Ketvirtadienis, 14 rugpjūčio, 2025
Daugiau
    Pagrindinis Blogas Puslapis 228

    Laisvės gynėjų diena Marijampolėje

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Šiemet Sausio 13-oji Lietuvoje išaušo jau 25-tą kartą, o marijampoliečiai tiek metų mini savo krašto sūnaus Laisvės gynėjo Rimanto Juknevičiaus, prieš ketvirtį amžiaus kritusio nuo kulkos prie televizijos bokšto ir atgulusio Amžinojo poilsio senosiose Marijampolės kapinėse, šviesų atminimą. Iškilmėse dalyvavo Marijampolės savivaldybės vadovai, Rimanto tėvai Vanda ir Rimantas Juknevičiai, broliai bei gausus būrys vyresnių marijampoliečių ir moksleivių.

    Atminimo renginiai vidudienį pradėti Malda už Laisvės gynėjus Šv. Arkangelo Mykolo bazilikoje. Sūduvos gimnazistai, kurią savo laiku baigė Rimantas Juknevičius, jo tragiškos žūties sukakčiai paskyrė bėgimą. Moksleivius subūrė gimnazijos kūno kultūros mokytojas Marijampolės savivaldybės tarybos narys Valdas Pileckas. Lietuvos valstybės vėliavos spalvomis pasipuošusių bėgikų kolona startavo nuo gimnazijos ir bėgimą baigė prie senųjų miesto kapinių. Bėgikai uždegė ugnies fakelą, kurio liepsna tą dieną sušildė kapo gruodą. „Atnešėme Rimantui laisvės ugnį“, – sakė bėgimo organizatorius V. Pileckas.

    Atminimo valandoje „Laisve, už gyvybę tu brangesnė“ prie Rimanto Juknevičiaus kapo skambėjo mums visiems brangios dainos ir prasmingi žodžiai, orą drebino kariškių garbės salvės – už Lietuvos laisvės gynėjus, už Sausio 13-osios aukas, už Sūduvos krašto sūnų Rimantą Juknevičių. Dainas pritariant gitaros garsams atliko Rygiškių Jono gimnazijos 2d klasės mokinė Simona Giedraitytė (mokytoja Audronė Stočkuvienė), Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono lauko paslaugų kuopos Nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos kariai jaunesnieji eiliniai: Donatas Adamonis, Julija Daugėlaitė, Elzė Pakrosnytė, Violeta Astrauskaitė.

    Sūduvos gimnazijos absolventas, Vilniaus universiteto Politologijos bakalauras, Lietuvos kariuomenės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio bendrosios paramos logistikos bataliono štabo ir aprūpinimo kuopos nuolatinės privalomosios pradinės karo tarnybos karys jaunesnysis eilinis Martynas Barkauskas kreipėsi į susirinkusiuosius kviesdamas neprarasti pasiryžimo kovoti už Lietuvos laisvę. „Rimai, nors ir beginklis, tada apgynei Lietuvą. Gaila, tačiau pasaulio akyse teisieji dažnai išgirstami tik piktadariui praliejus jų kraują. Išbėgus tavo kraujui Lietuvą ėmė pripažinti kitos pasaulio tautos, iš kurių pirmoji buvo Islandija. Šiandieną Lietuvos sargyboje stoviu aš ir mano draugai. Priešingai nei jūs, laisvės gynėjai, mes turime ginklų, žinome, kaip juos naudoti, ir Dievas mato, Rimai, jais ginsime Lietuvos laisvę. Nes mes, kaip ir tu, vertiname savo laisvę bei suprantame atsakomybę jai. Nesame kraugeriai, nieko pulti neketiname. Mes mylime gyvenimą ir nenorime su juo skirtis. Bet, Rimai, kas, jei ne mes, bus laisvės gynėjai? Kas, jei ne mes, pasipriešins blogiui?“, – sakė jaunasis Lietuvos karys.

    Atminties valandos pabaigoje padėtos gėlė, uždegtos žvakės.

    Šiemet Rimantui būtų sukakę 50 metų. Kai stojo ginti šalies Nepriklausomybės, jis buvo ketvirto kurso studentas Kauno politechnikos institute.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Iš Marijampolės cerkvių istorijos

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    Apie cerkvės stačiatikiams statybą kalbų ir planų būta dar 1850 m. Jau rinko sklypą, net nupirko kažkiek medžiagų, bet jokių darbų ir nepradėjo, nes čia neįsikūrė karinis dalinys. 1863 m. sukilimas nugąsdino caro valdininkus ir jie nusprendė mieste dislokuoti gausesnes, o ne policinę priežiūrą atlikusias, karines pajėgas.

     Šiaurinėje miesto dalyje, Degučių kaimo ir vadinamojo Tabūno teritorijose, prie mišku apaugusio giloko upelio, po 1863 m. pastoviai tarnybai įsikūrė caro armijos kareiviai, kurie iškirto miškelį ir pastatė medines kareivines (į šiaurės rytus nuo dabartinio „Sūduvos“ stadiono). Karininkai norėjo turėti ir prabangią cerkvę, kurios projektą 1873 m. paruošė apskrities inžinierius Valerianas Feliksovičius Rybarskis. Šiam projektui įgyvendinti prireikė vos ne trisdešimties metų.

     Rytinėje Varšuvos kelio dalyje, beveik ant Šešupės kranto, 1888 m. pastatė karinės įgulos cerkvę, tūriais nedaug didesnę už dabar stovinčią kapinėse. Tas raudonplytis pastatėlis, pakeitęs religinių statinių „rūbus” ir virtęs sandėliu, išstovėjo apie šimtą metų ir buvo nugriautas jau po 1990 m. Kai kurių caro armijos karininkų prisiminimuose teigiama, kad dar vieni stačiatikių maldos namai stovėjo priešais kareivines, kairiajame Šešupės krante. Vienoje to laikmečio nuotraukoje matyti, kad Kumelionių kaime būta aukšto bokšto, kurį galima priskirti ir armijos įgulos cerkvei, ir ten veikusiai plytinei. Deja, prasta nuotraukos kokybė neleidžia daryti tvirtesnių išvadų. 

     1894 m. prie pietinės berniukų gimnazijos rūmų dalies „prilipdė“ nedidelę cerkvę, kurioje  netilpo net dvi klasės, nors valdžiai statyba kainavo net 4000 rublių. Kad gimnazistai katalikai jos nevengtų, viduje pakabino katalikiškus Gerojo Ganytojos ir vėliau ir Marijos paveikslus. Apie stačiatikių cerkvės statybą pietinėje gimnazijos rūmų pusėje rašė to meto spauda: „Prelegentas (patsai direktorius) pastatė ant pirmos vietos, kaip didžiausią dalyką, isz kurio „privalo džiaugtis visi Senapilės gyventojai – stačiatikiai“ – naujai daromą cerkvę gimnazijos mūruose. Ta cerkvė, kaip išgarsino pranešimai, jau turinti savo pasakyti (o dėl ko nereikia pasakyti – nežinia). Įtaisymas cerkvės prie gimnazijos kasztuos 4000 rublių“. Šis priestatas 1955 m. buvo įkomponuotas į paaukštintą gimnazijos pastatą, tačiau miestiečiai vis tiek nesunkiai suprato, kad architektai nevykusiai paslėpė buvusius maldos namus. Todėl apie 1965 metus šis statinys buvo dar geriau užmaskuotas, įrengiant jame klases. Deja, ir šiandien nesunku (ypač žiūrint iš vakarų ir pietų pusių) įžvelgti cerkvės kontūrus ir jos išskirtinę puošybą.

    MarijanpoleChurch19C_lgApie XIX a. 8–9 dešimtmečiais Bažnyčios gatvės pradžioje veikusią miestiečiams skirtą cerkvę vaizdingai prisiminimuose pasakoja amžininkas, visuomenės veikėjas Vincas Šlekys: „Pradžios mokyklą pradėjau lankyti 1879 m. Mokykla buvo Marijampolės miesto, bet lankėme daugiausia mes, kaimiečių vaikai. Mokykla buvo toje pačioje vietoje (dabar – Bažnyčios g. 42), kur ir šiandien yra – netoli bažnyčios. Tik tada mokykla buvo viename namų gale (tame nuo bažnyčios), o kitame gale buvo cerkvė. Gale cerkvės prie šaligatvio buvo įkastas stulpas, kur ant skersinio buvo pakabinti trys įvairaus didumo varpeliai, kuriuos sekmadieniais ir šiaip rusų šventėmis skambindavo savotišku rusišku būdu. Buvo ir kita miesto mokykla, bet niekas iš kaimiečių vaikų į ją nėjo“. Įdomiausia V. Šlekio prisiminimuose tai, kad pirmą kartą nurodoma tiksli stačiatikių cerkvės vieta.

     Deja, netalpi cerkvė jau netenkino valdininkų ir karininkų poreikių – susirūpino naujos cerkvės statymu. Specialiai sudaryta komisija ėmė ieškoti vietos naujai statybai. Vienas tarpukario Marijampolės laikraštis rašė: „Krautuvių savininkai („ilgakromio“ – B.M.) anais laikais užsiprašė už krautuvių išpirkimą 50 000 rublių (250 000 Lt). Komisija, nesutikdama su tokia didele pinigų suma, kreipėsi į Ministerių kabinetą, prašydama nusavinti ilgąsias krautuves. Žydelis N. turėjo sklypą toje vietoje, kur dabar yra įgulos bažnyčia (dabar Šv.Vincento Pauliečio bažnyčia – B. M.). Jis pasiūlė 111 pėstininkų pulko Ūkio dalies viršininkui pulkininkui leitenantui Zaruckiui nupirkti cerkvei šitą sklypą ir nuo nusavinimo atsisakyti“. Pirmą kartą miesto planuose šios būsimos cerkvės, dedikuotos carui Aleksandrui III, kontūrai pažymėti 1884 metais. 

     Nors tarp statinio plytų buvo rasta ir tokia, kuri turėjo įspaudą „London“, tačiau neverta abejoti, kad buvo mūrijamos vietinės Pabaigų plytinės plytos, kurias gamino nuo Kalvarijos gimęs verslininkas pavarde Londonas. Fasadas išsiskyrė virš jo kylančiu aštuoniakampiu varpinės bokštu. Frontone pritvirtino užrašą: „Taikdario caro Aleksandro III garbei“ (jo valdymo metais pradėta rūpintis statyba). Kitas stogo vietas saikingai dangstė cerkvėms įprasti „svogūniniai“ kupolai. Šis „rusiškų plytų“ rišimo stiliaus pastatas puikiai derėjo prie aplinkinių pastatų. Deja, darbai strigo. Ir tik kai 1898 m. į Marijampolę atkėlė 111 Dono pėstininkų pulką, jo vadas Aleksiejus Besonovas, surinko iš karininkų 7000 rublių, statybos pajudėjo. Visi darbai kainavo 25 000 rublių.

     Išsamiau aprašyti cerkvės statybą ir jos interjerą reikėtų atskiro straipsnio.

    Pagrindinę miesto cerkvę pašventino 1901 m. rugpjūčio 13 d., o galutinai įrengė tik 1906 m. Tiesa, interjerą tvarkė ir vėliau. Cerkvėje tilpo tik 150 žmonių.

     1907 m. pastatė mūrinę vienanavę stačiatikių koplyčią kapinėse; ji tituluota Šv. Trejybės vardu. Raudonų plytų bokštas aukščiu išsiskyrė visoje kapinių teritorijoje. Pastato vakarų pusėje buvo įrengta penkiakampė absida, kurią aprėmino arka, paremta piliastrais. Tarpukariu jos veikla merdėjo ir atgijo tik apie 1931 m. 1961 m. valdžios sprendimu buvo visiškai uždaryta, o liturginiai reikmenys išvežti į Rygą bei Vievio cerkvę. Atkūrus nepriklausomybę, koplyčia ilgai restauruota, o nuo 2006 m. veikia ir turi cerkvės titulą.

     Visos čia išvardintos cerkvės veikė iki Pirmojo pasaulinio karo.

    Benjaminas MAŠALAITIS   

    Žodžio užuovėjoj

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    3

     

    Rita MOCKELIŪNIENĖ – žinoma literatė Šakių rajone, išleidusi jau tris savo poezijos knygas,  menininkų plenerų, parodų dalyvė, garsėjanti tapyba ant šilko, gobelenais, floristikos meno subtiliu kūrimu. O kur dar dailieji rankdarbiai: siuvinėjimas, siuvimas, mezgimas… ir ypač – airiškasis nėrimas, fotografavimas – šis pomėgis atsirado iš įgimto grožio ieškojimo.  „Kiekvienoj akimirkoj randu grožį, gėriuosi juo, – sako Rita, – tad ir fotografuoju akimirką, nes juk viskas taip laikina! Štai vėjas papūtė, ir maurai, besidriekiantys kūdroje, nupiešė nuostabų raštą – kaip jo neįamžinti! Ir tik skubėk, nes tuoj jis pasiners į laiko gelmę – štai kodėl tam tinkamiausia fotografija“.

    „Mūsų savaitės“ skaitytojams siūlome šįkart pasinerti į Ritos žodžio versmes.

     

    Mano sielos stiprybė (paviliota fotografijos ir gėlių)…

    Untitled-1Suktašakis lazdynas pačiame gražume. Lapelių dar nesimato, užtat plikų šakų pumpurai kibte apkibę mažų žiedų galvutėmis. Jas puošia ryškiai rožinių purkų kuokšteliai. Pūpso lyg kokios žvaigždiškos karūnos.

    Vyriški žiedai dar įspūdingesni, susibūrę į žirginėlius. Ištįsusius, susigofravusius, peltakiuotus, gintaro atspalvių dulkėmis aplipusius. Susitelkusius po tris keturis ant kiekvienos ataugos višūnėlės… Grakščiai pasisiūbavusios šios ims, žiūrėk, ir pabers pudrą… Ant neseniai sniego nėrinius nusimetusios ir tik bepradėjusios atšilti žolės. Ant delno. Brūkštelsiu juo lūpas. Šviežumos skoniu padvelks. Įkvėpsiu…

    Dar dienelė kita, ir saulė puls lazdynui po kojomis. Sušildys jas. Išdžiovins. Klaupsiuos ir aš tada po krūmu. Žemę sujudinsiu. Supurensiu. Šaknims oro gurkštelti leisiu.

    Sužaliuos augalas. Pasistiebs. Šešėlį platesnį sūpuoklėms užmes. Kad anūkėlės viduvasario karščio nebotų. Kad jų prosenelė kokią pavakarę prisėstų čia. Ramiai pasisūpuodama dainą kokią liaudišką užvestų… Svaiginančiai kvepės sumedėjusio bijūno žiedynas. Jo saldumo įtraukti ant rankų kilstelsiu savo vaikaites. Kad susiviliotų. Kad suprastų, kaip svarbu pačiom išmokti stiebtis. Lig jų mamos tėviškės kvapo… Palypėti… Suaugti su jo troškuliu… Ilgėtis… Neišduoti…

    Rudenį lazdenis subrandins šalmuotą vaisių. Prinokę riešutai patys žemėn birs. Paukščiai bandys kevalo tvirtumą. Žiemą vakarojant juos gliaudys anūkės. Mamos kepamiems pyragams riešutinį įdarą maišys.

    Baltus gamtos kailinius nuvilkęs ir vėl sušvis pavasaris… Kad žinotumėt, kaip kasmet jo laukiu… Ir vėl bus viskas iš naujo. Vėl kapstysiuosi sodybos kampeliuose. Bepirštinėtas rankas dirvon suleidusi pirštais trupinsiu kiekvieną grumstą. Žemės syvai tekės mano kūnu.  Lyg stebuklingas vaistas. Lyg koks magiškas užpilas širdžiai. Grąžins peržiem aptingusias jėgas. Pabudins energiją. Maitins ir stiprins dvasią… Ravėsiu, genėsiu, sėsiu, dauginsiu, skaidysiu, skrosiu, dalinsiu… Netikėtai pernelyg sparčiai ūgtelėjusioms gėlėms ieškosiu tinkamesnės vietos. Geresnės. Erdvesnės.

    Vėl vesiuosi dukros dukras mediniu liepteliu per prūdą. Kur pakrantė žybčioja žibuoklių akimis. Kur vandenin kotus nulenkusios laukinių purienų geltonio užuomazgos. Pirštų galiukais vaikštinėsim po baltžiedžių plukių salas. Žino mergaitės, kaip skauda augalui, jei užmini. Jei trypi. Ir nesvarbu, kad jis – ne šio sodo palikuonis. Nesvarbu, kad laukinio miško šaknis turįs. Kadais parsikraustęs čionai, gyva puošmena mūsų akims pasiliko.

    Su medžiais pasiglebėsčiuosim, pasikalbėsim. Apie pumpuro galią. Apie medunešį liepoj. Apie samanotą liepto senatvę…

    Lig soties prigaudysiu akimirkų. Prifotografuosiu. Bus daug nuotraukų. Su drugeliais. Tarp našlaičių prie namo pamatų. Krokų pievelėje. Rožių klombe. Ant naktibaldų patakės. Glažučių debesyje ir brunerų salelėje. Didžiagalvių gulbinų pavėsy. Naminių pakalnučių gojely. Prie apkerpėjusio pilnavidurio jazmino. Poetinių narcizų lysvėje. Vandens lelijų apsuptyje. Ryškiaspalvio antino užnugary. Senelio nuotaikingoje draugijoje. Bulviakasyje. Rapsų geltonvilnėje jūroje. Prie avilių galusodyje. Prosenelio karutyje. Išdykaujant su baltakailiu šunimi. Tėčio kombaine. Iškyloje prie laužo…

    Kai anūkės išvažiuos, fotografuosiu be jų. Joms. Ir, žinoma, sau. Tyrinėsiu žydėjimo paslaptį. Išlikimo pasiryžimą. Spalvų kaitą. Būties tvarumą…

    Grubs pirštai, ir skruostai gels nuo šalčio, kai pūškuosiu per sniegą šerkšno tirštuma pasidžiaugti. Devynmylių batų, aplipusių moliu, sunkumas klampins kojas į lietaus išmerktą dirvą, kai pasišausiu baltaplunksnę gervę prisivyti…

    Susitikusios su mažosiomis peržiūrėsime vaizdus. Dalinsimės. Tikiu, grožio gali turėti tiek, kiek pats jo pasiimi. Kuo daugiau sukaupi, tuo daugiau jo sugebi atpažinti…

    O kai sielą apniks pilkuma, atsiversiu albumus. Nuotraukų. Man šypsosis veidai. Mylintys, mylimi, brangūs, buvę… Iš jų mokysiuosi stiprybės, kantrybės. Jų išgyvenimų pamokos įkvėps, tikėjimu pasotins. Jei ištvėrė jie, galiu ir aš… O kiek sykiu nukeliauta, patirta, pamatyta… Jausiu artumą tų, kuriems buvau ar esu reikalinga. Todėl nevalia jų tikėjimą paniekinti.

    Lapas po lapo, nuotrauka po nuotraukos… Rūškanam ryte mane privers nusišypsoti saulėtekis senolės kriaušės vainiko smaigaly. Raudonplaukės aguonos šnabždės:„ Nudegina nevisos liepsnos“. Būna, užplieskia naujiems užmojams. Kūrybos ugnį įkvepia. Viltį prigesusią įskelia. Spalvas ir potėpius pasufleruoja…

    Tada keliesi ir eini. Kasi, tręši, laistai. Stebi daigo kabarojimąsi, rūpiniesi žiedpumpurių išlikimu, nuo šalnos gležnučius pridengi… Su meile… Anūkių galveles žydėjimu kvepiančiais delnais glostai… Viliesi, ir kitąmet jų plaukai gėlėmis atsiduos… Ir kitąmet…

    Kažkada iš tolimo krašto mūsų kieman pargabentas tikrojo lazdyno giminaitis, į šaltą molžemį įsodintas, ilgokai delsė… Lyg gyventi, lyg ne… Pratinosi prie svetimos žemės… Šios tvirtos būta. Užsispyrimo pamokas kantriai eita.

    Seniai prigijo riešuto medis. Žinau, žada nepavargti tikrų tikriausiai dar daugiau nei kokį šimtą metų…

    O kai pašildo pavasario saulė, jai atsiveria elegantišku žiedu. Ir mums.  Bylodamas – viskas ratu. Iškęsi – bus atlyginta. Džiaugsmu perpildytais žvilgsniais. Buvimo palaima.

    Taip ir keliauju. Fotografijos ir gėlių paviliota…

    Supratusi – net tada, kai viskas praeis, žydėjimas liks. Gėlėse. Atminty.

    Šarma lyg kokie dagiukai prikibo prie medinio liepto skersinių. Storai apklostė lentas. Žolynus apkamšė. Apmūturiavo.

    Baltos pėdos. Pėdutės šalia. Sulig Rojaus obuoliuko didumu. Tarsi rožančiaus karoliukai, įspausti į šerkšnotą pievą. Tai sutankėja, tai strykteli tolėliau…

    Diena kaip krislas. Mėnulis, šypsodamasis stikline pilnatim, anapus ežero persikrausto.

    Motinos akys trauklapiu prie šviesos prilipusios.

    Rankos savo atžalą varnalėšų segtukais laiko. Ant balto kelio.

    Išmokyk, Viešpatie, meilės, laukimo ir ilgesio.

    Širdis pilna dangaus.

    Aušta rytas.

    Stebuklui.

     

    * * *

    Palaiminki.

    Ir kelią,

    Ir akis.

    Kad bėgčiau paskui spindulį

    Nuo saulės patekėjimo

    Ligi nusileidimo.

    Per paslaptis išsaugojusį

    Kurčnebylį dangų.

    Per poterį, neatjunkytą

    Širdimi mamos,

    Per tylią nuojautą

    Prisisapnuojančią

    Juodais – baltais veidais.

    Per proskyną,

    Per pavėluotą gruodą,

    Per atdūsiu užlopytas

    Darbų dienas,

    Per rūpesčiu bepašaluotu

    Kvepiantį arimą,

    Per akylai

    Besisukiojančios virš lizdo

    Pempės kuodą,

    Durnaropėm apžėlusiais šlaitais,

    Net jei neverta dėl akimirkos, – sakys,

    Per visą žemę –

    Į tave, ligi tavęs.

    Palaiminki.

    Ir kelią.

    Ir akis.

    3

    * * *

    Tasai žinojimas, kad dar esi…

    Kad dar girdi,

    Kaip aname dangaus krašte

    Atlėgsta įtūžis ir karštis,

    Kad dar jauti, koks šventas,

    Koks skaudus išsižadėjimas

    Kaštonui savo kiauto…

    Kad dar matai – į praregėjimą

    Toks tolimas ėjimas…

    Kad glostai širdimi ne daiktus,

    Ne vardus…

    Kad dar užuodi kadagio žydėjimą,

    Vilties sodus….

    Kad labirintuose minčių

    Dar sugebi praeit.

    Ir nesvarbu,

    Jei kelią netiesiausią,

    Neiškart randi.

    Kad prasiskolinęs likimui,

    Likimo turčiumi save vadint gali…

    Visai ne bausmei ir ne atlygiui visai.

    Greičiau jau – dėl žinojimo: esi.

    Savaip.

    Geltonas vakaras ražienoj skudučiuoja...

    * * *

    Meilės priesaikomis nesišvaisto

    Geltonas vakaras

    Ražienoj skudučiuoja.

    Į žolę šlumšteli

    Šermukšnis, lęstas paukščio.

    Lietus, sunkias skaras

    Debesyse padžiovęs,

    Rūku virš žemės kils.

    Žąsų pulkai sugirgčios.

     

    Pabūk dar vakaru

    Gale rugpjūčio kiemo…

    Tegul subirs, sukris

    Į mano sapną žvaigždės.

    Geltoniu užgeriu

    Saulėlydžio ir liepų.

     

    Švelnumo trupinys…

    Šypsnys ant tavo veido…

     

    Pabūk, kol vakaras

    Ražienoj skudučiuoja…

     

    * * *

    Pūku

    Prie žemės

    Glaudžiasi

    Geltonas vakaras.

    Sode patiesia

    Atlasinį taką.

    Sapnuoja obelys,

    Kad basos medžio

    Šaknys

    Šoka…

     

    kad* * *

    Sėskis, mano drauge,

    Ant suolelio,              

    Sėskis, pakalbėkime

    Tyloj.

    Sirpsta metų žiedsočiuose

    Laikas.

    Smilksta saulė vakaro

    Žaroj.

    Kvepia kadagiais

    Nuo upės šlaito,

    Raivosi upelis

    Pagiry.

    Sėskis, mano drauge,

    Ant suolelio.

    Sėskis, kalbant širdį

    Juk girdi…

     

    * * *

    Haiku (Rudeniui)

    Pareina duona

    Iš rugiagėlių lauko.

    Kvepia sotuma.

    *

    Ilgi kardeliai

    Pirmokėlio rankoje.

    Kaip aukštai žiedas!

    *

    Ardo siuvinį

    Pageltę rudens pirštai.

    Žemė draiskaluos.

    *

    Žuvėdros dirvoj.

    Šviežias arimas kvepia

    Jūros sūruma.

    *

    Arimų jūra

    Banguoja raudonmoliu…

    Kirų apgultis.

    *

    Duonos abišalė.

    Takas per rugienojų.

    Tuščia užstalė.

    2

    Haiku (Žiemai)

    Vakaro saulė

    Čiuožtelėja tvenkiniu…

    Rožinis sniegas…

    *

    Kaligrafiški

    Rašmenys lango stikle.

    Žiemos novelė.

    *

    Ornamentuoti

    Inicialai lange.

    Šalčio pėdsakas.

    *

    Sninga, vis sninga…

    Dienų balti turėklai

    Laiko vasarį…

    *

    Snieguolės anksti

    Atnašauja šilumą.

    Baltos provėžos.

    *

    Dangaus malonė.

    Mėnuo ant upės liepto

    Žvilgina šerkšną.

    *

    Žvirblių tuzinas

    Plikos obels viršūnėj.

    Ryto vizitas.

    *

    Aplimpa šakos

    Pilkasparnių spiečiumi.

    Čiauška obelis…

    *

    Lazdyno krūme

    Žvirblių ryto bruzdesys.

    Pasitarimas.

    *

    Paukščių sąšauka…

    Bičiulyste ženklintas

    Kadagio rytas.

     

    * * *

    Pilnaties veidas

    Šiąnakt šypsosi

    Pasteliniam

    Moters siluetui,

    Jaukiai įsitaisiusiam

    Drobėje

    Priešais mažojo

    Kambario

    Langą.

    Šviesos

    Duetas…

     

    * * *

    Žibinto liepsna

    Spragsi

    Šešėliuotoj

    Prietemoj.

    Pirštai liečia

    Gitaros stygas.

    Ąžuolo tankmėj

    Prisnūsta vėjas.

    Šįvakar nedrįstu

    Tavęs vadinti

    Svetimu.

     

    * * *

    Laukinių kmynų sąžalynai…

    Pavėjui koks kvapnumas jų!

    Kai puokštę apglėbei suskynus,

    Kai džiovei rykštėm ant virbų.

     

    Vijai lininiais siūlais kotus.

    Styrojo šluotom ant tvorų.

    Džiovintus saulės, liūčių plautus,

    Atskirtuosius nuo stagarų,

     

    Sausus, išrudusiom sėklytėm,

    Iškultus, išrinktus, stambius,

    Delne sijotus vėjo plyno,

    Atskirtus, išpūstus, rupius

     

    Maišelin drobės susipylus

    Ranka skirtuką užrašei…

    Lig šiol per sapną sąžalynuos

    Dar braido motina gražiai…

     

    Untitled-1* * *

    Vėsta

    Neišgerta

    Aviečių stiebų arbata

    Porceliano puodely.

    Nebyloje sudega

    Žvakės.

    Skersvėjuoto

    Vakaro akimis

    Ieškai

    Žodžio užuovėjos.

    Rita MOCKELIŪNIENĖ

    Autorės nuotraukos.

    Tiriant nusikaltimus, suklysti negalima

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Prieš metus, vykdant Kriminalinės policijos reformą, sukurtas specialus padalinys – Kriminalinės policijos nusikaltimų tyrimų skyrius – sunkiems nusikaltimams tirti visoje Marijampolės apskrities VPK veiklos teritorijoje (Marijampolės, Kazlų Rūdos, Kalvarijos ir Vilkaviškio, Šakių bei Jurbarko rajonų savivaldybėse). Šio skyriaus viršininkas Saulius Liorentas per metus subūrė profesionalių ir kompetentingų pareigūnų komandą. Jie puikiai išmano savo darbą, negaili savaitgalių ir laisvalaikio, kad atskleistų sunkius nusikaltimus.  

    Skyriaus viršininkas S. Liorentas kalbėdamas apie 2015-uosius nedaugiažodžiauja: „Tai buvo žudymų metai.“. Dėl šių sunkių nusikaltimų Marijampolės apskrities VPK aptarnaujamoje teritorijoje per metus netekome 15 asmenų. Visose nužudymų bylose nustatyti įtariamieji. Keturios bylos jau atiduotos teismui – tai 2015 m. sausio mėn. Kazlų Rūdos sav. Višakio Rūdoje, Marijampolės sav. Šunskų sen. Vekeriotiškės k., Marijampolėje Uosupio g. įvykdytų žmogžudysčių bylos bei 2013 m. Jurbarko r. sav. Girdžių k. įvykdyto nužudymo byla.   

    Pasak viršininko S. Liorento, 14 įvykių, kurių metu nužudyta 15 asmenų – tik statistika, už kurios slypi ne tik šeimų tragedijos, bet ir aktuali visuomenės problema – alkoholizmas. Šiuos sunkius nusikaltimus beveik išimtinai įvykdo neblaivūs asmenys. Marijampolės savivaldybėje 2015 metais nužudyti net 8 asmenys, Vilkaviškio rajone – 3, Jurbarko rajone – 2, Kalvarijos ir Kazlų Rūdos savivaldybių teritorijose – po vieną (Šakių rajone šių sunkių nusikaltimų pernai nebuvo įvykdyta).

    Bene sudėtingiausias (bet sėkmingai išaiškintas) nužudymo tyrimas 2015-aisiais – kuomet Vilkaviškyje spalio mėnesį po kilusio gaisro rastas kūnas vyro, kuris, kaip vėliau nustatyta, buvo nužudytas. Žudikai, įvykdę šį kraupų nusikaltimą, sukeldami gaisrą bandė tai nuslėpti.

    Kriminalinės policijos pareigūnams pavyko išaiškinti ir 2013 metais Jurbarko rajone įvykdytą žmogžudystę, kai kūnas buvo rastas tik 2015-ųjų birželį, nuleidus Girdžių kaime esančios užtvankos vandenį.

    Nužudymų tyrimas yra ilgas ir sudėtingas procesas. Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnams padeda Kriminalistinių tyrimų skyriaus specialistai ir ekspertai, kurie tiria įvykio vietą, joje suranda ir fiksuoja įvairių rūšių pėdsakus bei objektus su ant jų esančiais pėdsakais. Po to atliekamos daktiloskopinės, trasologinės, balistinės ir nešaunamojo ginklo ekspertizės.  Tyrime dažniausiai dalyvauja ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistai bei ekspertai – tenka atlikti DNR tyrimus, psichiatrines ekspertizes ir kt.

    Būtent nuo ekspertų išvadų priklauso bylos baigtis ir teismo sprendimas – čia suklysti negalima.

    Marijampolės apskr. VPK informacija

    Kelio į Laisvę fotografijų parodoje – istoriniai Sausio 13-osios įvykiai ir atmintis

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Laisvės gynėjų dienai paminėti Marijampolėje kraštotyros muziejaus „Saulėračio“ galerijoje atidaryta fotografijų paroda „Sausio 13“, pristatanti prieš ketvirtį amžiaus įrašytus svarbius ir tragiškus Lietuvos istorijos puslapius.

    Lietuvos laisvės gynimo 25-mečiui skirtoje parodoje eksponuojamos Lietuvos fotomenininkų sąjungos narių Virgilijaus Usinavičiaus, Zenono Nekrošiaus ir marijampoliečio Romo Linionio, fiksavusių Sausio 13-osios įvykius, sukurtos nespalvotos fotografijos, primenančios apie Sovietų armijos desantininkų veiksmus ir tų dienų laisvės gynėjų emocijas bei nuotaikos.

    Nuotraukos, kuriose užfiksuoti skaudūs ir įsimintini tų dienų fotoreportažai, pristatomos muziejaus dailininko Artūro Kaminsko sukurtoje ir originaliai apipavidalintoje galerijoje, parodos dvasią sustiprina praeitį ir dabartį jungianti Trispalvės kompozicija.

    Prisiminimais apie savo patirtį Lietuvą sukrėtusiomis sausio dienomis pasidalino fotografas R. Linionis, tada buvęs Vilniuje ir fiksavęs istorinius įvykius prie parlamento, juose dalyvavusius žmones.

    Gausiai į parodos atidarymą susirinkusiems marijampoliečiams istorikas bei muziejininkas Jonas Gustaitis priminė prieš ketvirtį amžiaus Sovietų Sąjungos vykdytus ginkluotus veiksmus, pareikalavusius  aukų ir nukentėjusiųjų,  Lietuvos kelią į išsikovotą nepriklausomybę.

    „Visų žmonių begalinis ryžtas padėjo pasiekti moralinę pergalę ir Laisvę, kurią dabar turime, ir kurią privalome branginti, nes istorijos puslapiuose amžiams įrašyti ir Sausio įvykių naktį savo gyvybę paaukojusiųjų vardai, iš jų ir vienas marijampolietis Rimantas Juknevičius, kurio atminimas Sausio 13 -ąja  kasmet pagerbiamas mūsų mieste“, – savo istoriniame pranešime akcentavo istorikas J. Gustaitis.

    Parodos atidaryme dalyvavo ir prisiminimais apie tų dienų įvykius, žmonių vienybę dalinosi Savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė, administracijos direktorius Sigitas Valančius.

    „Paroda, skirta Laisvės gynimo 25-mečiui, fotografijose ne tik saugo atmintį apie sausio dienų  įvykius ir mūsų žmonių drąsą, bet yra ir Padėka pakeitusiems istoriją ir pademonstravusiems meilę ir atsidavimą Lietuvai. Dėkoju parodos organizatoriams už primintą ir įtaigiai perteiktą Sausio 13-osios istorijos pamoką“, – sakė mero pavaduotoja I. Lunskienė.

    Fotografijų paroda „Sausio 13“ Marijampolės kraštotyros muziejaus „Saulėračio“ galerijoje veiks iki vasario 12 dienos.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės Micutienės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Fotografijų paroda „Partija“: kai atsakymas slypi kiekviename iš mūsų

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Sausio 12 d. Marijampolės kultūros centre buvo pristatyta naujoji marijampoliečio foto menininko Vytenio Skroblo fotografijų paroda „Partija“. Gausiai susirinkusius į parodos atidarymą žiūrovus smuiko muzikos garsais pasveikino parodos autoriaus žmona smuikininkė Rita, o Marijampolės kultūros centro specialistė Onutė Surdokienė, pristatydama parodą ir autorių pirmiausiai išreiškė nuostabą dėl V. Skroblo fantazijos lakumo, meninės išmonės bei kūrybinių idėjų originalumo. Pats parodos autorius kalbėdamas buvo lakoniškas: jis čia labai daug kalba vaizdais. V. Skroblą su naująja paroda sveikino ir Marijampolės savivaldybės administracijos atstovai, ir bičiuliai fotografai (fotomenininkas Romas Linionis Vyteniui įteikė net originalų „Oskarą“), ir visi tie, kuriuos jaudina į menišką rūbą subtiliai įvilkta potekstė.

    Šios parodos moto – Alberto Einšteino autorystei priklausantis aforizmas: „Yra du beribiai dalykai: visata ir žmonių kvailumas. Bet dėl visatos aš abejoju.“

    „Šios fotografijos nepolitikuoja, bet tai nereiškia, kad nekalba apie politiką: politika visada braunasi į mūsų gyvenimą ir jį koreguoja, net kai to nepastebime. Tada apie ką ši paroda? Šito manęs neklauskite, nes atsakymas slypi kiekviename iš mūsų“, – apie savo naująją fotografijų parodą kalbėjo jos autorius. – Ši paroda ne apie šachmatus, bet ir ne apie politiką..“

    „Partija“ – tai, kaip teigia parodos autorius, ką visi mato, bet nebūtinai pastebi. „Panašiai kaip ir pajamų deklaracijoje, – aiškina sveiko humoro ir lengvos ironijos nestokojantis Vytenis, – jeigu kažkas nedeklaravo milijono eurų, tai dar nereiškia, kad to milijono nėra. Dėkoju prisidėjusiems kuriant „Partiją“: Algirdui S., Antanui, Romui, Algiui, Algirdui V., Šarūnui, Tomui, Karolinai, Vytautui, Ugnei, Irenai, Arūnui, Vidai, Večislavui, Mamai ir žmonai.“

    Paroda veiks iki šių metų vasario 6 d.

    Vytenis Skroblas gimė Marijampolėje 1978 metais. Baigęs studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete nuo 2003 m. dirba architektu Marijampolėje.

    „Fotografija, – sako Vytenis, – susidomėjau dar vaikystėje. Greičiau tai buvo smalsumas ir pažinimas, nei koks nors tikslas ar saviraiška. Fotografija – tai neįprastos mintys apie įprastus dalykus, todėl ir šiandien fotografija mano gyvenime yra pažinimas, bet jau plačiaja prasme – supančios aplinkos pažinimas ir atradimas iš naujo.“ Naujosios parodos autorius šiuo pažinimu šįkart dalijasi per „Partiją“. Nespalvotose fotografijose, fotokoliažuose dominuoja šachmatų motyvas (figūros, šachmatų lentos langeliai irgi: juodi–balti) kaip potekstė (kartais ironiška, kartais lengvai nuotaikinga, kartais net sarkastiška, bet visada filosofinė, verčianti ne tik įsižiūrėti, bet ir „įjungti“ mąstymą). Situacijos fotografijų „siužetams“ modeliuojamos pačios įvairiausios, pačios netikėčiausios, dažnai „iškrentančios“ iš kasdienės realybės konteksto ir vis tik iš jo kylančios. Prie kiekvieno „Partijos“ „langelio“ norisi stabtelti ilgėliau: prasmė atsiskleidžia „įjungus“ ne vien mąstymą, bet ir vaizduotę: meniškumas čia eina greta su prasmingu turiniu.

    Kūrybinė Vytenio Skroblo veikla:

    2015 m. personalinė paroda Lazdijuose.

    2015 m. jungtinė paroda Prienuose.

    2014 m. jungtinė paroda Dusetose.

    2014 m. jungtinė Sūduvos fotoklubo paroda „Laisvės vardas – Marijampolė“ Marijampolėje.

    2013 m. jungtinė Sūduvos fotoklubo paroda „Tapatumo ženklai: pietvakarių Suvalkija“ Marijampolėje.

    2013 m. personalinė paroda „…nes nežinojau“ Marijampolėje.

    2012 m. jungtinė paroda „Miesto fokusuotė“ Marijampolėje.

    2012 m. jungtinė paroda „Humorpolis 2012“ Marijampolėje.

    2011 m. jungtinė Sūduvos fotoklubo paroda „Žmogaus link“ Marijampolėje.

    2010 m. jungtinė Sūduvos fotoklubo paroda Marijampolėje.

    2010 m. jungtinė Sūduvos fotoklubo paroda Tauragėje, Zyplių dvare ir Marijampolėje.

    2010 m. jungtinė paroda „Humorpolis 2010“ Marijampolėje.

    2010 m. personalinė paroda „Dubuo vandens“ Marijampolėje.

    2009 m. jungtinė paroda, skirta Marijampolės miesto dienų proga.

    2008 m. jungtinė paroda, skirta Sūduvos fotoklubo 50-mečiui Marijampolėje.

    2008 m. personalinė paroda Marijampolėje.

    „Mūsų savaitės“ informacija

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Spalvinga Marijampolės YAMAHA muzikos mokyklos vaikų kelionė į muzikos šalį

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Marijampolės YAMAHA muzikos mokyklos kolektyvas pradžiugino šiltu ir spalvingu koncertu Marijampolės kultūros centre. Gražios dalyvių ir žiūrovų emocijos renginyje patvirtino, kad muzikuojantys mažyliai ir vaikai dovanoja didžiulį džiaugsmą savo tėveliams ir seneliams.  

    Šauniojo Kluono Tuko vedami kartu su savo mamytėmis muzikavo ir vos pradėję pažinti spalvingą muzikos pasaulį mažiausieji, ir vyresnieji, žengiantys pirmuosius žingsnius susipažįstant su muzikos instrumentais, ir jau muzikuojantys. Mokyklos ugdytiniai kartu su tėveliais ir mokytojais pademonstravo, ko išmoko panaudojant savitus, atsižvelgiant į amžiaus grupes sukurtus šios mokyklos mokymo metodus. Vaikų pasiekimais nuoširdžiai džiaugėsi ir susirinkę žiūrovai.

    Šventinę nuotaiką dovanojusius koncerto dalyvius pasveikino Savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė, pasidžiaugdama, kad Marijampolėje veikia YAMAHA muzikos mokykla, kurioje muzikuoti gali patys mažiausieji ir jų tėveliai, o vyresni vaikai mokosi groti įvairiais muzikos instrumentais.

    „Gražu matyti, kaip mažyliai kartu su tėveliais bando dainuoti, vyresnieji kartu su mokytojais demonstruoja savo pirmuosius muzikinius gebėjimus. Vaiko lavinimas ankstyvajame amžiuje ir jo tęstinumas – labai svarbu, ir tai yra išskirtinis jūsų mokyklos bruožas. Per žaidimą, instrumento pažinimą jūsų mokykloje išmokstama muzikuoti ir pažinti paslaptingą muzikos pasaulį“, – linkėdama mokyklai sėkmės ateityje, sakė mero pavaduotoja.

    Marijampolės YAMAHA muzikos mokykloje dirbantys ir koncertą rengę mokytojai – Aušra Morkūnienė, Lina Vaitukaitienė, Irma Žebrauskienė, Remigijus Morkūnas – taip tai džiaugėsi savo ugdytinių pasiekimais ir dėkojo tėveliams, kurie muzikuoja kartu ir skiria daug dėmesio vaikų lavinimui.

    „Mūsų mokyklos klasės yra įkurtos beveik visuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Muzikos mokyklos programos yra skirtos kūdikiams, vaikams, paaugliams ir suaugusiems. Pradėti žaismingą kelionę į muzikos pasaulį su Robiu gali jau mamos su kūdikiais nuo 4 mėnesių, o prisijungti prie kitų grupių galima visus metus“, – sakė Degučių lopšelio-darželio patalpose įsikūrusios YAMAHA muzikos mokyklos Marijampolės klasės, kurioje per penkiasdešimt mažųjų marijampoliečių susipažįsta su muzikos pasauliu, vadovė Aušra Morkūnienė.

    Lietuvoje jau 22 metus, o Europoje 62 metus gyvuojanti YAMAHA muzikos mokykla padeda vaikams nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių įžengti į muzikos šalį ir ugdyti savuosius talentus ir gebėjimus.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    DSC_0010

    Danguolės Micutienės nuotraukos.

     

    Atsisveikinome su Vytautu Žukausku

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    Sausio 12 d. po sunkios ligos mirė Vytautas ŽUKAUSKAS, fotografas, fotožurnalistas, kino operatorius.

    Vytautas Žukauskas gimė 1940-07-14 Lazdijuose. 1961 m. baigė Marijampolės Rygiškių Jono gimnaziją. Dar mokyklos suole susidomėjo fotografija. Po mokyklos laukė privaloma tarnyba Sovietinėje armijoje. Dėl pomėgio fotografuoti armijoje neteko trijų fotoaparatų. Grįžęs iš tarnybos įsidarbino Automatų gamykloje elektriku. Ir darbo metu, ir laisvalaikiu fotoaparatas visada būdavo greta. „Naujojo kelio“ redaktorius Bronius Daktariūnas pakvietė Vytautą dirbti fotokorespondentu. Jau dirbdamas laikraštyje V. Žukauskas baigė neakivaizdines žurnalistikos studijas Vilniaus universitete. Daugiau kaip dvidešimt metų atidavė darbui su vaikais. Tuometiniuose pionierių namuose (vėliau – Marijampolės moksleivių kūrybos centre) mokė vaikus fotografijos amato ir meno paslapčių. Susodinęs vaikus į talpų fotografo Romo Rusteikos „Zimą“ veždavo juos į kūrybines keliones.1966 m. Vytautas Žukauskas atgaivino prigesusią Sūduvos fotoklubo veiklą ir vadovavo jam iki 1975 m. Dirbdamas Lietuvos televizijos Sūduvos regiono kino operatoriumi, nepamiršo fotografijos. Kaip ilgametis fotografas ir kino dokumentalistas yra sukaupęs regiono foto ir kino archyvą. V. Žukauskas surengė keletą autorinių parodų, buvo daugelio kolektyvinių parodų organizatorius. Aktyviai fiksavo visus atgimimo įvykius mieste ir regione.

    Vytautas Žukauskas palaidotas Marijampolės naujosiose kapinėse. 

    „Mūsų savaitės“ informacija

    Laimutės Kraukšlienės nuotraukoje – Vytautas Žukauskas.

    Vasaros prisiminimų gurkšnis tamsiam žiemos vakarui, arba lietuviškos vyndarystės paslaptys

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    1

     

    Istoriniai šaltiniai byloja, kad vyno gimtinė – dabartinė Gruzijos ir Armėnijos teritorija. Čia vynas pradėtas gaminti prieš 7–8 tūkstančius metų. Lietuva nėra žinoma, kaip vyno šalis. Mūsų krašto pasakos ir legendos pasakoja, kaip  vyrai-mūrai-ąžuolai nuo senų senovės gėrė girą, alų, midų… Taigi, vyno vartojimo kultūra – menka. Mat lietuviška vasara – per trumpa vynuogėms subręsti. Tačiau iš kur tada ta nepamirštama daina apie Pienių vyną?

    Giliai įsišaknijusi vyndarystės tradicija ne vyno šalyje

    Kidulietis vyndarys Juozas VILKENIS tikina, kad jo šeimoje jau penkios kartos gamina vyną, moka juo mėgautis ir puoselėja šią tradiciją. „Vaikystėje padėdavau seneliui gaminant vyną. Tada mane itin žavėjo didieji giminių susiėjimai, kai kiekvienas gaudavo paragauti po vyno taurę. Senelis sakydavo: „Turiu pasekėją, kuris mano tradicijas pratęs“, – nostalgiškai pasakoja jis ir prisipažįsta, kad dabar ir pats puoselėja viltį sudominti anūkus šiuo amatu. Maždaug nuo 1975 metų pradėjęs gaminti vyną J. Vilkenis sako, jog eksperimentavęs su daugeliu uogų, vaisių rūšių, išbandęs ne vieną vyno gamybos naujovę, tačiau galop sugrįžęs prie senelio vyno gamybos receptų.

    Pagal giminės tradiciją gaminamas Pienių vynas – gėrimas, garsinantis Juozo Vilkenio vardą visoje Lietuvoje. Svarbu ne tik skambus vardas, pasak ekspertų, vynas visais vertinimo kriterijais ir parametrais atitinka aukščiausios kokybės vynų reikalavimus. Taip pat pagal senelio receptą gaminamas raudonas Šešių uogų vynas dar netapo legenda, nors vyninės svečiai jį jau pamėgo. Šalia laiko patikrintų receptų vyndarys pristato ir savo išmonės rezultatus, kurie gal ne šimtmečių senumo, bet jau ne mažiau mėgstami. Kidulių krašto vynai pelno ne tik ragautojų liaupses, bet turi jau ir Lietuvos organinio maisto ir gėrimų bei Lietuvos kulinarijos paveldo sertifikatus ir emblemas.

    Žavi tai, kad net radęs patikimą receptą J. Vilkenis nesustoja, eksperimentuoja toliau. Būtent smalsumo ir gyvenimiško atsitiktinumo dėka jis pagamino ne tik draugus, bet ir kolegas nustebinusį dilgėlių vyną. Kitas sėkmingas bandymas – jau beveik dešimt metų tobulintas burokėlių vynas, kurį spėjo pamėgti artimieji. Kol kas abu vynai – eksperimentiniai, kaip ir dar keletas kitų, kurių receptūrą vyndarys kruopščiai tobulina ir neskuba pristatyti pardavimui. Stabilumo ir gebėjimo vis nustebinti derinys į vyninę-kavinę „Vilkenta“ traukia ne tik vietinius gyventojus, bet ir dideles ekskursijas iš tolimiausių Lietuvos kampelių.

    Gurmaniškų tradicijų ugdymas

    939188_1112441452099743_1011603597_o

    Lietuviško vyno fanų malonumui vyninėje-kavinėje organizuojamos degustacijos. Vienoje jų kaip delikatesai buvo pristatyti Kidulių krašto sūriai ir gurmaniškai paruoštos sraigės iš vietinio ūkio. Juozas Vilkenis puikiai suvokia, kad vienas lauke – ne karys, o išmokyti lietuvius, kad vynas – ne svaiginimosi, bet bendravimo priemonė – ilgas ir sunkus mūšis. Išguiti buitinį alkoholizmą ir vyno gėrimą paversti sielą gaivinančiu ritualu siekia ir „Lietuvos vyndarių asociacija“, kuriai priklausantis J. Vilkenis atstovauja tai mažumai narių, kurie yra gavę licenciją prekybai.

    Jei filosofijos maža, tai skaičiai kalba patys už save: lietuviškas naminis vynas tiesiog per brangus, kad nugirdytų tautą. „Jeigu įvertintume absoliučiai viską: įdėtus produktus, darbą, meilę, žinias, gero lietuviško vyno butelis kainuotų ne mažiau kaip 30 eurų“, – pusiau rimtai, pusiau juokais sako vyndarys. Pasak jo, lietuviai mažiau vertina lietuviška vyną nei atvežtinį, tačiau su plačiąją rinka jis nesivaržo ir nesivelia į diskusijas su tais, kurie lygina jo vynų kainą su parduodamų prekybos centruose. J. Vilkenis prisipažįsta, kad malonu, kai pirkėjai nori kalbėtis ne apie kainą, o apie vyno ypatybes, gamybos proceso subtilybes. Dažniausiai tai – užsieniečiai ir didmiesčių gyventojai, nors ir rajone yra vienas kitas nediplomuotas vyno žinovas, o norinčių jais tapti – daugėja.

    „Nors vyno tradicijos Lietuvoje senos, siekia XIV–XV amžių, žmonės į lietuvišką vyną dažnai žiūri skeptiškai.  Matyt, dar neišmokome vertinti to, ką turime“, – sako Juozas Vilkenis primindamas, kad vynas – ne tik natūralus ir gyvas produktas pramogai, bet tinkamai vartojamas gali ir sveikatą pataisyti. Vyndarys džiaugiasi, kad populiarėjant sveikai gyvensenai ir ekologiškiems produktams pradėta labiau vertinti ir lietuviškus, naminius vynus. Kaip teigia kai kurie mitybos specialistai, dabarties tendencija – gerą vyną vartoti kaip kokybiško maisto papildą.

    Nelaukdamas permainų vėjų, pats vyndarys stengiasi ugdyti savo klientus. Ne tik negaili laiko pabendrauti su vyno gamybos procesu susidomėjusiais vyninės lankytojais, pats veda vyno degustacijas, bet į vieną jų pasikvietė ir patyrusį somelje iš vieno Kauno restoranų. Renginio dalyviai buvo išmokyti, kaip ragauti vyną, kad išryškėtų jo geriausios savybės, kaip jas įvertinti ir su kokiu maistu, kokį vyną derinti. Juozas Vilkenis juokiasi, kad siekiant, jog verslas Lietuvoje klestėtų, reikėtų gaminti daugiau pusiau saldaus vyno. Nors pasaulyje labiausiai vertinamas sausas vynas, Lietuvoje dar mažai kas tokį mėgsta. Ne kartą ir „Vyndarių asociacijos“ šventėse jis su kolegomis pastebėjo, kad lietuviškam skoniui labiausiai įtinka juodųjų serbentų vynų spalva, aromatas ir saldumas. Šių uogų  vilionėms neatsispyrė ir pats J. Vilkenis – 2015 metų Lietuvos vynų čempionate jo pusiau sausas juodųjų serbentų vynas pelnė bronzą.

    Sunkiausia – įtikti biurokratijai

    939175_1112441715433050_1786611804_o

    Vyndarystė visada buvo J. Vilkenio aistra, bet pagrindiniu užsiėmimu ir pragyvenimo šaltiniu tapo tik atidarius vyninę-kavinę „Vilkenta“ ir gavus licenciją naminio vyno gamybai. Jei vynų receptai buvo tobulinami metų metus, kol būdavo ragaujami ne tik šeimos, bet ir platesniame draugų rate, tai ir reikalai dėl licencijos nebuvo sutvarkyti žaibiškai – vyno gamybai taikomi itin griežti reikalavimai, todėl buvo reikalingos ir nemažos investicijos, ir kantrybė. „Mes – pirmieji rajone, kuriems teko šis išbandymas. Vertinančios institucijos iš pradžių net gerai nežinojo, kaip kas turėtų būti. Kol viską sužiūrėdavo, praleisdavo terminus“, – pasakojo vyndarys, kaip pats turėjo dabar jau trejus metus gyvuojančios vyninės svečiams vis žadėti naują datą vyno ragavimui.

    „Pagal įstatymą vyno gaminti galime, kiek tik turime noro ir galimybių, bet realizuoti ne daugiau kaip 10 tonų per metus. Maždaug 37 butelius per dieną“, – sako J. Vilkenis ir džiaugiasi, kad tokiam kiekiui pagaminti užtenka šeimos narių pagalbos, nors darbuotis jis labiausiai mėgsta vienas. Atsakymą į klausimą, ar pavyksta tiek vyno parduoti, vyndarys kukliai nutyli, bet patvirtina iš barmenės girdėtus žodžius – būna dienų, kai vynas perkamas dėžėmis.

    Su meile pagamintas tikras Kidulių krašto produktas

    Nors į kasmetinę „Lietuvos vyndarių asociacijos“ organizuojamą žalio vyno šventę Lukšiuose vežamas vos trijų mėnesių vynas, nuo gamybos pradžios iki eksperto taurės užtrunka daug ilgiau. Savo vyninės-kavinės svečiams Juozas Vilkenis siūlo nuo vienų iki penkerių metų išlaikytą vyną. Akivaizdų skirtumą galima pajausti nebent degustuojant bent du skirtingų metų vynus vienu metu, tačiau vyndarys pataria pasitikėti jo ilgamete patirtimi – pastovėjęs vynas įgauna ryškesnį skonį, aromatą, skaidrėja jo spalva – didesnis malonumas visiems pojūčiams.

    Naminiam, kraštą reprezentuojančiam produktui itin svarbu natūralumas. Uogos, žiedai ir medus – pagrindinės J. Vilkenio gamybos vyno sudėtinės dalys, surenkamos nuosavame sode, pievose ar vietiniame miške. Užraugto vyno fermentacija paprastai užtrunka maždaug tris mėnesius, tačiau būna visko. „Vynas diktuoja savo sąlygas ir turi jo klausyti, elgtis taip, kaip jis nori“, – tikina vyndarys. Po fermentacijos nupilamos nuosėdos ir vynas paliekamas bręsti. „Kas mėnesį po vieną sykį kiekvieną talpą perpilstau, nes vynas turi išvysti truputį šviesos ir gauti deguonies,“ – aiškina iš pirmo žvilgsnio nesudėtingą procesą J. Vilkenis. Paklaustas, kaip iš begalės receptų knygose ir internete išsirinkti patikimiausią, jis tik šypteli, kad esmė visur ta pati. Daugiausia lemia išmanymas, patirtis ir meilė darbui. „Vyndariu negali būti kiekvienas. Iš dalies tai yra kūrybinis darbas: su juo žaidi, su juo kalbiesi, eksperimentuoji. Sakyčiau, gaminti tiktai pagal senolių tradiciją būtų visai neįdomu. Vyno skonis priklauso nuo paties išradingumo“, – pasakoja vyndarys.

     Pasilepinti savo krašto turtais

    Kadangi vyndariu per dieną ar vakarą netampama, Juozas Vilkenis siūlo kitą būdą, kaip bent šiek tiek prisiliesti prie vyno paruošimo proceso. Ilgiems, šaltiems žiemos vakarams jis pristato keturis karšto vyno receptus, suderintus su nepriklausomu mitybos ir kulinarijos ekspertu Vincentu Saku. „Tarpukario arba Smetonos laikotarpiu kiekvienas turtingas žmogus žiemą ir ypač per Kalėdas gamindavosi karštą vyną. Gaminti karštą vyną jokiu būdu nepatikėdavo tarnaitėms, nes kiekvieno tikro vyro garbės reikalas būdavo pačiam pagal savo išskirtinį receptą paruošti karšto vyno,“ – pasakoja ekspertas tikindamas, kad lietuviai nuo senų laikų turėjo tam tradicijas.

    V. Sako teigimu, tikras, šviežiai pagamintas karštas vynas yra puikus pagalbininkas nuo peršalimo ligų, net ir plaučių uždegimo. Karštas kvapnus gėrimas sušildo ir tonizuoja organizmą. Skandinavijos šalių mokslininkai nustatė, kad karštas vynas ne tik padeda įveikti fizinį ir psichinį nuovargį, bet ir stiprina imunitetą po sunkių ligų. Lietuviams gal ir nėra įprasta, tačiau peršalus ar pasirodžius pirmiems gripo požymiams ekspertas pataria išgerti puodelį karšto vyno su spanguolėmis ir gultis lovon po šilta antklode, o ryte vėl keltis žvaliam.

    Receptus skaitykite ČIA.

    * * *

    Juozo Vilkenio gaminamų vynų paragauti ir įsigyti galima ne tik vyninėje-kavinėje „Vilkenta“. Vyndarys jau turi atstovus Šakiuose, Birštone, Vilniuje ir Kaune. Taip pat Kidulių krašto vyno galima įsigyti internetu,  ir užsakyta siunta bus pristatoma į bet kurią Lietuvos vietą.

    Monika BŪBLAITYTĖ

    Andriaus Ufarto nuotraukos.

    Svarbi informacija Marijampolės savivaldybės neformaliojo vaikų švietimo programų vykdytojams

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė patvirtino pataisytą Neformaliojo vaikų švietimo lėšų skyrimo ir panaudojimo tvarkos aprašą. Nauja tai, kad krepšelio suma – 15 eurų – galės svyruoti trečdaliu, t. y. vieno vaiko būreliui bus galima skirti nuo 10 iki 20 eurų. Krepšelio dydis galės kisti, atsižvelgus į būrelius lankančių mokinių skaičių savivaldybėje.

    Siekiant sudaryti geresnes sąlygas mokyklinio amžiaus vaikų užimtumui, gebėjimų plėtotei, jų įtraukimui į prasmingas veiklas, nuo 2016 m. vasario 1 d. bus tęsiamas finansavimas iš valstybės biudžeto neformaliajam vaikų švietimui (NVŠ). Lėšos numatytos 2016 m. devyniems mėnesiams. Planuojamas dviejų etapų finansavimas: vasario–birželio ir rugsėjo–gruodžio mėnesiams. Programa turi būti parengta visiems devyniems mėnesiams.

    Šias lėšas galės pretenduoti gauti savivaldybės, valstybės įstaigos, nevyriausybinės organizacijos, viešosios įstaigos, laisvieji mokytojai, kūrėjai, atitinkantys Švietimo ir mokslo ministerijos bei savivaldybių nustatytus reikalavimus. Lėšų negalima naudoti bendrąjį ugdymą teikiančių mokyklų neformaliojo vaikų švietimo programoms bei formalųjį švietimą papildančio ugdymo programoms finansuoti.

    Visi NVŠ teikėjai, ketinantys pretenduoti į valstybės skiriamas lėšas, kviečiami teikti NVŠ programų atitikties reikalavimams paraiškas, parengtas pagal LR Švietimo ir mokslo ministro 2016-01-05 įsakymu Nr. V-1 patvirtinto Neformaliojo vaikų švietimo lėšų skyrimo ir panaudojimo tvarkos aprašo 1 priedą iki sausio 13 dienos 17.00 val. Marijampolės savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto departamento Švietimo skyriui.

    Atkreipiame dėmesį į tai, kad NVŠ programų atitikties reikalavimams paraiškos forma yra nauja, ji skiriasi nuo ankstesnės, kurią teko pildyti NVŠ teikėjams.

    Pataisytame Neformaliojo vaikų švietimo lėšų skyrimo ir panaudojimo tvarkos apraše supaprastinta duomenų pateikimo tvarka, pvz., reikės pateikti tik 3 priedus vietoje buvusių 7. Taip pat nustatyta, kad programų nereikės tvirtinti kasmet. Savivaldybė pati nusistatys periodiškumą, kas kiek laiko galės veikti akredituota programa.

    Valstybės lėšomis gali būti finansuojama tik viena vaiko pasirinkta programa. Lėšas skiria ta savivaldybė, kurioje vaikas ugdomas pagal neformaliojo švietimo programą. Taigi vaikas gali gyventi ir lankyti mokyklą kitoje savivaldybėje, o neformaliojo ugdymo užsiėmimus lankyti ir finansavimą gauti kitoje savivaldybėje.

    Teikėjas turi būti registruotas Kvalifikacijos tobulinimo programų ir renginių (KTPR) registre, turėti verslo liudijimą, atitikti kitus tvarkoje numatytus reikalavimus.

    Skenuotą programų atitikties reikalavimams paraišką būtina įkelti į Kvalifikacijos tobulinimo programų ir renginių registrą (KTPRR).

    Visi nauji NVŠ teikėjai turi būti registruoti Švietimo ir mokslo institucijų registre (ŠMIR), o jų programos – užregistruotos KTPRR.

    Dėl registracijos ŠMIR galima kreiptis į Švietimo skyriaus vyr. specialistę Zitą Arendarčikaitę (tel. 90072, el. p. zita.arendarcikaite@marijampole.lt) ir, užpildžius duomenų registravimo kortelę, jai pateikti kartu su nuostatais/įstatais.

    Jeigu įstaiga jau registruota ŠMIR, iš naujo registruotis nereikia.

    Naujiems NVŠ teikėjams dėl KTPRR registracijos reikia kreiptis į Švietimo informacinių technologijų centrą (ITC). Užpildytą pasižadėjimą bei teikėjo anketą (formas rasite adresu www.ktprr.smm.lt) išsiųskite ITC specialistui Mažvydui Jablonskiui (el. p. mazvydas.jablonskis@itc.smm.lt). Jis suteiks prisijungimo kodą. Jį gavę, suveskite reikalingą informaciją apie programą/as.

    Smulkesnė informacija teikiama telefonu 90068 arba el.paštu vanda.pangoniene@marijampole.lt

    Vanda PANGONIENĖ,

    Marijampolės savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto departamento

    Švietimo skyriaus vyriausioji specialistė

    Karštas vynas – gurmaniškai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Anot nepriklausomo mitybos eksperto Vincento Sako, tikras, šviežiai pagamintas karštas vynas yra puikus pagalbininkas nuo peršalimo ligų, net ir plaučių uždegimo. Karštas kvapnus gėrimas sušildo ir tonizuoja organizmą. Skandinavijos šalių mokslininkai nustatė, kad karštas vynas ne tik padeda įveikti fizinį ir psichinį nuovargį, bet ir stiprina imunitetą po sunkių ligų. Lietuviams gal ir nėra įprasta, tačiau peršalus ar pasirodžius pirmiems gripo požymiams ekspertas pataria išgerti puodelį karšto vyno su spanguolėmis ir gultis lovon po šilta antklode, o ryte vėl keltis žvaliam.

    KARŠTAS PIENIŲ VYNAS

    11750 ml Kidulių krašto Pienių vyno

    3 apelsinai

    50 g medaus

    4 vnt. cinamono lazdelių

    30 vnt. gvazdikėlių

    2 vnt. žvaigždanyžių

    Nulupkite du apelsinus ir išspauskite sultis. Apelsinų sultis ir pienių vyną supilkite į puodą, sudėkite apelsinų žieveles, cinamono lazdeles ir žvaigždanyžius. Kaitinkite iki 80–90°C temperatūros, bet neužvirinkite. Likusį aplesiną supjaustykite storais griežinėliais ir jų kraštelius apsmaigstykite gvazdikėliais. Pašildytą vyną supilkite į storasienes stiklines ir papuoškite paruoštais apelsino griežinėliais, cinamono lazdele ir žvaigždanyžiais.

    KARŠTAS JUODŲJŲ SERBENTŲ VYNAS

    22750 ml Kidulių krašto Juodųjų serbentų vyno

    2 citrinos

    50 g medaus

    4 vnt. cinamono lazdelių

    20 vnt. gvazdikėlių

    vanilės ankštis

    žiupsnelis maltų kvapiųjų pipirų

    Supjaustykite citrinas griežinėliais. Vanilės ankštį padalinkite į keturias dalis. Juodųjų serbentų vyną supikite į puodą, įdėkite medaus, vanilės ankšties gabalėlius, cinamono lazdeles, žiupsnelį kvapiųjų pipirų ir gvazdikėlius. Maišydami, kad ištirptų medus, kaitinkite vyną iki 80 – 90°C temperatūros, bet neužvirinkite. Pašildytą vyną supilkite į storasienes stiklines ir papuoškite citrinos griežinėliais bei cinamono lazdele.

    DVARO PONIŲ KARŠTAS MĖTINIS UOGŲ VYNAS SU DŽINU IR OBUOLIAIS

    33750 ml Kidulių krašto Rožinio vyno su mėta

    50 ml džino

    3 obuoliai

    50 g medaus

    4 vnt. cinamono lazdelių

    12 vnt. gvazdikėlių

    žiupsnelis cinamono

    žiupsnelis maltų kardamonų

    Supjaustykite obuolius skiltelėmis, išpjaukite sėklalizdžius. Rožinį  vyną ir džiną supikite į puodą, įdėkite medaus, obuolių skilteles, cinamono lazdeles, gvazdikėlius, cinamoną ir maltus kardamonus. Maišydami, kad ištirptų medus, kaitinkite vyną iki 80 – 90°C temperatūros, bet neužvirinkite. Pašildytą vyną supilkite į storasienes stiklines, po lygiai paskirstykite  obuolių skilteles, gvazdikėlius, įmerkite po vieną cinamono lazdelę ir ragaukite.

    KARŠTAS ŠEŠIŲ UOGŲ VYNAS

    44750 ml Kidulių krašto Šešių uogų vyno

    2 apelsinai

    100 g rudojo cukraus

    4 vnt. cinamono lazdelių

    12 vnt. gvazdikėlių

    12 vnt. kvapiųjų pipirų

    2 vnt. lauro lapelių

    Supjaustykite apelsinus griežinėliais. Šešių uogų vyną supikite į puodą, sudėkite apelsino griežinėlius, suberkite cukrų, cinamono lazdeles, gvazdikėlius, kvapiuosius pipirus ir lauro lapelius. Maišydami, kad ištirptų cukrus, kaitinkite vyną iki 80 – 90°C temperatūros, bet neužvirinkite. Į storasienes stiklines, po lygiai paskirstykite apelsinų griežinėlius ir gvazdikėlius, supilkite pašildytą vyną, įmerkite po cinamono lazdelę ir patiekite.

    SKANAUS!

    Parengė Monika BŪBLAITYTĖ

    Reklama: sraigeirvarle.lt

    Vairuotojų dėmesiui! Uždaroma P. Armino-Geležinkelio gatvių sankryža

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Dėl sankryžos rekonstrukcijos darbų nuo š. m. sausio 14 d. iki šių metų pabaigos uždraudžiamas transporto priemonių eismas Marijampolėje, P. Armino-Geležinkelio gatvių sankryžoje.

    Prašome atkreipti dėmesį į šiuos eismo pasikeitimus ir laikytis kelio ženklų reikalavimų.

    Atsiprašome gyventojų už patiriamus nepatogumus.

    Marijampolės savivaldybės administracija

    Rėjus Bredberis

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

    „Garantijų neprašykite. Ir nemanykite, kad gali išgelbėti koks nors vienas dalykas, asmuo, mašina ar biblioteka. Pats padėk sukurti pasauliui išsigelbėjimą, ir jei skęsi, tai bent žūsi žinodamas, kad plauki į krantą.“

    Už neteisėtą komercinę veiklą teks aiškintis teisme

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0
    OLYMPUS DIGITAL CAMERA

     

    Marijampolės apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – apskr. VPK)  į teismą atidavė 48- erių Kalvarijos sav. Suvalkėlių k. gyvenančio piliečio bylą. Atliktas ikiteisminis tyrimas parodė, kad šis asmuo, kaip įtariama, neteisėtai vertėsi komercine veikla (Kalvarijos savivaldybė šiam asmeniui nėra išdavusi leidimo prekybai alkoholiniais gėrimais). Jo namuose veikianti nelegali alkoholinių gėrimų parduotuvė buvo skirta tik patikimiems klientams. Gal dėl to ūkininkaujantis, darbo biržoje neregistruotas vyras buvo tikras, kad jo veikla taip ir liks tyli, rami, teikianti garantuotas pajamas šeimai.

    Praėjusių metų rugsėjo 1-oji šiam vyrui, ko gero, tapo įsimintina diena. Kalvarijos policijos komisariato pareigūnai, turėdami informacijos apie galimai  nelegalią komercinę Suvalkėlių kaimo gyventojo veiklą, nuvyko į jo namus ir atvirose vietose pamatė didžiulį kiekį alkoholinių gėrimų – pakuotes alaus, vyno ir kt. Visos prekės buvo legalios, su banderolėmis. Netrukus atvykusi Marijampolės apskr. VPK Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus  pareigūnų komanda šiuose namuose rado net 1567 vnt. įvairių talpų alkoholinių gėrimų – pradedant alumi, vynu, baigiant degtine, brendžiu ir viskiu. Kadangi šeimininkas tokių svečių nelaukė, tai rasti beveik atvirai laikyti ir įkalčiai – užrašai, kuriuose, kaip paaiškėjo, sąrašai asmenų, kuriems gėrimai buvo pardavinėjami bei buvo duoti skolon. 

    Kriminalinės policijos Ekonominių nusikaltimų tyrimų skyriaus pareigūnams neužtruko identifikuoti skolininkų sąraše esančius asmenis, kurie galimai pirko įvairius  alkoholinius gėrimus iš šios nelegalios gėrimų parduotuvėlės.

    Iš esmės prekyba yra normalus verslas. Tačiau šis asmuo jau anksčiau yra baustas  administracine tvarka už neteisėtą vertimąsi komercine veikla, taip pat už akcizais apmokestinamų prekių įsigijimą ar laikymą, tačiau išvadų nepadarė. Dabar jau teismas atsakys į klausimą, į kurį neatsakė įtariamasis: tai kaltas jis ar ne?

    Marijampolės apskr. VPK informacija

    Sveikatos priežiūros organizavimo perspektyvos aptartos su medikais

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Sausio 6 d. į pirmąjį šiais metais Marijampolės savivaldybės pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikiančių įstaigų susitikimą atvykę medikai kartu su savivaldybės vadovais aptarė sveikatos priežiūros organizavimo klausimus. Trumpą praėjusių metų apžvalgą pateikė Savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento Savivaldybės gydytojo tarnybos vedėja Odeta Aleksienė. Bepradedančius naujų metų darbus medicinos įstaigų atstovus pasveikino Savivaldybės meras Vidmantas Brazys, administracijos direktorius Sigitas Valančius, Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė, Tarybos narys Alvydas Kirkliauskas, Seimo nario padėjėjas Karolis Podolskis.

    Savivaldybės administracijos duomenimis, savivaldybėje pirminės asmens sveikatos priežiūros paslaugas teikė 15 privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų. 2015 metais pasikeitė įstaigos „Liudvinavo ambulatorija“ savininkė, ja tapo Loreta Mačienė. Anot Savivaldybės gydytojo tarnybos vedėjos O. Aleksienės, Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centras, atsižvelgdamas į laikmečio aktualijas – visuomenės senėjimą, sėkmingai integruoja sveikatos priežiūros ir socialines paslaugas. Gautos reikalingos licencijos ir veikia septyniolikos vietų Socialinės globos skyrius.

    Šalyje užsitęsė greitosios medicinos pagalbos dispečerinių tarnybų reorganizacija. Marijampolės GMPS integravosi į bendrosios pagalbos centro struktūrą, bet iškyla problemų dėl šių dispečerinės paslaugų modernizavimo, kokybės gerinimo. Įstaiga didelį dėmesį skiria GMP brigadų darbui, įsigyta naujos modernios įrangos, planuojama atnaujinti GMP automobilių parką.

    Marijampolės ligoninėje intensyviai vyksta atskirų skyrių rekonstrukcija bei modernizavimas, įrangos atnaujinimas, baigiami ir pradedami įgyvendinti nauji projektai, sėkmingai įsisavinamos ES ir VIP lėšos. Jau vyksta darbai buvusiame akušerijos ginekologijos korpuse, atnaujinamos automobilių stovėjimo aikštelės. Įstaigos veiklos prioritetas – sveikatos priežiūros paslaugų kokybės ir prieinamumo gerinimas (diegiamos naujos gydymo metodikos, didinamos specialistų kompetencijos). Be to Savivaldybės tarybos sprendimu patvirtintas didesnis ligoninės slaugos ir palaikomojo gydymo lovų skaičių – nuo 10 iki 15.

    Marijampolės savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 2015 m. vykdė visuomenės sveikatos priežiūrą, jau 2 metai tai ne savarankiška, bet valstybės perduota savivaldybėms funkcija. Įstaigos darbuotojai aktyviai sprendė iškilusias problemas, nes iki šiol nėra tinkamo šių paslaugų reglamentavimo. Dar vienas svarbus darbas – įgyvendintas projektas „Sveikatos priežiūros paslaugų teikimo mokyklose ir ikimokyklinio ugdymo įstaigose gerinimas Marijampolės savivaldybėje”. Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis atnaujinti 9 ugdymo įstaigų kabinetai, įsigytos priemonės veiklai.

    Šventiniame susitikime dalyvavęs Kauno teritorinės ligonių kasos atstovas Augenijus Čiuplevičius pasidžiaugė, kad praėjusių metų pabaigoje, kaip niekada, pavyko atsiskaityti su gydymo įstaigomis už suteiktas paslaugas, o Marijampolės apskrities visuomenės sveikatos centro direktorė Asta Šaučiūnienė kvietė bendradarbiauti ir toliau sėkmingai išvengti didesnių stichijų.

    Marijampolės savivaldybės mero pavaduotoją Povilą Isodą džiugina marijampoliečių aktyvus dalyvavimas neatlygintinos kraujo donorystės akcijose. Nacionalinio kraujo centro duomenimis, net 58,3 proc. savivaldybės gyventojų davė kraujo veltui.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės nuotrauka.

    Marijampolėje „Lietuvos draudimas“ kviečia vairuotojus „įsijungti“ šypseną

    Autorius
    Mūsų savaitė
    -
    0

    Marijampolėje įrengtas naujas informacinis kelio stendas „Įsijunk šypseną“, skatinantis vairuoti be pykčio. Šis ženklas – tai saugaus eismo iniciatyvos „Nulis pykčio“, kurią visoje šalyje įgyvendina didžiausia šalies ne gyvybės draudimo bendrovė „Lietuvos draudimas“, dalis. Bendradarbiaudamas su Marijampolės savivaldybe „Lietuvos draudimas“ įrengė ženklą J. Dailidės gatvėje.

     „Lietuvos vairuotojai, internete pildydami „Pykčio keliuose žemėlapį“, pažymėjo daugiau nei 4 tūkst. vietų gatvėse ar sankryžose, kuriose vairuodami patiria ar pastebi daugiausia pykčio, susierzinimo. Daugiausiai pykčio keliančių vietų pažymėta didmiesčiuose, o 49 taškai pažymėti ir Marijampolėje. Marijampolėje įrengtas „Įsijunk šypseną“ stendas primins vairuotojams važiuoti draugiškiau, pyktį iškeisti į šypseną“, – sakė „Lietuvos draudimo“ valdybos narys, socialinės kampanijos „Nulis pykčio“ ambasadorius Raimondas Geleževičius.

    Vilniuje, kur „Įsijunk šypseną“ ženklai stovi jau pusantrų metų, atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad šie ženklai priverčia nusišypsoti maždaug kas antrą vairuotoją. Net 87 proc. šį ženklą pastebėjusių vairuotojų pripažino, jog jis sukelia teigiamas emocijas, skatina nusišypsoti, pagerina nuotaiką ar nuteikia vairuoti mandagiau. Psichologai teigia, kad šypsena yra geriausias ginklas kovoje su pykčiu, nes žmogus, kuris šypsosi, tuo pat metu nesugeba pykti.

    „Natūralu, kad neigiamas emocijas vairuotojai dažniausiai patiria intensyviausiose gatvėse ar tose vietose, kur atlikti reikiamą manevrą sudėtinga, užtrunka. Tačiau kilęs pyktis turi neigiamų pasekmių eismo saugumui – mūsų tyrimo duomenimis net 90 proc. vairuotojų teigia, kad pyktis, stresas ir susierzinimas trukdo saugiai vairuoti. Tikiu, kad kuo daugiau Marijampolės vairuotojų „įsijungs“ šypsenas, tuo saugesnės ir malonesnės bus jų kelionės automobiliu“, – teigė R. Geleževičius.

    „Įsijunk šypseną“ ženklai yra įrengti keliose dešimtyse Lietuvos miestų. „Lietuvos draudimo“ užsakymu atlikti sociologiniai tyrimai rodo, kad 95 proc. Lietuvos vairuotojų yra susidūrę su pykčiu keliuose ir bent kartais patiria neigiamų emocijų, o 61 proc. vairuotojų vienaip ar kitaip sureaguoja į kitų vairuotojų demonstruojamą pyktį. Todėl „Lietuvos draudimas“ nuo 2013 metų pradėjo įgyvendinti projektą „Nulis pykčio“, kuriuo siekiama, kad vairuotojai išmoktų identifikuoti ir valdyti neigiamas emocijas, o sėdę prie vairo ramiai, saugiai ir su gera nuotaika pasiektų kelionės tikslą. Apklausos rodo, kad daugiau nei 90 proc. vairuotojų teigia, jog „Nulis pykčio“ iniciatyva skatina juos važiuoti draugiškiau.

    „Nulis pykčio“ projektą „Lietuvos draudimas“ įgyvendina bendradarbiaudamas su LR Susisiekimo ministerija ir Lietuvos automobilių kelių direkcija.

    Daugiau informacijos:

    Ingrida Žaltauskaitė,

    AB „Lietuvos draudimas“

    atstovė ryšiams su visuomene,

    Tel.: 8 688 60 631,

    Mob.: +370 614 52 996

    El. p.: Ingrida.Zaltauskaite@ld.lt

    Buto draudimas

    Kleva Verbickienė: „Laimė – tai, kai nėra nelaimių, tik tiek!“

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    6

     

    Bendraminčiams ir draugams sunku patikėti, kad šių metų sausio 9 dieną sukanka 5 metai, kai 2011 m. sausio 9 d. po ligos mirė marijampoliečiams žinoma visuomenininkė, tautodailininkė, Marijampolės literatų klubo „Sietynas“ iniciatorė Anelė Kleva KAZLAUSKAITĖ-VERBICKIENĖ. Literatė, išleidusi šešias autorines knygas (penkios iš jų – poezijos), surengusi per dešimt autorinių vakarų, apie dvidešimt parodų, kuriose – jos pačios kurti gobelenai, papuošalai, paveikslai iš karoliukų,  respublikinės organizacijos „Bočiai“ Marijampolės skyriaus įkūrėja, Marijampolės literatų klubo „Sietynas“ įkūrėja ir pirmoji pirmininkė, Raganų klubo įkūrėja, moterų klubo „Vaivorykštė“ Gudeliuose bei Gudelių miestelio bendruomenės įkūrėja, aktyviai dalyvavusi ir įkuriant Marijampolės organizaciją „Gelbėkit vaikus“ bei pirmąjį šios organizacijos vaiko dienos centrą, „Lietuvos kaimo spindulio – 2005“ nominantė, daugelio televizijos laidų dalyvė, Trečiojo amžiaus universiteto dviejų fakultetų lankytoja… Amžinybėn išėjo spalvinga aktyvi asmenybė, kupina išminties, niekada neieškojusi žodžio kišenėje, visada ir visur ieškojusi tiesos (Kleva ir buvo tokia moteris, kokios reikėjo tuo metu Lietuvos kaimui: darbšti‚ kantri, žodžio kišenėje neieškanti. Tiesos žodžiai kartais būna sunkūs kaip akmenys. Ne kiekvienas sugeba juos pakelti. Ne kiekviena ausis sugebėjo „pagauti“ subtilų Klevos humorą. Tik tokia būdama ji galėjo praeiti tuo nelengvu, besikeičiančiu kaimo keliu) ir tik ją sakiusi – tokia ji išliks ją pažinojusių žmonių atmintyje…

    Keli biografijos faktai

    Anelė Klevutė Kazlauskaitė-Verbickienė gimė 1942-07-16 Juodelių k. Marijampolės apskr. Mokėsi Juodelių pradžios ir Akmenynų vidurinėje mokykloje, Marijampolės žemės ūkio technikume įgijo agronomės specialybę. Gerų žmonių pagalba pavyko išvengti sunkaus Sibiro tremtinio likimo, nors tėvai, pasiturintys ūkininkai, buvo pasmerkti tremčiai. Pora metų dirbo Juodelių skaityklos-klubo vedėja, tuomečiame „Tiesos“ kolūkyje agronome. Jai teko nelengva moters ir motinos dalia – viena išaugino tris vaikus.

    Ragana iš lietuviško beržynėlio

    Kleva neslėpdavo: „Esu ragana“. Beje, šis žodis nieko bendro neturi su baisiaisiais pasakų personažais. Žodžio „ragana“ etimologija – regėti, norėti, galėti. „Tai žmogus, turintis padidintas galimybes, – aiškindavo Raganų klubo, pačios įkurto 2001 m., vadovė. – Kodėl žodis „ragana“ kelia neigiamas asociacijas? Mūsų mentalitetas toksai: kas nežinoma, tas bloga… Kita vertus, moteris (ragana) paprastai gyvena ilgiau, daugiau žino, turi daugiau patirties, išminties, labiau pažįsta gamtą, lieka pasaulio triukšmo nuošaly, todėl ir bloga…“ K.Verbickienė tokia lyg ir buvusi: turėjusi dvi santuokas, tačiau išsituokusi, užauginusi tris vaikus, susilaukusi anūkų, gyvenusi viena…

    Žmogiškąja išmintimi paremtos Klevos „raganystės“, neretai – tik su jai būdinga humoru doze lydėjo visur. Štai, pavyzdžiui, dalyvaudama laidoje „Vakaras su Marijonu“ didžiai gerbiama ragana sugebėjo padaryti tikrą šventę ir laidos kūrėjams, ir žiūrovams. Studijoje Kleva tuomet pasirodė kaip tikra ragana: užsidėjo juodą skrybėlę, papuoštą jos pačios pagamintais spalvotais vabalais, apsivilko juodą švarką, kurio atlape puikavosi raganos simbolis, klubus persirišo mėlyna juosta (kaipgi ragana be jos!), į krepšį prisidėjo visokio gero (save gerbianti ragana visko turi turėti), su savimi pasiėmė „palaikymo komandą“ („Porą mergų iš kaimo“, – paaiškino jau vėliau.) – ir į kelionę. Laidoje Kleva save pristatė kaip raganą iš lietuviško beržynėlio, tai yra daugiau etnografinę raganą, kuri negali nei kortomis burti, nei iš delno pranašauti, – tai ne lietuviška. Užtat ji žinanti daugybę kitų paslapčių, kurias gali žinoti tik tikra ragana!

    „Man visa tai – tik smagus žaidimas, – įvertinusi tuomet Kleva savo dalyvavimą laidose (be minėtųjų, moteris anksčiau dalyvavusi LNK „Meilės istorijose“, Marijampolės televizijos laidose „Raktas“, „Iš pirmų lūpų“) – ir pačiai linksma, ir kitus palinksmini“…

    Skatino į viską žiūrėti paprasčiau

    „Šiais laikais yra begalės lengvatikių, – ne kartą kalbėdavusi Kleva, kai kalba pakrypdavo apie jos „raganiškas“ galias, – tad taip pat puikiausia terpė veistis visokio plauko šarlatanams, kurių vienintelis tikslas – pinigai. Ką gi, jei yra paklausa, tai pasiūla visada bus. Jei neturėčiau sąžinės, būčiau milijonierė. Per televiziją „būrėjai“ tokius šou rodo, kad tik juokas ima. Štai paima raudoną žvakę, žalią – sėkmės ratus buria. Tiesa, dar aiškina, jog gydo… Žmones specialistai juk gydo! Aš tokiais atvejais sakau: kambarį galima išvalyti ir dantų šepetuku, bet dulkių siurblys tam reikalui geriau!“  

    „Manęs prašo: „Padaryk, kad laimėčiau milijoną“, – atviravusi K. Verbickienė. – Sakau: „Kam tau jo reikia? Susipyksi su giminėmis. Nereikia šokinėti aukščiau bambos! Atsiduok likimo rankoms, ir viskas bus gerai“.

    Blogiausia, anot K. Verbickienės, kad žmogus neišsisprendžia savo problemų – tada ir reikia būrėjų. Anksčiau partija problemas sprendė, dabar – būrėjai. Tie, kurie savo problemas laiku išsisprendė, nesėdi dabar duobėj, neserga depresija, o eina į priekį.

    Į viską, anot K. Verbickienės, reikia žiūrėti paprasčiau. Juk žmogus – savo laimės kalvis, bet nuo likimo nepabėgsiantis. Tai suvokęs, gyvens laimingai. O laimė – tai, kai nėra nelaimių, tik tiek!

    Raganą juokindavo merginos, moterys, kurios dėl vyrų, jų dėmesio ryžtasi bet kam. „Neverta dėl vyrų burtis, – įsitikinusi buvo K. Verbickienė. – Ar verta savo energiją naudoti dėl kokio kvailio, kad jis paskui tave šliaužiotų? Kita vertus, moterys tobulėja, o vyrai, deja, – ne. Tad tas „išsvajotasis“ po metų, kitų tai pačiai moteriai visai kitoje šviesoje gali pasirodyti. Kur menas, poezija, knygos – ten dažniausiai moterys, kur lenktynės, snukių daužymas, krepšinis – ten vyrai… Jie eina iš jėgos pozicijų, moterys – iš dvasinių. Juk virpančios gazelės su arkliu niekada nesukinkysi! Vyras turi būti sielos draugas, kad rastum užuovėją, bet kokie tie vyrai? Ant mūsų sukrauna visus rūpesčius ir dar patys ant sprando užsisėda!..“

    Vienatvė su daugybe talentų

    Daugelį metų K.Verbickienė gyveno visai viena. Gražiame pačios užgyventame dviejų aukštų name Gudelių kaime ji pati gražiai tvarkė aplinką: nešiojo akmenis gėlynų puošimui, genėjo dekoratyvinius medelius, netgi baseiną kastuvu iškasusi. Mielai pasinerdavo ir į rankdarbius, kurie Klevos fantazijos, kūrybiškumo ir darbštumo dėka virsdavo tikrais meno kūriniais. Patraukli, žodžio kišenėje neieškojusi moteris, apdovanota daugybe talentų, mokėjusi visus darbus nudirbti, nuoširdi ir atsidavusi visiems artimiems žmonėms, jautri ir labai stipri. 

    Bet… „Dūšioj esu minkšta kaip ta supuvusi kriaušė“, – atviraudavusi ji ir už akimirkos vėl ją matydavai gudriai besišypsančią. „O štai karste gulinčią mane neš tikrai rinktiniai vyrai, ne kokie pašlemėkai šleivomis kojomis ir atsikišusiais pilvais!“ – drėbdavusi, kad net nejauku – ir ką tu jai!

    Tokią ją visi prisimins…

    Laima GRIGAITYTĖ

    Autorės nuotraukoje – Kleva Verbickienė.

    „Mamų skrynia“ vėl pasipildė dovanomis

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Jau šeštus metus iš eilės Trijų karalių diena Marijampolės ligoninėje minima ypatingai. Akušerijos ginekologijos skyriuje vykdoma socialinė paramos akcija „Mamų skrynia“ susilaukia išskirtinio visuomenės dėmesio. Jos metu dovanojami naujagimiams būtiniausi daiktai: rūbeliai, lovytės, vežimėliai, žaislai. Visos šios dovanos bus skiriamos sunkiau besiverčiančioms, naujagimio susilaukusioms šeimoms. Ligoninėje esančiame skyriuje mažyliams skirtus daiktus galima palikti ištisus metus. Sausio 6-ąją ligoninę aplankę svečiai supakuotas dovanas dėjo prie kalėdinės eglutės, papuoštos švelniukais – neįgaliųjų vaikų mamų rankomis sukurtais žaisliukais.

    Marijampolės ligoninės direktorė Audronė Kuodienė dėkojo visiems susirinkusiems ir galėjusiems paaukoti. „Nors lauke spaudžia šaltukas, smagu, kad šioje patalpoje daug širdžių šilumos“, – sakė ligoninės vadovė. Puikia tradicija, kai pagelbstima sunkiau besiverčiantiems jauniems tėvams, džiaugėsi ir Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė. Jos teigimu, pradžioje nesitikėta, kad tiek žmonių atsilieps į šią ligoninės iniciatyvą. Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto direktorė Ona Sakalauskienė pasakojo, kaip senjorai šia akcija „užkrečia“ ir savo vaikus. „Tol, kol mes gyvuosime, tol dalyvausime šioje gražioje akcijoje. Net teko prisiminti, kaip megzti mažas kojinytes“, – juokavo jau ne vienerius metus „Mamų skryniai“ mezginius dovanojančių senjorų atstovė. Šiemet tradiciškai skrynelę papildė Marijampolės jaunieji socialdemokratai, Socialinės pagalbos centro darbuotojai. Akušerijos ginekologijos skyriaus vadovė gydytoja akušerė-ginekologė Lina Jucienė tvirtino, kad dovanų mažyliams sulaukia ir visai netikėtai, tyliai, o pačias jaunas mamas kartais reikia padrąsinti pasinaudoti parama. Akcijoje dalyvavęs Marijampolės savivaldybės tarybos narys Alvydas Kirkliauskas šmaikštavo, kad, nors esame taupūs suvalkiečiai, bet gerumo netaupykime.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Pauliaus Kulbio nuotrauka.

    Filmo ,,AŠ UŽ TAVE PAKALBĖSIU” pristatymas ir susitikimas su filmo režisieriais

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Kino teatre „Spindulys“ 2016 m. sausio 12 d. 17 val.

    filmo ,,AŠ UŽ TAVE PAKALBĖSIU” pristatymas ir susitikimas su filmo režisieriais

    Režisieriai: Maxì Dejoie, Virginija Vareikytė

    Šalis: Italija, Lietuva

    Žanras: Istorinis, dokumentika

    Trukmė: 1 val. 15 min.

    Cenzas: V

    Bet kokia priespauda pagimdo pasipriešinimą.

    Jaunas kovotojas už laisvę ir KGB operatyvinis darbuotojas subrendo sovietmečiu. Šiandien jie vertina lemiamomis akimirkomis pasirinktus skirtingus gyvenimo kelius. Disidento žmona, ilgus metus laukusi iš psichiatrinių ligoninių kalėjimo sugrįžtančio vyro, stengiasi užpildyti jo atmintyje atsivėrusias prarajas. Septynerius metus tremtyje kalėjęs pogrindinės spaudos rašytojas susitinka su savo buvusiu tardytoju. Vilniaus centre tebeveikiančiame viešbutyje atsakymų į taip ir neatsakytus klausimus ieško antikvaro kolekcininkas, anuomet šioje vietoje suimtas ir išvežtas į devynis mėnesius trukusią nežinią.

    „Aš už tave pakalbėsiu“ – tai septynios jautrios gyvenimo istorijos, pasilikusios sovietinių nusikaltimų gedulo ir laisvės pergalių euforijos paribyje. Jos leidžia mums betarpiškai pažinti ir prisiliesti prie sudėtingo mūsų istorijos laikotarpio. Kunigas Julius Sasnauskas, garsūs rezistentai Algirdas Statkevičius ir Vytautas Urbonas, žymus Lietuvos kolekcininkas Zigfridas Jankauskas, buvęs operatyvinis KGB darbuotojas Danas Arlauskas, buvęs KGB tardytojas Vytautas Urbonas dalinasi iki šiol nežinomomis gyvenimo detalėmis ir kviečia dar kartą prisiminti paskutinį sovietų okupacijos dešimtmetį Lietuvoje.

    Filmo idėja gimė jaunam italų režisieriui Maxì Dejoie, kuris prieš keletą metų su savo filmu „Gerberio sindromas“ dalyvavo festivalyje „Kino pavasaris“ ir apsilankė Vilniuje esančiame KGB muziejuje. Čia patirtas emocinis šokas paskatino M. Dojoie visai Europai papasakoti apie sovietų režimo įvykdytus žiaurius nusikaltimus. Į bendraautores jis pakvietė kitą jauną kino kūrėją – Virginiją Vareikytę.

    Filmo anonsai: https://youtu.be/yKgatXJW3uM; https://youtu.be/xonRGnKkMPI; https://youtu.be/aT2-5lwgT7g.

    ĮĖJIMAS NEMOKAMAS

    „Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia…“

    Autorius
    Albinas Kurtinaitis
    -
    0

     

    Šio sakinio svarbiausias ir ašinis žodis „praeitis“ – nėra praeities, nėra sūnų, nėra iš ko ir ką semti. Praeitis turi dvasią ir kūną: kūnas – kapai, paminklai, mauzoliejai, šventyklos, miestų iros, pylimai, kanalai ir t.t.; dvasia – šventraščiai, epai, padavimai, tai – „Iliada“, „Odisėja“, „Edos“, „Kalevala“, Biblija, „Mahabharata“, Vedos, Koranas ir t.t. Mes neturime nei kūno, nei dvasios – neturime praeities (iki tapome Lenkijos didžiąja kunigaikštyste). Vadinasi, neturime nei sūnų, nei dukrų, o tik esame žali žmogeliukai, čekistai, esesininkai, teroristai, gladiatoriai, vergai ir kiti neįvardinti žmogėnai, kurie klauso ne tėvo, motinos – praeities, o tik „dievo“ – viršininko. Nėra… nėra… nėra arba priėjome kelio pabaigą, griozdišką stulpą su užrašu: „Čia Lietuvos Respublika, kurioje nėra vandens – upių, ežerų, šaltinių, nes čia niekada nelyja“. Apie kokią praeitį giedame? Ar mes nežinome iš vadovėlių ir senųjų raštų, kad čia stabų žemė (nors nė vieno nerasta), kad nuo pasaulio sukūrimo čia gyvename mes – stabmeldžiai (nors tikėjome į Vieną Dievą), kad užsiėmėme baisiausia stabmeldyste (nors gėrėme tik pašventintą vandenį, midų ir kumelių pieną ir dirbome darbus tik pasitarę su Dievu), bet „čia nėra vandens“ – taip yra užrašyta – įstatymas. Daugelis bėga iš šios žemės, nes troškulio mirtis kankinančiai ilga ir baisi. Likusiesiems kažkuris pasiūlė: „Juk mes galime pasiteirauti TO, kuris žino viską, ar čia užrašyta tiesa“. Pasiteiraukime.

    Tauta ir valstybė yra, jeigu turi tris liudijimus (pasus, dokumentus): šventraštį – pamatinį gyvybės ir gyvenimo įstatymą; giesmę – giedamąją šventraščio santrauką; konstituciją – šventraščio ir giesmės glaustą gyvenimo tiesų išraišką esamąja kalba. Mes neturime šventraščio, bet turime giesmę ir konstituciją. Ar taip gali būti? Gali. Žinome, kad plėšikų, nusikaltėlių, vergų ordos – valstybės neturi pirmojo svarbiausiojo dokumento, bet moraliniu atžvilgiu jiems jo ir nereikia. Gal mes turime – gal tik kitaip vadiname? Turime ypatingai gausią tautosaką, gal ji yra mūsų šventraštis? „Tautosaka – žodinė ir muzikinė liaudies kūryba“. Lietuvių kalbos žodynas. XV tomas. Vilnius. 1991 m. (išversta į mūsų kalbą tiksliai, vertėjas nepakaltinamas). Pagal šį apibrėžimą tokia tautosaka (tvorčestvo liudei) negali būti šventraščiu – įstatymu. Patyrinėkime žodį „tautosaka“, aišku „tauta+sako“. Žodis „tauta“ reiškia „tėvo tėvūnai“ – „tėvo sūnūs ir dukros“ – „Dievo Tėvo sūnūs ir dukros“. Santykis tėvo su vaikais ypatingai aiškus – tėvas ir motina savo vaikus mokina vaikščioti ir kalbėti. Tėvo ir motinos ištartas žodis ir jis pakartotas kūdikio jam yra įstatymas. Vadinasi, mūsų tautosaka mums yra pamatinis įstatymas, kurį privalome mokėti atmintinai, gerbti ir griežtai jo laikytis. O mes? Mes savo tautosaką – savo praeities dvasią nuvertinome, išniekinome – sukūrėme sau ir pasaulio tautoms nelaimių liūną. Mūsų vaikaičiai apie mus kalbės ir rašys – buvo toks laikas, kai tautos dukros ir sūnūs negalėjo atskirti melo nuo tiesos, nepažinojo Dievo, savęs ir savo kalbos, visatai artėjo baisiausias akimirksnis, bet gal išvengsime? Juk dabar jau žinome, kad mes turime tautosaką – šventraštį, o pasaulio tautos išsigelbėjimo ARKĄ.

    Pasižiūrėkime į mūsų antrąjį liudijimą – Tautišką Giesmę – himną. Yra sakinys: „Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina“. Kažkas nesiderina. Saulė – astronominis šviesulys, kuris pašalina tamsumą, bet ne tamsumas, apie tai gerai žinojo ir V. Kudirka. Tamsumos yra ne astronominis reiškinys, bet dvasinis – melas, baimė, pyktis nežinojimas, klaidos, vergovė ir t.t. Visos geros ir blogos dvasios priklauso ne astronomijai, matematikai, bet Dievo žinybai, o jis yra visų dvasių gimdytojas ir naikintojas. Prašymas bet kokio kūno pagimdyti, paveikti ar sunaikinti dvasią pagal mūsų tautosaką yra Dievo pažinimo antroji pakopa – stabmeldystė – totemizmas. Kaip V. Kudirka lankęs dvasinę seminariją galėjo nusiristi iki stabmeldystės? 1897 metų pabaigoje pradėjo rašyti Tautišką Giesmę, kurioje užrašė „Tegul Dievas Lietuvoj tamsumas prašalina“. Ir logiška, ir gramatiška. 1898 metų pradžioje autorių aplankė ne kartą ir ne vienas „Varpo“ bendradarbis ir beveik visi buvo supažindinti su Giesmės tekstu ir melodija. Buvo pastabų ir pasiūlymų ir vienas kitas siūlė žodį „Dievas“ pakeisti žodžiu „saulė“. Tik kovo mėnesio pradžioje vienas lankytojas – varpininkas įkalbėjo autorių, kad žodis „saulė“ yra tinkamesnis visų pažiūrų tautiečiams. Kaip tarė, taip padarė – pakeitė vieną žodį ir sakinys tapo klasikinės stabmeldystės šedevru. Bet nenusiminkime, nes ir stabmeldžiai, ir nepažįstantys Dievo – bedieviai, ateistai yra Dievo vaikai (mūsų tautosaka). Giesmės žodžiai „Dievas“ ir „saulė“ buvo dar kartą pakelti ankstyvųjų varpininkų 1917 – 1918 metais, bet ir vėl tas pats varpininkas apgynė savo jau įtvirtintą pasiūlymą. Taigi Dievas leido tautos sūnums ir dukroms ne tik paragauti, bet ir sočiai prisivalgyti stabmeldžių duonos.

    Pagaliau prisilietėme prie trečiojo tautos – valstybės liudijimo – konstitucijos. Jos keturioliktas straipsnis sako: „Valstybės kalba – lietuvių kalba“. Apžvelkime valstybės čiabuvių kalbas (ne tarmes – tarties skirtumus, bet žodžių skirtumus, o tai kalbų skirtumai). Žemaitijoje – žemaičių kalba, Aukštaitijoje – aukštaičių kalba, Dzūkijoje – dzūkų kalba, Sūduvoje – sūduvių kalba. Lietuvos genties nėra, aišku nėra ir lietuvių kalbos. Tokios kalbos niekada ir niekas nekūrė. Kai kas paakins, kad iš vietinių genčių susikūrusi valstybė bet kokią kalbą gali įvardinti valstybės vardu. Tokio sąmyšio pasaulyje niekada nebūna. Net SSSR savo valstybine kalba neįvardino „eseserų kalba“, bet rusų. Indijos valstybėje dvidešimt viena valstybinė kalba. Tik vykdant nusikaltimą, galima uždrausti kalbą arba įvardinti kitu vardu, norint paslėpti savo nusikaltimo pėdsakus. Ieškome lietuvių kalbos atsiradimo aplinkybių. Šešiolikto amžiaus viduryje išleistų prūsų kalba katekizmų vokiškose įžangose sakoma, kad neverta leisti daugiau prūsakalbių katekizmų, nes yra sūduvių kalba, kurią supranta visi Prūsijos ir Lietuvos gyventojai. Mes žinome kur gyvena sūduviai ir kokia kalba jie kalba iki šios dienos. Prie prūsų kalbos katekizmų įžangų galime pridurti – nuo Dnepro iki Baltijos jūros ir nuo Estijos iki Pripetės ir Būgo tautos gentys senojo tikėjimo visas apeigas atliko ir asmeniškai bendravo su Dievo Trejybe tik vienintele sūduvių kalba. Kiek visos gentys pažinojo šią kalbą, tokios studijos neturime, bet reikia tikėti įžangų autoriais – „visi supranta“. O dabar prisiminkime „Sūduvą, sūduvį, sūduvių kalbą“, jie reiškia „Dievui artimiausią žemę, žmogų, kalbą“. Taigi negali būti abejonių ir ginčų dėl sūduvių  kalbos. Mes ją vadiname „lietuvių kalba“, o tai reiškia „valstybės kalba“, nes mūsų tautos senasis žodis „lietava“ yra „valstybė“. Sūduvių kalbą, įvardindami lietuvių kalba, ją sulyginame, suvienodiname su viso pasaulio genčių, tautų ir valstybių kalbomis, kurių galimybės bendrauti su Dievu yra labai menkos arba jų visai nėra. Mes nepažinodami savo kalbos nežinome, ką turime, galime ir privalome – neišvengiamai tampame elgetomis, vergais ir nusikaltėliais. Sūduvių kalbą įvardyti lietuvių kalba ne nusikaltimas ir ne klaida, jeigu žinome ir suprantame ką ji gali, nes kiekvienas ją pažįstantis ir kalbantis yra sūduvis (nepriklausomai nuo pilietybės ir rasės), o kur sūduvis stovi ir eina visur ir visada yra Sūduva (taip sako tautosaka).

    „nežinojome ir neturėjome…“

    Pagaliau žinome ir turime: žodį –  Dievo žodį; kalbą – artimiausią Dievui; Dievą – Dievo Trejybę; tautosaką – praeitį, ateitį, įstatymą, gyvybę, stiprybę ir visatos lobį.

    Jam pagarba – mums pareiga: „Iš praeities semkime stiprybės“ – atsikratykime klaidų, nes joms mėnesiai, dienos ir naktys suskaičiuotos – ateina galingiausia Dievo dvasia GALAS juodajai kiaulei (tautosaka).

    Albinas KURTINAITIS

    Naujamečiame NVO susitikime – praėjusiųjų rezultatai ir perspektyvos

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Marijampolės savivaldybėje veikiančios socialinės krypties nevyriausybinės organizacijos sausio 4 d. susirinko į tradicinę apskritojo stalo diskusiją „2015 metų bendras darbas ir ateities perspektyvos“. Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamento iniciatyva kasmet organizuojamame susitikime organizacijų vadovai ar jų atstovai pasidalijo mintimis apie 2016 m. numatytus darbus, pasidžiaugė tuo, ką pavyko nuveikti praėjusiais, su kokiais sunkumais susidūrė. Renginyje dalyvavo savivaldybės meras Vidmantas Brazys, jo pavaduotojai Irena Lunskienė ir Povilas Isoda, administracijos direktorius Sigitas Valančius, Seimo nario Albino Mitrulevičiaus padėjėjas Karolis Podolskis. Didžiausio aptarimo sulaukė pagalbos vaikams ir probleminėms šeimomis klausimai, kuriuos išprovokavo ką tik Lietuvą sukrėtę įvykiai Kėdainių rajone, kai šulinyje buvo rasti du mažamečiai tėvo nužudyti vaikai. Organizacijų darbuotojai svarstė, kokia pagalba galėtų prisidėti smurtinėje aplinkoje atsidūrusiems vaikams, motinoms, kad neįvyktų panašios nelaimės.

    Pradėdama susitikimą Socialinių reikalų departamento direktorė Daiva Pankauskienė pasidžiaugė, kad NVO yra aktyvios, jų veikla savivaldybėje pastebima ir gerai vertinama. Ji priminė, kad net dešimt NVO pernai dalyvavo neįgaliųjų reabilitacijos programoje, dvi organizacijos buvo aktyvios sporto srityje. Kitos organizacijos labai noriai įsijungė į savivaldybės viešus renginius, įvairias akcijas. Departamento vadovė pastebi tobulėjimą – rengiami vis prasmingesni, tvirtesni projektai. Ji ragino išsakyti visa, ko trūksta dar efektyvesnei veiklai. Savivaldybės meras Savivaldybės tarybos Socialinės ir sveikatos apsaugos komiteto pirmininkas Alvydas Kirkliauskas ragino šiais, Gailestingumo metais, daugiau pagailėti vieniems kitų, ištiesti pagalbos ranką. Deja, lėšų daugiau kaip pernai tarybos narys pažadėti negalėjo.

    Marijampolės apskrities moters veiklos centro vadovė Adolfina Blauzdžiūnienė papasakojo apie ne vienerius metus vykdomą respublikinį projektą, pagal kurį teikiama specializuota pagalba Marijampolės ir aplinkinių savivaldybių smurtą patyrusiems žmonėms. Ji apgailestavo, kad šiai veiklai skiriami tik simboliniai pinigų – jų nepakanka net automobilio degalams nukakti į atokesnes vietoves. Be to, tvirtino centro vadovė, visuomenė per mažai susipažinusi su apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymu, o sumuštos moterys pačios dažnai gailisi smurtautojų vyrų ir jiems viską atleidžia.

    Vilkaviškio vyskupijos šeimos centrui vadovaujanti Lina Braukylienė teigė, kad darbo su šeimomis rezultatai nėra greitai matomi. Ši katalikiška organizacija dirba su būsimais sutuoktiniais, su pažeistomis šeimomis užsiima vyskupijos „Caritas“ organizacija. Santuokai sužadėtinius rengianti moteris, kurios savanoriavimo stažas siekia 20 metų, savo tikslu laiko žmogaus paruošimą santarvei, savipagalbai. Kasmet Marijampolėje veikiančiame šeimos centre santuokai paruošiama apie pusantro šimto šeimų. Ji akcentavo šeimos šeimai pagalbą. „Jei pramuštume susvetimėjimo, baimės barjerą, daug daugiau padėtume vieni kitiems“, – sakė L. Braukylienė. Gegužės mėnesį šeimos centras planuoja netradiciškai paminėti šeimų šventę.

    Susitikime savo veiklą ir siekius pristatė gailestingumo namų „Samarija“ vadovė Laimutė Rimeikienė, Marijampolės trečiojo amžiaus universiteto atstovė Aušrinė Lenkauskaitė, Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ Marijampolės skyriaus pirmininkas Vitas Jablonskis, Marijampolės pagyvenusių žmonių asociacijos pirmininkė Janina Senkienė ir kiti.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Aurelijos Baniulaitienės nuotrauka.

    Nuo sausio 1-osios privaloma ženklinti naminius gyvūnus

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    4

     

    Nuo sausio 1 d. Lietuvoje įsigaliojo Lietuvos Respublikos Seimo priimtas įstatymas, pagal kurį visi šunys, katės ir šeškai privalo būti ženklinami mikroschemomis ir registruojami Gyvūnų augintinių registre. Jau nuo 2016 m. sausio 4 d. visi gyvūnų augintinių savininkai, apsisprendę ženklinti ir registruoti savo šunis, kates ir šeškus, gali teikti prašymus.

    Lietuvos Respublikos Seimas dar 2012 metais nusprendė, kad nuo 2016-ųjų visi šunys, katės ir šeškai privalo būti ženklinami mikroschemomis ir registruojami Gyvūnų augintinių registre. „Mano nuomone, privalomas ženklinimas turėtų būtų taikomas tik iš Lietuvos išvežamiems šunims, šeškams ir katėms bei pavojingiems šunims, tačiau Seimas priėmė sprendimą ženklinti visus augintinius“, – sako žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė.

    Gyvūnų augintinių registravimo tikslas yra mažinti beglobių ir bešeimininkių kačių ir šunų populiaciją, taip užtikrinant jų gerovę, apsaugoti visuomenę ir kitus gyvūnus nuo pavojingų gyvūnų ir jų ligų, ypač nuo pasiutligės, kurią platina katės, šunys ir šeškai, sudaryti sąlygas surasti gyvūną augintinį pagal Gyvūnų augintinių registro duomenų bazėje įregistruotą gyvūno augintinio laikytoją ir taip užtikrinti gyvūnų augintinių atsekamumą.

    Nuo pirmadienio paženklintų augintinių duomenys bus kaupiami Gyvūnų augintinių registre, kurį tvarkys VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras. Taip pat už registrą bus atsakinga ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, kurios teritoriniai skyriai nemokamai priims augintinių savininkų prašymus įregistruoti mikroschema paženklintą gyvūną Gyvūnų augintinių registre. Registre bus nurodyti gyvūnų augintinių vakcinavimo nuo pasiutligės duomenys ir savininkas turės visą reikalingą informaciją dėl skiepijimo pabaigos termino.

    Prašymai dėl gyvūno augintinio ženklinimo ir registravimo teikiami veterinarijos paslaugų teikėjams, turintiems teisę ženklinti gyvūnus augintinius. Veterinarijos paslaugų teikėjų sąrašas skelbiamas Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tinklalapyje.

    2016 m. atvesti gyvūnai augintiniai turės būti ženklinami per 4 mėn. nuo atvedimo, bet ne vėliau kaip perduodant kitam savininkui. Iki 2015 m. gruodžio 31 d. atvesti gyvūnai augintiniai turės būti ženklinami ir registruojami iki 2017 m. balandžio 1 d.

    Kilus klausimams dėl gyvūnų augintinių registravimo ir ženklinimo, galima susisiekti su Žemės ūkio ministerijos, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos, VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro specialistais.

    Žemės ūkio ministerijos informacija

    Užklupus šalčiams, teikime informaciją ir socialinę paramą silpnesniesiems

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamentas kreipiasi į seniūnus, seniūnaičius, bendruomenių pirmininkus ir narius bei visus geros valios žmones prašydamas teikti informaciją ir socialinę paramą esant ypatingai padėčiai – stipriai atšalus orams. Prašoma nepalikti be dėmesio asmenų, turinčių socialinių problemų: vienišų, pagyvenusių, neįgalių, benamių, neblaivių, socialinių problemų turinčių šeimų, auginančių nepilnamečius vaikus, rizikos grupių asmenų.

    Prašoma nepamiršti ypač tų, kurie gyvena vienkiemiuose. Raginama aplankyti juos ir įsitikinti, kad jie yra saugūs. Jeigu yra asmenų (šeimų), neturinčių kuro, jeigu kam nors reikalinga skubi medicininė pagalba ar socialinė parama, prašoma informuoti sveikatos apsaugos įstaigas, Marijampolės savivaldybės administracijos Socialinių reikalų departamentą, tel. 90 019, mob. 8 686 18 883; 90 007, mob. 8 615  91 228; Vaikų teisių apsaugos skyrių, tel. 52 310, mob. 8 616 29 121, Marijampolės socialinės pagalbos centrą, tel. 55 426, mob. 8 686 16 707.

    Benamius, asmenis neturinčius kur pernakvoti, pasiruošęs priimti Marijampolės socialinės pagalbos centro Laikinos nakvynės namų padalinys. Jeigu Jūsų seniūnijoje yra tokių asmenų, kuriems reikia nakvynės, būtina nukreipti juos (arba pristatyti) į Laikinos nakvynės namų padalinį. Šio padalinio adresas: Vytauto g. 87, Marijampolė, tel. 53 515.

    Nepraeikite pro savo bendruomenės narius, kartu užkirskime kelią galimoms nelaimėms.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Marijampolę aplankė Trys Karaliai

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    2

    Marijampolę sausio 3 d. jau aplankė Trys Karaliai, pranešdami, kad jau baigiasi kalėdojimo, svečiavimosi bei linksmybių laikas ir linkėdami darbingų naujųjų metų.

    Trys išminčiai – Kasparas, Merkelis ir Baltazaras – pasveikino marijampoliečius išėjusius iš Šv. Arkangelo Mykolo bazilikos po šv. Mišių, kur buvo švenčiamos Viešpaties Apsireiškimo, Trijų Karalių iškilmės, šventinami auksas, smilkalai ir kreida. Trijų Karalių apsilankymu džiaugėsi ir mažieji, ir vyresni parapijiečiai, juos pasveikimo Savivaldybės mero pavaduotoja Irena Lunskienė. Šį iškilmingumą lydėjo, ir jaunųjų marijampoliečių, lydėjusių Trys Karalius, varpelių skambesys, ir vaiskiame žiemos danguje ryškiai spindinti saulė, sveikindama gimusį Jėzų savo šviesa.

    Trijų Karalių eisena miesto gatvėmis keliavo į J. Basanavičiaus aikštę, kurioje stabtelėjo prie prakartėlės, fotografavosi su jų laukiančiais marijampoliečiais prie gražiosios šių metų Susitikimų eglės. Trijų išminčių apsilankymas jau tapo gražia tradicija ir, nors šiemet spaudė stiprus šaltukas, gyventojai, ypatingai vaikai, džiaugėsi juos aplankiusiais teatralizuotais Trimis Karaliais, kurių rūbus sukūrė Sasnavos pasakos teatro „Jaunuolynas“ režisierė ir kostiumų autorė Birutė Labutytė.

    Trys Karaliai minimi sausio 6-ąją dieną. Šia Trijų Karalių arba Kristaus Apreiškimo švente tradiciškai baigiasi kalėdinis laikotarpis. Krikščionybės laikais paplito paprotys ant durų bažnyčioje pašventinta kreida parašyti pirmąsias Trijų Karalių vardų raides: K+M+B (Kasparas, Merkelis, Baltazaras). Žmonės tikėjo, kad taip namai bus apsaugoti nuo piktųjų dvasių. kad visos nelaimės pažymėtuosius namus aplenks, o išmintis ir dovanos aplankys… Kiekvienam iš karalių priskiriama po vieną dovaną, iš kurių kiekviena turi simbolinę reikšmę. Smilkalai – Kasparo dovana. Jie simbolizuoja šventumą, išmintį ir dieviškąją palaimą; Mira (aromatiniai sakai, naudoti ligų bei žaizdų gydymui, senėjimui stabdyti, kūnų balzamavimui) – Baltazaro dovana. Ji simbolizuoja gyvenimą ir žemiškąją egzistenciją. Auksas – Merkelio dovana. Ji simbolizuoja garbę, turtus ir galią. Dar manoma, jog dovanos simbolizuoja Kristaus prigimtį: auksas yra dovana karaliui, smilkalai – Dievui, o mira – mirtingajam.

    Trijų Karalių šventė užbaigia gražų šventinį laikotarpį, pažymėtą atlaidumu, gerumu, metų sandūra, naujomis svajonėmis ir viltimis. Trys Karaliai neša dovanas, o namus pažymėti trimis kryželiais ir raidėmis „K+M+B“ – dvasios ženklas, skelbiantis, kad namų durys atviros visiems, kam reikia pagalbos ir paguodos.

    Lietuvoje Trijų Karalių šventė tradiciškai simbolizuoja ir visų žiemos švenčių pabaigą.

    Viešųjų ryšių tarnyba

    Danguolės Micutienės nuotraukos.

    lightbox jqueryby VisualLightBox.com v6.1

    Pareigūno priesaika galioja ir ne tarnybos metu

    Autorius
    Laima Grigaitytė
    -
    0

     

    Policijos departamentas savo Fb paskyroje gavo merginos padėką – padėką Marijampolės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Jurbarko r. PK Kriminalinės policijos skyriaus tyrėjui Ovidijui Šimkui. Jos istorija galėjo baigtis kur kas liūdniau, jei…

    … jei gruodžio 29-osios naktį apie 1 valandą nebūtų namų link pasukęs 31-erių policijos pareigūnas. Jis (ne tarnybos metu) su draugu važiavo iš medžioklės. Staiga šalia kelio, einančio per miškus, jiedu pamatė stovinčią merginą. Vyrai sustoję paklausė, kaip ji čia pateko ir ką veikianti naktį plonai apsirengusi, avinti vasariniais bateliais. Ši mergina (anot pareigūno, apie 20-ies metų), gyvenanti Raseinių rajone, teigė laukianti atvažiuojančios sesės – jau apie porą valandų čia stovinti, kadangi nepažįsta šių vietų, negali pasakyti seseriai, kur ši turėtų jos atvažiuoti. Mat vadinamųjų draugų kompanija, važiavusi iš Jurbarko, ją čia tiesiog išmetė iš automobilio.

    Mergina vėl paskambino seseriai, o Ovidijus paaiškino jai kur važiuoti. Vyrai priėmė sustirusią merginą į šiltą automobilį, apklojo ir leido sušilti, kol po pusvalandžio atvažiavo sesuo ir mergina su ja išvažiavo.

    Jaunas pareigūnas nesureikšmina šio įvykio – taip, anot jo, būtų pasielgęs kiekvienas padorus žmogus.

    Reikia pridurti, kad maždaug prieš keturis su puse mėnesio, rugpjūtį, šis pareigūnas sulaukė padėkos iš senolės, kurią Jurbarko rajone namuose užpuolė banditai, sumušė, atėmė pinigus. Tuomet močiutė skambino netoliese gyvenančiam Ovidijui, kuris ir šiaip prireikus padėdavo kaimynei. Radęs praleistą skambutį, pats skambino senolei, bet ji jau neatsakė. Nuvykęs į jos sodybą, piktadarių jau nerado, tad sumuštai močiutei skubiai iškvietė pagalbą. Iš karto po įvykio Ovidijus telefone parodęs jai keleto asmenų nuotraukas, ji vieną užpuolikų atpažino. Netrukus įtariamieji buvo sulaikyti, vėliau ir nuteisti. Močiutei teko gydytis ligoninėje.  O pasveikusi ji parašė: „Kuo daugiau bus tokių policininkų, tuo saugiau gyvensime“.

    Marijampolės apskr. VPK informacija

    1...227228229...279Puslapis 228 iš 279