Mero A. Bagušinsko dėka kapinės buvo gražiai sutvarkytos, iškirsti menkaverčiai krūmai, nušienauta teritorija. Tuo metu iš Paryžiaus aplankyti savo artimųjų kapų atvykę Prancūzijos žydai sakė: „Dar niekur Europoje nematėme taip gražiai sutvarkytų kitataučių kapinių.“ Už jų sutvarkymą ir priežiūrą merui bei Krašto muziejui padėką pareiškė Lietuvos ambasadorė Izraelyje.

Didžiausias įvertinimas

2008 metais Ralphas Salingeris atvyko vienas ir užfiksavo įrašus tų paminklų, kurie buvo nugriuvę ir slėpė įrašus. Jis didžiai nustebo viename iš atverstų paminklų perskaitęs Salingerio pavardę. Tai buvo reikšmingiausias viso triūso įvertinimas.

Šifruodamas įrašus, versdamas juos į anglų kalbą, R. Salingeris nustatė palaidojimo datas (žydų ir katalikų metų skaičiavimas skiriasi). Šio tyrinėtojo dėka dešimtys Izraelyje ir kitose šalyse gyvenančių žydų atrado savo tėvų, senelių ir prosenelių žemę – Lietuvą bei jos mažą miestelį – Vilkaviškį.

Mūsų susitikimų metu R. Salingeris kalbėjo, kad Vilkaviškyje jį nustebino tai, jog vieno iš žydiškiausių XVIII–XX a. pirmosios pusės miesto gyventojų palikuonys – XXI amžiaus lietuviai – nežino, kad gyvena mieste, kuriame net 70 procentų gyventojų sudarė žydai.

Reikia pamatyti, kaip suspindi tautiečių kapines aplankančių žydų palikuonių akys, kaip iš jaudulio plaka tėvų žemę išvydusiųjų širdys. Wayne Frankelis, atvykęs iš Bostono (JAV), stovėjo aikštelėje ir verkė suradęs vietą, kur gyveno jo seneliai ir tėvai.

Apsilankančiųjų dėka muziejus praturtėjo retomis prieškario laikų nuotraukomis, įdomiais prisiminimais. „Jeigu norite daugiau sužinoti apie Vilkaviškį, atvykite į Izraelį “, – išvykdamas į savo tėvynę pakvietė vilkaviškiečius Ralphas Salingeris.

Taigi mes, keturi lietuviai iš Vilkaviškio ir Marijampolės, leidomės į neįprastą kelionę.

Sutiko kaip gimines

Išvykdamas į Izraelį, sau kėliau tris uždavinius: susitikti su Vilkaviškyje gyvenusių žydų palikuonimis, šios šalies muziejuose rinkti medžiagą apie Vilkaviškį, pakeliauti vietomis, kuriomis vaikščiojo Kristus ir jo mokiniai. Kelionė skyrėsi nuo turistinių firmų organizuojamų ekskursijų. Mes gyvenome išeivių iš Vilkaviškio šeimose. Jie mums surado geriausius gidus, vienaip ar kitaip susijusius su Vilkaviškiu, po žymiąsias vietas vežiojo savo asmeniniu transportu. Be to, mes turėjome gyventi ir kibuce, pasak Ralpho, – žydų „kolchoze“.

Skrydis Vilnius–Ryga–Tel-Avivas neprailgo, nors truko 6 valandas. Ben Guriono aerouostas Izraelyje nustebino savo didumu ir keleivių gausa bei nuolatine patikra. Mus įspėjo, kad rankiniame bagaže nesivežtume jokių skysčių, nenustebtume išgirdę neįprastus aerouosto darbuotojų klausimus. Bendravome anglų ir rusų kalbomis.

Laukimo salėje mus pasitiko Efimas ir Klara Pustopeckiai. Efimo tėvas Šmarijahu Pustopeckis – tikras vilkaviškietis. 1941 m. birželio 14 d. jis kartu su dar septyniais Vilkaviškio žydais buvo išvežtas į Sibirą. Ten 1951 metais gimė jo sūnus Efimas. Senojo Pustapeckio tėvai, dėdė Maksas – žymus knygų leidėjas – ir kiti giminaičiai žuvo holokausto metais (sušaudyti Baltrušių kaime prie Pilviškių).

Tipiška istorija

Efimo ir Klaros Pustopeckių šeimos likimas – tipiška Tarybų Sąjungos žydų istorija. Efimas mokslus baigė Vilniuje, tarnavo sovietinėje kariuomenėje, o 1974 metais kartu su tėvu išvyko į Izraelį. Šiuo metu yra pensininkas. Žmona Klara – Moldovos žydė, dirba vaikų darželyje auklėtoja. Šeimoje kalbama trimis kalbomis: rusiškai, žydiškai, angliškai. Efimas nelanko sinagogos, skeptiškai žvelgia į žydų ortodoksus, valgo įvairų maistą. Mėgsta keliauti. Lietuvoje turi daug draugų, keletą kartų lankėsi tėvo gimtinėje.

Šeimoje užaugo du sūnūs. Vyresnysis – džiazo muzikantas, jo draugė – dainininkė. Vyriškis turi savo įrašų studiją, su džiazo orkestru yra koncertavęs Kaune. Jaunylis nesiekė mokslų, dirba ir visą laisvalaikį skiria žirgams.

„Kokia jaunimo situacija Lietuvoje? Ar jis kelia daug rūpesčių?“ – klausė Efimas. Jis teigia, jog Izraelio moksleiviai yra labai triukšmingi, ginantys savo teises, konfliktuojantys su tėvais ir mokytojais. Efimas papasakojo ir vieną nutikimą savo šeimoje. Kai jaunylis sulaukė trylikos metų, pagal žydų papročius jis buvo įvesdintas į sinagogą ir tapo visaverčiu vyru. Bet sūnaus savarankiškumas sukėlė ir rūpesčių. Kartą ginčo metu šiaip jau ramus ir santūrus tėvas sudavė savo trylikamečiam sūnui per veidą. Po konflikto tėvai išėjo į svečius. Ir kaip nustebo Efimas, kai į draugų buto duris pasibeldė policininkai. Tėvui surakino rankas ir jam teko parą pasėdėti areštinėje. Taip sūnus gynė savo teises.

Kovas – kaip liepa

Visą naktį skridę ir pavargę, mes vis dėlto svetingame Klaros ir Efimo Pustopeckių bute neužmigome. Kiek pailsėję ir papusryčiavę išvykome į ekskursiją apžiūrėti Aškelono kurorto prie Viduržemio jūros.

Pakelėse ten auga laukiniai apelsinai, palmės kelia savo žalias viršūnes, pievos nuklotos žiedų kilimu.

Aškelonas – miestas-kurortas, kurį kartais pasiekdavo viena kita iš Gazos paleista arabų raketa. Gatvėse, stotyse daug kareivių, vaikinų ir merginų su ginklais. Einant į parduotuvę ar autobusų stotį, patikrinamas bagažas, o kūnas apieškomas metalo ieškikliais.

Prie Viduržemio jūros kovo viduryje saulėta, kur neužpučia vėjas – karšta, vandens temperatūra tokia, kaip pas mus Palangoje liepos mėnesį. Pajūryje saulės spinduliais džiaugėsi keletas įdegusių merginų. Jūroje kojas pamirkėme tik mes, atskridę iš sniegu padengtos Lietuvos. Klara sakė, kad jie maudytis eina tik tada, kai vanduo būna šiltut šiltutėlis – kaip vonioje.

Ragaujame skanios rytietiškos kavos ir grįžtame į Rehovotą (priemiestis netoli Tel Avivo), kur mūsų laukia iš vakaro paruošti Klaros pietūs.

Virtuvės įvairenybės

Izraelio virtuvė nepaprastai įvairi. Juk čia gyvena daugybės šalių žydai iš buvusios TSRS, Azijos, Afrikos, Pietų Amerikos. Klara paruošė moldaviškus pietus: barščius, pyragėlius su mėsa, ryžiais įdarytas paprikas, daug salotų, šviežių vaisių ir, žinoma, humuso, dažomo su pita (duonos paplotėliu).

Humusą valgėme kasdien. Klara pasiūlė jo receptą: išmirkyti ir išvirti lęšių pupeles, jas sutrinti, įdėti sezamo pastos, česnakų, petražolių, druskos ir viską išplakti. Gauta tyrė patiekiama lėkštėje, viduryje į įdubimą įpylus alyvuogių aliejaus. Dažoma ir valgoma iš vieno indo.

Tremtinio namuose

Baigiant pietauti suskambo telefonas. Mūsų jau ieškojo lietuviškos kalbos išsiilgęs tikras vilkaviškietis – 95 metų Efimo tėvas. Pasak sūnaus, senolis svečių iš Vilkaviškio laukė nuo tos dienos, kai tik sužinojo, jog ketiname atvykti. O tai buvo spalį.

Senasis Pustopeckis gyvena vienas netoli sūnaus ir anūko namų. Vos atidarius duris, pasitiko aukštas, tvirtas vyriškis ir gražia lietuviška kalba pakvietė pagal seną paprotį pasivaišinti duona ir druska. Stalą puošė vaisiai, saldumynai ir šampanas.

Susipažinę apsikeitėme dovanomis. Š. Pustopeckis didžiuodamasis ištiesė iš Lietuvos ambasados Izraelyje gautą laišką, kad jam sugrąžinta Lietuvos pilietybė. Netrukus bus įteiktas lietuviškas pasas. „Reikėjo laukti 68-erius metus, kad man grąžintų pilietybę. Turbūt nedaug kas sulaukė tokios dienos“, – šmaikštavo senolis.

Sibiro tremtiniui, Lietuvos vardą branginančiam ir širdyje ją visuomet nešiojusiam vienam seniausių vilkaviškiečių mero A. Bagušinsko vardu įteikiau Vilkaviškio savivaldybės ženklą, senojo ir šiuolaikinio Vilkaviškio vaizdų albumus, suvenyrinį Vilkaviškio kepyklos „Savas“ naminės juodos duonos kepalėlį. Senolis jį glostė ir ragavo. Atgimė daugybė jaunystės dienų prisiminimų.

Š. Pustopeckio pasakojimai – labai žavūs, pilni įvairiaspalvių nuotaikų, netgi anekdotinių situacijų.

Istorijos labirintai

Antrąją viešnagės dieną išvykome apžiūrėti Jeruzalės priemiesčių. Mus pasitiko viena geriausių šio miesto gidžių Rachelė Ankorion ir jos vyras Jossi, kurio seneliai kilę iš Vilkaviškio. Rachelė ir Jossi mus lydėjo dvi dienas, vežiojo savo automobiliu, vaišino arbata ir sumuštiniais.

Įspūdingu greitkelio kloniu Efimas mus vežė į Jeruzalę – amžinąjį miestą. Trumpai perpasakoti jo istoriją – bergždžias darbas, nes miesto ištakos siekia keturis tūkstantmečius. Judėjos kalvose išaugęs miestas – švenčiausia visos žmonijos vieta, tapusi trijų civilizacijų ir religijų – musulmonų, judėjų bei krikščionių – motina. Gal todėl ir šiandien čia neramu, miestas padalytas į keturis kvartalus: arabų, žydų, armėnų ir krikščionių.

Ir kas tik negriovė šio miesto mūrų: egiptiečiai, babiloniečiai, graikai, romėnai, persai, musulmonai, kryžiuočiai, mameliukai, turkai. Prieš tūkstantį metų iki mūsų eros žydų karalius Dovydas užkariavo Jeruzalę ir įrengė Viešpačiui Dievui altorių – kaip Dievo ir jo tautos sąjungos simbolį.

Dovydo sūnus Saliamonas 950 m. prieš Kristų pastatė pirmąją šventovę. Po Saliamono mirties žydų valstybė suskilo į Izraelį, užkariautą asiriečių, ir Judėją su sostine Jeruzale.

Lemtingais 587 metais prieš Kr. Babilono karalius Nabuchodonosoras Jeruzalėje nepaliko akmens ant akmens, ir tūkstančiai žydų patyrė pirmąją deportaciją – buvo ištremti į Babiloną (dabar Irakas). Prasidėjo vadinamoji Babilono nelaisvė, trukusi penkiasdešimt metų. Tik persų karaliui Kirui leidus, žydai grįžo į savo tėvynę ir Jeruzalėje atstatė šventyklą.

Pasaulio užkariautojo Aleksandro Didžiojo laikais, 333 m. prieš Kr., žydų kultūrą veikė helenizacija. Kai graikų karalius Antiochas Epifanas pasiskelbė esąs dieviškos kilmės ir įsakė žydams jo garbei aukoti kiaules, kilo makabėjų maištas. Nuo 164 m. prieš Kr. tęsėsi laisvės laikotarpis.

63 m. prieš Kr. Jeruzalę užkariavo Romos imperijos karvedys Pompėjus. Nuo 37 m. iki 4 m. prieš Kr. ją valdė Romos senato išrinktasis Erodas Didysis. Jo sūnaus Erodo Antipo valdymo laikais Poncijaus Piloto įsakymu Jeruzalėje buvo nukryžiuotas Jėzus Kristus.

Antrajame amžiuje po Kristaus Romos imperatorius Adrianas Jeruzalę, kaip žydų maišto prieš okupantus židinį, sulygino su žeme. Toje vietoje pastatytas kitas miestas, į kurį žydams uždrausta atvykti. Tuo metu šis kraštas imtas vadinti Palestina. Taip prasidėjo žydų išvykimas iš tėvynės.

Po to Jeruzalę valdė bizantiečiai, arabai. Nuo 1099 m. prasidėjo kryžiuočių laikai. Jeruzalė, Viešpaties Karsto miestas, pasipuošė didingomis bažnyčiomis ir vienuolynais. XIII amžiuje išvijus kryžiuočius, šalį valdė mameliukai, vėliau – turkai. Jeruzalė prarado savo grožį, ėmė nykti.

Nuo 1860 metų vėl pradėjo kurtis žydų gyvenvietės. XIX a. antroje pusėje į Palestiną iškeliavo ir dalis Vilkaviškio žydų. 1915 metais Jeruzalėje jau gyveno apie 100 000 žydų.

Nuo 1917 iki 1947 metų Palestiną valdė Anglija. 1947 m. Jungtinių Tautų Organizacija nutarė Palestinoje įkurti dvi valstybes – Palestiną ir Izraelį.

Ilgai lauktos akimirkos

Izraeliui paskelbus Nepriklausomybę, 1948 metais jauną valstybę iš visų pusių puolė arabai. Pietinėje Jeruzalės dalyje iki šiol stovi sviedinių išvarpyta siena, žydų gynybos forpostas. Jo papėdėje – slėnis, per kurį prieš du tūkstančius metų Verbų dieną asilėliu jojo Jėzus Kristus.

1967 m. birželio 5 d. Jordanija apšaudė Jeruzalės žydų kvartalą, kilo šešių dienų karas. Arabai pralaimėjo. Birželio 27 d. sienos, skyrusios Jeruzalę, griuvo, žydai aneksavo senąją Jeruzalės miesto dalį ir pamatė klaikų vaizdą – susprogdintas sinagogas ir Talmudo mokyklas. Per stebuklą išliko tik Raudų siena. Tūkstančiai žydų puolė bučiuoti ir rankomis liesti Dovydo laikų mūrą. Šios akimirkos jie laukė du tūkstančius metų.

Po įspūdingo gidės Rachelės istorinio pasakojimo lankėme vietas, kuriomis Marija keliavo pas Elžbietą, nusifotografavome prie Marijos šaltinėlio. Marijos ir Elžbietos susitikimo vietoje pastatyta bažnyčia. Jos sienoje išvydome pirmą lietuvišką įrašą.

Ką saugo atmintis

Nuoširdžioji mūsų keturių lietuvių grupelės gidė Rachelė ir jos vyras Jossi dovanojo dar dvi nuostabias išvykas. Prie mūsų prisijungė vilkaviškietės Dvoros Dolev (Adelson) duktė Mariana. 91-erių metų jos motina gyvena kibuce už keliasdešimties kilometrų nuo Tel Avivo.

Kadangi mūsų grupė nebesutelpa į vieną automobilį, mane, kaip kažkiek suprantantį angliškai, persodina į Marianos automobilį. Ir taip dviejų išeivių iš Vilkaviškio palikuonys veža mus per visą Izraelį.

Mariana angliškai kalba lėtai, žodžius palydi gestais. Susikalbame. Jos motina Dvora gimė 1916 metais Naujojoje Vilnioje. Vilkaviškyje gyveno nuo 1920 metų. Čia lankė gimnaziją, mėgo piešti. Iš Vilkaviškio Dvora emigravo 1936 metais, Izraelyje tapo dailininke.

Iš atminties atkūrusi 1930–1936 metų Vilkaviškį, ji nubraižė miesto žemėlapį, įrašė lietuviškus gatvių pavadinimus ir pažymėjo gyvenamuosius žydų namus su savo tautiečių pavardėmis jidiš kalba. Žemėlapį ir savo jaunystės dienų piešinių albumėlį Dvora Dolev perdavė muziejui. Piešinėliuose užfiksuoti gyvenamieji namai, Vilkaujos upė, Vilkaviškio dvaro pastatai, išraiškingi miestelėnų žydų veidai.

Prie Jordano

Išvykoje Mariana mane vaišina sumuštiniais ir kava. Keliaujame į Nazaretą, Kristaus vaikystės miestą. Aplankome vietas, kur Kristus pradėjo pasaulio išganymo veiklą, prie Galilėjos ežero parodė pirmuosius stebuklus.

Kanos mieste perkame vyno. Juk čia Kristus vandenį pavertė vynu. Jordano upėje atliekame savotiškas krikšto apeigas (kaip turistinę atrakciją), pasisemiame Jordano vandens. Ten, kur Kristus sutiko Petrą, fotografuojamės prie Petro uolos, grožimės ežero pakrante. Stovime toje vietoje, kur Kristus pasakė savo garsųjį Kalno pamokslą.

Įsiklausykime į šiuos Šventojo Rašto žodžius: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisybės: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti persekiojami dėl teisybės; jų yra dangaus karalystė“ (Mt 5, 3-12).

Vaikštome vietomis, kur Kristus trimis žuvimis pamaitino minią. Gausybė japonų, korėjiečių, amerikiečių turistų čia mato egzotiką. Mus lydintys žydai – tik savo tautiečio Jėzaus Kristaus lankytas vietas. Katalikui lietuviui – tai vietos, kurios šventos iš vaikystės, iš tėvų pasakojimų, Pirmosios Komunijos prisiminimų. Mano žmona, Vilkaviškio katedroje per šv. Mišias skaitanti Šventojo Rašto ištraukas, šventose vietose deda širdies ugnimi uždegtas žvakeles, ir aš jos veide matau susikaupimą.

Savo viešnagės dienomis tiek Betliejuje, tiek Galilėjoje sutikome labai pamaldžių lenkų katalikų grupes. Jų egzaltuotas religingumas krenta į akis. „Tik ar jis eina iš gilumos?“ – mąstau stebėdamas, kaip lenkų turistai neria į Jordano upės vandenis.

Albumuose – Vilkaviškio istorija

Apie keliones Jėzaus išvaikščiotais takais dar bus kitas pasakojimas. O dabar Jossi lydimi keliaujame į mus pakvietusios Zippi Rosenne valdas, žydų diasporos muziejų. Zippi vadovauja jo dokumentų ir fotografijų skyriui. Įteikiu dovanas iš Vilkaviškio: puodelį su mūsų miesto herbu, lankstinukus ir jau tradicinį juodos duonos kepalėlį. Zippi mosteli ranka ir jos darbuotojos atneša tris didžiulius albumus su Vilkaviškio miesto ir jo gyventojų žydų fotografijomis.

Verčiu šių unikalių albumų puslapius. Štai nuotrauka, kurioje užfiksuota, kaip prezidentas A. Smetona su palyda eina Vilkaviškio gatvėmis. Kitose – įvairių švenčių ir organizacijų renginių vaizdai, laimingų miestelėnų šeimų portretai. Kol renkuosi nuotraukas (vienos kaina – 2 eurai), mano bendrakeleiviai vaikšto po muziejų. Tai – šiuolaikiškas pastatas. Salėse nėra mums įprastų stendų su fotografijomis, eksponatų uždarose spintose. Lankytojas sėda į keistą patogų sostą ir stebi vaizdus iš keturių pusių ekrane.

Negyjančios žaizdos

Šioje kelionėje esame ne tik turistai, bet ir atstovai tautos, kurios vardas Izraelyje prisimenamas nevienareikšmiai. Trijose vietose aš girdėjau vieną ir tą patį klausimą: „Kaip atsitiko, kad šimtmečius greta vieni kitų gyvenę žydai ir lietuviai Antrojo pasaulinio karo metais tapo priešais? Kodėl lietuviai tylėjo, kai buvo žudomi jų kaimynai žydai?“

Į šį klausimą tegalėjau atsakyti kitu palyginimu: ar daug galėjo padėti kaimynai, kai žmonės buvo tremiami į Sibirą? Kas yra žmogiškumo pamatas? Būna situacijų, kai jį apibūdina tik per širdį einantis greta esančio žmogaus – žydo, lietuvio, vokiečio ar lenko – skausmas, nelaimė, tai, kaip ją suvokiame, ar paduodame ranką, pasidalijame duonos kąsneliu? Kai buvo žudomi žydai, juk tylėjo ir galingesni už mus. Žinoma, buvo ir kitokių atvejų. Mums pateikė pavyzdį, kaip Bulgarijos bažnyčia viešai stojo ginti žydų. Valstybės vadovas caras Petras jų užtarti vyko pas Hitlerį. Gavęs griežtą neigiamą atsakymą, caras netrukus paslaptingomis aplinkybėmis mirė. Bet bulgarai išsaugojo visus savo kaimynus žydus.

Yad Vashen institute su buvusia vilniete dr. Irit Abramski šia skaudžia tema kalbame ilgai. Ji sako: „Iš visos mano giminės gyva likau tik aš. Aštuoniolika mano šeimos narių nužudyti Paneriuose.“

Dr. Irit Abramski yra Yad Vashen instituto rusų programos direktorė, vadovauja tarptautinei holokausto studijų mokyklai. Pašnekovei įteikiu leidinį su šimtais lietuvių pavardžių – tų, kurie, rizikuodami gyvybe, gelbėjo žydus visoje Lietuvoje, taip pat ir mūsų rajone.

Akistatos muziejuje

Žydų gelbėtojai, tauriausi lietuvių tautos atstovai, čia, Izraelyje, labai gerbiami. Holokausto muziejuje mus lydi gidas dr. Aronas Šnejeris. Buvęs Rygos gyventojas gerai žino Lietuvą, puikiai kalba rusiškai. Mūsų bičiuliai prasitaria, kad dr. Aronas po Holokausto muziejų lydėjo Vladimirą Putiną. Nuskamba kaip užuomina, jog esame irgi aukšto lygio svečiai.

Šiuolaikinių formų Holokausto ir pasipriešinimo didvyrių muziejus iš tiesų įspūdingas. Didžiulė tautos tragedija – 6 milijonų jos žmonių totalus sunaikinimas – su niekuo nepalyginama. Čia prisimenu, kaip jaunystėje manuosiuose Gižuose vienas šio kaimo išminčius į klausimą, kuo buvo panašūs ir kuo skyrėsi Hitleris nuo Stalino, atsakė: „Iš Sibiro kai kas dar grįžo, o iš duobių – niekas.“

Muziejaus ekspozicijos pradžioje rodomas filmas, fotografijos ir kino kronika. Praslenka ir senojo Vilniaus, antrosios žydų Jeruzalės, vaizdai. Iš kompiuterine technika atgaivintų fotografijų šypsosi, mojuoja rankomis moterys, vaikai, skamba muzika, pro langus žvelgia seneliai. Šią idiliją sugriauna karas. Kitos muziejaus salės pilnos nacistinės retorikos „Juden raus“ šūkių, vokiško kino kronikos vaizdų. Iš televizijos ekranų kalba išlikę, holokaustą pergyvenę žmonės.

Išryškėja skirtingas nacistų požiūris į žydus Vakarų ir Rytų Europoje. Vakaruose žydams apribojamos jų teisės, atimamas turtas, bet masinės žudynės vykdomos tik TSRS okupuotose teritorijose ir Lenkijoje. Lietuva, Latvija, Ukraina tampa masine žydų tautos kapaviete.

Akivaizdūs ir ginčytini istorijos faktai

Stenduose – aršiausių budelių nuotraukos. Pirmas iš kairės (žydai skaičiuoja iš dešinės) – lietuvis Antanas Impulevičius. Grįžęs į Lietuvą naršau internete. Įrodymai dėl žudynių akivaizdūs, nors yra ir ginčytinų faktų. Lietuvių fotografas S. Žvirgždas įrodė, jog kai kurios fotografijos, kuriose užfiksuotos egzekucijos, yra sumontuotos, padirbtos. Tačiau Panerių kalvose guli tūkstančiai žydų. Čia, Izraelyje, Paneriai įrašyti greta Osvencimo, Treblinkos ir kitų masinių žudynių vietų.

Viename stende matau akivaizdžią klaidą. Rašoma, kad naikinant žydus dalyvavo estų, latvių ir lietuvių SS daliniai. Dr. Aronui sakau, kad mūsų šalyje nebuvo lietuviško SS dalinio. „Žinau, bet ne taip lengva išimti tai, kas parašyta“, – sako gidas.

Pagarba teisuoliams

Holokausto muziejaus ekspozicijos pabaigoje įrengtas didžiulis kupolas. Jame – žuvusiųjų fotografijos. Tūkstančiai veidų žvelgia žemyn į gilią bedugnę, amžinybėn išėjusių šulinį. Aplink sienose – tūkstančiai aplankų su žuvusiųjų pavardėmis. Šiame sąraše yra ir 900 pavardžių tų žydų, kurie guli bendrame kape buvusių Vilkaviškio kareivinių teritorijoje.

Išėję į muziejaus kiemą, pasukame į Teisuolių alėją, kur stovi šimtai stelų su įrašais įvairiomis kalbomis. Lietuviškoje steloje randu vilkaviškiečio Pijaus Kilikevičiaus pavardę.

Greta – Pasaulio teisuolių sodas. Stovime prie medžio, kurį žymi lietuviška pavardė – Anastazija ir Antanas Paulavičiai. Toliau – Valenbergo, Šindlerio medžiai. Kažkur yra ir P. Kilikevičiaus medelis.

Kartu su dr. Aronu prisimename ir vardus tų, kurių čia nėra. Išvažiuojant į Izraelį mano kaimynė Onutė Vaičiulytė prašė, jei pavyks, ką nors sužinoti apie jos tėvų sodyboje, Mažųjų Būdežerių kaime, slėptą ir globotą žydą Lapidusą. Onutė pasakojo, kad jis pabėgo iš žudynių vietos ir išsigelbėjo įšokęs į tvenkinį, kuriame kareiviai maudydavo žirgus. Kai egzekucija baigėsi, vandenyje išsislapstęs bėglys atėjo į Kapų gatvę pas Čečkevičių. Pastarasis jį atvedė į Vaičiulių sodybą.

Kai apie tai papasakojau S. Pustopeckiui , šis netikėtai atsakė: „Aš vakar telefonu kalbėjausi su Lapidusu. Jis gyvas, gyvena Monrealyje.“

Vakare iš Ralpho Salingerio buto skambinome į Monrealį. Ralphas su Lazariu Lapidusu, 92-ų metų senoliu, kalbėjosi angliškai. Paklausė, ar jis dar prisimena lietuvių kalbą. Išgirdęs teigiamą atsakymą, ragelį perdavė man. Senolis ilgai nesuvokė, kas aš esu ir iš kur skambinu. Tik atsakė: „Vilkaviškis, taip, gerai prisimenu. Mane gelbėjo Česnulevičius iš Vokiškėlių kaimo.“ Sutarėme, jog bendrausime laiškais. Grįžęs namo, išsiunčiau laišką į Kanadą su Vilkaviškio nuotraukomis.

Yra ir nežinomų

„O gal pameni tokį J. Plečkaitį? – klausė manęs S. Pustopeckis. – Jis išgelbėjo daug žydų. Dvi žydaites – Rivą ir Kelę Rachmanaites atvežė iš Vilniaus ir paslėpė Vilkaviškyje.“ Kol kas šio politiko pavardės teisuolių sąrašuose nėra. Teliko tik Rivos fotografija su įrašu: „Mielajam J. Plečkaičiui, Riva vestuvių dieną, 1959 m.“

Daug dar yra nežinomų teisuolių. Kai kurie iš jų vokiečių buvo areštuoti ir net nužudyti kartu su savo globotiniais. Buvo ir niekšiškumo pavyzdžių. Pajevonio krašte užrašiau pasakojimą apie ūkininką, kuris priglaudė žydus, išviliojo iš jų auksą, brangenybes, o po to įnamius įskundė vokiečių valdžiai. Pilviškiuose šviesiaplaukę Antanavo žydaitę Šišaną Natonsonaitę norėjo išgelbėti ją įsimylėjęs vokiečių komendantas ir ketino ją paslėpti išveždamas į Vokietiją. Mergina slapstėsi Baltrušių kaime pas Lozoraičius. Bet vokietį jo valdžiai įskundė vietinis lietuvis, ir mylimoji atgulė bendrame kape prie Šešupės.

Holokausto muziejuje plačiai organizuojamas edukacinis tarptautinis švietimas. Vienoje iš programų dalyvauja ir lietuviai. Parsivežiau metodinės medžiagos, kuri galbūt sudomins ir Vilkaviškio pedagogus.

Rabinas iš Būdviečių

Bene įspūdingiausias susitikimas įvyko Bnei Brako mieste. Į jį neveda turistiniai maršrutai, čia retai užsuka ir paprasti žydai. Tai – uždaras rabinų miestas.

Dar kelionės į Izraelį išvakarėse gavau šio miesto rabino Yisrael Coheno laišką su prašymu aplankyti Būdviečių (Bodovici) kaimą (Pajevonio sen.) ir nufotografuoti rodyklę į šį kaimą bei keletą senų namų. Iš rabino prašymo sužinojome, kad jis surado savo prosenelio dienoraštį, aprašantį gyvenimą Būdviečių kaime. Kartu su Algiu Vaškevičiumi atlikome šią užduotį. Algis, gerai mokantis anglų kalbą, nuotraukas išsiuntė.

„Ar gyveno žydai Būdviečiuose?“ – klausiau šio krašto žinovo Albino Kurtinaičio. „Karalkrėslyje gyveno, o vieno jų duktė net buvo ištekėjusi už lietuvio“, – patvirtino Albinas.

Rabino Coheno duomenimis, žydai Būdviečiuose gyveno kelis šimtmečius. Jo protėviai į Palestiną emigravo pirmojoje XIX amžiaus pusėje. Y. Coheno tėvas buvo labai aukštas Izraelio armijos pareigūnas, vyriausiasis Karo aviacijos rabinas.

Beveik slaptas susitikimas

Labai knietėjo pamatyti rabiną iš Būdviečių, paprašyti jo senelio prisiminimų. Tačiau mums sakė, kad tai beveik neįmanoma, nes šie rabinai – ortodoksai, su pasauliečiais bendrauti nelinkę. Todėl labai nustebome, kai rabinas Cohenas mus pats pakvietė į svečius. Tik kelionė į jo namus buvo labai įslaptinta. Mus vežusiam Efimui Pustopeckiui rabinas paskambindavo ir pasakydavo vietą, iki kurios jis turi atvažiuoti ir laukti kito skambučio. Taip po keleto sustojimų buvo nurodyta gatvė ir namas. Čia mus pasitiko rabino vaikai, du gal dešimties metų paaugliai. Beje, vykdami klausėme, ar gali atvažiuoti mūsų moterys. Prieštaravimo nebuvo.

Pro labirintus tarp namų užkopėme į antrąjį aukštą. Duris atvėrė jaunas vyras juoda barzda ir malonių bruožų jo žmona. Kai susėdome prie stalo, mūsų nuostabai už kelių žingsnių išsirikiavo devyni rabino vaikai. Besilaukianti dešimto vaikelio motina išsitarė: „Mes dar jauni, turėsime didesnę šeimą.“

35-erių metų rabinas silpnai kalbėjo angliškai. Vertėjavo žmona. Sužinojome, kad jis rašo giminės istoriją, kurioje bus ir prisiminimai iš Būdviečių. Vyriškis prižadėjo, jog kai išleis knygą, vieną jos egzempliorių padovanos Vilkaviškio krašto muziejui.

Labai norėjome šią gražią šeimą nufotografuoti, bet, deja, buvome pamiršę fotoaparatus. Rabinas maloniai sutiko tai padaryti savo fotoaparatu. Grįžę iš kelionės nuotraukas suradome internete.

Seniausiame mieste

Žemė, kurioje gimė pasaulio civilizacija, be abejo, įdomiausia istorikui. Pravažiuojame Jerichą – seniausią pasaulio miestą, kurio amžius siekia septynis tūkstantmečius. Skaidraus dangaus fone, žydinčių kalvų viršūnėje, stūkso Taboro kalnas.

Ralphas ir Jossis veža mus į Cezarėją, Romos laikų uostą. Erodo Didžiojo pastatytas uostas-tvirtovė garsėjo marmuriniais rūmais, voniomis ir hipodromu bei akveduku (vandentiekiu).

Ekskursija pradedama kino pasakojimu, atkuriančiu istorines detales. Miesto-uosto istorija siekia IV a. prieš Kr., kai čia įsikūrė jūrų tauta – finikiečiai. Čia virė gladiatorių kovos, vėliau kryžiuočiai kovėsi su arabais. Darosi kraupu, kai pagalvoji, jog vaikštai aikštėje, kurioje romėnai tūkstančius žydų nužudė užpjudydami juos laukiniais žvėrimis. Taip senovėje buvo susidorojama su laisvės siekiančiais žydais bei pirmaisiais Kristaus pasekėjais. Teigiama, kad iš Cezarėjos kryžiuočiai parsivežė ir šventąjį Gralį – taurę, iš kurios Kristus gėrė vyną per Paskutinę vakarienę.

Masadas – laisvės simbolis

Labiausiai žydai didžiuojasi Masados tvirtove. Aukštai kalnuose prie Negyvosios jūros, kur jau kovo pabaigoje buvo alinančiai karšta, iškilusi tvirtovė – žydų nacionalinio pasididžiavimo ir vienybės simbolis.

Jaunieji žydų karininkai čia priima karinę priesaiką, ištardami jos formulės žodžius: „Antrą kartą Masadas nebus nugalėtas.“

Masadas – tai lyg lietuvių kunigaikščio Margirio analogas. Tik aukų skaičius čia didesnis. Trejus metus Masados gynėjai atlaikė romėnų apsiaustį. Kai įsiutę Romos kariai įsiveržė į tvirtovę, jie rado 960 savižudžių lavonų. Romos istorikas Flavijus pagal trijų gyvų išlikusių moterų, pabėgusių per vandens tiekimo vamzdžius, pasakojimus detaliai aprašė paskutines tvirtovės gynėjų valandas. Vyrai kariai metė burtus ir kas dešimtas turėjo nužudyti savo gentainius, moteris ir vaikus. Paskutinis nusidūrė pats.

Izraelyje yra tradicija: kiekvienas laisvę mylintis žydas takeliais pėsčias turi kartą gyvenime užkopti į šią tvirtovę. Tik turistai į ją kyla keltuvu.

Skitopolio atradėjas – mūsų kraštietis

Maloni staigmena laukė atvykus į senovės miestą – iš purvo atkastą Skitopolį. Tai tarsi Pompėja, tik pastaroji buvo užpilta ugnikalnio pelenais, o Skitopolį sugriovė žemės drebėjimas. Šį miestą užpylė trūkusio vandentiekio suneštas purvas.

Prieš 20 metų Skitopolio archeologiniams tyrinėjimams ir miesto vaiduoklio atkasimui pradėjo vadovauti Avi Katrin Kolikantas. Jo prosenelis Avrahamas Kolikantas palaidotas Vilkaviškio kapinėse. Išlikęs ir paminklas su įrašu, kurį surado Ralphas Salingeris.

A. K. Kolikantas buvo mūsų keturių žmonių grupės gidas. Skitopolio ištakos siekia biblinius laikus. Kanaaniečių pastatytas miestas jų dievo garbei buvo pavadintas Šano namais. Ant šio miesto sienų buvo pakabintas nugalėto ir žuvusio žydų karaliaus Sauliaus kūnas. Miestą iš naujo III amžiuje prieš Kr. pastatė graikai, o jau mūsų eros pradžioje čia įsikūrė romėnai. Per miestą ėjo pirklių karavanai, pinigais tiesiog lijo. Todėl gatvės buvo išpuoštos mozaikomis, šaligatviai iškloti marmuru.

Šiuo metu atkasta 1/3 miesto, atstatytas įspūdingas amfiteatras. Mokslininkas, kurio kilmės šaknys – Vilkaviškyje, sakė, kad šie kasinėjimai yra viso jo gyvenimo prasmė. Tyrinėjimo darbai labai brangūs, pastatyti tik vieną koloną kainuoja 20 tūkstančių dolerių. O tokių kolonų Skitopolyje dar guli šimtai.

Skitopolį kasdien vidutiniškai aplanko 900 turistų. Vaikščiodami VI a. grįsta gatve, stebėjomės baseinais, originaliomis pirtimis, kurių grindis apšildė karšto oro tuneliai, gėrėjomės marmuro plokštėmis, atvežtomis iš Turkijos, buvusių parduotuvėlių nišomis ir t. t. „Per statinių didybę norėta parodyti Romos imperijos galybę“, – kalbėjo A. K. Kolikantas.

Užrašų knygelėje liko dar daug jo pasakojimų. A. Kolikantas tikino, kad svajoja aplankyti Vilkaviškį, iš kurio kilo jo giminė.

Viešbučio paieškos

Tris dienas paviešėję svetingoje Efimo ir Klaros Pustopeckių šeimoje, iškeliavome į Jeruzalę. Pasirinkome vieną pigiausių viešbučių (para – 85 doleriai) musulmonų kvartale. Ieškojome egzotikos ir adrenalino. Juk tiek visko esame prisiklausę apie arabų teroristus.

Ralphas Salingeris sakė, jog surasti „Hošimi“ viešbutį Jeruzalės senamiestyje yra labai paprasta. Turėjome ir žemėlapį. Tereikėjo pasiekti Damasko vartus ir viduramžius menančią gatvelę.

Nešini lagaminais ir fotoaparatais, patekome į turgumi virtusią siaurą gatvę. Gausybė kažkur skubančių žmonių nešė mus per minią. Aplinkui šaukė prekeiviai, sklido įvairūs kvapai. Jau buvome bemanantys, kad šioje marmalynėje nepasieksime kelionės tikslo. Mus išgelbėjo tik Algio šaltakraujiškumas. Kažkur prie septintos Kristaus kančios kelio stotelės išvydome išganingo viešbučio iškabą. Mus pasitiko jauna arabė, vilkinti juodais rūbais ir tamsia skara apsigobusi galvą.

Viešbutyje galioja trys taisyklės: jokio alkoholio, jokio tabako, gyventi priimamos tik sutuoktinių poros. Kambarėlis kuklutis – tik lova ir veidrodis. Šaltos, akmeninės grindys, už langų matosi tik sienos. Yra dušas ir kartais – karštas vanduo.

Tačiau iš trečiojo aukšto mansardos atsiveria puikus vaizdas į Jeruzalę ir Alyvų kalną. Už dešimties žingsnių – siaura dengta gatvelė, kur įrengtos Kristaus kančios kelio stotys.

Iš viduramžių į… socializmą

Įsikūrę išeiname į gatvę – turgų. Egzotika – žodžiais nenusakoma. Vakare ieškome kavinės, nes norime atšvęsti įkurtuves, išgerti šiek tiek alaus ar vyno. Deja, vaisių ir sulčių – į valias, o mūsų ieškomų gėrimų – nė kvapo.

Prie Damasko vartų pamatau užrašą „Armėnų kavinė“. „Na, rodos, neteks gerti „Spraito“, – sakau bendrakeleiviams. Paslaugus armėnas rodo įvairiausio vyno butelius. Renkamės pigesnį, gal 70 litų kainuojantį, butelį. Užsisakome keptos žuvies iš Viduržemio jūros ir Tibiriados ežero. Šviežia žuvis – čia pat, ir prieskoniai po ranka. Padavėjas, iš gatvės prekeivių pripirkęs žuvies ir prieskonių, skuba į virtuvėlę.

Aladino lempeles imituojančių žibintų šviesoje valgome nuostabaus skonio žuvį (gal tokią pat, kokią Tibiriados ežere gaudė Petras Simonas). Daug daržovių, tradicinė pita (duona) ir, žinoma, humusas.

Už kelių metrų prie kavinukės stovėjo du Izraelio kareiviai. Jų mes sutikdavome kiekviename žingsnyje. Ypač įspūdingai atrodo automatus laikančios merginos.

Viešnagė „kolūkyje“

Skersai išilgai išvaikščioję Jeruzalę, autobusu kartu su Ralphu iškeliaujame į jo namus – į „kolchozą“, kaip juokaudamas jį vadina mūsų bičiulis. Ralpho kibucas – nedidelis jaukus palmėse paskendęs Kffar-Ruppin miestelis-kaimas prie Jordanijos sienos.

Kibuco gyventojai ūkininkauja kartu. Augina mėsines ir veislines karves, žuvis, pomidorus. Turi mažą viešbutėlį, kuriame apsistoja turistai iš visos Europos, atvykstantys čia stebėti migruojančių paukščių.

Aukštame nendryne įrengtoje patalpoje turistai stebi į pelkę užklystančius sparnuočius. Sujaudino gandrų pulkelis, nutūpęs pailsėti prieš skrydį į mūsų kraštus.

Buvęs mokytojas Ralphas yra gimęs Vokietijoje, gyvenęs Naujojoje Zelandijoje ir Anglijoje. Prieš 30 metų, atvykęs į Kffar-Ruppin kibucą, tapo sodininku. Jis didžiuodamasis rodė savo surinktą senos technikos muziejų. Ralphas gamina kompostą, prižiūri želdinius, pats sukonstravo agregatą alyvuogėms rinkti. Žmona, meiliai šaukiama moliūgėliu, vairuoja traktorių. Laisvalaikiu ji – menininkė. Iš popieriaus atliekų kuria įvairias figūras, daiktus. Ralpho šeima gausi – sūnus, dvi dukros ir dvi įdukros (ukrainietė ir brazilė). „Tai dukros, kurias globojame pagal adaptuotų žydų palikuonių programą“, – sakė Ralphas.

Tamsiaodė brazilė visai nepanaši į žydaitę, bet jos motina – žydė (tėvas – brazilas). Spręsdamas demografinę problemą, Izraelis kviečia tokius vaikus į savo šalį su sąlyga, kad jie čia mokysis, išmoks kalbą, supras papročius ir sukūrę šeimas liks Izraelyje. Be to, merginos dar tarnauja ir armijoje. Nauda keleriopa.

Ralpho įdukros nėra nuolatinės šeimos narės. Jos gyvena kibuco bendrabutyje, mokosi, keliauja. Žydų šeima yra tik jų globėja.

„Kai 1939 metais kūrėsi kibucas, čia buvo tik pelkės ir dykumos. Jauni entuziastai iš Vokietijos, Austrijos, Italijos bandė įgyvendinti socializmo utopiją. Kartu iškasė kanalus, sodino medžius (eukaliptus, kurie sugėrė pelkių vandenį), statėsi namus. Visi gaudavo vienodą atlyginimą“, – pasakojo Ralphas, kurio namas yra kibuco nuosavybė.

Šis nedidelis kolektyvas (gal pusantro šimto gyventojų) gyvena už spygliuota viela aptvertų sienų. Į kaimelį galima patekti tik pro metalinius saugomus vartus. Kiekvienas namas turi slėptuvę. Nuo 1966 metų karo išlikę koviniai įtvirtinimai, dzotai, prie kelio – lentelės su užrašais „Atsargiai, minos“. Šiuo metu nei minų, nei teroristų kaimelyje nelikę.

Šis kibucas nereligingas, neturi nė sinagogos. Nėra ir mokyklos. Visa tai – gretimame kibuce. Ralpho kaimelyje yra paštas, kelioms valandoms atvyksta medikas ir policininkas.

Kelionė į sinagogą

Ralphas netikintis, bet labai tolerantiškas kitų pažiūrų žmonėms. „Mano dievas sudegė Osvencime“, – sakė bičiulis, suorganizavęs mums kelionę į sinagogą.

Ji – gretimame kibuce. Tai – graži, išpuoselėta, žalia gyvenvietė, kurioje yra mokykla, sinagoga, vaikų darželis ir senelių namai. Pastarieji pastatyti greta vienas kito. Erdviuose senelių namuose – tik keletas gyventojų. Stipresni, galintys vaikščioti, gyvena vienoje namo pusėje, nevaikštantys – kitoje.

Kibuco centre – didžiuliai bendruomenės namai su valgykla, virtuve, skalbykla ir kitų paslaugų patalpomis. Šiame kibuce – 550 gyventojų. Jie dirba bendrai, tris kartus per dieną eina į sinagogą melstis. Šeštadienį – šabas, niekas nedirba, visi lanko sinagogą.

Į vakarines kasdienines pamaldas buvome pakviesti ir mes. Sinagogos pastatas – šiuolaikinis. Vidus padalytas į tris dalis. Didžiojoje salėje renkasi vyrai (būtinai su kepurėmis, man uždėjo amerikiečio kaubojaus skrybėlę). Moterys meldžiasi šoninėse uždarose patalpose. Prie į ėjimo į maldos kambarius – daug knygų.

Nežinodamas apeigų eigos ir prasmės, kitatikis gali susidaryti klaidingą vaizdą. Tad perteikiu tik įspūdžius. Į vakarines pamaldas susirinko mažai tikinčiųjų. Maldos truko 10 minučių. Buvo skaitomos kai kurios Šventojo Rašto eilutės. Skaitant Šventąjį Raštą, linguojame į priekį ir į šonus. Malda vyksta tam tikru ritmu.

Po pamaldų užsukome į jaukius kaimelio rabino namus. Mus pasitiko rabino žmona, išeivė iš Austrijos, puikiai kalbanti trimis užsienio kalbomis. Ji dirba darželio auklėtoja.

Mums pasiūlo po taurelę citrinų likerio. Pastebėjome, kad niekur nebuvome vaišinami alkoholiu taip gausiai, kaip tai daroma Lietuvoje. Taurelė vakarienės metu arba taurė viskio su ledais – ir tiek. Na, dar alaus butelis, nes Ralphui žinomas šis lietuvių pomėgis.

Lietuva – žinoma

Ruppino kibuce prie Jordanijos sienos, netoli Galilėjos ežero, buvome pirmieji čia apsilankę lietuviai. Labai nustebau, kad turtingame, religingame Ralpho kaimynų kibuce taip pat yra žinomas Lietuvos vardas. Svetingasis šio kibuco rabinas parodė savo brolio parašytas knygas, kuriose yra pasakojimas apie Japonijos konsulo Sugiharos žygdarbį Kaune. Nors ir neturėdamas Japonijos valdžios pritarimo, šis Pasaulio teisuolis išdavė tranzitines vizas 10 000 žydų. Taip buvo išgelbėtas ir rabinas A. Bernšteinas, mūsų aplankytojo rabino tėvas.

Šiame kibuce nustebino kai kurie mums žinomi komunistinės lygiavos principai. Kontoroje kasdien iškabinami kaimelio gyventojų sąrašai, įvardijant tą dieną atliktus bendruomeninius darbus. Vieną dieną dirbama sode, kitą – virtuvėje, trečią šluojamos gatvės ir t. t. Vienas kitas kibuco gyventojas yra atsiskyręs, turi individualų verslą arba išvyksta dirbti ir gyventi į kitus miestus.

Ralphas vis klausdavo: „Ar kibucai Lietuvoje bus suprantami?“ Iš tiesų jie – keistas sionizmo ir socializmo darinys. Kaip ir Lietuvoje pokario kolektyvizacijos metais, taip ir Izraelyje stojantys į kibucą atiduoda jo fondui visus savo pinigus ir daiktus. Nuosavybė ir gautas pelnas nedalijami, nepaskirstomi nei pinigais, nei natūra. Kibuco gyventojai aprūpinami maistu, apranga, gyvenamuoju plotu, sumokama už vaikų mokslą. Pakankamai gerai aprūpinti kibuco žmonės gyvena netgi geriau už kai kuriuos miestiečius.

Piligrimų svajonė

Kiekvieno Šventosios žemės piligrimo svajonė – aplankyti Dievo sūnaus Jėzaus Kristaus gimtinę Betliejų. Iš vaikystės dienų išlikęs gražus pasakojimas apie Marijos ir Juozapo kelionę į jį ir Pasaulio Atpirkėjo gimimą užeigos grotoje. Evangelijoje pagal Luką (Lk 2, 1–14) rašoma: „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. Taip pat ir Juozapas išėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi.“

Ėdžiose paguldytą gimusį kūdikėlį pirmieji aplankė piemenėliai. Praslinkus aštuonioms dienoms, kai berniuką reikėjo apipjaustyti, jam buvo duotas Jėzaus vardas (hebrajiškai – „Dievas išgelbsti“). Kristus yra hebrajiško žodžio „Mesijas“, reiškiančio „pateptąjį“, graikiškas vertimas.

Jėzus Kristus pasaulį išvydo nedideliame kalnų kaimelyje. Vykdamas į Betliejų, tikėjausi pamatyti kažką panašaus, bet patekau tik į ankštą, apleistą arabišką Jeruzalės dalį, nuo išorinio pasaulio aptvertą aukšta tvora.

Ralphas Salingeris, planuodamas mums kelionę į Betliejų, sakė, kad į šią vietą žydai neįleidžiami. Efimas Pustopeckis nupiešė dar kraupesnį vaizdą. Esą kartą į šią arabų teritoriją pateko paklydę du žydų kareiviai. Fanatikai juos sučiupo ir čia pat nulinčiavo. Vienas iš jų, išplėšęs iš krūtinės dar plazdančią širdį, ją iškėlęs bėgo Betliejaus gatvėmis. Gal tai tik iš lūpų į lūpas perduodamas pasakojimas bauginant žydų vaikus žiauriais arabais. Kas žino, tačiau taikos Kristaus gimtinėje greitai tikrai nesulauksime. Labai jau susiskaldę ir linkę į kraštutinumus tiek arabai, tiek žydai.

Paliesti žvaigždę

Į Betliejų keliavome mažu aštuonviečiu autobusu, lydimi simpatiškos rusakalbės gidės. Kirtę pasienio postą, už nugaros palikę aukštą lyg Berlyno siena tvorą, netrukus patekome į bažnyčiomis apstatytą vietovę. Iš įsivaizduoto piemenėlių lauko ir grotos telikę kryžiuočių laikus menančių bažnyčių pamatai, pajuodusi grota su viršuje iškalta ir Piemenėlių lauką vaizduojančia skulptūra.

Kristaus gimimo bažnyčia prižiūrima graikų ortodoksų – stačiatikių. Gausybė lampadų primena jų šventyklas. Sakoma, kad toje vietoje, kur buvo Kristaus gimimo grota, pagonybės laikais stovėjo dievo Adonio šventykla (135 m. po Kristaus). Bizantijos imperatoriaus Konstantino laikais karalienė Elena šventyklą nugriovė ir pastatė pirmąją Kristaus gimimo bažnyčią (329 m. po Kr.). Iki šių dienų išliko pirmosios bažnyčios grindų mozaika, kurios nelietė bažnyčią sugriovę persai (614 m. po Kr.). 1100 metais kryžiuočiai bažnyčią atstatė ir čia karūnavo Bolduiną I, kryžiuočių karalystės valdovą.

Kristaus gimimą simbolizuoja urvas, įrengtas po altoriumi. Paliesti rankomis žvaigždę po altoriumi trokšta tūkstančiai turistų ir piligrimų. Nors kovo mėnuo Izraelyje dar nepasižymi jų gausa, tačiau prie grotos, saugomos juodais rūbais vilkinčių vienuolių, rikiavosi gal tūkstančio turistų (su fotoaparatais ir kameromis) eilė.

Mūsų gidė, atlydėjusi tik septynetą įvairių tautų turistų, kiek pagudravo. Pakalbėjo su vienuoliais ir mus po vieną įvedė į grotą pro išėjimo duris.

Apima keistas jausmas. Žmonės klaupiasi prie grotoje iškaltos žvaigždės ir, žinoma, skuba įsiamžinti. Gal tik vienai sekundei grota lieka tuščia, ir aš spėju nuspausti fotoaparato mygtuką: Betliejaus žvaigždė užfiksuota. Greta nišos su žvaigžde, žyminčios Kristaus gimimo vietą, kita niša žymi Kristaus lopšį ir Šventosios šeimos poilsio vietą.

Vienintelis paveikslas

Kita Betliejaus šventovė priklauso Romos katalikams. Tai – Šv. Jekaterinos (lietuviškai – Katerinos) bažnyčia. Iš šio bažnyčios visam pasauliui kasmet transliuojamos Kalėdų mišios.

Greta – Nekaltų vaikelių bažnyčia, primenanti Erodo Didžiojo įsakymą išžudyti po Kristaus gimimo visus Betliejaus kūdikius. Šalia – ir Pieno grota, kur, pasak biblinio pasakojimo, Marijai maitinant kūdikį nukritęs pieno lašas ir uola pabalusi. Mums rodomas esą vienintelis pasaulyje Marijos apnuoginta krūtine ir kūdikio paveikslas. Čia pat skulptūrinė kompozicija, primenanti Šventosios šeimos bėgimą į Egiptą nuo persekiotojo Erodo Didžiojo.

Už Betliejaus plyti laukai, kur bibliniais laikais avis ganė piemenėliai. Reikia tik stebėtis, kaip tos avys suranda maisto ant plikų uolų, kur vasarą dienomis plieskia 40 laipsnių karštis. Netoli Kristaus gimimo vietos, slėnyje, primenančiame Mėnulio kraterius, – Erodo pilies griuvėsiai ir jo kapas.

Šventoje vietoje gausybė suvenyrų, ir jie palyginti pigūs. Alyvmedžio rožinis kainuoja tik vieną dolerį. Betliejaus žemėje perku vaizdo filmą „Izraelis ir Šventosios žemės bažnyčios“ (aštuoniomis kalbomis), o žmonai – sidabrinę grandinėlę su kryželiu. Tai dovana mūsų bendro gyvenimo jubiliejui pažymėti, mat į šią kelionę išvykome praėjus 35 metams po vestuvių.

Alyvų kalne ir jo papėdėje

Pasak mano močiutės, laukdami šv. Velykų, krikščionys katalikai „eina stacijas“. Keturiolika Kristaus kančių stotelių iki jo nukryžiavimo irgi likę mūsų vaizduotėje nuo pirmojo apsilankymo bažnyčioje vaikystės metais.

Tačiau tai, ką pamatėme Jeruzalėje, nė kiek nepriminė sakralinio šventumo. Alyvų kalne, kur Jėzus buvo išduotas, – asfaltuota apžvalgos aikštelė turistams ir stačiatikių Marijos Magdalietės bažnyčia.

Tik sumedėję, į Stelmužės ąžuolą panašūs alyvmedžiai, sako, mena dar Kristaus laikus. Evangelijoje pagal Luką rašoma: „Jėzus visų priekyje leidosi į Jeruzalę ir prisiartino prie Betfagės ir Betanijos ties vadinamuoju Alyvų kalnu.“

Iš Betliejaus Jėzus Verbų sekmadienį asiliuku išjojo į Jeruzalę, kur jam žmonės kelią nuklojo palmių šakelėmis. Dabar čia stovi maža graikiška kapela su kryžiuočių laikų „Kristaus akmeniu“. Iš čia prasideda velykinė Verbų sekmadienio eisena į Jeruzalę.

Alyvų kalne keletas bažnyčių primena atskirus Kristaus gyvenimo epizodus. Čia yra Dievo Tėvo bažnyčia, kur Jėzus ištarė maldos žodžius: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“, Kedrono upelis ir vieta, kur Kristus apraudojo Jeruzalę. Greta – didinga, aukso bokštais spindinti Rusijos caro Aleksandro III pastatyta Marijos Magdalietės cerkvė, primenanti nusidėjėlės Marijos Magdalenos istoriją.

Nuo Alyvų kalno atsiveria puikus vaizdas į Jeruzalę. Priekyje – didžiulės žydų ir arabų kapinės, sienoje – išmūryti vartai. Per juos Kristus įjojęs į Jeruzalę. Tiek žydai, tiek arabai, o dabar ir praturtėję naujieji rusai svajoja būti palaidoti prie šios sienos. Mat tikima, kad palaidotieji Alyvų kalno papėdėje Prisikėlimo dieną pirmieji stos prieš Dievo teismą. Kalbama, kad už milžiniškus pinigus kapavietes čia išsipirkę dainininkai J. Kobzonas ir A. Pugačiova.

Į Golgotos kalną

Apžvelgę keturių tūkstančių metų senumo kapines, pradedame kelionę per senąją Jeruzalę. Einame Kristaus kančių keliu į Golgotos kalną. Lankome Paskutinės vakarienės vietą, karaliaus Dovydo kapą Siono kalvoje. Atmintyje lieka Alyvų kalno papėdėje iškilusi įspūdinga Visų tautų bažnyčia, pastatyta 1924 metais.

Suimtas Kristus buvo atvestas į žydų rabino Kajafo namus, jam iš paskos sekė Petras. Dabar Kajafo rūmų vietoje pastatyta Šv. Petro cerkvė, vienoje patalpoje išlikusi uolose iškalta kamera. Tai kalėjimas, kuriame buvo kalintas Kristus.

Nuo Antonijaus laikų tvirtovės griuvėsių prasideda Kančių kelias. Juo einame braudamiesi pro arabų prekeivių minią. Ten, kur Kristus suklupo, prie sienos išmūrytas tamsių plytų puslankis ir virš galvos pažymėtas stotelės skaičius. Turistai remiasi ranka į akmenį, kurį puldamas lietė Kristus.

Kiekvieną penktadienį šiuo keliu kryžių neša pranciškonų vienuoliai, primindami 14 Kristaus kančių kelio stotelių. Pirmą kartą šią eiseną pranciškonai surengė dar XIV amžiuje.

Įdomu, kad prie pirmosios stotelės įrengta lenkiška varpinė. Prie stotelės glūdi iš 7 metrų gylio iškeltos gatvės akmens plokštės. Tiek metrų siekia senosios Jeruzalės kultūrinis sluoksnis.

Viešpaties Kapo bažnyčioje įrengtos paskutinės keturios Kristaus kančių kelio stotelės. Jono Evangelijoje rašoma, kad Kristaus kūnas buvo paguldytas uoloje iškirstoje kriptoje, skirtoje Juozui iš Arimatrėjos palaidoti. Kapo anga buvo užversta akmeniu, saugant kapavietę nuo plėšikų. Kristaus laikais Golgotos kalne buvo akmens skaldykla, vėliau čia įrengtos kapinės.

Imperatorius Adrianas 135 m. Golgotos kapavietes panaikino, o Kristaus kapo vietoje pastatė Dzeuso šventyklą ir įrengė Venerai skirtą altorių. Bizantijos karalienė Elena 326 m. čia pastatė pirmąją bažnyčią. Po to bažnyčios dar du kartus buvo sugriautos ir atstatytos.

Akmeninė plokštė, ant kurios buvo paguldytas nuo kryžiaus nuimtas ir aliejais pateptas Kristus, labiausiai piligrimų garbinama vieta. Prie plokštės priklaupė ir mūsų ketvertukas, atidžiai stebimas mus lydinčių žydų bičiulių.

Mišias Kristaus kapo bažnyčioje kasdien aukoja šešių krikščioniškų bažnyčių atstovai: graikų ortodoksų, sirų ortodoksų, armėnų, Romos katalikų, koptų ir etiopų.

Su kepurėle ir lapeliu

Raudų siena – švenčiausia žydų vieta. Tai iš Erodo Didžiojo laikų likusi vakarinę šventyklą supusi sienos dalis, labiausiai žydų lankoma vieta.

Mūsų eros pradžioje stovėjusią pagrindinę žydų šventovę 70 metais sugriovė Romos legionieriai. Kai Kristus dar buvo vaikas, Marija čia jį atsivesdavo, kad parodytų Dievui. Pagal Luko Evangeliją, čia Simonas Kristų garbino kaip Viešpatį.

Raudų sieną būtinai aplanko ir turistai. Prie jos vėl išsiskiria vyrų ir moterų keliai. Meldžiamasi atskirai. Čia pat galima (ir būtina) pasiimti popierinę kepuraitę, parašyti Dievui prašymą lapelyje ir įkišti jį į plyšelį tarp plytų.

Einat prie sienos su prašymų lapeliu, negalima gręžiotis, o palikus lapelį reikia pagarbiai atbulomis žengti atgal.

Apmąstymai prie Raudų sienos

Šiais laikais Raudų siena žydams yra pagrindinė maldų vieta. Reikia tik stebėtis, kaip šimtai jaunų ir senų žydų maldininkų, skaitydami Toros eilutes, ritmingai siūbuoja pirmyn, atgal ir į šonus.

Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Brazauskas prie Raudų sienos atsiprašė žydų tautos už lietuvių atskalūnų įvykdytus žvėriškumus. Skaitant spaudą apie žydų kovas su arabais, tarp eilučių galima įžvelgti priekaištus Izraeliui dėl jo vykdomos kietos politikos prieš arabus. Tačiau artimiau susipažinus su žydų tautos istorija, pagyvenus tarp jos žmonių, pradeda aiškėti tokios elgsenos motyvai.

Prisipažinsiu, jog 1967 metais Izraelio ir arabų šešių dienų karo dienomis kartu su kitais Vilniaus universiteto studentais buvau arabus palaikančioje pusėje. Iš vaikystės dienų išlikę ir pasakojimai apie tariamą vaikų krikščionių žudymą apeiginiais tikslais, apie žydų uždarumą ir keistumą.

Mitai sugriūva, kai pats pabūni kito, persekiojamo ir niekinamo, kailyje. Argi lietuvių tauta neturi neigiamo ruso, vokiečio įvaizdžio? Bet juk nuo pat Lietuvos vardo paminėjimo lietuviai patyrė kaimyninių tautų agresiją ir nuolat kovojo dėl savo laisvės. O kova dėl Vilniaus, Klaipėdos? Kas tai? Išsivadavimas ar okupavimas?

Izraelio tautos siekis sugrįžti į protėvių žemes, okupuotas arabų, yra teisėtas ir vertas pagarbos. Persekiota, tremta, niekinta, išsklaidyta po visą pasaulį, bet išlaikiusi savo tikėjimą, papročius, tradicijas, savigarbą ir begalinį troškimą gyventi kartu istorinėse žemėse tauta turi teisę gintis visomis įmanomomis priemonėmis. Kaip ir lietuviai pokario rezistencinėje kovoje.

Sugrąžinkime istorijai

Lietuvą pasaulyje garsina dešimtys iš Vilkaviškio krašto kilusių žydų – talentingų menininkų, politikų, verslininkų. Amatininkai, prekybininkai, paprasti darbo žmonės statė ir kūrė Vilkaviškį. Jie buvo kitokie, bet – mūsų kaimynai. Kaip ir mes, lietuviai, geri ir pikti, dievobaimingi ir netikintys, atlaidūs ir ne. Šiandien jie išnykę iš mūsų miesto, didžioji dauguma buvo nužudyti holokausto metais. Jaunosios kartos jau beveik užmiršti, vėl išnirę iš istorijos ūko žydai nors prisiminimuose turi grįžti į miesto istoriją.

Keliaudamas po Izraelį, pažinau ir sutikau atvirus, nuoširdžius, savo šalį mylinčius žmones, svajojančius pamatyti ir tą tolimą šiaurės kraštą, vadinamą Lietuva, iš kurio kilę daugelio protėviai.

Antanas ŽILINSKAS

Asmeninio albumo nuotraukos.

Nr. 31(35), 2013 m. rugpjūčio 3-9 d. – 35(39), 2013 m. rugpjūčio 31–rugsėjo 6d.